• Ar savarankiškasis Dievas, ramusis Dievas yra Dievo pasąmonė? Ar pagrindimas yra pasąmonės kalba ar sąmoningumo kalba? Ar pasakojimas yra pasąmonės kalba ar sąmoningumo kalba?

• Užtikrintas Dievas yra Dievo sąmonė.
• Ramusis Dievas yra Dievo sąmoningumas.
• Mylintis Dievas pranoksta Dievo protus, jo nuoseklumą, pasireiškia nenuoseklumu.

Atjautos įgūdžiai

• veidrodinis atliepimas (mirroring)
• įsisąmonijimas žmogaus (mentalizing)
• rūpestingumas (consciousness: effectively caring)
• Atjautos išsako prarajų įveikimą, kaip Dievas vienos apimties įveikia prarają atjausti mūsų netroškimą kitos apimties.
• Sapnavau, kad vienumas - atjauta kitam - vyksta užpildant papildinį.

• Atjauta yra (siauresnės apimties pritarimas (platesnės apimties) nepritarimui.

2022.08.03 A: Kuria prasme tu mus išgyveni atjautomis?

D: Aš esu su jumis. Jūs esate už manęs ir aš išeinu už savęs į jus kaip ir į save. Savo troškimais išeinu už savęs, o atjautomis išeinu už savo trokškimų, už savo išėjimo į savęs, į netroškimus, į neišėjimus už savęs. Užtat troškimai ir netroškimai atjautose privalo būti skirtingų lygmenų. Ir aš atjaučiu požiūrį arba požiūrį į požiūrį arba požiūrį į požiūrį į požiūrį, susitelkdamas į požiūrį grandinėje, ir šie požiūriai yra netroškimų esmė, jie išsako neišėjimą už savęs, pasilikimą savyje, turinti galimybę išeiti už savęs. Požiūris išverčia išėjimą už savęs, išverčia jo postūmį, taip kad požiūriu jau esama kurlink einama. Požiūris išsako tą vietą iš kurios neišeinama už savęs. Atjautomis aš atjaučiu ir išgyvenu būtent tą vietą, užtat jomis esu viena su jumis.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybe visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.03.19 A: Koks ryšys tarp pradžios, pabaigos ir suvokimo? D: Jei nori suprasti mane, būk su manimi pradžioje, o jei suprasti tave, tai reikia būti su tavimi pabaigoje. A: O kitas? D: Kitas yra tai per kurį gyvena dvasia. A: O požiūris? D: Tai ir yra kitas.

• 1 asmuo. Padalinimai. Kitas.
• 2 asmenys. Atvaizdai. Tu, Kitas.
• 1 asmuo. Aplinkybės. Tu.
• 1 asmuo. Pagrindimas. Tėve mūsų. Aš.
• 2 asmenys. Įvardijimas. Šv.Petro raktai į dangų. Aš, Tu.
• 3 asmenys. Pasakojimas. Palaiminimai. Aš (įtampos židinys), Tu (įtampos kūrėjas), Kitas (palaikytojas).

Atvaizdų ir aplinkybių kilmė

Kalbos

• 1 asmuo. Pagrindimas. Tėve mūsų. Aš.
• 2 asmenys. Įvardijimas. Šv.Petro raktai į dangų. Aš, Tu.
• 3 asmenys. Pasakojimas. Palaiminimai. Aš (įtampos židinys), Tu (įtampos kūrėjas), Kitas (palaikytojas).

• Also, consider the ordering of the counterquestions. Why that particular ordering which just happens to work to order the divisions of everything properly? There's is the ordering that works for the QualitiesOfSigns.

• The six secondary families are given by separating the primary families into properties of God and frameworks beyond God, and then injecting a property of God from a narrower level into a structural framework from a broader level.
• What can we do with our limitations? Representations of Anything When we attempt to equate distinct representations of Everything, then the futility of our attempt leaves behind auxiliary structure.

• I imagine, given the structure of the Sixsome, and the PrimaryStructures, that it is likewise positive to move to Nothing from Everything, Anything or Something.
• There are two representations of the foursome, fivesome, sixsome. One is from God's perspective, the other is from a person's perspective. Take the null from the person's perspective and reexpress it in terms of God's perspective. So God participates through the null in the person's perspective.
• In the threesome? Consider the sevensome (!)
• For the foursome, the human perspective is in terms of answers (situations), and God's perspective is in terms of questions (perspectives). The human null is Why. God takes this up as Why?
• For the fivesome, the human perspective is space, and God's perspective is time. The human null is unrestricted context and unrestricted configuration. For God this is the distant future and the distant past. ("Not every cause has had its effect".) The cause is God, and the effect is God is good.
• For the sixsome, the human perspective is cognition, and God's perspective is emotion. The human null is duty, loyalty, justice. For God this is intimacy vs. fear, love vs. hate, beauty vs. disgust.

• Padalinimai išsako santykius tarp požiūrių.
• God generates the divisions by taking up the operation +1, which has him go through the Counterquestions. So +1 must determine the nature of the injection. This is Self-understanding.

Mintis: Atjautos kyla visumai esant santvarkos viduje, tad tarp nulybės ir septynerybės. O aplinkybės kyla jai esant už santvarkos, tad viduje yra dalis, trejybė, siejanti pirmus keturis padalinimus ir paskutinius keturis padalinimus.

• Topologies and Representations seem to arise from +2. Here God adds two points of view. In doing so, God switches perspective, from his to ours. The Representations are when God has an Absolute perspective. Four of them are forward looking, grounded in everything: 1+2=3, 2+2=4, 3+2=5, 4+2=6. The other two are backwards looking, grounded in slack: 6+2=8, 5+2=7. The Topologies are when God has a Relative perspective. Then he is acting on a generic division. He takes two steps forward, and the person takes two steps forward, analogously. The good of the one can be located and isolated in the other, yielding topologies. This is SharedUnderstanding.

• Kitas, sandaros - išsako tris požiūrius (mano, Dievo, kito) - juos išgyvename kalbomis
• Kalbos yra žvilgsnis iš šalies į vaizduotę, vaizduotės nustatymas. Laipsnynai, vienumo pagrindai, išsako vaizduotės santykį su Neįsivaizduojamuoju.
• Kalbos veda iš vienos sandaros į kitą, tai jos kuria sandaras. Tai reikėtų nagrinėti kaip aštuongubas kelias permąstomas kuriant antrines sandaras, pavyzdžiui, kaip atvaizdai kuriami lūkesčiais ir savarankiškumu. Taip pat kaip aštuongubas kelias išgyvenamas savarankiško ir užtikrinto ir ramaus Dievo.
• Kalbos yra slankumo, kitumo sandaros
• Insignificants (prasmės neigėjai) are SecondaryStructures which are dynamic. They may be thought of as Languages. They are not significant, which is to say, they may be encompassed, and in that sense, they express what may be compressed and ignored. They may be thought of as Activity which complements the Structure provided by the Independent
• The three Languages as coming from +3. Extrapolating from above, in Narration, God has an Absolute perspective and takes one step forward. In Verbalization, God has a Relative perspective and takes two steps forward. In Argumentation, God has a Shared perspective and takes three steps forward. This is GoodUnderstanding.
• I think that key to the Languages is the set of all sets as ChristopherLangan deals with. For when God is inverted by the InversionEffect, I imagine that might be the point where sets come into play (people (narration), words (verbalization), qualities (argumentation)). And perhaps everything gets fleshed out as an infinite ladder, the set of all sets. And languages can operate on that ladder, perhaps like an infinite tape for various automata.

Kalbos neigia nulybės atvaizdus: tiesumą, betarpiškumą, pastovumą, prasmingumą.

• Argumentation allows for what is not true.
• Verbalization allows for what is not direct.
• Narration allows for what is not constant.
• Insignificants allow for what is not significant.
• Hence there are three injections, or versions, for the Eightfold way, and two for the emotional responses, and one for the counterquestions, and none for the operating principles. And the various gradations (Maslow's hierarchy of needs, Kiparsky's gradation of thematic roles, methods of mathematical proof) figure accordingly.

• Anything chooses to Not Choose Divisions: ways of dividing Everything.
• Anything choose to Choose Criteria: ways of filtering Everything.
• Anything chooses to Wish for Everything Topologies: ways of contextualizing Everything.
• Anything chooses to Wish for Anything Argumentation: language by which Everything matters.
• Anything chooses to Wish for Something Verbalization: language by which Everything means.
• Anything chooses to Wish for Nothing Narration: language by which Everything happens.

We may think of the injections as relating God's view (eternal life) and our view (life):

• wisdom - life
• good will - life
• good will - anything
• God's will - choosing
• God's will - anything
• God's will - life

• God generates the divisions by taking up the operation +1, which has him go through the Counterquestions. So +1 must determine the nature of the injection. This is Self-understanding.

• Topologies and Representations seem to arise from +2. Here God adds two points of view. In doing so, God switches perspective, from his to ours. The Representations are when God has an Absolute perspective. Four of them are forward looking, grounded in everything: 1+2=3, 2+2=4, 3+2=5, 4+2=6. The other two are backwards looking, grounded in slack: 6+2=8, 5+2=7. The Topologies are when God has a Relative perspective. Then he is acting on a generic division. He takes two steps forward, and the person takes two steps forward, analogously. The good of the one can be located and isolated in the other, yielding topologies. This is SharedUnderstanding.

• Insignificants (prasmės neigėjai) are SecondaryStructures which are dynamic. They may be thought of as Languages. They are not significant, which is to say, they may be encompassed, and in that sense, they express what may be compressed and ignored. They may be thought of as Activity which complements the Structure provided by the Independent
• The three Languages as coming from +3. Extrapolating from above, in Narration, God has an Absolute perspective and takes one step forward. In Verbalization, God has a Relative perspective and takes two steps forward. In Argumentation, God has a Shared perspective and takes three steps forward. This is GoodUnderstanding.
• I think that key to the Languages is the set of all sets as ChristopherLangan deals with. For when God is inverted by the InversionEffect, I imagine that might be the point where sets come into play (people (narration), words (verbalization), qualities (argumentation)). And perhaps everything gets fleshed out as an infinite ladder, the set of all sets. And languages can operate on that ladder, perhaps like an infinite tape for various automata.

• +1 padalinimai, +2 atvaizdai ir aplinkybės, +3 kalbos (aštuongubas kelias)
• God empathizes with humans by taking up their boundedness, and reaching out beyond a definite boundary. This gives rise to the secondary structures.
• I suppose this is because God empathizes with the activity of life, which is recurrence. Recurrence has one go to a perspective further within. Whereas going beyond has one go to a perspective further out. Everything has a representation (God has a property) as a reference point for such going further within. The secondary frameworks therefore have God recur - go within himself - counter to his going beyond. Perhaps this is to reverse the direction from going forwards (keeping God and good separate) to going backwards (taking them as one related concept).
• I'm trying to understand the derivation of the secondary structures as God's empathy for human. I think they reflect God's growth. And in some sense they arise from human's negation of God's representations. Perhaps this kicks in when human's interpret God's empathy.
• The secondary structures come into play when the human chooses other over self. Then God may identify with the human, yielding a secondary structure, which the human may yet again identify with. Hence, the primary structures are most important, in that they are the framework for the choice before us, and yet the secondary structures indicate that the right choice has been made: other over self. (This is perhaps Spirit over Structure.) For example, the DivisionsOfEverything are evident only when we are able to rise above our own perspective and allow that it is one among a set of perspectives. We do so by taking up the Counterquestions and choosing other over self.
• In considering the injections, think of God as everything as being alone, and think of God as nothing as never alone, always with us. And God as anything and God as something would be somehow in between. For it is the God who is alone that yields the DivisionsOfEverything when he takes up the Counterquestions. This is an essential point of the injection! Consider the secondary structures as relating his being with us and not being with us, which is certainly important in the Languages and the EightfoldWay.

• Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.
• Atvaizdai išreiškia žinojimą. Aplinkybės išreiškia nežinojimą.
• Atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.
• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).
• Frameworks are the structures described by not-wishing, which is to say, that which is beyond wishing. For example, God is calm, but we have expectations: God's perspective consists of good God, good gift, good quality. Person's perspective consists of good person, good deed, good word.

Atvaizdai yra betko atvaizdai. Tai visko atvaizdai (troškimai) ir laisvumo atvaizdai (tapatumai).

• The manifestations that everything has gone beyond itself. These six manifestations are given by change of scope: everything goes out to a wider scope, and into the "not-wishing" that is beyond that wider scope. [In this way, God empathises with life, and also, life chooses God, and God grows in concern.]

• Also, consider the ordering of the counterquestions. Why that particular ordering which just happens to work to order the divisions of everything properly? There's is the ordering that works for the QualitiesOfSigns. So answer this question

Atjautos

• The six secondary families are given by separating the primary families into properties of God and frameworks beyond God, and then injecting a property of God from a narrower level into a structural framework from a broader level.
• What can we do with our limitations? Representations of Anything When we attempt to equate distinct representations of Everything, then the futility of our attempt leaves behind auxiliary structure.

Atjautų rūšys

• Anything chooses to Not Choose Divisions: ways of dividing Everything.
• Anything choose to Choose Criteria: ways of filtering Everything.
• Anything chooses to Wish for Everything Topologies: ways of contextualizing Everything.
• Anything chooses to Wish for Anything Argumentation: language by which Everything matters.
• Anything chooses to Wish for Something Verbalization: language by which Everything means.
• Anything chooses to Wish for Nothing Narration: language by which Everything happens.

• Hence there are three injections, or versions, for the Eightfold way, and two for the emotional responses, and one for the counterquestions, and none for the operating principles. And the various gradations (Maslow's hierarchy of needs, Kiparsky's gradation of thematic roles, methods of mathematical proof) figure accordingly.

The three Languages as coming from +3. Extrapolating from above, in Narration, God has an Absolute perspective and takes one step forward. In Verbalization, God has a Relative perspective and takes two steps forward. In Argumentation, God has a Shared perspective and takes three steps forward. This is GoodUnderstanding.

• Atjauta yra asmens supratimas. Netrokštantis asmuo visgi trokšta supratimo.

• Atjauta yra asmens supratimas. Asmuo trokšta supratimo.
• Kiekvienas trokšta atjautos nes yra asmuo (bendras žmogus) asmenybės (paskiro žmogaus) būklėje. Tikisi atjauta bus suprastas kaip bendras žmogus, bus išlaisvintas.

• Atjautos išsako santykį tarp žinojimo ir nežinojimo, kaip sėkmingai išreiškia. Ženklų savybės - žinojimas yra ženklas.
• Atjauta išsako kaip žmoguje siauresnė (troškimo) apimtis išsiplečia į platesnę (netroškimo) apimtį. Tad tai žmoguje išreiškia Dievo išėjimo už savęs atkarpą, tik priešinga kryptimi, kadangi tai žmoguje. Tad tai yra atvaizdas.
• Troškimas išgyvena troškimą. Užtat nebūna tame pačiame lygmenyje. Išgyvena platesnės apimties. Užtat tai yra "not surjective", "exact not trivial". Bet trečiame lygmenyje lygu nulis tad exact.
• Atjautos išsako mūsų laisvę nes atjauta kyla laisvai priskiriant siauresnės apimties troškimą platesnės apimties netroškimui.
• Padalinimai - ketverybė dvejaip, aplinkybės - trejybė ketveriaip, tad atvaizdai turėtų būti dvejybė trejaip.
• Aplinkybės, tai veiksnys +3 nes prideda tris požiūrius; atvaizdai +2 nes sieja du požiūrius; o padalinimai +1.
• Netroškimai derina Dievą (jo troškimus) ir gerumą (mūsų netroškimus, mūsų išmąstymus). Atjautos skiria Dievą (jo troškimus) ir gerumą (mūsų netroškimus, mūsų išmąstymus). Atjautos sudaro galimybes savarankiškai trejybei, riktams, aklavietėms.
• Požiūris yra svarbus atjautose nes išsako ryšį tarp esmės ir pilnatvės, kuris Dievui svarbus jam išeinant už savęs - o požiūriais būtent mes išeiname už savęs, tai mūsų atitikmuo.

Antrines sandaras išdėsčius aštuongubu keliu:

• pagrindimas 12->6 yra 8 padalinimų papildymas;
• įvardijimas 8->12 yra 6 atvaizdų papildymas;
• pasakojimas 6->8 yra 12 aplinkybių papildymas.

Tai homologijos ir kohomologijos ryšys. O papildymas (ir laipsnyno pora) skiriasi vienu lygmenu.

• Padalinimai yra orientuota ketverybė -> -> -> -> <- <- <- <-
• Atvaizdai yra dvi orientacijos ir keturi lygmenys
• Aplinkybės yra iš nulybės atvaizdo išplaukiantis trejopai (ne dvejopai) suprastas orientacijų santykis keturiuose lygmenyse
• Kaip visa tai kildinti?
• Ir kaip su trim kalbom?

3 apdorotuvai arba 3 pasirinkimai grindžia 4+6

• 24 = Aštuonerybė (nusako žmogaus būklę) x tris veiksmus.
• 24 = Asmens trejybė x 4 plotmes x 2 (išgyvenimai - dvi kryptys ir jų sąsajos - pavidalas (trejybės ratas) ir turinys (trys kampai))
• 24 = Vaizduotės (6 atvaizdai kuriais apimame visumą) x 4 taško supratimai (santykis su tikrove - požiūris, žvilgsnis, sąvoka, ... - išgyvename savo vaizduotę, atitinkamai yra tikrovės santykis su savimi, yra mūsų santykis su tikrove, tikrovės santykis su mumis )

Atjautos - 24

• Kada man pavyko išgvildenti pasakojimo kalbą, tada tikėjausi jo pagrindu greitai išaiškinti ir kitas dvi kalbas, pagrindimo ir įvardijimo. Pasakojimo kalba mus veda iš 6 balsų, keliančių įtampą, į 8 įmanomas pasakų rūšis. Pagalvojau, kad 6 balsai, tai 6 atvaizdai, o 8 pasakų rūšys, tai 8 padalinimai. Trys kalbos gali būti perėjimai tarp 8 padalinimų, 6 atvaizdų ir 12 aplinkybių: pagrindimas 12->6, įvardijimas 8->12 ir pasakojimas 6->8.
• Supratau, kad kalbas galima suvokti kaip sandaros nedalyvavimą - pagrindimas, tai padalinimų nedalyvavimas; įvardijimas, tai atvaizdų nedalyvavimas; o pasakojimas, tai aplinkybių nedalyvavimas. Pastebėjau, kad yra 2 x 4 padalinimai, 3 x 2 atvaizdai ir 4 x 3 aplinkybės. Vadinasi, šie skaičiai susideda iš skaičių 2, 3 ir 4. O 24 = 2 x 3 x 4. Galime tvirtinti, kad yra 24 / 3 padalinimai, 24 / 4 atvaizdai ir 24 / 2 aplinkybės. Tokiu būdu, įsivaizduotina, jog yra kažkokia gilesnė sandara 24 galimybių, kurioje dvejybę sulyginus su nuliu ji pasireikštų 12 aplinkybių, o sulyginus trejybę su nuliu ji pasireikštų 8 padalinimais, ir sulyginus ketverybę su nuliu ji pasireikštų 6 atvaizdais. Panašiai su kalbomis, galim įsivaizduoti, kad pasakojimas reiškiasi dvejybe vedančia iš 3 x 2 atvaizdų į 2 x 4 padalinimų, įvardijimas ketverybe vedančia iš 2 x 4 padalinimų į 4 x 3 aplinkybes, o pagrindimas trejybe vedančia iš 4 x 3 aplinkybių į 3 x 2 atvaizdus. Įsidėmėtina, jog dvejybė, trejybė, ketverybė yra, kiek patyriau, visame šių sandarų moksle dažniausiai aptinkamos sandaros, einamiausios. Taip pat, dvejybė, trejybė, ketverybė turi tris požiūrius daugiau nei, atitinkamai, laisvybė, nulybė ir vienybė (–1,0,1), vadinas, yra jų sąmoningas išgyvenimas.

Atjautos - kubas

• Kube (8,6,12) priešingi šonai galėtų būti du atvaizdai (didėjantis ir mažėjantis laisvumas) bet neaišku kaip sustatyti 8 kampus ir 12 briaunų.
• Kubas savo geometrija gražiai suveda šiuos skaičius. Kubas turi 6 šonus, 8 kampus ir 12 kraštų. Jis žavi savo paprastumu. Aš tačiau kol kas nesu sumąstęs, kaip jame išsidėstytų ir susisietų visos 26 = 6 + 8 + 12 sandaros. Naujai pasižiūrėjus, lyg ir aišku man, kaip išsidėstytų 8 kampai (padalinimai) ir 6 šonai (atvaizdai), mat nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė apibrėžia, tai kas yra, o ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė apibrėžia to ko nėra, tad keturi kampai atitinkamai apsuptų didėjantį ir mažėjantį laisvumą (jei ne atvirkščiai) ir ryšius tarp šių dviejų kvadratų išsakyti keturios apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Aplinkybes irgi galima suskirstyti 3 x 4 į tezes, antitezes ir jas siejančias sintezes. Tačiau kaip jos atitinka 12 kantų? Ir ką reikštų santykiai tarp 6 šonų, 8 kampų ir 12 kantų? Kaip 3 kalbos vestų mus iš vienos sandaros į kitą, tai yra, iš vienos kubo ypatybės į kitą?

• Aš, visaregis - išsako vieną požiūrį, atsiplėšimą - jį išgyvename padalinimais
• Tu, santvarkos - išsako du požiūrius (trokštančio Dievo, netrokštančio žmogaus) - jį išgyvename dviem padalinimais (atvaizdais, aplinkybėmis)
• tu supranti kitą: padalinimas
• aš suprantu kitą: atvaizdai
• aš suprantu tave: aplinkybės
• Dievas supranta mane: pagrindimas (kaip ima rūpėti)
• Dievas supranta tave: įvardijimas (kaip ima reikšti)
• Dievas supranta kitą: pasakojimas (kaip įvyksta)

Troškimas išgyvena netroškimą:

• 1 požiūriu - padalinimus
• 2 požiūriais - atvaizdus, aplinkybes
• 3 požiūriais - trys kalbos

Atjautos remiasi dviprasmybėmis, pavyzdžiui, pagrindimas remiasi: kodėl (kūrybos tikslai) ir kaip (gyvybės dėsniai - meno taisyklės). O "kaip" gali būti nereikalinga, užtat gaunasi ramybė. Panašiai:

• padalinimai: koks ir ar - dingsta "ar", lieka savarankiškumas
• atvaizdai: kaip ir ar - dingsta "ar", lieka savarankiškumas
• aplinkybės: kaip ir koks - dingsta "koks", lieka užtikrintumas
• pagrindimas: kodėl ir kaip - dingsta "kaip", lieka ramybė
• įvardijimas: kodėl ir koks - dingsta "koks", lieka užtikrintumas
• pasakojimas: kodėl ir ar - dingsta "ar", lieka savarankiškumas

Kai svarstome:

• Kaip ir kodėl, tai pagrindimas
• Koks ir kodėl, tai įvardijimas
• Ar ir kodėl, tai pasakojimas
• Koks ir kaip, tai aplinkybės
• Ar ir kaip, tai atvaizdai
• Ar ir koks, tai padalinimai

Statiškos atjautos (Independents) neigia visko savybes, vienybės atvaizdus.

