Iš Gvildenu svetainės

Mintys: 20180819DievoProtoBūsena

2018 m. rugpjūčio mėn. 19 d., Filosofijos pasauliniame kongrese, Beidžinge, Kinijoje, skaičiau pranešimą, Imagining God's State of Mind As a Question: Is God Necessary?

Štai išverčiau savo pranešimą į lietuvių kalbą.


Įsivaizduoti Dievo proto būseną kaip klausimą:

Ar Dievas būtinas?



Pristatau proto sandarą, Dievo šokį, išreiškiančią, kas išsivysto kuomet įsivaizduoju Dievą klausiantį savęs, Ar Dievas būtinas?

Tiriu apžvelgdamas ir išdėstydamas būdus, kaip iš tiesų įsivaizduoju Dievą. Atkreipiu dėmesį į įvardžius, kuriuos manau Dievas priskiria sau.

Kartu paėmus, šie 24 būdai nusako Dievo šokį, kurį pristatau.

Šie metmenys apžvelgia tai ką bene bet kokia žmogiška vaizduotė įgimtai pažįsta įsivaizduojant Dievo išeities tašką. Trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti, tad man Dievo išeities taškas yra labai reikšmingas, nežiūrint ar patsai Dievas yra tikras ar menamas. Jo išeities taškas yra pamatinis siekiant besąlygiškos tiesos ar paprasčiausiai aprėpiant gyvenimą.



Aš esu Dievas

Įsivaizduokime Dievą vienų vieną, pirm visa ko, įskaitant logikos, laiko, pasaulio, mąstymo, buvimo, prasmės ir meilės.

Kas galėtų išjudinti Dievą?

Įsivaizduoju tiktai vieną akstiną. Dievas savęs paklausia, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų netgi jeigu Dievo nebūtų? Ir toliau Dievas tarsi sustato įrodymą prieštaravimo būdu. Jei Dievas yra, tai Dievas yra. Toks yra dvasinis pasaulis. Bet tarkim, kad Dievo nėra. Visgi, net ir tada, Dievas turėtų būti. O tai atitinka kūnišką pasaulį.

Dievas tad atveria savo būčiai nepalankiausias sąlygas, kurias galima laikyti savo gyvenimus. Visgi Dievas privalo iškilti, kap tikiu atsitiko su Jėzumi, nors taip galėtų ir turėtų atsitikti su kiekvienu iš mūsų. Juk kiekvienas esame Dievulėlis, Dievo lašas, Dievo šukė, Dievo vaikas. Taip kad yra suvokiantis Dievas, o taip pat yra Dievas susivokiantis, kad jisai yra Dievas. Kaip jie žino, kad jie yra tas pats Dievas? Nes jie suvokia tą patį Dievą! būtent Dieviškumo lešį kuriuo Dievulėlis prilygsta pirmapradžiui Dievui. Juk Dievulėlio nuostabus nenuovokumas reikalauja, kad Dievas būtų geras, ir iš tiesų, priverčia Dievą tokiu būti.

Visa tai mažiau pasako apie patį Dievą ir daugiau apie būdus, kuriais mūsų vaizduotė imasi Dievo. Krikščionybės šventoji Trejybė tampa suprantama be tikėjimo ir be paslapties. Dievas tvirtina, "Aš esu Dievas", Dievulėlis tvirtina, "Tu esi Dievas", ir dieviškumo Lęšis tvirtina, "Tai yra Dievas".



Tu esi Dievas

Apibūdinau tris požiūrius, kuriais Dievas svarsto, ar Dievas būtinas. Tačiau taip atrodo suvokiančiam Dievui. Kaip visa tai atrodo susivokiančiam Dievulėiui, kuriam Dievas yra "Tu"? Dievulėlis neišgyvena Dievo išėjimą už savęs, o verčiau išskiria jo keturias pakopas. Priedo, Dievulėlis gali kviesti Dievą į šį pasaulį arba gali atrasti Dievą už jo. Šios įvairios galimybės parūpina aštuonis būdus įsivaizduoti Dievą.

