Dorovės klausimai

• Kokie pagrindiniai dorovės klausimai?
• Kaip dorovės klausimai tarpusavyje susiję?
• Ką konferencijoje "Gyvenimo būdas ir stilius" išsakytos sąvokos gali pasakyti apie elgesį ir dorovę?
• Suvokti išgyvenimo apytaką ir dorovės tyrimą santykyje su suvestine, kaip Dievas tiria mumis, kaip išsiskiria nežinojimas kažko ir žinojimas kažko, kaip renkamės gyventi ne savimi, asmenybe, o bendru žmogumi, asmeniu.
• Kaip klausimai (Koks? Kaip? Kodėl? elgesys) susiję su atsakymu, kad bet kokiu atveju elgiamės (Ar elgesys!) ?

Tirti dorovę

• Rūšiuoti išgyvenimų dorovę.
• Tirti išgyvenimų dorovę ir juose ieškoti įvairių pobūdžių prisiminimų.
• Kaip dorovė remiasi svarbos nustatymu?

Ar, ką, kaip, kodėl amžinai bręstame?

Kodėl turėtumėme veikti?

• Kas mums svarbu?
• Kas mums svarbiausia ir kodėl?
• Kaip dorovė ima rūpėti?
• Kokie išminties pamokymai?
• Susieti dorovės rėmus ir gėrio kryptis.
• Poreikiais pagrįsti dorovės rėmus, kaip įvairiai suprantame gerumą?
• Kaip žmogus susigaudo, jog reikia keisti kryptį?
• Kokios mūsų vertybės?
• Jeigu tikslas yra gyventi nežinojimu, ar mes turėtumėme didinti savastį (labiau įsijausti) ar mažinti savastį (atsitokėti)?

Kaip turėtumėme veikti? Koks mūsų pasirinkimų malūnas?

• Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
• Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?
• Kaip pasąmonė išplečia sąmonę?
• Kaip atmintis išplečia protą?
• Kaip kalbos tveria atmintį ir sąvokas?
• Kaip mus įtakoja mūsų pažįstami, pavyzdžiui, kad naudotumėme svaigalus?
• Kaip bręstame?
• Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį?
• Kokia sąmoningumo lygmens svarba?
• Kokie dorovės dėsniai? Juos rinkti.
• Kaip Dievas vis naujai iškyla žmogaus elgesyje?
• Kaip žmogus puoselėja dorą?
• Kas jam trukdo dorai elgtis?
• Kaip žmogus dorove atsisako savęs?
• Kaip gyvename bendru žmogumi?
• Kaip gyventi?
• Kaip žmonės elgiasi? Ir kaip turėtų elgtis?
• Kaip valia pasireiškia dorove?
• Kaip dorove mylime save ir sąmoningėjame?

Ką turėtumėme veikti?

• Kaip mums būti viena?
• Kaip įsipareigojame būti viena?
• Kaip mums būti viena?
• Kaip esame viena?
• Dievas kuria save (viską, pasaulį, mūsų sąlygas) ir atitinkamai bendrystę, žmogus kuria save (savo sąlygas) ir atitinkamai bendrystę. Ar tai ta pati bendrystė?
• Kaip renkamės gyventi visais ir ne tik savimi?
• Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?

Ar mums veikti: Kas yra blogis?

• Kokios sandaros ir sąvokos grindžia dorovę?

Kas mums trukdo veikti ką turėtumėme?

• Kaip Dievas įprasmina blogį, išardo, pritaiko ir sieja su gerumu?
• Ar gali žmogus ar būtybė žinodami tyčia rinktis blogį sau ar kitam? Tyčia rodyti blogą valią? Kaip ir kodėl?

Ieškoti dorovės sąvokų

• Susipažinti su Toulmin? ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
• Susipažinti su Bourdieu? sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
• Susipažinti su Foucault mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.

Tiriu: Atsakomybė Pamokymai

---

---

Sąmonė - dorovė

Dorovės klausimas: Kaip žmogus turėtų elgtis?

• Kas yra dorovė?
• Kodėl derėtų veikti?
• Kaip derėtų veikti?
• Ką derėtų veikti?
• Ar derėtų veikti? Dorovės atsakymas: Žmogus jau veikia
• Bendras suvokimas
• Daugiau žinių
• Užrašai

Kas yra dorovė?

Dorovės esmė: Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas.

• Tad sąmoningėjimas.
• Užtat dorove mes patys sąmoningėjame.
• Dievo būtinumo reikalavimas.
• Dorovės esmė yra mūsų privalėjimas atsiverti, sąmoningėti, puoselėti ryškesnį sąmoningumą, užtat amžinai bręsti ir atsiskleisti.
• Dorovė yra meilės ir sąmoningėjimo nustatymas, pamatavimas, įrodymas.
• Meilė išplečia dorovės reikalavimą, jį taikydama visų asmenų santykiams. Meile įvairiai renkamės platesnę apimtį vietoj siauresnės apimties. Meilė tad palaiko sąmoningėjimą. Meilė vienija mūsų pasirinkimus, užtat puoselėja mūsų vieningą kertinę vertybę, mus atstojančią.
• Dorovės esmė - išgyvenimo apytakos esmė - yra išskyrimas kažko nežinojimas ir žinojimas, būtent savęs nežinojimas ir žinojimas. Atitinkamai, Dievą suvokiame, kaip priešpriešą mūsų būklei. Ryšium su mūsų vidumi, Dievas yra už mūsų. Ryšium su mūsų pasauliu, kuriame esame, Dievas yra mumyse visuose, kiek mes laisvi nuo pasaulio.

Dorovė yra sąmonės (bendro žmogaus) permąstymas elgesio.

• Atsisakome savęs. Gyvename bendriau.
• Sąmonės dorovė yra pasąmonės elgesio išvertimas.

Dorovė rūpinasi, kaip mus labiau atverti.

• Kada nustatyta apimtis, turėtumėme išeiti už savęs, rinktis vienumą, vietoj kad trauktis gilyn į save ir prisirišti prie savęs. Kai lyginame dvi apimtis, turėtumėme rinktis platesnę apimtį, kaip kad turėtumėme rinktis platesnę širdies tiesą.

Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas.

• Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena, gyventi visais, gyventi Kitu.
• Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.

Dorovė yra išėjimas už sąlygų.

• Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.
• Atsiplėšiame nuo savo sąlygų.
• Jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą.
• Skiriame, kas besąlygiška - Dievo, ir kas sąlygiška - mūsų.
• Išeiname už savęs, už apimties.

Dorove (amžinu gyvenimu) deriname žvilgsnius.

• Apytakos derina požiūrius, tačiau dar reikia suderinti žvilgsnius.
• Esame laisvi savo žvilgsnius derinti ar nederinti su Dievo ir kitų žvilgsniais.

