Užrašai

Kviečiu išmąstyti ir puoselėti bendrystę ugdytis, bręsti, gyventi amžinai jau čia ir dabar.

Namelis

Andrius

Santrauka FFFFFF

Pavaizdavimai? E6E6FF

Asmeniškai? BA9696

Darbai FFFFC0

Išsiaiškinimai D8F1D8

Duomenys? FFE6E6

Užrašai EEEEEE

Nuojauta? AAAAAA

Kitų mintys? ECD9EC

Dievas man? FFECC0

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas gen. št. plk. ltn. J. Jankauską užklupo jo namuose Zanavykų gatvėje Žaliakalnyje, Kaune. Birželio 24 d. per radiją išgirdęs Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarytos sukilėlių veiksmams koordinuoti Krašto gynimo tarybos (KGT) vadovo div. gen. Stasio Pundzevičiaus raginimą visiems buvusiems nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkams registruotis, paskambino telefonu į KGT štabą, kuris buvo įsikūręs jo bičiulio karo lakūno gen. št. plk. ltn. Miko Mačioko (1951 m. neaiškiomis aplinkybėmis dingęs Rygoje, manoma, jog tai NKVD darbas) bute Vytauto kalne Vaižganto gatvėje. Atsiliepęs štabo narys, taip pat gen. št. plk. ltn. J. Jankausko geras pažįstamas plk. Narcizas Tautvilas davė jam nurodymą organizuoti Žaliakalnyje, Zanavykų ir Darbininkų gatvių rajone sukilėlių būrį ir jam vadovauti. Būrys netrukus išaugo iki 200 sukilėlių. Gen. št. plk. ltn. J. Jankausko pavaduotojais būryje buvo kpt. Aloyzas Meižys ir ltn. Vasiliauskas, o adjutantu kpt. Kazys Petrauskas. Trūkstamais ginklais sukilėliai apsirūpino iš Parodos kalne (dabar Radastų g. 2) buvusių RA ginklų sandėlių. Sukilimo dalyviai apie tą laikotarpį vėliau rašė: „Ištisą kovų savaitę šiame Žaliakalnio rajone nebuvo jokio savivalės atvejo. Niekas iš plk. ltn. J. Jankausko kovotojų nepersekiojo nespėjusių pasitraukti rusų karininkų šeimų, komunistams prijaučiančių aktyvistų ar vieno kito čia gyvenusio žydo šeimos. Jie nedalyvavo VII forte vokiečių vėliau vykdytuose žydų pogromuose“.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į vieną, mūsų nuomone, įdomų ir mažai kam žinomą faktą, apie kurį 1981 m. rugpjūčio 5 d. vienas iš LAF’o ir 1941 m. sukilimo organizatorių bei vadovų plk. inž. Juozas Vėbra prisimindamas sukilimą rašė: „Birželio pirmosiomis dienomis (1941 m.) įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo tik trys štabo nariai, plk. Jankauskas iškėlė klausimą, ar nebūtų Lietuvai naudinga nusikratyti Sniečkumi. Pasiūliau tokiu opiu klausimu išklausyti gen. Pundzevičiaus nuomonės. Iškviestas į sekantį posėdį gen. Pundzevičius sutiko su plk. Jankausko nuomone. Plk. Jankausko likimas man nežinomas. Jis liko Lietuvoje. Labai maža tikimybė, kad jis tebebūtų gyvas. Greičiausia jis yra žuvęs kartu su kitais „miško broliais“. […] Čia turiu pastebėti, kad abu, pulkininkas Jankauskas ir generolas Pundzevičius, buvo ramūs, labai rimti, aukštos moralės žmonės, naudojęsi didele pagarba ir autoritetu kariuomenėje ir visuomenėje“. Plk. J. Vėbra buvo teisus. Tuo metu jau buvo praėję 14 metų nuo gen. št. plk. ltn. J. Jankausko mirties. Lieka neaišku, kaip būtų įgyvendintas šis plk. ltn. J. Jankausko planas „nusikratyti Sniečkumi“, nes pastarasis tuo metu jau buvo pabėgęs į Sovietų Rusiją ir buvo nepasiekiamas. Beje, jau pačioje sukilimo pradžioje sukilėliai planavo sučiupti pagrindinius lietuvių kolaborantus. Tuo tikslu pirmosios sukilimo dienos pavakare, birželio 22-ąją, būrys sukilėlių, vadovaujami ltn. Stasio Jucevičiaus, atvyko į prezidentūrą ir su prisijungusiais prie jų prezidentūros rūmus saugojusiais milicininkais norėjo suimti vieną pagrindinių kolaborantų J. Paleckį. Tačiau pastarojo ir pėdos jau buvo atšalusios.

