Iš Minčių sodas svetainės

Mintys: KaipGyventi

Knyga, Dievas, Šešerybė, Gyvenimo būdas ir stilius

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės

Amžinai bręsti jau čia ir dabar.

Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį.

Pasirinkimo malūno kilmė Dievo šokyje

Žmogus išgyvena Dievo šokį kaip trejybės ratą. Išgyvendamas Dievą, vieningumą (Dievo, asmens ar asmenų), jisai renkasi ar amžinai bręsti (išskiriant Dievą ir gerumą) ar šiaip gyventi (sutapatinant Dievą ir gerumą). Amžina branda jisai išgyvena nevieningumą, tad kurį nors Dievo klausimą ir atitinkamą sandarą. Jis tad gyvena dvilypiškai, Tėvu ir Sūnumi. O šiaip gyvendamas jis reikalauja, kad Dievas būtų geras, tad pripažįsta tiktai gerumą, gyvena "bloguoju vaiku" ir nevykdo Dievo tyrimo.

Toliau, amžinai bręstantis klausia, ar jisai turi ryšį su Dievu (kaip gerasis vaikas) ar jo neturi (kaip blogasis vaikas). Jeigu jį turi, tai nusileidžia jam, vykdo jo valią, pirmenybę teikia Tėvo požiūriui - sąlygiškam požiūriui, pavyzdžiui, artimo meilei. O jeigu neturi ryšio, tai pats save tikrina trejybės ratu.

Tad jeigu žmogus renkasi amžiną gyvenimą, jisai pats savo valia vykdo Dievo tyrimą, užtat atveria kurią nors nevieningumo sandarą. Tokiu būdu jisai savanoriškai žengia trejybės ratu. Tai trejybės rato įsisavinimas, jo išgyvenimas vidiniu požiūriu. Kitu atveju jisai tiesiog gyvenimo spaudžiamas žengti trejybės ratu. Jis gali atsisakyti, bet gyvenimas vis jį spaus toliau. Tai išorinis požiūris.

Tad toliau reikia išnagrinėti kaip tai suprasti šešerybe. Ir taip pat, kaip tai susiję su trimis dorovės klausimais: Ką derėtų veikti? Kodėl derėtų veikti? ir Kaip derėtų veikti?

Amžinai bręsdami išskiriame (ką, kaip, kodėl) veikiame ir (ką, kaip, kodėl) galėtumėme veikti. O šiaip gyvendami to neišskiriame, tiesiog gyvename toliau.

Tad reikėtų šiuos tris klausimus susieti su Dievu, asmeniu ir asmenimis.

Pasirinkimo malūnas: Kaip mes renkamės gyventi

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi?

Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo.

Tamsuolė sąmoningai renkasi šiaip gyventi, o šviesuolė sąmoningai renkasi amžinai bręsti.

Pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtumėme verčiami nuodėmių ir nelaimių.

Pasirinkti išeiti už savęs (gyventi vieningumu), nesirinkti gyventi savimi (gyventi nevieningumu).

Bręsti (amžinai gyventi), nesitenkinti savo gyvenimu, vietoj kad gyventi (savatikslį gyvenimą, gyventi gyventi)

Nuolat išeiti už savęs, o taip plėsti, brandinti save.

Renkamės

Pastoviai iškyla du keliai: ar šiaip gyventi (tamsuole) ar amžinai bręsti (šviesuole).

Kaip gyventi? Amžinai bręsti, vis pranokti save. (Ievos žodžiais: "ėjimas pirmyn", "tikėjimo vedimas pirmyn".)

Gyventi papildomais požiūriais

Ji tad gyvena papildomais požiūriais, Dievo ir kitų.

Šviesuolė suvokia jog Dievas nebūtinai geras, jinai nebūtinai tobula, gyvenimas nebūtinai teisingas. Ją papildo vienas, du ar trys požiūriai (+1 nusistatyti, +2 vykdyti, +3 permąstyti) žiūrint, kaip jinai suvokia ją mylintį Dievą (viengubą Tėvą, dvigubą Sūnų ar trigubą Dvasią). Jais šviesuolė gyvena bendrai.

Taip bręstame:

Pasipildyti požiūriu

Pajusti ar turi ryšį su Dievu ar jo neturi

Ji įsiklauso, ar turi ryšio su Dievu ar jo neturi?

Šviesuolė svarsto ar turi ryšį su Dievu (išgyvena nulinį požiūrį) ar jo neturi (išgyvena septintą požiūrį).

