神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti

Mintys.LietuviųLitvakųŠimtametisVaidas istorija

Paslėpti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus

2018 spalio 27 d., 13:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 79 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-13-Isvada.png
2018 spalio 27 d., 13:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 67-68 eilutės iš
Attach:Attach:SV-10-ILaisve.png
į:
Attach:SV-10-ILaisve.png
Pakeista 75 eilutė iš:
į:
Attach:SV-12-ZydesRaideJ.png
2018 spalio 27 d., 13:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 71-73 eilutės iš


Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymas nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai savo puču pašalino Bobelį. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal netgi mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi ir kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėjimais ir pasiteisinimais griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
į:
Attach:SV-11-Bobelis.png

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymas nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai savo puču pašalino Bobelį.



Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal netgi mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi ir kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėjimais ir pasiteisinimais griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
2018 spalio 27 d., 13:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 65-67 eilutės iš
Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius išeivijoje su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

[Vaizdas]
į:
Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius išeivijoje su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai.

Attach:Attach:SV-10-ILaisve.png

Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
2018 spalio 27 d., 13:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 63 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-09-Ambrazevicius.png
2018 spalio 27 d., 13:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 59 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-08-GrybauskaiteBurauskaite.png
2018 spalio 27 d., 13:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 36-37 eilutės:

Attach:SV-07-Krupavicius.png
2018 spalio 27 d., 13:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 33 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-06-Elkesas2.png
2018 spalio 27 d., 13:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 27-31 eilutės iš
Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, ir jisai grįžo į savo ūkį. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.
į:
Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių."

Attach:SV-05-Wiesenthalis.png

Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, ir jisai grįžo į savo ūkį. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.
2018 spalio 27 d., 13:37 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 25 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-04-Elkesas.png
2018 spalio 27 d., 13:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 20-21 eilutės:

Attach:SV-03-Skirpa.png
2018 spalio 27 d., 13:34 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 17 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-02-Lietukis.png
2018 spalio 27 d., 13:33 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 3-4 eilutės iš
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-00-Titulinis.png
Pakeista 9 eilutė iš:
[Vaizdas]
į:
Attach:SV-01-Esme.png
2018 spalio 27 d., 07:20 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 3-4 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 9-10 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 17-18 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 23-24 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 27-28 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 51-52 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 55-56 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 59-60 eilutės:
[Vaizdas]
Pridėtos 62-63 eilutės:

[Vaizdas]
2018 spalio 27 d., 07:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 45-47 eilutės iš
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą
, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė vienareikšmiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.
į:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymas nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai savo puču pašalino Bobelį. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal netgi mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi ir kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėjimais ir pasiteisinimais griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės
. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra lyginant su kitomis, nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė visapusiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.
2018 spalio 27 d., 07:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
į:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
2018 spalio 27 d., 07:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
į:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
2018 spalio 27 d., 07:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 43 eilutė iš:
Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
į:
Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius išeivijoje su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
2018 spalio 27 d., 07:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 15-22 eilutės iš
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, kuri juos beveik visus paleido. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinmu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius.
"Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"
į:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, ir jisai grįžo į savo ūkį. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. ... Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Visgi, iš lietuvių pusės
, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius.

"Ar
žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"
Pakeistos 33-34 eilutės iš
Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo.
į:
"Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo."
Pakeistos 37-43 eilutės iš
Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant
šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
į:
"Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika."

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors šiokią tokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendrystę, kokios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Ši politika išryškėjo kai Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, užtat Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Yra nedora lyginti išalkusius žydus partizanus, pabėgusius iš geto ir kovojančius prieš nacius, su tūkstančiais lietuvių sukilėlių ir policininkų, kurie savanaudiškai žudė, grobstė ir prievartavo. Yra nedora lyginti ištremtus lietuvius su išžudytais žydais. Sąmoningi lietuviai atsako už savo tautą, kad ji nebūtų tokia, kokia buvo. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami
šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
2018 spalio 27 d., 06:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 13 eilutė iš:
Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.
į:
Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos žydams priklausė maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.
2018 spalio 27 d., 06:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais. Tuo pačiu parodysiu, kaip skirtingas vienybės sampratas sieja mūsų plėtojami pagrindimai, sąvokos ir įvykiai.
į:
Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.
2018 spalio 27 d., 06:36 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 0-2 eilutės:
>>bgcolor=#E9F5FC<<
-------------
Ištrintos 4-30 eilutės:
1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir litvakų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš litvakus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.
-------------
>><<

Teiginiai
* Lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia.
* Lietuvių-žydų vaidą iššaukė vienpusis nusikaltimas iš lietuvių pusės, o tai mokslui įdomu.
* Dorovinė atsakomybė: Tautinėje valstybė - tauta atsako.
* Dorovinė atsakomybė: Sąmoningieji atsako už savo tautą.

* Du mitai ir trečias besivystantis (lietuviai teisingai išdalins turtą; lietuviai teisingai nubaus nusikaltėlius)
* Silpnas prieštaravimas, tai pritarimas
* Trūko pasipriešinimo lietuviams - vieningumas trukdė (Raštikio pavyzdys)
* Sudalyvavo Bobelis bet to neužteko
* Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys) - tačiau šimtai žymių žmonių tapo sovietų aukomis
* Trūko organizuoto gelbėjimo (Taškūno pavyzdys) - juk lietuviai organizavo sukilėlius, vyriausybę, nacių laikais pogrindžio spaudą, ginklų kaupimą

Tyrimas
* Padaryti brėžinį tikslų - kurie tikslai buvo paveikti kitų jėgų (nacių, sovietų) - kaip išsiskyrė vadovų ir liaudies tikslai, kaip jie susiję - kaip tikslų pagrindu vystėsi ginčai - panašiai, kaip pagrindimo kalbos brėžinį
* Sudaryti sąrašą "šimtamečio vaido" dokumentų. Nagrinėti įvairiausiais matais; jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri; jų argumentus.
* Panagrinėti retorikos priemones Valiušaičio, Buroko, Genocido centro, Alperavičiaus ir t.t.

-------------------

[+Metmenys+]
Pakeistos 47-267 eilutės iš
Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.


Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, žydai savanoriai - Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Lietuviškos sąvokos parodo, kad veikė nepriklausomai nuo nacių. Ir tai parodo atsakomybę. O atsakomybė už nusižengimus atveria atsakomybę už dorą elgesį.


1) asmenų likimas ar visuomenės likimas? Škirpa - aukoti save ar kitus - palyginti su nepriklausomybės ekonomija

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris - Elkesas

4) visuomenės laisvė ar asmenų laisvė? Burauskaitė tai tik jų nuomonės - valstybingumo paneigimas

5) visuomenės laisvė ar asmenų likimas? Ambrazevičius

6) visuomenės laisvė ar visuomenės likimas? Bobelis-Laikinoji vyriausybė atveria galimybę pripažinti nusižengimą ir naujai rinktis




[+Dokumentai+]


* Kazio Škirpos atsišaukimo projektas 1941 m. liepos mėn.
* Elkeseso testamentas
* Krupavičiaus Pro Memoria
* Juozas Prunskis - Jacob Oleiski
* Žydų padėties nuostatai
* Mackevičiaus prisiminimai
* Kviecinsko prisiminimai



--------------------

[+Eiga+]

Aplinkybės
* ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas įtvirtinant nepriklausomą Lietuvą
* nepriklausomos Lietuvos cenzūra
* Smetonos policija - Rastenis
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas perimant Vilniaus kraštą
* bendras fonas: nacių-sovietų propagandinis karas
* sovietų okupacija - išsiskyrimas tautų likimų
* sovietų propaganda
* Kazys Škirpa - strategija ir mitai - tikslas: išjudinti lietuvius sukilėlius
* LLKS
* pokaris - Krupavičius
* grįžę žydai nerado butų, kur gyventi
* žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
* tremtiniai skriaudžiami lietuvių
* žydų emigracija į Lietuvą
* 67 metais antižydiška kampanija
* žydų emigracija į Izraelį
* Venclovos straipsnis (ir atsakas)
* išsivystė sovietinis antisemitizmas
* prasidėjus OSI medžioklėms išsivystė amerikietiškas antisemitizmas
* išeivijoje - trečioji banga
* atgimimas: rezistentai/išeiviai vs. kolaborantai
* Mikelinską atmetė - paskui priėmė
* Brazausko atsiprašymas
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
* Venclovos pranešimas Vanagaitės konferencijoje

[+Tikslai+]

Parodyti, kada tikslai atsirado ir kaip jie keitėsi. O tikslų pasikeitimas atskleidžia vaido palaikytojus.