1941 m. birželio 25 d. vokiečių kariuomenė įžengė į sukilėlių iš sovietinių okupantų išvaduotą Kauną. Po poros dienų vokiečiai įsakė sukilėliams nusiginkluoti ir atiduoti visus turimus ginklus. Baltijos valstybėse jie turėjo visai kitų tikslų, tačiau lietuviai tuomet to dar nežinojo ir naiviai tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma. Dabar kai kas tai vertina kaip kolaboravimą su naciais, nors neabejotina, jog LLV tokių tikslų tikrai neturėjo. Birželio 28 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankausko vadovaujamas sukilėlių būrys tvarkingai nusiginklavo ir, kaip buvo liepta, turėtus ginklus atidavė Kauno karo komendantūrai. Vokiečių karo lauko komendantas gen. mjr. Robertas von Pohlis sutiko, kad vietoj nuginkluotų sukilėlių būrių prie Kauno karo komendantūros būtų suformuotas Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas. Bataliono vadu buvo paskirtas plk. Andrius Butkūnas, jo pavaduotoju – mjr. Antanas Impulevičius. Iš pradžių buvo sudarytos penkios kuopos, pavadintos TDA 1-uoju batalionu. Jos saugojo karinius objektus ir karo belaisvius, patruliavo gatvėse. 1941 m. liepos 25 d. Lietuvoje buvo įvestas civilinis okupacinis vokiečių režimas, o kitą dieną TDA bataliono kariams uždrausta nešioti lietuviškas uniformas su lietuviškais ženklais. Vermachto Ostlando karo vado liepos 30 d. įsakymu visi lietuvių kariniai daliniai buvo perimti SS ir policijos vado Lietuvoje gen. mjr. Luciano Wysockio žinion. Tiesioginiu savisaugos dalinių vadu buvo paskirtas vokiečių rezervinės policijos 11-ojo bataliono vadas mjr. Franzas Lechthaleris. Iš septynių TDA 1-ojo bataliono kuopų Kaune rugpjūčio 7 d. buvo sudaryti du pagalbinės policijos tarnybos batalionai. 1-ojo bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Kazys Šimkus, 2-ojo – mjr. A. Impulevičius ir po savaitės suformuoto 3-iojo – kpt. Antanas Švilpa.

Sukilėlių būrius likvidavus gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas plk. ltn. Viktoro Reimonto pakviestas kurį laiką dirbo Kauno miesto priešlėktuvinės gynybos štabo viršininku. 1941 m. liepos pabaigoje vieno iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovo Leono Prapuolenio paragintas perėjo dirbti į LAF’ą ir buvo paskirtas LAF’o štabo organizacinio ir politinio skyriaus viršininku. Tuo metu LAF’e jau dirbo plk. N. Tautvilas, gen. št. plk. ltn. M. Mačiokas, 1941 m. sukilėliai Pilypas Narutis, Povilas Malinauskas ir ats. jaun. ltn. Vytautas Stonys, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, 1949 m. tapęs išdaviku ir KGB agentu provokatoriumi Jonas Deksnys bei daug kitų, gal mažiau žinomų žmonių. Pagrindą sudarė buvę Lietuvos kariuomenės karininkai.

1941 m. rugsėjo 15 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas kartu su L. Prapuoleniu, gen. št. plk. ltn. M. Mačioku, div. gen. S. Pundzevičiumi, dr. inž. Adolfu Damušiu, plk. inž. J. Vėbra, gen. Vladu Nagevičiumi, gen. Vladu Mieželiu ir kitais LAF’o vadovais (iš viso 30 žmonių) pasirašė memorandumą Adolfui Hitleriui ir vyriausiajam Vokietijos kariuomenės vadui feldmaršalui Waltheriui von Brauchitschui „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus“. Naiviai tikėdami, jog didieji vadai Berlyne nežino, kas darosi okupuotoje Lietuvoje, jie skundėsi nacių piktadarybėmis. Po šio memorandumo 1941 m. rugsėjo 22 d. vokiečiai uždraudė LAF’o veiklą ir areštavo visą turtą, o visi pasirašiusieji buvo iškviesti į gestapą ir priversti pasirašyti pasižadėjimus, kad atsisako bet kokios politinės veiklos. Pasirašyti pasižadėjimą buvo priverstas ir J. Jankauskas.

Vokiečiams uždraudus LAF’ą Lietuvoje faktiškai nebeliko organizacijos, galinčios ginti tautos interesus ir priešintis okupantams. Dėl vidinių prieštaravimų tarp LAF’o ir Lietuvos nacionalistų partijos (LNP) nebuvo įmanoma sukurti vieningo rezistencinio sąjūdžio. Buvę LAF’o nariai pagal pasaulėžiūrą diferencijavosi į Lietuvių frontą (LF) ir Lietuvių vienybės sąjūdį (LVS), įsikūrusį 1942 m. rudenį, o liberalaus nusistatymo tautininkai įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS), įsikūrusią 1940 m. gruodžio 26 d. Žemesnio rango jaunesnieji karininkai Kazio Veverskio iniciatyva 1941 m. gruodžio 13 d. įkūrė slaptą karinę organizaciją Lietuvos laisvės armija (LLA).