Dievui pašalinti save, jisai turi išeiti už savęs. Bet jisai tuo tarpu neturi savasties, tad jo savastis iškyla jam išeinant už savęs. Ir jis neturi kur eiti išskyrus į save. Tad jisai išeina už savęs į save ir tuomi sukuria save. Dievas tokiu būdu atsiranda santvarkoje, sąlygose. O Dievas sąlygose yra gerumas.

Turint visa tai omenyje, Dievo išėjimą už savęs įsivaizduoju keturiomis pakopomis: Dievas už sąlygų, Dievas rengiantis sąlygas, Dievas įeinantis į sąlygas, ir Dievas sąlygose.



Įsivaizduokime, kad Dievas yra tėvas ar motina ir Dievulėlis yra pasiklydęs vaikas. Kvaili vaikai ieško savo tėvų, tad dar labiau pasimeta. Išmintingi vaikai suvokia, "Aš esu vaikas; jinai mano motina; jai priklauso ieškoti manęs; aš privalau eiti ten, kur mane lengviausiai ras." Išmintingi susiderina su savo tėvais net ir su jais neturėdami ryšio.

Evangelijose, įžvelgiu nesutarimą tarp Sūnaus ir Tėvo požiūrių, atitinkamai palaikančių gerąjį vaiką ir blogąjį vaiką. Sūnus savo mąstyseną išsako Kalno pamokslu, anot kurio gerųjų vaikų doras elgesys įtvirtina "dangaus karalystę", kurioje kaip tikime, taip ir yra, Dievas kviečiamas į žemę, ir visi įtraukiami. Tėvas savo ruožtu leidžia mums, nusidėjėliams, neapkęsti Sūnaus dėl jo gerumo, padaryti iš jo pavyzdį, toliau suvokti, kaip neteisingai su juo pasielgėme, atgailauti ir būti jo išganytiems. Tad "Dievas taip mylėjo pasaulį, kad jis paaukojo savo vienatinį Sūnų...", tuo tarpu paskutinėje vakarienėje, Sūnus pasako Tėvui, "Aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savuosius." Ir visgi, Sūnus nusileidžia, "Tebūnie ne mano valia, o tavo."



Tad išsakome tai dvejaip. "Gerasis vaikas" svarsto, "Ar esu Dievas?", ir išsiaiškina, "Taip, esu Dievas, juk Dievas gyvena manimi tiek, kiek esu geras." Būdamas geras vaikas, keturiais supratimais pripažįstu ir kviečiu už gerumo esantį Dievą:



"Blogasis vaikas" suka galvą, "Ar esu geras?", ir padaro išvadą, "Ne, aš nesu geras, nes prireikiu Dievo, kuris už mane puikesnis." Gyvendamas bloguoju vaiku, keturiais būdais prilyginu Dievą ir gerumą:



Šiedu samprotavimai apibrėžia aštuonerybę kuria mes dievulėliai įsivaizduojame, "Tu esi Dievas". Manau, kad šie rėmai yra pamatas maldai "Tėve mūsų", kuria Jėzus mokino kalbinti Dievą. Kitos aštuonerybe besiremiančios sandaros yra Jėzaus palaiminimai, šv.Petro aštuonios dorybės nuo tikėjimo į meilę (2 Pt 1:5-7), Budos aštuonlypis kelias, ir netgi mažorinių akordų oktavas.



Tai yra Dievas

Toliau pamąstykime, kaip visa tai atrodo Dievui lęšiui, kuriam "Tai yra Dievas". Dievas, išeidamas už savęs, išskiria keturias pakopas, kuriose Dievas ir Dievulėlis gali sutapti. Taip pat juodu gali atskirti šesios pakopų poros. Šias galimybes susiesiu su Dešimt Dievo įsakymų. Keturi teigiami įsakymai teigia, kaip elgtis, ir šeši neigami įsakymai neigia, kaip nesielgti.

Strimagalvis Dievas išeina už savęs sau trokšdamas sąlygas: Nieką, Kažką, Betką ir Viską. Tuo tarpu mes, Dievulėliai, jau esame sąlygose, tad jų netrokštame.



