Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus grąžino Austrijai, ir jisai grįžo į savo ūkį. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymas nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai savo puču pašalino Bobelį.

Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal netgi mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi ir kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėjimais ir pasiteisinimais griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius išeivijoje su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai.

Attach:Attach:SV-10-ILaisve.png Δ

Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių."

Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, ir jisai grįžo į savo ūkį. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

[Vaizdas]

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymas nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai savo puču pašalino Bobelį. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal netgi mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi ir kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėjimais ir pasiteisinimais griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra lyginant su kitomis, nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė visapusiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu Bobelį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie nusikalto prieš mus ir prieš žmoniją. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius išeivijoje su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, ir jisai grįžo į savo ūkį. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. ... Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius.

"Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"

"Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo."

"Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika."

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors šiokią tokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendrystę, kokios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Ši politika išryškėjo kai Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, užtat Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Yra nedora lyginti išalkusius žydus partizanus, pabėgusius iš geto ir kovojančius prieš nacius, su tūkstančiais lietuvių sukilėlių ir policininkų, kurie savanaudiškai žudė, grobstė ir prievartavo. Yra nedora lyginti ištremtus lietuvius su išžudytais žydais. Sąmoningi lietuviai atsako už savo tautą, kad ji nebūtų tokia, kokia buvo. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės taip pat nesukuriame skirstydami šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos žydams priklausė maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.

Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.

Teiginiai

• Lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia.
• Lietuvių-žydų vaidą iššaukė vienpusis nusikaltimas iš lietuvių pusės, o tai mokslui įdomu.
• Dorovinė atsakomybė: Tautinėje valstybė - tauta atsako.
• Dorovinė atsakomybė: Sąmoningieji atsako už savo tautą.
• Du mitai ir trečias besivystantis (lietuviai teisingai išdalins turtą; lietuviai teisingai nubaus nusikaltėlius)
• Silpnas prieštaravimas, tai pritarimas
• Trūko pasipriešinimo lietuviams - vieningumas trukdė (Raštikio pavyzdys)
• Sudalyvavo Bobelis bet to neužteko
• Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys) - tačiau šimtai žymių žmonių tapo sovietų aukomis
• Trūko organizuoto gelbėjimo (Taškūno pavyzdys) - juk lietuviai organizavo sukilėlius, vyriausybę, nacių laikais pogrindžio spaudą, ginklų kaupimą

Tyrimas

• Padaryti brėžinį tikslų - kurie tikslai buvo paveikti kitų jėgų (nacių, sovietų) - kaip išsiskyrė vadovų ir liaudies tikslai, kaip jie susiję - kaip tikslų pagrindu vystėsi ginčai - panašiai, kaip pagrindimo kalbos brėžinį
• Sudaryti sąrašą "šimtamečio vaido" dokumentų. Nagrinėti įvairiausiais matais; jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri; jų argumentus.
• Panagrinėti retorikos priemones Valiušaičio, Buroko, Genocido centro, Alperavičiaus ir t.t.

Metmenys

2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių istorijoje susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad mus gali sieti keturios skirtingos sampratos: mūsų visuomenės dalia, jos narių dalia, jos narių troškimai ir jų trokštama visuomenė.

Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės, tai yra, kaip likimus išsidalins. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai, kiekvieną atitinkamai atjaučiame ir vertiname. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais. Tuo pačiu parodysiu, kaip skirtingas vienybės sampratas sieja mūsų plėtojami pagrindimai, sąvokos ir įvykiai.

Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, kuri juos beveik visus paleido. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinmu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius. "Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"

"Padarytos žydų tautai Lietuvoje žaizdos dar nėra užgijusios, todėl šiuo momentu kalbėti apie sandarbininkavimą arba bendrą frontą kovai nepriklausomybei atgauti dar per anksti. Sutinkame nors neutraliai laikytis."

"Kai kurie žydai keršto sumetimais skundžia lietuvius."

"Jei yra konkrečių bylų, kuriose kaltinami lietuviai visai nedalyvavę žydų likvidavime, tai komitetas yra pasirengęs padėti tuos žmones išlaisvinti. ... Šiaulių miesto burmistras Linkevičius yra kur tai amerikiečių zonoje ir dabar yra pakeitęs savo pavardę. Šis asmuo yra aktyviai prisidėjęs prie žydų likvidavimo Šiauliuose ir jis turės būti atitinkamai nubaustas."

"Kiekvienoje, taip ir lietuvių tautoje yra tautos atmatų ir už jų veiksmus negali būti kaltinama visa lietuvių tauta. Šį posakį papildė Kalvaitis, pabrėždamas, kad ir žydų tautoje buvo ir yra elimentų, kurie daug žalos yra padarę lietuviams."

Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo.

Į šį pasiūlymą jam nieko nebuvo atsakyta. Mes nenorime būti prokurorai, o tik advokatai.

Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė vienareikšmiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.

Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.

Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, žydai savanoriai - Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Lietuviškos sąvokos parodo, kad veikė nepriklausomai nuo nacių. Ir tai parodo atsakomybę. O atsakomybė už nusižengimus atveria atsakomybę už dorą elgesį.

1) asmenų likimas ar visuomenės likimas? Škirpa - aukoti save ar kitus - palyginti su nepriklausomybės ekonomija

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris - Elkesas

4) visuomenės laisvė ar asmenų laisvė? Burauskaitė tai tik jų nuomonės - valstybingumo paneigimas

5) visuomenės laisvė ar asmenų likimas? Ambrazevičius

6) visuomenės laisvė ar visuomenės likimas? Bobelis-Laikinoji vyriausybė atveria galimybę pripažinti nusižengimą ir naujai rinktis

Dokumentai

• Kazio Škirpos atsišaukimo projektas 1941 m. liepos mėn.
• Elkeseso testamentas
• Krupavičiaus Pro Memoria
• Juozas Prunskis - Jacob Oleiski
• Žydų padėties nuostatai
• Mackevičiaus prisiminimai
• Kviecinsko prisiminimai

