Išmintis

Išmintis moko, kaip gyventi. Jinai moko, kaip išgyvenimą išgyventi prasmingai. Tad jos pagrindas yra gyvenimo vienetas, išgyvenimas. Beprasmiškame gyvenime nėra jokių išgyvenimų, arba jie yra neprasmingi. Prasmingais išgyvenimais gyvename amžiną gyvenimą.

Ir išmintimi gyvename sprendimais (tad vienetais) ir atsižvelgiame į savo sprendimus, ar jie buvo geri ar blogi. Atsakome prieš save, tiek prieš savo aplinkybes dalykiškai, tiek besąlygiškai, juk esame ne dalinai o visapusiškai atsakingi už savo gyvenimą.

Išmintimi pasižiūrime plačiau, iš aukščiau, kaip kad patys matome. Tad ieškome tobulo žvilgsnio, atitinkančio visapusiškai, tobulai atsakomybei.

Išmintis yra dangaus karalystės pagrindas, viso gyvenimo išgyvenimas vienetais, kurie susiję, tačiau kiekvienas paskirai prasmingas.

Vienete (sąlygose) vykdoma valia (vieningumas), ar tai mūsų valia, ar tai Dievo valia.

Išgyvenimai, jų tikslas

Kas yra išgyvenimas?

• Žmogus kažko netrokšta, kažką išgyvena, kažkuo abejoja - o Dievas savarankiškas, trokšta nieko, tad įsijungia dvejonėmis
• Išgyvenimas, tai amžino gyvenimo vienetas, jo akimirka.
• Sąmoningas sąlygų suvokimas, visapusiškas priėmimas, pasėkmių ištyrimas, Dievo įtraukimas
• Išgyvenimas, tai netroškimas. Išgyvename poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes ir išgyvendami atsilipiame. Trokšti tai yra brandinti, ugdyti, bet neišgyventi.
• Susivokimas, ir būtent, kad esame vaikas, ne tėvas.
• Išgyvenimas pilnai išreiškia padalinimus, užtat tai visko pakaitalas, tai: gyvenimas-betkas-pasirinkimai-valia. Tai mes, žmonės, Dievo vaikai, ką išgyvename.
• Išgyvenimas išeina už savęs, paveikia kitus galimais išgyvenimais, ir gali būti jų įkvėptas ir gali būti įprasmintas vėliau.
• Išgyvenimu bręstame.
• Išgyvenimu išgyvename padidėjusį sąmoningumą nes persidengia keli asmenys, esame "viena" kartu. Tuo pačiu, esame atskirti nuo kitų žmonių, nuo daugumos. Ir išgyvenimas mums lieka mūsų vienatvėje, mūsų vienumoje. Tai dalinis vienumas. Panašiai, kaip kad auginant vaiką sulauki žinojimo, jog kažkada kažkuo nebūsi savo vaiko gyvenimo dalimi.
• Išgyvenimu esame kažkuo savarankiški, tiesūs, ramūs, prasmingi, tad dieviški.
• Išgyvenimu jausmai aiškūs, ryškūs. Į kažką kryptingai sutelkta sąmonė. Žinom, išmanom, kas nežinoma. Veikiam savo tikslais, vieta, aplinkybėmis, tai sąmoningi sprendimai. Susikurta prasmė. Nors daug kas ne nuo mūsų priklauso, bet kažkuo esame valingi, pavyzdžiui, "pas juos pasikviečiau save".
• Išgyvenimu kažką išmokstame.
• Išgyvenimu sąlygiškai gyvename Dievu. Kas besąlygiška tampa sąlygiška.
• Išgyvenimu jaučiamės vienų vieni. Balsas mus sulaiko. Bet su laiku mes galim dalintis savo išgyvenimu. Tad išgyvenimas mus išverčia.
• Išgyvenimu išgyvename amžinojo gyvenimo šuolį. Juo gyvename klausimais vietoj kad atsakymais. Gyvename šuoliu, o ne savastimi. Meile, o ne gyvybe.
• Išgyvnimu kuriame prasmę. Betgi kaip?
• Išgyvenimas yra dangaus karalystės raiška, amžinojo gyvenimo išsakymas vienetu, skurdžiadvasiams, mažaširdžiams. Ja esame viena dalinai, sąlygiškai, su kažkuo ir ne su kažkuo kitu.
• Išgyvenimas prasmę kuria iš beprasmės, sąmonę iš nesąmonės, "makes sense from nonsense".
• Išgyvenimu jaučiame bendrumą vieni kitų ir vienumą, atriboti nuo kitų, užtat neprasitariame.

Padalinimai kartu ir paskirai išreiškia šuolį, paėmus kartu apibrėžia jo vienetą. Paskiri padalinimai yra šuolio sluoksniai.