Gaunasi du skirtingi būdai išryškinti save: lyginant save su Dievu (tad, besąlygiškai, aš kaip toks, visa savo apimtimi) ir lyginant save su savimi (sąlygiškai, kiek aš skiriuosi nuo savęs, koks skirtumas).

Dievo tyrimas yra vienas, amžinas, Dievo trejybe. Dievo tyrimas išvysto mūsų sąlygos, kuriomis išryškėja, ar jisai mus pasieks. O mūsų tyrimas yra atkarpėlėmis, trejybės ratais, sąlygiškai, taip kad mokomės vis po truputį, puoselėjame bendrystę.

Kai bendrauju su Dievu malda, tai esu asmenybė, paskiras žmogus. Ir jisai bendrauja su manimi būtent mano asmenybe, kaip aidas to, kas man asmeniškiausia, širdingiausia. Užtat jam be galo svarbu ko aš, kaip asmenybė, noriu, ką myliu. Ir būtent kaip asmenybė galiu mylėti visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia. O kai esu bendras žmogus, tada man ryšys su Dievu yra nereikalingas, tiktai jo globa, kad galėčiau gyventi trejybe, kad galėčiau atsisakyti savęs, išeiti už savęs. Užtat gerasis vaikas būtinai išeis už savęs kai nejaučia ryšio su Dievu, nes jisai tada gyvena bendru žmogumi. O blogasis vaikas turės įveikti save, savo asmenybę, savyje rasti bendrą žmogų, o tai labai sunku, ir baisu, ypač jei nejaučia Dievo globos.

Asmuo, tai veidrodis siejantis, atspindintis Dievą už mūsų ir Dievą mumyse. Mes savo veidrodį, savo asmenį, savo asmenybę taip išpuoselėjame jog atitiktų Dievas už mūsų ir Dievas mumyse. Sūnus žvelgia į Dievą už mūsų, o Tėvas žvelgia į Dievą mumyse. Pirmumą tenka teikti Dievą mumyse. Taip kad negalime mylėti Dievą nesuvaržę jo žiaurumo, nemylėdami artimo. Mūsų asmenų vieningumas tarpusavyje grindžia Dievo vieningumą. Dvipusyje veidrodyje atsispindi ir sutampa Dievo (Tėvo) požiūris, klausimas ar jisai būtinas, ir Sūnaus atsakymas, kaip gyventi.

Jei turime ryšį su Dievu, tai gyventi jo požiūriu, vykdyti jo valią, plėtoti šviesuolių mokslą, kalbą, santvarką, bendrystę

Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes.

Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.

Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).

Mūsų valia myli tobulą, bet Dievo valia myli ir netobulą. Juk Dievas nebūtinai geras. Dievas išeina už savęs į santvarką. Dievas santvarkoje yra gerumas. Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nevien santvarkoje, bet ir už jos. Amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar, tai jautrumas, kad gyvenime yra begalę neteisybių, kurių Dievas dar neištaisė. Dar anksti liudyti, kad jisai suveiks, kolei mes patys liekam abejingi. Juk Dievo amžinas tyrimas, ar jisai būtinas, vyksta mumis, mūsų gyvenimais. Mumis paaiškės, ar jisai kiekvieną įtrauks, kiekvieną pasieks. Tuo tarpu žinome, kad Dievas nebūtinas, juk yra įstatymas, kurio mums turėtų pakakti, jei tik paklustumėme, kaip Jėzus. O kas nepaklūstame, galime tikėti Jėzų ir gyventi juo pavyzdžiu. O kas negali tikėti, gali tiesiog rūpintis visa tuo, kuo Dievas rūpinasi. Bet kas visakam abejinga, tas pasmerkta, ir mes visi kartu su ja.

Kai turiu ryšį su Dievu, tai nesu Dievas. Renkuosi Dievą (kad jis būtų, veiktų, mąstytų) vietoj savęs.

Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas. Pasaulis įjungiamas Tėvo požiūriu ir išjungiamas Sūnaus požiūriu.

Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.

Rinktis gyvybės medį vietoj gėrio ir blogio pažinimo.

Dievo sąlygos yra trejybė.

Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje. (Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis).

Puoselėti asmens vienumą. Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą

Puoselėti asmenų vienumą. Plėsti save - būti viena su Dievu ir kitais - dangaus karalystė

Vieningumą pripažinti asmenyse, bendrystėje. (Pareiga, rūpestis, nuoširdumas, atvirumas).