• Independents themselves negate the property that everything is a required concept
• Divisions negate the property that everything has no internal structure
• Representations negate the property that everything is the simplest algorithm
• Topologies negate the property that everything has no external context

These may be applied to everything, but also to other concepts, hence they are independents. Perhaps Concepts are that which independents may be applied to.

The independents are perhaps related by the equation X is the unity of representations of structure of X. This equation is true if we consider the Beginning X and the End X to be the same (as in the human outlook) but not true if we consider them different (as in God's outlook). Here we may understand structure to mean division and unity to mean topology, in the general sense.

• Kalbos yra slankumo, kitumo sandaros
• Insignificants (prasmės neigėjai) are SecondaryStructures which are dynamic. They may be thought of as Languages. They are not significant, which is to say, they may be encompassed, and in that sense, they express what may be compressed and ignored. They may be thought of as Activity which complements the Structure provided by the Independents.

Kalbos neigia nulybės atvaizdus: tiesumą, betarpiškumą, pastovumą, prasmingumą.

• Argumentation allows for what is not true.
• Verbalization allows for what is not direct.
• Narration allows for what is not constant.
• Insignificants allow for what is not significant.

• Ar padalinimai (kaip atjauta) sieja (savarankiško Dievo) laiko ratą (aštuonerybę) ir (dvejonių) erdvės tiesę?
• Kalbomis mąstome sąvokas, o padalinimais - atvaizdais - aplinkybėmis mąstome požiūrius?
• Išgyvenimo apytakoje troškimai išgyvena netroškimus. O kaip su žinojimo rūmais vietoj kad išgyvenimu? Ir kaip su meilės mokslu?

• Netroškimai derina Dievą (jo troškimus) ir gerumą (mūsų netroškimus, mūsų išmąstymus). Atjautos skiria Dievą (jo troškimus) ir gerumą (mūsų netroškimus, mūsų išmąstymus). Atjautos sudaro galimybes savarankiškai trejybei, riktams, aklavietėms.
• Požiūris yra svarbus atjautose nes išsako ryšį tarp esmės ir pilnatvės, kuris Dievui svarbus jam išeinant už savęs - o požiūriais būtent mes išeiname už savęs, tai mūsų atitikmuo.

• Kubas savo geometrija gražiai suveda šiuos skaičius. Kubas turi 6 šonus, 8 kampus ir 12 kraštų. Jis žavi savo paprastumu. Aš tačiau kol kas nesu sumąstęs, kaip jame išsidėstytų ir susisietų visos 26 = 6 + 8 + 12 sandaros. Naujai pasižiūrėjus, lyg ir aišku man, kaip išsidėstytų 8 kampai (padalinimai) ir 6 šonai (atvaizdai), mat nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė apibrėžia, tai kas yra, o ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė apibrėžia to ko nėra, tad keturi kampai atitinkamai apsuptų didėjantį ir mažėjantį laisvumą (jei ne atvirkščiai) ir ryšius tarp šių dviejų kvadratų išsakyti keturios apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Aplinkybes irgi galima suskirstyti 3 x 4 į tezes, antitezes ir jas siejančias sintezes. Tačiau kaip jos atitinka 12 kantų? Ir ką reikštų santykiai tarp 6 šonų, 8 kampų ir 12 kantų? Kaip 3 kalbos vestų mus iš vienos sandaros į kitą, tai yra, iš vienos kubo ypatybės į kitą?

Atjautos remiasi dviprasmybėmis, pavyzdžiui, pagrindimas remiasi: kodėl (kūrybos tikslai) ir kaip (gyvybės dėsniai - meno taisyklės). O "kaip" gali būti nereikalinga, užtat gaunasi ramybė. Panašiai:

Atjautų kilmė

• +1 padalinimai, +2 atvaizdai ir aplinkybės, +3 kalbos (aštuongubas kelias)

Padalinimai

• Padalinimai išsako santykius tarp požiūrių.

Atvaizdai ir aplinkybės

• Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.
• Atvaizdai išreiškia žinojimą. Aplinkybės išreiškia nežinojimą.
• Atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.
• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).

Kalbų kilmė

• Kitas, sandaros - išsako tris požiūrius (mano, Dievo, kito) - juos išgyvename kalbomis
• Kalbos yra žvilgsnis iš šalies į vaizduotę, vaizduotės nustatymas. Laipsnynai, vienumo pagrindai, išsako vaizduotės santykį su Neįsivaizduojamuoju.
• Kalbos veda iš vienos sandaros į kitą, tai jos kuria sandaras. Tai reikėtų nagrinėti kaip aštuongubas kelias permąstomas kuriant antrines sandaras, pavyzdžiui, kaip atvaizdai kuriami lūkesčiais ir savarankiškumu. Taip pat kaip aštuongubas kelias išgyvenamas savarankiško ir užtikrinto ir ramaus Dievo.

Aplinkybių kilmė. Užtikrintas Dievas - jauduliai. Kažkas. Požiūris į *požiūrį*. Nulybės atvaizdas yra kažkas. Laukimo apimtis ir būsenos. Visko - prasmingumo, betko - pastovumo, kažko - betarpiškumo, nieko - būtinumo. Nusistatyti, vykdyti, permąstyti.

Klausimai

• Ar padalinimai (kaip atjauta) sieja (savarankiško Dievo) laiko ratą (aštuonerybę) ir (dvejonių) erdvės tiesę?

• Išgyvenimo apytakoje troškimai išgyvena netroškimus. O kaip su žinojimo rūmais vietoj kad išgyvenimu? Ir kaip su meilės mokslu?

Atjauta

• Kiekvienas trokšta atjautos nes yra asmuo (bendras žmogus) asmenybės (paskiro žmogaus) būklėje. Tikisi atjauta bus suprastas kaip bendras žmogus, bus išlaisvintas.
• Atjauta yra asmens supratimas. Asmuo trokšta supratimo.

• Atjautos išsako santykį tarp žinojimo ir nežinojimo, kaip sėkmingai išreiškia. Ženklų savybės - žinojimas yra ženklas.

• Troškimas išgyvena troškimą. Užtat nebūna tame pačiame lygmenyje. Išgyvena platesnės apimties. Užtat tai yra "not surjective", "exact not trivial". Bet trečiame lygmenyje lygu nulis tad exact.
• Atjautos išsako mūsų laisvę nes atjauta kyla laisvai priskiriant siauresnės apimties troškimą platesnės apimties netroškimui.

Atjautos - kubas

• Kube (8,6,12) priešingi šonai galėtų būti du atvaizdai (didėjantis ir mažėjantis laisvumas) bet neaišku kaip sustatyti 8 kampus ir 12 briaunų.

Atjautų rūšys

• Aš, visaregis - išsako vieną požiūrį, atsiplėšimą - jį išgyvename padalinimais
• Tu, santvarkos - išsako du požiūrius (trokštančio Dievo, netrokštančio žmogaus) - jį išgyvename dviem padalinimais (atvaizdais, aplinkybėmis)
• tu supranti kitą: padalinimas
• aš suprantu kitą: atvaizdai
• aš suprantu tave: aplinkybės
• Dievas supranta mane: pagrindimas (kaip ima rūpėti)
• Dievas supranta tave: įvardijimas (kaip ima reikšti)
• Dievas supranta kitą: pasakojimas (kaip įvyksta)

Padalinimai

• Padalinimai išsako santykius tarp požiūrių.

Atvaizdai ir aplinkybės

• Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.
• Atvaizdai išreiškia žinojimą. Aplinkybės išreiškia nežinojimą.
• Atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.
• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).

Kalbų kilmė

• Kitas, sandaros - išsako tris požiūrius (mano, Dievo, kito) - juos išgyvename kalbomis
• Kalbos yra žvilgsnis iš šalies į vaizduotę, vaizduotės nustatymas. Laipsnynai, vienumo pagrindai, išsako vaizduotės santykį su Neįsivaizduojamuoju.

The Observer sees less than the Observed, and yet we consider the observed to have a narrower view.

From the four PrimaryStructures it is possible to work out the details of the six SecondaryStructures that express the enormous variety that we find in life. These secondary structures express our seeing ourselves through the eyes of another. In particular, we may look through the eyes of God (as the default observer in the ObservationalPlane). Here, we consider God as having a strictly wider scope than we ultimately do. This makes for a shift in scopes, and so there are six possibilities. The following structures arise:

• We see through God (with access to everything) at ourselves (who have access to anything): this yields the eight DivisionsOfEverything. In each, the whole is divided into parts.
• We see through God (with access to everything) at ourselves (who have access to something): this yields the six Representations. For each, the whole is expressed by a vantage point.
• We see through God (with access to anything) at ourselves (who have access to something): this yields the twelve Topologies. For each, a part is expressed by a vantage point.
• We see through God (with access to something) at ourselves (who have access to nothing): this yields the language of Argumentation, how things come to matter, which leverages our doubts.
• We see through God (with access to anything) at ourselves (who have access to nothing): this yields the language of Verbalization, how things come to mean, which leverages our expectations.
• We see through God (with access to everything) at ourselves (who have access to nothing): this yields the language of Narration, how things come to happen, which leverages our commitments.

The secondary structures are generated by embedding the representations (everything wishes for nothing, something, anything) into the structural frameworks (not wishes). For example, the divisions of everything are generated by having "everything that wishes for nothing", that is self-sufficient, take up the counterquestions: "how does it seem to me?" yields onesome, "what else should I be doing?" yields twosome, etc. For each embedding, the seventh perspective gives one of the six expressions of the will, here it is "engaging". The expressions of the will are the representations of anything.

Dievas laukia. Dievas jauduliais yra vienas su viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo. Jam didėjantis laisvumas kyla su ramybe, mažėjantis laisvumas su įtampa. Jisai nejaučia baimės ar bjauresio nes jisai gali sulaukti, o žmonės juos jaučia.

Atjautos išreiškia tarpą tarp Dievo ir Dievo, tai yra, tarp Dievo ir gerumo, tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje.

Atjautų sandaros ir apytakų sandaros

• 8 padalinimai - 8 aštuonerybė
• 6 atvaizdai - 6+4
• 12 aplinkybės - 4 x 3 trejybės atvaizdai

It seems positive to move as follows:

• from Anything to Everything, as in the DivisionsOfEverything, to shift from one Part to considering it as simply part of the Whole
• from Something to Anything, as in the Topologies, or the PrinciplesOfLife, to realize that we leave the plane by acknowledging the viewer
• from Everything to Something, as in the Representations, as when God goes beyond himself into the bounded, here to acknowledge that we conceive the whole by way of the view that we have upon it

Everything has empathy for Anything through the RepresentationsOfTheThreesome.

Attach:20130522kubas.png Δ

Atvaizdais lūkesčiai siaurėja (kada nesėkmingi) ar platėja (kada sėkmingi).

Jėzus kalbina gėrį "kažkame", būtent kitame. Užtat kitas yra geras. Gerumas yra skirtumas tarp padalinimo ir jo atvaizdo, ir būtent, tarp nulybės ir jos atvaizdo. Tokiu būdu gerumas iškyla atvaizduojant Dievą, kaip kad ir yra su kiekvienu padalinimu. Gerumas yra priešingybė susijusi su viskuo, užtat savarankiška priešingybė, nes kada skirtumas tarp dvasios ir jos atvaizdo yra niekinis, nulinis, vis tiek yra gerumas, jisai sutampa su dvasia, tačiau kaip jos papildinys (bet ar tuomi nėra jos priešingybė ?)

Tai sieja Dievo savybes, apimčių troškimus, su nulybės atvaizdais:

• savarankiškas, trokštantis nieko - tiesus - būtinas, tikras, galimas
• užtikrintas, trokštantis kažko - betarpiškas - daiktas, eiga, asmuo
• ramus, trokštantis betko - pastovus - vienis, visybė, daugis
• mylintis, trokštantis visko - prasmingas - būti, veikti, mąstyti

Aplinkybėmis gali būti, kad nesėkmės atveju galime pradėti tikėtis dalykų, kurių iš tikrųjų nenorime, iš ko kyla neigiamai jausmai: neapykantos, pykčio, palengvėjimo, nykulio. O šešerybė sieja teigiamus ir neigiamus jausmus, kaip antai meilę ir neapykantą; žavesį ir bjauresį; artimumą ir baimę (ar prisirišimą ir atitrūkimą?) Šešerybė taip pat bene sieja teigiamybių ir neigiamybių iššauktus išgyvenimus.

• Kaip Jėzaus kalbinamas gerumas kažkame, kitame, susijęs su nulybės atvaizdu? ir su septynerybe?

Papildinys yra trejybės nario paneigimas. Jėzaus pašnekesys, geros valios kalbinimas, jungia teigimą ir neigimą.

Palyginti su išgyvenimų rūšimis: kas yra, kas įmanoma, kas pageidautina; ko nėra, kas neįmanoma, kas nepageidautina.

• Dievo ašis, neigiamybėm, nesame viena:
  • Nenusistatom kas nepageidautina - kalbina jų sutikimą keistis
  • Nevykdom kas neįmanoma - kalbina jų vangumą
  • Nepermąstom ko nėra - kalbina jų atkirtėją
• Žmogaus ašis, teigiamybėm, esame viena:
  • Nusistatom kas pageidautina - kalbina jų vidinę ištikimybę
  • Vykdom kas įmanoma - kalbina ką jie pasieks
  • Permąstom kas yra - kalbina ką jie galėtų veikti

Nenusistatyti, tai teikti laisvę, kaip kad Dievas teikia; nevykdyti, tai teikti pagalbą, kaip kad Dievas teikia; nepermąstyti, tai išbrandinti, kaip kad Dievas išbrandina. Dievas leidžia, palaiko ir išbrandina. Jėzus kreipiasi į žmones, kad tai būtent jų nenusistatymas (laisvė), būtent jų nevykdymas (pastangos, palaikymas), būtent jų nepermąstymas (branda).

Neigiamybės yra trikdžiai, kaip kad geros valios pratimuose, tai kas trukdo mums gyventi trejybe.

Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.

Dievo Tėvo lūkestis yra būtinumas. Šis lūkestis atitinkamai perteikiamas kaip Dievo Sūnaus tikrumas ir šv.Dvasios galimumas.

Dievas Tėvas ieško gerumo žmoguje, jo tikisi, tuo tarpu Jėzus (žmogus) kalbina patį gerumą (kaip Dievą - žmoguje) ir tikisi, kad juo esame viena, kad Jėzaus išorė sutampa su žmogaus vidumi, kad pas žmogų yra kitas toks, kaip jisai. Užtat vienas kitą kalbina ir gaunasi priešingi pašnekovai, tuo pačiu papildiniai. Jėzus išverčia Dievą, aplinkybės išverčia atvaizdus.

Apimtis išsako ryšį tarp Jėzaus ir žmogaus (Dievo) kurį jisai kalbina. Kada apimtis niekinė, tada santykis dalykiškas ir yra neigiamybė-teigiamybė, kaip kad su būtina-tikra-galima. Kada apimtis visiškas, tada santykis asmeninis, kaip kad su būti-veikti-mąstyti.

Aplinkybės yra trejybės narių papildiniai. Juos papildyti galima kiekvieną paskirai, arba suburiant vieną, du arba visus tris narius. Panašiai nariai suburiami pirminių sandarų.

Jėzus priima Dievą kaip trejybę ir jį atranda mumyse, papildinyje, sandaroje, tad yra aplinkybės.

• Aplinkybės parodo, kad yra nulybės atvaizdai, tad yra nulybė, ir kad yra atjauta (trejybės ratu), kad trejybės ratu asmuo išgyvena tai, ką jisai mąsto, išgyvena atokiau kitais trejybės atvaizdais.
• Jeigu iš 12 aplinkybių atstatome trejybę (ryškūs židiniai, ryškios ribos, ryškūs mąstai), tada galime atstatyti nulybės atvaizdus, o tuomi taip pat pačią nulybę (Dievą).

Aplinkybės sieja neigiamybių trejybę - trejybės paskirus narius (kada trejybė sutrikdyta) ir teigiamybių trejybę - jos visumą (kada ji teka ratu). O aplinkybės (trejybės atvaizdai) yra ryšys tarp tų dviejų (neigiamybių ir teigiamybių trejybių), užtat kaip įsisuka trejybė, kaip Jėzaus lūkesčiai pasiteisina.

Atvaizdais lūkesčiai siaurėja (kada nesėkmingi) ar platėja (kada sėkmingi).

Aplinkybėmis gali būti, kad nesėkmės atveju galime pradėti tikėtis dalykų, kurių iš tikrųjų nenorime, iš ko kyla neigiamai jausmai: neapykantos, pykčio, palengvėjimo, nykulio. O šešerybė sieja teigiamus ir neigiamus jausmus, kaip antai meilę ir neapykantą; žavesį ir bjauresį; artimumą ir baimę (ar prisirišimą ir atitrūkimą?) Šešerybė taip pat bene sieja teigiamybių ir neigiamybių iššauktus išgyvenimus.

Jėzus kalbina gėrį "kažkame", būtent kitame. Užtat kitas yra geras. Gerumas yra skirtumas tarp padalinimo ir jo atvaizdo, ir būtent, tarp nulybės ir jos atvaizdo. Tokiu būdu gerumas iškyla atvaizduojant Dievą, kaip kad ir yra su kiekvienu padalinimu. Gerumas yra priešingybė susijusi su viskuo, užtat savarankiška priešingybė, nes kada skirtumas tarp dvasios ir jos atvaizdo yra niekinis, nulinis, vis tiek yra gerumas, jisai sutampa su dvasia, tačiau kaip jos papildinys (bet ar tuomi nėra jos priešingybė ?)

SecondaryStructures arise from having everything, with a given scope of concern, go beyond itself to empathize with the experience of a primary structure.

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, Kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą. Tuo tarpu atvaizdai išsako kaip visuma išgyvenami požiūriai. Aplinkybės išsako, kaip požiūris išgyvena visumą.
• Aplinkybės išplaukia iš nulybės atvaizdų (vieningumo sąlygų) ir būtent žinojimo paneigimu (NE-žinojimu) vyksta (trejybės) atvaizdų paneigimas, gaunasi nulybės atvaizdai.

The subject of this empathy is the relationship between everything and anything. For example, let us consider when everything wishes for nothing. In particular, here everything wishes for nothing with regard to its relationship with anything. We may think of anything as everything plus slack. Here then, all the slack or goodness is expected to come from anything, because everything wishes for nothing.

So the directions of the good, as felt here by everything, give rise to the following emotional responses:

• Good person: content (in what matters, things are as they should) Here everything interprets itself as "being one with everything".
• Good God: sad (in what matters, things are not as they should be - the goodness here shouldn't be coming from a God who wishes for nothing!)

Here everything interprets itself as "being one with nothing".

• Good deed: excited (in what does not matter so much, things are as they should) Everything feels it is "being one with anything".
• Good gift: surprised (in what does not matter so much, things aren't as they should be). Everything feels it is "being one with something".

I think also:

• Good quality (sorting the good and the bad): fright (in what does not matter so much, can't make expectation). Everything interprets this as "decreasing slack".
• Good word (allowing the good and the bad to be confused): disgust (in what matters, can't make expectation). Everything interprets this as "increasing slack".

The idea is that this empathy gives rise to a secondary structure, the six criteria: being one with everything, anything, something, nothing and increasing and decreasing slack.

Note: this section describes a direction which I took in August and September of 2003. I was looking for a deep way to arrive at the basic structures. I thought a lot about how everything and anything may reach out to each other and have empathy for each other. I also drew on my thoughts on the fifteen PrinciplesOfLife in Christopher Alexander's The Nature of Order. This approach is fundamental to my thoughts on GeneralStructure.

Atjauta yra tikrojo kūrybingumo šaltinis.

{{Everything}} has empathy for {{Anything}} through the RepresentationsOfTheThreesome. Everything has empathy for anything in various degrees. The representations of the threesome express such empathy. The degree of empathy is given by the number of states that are recurring.

• 3 recurring states: be, do, think
• 2 recurring states: one-all, many
• 1 recurring state: object-process-subject
• 0 recurring states: necessary;actual;possible because truth is eternal, not recurring

Anything has empathy for everything through shifts. The members of the threesome can (by way of the representations) be understood as going beyond themselves, as shifts from one state to another. Representations allow us to think of isolated perspectives, not just the entire whole.

take a stand:

• possible => necessary
• subject => object
• many => one
• think => be

follow through:

• necessary => actual
• object => process
• one => all
• be => do

reflect

• actual => possible
• process => subject
• all => many
• do => think

These are shifts from one perspective to another.

The empathy here is different if everything's scope of concern becomes larger, as in "everything wishes for something". What does everything wish for? That the anythings which are beyond it seek to connect with it, that they "involuntarily, actively, be connected". So now there is an expectation on the part of everything. And also the directions of the good will now be interpreted as a two-sided effort, both God and person. I think empathy here will give rise to the twelve topologies, by way of the twelve ways that I've observed how we can conceive being connected with God. So I am thinking about that and will try to work that out.

• Kaip lūkesčiai ir jauduliai susiję su veiksmu +2, su Dievo nebūtinumu?
• Aplinkybes suvokti, kaip Jėzaus išgyvenimus.
• Susigaudyti, kaip Jėzus kalbina gerą valią mumyse. Naujai peržvelgti Morkaus evangeliją
• Aplinkybėmis suderinti du ketverybės išsidėstymus
• Susieti Dievo savybes ir nulybės atvaizdus
• Sieti aplinkybes su keturiais kampais
• Kaip Jėzaus lūkestis, jog esame viena, susijęs su būdais, kaip esame viena

• Kaip suprasti Tėvo ir Sūnaus lūkečių priešingumą, jų kalbinama priešingų požiūrių mumyse, ir kaip susiję neigiamybė ir teigiamybė?
• Kaip lūkesčiai ir jauduliai susiję su veiksmu +2, su Dievo nebūtinumu?

Jėzus ir Dievas

Tėvas yra savarankiškas, Jėzus yra užtikrintas, Dvasia yra rami.

