Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Branda

成熟

Ar bręstame?

• Gerojo vaiko brandą išreiškia dorovė (algebra), o blogojo vaiko brandą išreiškia elgesys (analizė).

Amžina branda ir amžinas sąstingis

• Danguje turėtų vykti amžina branda.
• Pragaras yra tos aplinkybės kuriose branda nevyksta - niekas nesikeičia, nieko neišmokstama.
• Ar amžinos brandos galimybė sąlygoja amžino sąstingio galimybę?

Kas yra branda?

Branda

• Išsiskleidimas
  • Branda yra atvertis, atsivertimas, atsiskleidimas, išsivystymas.
• Tobulėjimas
  • Ėjimas link tikslo, kuris gali būti nepasiekiamas, arba priartėjimas prie siekio, kuris gali būti tikslo viena dalis, taip kad galime net jį pasiekti.
• Vieningumo pirmavaizdis
  • Branda yra tai kuomi sutampa visos apimtys Ar, Koks, Kaip, Kodėl (bręstame). Branda yra vieningumo pirmavaizdis apimtyse.

Dievo branda - Dievo nebūtinumu

Žmogaus branda - Dievo būtinumu - augame vis labiau

• Tobuli, gyvenantys Dievu
  • Įsisaviname, kad Dievas nebūtinai geras.
    • Suprantame santykį tarp dvasios ir pasaulio.
    • Renkamės gyventi Dievo troškimais, amžinai bręsti, ir ne šiaip gyventi.
    • Sugebame pakelti neteisybę, tad padėti Dievui. Atskiriame Dievą nuo savęs, atskiriame Dievą už savęs nuo Dievo savyje.
  • Gyvename Dievu.
    • Branda esame viena su Dievu, kartu bręstame išgyvenimais
    • Branda gyvename Dievo rūpesčiais.
    • Žmogaus branda (ir suvokimo lygmenys) veda iš Kito (už trejybės) į Tave (už dvejybės) į Mane (už vienybės) į Dievą (už nulybės). Asmenimis krypstame į Dievą, į jo būtinumą.
    • Branda tampame dieviški, trokštantys: kūnu savarankiški, protu užtikrinti, širdimi ramūs, valia mylintys.
    • Mes galime nebūti Dievu tačiau troškimais, jų vieningumu, galime savo esme - meile - prilygti Dievui, jo esmei, taip būti viena su juo. Tam ir yra esmė.
• Atsisakantys savęs
  • Gyvi, jautrūs pasąmone, atsakingi sąmone, sąmoningi
    • Išorinius požiūrius įsisaviname vidiniais požiūriais
    • Įsisavindami pakeičiame save
    • Įsisaviname išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Išorinis požiūris tvirtina, kad gyvenimas yra teisingas arba neteisingas. Pareiga apibrėžiama iš lauko (sandara), tai požiūris į požiūrį. Vidiniu požiūriu gyvename tiesiogiai. Rūpestis apibrėžiamas iš vidaus (dvasia), požiūris į stebinį. Branda susijusi su požiūriu į stebinį. Ir jų lygtimi X->Y. Sena savastis X, nauja savastis Y, perjungianti savastis ->. Kur įvyksta savasties pasikeitimas lygtyje X->Y ? Rūpėjimas X, tikėjimas ->, paklusimas P yra savasties pasikeitimo taškai.
    • Gyva savastis
  • Sąmoningėjame
    • Branda yra sąmoningas atsiskleidimas.
    • Branda išreiškia susivokimą, tad atskleidžia Sūnaus (bendro žmogaus) būklę.
    • Bręstame įsisąmonydami, kad gyvenimas neteisingas, sugebėdami tą priimti ir gyventi toliau nepaisant to.
    • Amžina branda sąmonė vis kuria naujus šablonus, kurie vis yra nepakankami, taip kad tenka jų atsisakyti ir juos tikslinti.
    • Sugebame mažiau išteklių, dėmesio kreipti į pasaulį, į pasąmonę, kas mums žinoma, daugiau kreipti į savo veiklą, puoselėjamą gyvenimą, kas mums nežinoma.
    • Išsiplėčiame sandara.
  • Susidėliojame.
    • Žmogus bręsta poslinkiu nuo savęs (savasties) į žvilgsnį (tai kas išgyvena savastį), toliau poslinkiu į tai kas gyvena už savasties, toliau poslinkiu į savastį kaip į ribą tarp dvasios savastyje ir dvasios už savasties.
    • Augimą galima suprasti bene dvejopai: kaip ketveriopai teigiamą skylę-meilę (rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą) ar šešeriopai neigiamą slenkstį, skirtumą tarp savasčių.
    • Brandą išsako saviugdos laipsniai. Brandžiausi išgyvenimai skatinami nesiekiamybės nes ja savarankiškiausiai ugdomės.
  • Renkamės gyventi dorai, dorove.
• Prisiimantys save
  • Gyvybingi, tvarūs aplinkybėse
  • Tvirti savo dorybėmis, vertybėmis
    • Įamžiname dorybę.
    • Turtėjame vertybėmis.
    • Įamžindami atpažįstame save.
  • Naujai suprantame, pažįstame save.
    • Branda yra tai, kaip išgyvenimas išlaiko mūsų dėmesį, sukuria ir atleidžia įtampą.
    • Sąmoningiau vertiname nežinojimą, savo santykį su Dievu per nežinojimą.
    • Nesitenkiname daliniu žinojimu, užtat vertiname visko žinojimą kaip nežinojimo atitikmenį.
    • Susitapatiname su savimi, save išjaučiame, atjaučiame, pajuntame, įsijaučiame, tad augame; arba nesusitapatiname su savimi, tad silpniname ryši, kaip kad neuronų.

