调查

Bendrystė

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Pasirinkimai, Sandarų tyrimas, Dorovės tyrimas, Elgesys, 20180403KaipGyventi, Knyga, Dievas, Šešerybė, Gyvenimo būdas ir stilius

Kokius pasirinkimus išgyvename ir kaip iš jų išplaukia sandaros ir dorovė?

  • Suvokti pasirinkimų malūną ir dorovės tyrimą santykyje su suvedimu, kaip Dievas tiria mumis, kaip išsiskiria nežinojimas kažko ir žinojimas kažko, kaip renkamės gyventi ne savimi, asmenybe, o bendru žmogumi, asmeniu.

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės


Pasirinkimų malūnas


Išsakyti visa ką mes išgyvename

  • ką galime rinktis gyvenimo kryžkelėse
  • kaip sąmoningėjame, ir kaip sąmoningumas veikia mūsų pasirinkimus
  • iškeliant pasirinkimų dorovę
    • išskiriant dorovės ratą: ką, kodėl, kaip derėtų elgtis

Dievas kaip sąmoningumas

  • Išmąstyti, kaip išgyvename sąmoningumą, tarsi liepsną tarp esamos pasąmonės ir būsimos pasąmonės.
  • Kaip Dievą (ir amžino gyvenimo pasirinkimą) suvokti kaip grynąjį sąmoningumą? Kaip pasirinkimą platesnio požiūrio?
  • Kaip suprasti, kad Dievo valia, gera valia, išmintis siejasi su aštuongubu keliu, gėrio kryptimis, dvejonėmis, tuo tarpu atitinkamos kalbos - paklusimo (pasakojimo), tikėjimo (įvardijimo), rūpėjimo (pagrindimo) siejasi su poreikiais, abejonėmis, jauduliais?
  • Išmąstyti, kaip Dievo nebūtinumą papildo mūsų ryšys su Dievu (kurio gali nebūti) ir kaip tas ryšys iškelia mūsų asmenybę - kaip mūsų asmenybės jauduliai-rūpėjimas "savimi" papildo "asmenybių" dvejones; kaip mūsų abejonės-dvejonės-įvardijimas "tavimi" papildo "asmens" jaudulius; kaip mūsų poreikiai-tenkinimai-pasakojimas "kitu" papildo "Dievo" aštuongubą kelią.
  • Kaip suderinti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovių trejybę (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) ir sąmoningumo lygmenis (+3 Dievo valia - trys požiūriai, +2 gera valia - du požiūriai, +1 išmintis - vienas požiūris)?
  • Kaip suprasti, kad Dievo valia, gera valia, išmintis skatina brandą kitu, tavimi ir savimi, tuo tarpu Dievo vienumas, asmens vienumas, asmenų vienumas skatina brandą Dievu/savimi, savimi/tavimi, tavimi/kitu?
  • Kaip (Dievo) nežinojimas kyla iš žmogaus?

Kaip pasirinkimų malūne sąmoningumu išsiskiria, reiškiasi ir dėliojasi:

  • trys pasirinkimai tarp dviejų galimybių
    • elgesys ir dorovė?
    • pasąmonė ir sąmonė?
    • žmogaus atsakymas "kaip gyventi" ir Dievo klausimas "ar Dievas būtinas?"
  • išgyvenimas trijų pasirinkimų
    • vienumai: Dievo, asmens, asmenų?
      • Dievo šokio sandarų trejybė
      • Kaip suprasti, kad Dešimt Dievo įsakymų kyla iš Dievo dvasios, tuo tarpu tai išsako Dievo Tėvo dorovę?
      • Kaip trejybės ratas susijęs su mūsų tyrimu ir su Dievo, asmens ir asmenų vienumais? Kaip jisai kyla iš pasirinkimų tarp žemesnio ir aukštesnio sąmoningumo?
      • Pamąstyti apie asmenybių vienumą Dievo šokyje - šventosios Dvasios kampu žiūrint. O pasaulio vienumo nėra nes yra amžinas gyvenimas.
    • trys kalbos: pagrindimu kaitaliojasi Kaip ir Kodėl? įvardijimu - Koks, Kaip, Kodėl? ir pasakojimu - Ar, Koks, Kaip, Kodėl?
    • Kaip Dievo pasirinkimas susijęs su trejybės ratu?
  • kartu sudėjus: šešerybė
    • šešerybės atvaizdai: išoriniai požiūriai, vidiniai požiūriai, dorybės, teigiami jausmai?
    • Ar teisingumas, ištikimybė, pareiga išreiškia nevieningumą?
    • Kaip skiriasi trejybės rato suveikimas atsižvelgiant į tai ar mes iš anksto sąmoningai ieškome to platesnio požiūrio? Ar tai besąlygiškumo paieškos, kaip kad šešerybe?
    • Kaip trys dorovės (Tėvo, Sūnaus ir Dvasios) reiškiasi šešerybe (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu)?
      • Paaiškinti, ką renkamės (ypač sąmoningumo atžvilgiu) kuomet renkamės Dievą vietoj asmens, asmens vietoj asmenybės, ir asmenybės vietoj pasaulio. Susieti su Dievo šokiu ir su vidiniais požiūriais, Dievo valios vykdymu.
      • Kaip trys dorovės susijusios su trimis dorovės klausimais: Ką derėtų veikti? Kodėl derėtų veikti? ir Kaip derėtų veikti?
  • Trejybė ir ketverybė - Sąlygiškumas ir besąlygiškumas
    • Išmąstyti, kaip aštuonerybė, aštuongubas kelias, šešerybė sieja trejybę (nežinojimą, sąmonę) ir ketverybę (žinojimą, pasąmonę) ir kaip tai grindžia dorovę?
    • Išmąstyti, kaip ketverybė grindžia veidrodį, iškeliantį nesąmoningąjį nežinojimo Dievą mūsų gelmėse.
    • Kaip besąlygiškumas ir sąlygiškumas išplečia Dievo šokį ketverybe ir išoriniais Dievo santykiais?
  • Aštuongubas kelias
    • Kaip suderinti laipsnynus su aplinkybėmis ir būtent aplinkybių eilės tvarką? Pavyzdžiui, linksnius berods rikiuoja: asmuo, daiktas, eiga. Kaip suprasti?
    • Kaip mūsų akimis suvokti Dievo nusistatymą, vykdymą ir permąstymą? Kaip tai sieja aštuonerybę, kaip sieja dvi aštuongubo kelio puses?

Suvokti Bott periodiškumą ir susieti su padalinimų rato veiksmais.

Kaip pasirinkimų malūną grindžia požiūrių grandinė?

Kiti klausimai

  • Ką reiškia, kad sąmoningumui susikūrė sąlygos kur sąmoningumas nebūtinas? Kas tai per sąlygos?
  • Už santvarkos yra lygmenys Ar, Koks, o santvarkoje yra lygmenys Kaip, Kodėl. Bet juk Kodėl veda už santvarkos. Kaip suprasti? Ar tai ryšys su požiūriu už santarkos, tad atstumas iki jo?

Išvestis

Kaip iš Dievo sąmoningumo išsiskiria Dievo nežinojimas ir Dievo žinojimas?

  • Kas yra išeities taškas, iš kurio išplaukiame?
  • Kaip amžinas gyvenimas iš Dievo gryno sąmoningumo išskiria tobulą Dievą ir pakankamą Dievą, išorinį požiūrį už santvarkos ir vidinį požiūrį santvarkoje?
  • Ką reiškia požiūris? Kaip jisai susijęs su išėjimu už savęs ir sąmoningėjimu?
  • Dievas įsijaučia eidamas iš klausimo į atsakymą. O kaip su atsitokėjimu? Ar jisai mumis atsitokėja ar įsijaučia? Ar jisai mus papildo?

Kas yra žinojimas ir nežinojimas?

  • Ar Dievo požiūriu (apytaka) atsitokėjama ar įsijaučiama? Ar Dievo požiūrį ar Dievo žvilgsnį priskirti įsijautimui, išgyvenimui?

Sąmoningėjimas

Kodėl mes save tiksliname?

  • Kaip savęs tikslinimas susijęs su Dievo rūpesčiais ir mūsų brandos kryptimis?