Jėzus atsiremia į Dievą esantį juose, kalbina tą Dievą glūdintį juose, ar tai gerą širdį, ar tai gerą naujieną.

Dievo Tėvo gerumas reiškiasi mylint priešą, kuomet mūsų lūkesčiai neigiami; o Dievo Sūnaus (žmogaus) gerumas reiškiasi mylint artimą, kuomet mūsų lūkesčiai teigiami.

Dievo jausmai ir Jėzaus jausmai sutampa, nors jų lūkesčiai skiriasi. Jie taip pat kalbina priešingus požiūrius mumyse.

Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

Savarankiškasis Dievas mumis išgyvena lūkestį ir jaudulius. O lūkestis, kurį mumis išgyvena yra, kad esame geri - kad Dievas mumis iškyla - kad esu vienas su Dievu už manęs. Užtat jauduliai kuriuos jaučiame ir Dievas kartu, atliepia gėrio kilmę:

• geras žmogus, tai yra, mes esame geri - jaučiamės laimingi - myliu visus - esu vienas su viskuo
• geras darbas - galimybė kažką gražaus nuveikti - jaučiamės linksmi - myliu betką - esu vienas su betkuo
• gera dovana - gerumas kažkame - nustembu - myliu kažką - esu vienas su kažkuo
• geras Dievas - Dievas neiškilo manimi - liūdna - myliu nieką - esu vienas su niekuo

Tarpas tarp gerumo ir Dievo yra, atitinkamai, viskas, betkas, kažkas ir niekas. Tarpą išsako lūkesčiai - teigiami ar neigiami, vidiniai ar išoriniai.

• gera savybė - mažėjantis laisvumas - baisu, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena
• geras žodis - didėjantis laisvumas - bjauru, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena

Jėzus yra Dievo Tėvo papildinys, iškylantis ten kur jo nėra, tad ir jo išjaustos aplinkybės yra papildiniai. Dievas Tėvas yra trejybė: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Jų papildinys gali būti niekinis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "objektyvią", dalykišką kiekvieno paskiro nario aplinką, atitinkamai: būtinumas, tikrumas, galimumas. Jų papildinys gali būti visuminis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "subjektyvų", asmeninį trejybės (jos poslinkių) išgyvenimą tarpais, pradais: būti, vykdyti, mąstyti. Užtat aplinkybės daiktas-eiga-asmuo išreiškia du dalykiškus narius (daiktą, eigą) ir vieną asmenišką poslinkį (asmuo), o aplinkybės vienis-visybė-daugis išreiškia vieną dalykišką narį (daugį) ir du asmeniškus poslinkius (rinkti vienį, tikrinti (nerinkti) visumą). Tai primena Kanto skirstymą santykių į analitinius apriorinius; sintetinius apriorinius; sintetinius aposteriorinius; analitinius aposteriorinius. Ir kaip visa tai susiję su gėrio kryptimis?

Aplinkybės yra trejybės narių pradai, taip kad trejybės nariai (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra ketveriopai aplinkybių apibrėžiami kaip poslinkiai tarp požiūrių. Užtat aplinkybės yra apibrėžimo pradai. Atvaizdai ir aplinkybės kartu išsprendžia apibrėžimo klausimą.

Turi būti apibrėžti visi trys poslinkiai, ir kiekvienas poslinkis turi būti suvoktas kaip nulybė, tad išgyventas nulybės atvaizdu. Jeigu esame viena, mus skiria nulybė, ir būtent nulybės atvaizdas, juk esame kažkuo neesminiu skirtingi, jeigu esame viena. Trejybės atveju jos nariai atvaizduojami jos poslinkiais, tad gali būti išsakytas skirtumas tarp narių ir poslinkių, kurį išsako nulybės atvaizdas. Dievas (Jėzus) išgyvena, ką reiškia būti viena, ir tą vienumą apibrėžia Dievas Tėvas, nulybė.

Šitas trejybes, jų narius, galima išgyventi iš keturių kampų, išsakančių slypintį Dievą Tėvą, tai yra nulybės atvaizdai. Užtat gautųsi dvylika aplinkybių. Dievo (Jėzaus) užtikrintumas reiškiasi jam žinant, jog yra Dievas už jo. (Ar tai Dievo Dievas?)

Kur trejybėje (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra gerumas, laisvumas? Gerumas yra aplinkybės papildymas trejybės nariu. Aplinkybė tad yra aplinka nariui.

• Kiekvieno nario papildinys papildomas nariu: Geras Dievas, gera dovana, gera savybė - būtinas, tikras, galimas.
• Ar tai, kas atskiria Dievą ir žmogų? daiktas, eiga, asmuo.
• Gera širdis: Geras žmogus tai geras Dievas (geras Dievas geram žmoguje), geras darbas tai gera dovana, geras žodis tai gera savybė - vienas, visybė, daugis.
• Poslinkiai papildomi jų pagrindimu: Geras žmogus, geras darbas, geras žodis - būti, veikti, mąstyti.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti:

• Būti, veikti, mąstyti - visiškai tarpiniai poslinkiai - nuo narių atskirti visko - Dievas yra mylintis, trokšta visko
• Vienis, visybė, daugis - nuo narių atskirti betko -
• Daiktas, eiga, asmuo - nuo narių atskirti kažko -
• Būtinas, tikras, galimas - sutampa su nariais - nuo narių atskirti nieko - Dievas yra savarankiškas, trokšta nieko

Būtinumas, tikrumas, galimumas išreiškia kaip renkamės Dievą vietoj savęs, o būti, veikti, mąstyti išreiškia kaip patys pasitikriname. Pirmųjų papildinių skirtumas nuo paskirų trejybės narių yra niekas, o pastarųjų yra viskas.

• Atjautos išsako žmogaus būklę, jo nežinojimą, atitrūkimą nuo Dievo.

Trejybės narį (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) galima išreikšti kaip poslinkį tarp požiūrių: tad aplinkybė yra toksai požiūris: tai pusė nario. Nulybės atvaizdai išsako tarpą tarp požiūrių. Esu: tarp nusistatau ir vykdau; veikiu: tarp vykdau ir permąstau; mąstau: tarp permąstau ir nusistatau. Tarpai tarp būti, veikti, mąstyti, tai viskas. O būtina, tikra, galima tai iš esmės sutampa su nusistatyti, vykdyti, permąstyti, tarpai yra niekas. Nusistatyti - tai mažėjantis laisvumas, kas suderinta, neišplėsta, labiau užtikrinta. Vykdyti - tai didėjantis laisvumas, kas išplėsta, nesuderinta viduje, mažiau užtikrinta. Permąstyti - tai naujai apibrėžti apimtį. Žr. aplinkybes kube. Psalmėse: Dievas yra niekas - daugiau ar mažiau; kažkas - daugiau ar mažiau; betkas - daugiau ar mažiau; viskas - daugiau ar mažiau. Apmąstyti lūkesčių ir jausmų pasikeitimus. Sulyginti su Jėzaus kalbėjimu į žmogaus gerą valią, taip kad dalis požiūrio yra Jėzuje, dalis yra žmoguje, o juos jungia veiklos rūšis, atsiliepimas.

Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.

Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

Aplinkybės išsako, kaip Jėzus elgiasi, kokiais darbais jis atsiliepia, kažką pasiekti, parodyti gerą valią.

Pirmiausiai, Dievo nėra, tad negalim vertinti ar esame viena su Dievu - užtat išgyvename baimę ar bjaurestį. Aplinkybės išsako vertinimo įvykdymą, išpildymą (resolution).

Jėzus savo veikla tampa vienas su kitais, kitose aplinkybėse, jų požiūriai susiveda.

• Veiksmas +1 Everything and Anything God ever goes beyond himself, yielding the Divisions of everything. The first three make for completeness, yet the operation continues. The division of everything is the relationship between everything and anything, the whole perspective and the partial perspective. Think about: EverythingWishesForSomething and Understanding. Consider the role of required concept.

Dievo valia ir valia atskirti kaip visuma ir dalis.

Savarankiškas Dievas prisiima dvejones. Jas išgyvena padalinimais:

• Ko trokštu? Nulybė.
• Kaip man atrodo? Vienybė.
• Kaip kitaip? Dvejybė.
• Koks skirtumas? Trejybė.
• Kas nuo manęs priklauso? Ketverybė.
• Ar įstengiu svarstyti klausimą? Penkerybė.
• Ar taip turėtų būti? Šešerybė.
• Ką pats veikiu tuo klausimu? Septynerybė.

Atvaizdai kyla iš sąsajos tarp asmens ir jį papildančios aplinkybės taikymą savarankiškam Dievui.

Atvaizdai, tai laisvumo didėjimas ir mažėjimas, taip pat apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas. Tai sąlygos, apribojimai.

Atvaizdai išsako Dievo išėjimą už savęs - kaip tai atrodo apskritai, vienam Dievui - tad tai atvaizdai. Aplinkybės išsako Dievo išėjimą už savęs, kaip tai atrodo trejybės nariui - tad tai vyksta keturiuose lygmenyse, pagal asmenis: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Aplinkybės yra fonai. Tai primena skyles, kaip kad apibrėžiant betką.

• Dievas savarankiškas (trokšta nieko), užtikrintas (trokšta kažko), ramus (trokšta betko), o mes netrokštame visko, išgyvename vertybes. Tad kyla kalbos, atitinkamai pagrindimo (rūpėjimo), įvardijimo (tikėjimo) ir pasakojimo (paklusimo).
• Kalbos iššaukiamos Dievui prisiimant aštuongubį kelią ir laipsnyną.
• Sulyginu su Padalinimais, Atvaizdas, Aplinkybėmis - Pagrindimas (Aplinkybės => Atvaizdai), Įvardijimas (Padalinimai => Aplinkybės), Pasakojimas (Atvaizdai => Padalinimai)
• Žodžiai (kalba) yra tai, kuo esame viena: mąstant (įvardijimas), esant (pagrindimas), veikiant (paklusimas).
• Muzikoje "melodija" yra gaidų kaita mažais žingsneliais. Evoliucija taipogi yra genų kaita mažais žingsneliais, tai melodija. Tai yra vienas iš toninės sistemos kriterijų. Kaip kiti kriterijai reiškiasi evoliucijoje? ir kalbose?

Pagrindimas

Dievas ramus. Įrodymų laipsnynas lygtyje "Dievas yra X" išreiškia lygtį. Nagrinėti "Tėve Mūsų".

Įvardijimas

Dievas užtikrintas. Linksnių laipsnynas lygtyje "Dievas yra X" išreiškia Dievą. Nagrinėti "Šv.Petro raktus į dangų".

Pasakojimas

Dievas savarankiškas. Linksnių laipsnynas lygtyje "Dievas yra X" išreiškia esmę X. Nagrinėti "Palaiminimus".

Iš atvaizdų (ir laipsnyno) į padalinimus.

Atjautos veda iš platesnės apimties į siauresnę apimtį

• padalinimai: iš visko į betką (vienu požiūriu)
• atvaizdai: iš visko (per betką) į kažką (dviem požiūriais)
• aplinkybės: (iš visko) paskui iš bekto į kažką (dviems požiūriais)
• pagrindimas: (iš visko per betką) paskui iš kažko į nieką (trim požiūriais)
• įvardijimas: (iš visko) paskui iš betko (per kažką) į nieką (trim požiūriais)
• pasakojimas: iš visko (per betką ir kažką) į nieką (trim požiūriais)

Užtat padalinimai yra būtent visko padalinimai į požiūrius. O požiūris yra išėjimas už savęs iš platesnės apimties į siauresnę apimtį.

Dievo troškimas siauresnis už mūsų išgyvenimą:

• Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam kažką (turim požiūrį) - padalinimai
• Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - atvaizdai
• Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - aplinkybės
• Dievas trokšta betką, mes išgyvenam viską - pagrindimas (įžvelgiam santvarką)
• Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - įvardijimas
• Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - pasakojimas (iš nesąmonių kyla sąmonės)

Dievas pasąmonė, o mes tai sąmonė

Atjautos išsako pertvarkymus

• Padalinimai (požiūriai) raida
• Atvaizdai (požiūriai į požiūrius) žemėlapynas
• Aplinkybės vadovėlis
• Pagrindimas (požiūriai į požiūrius į požiūrius) metraštis - sąlygų gardelė - sieja vertybes ir lūkesčius
• Įvardijimas žinynas - sąvokų siejimas, apibrėžimas? skaidymas
• Pasakojimas kelionė - išvedžiojimas?

Atjautos rūšys išsako gyvenimo rūšis

• 8 Padalinimai - esamybes
• 6 Atvaizdai - galimybes
• 12 Aplinkybių - siekiamybes
• 12->6 Pagrindimas - nesamybes
• 8->12 Įvardijimas - negalimybes
• 6->8 Pasakojimas - nesiekiamybes

Kalbos išreiškia sąvokomis tai, ko nėra.

• padalinimai - savarankiškas Dievas prisiima dvejones - požiūris
• atvaizdai - savarankiškas Dievas prisiima gėrio kryptis - požiūris į požiūrį
• aplinkybės - užtikrintas Dievas prisiima gėrio kryptis - požiūris į požiūrį
• pagrindimas - ramus Dievas prisiima aštuongubį kelią - požiūris į požiūrį į požiūrį
• įvardijimas - užtikritnas Dievas prisiima aštuongubį kelią - požiūris į požiūrį į požiūrį
• pasakojimas - savarankiškas Dievas prisiima aštuongubį kelią - požiūris į požiūrį į požiūrį

Kitas (sąmoningumas - tarpas), Tu (sąmonė), Aš (pasąmonė), Dievas (sąsaja)

• padalinimai - Aš įtraukiu Dievą
• atvaizdai - Tu įtrauki Dievą
• aplinkybės - Tu įtrauki Mane
• pagrindimas - Kitas įtraukia Tave
• įvardijimas - Kitas įtraukia Mane
• pasakojimas - Kitas įtraukia Dievą

Keturi lygmenys atitinka Dievo troškimus ir mūsų netroškimus, pirmines sandaras. Antrinės sandaros išsako šių lygmenų poras.

• Padalinimai. Apibrėžia asmenį. Išgyvenimo apytaką išgyvena Dievo šokio Dievas.
• Atvaizdai. Apibrėžia asmenį. Žinojimo rūmus išgyvena Dievo šokio Dievas.
• Aplinkybės. Apibrėžia teiginį. Aplinkybės siejamos ne su mąstomu daiktu, o su juo pasauliu. Žinojimo rūmus išgyvena išgyvenimo apytakos Dievas.
• Pagrindimas tinklu apibrėžia pasaulį. Meilės mokslą išgyvena žinojimo rūmų Dievas.
• Įvardijimas medžiu apibrėžia teiginį. Meilės mokslą išgyvena išgyvenimo apytakos Dievas.
• Pasakojimas seka apibrėžia asmenį. Meilės mokslą išgyvena Dievo šokio Dievas.

Sluoksnių poros palygintinos su šešiais asmenų pokalbiais.

Sandaras galim sulyginti su asmenimis:

• Nebūtina sąvoka - Dvasia - Dievas
• Padalinimai - Sandara - Aš
• Atvaizdai - Atvaizdai - Tu
• Vienumas - Aplinkybės - Kitas

Tai vyksta Dievo požiūriu, asmenų vienumu, o Kito požiūriu gaunas perėjimai tarp lygmenų:

• Rūpėjimas - Pagrindimas
• Tikėjimas - Įvardijimas
• Paklusimas - Pasakojimas
• Pakankamas globėjas, Gerumas

Tad šitokiu būdu Aštuongubis kelias sulygina Dievą ir Kitą, ir iškyla, išsiveda "pakankamo globėjo" ir apskritai "pakankamumo" sąvoka, kas yra pagrindas žmoniškai kalbai, žmoniškam bendravimui, juk sukalbame dalinai, pakankamai, tad atsiveria laisvė tokiai kalbai, tokiam bendravimui, nevisiškam.

Sandaros bene išsako kalbų trūkumus:

• Padalinimai - nesutarimas (nepakankamas pagrindimas)
• Atvaizdai - nesusikalbėjimas (nepakankamas įvardijimas)
• Aplinkybės - neatjautimas (nepakankamas pasakojimas)

Sąlygos mus skiria nuo sąvokų.

• Aplinkybės yra sąvokų sąlygos.
• Atvaizdai yra mūsų sąlygos.
• Kalbomis sąvokos iškyla (rūpi), mainosi (reiškia), išnyksta (įvyksta).
• Padalinimais laviname išmintį, suvokimą, sąmoningumą, mokomės, kad Dievas nebūtinai geras
• Atvaizdais, aplinkybėmis rodome gerą valią
• Kalbomis (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu) vykdome Dievo valią, kaip?

Gali būti, kad

• padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai;
• atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe;
• kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses.

Skylės viskam, betkam, kažkam.

• Aplinkybės yra kaip aplinka įrėminta skylė, "betkam". Atitinkamai, padalinimai, atvaizdai, pasakojimas įrėmintų skylę "viskam".

Atjautos išreiškia sąmoningumą, tad kyla iš trijų pirminių sandarų išsakančių troškimą-netroškimą kažko, betko ir visko. Tai yra lygtys 4+3=-1, 5+3=0, 6+3=1, grindžiantys -1, 0, 1 tad ir 2, 3, 4.

Veiksmai

• +1 - padalinimai,
• +2 - atvaizdai, aplinkybės,
• +3 - kalbos.

• Nulybės atvaizdas išsako kurioje plotmėje bendraujame su tavimi ir užtat tikimės būti viena su Dievu - ar jisai mums atitinkamai prasmingas, pastovus, betarpiškas ar teisingas? Ar Dievas už mūsų - išgyvename jo globą; mūsų išorėje - išgyvename jo atjautą; mūsų viduje - išgyvename jo troškimą; mūsų gelmėse - išgyvename jo pamokymą?
• Jėzus yra viena su Dievu - per nulybės atvaizdą, nes per tave - tai kaip Dievas reiškiasi tuo nulybės atvaizdu, kaip jisai su juo susijęs, kai jisai atsiranda? Trejopai. Kiekvienu atveju paneigiama viena iš keturių galimybių.
• Aplinkybė sulyginama su Dievu. Tad kaip mus pačius suprasti?
• Lūkesčių išvertimas - tikime, kad Dievas yra, kad atsiras (Jėzus užtikrintas) - tad kokie lūkesčiai įmanomi? kaip mūsų užtikrintumas veikia lūkesčius?
• Palyginti atvaizdus su vienumo kampais: Dievas, Kitas, Aš/Tu, Meilė, Bendrystė, Požiūriai.
• Kaip lūkesčiai ir laimė susiję su supratimu? su mąstymo ir veikimo atskyrimu? su įsijautimu, atjauta?

• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding. Consider the role of same and different.

Aplinkybių išvedžiojimas

Aplinkybės yra trejybės narių pradai, taip kad trejybės nariai (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra ketveriopai aplinkybių apibrėžiami kaip poslinkiai tarp požiūrių. Užtat aplinkybės yra apibrėžimo pradai. Atvaizdai ir aplinkybės kartu išsprendžia apibrėžimo klausimą.

Turi būti apibrėžti visi trys poslinkiai, ir kiekvienas poslinkis turi būti suvoktas kaip nulybė, tad išgyventas nulybės atvaizdu. Jeigu esame viena, mus skiria nulybė, ir būtent nulybės atvaizdas, juk esame kažkuo neesminiu skirtingi, jeigu esame viena. Trejybės atveju jos nariai atvaizduojami jos poslinkiais, tad gali būti išsakytas skirtumas tarp narių ir poslinkių, kurį išsako nulybės atvaizdas. Dievas (Jėzus) išgyvena, ką reiškia būti viena, ir tą vienumą apibrėžia Dievas Tėvas, nulybė.

Šitas trejybes, jų narius, galima išgyventi iš keturių kampų, išsakančių slypintį Dievą Tėvą, tai yra nulybės atvaizdai. Užtat gautųsi dvylika aplinkybių. Dievo (Jėzaus) užtikrintumas reiškiasi jam žinant, jog yra Dievas už jo. (Ar tai Dievo Dievas?)

Kur trejybėje (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra gerumas, laisvumas? Gerumas yra aplinkybės papildymas trejybės nariu. Aplinkybė tad yra aplinka nariui.

• Kiekvieno nario papildinys papildomas nariu: Geras Dievas, gera dovana, gera savybė - būtinas, tikras, galimas.
• Ar tai, kas atskiria Dievą ir žmogų? daiktas, eiga, asmuo.
• Gera širdis: Geras žmogus tai geras Dievas (geras Dievas geram žmoguje), geras darbas tai gera dovana, geras žodis tai gera savybė - vienas, visybė, daugis.
• Poslinkiai papildomi jų pagrindimu: Geras žmogus, geras darbas, geras žodis - būti, veikti, mąstyti.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti:

• Būti, veikti, mąstyti - visiškai tarpiniai poslinkiai - nuo narių atskirti visko - Dievas yra mylintis, trokšta visko
• Vienis, visybė, daugis - nuo narių atskirti betko -
• Daiktas, eiga, asmuo - nuo narių atskirti kažko -
• Būtinas, tikras, galimas - sutampa su nariais - nuo narių atskirti nieko - Dievas yra savarankiškas, trokšta nieko

Atskirti laisvumą: Dievo ir žmogaus (daiktu), dovanų ir darbo (eiga), savybės ir žodžio (asmuo). Laisvumą atskirti (būtinas ir t.t.) ar jungti (būti ir t.t.)

Būtinumas, tikrumas, galimumas išreiškia kaip renkamės Dievą vietoj savęs, o būti, veikti, mąstyti išreiškia kaip patys pasitikriname. Pirmųjų papildinių skirtumas nuo paskirų trejybės narių yra niekas, o pastarųjų yra viskas.

Reikia pamąstyti, kaip susiję su veiksmu +2, su Dievo nebūtinumu? Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

• Aplinkybes suvokti, kaip Jėzaus išgyvenimus.
• Susigaudyti, kaip Jėzus kalbina gerą valią mumyse. Naujai peržvelgti Morkaus evangeliją
• Aplinkybėmis suderinti du ketverybės išsidėstymus
• Susieti Dievo savybes ir nulybės atvaizdus
• Sieti aplinkybes su keturiais kampais
• Kaip Jėzaus lūkestis, jog esame viena, susijęs su būdais, kaip esame viena?

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

Dievo Sūnaus jauduliai - aplinkybės

Bandau aplinkybes suvokti kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, išgyvenimus.

Aplinkybės iškyla psalmėse. Tai sąlygos, kuriomis Dievas atsiranda. Jėzus tikisi, jog esame viena - jis ir Dievas yra viena per "tave".

