2017 m. gruodžio mėn. 1 d., Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos diplomatija ir diplomatai XV–XXI a.(III), rengia prof. dr. S. Grigaravičiūtė.
"Lietuvos žydai nusikalto, tad lietuviai keršijo." Dviejų mitų ištakos K.Škirpos sumanymuose.
Lietuvos diplomatų Broniaus Kazio Balučio (LCVA f.648, a.2, b.581-582) ir Alberto Geručio (VUB f.155-310) archyvuose yra išlikę kopijos Kazio Škirpos 1942-1943 m. rašytų prisiminimų "Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939-1941 m." kartu su 110 dokumentų priedų, iš kurių maždaug 20 ragina išbaidyti visus žydus iš Lietuvos, tai yra, ragina etninį valymą. Šis rinkinys kol kas istorikų neaptartas.
Jau 1940 m. liepos mėn. 13 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą bet jos dar neaneksavus, nepriklausomos Lietuvos įgaliotinis Berlyne, Kazys Škirpa parodė nacių analitikui Peter Kleist "Atsišaukimą į Lietuvių Tautą", kurią pasirašytų nauja Lietuvos vyriausybė, o nacių Vokietijos kariuomenės lėktuvai po Lietuvą išmėtytų.
Naujai mano ir mano Vyriausybės atstatomoji Valstybė bus pagrindžiama tokiais pat pagrindais, kokiais remiasi tretysis vokiečių Reichas, būtent tautiniai-socialistinio bendruomingumo, kuris taip skaisčiai nušvietė mūsų didžiojo kaimyno padangę. ... Be to lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės, kuri per šimtmečius savanaudiškai čiulpė lietuvio prakaito ir puslėtų rankų darbo vaisius, kaip dabar, taip ir priespaudos laikais praeityje Lietuvą visados ir visados išduodavo. Kaip žydai atsilygino lietuvių tautai už jos svetingumą ir humaniškumą, kiekvienas galėjo per paskutiniąją rusų raudonosios armijos okupaciją pakankamai persitikrinti. Tai, ką šie krikščioniškųjų tautų siurbelės iš lietuvių tautos praeitais laikais išlupė, turi būti lietuvių tautai, ypač jos bėdniesiems sluoksniams - rankos ir žemės darbininkams - kaip daugiausiai Jūdos nuskriaustais, įstatimdavystės keliu gražinta atgal bendram lietuvių tautos labui.
Vadinas, dar žydai tiktai "grėsė" Lietuvai, o jau Kazys Škirpa buvo sumąstęs, kad būtent žydai skriaudė lietuvius ir lietuviai jiems keršys. Šie du prasimanymai netgi mūsų laikais yra paplitę lietuvių visuomenėje, šviesuomenėje ir aukštuomenėje.
Šiuos du mitus palyginsiu su tikrove, kaip lietuviai ir žydai sutiko sovietų okupaciją. Iš laikraščių ir prisiminimų žinome, kad daugelis lietuvių neigiamai vertino Prezidento Smetonos pabėgimą ir sutiko Justo Paleckio liaudies vyriausybę pakankamai viltingai. Lietuvių, ypač miestų šviesuomenės, neapykanta prieš žydus augo dėl to, kad lietuviai ėmė gėdytis, kad taip palankiai sutiko sovietus. Lietuvius piktino tai, kad žydai pradėjo dirbti įstaigose, kur jų ankščiau Smetonos valdžia neįsileisdavo. Taip pat stebino jaunų žydų įžūlumas, kad ankščiau šaliagatviuose jauniems lietuviams duodavo kelią, bet dabar jau nebe. Neigiamai veikė ir lietuvių aktyvistų siaubinga propaganda.
Apžvelgsiu priežastis kodėl lietuviai žudė žydus Holokauste. Jie žudė vardan lietuvybės, (Lietuva lietuviams), vardan turto (kaip ir K.Škirpa siūlė), vardan svaiginančios galios. O sunku rasti atvejų, kad žmonės būtų žudę iš keršto. Verčiau kerštas buvo pasiteisinimas, tiek prieš, tiek po. Jau 1941 gegužės mėn. pradžioje pasiuntiniai Stasys Lozoraitis ir Petras Klimas savo laiškuose K.Škirpai pritarė jo sumanymams smurtu išvaryti visus Lietuvos žydus. Vadinasi, lietuviai jau nuteikti prieš žydus dar prieš baisuosius 1941 m. birželio mėn. 14-15 d. trėmimus, dėl kurių žydai nebuvo kaip nors išskirtinai kalti.
Apžvelgsiu kaip šie du mitai bujojo 1941 m., taip kad visi lietuvių tautos valios reiškėjai jais rėmėsi. Jais tikėjo ir kun.Mykolas Krupavičius, kuomet po karo jisai susitiko su Lietuvos žydų atstovais Vokietijoje suderinti santykius. Parodysiu, kaip jų laikomasi iki mūsų dienų.