Užrašai

Kviečiu išmąstyti ir puoselėti bendrystę ugdytis, bręsti, gyventi amžinai jau čia ir dabar.

Namelis

Andrius

Santrauka FFFFFF

Pavaizdavimai? E6E6FF

Asmeniškai? BA9696

Darbai FFFFC0

Išsiaiškinimai D8F1D8

Duomenys? FFE6E6

Užrašai EEEEEE

Nuojauta? AAAAAA

Kitų mintys? ECD9EC

Dievas man? FFECC0

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

http://www.genocid.lt/Leidyba/7/stasys_knezys.htm Prieš tai buvo pakeista vadovybė. Ryšių karininkas prie 11-ojo RPB vado mjr. S. Kviecinskas (pakeltas į majorus spalio 9 d. pirmojo generalinio tarėjo gen. Petro Kubiliūno aktu) nuo lapkričio 25 d. perėjo į tarnybą pas pirmąjį generalinį tarėją, o į jo vietą buvo paskirtas 1-ojo apsaugos bataliono vadas mjr. K. Šimkus.

Klasiu̜ kova Lietuvoje 1940-1951 metais

Algirdas Rakūnas

 0 Reviews

Mokslas, 1976 - 214 pages

teismo pirmininkas pulkininkas S.Leonas, generalinio štabo 2-ojo (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus majora A.Impulevičius, buvęs karo policijos viršininkas, aktyvus voldemarininkas kapitonas S.Kviecinskas ir kiti.

Raštai

Boleslovas Baranauskas

 0 Reviews

Mintis, 1983 - 237 pages

Netrukus kapitonas S.Kviecinskas visus policijos batalionus perdavė 11-ajam rezervinės policijos batalionui, atsiųstam iš Berlyno į Lietuvą vykdyti masinių egzekucijų. Tam reikalui šis dalinys panaudojo ir...

A history of the Lithuanian military forces in World War II, 1939-1945

Henry L. Gaidis

psl. 94: Major Lechthaler confirmed his assumption of command over the Kaunas Commandant's Batallion, in a wriptten communication to Captain Kviecinskas on August 6, 1941. It referred to a reached agreement relating to the reorganization and rearmament of Kucinskas' forces.

psl. 95: On August 13, 1941, Captain Kviecinskas submitted for Lechthaler's approval: ...

Trudy Akademii nauk Litovskoĭ SSR.: Obshchestvennye nauki, Volumes 58-61

Lietuvos TSR Mokslų akademija

 0 Reviews

Valstybinė politinės ir moskslinės literatūros leidykla, 1977

S.Kviecinskas, pavaduotojas M.Kalmantas, pasirašė 1941 m. rugpjūčio 25 d. įvykusio tarpžinybinio pasitarimo dėl Kauno žydų iškėlimo į Vilijampolės getą medžiagą.

Documents accuse

 0 Reviews

Gintaras, 1970 - History - 310 pages

Šopaga named as Second in Command of the 3rd battalion the above points have been agreed upon by the Headquarters of the Iron Wolf Kviecinskas born 1900 member of Gelezinis Vilkas,

The Shoah (Holocaust) in Lithuania

Josifas Levinsonas

 0 Reviews

Vilna Gaon Jewish State Museum, 2006 - 527 pages

meeting attended by Kaunas Commandant Capt. Kviecinskas Kaunas Deputy Commandant Col. Kalmantas Mayor Kaunas Palčiauskas Security Department Director Reivytis Police Department Director Taunys Kaunas Police Chief Renigeris Head of the Organization Department of the Kaunas Commandmant's Headquarters Maj? XiX?

http://www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/lituanistica/article/view/2171