Kalbas išgyventų savarankiškas Dievas (Tėvas), užtikrintas Dievas (Sūnus), ramus Dievas (Dvasia). O mylintis Dievas yra mūsų Dievas - trejybė išsako to Dievo ištakas pirm mūsų, kad jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, visgi net ir toksai jisai mus atjaučia, net ir pirm mūsų. Kalbos taiko apibrėžimą, jam suteikia turinį, Dievo Tėvo veiklą padalinimais, užtat besąlygiškai įprasmina bet kurias sąlygas, įprasmina bet kurias vertybes, bet kurį požiūrį.

• Veiksmas +3 Something and Nothing, Anything and Nothing, Everything and Nothing. Now we have the three-cycle and so can consider slack. The three Languages (Argumentation, Verbalization, Narration) arise as relationships with nothing (by something, anything and everything). How does factoring come into play? We then reintepret this all in terms of PrimaryStructures and injections. Identify evertyhing with nothing yields the InversionEffect. Think about: EverythingWishesForEverything and SharedUnderstanding and GoodUnderstanding. Consider the role of necessary, actual and possible
• Ženklai (Peirce'o) sieja du ketverybės atvaizdus (daikto ir pažinovo) (tarsi per viduryj jų) ir tuo pačiu keturis lygmenis, tad 4 x 2, tuomi apverčia erdvę, sukuria santvarką su laisve, išgyvenamą viduje. Ir būtent vieną iš dviejų reikšmių. Tai aplinka kalboms, dviprasmybei, nesusivedimui, kintamiesiems - prasmei, reikšmei, atminčiai, vietai, vertei, paviršiui.
• Dievas savarankiškas (trokšta nieko), užtikrintas (trokšta kažko), ramus (trokšta betko), o mes netrokštame visko, išgyvename vertybes. Tad kyla kalbos, atitinkamai pagrindimo (rūpėjimo), įvardijimo (tikėjimo) ir pasakojimo (paklusimo).

Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

Pirmiausiai, Dievo nėra, tad negalim vertinti ar esame viena su Dievu - užtat išgyvename baimę ar bjaurestį. Aplinkybės išsako vertinimo įvykdymą, išpildymą (resolution).

Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.

Jėzus savo veikla tampa vienas su kitais, kitose aplinkybėse, jų požiūriai susiveda.

Trejybės narį (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) galima išreikšti kaip poslinkį tarp požiūrių: tad aplinkybė yra toksai požiūris: tai pusė nario. Nulybės atvaizdai išsako tarpą tarp požiūrių. Esu: tarp nusistatau ir vykdau; veikiu: tarp vykdau ir permąstau; mąstau: tarp permąstau ir nusistatau. Tarpai tarp būti, veikti, mąstyti, tai viskas. O būtina, tikra, galima tai iš esmės sutampa su nusistatyti, vykdyti, permąstyti, tarpai yra niekas. Nusistatyti - tai mažėjantis laisvumas, kas suderinta, neišplėsta, labiau užtikrinta. Vykdyti - tai didėjantis laisvumas, kas išplėsta, nesuderinta viduje, mažiau užtikrinta. Permąstyti - tai naujai apibrėžti apimtį. Žr. aplinkybes kube. Psalmėse: Dievas yra niekas - daugiau ar mažiau; kažkas - daugiau ar mažiau; betkas - daugiau ar mažiau; viskas - daugiau ar mažiau. Apmąstyti lūkesčių ir jausmų pasikeitimus. Sulyginti su Jėzaus kalbėjimu į žmogaus gerą valią, taip kad dalis požiūrio yra Jėzuje, dalis yra žmoguje, o juos jungia veiklos rūšis, atsiliepimas.

• Veiksmas +0 Everything Everything is the anchor concept by which we can work with absolutes. Think about: EverythingWishesForNothing. Consider the role of truth

• Veiksmas +1 Everything and Anything God ever goes beyond himself, yielding the Divisions of everything. The first three make for completeness, yet the operation continues. The division of everything is the relationship between everything and anything, the whole perspective and the partial perspective. Think about: EverythingWishesForSomething and Understanding. Consider the role of required concept

• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding. Consider the role of same and different

Dievo Sūnaus jauduliai - aplinkybės

Bandau aplinkybes suvokti kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, išgyvenimus.

Aplinkybės iškyla psalmėse. Tai sąlygos, kuriomis Dievas atsiranda. Jėzus tikisi, jog esame viena - jis ir Dievas yra viena per "tave".

• Veiksmas +3 Something and Nothing, Anything and Nothing, Everything and Nothing. Now we have the three-cycle and so can consider slack. The three Languages (Argumentation, Verbalization, Narration) arise as relationships with nothing (by something, anything and everything). How does factoring come into play? We then reintepret this all in terms of PrimaryStructures and injections. Identify evertyhing with nothing yields the InversionEffect. Think about: EverythingWishesForEverything and SharedUnderstanding and GoodUnderstanding. Consider the role of necessary, actual and possible

Dievo Tėvo lūkestis toks, kad jo lūkestis tampa sietu, filtru, kriteriju, užtat atvaizdu.

Savarankiškasis Dievas mumis išgyvena lūkestį ir jaudulius. O lūkestis, kurį mumis išgyvena yra, kad esame geri - kad Dievas mumis iškyla - kad esu vienas su Dievu už manęs. Užtat jauduliai kuriuos jaučiame ir Dievas kartu, atliepia gėrio kilmę:

• geras žmogus, tai yra, mes esame geri - jaučiamės laimingi - myliu visus - esu vienas su viskuo
• geras darbas - galimybė kažką gražaus nuveikti - jaučiamės linksmi - myliu betką - esu vienas su betkuo
• gera dovana - gerumas kažkame - nustembu - myliu kažką - esu vienas su kažkuo
• geras Dievas - Dievas neiškilo manimi - liūdna - myliu nieką - esu vienas su niekuo

Tarpas tarp gerumo ir Dievo yra, atitinkamai, viskas, betkas, kažkas ir niekas. Tarpą išsako lūkesčiai - teigiami ar neigiami, vidiniai ar išoriniai.

• gera savybė - mažėjantis laisvumas - baisu, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena
• geras žodis - didėjantis laisvumas - bjauru, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena

• Kaip atvaizdai ir aplinkybės iškyla iš Dievo atsiliepimo į lūkesčius?
• Dievas trokšta nieko, jisai savarankiškas, tad gerumo netrokšta jisai, o būtent mes. Kaip tai susiję su juo lūkesčiu, kad būtent mes esame geri?

Dievo Tėvo jauduliai - atvaizdai

• Dievas yra viena su manimi atvaizdais, o Jėzus yra viena su Dievu (per tave) aplinkybėmis.

Dievas atsiliepia į savo lūkesčius, tai iššaukia atvaizdus (kada jis savarankiškas) ir aplinkybes (kada jis užtikrintas).

Kada lūkesčiai nepatenkinami, jie mažėja, tad išgyvename baimę. Tai mažėjantis laisvumas. O kada lūkesčiai patenkinami, jie didėja, tad išgyvename bjaurestį. Tai didėjantis laisvumas.

Savarankiško Dievo Tėvo lūkestis yra, kad žmogus yra gerumo šaltinis. Užtat liūdna jeigu Dievas geras, laiminga jeigu žmogus geras, linksma jeigu darbai geri, nuostabu jeigu dovana gera. Baisu jeigu savybė gera (gėris ir blogis atsijojami laisvumo mažėjimu), juk tai išgyvename ne žmoguje, o už žmogaus, o bjauru jeigu žodis geras (gėris ir blogis atsijojami laisvumo didėjimu), juk tai išgyvename žmoguje, iš žmogaus. Kada lūkesčiai nesėkmingi, siaurėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename baimę; o kada lūkesčiai sėkmingi, platėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename bjaurestį. Ta prasme, baimė ir bjauresys išsako lūkesčių išvestines. Dieviška ketverybės ašimi (kodėl -> ar) išreiškiama gero Dievo gera dovana, mažėjančiu laisvėjimu, o žmoniška ašimi (kaip -> kas) išreiškiama gero žmogaus geru darbu, didėjančiu laisvėjimu. Tokiu būdu iškyla šeši atvaizdai: viskas, niekas, mažėjantis laisvėjimas; betkas, kažkas, didėjantis laisvėjimas. Užtat tai yra šešios kryptys iš kurių gėris gali ateiti. Jos išreiškia vieiningumą, "esmę", iš kurios gerumas atplaukia, ir jos yra lūkesčių išdava. Yra dar dvi kryptys kurios nėra lūkesčių išdava, neišreiškia vieningumo ar esmės, ir užtat yra nesutelktos kažkur, o persmelkia viską. Tai yra Dievo ramybę išreiškiančia gera širdis, kurioji Dievas sutelktas sąlygiškai, ne besąlygiškai; ir Dievo įtampą išreiškianti geroji naujiena, kur siejamos ketverybės ašys, Dievo ir žmogaus gerumai. Atvaizdai tad išsako, ką Dievas Tėvas išgyvena, ką jaučia.

Atjauta

Atjautos išreiškia tarpą tarp Dievo ir Dievo, tai yra, tarp Dievo ir gerumo, tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje.

• Dievas dvejoja, tai iššaukia padalinimus.

Atvaizdų ir aplinkybių kilmė

Atvaizdų ir aplinkybių kilmė

• Savarankiškas Dievas trokštantis nieko neturi jokio gerumo sampratos, tuo tarpu Užtikrintas Dievas trokštantis kažko turi gerumo sampratą. O platesnį gerumą išreiškia netroškimai, į kuriuos Dievas įsijaučia.

Atvaizdų kilmė

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

Aplinkybių kilmė

• Padalinimai - Vidinė sandara - posantvarkis - posistemis - santykiai su tuo kas už sistemos
• Atvaizdai, aplinkybės - Sietas - tad yra riba
• Kalbos - Išorinė aplinka - yra supersistema - tad yra tarpas

Visko savybių paneigimas taip pat iššaukia sandarų šeimas:

• Visaregis neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Netroškimai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Atjautos neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Toliau neigiamas Dievo būtinumas.

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

• Ženklai (Peirce'o) sieja du ketverybės atvaizdus (daikto ir pažinovo) (tarsi per viduryj jų) ir tuo pačiu keturis lygmenis, tad 4 x 2, tuomi apverčia erdvę, sukuria santvarką su laisve, išgyvenamą viduje. Ir būtent vieną iš dviejų reikšmių. Tai aplinka kalboms, dviprasmybei, nesusivedimui, kintamiesiems - prasmei, reikšmei, atminčiai, vietai, vertei, paviršiui.
• Dievas savarankiškas (trokšta nieko), užtikrintas (trokšta kažko), ramus (trokšta betko), o mes netrokštame visko, išgyvename vertybes. Tad kyla kalbos, atitinkamai pagrindimo (rūpėjimo), įvardijimo (tikėjimo) ir pasakojimo (paklusimo).

Dievas išjaučia mus, atjaučia mus, užjaučia mus šešiomis atjautomis. Išgyvenimai yra trejopas išjautimas (Tėvu, Sūnumi, Dvasia), išsakomi kalbomis; jausmais ir lūkesčiais įsijaučiama dvejopai (Tėvas, Sūnus); dvejonėmis įsijaučiama, įsimąstoma vieneriopai (Tėvas).

Atjautų tikslai

• Atjautos mus atveria.

Atjautų rūšys

Kas išsako atjautą

• Atjauta Man - požiūriui - padalinimai
• Atjauta Tau - požiūriui į požiūrį - atvaizdai ir aplinkybės
• Atjauta Kitam - požiūriui į požiūrį į požiūrį - pagrindimas (atjauta rūpėjimu - įsijautimu, užtikrintumu, protu), įvardijimas (atjauta tikėjimu - atitokėjimu, ramybe, širdimi), pasakojimas (atjauta paklusimu - sąmoningumu, meile, valia).

Paneigimai

Vienybės atvaizdų, visko savybių paneigimas iššaukia sandaras:

• Aplinkybės neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Atvaizdai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Padalinimai neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Sąvokos nebūtinumas neigia sąvokos būtinumą.

O nulybės atvaizdų, Dievo savybių paneigimas iššaukia kalbas. Kartu, šie paneigimai išsako aštuongubį kelią.

Atjautų kilmė

• Tiksliau suvokti laipsnyną apskritai, kaip jisai reiškiasi aplinkybėmis, kaip aplinkybes ir atvaizdus išvesti iš jo paskirai (aplinkybes) ir bendrai (atvaizdus), taip pat padalinimus ir kalbas.

• Kaip padalinimai kyla iš dvejonių?
• Kaip atvaizdai ir aplinkybės kyla iš gėrio krypčių?
• Kaip gėrio kryptys atliepia jaudulius?

• Atjautos nusako trokštantį Dievą kaip išgyvenantį dalį netroškimo požiūrių. Tai jo buvimas ir nebuvimas. Dievo buvimas yra už santvarkos, o jo nebuvimas yra laisvumas santvarkoje. Užtat atitinka Dievo buvimas ir nebuvimas - jo nebuvimas yra būtent jojo.

Kas yra bekto atvaizdai?

• The manifestations that everything has gone beyond itself. These six manifestations are given by change of scope: everything goes out to a wider scope, and into the "not-wishing" that is beyond that wider scope. [In this way, God empathises with life, and also, life chooses God, and God grows in concern.]

Attach:20130522kubas.png Δ

Each of the six secondary structures may be thought of as the Coinciding of the Observer of a wider observational plane with an observer of a narrower observational plane.

• Atjautos apsuka netroškimus. They have us see through God's eyes, and God's eyes see through our eyes. This is because we see through the eyes of an Other who we take to be separate from ourselves, yet equal to ourselves, hence a broader version of ourselves. We therefore relate God to some observational plane that is strictly broader than our own.
• Each secondary structure arises through the injection of a wishing into a framework for not-wishing. Then the seventh perspective within that framework becomes a representation of anything, an expression of the will. Apparently, will is what allows for the injection of wishing into not-wishing.
• Each of the secondary structures serves as an interpolation between a property of God (a wishing) and a property of life (a willing) - between the horizon points outside and inside the system - between an identification of God with God and God with good.

Yra šešios atjautos: padalinimai, atvaizdai, aplinkybės, pagrindimas, įvardijimas, pasakojimas.

Atjautų kilmė

• Atjautos yra netiesiogiai naudingos, išsako gyvenimo veiklas.

Each of the six secondary structures may be thought of as the Coinciding of the Observer of a wider observational plane with an observer of a narrower observational plane.

===Secondary structures===

The PrimaryStructures are constructed so that God sees himself by way of our eyes, which is to say, God sees through our eyes, and our eyes see through God's eyes. Here the two views occur at the same level. The primary structures are frameworks that open us up to such inspection.

The secondary structures turn this around. They have us see through God's eyes, and God's eyes see through our eyes. This is because we see through the eyes of an Other who we take to be separate from ourselves, yet equal to ourselves, hence a broader version of ourselves. We therefore relate God to some observational plane that is strictly broader than our own.

The six secondary structures are:

• Divisions
• Representations
• Topologies
• Argumentation
• Verbalization
• Narration

Each secondary structure arises through the injection of a wishing into a framework for not-wishing. Then the seventh perspective within that framework becomes a representation of anything, an expression of the will. Apparently, will is what allows for the injection of wishing into not-wishing.

Each of the secondary structures serves as an interpolation between a property of God (a wishing) and a property of life (a willing) - between the horizon points outside and inside the system - between an identification of God with God and God with good.

===Deriving the Secondary structures===

The Observer sees less than the Observed, and yet we consider the observed to have a narrower view.

From the four PrimaryStructures it is possible to work out the details of the six SecondaryStructures that express the enormous variety that we find in life. These secondary structures express our seeing ourselves through the eyes of another. In particular, we may look through the eyes of God (as the default observer in the ObservationalPlane). Here, we consider God as having a strictly wider scope than we ultimately do. This makes for a shift in scopes, and so there are six possibilities. The following structures arise:

• We see through God (with access to everything) at ourselves (who have access to anything): this yields the eight DivisionsOfEverything. In each, the whole is divided into parts.
• We see through God (with access to everything) at ourselves (who have access to something): this yields the six Representations. For each, the whole is expressed by a vantage point.
• We see through God (with access to anything) at ourselves (who have access to something): this yields the twelve Topologies. For each, a part is expressed by a vantage point.
• We see through God (with access to something) at ourselves (who have access to nothing): this yields the language of Argumentation, how things come to matter, which leverages our doubts.
• We see through God (with access to anything) at ourselves (who have access to nothing): this yields the language of Verbalization, how things come to mean, which leverages our expectations.
• We see through God (with access to everything) at ourselves (who have access to nothing): this yields the language of Narration, how things come to happen, which leverages our commitments.

The secondary structures are generated by embedding the representations (everything wishes for nothing, something, anything) into the structural frameworks (not wishes). For example, the divisions of everything are generated by having "everything that wishes for nothing", that is self-sufficient, take up the counterquestions: "how does it seem to me?" yields onesome, "what else should I be doing?" yields twosome, etc. For each embedding, the seventh perspective gives one of the six expressions of the will, here it is "engaging". The expressions of the will are the representations of anything.

Hence there are three injections, or versions, for the Eightfold way, and two for the emotional responses, and one for the counterquestions, and none for the operating principles. And the various gradations (Maslow's hierarchy of needs, Kiparsky's gradation of thematic roles, methods of mathematical proof) figure accordingly. Frameworks

Frameworks are the structures described by not-wishing, which is to say, that which is beyond wishing. For example, God is calm, but we have expectations: God's perspective consists of good God, good gift, good quality. Person's perspective consists of good person, good deed, good word.

God empathizes with humans by taking up their boundedness, and reaching out beyond a definite boundary. This gives rise to the secondary structures.

I suppose this is because God empathizes with the activity of life, which is recurrence. Recurrence has one go to a perspective further within. Whereas going beyond has one go to a perspective further out. Everything has a representation (God has a property) as a reference point for such going further within. The secondary frameworks therefore have God recur - go within himself - counter to his going beyond. Perhaps this is to reverse the direction from going forwards (keeping God and good separate) to going backwards (taking them as one related concept).

Betko atvaizdai

There are three Languages.

The six secondary families are given by separating the primary families into properties of God and frameworks beyond God, and then injecting a property of God from a narrower level into a structural framework from a broader level.

What can we do with our limitations? Representations of Anything When we attempt to equate distinct representations of Everything, then the futility of our attempt leaves behind auxiliary structure.

• Anything chooses to Not Choose Divisions: ways of dividing Everything.
• Anything choose to Choose Criteria: ways of filtering Everything.
• Anything chooses to Wish for Everything Topologies: ways of contextualizing Everything.
• Anything chooses to Wish for Anything Argumentation: language by which Everything matters.
• Anything chooses to Wish for Something Verbalization: language by which Everything means.
• Anything chooses to Wish for Nothing Narration: language by which Everything happens.

Antrinės sandaros kaip atjautos

I'm trying to understand the derivation of the secondary structures as God's empathy for human. I think they reflect God's growth. And in some sense they arise from human's negation of God's representations. Perhaps this kicks in when human's interpret God's empathy.

http://www.ms.lt/en/andrius/understanding/diagrams/structuremap.png

The secondary structures come into play when the human chooses other over self. Then God may identify with the human, yielding a secondary structure, which the human may yet again identify with. Hence, the primary structures are most important, in that they are the framework for the choice before us, and yet the secondary structures indicate that the right choice has been made: other over self. (This is perhaps Spirit over Structure.) For example, the DivisionsOfEverything are evident only when we are able to rise above our own perspective and allow that it is one among a set of perspectives. We do so by taking up the Counterquestions and choosing other over self.

In considering the injections, think of God as everything as being alone, and think of God as nothing as never alone, always with us. And God as anything and God as something would be somehow in between. For it is the God who is alone that yields the DivisionsOfEverything when he takes up the Counterquestions. This is an essential point of the injection! Consider the secondary structures as relating his being with us and not being with us, which is certainly important in the Languages and the EightfoldWay.

Note that God generates the divisions by taking up the operation [AddOne +1], which has him go through the Counterquestions. So +1 must determine the nature of the injection. This is Self-understanding.

Similarly, the Topologies and Representations seem to arise from [AddTwo +2]. Here God adds two points of view. In doing so, God switches perspective, from his to ours. The Representations are when God has an Absolute perspective. Four of them are forward looking, grounded in everything: [OneAddTwo 1+2=3], [TwoAddTwo 2+2=4], [ThreeAddTwo 3+2=5], [FourAddTwo 4+2=6]. The other two are backwards looking, grounded in slack: [SixAddTwo 6+2=8], [FiveAddTwo 5+2=7]. The Topologies are when God has a Relative perspective. Then he is acting on a generic division. He takes two steps forward, and the person takes two steps forward, analogously. The good of the one can be located and isolated in the other, yielding topologies. This is SharedUnderstanding.

The three Languages as coming from [AddThree +3]. Extrapolating from above, in Narration, God has an Absolute perspective and takes one step forward. In Verbalization, God has a Relative perspective and takes two steps forward. In Argumentation, God has a Shared perspective and takes three steps forward. This is GoodUnderstanding.

I think that key to the Languages is the set of all sets as ChristopherLangan deals with. For when God is inverted by the InversionEffect, I imagine that might be the point where sets come into play (people (narration), words (verbalization), qualities (argumentation)). And perhaps everything gets fleshed out as an infinite ladder, the set of all sets. And languages can operate on that ladder, perhaps like an infinite tape for various automata.

Also, consider the ordering of the counterquestions. Why that particular ordering which just happens to work to order the divisions of everything properly? There's is the ordering that works for the QualitiesOfSigns. So answer this question.

Papildomos mintys

We may think of the injections as relating God's view (eternal life) and our view (life):

• wisdom - life
• good will - life
• good will - anything
• God's will - choosing
• God's will - anything
• God's will - life

It seems positive to move as follows:

• from Anything to Everything, as in the DivisionsOfEverything, to shift from one Part to considering it as simply part of the Whole
• from Something to Anything, as in the Topologies, or the PrinciplesOfLife, to realize that we leave the plane by acknowledging the viewer
• from Everything to Something, as in the Representations, as when God goes beyond himself into the bounded, here to acknowledge that we conceive the whole by way of the view that we have upon it

I imagine, given the structure of the Sixsome, and the PrimaryStructures, that it is likewise positive to move to Nothing from Everything, Anything or Something.

There are two representations of the foursome, fivesome, sixsome. One is from God's perspective, the other is from a person's perspective. Take the null from the person's perspective and reexpress it in terms of God's perspective. So God participates through the null in the person's perspective.