Kodėl bręstame?

Dievas suteikia mums laisvę, kad jisai iškiltų mumyse

• Jeigu Dievas už mūsų priverčia mus, tai Dievas negali iškilti mumyse. Dievas mumyse iškyla mums save tikslinant trejybės ratu. Tikslinimu bendras žmogus (asmuo - Dievas mumyse) vis naujai atsiskiria nuo savo atvaizdo (asmenybės), nors jie susieti ko tampriau. Būtent branda juos sieja ko tampriau ir tikriau. Galimybė save tikslinti atveria galimybę savęs netikslinti, save bukinti ir netgi sąmoningai kitus bukinti, klupdyti mažuosius, kaip Jėzus sakė.
• Branda vyksta Dievui-sąmoningumui derinant asmenį-sąmonę ir asmenybę-pasąmonę, kad sąmonė bendrumo kalba teisingai išreikštų pasąmonės paskirą liudijimą, kad pasąmonė būti suprasta ir neiškreipta.

Laisvė su Dievu turėti ryšį arba jo neturėti

• Brandos tikslas yra kad galėčiau su Dievu turėti ryšį arba jo neturėti, ir taip ir taip. Panašus brandos tikslas yra tėvams auginant vaikus.

Laisvė sąmoningumu rinktis ar nežinoti sąmone ar žinoti pasąmone

• Augdami supratingi, išlaikome vaikišką požiūrį, nežinojimą, neapibrėžtumą, labiau atsparūs pasauliui, žinojimui, apibrėžtumui.

Laisvė pačiam brandinti save ar būti brandinamam

• Dvasiškai, žmogus gali rinktis, ar pačiam brandinti save, ar būtų įvykių brandinamu, kad jisai augtų sąmoningesnis.

Laisvė asmenybe įsipaišyti į bendrystę (tiek pasąmone, tiek sąmone, tiek sąmoningumu)

• Atsakome už paskiros asmenybės brandą, kaip ji įsipaišys į bendrystę.