Dievo branda: vieningumo sustatymas be sandaros; viengubas vieningumas (Dievas); išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą ir iškylantį Dievą Sūnų

Asmens branda: vieningumo sustatymas pirm sandaros; dvigubas vieningumas (Dievo buvimas, nebuvimas) išskirti blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką

Bendrystės (asmenų) branda: vieningumo sustatymas sandaroje; keturgubas vieningumas (Dievo išėjimas už savęs); išskirti neigiamus įsakymus ir teigiamus įsakymus

Paklusti (mąstau, ar nusistatau): gyventi vieningu Dievu (Dievas ir Aš esame viena)

Tikėti (nusistatau, ar vykdau): Gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, Kitu (Aš ir Tu esame viena)

Rūpintis (vykdau, ar permąstau): gyventi vieningais asmenimis (Tu ir Kitas esame viena)

Kai yra ryšys su Dievu, yra dvasia - tai išeiti už savęs į Dievą - rinkti Dievą vietoj savęs

Mes save randame vienoje iš keturių sandarų. Tiktai trejybės rate (būti, veikti, mąstyti) neturime ryšio su Dievo požiūrio už sandaros, nes tas požiūris yra pačioje sandaroje, kiekviename naryje, taip pat globojantis mus, už sandaros. Kitais atvejais:

turime ryšį su Dievo požiūriu už mūsų, už sandaros. Bet kokiu atveju, mes save suvokiame trejybėje, tad tai yra trejybės atvaizdai.

Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose

Gyvenimo lygties lygmenis reikia sieti su pirminėmis sandaromis:

Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.

Suvokimo lygmenys išsako gyvenimo lygties sandus. Tai skirtingi kampai į išėjimą už savęs.

Laikyti dorovės. Dorovės rūšys:

Susivedimai

Kai yra dvasia, ryšys su Dievu - tai atvirumas yra vieningumo sustatymas - tai atskyrimas savęs sandaroje ir Dievo už jos - išskyrimas suprantančio Dievo (už sandaros) ir suprasto Dievo (sandaroje) - gyventi sandara, išryškinti jos galimybes - sandaroje ir už jos atpažinti Dievą - išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą už sandaros ir iškylantį Dievą Sūnų sandaroje - gyventi dvasia, Dievo požiūriu - Veiksmai mus praplėčia Dievo dvasia. Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą. Veiksmai atveria naują sandarą. Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys. - Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Sandara vyksta apibrėžimas.

Tamsuolę paauklės gyvenimas, pastatys į trejybę.

Juk tamsuolę paauklės gyvenimas, taip kad jai teks sukti galvą: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau?

Tamsuolė, apsiribodama savo siauru akiračiu, visgi susiduria su trejybės rato klausimais. Jie ugdo ją, būtent jos savastį, tiesiogiai, asmeniškai. Tamsuolė mokosi. Bet jos mokslas siauras. Jisai pagrįstas laikysena, jog viskas gerai, Dievas būtinai geras, jinai būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas. Užtat trejybės ratas stringa. Gręsia pragaras.

Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.

Blogasis vaikas gyvena paskirais trejybės poslinkiais, be Dievo. Tad jis auga be galo lėtai. Ir jisai gali kartoti savo klaidas ir pamokas. Jisai auga be atminties, tarsi pirmapradis Dievas. Užtat blogasis vaikas artimas Dievui Tėvui. Tuo tarpu gerasis vaikas auga atmintimi, jisai auga ištisomis trejybėmis, ketverybės lygmenimis. Jisai atsiranda ketverybe, kartu su savastimi ir sąmoningumu. Gerasis vaikas artimas Dievui Sūnui.

Blogasis vaikas myli artimą, bet ne Dievą. Blogasis vaikas gyvena trejybės poslinkiais ar netgi neposlinkiais. Poslinkiai išsako Dievo išėjimą už savęs, o neposlinkiai išsako jo pirmąpradžią būseną. Jam neišeinant už savęs, ta pirmapradė būsena yra pagrindas. O gerasis vaikas myli Dievą, renkasi Dievą vietoj savęs.

Palaikyti išsiaiškinimą, jam netrukdyti (nuodėmėmis).

Priimti naują požiūrį, ar jį atmesti.

Dievas žmogaus trejybe mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.

Trejybės ratas leidžia atsiplėšti nuo pasirinktų galimybių, pažvelgti plačiau.

Sėkmingas pasislinkimas trejybe įvyksta kada tamsuolė gyvena ne asmenybe, o asmenimi, ne paskiru žmogumi, o bendru žmogumi. Šitokia patirtis padeda jai atskirti šias galimybes, tad ir gyventi bendru žmogumi, rinktis amžiną gyvenimą, gyventi visais.

Nuodėmė iškyla kada žmogus laikosi asmenybės vietoj asmens.