• In the threesome? Consider the sevensome (!)
• For the foursome, the human perspective is in terms of answers (situations), and God's perspective is in terms of questions (perspectives). The human null is Why. God takes this up as Why?
• For the fivesome, the human perspective is space, and God's perspective is time. The human null is unrestricted context and unrestricted configuration. For God this is the distant future and the distant past. ("Not every cause has had its effect".) The cause is God, and the effect is God is good.
• For the sixsome, the human perspective is cognition, and God's perspective is emotion. The human null is duty, loyalty, justice. For God this is intimacy vs. fear, love vs. hate, beauty vs. disgust.

What are the RepresentationsOfAnything? The manifestations that everything has gone beyond itself. These six manifestations are given by change of scope: everything goes out to a wider scope, and into the "not-wishing" that is beyond that wider scope. [In this way, God empathises with life, and also, life chooses God, and God grows in concern.]

• Atjautomis siauresnio lauko pažinovas sutampa su platesnio pažinovo pažinimo lauku.

• Atjautos kyla iš netroškimų skaidymo.

• Atjautos yra triguba savastis, Kito savastis. O visaregio padalinimais išeinama už trigubos savasties.

• Troškimas išgyvena troškimą. Užtat nebūna tame pačiame lygmenyje. Išgyvena platesnės apimties. Užtat tai yra "not surjective", "exact not trivial". Bet trečiame lygmenyje lygu nulis tad exact.
• Kalbomis mąstome sąvokas, o padalinimais - atvaizdais - aplinkybėmis mąstome požiūrius?
• Aš, visaregis - išsako vieną požiūrį, atsiplėšimą - jį išgyvename padalinimais
• Tu, santvarkos - išsako du požiūrius (trokštančio Dievo, netrokštančio žmogaus) - jį išgyvename dviem padalinimais (atvaizdais, aplinkybėmis)
• Kitas, sandaros - išsako tris požiūrius (mano, Dievo, kito) - juos išgyvename kalbomis
• Kube (8,6,12) priešingi šonai galėtų būti du atvaizdai (didėjantis ir mažėjantis laisvumas) bet neaišku kaip sustatyti 8 kampus ir 12 briaunų.
• Ar padalinimai (kaip atjauta) sieja (savarankiško Dievo) laiko ratą (aštuonerybę) ir (dvejonių) erdvės tiesę?

Atjautų sandaros ir apytakų sandaros

• 8 padalinimai - 8 aštuonerybė
• 6 atvaizdai - 6+4
• 12 aplinkybės - 4 x 3 trejybės atvaizdai

24

Kada man pavyko išgvildenti pasakojimo kalbą, tada tikėjausi jo pagrindu greitai išaiškinti ir kitas dvi kalbas, pagrindimo ir įvardijimo. Pasakojimo kalba mus veda iš 6 balsų, keliančių įtampą, į 8 įmanomas pasakų rūšis. Pagalvojau, kad 6 balsai, tai 6 atvaizdai, o 8 pasakų rūšys, tai 8 padalinimai. Trys kalbos gali būti perėjimai tarp 8 padalinimų, 6 atvaizdų ir 12 aplinkybių: pagrindimas 12->6, įvardijimas 8->12 ir pasakojimas 6->8.

Supratau, kad kalbas galima suvokti kaip sandaros nedalyvavimą - pagrindimas, tai padalinimų nedalyvavimas; įvardijimas, tai atvaizdų nedalyvavimas; o pasakojimas, tai aplinkybių nedalyvavimas. Pastebėjau, kad yra 2 x 4 padalinimai, 3 x 2 atvaizdai ir 4 x 3 aplinkybės. Vadinasi, šie skaičiai susideda iš skaičių 2, 3 ir 4. O 24 = 2 x 3 x 4. Galime tvirtinti, kad yra 24 / 3 padalinimai, 24 / 4 atvaizdai ir 24 / 2 aplinkybės. Tokiu būdu, įsivaizduotina, jog yra kažkokia gilesnė sandara 24 galimybių, kurioje dvejybę sulyginus su nuliu ji pasireikštų 12 aplinkybių, o sulyginus trejybę su nuliu ji pasireikštų 8 padalinimais, ir sulyginus ketverybę su nuliu ji pasireikštų 6 atvaizdais. Panašiai su kalbomis, galim įsivaizduoti, kad pasakojimas reiškiasi dvejybe vedančia iš 3 x 2 atvaizdų į 2 x 4 padalinimų, įvardijimas ketverybe vedančia iš 2 x 4 padalinimų į 4 x 3 aplinkybes, o pagrindimas trejybe vedančia iš 4 x 3 aplinkybių į 3 x 2 atvaizdus. Įsidėmėtina, jog dvejybė, trejybė, ketverybė yra, kiek patyriau, visame šių sandarų moksle dažniausiai aptinkamos sandaros, einamiausios. Taip pat, dvejybė, trejybė, ketverybė turi tris požiūrius daugiau nei, atitinkamai, laisvybė, nulybė ir vienybė (–1,0,1), vadinas, yra jų sąmoningas išgyvenimas.

Kubas

Kubas savo geometrija gražiai suveda šiuos skaičius. Kubas turi 6 šonus, 8 kampus ir 12 kraštų. Jis žavi savo paprastumu. Aš tačiau kol kas nesu sumąstęs, kaip jame išsidėstytų ir susisietų visos 26 = 6 + 8 + 12 sandaros. Naujai pasižiūrėjus, lyg ir aišku man, kaip išsidėstytų 8 kampai (padalinimai) ir 6 šonai (atvaizdai), mat nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė apibrėžia, tai kas yra, o ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė apibrėžia to ko nėra, tad keturi kampai atitinkamai apsuptų didėjantį ir mažėjantį laisvumą (jei ne atvirkščiai) ir ryšius tarp šių dviejų kvadratų išsakyti keturios apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Aplinkybes irgi galima suskirstyti 3 x 4 į tezes, antitezes ir jas siejančias sintezes. Tačiau kaip jos atitinka 12 kantų? Ir ką reikštų santykiai tarp 6 šonų, 8 kampų ir 12 kantų? Kaip 3 kalbos vestų mus iš vienos sandaros į kitą, tai yra, iš vienos kubo ypatybės į kitą?

http://www.ms.lt/uploads/20130522kubas.png

Kaip Dievas dalyvauja troškimuose ir atjautose?

Atjautos išreiškia tarpą tarp Dievo ir Dievo, tai yra, tarp Dievo ir gerumo, tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje.

Padalinimų kilmė

• Dievas dvejoja, tai iššaukia padalinimus.

Atvaizdų ir aplinkybių kilmė

• Savarankiškas Dievas trokštantis nieko neturi jokio gerumo sampratos, tuo tarpu Užtikrintas Dievas trokštantis kažko turi gerumo sampratą. O platesnį gerumą išreiškia netroškimai, į kuriuos Dievas įsijaučia.

Dievo Tėvo jauduliai - atvaizdai

• Dievas yra viena su manimi atvaizdais, o Jėzus yra viena su Dievu (per tave) aplinkybėmis.

Savarankiškasis Dievas mumis išgyvena lūkestį ir jaudulius. O lūkestis, kurį mumis išgyvena yra, kad esame geri - kad Dievas mumis iškyla - kad esu vienas su Dievu už manęs. Užtat jauduliai kuriuos jaučiame ir Dievas kartu, atliepia gėrio kilmę:

• geras žmogus, tai yra, mes esame geri - jaučiamės laimingi - myliu visus - esu vienas su viskuo
• geras darbas - galimybė kažką gražaus nuveikti - jaučiamės linksmi - myliu betką - esu vienas su betkuo
• gera dovana - gerumas kažkame - nustembu - myliu kažką - esu vienas su kažkuo
• geras Dievas - Dievas neiškilo manimi - liūdna - myliu nieką - esu vienas su niekuo

Tarpas tarp gerumo ir Dievo yra, atitinkamai, viskas, betkas, kažkas ir niekas. Tarpą išsako lūkesčiai - teigiami ar neigiami, vidiniai ar išoriniai.

• gera savybė - mažėjantis laisvumas - baisu, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena
• geras žodis - didėjantis laisvumas - bjauru, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena

Dievas atsiliepia į savo lūkesčius, tai iššaukia atvaizdus (kada jis savarankiškas) ir aplinkybes (kada jis užtikrintas). Kaip?

Kada lūkesčiai nepatenkinami, jie mažėja, tad išgyvename baimę. Tai mažėjantis laisvumas. O kada lūkesčiai patenkinami, jie didėja, tad išgyvename bjaurestį. Tai didėjantis laisvumas.

Savarankiško Dievo Tėvo lūkestis yra, kad žmogus yra gerumo šaltinis. Užtat liūdna jeigu Dievas geras, laiminga jeigu žmogus geras, linksma jeigu darbai geri, nuostabu jeigu dovana gera. Baisu jeigu savybė gera (gėris ir blogis atsijojami laisvumo mažėjimu), juk tai išgyvename ne žmoguje, o už žmogaus, o bjauru jeigu žodis geras (gėris ir blogis atsijojami laisvumo didėjimu), juk tai išgyvename žmoguje, iš žmogaus. Kada lūkesčiai nesėkmingi, siaurėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename baimę; o kada lūkesčiai sėkmingi, platėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename bjaurestį. Ta prasme, baimė ir bjauresys išsako lūkesčių išvestines. Dieviška ketverybės ašimi (kodėl -> ar) išreiškiama gero Dievo gera dovana, mažėjančiu laisvėjimu, o žmoniška ašimi (kaip -> kas) išreiškiama gero žmogaus geru darbu, didėjančiu laisvėjimu. Tokiu būdu iškyla šeši atvaizdai: viskas, niekas, mažėjantis laisvėjimas; betkas, kažkas, didėjantis laisvėjimas. Užtat tai yra šešios kryptys iš kurių gėris gali ateiti. Jos išreiškia vieiningumą, "esmę", iš kurios gerumas atplaukia, ir jos yra lūkesčių išdava. Yra dar dvi kryptys kurios nėra lūkesčių išdava, neišreiškia vieningumo ar esmės, ir užtat yra nesutelktos kažkur, o persmelkia viską. Tai yra Dievo ramybę išreiškiančia gera širdis, kurioji Dievas sutelktas sąlygiškai, ne besąlygiškai; ir Dievo įtampą išreiškianti geroji naujiena, kur siejamos ketverybės ašys, Dievo ir žmogaus gerumai. Atvaizdai tad išsako, ką Dievas Tėvas išgyvena, ką jaučia.

Dievas trokšta nieko, jisai savarankiškas, tad gerumo netrokšta jisai, o būtent mes. Kaip tai susiję su juo lūkesčiu, kad būtent mes esame geri?

Palyginti atvaizdus su vienumo kampais: Dievas, Kitas, Aš/Tu, Meilė, Bendrystė, Požiūriai.

Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

Dievo Tėvo lūkestis toks, kad jo lūkestis tampa sietu, filtru, kriteriju, užtat atvaizdu.

Dievo Sūnaus jauduliai - aplinkybės

Bandau aplinkybes suvokti kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, išgyvenimus.

Aplinkybės iškyla psalmėse. Tai sąlygos, kuriomis Dievas atsiranda. Jėzus tikisi, jog esame viena - jis ir Dievas yra viena per "tave".

Pirmiausiai, Dievo nėra, tad negalim vertinti ar esame viena su Dievu - užtat išgyvename baimę ar bjaurestį. Aplinkybės išsako vertinimo įvykdymą, išpildymą (resolution).

Nulybės atvaizdas išsako kurioje plotmėje bendraujame su tavimi ir užtat tikimės būti viena su Dievu - ar jisai mums atitinkamai prasmingas, pastovus, betarpiškas ar teisingas? Ar Dievas už mūsų - išgyvename jo globą; mūsų išorėje - išgyvename jo atjautą; mūsų viduje - išgyvename jo troškimą; mūsų gelmėse - išgyvename jo pamokymą?

Jėzus yra viena su Dievu - per nulybės atvaizdą, nes per tave - tai kaip Dievas reiškiasi tuo nulybės atvaizdu, kaip jisai su juo susijęs, kai jisai atsiranda? Trejopai. Kiekvienu atveju paneigiama viena iš keturių galimybių.

Aplinkybė sulyginama su Dievu. Tad kaip mus pačius suprasti?

Lūkesčių išvertimas - tikime, kad Dievas yra, kad atsiras (Jėzus užtikrintas) - tad kokie lūkesčiai įmanomi? kaip mūsų užtikrintumas veikia lūkesčius? Baimė svetimo priešo: Neabejoju, kad Dievas atskirs ->

• Linksmas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "buvo" - Viešpats ne tik išgelbsti, bet jo pagalba atbaidė priešus
• Nustembu - Suabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "vykdė" - nes suabejojau ar per anksti šlovinti Viešpatį, bet jis užtikrina mano saugumą
• Laimingas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man nelaukiant - Dievas "mąstė" - Viešpats mane ištraukė iš nelaimės, neturiu pagrindo liūdėti
• Liūdna - NĖRA - Suabejojau - Dievas neatskyrė nelaukiant.

Bjaurestis savu priešu: galiu perkalbėti tave

• Laimingas - galiu perkalbėti kitus
• Liūdnas - negaliu perkalbėti kitų
• Linksmas - mano perkalbėjimas yra veiksmingas
• Nustembu - NĖRA mano perkalbėjimas nėra veiksmingas

Bjaurestis savo piktybe: laikausi Dievo

• Laimingas - laikausi Dievo
• Nustembu - Dievas pataiso mane
• Liūdnas - nesilaikau Dievo
• Linksmas - NĖRA -

Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.

Jėzus savo veikla tampa vienas su kitais, kitose aplinkybėse, jų požiūriai susiveda.

Trejybės narį (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) galima išreikšti kaip poslinkį tarp požiūrių: tad aplinkybė yra toksai požiūris: tai pusė nario. Nulybės atvaizdai išsako tarpą tarp požiūrių. Esu: tarp nusistatau ir vykdau; veikiu: tarp vykdau ir permąstau; mąstau: tarp permąstau ir nusistatau. Tarpai tarp būti, veikti, mąstyti, tai viskas. O būtina, tikra, galima tai iš esmės sutampa su nusistatyti, vykdyti, permąstyti, tarpai yra niekas. Nusistatyti - tai mažėjantis laisvumas, kas suderinta, neišplėsta, labiau užtikrinta. Vykdyti - tai didėjantis laisvumas, kas išplėsta, nesuderinta viduje, mažiau užtikrinta. Permąstyti - tai naujai apibrėžti apimtį. Žr. aplinkybes kube. Psalmėse: Dievas yra niekas - daugiau ar mažiau; kažkas - daugiau ar mažiau; betkas - daugiau ar mažiau; viskas - daugiau ar mažiau. Apmąstyti lūkesčių ir jausmų pasikeitimus. Sulyginti su Jėzaus kalbėjimu į žmogaus gerą valią, taip kad dalis požiūrio yra Jėzuje, dalis yra žmoguje, o juos jungia veiklos rūšis, atsiliepimas.

Jėzus (užtikrintas Dievas) išgyvena mane ryšium su "tavimi" per kurį viliasi, tikisi, jog yra vienas su Dievu, tad tavimi esame viena.

Jėzaus lūkestis yra, jisai tikisi, kad:

• Visi esame viena: nevalingai turime ryšį su esme.
• Žmonėms rūpi esmė, o ne ženklas; jiems rūpi reikalas, o ne atvaizdas. Užtat žmonėms turėtų rūpėti Dievas ir ne jo reiškiniai. Gerumas, laisvumas atskiria dvasią ir atvaizdą, tad leidžia rinktis vieną ar kitą.
• Jisai ir žmonės yra viena. Jisai tiki, kad galima susikalbėti gerumu.
• Esame viena. Tad jis atitinkamai išgyvena liūdesį, nuostabą, jaudulį, pasitenkinimą kada jaučiasi vienas su niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. O Dievas Tėvas tikisi, jog žmogus yra gerumo šaltinis. Tokiu atveju Dievas yra būtinas. Gerumas yra Dievo atsiradimas apimtyje. Dievas Tėvas tikisi, jog atsiranda žmogiškoje ašyje: kaip-koks, o ne dieviškoje apimtyje: kodėl-ar. Tokiu būdu ketverybė dvejaip sietina su jauduliais. Dievo Tėvo lūkesčiai susiję su jo išėjimu už savęs, iš Dievo į žmogų, taip kad dovana ir darbas yra tarpinės būsenos: geras Dievas, gera dovana, geras darbas, geras žmogus. Atitinkamai: Kodėl - ar - koks - kaip. Taip kad gaunasi atmetimas "kodėl" ir žinojimo lygmenų plėtojimas sandaroje.
• Esame viena. Vienumas reiškiasi nulybe, jos atvaizdais: prasmingas, pastovus, betarpiškas, tiesus. Kaip tai susiję su Jėzaus jausmais? ir elgesiu?

Dievas Sūnus trokšta kažko, tad gerumas yra iš dalies jame, iš dalies kitame.

Jėzus kalba iš savo nelaisvumo į jų laisvumą.

Aplinkybės išsako, kaip Jėzus elgiasi, kokiais darbais jis atsiliepia, kažką pasiekti, parodyti gerą valią.

Kaip lūkesčiai ir laimė susiję su supratimu? su mąstymo ir veikimo atskyrimu? su įsijautimu, atjauta?

Jėzus ir Dievas

Tėvas yra savarankiškas, Jėzus yra užtikrintas, Dvasia yra rami.

Jėzus atsiremia į Dievą esantį juose, kalbina tą Dievą glūdintį juose, ar tai gerą širdį, ar tai gerą naujieną.

Dievo Tėvo gerumas reiškiasi mylint priešą, kuomet mūsų lūkesčiai neigiami; o Dievo Sūnaus (žmogaus) gerumas reiškiasi mylint artimą, kuomet mūsų lūkesčiai teigiami.

Dievo jausmai ir Jėzaus jausmai sutampa, nors jų lūkesčiai skiriasi. Jie taip pat kalbina priešingus požiūrius mumyse. Kaip suprasti tą priešingumą, ir kaip susiję neigiamybė ir teigiamybė?

Jėzus yra Dievo Tėvo papildinys, iškylantis ten kur jo nėra, tad ir jo išjaustos aplinkybės yra papildiniai. Dievas Tėvas yra trejybė: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Jų papildinys gali būti niekinis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "objektyvią", dalykišką kiekvieno paskiro nario aplinką, atitinkamai: būtinumas, tikrumas, galimumas. Jų papildinys gali būti visuminis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "subjektyvų", asmeninį trejybės (jos poslinkių) išgyvenimą tarpais, pradais: būti, vykdyti, mąstyti. Užtat aplinkybės daiktas-eiga-asmuo išreiškia du dalykiškus narius (daiktą, eigą) ir vieną asmenišką poslinkį (asmuo), o aplinkybės vienis-visybė-daugis išreiškia vieną dalykišką narį (daugį) ir du asmeniškus poslinkius (rinkti vienį, tikrinti (nerinkti) visumą). Tai primena Kanto skirstymą santykių į analitinius apriorinius; sintetinius apriorinius; sintetinius aposteriorinius; analitinius aposteriorinius. Ir kaip visa tai susiję su gėrio kryptimis?

Dievo Tėvo lūkestis yra būtinumas. Šis lūkestis atitinkamai perteikiamas kaip Dievo Sūnaus tikrumas ir šv.Dvasios galimumas. Jėzus priima Dievą kaip trejybę ir jį atranda mumyse, papildinyje, sandaroje, tad yra aplinkybės.

Dievas Tėvas ieško gerumo žmoguje, jo tikisi, tuo tarpu Jėzus (žmogus) kalbina patį gerumą (kaip Dievą - žmoguje) ir tikisi, kad juo esame viena, kad Jėzaus išorė sutampa su žmogaus vidumi, kad pas žmogų yra kitas toks, kaip jisai. Užtat vienas kitą kalbina ir gaunasi priešingi pašnekovai, tuo pačiu papildiniai. Jėzus išverčia Dievą, aplinkybės išverčia atvaizdus.

Apimtis išsako ryšį tarp Jėzaus ir žmogaus (Dievo) kurį jisai kalbina. Kada apimtis niekinė, tada santykis dalykiškas ir yra neigiamybė-teigiamybė, kaip kad su būtina-tikra-galima. Kada apimtis visiškas, tada santykis asmeninis, kaip kad su būti-veikti-mąstyti.

Poreikiai išreiškia troškimą ne vienu asmeniu (netroškimas nieko), abejonės išreiškia troškimą vienu asmeniu (Dievu Tėvu), lūkesčiai išreiškia troškimą dviem asmenimis (Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi), o vertybės išreiškia troškimą trimis asmenimis (Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir šventąja Dvasia).

Teigiamybė ir neigiamybė

Atvaizdais lūkesčiai siaurėja (kada nesėkmingi) ar platėja (kada sėkmingi). O aplinkybėmis gali būti, kad nesėkmės atveju galime pradėti tikėtis dalykų, kurių iš tikrųjų nenorime, iš ko kyla neigiamai jausmai: neapykantos, pykčio, palengvėjimo, nykulio. O šešerybė sieja teigiamus ir neigiamus jausmus, kaip antai meilę ir neapykantą; žavesį ir bjauresį; artimumą ir baimę (ar prisirišimą ir atitrūkimą?) Šešerybė taip pat bene sieja teigiamybių ir neigiamybių iššauktus išgyvenimus.

Papildinys yra trejybės nario paneigimas. Jėzaus pašnekesys, geros valios kalbinimas, jungia teigimą ir neigimą.

Palyginti su išgyvenimų rūšimis: kas yra, kas įmanoma, kas pageidautina; ko nėra, kas neįmanoma, kas nepageidautina.

• Dievo ašis, neigiamybėm, nesame viena:
  • Nenusistatom kas nepageidautina - kalbina jų sutikimą keistis
  • Nevykdom kas neįmanoma - kalbina jų vangumą
  • Nepermąstom ko nėra - kalbina jų atkirtėją
• Žmogaus ašis, teigiamybėm, esame viena:
  • Nusistatom kas pageidautina - kalbina jų vidinę ištikimybę
  • Vykdom kas įmanoma - kalbina ką jie pasieks
  • Permąstom kas yra - kalbina ką jie galėtų veikti

Neigiamybės yra trikdžiai, kaip kad geros valios pratimuose, tai kas trukdo mums gyventi trejybe.

Nenusistatyti, tai teikti laisvę, kad kad Dievas teikia; nevykdyti, tai teikti pagalbą, kaip kad Dievas teikia; nepermąstyti, tai išbrandinti, kaip kad Dievas išbrandina. Dievas leidžia, palaiko ir išbrandina. Jėzus kreipiasi į žmones, kad tai būtent jų nenusistatymas (laisvė), būtent jų nevykdymas (pastangos, palaikymas), būtent jų nepermąstymas (branda).