Kas yra sąmoningėjimas? Kaip sąmoningėjame? Kas yra meilė? Kaip meilė palaiko sąmoningėjimą? Kaip mylime?

  • Kaip iš meilės kyla sąmoningumas? Kaip meilė palaiko sąmoningėjimą?
  • Kaip dorove mylime save ir sąmoningėjame?
  • Kaip atsisakome savęs?
  • Kaip gyvename bendru žmogumi?
  • Kaip meilė, branda, sąmoningėjimas, nežinojimas ir žinojimas yra susiję?
  • Ar meilė papildo įsijautimą atsitokėjimu, ir atsitokėjimą įsijautimu?
  • Ką reiškia neišspręstas klausimas? Iš vienos pusės, svarbu vis tirti toliau. Iš kitos pusės, norisi vis nors sąlygiškai išspręsti, nepalikti visiškai neišspręsto klausimo, kaip ir nebaigto pokalbio.

Kokios yra keturios sąmoningėjimo pakopos? Kaip jos susijusios su keturiomis vienumo sampratomis?

  • Koks yra išeities-išvesties taško ir sueities-suvesties taško santykis?
  • Kas yra asmuo? Kaip jisai atsiranda?
  • Kas yra dalinis atsakymas ir kaip jisai susistato?
  • Kas yra požiūrių grandinė (asmens požiūris)? Kaip požiūrių grandinė papildoma nauju požiūriu, tai yra, kaip pereinama iš vieno asmens į kitą?
  • Kokios sandaros palaiko dorovės tyrimo pakopas? Kaip jos susidėlioja?
  • Kaip sąmoningumu Dievo šokio trys asmenys (Aš, Tu, Kitas) tampa trejybės rato poslinkiais?

Kaip sąmoningumas ir sąmoningėjimas pasireiškia keturiose apytakose?

Valių raida

Kaip valia pasireiškia dorove?

  • Kaip gyvenimo lygtis sieja gyvenimą, betką, pasirinkimus ir valią su keturiais asmenimis, keturiomis apimtimis?
  • Kaip dorovę grindžia keturios vienumo sampratos: pasaulio, asmenybės, asmens ir Dievo valios?
  • Kaip įvairiai išreiškiame tai, kas yra svarbiausia?
  • Koks šešerybės vaidmuo visko susidėliojime, suvedime, žinojime?
  • Iš Dievo šokio išvesti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves ir jas susieti su žmogaus dorove ir trimis kalbomis bei paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu.
  • Palyginti Dievo požiūrį su žmogaus požiūriu, kaip gyventi, tai yra, su pasirinkimo malūnu. Pasirinkimo malūną suprasti kaip žmogaus žinojimo rūmus ir įvardinti asmens raiškas.
  • Kaip Dievo šokį (Dievo požiūrį) ir pasirinkimų malūną (žmogaus požiūrį) sieja šešerybės atvaizdai lygtimi 6+3=1 ?
  • Ieškoti atitikimų tarp Dievo šokio raiškų ir pasirinkimų malūno asmens raiškų.
  • Kaip iš Dievo šokio išplaukia Dievo vaidmuo padalinimų reikaluose, taip pat aštuongubame kelyje ir jo laipsnynuose? Kaip pereinama iš Dievo už santvarkos (meile - trejybe) į Dievą santvarkoje (gerumu - ketverbe)? Kaip gerumas susijęs su žinojimu ir nežinojimu?

Kaip žinojimo rūmais išsiskiria valios?

  • Kaip žinojimo rūmai susiję su lūkesčiais, su jų nubrėžta riba, kas mums artima-žinoma ir svetima-nežinoma?
  • Kokie žinojimo rūmai atitinka visko žinojimą? Taip kad Dievo požiūrį - gyvenimo knygą išsako išsiaiškinimai santvarkoje, o Dievo išgyvenimą išsako išsiaiškinimai už santvarkos.
  • Kuria prasme Pasirinkimų malūnas yra žinojimo rūmai atitinkantys betko žinojimą?
  • Kaip žinojimo rūmai yra kažko žinojimai? Kaip kalbomis apibrėžiamas kažkas?
  • Dievo požiūrį ištirti ir išsakyti žinojimo rūmais.
  • Kokią Dievo Tėvo valią išsako jo išsiaiškinimai Tanake?
  • Kokią Dievo Sūnaus valią išsako jo išsiaiškinimai Evangelijose?
  • Kokie išsiaiškinimo būdai išsako Dievo Dvasios valią?

Kaip skirtingos valios susiveda maldos mokslu?

Suvestis

Į ką susiveda Dievo tyrimas?

  • Į kokį sąmoningumo išgyvenimą susiveda Dievo tyrimas?
  • Kaip atsiranda skirtingos valios? Ir kaip skirtingos valios susiveda?
  • Ar keturios apytakos susiveda į tai, kas mus išgyvena, užtat mums yra artimas ir suprantamas kaip asmuo, kaip antai, Dievas? Ar jos susiveda į tai, kas mums visiškai svetima, yra kažkoks vienumas už mūsų? Betgi tas vienumas turėtų mus suvokti ir pažinoti ir išgyventi. Ar keturios apytakos susiveda į pirmapradį Dievą ar į amžiną gyvenimą?
  • Kaip susiveda Dievas už mūsų ir mūsų gelmėse, išorinis ir vidinis požiūris, besąlygiškumas ir sąlygiškumas?
  • Kuria prasme suvesties taškas, galutinis požiūris yra, kad Dievas yra geras? Kaip tai susiję su Dievo tiriamuoju požiūriu, kad Dievas nebūtinai geras?

Kodėl būtent visko apimtyje prilygsta nežinojimas ir žinojimas?



Pasirinkimų malūno esmė: Sąmoningumo klausimas: Kas aš esu? Mūsų ribos.

Grynas sąmoningumas tiria savo būtinumą klausimu, Koks aš esu?

  • Grynas sąmoningumas Grynas sąmoningumas tiria savo būtinumą klausimu, Koks aš esu?
  • Viskas Visko sandara sieja įsijautimą ir atsitokėjimą
  • Padalinimų ratas Padalinimų rato trys veiksmai parodo visko nebūtinumą jį papildant ir išplečiant požiūriais.
  • Trys pasirinkimai Trys veiksmai trimis pasirinkimais išreiškia įsijautimą, atsitokėjimą ir sąmoningumą. Tai pasirinkimai tarp keturių netroškimų, vis brandžiau išsakant išėjimo už savęs pakopą, savasties ribą: jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais.
  • Trejybės ratas Trys pasirinkimai sudaro trejybės ratą.

Pasirinkimų malūnas

Kas yra pasirinkimų malūnas?

  • Antras iš keturių apytakų, išreiškiančių būtinumo tyrimą.
  • Apytakos ir žinojimo/nežinojimo apimtys. Dievas savo šokiu skiria nieko žinojimą ir nieko nežinojimą. Aš pasirinkimų malūnu skiriu kažko žinojimą ir kažko nežinojimą. Tu žinojimo rūmais skiri betko žinojimą ir betko nežinojimą. Kitas maldos mokslu skiria visko žinojimą ir visko nežinojimą.
  • Būtinumo klausimą išsako klausimu: Koks aš esu? Užtat išsako išgyvenimais.
  • Išgyvena sąmoningumas, rinkimasis tarp įsijautimo ir atsitokėjimo. Tad išgyvena pasirinkimais, sąmoningumo kryžkelėmis. Ir išgyvena žmogus, tiek bendras - atsitokėjantis, tiek paskiras - įsijaučiantis.
  • Tyrimą išsako gryna sandara, išgyvena trejybės ratu, be išskirtinio kampo, įvairiais sąmoningumo lygmenimis, tad šešerybe.
  • Šiame tyrime iškyla nežinojimas, kuom viskas baigsis. Dievo šokiu tyrimu akivaizdu, jog Dievas iš anksto žino, kuom viskas baigsis. Visgi, jo tyrime glūdi tyrimo sandara - žmogaus trejybės ratas - o tai nežinojimo sandara. Tad būtent žmogus savo būkle ir savo supratimu įžvelgia Dievo nežinojimą, jo tyrimą, jojo kūrybą - įžvelgia Tėvo nusistatymą, Sūnaus vykdymą ir Dvasios permąstymą, užtat Dievo amžiną nežinojimą, besireiškiantį žmogiškuoju trejybės ratu ir pačiu žmogumi.
  • Šis tyrimas išplėtoja žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo) ribas, užtat jomis grindžia sąmoningumą.