Tokį spėjimą pagrindžia LMAVB RS F. Bortkevičienės fonde surastas voldemarininkų (jį pasirašė A. Sliesoraitis, ats. majoras S. Puodžius, ats. kapitonas S. Kviecinskas) pareiškimas (šešių punktų), rašytas 1939 m. vasario 5 dieną. Tiesa, reikėtų priminti, kad sausio 30 d. Klaipėdoje buvo išleistas Bendro žygio Nr. 2, kuriame vėl daugiausia buvo voldemarininkų straipsnių. Įdomu ir tai, kad, pasidavęs jų tonui, ultradešiniosios ideologijos straipsnį parašė ir J. Pajaujis. Liaupsindamas lietuvių tautą autorius kartu išreiškė nepasitenkinimą žydais („kurie iš lietuvių darbininko prakaito ir skriaudos susikrauna sau turtus ir išgabena juos užsienin arba ir patys kartu dingsta“) ir apskritai kitataučiais („nejaugi mes savo tėvynėje nemokėsime surasti darbo savo broliams, kada matome, kaip šimtai tūkstančių kitataučių sočiai gyvena ir net lėbauja mūsų žemėje“). J. Pajaujo manymu, „atgimusioji laisva Lietuva turės būti tautinė ir socialinė respublika“ [41, 44] (išryškinta – M. T.). Sugrįžtant prie voldemarininkų pareiškimo, reikia pažymėti, Mind a u g a s T amo š a i t i s. Va l s t i e č i a i l i au d i n i n k a i j u n g t i n i ame a n t i smeto n i n ė s o p o z i c i j o s . . . 399 kad nors dokumento adresatas nenurodytas, tikėtina, kad jis buvo skirtas valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybei ir kad juo siekta paaiškinti savo nuomonę bendros „Ašies“ veiklos ginčijamais klausimais. Kadangi minėtas dokumentas nėra sulaukęs tyrėjų dėmesio, toliau pateikiame jį visą. Voldemarininkų vadovybė išdėstė savo požiūrį į šiuos klausimus. „I. Paskelbtos „Bendro žygio“ I-ame n-ry deklaracijos 1-mą punktą suprantam taip: a/ savivaldybių rinkimo įstatymas turi būti toks, kad rinkimuose galėtų dalyvauti visi pilnateisiai Lietuvos piliečiai; turto cenzas panaikinamas. b/ Seimas privalo būti renkamas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu, duodant piliečiams teisę laisvai statyti savo kandidatus. II. Esame įsitikinę, kad Lietuvoje neprivalo būti bet kurio asmens diktatūra, o vyriausybė turi remtis tautos daugumos pareikšta valia. Tačiau partinis susiskaldymas politiniame gyvenime turi būti panaikintas ilgiems laikams, susikuriant lietuvių tautinės vienybės frontą. III. Kalbamosios deklaracijos 12-tą punktą laikome būtinu ir nemanome, kad joje būtų pasakyta kas nors perdaug, negu gyvybiniai lietuvių tautos interesai šiuo momentu reikalauja. IV. Išeidami iš to manome, kad tinkamiausias asmuo šiai užsienio politikos linijai vykdyti yra prof. Voldemaras; dėl to laikome būtinu dalyku, kad būsimoje vyriausybėje prof. Voldemaras paimtų užsienio reikalų ministerio portfelį. Kadangi užsienio politika esamoje padėtyje yra svarbiausias mūsų valstybės reikalas, laikytumėm prideramu, kad užsienio reikalų ministeris būtų kartu ir ministerių pirmininkas“. Voldemarininkų vadovybės teigimu, „kad nesusidarytų klaidingas įspūdis, esą aktyvistų sąjūdis norįs grąžinti tokią pat valdymo sistemą, kaip 1927–1928 metais“, jie pareiškė visiškai sutinkantys, kad formuojant pirmąjį naujosios vyriausybės kabinetą ministru pirmininku, „kuriam teks perimti ir respublikos prezidento funkcijas, būtų kitas asmuo, priimtinas katalikų ir liaudininkų srovėms, o prof. Voldemaras būtų šiame kabinete užsienio reikalų ministeris ir ministerio pirmininko pavaduotojas“. Vadinamuoju „persiformavimo laikotarpiu“ „palieka tuo tarpu galioje veikianti konstitucija ir ministeriui pirmininkui, einančiam respublikos prezidento pareigas, palieka visos tos prerogatyvos ir teisės, kurias turi dabartinis prezidentas“. Be to, užtikrinta, kad nacionalistų grupė nepretenduoja nė į vidaus reikalų, nė į krašto apsaugos ministrų portfelius. Kituose punktuose buvo sakoma: „V. Žinodami prof. Voldemaro nusistatymą tuo reikalu, laiduojame, kad jis pritars šiam mūsų pareiškimui. Jei tačiau tas nusistatymas pasirodytų pakitėjęs, jei prof. Voldemaras siektų asmeninės diktatūros, mes tam nepritarsime ir prieš tai kovosime. VI. Laikome, kad tvirtesnis pagrindas, negu visi rašytieji susitikimai, yra nuoširdus pasitikėjimas vienas kito žodžiu. Politinio banditizmo lietuvių savitarpio santykiuose mes nepraktikuosime patys ir netoleruosime jo iš kitų pusės. Tik tokiomis sąlygomis yra įmanomas mūsų pasiimtasis žygis – vieningo politinio lietuvių fronto sukūrimas“ [2, 710, 1]. Kaip jau buvo rašyta, Žygyje ir Bendrame žygyje paskelbtos „Ašies“ programos ir deklaracijos atskiri punktai gerokai prasilenkė su valstiečių liaudininkų, o turint omenyje, kad pareiškime minimi ir krikščionys demokratai, – ir su jų nuostatomis. Šioms partijoms laikantis savo nuostatų, voldemarininkai pamėgino sušvelninti savąją poziciją atskirais klausimais. Iš pareiškimo matyti, kad voldemarininkai nusileido ir sutiko, kad rinkimai į savivaldybes ir Seimą vyktų demokratiniu būdu, nors dar visai neseniai jie pasisakė už tam tikrus apribojimus. Vardan vienybės voldemarininkai tiek anksčiau, tiek ir pareiškime sutiko, kad būtų panaikintos visos partijos. Dar kartą pabrėžtas numatomas A. Voldemaro vaidmuo, t. y. reikalavimas jį matyti užsienio reikalų ministro ir net Ministro pirmininko pavaduotojo poste. Antra vertus, kalbėdami apie prezidento galias ir konstituciją voldemarininkai neatsisakė diktatūrinių nuostatų, todėl vargiai tikėtina, kad tokie pareiškimo autorių patikslinimai galėjo išsklaidyti l 400 i t ua n i s t i c a . 2 0 1 1 . T. 5 7 . Nr. 4 ( 8 6 ) valstiečių liaudininkų ir krikdemų vadovybių abejones. Pagaliau, kiek šių partijų vadovybės galėjo būti tikros dėl pareiškimo VI punkte nurodyto teiginio, kad voldemarininkai laikysis savo duotų įsipareigojimų? Dėl šaltinių stokos nežinoma, kaip į šį pareiškimą reagavo valstiečių liaudininkų ir krikdemų vadovai, ar jie rėmė LAS ir toliau ketino bendradarbiauti su voldemarininkais? Jau minėta M. Sleževičiaus pozicija tarsi bylotų apie liaudininkų ir galbūt krikdemų atsiribojimą nuo voldemarininkų, tačiau abejonių kelia J. Pajaujo vaidmuo aptariamuoju laikotarpiu. Būdamas valstiečiu liaudininku jis ne tik neatsiribojo nuo voldemarininkų, bet aktyviai bendradarbiaudamas Kaune leidžiamose Lietuvos žiniose priklausė tų metų vasario 28 d. išleisto Bendro žygio Nr. 3–4, kaip pažymėta paantraštėje, redakcinei komisijai (be jo, dar įėjo ats. mjr. S. Puodžius, dipl. teis. J. Štaupas) [10, 1]. Turint omenyje, kad J. Pajaujis ir vėliau (pirmiausia 1939 m. rudenį) aktyviai reikšis liaudininkų spaudoje, mažai tikėtina, kad liaudininkų vadovybė šiam savo ne kartą išbandytam partijos nariui suteikė visišką veiklos laisvę bendraujant su voldemarininkais. Tai leidžia kalbėti apie dviprasmišką liaudininkų vadovybės poziciją. Viena vertus, jie lyg ir nusišalino nuo tolesnio bendradarbiavimo LAS ir įvykių Klaipėdoje; antra vertus, neatsiribodami nuo J. Pajaujo ir neatšaukdami jo iš „Ašies“ veiklos, taip pat leisdami įvykiams toliau rutuliotis savaime užėmė pasyvaus stebėtojo vaidmenį aptariamuose įvykiuose. Iš pirmo žvilgsnio LAS veikla nenutrūko: vasario pabaigoje išleistame paskutiniame Bendro žygio numeryje griežtai kritikuojamas A. Smetonos valdymas, kaip ir anksčiau daug dėmesio skirta „trijų besijungiančių lietuvių srovų“ bendradarbiavimui. Beje, įvadiniame straipsnyje buvo paneigtas gandas apie Klaipėdos aktyvistų skilimą bei aktyvistų sąjūdžio likvidavimą [48, 2]. Tačiau palyginus ankstesnius „Ašies“ bendradarbių išleistus leidinių Žygis ir Bendras žygis numerius su paskutiniuoju, galima įžvelgti akivaizdų skirtumą – pernelyg idealizuojama nacistinė Vokietija, net jos lyderis A. Hitleris, pasisakoma už antisemitizmo propagavimą Lietuvos ūkyje [32, 59–62]. Štai Vyt. Bielskaus pasirašytame nedideliame straipsnyje [68, 70] buvo cituojami A. Hitlerio žodžiai, iškeliantys aktyvistų veikimą bendruomenėje („Yra žmonių, kurių negali sujaudinti ar priversti susimąstyti didžiausi ir sensacingiausi įvykiai. Tokie žmonės istorijos nedaro, ir su jais istorijos negalima daryti. Tautinėje bendruomenėje reikšmę turi tik idealistai, karštuoliai ir aktyvistai. Jiems galima dovanoti tūkstantį silpnybių, jei jie pajėgia, prireikus, tarnaudami savo idealui, paaukoti savo gyvybę. Kur tenka vadovauti, svarbu turėti pasiryžimo, drąsos ir ištvermės“.). Kitame didelės apimties straipsnyje, skirtame Lietuvos užsienio politikai, išskirtinis dėmesys kreipiamas į Vokietiją. Rašoma, kad „būsimoji Lietuvos vyriausybė turi atnaujinti prof. Voldemaro pradėtąjį nuoširdų bendradarbiavimą su Vokietija (išryškinta – M. T.) ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje srityje“ [58, 52]. Tai leidžia kalbėti apie dar labiau išaugusias voldemarininkų (7) bei J. Pajaujo simpatijas nacistinei Vokietijai ar net nacionalsocializmui, kurios nieko bendra neturėjo su valstiečių liaudininkų vadovybės pozicija.