Koks išgyvenimo tikslas

• Dievas veikia mus per mūsų išgyvenimus.
• Išgyvenimu parodome, jog Dievas už mus platesnis - jisai tėvas, mes vaikas - jisai be sąlygų, mes sąlygose. Užtat gali sutapti mūsų požiūriai, galim būti viena. Kiekvienas atskiras išgyvenimas išryškina mūsų santykį, jog esame Dievo vaikai - darom kaip jisai daro, ir ne atvirkščiai.
• Išgyvenimai yra mūsų gerumas. Būtent mes esame sąlygose, o Dievas už mūsų, už jų. O mūsų savastis užtat prasminga, kaip gyvybė, jungianti mus su Dievu, jį išreiškianti. Kitaip ji būtų tuščia, bet ji pasiruošusi viską išgyventi, užtat esame viena.
• Išgyvenimas išskiria gėrį ir blogį, nes blogi - velniai - nieko neišgyvena, jie neatsisako savęs, jie nepriima savo būklės.
• Išgyvenimu sąvoka atsiskleidžia pilnai, visomis keturiomis apimtimis; su ja sutampame ir ją išgyvename; jinai tampa mūsų išeities tašku į viską; jinai tuo tarpu mūsų savastis, mūsų vertybė.
• Išgyvenimu dalinai, žmogiškai išgyvename asmenų lygtį, taip kad galim rūpintis, tikėti, paklusti ko apibrėžčiau. O kiekvienu išgyvenimu išgyvename kartu su Dievu, išgyvenančiu viską, esame viena su juo.
• Išgyvenimu ko mažesniu žingsneliu, siauresne apimtimi paklūstame, tikime, rūpinamės. Užtat nesąmonė tampa prasminga, kaip kad tėvui mylint vaiką. Ar strimagalviui Dievui rūpi, neaišku? bet paaiškėja, ir susigaudome, kaip aštuongubas kelias sustato, kad jis mūsų prasimanytas nesąmones priima rimčiau, kaip mes patys, tad jisai rūpinasi.
• Dievas strimagalviais išgyvena, o žmogus suvokia, tad išgyvenimas yra Dievo išgyvenimas žmogaus apimtyje ir jis prasmingas jei jo sutampa
• Išgyvenimas yra visų kalbų vienetas - pasakojimo, pagrindimo, įvardijimo - jos prie jo skirtingai prieina. Kaip vienetas jisai atstoja viską. Tačiau jis įgauna prasmę kai išeina už savęs, pavyzdžiui, kai pasakojimo vienetas įtampos balsu ir židinio balsu dalyvauja platesniame dėsningume, siekiantį kitus vienetus.
• Išgyvenimas išskiria trokštantį Dievą ir netrokštantį žmogų (gerumą). Dievas trokšta mūsų brandos, o mes netrokšdami išsaugojame savo tapatumą, esame tolydūs, vientisi. Dievas išeina už savęs, o mes siejamės su savimi, užtat siejame ir Dievą, susivokiantį ir suvokiantį.
• Išgyvenimais atjaučiame kitus žmones.
• Išgyvenimas apibrėžiamas padalinimais. Išgyvenimas išskiria ir suveda padalinimus, jų turinį, įvairiais matais: ... Dievu (0), savastimi (1), branda (2), suvokimu (3), sąmoningumu (4), laisve (5), prasme (6), sąvoka (7)... Tai šuolį išsako sandara X, Y, -> ir vėl atvirkščiai, skylėmis, neigimais (būtent laipsnyne)
• Ko reikia kad "vienetas" (sąvoka) taptų gyvu (anot Christopher Alexander), tad amžino gyvenimo dalimi, akimirka?
• Išgyvenimu esame viena kartu, pergyvename, naujai išgyvename savo ir kitų išgyvenimus.
• Išgyvenimas išsakomas meile, išverčiama (perpasakojama, perteikiama) meile.

Išgyvenimų bendri bruožai: sandara, eiga

• Išgyvenimu bręstame kartu su Dievu
• Išgyvenimu atsisakau vienos savasties ir prisiimu kitą. Tai vyksta per trečią, išvirkštinę-papildinę, savastį. Užtat savastis, kaip požiūris, suvokiama ketveriopai, kaip apimtys, nulybės atvaizdai, (keturi vieningumo lygmenys, nuo mūsų išorinių tarpusavio santykių iki mūsų vidinių gelmių vienumo), kas prasminga, pastovu, tiesu ir akivaizdu, vaizduojantys trečią savastį; ir taip pat dvejopai, kaip visas savastis sulyginantis laisvumas, didėjantis (augimu) ar mažėjantis (tapatumu). Tad iš viso savastis, kaip požiūris, suvokiama šešeriopai, taip ir gaunasi savarankiška, savistovė sąvoka, atstojanti visumą, ją pažyminčią, užtat mūsų įsivaizduojama "sąvoka": gyvybe, betkuo, pasirinkimu, valia. O amžinas gyvenimas, tai sąvokos išskaidymas, atskyrimas (dvejopai susietos) būtybės-laisvumo "žvilgsnio" ir (ketveriopos apimties) "požiūrio" papildinio, meilės/Dievo.
• Trejybe nuspalvinta ketverybe (Platono, šv.Pauliaus, mano) įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, jausmai virsta dorybėmis. Kaip tai čia suprasti? Dievo valia yra įamžinimas (tad amžinas gyvenimas), o mūsų valia yra įsisavinimas.
• Iš pradinės savasties (išorinio požiūrio) pereiname į baigtinę savastį (vidinį požiūrį), tai įsisavinimas. Tai vyksta laikinuoju (teigiamo jausmo - užtat prasmingo) pasirinkimu, kuris įamžinamas (amžinąja) dorybe. Tokiu būdu, savastis amžinai bręsta, gyvena amžinai.
• Pastebėdavau ką nors gyvenime: dorybę, neteisybę, sunkumą, pavyzdingą elgesį ar mąstymą, įdomybę, šaunumą. Suvokiu savo laisvę. Pasirenku, kaip elgsiuos, ir būtent taip, kaip išpuoselėsiu savo laisvę. Tad augu laisve.
• Rūpėti, tai pervesti iš blogo vaiko neigiamai sutelkto (priešingybių, aukštesnės ir žemesnės savasties) pasaulio į gero vaiko teigiamai sutelktą (amžinatvės) pasaulį. Tai pervesti iš laikinų jausmų į amžinas dorybes.
• Išgyvenimu išskiriame, su kuo susitapatiname - su laisvumu (su gerumu) vietoj, kad su apimtimi (viskuo, Dievu). Tad išgyvenimais išreiškiame, jog esame geri, ir nesame Dievas. Tai vyksta kai atsisakome savęs, tad atskiriame, išnarpliojame laisvumo dvasią (kuria bręstame tolydžiai) ir apimties dvasią (kuri mus myli, sieja). Taip išnarpliojame gyvybės mazgą - savastį, ją paskui vėl surišame įsijungdami.
• Kaip išgyvenimas sieja keturias pirmines sandaras (Tave) su dviem gerumo, laisvumo, septynerbyės atvaizdais (ar tai Aš ir Dievas)?
• Išgyvenimu esame laisvi, laisvos valios, kūrybingai mąstome, esame pažeidžiami, veikiantys nors ir rizikuodami. Išgyvenimu tarpui atsisakom kontrolės, jo nevaldome, užtat sukuriame jam sąlygas, kad būtumėme laisvi. Jas priimame, prisiimame.
• Išgyvenu atjaučiame, palaikome vienumą, esame "viena" su vienų viena esančiu, nepaliekame vieno, įprasminame vienumą. "Nekentėk be reikalo" - suteikiame reikalą.