Kokia pasirinkimų malūno esmė?

  • Dievo šokis išplaukia iš Dievo klausimo, ar Dievas būtinas? Atitinkamai, pasirinkimų malūnas išplaukia iš savęs pažinimo klausimo, Koks aš esu? užtat, Kas aš esu?
  • Pasirinkimų malūnas yra apytaka, sandara, kuria asmuo Aš tiria, Kas Aš esu? ir prieina prie atsakymo, kad aš esu nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o valia. Mano valią išreiškia mano kertinė vertybė. Ir mano klausimai parodo mano kertinės vertybės nepakankamumą, mano pasąmonės ir žinojimo nepakankamumą, taip kad yra Dievas, jo meilė, už manęs, už santvarkos.
  • Sąlygose esantis, jų nežinantis žmogus save pakeičia žinančiu žmogumi, vis save pasitikslindamas.
  • Žmogus nustato savo ribas, kas jisai yra, už ką jisai atsako tiesiogiai ir netiesiogiai.
  • Susigaudome, kas yra besąlygiška - už mūsų santvarkos, ir kas yra sąlygiška - mūsų santvarkoje. Tuo pačiu susigaudome, jog patys esame už santvarkos.
  • Teisingai vystosi nežinojimo ir žinojimo santykis: Žinojimas vis besitikslindamas besąlygiškai neprilygsta nežinojimui tačiau būtent sąlygiškai prilygsta.

Grynas sąmoningumas

Grynas sąmoningumas: Pasirinkimo malūno kilmė Dievo šokyje

  • Išryškėja Dievo prielaidos, būtent grynojo sąmoningumo prielaidos - žinojimas ir nežinojimas. Grynasis sąmoningumas išgyvena Dievo šokį klausimu Koks aš esu?
  • Žinojimas, nežinojimas ir sąmoningumas sudaro trejybės ratą, Dievo tyrimo sandarą, jo išėjimo už savęs sandarą, kokia ta sandara yra be Dievo.
  • Dievo šokyje požiūrio dvasia (žvilgsnis) ir sandara (nuostata) neskiriamos. Tiktai žmogui išsiskiria požiūrio išgyventojas ir išgyvenimo aplinkybės, laukas. Dievo Tėvo ir Sūnaus požiūriai sutampa Tėvui išeinant už savęs į Sūnų.

Grynas sąmoningumas įsikūnija svarstydamas ar jisai būtinas?

  • Ar žinojimas-įsijautimas gali prilygti nežinojimui-atsitokėjimui? Meilė (atsisakymas savęs) palaiko sąmoningėjimą. Pilnai atsiskleidęs sąmoningėjimas prilygsta grynam sąmoningumui.

Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas.

  • Sąmoningumas derina įsijautimą-žinojimą ir atsitokėjimą-nežinojimą. Grynas sąmoningumas yra tokia būsena esanti pirm žinojimo ir nežinojimo.

Išėjimas už savęs į sąlygišką sąmoningumą

Suvestinė išsako Mano suvokimą, kaip viskas - visi asmenys - išsiveda iš grynojo sąmoningumo ir susiveda į įkūnytą sąmoningumą.

Žinojimu ir nežinojimu pagrįstas sąlygiškas sąmoningumas.

  • Dievas yra besąlygiškai sąmoningas. Šioje būsenoje Dievas klausia, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Šiuo Dievo klausimu, jo tyrimu, jisai pasitraukia, sąlygiškai dingsta sąmoningumas, užtat išsiskiria žinojimas ir nežinojimas ir jų skirtumas plėtojasi. Juos skiria (tuomi sieja) niekas, kažkas, betkas, viskas, ir atitinkamai juos sieja (tuomi skiria) asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas, taip kad naujai auga žinojimu ir nežinojimu pagrįstas sąlygiškas sąmoningumas.

Gyvenimo lygtis

  • Gyvenimo lygtis 4x4 išreiškia semantiką sintakse 4 lygmenimis ir išreiškia sintaksę semantika 4 lygmenimis.
  • Gyvenimo lygtis iškyla pasirinkimų malūnu, išplečiant Dievo šokį ketverybe, žinojimu ir nežinojimu. Gyvenimo lygtis išryškina skirtumą tarp Dievo žinojimo ir žmogaus nežinojimo. Dievą naujai išreiškia pabrėžiant jo nežinojimą.

Sąmoningėjimas

Pasąmonės papildymas trejybės rato požiūriais

  • Dievo tyrimui besivystant Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kampais, išryškėja, jog besąlygiškumas gali būti suprastas, kaip sąlyga. Tad sąlygiškumas yra platesnis už besąlygiškumą. Užtat Tėvas, Sūnus ir Dvasia suprastini kaip sąlygiškumą papildanti veikla, kuri įžvelgtina visakame. O ta veikla papildo esamą (pasąmonės) žinojimą požiūriais - trimis Tėvo atveju, arba dviem - kai Sūnus remiasi Tėvu, arba vienu - nes Dvasia remiasi Tėvu ir Sūnumi. Tuomet jų požiūriai suprastini, kaip nežinojimai, kaip išėjimai už savęs. Užtat gaunasi nežinojimo trejybės ratas atsiremiantis į žinojimą ir jį vis patikslinantis, tad vis pasikartojantis trejybės ratu. O lygmenys ar ir kodėl sutapatinami dvejopai, pagal ketverybės atvaizdus, žinojimu ir nežinojimu. Žmogus yra tasai Dievo išplėtimas, jo suvokimas platesnėse aplinkybėse, platesnėse sąlygose. O dorovė yra sąmonės nežinojimo atsirėmimas į bet kokį pasąmonės žinojimą, į savastį.

Sąmoningėjimas - kur kreipiame dėmesį

  • Sąmoningėdami, iš pradžių dairomės į besąlygiškumą, į Dievą, į sąmoningumą, tačiau paskui susigaudome, jog derėtų žiūrėti su Dievu į sąlygiškumą, užtat sąmoningai. Tokiu būdu mumis iškyla dorovė, kuria vietoj Ką (sąmoningumą) renkamės Kaip (sąmoningai). Šis virsmas mumyse leidžia mums patiems sąmoningėti.

Klausimas, Kas aš esu? yra iš tiesų keli klausimai:

  • Skiriame, kas mumyse ir kas už mūsų?
    • Suvokiame, išskiriame save.
    • Ieškome atsakymo, kaip nubrėžti savo ribas, atskirti save nuo pasaulio, nuo Dievo ir nuo kitų.
    • Nustatome, aiškiname, kuriame savo ribas, ką mes žinome ir ko nežinome. Ribomis atsiveriame arba užsidarome.
    • Riba išskiria santykį tarp pasąmonės (ir elgesio, kaip nesąmoningai elgiamės, nesirinkdami) ir sąmonės (ir dorovės, kaip turėtumėme elgtis, kuomet renkamės).

Amžinai gyventi ar šiaip gyventi. Sąmoningumas: Renkamės, ar atsiremti į Dievą už mūsų ar į Dievą mumyse?

  • Išgyvendamas Dievą, vieningumą (Dievo, asmens ar asmenų), jisai renkasi ar amžinai bręsti (išskiriant Dievą ir gerumą) ar šiaip gyventi (sutapatinant Dievą ir gerumą). Amžina branda jisai išgyvena nevieningumą, tad kurį nors Dievo klausimą ir atitinkamą sandarą. Jis tad gyvena dvilypiškai, Tėvu ir Sūnumi. O šiaip gyvendamas jis reikalauja, kad Dievas būtų geras, tad pripažįsta tiktai gerumą, gyvena "bloguoju vaiku" ir nevykdo Dievo tyrimo.
  • Amžinas gyvenimas yra atsitokėjimas, o gyvenimas yra įsitraukimas.
  • Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.
  • Renkamės, ar įsijausti, ar atsitokėti?
  • Renkamės, ar sąmoningai atsiverti - priimant Dievo valią, paklūstant, tikint ar besirūpint, ar vengti atsivėrimo, taip kad mus gyvenimas trejybės rato poslinkiais verčia atsiverti.
  • Jei gyvename savimi, savo jėgomis, tai renkamės išorinius požiūrius: teisingumą, ištikimybę, pareigą.
  • Vis renkamės, ar atsiverti Dievui (ryšiu), kitiems (jautrumu, kad Dievas nebūtinai geras) ir sau pačiam (trejybe), ar užsidaryti nuo savęs ir visų?