Trejybės poslinkiai, tai:

Tai poslinkių tapimas nariais, tai tai kas už požiūrių (gyvenimo lygčiai) tampant požiūriais. Tai buvimas, veikimas, mąstymas. Heidegerio žodžiais, tai būtis tarp kalbos ir minties, pavyzdžiui. Tai bendruomeniškumo pagrindas. Tai laipsnynas.

Tamsuolę gali išgelbėti šviesuolių pavyzdys ir santvarka.

Ji gali nepajudėti iš vietos, jei tik ją varžys nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas, jei tik ją kaustys bjauresys, neapykanta ir baimė. Tuo tarpu šviesuolių pavyzdys gali perkurti tamsuolių pasaulį, joms nušviesti, jog užtenka truputį paklusti, nors kiek tikėti, tegul ir sau pačiai likti neabejinga. Šviesuolės nuotykiai trejybės ratu šviečia kelią tamsuolėms, jas kviečia įsijungti į Dievo amžiną tyrimą, ar jisai būtinas, ar jisai šviesuolėmis kiekvieną pasieks?

Tamsuolė negyvena širdingai nes ji nejaučia Dievo globos, nejaučia ryšio su Dievu. O šviesuolių bendrystė tai suteikia. Taip kad net tada kada nejaučiame ryšio su Dievu, kai Dievas mumis tiesiogiai gyvena asmens trejybe, jaučiame taip pat pakankamo Dievo globą už mūsų.

Jei neturime ryšio su Dievu, tai patiems tikrinti save trejybe

Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis.

Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpėdama. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.

Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė gyvena trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.

Kai neturiu ryšio su Dievu, tai pats esu Dievas, veikiu trejybės ratu. Tyrinėtojas yra Dievas: sustato aplinkybes, pasitraukia ir laukia, tad stebi pasekmes. Dievo tyrimas yra vienkartinis, amžinas, o mūsų tyrimai yra daliniai, sąlyginiai.

Gyventi vieningumu, tai tenka vis naujai išeiti už savęs, nes keičiasi, kas už mūsų, tad ir vieningumas, ir mes patys keičiamės, bręsdami.

Vykdyti Dievo valią - kai nėra ryšio su Dievu, trūksta dvasios, nusistovi sandara - gyventi trejybe

Kai trūksta dvasios, kai nėra ryšio su Dievu, kai nusistovi sandara - tai atvirumas yra vieningumas; gyventi vieningai, esme; būti viena; išeiti už savęs; gyventi trejybės poslinkiu; gyventi kitu kampu, platesniu požiūriu; vykdyti Dievo valią.

Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?

Pasirinkti slenkti trejybės ratu, nestrigti.

Trejybės ratu: Išeiname už savęs.

Vieningumą įvairiai pripažinti

Vieningumą pripažinti Dieve, ne asmenyje. (Teisingumas, susilaikymas, žavesys, drąsa).

Atsirėmimai į Dievą

Gerasis vaikas gyvena tris skirtingus vienumus:

Šviesuolė jaučiasi Dievo mylima

Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

Sąmoningumas kyla iš dviejų skirtingų atvaizdų (įjungimo ir išjungimo, pasitraukimo ir pašaukimo) sugretinimo.

Šviesuolė bręsta dorybėmis, kuriomis vis sunkiau nuklysti, kuriomis auga sąmoningėsnė

Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė.

Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.

Gyventi dorybėmis vis labiau, ne mažiau. Dorybėmis vis mažiau nuklysti nuo trejybės rato.

Sąmoningumas atsiranda kada apimame visą trejybės ratą, ne tik vieną jos poslinkį. O tada jau dalyvaujame padalinimų rate, taip pat Dievo trejybe, taipogi pirminėmis ir antrinėmis sandaromis (dešimts Dievo įsakymų).

Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Iš gyvenimo patirties

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

Iš Dievo išmokau:

Kaip negyventi

Šviesuoliai

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Šviesuolei būdinga:

Tvarkytini užrašai

Dievas: Suvok, kaip atsiremi į mane. Tai raktas į gyvenimą, tiek dabar, tiek amžinai.

Dievas: Suvok, kaip iškylu tiek už jūsų, tiek jumyse, vienu ir tuo pačiu metu, taip bent jums atrodo. Tai suvok šitą požiūrio išskaidymą ir suvok kaip jis atsiranda būtent jūsų požiūriu ir ką tai reiškia. O aš esu jumyse ir jumis visa tai išgyvenu.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/KaipGyventi
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 rugpjūčio 02 d., 15:55