Aplinkybės sieja neigiamybių trejybę - trejybės paskirus narius (kada trejybė sutrikdyta) ir teigiamybių trejybę - jos visumą (kada ji teka ratu). O aplinkybės (trejybės atvaizdai) yra ryšys tarp tų dviejų (neigiamybių ir teigiamybių trejybių), užtat kaip įsisuka trejybė, kaip Jėzaus lūkesčiai pasiteisina.

Trejybė ir jos atvaizdai, poslinkiai

Aplinkybės yra trejybės narių papildiniai. Juos papildyti galima kiekvieną paskirai, arba suburiant vieną, du arba visus tris narius. Panašiai nariai suburiami pirminių sandarų.

Nulybė ir jos atvaizdai

Jėzus kalbina gėrį "kažkame", būtent kitame. Užtat kitas yra geras. Kaip gerumas susijęs su nulybės atvaizdu? ir su septynerybe? Gerumas yra skirtumas tarp padalinimo ir jo atvaizdo, ir būtent, tarp nulybės ir jos atvaizdo. Tokiu būdu gerumas iškyla atvaizduojant Dievą, kaip kad ir yra su kiekvienu padalinimu. Gerumas yra priešingybė susijusi su viskuo, užtat savarankiška priešingybė, nes kada skirtumas tarp dvasios ir jos atvaizdo yra niekinis, nulinis, vis tiek yra gerumas, jisai sutampa su dvasia, tačiau kaip jos papildinys (bet ar tuomi nėra jos priešingybė ?)

Tai sieja Dievo savybes, apimčių troškimus, su nulybės atvaizdais:

• savarankiškas, trokštantis nieko - tiesus - būtinas, tikras, galimas
• užtikrintas, trokštantis kažko - betarpiškas - daiktas, eiga, asmuo
• ramus, trokštantis betko - pastovus - vienis, visybė, daugis
• mylintis, trokštantis visko - prasmingas - būti, veikti, mąstyti

Aplinkybių išvedžiojimas

Aplinkybės yra trejybės narių pradai, taip kad trejybės nariai (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra ketveriopai aplinkybių apibrėžiami kaip poslinkiai tarp požiūrių. Užtat aplinkybės yra apibrėžimo pradai. Atvaizdai ir aplinkybės kartu išsprendžia apibrėžimo klausimą.

Turi būti apibrėžti visi trys poslinkiai, ir kiekvienas poslinkis turi būti suvoktas kaip nulybė, tad išgyventas nulybės atvaizdu. Jeigu esame viena, mus skiria nulybė, ir būtent nulybės atvaizdas, juk esame kažkuo neesminiu skirtingi, jeigu esame viena. Trejybės atveju jos nariai atvaizduojami jos poslinkiais, tad gali būti išsakytas skirtumas tarp narių ir poslinkių, kurį išsako nulybės atvaizdas. Dievas (Jėzus) išgyvena, ką reiškia būti viena, ir tą vienumą apibrėžia Dievas Tėvas, nulybė.

Šitas trejybes, jų narius, galima išgyventi iš keturių kampų, išsakančių slypintį Dievą Tėvą, tai yra nulybės atvaizdai. Užtat gautųsi dvylika aplinkybių. Dievo (Jėzaus) užtikrintumas reiškiasi jam žinant, jog yra Dievas už jo. (Ar tai Dievo Dievas?)

Kur trejybėje (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra gerumas, laisvumas? Gerumas yra aplinkybės papildymas trejybės nariu. Aplinkybė tad yra aplinka nariui.

• Kiekvieno nario papildinys papildomas nariu: Geras Dievas, gera dovana, gera savybė - būtinas, tikras, galimas.
• Ar tai, kas atskiria Dievą ir žmogų? daiktas, eiga, asmuo.
• Gera širdis: Geras žmogus tai geras Dievas (geras Dievas geram žmoguje), geras darbas tai gera dovana, geras žodis tai gera savybė - vienas, visybė, daugis.
• Poslinkiai papildomi jų pagrindimu: Geras žmogus, geras darbas, geras žodis - būti, veikti, mąstyti.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti:

• Būti, veikti, mąstyti - visiškai tarpiniai poslinkiai - nuo narių atskirti visko - Dievas yra mylintis, trokšta visko
• Vienis, visybė, daugis - nuo narių atskirti betko -
• Daiktas, eiga, asmuo - nuo narių atskirti kažko -
• Būtinas, tikras, galimas - sutampa su nariais - nuo narių atskirti nieko - Dievas yra savarankiškas, trokšta nieko

Atskirti laisvumą: Dievo ir žmogaus (daiktu), dovanų ir darbo (eiga), savybės ir žodžio (asmuo). Laisvumą atskirti (būtinas ir t.t.) ar jungti (būti ir t.t.)

Būtinumas, tikrumas, galimumas išreiškia kaip renkamės Dievą vietoj savęs, o būti, veikti, mąstyti išreiškia kaip patys pasitikriname. Pirmųjų papildinių skirtumas nuo paskirų trejybės narių yra niekas, o pastarųjų yra viskas.

Reikia pamąstyti, kaip susiję su veiksmu +2, su Dievo nebūtinumu? Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

• Aplinkybes suvokti, kaip Jėzaus išgyvenimus.
• Susigaudyti, kaip Jėzus kalbina gerą valią mumyse. Naujai peržvelgti Morkaus evangeliją
• Aplinkybėmis suderinti du ketverybės išsidėstymus
• Susieti Dievo savybes ir nulybės atvaizdus
• Sieti aplinkybes su keturiais kampais
• Kaip Jėzaus lūkestis, jog esame viena, susijęs su būdais, kaip esame viena?

http://www.ms.lt/en/andrius/understanding/diagrams/000101goodwill.gif

Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.

Kalbas išgyventų savarankiškas Dievas (Tėvas), užtikrintas Dievas (Sūnus), ramus Dievas (Dvasia). O mylintis Dievas yra mūsų Dievas - trejybė išsako to Dievo ištakas pirm mūsų, kad jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, visgi net ir toksai jisai mus atjaučia, net ir pirm mūsų. Kalbos taiko apibrėžimą, jam suteikia turinį, Dievo Tėvo veiklą padalinimais, užtat besąlygiškai įprasmina bet kurias sąlygas, įprasmina bet kurias vertybes, bet kurį požiūrį.

Dievas išjaučia mus, atjaučia mus, užjaučia mus šešiomis atjautomis. Išgyvenimai yra trejopas išjautimas (Tėvu, Sūnumi, Dvasia), išsakomi kalbomis; jausmais ir lūkesčiais įsijaučiama dvejopai (Tėvas, Sūnus); dvejonėmis įsijaučiama, įsimąstoma vieneriopai (Tėvas).

Aplinkybių kilmė. Užtikrintas Dievas - jauduliai. Kažkas. Požiūris į *požiūrį*. Nulybės atvaizdas yra kažkas. Laukimo apimtis ir būsenos. Visko - prasmingumo, betko - pastovumo, kažko - betarpiškumo, nieko - būtinumo. Nusistatyti, vykdyti, permąstyti.

Atvaizdų kilmė. Dievas laukia. Dievas jauduliais yra vienas su viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo. Jam didėjantis laisvumas kyla su ramybe, mažėjantis laisvumas su įtampa. Jisai nejaučia baimės ar bjauresio nes jisai gali sulaukti, o žmonės juos jaučia.

Atjautos

• Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.

Tvarumo, pastovumo sandaros

Slankumo, kitumo sandaros - kalbos

• Padalinimai yra orientuota ketverybė -> -> -> -> <- <- <- <-
• Atvaizdai yra dvi orientacijos ir keturi lygmenys
• Aplinkybės yra iš nulybės atvaizdo išplaukiantis trejopai (ne dvejopai) suprastas orientacijų santykis keturiuose lygmenyse
• Kaip visa tai kildinti?
• Ir kaip su trim kalbom?

Išėjimas už savęs klausimais

• Kaip įvairiais klausimais išeinama už savęs iš siauresnio lygmens į platesnį?
• Kaip išėjimas už savęs klausimais sustato atjautas, kaip antai padalinimus?
• Kaip išėjimas už savęs klausimais susijęs su abejonėmis ir dvejonėmis?

• Kaip Dievas troškimais išgyvendamas pirmąsias sandaras grindžia antrines sandaras?
• Kaip šešios atjautos išplaukia iš troškimų ir netroškimų porų?
• Kaip lygmenų poros, permainos ir ženklų savybės susijusios su pertvarkymais?
• Kaip ženklų savybės susijusios su dešimt Dievo įsakymų?
• Šeši pertvarkymai palaiko trejybės kryptį, dvi kitas jos kryptis, ir taip pat tris priešingas kryptis. Kaip suprasti?
• Kaip suderinti antrinių sandarų supratimą Dievo atjauta (4+6) ir kubu (sandais 2x3x4)?
• Ar reikalingas šešeriopas skirtumas tarp senos ir naujos savasties? Ar tai šešios išgyvenimą išreiškiančios atjautos?
• Kaip šeši pertvarkymai susiję su lygmenų poromis?

• Ar atjauta įveda dvilypį požiūrį?
• Kaip atjauta mylime?

Kas yra atjauta

• Atjauta yra pakartotinas išgyvenimas, savęs išgyvenimas.

• Atjauta išsako kaip žmoguje siauresnė (troškimo) apimtis išsiplečia į platesnę (netroškimo) apimtį. Tad tai žmoguje išreiškia Dievo išėjimo už savęs atkarpą, tik priešinga kryptimi, kadangi tai žmoguje. Tad tai yra atvaizdas.
• Kiekvienas trokšta atjautos nes yra asmuo (bendras žmogus) asmenybės (paskiro žmogaus) būklėje. Tikisi atjauta bus suprastas kaip bendras žmogus, bus išlaisvintas.
• Atjautos - padalinimai, atvaizdai, aplinkybės, pagrindimas, įvardijimas, pasakojimas - išsako mūsų laisvę nes atjauta kyla laisvai priskiriant siauresnės apimties troškimą platesnės apimties netroškimui.

• Dievas savarankiškas (trokšta nieko), užtikrintas (trokšta kažko), ramus (trokšta betko), o mes netrokštame visko, išgyvename vertybes. Tad kyla kalbos, atitinkamai pagrindimo (rūpėjimo), įvardijimo (tikėjimo) ir pasakojimo (paklusimo).

Dievo troškimas siauresnis už mūsų išgyvenimą:

• Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam kažką (turim požiūrį) - padalinimai
• Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - atvaizdai
• Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - aplinkybės
• Dievas trokšta betką, mes išgyvenam viską - pagrindimas (įžvelgiam santvarką)
• Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - įvardijimas
• Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - pasakojimas (iš nesąmonių kyla sąmonės)

Dievas pasąmonė, o mes tai sąmonė

• Padalinimais laviname išmintį, suvokimą, sąmoningumą, mokomės, kad Dievas nebūtinai geras
• Atvaizdais, aplinkybėmis rodome gerą valią
• Kalbomis (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu) vykdome Dievo valią, kaip?

• 3 padalinimai, o atvaizdai yra 2x4 (du ketverybės atvaizdai) arba 4x2 (keturi dvejybės atvaizdai). O aplinkybės?

• Aplinkybės grindžia atjautą.

Sąlygos mus skiria nuo sąvokų.

• Aplinkybės yra sąvokų sąlygos.
• Atvaizdai yra mūsų sąlygos.
• Kalbomis sąvokos iškyla (rūpi), mainosi (reiškia), išnyksta (įvyksta).

Gali būti, kad

• padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai;
• atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe;
• kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses.

Skylės viskam, betkam, kažkam.

• Aplinkybės yra kaip aplinka įrėminta skylė, "betkam". Atitinkamai, padalinimai, atvaizdai, pasakojimas įrėmintų skylę "viskam".

Atjautos išreiškia sąmoningumą, tad kyla iš trijų pirminių sandarų išsakančių troškimą-netroškimą kažko, betko ir visko. Tai yra lygtys 4+3=-1, 5+3=0, 6+3=1, grindžiantys -1, 0, 1 tad ir 2, 3, 4.

Atjautų rūšys

Atjautų tikslas

• Atjautos išsako žmogaus būklę, jo nežinojimą, atitrūkimą nuo Dievo.

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, Kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą. Tuo tarpu atvaizdai išsako kaip visuma išgyvenami požiūriai. Aplinkybės išsako, kaip požiūris išgyvena visumą.

Aplinkybių kilmė, atvaizdų kilmė

Dievo įsivaizdavimą troškimais

• Visos sandaros išplaukia iš būdų kaip įsivaizduojame Dievą. Dievą suvokiame sandara kaip viską, betką, kažką, nieką. Tuo pačiu Dievo sandara yra viskas. Tad vaizduote siejame dvi sandaras. Tokiu būdu įsivaizduojame ko viekas trokšta:
  • Dievas kaip viskas trokšta nieko, yra savarankiškas
  • Dievas kaip betkas trokšta kažko, yra užtikrintas
  • Dievas kaip kažkas trokšta betko, yra ramus
  • Dievas kaip niekas trokšta visko, yra mylintis.
• We circumscribe God, and express our circumscription as an imbalance that everything wishes to address. This opens up frameworks that express our situation, in that it allows for us as those who do not wish for.
• In this way, we may also consider God, through everything, as reaching out ever further. We may think of this outreach as operations which take us from everything back to everything. Wishing allows us to consider God both as wisher and what he wishes for, so that we can be both together with God and separate from him, and thus can relate with him. We identify God as the one who wishes, and thus progressively with Everything, Anything, Something and Nothing. Respectively, we have him wish for nothing, something, anything and everything. This reflects the growth in our conception of God. We relate:
• Veiksmas +0 Everything Everything is the anchor concept by which we can work with absolutes. Think about: EverythingWishesForNothing. Consider the role of truth
• Veiksmas +1 Everything and Anything God ever goes beyond himself, yielding the Divisions of everything. The first three make for completeness, yet the operation continues. The division of everything is the relationship between everything and anything, the whole perspective and the partial perspective. Think about: EverythingWishesForSomething and Understanding. Consider the role of required concept
• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding. Consider the role of same and different
• Veiksmas +3 Something and Nothing, Anything and Nothing, Everything and Nothing. Now we have the three-cycle and so can consider slack. The three Languages (Argumentation, Verbalization, Narration) arise as relationships with nothing (by something, anything and everything). How does factoring come into play? We then reintepret this all in terms of PrimaryStructures and injections. Identify evertyhing with nothing yields the InversionEffect. Think about: EverythingWishesForEverything and SharedUnderstanding and GoodUnderstanding. Consider the role of necessary, actual and possible

Atjautų kilmė

Atjautos kyla iš Dievo atjautos asmenims.

• Mažiau trokštantis Dievas išgyvena netroškimą platesnio troškimo.
• Dievas padalinimais išgyvena Mane, protą, kuris gyvena pažinovo ir pažintojo santykiais, tad dvejonėmis.
• Dievas atvaizdais ir aplinkybėmis išgyvena Tave, širdį, kuri nustato ribą tarp asmens ir pasaulio, taip kad jie vienas kitą papildo.
• Dievas trimis kalbomis išgyvena Kitą, valią, išreiškiantį tarpą tarp suvokiančio Dievo už sąlygų ir susivokiančio Dievo sąlygose. Tarpą užpildo kalbų sąvokos, ženklai. Sąmonės ir pasąmonės tarpą išsako pertvarkymai, tad pertvarkymai yra kalbų pagrindas. Pasakojimas remiasi seka, įvardijimas remiasi tinklus, pagrindimas remiasi medžiu.
• Visos sandaros išplaukia iš tarpo tarp Dievo ir žmogaus, iš jo papildančios atjautos. Už mūsų kažkas vis mus atjaučia. Ką mes išgyvename gali išgyventi kitas ir mus suprasti. "Įmintis".

Atjautos kyla iš trijų veiksmų

• +1: dvejonės, padalinimai. +2: jauduliai? gėrio kryptys? (atvaizdai? aplinkybės?), +3: aštuongubo kelio 3 atmainos, 3 kalbos.

Vienybės atvaizdų, visko savybių paneigimas iššaukia sandaras:

• Aplinkybės neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Atvaizdai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Padalinimai neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Sąvokos nebūtinumas neigia sąvokos būtinumą.

O nulybės atvaizdų, Dievo savybių paneigimas iššaukia kalbas. Kartu, šie paneigimai išsako aštuongubį kelią.

Visko savybių paneigimas taip pat iššaukia sandarų šeimas:

• Visaregis neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Netroškimai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Atjautos neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Toliau neigiamas Dievo būtinumas.

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.
• Padalinimai - Vidinė sandara - posantvarkis - posistemis - santykiai su tuo kas už sistemos
• Atvaizdai, aplinkybės - Sietas - tad yra riba
• Kalbos - Išorinė aplinka - yra supersistema - tad yra tarpas

Kalbų kilmė

• Ženklai (Peirce'o) sieja du ketverybės atvaizdus (daikto ir pažinovo) (tarsi per viduryj jų) ir tuo pačiu keturis lygmenis, tad 4 x 2, tuomi apverčia erdvę, sukuria santvarką su laisve, išgyvenamą viduje. Ir būtent vieną iš dviejų reikšmių. Tai aplinka kalboms, dviprasmybei, nesusivedimui, kintamiesiems - prasmei, reikšmei, atminčiai, vietai, vertei, paviršiui.

Kaip Dievas troškimais išgyvendamas netroškimus grindžia atjautas?

Atjautos palaikymas

• Žaidimas yra atjautos palaikymas.

Atjautas vadindavau antrinėmis sandaromis, nes jos kyla iš netroškimų, kuriuos vadindavau pirminėmis sandaromis

Kaip atjauta veikia

• Atjauta savo dalimi priskiria tą visumą esančią už santvarkos, už sandaros. Tai laikoma nieku. Tas niekas reiškiasi požiūriu.

Atjautų kilmė

Atjautos kyla iš Dievo atjautos asmenims.

• Mažiau trokštantis Dievas išgyvena netroškimą platesnio troškimo.
• Dievas padalinimais išgyvena Mane, protą, kuris gyvena pažinovo ir pažintojo santykiais, tad dvejonėmis.
• Dievas atvaizdais ir aplinkybėmis išgyvena Tave, širdį, kuri nustato ribą tarp asmens ir pasaulio, taip kad jie vienas kitą papildo.
• Dievas trimis kalbomis išgyvena Kitą, valią, išreiškiantį tarpą tarp suvokiančio Dievo už sąlygų ir susivokiančio Dievo sąlygose. Tarpą užpildo kalbų sąvokos, ženklai. Sąmonės ir pasąmonės tarpą išsako pertvarkymai, tad pertvarkymai yra kalbų pagrindas. Pasakojimas remiasi seka, įvardijimas remiasi tinklus, pagrindimas remiasi medžiu.
• Visos sandaros išplaukia iš tarpo tarp Dievo ir žmogaus, iš jo papildančios atjautos. Už mūsų kažkas vis mus atjaučia. Ką mes išgyvename gali išgyventi kitas ir mus suprasti. "Įmintis".

Atjautos kyla iš trijų veiksmų

• +1: dvejonės, padalinimai. +2: jauduliai? gėrio kryptys? (atvaizdai? aplinkybės?), +3: aštuongubo kelio 3 atmainos, 3 kalbos.

Vienybės atvaizdų, visko savybių paneigimas iššaukia sandaras:

• Aplinkybės neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Atvaizdai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Padalinimai neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Sąvokos nebūtinumas neigia sąvokos būtinumą.

O nulybės atvaizdų, Dievo savybių paneigimas iššaukia kalbas. Kartu, šie paneigimai išsako aštuongubį kelią.

Visko savybių paneigimas taip pat iššaukia sandarų šeimas:

• Visaregis neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Netroškimai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Atjautos neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Toliau neigiamas Dievo būtinumas.

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.
• Padalinimai - Vidinė sandara - posantvarkis - posistemis - santykiai su tuo kas už sistemos
• Atvaizdai, aplinkybės - Sietas - tad yra riba
• Kalbos - Išorinė aplinka - yra supersistema - tad yra tarpas

Kalbų kilmė

• Ženklai (Peirce'o) sieja du ketverybės atvaizdus (daikto ir pažinovo) (tarsi per viduryj jų) ir tuo pačiu keturis lygmenis, tad 4 x 2, tuomi apverčia erdvę, sukuria santvarką su laisve, išgyvenamą viduje. Ir būtent vieną iš dviejų reikšmių. Tai aplinka kalboms, dviprasmybei, nesusivedimui, kintamiesiems - prasmei, reikšmei, atminčiai, vietai, vertei, paviršiui.

Kalbos išreiškia sąvokomis tai, ko nėra.

• 8 Padalinimai - esamybes
• 6 Atvaizdai - galimybes
• 12 Aplinkybių - siekiamybes
• 12->6 Pagrindimas - nesamybes
• 8->12 Įvardijimas - negalimybes
• 6->8 Pasakojimas - nesiekiamybes

Atjautos rūšys išsako gyvenimo rūšis

• Padalinimai - esamybes
• Atvaizdai - galimybes
• Aplinkybės - siekiamybes
• Pagrindimas - nesamybes
• Įvardijimas - negalimybes
• Pasakojimas - nesiekiamybes

• Padalinimai - Vidinė sandara - posantvarkis - posistemis - santykiai su tuo kas už sistemos
• Atvaizdai, aplinkybės - Sietas - tad yra riba
• Kalbos - Išorinė aplinka - yra supersistema - tad yra tarpas

• Dievas trimis kalbomis išgyvena Kitą, valią, išreiškiantį tarpą tarp suvokiančio Dievo už sąlygų ir susivokiančio Dievo sąlygose. Tarpą užpildo kalbų sąvokos, ženklai. Sąmonės ir pasąmonės tarpą išsako pertvarkymai, tad pertvarkymai yra kalbų pagrindas. Pasakojimas remiasi seka, įvardijimas remiasi tinklus, pagrindimas remiasi medžiu.

Kalbų kilmė

• Dievas trimis kalbomis išgyvena Kitą, valią, išreiškiantį tarpą tarp suvokiančio Dievo už sąlygų ir susivokiančio Dievo sąlygose. Tarpą užpildo kalbų sąvokos. Sąmonės ir pasąmonės tarpą išsako pertvarkymai, tad pertvarkymai yra kalbų pagrindas. Pasakojimas remiasi seka, įvardijimas remiasi tinklus, pagrindimas remiasi medžiu.

