Pranešimas skaitytas 2017.02.18 konferencijoje Egzistencializmo ištakos, sklaida ir poveikis kultūrai.
Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas.
Mes esame savo namuose, savo kailyje.
Jeigu yra ryšys su tuo Dievu
varžo kažkokie tai čia į vieną pusę
Mes pasirūpindami savimi, mes kuriame savo laisvę
Jeigu kalbėti iš kur kyla prasmė šitie dalykai tarnauja visiem Heidegeris keikia šitą jau-būtį. "Tai labai nuvalkiota!"
Kai žiūri, kas gali žmogui rūpėti tai viskas atitinka šiuos dalykus Bet būna dar du papildomi ir Heidegeris apie juos kalba. gali būti sąlygiškumas bendrai tiesiog bendruomenės sukurta aš galiu būti savimi Aš esu šalia kito bendruomėne sukurta kažkokia net ir vergas būdamas, aš galiu būti laisvas tiesiog tylėdamas ir nusiramindamas.
Dabar bus padalinimų ratas.
Esmė yra, kad yra aštuoni padalinimai. Bus šešerybė, septynerybė, paskui aštuonerybe viskas dingsta. Iš esmės dėl to, kad susikuria tokia sąlygiška, visiškai sandara loginė sistema. Čia visiškai kaip parašyta Pradžios knygoje: Šeštą dieną sukūrė žmogų, tai čia dorovė, septintą dieną Dievas ilsėjosi, yra tokia loginė sistema, kurioje gali būti Dievas. Kodėl nėra aštuntos dienos? Dėl to, kad logikoje sistemoje pridėjus tokį teiginį, "Visi geri ir visi blogi", gautųsi tuščia sistema. Viskas dingsta, viskas griūna ir nėra aštuntos dienos, grįžtame prie nulybės.
Šitoje sistemoje, kas įdomu, yra toksai judėjimas, kurį nupaišiau troleibusu. Jeigu žengsi trimis žingsniais pirmyn gausis sąmoningumas. Pavyzdžiui,
- Dievą sąmoningai žinant, gausis trejybė, bus dalyvavimo klausimai.
- Viską arba tvarką sąmoningai žinant, gausis žinojimas.
- Būtį sąmoningai mąstant, gausis tavo mintyse sprendimo klausimai, laikas ir erdvė.
- Dalyvavimą sąmoningai mąstant, gausis dorovė.
- Žinojimą sąmoningai mąstant, gausis tiesos arba sistemos klausimai.
- Sprendimą mąstant, laiką ir erdvę sujungus, gausis vėl tasai Dievas ir t.t.
Heidegerio yra du klausimai. Jisai savo "Įvade į metafiziką" klausia, kodėl yra kažkas ir ne niekas? Pas mane tai pasireiškia lygtimi 4+1=5. O veikale "Būtis ir laikas" klausia, ką reiškia būtis? Kokia būties reikšmė ar prasmė, čia kaip suprasi.
Esmė yra, kad jeigu einant iš derėjimo į mąstymą. Atsiranda dabartis kaip buvimas. Arba panašiai su
Šitą geriau išmąstyti aš noriu parodyti, kad tai yra lygiai tas pats ką Kantas kalba savo Transcendentaline dedukcija. Čia reikės labai atsakingai padaryti ir tada pamatysime kodėl yra svarbus tasai racionalumas.
Esmė yra, pagalvokime apie šitą kėdę. Kokie čia proto triukai. Yra išorė ir vidus. Dabar, kaip tai kėdei atrodo? Tarkim šita kėdė yra Dasein. Jai atrodo, jos požiūris yra išorė, tad už jos bus vidus. Kad tai galėtų vykti, kad būtų galima visa tai išversti, tai turi būti galimybė... jeigu būtų kažkoks jungiklis Reikia save sulaikyti krentant į tą butelį. Tada galėčiau įsivaizduoti, kaip lipama lauk. Pasikeičia kryptis. Esmė yra, ką reiškia sąmoningumas šituo atveju. Jeigu ta būties Yra kėdė Aš galiu pakelti tą kėdę Jeigu pateikti algoritmu: kad yra išorė ir paskui vidus. Aš pavaizduoju šitą klausimą kaip algoritmą. Aš tą algoritmą įjungsiu arba išjungsiu. Aš turiu dvi formas ir aš galiu valdyti. Tai reiškia, aš sąmoningai valdau, sąmoningai mąstau.