Dorovė yra savęs patikrinimas.

• Tad esminė tyrimo veikla.
• Visi tyrimai kaip nors susiję su savęs patikrinimu, jį plėtoja ir užtat iš jo išplaukia. Tai primena matematinės analizės teorema apie "fixed points", kas galėtų būti reikalinga išverčiant tyrimą ("inverse").

Dorovė teisingai surikiuoja vienumo pagrindus.

• Dorovė kartu surikiuoja svarbos pagrindus.
• Dorovės esmė tad yra visus rūpesčius sudėlioti taip, kad vienaip ar kitaip visada būtų pagerbta tai, kas yra svarbiausia. Užtat svarbu ištirti visas tas pagarbos galimybes ir jų algebrą.
• Dorove sustatome klausimus, kuriuos tiriame iš savo - asmens - kampo, ne iš Dievo kampo. Galime mylėti besąlygiškai, mylėti Dievą, tad gyventi tiesiog Dievo klausimais: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? Tuomet visi klausimai visada savo vietoje, ir atitinkamai gyvename Dievu: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Nes kiekvienas klausimas žino savo apimtį. Tačiau jeigu verčiau mylime sąlygiškai, mylime save, tada gyvename asmenų klausimais. Ir tuomet turime patys nustatyti apimtį ir patys dora suderinti klausimus: Ar Dievas yra? Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? Dorovė tad yra jų teisingas jų sustatymas, tad teisingas vienumo sampratų išdėstymas, o jais remiasi: gyvenimas, betkas, pasirinkimai, valia.

Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais:

• Esant apimčiai, sąlygoms, besąlygiškai rinktis išeiti už savęs, už apimties, vietoj kad trauktis gilyn į save.
• Lyginant dvi apimtis, dvi sąlygas, rinktis platesnę apimtį, labiau skiriančią sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.
• Atsitokėti, pereiti iš Koks į Kaip.
• Ugdyti pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę.
• Iššaukti Dievą.
• Renkamės gyventi ne šiaip, o amžinai.

Kaip derėtų veikti? Netroškimais šešeriopai renkamės platesnę iš dviejų apimčių

• Kada nesame išėję už savęs, bet nesame prisirišę prie savęs, ir mąstome nešališkai apie visuomenę
• Iš šešių galimybių, penkios yra kaip nors susijusios su visuomene
• Susigaudome, renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame
• Santykinė, sąlyginė dorovė - vienumo sampratų lyginimas - nusistatymų vertinimas
• Gyvename sąmoningai. Sąmoningai išgyvename save.
• Tiriame, kaip meile palaikome gyvybę.
• Renkamės sąmoningumą - verčiau mokytis valios pagrindu - vertybėmis, nė širdies - lūkesčių; labiau širdies pagrindu nė proto - abejonių; labiau proto pagrindu nė kūno - poreikių.
• Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.
• Puoselėjame šviesuolių bendrystę, kartu puoselėjame visų vienumą besąlygiškos tiesos pagrindu.
• Dorovė yra doros bendrystės kūrimas.
• Susigaudome keturiomis vienumo sampratomis, kūnu ir protu ir širdimi ir valia, jog gyvenime renkamės ne šiaip, yra pasekmės, ir tad renkamės ne šiaip gyventi, o amžinai bręsti, juk žiūrime toliau, užtat suvokiame ir priimame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas.
• Elgesio ir dorovės apibrėžimai labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų, kaip plačiai suprantame gyvenimą.
• Dorovė atsiranda kada įsivaizduojame mums skirtą kelią, o jeigu tokio neįsivaizduojame, tada jis mus niekaip nevaržo. Tad pirmiausiai tenka susigaudyti, kad gyvenime yra kelias, o paskui, kad reikia stengtis jo laikytis.
• Ko labiau sąmoningai išgyventi sąlygiškumą. Palyginti pirmines sandaras. Kūno poreikius sąlygose išgyvename nesąmoningai. Tiktai išėjus už savo sąlygų galime juos išgyventi sąmoningai. Protu sąmoningėjame sąlygose vienu matu, širdimi dviem matais, or valia trimis matais.
• Dorovė yra išgyvenimas - gyvenimas savimi.
• Dorovė skiriasi nuo elgesio, kaip gyvenimas nuo gyvybės. Gyvenimas yra gyvybės išgyvenimas?. O gyvybė yra nauda.
• Renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame
• Elgesys išsako, kaip renkasi. (Atsakymas) Užtat, kaip galėtų rinktis? (Klausimas) Ir iš to, kaip galėtų, būtent kaip turėtų rinktis? (Turint žinių.) Vardan to, kuris neabejingas, kuriam rūpi? (Esant pastoviai, išliekamai savasčiai.)
• Bet kokį pasirinkimą tarp dviejų apimčių išverčiame į pasirinkimą tarp asmenybės (savęs) ir asmens (bendro žmogaus).
• Dorovė: gyvenimas mažais žingsneliais (dangaus karalystė)
• Dorovė yra gyvenimas viena - gyvenimas visais.
• Mūsų troškimas yra gyventi viena. Tačiau mūsų būklė yra tarsi lyg tai mes nesame viena. Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Mūsų tokie lūkesčiai dažnai nepasiteisina, o mums tenka rinktis, ar laukti to ko trokštame, ar to kas bus? Juk sprendžiame, laukiame kiekvienas atskirai.
• Yra trys vienumo pagrindai: vienumas Dievo už mūsų; vienumas asmens gyvenančio visais; vienumas mūsų asmenybių įvairovės pilnatvės. Atitinkamai paklūstame, tikime ar rūpinamės.
• Mūsų vienumo pagrindas negali būti mūsų pačių pasirinkimas, mūsų pačių lūkestis ir sulaukimas, bet už mūsų valios glūdinti Dievo valia. Tad mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai, kaip mūsų vienumo būtinam pagrindui.
• Dorove yra mūsų pagrindas rinktis, kaip gyventi.
• Kaip yra dorovė? Dorovė mus sulygina su mūsų aplinkybėmis, užtat tuomi mus apibendrina ir mus išreiškia įsakymu mylėti.
• Dorovė: turime rūpintis visų labu, ne savo labu. Platono žodžiais, rūpi visos valstybės gerovė, ne kurios nors jos dalies. Užtat rūpi ne teisingumas paskiriems žmonėms, bet visumai. Užtat turime gyventi, aukotis visų labui. Tada kitaip atrodo teisingumas.
• Susigaudome, jog būtent mes "turėtumėme" būti geri. Būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui. Dievas ir gerumas būtent mums būtini.
• Lygindami keturias apimtis dėmesį perkeliame iš Dievo ir visuomenės į save, savo asmenybę ir asmenį, į apimtis Koks ir Kaip.
• Įvairiai paaiškiname, jog Dievas nebūtinai geras:
• Dievas yra nežinojimas, tad mes Dievo nepažįstame, tuo tarpu, mes gerumą pažįstame.
• Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
• Žodis "geras" jo nevaržo.
• Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
• Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
• Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
• Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
• Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
• Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
• Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
• Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.
• Elgesį reikėtų pakeisti dorove. Elgesį (kaip gyvename) derėtų pakeisti dorove (kaip turėtumėme gyventi).
• Gerumo kryptys: Vertybės klausimai.
• Kertinę vertybę supa klausimai vis naujai išryškinantys, kaip mums žinoma vertybė neprilygsta jos išreikštam nežinojimui. Gerumas yra tasai laisvumas, tas neatitikimas, ir gėrio kryptys nurodo klausimų galimybes.
• Gerumas iškyla gėrio kryptimis, jisai labai įvairus. Tačiau gerumo pradas yra gera širdis.
• Reikia žiūrėti ne į gerą širdį (Dievą), bet iš geros širdies į gerą valią, gerą naujieną.
• Gerumas yra laisvumo šaltinis, jo dvasia.
• Geras pradas - gera širdis. Mumyse yra geras pradas, kuris išryškėja vertybe. Ir myliu Ievą nes ja mylėdamas galiu pajungti tai vertybei tiek savo kūną, tiek protą, tiek širdį. O permainos išsako tiek atitrūkimus atitokėjimus tiek saitus tarp šių savasčių netroškimų. Dievo Tėvo pirmapradiškumas savarankiškume, nieko troškime, o jam išeinant už savęs, dieviškumas iškyla vertybėse, visko netroškime, Sūnuje.