Kaip atrodo sutarimas ir susikalbėjimas:
* žmoniškas perėjimas iš 90% į 50%
* žydų veteranų veikla, leidinys (paskui jų pasveikinimas)
* Smetonos sąmokslas
* tautininkų ir žydų kooperatyvas
* revolverių istorijos


Lietuvių
* Pritapti prie nacių Vokietijos
* Išjudinti sukilėlius
* Pasigerinti nacių Vokietijai
* Atpirkti gėdą
* Parodyti ištikimybę
* Išvykti į JAV ir kitas šalis
* Parodyti, kad lietuviai kovojo už savo laisvę prieš sovietus
* Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
* Prisiimti atsakomybę už Lietuvą
* Apsiginti prieš savus
* Sumenkinti "koloborantus" ir būti krašto autoritetais
* Rasti politinį sprendimą, visus patenkinti
* Įsisavinti skriaudą, atjausti žydus, juos vertinti
Nacių
* Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus
Žydų
* Atminti savo aukas
* Iškelti didelę lietuvių atsakomybę už nusikaltimus - lietuvių nuosavą politiką ir t.t.
* Atminti žydų gelbėtojus
* Užsitikrinti gerus santykius su Lietuvos valstybe
Izraelio
* Užsitikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.
Sovietų
* Apjuodinti kovojančius už nepriklausomybę
Rusų
* Kurstyti nesantaiką pačioje Lietuvoje
* Parodyti Lietuvos nesugebėjimą tvarkytis
* Nukreipti nuo savęs dėmesį



[+Pasirinkimai+]

Ribų buvimas ar nebuvimas
* ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
* lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose
Įprastas galynėjimasis ar paaštrintas
* nomenklaturinė konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų
* gobšumas

Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti ar silpnokas paprieštaravimas
* vieningumas: Noreika
* paprieštarauti: Krygeris, kun.Taškūnas
* silpnokas paprieštaravimas: LLV po Lietūkio žudynių, Pohl po Bobelio pašalinimo
* silpnokas paprieštaravimas yra palaikymas: anie žydšaudžiai, baudėjai, pasižymėję žiaurumu
* silpnokas paprieštaravimas: pasmerkti, bet neįvardinti

Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę
* tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
* mitai
* savotiškos sąvokos - idea fixe
* atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai
* Manyti, kad žinome, ar gilintis
* informacijos stoka

Likiminis požiūris ar įsipareigojimas

Spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje
* veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai

Atjausti kitus ar ginti save
* Iš meilės ar su tikslu gintis
* anketos dypukų stovyklose
* Vlikas

Kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti
* "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)


Atsiriboti ar ieškoti ryšių
* nuosaikūs vs. patriotai


Plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais
* elgtis aukščiau (bendražmogiškomis vertybėmis) ar zemiau (priešo ginklais)


Pateisinti nutylėjimą
* iš stovyklų į Ameriką
* šaltasis karas
* naudinga Putinui
* Palestina - Lietuvos balsas Jungtinėse tautose
* nepakenkti Izraeliui

Pateisinti prabylimą
* ištikimybė aukoms

Suvokt vienpusiškai ar dvipusiškai
* nusikaltusių ir aukų santykiai - ar keršto santykiai
* prisimena Duchanskį
* Kaniūkai - prokoratūra, LLKS

Remtis asmenine patirtimi ar žiūrėti plačiau
* Greimas
* Paulauskas?
* Kirkila

Pripažinimas bet neįvardijimas

Atsiribojimas ar įsivėlimas ar pasitraukimas
* Bobelis, Palčiauskas
* Leonas Taunys-Kovas

Savigynos galimybė ar negalimybė
* 1939 m. žydai išsitraukdavo revolverius atbaidyti chuliganus
* nebėra žydų palikuonių, kurie užtartų žydų klausimus, pavyzdžiui, dėl kapinių







[+Pavyzdžiai+]

[+Teiginiai+]

* Kazio Škirpos du mitai

[+Sąvokos+]

* Naujoji Lietuva
* svetingumo suteikimas ir atšaukimas
* Vyčio kryžiumi nusipelnę žydai savanoriai




[+Šaltiniai+]

* [[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.
* Bendinskas "Gimtajame krašte" - "Kokie žmonės buvo užmušti Lietūkio garaže?" (Zilberis cituoja)
* Eliezeris Zilberis, "Įvykiai Kaune žydų akimis", Tėviškės žiburiai, 1990.05.15, Nr.20 (2099) psl.5 (LII archyve) - apie tai, kaip Kaune baltaraisčiai puolė žydus
* E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
* [[https://www.researchgate.net/profile/Dainius_Noreika | Dainius Noreika]][[https://www.researchgate.net/publication/323676510_THE_INTERSECTION_OF_DIFFERENT_NARRATIVES_THE_HOLOCAUST_THE_JUNE_UPRISING_AND_THE_PARTISAN_WAR | The Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War]]
* [[http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0002475486?exId=306354&seqNr=2 | Čėsna - 1941.10.06]]
Čėsna, Zacharija. Klaikūs praeities šešėliai ir tikrovė : retrospektyvinis reportažas apie lietuvių - žydų santykius / Zacharija Čėsna // Tėviškės žiburiai. – 1977, rugs. 29 (šio numerio LNB neturi) ; spal. 6, p. 2; spal. 13, p. 2; spal. 20, p. 2; spal. 27, p. 2; lapkr. 3, p. 2
.
į:
Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.
2018 spalio 27 d., 06:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 1-297 eilutės iš
[[LietuviųLitvakųŠimtametisVaidasUžrašai | Užrašai]]
į:
>>bgcolor=#E9F5FC<<
-------------

[[LietuviųLitvakųŠimtametisVaidasUžrašai | Užrašai]], [[LietuviųŽydųŠimtametisVaidasSantrauka | Santrauka]]

[++Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]

1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir litvakų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš litvakus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.
-------------
>><<

Teiginiai
* Lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia.
* Lietuvių-žydų vaidą iššaukė vienpusis nusikaltimas iš lietuvių pusės, o tai mokslui įdomu.
* Dorovinė atsakomybė: Tautinėje valstybė - tauta atsako.
* Dorovinė atsakomybė: Sąmoningieji atsako už savo tautą.

* Du mitai ir trečias besivystantis (lietuviai teisingai išdalins turtą; lietuviai teisingai nubaus nusikaltėlius)
* Silpnas prieštaravimas, tai pritarimas
* Trūko pasipriešinimo lietuviams - vieningumas trukdė (Raštikio pavyzdys)
* Sudalyvavo Bobelis bet to neužteko
* Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys) - tačiau šimtai žymių žmonių tapo sovietų aukomis
* Trūko organizuoto gelbėjimo (Taškūno pavyzdys) - juk lietuviai organizavo sukilėlius, vyriausybę, nacių laikais pogrindžio spaudą, ginklų kaupimą

Tyrimas
* Padaryti brėžinį tikslų - kurie tikslai buvo paveikti kitų jėgų (nacių, sovietų) - kaip išsiskyrė vadovų ir liaudies tikslai, kaip jie susiję - kaip tikslų pagrindu vystėsi ginčai - panašiai, kaip pagrindimo kalbos brėžinį
* Sudaryti sąrašą "šimtamečio vaido" dokumentų. Nagrinėti įvairiausiais matais; jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri; jų argumentus.
* Panagrinėti retorikos priemones Valiušaičio, Buroko, Genocido centro, Alperavičiaus ir t.t.

-------------------

[+Metmenys+]


2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių istorijoje susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad mus gali sieti keturios skirtingos sampratos: mūsų visuomenės dalia, jos narių dalia, jos narių troškimai ir jų trokštama visuomenė.

Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės, tai yra, kaip likimus išsidalins. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai, kiekvieną atitinkamai atjaučiame ir vertiname. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais. Tuo pačiu parodysiu, kaip skirtingas vienybės sampratas sieja mūsų plėtojami pagrindimai, sąvokos ir įvykiai.

Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, kuri juos beveik visus paleido. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinmu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius. "Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"

"Padarytos žydų tautai Lietuvoje žaizdos dar nėra užgijusios, todėl šiuo momentu kalbėti apie sandarbininkavimą arba bendrą frontą kovai nepriklausomybei atgauti dar per anksti. Sutinkame nors neutraliai laikytis."

"Kai kurie žydai keršto sumetimais skundžia lietuvius."

"Jei yra konkrečių bylų, kuriose kaltinami lietuviai visai nedalyvavę žydų likvidavime, tai komitetas yra pasirengęs padėti tuos žmones išlaisvinti. ... Šiaulių miesto burmistras Linkevičius yra kur tai amerikiečių zonoje ir dabar yra pakeitęs savo pavardę. Šis asmuo yra aktyviai prisidėjęs prie žydų likvidavimo Šiauliuose ir jis turės būti atitinkamai nubaustas."

"Kiekvienoje, taip ir lietuvių tautoje yra tautos atmatų ir už jų veiksmus negali būti kaltinama visa lietuvių tauta. Šį posakį papildė Kalvaitis, pabrėždamas, kad ir žydų tautoje buvo ir yra elimentų, kurie daug žalos yra padarę lietuviams."

Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo.

Į šį pasiūlymą jam nieko nebuvo atsakyta. Mes nenorime būti prokurorai, o tik advokatai.

Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė vienareikšmiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.

Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.


Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, žydai savanoriai - Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Lietuviškos sąvokos parodo, kad veikė nepriklausomai nuo nacių. Ir tai parodo atsakomybę. O atsakomybė už nusižengimus atveria atsakomybę už dorą elgesį.


1) asmenų likimas ar visuomenės likimas? Škirpa - aukoti save ar kitus - palyginti su nepriklausomybės ekonomija

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris - Elkesas

4) visuomenės laisvė ar asmenų laisvė? Burauskaitė tai tik jų nuomonės - valstybingumo paneigimas

5) visuomenės laisvė ar asmenų likimas? Ambrazevičius

6) visuomenės laisvė ar visuomenės likimas? Bobelis-Laikinoji vyriausybė atveria galimybę pripažinti nusižengimą ir naujai rinktis




[+Dokumentai+]


* Kazio Škirpos atsišaukimo projektas 1941 m. liepos mėn.
* Elkeseso testamentas
* Krupavičiaus Pro Memoria
* Juozas Prunskis - Jacob Oleiski
* Žydų padėties nuostatai
* Mackevičiaus prisiminimai
* Kviecinsko prisiminimai



--------------------

[+Eiga+]

Aplinkybės
* ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas įtvirtinant nepriklausomą Lietuvą
* nepriklausomos Lietuvos cenzūra
* Smetonos policija - Rastenis
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas perimant Vilniaus kraštą
* bendras fonas: nacių-sovietų propagandinis karas
* sovietų okupacija - išsiskyrimas tautų likimų
* sovietų propaganda
* Kazys Škirpa - strategija ir mitai - tikslas: išjudinti lietuvius sukilėlius
* LLKS
* pokaris - Krupavičius
* grįžę žydai nerado butų, kur gyventi
* žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
* tremtiniai skriaudžiami lietuvių
* žydų emigracija į Lietuvą
* 67 metais antižydiška kampanija
* žydų emigracija į Izraelį
* Venclovos straipsnis (ir atsakas)
* išsivystė sovietinis antisemitizmas
* prasidėjus OSI medžioklėms išsivystė amerikietiškas antisemitizmas
* išeivijoje - trečioji banga
* atgimimas: rezistentai/išeiviai vs. kolaborantai
* Mikelinską atmetė - paskui priėmė
* Brazausko atsiprašymas
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
* Venclovos pranešimas Vanagaitės konferencijoje

[+Tikslai+]

Parodyti, kada tikslai atsirado ir kaip jie keitėsi. O tikslų pasikeitimas atskleidžia vaido palaikytojus.

Kaip atrodo sutarimas ir susikalbėjimas:
* žmoniškas perėjimas iš 90% į 50%
* žydų veteranų veikla, leidinys (paskui jų pasveikinimas)
* Smetonos sąmokslas
* tautininkų ir žydų kooperatyvas
* revolverių istorijos


Lietuvių
* Pritapti prie nacių Vokietijos
* Išjudinti sukilėlius
* Pasigerinti nacių Vokietijai
* Atpirkti gėdą
* Parodyti ištikimybę
* Išvykti į JAV ir kitas šalis
* Parodyti, kad lietuviai kovojo už savo laisvę prieš sovietus
* Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
* Prisiimti atsakomybę už Lietuvą
* Apsiginti prieš savus
* Sumenkinti "koloborantus" ir būti krašto autoritetais
* Rasti politinį sprendimą, visus patenkinti
* Įsisavinti skriaudą, atjausti žydus, juos vertinti
Nacių
* Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus
Žydų
* Atminti savo aukas
* Iškelti didelę lietuvių atsakomybę už nusikaltimus - lietuvių nuosavą politiką ir t.t.
* Atminti žydų gelbėtojus
* Užsitikrinti gerus santykius su Lietuvos valstybe
Izraelio
* Užsitikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.
Sovietų
* Apjuodinti kovojančius už nepriklausomybę
Rusų
* Kurstyti nesantaiką pačioje Lietuvoje
* Parodyti Lietuvos nesugebėjimą tvarkytis
* Nukreipti nuo savęs dėmesį



[+Pasirinkimai+]

Ribų buvimas ar nebuvimas
* ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
* lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose
Įprastas galynėjimasis ar paaštrintas
* nomenklaturinė konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų
* gobšumas

Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti ar silpnokas paprieštaravimas
* vieningumas: Noreika
* paprieštarauti: Krygeris, kun.Taškūnas
* silpnokas paprieštaravimas: LLV po Lietūkio žudynių, Pohl po Bobelio pašalinimo
* silpnokas paprieštaravimas yra palaikymas: anie žydšaudžiai, baudėjai, pasižymėję žiaurumu
* silpnokas paprieštaravimas: pasmerkti, bet neįvardinti

Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę
* tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
* mitai
* savotiškos sąvokos - idea fixe
* atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai
* Manyti, kad žinome, ar gilintis
* informacijos stoka

Likiminis požiūris ar įsipareigojimas

Spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje
* veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai

Atjausti kitus ar ginti save
* Iš meilės ar su tikslu gintis
* anketos dypukų stovyklose
* Vlikas

Kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti
* "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)


Atsiriboti ar ieškoti ryšių
* nuosaikūs vs. patriotai


Plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais
* elgtis aukščiau (bendražmogiškomis vertybėmis) ar zemiau (priešo ginklais)


Pateisinti nutylėjimą
* iš stovyklų į Ameriką
* šaltasis karas
* naudinga Putinui
* Palestina - Lietuvos balsas Jungtinėse tautose
* nepakenkti Izraeliui

Pateisinti prabylimą
* ištikimybė aukoms

Suvokt vienpusiškai ar dvipusiškai
* nusikaltusių ir aukų santykiai - ar keršto santykiai
* prisimena Duchanskį
* Kaniūkai - prokoratūra, LLKS

Remtis asmenine patirtimi ar žiūrėti plačiau
* Greimas
* Paulauskas?
* Kirkila

Pripažinimas bet neįvardijimas

Atsiribojimas ar įsivėlimas ar pasitraukimas
* Bobelis, Palčiauskas
* Leonas Taunys-Kovas

Savigynos galimybė ar negalimybė
* 1939 m. žydai išsitraukdavo revolverius atbaidyti chuliganus
* nebėra žydų palikuonių, kurie užtartų žydų klausimus, pavyzdžiui, dėl kapinių







[+Pavyzdžiai+]

[+Teiginiai+]

* Kazio Škirpos du mitai

[+Sąvokos+]

* Naujoji Lietuva
* svetingumo suteikimas ir atšaukimas
* Vyčio kryžiumi nusipelnę žydai savanoriai




[+Šaltiniai+]

* [[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.
* Bendinskas "Gimtajame krašte" - "Kokie žmonės buvo užmušti Lietūkio garaže?" (Zilberis cituoja)
* Eliezeris Zilberis, "Įvykiai Kaune žydų akimis", Tėviškės žiburiai, 1990.05.15, Nr.20 (2099) psl.5 (LII archyve) - apie tai, kaip Kaune baltaraisčiai puolė žydus
* E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
* [[https://www.researchgate.net/profile/Dainius_Noreika | Dainius Noreika]][[https://www.researchgate.net/publication/323676510_THE_INTERSECTION_OF_DIFFERENT_NARRATIVES_THE_HOLOCAUST_THE_JUNE_UPRISING_AND_THE_PARTISAN_WAR | The Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War]]
* [[http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0002475486?exId=306354&seqNr=2 | Čėsna - 1941.10.06]]
Čėsna, Zacharija. Klaikūs praeities šešėliai ir tikrovė : retrospektyvinis reportažas apie lietuvių - žydų santykius / Zacharija Čėsna // Tėviškės žiburiai. – 1977, rugs. 29 (šio numerio LNB neturi) ; spal. 6, p. 2; spal. 13, p. 2; spal. 20, p. 2; spal. 27, p. 2; lapkr. 3, p. 2.
2018 spalio 27 d., 06:34 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 1-297 eilutės iš
>>bgcolor=#E9F5FC<<
-------------

[[LietuviųŽydųŠimtametisVaidasSantrauka | Santrauka]]

[++Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]

1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir litvakų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš litvakus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.
-------------
>><<

Teiginiai
* Lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia.
* Lietuvių-žydų vaidą iššaukė vienpusis nusikaltimas iš lietuvių pusės, o tai mokslui įdomu.
* Dorovinė atsakomybė: Tautinėje valstybė - tauta atsako.
* Dorovinė atsakomybė: Sąmoningieji atsako už savo tautą.

