Andrius Kulikauskas: 2016 kovo mėn. 5 d. skaičiau pranešimą Antano Andrijausko rengtoje konferencijoje Egzistencializmas ir jo idėjų pėdsakai XX a. kultūroje. Dėkoju Tomui Kačerauskui ir Tautvydui Vėželiui už pabendravimą man besirengiant pranešimui.
Kas jaudinasi, klysta.
Polemika su Heidegerio mintimis veikale Būtis ir laikas.
Kas jaudinasi, klysta. Ši išvada kilo iš "geros valios pratimų", kuriuos prieš dvidešimt metų išmąsčiau ir rengiau su savo draugais Čikagoje, Kalifornijoje, Kinijoje ir Lietuvoje. Jais tikėjausi gyventi širdies tiesa, ne pasaulio tiesa. Teko atskirti, kas autentiška ir kas neautentiška. O tai klausimas, kuris Heidegeriui svarbus jo veikale "Būtis ir laikas". Įgyta patirtimi įsitrauksiu į Heidegerio ginčą su Aristoteliu ir Platonu, kas mums, žmonėms, būdinga, savita? Teorija ar praktika? Atitrūkimas nuo pasaulio ar buvimas pasaulyje? Danguje įžiūrima žvaigždė ar rankoje plaktukas?
Pirmiausiai pristatysiu pratimus. Jų tikslas yra prasmingai susirūpinti tuo, kas tik mus glumina ar jaudina. Būna, kad vieną tikime širdyje, o pasaulyje vyksta visai kitaip. Iš viso su draugais sustačiau apie keturiasdešimt pratimų. Išaiškėjo, jog ne taip paprasta susigaudyti, kokia yra širdies tiesa. Mat, būtent tas, kuris jaudinasi, klysta.
Pavyzdžiui, mane jaudindavo "benamiai", kaulijantys pagalbos. Pirmiausiai, tenka įsijausti ir įvardinti, kaip tariamas, paviršutiniškas reikalas veikia mano jausmus. Juk už tokio žodžio "benamiai" gali slypėti nerimas dėl neteisybės, atsakomybės ar nepasitikėjimo. Tad tenka su kuo nors išsikalbėti, kas būtent mane asmeniškai jaudina. O tai išduoda mano jausmai, jeigu tik išdrįstu jais pasidalinti.
- Kas mane veikia blogai? Nepadedu sutiktiems benamiams.
- O kas mane veiktų dar blogiau? Jei dalindamas jiems pinigus, pakenkčiau ir sau ir jiems.
- Atsiveria galimybė atsakyti, o kas mane veiktų gerai? Jei tikrai padėčiau benamiui.
- Ir kas mane veiktų dar geriau? Jei nuo tokios pagalbos ir sau pačiam padėčiau būti geresniu žmogumi.
Iš pasikartojančių žodžių supratau, kad man iš tikrųjų esminis, giluminis klausimas yra "pagalba".
Toliau, nebe jausmais, o protu pamąstom, ką žinom apie "pagalbą". Išsiryškina dvi tiesos:
- Viena tiesa: Nuo mano pagalbos gali būti blogiau.
- Kita tiesa: Jei žmogus prašo pagalbos ir jam tikrai reikia pagalbos, tai privalau padėti.
Kaip ne keista, kiek patyriau, visada iškyla dvi tiesos. Abu teiginiai teisingi, tačiau traukia skirtingai elgtis. Jei nuo mano pagalbos gali būti blogiau, tai nepadėsiu. O jei privalau padėti, tai padėsiu. Kuria tiesa vadovautis?
Keturi pasitikrinimo būdai sutaria atskirdami širdies tiesą (vidinę tikrovę) nuo pasaulio tiesos (išorinės tikrovės).
- Pirma: Tas, kuris jaudinasi, klysta. Aš pergyvenau, kad "nuo mano pagalbos gali būti blogiau". Tai ženklas, jog tai pasaulio tiesa.
- Antra: Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą, bet ne atvirkščiai. Jeigu man rūpės tikrai padėti, tai nenorėsiu, kad nuo to būtų blogiau. Bet jeigu pradėsiu nuo to, kad nuo mano pagalbos gali būti blogiau, tai niekad niekam nepadėsiu.
- Trečia: Pasaulio tiesą galime pavaizduoti pavyzdžiais. Pasitaiko atvejų, kad nuo pagalbos būna blogiau. Bet širdies tiesa vidinė, tautologinė. Jos nepamokysime, ji turi jau glūdėti mumyse, kaip ir ta mintis, kad manyje slypi įgimta prievolė padėti.