• Ženklai (Peirce'o) sieja du ketverybės atvaizdus (daikto ir pažinovo) (tarsi per viduryj jų) ir tuo pačiu keturis lygmenis, tad 4 x 2, tuomi apverčia erdvę, sukuria santvarką su laisve, išgyvenamą viduje. Ir būtent vieną iš dviejų reikšmių. Tai aplinka kalboms, dviprasmybei, nesusivedimui, kintamiesiems - prasmei, reikšmei, atminčiai, vietai, vertei, paviršiui.

Atjautos

Visko savybių paneigimas taip pat iššaukia sandarų šeimas:

• Visaregis neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Netroškimai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Atjautos neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Toliau neigiamas Dievo būtinumas.

Kas išsako atjautą

• Atjauta Man - požiūriui - padalinimai
• Atjauta Tau - požiūriui į požiūrį - atvaizdai ir aplinkybės
• Atjauta Kitam - požiūriui į požiūrį į požiūrį - pagrindimas (atjauta rūpėjimu - įsijautimu, užtikrintumu, protu), įvardijimas (atjauta tikėjimu - atitokėjimu, ramybe, širdimi), pasakojimas (atjauta paklusimu - sąmoningumu, meile, valia).

Atjautos rūšys

Atjautos išsako pertvarkymus

• Mažiau trokštantis Dievas išgyvena netroškimą platesnio troškimo.

Atjautos kyla iš trijų veiksmų

• +1: dvejonės, padalinimai. +2: jauduliai? gėrio kryptys? (atvaizdai? aplinkybės?), +3: aštuongubo kelio 3 atmainos, 3 kalbos.

Vienybės atvaizdų, visko savybių paneigimas iššaukia sandaras:

• Aplinkybės neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Atvaizdai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Padalinimai neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Sąvokos nebūtinumas neigia sąvokos būtinumą.

O nulybės atvaizdų, Dievo savybių paneigimas iššaukia kalbas. Kartu, šie paneigimai išsako aštuongubį kelią.

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

Nebūtinas, Laipsnynas, Ir du, Ir trys, Požiūriai, Meilė, Aplinkybės, Savastis, Sąmoningumas, Santvarka, Suvokimo lygmenys, trejybės atvaizdai, Dievas vs. Kitas

Kas yra atjautos

• Atjautos yra Kito sąlygos. Kitas yra atitrūkime tarp Dievo ir Manęs. Netroškimai yra Tavo sąlygos, Visaregis yra Mano sąlygos, Apytakos yra Dievo sąlygos.
• Atjautos išsako kaip Dievas išgyvena Kitą kaip Mane (protu - padalinimais), Tave (širdimi - atvaizdais, aplinkybėmis), Kitą (valia - kalbomis).

Ką atjautos išsako

Atjautų tikslas

• Visos sandaros išplaukia iš tarpo tarp Dievo ir žmogaus, iš jo papildančios atjautos. Už mūsų kažkas vis mus atjaučia. Ką mes išgyvename gali išgyventi kitas ir mus suprasti. "Įmintis".

Atjautos palaikymas

• Žaidimas yra atjautos palaikymas.

• Kaip atjautomis išsiplečia apimtis, žmogus ir taipogi Dievas žmogumi išeina už savęs ir bręsta?

Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės

• Atvaizdai vienija 4+2. Kodėl aplinkybės aprėpia ne 3+3, o dvigubai tiek? Kodėl visko padalinimai apima ne 4 visko atvaidus, o dvigubai tiek? Kodėl atvaizdai sudeda tuos 2 ir tuos 4 ?

Atjautų kilmė

Atjautos kyla iš Dievo atjautos asmenims.

• Dievas padalinimais išgyvena Mane, protą, kuris gyvena pažinovo ir pažintojo santykiais, tad dvejonėmis.
• Dievas atvaizdais ir aplinkybėmis išgyvena Tave, širdį, kuri nustato ribą tarp asmens ir pasaulio, taip kad jie vienas kitą papildo.
• Dievas trimis kalbomis išgyvena Kitą, valią, išreiškiantį tarpą tarp suvokiančio Dievo už sąlygų ir susivokiančio Dievo sąlygose. Tarpą užpildo kalbų sąvokos.

• Kaip atjautos išsiritulioja viena po kitos?

Koks atjautų tikslas?

• Kaip atjautų išsirituliojimas mus vis labiau atveria?

Kas yra atjauta?

Kaip apibrėžti šešias atjautas? Ką jos išreiškia? Kokia jų kilmė?

• Kaip atjautos kyla iš antrinių sandarų?
• Kaip atjautos iškyla iš lygmenų porų?
• Kaip Dievas atjautomis naujai išgyvena netroškimus?
• Kaip Kito požiūrį išsako Dievo įsijautimas į aštuongubą kelią, tad trys kalbos?
• Kaip netroškimai ir atjautos išsako Dievo būtinumą ir nebūtinumą?

Išėjimas už savęs klausimais

• Kaip išėjimas už savęs klausimais sustato atjautas, kaip antai padalinimus?

Dievo šokis

• Palyginti atjautas ir žinias apie Dievą iš 10 Dievo įsakymų.

• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding. Consider the role of same and different

• Veiksmas +1 Everything and Anything God ever goes beyond himself, yielding the Divisions of everything. The first three make for completeness, yet the operation continues. The division of everything is the relationship between everything and anything, the whole perspective and the partial perspective. Think about: EverythingWishesForSomething and Understanding. Consider the role of required concept

Note: this section describes a direction which I took in August and September of 2003. I was looking for a deep way to arrive at the basic structures. I thought a lot about how everything and anything may reach out to each other and have empathy for each other. I also drew on my thoughts on the fifteen PrinciplesOfLife in Christopher Alexander's The Nature of Order. This approach is fundamental to my thoughts on GeneralStructure.

Atjauta yra tikrojo kūrybingumo šaltinis.

Kas yra atjautos

• Antrinės sandaros išsako santykį tarp žinojimo ir nežinojimo, kaip sėkmingai išreiškia. Ženklų savybės - žinojimas yra ženklas.

Padalinimai

• Padalinimai išsako santykius tarp požiūrių.

Atvaizdai ir aplinkybės

• Representations express knowing - and circumstances express not knowing.
• Atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.
• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).

Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės

• Padalinimai - ketverybė dvejaip, aplinkybės - trejybė ketveriaip, tad atvaizdai turėtų būti dvejybė trejaip.
• Aplinkybės, tai veiksnys +3 nes prideda tris požiūrius; atvaizdai +2 nes sieja du požiūrius; o padalinimai +1.

Kalbos

• Kalbos yra žvilgsnis iš šalies į vaizduotę, vaizduotės nustatymas. Laipsnynai, vienumo pagrindai, išsako vaizduotės santykį su Neįsivaizduojamuoju.

Atjautų kilmė

• +1 padalinimai, +2 atvaizdai ir aplinkybės, +3 kalbos (aštuongubas kelias)

Troškimas išgyvena netroškimą:

• 1 požiūriu - padalinimus
• 2 požiūriais - atvaizdus, aplinkybes
• 3 požiūriais - trys kalbos

O kaip su žinojimo rūmais vietoj kad išgyvenimu? Ir kaip su meilės mokslu?

Atjautų kilmė

Dievo įsivaizdavimą troškimais

• Visos sandaros išplaukia iš būdų kaip įsivaizduojame Dievą. Dievą suvokiame sandara kaip viską, betką, kažką, nieką. Tuo pačiu Dievo sandara yra viskas. Tad vaizduote siejame dvi sandaras. Tokiu būdu įsivaizduojame ko viekas trokšta:
  • Dievas kaip viskas trokšta nieko, yra savarankiškas
  • Dievas kaip betkas trokšta kažko, yra užtikrintas
  • Dievas kaip kažkas trokšta betko, yra ramus
  • Dievas kaip niekas trokšta visko, yra mylintis.
• We circumscribe God, and express our circumscription as an imbalance that everything wishes to address. This opens up frameworks that express our situation, in that it allows for us as those who do not wish for.
• In this way, we may also consider God, through everything, as reaching out ever further. We may think of this outreach as operations which take us from everything back to everything. Wishing allows us to consider God both as wisher and what he wishes for, so that we can be both together with God and separate from him, and thus can relate with him. We identify God as the one who wishes, and thus progressively with Everything, Anything, Something and Nothing. Respectively, we have him wish for nothing, something, anything and everything. This reflects the growth in our conception of God. We relate:
• Veiksmas +0 Everything Everything is the anchor concept by which we can work with absolutes. Think about: EverythingWishesForNothing. Consider the role of truth
• IrVienas Veiksmas +1? Everything and Anything God ever goes beyond himself, yielding the Divisions of everything. The first three make for completeness, yet the operation continues. The division of everything is the relationship between everything and anything, the whole perspective and the partial perspective. Think about: EverythingWishesForSomething and Understanding. Consider the role of required concept
• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding?. Consider the role of same and different
• Veiksmas +3 Something and Nothing, Anything and Nothing, Everything and Nothing. Now we have the three-cycle and so can consider slack. The three Languages (Argumentation, Verbalization, Narration) arise as relationships with nothing (by something, anything and everything). How does factoring come into play? We then reintepret this all in terms of PrimaryStructures and injections. Identify evertyhing with nothing yields the InversionEffect. Think about: EverythingWishesForEverything and SharedUnderstanding and GoodUnderstanding. Consider the role of necessary, actual and possible

Troškimas išgyvena netroškimą:

• 1 požiūriu - padalinimus
• 2 požiūriais - atvaizdus, aplinkybes
• 3 požiūriais - trys kalbos

O kaip su žinojimo rūmais vietoj kad išgyvenimu? Ir kaip su meilės mokslu?

• Kaip suprasti atvaizdus kaip dvejybę trejaip?
• Padalinimai yra vaizduotės turinys. Ar tai aštuonerybė? Koks aštuonerybės santykis su vaizduote?

• Iš pasąmonės į sąmonę atvaizdais, o iš sąmonės į pasąmonę aplinkybėmis - apytakomis. Sąmoningumas reiškiasi trejybės ratu.

• How are the SecondaryStructures rolled out? And what does that mean regarding their opening us up ever more?
• describe the SecondaryStructures, especially the three Languages, as arising from primary structures
• Understand the role of the secondary structures, especially in terms of increasing scope, by which humans (and God through them) go beyond themselves (and God grows).
• Dievas veikia padalinimais veiksniu +1. Kaip jisai veikia kitomis antrinėmis sandaromis?
• Kaip išsiveda padalinimai, atvaizdai, aplinkybės?
• Kaip parenkamas požiūris padalinime? Ką tai reiškia?
• Kaip visko padalinimas derina požiūrius? Kaip ginčijamės ar išvengiame ginčų?
• Kaip atvaizdai 4+2 reiškiasi 3+3, pavyzdžiui, laipsnynu arba septynerybe?

• Padalinimai - ketverybė dvejaip, aplinkybės - trejybė ketveriaip, tad atvaizdai turėtų būti dvejybė trejaip.
• Kaip suprasti atvaizdus kaip dvejybę trejaip?

Nebūtinas, Laipsnynas, Ir du, Ir trys, Požiūriai, Meilė, Aplinkybės, Savastis, Sąmoningumas, sistema, suvokimo lygmenys, trejybės atvaizdai, Dievas vs. Kitas

Užrašai

• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).
• Padalinimai yra vaizduotės turinys. Ar tai aštuonerybė? Koks aštuonerybės santykis su vaizduote?
• Kalbos yra žvilgsnis iš šalies į vaizduotę, vaizduotės nustatymas. Laipsnynai, vienumo pagrindai, išsako vaizduotės santykį su Neįsivaizduojamuoju.

共情

+共情

Suprasti kaip Dievas išgyvendamas mus grindžia atjautos sandaras.

• 3 apdorotuvai arba 3 pasirinkimai grindžia 4+6
• 24 = Aštuonerybė (nusako žmogaus būklę) x tris veiksmus.
• 24 = Asmens trejybė x 4 plotmes x 2 (išgyvenimai - dvi kryptys ir jų sąsajos - pavidalas (trejybės ratas) ir turinys (trys kampai))
• 24 = Vaizduotės (6 atvaizdai kuriais apimame visumą) x 4 taško supratimai (santykis su tikrove - požiūris, žvilgsnis, sąvoka, ... - išgyvename savo vaizduotę, atitinkamai yra tikrovės santykis su savimi, yra mūsų santykis su tikrove, tikrovės santykis su mumis )

• Vienybė yra šešių rūšių, tai atvaizdai, ką galime įsivaizduoti. Nulybė yra aštuonių rūšių, tai padalinimai, ką galime ar negalime įsivaizduoti. O ką išreiškia 12 aplinkybių? Ką galime mąstyti? Ar tai dvejybė, ar -1 ?

• Atvaizdai vienija 4+2. Kodėl aplinkybės aprėpia ne 3+3, o dvigubai tiek? Kodėl visko padalinimai apima ne 4 visko atvaidus, o dvigubai tiek? Kodėl atvaizdai sudeda tuos 2 ir tuos 4 ?

Nepriklausomi

Independents are SecondaryStructures which are static.

They may be thought of as negating the properties of everything, which is to say, the RepresentationsOfTheOnesome.

• Independents themselves negate the property that everything is a required concept
• Divisions negate the property that everything has no internal structure
• Representations negate the property that everything is the simplest algorithm
• Topologies negate the property that everything has no external context

These may be applied to everything, but also to other concepts, hence they are independents. Perhaps Concepts are that which independents may be applied to.

The independents are perhaps related by the equation X is the unity of representations of structure of X. This equation is true if we consider the Beginning X and the End X to be the same (as in the human outlook) but not true if we consider them different (as in God's outlook). Here we may understand structure to mean division and unity to mean topology, in the general sense.

Neprasmingi

Insignificants are SecondaryStructures which are dynamic. They may be thought of as Languages. They are not significant, which is to say, they may be encompassed, and in that sense, they express what may be compressed and ignored. They may be thought of as Activity which complements the Structure provided by the Independents.

They may be thought of as negating the RepresentationsOfTheNullsome: true, direct, constant, significant.

• Argumentation allows for what is not true.
• Verbalization allows for what is not direct.
• Narration allows for what is not constant.
• Insignificants allow for what is not significant.

• Ištirti kaip antrinės sandaros iškyla iš lygmenų porų.

Pirminės sandaros derina Dievą (jo troškimus) ir gerumą (mūsų netroškimus, mūsų išmąstymus). Antrinės sandaros skiria Dievą (jo troškimus) ir gerumą (mūsų netroškimus, mūsų išmąstymus). Antrinės sandaros sudaro galimybes savarankiškai trejybei, riktams, aklavietėms.

Aplinkybės, tai veiksnys +3 nes prideda tris požiūrius; atvaizdai +2 nes sieja du požiūrius; o padalinimai +1.

• Vienybė: sprendžia "suvokimo" klausimą. Tai atskyrimas Dievo (už požiūrio) ir gerumo (požiūryje), tad požiūris. Suvokimas atitinka Dievo sukurtą šviesą.
• Dvejybė: padalinimų pagrindas. Dievas skiria vandenis.
• Trejybė: brandos pagrindas. Dievas sukuria augmeniją.

Antrinės sandaros

• Kalbos veda iš vienos sandaros į kitą, tai jos kuria sandaras. Tai reikėtų nagrinėti kaip aštuongubas kelias permąstomas kuriant antrines sandaras, pavyzdžiui, kaip atvaizdai kuriami lūkesčiais ir savarankiškumu. Taip pat kaip aštuongubas kelias išgyvenamas savarankiško ir užtikrinto ir ramaus Dievo.
• Požiūris yra svarbus antrinėse sandarose nes išsako ryšį tarp esmės ir pilnatvės, kuris Dievui svarbus jam išeinant už savęs - o požiūriais būtent mes išeiname už savęs, tai mūsų atitikmuo.

Antrinės sandaros remiasi dviprasmybėmis, pavyzdžiui, pagrindimas remiasi: kodėl (kūrybos tikslai) ir kaip (gyvybės dėsniai - meno taisyklės). O "kaip" gali būti nereikalinga, užtat gaunasi ramybė. Panašiai:

• padalinimai: koks ir ar - dingsta "ar", lieka savarankiškumas
• atvaizdai: kaip ir ar - dingsta "ar", lieka savarankiškumas
• aplinkybės: kaip ir koks - dingsta "koks", lieka užtikrintumas
• pagrindimas: kodėl ir kaip - dingsta "kaip", lieka ramybė
• įvardijimas: kodėl ir koks - dingsta "koks", lieka užtikrintumas
• pasakojimas: kodėl ir ar - dingsta "ar", lieka savarankiškumas

Kai svarstome:

• Kaip ir kodėl, tai pagrindimas
• Koks ir kodėl, tai įvardijimas
• Ar ir kodėl, tai pasakojimas
• Koks ir kaip, tai aplinkybės
• Ar ir kaip, tai atvaizdai
• Ar ir koks, tai padalinimai

Antrines sandaras išdėsčius aštuongubu keliu:

• pagrindimas 12->6 yra 8 padalinimų papildymas;
• įvardijimas 8->12 yra 6 atvaizdų papildymas;
• pasakojimas 6->8 yra 12 aplinkybių papildymas.

Tai homologijos ir kohomologijos ryšys. O papildymas (ir laipsnyno pora) skiriasi vienu lygmenu.

Kitas?, Nebūtinas, Laipsnynas, Ir du, Ir trys, Požiūriai, Meilė, Aplinkybės, Savastis, Sąmoningumas, sistema, suvokimo lygmenys, trejybės atvaizdai, Dievas vs. Kitas

• Padalinimai. Apibrėžia asmenį. Išgyvenimo apytaką išgyvena Dievo šokio Dievas.

• Aplinkybės. Apibrėžia teiginį. Aplinkybės siejamos ne su mąstomu daiktu, o su juo pasauliu. Žinojimo rūmus išgyvena išgyvenimo apytakos Dievas.
• Pagrindimas tinklu apibrėžia pasaulį. Meilės mokslą išgyvena žinojimo rūmų Dievas.
• Įvardijimas medžiu apibrėžia teiginį. Meilės mokslą išgyvena išgyvenimo apytakos Dievas.
• Pasakojimas seka apibrėžia asmenį. Meilės mokslą išgyvena Dievo šokio Dievas.

Kaip Dievas troškimais išgyvendamas pirmąsias sandaras grindžia antrines sandaras?

Žr. Kitas?, Nebūtinas, Aš?, Laipsnynas, Ir du, Ir trys, Bendras suvokimas?, Susikalbėjimas, Požiūriai, Meilė, Aplinkybės, Savastis, Sąmoningumas, sistema, suvokimo lygmenys, trejybės atvaizdai, Dievas vs. Kitas

Užrašai

• Padalinimai išsako santykius tarp požiūrių. O atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.

• +1: dvejonės, padalinimai. +2: jauduliai? gėrio kryptys? (atvaizdai? aplinkybės?), +3: aštuongubo kelio 3 atmainos, 3 kalbos.

Kitas (sąmoningumas - tarpas), Tu (sąmonė), Aš (pasąmonė), Dievas (sąsaja)

• padalinimai - Aš įtraukiu Dievą
• atvaizdai - Tu įtrauki Dievą
• aplinkybės - Tu įtrauki Mane
• pagrindimas - Kitas įtraukia Tave
• įvardijimas - Kitas įtraukia Mane
• pasakojimas - Kitas įtraukia Dievą

• Atjauta Kitam - požiūriui į požiūrį į požiūrį - pagrindimas (atjauta rūpėjimu - įsijautimu, užtikrintumu, protu), įvardijimas (atjauta tikėjimu - atitokėjimu, ramybe, širdimi), pasakojimas (atjauta paklusimu - sąmoningumu, meile, valia).

Atjautos veda iš platesnės apimties į siauresnę apimtį

• padalinimai: iš visko į betką (vienu požiūriu)
• atvaizdai: iš visko (per betką) į kažką (dviem požiūriais)
• aplinkybės: (iš visko) paskui iš bekto į kažką (dviems požiūriais)
• pagrindimas: (iš visko per betką) paskui iš kažko į nieką (trim požiūriais)
• įvardijimas: (iš visko) paskui iš betko (per kažką) į nieką (trim požiūriais)
• pasakojimas: iš visko (per betką ir kažką) į nieką (trim požiūriais)

Užtat padalinimai yra būtent visko padalinimai į požiūrius. O požiūris yra išėjimas už savęs iš platesnės apimties į siauresnę apimtį.

Žr. Nebūtinas, Aš?, Laipsnynas, Ir du, Ir trys, Bendras suvokimas?, Susikalbėjimas, Požiūriai, Meilė, Aplinkybės, Savastis, Sąmoningumas, sistema, suvokimo lygmenys, trejybės atvaizdai, Dievas vs. Kitas

Atjausti

{{Empathy}}. The source of real {{Creativity}}.

See also: {{Love}}, LevelsOfUnderstanding, RecurringActivity, RepresentationsOfTheThreesome, {{Topologies}}

{{Andrius}}: Note: this section describes a direction which I took in August and September of 2003. I was looking for a deep way to arrive at the basic structures. I thought a lot about how everything and anything may reach out to each other and have empathy for each other. I also drew on my thoughts on the fifteen PrinciplesOfLife in Christopher Alexander's The Nature of Order. This approach is fundamental to my thoughts on GeneralStructure.

{{Empathy}} is the source of real {{Creativity}}.

{{Everything}} has empathy for {{Anything}} through the RepresentationsOfTheThreesome. Everything has empathy for anything in various degrees. The representations of the threesome express such empathy. The degree of empathy is given by the number of states that are recurring.

• 3 recurring states: be, do, think
• 2 recurring states: one-all, many
• 1 recurring state: object-process-subject
• 0 recurring states: necessary;actual;possible because truth is eternal, not recurring

Anything has empathy for everything through shifts. The members of the threesome can (by way of the representations) be understood as going beyond themselves, as shifts from one state to another. Representations allow us to think of isolated perspectives, not just the entire whole.

take a stand:

• possible => necessary
• subject => object
• many => one
• think => be

follow through:

• necessary => actual
• object => process
• one => all
• be => do

reflect

• actual => possible
• process => subject
• all => many
• do => think

These are shifts from one perspective to another.

{{Gradation}} is the Empathy of {{Everything}} for {{Anything}}

SecondaryStructures arise from having everything, with a given scope of concern, go beyond itself to empathize with the experience of a primary structure.

The subject of this empathy is the relationship between everything and anything. For example, let us consider when everything wishes for nothing. In particular, here everything wishes for nothing with regard to its relationship with anything. We may think of anything as everything plus slack. Here then, all the slack or goodness is expected to come from anything, because everything wishes for nothing.