1941 m. spalio 1 d. buvo įkurtas Lietuvos savisaugos dalinių (LSD) štabas, o jų vadu tapo gen. št. plk. ltn. Antanas Špokevičius. Spalio 24 d. gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas vėl apsivilko karinę uniformą: A. Špokevičiaus pakviestas jis grįžo į kariuomenę ir buvo paskirtas Lietuvos savisaugos dalinių Kauno apygardos štabo viršininku. Kauno apygardos vadas buvo geras J. Jankausko pažįstamas plk. Kazys Labutis. Daugelis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų dar tikėjo, kad šie lietuvių savisaugos daliniai bus būsimos Lietuvos kariuomenės pagrindas, kad batalionai eis tarnybą tik Lietuvoje. Tačiau vokiečių tikslai buvo visai kiti. Jiems buvo reikalingi kareiviai kaip „patrankų mėsa“ vis skystėjančiam Rytų frontui ir tam jie tikėjosi panaudoti lietuvių savisaugos dalinius. Kauno apygardos štabas tik formavo savisaugos dalinių batalionus, o vokiečiai juos tuoj pat siuntė į Rytų frontą ar į Baltarusiją kovai su sovietiniais partizanais. Kai kurie lietuvių savisaugos batalionai buvo panaudoti net žmonių žudynėse. Buvęs LLV vadovas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) 1985 m. gyvendamas JAV prisiminė: „[…]. Žudymo veiksmams buvo organizuoti specialūs lietuvių savanorių daliniai, vadovaujami vokiečių. […] į tokius dalinius buvo renkami vyrai, kurių giminės buvo rusų nužudyti ar deportuoti […]. Tačiau buvo atsitikimų, kad naikinimo veiksmams buvo paimta viešoji policija ar batalionai, kurie buvo skirti pagalbinei kariuomenės tarnybai, o ne eksterminacijai. Dėl to kai kur po tokios egzekucijos policininkai padavė raportus pasitraukti iš tarnybos (Marijampolė); kai kur bataliono kariai atsisakė šaudyti ir buvo patys sušaudyti (Vilnius); kai kur SD pareigūnai šaudydami buvo apsitaisę lietuvių karių uniformom (Šakiai); kai kur, siekdami nukreipti akis nuo vokiečių lietuviškom milinėm aprengtus karius filmavo egzekucijos metu; buvo net atsitikimų, kad duobėse pakasė ir butelius su šaudžiusių vyrų lietuviškom pavardėm“. Netikėti J. Brazaičiu nėra jokio pagrindo. 1953 m. vasario 12 d. tardomas KGB į klausimą, kokia antisovietinė organizacija formavo savisaugos batalionus, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas aiškino, kad jam „žinoma, jog Lietuvos nacionalistų partija (LNP), kuriai tuo metu vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Valerijonas Verbickas, suformavo tris batalionus, kuriuos daugiausia sudarė LNP nariai. Šie batalionai nuo kitų skyrėsi tuo, jog jie skaitėsi Ypatingos paskirties batalionais. Šiems trims batalionams vadovavo buvęs aviacijos majoras Kazys Šimkus. Ypatingos paskirties batalionai, vadovaujami mjr. K. Šimkaus, masiškai šaudė sovietinius piliečius Lietuvos teritorijoje. Be šių trijų batalionų, buvo suformuota dar 10 kitų, tačiau su šiais nei V. Verbickas, nei K. Šimkus nieko bendra neturėjo“. Tų pačių metų balandžio 2 d. KGB tardytojams tuo klausimu J. Jankauskas aiškino: „Gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius jam (J. Jankauskui) jau pirmajame susitikime paaiškino, jog pagal susitarimą su vokiečiais numatoma formuoti daug batalionų, kurie vadinami pagalbiniais batalionais, arba savisaugos batalionais. Šie batalionai bus naudojami tiktai Lietuvos teritorijoje vidaus tarnybai ir jie sudarys pagrindą būsimai Lietuvos kariuomenei. Jam (A. Špokevičiui) nepriklauso pirmieji trys batalionai, kurie vokiečių okupacijos pradžioje šaudė sovietinius piliečius, kurie ir toliau lieka kaip spec. batalionai, kuriems vadovauja mjr. K. Šimkus“. Netikėti gen. št. plk. ltn. J. Jankausku taip pat nėra pagrindo. Keista, jog iki šiol į šį teiginį holokausto tyrinėtojai neatkreipė dėmesio. Mūsų manymu, jis dar kartą patvirtina faktą, jog naciai visaip stengėsi išnaudoti lietuvius savo tikslams, vienas iš kurių buvo „galutinis žydų klausimo sprendimas“. Tam jie pasinaudojo ir LNP narių, dar vadinamų voldemarininkais, paslaugomis. 1941 m. liepos 23 d. naktį į 24 d. aviacijos mjr. Jono Pyragiaus vadovaujama voldemarininkų (LNP) karininkų grupė surengė pučą. Jie pašalino Kauno karo komendantą plk. Jurgį Bobelį ir vietoj jo paskyrė savo šalininką kpt. Stasį Kviecinską. Teigdami, jog veikia su gestapo žinia, grasino LLV, buvo net suėmę L. Prapuolenį. Ypač aktyviai veikė pagarsėjęs nacionalistinėmis pažiūromis vienas iš LNP vadovų mjr. J. Pyragius. Tad informacija apie tris ypatingos paskirties batalionus, karo pradžioje suformuotus LNP iniciatyva ir buvusius vokiečių saugumo policijos SD žinioje, verta dėmesio.