Sąmoningėjimas: Yra ar nėra ryšys su Dievu. Renkamės, jei gyventi savimi, ar gyventi neribotai ar ribotai?

  • Renkamės: Dievas ar asmuo? Asmuo ar asmenybė? Asmenybė ar pasaulis?
  • Renkamės: valią vietoj širdies, širdį vietoj proto, protą vietoj kūno.
  • Atsiveriame sau, kitiems, Dievui.
  • Šviesuolis neatsiriboja nuo kitų, tad vis atsiveria kitiems, gyvena jų rūpesčiais, taip pat gyvena Dievu. Tad pasirinkimų malūnas išsako būtent šias žmogaus savasties ribas.
  • Išgyvename mano asmeninį išeities tašką - visiškai atsiverti žinojimui - "viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti". Užtat pasirinkimų malūnas yra visaregis.
  • Pažįstame save, savo kertinę vertybę. Panašiai, pažįstame savo kūną - poreikius, protą - abejones, širdį - lūkesčius.
  • Toliau, amžinai bręstantis klausia, ar jisai turi ryšį su Dievu (kaip gerasis vaikas) ar jo neturi (kaip blogasis vaikas). Jeigu jį turi, tai nusileidžia jam, vykdo jo valią, pirmenybę teikia Tėvo požiūriui - sąlygiškam požiūriui, pavyzdžiui, artimo meilei. O jeigu neturi ryšio, tai pats save tikrina trejybės ratu.

Įsisavinti trejybės ratą

Trejybės ratu save pasitiksliname. Nežinojimą išreiškiame žinojimu ir taip patiksliname savasties ribą tarp žinojimo ir nežinojimo.

Pačiam įsisavinti trejybės ratą ar būti jo spaudžiamam

  • Tad jeigu žmogus renkasi amžiną gyvenimą, jisai pats savo valia vykdo Dievo tyrimą, užtat atveria kurią nors nevieningumo sandarą. Tokiu būdu jisai savanoriškai žengia trejybės ratu. Tai trejybės rato įsisavinimas, jo išgyvenimas vidiniu požiūriu. Kitu atveju jisai tiesiog gyvenimo spaudžiamas žengti trejybės ratu. Jis gali atsisakyti, bet gyvenimas vis jį spaus toliau. Tai išorinis požiūris.

Dorovė yra sąmoningumo reikalavimas.

  • Meilė išplečia dorovės reikalavimą, jį taikydama visų asmenų santykiams. Meile įvairiai renkamės platesnę apimtį vietoj siauresnės apimties. Meilė tad palaiko sąmoningėjimą. Meilė vienija mūsų pasirinkimus, užtat puoselėja mūsų vieningą kertinę vertybę, mus atstojančią.

Šešerybė: Žmogus išgyvena trejybės ratą iš vidaus ar iš lauko

  • Žmogus išgyvena Dievo šokį kaip trejybės ratą, užtat kaip šešerybę. Mat, jisai trejybės ratą išgyvena tolydžiai, jame išsaugoja savo savastį. Jisai kiekvienu poslinkiu renkasi ar išgyventi iš vidaus (vidiniu požiūriu įsisavinant išorinį požiūrį) ar iš lauko (teigiamą jausmą įamžinant dorybe).
  • Sandara apibrėžiama išoriniais ryšiais. Tad vidinė sandara nėra sandara!? Ir sandara būtinai mus žavi? Arba lygmuo Kodėl būtinai mus žavi?
  • 4 lygmenys - mylinčiojo požiūriai - yra papildomi -1 (uždarant trejybės ratą), +4 arba +6. Tokiu būdu sudaromos sąlygos šešerybei

Sąlygiško sąmoningumo puoselėjimas.

  • Trejybės rato poslinkiais deriname kiek žiūrėti į Dievą ir kiek žiūrėti su Dievu. Tokiu būdu naujai išpuoselėjame sąlygišką sąmoningumą, gryno sąmoningumo prielaidas. Sąlygiškas sąmoningumas reiškiasi sąmoninga visuomene, šviesuolių bendryste, tiesos aplinkybėmis.
  • Gryną sąmoningumą ir sąlygišką sąmoningumą galima palyginti. Tai Dievo šokio esmė, kad grindžiamas grynas sąmoningumas.

Grynas sąmoningumas

Pirmapradį Dievą išplečia grynas sąmoningumas

  • Pirmapradį Dievą išplėtus jo klausimu, ar jisai būtinas, tad išplėtus jo prielaidomis, yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.

Sąmoningumas išgyvena Koks esu? ir ištiria savo ribas.

  • Sąmoningumas išgyvena Dievo šokį.
  • Dievas klausia ar Aš būtinas? tad gaunasi Koks esu?
  • Sąmoningumas tiria ne Dievo, o Savo būtinumą.
  • Sąmoningumas ištiria savasties ribas, ir tuomi apibrėžia, kas savastis yra.
  • Grynas sąmoningumas įsikūnija atsiskleidimu, kuriuo sąmoningėjimas atskleidžia sąmoningume glūdinčias prielaidas.
  • Koks yra Dievas? Dievas yra savo prielaidos: Esu, koks esu. (Jahvė).
  • Pirmapradis Dievas gali nieko nedaryti. Tačiau grynajame sąmoningume jau glūdi klausimas, Ar Dievas būtinas? Tad jisai plėtojasi: Koks Dievas būtinas

Sąmoningumas yra tarpas

  • Jisai yra tiek visuma, tiek tarpas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad jisai kaip tarpas išsipildo didesniaisiais padalinimais: ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe ir galiausiai aštuonerybe jisai sutampa su visuma.

Dievą išplečia jo prielaidos, Dievo Dievas - meilė - prielaidų visuma

  • Meilė yra Dievo esmė į kurią viskas susiveda.
  • Meilė yra Dievo esmė, iš kurios viskas atstatoma. Panašiai yra su ženklais ir su žinojimo ir su kalba. Tad žinojimas yra esmė, o nežinojimas yra dvasia.
  • Meilė yra Dievo sąlygose glūdintis platesnis Dievas, kuriuo iš viso galime visi būti ir kuriuo esame viena.
  • Meilė yra Dievo pasitraukimas vardan jo brandesnio, išplėsto Dievo, vardan mūsų visų vienumo, vardan mūsų visų įtraukimo į Dievą. Mes taipogi dalyvaujame tame įtraukime ir įsitraukime. Tad meilė yra mūsų vienumo bendra veikla, kuria atsisakome savęs priimdami visus, tuomi ir visiems išplečiant save.
  • Meilė iškyla gyvenimo lygtimi - dvasia - asmeniu - asmens vieningumu - Kitu. Atitinkamai, sandara - vaidmeniu - iškyla amžinas gyvenimas. Amžinas gyvenimas yra amžinas tikslinimas, kad žinojimas-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

Branda yra tikslinimas, kad žinojimo-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

  • Užtat mūsų valia turi būti savarankiška, nes būtent mes turime save tikslinti trejybės ratu.
  • Betgi taip pat mes turime dairytis besąlygiškos Dievo valios.
  • Amžinas gyvenimas yra šis amžinas tikslinimas.
  • Aštuongubas kelias ir šešerybė derina meilę, laisvę, valią ir Dievo valią, kad galėtumėme save tikslinti.
  • Meilė suteikia laisvumą ir malonę, ir brandos galimybę, tad aplinkybes, kuriomis sąlygiškas, įkūnytas sąmoningumas prilygsta besąlygiškam, grynam sąmoningumui. Meilė tuo pačiu įpareigoja mus bręsti.
  • Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas išsako tai, kas mums opu save tikslinant.