[2] A. Sliesoraitis, S. Puodžius, ats. majoras, S. Kviecinskas, ats. kapitonas. Pareiškimas. 1939 02 05, Klaipėda. LMAVB RS, f. 192–276, l. 7.

Michael MacQueen The Context of Mass Destruction: Agents and Prerequisites of the Holocaust in Lithuania Holocaust Genocide Studies (1998) 12(1): 27-48 doi:10.1093/hgs/12.1.27 ...including the Provisional Government's Minister of Internal Affairs, Colonel Jonas Slepetys. A mere captain, Pranas Kviecinskas, replaced Colonel Kazys Bobelis as Commandant of Kaunas.38 The Iron Wolf controlled die only political party acceptable...

http://www.ginklai.net/index.php?module=publications&view=publication&publication_id=232&PHPSESSID=1f05dec166f883932b6f18070b0d238e Vykdant tvarkos policijos vado Ostlande potvarkį, 1941 m. spalio 5 d. visi lietuvių policiniai rikiuotės padaliniai tapo pavaldūs: 1-asis, 2-asis bei 3-iasis batalionai perėjo 11-ojo rezervinės policijos bataliono vado policijos majoro F. Lechthalerio žinion, o 4-asis ir 5-asis batalionai, taip pat statybos, transporto ir technikos kuopos – tvarkos policijos vado Lietuvoje policijos majoro A. Engelio žinion. F. Lechthalerio žinioje likę trys (1-asis, 2-asis, 3-iasis) pagalbinės policijos tarnybos batalionai spalio 8 d. buvo pavadinti savisaugos batalionais, o Kauno karo komendantūra reorganizuota į ryšių karininko prie 11-ojo rezervinio policijos bataliono štabą. Ryšių karininku buvo paskirtas S. Kviecinskas, o nuo lapkričio 25 d. – K. Šimkus. 1-ojo savisaugos bataliono vadu vietoj K. Šimkaus buvo paskirtas Norbertas Gasėnas. Gruodžio 10 d. ryšių karininko prie 11-ojo rezervinės policijos bataliono štabas pavadintas 1-uoju lietuvių savisaugos dalinių štabu.

"Mūsų Lietuva" Tirkšlių apylinkėse įvyko Mažeikių rinktinės, keturių būrių manevrai. Vadovavo rinktinės vadas vyr. leitenantas S.Kviecinksas ir atostogaujantis vyr. leitenantas Juozas Vitkus.6 Manytina, kad tai būsimasis“ Kazimieraitis“. Mažeikiškius už miesto, link Tirkšlių išlydėjo karinis orkestras. Po manevrų miestelio aikštėje įvyko šaulių paradas ir priesaikos ceremonija. Po to vyko bendri pietūs ir šokiai. Gruodžio 1 d. miestelyje šauliai atidarė skaityklą ir biblioteką. Šios įstaigos dirbo kasdien nuo 17 iki 21 valandos. Kaupiamos lėšos radijo imtuvui įsigyti. http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:ANdAUM6ylX4J:www.mke.lt/Tirk%C5%A1li%C5%B3_%C5%A1auli%C5%B3_b%C5%ABrys+Kviecinskas&cd=140&hl=en&ct=clnk&gl=us&client=opera TIRKŠLIŲ ŠAULIŲ BŪRYS, Mažeikių šaulių XII-osios rinktinės Tirkšlių šaulių būrys. Steigiamsis susirinkimas vyko 1921 m. rugsėjo mėn. 1923 m. išrinkta nauja būrio valdyba: pirmininkas J. Šumpis, iždininkas P. Narbutas, būrio vadas J. Vitkevičius, sekretorius A. Virkutis. 1923 m. gegužės 24 d. šauliai organizavo gegužinę, tarp vietos ir Mažeikių gimnazijos šaulių įvyko futbolo rungtynės, vyko šaudymo varžybos. Rugsėjo 12 d. šauliai suruošė vakarą, jo metu parodė spektaklį. Lapkričio 21 d. Tirkšlių apylinkėse įvyko Mažeikių rinktinės keturių būrių manevrai, kuriems vadovavo rinktinės vadas vyr. leitenantas S. Kviecinskas ir vyr. leitenantas Juozas Vitkus - Kazimieraitis. Po manevrų Tirkšlių miestelyje įvyko šaulių paradas ir priesaikos ceremonija. Gruodžio 1 d. miestelyje šauliai atidarė skaityklą ir biblioteką.