Ką derėtų veikti? Asmeniškai atsitokėjame, pereiname iš Koks į Kaip

• Kada esame prisirišę prie savęs, tada svarbu rinktis gyventi asmenimi vietoj kad asmenybe
• Dorovė yra vidinis nusistatymas, metafizinis nusistatymas. Nedoras nusistatymas - manyti, kad mes visi esame skirtingi žmonės. Doras nusistatymas - esame vienas žmogus skirtingose aplinkybėse. Dorovinis iššūkis - kaip priimti valių daugybę. Atjauta yra tam naudinga priemonė tačiau nebūtinai ir gal neesmingai.
• Suprantame, kad esame netikslingi, netobuli. Skiriame kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.
• Ketverybės žmogiški lygmenys. Žmogus yra tiktai dviejose apimtyse (kažkame ir betkame), o Dievas yra visose keturiose.
• Dorovė yra savęs pakeitimas nešališka, nesąlygiška vertybe. Tai įvyksta mums pereinant iš Koks į Kaip. O toliau, turėdami vertybę, galime patirti, kad jinai nepakankamai, kad klausimai mus veda už jos. Bet tai įžvelgti reikia pirmiausiai save pakeisti savo vertybe.
• Dorove žmogus pakeičia save nešališku dėsniu, nes jisai pats yra pakeitęs Dievą tariamai paneigdamas savo dieviškumą. Tad dorove žmogus prisiima savo dieviškumo pareigą, atsisako savęs, savo atsiribojimo ir savo šališkumo, savanaudiškumo.
• Savo elgesį grindžiame nuostatomis - dėsniais - kuriais galime pasitikrinti ir kuriuos galime patikrinti.
• Susigaudome.
• Skiriame, kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.
• Dorovė yra Sūnaus susivokimas, kad jisai yra Dievas.
• Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
• 7tas požiūris - nerimas (jauduliai) - ar darau ką nors tuo klausimu (dvejonės) - rūpintis kitu.
• Dievo būtinumas sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.
• Mes elgiamės, gyvename šiaip, o Dievo Sūnus gyvena taip, kaip turėtumėme gyventi. Jisai gyvena Dievu.
• Dorovė - mes renkamės apibrėžti save, su kuo tapatinamės - kas mes esame?
• Kodėl yra dorovė? Dorovė yra amžinos brandos pagrindas, nes jinai leidžia mums sutapti su savimi, su tuo kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.
• Gyvename nežinojimu, tiesa. Tiesa yra, kad nežinome.

Elgesį reikėtų išplėsti dorove

• Elgesį reikėtų išplėsti dorovės sąvokomis kaip nežinojimu, meile, Dievo valia, Dievo įsakymais) išplečia elgesį.
• Derėtų vis išplėsti sąvoką "derėtų".

Vienumas

• Mums kaip asmenybėms reikia išsiskirti, o mes bandome jų pagrindu vienytis, ir priešingai, mums reikia gyventi bendru asmeniu.
• Asmenų vienumas: Tiesa yra tai, kas leidžia visoms galimybėms atsiversti, paaiškėti, pasireikšti, jų nevaržo.
• Nenuoseklumą, pavyzdžiui, Šventajame rašte, kaip elgėsi su Marija ir Zachariju, įžvelgia tas, kuris ieško bendro dėsnio, užtat neranda. Jo neranda tas, kuris nori pateisinti paskirą atvejį.
• Nėra dora tvirtinti, pavyzdžiui, visi miršta, tad nebūtina man padėti išgelbėti gyvybes, nes žmonės vistiek mirs. Betgi privalome kitus mylėti kaip kad mylime save. Tad privalome mylėti sąlygose.