* Du mitai ir trečias besivystantis (lietuviai teisingai išdalins turtą; lietuviai teisingai nubaus nusikaltėlius)
* Silpnas prieštaravimas, tai pritarimas
* Trūko pasipriešinimo lietuviams - vieningumas trukdė (Raštikio pavyzdys)
* Sudalyvavo Bobelis bet to neužteko
* Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys) - tačiau šimtai žymių žmonių tapo sovietų aukomis
* Trūko organizuoto gelbėjimo (Taškūno pavyzdys) - juk lietuviai organizavo sukilėlius, vyriausybę, nacių laikais pogrindžio spaudą, ginklų kaupimą

Tyrimas
* Padaryti brėžinį tikslų - kurie tikslai buvo paveikti kitų jėgų (nacių, sovietų) - kaip išsiskyrė vadovų ir liaudies tikslai, kaip jie susiję - kaip tikslų pagrindu vystėsi ginčai - panašiai, kaip pagrindimo kalbos brėžinį
* Sudaryti sąrašą "šimtamečio vaido" dokumentų. Nagrinėti įvairiausiais matais; jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri; jų argumentus.
* Panagrinėti retorikos priemones Valiušaičio, Buroko, Genocido centro, Alperavičiaus ir t.t.

-------------------

[+Metmenys+]


2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių istorijoje susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad mus gali sieti keturios skirtingos sampratos: mūsų visuomenės dalia, jos narių dalia, jos narių troškimai ir jų trokštama visuomenė.

Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės, tai yra, kaip likimus išsidalins. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai, kiekvieną atitinkamai atjaučiame ir vertiname. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais. Tuo pačiu parodysiu, kaip skirtingas vienybės sampratas sieja mūsų plėtojami pagrindimai, sąvokos ir įvykiai.

Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, kuri juos beveik visus paleido. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinmu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius. "Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"

"Padarytos žydų tautai Lietuvoje žaizdos dar nėra užgijusios, todėl šiuo momentu kalbėti apie sandarbininkavimą arba bendrą frontą kovai nepriklausomybei atgauti dar per anksti. Sutinkame nors neutraliai laikytis."

"Kai kurie žydai keršto sumetimais skundžia lietuvius."

"Jei yra konkrečių bylų, kuriose kaltinami lietuviai visai nedalyvavę žydų likvidavime, tai komitetas yra pasirengęs padėti tuos žmones išlaisvinti. ... Šiaulių miesto burmistras Linkevičius yra kur tai amerikiečių zonoje ir dabar yra pakeitęs savo pavardę. Šis asmuo yra aktyviai prisidėjęs prie žydų likvidavimo Šiauliuose ir jis turės būti atitinkamai nubaustas."

"Kiekvienoje, taip ir lietuvių tautoje yra tautos atmatų ir už jų veiksmus negali būti kaltinama visa lietuvių tauta. Šį posakį papildė Kalvaitis, pabrėždamas, kad ir žydų tautoje buvo ir yra elimentų, kurie daug žalos yra padarę lietuviams."

Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo.

Į šį pasiūlymą jam nieko nebuvo atsakyta. Mes nenorime būti prokurorai, o tik advokatai.

Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė vienareikšmiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.

Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.


Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, žydai savanoriai - Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Lietuviškos sąvokos parodo, kad veikė nepriklausomai nuo nacių. Ir tai parodo atsakomybę. O atsakomybė už nusižengimus atveria atsakomybę už dorą elgesį.


1) asmenų likimas ar visuomenės likimas? Škirpa - aukoti save ar kitus - palyginti su nepriklausomybės ekonomija

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris - Elkesas

4) visuomenės laisvė ar asmenų laisvė? Burauskaitė tai tik jų nuomonės - valstybingumo paneigimas

5) visuomenės laisvė ar asmenų likimas? Ambrazevičius

6) visuomenės laisvė ar visuomenės likimas? Bobelis-Laikinoji vyriausybė atveria galimybę pripažinti nusižengimą ir naujai rinktis




[+Dokumentai+]


* Kazio Škirpos atsišaukimo projektas 1941 m. liepos mėn.
* Elkeseso testamentas
* Krupavičiaus Pro Memoria
* Juozas Prunskis - Jacob Oleiski
* Žydų padėties nuostatai
* Mackevičiaus prisiminimai
* Kviecinsko prisiminimai



--------------------

[+Eiga+]

Aplinkybės
* ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas įtvirtinant nepriklausomą Lietuvą
* nepriklausomos Lietuvos cenzūra
* Smetonos policija - Rastenis
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas perimant Vilniaus kraštą
* bendras fonas: nacių-sovietų propagandinis karas
* sovietų okupacija - išsiskyrimas tautų likimų
* sovietų propaganda
* Kazys Škirpa - strategija ir mitai - tikslas: išjudinti lietuvius sukilėlius
* LLKS
* pokaris - Krupavičius
* grįžę žydai nerado butų, kur gyventi
* žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
* tremtiniai skriaudžiami lietuvių
* žydų emigracija į Lietuvą
* 67 metais antižydiška kampanija
* žydų emigracija į Izraelį
* Venclovos straipsnis (ir atsakas)
* išsivystė sovietinis antisemitizmas
* prasidėjus OSI medžioklėms išsivystė amerikietiškas antisemitizmas
* išeivijoje - trečioji banga
* atgimimas: rezistentai/išeiviai vs. kolaborantai
* Mikelinską atmetė - paskui priėmė
* Brazausko atsiprašymas
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
* Venclovos pranešimas Vanagaitės konferencijoje

[+Tikslai+]

Parodyti, kada tikslai atsirado ir kaip jie keitėsi. O tikslų pasikeitimas atskleidžia vaido palaikytojus.

Kaip atrodo sutarimas ir susikalbėjimas:
* žmoniškas perėjimas iš 90% į 50%
* žydų veteranų veikla, leidinys (paskui jų pasveikinimas)
* Smetonos sąmokslas
* tautininkų ir žydų kooperatyvas
* revolverių istorijos


Lietuvių
* Pritapti prie nacių Vokietijos
* Išjudinti sukilėlius
* Pasigerinti nacių Vokietijai
* Atpirkti gėdą
* Parodyti ištikimybę
* Išvykti į JAV ir kitas šalis
* Parodyti, kad lietuviai kovojo už savo laisvę prieš sovietus
* Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
* Prisiimti atsakomybę už Lietuvą
* Apsiginti prieš savus
* Sumenkinti "koloborantus" ir būti krašto autoritetais
* Rasti politinį sprendimą, visus patenkinti
* Įsisavinti skriaudą, atjausti žydus, juos vertinti
Nacių
* Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus
Žydų
* Atminti savo aukas
* Iškelti didelę lietuvių atsakomybę už nusikaltimus - lietuvių nuosavą politiką ir t.t.
* Atminti žydų gelbėtojus
* Užsitikrinti gerus santykius su Lietuvos valstybe
Izraelio
* Užsitikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.
Sovietų
* Apjuodinti kovojančius už nepriklausomybę
Rusų
* Kurstyti nesantaiką pačioje Lietuvoje
* Parodyti Lietuvos nesugebėjimą tvarkytis
* Nukreipti nuo savęs dėmesį



[+Pasirinkimai+]

Ribų buvimas ar nebuvimas
* ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
* lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose
Įprastas galynėjimasis ar paaštrintas
* nomenklaturinė konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų
* gobšumas

Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti ar silpnokas paprieštaravimas
* vieningumas: Noreika
* paprieštarauti: Krygeris, kun.Taškūnas
* silpnokas paprieštaravimas: LLV po Lietūkio žudynių, Pohl po Bobelio pašalinimo
* silpnokas paprieštaravimas yra palaikymas: anie žydšaudžiai, baudėjai, pasižymėję žiaurumu
* silpnokas paprieštaravimas: pasmerkti, bet neįvardinti

Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę
* tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
* mitai
* savotiškos sąvokos - idea fixe
* atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai
* Manyti, kad žinome, ar gilintis
* informacijos stoka

Likiminis požiūris ar įsipareigojimas

Spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje
* veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai

Atjausti kitus ar ginti save
* Iš meilės ar su tikslu gintis
* anketos dypukų stovyklose
* Vlikas

Kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti
* "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)


Atsiriboti ar ieškoti ryšių
* nuosaikūs vs. patriotai


Plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais
* elgtis aukščiau (bendražmogiškomis vertybėmis) ar zemiau (priešo ginklais)


Pateisinti nutylėjimą
* iš stovyklų į Ameriką
* šaltasis karas
* naudinga Putinui
* Palestina - Lietuvos balsas Jungtinėse tautose
* nepakenkti Izraeliui

Pateisinti prabylimą
* ištikimybė aukoms

Suvokt vienpusiškai ar dvipusiškai
* nusikaltusių ir aukų santykiai - ar keršto santykiai
* prisimena Duchanskį
* Kaniūkai - prokoratūra, LLKS