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/11/23/kultur_07.html Viename tokių policinių batalionų teko tarnauti ir J. Juodžiui. Išlydint į Baltarusiją 2-ąjį policijos batalioną, 1941 m. spalio 4 dieną Kauno karo komendantas kapitonas S. Kviecinskas lietuviams kariams kalbėjo: „Išvykstantieji kariai, pavestas jūsų pareigas atlikite su ryžtinga valia, sąžiningai ir garbingai. Visur ir visada pasirodykite verti kilnaus Lietuvio kario vardo, nes jūs reprezentuojate visą lietuvių tautą.“

Juodis anuomet Baltarusijon išvyko kaip šio bataliono 2-osios kuopos vadas. Jis taip pat buvo kuklaus laikraštėlio „Rytų savanoris“ redaktorius. Jo puslapiuose apie šį lietuvių karių išlydėjimą nelengvan žygin anuomet rašė: „Prisimenu tą valandą, kaip senu kar. Juozapavičiaus skroblais apaugusiu prospektu tartum nelauktai atslinkęs senelis vakaras apgaubė besileidžiančios saulės savo auksiniais spinduliais mūsų bataliono savanorius, išvažiuojančius iš mylimos tėvynės…“

http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=7560:kt&catid=426:198403&Itemid=484 Aidų rėmėjas Stasys Kvietys, Calgary, Alberta, Canada;

http://www.angelfire.com/de/Cerskus/Islike1.html IŠLIKĘ Dar labai miglotai žinoma apie Igumenės ("Červenės") žudynes. Nėra nei tikslių skaičių, kiek žuvo ir kiek išliko, nei visų vardų. Pagal įvairius šaltinius iki šiol pavyko nustatyti, kad Igumenės Mirties kelyje stebuklingai išsigelbėjo šie Lietuvos piliečiai:

39. *Giliaras Urbonas; 20 m. (g.1921) žurnalistas iš Kauno. Suimtas 1941.05.26 Kaune; kalintas KSDK (IV sk. kameroje Nr.89). 1941.06.23 išvežtas link Minsko. Iš ten varomas į Igumenę. Igumenės kalėjimo kieme skirstant kalinius pateko į nesušaudomųjų grupę (kartu su prof. I.Končiumi ir kt. 15 lietuvių). Nuo 1941.06.27 su kitais slapstėsi aplinkiniuose miškuose, kol vėl nebuvo suimtas ir (2 kartus) atvesdintas į Igumenės milicija. Vėliau trumpam "įsidarbino" kolchoze, kol sulaukė vokiečių. Iš Minsko, pro Maladečiną, į Lietuvą grįžo geležinkeliu su 7 nuo žudynių išsigelbėjusiais lietuviais. Po karo pasitraukė į Vakarus; Kanadoje leido antikomunistinį laikraštį anglų kalba "Speak up". Gyvena Toronte. (KER.; 5-1,2; 12; 13/697 psl.; 19)

19. Laikraštis "Kauno laikas", 1993.01.26-29,02.02-04; Iš prisiminimų: Giliaras Urbonas "Kaunas-Červenė-Kaunas"; http://www.genocid.lt/centras/lt/1373/a/

http://www.partizanai.org/failai/html/mus-susaude.htm Laimingai pabėgusių iš Červenės sąraše paminėjau pulkininko G. Urbono pavardę. Daug girdėjau apie šį pavyzdingą Lietuvos kariuomenės karininką. Vardo inicialas buvo spėjamas. Jį patikslinti padėjo laimingas atsitiktinumas.

1989 m. pavasarį Lietuvoje viešėjo Amerikos lietuvių vyrų krepšinio mėgėjų komanda „Vėjas", kurią lydėjo Kanadoje leidžiamo laikraščio „Tėviškės žiburiai" bendradarbis Sigitas Krašauskas, 1944-ųjų vasarą pasitraukęs į Vakarus. Apie daug ką kalbėjausi su svečiu. Kalba sukosi ir apie Červenę kaip mūsų tautos į skaudulį.

Netikėtai mano pašnekovas pakilo nuo kėdės:

— Jeigu tik atmintis nemeluoja, vienas lietuvis, tą birželį pabėgęs iš Červenės, gyvena netoli Toronto.

S. Krasausko laiškas su „bėglio iš Červenės" adresu pasiekė mane pernai lapkričio vidury. Parašė ir pats G. Urbonas: gyvas ir sveikas! Anot jo, pasaulyje žinoma apie Červenę, bet tik iš nuogirdų, neteikiama jai ypatingos svarbos. Jis pažymėjo: „Dėl Červenės liudijau USA senatoriaus Kersteno komisijai. Šiuo metu manęs prašė keletas asmenų parašyti apie tą barbarišką įvykį. Bet aš negaliu rašyti, nes neturiu tos ugnies, dalykas senas. Be to, Petruitis aprašė, o svarbiausia — negaliu visko prisiminti. Yra spragų. Ir aš esu įsitikinęs, kad yra daug svarbiau žinoti, ką patriotai dirba dabar, o ne darė praeityj. Deja, mūsų politinė emigracija jau prieš 25—30 metų virto grynai ekonomine. .. Kova už laisvę pasiliko tik „dekoracijos" puotoms kelti. Tikiuosi būti Kaune..." G. Urbonas susirašinėja su kauniečiu sklandytoju ir žurnalistu Vytautu Dovydaičiu, kurio tėvas, Pranas Dovydaitis, žinomas Nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjas ir filosofas (beje, irgi žuvo Sibiro tremtyje 1942 m.). „Riša ta pati gimnazija ir sklandymas. Pastaruoju reikalu darau viską, kad puikūs „Lietuvos" sklandytuvai rastų rinką čia ir kitur, o Lietuva už užsienio valiutą galėtų pirktis, ko jai labiausiai reikia. Aš esu labai prastas biznierius ir referuoju visą reikalą tiems žmonėms, kurie daro biznio reikalus su Lietuva."

Giliaras Urbonas išsaugojo jo bute Mickevičiaus g. 26—6 enkavedistų darytos kratos protokolą. Atsiuntė man jo kopiją. 1941-ųjų gegužės 2-osios vidurdieny buvo atėję trys NKVD bendradarbiai: Navickas, Vosylius ir Klipaitė. Po kratos jie palydėjo jį į kalėjimą.

http://v1.theglobeandmail.com/servlet/story/LAC.20110910.OBYOUNG0919ATL/BDAStory/BDA/deaths Born Yoné Kvietys on Aug. 21, 1924, in Kaunas, Lithuania, she was the older of two daughters of Stasys and Stefanija (née Buivydas) Kvietys. Her father worked as a steelworker and labourer, and her mother a homemaker. She loved the arts from a young age and her parents enrolled her in after-school music and dance classes. She ate those lessons up. While she enjoyed ballet, she was keen to experiment. In the early 1940s, she took part in early European contemporary dance and moved to Hamburg, where she trained at one of the schools that had been founded by Rudolf von Laban, a visionary in movement analysis. Kvietys toured Germany as a soloist and got involved in as much dance as was possible during a time when bombs were falling all over the country. "Despite the war, she put on shows wherever and whenever she could," said her son Saulius Urbonas, who added that his mother, no fan of Hitler, at one point spat at a company of Nazi soldiers but, luckily, was not taken seriously.