Kodėl derėtų veikti? Ugdome pasąmonę, kad palaikytų sąmonę

• Ugdome sąmoningumą - sąmoningai puoselėjame pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę.
• Prisiimame atsakomybę už tą tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės, kuriame gyvename.
• Pasižiūrime į save.
• Tikriname save trejybe.
• Dorovė yra ištisinis savęs tikrinimas.
• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti. Šis sąmoningumas yra mūsų laisvės šaltinis, nes leidžia gyventi tiek pasąmone (žinojimo pagrindu - įkūnyta vertybe), tiek sąmone (nežinojimo pagrindu - iš nežinojimo išpuoselėta, sutverta vertybe).
• Save pakeičiame besąlygiška vertybe, kuria gyvendami galime mokytis ir ugdytis, kurią galime tikslinti.
• Suvokiame, kad nesuvokiame. Skiriame suvokimą ir nesuvokimą.
• Skiriame Dievo besąlygiškumą ir mūsų sąlygiškumą. Suvokiame savo laisvę, jos dievišką šaltinį mumyse.
• Dorove sąmonė puoselėja pasąmonę, kad ji atitiktų sąmonę ir ją palaikytų. Tobuliname pasąmonę sąmoningai gyvendami jos tveriama kertine vertybe, ją nuoširdžiai tikrindami, ryškindami, tikslindami. Širdingai gyvename savo vertybe, taip kad jinai mus atstotų, juk būtent ją galime tobulinti. Pasąmonę puoselėjame trejybės ratu, kada renkamės brandinti save.
• Ryškiname nežinojimą. Elgesį grindžiame nežinojimu.
• Išlaikome sąmoningumą.
• Prisiimame atsakomybę, jog privalome patys susigaudyti, apsispręsti, rinktis - Dievas ir niekas kitas už mus tai nepadarys. Turime remtis savo nežinojimu.
• Laikomės nežinojimo kelio.
• Dorovė yra sugrįžimas į kelią - troškimo, laukimo, nežinojimo. Elgesys yra nukrypimas nuo kelio - į netroškimą, sulaukimą, žinojimą.
• Dorovė tad yra nukrypimas nuo nukrypimo. Mūsų dorovė yra, kad mes vis sugrįžtame į save, į savo gerą pradą.
• Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje (kuris kreivas, taip kad ištisai nuklystame, ir kuris teisina nuklydimą) dera gyventi teisingais (laikytis kelio).
• Žmogus turėtų gyventi kryptingai, tikėti, kad yra kelias ir jo ieškoti, remtis kelio pavidalu, vaisinga jo prielaida.
• Tarpas yra skirtumas tarp nežinojimo ir žinojimo. Mūsų elgesį, susigaudymą ir dorovę reikia plėtoti tarpo pagrindu, ką jisai reiškia šešerybėje, laipsnyne, aštuongubame kelyje ir kalbose.
• Tiesa mus išlaisvina nes ja išeiname už savęs - nebandome apsisaugoti, kas bus - nesidangstome savastimi. Savastis turėtų leisti mums labiau prieiti, labiau išeiti už savęs.
• Atpažįstame save. Skiriame sąmonę ir pasąmonę.
• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.
• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.
• Dorovė išskiria sąmonę ir pasąmonę. Atsiplėšiame nuo savo sąlygų, nuo savo pasąmonės - gyvename sąmone.
• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.
• Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)
• Dorovė išsako žmogaus būklę. Žmogus gyvena trejybės ratu. Jisai skiriasi nuo Dievo sūnaus tuo, kad jis dar nesusivokia, jog yra Dievas. Užtat jisai nepaklūsta Dievui, nenuolankus jam, nesupranta savo santykio su juo, nemoka Dievą įpareigoti, melsti.
• Dorovė yra raktas į mano klausimus dėl sandarų.
• Dorovė yra koks elgesys "turėtų" būti.
• Sąvoka "turėtų" skiria elgesį ir dorovę.
• "Turėtų" reiškia "Atsakyti už". Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
• Apibrėžimas "turėtų" yra pagrindinis turinys. Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir visos trys kalbos (lūkesčių rūpesčiais, abejonių reikšmėmis, poreikių įvykiais) išsako, ką reiškia "turėtų". Pavyzdžiui, padalinimai išdėsto mąstymo galimybes; abejonės - patinka, reikia, tikra, keblu, protinga, neteisinga - visos susijusios su privalėjimu; troškimai ir lūkesčiai susiję su tai, ko tikimės.
• "Turėtų" suprastina sąlygiškai ir, taip pat, besąlygiškai.
• "Turėtų", tai nepriklausymas nuo sąlygų, užtat tai besąlygiškumo išraiška. Tačiau pačios sąlygos gali būti besąlygiškos, ar besąlygiškumas gali būti sąlygiškas, užtat tada šį sąvoka painiau taikoma.
• Dorovės raktas gali būti pačios dorovės pavidalas: dorovinis mąstymas mus išjudina spręsti ar save išsijudinti.
• Dorovė yra mūsų dalinė, sąlyginė atsakomybė, tame tarpe tarp nežinojimo ir mūsų vertybės.
• Dorovė yra dalinis valdymas - santykyje su Dievu - kuria vykdome Dievo valią, paklusdami, tikėdami ar rūpindamiesi, taip sukdamiesi trejybės ratu. Dalinis valdymas iškyla Jėzaus palyginimų pamokymuose.
• Dorovė iškyla tarpe tarp vertybės ir Dievo, tarp visuminio žinojimo (suvedimo) ir nežinojimo (nesuvedimo), meilės vardų (vertybių) ir jos neįvardijamumo, tai yra tarpe, kuriame iškyla klausimai. Klausimai sudaro klausimų ratą apie vertybę. Gal kiekviename padalinimui po vieną klausimą, jie išsako tarpus tarp vertybės ir tos Dievo begalinės meilės už šio pasaulio.
• Ugdome sąmoningumą
• Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas
• Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais. Šie klausimai išsako mūsų vertybės nepakankamumą:
  • Kaip mums taikyti savo vertybę? (ką, kaip, kodėl veikiame) Kaip apskritai (ką veikiame), kaip savo gyvenime (kaip veikiame) ir kaip plačiau (kodėl veikiame)?
  • Kodėl mes netaikome savo vertybės? (ką, kaip, kodėl turėtumėme veikti) Kodėl jos nėra (ką turėtumėme veikti), kodėl ja negyvename (kaip turėtumėme veikti) ir kodėl jos nemąstome (kodėl turėtumėme veikti)?
• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dorovė yra gyvenimas Dievu (ir savimi, ir visais - Dievo šokiu - arba išėjimu už sąlygų - šešerybe).
• Trejopa meile gyvename Dievu už mūsų, kuriuo mylime. Trejopomis sandaromis gyvename trejybės ratu, slenkame pirmyn ir ne atgal, renkamės teisingą požiūrį iš dviejų. Ryšį su Dievu už mūsų (išorinį požiūrį) įsisaviname ėjimu trejybės ratu (vidiniu požiūriu). Panašiai - teigiamas jausmas įsiamžina trejybės rato dorybe.
• Ian mintis: Meilė neapibrėžtina, jos nevaržyti, kiekvieno žmogaus meilės samprata skirtinga, tačiau tikslas yra meilę suvesti, jog mūsų meilė yra ta pati meilė. (Palyginti su Dievo kertine vertybe meile.) Šis uždavinys iškyla ir kategorijų teorijoje. Nežinojimo - nežinomojo apibrėžimas yra panašus iššūkis į nesančiojo (skylių) apibrėžimą, tad į homologijos iššūkį.

Kertinė vertybė

• Kertinė vertybė yra žmogaus atsakymas, kodėl jisai turėtų veikti.
• Kiekvienas žmogus susiranda sau būdingą, asmenišką kertinę vertybę, visas kitas aprėpiančią.
• Visi žmonės vertina visas vertybes ir jos visos susijusios.
• Kertinė vertybė žinojimu išsako tai, ko nežinome. Užtat jinai yra mūsų teisingiausias žinojimas tačiau visada netobulai išsakyta. Tad galime amžinai gyventi ir ją amžinai ryškinti.