Remtis asmenine patirtimi ar žiūrėti plačiau
* Greimas
* Paulauskas?
* Kirkila

Pripažinimas bet neįvardijimas

Atsiribojimas ar įsivėlimas ar pasitraukimas
* Bobelis, Palčiauskas
* Leonas Taunys-Kovas

Savigynos galimybė ar negalimybė
* 1939 m. žydai išsitraukdavo revolverius atbaidyti chuliganus
* nebėra žydų palikuonių, kurie užtartų žydų klausimus, pavyzdžiui, dėl kapinių







[+Pavyzdžiai+]

[+Teiginiai+]

* Kazio Škirpos du mitai

[+Sąvokos+]

* Naujoji Lietuva
* svetingumo suteikimas ir atšaukimas
* Vyčio kryžiumi nusipelnę žydai savanoriai




[+Šaltiniai+]

* [[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.
* Bendinskas "Gimtajame krašte" - "Kokie žmonės buvo užmušti Lietūkio garaže?" (Zilberis cituoja)
* Eliezeris Zilberis, "Įvykiai Kaune žydų akimis", Tėviškės žiburiai, 1990.05.15, Nr.20 (2099) psl.5 (LII archyve) - apie tai, kaip Kaune baltaraisčiai puolė žydus
* E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
* [[https://www.researchgate.net/profile/Dainius_Noreika | Dainius Noreika]][[https://www.researchgate.net/publication/323676510_THE_INTERSECTION_OF_DIFFERENT_NARRATIVES_THE_HOLOCAUST_THE_JUNE_UPRISING_AND_THE_PARTISAN_WAR | The Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War]]
* [[http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0002475486?exId=306354&seqNr=2 | Čėsna - 1941.10.06]]
Čėsna, Zacharija. Klaikūs praeities šešėliai ir tikrovė : retrospektyvinis reportažas apie lietuvių - žydų santykius / Zacharija Čėsna // Tėviškės žiburiai. – 1977, rugs. 29 (šio numerio LNB neturi) ; spal. 6, p. 2; spal. 13, p. 2; spal. 20, p. 2; spal. 27, p. 2; lapkr. 3, p. 2.
į:
[[LietuviųLitvakųŠimtametisVaidasUžrašai | Užrašai]]
2018 spalio 27 d., 06:32 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 73 eilutė iš:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
į:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
2018 spalio 27 d., 06:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 75-77 eilutės iš
Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti

Vis dėl to esame nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename
, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.
į:
Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė vienareikšmiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.

Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams
. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.
2018 spalio 27 d., 06:20 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 75-77 eilutės iš
į:
Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti

Vis dėl to esame nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.
2018 spalio 27 d., 06:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 73-74 eilutės iš
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą.
į:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.
2018 spalio 27 d., 05:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 73-74 eilutės iš
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Žydų veteranų sąvoka jam
į:
Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą.
2018 spalio 27 d., 05:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 71-73 eilutės iš
Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Kuriant sveiką bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
į:
Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Žydų veteranų sąvoka jam
2018 spalio 27 d., 04:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 71 eilutė iš:
Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į rezistentus ir kolaborantus. Kuriant sveiką bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
į:
Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Kuriant sveiką bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
2018 spalio 27 d., 04:03 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 69-71 eilutės iš
Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta jo įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas".
į:
Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į rezistentus ir kolaborantus. Kuriant sveiką bendrystę, taip skaldyti yra nedora.
2018 spalio 27 d., 03:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 71-72 eilutės iš
Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie pogromo. Štai jo redaguotame žurnale jisai atkartoja ikonišką "Į Laisvę" laikraščio
į:
Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta jo įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas".
2018 spalio 27 d., 03:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 69-75 eilutės iš
Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų, juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė.
į:
Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie pogromo. Štai jo redaguotame žurnale jisai atkartoja ikonišką "Į Laisvę" laikraščio


2018 spalio 27 d., 02:28 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 69 eilutė iš:
Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Reikia siekti bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai pradėjo ordinais apdovanoti lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna nekaltų aukų, juk išprievartauta moteris niekuo nenusidėjo, kad ją išprievartavo. Žydai taipogi niekuo nenusidėjo lietuviams.
į:
Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų, juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė.
2018 spalio 27 d., 01:33 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 68-70 eilutės:

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Reikia siekti bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Ją galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai pradėjo ordinais apdovanoti lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna nekaltų aukų, juk išprievartauta moteris niekuo nenusidėjo, kad ją išprievartavo. Žydai taipogi niekuo nenusidėjo lietuviams.
2018 spalio 27 d., 00:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 67 eilutė iš:
Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, mažiau ar labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.
į:
Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.
2018 spalio 27 d., 00:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 67 eilutė iš:
Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora.
į:
Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, mažiau ar labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.
2018 spalio 27 d., 00:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 66-68 eilutės:

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora.
2018 spalio 27 d., 00:40 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 50-65 eilutės:

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius. "Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"

"Padarytos žydų tautai Lietuvoje žaizdos dar nėra užgijusios, todėl šiuo momentu kalbėti apie sandarbininkavimą arba bendrą frontą kovai nepriklausomybei atgauti dar per anksti. Sutinkame nors neutraliai laikytis."

"Kai kurie žydai keršto sumetimais skundžia lietuvius."

"Jei yra konkrečių bylų, kuriose kaltinami lietuviai visai nedalyvavę žydų likvidavime, tai komitetas yra pasirengęs padėti tuos žmones išlaisvinti. ... Šiaulių miesto burmistras Linkevičius yra kur tai amerikiečių zonoje ir dabar yra pakeitęs savo pavardę. Šis asmuo yra aktyviai prisidėjęs prie žydų likvidavimo Šiauliuose ir jis turės būti atitinkamai nubaustas."

"Kiekvienoje, taip ir lietuvių tautoje yra tautos atmatų ir už jų veiksmus negali būti kaltinama visa lietuvių tauta. Šį posakį papildė Kalvaitis, pabrėždamas, kad ir žydų tautoje buvo ir yra elimentų, kurie daug žalos yra padarę lietuviams."

Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo.

Į šį pasiūlymą jam nieko nebuvo atsakyta. Mes nenorime būti prokurorai, o tik advokatai.

Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika.
2018 spalio 27 d., 00:05 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 48-49 eilutės:

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinmu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.
2018 spalio 26 d., 23:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 47 eilutė iš:
Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas savo testamente savo vaikams pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių."
į:
Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, kuri juos beveik visus paleido. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.
2018 spalio 26 d., 23:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 45-47 eilutės iš
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.
į:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas savo testamente savo vaikams pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių."
2018 spalio 26 d., 22:48 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 54-56 eilutės iš
2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Elkesas - Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris
į:
2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris - Elkesas
2018 spalio 26 d., 22:31 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.
į:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.
2018 spalio 26 d., 22:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir teisingai išdalins jų turtą. Jo išvystyta Lietuvių aktyvistų fronto propaganda
į:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.
2018 spalio 26 d., 22:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 45-46 eilutės iš
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas. Vietoj, kad paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią.
į:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir teisingai išdalins jų turtą. Jo išvystyta Lietuvių aktyvistų fronto propaganda
2018 spalio 26 d., 22:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti.
į:
Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas. Vietoj, kad paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią.
2018 spalio 26 d., 21:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 43-47 eilutės iš
Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo ganėtinai žmoniška. O tai dora.

Taip

Mus Lietuvoje užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos, taip jau lemta buvo.
O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti.
į:
Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo.
O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti.
2018 spalio 26 d., 21:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 43-47 eilutės iš
Mus Lietuvoje užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos, taip jau lemta buvo.
į:
Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo ganėtinai žmoniška. O tai dora.

Taip

Mus Lietuvoje užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti.
2018 spalio 26 d., 21:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 43 eilutė iš:
į:
Mus Lietuvoje užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos, taip jau lemta buvo.
2018 spalio 26 d., 21:15 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 41-50 eilutės iš
Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį. Arba trokštame laisvų žmonių bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Kiekviena samprata išsako tikrovės lygmenį, tačiau kartais gyvenime tenka rinktis tarp sampratų, o tada pasireiškia mūsų dorovė, ar mūsų bendravimo pagrindas yra laisva valia ar likimas. Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.


Bendrai paėmus jaučiame, kaip vienybė šiomis pakopomis plėtojasi arba susitraukia. Atitinkamai, tai išsako mūsų santykį su Dievu, per istoriją, tiek visuomenės, tiek paskirų žmonių
.

Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais - ar tikėti vienybės plėtra, ar ją suprasti plačiau, gyviau, laisviau, ar mes kuriame vienybę ar jinai mus kuria.

Bendros išvados - mus smukdo pasidavimas likimui. Mus ugdo laisvai plėtojama bendrystė. Ir yra tarpiniai lygmenys.

Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido apžvelgsiu, kaip šiuos keturis lygmenis išskiria paskirų žmonių pasirinkimai, ir kaip lygmenis sieja visuomenėje plėtojamos sąvokos.
į:
Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais. Tuo pačiu parodysiu, kaip skirtingas vienybės sampratas sieja mūsų plėtojami pagrindimai, sąvokos ir įvykiai.

2018 spalio 26 d., 21:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 41 eilutė iš:
Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį. Arba trokštame laisvų žmonių bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Kiekviena samprata išsako tikrovės lygmenį, tačiau kartais gyvenime tenka rinktis tarp sampratų, o tada pasireiškia mūsų dorovė, ar mūsų bendravimo pagrindas yra laisva valia ar likimas. Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.
į:
Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį. Arba trokštame laisvų žmonių bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Kiekviena samprata išsako tikrovės lygmenį, tačiau kartais gyvenime tenka rinktis tarp sampratų, o tada pasireiškia mūsų dorovė, ar mūsų bendravimo pagrindas yra laisva valia ar likimas. Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.
2018 spalio 26 d., 20:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 39-41 eilutės iš
Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.
į:
Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės, tai yra, kaip likimus išsidalins. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai, kiekvieną atitinkamai atjaučiame ir vertiname. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį. Arba trokštame laisvų žmonių bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Kiekviena samprata išsako tikrovės lygmenį, tačiau kartais gyvenime tenka rinktis tarp sampratų, o tada pasireiškia mūsų dorovė, ar mūsų bendravimo pagrindas yra laisva valia ar likimas. Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.
2018 spalio 26 d., 20:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 37-45 eilutės iš
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi pagrindai vienybės supratimai, ar ją įžvelgiame praeityj ar ateityj:

* visuomenės
dalia - viskas jau išspręsta

* asmenų dalia - vieni laimi kitų sąskaita

* asmenų troškimai - atsispindintys jų pasirinkimuose

* trokštama visuomenė - skirtingų valių tveriama bendrystė
į:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad mus gali sieti keturios skirtingos sampratos: mūsų visuomenės dalia, jos narių dalia, jos narių troškimai ir jų trokštama visuomenė.

Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.
2018 spalio 26 d., 20:05 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 37 eilutė iš:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei. Mes kiekvienas tveriame savo visuomenę ir jos vienybę savo pasirinkimais, ar ją suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi vienybės supratimai, ar ją įžvelgiame praeityj ar ateityj:
į:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi pagrindai vienybės supratimai, ar ją įžvelgiame praeityj ar ateityj:
2018 spalio 26 d., 20:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 35 eilutė iš:
2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių tarpe susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.
į:
2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių istorijoje susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.
2018 spalio 26 d., 19:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 80 eilutė:
* Krupavičiaus Pro Memoria
2018 spalio 26 d., 19:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 74-83 eilutės:

[+Dokumentai+]


* Kazio Škirpos atsišaukimo projektas 1941 m. liepos mėn.
* Elkeseso testamentas
* Juozas Prunskis - Jacob Oleiski
* Žydų padėties nuostatai
* Mackevičiaus prisiminimai
* Kviecinsko prisiminimai
2018 spalio 26 d., 17:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 39-45 eilutės iš
* visuomenėje jau viskas išspręsta

* asmenų likimai riboti - vieni laimi kitų sąskaita

* asmenis apibūdina jų pasirinkimai aplinkybėse

* bendrystę tveria nepriklausomos valios
į:
* visuomenės dalia - viskas jau išspręsta

* asmenų dalia - vieni laimi kitų sąskaita

* asmenų troškimai - atsispindintys jų pasirinkimuose

* trokštama visuomenė - skirtingų valių tveriama bendrystė
2018 spalio 26 d., 17:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 60-70 eilutės iš
į:
1) asmenų likimas ar visuomenės likimas? Škirpa - aukoti save ar kitus - palyginti su nepriklausomybės ekonomija

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Elkesas - Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris

4) visuomenės laisvė ar asmenų laisvė? Burauskaitė tai tik jų nuomonės - valstybingumo paneigimas

5) visuomenės laisvė ar asmenų likimas? Ambrazevičius

6) visuomenės laisvė ar visuomenės likimas? Bobelis-Laikinoji vyriausybė atveria galimybę pripažinti nusižengimą ir naujai rinktis
2018 spalio 26 d., 16:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 41-43 eilutės iš
* asmenų likimai riboti - vieni laimės kitų sąskaita

* asmenys toliau sprendžia laisva valia
į:
* asmenų likimai riboti - vieni laimi kitų sąskaita

* asmenis apibūdina jų pasirinkimai aplinkybėse
2018 spalio 26 d., 16:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 41 eilutė iš:
* asmenų likimai savaip spręndėsi
į:
* asmenų likimai riboti - vieni laimės kitų sąskaita
2018 spalio 26 d., 16:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 55 eilutė iš:
Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, Vyčio kryžius, ginklo verta tauta
į:
Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, žydai savanoriai - Vyčio kryžius, ginklo verta tauta
2018 spalio 26 d., 15:28 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 55-57 eilutės iš
Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, Vyčio kryžius
į:
Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Lietuviškos sąvokos parodo, kad veikė nepriklausomai nuo nacių. Ir tai parodo atsakomybę. O atsakomybė už nusižengimus atveria atsakomybę už dorą elgesį.
2018 spalio 26 d., 15:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 54-55 eilutės:

Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, Vyčio kryžius
2018 spalio 26 d., 15:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 53-55 eilutės iš
Lygmenis išskiria pasirinkimai. O lygmenis sieja plėtojamos sąvokos.

Tad apžvelgti pavyzdžiai iš lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido
.
į:
Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido apžvelgsiu, kaip šiuos keturis lygmenis išskiria paskirų žmonių pasirinkimai, ir kaip lygmenis sieja visuomenėje plėtojamos sąvokos.
2018 spalio 26 d., 15:23 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 52-53 eilutės:

Lygmenis išskiria pasirinkimai. O lygmenis sieja plėtojamos sąvokos.
2018 spalio 26 d., 15:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
* bendrystę tveria nepriklausomos valias
į:
* bendrystę tveria nepriklausomos valios
2018 spalio 26 d., 15:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 45 eilutė iš:
* bendrystė apima skirtingas valias
į:
* bendrystę tveria nepriklausomos valias
2018 spalio 26 d., 15:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 37-45 eilutės iš
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei. Mes kiekvienas tveriame savo visuomenę ir jos vienybę savo pasirinkimais, ar ją suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi vienybės supratimai:

* vienybė yra visuotinė nelaisvė

* vienybė yra skirtingų asmenų bendra būklė

* vienybė yra skirtingose aplinkybėse bendra laisvė

* vienybė yra skirtingų valių bendras užmojis
į:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei. Mes kiekvienas tveriame savo visuomenę ir jos vienybę savo pasirinkimais, ar ją suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi vienybės supratimai, ar ją įžvelgiame praeityj ar ateityj:

* visuomenėje jau viskas išspręsta

* asmenų likimai savaip spręndėsi

* asmenys toliau sprendžia laisva valia

* bendrystė apima skirtingas valias
2018 spalio 26 d., 14:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 37-57 eilutės iš
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei.
į:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei. Mes kiekvienas tveriame savo visuomenę ir jos vienybę savo pasirinkimais, ar ją suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi vienybės supratimai:

* vienybė yra visuotinė nelaisvė

* vienybė yra skirtingų asmenų bendra būklė

* vienybė yra skirtingose aplinkybėse bendra laisvė

* vienybė yra skirtingų valių bendras užmojis

Bendrai paėmus jaučiame, kaip vienybė šiomis pakopomis plėtojasi arba susitraukia. Atitinkamai, tai išsako mūsų santykį su Dievu, per istoriją, tiek visuomenės, tiek paskirų žmonių.

Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais - ar tikėti vienybės plėtra, ar ją suprasti plačiau, gyviau, laisviau, ar mes kuriame vienybę ar jinai mus kuria.

Bendros išvados - mus smukdo pasidavimas likimui. Mus ugdo laisvai plėtojama bendrystė. Ir yra tarpiniai lygmenys.

Tad apžvelgti pavyzdžiai iš lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.