"company" - "kuopa"

There, she worked with influential ballet master Boris Volkoff and, not long after, moved to Montreal, where she immediately got a teaching job at McGill University. She also ran a company and began to dance in several cities, including New York and Chicago and made appearances on CBC television. In 1948, she was living as a refugee in a post-war U.S.-run camp in Germany. Her father managed to get her and members of her family onto a crowded cargo ship, with all of them eventually landing in Toronto. In Montreal, she began a relationship with Giliaras Urbonas, another Lithuanian. Speaking to Kvietys' father at a party, the young man found out they had both been held in adjacent prison cells years earlier: Stasys Kvietys taken prisoner by the Red Army, politically active Urbonas arrested by the Communists. Like her, her common-law husband was an anti-communist and started the magazine Speak Up, which documented some of the mistreatment taking place behind the then Iron Curtain. The two broke up in 1966 and she soon met and married Ray Young, a senior geologist with Texaco, and settled in Calgary with him and her then 10-year-old son.

http://www.famouscanadianwomen.com/on%20the%20job/entertainers.htm Yoné Young née Kvietys Born Kaunas, Lithuania. Died July 17, 2011, Calgary, Alberta. As a child she enjoyed music and dance and loved to express herself with experimental moves. In the early 1940’s she participated in early European contemporary dance and moved to Hamburg, Germany, training in modern dance movement. In 1948, after touring as much as possible during the war, she was a refugee camp in a post-war Germany. Eventually the family landed in Toronto. She worked in dance briefly in Toronto before heading to Montreal to teach at McGill University. She also ran a dance company and began dancing in New York City, Chicago and performing for CBC Television. Moving back to teach at the University of Toronto she had her only child, a son. She broke up with her common la husband Giliaras Urbonas in 1966. And shortly after married Ray Young and the family settled in Calgary. She became an importer of contemporary dance for the city and worked at the Drama Department at the University of Calgary where she laid the basis for the Dance Department. In 1970’s she was disillusioned with government sponsorship and cut all ties with dancing turning to visual arts and painting for her artistic release. She worked with paints, stained glass and mixed media often being inspired by the animal world and celestial themes. Her works were displayed at numerous showings at galleries in Alberta and beyond. Source: An experimental dance pioneer who found a second life on canvas by Philip Fine. Globe and Mail September 10, 2011

http://www.klb.org/wp-content/uploads/Kalgaris-LT.pdf Tautos Fondo atstovas Kalgario lietuvių bendruomenėje http://www.klb.org/wp-content/uploads/Calgary-EN.pdf Tautos Fondo atstovas kartu su Petru Deveniu ir Pranu Gluoksniu. Kalgario veikla aprašyta Tėviškės žiburiuose

LIETUVA BOLŠEVIKŲ OKUPACIJOJE

Redagavo Juozas Prunskis

 Išleido Jūrų Šaulių Kuopa Klaipėda 
 Čikaga, 1979 m.

http://www.partizanai.org/failai/html/bolseviku-okupacijoje.htm

Maskvos nuteistas už akių

Rusijos čekisto, žydo Eusiejaus Rozausko (Rozauskas 1921 m. yra iš Rusijos atkakęs Lietuvon, žr. Mažąją taryb. liet. enciklopediją, III t.) įsakymu 1940 m. liepos 11 d. buvau be jokios kaltės suimtas ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.

    Pirmojo masinio lietuvių areštavimo naktį Kaune lietuviai buvo suimami Rozausko pasirašytais įsakymais.

1940 m. liepos 15 d. buvau Saugumo kieme pasodintas į lengvą mašiną ir nuvežtas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur po naujos kratos buvau uždarytas į to kalėjimo IV sk. 85 kamerą.

Joks nutarimas už ką, kaip ilgai ir kieno žinioje kalėjime būsiu laikomas, man nebuvo paskelbtas. Tik 1941 m. gegužės 17 d. Kauno s.d. kalėjimo rūsyje neva kalėjimo viršininko man buvo paskelbtas iš protokolo Nr. 44 nutarimas, kad esąs už akių nuteistas darbo lagerin 8 metams.

Per visą suėmimo laiką jokio valstybės gynėjo ir jokio advokato prisišaukti nebuvo galimybės. Nebuvo galimi jokie pasimatymai net ir su savo artimaisiais — žmona, tėvais, vaikais; nebuvo galima rašyti jiems laiškų ir gauti laiškų iš jų.

Maždaug po Naujųjų Metų pradėjo mane tardyti naktimis. Buvo tokių parų, kad visai nesumerkiau akių. Kartais buvau tardomas iš karto bent 4 rusų, uniformuotų NKVD-stų, šaudančių klausimus iš įvairių sričių, kad išmuštų iš pusiausvyros ir priblokštų morališkai. Tuo pat metu buvau kumščiu badomas į veidą, spardomas į kojas, niekinamas ir plūstamas.

Nesigyniau, kad aš karininkas, šaulys, šauliams vadovavęs, lietuvis ir t.t.

Kalėjimo sąlygos buvo sunkios. Kurį laiką buvau kameroje, skirtoje 8 žmonėms, o joje buvome apie 35 žmonės. Gulėjome naktį ant grindų, ant šiaudų čiužinių. Guoliuose ir rūbuose buvo daug parazitų. Jokių baldų, stalų, suolų, lovų kameroje nebuvo, tik plikos 4 sienos. Baldai buvo pašalinti, kad daugiau kalinių galėtų sugrūsti. Apsiversti ant kito šono gulint naktį, nepalietus draugo, nebuvo galima. Išsitiesti irgi nebuvo galima, nes kojomis lietei kitą žmogų. Einant naktį savo reikalu prie indo toje pat kameroje, vis tekdavo savo nelaimės draugams užlipti tai ant kojų, tai ant rankų, o kartais net ir ant galvos. Oras kameroje buvo labai blogas, nes langai buvo uždaryti, tik palikti aukštai atviri maži langeliai, per kuriuos oras ganėtinai nesivėdino. Langai iš lauko buvo užkabinėti lentų dėžėmis, paliekant iš viršaus atvirą plyšį į dangaus skiautelį. Vėliau iš vidaus buvo įdėti matiniai stiklai, paliekant iš lauko langus paprasto permatomo stiklo.