Viskas

Viskas sieja įsijautimą ir atsitokėjimą

  • Sąmoningumas išgyvena jautrumu tą ribą tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, tad būtent tuo jautrumu, jo dvilypumu išjaučia koks sąmoningumas būtinas, juk jautrumas yra iš vienos pusės įsijautimas, iš kitos pusės to įsijautimo tarpiškumas, jų pavidalo bendrumas, tad atsitokėjimas. Tad ištirk visko vaidmenį, koks viskas būtinas, pavyzdžiui, jį dalinant į padalinimus. Juk veiksmai parodo visko nebūtinumą, kad jį galima vis išplėsti ir papildyti požiūriais. Tad trys veiksmai yra pasirinkimų malūno variklis, trijų pasirinkimų pagrindas. Juos ištirk, jų trejybės ratą, ir suprasi ką pasirinkimų malūnu išgyvename: įsijautimą, atitokėjimą ir sąmoningumą, +1, +2 ir +3, atitinkamai.
  • Aš esu viskas, tačiau tuo pačiu, viskas yra daugia nė Aš.

Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti jau čia ir dabar, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį.

Keturių asmenų susidėliojimas

  • Keturi asmenys turi susidėlioti. Tai vyksta dorove. Tai suderina Dievo, Mano, Tavo, Kito klodus, būtent Dievo kūną, Mano protą, Tavo širdį ir Kito valią. Šiuos asmenis ir klodus suprantame, kaip savo sąmonės ir pasąmonės pokalbio dalyvius.
  • Asmenys yra keturios grynojo sąmoningumo prielaidos, kurios turi būti išskirtos. Taip iškyla Dievas.

Sąlygiškas sąmoningumas

  • Asmenys susidėlioja įkūnytu sąmoningumu.
  • Grynas sąmoningumas skiria Ar ir Kodėl, o įkūnytas sąmoningumas skiria Koks ir Kaip.

Koks ir kaip

  • Skirtumas tarp Mano (Koks) ir Tavo (Kaip) grindžia skirtumą tarp Dievo (Ar) ir Kito (Kodėl). Tai ketverybė.
  • Grynasis sąmoningumas svyruoja ant ribos tarp buvimo santvarkoje ir už santvarkos. Tad ta riba yra kažkur tarp koks ir kaip. O jinai išsiplečia ir siekia ar ir kodėl.
  • Dievo šokio prielaida, tai požiūris. Požiūrį apibrėžia sąmoningumo tarpas, požiūrį vedantis iš įsijautimo (koks) į atsitokėjimą (kaip), tad požiūryje glūdi trejybė.
  • Sėkmingas pasislinkimas trejybe įvyksta kada tamsuolė gyvena ne asmenybe, o asmenimi, ne paskiru žmogumi, o bendru žmogumi. Šitokia patirtis padeda jai atskirti šias galimybes, tad ir gyventi bendru žmogumi, rinktis amžiną gyvenimą, gyventi visais.
  • Sąmoningumas yra savasties ribos sąmoningumas, o tą ribą išryškina žmogiški lygmenys Koks ir Kaip. O jų esmė ir dieviški lygmenys Ar ir Kodėl.

Ribos iškyla su pasirinkimu, kur Dievas

  • Mūsų ribos iškyla kai yra Dievas už mūsų, tad kuomet pasirinkimas yra prasmingas. Kai nėra tokio pasirinkimo, tai neturime ribų (panašiai, kaip kad su teigiamais jausmais, arba su vidiniu požiūriu). (Teisingumas yra pasirinkimas - paklusti ar nepaklusti, tuo tarpu paklusime tokio pasirinkimo nėra.) Kai nėra pasirinkimo, tai Dievas reiškiasi mumyse savo sąmoningumu - Tėvo dorovė trejybės ratu +3, Sūnaus dorovė dvejybe +2, Dvasios dorovė vienybe (širdies tiesa - dvejonėmis) +1.

Žinojimas ir nežinojimas

  • Gerumas artimai susijęs su žinojimu ir nežinojimu. Žinojimu skiriame gėrį ir blogį, tuo tarpu nežinojimu mąstome tiktai gerumą.
  • Žinantis Dievas grindžia Dievo būklės sandarą - jo išėjimą už savęs - tad Dievo nebūtinumą ir žmogaus sąlygas, jo trejybės ratą. O žmogus turi ryšį su nebūtinu Dievu - nežinančiu Dievu - jo gelmėse, kurį jisai įtvirtina ketverybe - jos veidrodžiu, tad ypač paklusdamas - taip kad įsitvirtina nesąmoningasis Dievas mumyse - tai, kas yra savaime. Tokiu būdu, kaip tikime, taip ir yra.
  • Mes visais atvejais gyvename dvejomis vėžėmis: pasąmonės žinojimu ir sąmonės nežinojimu. Tiesiog klausimas, kaip jas suderiname, kokiu sąmoningumu, atsakingumu, įsisavinimu.

Dvilypumas

Pasirinkimų malūnas pasižymi ištisiniu Dievo ir žmogaus dvilypumu. Visus reiškinius galima suprasti išvirkščiai, ką žmogus išgyvena ir ką Dievas ištiria.

Dvilypumo reiškiniai:

  • Nežinanti sąmonė ir žinanti pasąmonė.
  • Pasirinkimų malūnas išsako bendro žmogaus būklę, taip pat visų paskirų žmonių būkles.
    • Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas. Pasaulis įjungiamas Tėvo požiūriu ir išjungiamas Sūnaus požiūriu.
  • Aštuonerybė.
    • Sūnaus aštuonerybė išsako dvilypumo sąlygas. Ja atsiranda papildiniai.
    • Ketverybė ir požiūrių lygtis.
    • Dievo asmenis papildo Sūnaus sandaros. Keturios Dievo šokio sandaros, ir visos kitos, iš jų išplaukiančios sandaros, atsiranda jo aštuonerybe. Sūnaus aštuonerybė bendrai, vieningai supranta keturias Dievo šokio sandaras - tai pirminės sandaros - jas išplėtoja pasirinkimų malūnas.
    • Dievas siunčia mus į pasaulį, o mes dairomės Dievo.
  • Aštuongubas kelias
    • Kalbos išreiškia Dievo valios vykdymą veikmais +1, +2, +3, o taip pat kubu 2x3x4 išreiškia dviprasmybę, skaidymą, sandarų poras, būtent žmogaus trejybe. Tai dvi aštuongubo kelio pusės.
    • Laipsnyno dvi Dievo trejybės (sąmonei ir pasąmonei) 3+3 virsta viena Dievo trejybe ir viena žmogaus trejybe. Skirtingi ketverybės atvaizdai, skirtingai suprasti, tai grindžia. Bandyti tai susieti su homologija ir kohomologija
  • Požiūrių grandinė
    • Dievo valios vykdymo grandinė - besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai - ir pasiklydusio vaiko grandinė - žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį

Sąlygiškas sąmoningumas

  • Sąlygišku sąmoningumu deriname žinojimą ir nežinojimą tam tikroje apimtyje: kažkame, betkame, viskame.
  • Nusistatymu mes tvirtiname tiesą visko apimtyje, vykdymu tą tiesą puoselėjame betko apimtyje, o permąstymu vertiname kažko apimtyje, taip kad mes tokiu būdu lyginame sąmoningumą ir nesąmoningumą.
  • Tuo pačiu siejame tiesos būtinumą, tikrumą ir galimumą. Užtat tokiu būdu lyginame savo asmenišką buvimą, veikimą ir mąstymą su Dievo besąlygišku būtinumu, tikrumu ir galimumu. Lyginame savo atsakymą su Dievo klausimu.
  • Šitame palyginime man reikia ieškoti šešerybės ir aštuongubo kelio.
  • Gyventi Dievu, tai gyventi besąlygiškai. Tačiau gyvendami besąlygiškai, galime gyventi sąlygose valingai, ne savo, o Dievo valia. Toksai gyvenimas pasireiškia sąmoningumu.