2018 spalio 26 d., 13:20 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 37 eilutė iš:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Mūsų, žmonių gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis.
į:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei.
2018 spalio 26 d., 13:14 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 37 eilutė iš:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje.
į:
Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Mūsų, žmonių gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis.
2018 spalio 26 d., 12:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 36-38 eilutės:

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje.
2018 spalio 26 d., 12:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 35 eilutė iš:
2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ir puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių tarpe susidūriau su atkakliais išsisukinėjimais
į:
2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių tarpe susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.
2018 spalio 26 d., 12:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 29-40 eilutės:

-------------------

[+Metmenys+]


2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ir puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių tarpe susidūriau su atkakliais išsisukinėjimais




--------------------
2018 spalio 26 d., 00:47 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 126-127 eilutės:
Likiminis požiūris ar atsispyrimas
Pridėtos 130-131 eilutės:

Likiminis požiūris ar įsipareigojimas
2018 spalio 25 d., 23:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 106-109 eilutės iš
Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai

į:
Ribų buvimas ar nebuvimas
* ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
* lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose
Įprastas galynėjimasis ar paaštrintas
* nomenklaturinė konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų
* gobšumas
Pakeistos 121-122 eilutės iš
į:
Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę
* tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
* mitai
* savotiškos sąvokos - idea fixe
* atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Likiminis požiūris ar atsispyrimas

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai
* Manyti, kad žinome, ar gilintis
* informacijos stoka
Pakeistos 137-140 eilutės iš
į:
* Iš meilės ar su tikslu gintis
* anketos dypukų stovyklose
* Vlikas
Pakeistos 152-158 eilutės iš
Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę
* tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
* mitai
* savotiškos sąvokos - idea fixe
* atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...
į:
Ištrintos 172-175 eilutės:
Iš meilės ar su tikslu gintis
* anketos dypukų stovyklose
* Vlikas
Ištrinta 174 eilutė:
Ištrintos 178-182 eilutės:
Ribų buvimas ar nebuvimas
* ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
* lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose
*
Pakeistos 181-191 eilutės iš
Įprastas galynėjimasis ar paaštrinta
* nomenklaturinė konkurencija
* paprastų žmonių santykiai -
dėl butų
* gobšumas

Likiminis požiūris ar atsispyrimas


Manyti, kad žinome, ar gilintis
* informacijos stoka
į:
* nebėra žydų palikuonių, kurie užtartų žydų klausimus, pavyzdžiui, dėl kapinių



2018 spalio 25 d., 19:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 122 eilutė:
Atjausti kitus ar ginti save
2018 spalio 25 d., 19:16 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 22 eilutė iš:
* Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys)
į:
* Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys) - tačiau šimtai žymių žmonių tapo sovietų aukomis
2018 spalio 25 d., 15:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 17-23 eilutės:

* Du mitai ir trečias besivystantis (lietuviai teisingai išdalins turtą; lietuviai teisingai nubaus nusikaltėlius)
* Silpnas prieštaravimas, tai pritarimas
* Trūko pasipriešinimo lietuviams - vieningumas trukdė (Raštikio pavyzdys)
* Sudalyvavo Bobelis bet to neužteko
* Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys)
* Trūko organizuoto gelbėjimo (Taškūno pavyzdys) - juk lietuviai organizavo sukilėlius, vyriausybę, nacių laikais pogrindžio spaudą, ginklų kaupimą
2018 spalio 25 d., 13:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 183-196 eilutės:


[+Pavyzdžiai+]

[+Teiginiai+]

* Kazio Škirpos du mitai

[+Sąvokos+]

* Naujoji Lietuva
* svetingumo suteikimas ir atšaukimas
* Vyčio kryžiumi nusipelnę žydai savanoriai
2018 spalio 24 d., 23:29 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 85 eilutė:
* Užsitikrinti gerus santykius su Lietuvos valstybe
Pakeista 87 eilutė iš:
* Užtikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.
į:
* Užsitikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.
2018 spalio 24 d., 22:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 112-114 eilutės iš
į:
* veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai
Pakeistos 120-122 eilutės iš
į:
* nuosaikūs vs. patriotai
Pakeistos 124-126 eilutės iš
į:
* elgtis aukščiau (bendražmogiškomis vertybėmis) ar zemiau (priešo ginklais)
Pakeista 153 eilutė iš:
meilė ar su tikslu gintis
į:
meilės ar su tikslu gintis
Pakeistos 172-183 eilutės iš



* nomenklaturinei konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų,


* lietuviai pasigavo
* propaganda prieš atvykusius žydus

* aukščiau ar zemiau
* geroji pusėje
į:
Įprastas galynėjimasis ar paaštrinta
* nomenklaturinė konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų
Pakeistos 176-178 eilutės iš
* bendrai
* nuosaikūs vs. patriotai
* ryšiai
ar neryšiai
į:
Likiminis požiūris ar atsispyrimas


Manyti, kad žinome,
ar gilintis
Ištrintos 181-183 eilutės:
* veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai
2018 spalio 22 d., 17:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 19 eilutė:
* Padaryti brėžinį tikslų - kurie tikslai buvo paveikti kitų jėgų (nacių, sovietų) - kaip išsiskyrė vadovų ir liaudies tikslai, kaip jie susiję - kaip tikslų pagrindu vystėsi ginčai - panašiai, kaip pagrindimo kalbos brėžinį
Pridėtos 69-70 eilutės:
* Atpirkti gėdą
* Parodyti ištikimybę
2018 spalio 22 d., 17:20 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 75 eilutė:
* Įsisavinti skriaudą, atjausti žydus, juos vertinti
2018 spalio 22 d., 16:37 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 198-200 eilutės iš
* [[https://www.researchgate.net/profile/Dainius_Noreika | Dainius Noreika]][[https://www.researchgate.net/publication/323676510_THE_INTERSECTION_OF_DIFFERENT_NARRATIVES_THE_HOLOCAUST_THE_JUNE_UPRISING_AND_THE_PARTISAN_WAR | The Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War]]
į:
* [[https://www.researchgate.net/profile/Dainius_Noreika | Dainius Noreika]][[https://www.researchgate.net/publication/323676510_THE_INTERSECTION_OF_DIFFERENT_NARRATIVES_THE_HOLOCAUST_THE_JUNE_UPRISING_AND_THE_PARTISAN_WAR | The Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War]]
* [[http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0002475486?exId=306354&seqNr=2 | Čėsna - 1941.10.06]]
Čėsna, Zacharija. Klaikūs praeities šešėliai ir tikrovė : retrospektyvinis reportažas apie lietuvių - žydų santykius / Zacharija Čėsna // Tėviškės žiburiai. – 1977, rugs. 29 (šio numerio LNB neturi) ; spal. 6, p. 2; spal. 13, p. 2; spal. 20, p. 2; spal. 27, p. 2; lapkr. 3, p. 2.
2018 spalio 22 d., 11:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 55-62 eilutės:

Kaip atrodo sutarimas ir susikalbėjimas:
* žmoniškas perėjimas iš 90% į 50%
* žydų veteranų veikla, leidinys (paskui jų pasveikinimas)
* Smetonos sąmokslas
* tautininkų ir žydų kooperatyvas
* revolverių istorijos
2018 spalio 22 d., 11:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 80 eilutė iš:
* Nukreipti nuo save dėmesio
į:
* Nukreipti nuo savęs dėmesį
2018 spalio 22 d., 11:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 62-66 eilutės iš
* Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
į:
* Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
* Prisiimti atsakomybę už Lietuvą
* Apsiginti prieš savus
* Sumenkinti "koloborantus" ir būti krašto autoritetais
* Rasti politinį sprendimą, visus patenkinti
Pridėtos 73-74 eilutės:
Izraelio
* Užtikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.
Pridėtos 77-80 eilutės:
Rusų
* Kurstyti nesantaiką pačioje Lietuvoje
* Parodyti Lietuvos nesugebėjimą tvarkytis
* Nukreipti nuo save dėmesio
2018 spalio 22 d., 11:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 54-55 eilutės:
Parodyti, kada tikslai atsirado ir kaip jie keitėsi. O tikslų pasikeitimas atskleidžia vaido palaikytojus.
Pridėtos 63-64 eilutės:
Nacių
* Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus
Ištrintos 68-69 eilutės:
Nacių
* Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus
2018 spalio 22 d., 11:36 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 64 eilutė:
* Atminti žydų gelbėtojus
2018 spalio 22 d., 11:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 51-69 eilutės:

[+Tikslai+]

Lietuvių
* Pritapti prie nacių Vokietijos
* Išjudinti sukilėlius
* Pasigerinti nacių Vokietijai
* Išvykti į JAV ir kitas šalis
* Parodyti, kad lietuviai kovojo už savo laisvę prieš sovietus
* Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
Žydų
* Atminti savo aukas
* Iškelti didelę lietuvių atsakomybę už nusikaltimus - lietuvių nuosavą politiką ir t.t.
Nacių
* Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus
Sovietų
* Apjuodinti kovojančius už nepriklausomybę
2018 spalio 21 d., 16:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 20-21 eilutės iš
į:
* Panagrinėti retorikos priemones Valiušaičio, Buroko, Genocido centro, Alperavičiaus ir t.t.
Pakeistos 58-61 eilutės iš
Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti
į:
Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti ar silpnokas paprieštaravimas
* vieningumas: Noreika
* paprieštarauti: Krygeris, kun.Taškūnas
* silpnokas paprieštaravimas: LLV po Lietūkio žudynių, Pohl po Bobelio pašalinimo
* silpnokas paprieštaravimas yra palaikymas: anie žydšaudžiai, baudėjai, pasižymėję žiaurumu
* silpnokas paprieštaravimas: pasmerkti, bet neįvardinti
Pridėta 101 eilutė:
* nusikaltusių ir aukų santykiai - ar keršto santykiai
Pakeistos 121-128 eilutės iš