Nusivylęs tarnyba savisaugos dalinių Kauno apygardos štabe ir matydamas, kad vokiečiai nė neketina laikytis susitarimų dėl savisaugos dalinių panaudojimo tik Lietuvos teritorijoje, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas 1942 m. birželio pradžioje išėjo 15 dienų atostogų ir susitaręs su plk. K. Labučiu po jų į savo tarnybos vietą negrįžo.

1941 m. rugsėjo 22 d. vokiečiams uždraudus LAF’ą tapo aišku, jog norint toliau kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės reikia pereiti į pogrindį ir kurti naujas politines formuotes. Taip atsirado nauja, dabar jau nelegali pogrindinė organizacija Lietuvių frontas (LF). Šios organizacijos pagrindą sudarė kai kurie buvę LLV nariai: l. e. ministro pirmininko pareigas prof. J. Ambrazevičius, pramonės ministras dr. A. Damušis, taip pat prof. Zenonas Ivinskis, prof. Antanas Maceina, L. Prapuolenis, kiti žymūs Lietuvos žmonės. LF’as apie save telkė katalikus intelektualus, kariškius, mokytojus ir studentus. Nuo 1943 m. pradžios leido pogrindinį laikraštį „Į laisvę“ ir politinės apžvalgos savaitraštį „Lietuvių fronto biuletenis“. 1942 m. gegužės mėn. LF’as pradėjo organizuoti karinį padalinį „Kęstutis“. Šis padalinys slapta nuo vokiečių organizavo karinius dalinius, kaupė ginklus ir rengėsi kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. „Vokiečių saugumo policijai ir SD buvo žinoma, jog Lietuvoje steigiasi kažkokia lietuvių karinė organizacija, bet „Kęstutį“ gestapas klaidingai priskyrė prie Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) slaptų ginkluotų būrių. Gestapo ataskaitoje rašoma, kad šios organizacijos vadas yra Pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno pavaduotojas, gen. št. plk. Juozas Narakas (jis buvo suimtas 1943 metų kovo mėn. ir išvežtas į Štuthofo konclagerį) ir gen. Vladas Nagevičius“. Laikinajame „Kęstučio“ statute sakoma, kad „Kęstutis“ yra politinė karinė organizacija ir svarbi LF’o dalis, veikianti pagal LF’o įstatus ir bendrąją programą. „Kęstučio“ tikslai: a) nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas etnografinėse ribose; b) ramybės, tvarkos ir vienybės išlaikymas Lietuvoje; c) kova su komunistiniais ir kitais lietuvių tautai kenksmingais siekimais; d) Lietuvos karinės galios stiprinimas, valstybinės ir tautinės savimonės, laisvės, meilės ir tautinės savigarbos ugdymas. „Kęstutis“ buvo tiesiogiai pavaldus LF’o vadovui prof. J. Ambrazevičiui, o pačiai organizacijai vadovavo štabas (vėliau vyriausiasis štabas), kuriam iki 1942 m. pabaigos vadovavo Pranas Vilutis. Šiam išvykus į Vieną tęsti studijų prof. J. Ambrazevičius štabo viršininku paskyrė gen. št. plk. ltn. J. Jankauską. Pagal statutą „Kęstučio“ struktūroje buvo numatyta vyriausiasis štabas, miestų, apskričių, apylinkių štabai ir kovos vienetai. „Kęstučio“ vyriausiąjį štabą sudarė penki skyriai: ginkluotės, kovos vienetų organizavimo, žvalgybos (žinių), karinių operacijų ir drausmės.

JuozasJankauskas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2012 spalio 03 d., 20:01
Tweet