Ką Dievas išgyvena? Kas jam prasminga?

Dievas tai gerumo pamatas. Tai kiekvienas išgyvenimas turi siauresnį grįsti platesniu. Dievo atvirumo dvasia pakeičiama daliniais užtikrintumais, kuriuos atstoja akimirkinė dorybė, kuri atspindi mumyse glūdintį gerumą.

Kaip humoras susijęs su prasmingais išgyvenimais?

Apžvelgti, kokių būna išgyvenimų

• Sudaryti sąrašą savo išgyvenimų, ieškoti bendrų bruožų, juos išryškinti.
• Kaupti David Ellison-Bey ir kitų žmonių išgyvenimus, juos taipogi nagrinėti.
• Nagrinėti Kristaus išgyvenimus Evangelijoje.

Kurie išgyvenimai buvo išskirtiniai? ir kurie nuolatiniai?

Kokie išgyvenimų matai? Kas juos veikia?

• Prasmė; laisvė; sąmoningumas; vienumas; suvokimas; išgyvenimas
• Kurie santykiai svarbiausi? Koks kitų žmonių vaidmuo mano išgyvenimuose?
• Kurios aplinkos svarbiausios išgyvenimams?
• Su kuo bendraujama išgyvenimais? ir kaip? palyginti su išsiaiškinimų pašnekovu. Išgyvenimais atjaučiame kitus žmones.
• Vaidyboje, ne viską žinoti, tad nebandyti viską aprėpti, valdyti.
• Kaip išgyvenimai įvairiai susiję su gyvenimo visuma, tad ir su Dievu?
• Kaip Dievas dalyvauja išgyvenimuose? Koks jo vaidmuo? Ar jisai atgarsis?

Dievas - Šuolis

Buvimas viena - kartu - tai dieviška, tai Dievo būsena. Vienumas (vienų vienumas) tai savęs nebuvimas (buvimas be savęs), o išgyvenimas tai savastis už savęs.

Gyventi šuoliais, tai išeiti už savęs, už savasties. Išėjimas už išgyvenimo ribų.

Kaip Dievas įvairiai reiškiasi sandaromis?

Būtinai šitą reikia apžvelgti... tai viską suves...

Dievas dalyvauja trokšdamas, ugdydamas, arba tiesiogiai (neigiamais įsakymais, antrinėmis sandaromis), arba papildiniu (teigiamais įsakymais, pirminėmis sandaromis):

• jis trokšta betko, tad pasakojimu 6->8
• jis trokšta kažko, tad įvardijimu 8->12 ir aplinkybėmis
• jis trokšta nieko, tad pagrindimu 12->6, atvaizdais ir padalinimais

Tad šiuos tris sluoksnius galima bene pavaizduoti atskirai. O papildiniais:

• jis trokšta nieko, kažko, betko, visko o mes netrokštame, išgyvename

Kaip Dievas ir žmogus bendrauja pirminėse sandarose, užtat ir antrinėse?

Kaip įvairiai bendraujame su Dievu?

Kaip sudalyvauja Dievas ir visuma?

• Dievas savarankiškas, trokšta nieko - tai šuolis - juo kyla padalinimai, atvaizdai, pasakojimas
• Dievas užtikrintas, trokšta kažko - tai savastys, nariai - juo kyla aplinkybės, įvardijimas
• Dievas ramus, trokšta betko - tai ? - juo kyla pagrindimas

Savastis - pirminės sandaros

Kas yra savastis?

• Savastis reikalinga įsisavinimui, kaip kad paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.
• Bendras žmogus gyvena skyle "bet kas". Paskiras žmogus gyvena būtybe "kažkas".
• Savastis yra gyvybės mazgas, jos vieningumas, mūsų valia, siejanti mūsų laisvumą ir apimtį.

Kaip pirminės sandaros apibrėžia vidų ir išorę, tad savasčių galimybes?

• Dievo troškimai (savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis) išsako jo savastis, kuri dalyvauja kuriant antrines sandaras. O jas kuria pasitraukdamas (?) užtat neigiamai (?) ar kodėl sandarų šeimos baigtinės, o kalbos nebaigtinės, išverstos?
• Pirminėmis sandaromis atsisakome savo poreikių ir t.t., priimame kito. Tai yra prasmingi išgyvenimai, nulinis požiūris ir septintas požiūris.
• Poreikiai... Jėzaus pasisakymais "Aš esu..." atsisakome šio pasaulio, priimame Dievo vertybes ... gyvename savimi ar visais (bendravimo, pilnavertiškumo poreikiai)
• Dvejonės... Požiūriai (Dievo, bendro žmogaus, paskiro žmogaus) požiūriai siejami su aplinkybėmis (bendro žmogaus, paskiro žmogaus, pasaulio)
• Jauduliai... Lūkesčiais skiriame ką gerai pažįstame (viduj) ir ką mažai pažįstame (išorėje)
• Aštuongubas kelias... Skiriame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime ... Tėve mūsų: aštuongubas kelias mus sieja su Dievu už mūsų būtybe, kai yra ryšys su juo, ir skyle, kai nėra su juo ryšio.