Gyventi papildomu požiūriu

Įvairiai pasipildome požiūriu

  • poreikius tenkinant: nuliniu (Dievu) ir septintuoju požiūriu (bendru žmogumi)
  • gyvename širdies tiesa vietoj kad pasaulio tiesa
  • geros valios pratimais renkamės ramybę vietoj jaudulio
  • Padalinimais atpažįstame skirtingus požiūrius, išvengiame ginčų.
  • Išsiaiškinimais bręstame, nes gyvename klausimu, pasipildome požiūriu. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymas, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui.
  • Teigiamais įsakymais pasipildome ir bręstame keturiais požiūriais: Dievo, Mano, Tavo, Kito. Jais palaikome išsiaiškinimą. Juos sieja šeši pokalbiai, tai neigiami įsakymai, nepaneigti požiūrių, išsiaiškinimų.

Padalinimų ratas

Sąlygiškas sąmoningumas - trejybės rato apėjimas

  • Išgyvename tarsi sąmoningumo liepsną tarp esamos pasąmonės ir būsimos pasąmonės.
  • Sąmoningumas atsiranda kada apimame ir apeiname visą trejybės ratą, ne tik vieną jos poslinkį. O tada jau dalyvaujame padalinimų rate, taip pat Dievo trejybe, taipogi pirminėmis ir antrinėmis sandaromis (dešimts Dievo įsakymų).
  • Sąmoningumas iškyla pridėjus tris požiūrius, tad Dievo trejybę pridedant prie kažkokio esamo pagrindo, kad ir nulinio. Pasąmonė išsako tą esamą pagrindą. Tad sąmoningumas gali vis naujai iškilti bet kokiose aplinkybėse atsisakant visko (mod by kernel).

Pasąmonė

  • Pasąmonei Dievas yra grynasis sąmoningumas, besąlygiškas sąmoningumas. Pasąmonė renkasi sąmoningumo lygius ir santykius su jais.
  • Kai žmonės nesąmoningi, jie vienas kitą veikia tarsi bendra pasąmonė - reikėtų išnagrinėti kaip pasąmonė sutampa, kaip jos šaknys sueina - o už visus atsako sąmoningieji.

Pasąmonė ir sąmonė

  • Pasąmonė visko padalinimais išsako tai, kas yra mylima, kas yra išbaigta, kas nepapildoma jokiu požiūriu. O sąmonė išsako, kaip tai palaikoma, papildoma vienu, dviem ar trimis požiūriais, tad trimis veiksmais +1, +2, +3.

Trys veiksmai - sąmonė

  • Sąmoningumo liepsną nusako veiksmai +0 (poreikiai-tenkinimai), +1 (abejonės-dvejonės), +2 (lūkesčiai-jauduliai), +3 (aštuongubas kelias). Tai papildo mus požiūriais ir išsako mūsų nežinojimą.
  • Trys veiksmai +1, +2, +3, išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, atveriančią naują sandarą.
  • Sąmoningumo lygmenys trejybės rato poslinkius suvokiu trimis požiūriais, dviem požiūriais ar vienu požiūriu.
  • Joks požiūris - pasąmonė - +0, ir trys sąmoningumo laipsniai - +1, +2, +3.
  • Dievo (besąlygiško) santykis su mumis (sąlygiškaisiais) vyksta ketverybės lygmenimis, kuriomis išsidėsto Dievo trejybė - nusistatyti +3, vykdyti +2, permąstyti +1 - ir atitinkamas požiūrių skaičius (3, 2, 1) išsako būtent mūsų sąmoningumą, kurį įrėmina atitinkamos sandaros - aštuongubas kelias, gėrio kryptys, dvejonės.

Padalinimų ratas - pasąmonė

  • Mūsų pasąmonės būseną nusako padalinimai.
  • Padalinimų atvaizdai išsako savybes tam tikru pagrindu suvokto Dievo: 0) Dievo, 1) visko, 2) troškimų, 3) meilės, 4) gerumo, 5) laisvumo, 6) tapatumo, 7) tobulumo. Pirmi keturi padalinimai išreiškia Dievą už santvarkos, o kiti keturi padalinimai išreiškia Dievą santvarkoje, tad sąmoningumo tarpe tarp dviejų atvaizdų, nežinojimo ir žinojimo.
  • Panašiai, aštuongubo kelio laipsnynai nusako tarpines lygtis mus vedančias nuo lygties "Dievas = Dievas" iki lygties "Dievas = gerumas", taip siejant Dievą už santvarkos ir Dievą santvarkoje.
  • Trys kalbos nusako priešingai, kaip kalbos tveriniais auga mūsų pasąmonė, mūsų sąmoningumo palaikymas, mūsų žinojimas, besiremiantis aštuongubu keliu išsakytu Dievo žinojimu ir jį išplečiantis.
  • Galima ir priešingai pamąstyti, kad gyvenimo lygties lygmenyse labiausiai sąmoningas yra Dievas Tėvas vieningumo, esmės, Dievo valios lygmenyje. Būtent kaip esmė jisai tiria išeidamas už savęs. O toliau tyrimas plėtojamas mažiau sąmoningais lygmenimis - Sūnaus ir Dvasios. Galiausiai, klausimas lieka atviras, ar gyvenimo lygtis galioja Dievo, dvasios, amžino gyvenimo lygmenyje.
  • Suvokus pasąmonę kaip padalinimą, net ir įsijautimas yra sąmoningas, +1.

Aštuongubo kelio atmainos

  • Pasakojimui (Palaiminimai): iš paklusimo į žavesį; įvardijimui (šv.Petro raktai į dangų): iš tikėjimo į meilę; pagrindimui (Tėve mūsų): iš rūpėjimo į artimumą. Pavyzdžiui, ko labiau paklūstame mokslo ratui (ko smulkesni esame skurdžiadvasiai), to mažiau turime dėl ko bjaurėtis, to labiau mus gali žavėti teisuolių persekiojimas.

Reikšmingos sandaros

Jausmų matai, trejybė ir atvirumas

  • Teigiami ir neigiami jausmai - ar teisingai vykdome
  • Ramybė ir jaudulys - ar teisingai mąstome
  • Jautrumas ir nejautrumas - ar teisingai nusistatome

Gyvenimo lygtis:

dvasiasandaraatvaizdaiesmė
poreikiaiabejonėslūkesčiaivertybės

Sąvokų apibrėžimas

  • Savastis yra tai, ką mes žinome, tai mūsų žinojimas, mūsų atmintis, mūsų atitikmuo, mūsų smegenys. Tai sandara, užtat dvasios aplinkybės. Tai mūsų galimybės išgyventi, pajusti ir atsiliepti.
  • Dvasia išgyvena bendrai, sandaros tarpais, aplamai tarpu, žmogaus galimybe, Kitu.
  • Žinojimas, tai mūsų savastis, atspindinti mūsų brandą. Taikyti žinojimą, tai jį išgyventi, tai bręsti, tai išmintis.
  • Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume.
  • Troškimai išsako brandos dvasią, o netroškimai išsako savastį.

Trys pasirinkimai

Prielaidos išsako pakopas

  • Dievas savo tyrimu savyje atveria jį grindžiančias prielaidas, kuriomis Dievas būtinai iškyla net ir jam nesant. Jame slypi Dievo Dievas - meilė - kuria jisai atsisako savęs ir visakam atveria savo galimybes.

Trys pasirinkimai tarp keturių netroškimų

Trys veiksmai trimis pasirinkimais išreiškia įsijautimą, atsitokėjimą ir sąmoningumą. Tai pasirinkimai tarp keturių netroškimų, vis brandžiau išsakant išėjimo už savęs pakopą, savasties ribą: jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais.