Vertybės ir klausimai

• Dievas klausia ar jisai yra (būtinas)? Žmogus klausia, kas aš esu? tai Ievos klausimas, kertinės vertybės, kuria jinai yra ne tik atsakymas, bet ir klausimas, amžinas gyvenimas, nes vis ryškėja. Tai visų klausimų pagrindas.
• Kertinė vertybė (visuminis žinojimas) mums atstoja troškimą (nežinojimą), o vertybę išplečia lūkesčiai, lūkesčius išplečia abejonės (ypač apie nerimą), abejones išplečia poreikiai (ar tikrai esame viena). Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai yra troškimų ženklai. Užtat šių lygmenų poros yra ženklų savybės.
• Vertybės, Tėve mūsų: Kai turi ryšį su Dievu, tai kelio žinojimas. O kai neturi ryšio, tai kelio nežinojimas, tai nors nekelio žinojimas.
• prasmė tai klausimas kuris suveda, būtis tai atsakymas kuris isveda

Iššaukiame Dievą, gryną sąmoningumą

• Grindžiame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą
• Išreikalaujame, kad Dievas būtų geras. Kartu išreikalaujame, kad jisai būtų. Išreikalaujame jo būtinumą. Ir patys esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Gyvename Dievu. Tuo pačiu įgyvendiname vienumą.
• Skiriame, ką suvokiame ir ko nesuvokiame.
• Išreikalaujame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą
• Dievo būtinumo pagrindas
• Išvystę "privalėjimo" sąvoką, ją taikome Dievui. Būtent Dievas "privalėtų".
• Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.

Kodėl derėtų veikti?

Kaip derėtų veikti?

Ką derėtų veikti?

Ar derėtų veikti?

Elgesį reikėtų sutapatinti su dorove

• Žmogus jau veikia.

Scalar consequentialism

Kaip žaidžiu šachmatus: numatau siekį - ir tada mąstau, kaip aiškiausiu, saugiausiu būdu užtikrinti jį.

Šachmatai - scalar consequentialism - problema:

• nevertina kai kurių pavojų - nemąsto ilgalaikiais planais
• persistengia, nesirenka saugių pergalių, žaidžia per aštriai - doesn't draw the line - and if it did draw the line - would miss moves that flirted with the line

O žmogus planuoja, sumano, įžvelgia ir įgyvendina planus, keičia planus.

Šachmatų kompiuteris neskiria ar padėtis yra "lengva pergalė" ar "neaiški pergalė" - jis tik vertina "absoliučią persvarą". Ogi žmogui šis skirtumas labai svarbus.

Šachmatų kompiuterio žaidimo savybės gali nurodyti, kaip elgiasi birža ir kaip galima ją "nugalėti".

Strateginis planavimas (šachmatuose) - jeigu prasmingas - tai gali palaikyti strateginį planavimą ekonomikoje - pavyzdžiui, Airijoje.

Mes neturime laisvės kodėl, tik laisvę kaip; arba atvirkščiai, neturime laisvės kaip, tik laisvę kodėl; arba turime laisvę rinktis tarp šių dviejų laisvių.

Užrašai

Dvasios dorovė yra labiausiai įsitraukiusi į pasaulį, tad renkasi tarp Koks (asmenybės) ir Ar (pasaulio). Sūnaus dorovė renkasi tarp Kaip (asmens) ir Koks (asmenybės). O Tėvo dorovė renkasi tarp Kodėl (Dievo) ir Kaip (asmens). Užtat gyvenimo lygtis veda iš pasaulio lygmens (kuriame glūdi Dievas-gerumas-gyvenimas-amžinas gyvenimas) atgal link Dievo lygmens (kuriame veikia meilė-tobulumas-valia-Dievo valia). Gyvenimo lygtis tad Dievo išėjimą už savęs apverčia išėjimu į Dievą. Ir paaiškėja jog dorovė kyla iš Dievo, iš Sūnaus paklusimo, o ne iš mūsų, ne iš mūsų rūpėjimo. Juk pirmą reikia santykį su Dievu išplėsti paklusimu, ir paskui tikėjimu, ir tik tada rūpėjimu. Tad dorovė išplaukia iš paklusimo, ir ne iš rūpėjimo. O tai parodo Dievo reikalingumą. Ir jo reikalingumą parodo būtent tikėjimas, kaip laidas tarp paklusimo ir rūpėjimo.

• Būtis. Kas gali būti (dorovė) išskiriama nuo kas yra (elgesio).
• Kaip gyventi: Kai žinau savo būklę, savo visumą, tada galiu suprasti ką daryti. Galiu nesiblaškyti ir daryti tai kas svarbu visumai. O kai veikiu nežinodamas savo būklės, belieka išbandyti įvairias kryptis ir mokytis, po truputį susidaryti bendrą vaizdą. Tai skirtumas tarp gerojo vaiko ir blogojo vaiko.

Kiekviename žingsnyje renkamės tarp elgesio (gyventi pasąmonės žinojimu) ir dorovės (gyventi sąmoningai, nežinojimu). Tai esminis pasirinkimas.

Dorove mylime save, užtat sau renkamės platesnę apimtį, užtat sąmoningėjame.

Žingsniai

• Gali mąstyti kelis ėjimus į priekį - bet reikia veikti po vieną ėjimą - ir sąmonė privalo atskirti mąstymą ir elgesį - nes turime nežinoti kaip bus po kiekvieno žingsnio.

Gerumas ir dorumas.

• Dorumas yra gerumas bendram žmogui, tad visiems. O šiaip gerumas gali būti sau, paskiram žmogui. Tad skirtumas yra dviprasmiškas. Dorumas palaiko bendrą gerumą, užtat palaiko vienumą. Tai didėjantis laisvumas. Tuo tarpu gerumas gali reikštis ir mažėjančiu laisvumu.

Žvilgnis pirmyn ir atgal

• Dorovinis mąstymas yra žiūrėjimas pirmyn (kaip galėtumėme elgtis) ir atgal (kaip elgiamės). O tai vyksta dabartyje - abi kryptis deriname. Užtat laikas ir erdvė (penkerybė) yra pagrindas dorovei (šešerybei).

Ar derėtų veikti?

• Ar veikiame - veikiame ir dera mums veikti.
• Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakymo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Pažinovo atvaizdas

• Derėjimas yra idealistinis - jeigu nusakysime kodėl, kaip ir kas dera, tai būtinai tą padarysime. Tai kaip suderinti tai su ketverybe?