Gyvenimas brandina

Kūnas sustatytas brandai

• Žmogus yra savo kūnu taip sustatytas, gamtos raidos išdėstytas, kad jisai augtų ir atitinkamai bręstų visuomenėje.
• Kūniškai žiūrint, branda yra dauginimosi grandinei reikalinga grandis, kuria padaugintasis tampa daugintuoju. Tad kūniškai branda yra laikinas reiškinys, kaip ir pats gyvenimas.

Gyvenimas verčia bręsti

• Daugelis brandina save nes juos tiesiog gyvenimas verčia. Jie žlunga eidami žalingu keliu ir jiems rūpi išsigelbėti.

Aplinka mus įtakoja bangomis.

• Kartais įvykiai mus pribloškia ir tiesiog verčia atsiliepti. O kartais mus palieka ramybėje.
• Atsiskleidžiame ir vienu ir kitu atveju. Kai neturime ką veikti, ar patys susirandame ką veikti? Ar pamąstome plačiau, pasirengiame ateičiai, gyvename sąmoningai, ugdome save? Kada mus užklups nelaimės, sunkumai, iššūkiai ar galimybės, atsiskleisime, kaip pasirengėme, ką sugebame. Galėsim pasimokyti iš savęs, kokios mūsų pastangos pasiteisino ir kokios ne.

Kodėl brandiname save?

Žmogaus saviugdos prasmė Dievo kampu

Dievui reikia, kad save patys patikslintumėme, sandarai, asmeniškai

• Kam to reikia? Mes kartais patys tiksliname save geriau negu kitas ar netgi Dievas mus patikslintų. Įsivaizduokime, kad kokia nors dieviška ranka bandytų mus patobulinti. Betgi jai reikėtų kaip nors prie mūsų prilįsti. O jeigu patys susitvarkome, be jokios pašalinės rankos, galime sandarai, tad tobulai susitvarkyti. Tai ypač svarbu atsisakant savęs. Juk tik mes patys galime savęs atsisakyti.
• Susapnavau: Dievui rūpi kaip save puoselėjame ryšium su kitais.

Žmogaus saviugdos prasmė žmogaus kampu

Puoselėjame savo laisvčę

• Ryšys su Dievu leidžia tikinčiajam gyventi arčiau ribos, labiau išeiti už savęs, labiau rūpintis kitais, labiau pasitikėti, kad jisai globojamas, labiau gyventi širdies tiesa, be patirties.

Patys brandiname save

Atsiveria galimybė, tarpas

• Aplinkybės skatina mus susigaudyti. Mes jose patekome nesąmoningai. Ką mums daryti? Tai išplaukia iš to, kas mes esame? Ar mes esame tik dabar, ar dar būsime ateityje? Ar mums rūpintis, kas mes būsime ateityje? Kas mus sieja su tuo kas mes būsime? Kas mums svarbiausia? Kokia vertybė mus atstoja? Ir kuria prasme mums tenka ją pranokti?

Atsakome už save

• Brandiname save nes atsakome už save.

Renkasi bręsti, susitelkia į brandos tašką

• Einantys teisingu keliu ir gyvenantys dvasios pertekliumi gyvena ant ribos, ant klaustuko, naujai susiduria su panašiais iššūkiais, pamato savo asmeniškus trūkumus ir ribotumus. Dar kiti savo tikslo siekia ramiai, kryptingai, darbingai, tačiau tuomet jiems tenka patiems rūpintis savo tolimesne branda.
• Jeigu atisakome sąmoningai save brandinti, galime priešingai vengti save brandinti, galime įtvirtinti blogus įpročius ar netgi tyčia puoselėti blogį.

Puoselėjame gyvenimo tikslą (asmenišką kodėl - ar) ir kryptį link tikslo (asmenišką kaip - koks)

• Brandos esmė - brandinti ir tikslinti savo gyvenimo tikslą - puoselėti brandos kryptį.