  • Ketverybe išsakomas Dievo ryšys su savo besąlygiškumu. Užtat trys kalbos tą ryšį išreiškia poromis. Tuo tarpu padalinimai, atvaizdai, aplinkybės išreiškia Dievo trejybės vidinius tarpusavio ryšius. Žmogus iškyla kaip besąlygiškumo išplėtimas sąlygiškumu, tad ketverybe ir trejybės ratu.
  • Šešerybė ir dorovė sieja (Dievui) nebūtiną Dievą ir (mums) būtiną Dievą.
  • Dievo šokiu atsiskleidžia, jog Dievo tyrimą galime suprasti, kaip jau įvykusį (Tėvo kampu) ar įvykstantį (Sūnaus kampu) ar įvyksiantį (Dvasios kampu) arba kaip neįvykusį (žmogaus kampu). Atitinkamai, tai yra išėjimo už savęs pakopos - visko, betko, kažko, nieko. Ir tai yra atitinkami vienumo pagrindai - Dievu, asmeniu, asmenybėmis. Ir tos pakopos grindžia pirmines sandaras, įskaitant aštuongubą kelią, taip kad aukščiausias sąmoningumas yra Dievo tyrimui išsipildžius. Dievas išgyvena žinojimą. Tuo tarpu žmogui aukščiausias sąmoningumas yra Dievo nežinojime. Užtat žmogaus ryšys su Dievu išsako tą nežinojimą. Dievo nežinojimas ir jo būtinumas remiasi žmogaus nežinojimu ir jo esamumu. O dorovė yra sąžiningas žinojimo ir nežinojimo santykis: žinojimas negali būti kuomet yra nežinojimas, tačiau žinojimas yra labiau pasirinktinas, nė nežinojimas.
  • Trejybės ratas išsako Dievo tyrimo sandarą, Dievo išėjimą už savęs, kaip Dievo būklę, esantį, kad ir be Dievo.

Atjauta išskiriame ir suvedame asmenis.

Pasirinkimais

  • Trys pasirinkimai įsijautime (ne ar, o koks) ir atsitokėjime (ne koks, o kaip) išsako tą pasirinkimą glūdinti sąmoningume (ne kaip, o kodėl).

Besąlygiški troškimai ir sąlygiški pasirinkimai

  • Besąlygiškais troškimais kuri nors apimtis išskiria tai, kas santvarkoje, ir tai, kas už santvarkos. Sąlygiškais pasirinkimais renkamės tarp siauresnės ir platesnės apimties, tad tarp siaurumo ir platumo sąvokų, tarp Dievo ir Kito.
  • Troškimus išgyvename keturiose apimtyse, o pasirinkimus jas šešeriopai lyginant.
  • Troškimai yra nesąmoningi, o pasirinkimai yra sąmoningi.
  • Tiek troškimais, tiek pasirinkimais išsiskiria tai Kas nežino ar žino ir tai Ko nežino ar žino.

Pasirinkimais atstatome ir išgyvename Dievo sąmoningumą.

  • Mūsų galimybė rinktis yra mūsų sąmoningumo pradas, jo šaltinis, jo esmė mumyse.
  • Pasirinkimais esame sąmoningi, tad jais priimame Dievo požiūrį.

Netroškimai

  • Netroškimais atsiranda laisvos valios
    • Laisvos valios yra vieningumo pagrindas.
    • Netroškimai atveria vienumo sampratas, vienumo pagrindus: visuomenės dalia, asmenų dalia, asmenų troškimai, trokštama visuomenė.
  • Netroškimai priešpastato laisvas valias:
    • jokią valią kūno poreikių tenkinimu;
    • vieną valią abejonių sudvejojimu;
    • dvi valias (sąmonės ir pasąmonės) lūkesčių jauduliais;
    • ir tris valias vertybių klausimais.
  • Priešpastatytas valias galima suvesti arba nesuvesti.
    • Valių skaičių augimas parodo augančią tarpo kokybę.
  • Netroškimai sugretina nepakankamą mūsų žinojimą ir Dievo nežinojimą.
    • Netroškimai Dievo Dvasios sąlygų veidrodžiu sugretina besąlygišką Dievą, neturinčio savęs, ir mus sąlygose, atsisakančius savęs.
  • Mums nežinojimo galimybes išsako aštuongubo kelio klausimai, visaip išplečiantys mūsų kertinę vertybę, kaip ji tiktų Kitam? Visko žinojimas būtent taip iškyla bendru žinojimu, kada savo asmeninį žinojimą, atsisakydami savęs, pakeičiame bet kokio asmens žinojimu.
  • Netroškimais iškyla meilės galimybė ne tik valia viskame, bet ir širdimi betkame, protu kažkame ir kūnu niekame.

Netroškimai

  • Netroškimai išsako, kaip siejamos dvi trejybės. Abejonėmis jos siejamos kažkuo, tad gerumu, tad neigiamai, tad vienu požiūriu, tad tarpu tarp lygmenų. O lūkesčiais jos siejamos betkuo, tad Dievu, tad trimis požiūriais, tad teigiamai, tad keturiomis pakopomis ir dviem laisvumais, kuriais siejamos dvi trejybės. Vertybėmis siejamos žmogaus trejybė ir Dievo trejybė. Apimčiai platėjant žmogaus trejybė išsiskiria nuo Dievo trejybės ir tampa savarankiška. Tad Sūnaus požiūris ir pasirinkimų malūnas išsako žmogaus trejybės savarankiškumo raidą. Iškyla žmogaus požiūriai: +0, +1, +2, +3.
  • Sūnaus aštuonerybė susideda iš dviejų kampų: sąmonės ketverybės ir pasąmonės požiūrių lygties. Sąmonės ketverybei pasąmonė yra nulinis lygmuo (pasąmonė niekas) ir ji išplečiama sąmoningumo lygmenimis. Pasąmonės požiūrio lygtimi pasąmonė yra viskas, ir kiti lygmenys - asmenys - ją menkina, taip kad paskutine galimybe - amžinu gyvenimu, Dievo ir gerumo atskyrimu - ji visai išnyksta, sistema griūna.
  • Žmonėmis kūniškai reiškiasi kūno vienumas, susitelkimas, susiklausymas, bet nebūtinai proto, širdies, valios. Jie reiškiasi atitinkamai protu (tiesa), širdimi (atjauta?), valia (meile? savęs atsisakymu? nesavanaudiškumu?)
  • Netroškimai išsako išėjimo už savęs pakopą, taip kad tas išėjimas sustabdomas. O sustabdant galima išryškinti atitinkamą ribą. Tad netroškimai tą ribą išryškina, kas savastyje ir kas už jos, ką žinome ir ko nežinome. Tiktai ta riba auga savo kokybe: jokiu požiūriu (neišėjus už savęs), vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais (pilnai išėjus už savęs). Tad požiūriai išsako kiek išeiname už savęs. Ir požiūriai atitinka pasirinkimą.

Sąmoningėjimas

Kas yra sąmoningėjimas

  • Sąmoningėjimas yra vis brandesnis, jautresnis sąmonės ir pasąmonės išskyrimas ir jų tarpusavio santykio nustatymas. Sąmonė ir pasąmonė išsiskiria tam tikroje apimtyje, kuri sąmoningėjant platėja.
  • Sąmoningėjimas išsako santykį su savastimi.
  • Sąmoningumo lygį išsako apimties platumas.
  • Sąmoningėjimu nežinojimas ir žinojimas išsiskiria vis platesnėmis apimtimis. Apimtys apibūdina savastį, ar tai niekas, kažkas, betkas ar viskas.
    • Juos skiria niekas kada Dievas išeina už savęs į save.
    • Juos skiria kažkas (mūsų savastis) kada mes požiūriu išeiname už savęs.
    • Juos skiria betkas kada žaidimu, klausimu ir atsakymu, kuriame tam tikrą pasaulį.
    • Juos skiria viskas kada skirtingi asmenys susiklauso malda.
  • Troškimai ir netroškimai išsako sąmoningumą. Jų apimčių palyginimas išsako sąmoningėjimą.

Sąmoningumas ir sąmoningėjimas

  • Iš vienos pusės, renkamės ar gyventi valia už mūsų (sąmoningai) ar gyventi savo valia, mumyse (nesąmoningai). Ir jei gyventi savo valia, tai renkamės ar gyventi plačiau, sąmoningiau.