Kaip savastis sieja pirmines ir antrines sandaras?

Tiesa gali būti apie viską, betką, kažką, nieką. IMeile esame viena su viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo. Kaip šios apimtys siejasi su jaudulių lūkesčiais? Ir su savastimis?

Savastis naujai apibrėžta. Pradinė savastis perkuriama, išverčiama, tampant antrine savastimi, tai tolydu. Išvertimas (išorė tampa vidumi), įsisavinimas įmanomas meile.

Vieningumas

Asmuo (vieningas, Dievas) yra tai, kas glūdi už visų išraiškų (kaukių). Tai sutampimas to, kas glūdi teigiamai, lygmenų vieningume, ir neigiamai, jų tarpų vieningume. Prasmė susijusi su kaukės nuėmimu.

Žinojimo rūmai, tai vieningumo atstatymas, iš nesąmonių. Tad paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas irgi link to.

Branda: išgyvenimų lygtis

Kaip bręstame? Kas yra branda?

• branda esame viena su Dievu, kartu bręstame išgyvenimais
• branda yra tai, kaip išgyvenimas išlaiko mūsų dėmesį, sukuria ir atleidžia įtampą
• išsiplėčiame sandara
• įamžiname dorybę
• turtėjame vertybėmis
• Dievo branda
• Susitapatinti su savimi, save išjausti, atjausti, pajusti, įsijausti, tad augti; arba nesusitapatinti su savimi, tad silpninti ryšį, kaip kad neuronų.
• Augimą galima suprasti bene dvejopai: kaip ketveriopai teigiamą skylę-meilę (rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą) ar šešeriopai neigiamą slenkstį, skirtumą tarp savasčių.
• gyva savastis
• Brandą išsako saviugdos laipsniai. Brandžiausi išgyvenimai skatinami nesiekiamybės nes ja savarankiškiausiai ugdomės.

Kaip branda vyksta? Kaip ji įmanoma?

Reik persimesti iš savęs, kaip būtybės, į savo aplinką, paskui iš tos aplinkos į naują būtybę.

Branda išliekame tie patys, mus skiria (Dievo) nulybės atvaizdas, o taip pat skiriamės, tad mus sieja laisvumo (gerumo, septynerybės) atvaizdas. Mes bręstame (esame laisvi), sąlygos nesikeičia (jas išlaiko Dievas, nulybė). Prasmė yra ryšys tarp (nekintamų) sąlygų ir (atitinkamos) brandos. Jei sąlygos bus išlaikytos, brandos sulauksime. Branda įvyksta suvokimu, jo virsmu, įsisavinant požiūrį. Užtat, savo ruožtu, jausmai įamžinami, išverčiami vertybėmis.

Kas svarbu brandai?

• laisvumas (tarp būtybės ir aplinkos), kad būtų laisvė (rinktis būtybę) ir gali rinktis savo aplinkybę, keisti aplinką. O laisvės įrodymas yra, kad pasikeitė būtybė.
• rūpintis, tikėti, paklusti - tai susitapinti su aplinkybėm, su meile, vietoj kad su būtybėm Rūpintis, tikėti, paklusti, tai reiškia susitapatinti su savo aplinkybėm, su meile, o būtybė tai gyvybė. Rūpintis, tikėti, paklusti yra "derėti" (ne "būti"), ir tai susiję su išsiaiškinimais.
• Brandai apibrėžti reikalingos visos šešios išgyvenimų rūšys.

Dievo branda

Kaip Dievas bręsta?

• Dievas bręsta aštuongubu keliu iš tobulumo (mylėti priešą), besąlygiškumo į pakankamumą (mylėti artimą), ryšio su juo neturėjimą, sąlygiškumą, užtat laisvumą, gerumą mumyse. Gerumas suveda trejybę, jos galus suduria. Trejybė yra sandarumas, sandarų sandara, ir būtent gerumu, kuriuo trejybės atvaizdas eina ratu.
• Dievo branda, tai jo išėjimas už savęs, tad Dievui rūpi, jis tiki, paklūsta. Jis priima netroškimą visko, o trokšti visko tai lygu priimti nesąmonę, kaip kad tėvas rimtai priima vaiko pramanytas nesąmones.
• Dievo branda iškyla tarpe -> kitas -> suvokimas -> persitvarkymas irgi iškyla tarpu -> viena sandara iš viršaus (bene padalinimas, atvaizdas ar aplinkybė) o kita sandara iš apačios (taipogi?)
• Dievo branda, tai antrinių sandarų išplaukimas iš Dievo troškimo platesniame netroškime, išsakančio jų tarpą. Taip ir kyla šešios brandos rūšys, šeši prasmingi išgyvenimai.
• Dievo branda tai antrinių sandarų išsakytas tarpas tarp Dievo ir jo papildinio, tarp Dievo ir gerumo, tad jų atskyrimas
• Dievas tampa šiltesniu, mylimu, sutampa su meile
• Dievas susivokia - per Kristų, per Trejybę - ne vien strimagalvis
• Dievas priima bet kokias sąlygas, pradeda iš betkur, tad su mumis išgyvena viską kartu

Brandos lygtis

• Gyvenimas neteisingas/teisingas: pareiga= apibrėžimas iš lauko (sandara), požiūris į požiūrį
• Gyvenimas tiesiogiai: rūpestis= apibrėžimas iš vidaus (dvasia), požiūris į stebinį

Tai sieja brandą su požiūriu į stebinį. Ir jų lygtį X->Y. Sena savastis X, nauja savastis Y, perjungianti savastis ->. Kur įvyksta savasties pasikeitimas lygtyje X->Y ? Rūpėjimas X, tikėjimas ->, paklusimas P yra savasties pasikeitimo taškai.

