Lietuvių-žydų šimtametis vaidas
Lietuvių-litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.
1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir litvakų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš litvakus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.