Maistas buvo labai blogas: iš ryto juodos duonos riekelė, neaiškios kavos samtis ir šaukštukas cukraus; dieną samtis sriubos iš gyvulinių burokų; vakare samtis juodos kruopinės sriubos. Tuo metu Lietuvoje maisto netrūko. Kadangi kamerose oras buvo labai blogas, areštuotųjų veidai buvo žemės spalvos. Žiemą vieną kitą kartą per savaitę pradėjo kameromis vesti keletui minučių pasivaikščioti.

Žiemos metu į mano kamerą buvo atvesti jauni prancūzų karininkai, vokiečių laikyti kaip belaisviai Klaipėdos krašte. Ieškodami išsigelbėjimo iš nelaisvės pabėgo pas „draugingus" rusus. Perbėgę Lietuvos-Vokietijos sieną, tuoj bolševikų buvo suimti, uždaryti kalėjiman, tardomi, gabenami Rusijon.

Perskaičius man 1941 m. gegužės 17 d. NKVD nutarimą, kad esu nubaustas 8 m. darbo lagerin, buvau pervežtas į Kauno tvirtovės IX fortą, kuriame buvo surenkami kaliniai iš visos vakarų Lietuvos gabenti į Rusijos darbo lagerius ir iš kurio, kilus 1941 m. birželio mėn. rusų—vokiečių karui, antrą dieną, rusų kareiviams apšaudant iš forto bėgančius kalinius, pabėgau ir aš. Tuo būdu išlikau gyvas.

Išsilaužę iš forto kaliniai išsibėgiojo į visas puses ir kai kuriose vietose, laukuose bolševikų kariuomenės buvo apšaudyti. Buvo ir aukų.

Išsilaisvinęs sužinojau, kad Sibiran išvežti mano sesuo su 3 mažamečiais vaikais (nuo pusės iki 6 m.); jos vyras ir vyro tėvas nužudyti. Jie buvo ūkininkai Mažeikių aps.

Kauno advokatas kalinys Bojevas (gudas, gerai kalbėjo lietuviškai) rado forto raštinėje numestą ant grindų mano kalėjiminę bylą, kurią atnešęs į kazematus man padavė. Ją aš bėgdamas iš forto pasikišęs po marškiniais parsinešiau Kaunan. Byloje buvo ir Maskvos Liaudies komisariato raštas, pasmerkiantis mane 8 m. į sunkiųjų darbų kalėjimą.

Stasys Kvietys-Kviecinskas Kanada

Jonė Kvietys-Young

DP Lithuanian immigration to Canada after the second World War: Artists and priests, Page 287

Po karo, Monrealyje, Birutė Nagys ir Jonė Kvietys, Nasvyčio šokių studijos Kaune buvusios mokinės, kartu pradėjo ...

Montreal, for all its claims to being the cultural centre of Canada, was still very conservative where any kind of dance was concerned. Nevertheless, Birute Nagys did not give up. After a brief period of discouragement, she collected a group of women interested in doing exercises (also an almost unknown activity in Montreal). Gradually she infected enought of her students with her own enthusiasm to open a studio — strictly non-profit, however. Here, at least, she could develop and try out some of the choreography she was beginning to envisage. At the same time, she tried to find paying work as a dancer. For a while she danced in the company of a woman from Poland, Ruth Sorel. Most of this work was unpaid, however. The other dancers in the company urged her to try the cabarets, at that time the only places offering professional work to Montreal dancers. Birute Nagys knew that her style of dance was not suited to cabaret; besides, she felt repelled by the seedy world of cabaret entertainment. But finally she and another fellow student from Nasvytis' dance studio in Kaunas, Jone Kvietys, steeled themselves for the plunge. Together they created what seemed to them a clever bit of entertainment. To their surprise, the agent was not interested in viewing their act at all. "Lift up your skirts — higher. Let's see your legs," he ordered. It was that kind of world. Birute Nagys did dance in Montreal cabarets, places with names like the Bucharest, Morocco, Mocambo, the Palm Cafe. Her forte was improvisation, so she had some success. But even the good pay could not persuade her that she was meant to be a cabaret dancer. She was oppressed by the sordid back rooms where dancers changed hastily under dusty lights amid cases of empty beer bottles and the bullet holes in walls reminded one that some of the spectators were probably members of the underworld. She went on with her studio. After a decade of work, she put on her first real concert — that is, with a full-length program of her own works — on December 6, 1959. Even then she had to make concessions to the Catholic proprietors of Gesu Hall, who refused to allow dancers without skirts on their stage. Even bare feet alarmed these conservative provincials. The concert won Birute Nagys more students, mostly French- Canadians and for the first time, the studio began to earn enough in fees to break even. More importantly, among these students were ones who were able to introduce her to new markets, such as television, where she was hired to do fifteen minutes a week on a children's program at an excellent salary ("I bought our summer cottage with that money") and a teachers' college, Marguerite Bourgeoys, where, over nine years, about one thousand Montreal teachers studied her program for movement exercises as a means of education. In this second sphere, she was again a pioneer in Quebec. Closest to her heart, nonetheless, was her own choreography and dancing. In the 1960s and 1970s, interest in modern dance grew — an interest which Birute Nagys had done much to foster — and new opportunities developed. She danced her own and other people's choreography, both in concerts and on television. She was invited to teach at the University of Toronto's Dance Department through Jone Kvietys, who had moved to that city: for four years, she commuted weekly between Montreal and Toronto. She was also invited to choreo- graph works, notably in Ottawa and in a Chicago Lithuanian produc- tion of the opera Jurate ir Kastytis. Financial rewards were skimpy: often she reached into her own pocket to pay for the expenses of even sold-out concerts. Much of her work was done before the appearance of the grant system; even after, she was never good at manipulating the official paperwork necessary to get grants, though the list of what she has accomplished in training, educating and creating, without much outside assistance, is formidable enough.