Kaip savastys dalyvauja mūsų brandoje? Kaip vienos savasties atsisakome vardan kitos?

• Savastis A padalinama į dvi: B ir C. B veda mus tolydžiai iš A į C, užtat jaučiam savo laisvumą. Atsisakome savasties A ir priimame savastį C. Tuomi pasikeičia mūsų vidurys. Ir tuomet suvokiame, atvirkščiai, kad B yra išėjimas už A, už savęs. Tai primena aplinkybių apibrėžimą - jų žaidimų išprotavimą, kaip dėmėsys pasikeičia, pavyzdžiui, pereinant iš daikto į eigą.

Kaip išgyvenimu bręstame?

Ar įmanoma mokytis? Ar buvo įmanoma sulaukti atgarsių (feedback) trejybe?

Žmonės atisakė laboratorijoje išvesti paskirus kaltinimus iš bendrų kaltinimų; bet sutiko išvesti bendrus iš paskirų. Vadinas, tai turi būti suasmeninta, išgyventa savo ar kitų asmeniškais pavyzdžiais. Tokiu būdu mokoma pasąmonė, kad ji galėtų atminti, atsiminti, iššaukti, išgauti.

Valingumas: Dievo valia ir mūsų valia - suvokimas - išgyvenimas

Kas yra Dievo valia?

• Dievo valia tai trokšti visko. Jisai aštuongubo kelio papildinys, tad jo valia yra vieningumas aštuongubo kelio išreikštų laisvių, gėrio krypčių, geros valios. Užtat jo valia vyksta kalbos - pasakojimo (paklusimu), įvardijimo (tikėjimu), pagrindimo (rūpėjimu).
• Dievo valia yra išgyvenimas, būtent mūsų laisvumo (brandos tolydumo) ir jo apimties (meilės) atskyrimas, nepriklausomumas, kaip kad kreivės ir jos statmenosios plokštumos.
• Dievo valia, tai amžino gyvenimo sandaros (išminties) atvaizdų (geros valios: 2 sutapatinimų x 4 troškimų) vieningumas. Tai "tobulo" ir "pakankamo" Dievo vieningumas, jo mąstymo, veikimo ir buvimo, kaip aštuongubame kelyje.
• Dievo valia, tai amžino gyvenimo vieningumas. Tai vieningas nesiribojimas šiuo pasauliu, kuriuo esame viena, kuriuo išskaidyti susitelkiame į Dievą, kaip į dangų garuojantis vanduo. O tuo pačiu priimame šį gyvenimą, šį pasaulį, kaip ribotą bet užtat prasmingą, juk jame atkuriame esmę, ją išgyvename.
• Kaip pirminės sandaros įvairiai išreiškia sąsają tarp amžino gyvenimo ir gyvenimo? ar aštuongubas kelias sieja vieningumu; jauduliai sieja atvaizdais; dvejonės sieja sandaromis; poreikiai sieja dvasia?

Kaip Dievo valia skiriasi nuo mūsų valios ir kaip su ja sutampa?

• Dievo valia yra išgyvenimas, o mūsų valia yra savastis.
• Kaip aštuongubu keliu gera valia 2 x 4 suderinama su mūsų pasirinkimais 4 + 2 ? ir kaip tame suderiname 6 = 4 + 2 trejopai suvokiame, kas yra 2 - ar pirmas, antras ar trečias lygmuo? taip trejopai nuspalvinant aštuongubą kelią, taipogi nuspalvintas vertybes (šešerybės atvaizdus) ir būtent paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.
• Savo valia įsisavindami vykdome Dievo valią įamžinti. Įsisavindami, išorinį požiūrį išverčiame, praplečiame Dievo požiūriu už mūsų, šį papildomą požiūrį prisiimame, jį įtraukiame į išorinį požiūrį, jį išgyvename, taip kad tampa vidiniu požiūriu, ir mūsų ir Dievo požiūriai sutampa.
• Dievas tampa (sandaroje) nulybė, skylė, tad nulybės atvaizdai, užtat sandaroje mes esantys galim su juo sutapti.
• Pasiklydęs vaikas, sutampa Dievo ir žmogaus požiūriai, kas jie yra? Kaip jų požiūriai susiję su jų valia?
• Koks tarpas tarp Dievo valios (4x2) ir mūsų valios (4+2) ?
• Kaip mes vykdome Dievo valią ir būtent paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu ?
• Ar Dievo valia yra mums ertmė, meilė? ar sąvoka yra tokia ertmė?
• Esame viena su Dievu bendru suvokimu, kaip Tėvas ir Sūnus viena šventąja Dvasia
• Tas bendras suvokimas yra gyvenimas Kitu
• Kaip gyvybė skleidžiasi iš bet kur, kaip ji veda (asmenų lygtimi) į vieningumą, o vieningumas savo ruožtu peržengia visas ribas (išeina už savęs), kaip ir Dievas, užtat mums kartu ir rūpi, ir tikim ir paklūstam, netgi Dievas pats sau?

Kitas

Antrinių sandarų (sandarų šeimų ir kalbų) apibrėžtas Kitas išsako Dievo nebūtinumą ir būtinumą. Kitas atskiria Mane ir Dievą.