Įžvelgiame Dievo dalyvavimą, įsivaizduojame jo tikslą

• Susigaudydami suprantame Dievo galimybę, ir įžvelgiame ir palaikome jo tyrimą, ar Dievas būtinas? Ar jisai būtų jeigu jo nebūtų? Ir mūsų atžvilgiu, ko

Išskiriame Dievo tikslą (gyventi Kitu) ir savo tikslą (gyventi Savimi)

• Patirtis bendraujant su gaujomis. Ryšys su Dievu leidžia man atsiremti į pasąmonę, atjungti sąmonę, būti lankstesniam, apsispręsti, neprisirišti prie savęs ir savo tikslų, o įsijausti į kitą.

Skiriame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime.

• Sąmoningumu renkamės kada turime ryšį su Dievu, mus mylinčiu labai negu mes patys save, tad privalėtų jo klausytis, ir kada neturime ryšio, tad mums belieka patiems tikrintis trejybės ratu: nusistatyti, vykdyti, permąstyti.

Kaip bręstame?

Išmokdami už save atsakyti, save valdyti, tikslinti

• Amžinai bręstame pakaitomis įsijausdami ir atsitokėdami ir rasdami, puoselėdami, išryškindami, valdydami virsmo tašką.
• Pasaulio svyravimas - jis mus pakaitomis tampo ir palieka ramybėje - suteikia galimybe rūpintis ateitimi, ar ja nesirūpinti. Tad išorinis svyravimas tarp dviejų kraštutinumų grindžia vidinę trejybės rato galimybę.
• Bręstame tikslindami save, kai įmanoma - laikydamiesi Dievo požiūrio, o kai ne - patys save tikslindami.
• Brandos eiga. Kertinė vertybė padeda savęs atsisakyti nes mus suveda į tašką, nieko apimtyje, kuriame galima viską naujai išversti, naujai priimti. Nes mes esame jau atsiradę aplinkoje, tad turime savęs atsisakyti, kad galėtumėme save naujai priimti.
• Įsijausdami ir atsitokėdami. Žmonės atisakė laboratorijoje išvesti paskirus kaltinimus iš bendrų kaltinimų; bet sutiko išvesti bendrus iš paskirų. Vadinas, tai turi būti suasmeninta, išgyventa savo ar kitų asmeniškais pavyzdžiais. Tokiu būdu mokoma pasąmonė, kad ji galėtų atminti, atsiminti, iššaukti, išgauti.
• Ryškindami ir pranokdami savo kertinę vertybę. Žmogus bręsta ryškėdamas savo vertybe, užtat tvirtėja, kaip tiesos šaltinis, auga savo asmenybe, ja gali tampriau, savarankiškiau bendrauti su Dievu per jo vertybę, meilę.
• Gyvendami ant ribos, ant klaustuko, kur reikalinga Dievo pagalba, kur atrandame ryšį su juo.

Pasirengdami

• Brandinu save pasirengdamas brandos akimirkai. Kitaip teks bręsti po akimirkos, jos įtakoje. Tad akimirka yra likimas, o mano pasirengimas ar nepasirengimas yra laisva valia. Ar einu pas Dievą ar jisai manęs ieškos?
• Svarbu valią ugdyti nes jos pagrindu galiu leisti pasąmonei reikštis ir nereikia su ja kovoti. Valios ugdymu teisingai sustatau pasąmonę, diegiu įpročius, įamžinu dorybes.

Išsiplėsdami

• Amžinai bręstame plėtodami gyvybės savybių abėcėlę.
• Įsisavindami savo gebėjimus mylėti kaip bendras, besąlygiškas taisykles.
• Amžinai bręstame atsakomybe kai įtakojame kitus.

Asmenybę pakeisdami asmeniu

• Bręstame atviraudami kaip vaikai atvirauja. Paaugliai nustoja atvirauti, tad nutrūksta ryšys su jais, su jų vidumi. Palaikome kitų brandą palaikydami atviravimą.
• Tiek Dievas, tiek mes bręstame išgyvenimo apytaka, tad Dievo Sūnumi, Jėzumi, bendru žmogumi.
• Išorinį požiūrį įsisavindami vidiniu požiūriu.

