Gyvenimo būdas ir stilius: Filosofinis ir sociologinis aspektai Programa
Straipsniui suprasti ir pristatyti:
- Kaip gyventi
- Dievo raiškas
- Šešerybę
- Suvokimo sandaras
- Išsiaiškinimo būdai, kaip klausimas iššaukia susijusį atsakymą.
Klausimai
- Kaip suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) susijusios su suvokimo lygmenimis (savęs suvokimas, bendras suvokimas, susikalbėjimas) ir tad su gyvenimo lygtimi?
Ką noriu pasakyti...
Jums pristatysiu, ką esu išmąstęs, kaip gyventi. Pristatysiu iš dviejų skirtingų kampų, žmonių atsakymo (kaip gyventi) ir Dievo klausimo (koks jisai yra - kaip jis atrodo iš šalies - ar jisai būtinas).
Kiekvienas iš mūsų gyvenimas yra atsakymas, kaip gyventi. Drįstu manyti, jog tai yra atsakymas į visaką. Atsakymas, kaip gyventi, yra sunkiai suvokiamas, juk viską aprėpia. Užtat atsakymui pristatysiu atitinkamą klausimą, būtent Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas yra glaudžiai susiję kaip išverčiamos pirštinės vidus ir išorė. Plėtosiu tai atsakymą, tai klausimą, lygiagrečiai, pakaitomis.
Kiekvienas iš mūsų kažkiek renkamės, kaip gyventi. Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. Taip žmogus išreiškia savo laisvę, savo valią. Galime galimybes pavaizduoti strėlėmis. Jos išsiskiria ir iš jų vis pasirenkame vieną.
Dabar išverskime šį žmogišką pasirinkimą tarsi pirštinę. Mintyse apsukime visas strėles. Įsivaizduokime požiūrį, nepasiduodančio paskirai galimybei, o aprėpiantį, vienijantį ir lygiagrečiai plėtojantį, palaikantį, mylintį jas visas. Kieno tai požiūris? Įsivaizduoju, jog tai Dievo požiūris. Juk tai požiūris viską aprėpiantis, plėtojantis, tiriantis, mąstantis, atskleidžiantis, valdantis, žinantis.
Tokiu būdu apibrėžiu Dievą kaip asmenį turintį mums išvirkštinį požiūrį. Jums išdėstysiu savo mintis lygiagrečiai įsivaizduodamas ir vystydamas tiek Dievo požiūrį, tiek žmogaus požiūrį. Tai du tampriai susiję mokslai, Dievo klausimo ir žmogaus atsakymo. Abu mokslus puoselėju nagrinėdamas savo vaizduotės ribas, kokius įvairius požiūrius beįstengiu įsivaizduoti, taip pat apžvelgdamas savo paties gyvenimą, savo asmeniškus lūkesčius ir patirtas jų išdavas.
Palyginti kaip gyventi ir Dievo tyrimą
Kaip gyventi
- Renkamės ar amžinai bręsti, ar šiaip gyventi? (Ar mąstyti Dievo požiūriu ar žmogaus požiūriu?)
- Jeigu šiaip gyventi, tai tada gyvenimas mus paauklėja. Iškyla trejybės klausimai.
- Sprendžiame ar turime ar neturime ryšio su Dievu?
- Jeigu neturime ryšio su Dievu, tai patys save tikriname trejybe.
- Jeigu yra ryšys su Dievu, tada mes su juo neviena. Teikiame pirmenybę Tėvui vietoj kad Sūnui. Taip ryškiname sandaras, renkamės vienumą nevienume. Puoselėjame bendrystę grindžiantį mokslą, sąvokų kalbą.
Dievo tyrimas
- Dievą išjudina klausimas, ar jisai būtinas?
- Dievas tuomi išeina už savęs į save.
- Dievas savastimi, asmeniu, požiūriu nusako nevienumą, praplečia vienumu.
- Iškyla Dievo trejybė, kuria Dievas kaip toks yra vienas.
- Tuo pačiu iškyla kiti kampai į šį vienumą:
- Dievo Sūnaus požiūris: asmens vienumas aštuongubu keliu.
- Dvasios požiūris: asmenų vienumas dešimt Dievo įsakymų.