• Kitas yra vieninga savastis, vienijanti šešias antrines sandaras, betko atvaizdus.
• Kuria prasme, esant Kitam, Dievas nebūtinas? Dievas nebūtinas jeigu pakanka gerumo, jeigu Dievas būtinai santvarkoje, juk Dievas yra tai, kas pirm santvarkos, gi santvarka Dievas neigia save.
• Ir kaip Dievas visgi tampa būtinas? Dievas iškyla sąvoka, Dievas nebūtinai geras.
• Kaip Kitu susiveda sandarų šeimos ir kalbos? Jos atitinkamai apibrėžia požiūrius ir sąvokas.
• Kitu išsakomos visos įmanomos sąlygos, taip kad besąlygiškumas nebūtinas.
• Visgi, mums - Aš ir Tau - prisiimant visas įmanomas sąlygas, besąlygiškumas yra būtinas.

Sąmoningumas

Sąmoningumas:

• Sąmoningumas tai vieningumas tiesioginio (išgyvenimo) ir netiesioginio (mąstymo) patyrimo.
• Sąmoningumas susijęs su apimtimis? su sąvokomis?
• Pasąmonė, tai gyvas, tiesioginis ryšys su mintimis, o sąmonė netiesioginis, sąmoningas, atsargus, suvokiantis, "dėmesingas" ryšys. Tai tos pačios mintys. Mintys pereina iš pasąmonės samonę, tad atsiveria mūsų dėmesys, tad svarbus skirtumas tarp sąmonės ir pasąmonės. Jos sueina per kalbą, jos tinklą.
• Feynman: Ką negaliu sukurti, tą nesuvokiu. O kuriama pasitraukiant.
• Sąmoningumo laipsnis išsako asmenų lygties lygmenį, asmenį: Dievas, Aš, Tu, Kitas, kuriuo gyvename.

Sąmoningėjame

• Tampam sąmoningi tik kada esame laisvi, užtat kada jaučiam savo laisvę ir ja pasinaudojame. O vykdyti Dievo valią įmanoma tik kada esame laisvi, tik tada galim paklusti, tikėti, rūpintis. Nes įsisavinti tai reiškia išversti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, o tam reikia laisvumo, ir būtent mūsų laisvumo, tad laisvės.
• Gyvybė susiveda iš jautrumo, atliepimo ir jų jungiančios valios. Valia juos sujungia elgesiu, kuris gali būti klaidingu, ydingu, kurį gali tekti taisyti. Sąmoningėjame visur tokioje lygtyje, ir lygties narius (jautrumą, atliepimą, valią) bene galima brandinti viduje ir išorėje, aplinkoje.

Koks yra sąmoningumo tikslas?

Kaip įvairiai elgesys gali būti sąmoningas?

Ar sąmoningumas išsidėsto panašiai, kaip gvildenimai? taip kad yra vis platėjančios apimtys? dangus ir pragaras?

Laisvė

Kas yra laisvė?

• Laisve parodome atvirumą ar neatvirumą laisvumui. Ar rodysime gerą valią? Esame laisvi, kiek jos rodysim, ir kaip.

Jausmais, jauduliais atpažįstame savo laisvę ir nelaisvę. Tad gera juos išnarplioti, į juos įsiklausyti, kad būtų ko švelnesni, tyresni. Bet norint kitiems parodyti, jie turi būti garsesni, didesni, ryškesni.

Atsitiktinumas būtinas laisvei, kad žmogus galėtų rinktis ir jo pasirinkimas nebūtų iš anksto apibrėžtas, nepriklausytų vien nuo jo ar vien nuo aplinkybių, o tai patvirtina nenuspėjamos aplinkybės - vadinas, žmogus nustato pirm aplinkybių, jų negali pilnai žinoti, užtat nusistato ryšium su jomis, kiek jas įstengia numatyti.

Laisvė ir prasmė

Kaip susijusios laisvė ir prasmė? su poreikiais? su ženklų savybėmis? Prasmingai išgyvenam viduj, ne išorėj, tad įsisavindami. Laisvumo, gerumo nėra viduj ir jo nereikia, yra tik išorėje. Įsisavinimas pašalina laisvumą ir panašiai, jausmų gerumą-blogumą pašalina dorybės. Aplamai, dvejybe, priešingybė išverčiama vientisumu.

Ir ko reikia, kad neatitikimas taptų prasmingu? kad suveiktų prasmingai?

Laisvės rūšys

• Kaip įvairiai atsiveria laisvė? Gėrio kryptys išsako laisvės galimybes.
• Kaip laisvė ir prasmė susiję su dešimts Dievo įsakymų?
• Kaip laisvė ir išgyvenimai susiję su dvejonėmis, abejonėmis, neužmigimu? ir su netroškimais apskritai - jauduliais, poreikiais, vertybėmis?
• Kaip asmeniškai išgyvenau įvairias laisves, kas man bbgcolor=#99FF33uvo svarbiausia?
• Kaip laisves meniškai pavaizduoti, palaikyti scenografija?

Atsitiktinumas būtinas laisvei, kad žmogus galėtų rinktis ir jo pasirinkimas nebūtų iš anksto apibrėžtas, nepriklausytų vien nuo jo ar vien nuo aplinkybių, o tai patvirtina nenuspėjamos aplinkybės - vadinas, žmogus nustato pirm aplinkybių, jų negali pilnai žinoti, užtat nusistato ryšium su jomis, kiek jas įstengia numatyti.

Prasminga ar neprasminga ?