Atsiremdami į Dievą, į meilę, į nežinojimą

• Brandai reikia atsiremti į Dievo požiūrį - į tėvo požiūrį į vaiką. Nes vaikas savaime bręsta, ogi tėvai jį brandina.

Teisingai susirikiuodami

• Amžinai bręstame vis labiau mylėdami asmenybes, asmenį - bendrą žmogų - Jėzų, Dievą.
• Mąstydami savarankiškai renkamės ne pasaulį, o asmenybę. Šviesiai draugaudami renkamės asmenį, ne asmenybę. Kalbindami Dievą renkamės jį, ne asmenį.
• Brandos kelias - abejingame pasaulyje išvystyti asmenybę kuriam rūpi, asmenybei tikėti asmeniu - bendru žmogumi, o asmeniui paklusti jam pranokstančiam Dievui. Svarbiausia yra tarpinė grandis - teisingai sustatyti asmenybę ir asmenį.
• Paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
• Jėzaus palyginimas apie sėjėją ir sėklą - keturi lygmenys kuriais reikia rūpintis.

Išgyvenimais, pribrendus aplinkybėms

• Reik persimesti iš savęs, kaip būtybės, į savo aplinką, paskui iš tos aplinkos į naują būtybę.
• Branda išliekame tie patys, mus skiria (Dievo) nulybės atvaizdas, o taip pat skiriamės, tad mus sieja laisvumo (gerumo, septynerybės) atvaizdas. Mes bręstame (esame laisvi), sąlygos nesikeičia (jas išlaiko Dievas, nulybė). Prasmė yra ryšys tarp (nekintamų) sąlygų ir (atitinkamos) brandos. Jei sąlygos bus išlaikytos, brandos sulauksime. Branda įvyksta suvokimu, jo virsmu, įsisavinant požiūrį. Užtat, savo ruožtu, jausmai įamžinami, išverčiami vertybėmis.

Suvesdami dvasią trimis kampais

• Savastis iškyla iš dvasios -> savastis brandinama dvasia (ja sueina trys valios).
• Savastis A padalinama į dvi: B ir C. B veda mus tolydžiai iš A į C, užtat jaučiam savo laisvumą. Atsisakome savasties A ir priimame savastį C. Tuomi pasikeičia mūsų vidurys. Ir tuomet suvokiame, atvirkščiai, kad B yra išėjimas už A, už savęs. Tai primena aplinkybių apibrėžimą - jų žaidimų išprotavimą, kaip dėmėsys pasikeičia, pavyzdžiui, pereinant iš daikto į eigą.

Kas svarbu brandai?

• laisvumas (tarp būtybės ir aplinkos), kad būtų laisvė (rinktis būtybę) ir gali rinktis savo aplinkybę, keisti aplinką. O laisvės įrodymas yra, kad pasikeitė būtybė.
• rūpintis, tikėti, paklusti - tai susitapinti su aplinkybėm, su meile, vietoj kad su būtybėm Rūpintis, tikėti, paklusti, tai reiškia susitapatinti su savo aplinkybėm, su meile, o būtybė tai gyvybė. Rūpintis, tikėti, paklusti yra "derėti" (ne "būti"), ir tai susiję su išsiaiškinimais.
• Brandai apibrėžti reikalingos visos šešios išgyvenimų rūšys.

Kaip bręsti

• Kai neturi su kuo bendrauti, kai neturi sau lygių ar panašių, kai nėra kas padėtų įsijausti ir atsitokėti, kas pamylėtų ir ugdytų sąmoningumą, tuomet visgi lieka Dievas, kurio pagrindu galima atsitokėti nuo savęs ir įsijausti į save. Ir tai galime daryti aštuongubu keliu, kad ir malda Tėve mūsų.
• Savęs pasitikslinimas: Galima pasimokyti iš savo klaidų. Tokiu būdu galima trejybės ratu išbandyti du skirtingus požiūrius, viena po kitos, vietoj kad abu iš karto, kaip kad Dievas. Ir tokiu būdu trejybės ratas savo apsisukimais grindžia padalinimus. Aštuonis kartus apėjus trejybės ratą išsakomi visi padalinimai. Svarbu nuoširdžiai mokytis savo kailiu.
• Klausimas Ką veikti su savo gyvenimu? padeda žmogui bręsti.
• Gyvenimas asmenybe kyla iš vienų vienumo, gyvenimas asmeniu iš bendražmogiškumo, gyvenimas Dievu iš dvasios plazdenimo. Tai brandos sąlygos.