- Ketvirta: Keturi klausimai Kodėl? Kaip? Koks? Ar? išrikiuoti nuo plačiausio iki siauriausio. Širdies tiesa atsako platesnį klausimą kaip pasaulio tiesa. Kokią pagalbą teikti? Tokią nuo kurios nebus blogiau. Tačiau kodėl teikiame pagalbą? Dėl to, kad reikia. Tai ir yra svarbiausia.
Tad šių pasitikrinimų dėka susigaudome, kuri iš tikrųjų yra širdies tiesa: Jei žmogus prašo pagalbos ir jam tikrai reikia pagalbos, tai privalau padėti. Jeigu taip gyvensiu, tai pasaulio tiesa savaime suveiks: Nenorėsiu, kad nuo mano pagalbos būtų blogiau. O aš buvau susipainiojęs. Užtat ir jaudinausi, išaugo nerimas, kad negyvenu širdies tiesa.
Širdies tiesą įsisaviname ją nuolatos taikydami, tai yra nusistatydami, vykdydami ir permąstydami. Aš buvau nusistatęs, kad privalau padėti, bet šito nevykdžiau. Užtat surengėme pratimą nors kartą sėkmingai vykdyti šią tiesą. Toliau įprasčiau gyventi širdies tiesa ir nusiraminčiau.
Pratimą rengiau su dviem draugais Čikagoje. Kokią valandą pakalbėjome, kaip padėti benamiui. Toliau kiekvienas susiradome benamį. Vieną pavaišinau kinietiškame restorane. Jisai negalėjo daug valgyti, nes jo skrandis buvo nedidelis. Siūliau jį nuvesti į prieglobą, bet jisai nenorėjo iš to kvartalo keltis, nes ten sulaukdavo savo čekių, ir tasai kasininkas buvo jam pats brangiausias žmogus. Įsitikinau, kad tokiam benamiui labai svarbus yra žmoniškas pabendravimas. Galiausia grįžau pas draugus ir pasidalinome įspūdžiais. Po to jau nebebijojau su benamiais bendrauti ir pabandyti kaip nors padėti.
Pratimai labai veiksmingi palyginus su psichoterapija, kuri žmogaus problemas sieja su asmenybės žaizdomis. Pratimais tiesiog supranti savo klaidą ir toliau gyveni širdies tiesa,. Jokio rando nelieka. Toks nesusipratimo išrišimas primena terapeutinius filosofus, kvietistus, Vitgenšteiną.
Pratimus nustojau rengti nes nusiraminau. Taip pat įsidėmėjau, jog jeigu jaudinuosi, tai klaidingai mąstau. Tad norėjau dėmesį kreipti pirmiausia į tai, kas mane ramina. Gal ir dėl to neradau kas labai norėtų juos daryti. Pratimai reikalauja atsiverti, taip pat drįsti gyventi ne savo patirtimi, o naujai, tarsi vaikas ar kvailys. Supratau, aš pats tai drįstu nes tikiu, kad Dievas mane globoja.
Man atrodo šiuos pratimus galima suprasti kaip žmogaus būklės mokslo taikymą. Bandysiu išsisakyti Heidegerio sąvokomis. Atsiprašau, kad esu nedaug jo skaitęs ir tikriausiai jį klaidingai suprantu. Tačiau tikiu, kad jūs nors geriau suprasite mane, kas yra savita, autentiška, ir kas yra nesavita, neautentiška.
Kyla įspūdis, jog Heidegeris vertina mūsų įsijungimą į pasaulį, užtat vertina praktiką labiau kaip teoriją, taip kad praktika yra mums savita ir teorija nesavita. O aš paprieštarausiu, kad atvirkščiai, žmonėms teorija yra savita ir praktika nesavita.
Mes abu bandome susigaudyti tirdami savo vaizduotės ribotumą. Heidegeris klausia, kokį įsivaizduojame žmogų? O aš klausiu, kokį įsivaizduojame Dievą?
Heidegeriui savitumas kyla Mirties akivaizdoje kurioje kiekvienas susiduriame su baisia mintimi, kad mūsų gali visai nebūti.
Tuo tarpu aš įsivaizduoju pimapradį Dievą išjudina visai panašus klausimas, Ar Dievas būtinas? Ar jisai būtų, netgi jeigu jo nebūtų?
Dievas tad pasitraukdamas sukuria sau nepalankiausias sąlygas, pasaulį be Dievo, ir žiūri ar Dievas naujai atsiras. Jisai naujai iškyla Manimi - Aš, arba kaip Heidegeris sako, Dasein, lietuviškai verčiu, Esantysis. Mūsų tikslas yra liudyti, atskleisti, ar Dievas yra ar jo nėra. Jo buvimą įžvelgiame Tavyje, kuriuo sutampa Dievas mano gelmėse ir Dievas už mūsų. O Dievo nebuvimą išgyvename Kitu, supratimu, kad galim būti atkirsti nuo kitų, užtat nuo Dievo. O tai reiškia, kad žmonės tikrai laisvi ir Dievas nebūtinas. Tačiau mūsų pačių bendryste gali dar paaiškėti, jog nesame vienas kitam abejingi, tikime vienas kitą pasiekti, vienas kitam atsiverti, taip kad mūsų vienumas dar parodys, jog pats Dievas tikrai yra būtinas.