Atitikimai
- Dievo klausimas (Ar Dievas būtinas?) ir žmogaus pasirinkimas (amžinai bręsti ar šiaip gyventi).
- Dievo nežinojimas ir žmogaus žinojimas.
- Dievas mumis vis naujai atsiskleidžia ir gyvena toliau amžinu tyrimu tai kas besąlygiškai tariama. O žmogus gyvena daliniais, sąlygiškai tariamais, tad gyvenimiškais, atsakymais. Tad mus išjudina klausimas, ar besąlygiškai nusistatome, vykdome ar permąstome?
- Šešerybė ir ...
- Dievo trejybė (Dievo visuminis tyrimas) nusako narius ir žmogaus trejybė (žmogaus dalinis tyrimas) nusako poslinkius.
- Dievas išeina už savęs į žmogų, trejopai - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios sandaromis. Išoriniais požiūriais Dievas pasitraukia. O žmogus ieško Dievo ir į jį remiasi, tad vykdo jo valią vidiniais požiūriais.
- Žmogaus ryšys su Dievu - Dievo Sūnaus požiūris; Žmogus be ryšio su Dievu - Dievo Tėvo požiūris.
- Iškyla žmogus, kaip kukliausias indas Dievo pilnutiniam atsiskleidimui. Žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo.
- Dievas išeina už savęs į asmenis (Aš, Tu, Kitas). Jisai pasitraukia strimgalviais, išoriniais požiūriais: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau). Žmogus savo ruožtu vykdo Dievo valią vidiniais požiūriai, jais išgyvena besąlygiškus atsakymus atvirkštine tvarka. Pirmiausiai, kaip žmogus paklusdamas Dvasios (asmenų) sandarai (dešimt Dievo įsakymų), Dievo įsakymui (teisingumui), jį vykdo besąlygiškai, kaip žmogus, kuriam Dievas davė įsakymą. Betgi žmogus laisvas, tad jeigu nenori vykdyti besąlygiškai, kaip paskiras žmogus, tai gali laikyti asmens sandaros (aštuongubo kelio), bendro žmogaus pavyzdžio, jį tikėti, tad besąlygiškai nusistatyti. Vėlgi, būdamas laisvas, jeigu nenori nusistatyti besąlygiškai, gali laikytis Dievo trejybės, vietoje Dievo rūpintis, tad permąstyti besąlygiškai. O jeigu nepermąstys besąlygiškai, jeigu yra abejingas, tai tada pats save pasmerkia.
- Suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) įrėmina žmogaus pasirinkimą Dievo vietoj savęs, tad gyvenimo lygtį, taip pat išreiškia Dievo tyrimą, jo pasitraukimą ir iškilimą.
- 4-1 išsako mums aplamai, kaip klausimas iššaukia atsakymą ir juos sieja išsiaiškinimas.
- 4+4 išsako mums kaip savo daliniu tyrimu atsiremti į Dievo visuminį tyrimą, kaip išplėsti laipsnyną gerumu ir Dievu. O Dievo Sūnui išsako, jog jisai atliepia Dievo Tėvo išėjimą už savęs, bet ne atvirkščiai.
- 4+6 išsako mums kaip leisti Dievui pasitraukti ir kaip palaikyti kitų laisvę prisirišti, nepasitraukti, iškilti, atsiskleisti, taip kad pripažįstame tarpą ir Kitą. Tai yra bendra visiems, tad susikalbėjimo pagrindas, bendrystės pagrindas.
- Dievo raiškos, kaip Dievas iškyla mūsų vaizduotės ribose, ir išsiaiškinimo būdai, kaip ryškiname vaizduotės ribas.
Susivedimai
- Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4). Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.
Atsirėmimai į Dievą
- Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.
Dievas ir žmogus, kaip išvirkštinės priešingybės, išvirkštinybės, kaip išversta pirštinė,
- Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. O Dievas lygiagrečiai vysto išsišakojančias galimybes.
- Žmogus gyvena laisvas, o Dievas kuria laisvę, tad myli.
- Žmogus puoselėja mažėjantį laisvumą - atsakymą, teisingumą, o Dievas puoselėja didėjantį laisvumą - klausimą, malonę.
- Dievas pasitraukdamas atveria nežinojimą, o žmogus įsitraukdamas užpildo žinojimu.
- Žmogus mąsto pasąmone, skubiai, o Dievas sąmone, po valiai.