http://thedancecurrentnews.blogspot.com/2011/07/yone-kvietys-1924-2011.html Lithuanian-born Yoné Kvietys died on July 17th in Calgary. Laban-trained, she immigrated to Canada in 1948 and began working with ballet teacher Boris Volkoff in Toronto. She soon moved to Montréal where she worked with Ruth Sorel and collaborated with fellow Lithuanian émigré Birouté Nagys; the two performed a psychological dance-drama at the 1954 Canadian Ballet Festival. Kvietys returned to Toronto in 1956 and set up a studio and company; among her dancers in the 1960s were Donald Himes, David Earle and Susan Macpherson. Kvietys was part of a team of modern dance artists who organized a series of festivals in Toronto in the early 1960s; she also presented choreographic workshops providing dancers, such as David Earle, with opportunities to stage their own works. In 1966, Kvietys moved to Calgary where she taught modern dance and developed the roots of what would become the dance program at the University of Calgary; Lisa Doolittle and Margaret Dragu were among her Calgary students. In 1972, she shifted disciplines and began a career as a visual artist eventually teaching at the Alberta College of Art.

http://www.thecanadianencyclopedia.com/articles/modern-dance The European influence also dominated early modern dance in Toronto. Its major practitioners, Bianca Rogge and Yone Kvietys, were both eastern European refugees, and with a former pupil of Leese's, Nancy Lima Dent, they mounted Canada's first modern-dance festivals (1960-62). One of Rogge's students was Judy JARVIS, who travelled to Germany to study with Wigman. On her return she established the Judy Jarvis Dance and Theatre Company, which, throughout the 1970s, presented the spare and haunting vision of human existence that was Wigman's trademark. Although her company eventually foundered, Jarvis remained an inspirational teacher until her death in 1986.

Yone Kvietys, a less flamboyant figure than Rogge, gave classes to Donald Himes, Susan Macpherson and David EARLE, and so could be called an indirect progenitor of TORONTO DANCE THEATRE. Despite this connection, TDT in fact heralded the introduction to Canada of the more personal expression of American modern dance which places less emphasis on formal training.

http://v1.theglobeandmail.com/servlet/story/LAC.20110910.OBYOUNG0919ATL/BDAStory/BDA/deaths In 1948, she was living as a refugee in a post-war U.S.-run camp in Germany. Her father managed to get her and members of her family onto a crowded cargo ship, with all of them eventually landing in Toronto.

Young leaves her sister Dalia, her son, Saulius, his wife Barbara and their daughter, Nijole.

http://www.yasni.com/ext.php?url=http%3A%2F%2Fwww.dcd.ca%2Fgeneral%2FResources%2F60DCDTheMagazine.pdf&name=Bianca+Rogge&cat=filter&showads=1 Naujai pastatytoje Toronto Lietuvių parapijos salėje kartu su Lima Dent ir Bianca Rogge pastatė pirmą modernaus meno festivalį, vakaronę. Plakatų nuotraukos.

1963 festivalio plakatas http://www.dcd.ca/exhibitions/sutcliffe/yonekvietys.html

jos menai http://www.donatetocure.net/auction/aitem.asp?itm_id=41

http://www.legacy.com/obituaries/calgaryherald/obituary.aspx?n=yone-young&pid=152745224 Sunus Saulius Urbonas surbonas AT cox.net

gyvena Santa Barbara

http://journals.hil.unb.ca/index.php/tric/article/view/7023/8082 The final article in Dancing Bodies, Living Histories is "Dancing in the Canadian Wasteland: A Post-Colonial Reading of Regionalism in the 1960s and 1970s," which was co-written by Lisa Doolittle and Anne Flynn, and recently won the fifth annual international Gertrude Lippincott Award for the best English-language article on dance history or theory. Doolittle and Flynn's essay focuses on two women: Margot McDermott and Yoné Kvietys-Young, both pioneers in the Calgary dance community. Doolittle and Flynn have chosen two very different artists to examine and the comparative strategy they have adopted works well in illuminating the diversity of dance activity in Calgary during the 1960s and 1970s, as well as in showing points of convergence, especially in how Kvietys-Young and McDermott have been erased from our cultural memory.

Born in Lithuania, Kvietys-Young emigrated from post-war Germany to Canada in 1948. After living and dancing in Toronto and Montréal, she eventually married and moved to Calgary in 1966 where she was hired by the University of Calgary to teach movement to actors. Kvietys-Young even started her own modern dance company in the city. Despite Kvietys-Young's significant contribution to the University of Calgary and the community at large, no record of her work exists in the University's Fine Arts archives. More disturbing is the fact that although both women still live in Calgary, younger members of the local dance community are largely unaware of the importance of Kvietys-Young and McDermott within Canada's dance history.

In juxtaposing these two women's stories, Doolittle and Flynn point to larger thematic issues: The story of Yoné's disappearance from the historical record of dance in Canada as she moves west illuminates a documentation process where erasure or forgetting characterizes the regional in contrast to inscription and remembrance that characterizes the central. Margot's story shows how work that is marked "regional" or "popular" is easily ignored by the national arts establishment, which orients itself toward urban colonial ideals of high art. (256)

http://www.ucdance.ca/flynn/research-publications-dancing-in-the-canadian-wasteland.html Dancing in the Canadian Wasteland: A post-colonial reading of regionalism in the 1960s and 1970s. By Lisa Doolittle and Anne Flynn (2000)

This paper is an investigation of two distinct artistic dance communities active in Calgary in the 1960s and 1970s. One is a modern dance group led by European-trained immigrant and faculty member at the University of Calgary Yone Kvietys-Young. The other is the Young Canadians (of the Calgary Stampede), and the jazz/musical theatre community as reflected in the work of Margot McDermott, a Calgary native who began dancing in a neighborhood studio in the 1940s. The research includes primary source information derived from interviews with the main subjects and a number of their students, as well as various forms of archival material. As these two artists reconstructed the urban American and European dance norms in the ‘cultural wasteland’ of booming, oil-rich Calgary, they played out the divide between high art/high class/importation and low art/low class/ local creation. The paper examines how their work helped choreograph the identity of Calgary’s dance community, still marked by the colonized divisiveness and disappearance of its pioneers. The juxtaposition of two diverse dance worlds creates insight into national debates about decolonization, and more specifically decentralization in the arts. Further, the politics of whiteness, class and gender, as facets of Western Canadian regionalism, are embodied in these two communities. The paper’s Dance Studies approach, which explores the relationship between moving bodies and cultural meaning, brings a new perspective to understanding the post-colonial dynamic of Canada and the Canadian West.

http://artconnectioncalgary.com/page.php?40 paveikslas

http://www2.canada.com/calgaryherald/news/story.html?id=7b3b10dc-6cf3-48b1-aaec-811f3f5ef199&p=1

http://www.scribd.com/doc/24354009/Ateitis-1950-m-Nr-8 Ateitis - 1950 m. Nr. 8

MONTREALIS

Montrealio ateitininkai Iapk ricio men. 4 d. suruose koncerta. Programa ispi lde : solistc Motekaitiene, muzo Marijosius, sokeja Kvietyte, ir pianistas Smilgevicius.