Bręstame brandos šuoliu

• Galiu bręsti tiktai pripažindamas save kaip nepilnai atsiskleidusį. Pripažįstu savo ribą ir pripažįstu visumą už mano ribos.
• Atsisakome savo požiūrio.
• Priimame naują požiūrį - bendro žmogaus - ir jo požiūriu taikome, išgyvename mūsų žinojimą.
• Tad taikome ir išplečiame mūsų žinojimą. Išmokstame, koks žmogus tai žinotų. Tampame tuo žmogumi, išpuoselėjame jo įpročius.
• Laikomės požiūrio. Apytakoje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio.
• Panašiai, Dievas priima naują žinojimą - Dievo - išsiaiškinimo būdus, Dievo raiškas, visaregį, vieningumą ir jo sąlygas, viską. Tai Dievo atvaizdas, savastis, dorovė, atvirumas brandai.

Brandos rūšys

Išgyvenimo apytaką ir susijusius išgyvenimus išgyvena asmuo (bendras žmogus), ne asmenybė. Tačiau asmuo savęs nemato tiesiogiai, o mato per atvaizdus, įskaitant asmenybę. Tad asmens savastis yra asmenybė.

Asmuo bręsta skirtingais būdais.

• Viduje jisai tvarkosi amžinai trejybės ratu tobulinama gija, taip pat ateičiai kaupiamomis žiniomis (informacija), kuri gali ateityje paveikti asmens raišką.
• Išorėje jisai tveria santykius keturiais lygmenimis su Dievu, su savo asmenybe, su kitų asmenybėmis, ir su pasauliu.

Išorinių santykių keturis lygmenis galime suprasti kaip mus sužadinančius, prakalbančius muzikos instrumentus. Išgyvenimai prasideda priėmimu. O taip pat paskui priimame iš savęs, iš savo savasties, iš to ką sukaupėme išgyvenimuose. Atvaizdai leidžia žinias pasiimti vėliau.

Trejybės ratu kopiam trimis laipteliais, iš pasaulio į asmenybę, iš asmenybės į asmenį, iš asmens į Dievą. Ir pasiekus Dievą, jisai atsiliepia dingdamas, naujai atverdamas mums trejybės ratą.

Širdies tiesa mumyse jau yra. Mes bręstame:

• išmokdami, kad pasaulyje gali būti priešingai pasaulio tiesa
• išmokdami, kad pasaulyje taip pat gali pasitvirinti širdies tiesa
• išmokdami teisingai suderinti, teikiant pirmumą širdies tiesai

Tokiu būdu gyvenimu įsisaviname mumyse glūdinčią širdies tiesą.

Save patikriname kitais - savo asmenybę kitų asmenybėmis.

Brandą palaikantys leidžia tverti savo įvaizdį. Savastis yra įvaizdis. Asmenybė yra asmens atvaizdas.

Brandos rūšis reikėtų papildyti aštuonerybe (siejančia išorę ir vidų) ir keturių lygmenų šešiomis poromis (lygmenis teisingai rikiuojančiomis).

Brandos pavyzdžiai

Mano išgyvenimai yra mano brandos pavyzdžiai. Juos galiu apmąstyti ir rūšiuoti.

• Tikslinau valios, širdies, proto, kūno santykį.
  • Pasitaisiau svorį.
  • Kovojau su savimi neglamonėti savęs.
  • Nusprendžiau puoselėti draugystes.
• Keičiau požiūrį į Dievą, asmenį, asmenybę, pasaulį.
  • Supratau, kad nebūsiu vertinamas dėl to, kad aš geras.
  • Supratau, kad branda bendravime nevyksta pakopomis.