- Žmogaus atsakymas yra itin sąlygiškas, o Dievo klausimas itin besąlygiškas.
Kaip gyvename
Šešerybė išsako, kaip gyvename, kaip atsiremiame į Dievą.
Trejybės ratu: Išeiname už savęs
- Puoselėjame mokslą.
- Gyvename sąmoningai.
- Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
- Būtent trejybe gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.
Renkamės
- Šiaip gyventi ar amžinai bręsti
- "Viskas gerai" (Dievas geras) ar "Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas"
- Teisingumas ir malonė
- Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.
- Pačiam spręsti ar būti likimo malonėje. Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.
- Žmogus linkęs žiūrėti atgal į Dievą, tad į baigtinybę, bet gali žiūrėti su Dievu į nebaigtinybę.
- Žmogus linkęs sieti Dievą ir gerumą, o gali juos atskirti.
Sprendžiame
- Pačiam pajusti ryšio su Dievu buvimą ar nebuvimą
Laikytis dorovės
Dorovės rūšys:
- dešimt Dievo įsakymų - nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl (paklusti)
- Jėzaus dvejonės, pamokslas nuo kalno - paskiram žmogui (tikėti)
- dorovės liūne - gyventi tarsi esame viena (rūpėti)
Vienumas ir atskyrimas
Vienumo ir nevienumo išryškinimas
Žmogaus daliniam tyrimui užtenka dalinio vienumo.
Gerasis vaikas gyvena tris skirtingus vienumus:
- vienumą be sąvęs - iškyla Dievas, susivokia
- savo vienumą - geruoju vaiku
- asmenų vienumą - mylėti Dievą
Suvokimo lygmenys
Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.
Suvokimo lygmenys išsako gyvenimo lygties sandus. Tai skirtingi kampai į išėjimą už savęs.
- Suvokimas: Dievas (išeinantis už savęs)
- Savęs suvokimas: gerumas
- Bendras suvokimas: gyvenimas
- Susikalbėjimas: amžinas gyvenimas
Dievas: Ieškok ryšio tarp manęs ir šviesuolio bei tamsuolio, tada suprasi, kaip svarbu yra mąstyti ir dėstyti iš dviejų pusių, Dievo ir žmogaus, klausimo ir atsakymo, nežinojimo ir žinojimo. Mylėk ir suprasi.
Dievas: Ieškok ryšio tarp mano ir jūsų požiūrių, kaip ir ieškai.
Dievas: Suvok, kaip atsiremi į mane. Tai raktas į gyvenimą, tiek dabar, tiek amžinai.
Dievas: Suvok, kaip iškylu tiek už jūsų, tiek jumyse, vienu ir tuo pačiu metu, taip bent jums atrodo. Tai suvok šitą požiūrio išskaidymą ir suvok kaip jis atsiranda būtent jūsų požiūriu ir ką tai reiškia. O aš esu jumyse ir jumis visa tai išgyvenu. Tai ir mano išeities taškas, tai galvok kaip iš to iškyla meilė, viltis, tikėjimas ir kiti tokie požiūriai, kuriuos tu nagrinėji.
Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės.
Kiekvieną akimirką renkamės ar tenkintis gyvenimu ar juo nesitenkinti. Tuo pačiu renkamės tamsuolės ar šviesuolės vaidmens. Tamsuolė save ramina, jog "Dievas būtinai geras, aš būtinai gera, gyvenimas būtinai teisingas", tačiau ji būna gyvenimo užklupta ir priversta auklėtis. Tuo tarpu šviesuolė pati save auklėja, auga sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai gera, gyvenimas nebūtinai teisingas", užtat jinai amžinai bręsta. Šviesuolė vis jaučia ir pasitikrina ar turi ryšį su Dievu ar su juo neturi. Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada jinai išryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą, asmens nevienumą ir asmenų nevienumą. O kada šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai pati save tikrina: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? kaip ir tamsuolė priversta svarstyti. Šiais klausimais lygiaverčiai išgyvename Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Šviesuolės save auklėja dėsningai, o tamsuolės tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. Vienumą ir nevienumą kildinu iš Dievo amžinai beatsiskleidžiančio svarstymo, ar jisai būtinas? ar jo būtų jeigu jo nebūtų?