* subjektyvios priežastys
* aplinkybės

* ekonomikos santykis -

* valstybė turi ribas - lietuviai spaudė žydus
* nusikaltusių ir aukų santykiai
į:
Ribų buvimas ar nebuvimas
* ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
* lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose
*

Savigynos galimybė ar negalimybė
* 1939 m. žydai išsitraukdavo revolverius atbaidyti chuliganus


Pakeista 140 eilutė iš:
* "vieningumas" vs. paskiri intelektualai
į:
Pakeistos 157-158 eilutės iš
* E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
į:
* E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
* [[https://www.researchgate.net/profile/Dainius_Noreika | Dainius Noreika]][[https://www.researchgate.net/publication/323676510_THE_INTERSECTION_OF_DIFFERENT_NARRATIVES_THE_HOLOCAUST_THE_JUNE_UPRISING_AND_THE_PARTISAN_WAR | The Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War]]
2018 spalio 20 d., 23:13 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 24 eilutė:
* ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
Pridėta 35 eilutė:
* grįžę žydai nerado butų, kur gyventi
Pakeista 87 eilutė iš:
* Putinas
į:
* naudinga Putinui
Pakeistos 89-90 eilutės iš
į:
* nepakenkti Izraeliui

Pateisinti prabylimą
* ištikimybė aukoms

Suvokt vienpusiškai ar dvipusiškai
Pakeistos 96-114 eilutės iš
* naudinga Putinui
į:
* Kaniūkai - prokoratūra, LLKS

Remtis asmenine patirtimi ar žiūrėti plačiau
* Greimas
* Paulauskas?
* Kirkila

Iš meilė ar su tikslu gintis
* anketos dypukų stovyklose
* Vlikas

Pripažinimas bet neįvardijimas


Atsiribojimas ar įsivėlimas ar pasitraukimas
* Bobelis, Palčiauskas
* Leonas Taunys-Kovas
Ištrinta 117 eilutė:
* ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
Pakeista 123 eilutė iš:
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų, nerado kur gyventi
į:
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų,
2018 spalio 20 d., 23:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 18-20 eilutės:
Tyrimas
* Sudaryti sąrašą "šimtamečio vaido" dokumentų. Nagrinėti įvairiausiais matais; jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri; jų argumentus.
Pakeistos 34-35 eilutės iš
*
į:
* žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
* tremtiniai skriaudžiami lietuvių
* žydų emigracija į Lietuvą
* 67 metais antižydiška kampanija
* žydų emigracija į Izraelį
* Venclovos straipsnis (ir atsakas)
* išsivystė sovietinis antisemitizmas
* prasidėjus OSI medžioklėms išsivystė amerikietiškas antisemitizmas
* išeivijoje - trečioji banga
* atgimimas: rezistentai/išeiviai vs. kolaborantai
* Mikelinską atmetė - paskui priėmė
* Brazausko atsiprašymas
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
* Venclovos pranešimas Vanagaitės konferencijoje
Pakeistos 64-66 eilutės iš
į:
* "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)
Pridėta 74 eilutė:
Pridėtos 82-88 eilutės:
Pateisinti nutylėjimą
* iš stovyklų į Ameriką
* šaltasis karas
* Putinas
* Palestina - Lietuvos balsas Jungtinėse tautose
Pakeista 96 eilutė iš:
* žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
į:
Pakeista 101 eilutė iš:
* 67 metais antižydiška kampanija
į:
Pakeistos 104-105 eilutės iš
* išsivystė sovietinis antisemitizmas
į:
Pakeistos 114-126 eilutės iš
* "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)

* venclovos straipsniai - vanagaite
* Mikelinską atmetė - paskui prieme
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras

[[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.

Tyrimas. Sudaryti sąrašą "informacinio karo" dokumentų. Nagrinėti:
* jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri;
* jų argumentus
į:

Pridėta 121 eilutė:
* [[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.
2018 spalio 20 d., 22:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 12-14 eilutės iš


Tezės
į:
Teiginiai
Pakeistos 18-19 eilutės iš
Eiga
į:
[+Eiga+]
Pridėtos 103-104 eilutės:

[+Šaltiniai+]
2018 spalio 20 d., 22:52 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 12-15 eilutės iš
Dorovinė atsakomybė
* Tautinėje valstybė - tauta atsako
.
* Sąmoningieji atsako už savo tautą.
į:


Tezės
* Lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia
.
* Lietuvių-žydų vaidą iššaukė vienpusis nusikaltimas iš lietuvių pusės, o tai mokslui įdomu.
* Dorovinė atsakomybė: Tautinėje valstybė - tauta atsako.
* Dorovinė atsakomybė:
Sąmoningieji atsako už savo tautą.
Pridėtos 21-22 eilutės:

Aplinkybės
Pridėta 25 eilutė:
* Smetonos policija - Rastenis
Ištrinta 28 eilutė:
Pakeistos 34-36 eilutės iš
*

Netikrovės kūrimas:
į:
[+Pasirinkimai+]

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai



Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti



Spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje



Kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti



Atsiriboti ar ieškoti ryšių



Plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais


Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę
Ištrintos 65-66 eilutės:
Tezės
* lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia
2018 spalio 20 d., 22:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 6 eilutė iš:
[++Lietuvių-litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]
į:
[++Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]
2018 spalio 19 d., 12:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 71-80 eilutės iš
[[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.
į:
[[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.

Tyrimas. Sudaryti sąrašą "informacinio karo" dokumentų. Nagrinėti:
* jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri;
* jų argumentus


* Bendinskas "Gimtajame krašte" - "Kokie žmonės buvo užmušti Lietūkio garaže?" (Zilberis cituoja)
* Eliezeris Zilberis, "Įvykiai Kaune žydų akimis", Tėviškės žiburiai, 1990.05.15, Nr.20 (2099) psl.5 (LII archyve) - apie tai, kaip Kaune baltaraisčiai puolė žydus
* E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
2018 spalio 19 d., 12:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 69-71 eilutės iš
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
į:
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras

[[http://genocid.lt/Leidyba/11/linas.htm | Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį]]. Zacharijus Čėsna.
2018 spalio 19 d., 10:31 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 6-8 eilutės iš
[++Lietuvių-žydų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]

1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir žydų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš žydus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.
į:
[++Lietuvių-litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]

1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir litvakų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš litvakus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.
2018 spalio 19 d., 10:29 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 1-69 eilutės:
>>bgcolor=#E9F5FC<<
-------------

[[LietuviųŽydųŠimtametisVaidasSantrauka | Santrauka]]

[++Lietuvių-žydų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.++]

1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir žydų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš žydus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.
-------------
>><<

Dorovinė atsakomybė
* Tautinėje valstybė - tauta atsako.
* Sąmoningieji atsako už savo tautą.

Eiga
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas įtvirtinant nepriklausomą Lietuvą
* nepriklausomos Lietuvos cenzūra
* lietuvių-žydų bendradarbiavimas perimant Vilniaus kraštą
* bendras fonas: nacių-sovietų propagandinis karas
* sovietų okupacija - išsiskyrimas tautų likimų

* sovietų propaganda
* Kazys Škirpa - strategija ir mitai - tikslas: išjudinti lietuvius sukilėlius
* LLKS
* pokaris - Krupavičius
*
*

Netikrovės kūrimas:
* tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
* mitai
* savotiškos sąvokos - idea fixe
* atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Tezės
* lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia

* prisimena Duchanskį
* naudinga Putinui
* subjektyvios priežastys
* aplinkybės

* ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
* ekonomikos santykis -
* žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
* valstybė turi ribas - lietuviai spaudė žydus
* nusikaltusių ir aukų santykiai
* nomenklaturinei konkurencija
* paprastų žmonių santykiai - dėl butų, nerado kur gyventi
* 67 metais antižydiška kampanija
* lietuviai pasigavo
* propaganda prieš atvykusius žydus
* išsivystė sovietinis antisemitizmas

* aukščiau ar zemiau
* geroji pusėje
* "vieningumas" vs. paskiri intelektualai
* gobšumas
* bendrai
* nuosaikūs vs. patriotai
* ryšiai ar neryšiai
* informacijos stoka
* veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai
* "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)

* venclovos straipsniai - vanagaite
* Mikelinską atmetė - paskui prieme
* dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras

LietuviųLitvakųŠimtametisVaidas


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 spalio 27 d., 13:44