Dievo ir žmogus dviprasmybė

• Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

Poreikiai

• equality - need for self-esteem, - government can't pursue self-esteem and freedom at the same time. You can't change the rules of the game in both ways with the same priority, or can you? Over focus on freedom can keep us from moving on to self-fulfillment and degenerate back into equality.

Dorovė suskaido į žinojimą ir nežinojimą ir vėl suveda

• Dorovė: suskaldymas į du takus - patikrinti esamą sprendimą ir ieškoti kito sprendimo - tai požiūrių skaldymas vedantis į septynerybę. O galime persimesti iš vieno tako į kitą ir "geras" yra tas kuris sulaukia patvirtinimo. O jeigu nesibaigia?

Didėjantis jautrumas

• Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau)
• Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.

Bandom šią esmę išsakyti turi klausimas, kad galėtumėme būti už savęs, atsisakyti savęs.

Įvairūs dėsniai

• Elgtis kaip matau, kad kiti elgiasi.
• Valdyk padėtį ir įtakok.
• Nesielk kaip jie elgiasi.

Troškimai, poreikiai

• Kaip troškimas susijęs su poreikiais?

Tiesa

• Good - slack gives room for contradiction, for self-correction. Truth is that contradiction. Thus good and truth make for the finest grained grid of gaps.

Kompiuteriams išsiskiria elgesys ir dorovė

• Computer with bugs? (Have the slack to) make mistake -> about self -> about world.
• Computers having intentionality (desires) will have the dilemma of implementing immediately (but with errors) or waiting (and lacking).

Neigimas

• Derėjimas remiasi neigimu ("ne"). Neigimas reiškiasi septynerybėje. Neigimas apibrėžia nulybės atvaizdus.

Teismas

• Neteisk ir nebūsi teisiamas: Kiekvienas teismas yra tuo pačiu teisėjo patikrinimas, ar jis teisingai teisia. (Prisimenu World Bank konkursą.)
• Ar žmonės žino: Ko nori, ko trokšti?
• Dorovinis pasirinkimas: Ar mums būti viena su (tariamais) "mumis" ar su kitais?

3 galios: žinojimas, garbė, turtai - iš Platono Valstybės. Šališkas teisėjas - protavimas sprendžia, tad jisai šališkas žinojimui.

• Sąmoningumas dorove išriša nesantaiką tarp vergvaldžio (sąmonės) ir vergo (pasąmonės). Nes gali būti geras vergvaldys ir geras vergas kurie sutaria gerumu. Ir toks supratimas gali perkurti visuomenę, jos santykius. Užtat tikroji kova yra ne tarp klasių, bet tarp (amžino gyvenimo) šviesuolių ir (gyvenimo) tamsuolių.
• Aš galiu sutrukdyti Dievui ir Kitam nepripažindamas to ko neįsivaizduoju. Tuomet tėra besąlygiškas Aš ir sąlygiškas Tu, vergvaldys ir vergas.
• Wenbo: Hegel: The war of recognition. Habermas: Others are the end.
• Melas mus sieja su šiuo pasauliu.
• Dievas Sūnus yra žmogus - sutampa su žmogumi - tačiau yra apibrėžtas suvokimo lygmenyje, Dievo šokiu, tad yra tobulas. O kituose lygmenyse žmogus gali būti netobulas, jis gali įvairiai nukrypti, jam tenka rinktis.
• Žmogus vis labiau tapatinasi su jautrumu negu su atliepimu, taip kad pastarąjį priskiria Dievui už mūsų ir mumyse, ir paprasčiausiai atveriame Dievui kelią. Tai yra dorovė, kuria tapatinamės su kitu, su bendresniu už mus. Taip elgdamiesi atsiskiriame nuo savęs, pripažįstame plačiau esantį, būtent, Dievą, išeiname už savęs, kaip kad Dievas. Nustatome laipsnyną vedantį nuo Dievas yra Dievas ligi Dievas yra gerumas. Amžinas gyvenimas yra mūsų tapatinimais su savo požiūriu. Tokiu būdu skiriame Dievą už mūsų ir Dievą mumyse, tad suvokiame.
• Pragarą galima suprast įvairiais Dievo požiūriais: Dievu (Tėvo), asmeniu (Sūnaus), asmenybe (Dvasia). Sūnaus požiūriu įspėjama, kad yra pragaras, tačiau Dvasios požiūriu rūpinamės, kad niekas į pragarą nepatektų. Tad požiūriais supratimas slenka, keičiasi, vystosi. Požiūrių trejybėje yra laisvumo.
• Kaip klausimo Kodėl pagrindu kuriamos dorovės sistemos, kaip kad mano studentai kūrė?
• Elgesiu (gyvenimu) pasąmonė puoselėja sąmonę. O dorove (amžinu gyvenimu) sąmonė puoselėja pasąmonę.
• Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
• Elgesiu sutampa, yra vienareikšmiška: Susigaudome kodėl - kodėl susigaudome. Renkamės kaip - kaip renkamės. Kuriame ką - ką kuriame. O dorovė bene išskiria tą, kuris klausia, ir tą, apie kurį klausiamą.
• Prasminga atskirti žmogaus ištakos ir dorovės ištakos klausimus. Dorovė iškyla dėl to, kad žmogus gali nusižaisti savo žmoniškumu, gali atitrūkti nuo žaidimo prasmės, pervertinti žaidimą ir gyventi vien dėl jo. Kūniška prievarta yra nusižaidimo ženklas.
• Dorove suvokiame, kad išgyvenimas gali vykti platesniame išgyvenime, galime jame turėti prasmę. Elgesys gali kitaip atrodyti plačiau žiūrint, sąmone ir sąmoningumu. Sąmoningumas derina pasąmonės elgesį ir sąmonės dorovę.
• Sandaros išsako kaip santykiai yra sustatomi. Sandaros tad išplaukia iš sąmoningumo.
• Dorovė yra visumos perkūrimo pagrindas.
• Geras vaikas pats eina pas Dievą su savo pasiūlymais, tad pats save susidėlioja, gyvena sąmoningai. O blogas vaikas vengia Dievo, tad Dievas eina pas jį.

Dorovės šaltinis ir Dievo būtinimo klausimas

Klausimai dėl elgesio jam prideda sąmoningumą ir privalėjimą: Ką daryti? Kaip daryti? Kodėl daryti? iškarto atveria galimybę įterpti sąvoka "derėtų".

Ketverybė eina viena kryptimi iš Ar į Kodėl, o trejybė eina priešinga kryptimi: nusistatyti (Kodėl), vykdyti (Kaip), permąstyti (Koks). Įdomu, kad trys kalbos apverčia netroškimų eilės tvarką, nes pasakojimas susijęs su poreikiais.