Savo būklę galima suprasti taip. Dievas yra už bet kokios santvarkos. Gerumas yra Dievas santvarkoje. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, kada sutaria, pavyzdžiui, laisvumas katinėlyje ir jį globojanti visuma. Tačiau amžinas gyvenimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog benamis ir jo katinėlis gali žiauriai kentėti, nes gyvenimas nebūtinai teisingas. Juk būtent tada mes galim įsijungti ir bandyti kaip nors padėti. Užtat, kaip Heidegeris pritartų, amžinai bręstame būtent čia ir dabar.
Tas, kuris gyvena vardan gyvenimo, kuris susitelkia į Tave, kuris žiūri atgal į Dievą, tas išardo savo gyvenimą ir už jo mato Mirtį. O tas, kuris žiūri pirmyn su Dievu ir su Tavimi, tas audžia amžiną gyvenimą, nes vis naujai atjaučia Kitą ir bręsta kartu su visais. Kas gyvena visų labui, nepergyvena dėl nebūties, juk tai Dievo klausimas, ar Dievas būtinas? kuriame visi kartu dalyvaujame.
Visgi, ta tiesa, jog Dievas neprivalo būti geras, yra tokia siaubinga, kad bandant ją užglaistyti, filosofija sukalkėjo. Užtat Heidegeriui rūpėjo tas kalkes nuvalyti, įsivaizduoti ką Man, Esančiajam, reiškia būtis?
O aš įsivaizduoju, kad Dievui būtis tėra dvejybė, vietovardis, tarsi troleibuso stotelė. Dievas kaip logikas išskiria du požiūrius: Esu užtat esu. Nesu tačiau vis tiek esu. Atsiranda dvejybė išsakanti būties klausimą. Juk vienas požiūris reikalingas svarstyti ar katinėlis yra ar jo nėra? O kitas požiūris reikalingas atsakyti: jeigu yra, tikrai yra (miau!), jeigu nėra, tikrai nėra. Toliau, yra dalyvavimo trejybė: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Yra žinojimo ketverybė: ar, koks, kaip, kodėl. Visko padalinimai sudaro mūsų proto būsenų ratą. Būtis tėra vietovardis, antroji mūsų sąmonės troleibuso stotelė. Sąmoningumas, tai pavažiavimas trimis stotelėmis į priekį, tai proto būsenos pasipildymas trimis požiūriais. Būtis, tai dvejybė, apibūdinanti, kaip sąmoningai išgyvename tiesos sąlygas. Sprendimo sąlygos, laikas ar erdvė, tai penkerybė, apibūdinanti, kaip sąmoningai išgyvename būties sąlygas. Praktiškai, kiekviena pasekmė jau turėjo savo priežastį, tačiau teoriškai yra priežasčių, kurios dar laukia savo pasekmių. O dabartis yra tuomet kada galim laikytis abiejų priešingų krypčių ir rinktis tarp jų.
Heidegeris skyrė praktinį parankiškumą (kai rankoje plaktukas, tarsi kūno dalis) ir teorinį dalykiškumą (kai žvaigždė laikoma atskiru dalyku). Toks įspūdis, kad Heidegeris pirmenybę teikė ne teorijai, o praktikai, kada esame viena su plaktuku ir net visu pasauliu. Tačiau iš pratimų patyriau, jog širdies tiesa yra dvilypė, a priori, pirm patirties, kaip kad teorija. Užtat kūdikėlis net ir įsčiose gali plėtoti mintis, kuriomis paskui veiks dalykus. O mirštantis išsilaisvina iš pasaulio, savo kūno, savęs ir kitų, tuo pačiu gali naujai prisirišti. Kaip pats Heidegeris tvirtino, Esantysis pasaulyje nesijaučia savas. Manau, pasaulio tiesa yra tai, kad kiekvienas savo pasaulį išgyvename. O širdies tiesa, tai jog mąstydami pasaulį dalykais susigaudome, kad tarp tų kitų dalykų yra ir kitų asmenų, kitų išgyvenimų. Kada mąstome save dalyku, būtent tada suprantame, ką reikštų nebūti, užtat ką reiškia būti. Tačiau išdrįsti save laikyti dalyku įkvėps ne Būtis, o tik Dievas, kuris nebūtinai geras, kuris tačiau drįsta mumis tirti, ar jisai būtinas?