Charles Peirce'o žyminys (Ar) ir trys rūšys ženklų - ikona, indeksas, simbolis (Koks, Kaip, Kodėl) - išskiria keturis teigiamus įsakymus, kaip įsidėmėti Dievo troškimus:



Tokiais būdais kažkurioje pakopoje sutinkame akivaizdžiai besąlygišką Dievą beišeinantį už savęs į sąlygas. Gyvenimiškai, tai išgyvename besąlygiška meile, kaip kada mylime priešą. Tačiau mes, gyvendami sąlygose, tai pat galime būti atitrūkę nuo Dievo. Įsivėlę į gyvenimą, galime stokoti Dievo požiūrio, jo troškimų iš už sąlygų. Visgi, iš savo sąlygų įvairiai numanome apie galimą, menamą, besąlygišką Dievą. Šis žinojimas, pagrįstas nežinojimu, grindžia 6 neigiamus įsakymus, kaip nesielgti. Privalome gerbti mūsų pačių sąlygų įgimtą ir išpildytiną dieviškumą. Taipogi privalome mylėti save, savo draugus, savo artimus.




Dievą suvesti

Kokiu būdu šie visi reiškiniai yra tas pats Dievas?

Yra dar trys būdai, kuriais įsivaizduoju Dievą. Jais išgyvenu Dievo sąlygas, jo prielaidas.

Kiekviena iš šitų sąlygų Dievui yra tuo pačiu sąlyga man, tad kiekviena iš jų vienija Dievo buvimą ir nebuvimą. Gyvenime, nusistatydami, vykdydami, permąstydami, išgyvename ir suvienijame šias tris vienybes. Nusistatau tarsi būčiau vienų vienas; vykdau, kaip bendras žmogus; ir permąstau sąmoningumu, kuriuo bendruomenėje įsijaučiu ir atsitokėju.

Šis prielaidų trejybės ratas yra toks pats Dievui kaip ir bet kokiam Dievo vaikui, dievaičiui. Esu žmogus nepilnai suvokiantis, jog esu Dievas. Tokiu būdu išreiškiu, kad Dievas nebūtinas!

Betgi šis mokymosi ratas, kuriuo nusistatau, vykdau ir permąstau, leidžia man ištisai bręsti, ištisai pereinant nuo to, kaip elgiuos, į tai, kaip derėtų elgtis, kuo apsiima dorovė. Nusistatau, bet ar vykdau? Vykdau, bet ar permąstau? Permąstau, bet ar nusistatau? Šie klausimai atspindi mano nepriklausomybę nuo Dievo tačiau kartu atskleidžia mano pažeidžiamumą visakam, kas tik už mokymosi rato ir galėtų jį nuteikinėti. Jei remiuosi savo mokymosi rato vaisingumu, jei įstengiu vis arčiau prieiti gyvenimo kraštutinumų, gyventi vis gyviau, jautriau ir atliepiamiau, tai mano gyvenimas liudija mane globojantį Dievą. Mano gyvenime, Dievas bręsta. Jisai virsta nebe šaltu, savarankišku Dievu, o šiltu, mylinčiu Dievu. Būtent tokių bičiulysčių vaisingumas išreiškia Dievo būtinumą, jo tikrumą, jo buvimą ten, kur jo nėra.



Apžvelgiau Dievo šokį sustatydamas 24 būdus, kaip įsivaizduoju Dievą. Iš tiesų, jei Dievas norėtų, kad viską žinočiau, tai kokiu pavidalu toks žinojimas būtų man prieinamas? Suprantama, kad jisai atitiktų mano pačios vaizduotės ribas. Tad, gyvenimiškai, tiek kiek yra Dievas, ir yra nežiaurus, šio mano tyrimo teikiamos žinios yra tikros. O nepaisant koks Dievas iš tikrųjų būtų, šis tyrimas nusako ir nubrėžia mano Dievą, glūdintį mano vaizduotėje.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/20180819DievoProtoB%c5%absena
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 gegužės 29 d., 22:39