So the directions of the good, as felt here by everything, give rise to the following emotional responses:

• Good person: content (in what matters, things are as they should) Here everything interprets itself as "being one with everything".
• Good God: sad (in what matters, things are not as they should be - the goodness here shouldn't be coming from a God who wishes for nothing!)

Here everything interprets itself as "being one with nothing".

• Good deed: excited (in what does not matter so much, things are as they should) Everything feels it is "being one with anything".
• Good gift: surprised (in what does not matter so much, things aren't as they should be). Everything feels it is "being one with something".

I think also:

• Good quality (sorting the good and the bad): fright (in what does not matter so much, can't make expectation). Everything interprets this as "decreasing slack".
• Good word (allowing the good and the bad to be confused): disgust (in what matters, can't make expectation). Everything interprets this as "increasing slack".

The idea is that this empathy gives rise to a secondary structure, the six criteria: being one with everything, anything, something, nothing and increasing and decreasing slack.

The empathy here is different if everything's scope of concern becomes larger, as in "everything wishes for something". What does everything wish for? That the anythings which are beyond it seek to connect with it, that they "involuntarily, actively, be connected". So now there is an expectation on the part of everything. And also the directions of the good will now be interpreted as a two-sided effort, both God and person. I think empathy here will give rise to the twelve topologies, by way of the twelve ways that I've observed how we can conceive being connected with God. So I am thinking about that and will try to work that out.

Atjautą išsako antrinės sandaros

• Atjauta Man - požiūriui - padalinimai
• Atjauta Tau - požiūriui į požiūrį - atvaizdai ir aplinkybės
• Atjauta Kitam - požiūriui į požiūrį į požiūrį
• Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas (atjauta)

• Atjautos mus atveria.

• Žaidimas yra tokios atjautos palaikymas.

• Visos sandaros išplaukia iš tarpo tarp Dievo ir žmogaus, iš jo papildančios atjautos. Už mūsų kažkas vis mus atjaučia. Ką mes išgyvename gali išgyventi kitas ir mus suprasti. "Įmintis".

• Kas yra atjauta?
• Kaip atjauta susijusi su veiksmu +2, su papildiniais, su buviniu ir būkle, su gyvybe ir meile?

Atjauta

• Palyginti antrines sandaras ir žinias apie Dievą iš 10 Dievo įsakymų.

Asmenų požiūriai yra jų išeities taškai. Kito išeities taškas yra Dievo troškimas visko, tad ir mūsų rūpesčių bei nesąmonių, tad Dievo būtinumas.

• Kaip Kito požiūrį išsako antrinės sandaros? Dievo įsijautimas?

• Kaip įvairiais klausimais išeinama už savęs iš siauresnio lygmens į platesnį?
• Kaip išėjimas už savęs klausimais susijęs su abejonėmis ir dvejonėmis?
• Kaip išėjimas už savęs klausimais sustato sandaras, kaip antai padalinimus?

Keturi lygmenys atitinka Dievo troškimus ir mūsų netroškimus, pirmines sandaras. Antrinės sandaros išsako šių lygmenų poras.

• Padalinimai. Apibrėžia asmenį. Pasirinkimų malūną išgyvena Dievo šokio Dievas.
• Atvaizdai. Apibrėžia asmenį. Žinojimo rūmus išgyvena Dievo šokio Dievas.
• Aplinkybės. Apibrėžia teiginį. Aplinkybės siejamos ne su mąstomu daiktu, o su juo pasauliu. Žinojimo rūmus išgyvena pasirinkimų malūno Dievas.
• Pagrindimas tinklu apibrėžia pasaulį. Maldų mokslą išgyvena žinojimo rūmų Dievas.
• Įvardijimas medžiu apibrėžia teiginį. Maldų mokslą išgyvena pasirinkimų malūno Dievas.
• Pasakojimas seka apibrėžia asmenį. Maldų mokslą išgyvena Dievo šokio Dievas.

Sluoksnių poros palygintinos su šešiais asmenų pokalbiais.

• Padalinimai (požiūriai) raida
• Atvaizdai (požiūriai į požiūrius) žemėlapynas
• Aplinkybės vadovėlis
• Pagrindimas (požiūriai į požiūrius į požiūrius) metraštis - sąlygų gardelė - sieja vertybes ir lūkesčius
• Įvardijimas žinynas - sąvokų siejimas, apibrėžimas? skaidymas
• Pasakojimas kelionė - išvedžiojimas?

Atjautos pakeičia:

• padalinimai kažką niekuo. (požiūriais)
• atvaizdai: betką niekuo.
• aplinkybės: betką kažkuo.
• pagrindimas: viską betkuo.
• įvardijimas: viską kažkuo.
• pasakojimas: viską niekuo.

Atjautos

• Atjautos išsako Dievo nebūtinumą.
• Atjautos išsako atitrūkimą tarp Dievo ir mūsų, tai yra, tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse.
• Atjautos yra Kito sąlygos. Kitas yra atitrūkime tarp Dievo ir manęs.

Atjautos kyla:

• iš to, kaip mažiau trokštantis Dievas išgyvena netroškimą platesnio troškimo.
• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

• Gal atvaizdai kyla iš narių, kaip kad aplinkybės iš poslinkių?

Vienybės atvaizdų, visko savybių paneigimas iššaukia sandaras:

• Aplinkybės neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Atvaizdai neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Padalinimai neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Sąvokos nebūtinumas neigia sąvokos būtinumą.

O nulybės atvaizdų, Dievo savybių paneigimas iššaukia kalbas. Kartu, šie paneigimai išsako aštuongubį kelią.

Visko savybių paneigimas taip pat iššaukia sandarų šeimas:

• Visaregis neigia neturėjimą išorinių aplinkybių.
• Pirminės sandaros neigia visko praleidimą, tai koštuvai.
• Antrinės sandaros neigia neturėjimą vidinės sandaros.

Toliau neigiamas Dievo būtinumas.

Žr. Nebūtinas, Aš?, Laipsnynas, Ir trys, Bendras suvokimas?, Susikalbėjimas, Požiūriai. Žr. taip pat: Self, System, Consciousness, GodVOther

Šiame puslapyje tiriu, kaip išvesti sandaras, kuriomis Dievas mus atjaučia: padalinimus, atvaizdus, aplinkybes ir tris kalbas - pagrindimo, įvardijimo ir pasakojimo. Jas kai kada vadinu antrinėmis sandaromis, nes tikiu jas išvesti iš pirminių sandarų, netroškimų.

Kitas

Kitas yra trečias asmuo, kuris iškyla su amžinu gyvenimu, tame tarpe kuriame Dievas ir Aš (santvarkoje) dar nesutampame kaip Tu, taip kad Dievas nebūtinai geras.

Kitas yra:

• Kito tiesa išgyvenama kaip Tavo tiesa ir t.t.
• Kitas iššaukia Tave - papildiniu.
• Kitas, Tu, Aš iššaukia Dievą kaip meilę, troškimą, viską.
• Kitas atsako Tavo klausimą...
• Asmuo Kitas iškyla atskyrus Dievą ir Mane. Šis atskyrimas vyksta Dievui esantį viename lygmenyje prisiimant pirminę sandarą iš kito lygmens. Tai iššaukia antrinę sandarą.
• Kitas išgyvena asmenų atskirtumu (užtat ženklų savybėmis!) Kitas yra anti-asmuo, asmens priešingybė, tad aplinka. Atskirtumai yra Dievo valios nevykdymo aplinkybės: nepaklusimas, netikėjimas, nerūpėjimas, atskiriantys ir įprasminantys keturis lygmenis. Dievas būtinas - Amžinas gyvenimas yra - per nerūpėjimą, juk tiktai Dievas gali įveikti nerūpėjimą, iš negyvo padaryti gyvą. Tai ir yra amžino gyvenimo uždavinys.
• In GoingBeyondOneself, that which one goes beyond into.
• God made explicit
• the one we coincide with
• the participant of a System.
• that by which God and heart coincide. Well, they can coincide in six ways. So other is the unity of those ways.
• Unity when it is different from Spirit. This is the case from the perspective of the Beginning.
• a self-standing Self.
• is God as Not God for Other is alone, not one
• is completely explicit definition of God as Position and NotGod as Perspective.
• is the question of Being that is left in the matter of Being God.
• is the total substitute
• is completely accessible
• shares of himself

Lygmenų poros

Dešimt Dievo įsakymų, 6Ir4

Ženklų savybės

Ženklų savybės

• Yra šešios lygmenų poros atitinkančios ženklų savybes.
• Ženklų savybės išsako šešis neigiamus Dievo įsakymus.
• Ženklai (Peirce'o) sieja du ketverybės atvaizdus (daikto ir pažinovo) (tarsi per viduryj jų) ir tuo pačiu keturis lygmenis, tad 4 x 2, tuomi apverčia erdvę, sukuria santvarką su laisve, išgyvenamą viduje. Ir būtent vieną iš dviejų reikšmių. Tai aplinka kalboms, dviprasmybei, nesusivedimui, kintamiesiems - prasmei, reikšmei, atminčiai, vietai, vertei, paviršiui.

Mąstau savo išsiaiškinimo būdus ir bandau suvokti 6+4 sandarą. Kaip ženklas mus įtakoja? Ženklas priima, derina ar nulemia - sustatymą, išgyvenimą ar tikslą:

• priima sustatymą (atjausti savo ar kito protą)
• derina sustatymą (sandarą išgauti iš pavyzdžių ar jais išreikšti)
• derina išgyvenimą (lyginti sandaros atvejus ar santvarkos galimybes)
• lemia tikslą (apibrėžti, atpažinti sandaros ar savo aplinkybių tikslą)
• lemia išgyvenimą (rūšiuoti pavyzdžius, nustatyti rūšis)
• lemia sustatymą (išnagrinėti visuminį pavyzdį ar net visą protą)

Kaip tai suprasti giliau, aiškiau, plačiau?

Kintamasis yra vieta, anga, griovelis reikšmei.

Antrinės sandaros

Antrinė sandara savo dalimi priskiria tą visumą esančią už santvarkos, už sandaros. Tai laikoma nieku. Tas niekas reiškiasi požiūriu.

• padalinimai - savarankiškas Dievas prisiima dvejones - požiūris
• atvaizdai - savarankiškas Dievas prisiima gėrio kryptis - požiūris į požiūrį
• aplinkybės - užtikrintas Dievas prisiima gėrio kryptis - požiūris į požiūrį
• pagrindimas - ramus Dievas prisiima aštuongubį kelią - požiūris į požiūrį į požiūrį
• įvardijimas - užtikritnas Dievas prisiima aštuongubį kelią - požiūris į požiūrį į požiūrį
• pasakojimas - savarankiškas Dievas prisiima aštuongubį kelią - požiūris į požiūrį į požiūrį

Sandaras galim sulyginti su asmenimis:

• Nebūtina sąvoka - Dvasia - Dievas
• Padalinimai - Sandara - Aš
• Atvaizdai - Atvaizdai - Tu
• Vienumas - Aplinkybės - Kitas

Tai vyksta Dievo požiūriu, asmenų vienumu, o Kito požiūriu gaunas perėjimai tarp lygmenų:

• Rūpėjimas - Pagrindimas
• Tikėjimas - Įvardijimas
• Paklusimas - Pasakojimas
• Pakankamas globėjas, Gerumas

Tad šitokiu būdu Aštuongubis kelias sulygina Dievą ir Kitą, ir iškyla, išsiveda "pakankamo globėjo" ir apskritai "pakankamumo" sąvoka, kas yra pagrindas žmoniškai kalbai, žmoniškam bendravimui, juk sukalbame dalinai, pakankamai, tad atsiveria laisvė tokiai kalbai, tokiam bendravimui, nevisiškam.

Sandaros bene išsako kalbų trūkumus:

• Padalinimai - nesutarimas (nepakankamas pagrindimas)
• Atvaizdai - nesusikalbėjimas (nepakankamas įvardijimas)
• Aplinkybės - neatjautimas (nepakankamas pasakojimas)

Antrinės sandaros kyla iš:

• trokštančio Dievo suporavimo su platesnio lygmens netroškimu.
• vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

Antrinės sandaros išreiškia sąmoningumą, tad kyla iš trijų pirminių sandarų išsakančių troškimą-netroškimą kažko, betko ir visko. Tai yra lygtys 4+3=-1, 5+3=0, 6+3=1, grindžiantys -1, 0, 1 tad ir 2, 3, 4.

Veiksmai

• +1 - padalinimai,
• +2 - atvaizdai, aplinkybės,
• +3 - kalbos.

Padalinimai

Dievo valia ir valia atskirti kaip visuma ir dalis.

Savarankiškas Dievas prisiima dvejones. Jas išgyvena padalinimais:

• Ko trokštu? Nulybė.
• Kaip man atrodo? Vienybė.
• Kaip kitaip? Dvejybė.
• Koks skirtumas? Trejybė.
• Kas nuo manęs priklauso? Ketverybė.
• Ar įstengiu svarstyti klausimą? Penkerybė.
• Ar taip turėtų būti? Šešerybė.
• Ką pats veikiu tuo klausimu? Septynerybė.

Atvaizdai

Atvaizdai kyla iš sąsajos tarp asmens ir jį papildančios aplinkybės taikymą savarankiškam Dievui.

Atvaizdai, tai laisvumo didėjimas ir mažėjimas, taip pat apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas. Tai sąlygos, apribojimai.

Atvaizdai išsako Dievo išėjimą už savęs - kaip tai atrodo apskritai, vienam Dievui - tad tai atvaizdai. Aplinkybės išsako Dievo išėjimą už savęs, kaip tai atrodo trejybės nariui - tad tai vyksta keturiuose lygmenyse, pagal asmenis: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Aplinkybės

Aplinkybės yra fonai. Tai primena skyles, kaip kad apibrėžiant betką.

Kalbos

• Kalbos iššaukiamos Dievui prisiimant aštuongubį kelią ir laipsnyną.
• Sulyginu su Padalinimais, Atvaizdas, Aplinkybėmis - Pagrindimas (Aplinkybės => Atvaizdai), Įvardijimas (Padalinimai => Aplinkybės), Pasakojimas (Atvaizdai => Padalinimai)
• Žodžiai (kalba) yra tai, kuo esame viena: mąstant (įvardijimas), esant (pagrindimas), veikiant (paklusimas).
• Muzikoje "melodija" yra gaidų kaita mažais žingsneliais. Evoliucija taipogi yra genų kaita mažais žingsneliais, tai melodija. Tai yra vienas iš toninės sistemos kriterijų. Kaip kiti kriterijai reiškiasi evoliucijoje? ir kalbose?

Pagrindimas

Dievas ramus. Įrodymų laipsnynas lygtyje "Dievas yra X" išreiškia lygtį. Nagrinėti "Tėve Mūsų".

Įvardijimas

Dievas užtikrintas. Linksnių laipsnynas lygtyje "Dievas yra X" išreiškia Dievą. Nagrinėti "Šv.Petro raktus į dangų".

Pasakojimas

Dievas savarankiškas. Linksnių laipsnynas lygtyje "Dievas yra X" išreiškia esmę X. Nagrinėti "Palaiminimus".

Iš atvaizdų (ir laipsnyno) į padalinimus.

Tarpas: Dievas nebūtinas

Mąstant atvirkščiai nuo tarpo:

• Jeigu Dievas nėra būtinas, tada yra tarpas (Kitas). Jeigu yra tarpas, tada yra šešios lygmenų poros. Jeigu yra šešios lygmenų poros, tada yra laipsnynas (Tu) aštuongubame kelyje. Jeigu yra laipsnynas, tai yra visaregis (Aš). Jeigu yra visaregis, tai yra trejybė ir ją globojantis Dievas.
• Tarpą grindžia uždara sandara, kurią grindžia atvira sandara, kurią grindžia asmuo, kurį grindžia mažėjančio laisvumo sąlygos ir didėjančio laisvumo sąlygos, kuriuos sieja trejybė, kurią globoja meilė, tai Dievo esmė ir pagrindas.

Dievo išėjimas už savęs, jo prigimtinis prieštaravimas sau, tai nesusivedimų pagrindas.

Nesusivedimai yra ne-suvedimai.

Antrinės sandaros

• Sąlygos mus skiria nuo sąvokų. Aplinkybės yra sąvokų sąlygos. Atvaizdai yra mūsų sąlygos. Kalbomis sąvokos iškyla (rūpi), mainosi (reiškia), išnyksta (įvyksta).
• 3 padalinimai, o atvaizdai yra 2x4 (du ketverybės atvaizdai) arba 4x2 (keturi dvejybės atvaizdai). O aplinkybės?
• Antrinės sandaros išsako žmogaus būklę, jo nežinojimą, atitrūkimą nuo Dievo.
• Antrinėmis sandaromis trokštantis Dievas išgyvena mūsų netroškimus. Aplinkybės yra kaip aplinka įrėminta skylė, "betkam". Atitinkamai, padalinimai, atvaizdai, pasakojimas įrėmintų skylę "viskam".

Aplinkybės, atvaizdai

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą. Tuo tarpu atvaizdai išsako kaip visuma išgyvenami požiūriai. Aplinkybės išsako, kaip požiūris išgyvena visumą.
• nežinoti kąžką = klausimas, nežinoti viską = Dievas, nieką? betką?
• Dievas išsiplečia vis priešingu požiūriu: dviem žinojimo atvaizdais jisai yra, o keturiais nežinojimo atvaizdais jo nėra. Tai primena Dievo ir žmogaus požiūrių grandinę.
• Aplinkybės išplaukia iš nulybės atvaizdų (vieningumo sąlygų) ir būtent žinojimo paneigimu (NE-žinojimu) vyksta (trejybės) atvaizdų paneigimas, gaunasi nulybės atvaizdai.
• 4,5,6,7-bė turi po du atvaizdus, sąmonės (pasikartojimas laike) ir pasąmonės (atmintis, tikrovė - erdvėje).
• Dasein-žmogus netrokšta, Dievas trokšta savo savybėmis: mylintis, ramus, užtikrintas, savarankiškas. Būties savybės, tai nulybės (Dievo - nežinojimo) atvaizdai: prasmingas ("uncanny"), pastovus, betarpiškas, akivaizdus. Nulybės atvaizdų neigimas, tai žinojimo atvaizdai. Kartu - nulybės atvaizdai ir jų neigimas - yra būties atvaizdai. Juose nulybės atvaizdai "buvimas" yra tai, kas lieka dingus papildomai energijai, tai yra, tesant "nulybei".
• Uždavinys: lietuvių (ir kitų kalbų) priešdėlius (prepositions) sulyginti su aplinkybėmis.
• Palyginti aplinkybes ir 12 klausimų.
• Aplinkybės parodo, kad yra nulybės atvaizdai, tad yra nulybė, ir kad yra atjauta (trejybės ratu), kad trejybės ratu asmuo išgyvena tai, ką jisai mąsto, išgyvena atokiau kitais trejybės atvaizdais.
• Aplinkybės grindžia atjautą
• Jeigu iš 12 aplinkybių atstatome trejybę (ryškūs židiniai, ryškios ribos, ryškūs mąstai), tada galime atstatyti nulybės atvaizdus, o tuomi taip pat pačią nulybę (Dievą).

Gali būti, kad kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses; atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe; padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai.

Žr.Kitas?

• Jeigu iš 12 aplinkybių atstatome trejybę (ryškūs židiniai, ryškios ribos, ryškūs mąstai), tada galime atstatyti nulybės atvaizdus, o tuomi taip pat pačią nulybę (Dievą).

Gali būti, kad kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses; atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe; padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai.

Antrinės sandaros

• Sąlygos mus skiria nuo sąvokų. Aplinkybės yra sąvokų sąlygos. Atvaizdai yra mūsų sąlygos. Kalbomis sąvokos iškyla (rūpi), mainosi (reiškia), išnyksta (įvyksta).
• 3 padalinimai, o atvaizdai yra 2x4 (du ketverybės atvaizdai) arba 4x2 (keturi dvejybės atvaizdai). O aplinkybės?
• Antrinės sandaros išsako žmogaus būklę, jo nežinojimą, atitrūkimą nuo Dievo.
• Antrinėmis sandaromis trokštantis Dievas išgyvena mūsų netroškimus. Aplinkybės yra kaip aplinka įrėminta skylė, "betkam". Atitinkamai, padalinimai, atvaizdai, pasakojimas įrėmintų skylę "viskam".

Aplinkybės, atvaizdai

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą. Tuo tarpu atvaizdai išsako kaip visuma išgyvenami požiūriai. Aplinkybės išsako, kaip požiūris išgyvena visumą.
• nežinoti kąžką = klausimas, nežinoti viską = Dievas, nieką? betką?
• Dievas išsiplečia vis priešingu požiūriu: dviem žinojimo atvaizdais jisai yra, o keturiais nežinojimo atvaizdais jo nėra. Tai primena Dievo ir žmogaus požiūrių grandinę.
• Aplinkybės išplaukia iš nulybės atvaizdų (vieningumo sąlygų) ir būtent žinojimo paneigimu (NE-žinojimu) vyksta (trejybės) atvaizdų paneigimas, gaunasi nulybės atvaizdai.
• 4,5,6,7-bė turi po du atvaizdus, sąmonės (pasikartojimas laike) ir pasąmonės (atmintis, tikrovė - erdvėje).
• Dasein-žmogus netrokšta, Dievas trokšta savo savybėmis: mylintis, ramus, užtikrintas, savarankiškas. Būties savybės, tai nulybės (Dievo - nežinojimo) atvaizdai: prasmingas ("uncanny"), pastovus, betarpiškas, akivaizdus. Nulybės atvaizdų neigimas, tai žinojimo atvaizdai. Kartu - nulybės atvaizdai ir jų neigimas - yra būties atvaizdai. Juose nulybės atvaizdai "buvimas" yra tai, kas lieka dingus papildomai energijai, tai yra, tesant "nulybei".
• Uždavinys: lietuvių (ir kitų kalbų) priešdėlius (prepositions) sulyginti su aplinkybėmis.
• Palyginti aplinkybes ir 12 klausimų.
• Aplinkybės parodo, kad yra nulybės atvaizdai, tad yra nulybė, ir kad yra atjauta (trejybės ratu), kad trejybės ratu asmuo išgyvena tai, ką jisai mąsto, išgyvena atokiau kitais trejybės atvaizdais.
• Aplinkybės grindžia atjautą
• Jeigu iš 12 aplinkybių atstatome trejybę (ryškūs židiniai, ryškios ribos, ryškūs mąstai), tada galime atstatyti nulybės atvaizdus, o tuomi taip pat pačią nulybę (Dievą).