Pranešimas skaitytas 2019 m., birželio mėn. 20 d., konferencijoje Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje.
Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.
Iš didelio rašto išėjo iš krašto.
Mano tikslas
Prof.Antanas Andrijauskas yra, manau, surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į akademinę visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau. Bet jau galiu pasakyti, kad svarbiausia yra prof.Antano širdingas noras, kad dalyvautumėme, vienas kitą paskatintumėme. Užtat branginu šią mūsų šviesiaminčių salelę.
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse", kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu "Žmogaus tikslai", kitaip išvertus, "Žmogaus galai", kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
Derrida kritika yra mąsli. Ją beskaitydamas supratau, kad jisai daugybę kartų prieina prie tų pačių reiškinių, kaip ir aš, tik iš visiškai priešingos pusės. Supratau, kad jisai yra bene tas mąstytojas, kuris įtakojo ar, tiksliau sakant, atspindėjo tą akademinį pasaulį, kuriame atsiradau Čikagos universitete, kuriam visą gyvenimą priešinausi, ir kūriam kūriau alternatyvą. Pastebėjau keistą dalyką, kad aš, augdamas Kalifornijos utopijoje, jaučiau pareigą iš jos išeiti, ir iš jos išėjau maždaug tada kai Derrida susiviliojo mano gimtajame krašte įsikurti. Žodžiu, veidrodyje atpažįstu Derrida, kaip savo tobulą priešingybę. Jo kritiką pasitelkęs galiu save suprasti, kaip egzistencialistą.
Leisiu sau sekti jo pavyzdžiu atkreipti dėmesį į filosofijos konferencijų žaidimo taisykles ir jas geranoriškai laužyti. Supratau, kad nuoširdžiausias atsakas į Derridos kritika yra autobiografinis. Derridos įžvalgomis priešpastatysiu pavyzdžius iš savo gyvenimo, ką susivokiau ir kaip rinkausi. Neakademiška reikalauti už savo mąstymą atsakyti savo gyvenimu, ir nekuklu save lyginti su aptariamais mąstytojais. Visgi, patys tikriausi egzistencialistai - Kierkegaard, Sartre, Camus, de Beauvouir - rėmėsi būtent savo įspūdingų gyvenimų įspūdžiais, kokių stokoja akademikai.
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas rėmėsi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja žlugo viltis žinoti viską, besąlygiškai.
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, tačiau neigė galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie tapo negyvenimiški, sukosi apie kalbos plonybes ar dirbtinus modelius. Akademikų džiaugsmui, Derrida sujungė abi šias sroves, taip kad jie išsikovojo sau teisę būti žaismingais, plėtoti nereikšmingiausius klausimus ir neatsakyti dėl jokių išvadų. O aš nuo mažens drįstu būti rimtu, viską sužinoti, tą žinojimą gražiai taikyti, ir tam tikslui burti šviesuolius.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Jisai pats filosofus atidžiai skaito, bet kryptingai nepripažįsta jų geranoriškų pastangų su savo skaitytojais rasti sąlytį tarp eilučių, juk tokios pastanga ta dvasia, kurią J.Derrida apsisprendęs neigti. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Savo gyvenimo pavyzdžiais ieškosiu, koks esu egzistencialistas, koks egzistencializmo vaidmuo mano jungtiniame tyrimo būde.
Autobiografinis tyrimas
Derida kritikuoja egzistencializmą tokiais žodžiais. Tai sąvokų žaismas, kuriuo tikslas suprantamas, galas, lemtis, pabaiga ar mirtis. O žaismas suprantamas kaip vaidyba, tai yra, žaismas su mirtimi. Vaidinimas skamba taip:
Būties mąstymas yra žmogaus galas. Būties mąstymo galas yra žmogus. Žmogaus galas yra būties mąstymo galas. Nuo pradžių pradžios, žmogus yra sau deramas galas, tai yra, savo deramumo galas. Būtis, nuo pradžių pradžios, yra sau deramas galas, tai yra, savo deramumo galas.
Suprasti Derida tenka kritikuoti Deridą, ko matyt, jis pats troško. O kritikuoti Deridą, tai reiškia suprasti reiškinių ir ypač bendravimo dviprasmybę, kaip vaisingai ar nevaisingai suprasti tai, kas pasakyta ar netgi nepasakyta.