Esmė tai elgesys, o ypač, pakartotinas elgesys, ir kaip jisai įtakojamas, ir kaip jį pasirenkame. Nes gyvename didele dalimi nesąmoningai, ir tik retsykiais mums atsiveria sąmonė ir pasielgiame kaip elgtis.

Kam rūpintis prasme?

• Rūpintis prasme, tai rūpintis visakuo, iš anksto, kada galima veikti, įmanoma atsiliepti. Tai lavina jautrumą, atliepiamumą, valią.
• Rūpintis prasme, tikėti reikšme, paklusti vertei, vertybei? užtat visakuo? Visa tai mus sutelkia vieningumui, tad atveria visakam.

Kas yra prasmė? Kas prasminga? ar neprasminga?

• Prasmė, tai kas vieną išgyvenimą sieja su kitu, tad turi platesnę prasmę. Pavyzdžiui, pasakojime tai įtampos kūrėjo balsas ir įtampos židinio balsas.
• Prasmė, tai kas verta dėmesio, ką gal verta įsiminti, prie ko verta grįžti. Dėmesys įtakoja. Dėmesys, tai sąlygiška visuma (apimtyje), "išeities taškas".
• Prasmė, tai pasakojimo turinys. Jis išreiškia sakramentą, kas ir yra prasminga.
• Prasminga, kas įprasminta, būtent įsisavinimu, išoriniu požiūriu tampant vidiniu požiūriu, išgyvenant
• Prasminga tai, ką išmokstame, kas sąmoninga, valinga, tikslinga, laisvai pasirinkta, kas mus sieja su Dievu ir kitais, su visais, kas mus įtakoja, kas išlieka, kas taikoma, kas pamoko, kas suprantama, kas sava, kas turi pasėkmes, kas įtakoja elgesį, mąstymą, įsitikinimus, nusiteikimą. Valia didina, ugdo jautrumą, atliepimą ir kartu ugdo save.
• Išgyvenimas prasmingas, nes juo apibrėžiu, kas esu (ar, koks, kaip, kodėl)? ir kaip augu. Keturiais būdais teigiamai išsako, apibrėžia, o šešiais būdais neigiamai, vadinasi, koks nesu, atskiriu save nuo savęs.
• Prasminga tai, kas apeina trejybės ratą.
• Prasminga, kas susiję su gyvenimo visuma, tad ir su Dievu.
• Prasminga tai, ką yra verta prisiminti, ką prisimename. Trumpalaikė atmintis gali tapti ilgalaikė atmintimi. Įsimintina tai, kas įmanoma prisiminti. Bet ar verta? (reikšminga) ir ar suveikia (tikslinga, prasminga)?
• Prasmingi išgyvenimai yra įsimintini išgyvenimai. Kaip sudalyvauja visos ženklų savybės?
• Neprasminga tai, iš ko nieko neišmokstame, kas nesąmoninga, nevalinga, be tikslo, be laisvės, be ryšio su kitais, be įtakos, kas praeina, kas netaikoma, nesuprantama, svetima, kas nieko nepamoko, kas be pasėkmių, kas neįtakoja elgesio, mąstymo, įsitikinimų, nusiteikimo.
• Prasminga yra tai, ką kalba galime sąmoningai išgyventi ir neprasminga yra tai, ką negalime. Aplinkybėms tinkamai suveikus, viskas gali būti prasminga, rasti prasmę.
• Prasmė iškyla pereinant į Dievo požiūrį ir atgal į mūsų, užtat įtraukiant Dievo požiūrį į mūsų, taip kad galime sutapti.
• Prasminga tai, kas nėra nesąmonė. O neprasminga tai, kas tėra nesąmonė. Prasmei reikia suvokimo, sąmoningumo.
• Prasmė tai išeina iš už įvykio, išgyvenimo rėmų.
• Prasmė gali iškilti tik vėliau. Pavyzdžiui, Rene užaugęs vis labiau vertino jo senelio pamokymus, pasisakymus.
• Prasminga, ką Dievas išgyvena mumis. Kas jam prasminga?
• Prasminga yra mažas, žmoniškas, skurdžiadvasio, mažaširdžio šuolis, kuriame yra mažas tarpas tarp būtybės ir papildinio, užtat branda yra aiški, savastis tęstina, tolydi. Beprasmiška yra didelis, kankinio šuolis, tai yra savasties nukirtimas, užtat jos amžinybės atvėrimas.

Įsimintini, veiksmingi pasakojimai yra paprasti, dalykiški, aiškina priežastimis ir ne atsitiktinumais, įvykius vietoj kad neįvykius.

Kuo skiriasi prasmė ir reikšmė?

Kurie išgyvenimai buvo prasmingiausi? Kurie mažiau prasmingi? ir kodėl?

Prasmės požymius atrinkti, išskaidyti.

• Kaip su prasme, su atmintimi, susiję grožis, žavesys, platoniška išmintis, kas mus traukia? Tai tarsi išorinė atmintis.

Kame prasmė išgyvenimuose?

Kaip atsiranda prasmė?

• Kiek scenų reikia, ir kiek veikėjų reikia, kad atsirastų prasmė ?
• Kaip prasmė susijusi su pirmine ir antrine laisve, kaip ji iškyla?

Sąvoka

Kas yra sąvoka?