Iš gyvenimo patirties

Dorovės pavyzdžiai

• Rinkti dorovės pavyzdžius, su tikslu, atpažinti Dievo išmintį. Sugebėti atpažinti ir rašyti šventraštį.
• Mokėti pačiam užsiimti.
• Ieškoti Dievo, su juo bendrauti.
• Ieškoti teigiamo užsiėmimo, vietoj, kad vien kovoti su neigiamais.
• Diegti gerus įpročius, rauti blogus įpročius.
• Lavinti valią.
• Mokytis, ypač tų dalykų, kurie padeda mokytis.
• Ieškoti giluminių priežasčių
• Prisiversti, tik tada, pasidžiaugti
• Atsiduoti, pasišvęsti
• Būti dėkingam
• Gyventi sakramentais
• Gilintis į šventąjį raštą
• Atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis
• Priversti save vietoj, kad būti priverstam gamtos, visuomenės ar Dievo.
• padalinimais vengti ginčų
• atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

• Sieti (savo, Dievo, artimo, priešo) savastį pirm ir po brandos, tad išplėsti savastį.
• Gyvybės dėsniai: ryškus židinys, ryškios ribos, ryškūs lygmenys. Pastarasis, tai skurdžiadvasių bendrystės pagrindas. O persekiojami dėl teisybės yra didžiadvasiai, kankiniai.
• Meilė mus atveria brandai. Meilė yra brandos sąlyga, nes parengia augimo lygmenis.
• Siejimo pagrindas, tai bendrumas. Žmogaus siejimo pagrindas, tai bendras žmogus. O siejimo pagrindas aplamai, tai Dievas.
• Laikytis 10 Dievo įsakymų
  • Mylėti Dievą, priešą, besąlygiškai - būti viena su visais
  • Myleti save, artimą kaip save patį - būti viena su savimi
    • Neatkirsti kūno, proto, širdies (jausmų) ir dvasios (valios, vertybių) - laikyti vienos savasties.
    • Mylėti artimą, tai įveikti paskirumą, gyventi ne viena, ne paskirai, ne sandara.
• Būti viena - gyventi besąlygiškai visose sąlygose

Iš Dievo išmokau:

• Mylimąją mylėti širdingai, visa širdimi, visu protu, visu kūnu, visa valia, juk aš tam sukurtas, ir taip suvoksiu, kaip mylėti Dievą ir kitus. Ir joje yra gera sėkla į kurią visada atsiremsiu, kaip į Dievą.

Kaip negyventi

Tėvo dorovė - nusistatyti - asmuo (kaip) paklūsta Dievui (kodėl)

Dievas siekia viso gėrio

• Dėl vienos avelės paliko visą kaimenę = šaukštui gėriui priims kalną blogio.

Dievo vienumas - Kodėl derėtų veikti - Ar nesam ar esam Dievas? Turim ar neturim ryšio su Dievu?

Tėvo dorovė

• Išsako tarpą tarp Dievo ir sąmonės.
• Paklūstame - atsisakome savęs vardan Dievo, jo vieningumo.
• Tuomi pripažįstame, kad Dievas nebūtinai geras.
• Tuomi esame viena su Dievu.
• Paklusti; gyventi vieningu Dievu; gyventi Dievu, dvasia; išsakyti savastį padalinimais
• Tėvo dorovė yra rinktis gyventi amžinai vietoj kad šiaip gyventi.
• Tai yra mūsų "kodėl" - mūsų Dievas, kaip jį kiekvienas asmeniškai suvokiame.
• Tėvo dorovė yra amžiną brandą puoselėti paklusimu, kaip Dievo vienumą, kad visiškai paklustų.
• Tėvo dorovę išsako: Teisingumas, paklusimas, žavesys, drąsa. Teisingumą grindžia Dievo nevienumas, tačiau jį įsisavindami, kaip paklusimą pripažįstame Dievo vienumą - žavesį kurį įamžiname drąsa, kuria pripažįstame ir išsakome Dievo nevienumą.
• Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose. Įsijungti į Dievą, jojo atsiskleidimą, kūrybą, savastį, brandą.

Sūnaus dorovė - vykdyti - Asmenybė (koks) tiki asmenį (kaip)

Sūnaus dorovė:

• Išsako tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Puoselėti asmens vienumą - sąmonės (nežinojimo, klausimo, gerojo vaiko) ir pasąmonės (žinojimo, atsakymo, blogojo vaiko) vienumą.
• Amžiną brandą puoselėti tikėjimu, kaip asmens vienumą, kad tvirtai tikėtų.
• Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje.

Tikėti; gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, kitu; išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis

• gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
• gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
• geru vaiku, šviesuoliu
  • Turėti ko mažesnius nuotykius - gyventi pasąmone ko siauresnėje apimtyje - užtat gyventi sąmone - skurdžiadvasiais - kad trejybė suktųsi ko greičiau. Blogasis vaikas išgyvena vieną trejybės ratą. Gerasis vaikas jų išgyvena ko daugiau. Gerasis vaikas (sąmonė) galiausiai suteikia pirmenybę blogajam vaikui (pasąmonei) bet ko siauresnėje apimtyje, kad nereikėtų daug nuklysti. Tai geros valios rodymas.
  • pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtų verčiami nuodėmių ir nelaimių
  • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
  • gyventi sakramentais
  • gilintis į šventąjį raštą
• malone, ne teisingumu
  • didėjančiu laisvumu, ne mažėjančiu laisvumus
• Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis.
  • Ištikimybę grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami, kaip tikėjimą pripažįstame asmens vienumą - meilę kurią įamžiname viltimi, kuria pripažįstame ir išsakome asmens nevienumą.
• Suvokti, jog aš nebūtinai tobulas.
• Gyventi (Sūnaus) gera valia, ne pasirinkimais.
• Nusileisti Dievui, kaip kad Jėzus nusileido Tėvui. Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.
  • Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
  • Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4).
• Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą
• Įsisavinti išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, įamžinti teigiamus jausmus dorybėmis
• Jėzaus palyginimų turiniais: ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus
• Šviesuolė atvira Dievui, tad pirmumą teikia gyventi turint ryšį su juo.
• Remtis išsiaiškinimais, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga.
• Didinti Dievo galimybes. Atvaizdai tai išsako dvejopai (didėjančiu laisvėjimu ir apimtimis).
• Bręsti atvaizdais (visais 6 pokalbiais, pertvarkymis) ir aplinkybėmis (12 klausimų - savo vertybe, klausimais, svajonėmis).
• Gyventi antitezėmis (dvejonėmis), taip asmeniškai įsisavinant Dievo įsakymus.
• Negyventi pasąmone, negyventi taip, kaip mums patogu, o atsiplėšti nuo pasąmonės, nuo patogumų, ugdyti valią, gyventi sąmoningai.
• John Muir žodžiais: Patogiai gyventi nepatogiai.
• Dievas Sūnus nusileidžia Dievui Tėvui. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.
• Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.
• Gyventi (dangaus karalystės) tikėjimu: Kaip tiki, taip yra (gera valia) - ką randi, tą myli (gera širdis).
• Atsirėmimai į Dievą. Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.
• Nežinojimas reiškiasi klausimais, tad atsakymas neišbaigtas.