2017 m. kovo mėn. 13 d. surengiau renginį rinkti ir rūšiuoti brandos pavyzdžius.

• Išsigryninimas. Abu tėvai mirė kai ji buvo jauna. Ji buvo mamos palepinta, įnoringa, vienintelis vaikas mamai. Kančia ir susitaikymas. Ego menko. Teko priimti Dievo valią. Visa tai padėjo sustiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, nors ir po to buvo visokių klystkelių. Kai kurie žmonės labai, labai padėjo - ateitininkai, kaip Dievo siųsti, ir tėvas Saulaitis. Liko begalinis trapumas, taip pat įžvelgė, kad daug kas gyvenime yra tuščia. Nepaisant, kad jos tikėjimas sustiprėjo, ji nenorėjo, kad jie numirtų, ir viską padarytų, kad jie būtų gyvi.
• Nubudimas. Iš įvairių įvykių išaugo supratimas, kad kažkas gali pasikeisti staigiai, yra dalykų laikinumas. Tai įvykių seka, daug refleksijos, protavimo įvykiai. Nėra prasmės pyktis, nėra prasmės savintis. Suabejoti "Aš". Seneliai tikintys, pajuto belydinčią Dievo pajautą. Viskas yra dieviška, o aš sąlygiškas. Viskas skleidžiasi spontaniškai. Mumyse Dievas reiškiasi.
• Perversmas - Dievas myli - Dievas manyje, esmė
• Dievo balsas - pasižiūrėk į save - kaip nesidomi kitais - įsiterpė balsas į šį pasaulį
• Perskaitė Čechovo apysaką, suprato kažką. Perskaitė Plechanovo estetiką, pradėjo vaikščioti su protingais žmonėmis. Kūryba tapo kūrėjų rato žmogumi. Kartą tėvą išbariau, o tėvas tylėjo, supratau, kad jis bręsta.
• Subrendimas. Septynerių metų amžiaus, ligoninėje, stebėjo, kaip vaikai miršta, kaip jais nesirūpinama. Ryžosi vieną gelbėti, maitinti.

2017.02.02 Asmeninė vertybė, ją ryškinantys klausimai ir mūsų gyvenimo rūpesčiai

Sulyginau Dievo rūpesčius ir mūsų brandos rūšis

Dievo rūpesčiai - mūsų branda. Senasis Aš ir Naujasis Aš ryšium su kitais.

• Besąlygiškumas: Išsigryninimas. Atmesti visa, kas ne esmė. Ilga eiga (per)
• Niekas: Perversmas. Staigus.
• Kažkas: Ilgalaikis nubudimas. Daug trumpų įvykių per ilgą laiką.
• Betkas: Bendro ryšio atpažinimas. Daug vidutinio ilgio įvykių per ilgą laiką.
• Viskas: Subrendimas. Išskyrimas. Vidutinio ilgio įvykis, paveikė ilgam.
• Klausimas: Dievo balso - pataisymas. Susiprotėjimas - elgesio apgenėjimas. Staigus - po vidutinio ilgio elgesio - ir tarsi iš begalybės.
• Atsakymas: Naujas požiūris. Pasipildymas kitų požiūriais. (Po) ilgo laiko gyvenimo, ir per vidutinio ilgio laiko permąstymo.
• Sąlygiškumas: Auka. Pasipildymas sąlygomis. Staigus - prieš vidutinio ilgio laiką.

Užrašai

• Žmonėms svarbu: Kas Dievas galėtų būti?
• Žmogaus savybės nusako koks jisai atrodo. Tad ar gali savybės būti tikslu? Tačiau savybėmis permąstymas (savybių pastebėjimas) pranoksta vykdymą (savybių išreiškimą). Tad gal savybės sutampa su buvimu, su nusistatymu?