• Sąvoka yra tai, kas suvokta, tad gali būti bendrai suvokta, kaip kad šv.Dvasia bendrai suvokta suvokiančio Dievo Tėvo ir susivokiančio Dievo Sūnaus.
• Suvokimo apimtis, tad nusakanti subgcolor=#ccffccvokimo išeities tašką, ir suvokimą įrėmianti, kaustanti, nebent dvasia jinai išgyvenama ir įprasminama
• Sąvoka yra sandari, yra trejybė, yra lygtis X->Y, yra "betkas" ar "kažkas" ar "niekas"?
• Sąvoką suvokti neurologiškai - tvarkomis. Kaip sąvoka išreiškiama ženklu kalboje, kaip ji sieją sąmonę ir nesamonę.
• Sąvoka yra tai, ką įsisąmonijame, tai mūsų sąmoningumo vienetas, o įsisąmonijant nulybe, įsisąmonijame sąmoningumo sąlygas ir atstatome Dievą, būtent trejybe, apibrėžiančią suvokimą - suvokiantį, susivokiantį ir suvoktą
• Kaip sąvoka susijusi su požiūriu į požiūrį į požiūrį, kaip kad kalbose? Tai bene visiškas sąmoningumas, jo nekintamasis (invariantas)
• Sąvoka yra mūsų požiūrį supanti ertmė išgyvenimui, iš kurios visgi dvasia galima ir išeiti.
• Kiekviena sąvoka gali būti vertybė, kiekvienas žmogus, asmenybė yra vertybė.
• Sąvoka yra savasties pavidalas, apibendrinimas
• Sąvoka yra patirties abstraktavimas, apibendrinimas, atsisakant vienų savybių, išlaikant kitas
• Sąvoka yra gyvenimo vienetas, atkarpa, kuri jei gyva (savarankiškai, tiesiai, pastoviai, prasmingai), tampa, išgyvenama amžino gyvenimo dalimi.
• 6, atvaizdais ir padalinimais

Tad šiuos tris sluoksnius galima bene pavaizduoti atskirai. O papildiniais:

• jis trokšta nieko, kažko, betko, visko o mes netrokštame, išgyvename

Kaip Dievas ir žmogus bendrauja pirminėse sandarose, užtat ir antrinėse?

Kaip įvairiai bendraujame su Dievu?

Kaip sudalyvauja Dievas ir visuma?

• Dievas savarankiškas, trokšta nieko - tai šuolis - juo kyla padalinimai, atvaizdai, pasakojimas
• Dievas užtikrintas, trokšta kažko - tai savastys, nariai - juo kyla aplinkybės, įvardijimas
• Dievas ramus, trokšta betko - tai ? - juo kyla pagrindimas

palyginti su požiūriu

Kaip moksliškai suprantamos sąvokos? kaip jas apibrėžia psichologija, neurologija?

• How we know a dog is a dog: Concept acquisition in the human brain
• dirbtiniame protavime Inductive Learning and Concept Acquisition
• mostai Transitions in Concept Acquisition: Using the Hand to Read the Mind
• Concept acquisition through representational adjustment
• Multidimensional Representation of Concepts as Cognitive Engrams in the Human Brain
• The Representation of Concepts: An Evaluation of the Abstractive and Episodic Perspectives, Whittlesea
• straipsnis apie sąvokas
• Kantas rūšiavo sąvokas pagal kilmę: palyginimą, refleksiją, abstraktavimą.

Išmintis yra betko suvokimas, visko ir laisvumo atskyrimas betkame. Kaip tai susiję su išgyvenimu? su atskyrimu, kas išgyvena (laisvumas - suvokėjas) ir ką išgyvena (viską - sąvoką)?

Antrinės sandaros išveda sąvokas iš požiūrių, taip pat iš kitų sąvokų. Pavyzdžiui, padalinimas yra sąvoka susidedantis iš požiūrių. Reikia man išnagrinėti, kaip atvaizdai, aplinkybės ir padalinimai sieja sąvokas ir požiūrius? Kaip apibrėžti sąvoka? ir požiūrį? Ar kategorijų teorija padėtų? Sąvoka yra sandara, sąlygiška, užsidarusi apimtyje. O požiūris bene perskrodžia apimtį, išplaukia iš gelmių ir sieka beribį. Sąvoka ir požiūris vienas kitą papildo, ir susiję kaip 4+2 atvaizdai.

Žodžio sukūrimo laipsniai yra sąmoningumo lygmenys, netgi žymės, sakramentai. Juk viena tai nesuvokti, kam žodis reikalingas; kita tai suvokti, bet jo neturėti; kita tai priimti žodį; ir vėl kita tai savo susikurti; ar savaip suprasti.

Gera valia, tai išminties atvaizdai, tai keturių visko ir dviejų laisvumo atvaizdų padauginimas, išsidėstantis aštuongubu keliu. Pirmais keturiais požiūriais laisvė mažėja, yra ryšys su Dievu, o antrais keturiais požiūriais nėra ryšio su Dievu, laisvė didėja, taip kad nuliniai požiūriai yra nieko (akivaizdumo) mažėjimas ir visko (prasmingumo) didėjimas. Kaip aštuoni atvaizdai susiveda į Dievo valią?

Gėrio kryptys? ką atveria? sąvokų atžvilgiu

Kokios sąvokų rūšys?

• Žodžiai, žmonės, savybės tai "sąvokų" rūšys, kurias išmąsčiau antraisiais mokslo metais, mąstydamas lygtį, kaip susinaikina trejybė, kaip pavyzdžiui C išreiškiama I ir U. Reiktų tai naujai permąstyti, nes bene tokiu būdu atsiranda sąvokos, ir būtent iš požiūrių.

Koks ryšys tarp mąstymo ir išgyvenimo?

Sandarų šeimos ir kalbos bene išsako tą patį, tiktai skirtingai, buvimu ir nebuvimu. O persitvarkymai sieja tuos pasisakymus, tad tarp jų atsiveria tarpas.

Padalinimai

Dievas trokšta nieko, savarankiškas; mes kažko netrokštame, abejojame.

Padalinimai išsako visus matus, susivedančius išgyvenimu, juk jis aprėpia visus požiūrius, visas galimybes.