Mano asmeninė patirtis, kad Dievas nebūtinai geras
Mano gyvenimo aplinkybės labai geros, o kitų ne.
Aš bandau padėti kitiems ir neaišku ar jie to nori.
Aš ką nors gražaus pasiekiu ir neaišku ar man kas dėl to atsiveria.
Buvau iš labai daug kur išmestas dėl to, kad buvau geras.
Negalėjimas būti su man brangiais žmonėmis.
Nesupratimas, kodėl man buvo diegiamos kai kurios vertybės.
Gyvenau be bendraminčių
Žmonės nesidomi tuo, kas turėtų būti svarbu.
Aš tikėjau Jėzumi ir neaišku, kas iš to gavosi.
Ir nepaisant to, geri dalykai man atsitinka, visai be ryšio.
O į šituos dalykus galima pasižiūrėti kitaip... bet ar nuo to Dievas laikytinas geru? Jeigu jo gerumas visiškai nenuoseklus?