Eiga

Aplinkybės

• ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
• lietuvių-žydų bendradarbiavimas įtvirtinant nepriklausomą Lietuvą
• nepriklausomos Lietuvos cenzūra
• Smetonos policija - Rastenis
• lietuvių-žydų bendradarbiavimas perimant Vilniaus kraštą
• bendras fonas: nacių-sovietų propagandinis karas
• sovietų okupacija - išsiskyrimas tautų likimų
• sovietų propaganda
• Kazys Škirpa - strategija ir mitai - tikslas: išjudinti lietuvius sukilėlius
• LLKS
• pokaris - Krupavičius
• grįžę žydai nerado butų, kur gyventi
• žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
• tremtiniai skriaudžiami lietuvių
• žydų emigracija į Lietuvą
• 67 metais antižydiška kampanija
• žydų emigracija į Izraelį
• Venclovos straipsnis (ir atsakas)
• išsivystė sovietinis antisemitizmas
• prasidėjus OSI medžioklėms išsivystė amerikietiškas antisemitizmas
• išeivijoje - trečioji banga
• atgimimas: rezistentai/išeiviai vs. kolaborantai
• Mikelinską atmetė - paskui priėmė
• Brazausko atsiprašymas
• dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
• Venclovos pranešimas Vanagaitės konferencijoje

Tikslai

Parodyti, kada tikslai atsirado ir kaip jie keitėsi. O tikslų pasikeitimas atskleidžia vaido palaikytojus.

Kaip atrodo sutarimas ir susikalbėjimas:

• žmoniškas perėjimas iš 90% į 50%
• žydų veteranų veikla, leidinys (paskui jų pasveikinimas)
• Smetonos sąmokslas
• tautininkų ir žydų kooperatyvas
• revolverių istorijos

Lietuvių

• Pritapti prie nacių Vokietijos
• Išjudinti sukilėlius
• Pasigerinti nacių Vokietijai
• Atpirkti gėdą
• Parodyti ištikimybę
• Išvykti į JAV ir kitas šalis
• Parodyti, kad lietuviai kovojo už savo laisvę prieš sovietus
• Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
• Prisiimti atsakomybę už Lietuvą
• Apsiginti prieš savus
• Sumenkinti "koloborantus" ir būti krašto autoritetais
• Rasti politinį sprendimą, visus patenkinti
• Įsisavinti skriaudą, atjausti žydus, juos vertinti

Nacių

• Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus

Žydų

• Atminti savo aukas
• Iškelti didelę lietuvių atsakomybę už nusikaltimus - lietuvių nuosavą politiką ir t.t.
• Atminti žydų gelbėtojus
• Užsitikrinti gerus santykius su Lietuvos valstybe

Izraelio

• Užsitikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.

Sovietų

• Apjuodinti kovojančius už nepriklausomybę

Rusų

• Kurstyti nesantaiką pačioje Lietuvoje
• Parodyti Lietuvos nesugebėjimą tvarkytis
• Nukreipti nuo savęs dėmesį

Pasirinkimai

Ribų buvimas ar nebuvimas

• ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
• lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose

Įprastas galynėjimasis ar paaštrintas

• nomenklaturinė konkurencija
• paprastų žmonių santykiai - dėl butų
• gobšumas

Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti ar silpnokas paprieštaravimas

• vieningumas: Noreika
• paprieštarauti: Krygeris, kun.Taškūnas
• silpnokas paprieštaravimas: LLV po Lietūkio žudynių, Pohl po Bobelio pašalinimo
• silpnokas paprieštaravimas yra palaikymas: anie žydšaudžiai, baudėjai, pasižymėję žiaurumu
• silpnokas paprieštaravimas: pasmerkti, bet neįvardinti

Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę

• tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
• mitai
• savotiškos sąvokos - idea fixe
• atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai

• Manyti, kad žinome, ar gilintis
• informacijos stoka

Likiminis požiūris ar įsipareigojimas

Spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje

• veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai

Atjausti kitus ar ginti save

• Iš meilės ar su tikslu gintis
• anketos dypukų stovyklose
• Vlikas

Kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti

• "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)

Atsiriboti ar ieškoti ryšių

• nuosaikūs vs. patriotai

Plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais

• elgtis aukščiau (bendražmogiškomis vertybėmis) ar zemiau (priešo ginklais)

Pateisinti nutylėjimą

• iš stovyklų į Ameriką
• šaltasis karas
• naudinga Putinui
• Palestina - Lietuvos balsas Jungtinėse tautose
• nepakenkti Izraeliui

Pateisinti prabylimą

• ištikimybė aukoms

Suvokt vienpusiškai ar dvipusiškai

• nusikaltusių ir aukų santykiai - ar keršto santykiai
• prisimena Duchanskį
• Kaniūkai - prokoratūra, LLKS

Remtis asmenine patirtimi ar žiūrėti plačiau

• Greimas
• Paulauskas?
• Kirkila

Pripažinimas bet neįvardijimas

Atsiribojimas ar įsivėlimas ar pasitraukimas

• Bobelis, Palčiauskas
• Leonas Taunys-Kovas

Savigynos galimybė ar negalimybė

• 1939 m. žydai išsitraukdavo revolverius atbaidyti chuliganus
• nebėra žydų palikuonių, kurie užtartų žydų klausimus, pavyzdžiui, dėl kapinių

Pavyzdžiai

Teiginiai

• Kazio Škirpos du mitai

Sąvokos

• Naujoji Lietuva
• svetingumo suteikimas ir atšaukimas
• Vyčio kryžiumi nusipelnę žydai savanoriai

Šaltiniai

• Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį. Zacharijus Čėsna.
• Bendinskas "Gimtajame krašte" - "Kokie žmonės buvo užmušti Lietūkio garaže?" (Zilberis cituoja)
• Eliezeris Zilberis, "Įvykiai Kaune žydų akimis", Tėviškės žiburiai, 1990.05.15, Nr.20 (2099) psl.5 (LII archyve) - apie tai, kaip Kaune baltaraisčiai puolė žydus
• E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
• Dainius NoreikaThe Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War
• Čėsna - 1941.10.06

Čėsna, Zacharija. Klaikūs praeities šešėliai ir tikrovė : retrospektyvinis reportažas apie lietuvių - žydų santykius / Zacharija Čėsna // Tėviškės žiburiai. – 1977, rugs. 29 (šio numerio LNB neturi) ; spal. 6, p. 2; spal. 13, p. 2; spal. 20, p. 2; spal. 27, p. 2; lapkr. 3, p. 2.

Užrašai

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti keturias bendravimą grindžiančias sampratas: mūsų visuomenės dalią, jos narių dalią, jos narių troškimus ir jų trokštamą visuomenę. Ištisai tenka rinktis tarp šių sampratų. Visuomenės dalia, kad viskas jau nulemta, yra nusikalstama samprata. O mūsų trokštama visuomenė, kuria ryžtamės kiekvieną savanoriškai įtraukti, yra kaip Jėzaus dangaus karalystė vienareikšmiškai siektina, dora ir teisinga. O asmenų dalios ir asmenų troškimų sampratų tinkamumas visada priklauso nuo to, su kuo lyginame.

Mes lietuviai ir litvakai esame vis dėl to nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos litvakams. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.

Per trumpą laiką bandžiau ne tik apžvelgti lietuvių ir litvakų šimtametį vaidą, bet iš jo pasimokyti dorovės. Manau, naudinga įžvelgti

Vis dėl to esame nemažai pažengę link santarvės. Pakankamai gerai sugyvename, bent pačioj Lietuvoj. Norėtųsi daugiau atjautos. O šiuo metu gal labiausiai trūksta polėkio suvokti Lietuvą plačiau. Tokio polėkio prašosi seniausios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino pastatydami ant jų sporto rūmus. Kada mes sulauksime tokio atjautos ir santarvės ženklo? Tada pasibaigs lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą. Sovietai šiais "Žydų padėties nuostatais" juodindavo Laikinąją vyriausybę, o Ambrazevičius bandydavo sumenkinti jų reikšmę. Tačiau visos Lietuvos bendrystei yra prasminga mums prisiimti atsakomybę, apgailestauti, kad mūsų valios reiškėjai prisidėjo prie getų kūrimo, ir pasvarstyti, kaip jie galėjo ir derėjo kitaip pasielgti. Mes tokiu būdu įtvirtiname savo valstybingumą. Tuo tarpu Genocido centras išsisukinėja, kad mes nieko negalėjome, taip buvo lemta, ir tokiais pasiteisinimais jisai griauna mūsų valstybingumą. O tai yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat mums gali būti skaudžiai brangūs tie mūsiškiai, kurie prieš mus nusikalto. Yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. O toliau jo bataliono vadas Butkūnas sudraudė žydų sulaikymą ir žydų žudymo nurimo kelias savaites kolei voldemarininkai jį puču pašalino. Generolas Pohl reikalavo, kad Bobelis įsteigų žydų getą, tai jisai pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Anot teisingumo ministro Mackevičiaus, Laikinoji vyriausybė kelias savaites svarstė, pavyzdžiui, ar leisti žydams su savimi pasiimti pianinus. Galiausiai vyriausybė patvirtino "Žydų padėties nuostatus", numatančius tris kategorijas žydų. Komunistai ir panašūs veikėjai baudžiami, gal mirtimi; visi kiti žydai privalo nešioti geltonos spalvos apskritimus su raide J, ir gyventi burmistrų ar apskrities viršininkų nurodytose vietovėse; tačiau žydai apdovanoti Vyčio kryžiumi arba kurie buvo kariuomenės savanoriai yra laisvi žmonės. Ši žydų savanorio sąvoka akivaizdžiai Bobelio. Ji visiškai kirtosi su rasistiniu nacių požiūriu. Bobelį nuvertęs Kviecinskas liudijo Vlikui, kad panašūs leidimai iš tiesų buvo Kaune išdalinti Lietuvai nusipelnusiems žydams bei lietuvių ir žydų mišrioms šeimoms. Netgi nuožmusis Hamanas sutiko Raseiniuose palikti gyvą lietuvių policininkų užtartą žydą savanorį Kromą.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Puoselėjant trokštamą bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Galiausiai, siekiant trokštamos bendrystės, būtina neatsiriboti nuo viena kito, reikia drįsti įsivelti, nors ir labai didelė būtų tikimybė nusižengti. Juk didžioji dalis žmonių taip ir lieka abejingais. Užtat yra Lietuvos žydų, kaip Chaimas Bargmanas, kuriems ypatingai skaudūs yra Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai, juk jisai ją laiko savo vyriausybe. O jinai paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį vadovauti lietuvių pajėgoms. Nemažai žydų su pagrindu jį smerkia. Mat, jisai leido voldemarininkui Broniui Norkui sušaudyti daugiau kaip 3,000 Kauno VII forte laikomus žydus. Visgi, Bobelis įsivėlė, paleido žydų moteris ir vaikus, taip pat paleido keliasdešimt žydų veteranų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. Žydų veteranų sąvoka jam

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į šventus rezistentus ir nepataisomus kolaborantus. Kuriant sveiką bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie ten vykusio pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta Brazaičio įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas". Lietuvoje tokie tikrovės iškraipymai aštrina skaudų tautos skaldymą į rezistentus ir kolaborantus. Kuriant sveiką bendrystę, taip skaldyti yra nedora.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Tuo tarpu katalikai studentėliai buvo pavyzdingi didvyriai. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie pogromo. Šio laikraščio nuotrauka 1961 m. įtalpinta jo įsteigtame žurnale "Į Laisvę", tačiau nukarpus straipsnį "Fuererio pareiškimas".

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų. Juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora ir neatsakinga svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė. Sveiką bendrystę išpuoselėsime susikalbėdami dėl esminių dalykų, dėl atsakomybės, kas už ką atsako.

Sveikos bendrystės nesukuriame skirstant šventus ir nešventus. Iš pradžių, po karo dypukai nutylėjo savo veiklą sukilime, nes norėjo emigruoti į Ameriką ir kitas šalis. Tačiau paskui Amerikoje iškilo klausimas, kodėl lietuviai nepasipriešino sovietų okupacijai? Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Brazaitis-Ambrazevičius su savo bendražygiais naujai išpuoselėjo sukilėlių kultą. Jis pripažindavo, kad kai kurie lietuviai, būtent voldemarininkai, tarnavo naciams. Deja, Ambrazevičius savo paties nusikaltimų nepripažino ir netgi nuslėpė. Mat, jisai kartu su Ivinskiu, Virbickiu ir Girniumi redagavo pirmą, necenzūruotą "Į Laisvę" numerį, kuriame ragino pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas". Sukilėliai laikraštį platino Vilijampolėje ir jis be abejo prisidėjo prie pogromo. Štai jo redaguotame žurnale jisai atkartoja ikonišką "Į Laisvę" laikraščio

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Juk galime bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Šią politiką galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai bandė juos nuraminti ordinais iškeldamas lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai ir sąmoningai neigia ar nutyli jo, kaip sukilėlių vadovo, nusikaltimus Telšių apskrityje. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna visiškai nekaltų aukų, juk nesvarstome, ar išprievartauta moteris kažkuo nusidėjo, kad ją išprievartavo. Panašiai, yra nedora svarstyti ar žydai kalti dėl to, kad juos išžudė.

Mano pranešimo pagrindinė mintis yra, kad tai kas dora lyginant vienaip, gali būti nedora lyginant kitaip. Mūsų laikais neužtenka vien atjausti vienas kitą. Reikia siekti bendromis jėgomis sutverti tokią bendruomenę, tokią bendrystę, kurios kiekvienas trokštame. Tuo tarpu gyvename šizofreniškoje valstybėje, kurioje iš vienos pusės pripažįstamas Holokaustas ir vis labiau atjaučiamos žydų aukos, o iš kitos pusės antisovietiniai sukilėliai ir partizanai kartais laikomi didvyriais nepaisant ar jie nusikaltę prieš žmoniją. Tokia laikysena, bandanti visus nors kiek patenkinti, yra politinė ir ne dorovinė. Ją galima įžvelgti tada kada prezidentas Brazauskas Izraelyje atsiprašė už lietuvių tautos nusikaltėlius. Daugelis jo priešininkų Lietuvoje šį jo atsiprašymą atmetė. O jisai pradėjo ordinais apdovanoti lietuvius partizanus. Vėliau, kai pagaliau Lietuvoje vienas kitas Holokausto kaltininkas sulaukė teismo, Lietuvos prokuratūra pradėjo varstyti žydus partizanus, ar jie nenusikalto Kaniūkų žudynėse. Panašiai, Genocido centras tvirtina jog negalima Joną Noreiką vertinti vienareikšmiškai. Toks nevienareikšmiškumas palaiko Škirpos mitus, kad žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo, taip kad visi kalti. Iš tiesų, siekiant tikros bendrystės, būtina suvokti, jog būna nekaltų aukų, juk išprievartauta moteris niekuo nenusidėjo, kad ją išprievartavo. Žydai taipogi niekuo nenusidėjo lietuviams.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, kartais mažiau, o kartais labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora. Iš lietuvių pusės panašūs bandymai susikalbėti, mažiau ar labiau atjaučiant žydus, manau, prisidėjo prie to, kad Lietuvos žydai širdingai palaikė Lietuvos sąjūdį ir nepriklausomybės atstatymą.

Šiame pokalbyje išlenda lietuvių išankstiniai nusistatymai ir noras savo pasiekti. Atjautos ne per daug, tačiau jaučiu nors kažkokią pagarbą. O tai dora.

Visgi, iš lietuvių pusės, 1945 m. lapkričio mėn. 29 d., VLIKo pirmininkas kun.Mykolas Krupevičius rado reikalą aplankyti Miuncheno žydų komitetą nustatyti lietuvių ir žydų santykius. "Ar žydai sandarbininkaus su lietuvių tauta kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?"

"Padarytos žydų tautai Lietuvoje žaizdos dar nėra užgijusios, todėl šiuo momentu kalbėti apie sandarbininkavimą arba bendrą frontą kovai nepriklausomybei atgauti dar per anksti. Sutinkame nors neutraliai laikytis."

"Kai kurie žydai keršto sumetimais skundžia lietuvius."

"Jei yra konkrečių bylų, kuriose kaltinami lietuviai visai nedalyvavę žydų likvidavime, tai komitetas yra pasirengęs padėti tuos žmones išlaisvinti. ... Šiaulių miesto burmistras Linkevičius yra kur tai amerikiečių zonoje ir dabar yra pakeitęs savo pavardę. Šis asmuo yra aktyviai prisidėjęs prie žydų likvidavimo Šiauliuose ir jis turės būti atitinkamai nubaustas."

"Kiekvienoje, taip ir lietuvių tautoje yra tautos atmatų ir už jų veiksmus negali būti kaltinama visa lietuvių tauta. Šį posakį papildė Kalvaitis, pabrėždamas, kad ir žydų tautoje buvo ir yra elimentų, kurie daug žalos yra padarę lietuviams."

Patys lietuviai tegul išduoda visus tuos asmenis, kurie aktyviai yra prisidėję prie žydų likvidavimo.

Į šį pasiūlymą jam nieko nebuvo atsakyta. Mes nenorime būti prokurorai, o tik advokatai.

Bendradarbiavimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tuo tarpu neįmanomas, nes žydų aspiracijos į Palestiną 100% palaiko Sovietų Sąjunga, tuo tarpu, kai dabartinė Britų vyriausybė, nors ir darbiečių, veda sena kolonijų politika.

Elkesas savo vaikams išdėstė, "Lietuvos žemė permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinmu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos "vyresnybei". Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams." Šis besąlygiškas prakeikimas yra žydiškas, nekrikščioniškas. Įsidėmėkime, tačiau, kaip jisai skiriasi nuo Škirpos įsakymo žydus niekinti, apiplėšti ir išvaryti. Elkes įsako, "Niekada neturėkite jokių reikalų su jais." Vadinas, jeigu taip lemta, kad lietuviai pasmerkti, visgi pakilkime į aukštesnį lygį - laikykime juos konkurentais, su kuriais neturėsime jokių reikalų." O tai yra suprantama, gerbtina ir dora.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius, savo sūnui ir dukrai rašytame testamente. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių." Getus valdė vokiečiai. Naikinant Vilniaus getą, dalis žydų buvo išvežti į kitus getus ir po karo atsirado pabėgėlių stovykloje, Austrijoje, britų zonoje. Simonas Wiesenthalis savo prisiminimuose pasakoja, kaip jie nustebo, kada 1947 metais patyrė, jog šaliese stambų ūkį valdo austras Franc Murer, sadistas, žydų pavadintas Vilniaus geto skerdiku. Austrijos policija jį suėme ir britai galiausiai jį perdavė sovietams, kurie jį Vilniuje nuteisė kalėti 25-erius metus. Tačiau 1955 metais sovietai pagal sutartį jį ir kitus austrus gražino Austrijai, kuri juos beveik visus paleido. 1963 metais Wiesenthaliui pavyko Austrijos pareigūnus įtikinti suimti Murerį ir jį naujai teisti. Keliolika žydų liudijo teisme, kaip jisai žudė Vilniaus geto žydus. Susidūrė dvi sampratos: asmenų troškimų ir asmenų dalios. Žydai galvojo, kad Mureris, kaip žmogus, atsako už savo elgesį, kad reikia atjausti jo aukas. Tuo tarpu austrai sveikino Murerį su gėlėm, kai jį išteisino, nes vyravo nuotaika, užteks mus kaltinti, kada tas baigsis, mes čia šeimininkaujame, mes stipresni ir mes jus nugalėsime. O tai nedora.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Kauno geto žydų tarybos vadas gydytojas Elchananas Elkesas savo testamente savo vaikams pasmerkė tiek vokiečius, tiek lietuvius. "Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą. Vokiečiai mušė, žudė, skerdė mus visiškai ramiai. Stovėjau ten šalia jų. Mačiau, kaip jie tūkstančius žmonių - vyrų, moterų, vaikų, kūdikių - siuntė mirti, o patys pasigardžiuodami valgė pusryčius ir tyčiojosi iš mūsų kankinių."

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris - Elkesas

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. O tai nedora. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių Lietuvių aktyvistų fronto propaganda išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir lietuviai teisingai išdalins žydų turtą. Šie trys teiginiai vienijo daugybę lietuvių sukilėlių, kurie suprato, kad žydams taip lemta. Iš įvykių akivaizdu, kad lietuviai po visą Lietuvą pasinaudojo galimybe skriausti žydus. Ankstyvesnei konkurencijai nebebuvo ribų. Daug kur vyko lietuvių karas prieš žydus, kuriame lietuviai parodė savo galią, sulaikė žydus, išsidalino jų turtą, ir sušaudė, kaip svetimus.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas, būtent visuomenės dalios samprata. Jisai verčiau galėjo paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius. Bet kadangi, jo manymu, taip lemta, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią. Škirpa nuo pat pradžių išpuoselėjo tris mitus: žydai skriaudė lietuvius, lietuviai keršija žydams, ir teisingai išdalins jų turtą. Jo išvystyta Lietuvių aktyvistų fronto propaganda

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti. Jisai savo viltis dėjo į nacių Vokietiją, tikėjosi jos būsimo karo su Sovietų Sąjunga, stengėsi sulaukti jos palankumo, jai pritapti, tad įsisavino Hitlerio sąvoką, Naująją Europą, ir atitinkamai puoselėjo Naująją Lietuvą, kuri privalės būti nacionalistinė ir be žydų. Taip jau lemta. O tai yra Škirpos nusižengimo pagrindas. Vietoj, kad paaukoti save ar kokius nors didvyrius savanorius, jisai paaukojo Lietuvos žydus, vaikus, motinas, senukus. Vėlgi, jam rūpėjo, kaip nuplauti gėdą, kad niekas Lietuvos nepriklausomybės negynė? Gėdą nuplaus susidedant su nacių Vokietija. O kaip jisai išjudins sukilėlius, kurie nesipriešino nė sovietams, nė lietuviams komunistams? Juos pakurstys iš Lietuvos išvaryti žydus. Tai grynai lietuviškas Škirpos sprendimas, kurį jisai 1940 m. liepos mėnesį pasiūlė nacių strategui Peter Kleist, beveik metus prieš karo pradžią.

Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo nors kiek žmoniška. O tai dora. Užtat lietuvių ir litvakų santykiai buvo visai geri.

Lietuvą užgriuvo sovietų okupaciją, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti.

Lietuvoje, po Pirmojo pasaulinio karo, maždaug 90% prekybos, pramonės ir profesijų priskiriami Lietuvos žydams, o prieš Antrąjį pasaulinį karą, jau tiktai 50%. Tai suprantama, ir galima pasakyti, taip jau lemta. Tačiau įspūdinga, kad šie pasikeitimai Lietuvoje vyko taikiu būdu, lietuviams steigiant kooperatyvūs, kai kur valdžiai tramdant antisemitizmą, o taip pat žydams savanoriams, nepriklausomybės kovų dalyviams, užtariant žydus Lietuvos spaudoje savo leidiniu "Apžvalga". Tobulos teisybės nebuvo, bet konkurencija buvo ganėtinai žmoniška. O tai dora.

Taip

Mus Lietuvoje užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos, taip jau lemta buvo. O Lietuvos pasiuntinys Berlyne, Kazys Škirpa, laikėsi Lietuvos nepriklausomybės sąvokos. Jam parūpėjo, kaip ją atstatyti.

Mus Lietuvoje užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos, taip jau lemta buvo.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį, o kartu išryškėja mūsų pageidaujamas santykis su Dievu, ir bendrai, mūsų bendravimo pagrindas. Arba trokštame laisva valia pagrįstos bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Keturias sampratas galima šešiais būdais suporuoti. Atitinkamai, šešiais pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais. Tuo pačiu parodysiu, kaip skirtingas vienybės sampratas sieja mūsų plėtojami pagrindimai, sąvokos ir įvykiai.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį. Arba trokštame laisvų žmonių bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Kiekviena samprata išsako tikrovės lygmenį, tačiau kartais gyvenime tenka rinktis tarp sampratų, o tada pasireiškia mūsų dorovė, ar mūsų bendravimo pagrindas yra laisva valia ar likimas. Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių istorijos parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.

Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės, tai yra, kaip likimus išsidalins. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai, kiekvieną atitinkamai atjaučiame ir vertiname. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.

Šios keturios sampratos yra mūsų vienybės pakopos. Jomis mūsų vienybė įgauna aiškią kryptį. Arba trokštame laisvų žmonių bendrystės, arba pasiduodame likimui ir jo nelaisvei. Kiekviena samprata išsako tikrovės lygmenį, tačiau kartais gyvenime tenka rinktis tarp sampratų, o tada pasireiškia mūsų dorovė, ar mūsų bendravimo pagrindas yra laisva valia ar likimas. Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų santykių parodysiu, kaip sampratas esame išskyrę savo dorais ar nedorais pasirinkimais.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad mus gali sieti keturios skirtingos sampratos: mūsų visuomenės dalia, jos narių dalia, jos narių troškimai ir jų trokštama visuomenė.

Mus labiausiai kausto visuomenės dalios samprata, anot kurios viskas jau nulemta, išspręsta. Kiek mažiau kausto asmenų dalios samprata, pagal kurią galimybės ribotos, vieni laimi tik kitų sąskaita, visgi neaišku kas ką laimės. Asmenų troškimų samprata pabrėžia kiekvieno iš mūsų laisvę, taip kad kiekvieną asmenį atspindi jo pasirinkimai. Trokštamos visuomenės samprata yra laisvės viršūnė, juk jinai iškelia skirtingų valių tveriamą bendrystę.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti mūsų elgesį, kaip elgiamės, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys mūsų aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi save suprantame, kaip dalis visuomenės, kurią irgi galime suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi pagrindai vienybės supratimai, ar ją įžvelgiame praeityj ar ateityj:

2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių istorijoje susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.

• Krupavičiaus Pro Memoria

Dokumentai

• Kazio Škirpos atsišaukimo projektas 1941 m. liepos mėn.
• Elkeseso testamentas
• Juozas Prunskis - Jacob Oleiski
• Žydų padėties nuostatai
• Mackevičiaus prisiminimai
• Kviecinsko prisiminimai

• visuomenės dalia - viskas jau išspręsta
• asmenų dalia - vieni laimi kitų sąskaita
• asmenų troškimai - atsispindintys jų pasirinkimuose
• trokštama visuomenė - skirtingų valių tveriama bendrystė

1) asmenų likimas ar visuomenės likimas? Škirpa - aukoti save ar kitus - palyginti su nepriklausomybės ekonomija

2) asmenų laisvė ar visuomenės likimas? Elkesas - Krupavičius - Prunskis - įsikibimas į mitus

3) asmenų laisvė ar asmenų likimas? Wiesenthalis - Mureris

4) visuomenės laisvė ar asmenų laisvė? Burauskaitė tai tik jų nuomonės - valstybingumo paneigimas

5) visuomenės laisvė ar asmenų likimas? Ambrazevičius

6) visuomenės laisvė ar visuomenės likimas? Bobelis-Laikinoji vyriausybė atveria galimybę pripažinti nusižengimą ir naujai rinktis

• asmenų likimai riboti - vieni laimi kitų sąskaita
• asmenis apibūdina jų pasirinkimai aplinkybėse

• asmenų likimai riboti - vieni laimės kitų sąskaita

Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, žydai savanoriai - Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, Vyčio kryžius, ginklo verta tauta

Lietuviškos sąvokos parodo, kad veikė nepriklausomai nuo nacių. Ir tai parodo atsakomybę. O atsakomybė už nusižengimus atveria atsakomybę už dorą elgesį.

Sąvokos: naujoji Europa, naujoji Lietuva, svetingumo teikimas ir atšaukimas, Vyčio kryžius

Pavyzdžiais iš lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido apžvelgsiu, kaip šiuos keturis lygmenis išskiria paskirų žmonių pasirinkimai, ir kaip lygmenis sieja visuomenėje plėtojamos sąvokos.

Lygmenis išskiria pasirinkimai. O lygmenis sieja plėtojamos sąvokos.

• bendrystę tveria nepriklausomos valios

• bendrystę tveria nepriklausomos valias

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei. Mes kiekvienas tveriame savo visuomenę ir jos vienybę savo pasirinkimais, ar ją suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi vienybės supratimai, ar ją įžvelgiame praeityj ar ateityj:

• visuomenėje jau viskas išspręsta
• asmenų likimai savaip spręndėsi
• asmenys toliau sprendžia laisva valia
• bendrystė apima skirtingas valias

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei. Mes kiekvienas tveriame savo visuomenę ir jos vienybę savo pasirinkimais, ar ją suvokti likimo ar laisvo valios požiūriu. Tad iškyla keturi vienybės supratimai:

• vienybė yra visuotinė nelaisvė
• vienybė yra skirtingų asmenų bendra būklė
• vienybė yra skirtingose aplinkybėse bendra laisvė
• vienybė yra skirtingų valių bendras užmojis

Bendrai paėmus jaučiame, kaip vienybė šiomis pakopomis plėtojasi arba susitraukia. Atitinkamai, tai išsako mūsų santykį su Dievu, per istoriją, tiek visuomenės, tiek paskirų žmonių.

Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais - ar tikėti vienybės plėtra, ar ją suprasti plačiau, gyviau, laisviau, ar mes kuriame vienybę ar jinai mus kuria.

Bendros išvados - mus smukdo pasidavimas likimui. Mus ugdo laisvai plėtojama bendrystė. Ir yra tarpiniai lygmenys.

Tad apžvelgti pavyzdžiai iš lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis. Elgesys žmogaus aplinkybes apibūdina likimo akimis, o dorovė jas apibūdina laisvos valios akimis. Tačiau istorija dargi suprantame žmogų, kaip priklausantį žmones apimančiai ir kažkuria prasme vienijančiai visuomenei.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje. Mūsų, žmonių gyvenimas yra dviprasmiškas. Juk neužtenka nusakyti elgesį, kaip žmogus elgiasi, betgi reikia priedo nusakyti dorovę, kaip mums derėtų elgtis, kaip galėtumėme ir privalėtumėme elgtis.

Pirmiausiai apibūdinsiu dėsningumus, kuriuos paskui įžvelgsiu šio vaido raidoje.

2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ne tik puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių tarpe susidūriau su atkakliais ir netgi melagingais išsisukinėjimais nuo atsakomybės. Sakyčiau, litvakai atitinkamai jaučia pareigą lietuviams neatleisti. Užtat apsiimu tirti, ko galima pasimokyti iš ilgai nesibaigsiančio lietuvių ir litvakų šimtamečio vaido.

Metmenys

2012 m. susirūpinau ištirti lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, ypač prieš Lietuvos žydus, litvakus. Dorovės atžvilgiu tai yra nuostabi galimybė ne tik taisyti santykius su litvakais, ir puoselėti atsakomybę už savo tautą, bet kartu ir pasimokyti iš begalės pavyzdžių visokiausio elgesio, kaip ateityje derėtų elgtis. Deja, lietuvių tarpe susidūriau su atkakliais išsisukinėjimais

Likiminis požiūris ar įsipareigojimas

Ribų buvimas ar nebuvimas

• ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
• lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose

Įprastas galynėjimasis ar paaštrintas

• nomenklaturinė konkurencija
• paprastų žmonių santykiai - dėl butų
• gobšumas

Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę

• tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
• mitai
• savotiškos sąvokos - idea fixe
• atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Likiminis požiūris ar atsispyrimas

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai

• Manyti, kad žinome, ar gilintis
• informacijos stoka

• Iš meilės ar su tikslu gintis
• anketos dypukų stovyklose
• Vlikas

• nebėra žydų palikuonių, kurie užtartų žydų klausimus, pavyzdžiui, dėl kapinių

Atjausti kitus ar ginti save

• Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys) - tačiau šimtai žymių žmonių tapo sovietų aukomis

• Du mitai ir trečias besivystantis (lietuviai teisingai išdalins turtą; lietuviai teisingai nubaus nusikaltėlius)
• Silpnas prieštaravimas, tai pritarimas
• Trūko pasipriešinimo lietuviams - vieningumas trukdė (Raštikio pavyzdys)
• Sudalyvavo Bobelis bet to neužteko
• Trūko žymių aukų iš lietuvių pusės (pulk.Bobelis, vysk.Brizgys)
• Trūko organizuoto gelbėjimo (Taškūno pavyzdys) - juk lietuviai organizavo sukilėlius, vyriausybę, nacių laikais pogrindžio spaudą, ginklų kaupimą

Pavyzdžiai

Teiginiai

• Kazio Škirpos du mitai

Sąvokos

• Naujoji Lietuva
• svetingumo suteikimas ir atšaukimas
• Vyčio kryžiumi nusipelnę žydai savanoriai

• Užsitikrinti gerus santykius su Lietuvos valstybe

• Užsitikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.

• veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai

• nuosaikūs vs. patriotai

• elgtis aukščiau (bendražmogiškomis vertybėmis) ar zemiau (priešo ginklais)

Iš meilės ar su tikslu gintis

Įprastas galynėjimasis ar paaštrinta

• nomenklaturinė konkurencija
• paprastų žmonių santykiai - dėl butų

Likiminis požiūris ar atsispyrimas

Manyti, kad žinome, ar gilintis

• Padaryti brėžinį tikslų - kurie tikslai buvo paveikti kitų jėgų (nacių, sovietų) - kaip išsiskyrė vadovų ir liaudies tikslai, kaip jie susiję - kaip tikslų pagrindu vystėsi ginčai - panašiai, kaip pagrindimo kalbos brėžinį

• Atpirkti gėdą
• Parodyti ištikimybę

• Įsisavinti skriaudą, atjausti žydus, juos vertinti

• Dainius NoreikaThe Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War
• Čėsna - 1941.10.06

Čėsna, Zacharija. Klaikūs praeities šešėliai ir tikrovė : retrospektyvinis reportažas apie lietuvių - žydų santykius / Zacharija Čėsna // Tėviškės žiburiai. – 1977, rugs. 29 (šio numerio LNB neturi) ; spal. 6, p. 2; spal. 13, p. 2; spal. 20, p. 2; spal. 27, p. 2; lapkr. 3, p. 2.

Kaip atrodo sutarimas ir susikalbėjimas:

• žmoniškas perėjimas iš 90% į 50%
• žydų veteranų veikla, leidinys (paskui jų pasveikinimas)
• Smetonos sąmokslas
• tautininkų ir žydų kooperatyvas
• revolverių istorijos

• Nukreipti nuo savęs dėmesį

• Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus
• Prisiimti atsakomybę už Lietuvą
• Apsiginti prieš savus
• Sumenkinti "koloborantus" ir būti krašto autoritetais
• Rasti politinį sprendimą, visus patenkinti

Izraelio

• Užtikrinti Lietuvos palaikymą Jungtinės tautose.

Rusų

• Kurstyti nesantaiką pačioje Lietuvoje
• Parodyti Lietuvos nesugebėjimą tvarkytis
• Nukreipti nuo save dėmesio

Parodyti, kada tikslai atsirado ir kaip jie keitėsi. O tikslų pasikeitimas atskleidžia vaido palaikytojus.

Nacių

• Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus

• Atminti žydų gelbėtojus

Tikslai

Lietuvių

• Pritapti prie nacių Vokietijos
• Išjudinti sukilėlius
• Pasigerinti nacių Vokietijai
• Išvykti į JAV ir kitas šalis
• Parodyti, kad lietuviai kovojo už savo laisvę prieš sovietus
• Apsiginti prieš žydų ir kitų kaltinimus

Žydų

• Atminti savo aukas
• Iškelti didelę lietuvių atsakomybę už nusikaltimus - lietuvių nuosavą politiką ir t.t.

Nacių

• Pajungti lietuvius į Lietuvos okupaciją, valdant žydus

Sovietų

• Apjuodinti kovojančius už nepriklausomybę

• Panagrinėti retorikos priemones Valiušaičio, Buroko, Genocido centro, Alperavičiaus ir t.t.

Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti ar silpnokas paprieštaravimas

• vieningumas: Noreika
• paprieštarauti: Krygeris, kun.Taškūnas
• silpnokas paprieštaravimas: LLV po Lietūkio žudynių, Pohl po Bobelio pašalinimo
• silpnokas paprieštaravimas yra palaikymas: anie žydšaudžiai, baudėjai, pasižymėję žiaurumu
• silpnokas paprieštaravimas: pasmerkti, bet neįvardinti

• nusikaltusių ir aukų santykiai - ar keršto santykiai

Ribų buvimas ar nebuvimas

• ekonominis santykis privalėjo kisti ir gana sėkmingai kito - nuo 90% iki 50% - valstybei įsiterpiant
• lietuviai spaudė žydus - valstybė išlaikė ribose

Savigynos galimybė ar negalimybė

• 1939 m. žydai išsitraukdavo revolverius atbaidyti chuliganus

• E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"
• Dainius NoreikaThe Intersection of Different Narratives: The Holocaust, the June Uprising and the Partisan War

• ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė

• grįžę žydai nerado butų, kur gyventi

• naudinga Putinui

• nepakenkti Izraeliui

Pateisinti prabylimą

• ištikimybė aukoms

Suvokt vienpusiškai ar dvipusiškai

• Kaniūkai - prokoratūra, LLKS

Remtis asmenine patirtimi ar žiūrėti plačiau

• Greimas
• Paulauskas?
• Kirkila

Iš meilė ar su tikslu gintis

• anketos dypukų stovyklose
• Vlikas

Pripažinimas bet neįvardijimas

Atsiribojimas ar įsivėlimas ar pasitraukimas

• Bobelis, Palčiauskas
• Leonas Taunys-Kovas

• paprastų žmonių santykiai - dėl butų,

Tyrimas

• Sudaryti sąrašą "šimtamečio vaido" dokumentų. Nagrinėti įvairiausiais matais; jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri; jų argumentus.

• žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
• tremtiniai skriaudžiami lietuvių
• žydų emigracija į Lietuvą
• 67 metais antižydiška kampanija
• žydų emigracija į Izraelį
• Venclovos straipsnis (ir atsakas)
• išsivystė sovietinis antisemitizmas
• prasidėjus OSI medžioklėms išsivystė amerikietiškas antisemitizmas
• išeivijoje - trečioji banga
• atgimimas: rezistentai/išeiviai vs. kolaborantai
• Mikelinską atmetė - paskui priėmė
• Brazausko atsiprašymas
• dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras
• Venclovos pranešimas Vanagaitės konferencijoje

• "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)

Pateisinti nutylėjimą

• iš stovyklų į Ameriką
• šaltasis karas
• Putinas
• Palestina - Lietuvos balsas Jungtinėse tautose

• Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį. Zacharijus Čėsna.

Teiginiai

Eiga

Šaltiniai

Tezės

• Lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia.
• Lietuvių-žydų vaidą iššaukė vienpusis nusikaltimas iš lietuvių pusės, o tai mokslui įdomu.
• Dorovinė atsakomybė: Tautinėje valstybė - tauta atsako.
• Dorovinė atsakomybė: Sąmoningieji atsako už savo tautą.

Aplinkybės

• Smetonos policija - Rastenis

Pasirinkimai

Įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai

Reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti

Spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje

Kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti

Atsiriboti ar ieškoti ryšių

Plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais

Kurti netikrovę ar gerbti tikrovę

Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.

Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį. Zacharijus Čėsna.

Tyrimas. Sudaryti sąrašą "informacinio karo" dokumentų. Nagrinėti:

• jų siekius - pulti/gintis; draugiški/nedraugiški; tiesa/melas; nusistatę/atviri;
• jų argumentus
• Bendinskas "Gimtajame krašte" - "Kokie žmonės buvo užmušti Lietūkio garaže?" (Zilberis cituoja)
• Eliezeris Zilberis, "Įvykiai Kaune žydų akimis", Tėviškės žiburiai, 1990.05.15, Nr.20 (2099) psl.5 (LII archyve) - apie tai, kaip Kaune baltaraisčiai puolė žydus
• E.Jacovskis, "Laikas ir įvykiai", 1989 m., Nr.11, "Atvirai apie antisemitizmą"

• dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras

Linas Tatarūnas. Lietuvos žydų nacionalinis judėjimas už teisę išvykti į Izraelį. Zacharijus Čėsna.

Lietuvių-litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.

1940 m. liepos mėnesį Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa kreipėsi į nacių partijos strategą Peter Kleist su pasiūlymais lietuvių tautos vardu kurstyti neapykantą žydams ir tuomi išjudinti lietuvius sukilėlius. Tai laikau pradžia ne tik lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimams prieš žmoniją, bet taip pat ir ilgai nesibaigsiančiam vaidui tarp lietuvių ir litvakų visuomenių, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši istorija man, kaip dorovės tyrėjui, moksliškai itin vertinga dėl jos vienpusiškumo: lietuviai nusikalto prieš litvakus, ir ne atvirkščiai. Užtat galiu tirti kaip, besikeičiant aplinkybėmis, santykius toliau įtakojo Kazio Škirpos sukurti du mitai, kad būtent žydai skriaudė lietuvius, o lietuviai keršijo žydams. Vaido eigoje išskiriu pavyzdžius ir įžvelgiu dėsnius, kaip ir kodėl veikėjams pavyko ar nepavyko santykius taisyti ar gadinti. Kartojasi pasirinkimai: įsikibti į netiesą ar atsiverti tiesai; reikalauti vieningumo ar drįsti paprieštarauti; spręsti visuomeniniame ar doroviniame lygmenyje; kitą lenkti, kaip nusidėjėlį, ar jį suprasti ir atjausti; atsiriboti ar ieškoti ryšių; plėtoti bendražmogiškas vertybes ar grumtis priešininko ginklais, ir t.t. Apžvelgsiu, ką galime iš tiesos ir netiesos ginčo suprasti apie dorovę.

Dorovinė atsakomybė

• Tautinėje valstybė - tauta atsako.
• Sąmoningieji atsako už savo tautą.

Eiga

• lietuvių-žydų bendradarbiavimas įtvirtinant nepriklausomą Lietuvą
• nepriklausomos Lietuvos cenzūra
• lietuvių-žydų bendradarbiavimas perimant Vilniaus kraštą
• bendras fonas: nacių-sovietų propagandinis karas
• sovietų okupacija - išsiskyrimas tautų likimų
• sovietų propaganda
• Kazys Škirpa - strategija ir mitai - tikslas: išjudinti lietuvius sukilėlius
• LLKS
• pokaris - Krupavičius

Netikrovės kūrimas:

• tvirtinti "vieningumą" - o kaip iš tikrųjų buvo lietuvių ir žydų tarpe?
• mitai
• savotiškos sąvokos - idea fixe
• atsparos taškai - kai kurie dokumentai, tvirtinimai...

Tezės

• lietuvių-žydų vaidas yra reiškinys, jisai vyksta nuo 1940 metų ir neišsisprendžia
• prisimena Duchanskį
• naudinga Putinui
• subjektyvios priežastys
• aplinkybės
• ištremti žydai 1915 m. lietuviai užėmė
• ekonomikos santykis -
• žydai skriaudžiami lietuvių sovietų laikais
• valstybė turi ribas - lietuviai spaudė žydus
• nusikaltusių ir aukų santykiai
• nomenklaturinei konkurencija
• paprastų žmonių santykiai - dėl butų, nerado kur gyventi
• 67 metais antižydiška kampanija
• lietuviai pasigavo
• propaganda prieš atvykusius žydus
• išsivystė sovietinis antisemitizmas
• aukščiau ar zemiau
• geroji pusėje
• "vieningumas" vs. paskiri intelektualai
• gobšumas
• bendrai
• nuosaikūs vs. patriotai
• ryšiai ar neryšiai
• informacijos stoka
• veidmainiškas atsiprašymas - Brazauskas apdovanojimai - politiniai sprendimai
• "šventumo" prieš kitus išnaudojimas (disidentai ir kolaborantai)
• venclovos straipsniai - vanagaite
• Mikelinską atmetė - paskui prieme
• dereablitiacija po to pradėjo ginti - genocido centras