Ryšys tarp šių dviejų bus teorija ir praktika. Teorija reiškia, kad tas algoritmas neįjungtas, nedirba, laukiant, o praktika reiškia viskas dirba, įjungta ir tu nesutrukdysi. Tas jungiklis yra praktikos pusėje. Ką tas parodo, kad teorijos pusėje, nors šiaip, iš išorės į vidų kai įkrenti į butelį viskas vyksta labai staigiai, bet jeigu mes grįždami atgal - mum reikia kito taško - tai reiškia, kad riboje galime turėti kokį tuščią tašką, kuriuo galime naudotis.
Ir ta tuščia dėžė yra ta kur visos sąvokos laikomos ir mąstomos. Kai sako būti ir laikyti, lietuviškai Laikas reiškia laikyti laikyti atkarpą.
Tai sąmonė sukūrė tarpą
Yra sąvoka kurioje gali būti patyrimas kurį galime išgyventi.
Čia yra Transcendentalinė dedukcija, kad vyksta vaizduotėje, kaip priežastingumas, teorija, mūsų mintyse, tarkim, vyksta, o pasaulyje, pasąmonėje, tarkim, vyksta viskas. Jei kas skaitė Kahnemano knygą apie sąmonę ir pasąmonę: Sąmonė mąsto durnai, lėtai ir atsakingai. Pasąmonė viską suveda į tokius gudrus atsakymus. Tačiau pasąmonė gali tiktai vieną atsakymą duoti: milijardus neuronų, mūsų visą gyvenimo patirtį suveda. O sąmonė toks durnas raitelis and to didelio dramblio. Bet ta sąmonė gali iškart mąstyti du, tris dalykus, užtat valdyti, gali skaidyti ir valdyti šito dramblio protą.
Mes mąstydami sukarpom laiką, sukarpom erdvę į dalis, kurios tada mūsų sąmonė kažkaip suveda.
Kad aš mąstau ką aš darau, tai sujungia "Aš" ir ką aš darau ir ką mąstau. Tai yra tai, ką Heidegeris baisiai nemėgsta dalykas.
Ir visi teiginiai, jie plaukia jų rišlumas yra Dievo rišlumas. Tas gyvenimas, žmonių kurie šiaip nemąsto, kurie gyvena nemąstydami Bet kai jie grįžta prie minties "Aš mąstau šitą" Aš mąstau kada žiūriu į šitą
atsiranda atsakingumas, atsiranda šitas trejybės ratas, atsiranda tikras gyvenimas, autentiškas
Praktinė proto kritika, kad sąžinė žiūri į patyrimą
ir atsiranda tada Heidegerio schema. Jis sako, kad mes esame įmesti į šitą pasaulį praeityje, mes galime įsimesti į pasaulį toliau, ir mes šitose atkarpelėse įkrentame vis, smunkame į tą žmonių elgesį. Tad šitie trys laikai. Jis viską daro laike.
Pas jį iš tikrųjų yra šešerybė. Jeigu jis truputį kilniau ar ne taip pesimistiškai mąstytų, jis suprastų, kad šita sąsaja ir šita sąsaja ir šita sąsaja vyksta lygiagrečiai ir jos sudaro trikampį, jos pakeičia mus. Visur atsiranda ta dėžė. Ir gyveni tokiame triratyje, kuriame yra trys dėžės
Tas atsirado dėžeje ir mes dabar tą darome sąlygiškai, ir mes žiūrime: Ar mes galime išeiti už sąlygų savo to eksperimento? tarkim, į dievišką požiūrį, ar mes tikrai nuoširdžiai vykdome savo eksperimentą? Tad, pavyzdžiui, malda "Tėve mūsų" meldi: Dieve geriau Tu mąstai, veiki "Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien", kad ką aš tikiu, galėčiau veikti; "Atleisk kaltes", kad ką aš veikiu, galėčiau pasižiūrėti; "Neleisk mūsų gundyti" Tad čia susiveda viskas ką sugebėjau ir bandžiau pasakyti.