Mineti menininkai koncertavo pamaldu metu Ausros Vartu baznycioje,

Dalia Kvietys

http://books.google.com/books/about/The_Correlates_of_Change_in_College_Drin.html?id=137qPgAACAAJ The Correlates of Change in College Drinking Patterns Authors Dalia Kvietys, Carleton University. Dissertation. Sociology Publisher Carleton University, 1966 Length 236 pages

http://www.worthpoint.com/worthopedia/m4-vintage-seventeen-fashion-magazine-249614428 Jonathan and Milly by Dalia Kvietys; article in Seventeen, June 1963

http://www.anykstenai.lt/_admin/fck/data/users/admin/File/PAnykstenas-2012-2/Nr%2040%2018-29.pdf

Pirmadienis, 1941, liepos 14 Vakar taip jau išėjo, kad nebegalėjau daugiau rašyti. Skaičiau labai įdomią ir savotišką knygą „Ingeborgą“. Parsinešiau ją iš Jonės. Tiesa, dar nieko nerašiau apie Jonę. Tai mano mažų dienų draugė, Buivydaitės sesers duktė. Dabar ji jau išaugo ir pasidarė labai maloni ir gana įdomi mergaitė. Jos tėvelį nesenai išleido iš kalėjimo ir jis šiandien išvažiavo iš Anykščių į Kauną. Vakar kaip tik buvau pas Jonę ir padaviau jos tėveliui laišką, kad nuneštų jį tėtušiukui. Tėtutis vis dar serga ir guli ligoninėje. Dieve, kad tik pasitaisytų. Mat jis labai susisielojo dėl Ciutos. Kai tik aš pradedu galvoti apie viską, darosi baisu. Likome paliesti karo, o be to karas dar tebesitęsia ir galime laukti visokių pasekmių. Nežiūrint širdy slepiamo skausmo, nors esame laisvi, laisvoj mūsų tėvynėj. Kiekgi daug yra nukentėjusių.

(...) Tiesa, šiandien išsikraustė Icikovičiai. Mamytei pasakė nuovados viršininkas, kad juos iškraustytų iš buto, nes tuojau užeis vokiečių smogikai, kurie valys žydus, o kai žydai gyvena lietuvių namuose, tai ir lietuviams gali kliūti. Dabar aš vėl galiu skambinti, kiek tik noriu. Pianinas stovi atskirame kambary. Ryt mes jau jį daužysim su Jone. Jau tamsu, o be to laukia vakarienei pienas su baronkomis ir uogos.

Atvažiavo tėtutis. Po pietų, apie pusę šešių, mes su Jone ėjom į stotį ir norėjom užsukti pas Aldoną. Dar iš tolo pamatėm, kad Aldona su Kazyte nuėjo pas ją. Mes galvojom dar toliau paeiti. Iš stoties jau ėjo žmonės. „Žiūrėk vežikai dar tik iš stoties važiuoja“, – sakau aš Jonei. Bet žiūriu, kad vežime sėdi Romutis ir šalia eina Bajorienė . Paskui pastebėjau ir Tėtutį. Greit pribėgau pasisveikinti. Tėtutis atrodo dar visai nekaip, nors jau nebe geltonas, kaip mama sako, buvo pirma. Taigi mes su Jone lyg žinodamos ėjom stotin. Tėtušiukas važiavo su Brazausku

 iš Šlavėnų. 

Jonei atvežė iš tėvo laikraščius ir laišką. Pasirodo, kad Kviecinskas jau Kauno karo komendantas, taigi Jonė komendanto duktė. Nieko sau šiška. Neblogai su taip sakant draugauti. Taigi beveik Jonė gali būti mano draugė, nors mūsų būdai ir ne visai sutinka.

Aš dirbu vaistinėje. Dimantas

 sakė, kad geriau man būti vaistinėje. Mat dabar 

vaistinė gali mums vėl grįžti, o kol kas dar nėra savininkų. Be to, nežinia kaip bus: gal tėtutis, kai grįš, negalės dirbti, o pasamdyti farmaceutų kaži ar bus, tai aš galėčiau šiek tiek pramokti ir padėti. Žydų dabar jau niekur nebelaikys. Taip slinko dienos. Aš jau nakvojau namie. Penktadienį pas mus buvo apsistoję vokiečiai. Žydai apačioje buvo labai nusigandę, nes pas juos apsistojo daug, o pas mus tik du, turbūt, kokie vyresnieji. Mes su Aldona sėdėjome ir kalbėjomės su jais. Man buvo labai įdomu pakalbėti, bet jokios kalbos, išskyrus lietuvių, aš nemoku. Tačiau taip dar įdomiau. Aš jiems pasakiau, kad mano brolį rusai išvežė, o tėvelis pabėgo, kad aš čia dabar esu visai viena, tėvai Kaune. Vienas buvo ypatingai sim - patiškas ir gana gražus. Jam labai tiko žilstą plaukai smilkiniuose. Paskui mes su Aldona išėjome pas ją atsinešti pieno. Nakvoti pas save atsivedžiau abi: Bronytę ir Aldoną. Buvo gražus vakaras, kai mes visos trys ėjom lauku. Saulė leidosi, o priešin - goj pusėj kilo debesys ir lynojo lietus. Kai atėjome visi jau miegojo. Prie namų pa - statė sargybinį. Aš miegojau su Aldona mamos kambary, o Bronytė su tetula mano. Naktį kilo audra. Vėjas lankstė beržus, o žaibas be paliovos nušviesdavo kambarį. Tačiau audros aš visai nebijojau. Tik galvojau, kur dabar yra mamytė ir kaip mes abi gulėjom tą naktį, kai tikėjomės, kad mus išveš į Rusiją... Dabar miegoti man buvo drąsu. Apačioje girdėjosi sargybinio žingsniai. Puikiai jis atrodė su šalmu ir šautuvu, vaikščiojąs po beržais. Ypatingai atrodo, ta mūsų na - mo pusė nuo beržų, man primena pilį. Dabar aš tikrai jaučiuosi kaip pily: audra, kaukia vėjas, o aplink vaikščioja sargybinis ir man buvo visai drąsu. Tik dar trūko pily riterio... Rytą, labai anksti, vokiečiai išvažiavo. Taip baigėsi savaitė. (...)

StasysKviecinskas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2016 lapkričio 28 d., 23:03
Tweet