Tėvo dorovė - vienų vienumas, galimybių ištakos. Sūnaus dorovė - bendražmogiškumas, galimybės akistata. Dvasios dorovė - plazdenimas, galimybių suderinimas.

Dvasios dorovė - permąstyti - pasaulis (ar) rūpi asmenybei (koks)

Asmenybių vienumas - Ką derėtų veikti - Ar įmanoma elgtis teisingai? Ar gyvenimas būtinai teisingas?

Svarbu būti neabejingais, gyvent taip kad nors mums patiems rūpėtų. Rinktis taip, kad rūpėtų.

Dvasios dorovė remiasi mūsų kiekvieno patirtimi - mūsų išgyventu trejybės ratu, mūsų išdavomis. Užtat būtina spręsti apie medį pagal vaisių, kitaip tai yra nuodėmė prieš šventąją Dvasią.

Dvasios dorovės esmė yra dorovės liūno išgyvenimas. Klausiame, ar įmanoma teisingai elgtis? Jeigu įmanoma, tai gyvename teigiamais įsakymais sąmonei, renkamės kaip savo valia mylėti Dievą, savo kūryba puoselėti šviesuolių bendrystę, kaip palaikyti kitus, nuskriaustuosius ar pasiklydusius. Jeigu neįmanoma teisingai elgtis, tada vadovaujamės neigiamais įsakymais pasąmonei, mylime artimą, esame viena su juo.

Dvejonės išskiria sąmonės (širdies) ir pasąmonės (pasaulio) tiesas. Sąmonės tiesos grindžia šviesuolių bendrystę.

Dvasios dorovė

• Išsako tarpą tarp pasąmonės ir pasaulio.
• Dvasios dorovė yra amžiną brandą puoselėti rūpėjimu, kaip asmenybių vienumą, kad visiems viskas rūpėtų. Dvasios dorovę išsako: Pareiga, rūpestis, artimumas, nuoširdumas. Pareigą grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami pripažįstame asmenų vienumą - artimumą, kurį įamžiname atvirumu, kuriuo pripažįstame ir išsakome asmenų nevienumą.
• Šviesuolė gyvena klausimais, dvejonėmis.
• Dvejonės išsako mąstymo būdus, maldos rūšis, dėsnius, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis.

Rūpintis; gyventi vieningais asmenimis; išsakyti išbrandintą savastį kalbomis

• gyventi suvokimu
• plėtoti žinojimą
• puoselėti šviesuolių bendrystę
• iššaukti Dvasią, pakaitomis įsijausti, atitokėti

Dorovės liūnas yra būklė, kurioje nesvarbu kaip besielgtumėme, vis tiek kaip nors prasižengsime. Ši būklė išryškėja kada tampame labai jautrūs. Tad klausimas, kokia dorovė tinka tokiai būklei. Iš savo patirties galiu išsakyti visą eilę dėsnių, kaip elgtis tokioje būklėje.

• Nedaryti blogo, bet vardan nedarymo blogo, daryti gerą.
• Gyventi visom kryptim iš karto, lankstus, jautrus ir atviras visakam, kaip ir verslininkas.
• Pripažinti blogį, kurį darai, ir atsakyti už jį.
• Atsakyti už savo netobulą visuomenę ir bendruomenes, kaip jų dalyvis.
• Gerbti nuskriaustuosius.
• Sutikti iškentėti kai kurias nuoskaudas.
• Mokytis iš klaidų, ydų ir nuodėmių.
• Puoselėti savo valią.
• Rinktis taip, kad visiems būtų geriau, taip kad nuskriaustieji pritartų ar nors suprastų.
• Vienas kitą mylėti, kad galėtumėme atsisakyti savęs ir bręsti. Kai esame mylimi, galime atsisakyti savęs.

Asmenybių vienumas

• Asmenybių vienumo tikslas ir veikla yra puoselėti ryšį su Dievu ir kurti jį įkūnijančią bendrystę. Trejybės ratu tai veda į Dievo vienumą.

Tyčinis blogis, tyčinis gėris

Tyčinis blogis

Sąmoningumu atsiveria galimybė tyčia daryti blogį

• Blogis. Velnias, tai asmuo. Tai blogis, sandaros lizdas - tarnauti ne Dievui, o velniui. Dievas yra už šito pasaulio, o velnias žmogų uždaro dar siauresniame pasaulyje, atskiria nuo kitų žmonių, taip kad negali jais rūpintis, nėra viena su jais. Užsandarina. Velnias ne danguje, o širdies gelmėse. Teigiami įsakymai yra ryšiai iš Dievo mumyse į Dievą už mūsų. Neigiami įsakymai neleidžia užsandarinti, atveria kelią iš Dievo už mūsų, jam įeiti į Dievą mumyse.
• Dirbtinumas. Dorovėje žalingai klaidina dirbtinas atsisiejimas (kitų reikalų nagrinėjimas) ir dirbtinas įsivėlimas (sąlygų priėmimas, tarsi jos būtinos).

Tyčinis gėris

Sąmoningumu galime tyčia gerą daryti

Savęs varžymas

• Moral law is law which one imposes on one's self.

Užrašai

• Raimundo pareigų lygiai: Mano bendriausias tikslas - būti: 1. Geru Žmogumi. 2. Geru Vyru. 3. Geru Specialistu. 4. Geru savo tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio Piliečiu.
• Kaip dorovė susijusi su bendruomene, su nesavanaudiškumu? ir su santykiu su Dievu? Simbiozė - tarpusavio priklausomybė. Pasąmonės atjautos dorovė ir sąmonės teisingumo (pareigos) dorovė. Tomasello. Agency: 57:00.
• Malcolm Gladwell apie pasikeičiančius požiūrius - vairavimas neblaiviam ir priežastingumas ir kaip tai susiję su dorove. Žmonės galvodavo, kad jeigu žmonės geria ir po to įvyksta avarija, tai yra netyčinė, papuolama, atsitiktinė nelaimė. Tik su laiku ėmė pamanyti, kad žmonėms priklauso atsakyti už savo blaivumą, priimti atsakomybę už savo neblaivius veiksmus. Dorovė iškyla kartu su atsakomybe už priežastingumą. Kravchuk polinomai iškyla kai yra sveikas skaičius {$\frac{\gamma}{\alpha\beta}$}, tad suveikia globalus kvantas.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC