LNP šaltiniai, Užklausa, LNP atsakomybė?
Radau dokumentą 1942 m. sausio mėn. kur Škirpa kreipiasi į vokiečius paleisti Prapuolenį - dokumente laiko LNP LAF įpėdiniu.
Nusikaltimas prieš žmoniją
ps.157 1941 m. rugpjūčio 30 d. "Vadovybės posėdyje... Išsikalbėjome apie žydų skerdynes." "Tenekrenta jų metama kaltė vien ant mūsų. Kademai..." Blynas pripažįsta kaltę.
ps.188 apie naują herbą - Vytauto herbą - kaip Taunys nepritarė. ps.198 giria vėliavą, Vytauto herbą, tai (bene) Jono Steponavičiaus (vadina Steponaičiu (?)) darbas
Jos vadų žodžiais
Ieškoti:
Ieškoti Valiušaitis ir Bloznelis, Dambrava. Gerardas Binkis.
Dokumentai
Pavyzdžiai, kas elgėsi kitaip
Kas buvo LNP
Pagrindiniai dokumentai
LNP savarankiškumas
Kviecinskas irgi bus naujoj sąjungoj. Šiandie Misiulis ėjo pas Kubiliūną.
Ryžosi nusikaltimams
Vykdė nusikaltimus
Laimino nusikaltimus
Veikė savarankiškai
Taikėsi vokiečiams
Gestapininkai (pagal Blyną): Pyragius, Aušrotas, Reivytis, Kviecinskas, Stanevičius, Požėla, Taunys, Germantas
Žr.Blyno dienoraštyje 1941.07.27 "Vokietaitis insistuoja dėl santykių užmezgimo su vokiečiais. Nutarta Stanevičiui ir man eiti pas kpt.Kurmies." (Vadinasi, sanytkių prieš tai nebuvo.)
1941.08.10 "Jeigu manęs nebūtų, tai toji LNP būtų tikra oficiali gestapo linija."
1941.08.25 Platesniame posėdyje dalyvavo 23, jų tarpe Pyragius ir Reivytis.
1941.08.30 Krupavičius savo būrį perveda į LNP.
1941.09.01 LNP Vilniaus vado nusiskundimas, kad ideologijos metmenyse pasigedo rasinio, nacionalsocialistinio požiūrio.
1939 m. spalio mėn. 5 d. (Lietuvos saugumo policija) Jau esame pranešę, kad kai kurie voldemarininkai verbuoja žmones kažkokiam pučui, per kurį turėsianti būti pašalinta esamoji vyriausybė ir prezidentas Smetona. Verbuodami pučui-perversmui žmones, jie aiškina sekantį: dabartinei Lietuvos vyriausybei Vokietija, kai įpusėjo karas su Lenkija, buvo pasiūliusi atsiimti Vilnių; jinai net buvusi pažadėjusi savo paramą ginklais ir kariuomene. Tačiau Lietuvos vyriausybė, būdama neapdairi ir neryžtinga, o ypač, kad dauguma jos narių su prezidentu priešaky norėję glausti prie lenkų, tos progos neišnaudojusi. Ir dėl to ne tik Vilnius atitekęs sovietams, bet ir visa Lietuvos valstybė esanti atsidūrusi bolševizmo pavojuje. Visai nedaug tereikia, kad sovietai okupuotų ir Lietuvą. Iš šios padėties išsigelbėjimas tęsas tik vienas, tai glaudūs ryšiai su Vokietija, ar net tam tikra unija. Tačiau, kad Vokietijos parama būtų išnaudota, esą reikalinga tokia Lietuvos vyriausybė, kuri sutiktų su Vokietijos pasiūlymais ir patarimais. Kadangi esamoji Lietuvos vyriausybė su tuo nesutinkanti, tai voldemarininkų minties vadovai esą nutarę šią vyriausybę pašalinti sukilimo būdu ir jos vieton sudaryti Vokietijos siūlymams priimti palankią, o tos naujos vyriausybės priešakyje būsiąs prof.Voldemaras. Daugiau būsimosios vyriausybės asmenų nemini. Iš tariamo sukilimo organizatorių iki šiol žinomi šie žmonės: 1/buv.leit.P.Skurauskas, 2/buv.kap.Povilas-Vladas Ivanauskas, 3/buv.maj.Puodžius, 4/ats.leit.Raščius, 5/Pupaleigis, 6/buv.Seinų legijonininkas Vokietaitis, 7/buv.Seinų legijonininkas J.Vygandas, 8/Aleksandras Sinkevičius, 9/Juozas Sinkevičius, 10/Jonas Karutis, 11/ats.leit.Stepas Kumpaitis, 12/buv.kap.Kriščiūnas ir 13/buv.pusk.Marma. Be šių, yra minimi dar ats.pulk.leit.Mačiuika, Algirdas Sliesoraitis ir aviacijos leit.Šulcas. Tačiau dėl jų žinios dar nepatikrintos. (LYA f.3377 a.55 b.36 l.378)
Those arrested in April 1940 were Brunius, Vylius and ...
ps. 181 Drauge plaukia ir 11 žydelių, bet dabar jie vadinasi vengrai ir katalikai. ... Žiūrint į šiuos menkučių kūnų naujavengrius, buvo aišku, kad vietoj anų liudininkų (plaučių nesimatė, bet prireikus juos buvo galima "nusipirkti" pereinamose stovyklose), juos bus greičiausiai prastūmęs kitas - jų tautinis charakteris. Bet laive jie buvo kaip pelės po šluota.
1940 m. lapkritis. Buvo bebrendąs ir kitas panašus atsitikimas. Šį kartą iš ats.majoro Pyragiaus pusės, kuris buvo žinomas, kaip vienas iš aktyvesniųjų voldemarininkų. Jis, atrodo, taip pat buvo kiek užsigavęs dėl to, kad nebuvo pakviestas į LAF patikėtinius. To nebuvo padaryta todėl, kad mj. Pyragius buvo jau iš seniau žinomas, kaip nepataisomas nenuorama ir, be to, labai netaktingas. Jau LAF įsikūrimo pradžioje būta duomenų, kad mj. Pyragius nesugeba atskirti Lietuvos intereso nuo Vokietijos užmačių mūsų krašto atžvilgiu. Kaip nenuorama, jis pats, o gal svetimosios šalies pakurstytas, buvo bepradedąs kurti lietuvių nacionalsocialistų srovę. Dar daugiau. Jis kritikavo LAF ir įtikinėjo, kad esą būtų geriau sukurtąją politinę organizaciją pavadinti lietuvių nacionalsocialistų partija ir remtis vokiečių - nacių ideologija. Kadangi šiam jo sumanymui nebuvo pritarta ir kiti jo draugai, buv. voldemarininkai, jo nepalaikė, taip jis ir liko su sakytuoju savo projektu vienas. Kada 1941 pradžioje jis surado sau darbo kažkur provincijoje ir išvyko ilgesniam laikui iš Berlyno, tuo LAF vadovybė buvo tik patenkinta. (Škirpos prisiminimai 1942 m. MAB f.9 vnt. 3105 lap. 102)
Sudarius Fronto vadovybę, pradėta organizuoti ryšį su Lietuva. Suprantama, be vokiečių žinios čia neįmanoma nei pajudėti, todėl sudaromas kontaktas su vokiečių karine vadovybe. Ministras Škirpa pakviečia į frontininkų sueigą profesorių Gerullį (vėliau vokiečių kariuomenės majoras). Pasirodo, kad Oberkommando der Wehrmacht suinteresuotas Fronto veikla. Ryšiams su jų štabo poskyriu paskiriamas pulkininkas S.Puodžius ir inžinierius K.Brunius. Karaliaučiaus karo apygardos štabe skyrininku buvo ir B.Aušrotas. Vokiečių štabui skubiai reikalinga žinių apie būklę Lietuvoj, apie ten esančią raudonąją kariuomenę, apie įrengiamus aerodromus ir t.t. (Pyragius, 155)
Įteikus OKW sausio 25 dienos planą, OKW, sukilimo suruošimo darbas pasidarė sistematingesnis. Jis decentralizavosi. Pačiam LAF centrui pasiliko daugiau intelektualinio pobūdžio darbai bei bendras sukilimo paruošimo vadovavimas ir politika. Bėgiamiesiems gi reikalams atlikti buvo priduotas prie pulk.lnt.Grb. specialus LAF patikėtinis inž.Brunius. Iš pradžios jis darbavosi Berlyne, bet netrukus persikėlė su pulkininku Grebe į Karaliaučių prie vietinės armijos štabo, iš kur buvo palaikomi ryšiai su Lietuva per pasienio postus. Kadangi inžinierius Brunius nebuvo karininkas ir, be to, nepakankamai mokėjo vokiečių kalbos, tai kiek vėliau pulkininko leitenanto Grebės pageidavimu jam dar buvo priduotas generalinio štabo majoras [Mykolas] Gecevičius, kurį K.Škirpai įpiršo generolas Raštikis. Darbui besivystant, buvo iš OKV pusės išreikštas pageidavimas rekomenduoti dar vieną karininką specialiai karo žvalgybos reikalams. Šiai pareigai atlikti buvo K.Škirpos nurodytas atsargos majoras Puodžius. Jis skaitėsi nebe pulkininko leitenanto Grebės, bet kitos OKV dalies žinoje. (Kazio Škirpos atsiminimai, 1942, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105) (Kazio Škirpos atsiminimai, 1942, LYA f.222, b.1747, l.9–10)
...Iš vokiečių kariškių pasirengimų pasienyje ir OKV pageidavimų, nukreiptų į LAF, ruošiantis pradėti karo veiksmus, visa, ką vokiečiai, ar tai per OKV Berlyne ar per inžinierių Brunių Karaliaučiuje, paskutiniuoju metu pageidavo iš LAF, buvo svarbūs dalykai, kurie vaizdžiai rodė kaip karas artėja. Užtenka čia paminėti, kad tiems OKV pageidavimams buvo vien Berlyne surinkta ir duota pulkininkui leitenantui [Grebei] dispozicijon apie 65 vyrai, kurių dalis buvo pasiųsta trumpai prieš karą į Sovietų pusę atlikti svarbius bei rizikingus karinius uždavinius Raudonosios armijos užpakalyje, gi dauguma priduota žygiavusiems per mūsų kraštą vokiečių kariuomenės daliniams kaip kalbos vertikai arba tų dalinių palydovais eventualiems nesusipratimams žygio metu su vietos gyventojais greitai likviduoti. Antra tiek vyrų buvo pasiųsta per sieną ar priduota vokiečių kariuomenės daliniams nuo pasienio postų, kurie, karo veiksmams prasidėjus, net patys nužygiavo pirmyn su vokiečių kariuomene... (Kazio Škirpos atsiminimai, 1941, LYA f.3377, a.55, b.18, l.84-105)
1941 m. kovo 12 d. labai paslaptingai mane Tilžėje aplankė man mažai pažįstamas inž. Klemensas Brunius. Jis prisipažino, kad talkininkauja Karaliaučiaus Wehrmachto specialiam skyriui, kuris ruošia iš lietuvių politinių pabėgėlių parašiutininkus, sutinkančius būti nuleistais parašiutais Sovietų Sąjungoje. K.Brunius parinkdavęs šiai misijai pasiryžusius jaunus vyrus. Jis norėjo žinoti, ar aš galėčiau padėti tokiems kovotojams pereiti per sieną į Lietuvą trumpai prieš prasidedant karui su Sovietų Sąjunga? K.Bruniui atsakiau, kad aš esu Abwehr Luft I tarnyboje. Apie tokį jo man siūlomą sandėrį privalau pranešti savo betarpiškam viršininkui. Kiek pasvarstęs, Brunius man pareiškė, kad apie jo man išpasakotą paslaptį niekam nepraneščiau. Jis taip pat turįs apie šį reikalą pasitarti su savo viršininku. Ši paslaptis liko tik mudviem suvirškinti. Be šių paslapčių, plk.K.Škirpos ir mjr. S.Puodžiaus įgaliotas, K.Brunius man atvežė gerą pluoštą Aktyvistų fronto Berlyne patriotiškai suredaguotų instrukcijų sukilimui prieš sovietų valdžią pradėti. Jis prašė, kad aš prie pirmos progos šį "sukilimo vadovėlį" per savo ryšininkus persiųsčiau į okupuotą Lietuvą patikimiems asmenims. Žinojau, kad ir vokiečiams dirbantys agentai ar bendradarbiai jaučia vidinį moralinį pasitenkinimą, galėdami savo veikla prisidėti prie kovos su okupantu. (Bronius Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 124-125)
1941 m. kovo 11-27 d. Po savaitės jis gavo tolimesnius nurodymus iš Puodžiaus: "Gavęs Puodžiaus duotą komandiruotės pažymėjimą ir laišką kapitonui Miuleriui, tą pačią dieną išvykau į Karaliaučių. Karaliaučiuje susiieškojau SD karinį dalinį ir kapitoną Miulerį, kuriam įteikiau Puodžiaus laišką. Miuleris, perskaitęs laišką, supažindino mane su vachmistru vokiečiu Šmidtu (jo vardo nežinau) ir pasakė, rodydamas į mane, kad tai bus mūsų žmogus. Vachmistras Šmidtas gerai mokėjo lietuvių kalbą." "Mes privalome, paskaitose nurodinėjo Šmidtas, Tarybų Lietuvos teritorijoje organizuoti nacionalistines grupes. Tos grupės bus aprūpintos ginklais ir jau pirmą karo dieną tarybinės kariuomenės užnugaryje stos vokiečių pusėn, kovos prieš Tarybų valdžią, šaudys komunistus, kliudys raudonarmiečiams, naikins visus žydus." "Karaliaučiuje, SD kariniame dalinyje, aš lankiau trumpalaikius vokiečių žvalgybos kursus, kurie ten veikė. Mokiausi 2 savaites - iki 1941 metų kovo 27 dienos. Iš Berlyno Puodžius siuntė mane į kursus vieną, bet su manim juose mokėsi visa vokiečių žvalgybos agentų grupė, apie 20 žmonių. Tai buvo tik lietuviai, kuriuos gestapas užverbavo Vokietijos teritorijoje. Ten mokėsi ir kita - lenkų grupė. Su lenkais susitikti neteko, nes jie užsiiminėjo kitose patalpose." (Prano Giedraičio byla)
1941 m. kovas ar balandis. Tačiau kadangi jokia karjera LAF veiklos ribose jam nenusišypsojo — iš vienos pusės, o iš kitos pusės — jau po kelių mėnesių pajuto, jog LAF nebuvo joks "Hitlerio dispozicijai pasidavęs" įrankis, Pyragius ėmė reikšti nepasitenkinimą jo veikla, dėl tarsi nepakankamo šios organizacijos aktyvumo, ypač dėl, jo supratimu, netinkamo jos pasivadinimo. Pyragius insistuodamas piršo pakeisti vardą ir persiformuoti į lietuvių nacionalsocialistų partiją, tikėdamasis, kad šiuo būdu organizacija įsigytų didesnį vokiečių pasitikėjimą ir galėtų išvystyti didesnę veiklą. Patyręs apie Gestapo intrigas prieš LAF-tą, Pyragius ėmė stačiai grasinti atskilimu. 1941 m. pradžioje — kovo ar balandžio mėnesį — LAF vadovybė buvo sukvietusi kelis intymesnius su juo ir vienu kitu jam simpatizavusių LAF narių pasitarimus prie alaus stiklo viename restorane, siekdama jį ir jo vienminčius atkalbėti nuo pasikėsinimo prieš vienybę LAF narių tarpe. Kuomet netrukus po to majoras Pyragius buvo gavęs darbą kažkokioje vokiečių slaptos srities įstaigoje kažkur provincijoje ir iš Berlyno išvyko, visi buvome tuo patenkinti, nes susilaukėme ramybės ir galėjome sunaudoti laiką tautos sukilimo rimto paruošimo veiklai, o ne tuščioms diskusijoms su Pyragium dėl jo pasišovimo tempti LAF organizaciją į vokiškąjį nacionalsocializmą bei "pasidavimą Hitlerio dispozicijon". (Škirpa, Sukilimas)
May 29. But German counter-intelligence was not only thinking of "individual assaults" in this connection, but envisaged pogrom-like outbreaks of violence against Jews and Bolshevik functionaries. That is reflected in a multi-departmental meeting on planning for propaganda on 29 May 1941. Dr.Georg Leibbrandt, the future head of the Political Department in the Ministry for the East, had presented "political guidelines for propaganda". These stated: "It is certain that the entire population will welcome the fact that we regard the Jews of course as the main guilty culprits. The Jewish Question can be solved to a significant degree by allowing the population a free hand for a certain time after control of the territory is established. [...] In a word, it is probably advisable to leave to the population itself to settle its accounts with the Jewish-Bolshevik oppressors initially, and then after gathering more detailed knowledge to deal with the remaining oppressors. (Brakman-Dieckmann, 366) Note: I think the Jewish Question has to do here with the ideological Jewish leadership.
Raštikis was also part of this plan... although he escaped it. 1941.08.16 Tiesa, vakar Taunys sakė, kad vokiečiai gan apsivylę Raštikiu ir Čenkum. Abu turi specialias misijas Lietuvoje, bet, matomai, nelabai noriai jas vykdo. Pyragius juk siūlė Raštikį vadu... (Blynas)
2014.06.29 Kazio Škirpos pasiuntinys Dr.Grigalius Valančius: Sužinojau, kad jo [Raštikio] ryšių ir kelių ratas esąs tarp pulk. Bobelio Liet. Komendantūros, gen. Nagiaus Karo Muziejaus, vokiečių karo įgulos Kauno apygardoj vado gen. Pohlio ir generolo Justo (?). Kasdien užeinąs į Kabinetą ir pradėjęs eiti krašto apsaugos ministerio pareigas Laikinojoje Vyriausybėje. Brazaitis sakė įspėsiąs jį apie mano atvykimą ir norą pasimatyti artimiausia proga. Jis taipgi pakvietė dalyvauti sekančios dienos vakare įvykstančiame Vyriausybės posėdyje su visuomenės ir politinių grupių atstovais, kuriame gen. Raštikis padarys platesnį pranešimą apie turėtus pasitarimus ir atliktus žygius. Gen. Raštikio pranešimas buvo gan blankus, jam būdingais minkštumais pašvelnintas ir beišvadiniais pareiškimais (tik konstatavimais) praskiestas. Svarbiausi jo pasiekti "laimėjimai": 1. Vokiečių karinė valdžia pažadėjusi į Laik. Vyriausybės darbus nesikišti (jai partija kištis ir neleidžia — Gr. V.) ir jai nekliudyti. 2. Ji neprieštarausianti sudaryti lietuviškų komendantūrų tinklui Lietuvoje ir net organizuoti lietuviškos kariuomenės dalinius vidaus apsaugai. Kaune ir keliuose apskričių miestuose tokios komendantūros jau normaliai veikiančios, kariuomenės daliniai pradedami organizuoti, jų apginklavimui kliūčių nebūsią. Partijos (NSDAP) pakurstytų lietuviškų nacionalistų bandymo paimti karinį sektorių ir policiją į savo rankas vok. kariuomenė prašyta neremti, ir ji tai padariusi. Dėl to ir bandymas nepasisekęs. Blogiau esąs reikalas su vok. partijos ir valst. saugumo atstovais. Nors pastarieji savo admin. aparato Lietuvoj dar neturį, jų ešalonai atvyksią vėliau, bet ryšiai sudaryti gyvi, gyviausi, nes patys tų ryšių iešką (Dieve saugok, tik ne su Laikin. Vyriausybe betarpiškai, nes jos nepripažįsta). Aplinkybių, kuriomis pats gen. Raštikis iš Berlyno į Kauną atskrido, teisingiau — buvo atskraidintas, savo pranešime neaiškino. Taipgi neminėjo tų atstovų, ryšininkų ar agentų pavardžių, jų titulų bei užimamų pozicijų. Apie tai labai maža tepatyriau ir per vėlesnius, asmeninius pasikalbėjimus su ponu generolu. Tesuminėjau tik bendrą pasikalbėjimų turinį ir jų reikalavimus. Svarbiausi jų buvo tokie: 1. Vokietijos Reichas niekad nesutiksiąs Lietuvai duoti pilnai nepriklausomą Vyriausybę, pačią ir savo valia pasiskelbusią. 2. Ji turėsianti prisiimti Reicho iš pačių lietuvių parinktą administraciją, subordinuotą okupacinės vok. valdžios organams. Esąs bendras planas visoms užimtoms rytų sritims, ir jokia išimtis Lietuvai iš to plano išskirti nebūsianti padaryta. 3. Lietuvių kooperavimas ir net aktyvus įsijungimas į kovą prieš bolševizmą esąs labai pageidaujamas. Pats gen. Raštikis, kaip Lietuvoj populiarus ir lietuviams patikimas žymus asmuo, mielai (netgi primygtinai!) kviečiamas tai administracijai vadovauti . . . Kai dėl Škirpos "užšaldymo" Berlyne, vokiečiai esą priešingi ne jo asmeniui, bet jo "nediplomatiškai" tezei (ryšininkų teigimu) — iš sukilėlių krašte gavau mandatą Vyriausybei vadovauti ir bet kokį kliudymą man tą mandatą priimti laikau nesuderinamu su tarptautinės teisės nuostatais. Esą, jis kalba su mumis (vokiečiais — Gr. V.) kaip suvereninės valstybės galva, pasiremdamas buvusia tos valstybės konstitucija, o ne karo padėty susidariusiais naujais politiniais faktais ir faktoriais. Su tuo Reichas negalįs sutikti, nors ir gerbiąs patį to pareiškimo autorių, kaip buvusį nepriklausomos Lietuvos pasiuntinį Berlyne. Pasikalbėjimo metu gen. Raštikis taipgi rado Škirpos laikyseną neapgalvotą ir esamose aplinkybėse nelogišką. Mano mintin tik vėliau įstrigo žodis "nelogiška", nes tą patį žodį išgirdau Berlynan sugrįžęs ir iš Ernesto Galvanausko, atseit, iš dar žymesnio žinovo - autoriteto lūpų. Pastarasis apskritai visą Škirpos anuometinį diplomatinį žaidimą su Reicho valdžia ar jos atstovais apibūdino tuo pačiu "nelogiška" terminu. Į klausimą, kokia anose aplinkybėse diplomatinė forma ir formulė demaršuose Reicho valdžiai, užtrenkusiai vartus grįžti į savą(!) kraštą Lietuvos Vyriausybės (pagal 1938 metų konstituciją — ir Valstybės galvai) būtų buvusi teisingesnė ir logiškesnė panaudoti, — nei Raštikis, nei Galvanauskas tinkamo, netgi jokio atsakymo neturėjo. (Škirpa, Sukilimas)
(Klaida - birželio 29 ?) Manau, kad būtų teisingiau, jei termino "voldemarininkai" toliau iš viso nebevartotume, kaip klaidinančio. Juo labiau, kad patys "voldemarininkai", kaip pasakyta LE (XVI, psl. 72 - 73) jau prieš kelerius metus buvo persiorganizavę į Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Prie Smetonos režimo, prieš kurį "voldemarininkai" buvo griežtai nusistatę, LNP veikė slaptai. Po 1941 m. birželio sukilimo ji jau birželio 29 d. įsiregistravo ir veikė viešai, kol po maždaug 4 mėn. veiklos buvo vokiečių okupacinės valdžios uždaryta, nežiūrint parodytos geros valios su ja kolaboruoti. Kodėl taip atsitiko, liudija šis von Rosenbergo raštas Lohsei: —T454/26/000921-2— (Škirpa, Sukilimas)
Klaus.: "Bendro žygio" patirtis Klaipėdoje 1938-1939 metais sako ką kita. Jie parodė ir norą ir sugebėjimą bendradarbiauti. Ar jie pasikeitė? Atsak.: Buvo visai kitokios aplinkybės, kita būklė. Jie vis dėlto yra lietuviai nacionalistai, artimesni vokiškojo nacionalsocializmo ideologijai, kaip bet kuri lietuvių kita politinė grupė. Jų aktyvumas yra labai padidėjęs. Jaučia užnugarį, naudojasi proga siekti politinių tikslų, kurių, kaip maža, negausi grupė anksčiau, normaliose aplinkybėse, pasiekti nepajėgė. Klaus.: Ar manote, jie leisis naudojami kaip politinis vokiškojo okupanto įrankis, bus jam lojalūs be rezervų ir eis su juo visą kelią, panašiai kaip darė Lietuvos komunistai su sovietiškuoju okupantu, eidami su juo visą kelią iki Maskvos ir iki "Stalino saulės"? Atsak.: Mažai politinei grupei mažos tautos, ypač po tokios siaubingos "sovietų okupacijos, gali kitokio pasirinkimo ir nelikti. Jie jau dabar graibsto svarbesnes, raktines Lietuvos administravimo pozicijas. Klaus.: Istoriškai tai ne naujas politinis fenomenas. Gal tai tik proginė taktika, politinis realizmas ar politinis oportunizmas? Lietuviai nacionalistai yra neabejotini Lietuvos patriotai, stovi ant jos nepriklausomybės pagrindo, turi ribą ir žinos, kur sustoti. Nejaugi jie tarnaus okupantui be sąlygų ir neatsižvelgdami į Lietuvos politinio nepriklausomumo interesą? Atsak.: Nežinau. Už juos ar prieš juos negaliu kalbėti. Pagyvensime — pamatysime. Klaus.: Atrodo, p. Generolas jais nepasitikite? Atsak.: Mano asmeninis Lietuvos nacionalistais pasitikėjimas ar nepasitikėjimas šiuo atveju ir šiuo momentu visai nesvarbus. Iš vienos pusės, jie juk lietuvių tautos branduolio (o tik mažą jos dalelę) nereprezentuoja, o iš kitos pusės, vargu okupantas apskritai turi kokių intencijų Lietuvos politines grupes kontaktuoti ar su politine mūsų tautos daugumos valia skaitytis. To nedarė su užimtais Skandinavų, Balkanų kraštais, labai mažai tesiskaitė net su didelės Prancūzijos politine valia. Kodėl mums tikėti, kad su mumis bus elgiamasi kitaip? Esu karys, ne politikas. Lengva pasiduoti politiniam naivumui karo metu, nesunku gyventi nerealiom politinėm viltim tokiu metu, kai bombos kalba ir kai bet kokios politinės ateities kalkuliacijos, ypač mažoms tautoms, bent iki karo pabaigos, — suspenduotos. (pasikalbėjimas su Raštikiu - Škirpa, Sukilimas)
(Manau, Mr.Y - Klemensas Brunius) Kas Laikinojoje Vyriausybėje buvo tikrai netobula, tai tas faktas, kad joj nebuvo stipresnio atstovavimo kitom dviem laisvės kovotojų srovėm, ypatingai pasireiškusiom sukilimo paruošime, būtent — buvusiems voldemarininkams ir aktyvesniesiems tautininkams. Mano paveikti, pirmieji buvo besąlyginai stoję ant LAF ideologinio pagrindo, savęs "voldemarininkais" nebelaikė, ir turėjo žymių nuopelnų sukilimo paruošime, tiek savo darbais, tiek sudėtomis kraujo aukomis. Panašiai besąlyginai buvo į LAF veiklą įsijungę ir aktyvesnieji tautininkai, kurie jau prieš tai buvo irgi opozicijoje Smetonos režimui, o po 1940 metų birželio 15 dienos katastrofos su Lietuva — galutinai atsipalaidavo nuo to buvusiojo savo vado bei pasuko į naują kovos kelią, siekiant atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą sujungtomis po LAF vėliava ryžtingosiomis mūsų tautos jėgomis. Kaip vienos, taip ir kitos pakraipos atsakingi veikėjai LAF vadovaujamoje grandyje Berlyne buvo labai nepatenkinti paskelbtąja Laikinosios Vyriausybės sudėtimi, kurioje nematė to, ko pagrįstai galėjo tikėtis pagal LAF ideologijos visų priimtas tautinės vienybės tezes. Pirmieji reagavo buvę voldemarininkai: kai Gestapui pavyko suvilioti gen. Raštikį, jų autoritetingas atstovas LAF vadovaujamoje grandyje, p. Y. (saugumo motyvais jo pavardės negaliu suminėti — K. Š.), specialiai atsiskubinęs iš Lietuvos - Vokietijos pasienio, iš kur jis sėkmingai palaikė LAF pavedimu ryšius su pogrindžio veikėjais plačiai Lietuvoje ir todėl turi tikrai pažymėtinų nuopelnų Birželio 23 d. tautos sukilimo paruošime, birželio 27 d. padarė man aštrių priekaištų dėl neapsižiūrėjimo, būtent, kam nesiėmiau iš anksto priemonių sukliudyti Raštikio skridimą į Kauną Laikinosios Vyriausybės, kaip jis sakė, pilnesniam "sukrikdeminimui", mane izoliavus Berlyne Gestapo pagalba. Aš turėjau ilgai aiškinti tam savo kovos draugui, kurio nuoširdumu ir giliu patriotizmu niekam ir niekad abejonių nebuvo kilę, jog, mano nujautimu, Raštikis tapo vokiečių nuskraidintas į Kauną ne Vyriausybei "sukrikdeminti", bet jai numarinti. Įtikinėjau p. Y., jog prieš tokį pavojų tegalėtume atsilaikyti ne kokiomis koncesijomis vokiečiams, bet tik tvirta ir vieninga visų lietuvių laikysena. Savo šiam kovos draugui apraminti pažadėjau, jog imsimės žygių Laikinosios Vyriausybės sąstatą atitinkamai pakeisti bei jį papildyti atstovais ir iš tautinės krypties aktyvistų nedelsiant tuoj po to, kai tik bus pasiektas pripažinimas iš Vokietijos Reicho pusės ir jau galėsime tvarkytis taip, kaip mums geriausiai tiktų. Priprašiau p. Y., kad jis, nuvykęs į Kauną, visaip stengtųsi paveikti ten savo buvusius vienminčius — "voldemarininkus" — nesikarščiuoti ir kad savo opoziciniais pasireiškimais prieš sukilėlių pastatytąją Krašto Vyriausybę dar labiau nepasunkintų jau ir be to labai sunkios padėties santykiuose su vokiečiais. Jis pažadėjo, jog stengsis savo sakytus politinius vienminčius paveikti mano sugestijuota prasme, tik sakė abejojąs, ar jam pavyks juos įtikinti: jie nekartą jau buvę praeityje nuvilti įvairių pažadų, kurių A. Smetona nesilaikęs. Man atrodė, jog tariamus "voldemarininkus" buvo greičiausiai sualarmavęs dar ir tas faktas, kad Kauno LAF centro vadovavimas — dėl Vilniaus centro susiparaližavimo, sovietams suareštavus eilę jo narių — buvo patekęs kone vien į krikščionių demokratų jaunuomenės, būtent buv. ateitininkų, rankas, taigi ir vadovavimas pačiam Birželio 23 dienos sukilimui Kaune, kaip kad ir paskelbimas pačios Laikinosios Vyriausybės akto, kuriuo kiekvienas galime pasididžiuoti prieš kitas tautas ir Lietuvos istoriją. (Škirpa, Sukilimas)
Kitas voldemarininkų veikėjas, būtent dr. V. Masiulis, tada gyvenęs Kaune, rašė man po karo apie pirmąsias Laikinosios Vyriausybės dienas štai ką: — Laik. (Sukiliminės — K. Š.) Vyriausybės politinė padėtis buvo tikrai sunki, nes vokiečiai iš viso jokios nepriklausomos Lietuvos nenorėjo. Bet kol dar buvo Lietuva karo sferos zonoj, t. y. Wehrmachto tiesioginėj valdžioj, tol ta Vyriausybė ir nepriklausomos Lietuvos idėja šiaip taip buvo toleruojama. Tačiau rudoji partija ir čia turėjo pakankamai įtakos Vyriausybę visaip spausti ir jos darbus sunkinti. Nacionalistai, būdami nuo valdžios nušalinti, matė tą visą sunkiai vedamą kovą. Bet krikščionys kiekviena proga, pablogėjus Vyriausybės padėčiai, atbėgdavo, kviesdavosi nacionalistus į Vyriausybę, o po valandos, padėčiai kiek atslūgus, nuo savo siūlymų atsisakydavo. Iš tų visų pasiūlymų tik du įsileido viceministerius, t. y. vidaus reikalų inž. Brunių ir teisingumo Iz. Kurklietį. — (Škirpa, Sukilimas)
Viename savo pirmųjų slaptų biuletenių, datuotame liepos 6 d., Gestapas pranešė: — T175/233/2721430 — — Lietuvių gyventojų Kaune nusiteikimas geras ir pro-vokiškas. Jie nesutinka su savavališkai sudaryta Lietuvos Vyriausybe prieky su pulkininku Škirpa. Laiko ją suinteresuotų asmenų "kromeliu" (Interessengemeinschaft), kurie pirmoje eilėje siekia materialinių privilegijų, išnaudodami dabartinę neaiškią padėtį. Buvusios partijos pradeda ieškoti kontakto. Romos katalikų vyskupą Brizgį, kuris užima vadovaujamą padėtį lietuviškame klere, pavyko palenkti į kooperavimą. Jis yra glaudžiuose santykiuose su generolu Raštikiu. Voldemarininkai (Voldemaras — Anhaenger) ima rodyti aktyvumo. Jie iš pagrindų atmeta generolą Raštikį, kadangi šis pastarasis yra artimas krikščionių demokratų sluoksniams. Jie (voldemarininkai — K. Š.) siekia Lietuvai tiktai ribotos nepriklausomybės, būtent — norėtų, kad būtų suteikta jai politinė, kultūrinė ir ūkinė laisvė, ir atsisako pretenzijos į savą užsienio politiką, kurią jie nori užleisti Didžiajam Vokietijos Reichui. (Škirpa, Sukilimas)
http://genocid.lt/Leidyba/3/recenzij.htm Antra vertus, atskleidžiami mums mažai žinomi W. Stahleckerio komandos užkulisiai. Pasirodo, operatyvinės grupės A vadą lydėjo lietuvių žurnalistas A. Klimaitis. Būtent jis W. Stahleckerį suvedė su vadinamaisiais voldemarininkų vadais. W. Stahleckeris „spaudė kontroliuojamus partizanų dalinius panaudoti ne vien tik prieš komunistus ir žydus, bet ir prieš Kauno žydus, nors partizanai nelaikė to pirmaeiliu dalyku“ (115). A. Klimaitis mjr. K. Šimkui ir vyr. ltn. B. Norkui patarė gerinant ryšius su vokiečiais surinkti dalinius, kurie turėjo pradėti žudyti žydus Kaune ir Lietuvoje. E. Ehrlingerio liudijimu, W. Stahleckeris tiems partizanų vadams, su kuriais derėjosi, davė daug tuščių pažymėjimų ir pasakė, kad jie „veikia saugumo policijos ir SD pavedimu“ (116). Visai įmanoma, kad A. Klimaičio kontroliuojami žydų pogromų dalyviai turėjo būtent tokius pažymėjimus. Kai 1941 m. birželio 28 d. buvo pradėtas formuoti pagalbinis policijos batalionas (Tautinio darbo apsauga – TDA), į pirmąsias kuopas – 3-iąją ir 4-ąją – buvo priimti būtent vyr. ltn. B. Norkaus būrio dalyviai (122). K. Stangas TDA bataliono užduotis padalijo į dvi dalis: „sargyba“ ir „parama egzekucijoms“. Pastarajai užduočiai vykdyti buvo imami vyr. ltn. B. Norkaus būrio dalyviai. Tiesa, K. Stangas spėlioja, kad prireikus į šaudymo komandas galėjo būti imami ir VII forte ėję sargybą TDA bataliono dalyviai (143). Čia pat pateikiamas bataliono sargybų VII forte sąrašas. Tačiau autorius nelabai atsižvelgė į vieną detalę: juk didžiosios žudynės VII forte vyko iki liepos 7 d., ir tik po jų buvo suorganizuota nuolatinė sargybos sistema. 1-osios ir 2-osios kuopų saugomas centrinis kalėjimas taip pat nebuvo egzekucijų vieta. Manyčiau, kai knygoje pateikiamas bataliono 1755 dalyvių sąrašas (tarp jų ir 335 vyrų, kurie tarnavo vos po kelias dienas), daugybei spėliojimų ne pati tinkamiausia vieta. Šiaip jau išaiškėjo, kad K. Stangas savo knygoje dažnai gana spekuliatyviais samprotavimais mėgino pagrįsti tezę, jog „lietuvių kolaborantus okupantai laikė labai patikimais“ (188), pasitikėjo jais labiau negu latviais ar estais. Nemanau, kad knygos autorius nežino, jog lietuvių policininkų Lietuvoje buvo santykinai mažiau negu kitose Ostlando dalyse. Tai buvo vienintelės vokiečiams pavaldžios lietuvių pajėgos. Vienas knygos pranašumų būtų detalus J. Hamanno motorizuotojo policijos būrio veiklos tyrimas. Greta esesininkų šiame egzekuciniame dalinyje buvo žmonių, kurie 1941 m. birželio pabaigoje W. Stahleckerio ir A. Klimaičio kontroliuojami bei vyr. ltn. B. Norkaus vadovaujami vykdė pogromą Kaune, o vėliau buvo įtraukti į TDA bataliono 4-ąją kuopą (158).
Der Prozess gegen die Hauptkriegsverbrecher. Band XXXVII, psl. 671, Dokument 180-L. "Jau pirmomis įžygiavimo valandomis vietiniai antisemitiniai elementai buvo — kad ir su dideliais sunkumais — paveikiami (veranlasst) daryti pogromus prieš žydus. Atitinkamai įsakymams, saugumo policija buvo apsisprendusi ryžtingai išspręsti žydų problemų, pavartojant tam visas priemones" (pabraukimai mano — K. Š.). Tačiau nebuvo nepageidaujama, kad tų nepaprastai griežtų (ungewöhnlich harten) priemonių — kurios iššauktų susierzinimo ir vokiečių tarpe — pavartojimas mažiausia dar ne tuojau pat paryškėtų viešumai. Išoriniai turėtų būti parodoma, jog pirmieji jų ėmėsi vietiniai gyventojai, kaip natūrališkos reakcijos už daugelio metų priespaudą iš žydų pusės praeityje ir dėl komunistinio teroro". Kalbant apie žydų pogromus Kaune, to paties dokumento - raporto kitoje vietoje (psl. 682) dar pasakyta: "Stebėtina, kad pradžioje didesnio masto žydų pogromą ten pravesti nebuvo lengva (nicht einfach)". (Škirpa, Sukilimas)
Dar sykį išklausykime dr. Kazio Bobelio: „Kai prasidėjo sukilimas, gal po kokių trijų dienų mes, jaunimas, lošėme futbolą prie Kauko ir Aguonų gatvių kampo. Staiga iš Prūsų gatvės matome atsvirduliuoja žmogus. Mėlyna, Lietuvos karo aviacijos uniforma. Be guzikų, be antpečių. Dideliais, susivėlusiais plaukais. Akys raudonos. Vienoje rankoje pusbonkis, kitoje - revolveris. Išsigandome. Priėjo prie mūsų. „Vaikai, kur žydai?“O, Jėzau Marija! Nematėme, nėra. Čia negyvena. Pradėjo ant mūsų rėkti. Šovė iš to revolverio tris kartus į orą. Ir nuėjo sau. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo leitenantas Norkus, Lietuvos aviacijos karininkas. Tų brolių sportininkų, krepšininkų, vyresnysis brolis. Kai atėjo bolševikai, padėjo jį į kalėjimą. Subombardavus Kauną, iš kalėjimo išėjo.
Pirmiausia atbėgo į Žaliakalnį pas žmoną ir vaikus. Kaimynai pasakė, kad šeštadienį (birželio 21 d. - V.V.) jo šeimą išvežė. Detalių nežinau, bet tada pradėjo gerti šnapsą ir šaudė. Sakė, kiekvieną žydą ant vietos nušausiu. Pasidarė bataliono vadu. Gavo arklį. Girtas nukrito, arklys su kanopa davė į galvą ir užmušė. Dabar panašius kaltina, kad žydus šaudė. Jis prarado vaikus, žmoną, gavo psichologinį šoką. Nebesitvardė.“ (Valiušaitis, http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kas-sankcionavo-nusikaltimus-pries-zmoniskuma.d?id=58924923) 1941.06.25
Posėdžiui baigiantis, mane prašo šią naktį kabineto patalpose budėti. Sutikau. Bet vėliau apsigalvojau, kad pasielgiau neprotingai. Kokiem galam čia dabar budėti: telefono ir jokios kito ryšio priemonės nėra ir jeigu kas atsitiktų, ką aš prisišauksiu arba kas mane prisišauks? Beprasmė pareiga ir tiek. Jau beeinant visiems pro duris, įsiveržia kažkoks partizanų viršininkas, bent jis taip save pavadino, ir praneša vidaus reikalų ministeriui, kad vokiečiai įsakė šaudyti žydus. Ir esą kuo daugiau, tuo geriau. Kokius partizanus jis atstovavo ir kas per viršininkas jis buvo, taip ir nežinia. Ir ką plk.Šlepetys atsakė, taip pat nežinau. Taigi tau ir budėtojas! Ir kai jau visi išėjo, maždaug apie dvyliktą valandą, gretimame name nežmonišku balsu pradėjo šaukti kažkokia moteris. Daleidau, kad tai buvo žydė, nes šiame rajone jų daugiausiai ir gyveno. Ko ji šaukė, taip ir nesužinojau, bet kažkodėl mano pasąmonėje užkliuvo anas "partizanų vado" pranešimas. Vėliau naktis prabėgo ramiai. (Matulionis, 18)
Pranas Jakys. 1925-1939 Kretingos rajono saugumo policijos viršininkas. Priklausė tautininkų ir "Geležinio vilko" organizacijoms. Naktį 1940-06-17 į 18 kartu su 40-50 lietuvių policijos pareigūnų pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus karui grįžo į Lietuvą kaip Tilžės saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės dalyvis. Buvo paskirtas lietuvių saugumo policijos Kretingos rajono viršininku. (Stankeras, 675)
K. Škirpa rašo, kad pavojai Laikinajai Vyriausybei buvo tikri. Dr. Peteris Kleistas, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo patikėtinis, knygoje „Zwischer Hitler und Stalin“ (Tarp Hitlerio ir Stalino), rašo, kad gestapas reikalavęs areštuoti Laikinosios vyriausybės narius iš karto, kai tik vokiečių kariuomenė įžengs į Kauną. Iš slaptų Reicho dokumentų dabar jau žinoma, kad vokiečių laikysena Laikinosios Vyriausybės atžvilgiu buvo nulemta birželio 24-osios Vokietijos užsienio reikalų ministerijos direktyva neteikti naujajai Lietuvos vyriausybei jokios paramos, kadangi ji sudaryta be vokiečių įstaigų žinios. Karinėms institucijoms buvo įsakmiai nurodyta nesikišti į sprendimus, kurie paliekami išskirtinai politinės vadovybės kompetencijai.
June 28, 1941. 1941 birželio 29, atvykęs pas mane, kaip Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausiojo štabo viršininką ir įgaliotinį prie Laikinosios vyriausybės, LAF Marijampolės štabo viršininkas (kapitonas, kurio pavardės šiuo metu dar negaliu minėti) man pareiškė, kad visą praėjusią naktį svarstęs, ką jis vakar padaręs ir priėjęs išvados: - tai buvęs valstybės išdavimas, ir todėl jo sąžinė kitos garbingos išeities neberandanti, kaip nusišauti. Mano paprašytas paaiškinti kas taip atsitikę, kapitonas papasakojo, kad birželio 28 popiet atvykęs iš Marijampolės į Kauną, prie Įgulos bažnyčios sutikęs Joną Vokietaitį ir jį pasiteiravęs LAF vyr.štabo adreso. Vokietaitis siūlęsis jį į LAF vyr.štabą palydėti ir besišnekučiuodami abudu atėję į Karo muziejaus rūmus. Čia radę kpt. Ivanauską, kpt. Vilių, ltn. Stanevičių ir per dešimtį kitų vyrų. Ten jiems visiems besikalbant, I.Taunio lydimas atvykęs uniformuotas nacių pareigūnas. Jį susirinkusieji naciškai su "Heil Hitler" pasveikinę, o jis susirinkusiems pasakęs kalbą. Po šios kalbos J.Vokietaitis paskaitęs vokiškai raštą ir susirinkusieji buvę paprašyti jį tuojau pasirašyti. Raštas teigęs, kad birželio 23 d. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas buvo įžeidimas Hitleriui ir visai vokiečių tautai ir čia pasirašiusieji, pasitikėdami Reicho Fuehreriu, prašą Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti, o krašto tvarkymą pavesti Reicho karinei vadovybei. Pradžioje kapitonas nesutikęs šio rašto pasirašyti ir paklausęs, kodėl nedalyvaująs LAF vyriausio štabo viršininkas L.Prapuolenis. Vokietaitis paaiškinęs, kad Prapuolenis dabar svarbiais reikalais išvykęs į provinciją, o Stanevičius su Tauniu ėmę įtikinėti, kad tik tokio turinio pareiškimu dar būsią galima nors šis tas išgelbėti, nes Laikinoji vyriausybė esanti jau viską praradusi. Tik vėliau iš savo bičiulių, pas kuriuos nuvykęs nakvynės, kapitonas patyręs, kad Vokietaitis jį nusivedė ne į LAF vyr. štabo būstinę, bet į Geležinį Vilką, kurio štabas buvo Karo muziejaus patalpose. [Prapuolenis, Į Laisvę, 1964]
July 1, 1941 ? Keliom dienom praėjus, į vokiečių sekvestruotą "Versalio" viešbutį išsikvietė mane buvęs gen.Raštikio adjutantas majoras Gecevičius, nuo bolševikų repatriavęs į Vokietiją ir dabar vokiečių kariuomenės dalinio štabo karininkas. ... Viena tik gerai prisimenu, kad jis labai slaptai pasakojo apie Geležinio Vilko intenciją Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti. Esą praėjusią naktį jam tekę būti vertėju aukštų vokiečių pareigūnų pasitarimo su Geležinio Vilko štabo nariais. Geležinio Vilko štabas reikalavęs Laikinąją vyriausybę nušalinti, nes ji klausanti ne ką sakąs Hitleris, o ką tauškia anglai. Todėl esą nė vienu Laikinosios vyriausybės nariu vokiečiai negalį pasitikėti. Kada vokiečių pareigūnai, išgirdę Geležinio Vilko atstovų reikalavimus ir įspėjimus dėl Laikinosios vyriausybės, juos pasiteiravę sakydami: "Gerai. Apie Laikinąją vyriausybę dabar viską žinom. O sakykite, ko jūs sau norite?" Į tai atsiliepdamas Taunys pareiškęs, kad norėtų būti policijos departamento direktorium; Stanevičius - švietimo ir kultūros departamento direktorium, Ivanauskas - teatro direktorium. Kiti pasirodė greitosiomis nesugebą nė savo pageidavimų pareikšti ir prašę laiko pagalvoti, išsiaiškinti ir vėliau pranešti. Po šio pasitarimo su Geležinio Vilko vadovais vokiečių pareigūnai savo tarpe aiškinęsi ir darę išvadų, kad šie vyrai verti vokiečių visokios paramos, nes jie viską grindžią asmeniškais interesais, todėl vokiečiams su jais būsią lengva susikalbėti. Esą su jais ir toliau reikalingas glaudus kontaktas. Majoras Gecevičius tatai pasakojo aiškiai susijaudinęs. [Prapuolenis, Į Laisvę, 1964]
1941.07.01 Vysk.Brizgys pasakojo apie užmegztus santykius su vokiečių vyriausybės atsiųstu atsatovu Pabaltijo kraštams. Kaip jis vadinasi - pamiršau. [Graefe] Gal SD ar kaip kitaip. Tam atstovui buvo iš Berlyno [duotas nurodymas] įeiti į santykius su dvasine vyresnybe ir ten, gal tarpininkaujant šiek tiek kun.Kipui, o gal kam nors iš Gestapo, buvo nurodytas vysk.Brizgys. Vokiečių tas atstovas turėjęs pareigą labai greitai aptvarkyti Pabaltijo valstybių reikalus ir apie visa informuoti Berlyną. Jis nenorįs, kad Laikinosios vyriausybės nariai vadintųsi ministrais, bet kaip nors kitaip. Jis sakęs, kad vokiečiai neturi nieko prieš gen.Raštikį kaip vyriausybės galvą, kad Škirpa Berlyne nesąs persona grata ir jam laikinai nebūsią leista grįžti Lietuvon, kad į Vyriausybę reikėtų priimti vokiečių pageidaujamą ir jiems patikimą asmenį kokį ten Meškauską, kuris buvęs mūsų Slaptosios policijos viršininko padėjėjas. (Skvireckas, 274-275)
1941.09.13 Stanevičius pasakojo, kad Vokietaitis žinojo turinį rašto neperskaitęs. Vokietaitis vaikšto pas Roppą du-tris sykius per savaitę - tai tvirtina ir Žlabys. Jį ten sutinka, kai eina dėl spaudos. Vokietaitis derasi ir kalbasi, ir pripažįsta tik Karutį. Taiko į fiurerį... į išdaviką. Ar tik nereikės "paleisti" Karo muziejaus raštą į žmones? Vokietaitis, Taunys, Požėla turi eiti lauk. Šiandien tuo reikalu kalbėjom. Baigiam su Br[uniumi] peržiūrėti "projektą". Vokiečiai pradžioje laikė GV išdavikais. Rėmė susijungimą, kad būtų viena partija - jų įrankis. Vėliau, kad iš LNP nepavyko padaryti įrankio, pradėjo remti skaldymąsi. Tada pats LAFas susilikvidavo (su "atidarymu"). Lietuviai anšliusinės organizacijos nekurią. Einama prie LNP "pertvarkymo" - su 1000-15000 narių, kaip sako Gen[eralkomisaria]tas. VokietaitisVokiečiai pradžioje laikė GV išdavikais. (Blynas)
"Žydams Lietuvoje ne vieta. Antra mūsų tautos nelaimė yra lenkai..."
1941.06.30 Vakar, 29 VI, išėjo Nr.1 "Naujosios Lietuvos", kur antrame puslapy telpa "Lietuvių aktyvistų Vilniaus srities vadovybės atsišaukimas". Šiaip nieko, bet tūlos dalys parašytos arba gerų norų kvailio, arba provokatoriaus, arba "įrankio". Pvz., sakinys "tautos garbė - tėvynės gerovė". Ką reiškia toji "tėvynė", kai šiandie reikia kalbėti tik apie "valstybę", t.y. taikyti senąjį "vilkų" šūkį. Ir "rusai" kalbėjo apie "Laisvą Lietuvą", apie "Naują Lietuvą". Reikia kalbėti ir visur akcentuoti "Nepriklausomą Lietuvą". Puolimas prieš mažumas yra idiotų darbas. Vienas ilgesnis abzacas prieš žydus, o kitas, trumpesnis - prieš lenkus. Pulti du priešu, kai lietuviai Vilniuj sudaro gal tik 10-15 nuošimčių, yra kvailystė. Pirma reikia apsidirbti su žydais, o paskum su lenkais. Pulti du priešu = sudaryti abiejų priešų frontą prieš save, sąmoningai subendrinti juos. Reikėjo pulti "mažumas", specifikuoti žydus, pulti mažumas, bet neminėti žodžio lenkas. Lenkai gi reikia smaugti glostant. O mes vis darom klaidą, kartojam: seniau spaudėm lenkelius, o su vadais flirtavom. Reikia mušti ranką - tada ir kardas pats išpuls. Divide et impera [skaldyk ir valdyk]. Kiti gudriai daro. (Blynas)
Alytuje - Krosniūnai
Mažeikiai, žr. http://www.voruta.lt/zydu-zudynes-mazeikiu-apskrityje-1941-metais/ ir On the first days when Germany attacked the Soviet Union, on June 22, 1941, members of these underground organizations began their struggle against the Soviet regime with weapons in their hands, they seized power in Mežeikiai and started their savage punishment of the Soviet party active and citizens of the Jewish nationality. The insurgent groups included about 300 people, mainly the kulak elements, members of Šaulist organizations and persons with a hostile attitude towards the Soviet power. The general management of the insurgent groups was headed by the so-called nationalist party, including TOTILAS, MILJUNAS, FABPONAVIČUS, TUMAS, TUKIS, JANUSHSKIS, JAZBUTIS, KENSTAVIČUS, BUTKUS, IONUSHAS, and others. After seizing power, under the instruction of the nationalist party headquarters, the members of insurgent group arrested nearly 200 people of the Soviet party active and about 2.5 thousand Jewish citizens. Most of the Soviet party activists, first in a group of 68 men, and then in small groups, were shot in July and August, 1941 on the Jewish cemetery near the Venta River, 3 km from Mežeikiai. Among the shot Soviet activists were: NOVIKOV, SKACHKOV, PETRAUSKAS, IGNOTAS, DUNAEV, MURNIKOV, STRAKŠAS, and others. Before the execution, the members of the insurgent group brutally tortured the arrested, beating them with butts, breaking out their hands. In the same place, in July and August, 1941, about 3 thousand citizens of the Jewish nationality, who had lived in Mežeikiai were shot. From among the executed families LEYBOVICH, GIRŠAS, GIEMAS, BRONSEN and others are known, and a total of about 4 thousand people were shot at the Jewish cemetery near the Venta River. (The Tragedy of Lithuania, 68-69)
Archyviniai dokumentai, Rinkinys 9. Sudarytas sovietų apie LNP ir Vylių, Brunių.
Vėliau su savo misija ir direktyva gen.ltn.M.Pečiulionis supažindino nacionalistų atstovą mjr.Leoną Virbicką, tačiau šis irgi organizacijos vardu atsisakė paklustu 107,70). Skirtingai nuo LLA, nacionalistai buvo linkę kovoje prieš bolševizmą vėl bandyti ieškoti kompromisų su vokiečiais ir atvirai prieš nacius nukreiptas Pečiulionio planas disonavo jų pasirinktai taktikai. http://partizanai.org/failai/html/lietuvos_karas.htm
LLK Sąjungos veiklai organizuoti Lietuvoje turėjo likti kpt.I.Vylius, kuriam buvo perduoti visi vado turėti bei Šaulių sąjungos ryšiai, o plk.M.Naujokas - domėtis lietuviškųjų apsaugos būrių steigimu(380,146). Artimesniais kpt.I.Vyliaus pagalbininkais tapo ltn.Pranas Čeponis-Leonas (kartu ir LLA Kazlų Rūdos apylinkės vadas) ir liepos 15 d. į Kauną pasitraukęs ltn.Antanas Žarskus-kpt.Antanas, LNP Geležinio Vilko Vilniaus apygardos vadas. http://partizanai.org/failai/html/lietuvos_karas.htm
Pabrėžti: LNP veikėjai buvo nelegalūs - negalėjo veikti legaliai - nepriklausomoje Lietuvoje - nes jie vertė valdžią, buvo totalitarinė partija ir tarnavo svetimai valstybei. Galėjo veikti atvirai tiktai nacių okupuotoje Lietuvoje.
Sauliaus Sužiedėlio žodynas: An extreme nationalist Lithuanian political organization founded in 1941 by a radical faction of the voldemarininkai, or Voldemaras group, headed mainly by air force and army officer, many of whom had been active in the clandestine Iron Wolf and had fled to Germany when Soviet troops occupied Lithuania in 1940. With the outbreak of the Nazi-Soviet war and the German occupation of Lithuania in June 1941, the Lithuanian Nationalist Party (LNP) began to operate openly, advocating a racist nd totalitarian political line close to that of the Nazis and utilizing a swastika in the party's emblem.
LNP-GV Įstatai: 46 pastraipa. S-gos "GV" nariu gali būti: a) Lietuviško kraujo (kilmės) lietuvis, b) turįs 21 met. amžiaus, c) galįs įrodyti, kad bent jo 4-oj aukštutinėj kartoj nėra buvę žydų; d) neturįs ryšio su lenkais ir rusais. Pastaba: šis paragrafas yra taikomas ne tik naujai stojantiems, bet visiems S-gos "Geležinis Vilkas" nariams. (IMG_0437.JPG) (LKP-F3377-A58-B454-LNP-Istatai-Karuciui-1941)
59 pastraipa. Narys pašalinamas iš S-gos: a) jei nari elgsena ir veikimas nesuderinamas su S-gos ideologija, b) jei narys savo moraliniu gyvenimu kelia S-gos narių ir visuomenės tarpe pasipiktinimą, c) jei narys sukuria be vadovybės leidimo nelietuvišką šeimą su šių įstatų 47 pastraipoje draudžiančiais asmenimis d) jei narys nubaustas už kriminalinius nusižengimus, arba už kitus veiksmus žeminančius žmogaus garbę.
(Laiškas Karučiui) Tik dėka šio karo, nors labai iškankintm, pavyko išeiti iš kalėjimo ir tuoj apie Tave burdamiesi įgyvendinom tai, ką apie A.A. Antano Mačiuikos karsto buvom pasižadėję, būtent: įkurti Lietuvos Nacionalistų Partiją. Tau vadovaujant Partija galutinai buvo suformuota, kurios faktinuoju vadu vykdytoju Tamsta esi, kaipo vienintelis artimiausias Vado Ideologo bendradarbis ir patikėtinis. Tik Tu gali pavaduoti mūsų Vadą Ideologą formuojant ir ugdanta Partijos eiles. Tačiau gyvenimo tikrovė yra labai karti, nes vos Tau pasitraukus iš Partijos būstinės ligoninėn, Tavo pasiskirtieji pavaduotojai trokšdami garbės, ar tai diriguojami ankstyvesnių buvusių klikų pasiskelbė vienas po antro Partijos vadu, sulaužydami Partijos drausmę ir garbę, ko "Geležinio Vilke" per visą jo gyvavimo ir kovos laiką nėra buvę. Todėl Garbusis Vade! Prieš išvykdamas pasigydymui, paskirkie Savo pavaduotojus ir aukštesnius Partijos pareigūnus iš senų kovotojų "Geležinio Vilko" pareigūnų bei narių, kurie nenukryps nuo pagrindinės ideologinės kripties, nesivaikys garbės, ką mes visa laiką smerkėme kartu su visa tauta, tuo labiau dabartiniu mūsų kraštui sunkiu metu. Sulaužusiems Partijos drausmę pritaikinkie atatinkamas sau sankcijas. Jeigu jie nepasiduos disciplinai tai Garbusis Vade! išjunk mus iš jų eilių, o mes nešim ir toliau švarią savo ideologijos vėliavą susijungę į Lietuvos Nacionalistų Partiją "Geležinis Vilkas" nieko bendro neturėdami su vadovavimu. Garbusis Vade! Mes ir visi mūsų vienminčiai "G.V." kovotojai su Tavim.
"Geležinio Vilko" Vyriausio štabo Operacijų skyr. V-kas sav.kur.major. Matulevičius
Čėsna, Braziukaitis (Ukmergė) Grauslys, Jurgutis (Telšiai) Misiulis, Kazakevičius (Seinai) Baubonis (Šventažeris)
Lietuvos kariuom. puskarininkų 1934-VI. sukilimo organizatorius Vadas "G.V." narys P.Venclova
Garalevičius (Kėdainiai)
Lietuvių išsilaisvinimo sąjungos "Geležinis Vilkas" vadas / bolš.okupacijos ir partiz. veikimo metu/ A.Žarckus
https://www.archyvai.lt/lt/fondai/politines_partijos/lcva_fr1520_pazyma.html LIETUVOS CENTRINIS VALSTYBĖS ARCHYVAS PAŽYMA APIE LIETUVIŲ NACIONALISTŲ PARTIJOS FONDĄ NR. R-1520 2011-03- Nr. SA-Vilnius I. INFORMACIJA APIE FONDO SUDARYTOJĄ
Sudarytojo pavadinimo pasikeitimai
Lietuvių nacionalistų partija (1941-06-28–1941-12-17)
Sudarytojo įsteigimas, pavaldumas
1941-06-28 Lietuvių nacionalistų partiją (toliau – LNP) įkūrė voldemarininkai.
Kaune susirinko LNP kūrimo iniciatyvinė grupė. Buvo sudaryta komisija LNP įstatams, statutui ir programai rengti, paskirtas LNP ginkluotos organizacijos viršininkas, steigiami LNP skyriai, sudarytos apygardos ir paskirti jų vadai. LNP garbės pirmininku išrinktas J. Karutis, faktiškai vadovavo S. Puodžius.
LNP ėmus vokiečių valdžiai kelti lietuvių diskriminavimo, stiprėjančios cenzūros, Lietuvos nepriklausomybės klausimus, 1941-12-17 LNP buvo uždrausta.[1]
Sudarytojo veiklos sritis
Lietuvių nacionalistų partija pabrėžė idėjinį ryšį su Augustinu Voldemaru, sąsajas su Geležinio vilko organizacija, Lietuvių aktyvistų sąjunga. LNP tikslas buvo siekti politinės, ekonominės ir kultūrinės Lietuvos laisvės sutelkus lietuvius po viena lietuvių nacionalistų vėliava. LNP ieškojo sugyvenimo su vokiečių okupacine valdžia antikomunistinių ir antisovietinių pažiūrų, nacionalizmo ideologijos pagrindu, sutiko nekelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo iki karo pabaigos.
Dalyvavo lietuviškos savivaldos ir savisaugos batalionų, Lietuvos savitarpinės pagalbos organizavime.
LNP įstatų juodraštyje vadinasi LNP-GV. (labiau rasistinis) Tarėjų patvirtintuose įstatuose vadinasi LNP bet yra GV padalinys. (išliko tik lietuvių kilmė).
Rugpjūčio 4 d. buvo oficialiai priimti Rentelno.
L.N.P. organizacinis susiformavimas yra užbaigtas, sustojus veikti L.A.F. organizacijai ir jos nacionalistinės pasaulėžiūros nariams įsiliejus į L.N.P. Ir L.N.Partijai nepriklausanti visuomenės dalis Partijos linkmei pritarė. Šių visuomeninikų bei politinių Lietuvos gyvenimo įvykių akyvaizdoje išsikristalizavusi L.N.P. nori platesniu mastu išdėstyti Jūsų Ekselencijai, kaip vyriausiam Reicho civilinės valdžios atstovui, savo pažiūras į Vokietijos ir Lietuvos santykius Naujosios Europos kūrybos rėmuose, kad būtinas ir lietuvių pageidaujamas bendradarbiavimas galėtų dabarty ir ateity vystytis lojalia ir pilna abigalių gyvybingų interesų supratimo dvasia. I. L.N.P. pasirėmusi visos tautos valia... [Kalba lietuvių tautos vardu.]
Das Ziel der Litauschen Nationalisten Partei ist es, alle gesunden Kraefte des litauischen Volkes zur Aufbauarbeit der litauischen Staatlichen Unabhaengigkeit und des von Adolf Hitler gefuehrten und vom Reich vertreten Neuen Europas zysemmenzuraffen. (The aim of the National Socialists' Party is to censure all the healthy powers of the Lithuanian people in the development of Lithuanian state independence and of the New Europe, led by Adolf Hitler and represented by the Reich.)
L.N.P. stovėdama ant šio absoliutinei tautos valiai atatinkančio pagrindo, jaučiasi kaip ir vokiečių tautos N.S.D.P., "die politische Willenstregen der Nation" (A.Hitlerio kalba Reichstage 1934 m. liepos mėn. 13 d.). L.N.P. atsirėmusi į "Geležinio Vilko" politinę tradiciją ir į savo seną obalsį "Tautos Garbė - Valstybės Gerovė", yra sąmoninga tautos valstybinės minties nešėja, ji yra tikra, kad joje reiškiasi imperatyvi ir istorinė politinio tautos veiksmingumo, valstybine forma, dvasia. (lyginasi su nacių partija - grindžia save fašizmo esme - nors ir vengia fašizmo - kaip ir patys vokiečiai).
Die Litauische Nationalisten Partei, gestuetzt auf eine eigene Einsicht, u. s. der Einstellung der brietesten Massen des litauischen Volkes entspriel versteht und reell erkennt die Tatsache, dass das Grossdeutsche Reich die Extratenz des litauischen Staates garantieran kann und garantieren wird. (The Lithuanian Nationalist Party, based on its own insight, s. The attitude of the brieest masses of the Lithuanian people, and realizes the fact that the Great German Empire can and will guarantee the extradition of the Lithuanian state.)
Die L.N.P ist bestreht Lietauen in Richtung der Axenideologie b.z.w. auf Grundlage des National-sozialismus und Faschismus umzugestalten. Sie ist gew illt, dem Beispeil Deutschlande und Italiens auf sozialen und wirtschflichen Gebiet zu folgen indem man die gewonnene Erfahrung in Litauen in Anwendueg zu bringen und das litauische Volkauf dem ege des kulturellen Fortschrite materellen Wohlatanden und der Fraegung des nationalen Bew usstraeins zu fuehren beabsichtigt. (Die L.N.P ist bestreht Lietauen in Richtung der Axenideologie b.z.w. auf Grundlage des National-sozialismus und Faschismus umzugestalten. Sie ist gew illt, dem Beispeil Deutschlande und Italiens auf sozialen und wirtschflichen Gebiet zu folgen indem man die gewonnene Erfahrung in Litauen in Anwendueg zu bringen und das litauische Volkauf dem ege des kulturellen Fortschrite materellen Wohlatanden und der Fraegung des nationalen Bew usstraeins zu fuehren beabsichtigt.)
L.N.P. organizacinis susiformavimas yra užbaigtas, sustojus veikti L.A.F. organizacijai ir jos nacionalistinės pasaulėžiūros nariams įsiliejus į L.N.P. Ir L.N.Partijai nepriklausanti visuomenės dalis Partijos linkmei pritarė. Šių visuomeninikų bei politinių Lietuvos gyvenimo įvykių akyvaizdoje išsikristalizavusi L.N.P. nori platesniu mastu išdėstyti Jūsų Ekselencijai, kaip vyriausiam Reicho civilinės valdžios atstovui, savo pažiūras į Vokietijos ir Lietuvos santykius Naujosios Europos kūrybos rėmuose, kad būtinas ir lietuvių pageidaujamas bendradarbiavimas galėtų dabarty ir ateity vystytis lojalia ir pilna abigalių gyvybingų interesų supratimo dvasia. I. L.N.P. pasirėmusi visos tautos valia... [Kalba lietuvių tautos vardu.]
Šis lietuvių tautos gero valios dabartinėse sąlygose darbas Lietuvos gyvenimo ir ūkio atstatymo miestuose ir kaimuose, tame krašte, kurio reikšmė šio vykstančio Rytuose karo metu ūkišku atžvilgiu gali būti ne visai maža, ir Lietuvos talkininkavimas Naujosios Europos kūryboje, L.N.P. atstovų nuomone, pirmu etapu turėjo pasireikšti savo žemėje ir visu savo pareigose lojaliu dirbamu darbu, teikiamu bolševikų dar neišplėštų atsargų ir kitomis naujai kraštą kurtinomis vertybėmis, kurios lengvintų istorinį vokiečių žygį į Rytus.
Das Ziel der Litauschen Nationalisten Partei ist es, alle gesunden Kraefte des litauischen Volkes zur Aufbauarbeit der litauischen Staatlichen Unabhaengigkeit und des von Adolf Hitler gefuehrten und vom Reich vertreten Neuen Europas zysemmenzuraffen. (The aim of the National Socialists' Party is to censure all the healthy powers of the Lithuanian people in the development of Lithuanian state independence and of the New Europe, led by Adolf Hitler and represented by the Reich.)
L.N.P. stovėdama ant šio absoliutinei tautos valiai atatinkančio pagrindo, jaučiasi kaip ir vokiečių tautos N.S.D.P., "die politische Willenstregen der Nation" (A.Hitlerio kalba Reichstage 1934 m. liepos mėn. 13 d.). L.N.P. atsirėmusi į "Geležinio Vilko" politinę tradiciją ir į savo seną obalsį "Tautos Garbė - Valstybės Gerovė", yra sąmoninga tautos valstybinės minties nešėja, ji yra tikra, kad joje reiškiasi imperatyvi ir istorinė politinio tautos veiksmingumo, valstybine forma, dvasia. (lyginasi su nacių partija - grindžia save fašizmo esme - nors ir vengia fašizmo - kaip ir patys vokiečiai).
Die Litauische Nationalisten Partei, gestuetzt auf eine eigene Einsicht, u. s. der Einstellung der brietesten Massen des litauischen Volkes entspriel versteht und reell erkennt die Tatsache, dass das Grossdeutsche Reich die Extratenz des litauischen Staates garantieran kann und garantieren wird. (The Lithuanian Nationalist Party, based on its own insight, s. The attitude of the brieest masses of the Lithuanian people, and realizes the fact that the Great German Empire can and will guarantee the extradition of the Lithuanian state.)
Die L.N.P ist bestreht Lietauen in Richtung der Axenideologie b.z.w. auf Grundlage des National-sozialismus und Faschismus umzugestalten. Sie ist gew illt, dem Beispeil Deutschlande und Italiens auf sozialen und wirtschflichen Gebiet zu folgen indem man die gewonnene Erfahrung in Litauen in Anwendueg zu bringen und das litauische Volkauf dem ege des kulturellen Fortschrite materellen Wohlatanden und der Fraegung des nationalen Bew usstraeins zu fuehren beabsichtigt. (The L.N.P is lied in the direction of Axenideologie b.z.w. On the basis of National Socialism and Fascism. It is willed to follow the example of Germany and Italy in the social and economic sphere by applying the gained experience in Lithuania, and to promote the Lithuanian popular purchase to the ege of cultural progress of the material welfare and the question of the national consciousness.)
Skundas, rugsėjo 14 d. įteiktas: 3. Nenustatymas Lietuvos teritorijos sienų ir beto, kai kuriose srityse vietos valdžio palikimas tokių tautybių rankos, kurios yra priešingos ir Didžiojo Reicho ir Lietuvos bei lietuvių tautos interesams. (Apie lenkus.)
5. Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą išnaudojusios žydijos nuosavybė ir turtai nepavedami lietuvių tautos dispozicijon.
6. Ne pirmojo Generalinio Tarėjo aktu, bet paskiriems asmenims, vokiečių pareigūnų pavedimais, yra pavesta formuoti pagelbinės policijos batalijonas, kurių paskirtis ir veikimo plotas tautai iki šiol nėra žinomas.
10. Masinis pačiai Lietuvai trūkstamų darbininkų išvežimas iš Lietuvos teritorijos, tuo būdu sutrikdant normalų Lietuvos gyvenimą ir ūkio vystymąsį. Toji darbo jėgų stoka Lietuvoje dar labiau pasireikš, kada visi žydai emigruos iš Lietuvos teritorijos.
16. Neleidimas Lietuvių Nacionalistų Partijai turėti savo spaudos organo Kaune. Leidimas buvo prašytas liepos mėn.
(žinojo, kad žydų nebus...) (taip pat, nepaisant šių skundų, darbas toliau su vokiečiais...) (prašo leidimo spaudai, negauna; prašo kontaktinio žmogaus, neturi)
VI. Lietuvių Nacionalistų Partija, visos tautos valios pasirėmusi, siekia Nepriklausomos Lietuvos Valstybės iš Didžiojo Reicho ir Vokiečių Tautos Fuehrerio pripažinimo. L.N.P. atsistojusi ant neabejotinai aiškaus Ašies-Vokietijos ir Italijos - ideologinio pagrindo, tolima demokratinio, plutokratinio ir kitokio internacionalizmo pasaulėžiūrai, kondensuoja ir kaupia nacionalines ir nacionalizmui nepriešingas lietuvių tautos jėgas, kurias ji yra pasiryžusi panaudoti bendrų ir sutartų, šiandieninių ir rytdieninių, abišale valstybine plotme pripažintų, Lietuvos ir Vokietijos interesų ir siekimų realizavimui.
Paskirų vokiečių pareigūnų pavedimais, o ne Pirmojo Generalinio Tarėjo aktu buvo verbuojami savanoriai ir formuojami pagalbinės policijos tarnybos batalionai /vėliau keitę vardus/, kurių paskirtis ir veikimo sritis tautai nėra ir nebuvo aiški ir kurie yra pradedami siųsti į nežinomas sritis. Tuo būdu ir galima savanorių batalionų forma Lietuvos dėjimuisi į Naujosios Europos kūrimą nesuteikia jokios ateities prasmės, nes ji yra ne Wehrmachto, o policijos priklausomybėje.
Lietuvių pagelbinės policijos bataliono karininkai kai kurių vokiečių pareigūnų buvo traktuojami taip, kaip joks karininkas nesielgtų net su belaisviais - lietuvių kareivių akyse jie būdavo aprėkiami ir iškoliojami; lietuvių karininkų akivaizdoje kai kurie karininkai buvo asmeniškai išjuokiami; yra atsitikimų, kad lietuviai karininkai buvo vokiečių pareigūnų įžeidžiami veiksmu ir niekinami. Lietuvių batalionai yra silpniau maitinami ir tinkamai neaprūpinami, nors lietuviškos aprangos dar yra sandėliuose didelė kiekybė; jiems net buvo pasiūlyta rengtis į rusų milines. Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedamos Lietuvą ir lietuvį karį žeminančios užduotys /Gudijos žydų ir civilinių rusų belaisvių šaudymas ir korimas/. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti - juos pačius grąsoma sušaudyti. Ekzekucijų metu yra fotografuojami ir filmuojami tik lietuviški daliniai, nes vokiečių daliniai tuo metu pasitraukia į šalį. Lietuvių tauta nesijaučia, savo nuoširdaus prisidėjimo prie D.Vokietijos žygio į Rytus lengvinimo pasekmėje, tokios paniekos ir tokio pažeminimo iš D.Vokietijos pusės nusipelniusi.
Nuo š.m. liepos mėn. ji vis dar negauna galimybės Kaune leisti savo organą. Marijampolėje jos laikraštis uždaromas, neva už partijos įstatų spausdinimą, nors tie partijos įstatai, buvo Pirmojo Generalinio Tarėjo taisyti ir vėliau buvo jo įstaigos Vidaus Reikalų Vadybos įregistruoti, ir tik po to išspausdinti bei vokiečių cenzūros praleisti. (Kubiliūnas ištaisė rasistines pastraipas.)
Lietuvių tauta neturi simpatijos žydams, tačiau pravedamas žydų likvidavimas iš Lietuvos teritorijos sukėlė Lietuvių tautos masėse nustebimo ir pasibodėjimo jausmą. Tą jausmą gilina girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą lietuviai - tvarkytojai. Lietuviai mano, kad dar iki šiolei neišeimgravę Lietuvos žydai galėtų būti sėkmingai panaudoti kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje. Lietuviai mano, kad Lietuva apleidžiančių žydų nuosavybė turėtų būti pavesta lietuvių tauto dispozicijon, nors jai yra žinoma, kad Šiaulių apygardos Komisaras š.m. VIII.13 pareiškė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams: "Pagrindinė taisyklė - visas žydų turtas yra Vokietijoje Reicho nuosavybė".
Lietuvių tauta pastebi, kad daugelyje Vilniaus srities lenkų tautybės žmonių /ypač atbėgėliai iš buvusių Lenkijos sričių/ naudojasi ypatingu kai kurių vokiečių pareigūnų asmenišku ar neasmenišku prielankumu.
Vilniaus krašto lenkiškasis elementas buvo aiškiai proteguojamas. Visoje eilėje Vilniaus srities vietų vietos valdžia buvo palikta išimtinai lenkų rankose ir lenkai, kartais, net varė lietuvius drauge su žydais į darbus /Gervėčiai/. Vilniaus Wirtschaftskommando skyrė lenkus į atsakomingas žemės ūkio srityje vietas be Lietuvos Žemės Ūkio Rūmų žinios ir pritarimo, versdama tą Lietuvos įstaigą jiems algas mokėti. Vilniuje, kad ir pradėta pastaruoju laiku atleidinėti lenkai iš tarnybų, bet vis dėl to nesuteikiama platesnė galimybė jame įsistiprinti lietuviškam elementui, nes Vilniaus srities gyvenimo sąlygos ir jos susisiekimas su kitom Lietuvos dalim nėra lengvinamas. (ir toliau apie Druskininkus)
Lietuvių tauta vis dar tebetiki D.Vokietija ir ji atlieka jai šiuo metu uždedamas pareigas ir laisvu noru atiduoda tai, kas iš jos yra imama, tačiau lietuvių tauta, laukdama, ir kritiškai žiūrėdama nori visai aiškiai ir neabejotinai įsitikrinti, kokie yra civilinės Reicho valdžios atstovų politiniai siekimai, nes iki šioliniuose civilinės Reicho valdžios atstovų žygiuose ir potvarkiuose lietuvių tauta įžiūri ir jaučia yy ir planingai projektuojamo jos ištautinimo, kolonizacijos bei galutino lietuvių tautos nuskurdinimo, išskleidimo premisų pravedimo pastangas.
Politinio ūkiško ir net kultūrinio savistovaus tvarkymosi galimybės atėmimas verčia lietuvius manyti, kad savanoriškas, nuoširdus ir lojalus Lietuvos valstybės bendradarbiavimas ir talkininkavimas D.Vokietijai nėra pageidaujamas.
Jeigu civilinės vokiečių valdžios atstovų Lietuvoje vedama politika ir toliau eis šia linkme, tai lietuviams gali pradėti atrodyti, kad jiems geriau būtų tautos išsklaidimo režime, nei nuoširdžiai talkininkaujant negalėti surasti p...tastų pateisinimų civilinės vokiečių valdžios politikos žygiams, ypač kad lietuviams tenka iš vokiečių pareigūnų nugirsti nuomonių apie tariamai per didelį Lietuvos inteligentų skaičių, apie galimą ir eventualų jų išsiuntimą į Rytus, apie tariamą esminį Lietuvos inteligentijos nepalankumą D.Vokietijai, apie tariamai blogai šeimininkaujančių Lietuvos ūkininkų galimą iškėlimą į derlingesnius Lenkijos plotus, apie tai, kad vienintelis Lietuvos Universitetas negalės veikti ir t.t.
Be to, ji pradeda įsitikinti, kad civilinės Reicho valdžios atstovų žygiuose bei potvarkiuose ji negali įžiūrėti jokių savo nepriklausomo valstybinio ateities gyvenimo pripažinimo premisų, o priešingai - viskas ją verčia manyti, kad valstybinis, ūkiškas ir kultūrinis Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimas ir toliau nebus lengvinamas, o tik sunkinamas, ribojamas bei slopinamas. Daugelyje faktų ji tegali įžiūrėti vien galutino tautos ar jos dalies skubotu išsklaidimu bent kiek skirtingesniais nuo komunistų metodais - pagrindų paruošimą.
LNP - neatsižiūrėdama net į pasitaikančius tulų, siaurų ar seniau galios turėjusių klikų asmenų priekaištus apie tariamą jos parsidavimą D.Vokietijai - yra tikra, kad ji tarnauja tik lietuvių tautos ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės interesams ir tie Lietuvos interesai, jos įsitikinimai šioje Europos dalyje sutampa ir dabartyje ir sutaps ateityje su D.Vokietijos interesais. (pabrėžti partijos nepriklausomybę).
LNP tokį, jos nuomone naturalų apsisprendimą D.Vokietijos atžvilgiu jau yra padariusi 1926-1927 metais.
Tačiau, kad ir stovėdama ant šio realaus ir abiems valstybėms naudingo pagrindo, LNP, pirmiausioje eilėje jaučia atsakomybę ties istoriją už lietuvių tautos išlikimą. Ji jaučiasi, kaip ir kiekviena totalitarinė politinė partija, esanti istorinės ir politinės tautos valios reiškėja ir ji laiko savo aukščiausia užduotimi tarnauti visai lietuvių tautai.
LNP nori darbartyje ir ateityje, valstybine plotme, bendradarbiauti su D.Vokietija, bet ji niekados negalės sutikti su lietuvių tautos išnaikinimo ar išsklaidimo politika ir šioje plotmėje ji yra ir bus griežtai nacionalistinė - tai yra priešinga ištautinimui, deportacijoms ir Lietuvos teritorijos kolonizacijai.
Jeigu D.Vokietija Lietuvių Nacionalistų Partijoje nori turėti patovų bendrų valstybinių interesų sutapimų veiksnį - Lietuvių Nacionalistų Partija yra pasiryžusi lojaliai bendradarbiauti su D.Vokietija. Jei D.Vokietija tebemano, kad Nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistencija nėra D.Vokietijai naudinga, tai Lietuvių Nacionalistų Partija yra pasiryžusi ir pasiruošusi pasitraukti iš politinio veikimo, ir ji yra nusistačiusi kęsti D.Vokietijoje matyti pastovų visų laikų nepriklausomą valstybine plotme draugą. (nepaisant žinojimo kokia jinai yra...)
Mjr.L.Virbickas Rentelnui, 1941 m. spalio mėn. 4 d.
Lietuvių Nacionalistų Partija, kuri yra visos lietuvių tautos vieningos politinės valios reiškėja, ....
1941.11.23
Lietuvių gyventojai Kauno miesto centre ir kitur vienu ar kitu pretekstu yra kraustomi iš jų samdomų arba nuosavų namų, nors daugelis žydų namų, kurie paimami į Reicho nuosavybę, tebestovi tušti.
Paskirų vokiečių pareigūnų pavedimais, o ne Pirmojo Generalinio Tarėjo aktu buvo verbuojami savanoriai ir formuojami pagalbinės policijos tarnybos batalionai /vėliau keitę vardus/, kurių paskirtis ir veikimo sritis tautai nėra ir nebuvo aiški ir kurie yra pradedami siųsti į nežinomas sritis. Tuo būdu ir galima savanorių batalionų forma Lietuvos dėjimuisi į Naujosios Europos kūrimą nesuteikia jokios ateities prasmės, nes ji yra ne Wehrmachto, o policijos priklausomybėje.
Lietuvių pagelbinės policijos bataliono karininkai kai kurių vokiečių pareigūnų buvo traktuojami taip, kaip joks karininkas nesielgtų net su belaisviais - lietuvių kareivių akyse jie būdavo aprėkiami ir iškoliojami; lietuvių karininkų akivaizdoje kai kurie karininkai buvo asmeniškai išjuokiami; yra atsitikimų, kad lietuviai karininkai buvo vokiečių pareigūnų įžeidžiami veiksmu ir niekinami. Lietuvių batalionai yra silpniau maitinami ir tinkamai neaprūpinami, nors lietuviškos aprangos dar yra sandėliuose didelė kiekybė; jiems net buvo pasiūlyta rengtis į rusų milines. Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedamos Lietuvą ir lietuvį karį žeminančios užduotys /Gudijos žydų ir civilinių rusų belaisvių šaudymas ir korimas/. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti - juos pačius grąsoma sušaudyti. Ekzekucijų metu yra fotografuojami ir filmuojami tik lietuviški daliniai, nes vokiečių daliniai tuo metu pasitraukia į šalį. Lietuvių tauta nesijaučia, savo nuoširdaus prisidėjimo prie D.Vokietijos žygio į Rytus lengvinimo pasekmėje, tokios paniekos ir tokio pažeminimo iš D.Vokietijos pusės nusipelniusi.
Nuo š.m. liepos mėn. ji vis dar negauna galimybės Kaune leisti savo organą. Marijampolėje jos laikraštis uždaromas, neva už partijos įstatų spausdinimą, nors tie partijos įstatai, buvo Pirmojo Generalinio Tarėjo taisyti ir vėliau buvo jo įstaigos Vidaus Reikalų Vadybos įregistruoti, ir tik po to išspausdinti bei vokiečių cenzūros praleisti. (Kubiliūnas ištaisė rasistines pastraipas.)
Lietuvių tauta neturi simpatijos žydams, tačiau pravedamas žydų likvidavimas iš Lietuvos teritorijos sukėlė Lietuvių tautos masėse nustebimo ir pasibodėjimo jausmą. Tą jausmą gilina girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą lietuviai - tvarkytojai. Lietuviai mano, kad dar iki šiolei neišeimgravę Lietuvos žydai galėtų būti sėkmingai panaudoti kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje. Lietuviai mano, kad Lietuva apleidžiančių žydų nuosavybė turėtų būti pavesta lietuvių tauto dispozicijon, nors jai yra žinoma, kad Šiaulių apygardos Komisaras š.m. VIII.13 pareiškė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams: "Pagrindinė taisyklė - visas žydų turtas yra Vokietijoje Reicho nuosavybė".
Lietuvių tauta pastebi, kad daugelyje Vilniaus srities lenkų tautybės žmonių /ypač atbėgėliai iš buvusių Lenkijos sričių/ naudojasi ypatingu kai kurių vokiečių pareigūnų asmenišku ar neasmenišku prielankumu.
Vilniaus krašto lenkiškasis elementas buvo aiškiai proteguojamas. Visoje eilėje Vilniaus srities vietų vietos valdžia buvo palikta išimtinai lenkų rankose ir lenkai, kartais, net varė lietuvius drauge su žydais į darbus /Gervėčiai/. Vilniaus Wirtschaftskommando skyrė lenkus į atsakomingas žemės ūkio srityje vietas be Lietuvos Žemės Ūkio Rūmų žinios ir pritarimo, versdama tą Lietuvos įstaigą jiems algas mokėti. Vilniuje, kad ir pradėta pastaruoju laiku atleidinėti lenkai iš tarnybų, bet vis dėl to nesuteikiama platesnė galimybė jame įsistiprinti lietuviškam elementui, nes Vilniaus srities gyvenimo sąlygos ir jos susisiekimas su kitom Lietuvos dalim nėra lengvinamas. (ir toliau apie Druskininkus)
Lietuvių tauta vis dar tebetiki D.Vokietija ir ji atlieka jai šiuo metu uždedamas pareigas ir laisvu noru atiduoda tai, kas iš jos yra imama, tačiau lietuvių tauta, laukdama, ir kritiškai žiūrėdama nori visai aiškiai ir neabejotinai įsitikrinti, kokie yra civilinės Reicho valdžios atstovų politiniai siekimai, nes iki šioliniuose civilinės Reicho valdžios atstovų žygiuose ir potvarkiuose lietuvių tauta įžiūri ir jaučia yy ir planingai projektuojamo jos ištautinimo, kolonizacijos bei galutino lietuvių tautos nuskurdinimo, išskleidimo premisų pravedimo pastangas.
Politinio ūkiško ir net kultūrinio savistovaus tvarkymosi galimybės atėmimas verčia lietuvius manyti, kad savanoriškas, nuoširdus ir lojalus Lietuvos valstybės bendradarbiavimas ir talkininkavimas D.Vokietijai nėra pageidaujamas.
Jeigu civilinės vokiečių valdžios atstovų Lietuvoje vedama politika ir toliau eis šia linkme, tai lietuviams gali pradėti atrodyti, kad jiems geriau būtų tautos išsklaidimo režime, nei nuoširdžiai talkininkaujant negalėti surasti p...tastų pateisinimų civilinės vokiečių valdžios politikos žygiams, ypač kad lietuviams tenka iš vokiečių pareigūnų nugirsti nuomonių apie tariamai per didelį Lietuvos inteligentų skaičių, apie galimą ir eventualų jų išsiuntimą į Rytus, apie tariamą esminį Lietuvos inteligentijos nepalankumą D.Vokietijai, apie tariamai blogai šeimininkaujančių Lietuvos ūkininkų galimą iškėlimą į derlingesnius Lenkijos plotus, apie tai, kad vienintelis Lietuvos Universitetas negalės veikti ir t.t.
Be to, ji pradeda įsitikinti, kad civilinės Reicho valdžios atstovų žygiuose bei potvarkiuose ji negali įžiūrėti jokių savo nepriklausomo valstybinio ateities gyvenimo pripažinimo premisų, o priešingai - viskas ją verčia manyti, kad valstybinis, ūkiškas ir kultūrinis Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimas ir toliau nebus lengvinamas, o tik sunkinamas, ribojamas bei slopinamas. Daugelyje faktų ji tegali įžiūrėti vien galutino tautos ar jos dalies skubotu išsklaidimu bent kiek skirtingesniais nuo komunistų metodais - pagrindų paruošimą.
LNP - neatsižiūrėdama net į pasitaikančius tulų, siaurų ar seniau galios turėjusių klikų asmenų priekaištus apie tariamą jos parsidavimą D.Vokietijai - yra tikra, kad ji tarnauja tik lietuvių tautos ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės interesams ir tie Lietuvos interesai, jos įsitikinimai šioje Europos dalyje sutampa ir dabartyje ir sutaps ateityje su D.Vokietijos interesais. (pabrėžti partijos nepriklausomybę).
LNP tokį, jos nuomone naturalų apsisprendimą D.Vokietijos atžvilgiu jau yra padariusi 1926-1927 metais.
Tačiau, kad ir stovėdama ant šio realaus ir abiems valstybėms naudingo pagrindo, LNP, pirmiausioje eilėje jaučia atsakomybę ties istoriją už lietuvių tautos išlikimą. Ji jaučiasi, kaip ir kiekviena totalitarinė politinė partija, esanti istorinės ir politinės tautos valios reiškėja ir ji laiko savo aukščiausia užduotimi tarnauti visai lietuvių tautai.
LNP nori darbartyje ir ateityje, valstybine plotme, bendradarbiauti su D.Vokietija, bet ji niekados negalės sutikti su lietuvių tautos išnaikinimo ar išsklaidimo politika ir šioje plotmėje ji yra ir bus griežtai nacionalistinė - tai yra priešinga ištautinimui, deportacijoms ir Lietuvos teritorijos kolonizacijai.
Jeigu D.Vokietija Lietuvių Nacionalistų Partijoje nori turėti patovų bendrų valstybinių interesų sutapimų veiksnį - Lietuvių Nacionalistų Partija yra pasiryžusi lojaliai bendradarbiauti su D.Vokietija. Jei D.Vokietija tebemano, kad Nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistencija nėra D.Vokietijai naudinga, tai Lietuvių Nacionalistų Partija yra pasiryžusi ir pasiruošusi pasitraukti iš politinio veikimo, ir ji yra nusistačiusi kęsti D.Vokietijoje matyti pastovų visų laikų nepriklausomą valstybine plotme draugą. (nepaisant žinojimo kokia jinai yra...)
(atskleisti jų ir Škirpos-Suvalkų žodžiais, kas yra naciai - kad net sovietai buvo švelnesni)
(Palyginti dėl bandelių...)
Amerikos lietuvių spaudoj buvo kritikuota LNP. Esą ji susidedanti iš gestapo agentų ir idealistų nacionalistų. Vieni kitiems kliudą. Lietuviai (ir LNP) turės arba palūžti, arba pasitraukti. Tas dabar ir vyksta. (1941.12.18 Blynas)
Roppas pataręs palaikyti kontaktą su komendantais. Esą būtinai reikės "keisti vardą" - negalim vadintis "LNP", nei "L[ietuvos] nacionalsocialistų partija". ... Dabar galim pasivadinti, pvz., net Lietuvių atgimimo draugija... Luethas pažadėjo leisti "Naująją gadynę", tik prestižo dėlei reikia pakeisti redaktorių. Jasiunskas klausė dėl uždarymo priežasčių - numojo ranka, esą perdėtas dalykas. (Mieste kalba, kad už mano straipsnį.)" (1941.11.20 Blynas)
Esą jie gali tuoj mūsų vietoj rasti 20-200 vyrų, kurie dirbs už pinigus. [Vadinasi, dirba iš idėjos.] (1941.11.20 Blynas)
19 XI buvo Kviecinsko ruoštas balius garbei 11 rez[ervinio] pol[icijos] bat[aliono] vado mjr. Lechthalerio, kuris neatėjo. (1941.11.20 Blynas)
Rentelnas atsiuntė vadui kvietimą į "derliaus šventę" - 4 eilė, 95 vieta teatre. Adresuotas "Nationalpartei Fuehreriui"?! Patariau neiti, ryt ir poryt sirgti. ... Į Panevėžį - į iškilmes - važiuosim Jasiunskas, Taunys ir aš. (1941.11.21 Blynas)
Jonas Jurkūnas dėstė fašizmą ir nacionalsocializmą. (1941.11.25)
Uždarymo priežastys - vardas.
Ginčas
Žino, kad žydai žudomi - kaip patys vertina batalionus.
Bendromis jėgomis kovoti prieš žydišką komunizmą ir dirbti Naujosios Europos atstatyme. [Net ir po visko...] (1941.12.02)
Vadas buvo pas Kubiliūną. Tas pasakė, kad partija bus uždaryta. Esą mes "puikūs žmonės" - tai visiems bus parūpintos tarnybos. ... Anot Sliesoraičio, vis vien bus partija panaikinta, ir, atrodo, bus įsteigta "Geležinio vilko" sąjunga. (1941.12.04 Blynas)
11 XII Sliesoraitis buvo pas Nabersbergą. Partiją likviduoja ... tikroji priežastis yra ta, kad mes reikalaujam nepriklausomybės. (1941.12.11 Blynas)
Po 1941 m. birželio sukilimo ji jau birželio 29 d. įsiregistravo ir veikė viešai, kol po maždaug 4 mėn. veiklos buvo vokiečių okupacinės valdžios uždaryta, nežiūrint parodytos geros valios su ja kolaboruoti. Kodėl taip atsitiko, liudija šis von Rosenbergo raštas Lohsei: —T454/26/000921-2— Reicho Ministeris Užimtiems Rytuose Kraštams Berlin, 1941 m. lapkr. 11 d. Nr. 00318/41 R/H Ponui Ostlando Reichskomisarui Gauleiteriui Heinrich Lohse. Rygoje. Slaptai! Liečia: Nacionalistų Partiją Lietuvoje. Iš Generalkomisaro Lietuvai vieno pranešimo matau, jog buvo jis priėmęs vieną vadinamųjų Lietuvių Nacionalistų delegaciją. Ši grupė, susidėjusi iš vokiečiams draugiškų elementų, aiškiai užsiminė savo kalboje apie savarankišką (selbstständiges) lietuvių valstybę, kurios įkūrimo jie laukia iš Vokietijos. Generalkomisaras neteikė reikšmės tiems užsiminimams ir, kalbėdamas bendrai, pastebėjo, jog į tą politinę partiją jis žiūrįs kaip į bandomąją priemonę ir kad iki šiol jam tatai gerai pavykę. Faktiškai betgi politinės partijos buvime glūdi pavojus ateičiai. Iš esmės jokia politinė partija negali būti laikoma atitinkamos tautos nacionališkai - valstybinių siekimų reiškėją nė jokiame Generalkomisariate. Kylantieji iš gyventojų tarpo pageidavimai, jei jie atrodo teisingi ir atitinka vokiečių interesus, gali būti priimami dėmesin Gebietskomisarų arba General komisarų. Sudarymas politinės partijos, kuri, savaime aišku, turėtų savo intelektualinį centrą Generalkomisariato sostinėje, slepia savyje pavojų susidaryti centrinei vadovaujamai opozicijai, kuri turi būti iš anksto eliminuota. Latvijoje ir Gudijoje jokių politinių partijų nebėra, kaip kad ir Estijoje jų nebus. Buvimas lietuvių politinės partijos galėtų sukelti pagrįstą latvių ir estų klausimą, kodėl jiems neleidžiama to paties, kaip lietuviams. Todėl reikalinga imtis deramų priemonių Lietuvių Nacionalistų Partijai paleisti. Prašyčiau nedelsiant pasvarstyti ir — atsiklausus nuomonės taip pat ir Generalkomisaro Lietuvai — teiktis atsiųsti man atitinkamus pasiūlymus, ar tektų bazuotis kokia valdyba, kaip Generaldirektoriumas Rygoje, arba gal pasirinkti kelią dar mažiau įpareigojančios Patikėtinių sistemos (System von Vertrauensräten), kuriems būtų pavesta pravesti tam tikrus bendro pobūdžio uždavinius. (pas.) Rosenberg. Savo atsakyme (datuotame 1942 m. sausio 15 d.) apie minėtos centro instrukcijos išpildymą Reichskomisaras Lohse pranešė Rosenbergui, kad Generalkomisaras Kaune pareiškė Nacionalistų Partijos vadovybei, jog "Partijos tolimesnis veikimas dėl pagrindinių sumetimų negali būti leidžiamas". (Škirpa, Sukilimas) [Partija buvo naudinga - tik nepriklausomybės ir "nacionalistinis" klausimas netikslingas - užtat nors kiti voldemarininkai tikino, kad nesiekia nepriklausomybės - tačiau reikalavo atsisakyti žodžio "nacionalistinis".]
Kiti dokumentai
skelbia (citata): „Ţydiškai suprasta artimo meilė – tai neapykanta krikščionims.“ Rugsėjo pradžioje tame pačiame laikraštyje išspausdintas straipsnis „Talmudo paslaptys – ritualinės žmogžudystės egzistuoja“. Paminėtinas ir spalio mėnesio straipsnių ciklas „Žydų siekimas valdyti pasaulį“. Čia pat reikėtų paminėti, jog rugsėjo – spalio mėnesiais Šiaulių mieste bei apygardose Trečiojo reicho saugumo tarnybos operatyv inė grupė, talkinant vietinei policijai, vykdė ţydų ţudynes. Istorikas Algis Povilas Kasperavičius pastebi, kad laikraštyje „Tėvynė“ išsakyta antisemitinę retoriką nulemia pirmiausia redaktoriaus Simo Miglino asmeninis priešiškumas ţydams, kitaip sunku paa iškinti faktą, kad tais pačiais 1941 m. Telšiuose leistame laikraštyje „Ţemaičių ţemė“ antisemitinių išpuolių pasitaikydavo maţiau, Marijampolės „Naujojoje gadynėje“ ir „Naujosiose Birţų ţiniose“ retai, o Panevėţio laikraštyje tik uţuominos apie iš esmės d augelyje straipsnių pasikartojantį ţydiškąjį bolševizmą. Tas „lygu“ tarp ţydų ir bolševizmo pirmaisiais karo mėnesiais buvo labai populiaru. Kiek kitokiu aspektu įdomus Marijampolės laikraštis „Nauja gadynė“. Leidėjas – Lietuvių nacionalistų partija – šiam e laikraštyje spausdino visus programinius politinės organizacijos dokumentus. Spalio pabaigoje pasirodţiusiuose Lietuvių nacionalistų partijos įstatuose aptinkame, kad kaip vienybės pagrindas organizuotam darbui įsisteigė Lietuvių nacionalistų partija. Jo s pagrindu paimtos senos Geleţinio vilko ir naujos nacional so cia - listinės idėjos. Iškart po įstatų paskelbimo laikraštis buvo uţdarytas, o paskutinis, 38 - asis jo numeris, sulaikytas. Kaip atskleidţia nacionalistų sekretoriaus Zenono Blyno dienoraštis, n epaisant įdėtų pastangų nepavyko nei atnaujinti laikraščio leidybos, nei išsiaiškinti tikrųjų jo uţdarymo prieţasčių. Oficialiai buvo teigiama, kadangi po įstatais buvo 14 pavardţių su parašais, tai dėl tų pavardţių, galbūt iš dalies dėl to, kad pats Zenon as Blynas rašydavo nemaţai straipsnių ir ten vienas straipsnis galėjęs vokiečiams nepatikti, bet taip ir liko tik spėlionės, nors kartais, kai buvo klausiama, vokiečiai tiesiog atsakydavo, kad čia įvykęs nesusipratimas.
Regina Laukaitytė. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1941-1942 m. 1941 m. liepos pabaigoje svarstant LAF'o ir voldemarininkų Geležinio vilko organizacijos sujungimo į Lietuvių nacionalistų partiją klausimą, būsimasis jos generalinis sekretorius Zenonas Blynas pasiprašė būtent vyskupo V. Brizgio audiencijos. Vyskupo vaidmenį tų dienų politinėse peripetijose liudija ir liepos 28 d. raštas svarbiausiems lietuvių politikos veikėjams – Laikinajai vyriausybei, Geležinio vilko ir Lietuvių aktyvistų fronto štabams. Apgailestaudamas dėl lietuvių politinių jėgų susiskaldymo V. Brizgys ragino nutraukti nevaisingus ginčus, atsisakyti partinių ambicijų ir atsidėti vieningam darbui tautos labui.
Aras Lukšas. Sudužusios laisvės viltys Tuomet vokiečiai ėmėsi kitos taktikos. Užmezgę ryšį su nacionalsocializmui simpatizuojančiais buvusio premjero Augustino Voldemaro šalininkais, SD agentai pakišo jiems idėją steigti Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Voldemarininkai nesunkiai užkibo ant šio kabliuko. Liepos 25-osios naktį jie užėmė Kauno komendantūrą bei LAF štabą ir suėmė LAF įgaliotąjį atstovą Leoną Prapuolenį. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą L.Prapuolenį nedelsiant paleisti ir viską sugrąžinti į padėtį, buvusią iki „perversmo“. Tai buvo didelė staigmena pučistams, taip ir nesupratusiems, kuo gi jie neįtiko vokiečiams.
http://www.cahiers-lituaniens.org/collection/Darbai-ir-Dienos-n-55-2011.pdf
nuvilti krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų, voldemarininkai bandė veikti vieni. a. sliesoraitis, nepavykus įgyven- dinti ankstesnių sumanymų, mėgino įkurti Lietuvių nacionalistų partiją. Todėl jis kartu su J. Karučiu kreipėsi į vieną Ukmergės gyventoją (į ką konkrečiai nustatyti nepavyko – G. J.), kad šis „sutiktų visos apskrities partijos organizavimą ir vadova- vimą į savo rankas paimti“ 68 . siekiai įsitvirtinti valdžioje, nepaisant daugelio nesėk- mių, nebuvo sumažėję. Juolab kad grįžus a. Voldemarui iš Prancūzijos į Lietuvą, rugpjūčio mėnesį susimąstyta apie didesnio voldemarininkų sąjūdžio organizavimą. netgi, kad būtų galima populiarinti voldemarininkų ideologiją, buvo sumanyta leisti 63 Ponui VsP Kauno apygardos viršininkui, 1939 05 22 raportas // F. 378. a p. 10. b. 184. L. 107. 64 Ten pat // F. 378. a p. 10. b. 184. L. 110. 65 Valstybės saugumo departamento agentūros skyriaus viršininko apžvalga apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. gegužės mėn. // F. 378. a p. 10. b. 138. L. 25. 66 Valstybės saugumo departamento agentūros skyriaus viršininko apžvalga apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. birželio mėn. // F. 378. a p. 10. b. 138. L. 30. 67 Ten pat // F. 378. a p. 10. b. 138. L. 31. 68 1939 m. birželio 9 d. Valstybės saugumo ir Kriminalinės policijos Ukmergės apygardos biuletenis nr. 25 // F. 378. a p. 10. b. 641. D. 2. L. 201. 25 anTisMeT oninio
JUDĖJiMo
AŠIS
banDYMai ĮGYVenDinTi PoLiTiniUs sieKiUs 1938–1939 M.
laikraštį. Grįžus a. Voldemarui į Lietuvą, Komunistų partijos nariai gavo žinių, kad voldemarininkai rengiasi perversmui, po kurio turėtų būti sudaryta nauja vyriau- sybė su ministru pirmininku a. Voldemaru priešakyje. Komunistai numanė, kad „voldemarininkai sukilimą vykdysią su kariuomenės pagalba. sukilimas prasidėsiąs suvalkijoje ir ten stovinčiose įgulose, o vėliau išsiplėsiąs ir visoje Lietuvoje. <...> jeigu voldemarininkų sukilimas tikrai prasidėtų, komunistai visomis išgalėmis orga- nizuotų pasipriešinimą prieš sukilėlius ir remtų dabartinę vyriausybę <...> Įspėji- mas – pasak komunistų – apie voldemarininkų rengiamą sukilimą esąs gautas iš Maskvos“ 69 . sugrįžus a. Voldemarui, atgijo voldemarininkų viltys atgauti dar XX
a.
trečiajame dešimtmetyje turėtą valdžią. Tačiau tuomet daugiau kalbėta nei veikta. o jeigu ir būta planų surengti perversmą, tai jų greitai atsisakyta, nes a. Voldemaras buvo išsiųstas į Zarasus. Kitas svarbus dalykas, į kurį atkreipė dėmesį valstybės saugumas – sumažėjęs pasi- tikėjimas Vokietija. Tvirtinta, kad „pradedama įsitikinti, jog vokiečiams nesvarbu, kokia bus valdžia Lietuvoje, o svarbu jiems primesti savo valią mūsų kraštui“ 70 . Vis dėlto, kaip teigiama Valstybės saugumo departamento dokumentuose, rugsėjo mėn. antroje pusėje sovietų rusijai ėmus plėsti savo įtakos zoną Pabaltijyje, aktyvesnieji voldemarininkai pradėjo rengti perversmą. Kartu tikėtasi, kad juos parems karinin- kija, voldemarininkų politikos šalininkai ir netgi tautinė visuomenė plačiąja prasme. Tačiau, kaip pabrėžta VsD agentūros skyriaus apžvalgoje, „aiškėjant, kad Pabaltijo valstybės yra atitekusios sovietų rusijos politinės įtakos sferon ir kad Vokietijos įtaka darosi nebereikšminga, rimtesnieji voldemarininkai patys tą projektą ėmė kritikuoti ir laikyti nerealiu“ 71 . nepaisant to, dalis voldemarininkų ėmė verbuoti civilius ir karius, kad jie prisidėtų prie rengiamo perversmo. Verbuojamiesiems aiškinta, kad, „įpusėjus karui su Lenkija, Vokietija pasiūliusi Lietuvos vyriausybei atsiimti Vilnių <...>, tačiau Lietuvos vyriausybė <...> tos progos neišnaudojo <...>. Visai nedaug tereikią, kad sovietai okupuotų ir Lietuvą. iš šios padėties išsigelbėjimas tesąs tik vienas – tai glaudūs santykiai su Vokietija ar net tam tikra unija“ 72 . norime atkreipti jūsų dėmesį ne vien į rengiamą perversmą, bet ir į tai, kaip gerai politinę padėtį išmanė voldemarininkai. beje, apie rengiamą perversmą žinojo ir komunistai, vals- tiečiai liaudininkai bei krikščionys demokratai. Kadangi žinojo daugelis, perversmas ir neįvyko. Matyt, norėta suklaidinti tautininkus ir valstybės saugumą. a. Voldema- ras nesutiko vadovauti šiam perversmui. Jo nuomone, apie perversmą buvo galima galvoti „iki sovietų rusijos mobilizacijos paskelbimo ir įsikišimo į karą su Lenkija. 69 1939 m. rugpjūčio 26 d. VsD biuletenis nr. 175 // F. 378. a p. 10. b. 187. D. 1. L. 27. 70 1939 m. rugpjūčio 28 d. VsD biuletenis nr. 178 // F. 378. a p. 10. b. 187. D. 1. L. 42. 71 Valstybės saugumo departamento agentūros skyriaus viršininko apžvalga apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. rugsėjo mėn. // F. 378. a p. 10. b. 138. L. 39. 72 1939 m. spalio mėn. 6 d. VsD biuletenis nr. 220 a
// F. 378. a
p. 10. b. 187. D. 2. L
Alfonsas Nykštaitis
Marijampolės "Naujoji gadynė" - Zenono Blyno straipsnis Nr.30, 1941.10.04 "Padrikos mintys į nacionalistinį jaunimą".
Nykštaičio atsiminimuose (papildomi laipai)
Rapolas Mackonis. Naujoji Lietuva 200-211.
Brunius
Rapolas Mackonis
Jakubicko ir "lėlininko" Statkaus vaidmenys 1934 m. http://kultura.lrytas.lt/-11844010691183644932-s%C4%85moksl%C5%B3-teorija-ir-praktika-p-%C5%A1ileikos-byla-ii.htm taip pat Voldemaro neprieštaravimas žudymui
Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR. Edited by Zvi Gitelman. Indiana University Press. Bloomington and Indianapolis. 1997. Michael MacQueen. "Nazi Policy toward the Jews in the Reichskomissariat Ostland, June-December 1941: From White Terror to Holocaust in Lithuania" (ps.92, 98, 101) "In winning this more subtle of the two struggles, the Voldemarists assured a Gleichschaltung of the secret police... to the new order of things" "In others, especially the adherents of the Iron Wolf, there was an ideological commitment as deep as that of the Nazis to the elimination of the Jews."
Švilpa buvo Geležinio vilko organizacijos skyriaus viršininkas.
Valerijono Šimkaus byla?
Jonas Mekas, Naujosios Biržų žinios