Kas grindžia sąmoningėjimą

  • Yra keturi lygmenys (ar, koks, kaip, kodėl) ir trys doroviniai pasirinkimai (Dievas ar asmuo, asmuo ar asmenybė, asmenybė ar pasaulis). Jie grindžia sąmoningėjimą.
  • Daugelis asmenų, skirtingos plotmės: kūnui, protui, širdžiai, valiai.
  • Įsakymu "Mylėk priešą" renkamės Dievą vietoj asmens. Įsakymu "Mylėk artimą kaip save patį" renkamės asmenį vietoj asmenybės. Kokiu įsakymu renkamės asmenybę vietoj pasaulio? "Mylėk save"?
  • Sąmoningumas, kaip įsakymo (Dievo valios) paisymas. Žemiausiame sąmoningumo lygmenyje - poreikiuose - išsiskiria išorinė galimybė laikytis Dievo ("Aš esu...") ar savęs.

Kodėl sąmoningėjame

  • Sąmoningėjimas išgrynina gyvenimą ir veda prie esmės, prie prielaidų, prie Dievo būtinumo.
  • Sąmoningėjimu reiškiasi amžinas gyvenimas.
  • Sąmoningėjimu priimame Dievo požiūrį, gyvename vis brandesniu nežinojimu, užtat amžina branda, amžinu gyvenimu.

Kaip sąmoningėjame

  • Atjausdami
  • Atjausdami Dievo žvilgsniu (troškimu) išgyvename platesnę apimtį (netroškimu), tad sąmoningėjame.
  • Auga atjautos galimybės. Mane atjausti gali tik Dievas. Tave atjausti galime Aš ir Dievas. Kitą atjausti galime Tu, Aš ir Dievas.
  • Požiūriais. Požiūriais išeiname už savęs iš siauresnės apimties į platesnę apimtį.
  • Kalbomis, tad vidiniais požiūriais, kuriais įsisaviname savastį. Pagrindimu atjaučiame rūpėjimu; įvardijimu atjaučiame tikėjimu; pasakojimu atjaučiame paklusimu.
  • Labiau prisiimant savastį ir labiau jos atsisakant. Išeinant už savęs prisiimama savastis. O sueinant atsisakoma savasties. Savastis keturiuose lygmenyse (kūne, prote, širdyje, valioje) skiria žinojimą ir nežinojimą. Pavyzdžiui, širdis skiria tai, kas savo (žinoma, pažįstama) ir svetima (nežinoma, nepažįstama). Lygmenys mažiau ar daugiau atskleidžia valią.
  • Asmenimis. Sąmoningumas auga asmenimis. Asmenys savo žinojimu skiriasi nuo Dievo nežinojimo vis platesne apimtimi: niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. Kartu auga asmens sąmoningumas jam įveikiant vis didėjantį atotrūkį su Dievu. Būtent Kitu esame labiausiai sąmoningi ir būtent juo labiausiai išauga, plinta, bręsta Dievo nežinojimas. Tuo tarpu Dievas, kaip toks, yra strimagalvis, tad nesąmoningas. Dievas yra sąmoningas išgyvendamas asmenis.
  • Įsakymu mylėti. Įsakymas, dėsnis, kyla iš Dievo požiūrio, iš nežinojimo.

Sąmoningėjimas apimtimis

  • Nieko apimtyje sutampa žinojimas (įsijautimas), nežinojimas (atsitokėjimas) ir sąmoningumas, tačiau apimčiai platėjant visi trys išsiskiria.
  • Užtat jisai išryškėja išsiskiriant žinojimui ir nežinojimui, tad sąmoningėjant, būtent mumis.
  • Dievas savo tyrimu sąmoningėja. Augant žinojimui, besiplečiant pasąmonei, tuo pačiau augant nežinojimui, ryškėjant sąmonei, nes jisai gali užtat klausti vis turiningesnius klausimus.

Sąmoningėjimas, tai sąmoningumo telkimas

  • Grynas sąmoningumas yra sąmoningumo žinojimas. Sąmoningumo sąmoningumas yra atskyrimas sąmoningumo (žinojimo) nuo jo prielaidų (nežinojimo), nuo sąmoningumo patikrinimo. O tas sąmoningumo nežinojimas, patikrinimas yra sąmoningumo įkūnijimas.
  • Sąmoningumas kyla iš dviejų skirtingų atvaizdų (įjungimo ir išjungimo, pasitraukimo ir pašaukimo) sugretinimo.
  • Sąmoningumo liepsnelė į viską žiūrį vis naujai, tad "mod kernel", tai yra, žiūri tiktai mažiausią, naujausią žingsnį sandą, ir atsisako viso ankstyvesnio žinojimo. Tai vyksta, pavyzdžiui, klausimais tobulinant vertybę, ir panašiai su kitomis pirminėmis sandaromis.
  • Mes Dievo veidrodžiai. Dievui mūsų gyvenimai yra pasaulio veidrodžiai. Užtat mes taip pat matome tais veidrodžiais. Juk mums priklauso tą veidrodį vis patikslinti. Tad tie veidrodžiai yra dvejopi ir mums su Dievu reikia suderinti mūsų požiūrius, kad tiek Dievas, tiek mes teisingas išvadas darytumėme.
  • Savęs patikslinimas. Jeigu sau nepatinku, galiu save pakeisti. Ką tai pasako apie savęs tęstinumą, savęs susiderinamumą ir nesusiderinamumą?

Dievo ir mūsų sąmoningėjimas plėtojasi atvirkščiai

  • Jisai tad plėtojasi atvirkščiai, kaip mes. Juk jisai pradeda nuo sąmoningumo. Užtat jisai sąmoningėja mūsų sąmoningėjimu, pradėjus žinojimu ir nežinojimu ir išvystant jų skirtumą.
  • Mūsų amžinas gyvenimas - mūsų sąmoningėjimas - yra pirmapradžio Dievo sąmoningumo išvertimas, jo esmė ir pagrindas.
  • Dievas kaip ir lengvai atsisako sąmoningumo, o mes jį labai sunkiai išpuoselėjame. Tačiau sąmoningumo esmė yra ištisai savęs atsisakyti vardan nešališkumo. Tad auga dviprasmybė, ar pirmapradyje Dieve glūdi nepaprastai išpuoselėta išmintis ir žinojimas, grindžiantis jo nedvejojantį pasitraukimą.

Trys pasirinkimai - trys dorovės

  • Trys kalbos (aštuongubas kelias) palaiko asmens paklusimą Dievui; atvaizdai/aplinkybės (gėrio kryptys) palaiko asmenybę, kad tikėtų asmenį; padalinimai (dvejonės) palaiko pasaulį, kad rūpėtų asmenybei.
  • Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovės išreiškia sąmoningėjimo galimybes pasirinkimais, atitinkamai nubrėžiant atsakomybės ribas: Dievo ir asmens (teisingumu-paklusimu), asmens ir asmenybės (ištikimybe-tikėjimu), asmenybės ir pasaulio (pareiga-rūpėjimu).
  • Trys kalbos išsako ribas tarp Dievo ir asmens - paklusimu, tikėjimu, rupėjimusi - Dievo valios vykdymą. Atvaizdai ir aplinkybės išsako ribą tarp asmens ir asmenybės - gera valia gėrio kryptimis. Padalinimai išsako ribą tarp asmenybės ir pasaulio - išmintimi.
    • Tėvo dorovė - aštuongubas kelias - ryšys su Dievu arba mes patys esame Dievas ir gyvename trejybės ratu - palyginti su Dievo šokiu
    • Sūnaus dorovė - gėrio kryptys, jauduliai, lūkesčiai - sąmonės ir pasąmonės santykis - gerojo ir blogojo vaiko santykis
    • Dvasios dorovė - dvejonės-abejonės, širdies ir pasaulio tiesos
  • Sąmoningumo lygis dvejopai sudalyvauja.
    • Dievui žinant, renkamės tarp gretimų sąmoningumo lygių: asmuo paklūsta Dievui, asmenybė tiki asmenį, pasaulis rūpi asmenybei. Taip grindžiami santykiai.
    • Dievui nežinant, iškyla santykiai su Dievu. Pasaulyje įvyksta pasakojimu, asmenybė įvardija įvardijimu, asmuo grindžia pagrindimu. Septintuoju požiūriu (rūpi ar paklūsta) poreikiais, tiki abejonėmis, (paklūsta ar rūpi) lūkesčiais.

Požiūrių grandine

  • Požiūrių grandinė vis nauju požiūriu brandžiau, sąmoningiau išryškina skirtumą tarp žinojimą ir nežinojimą, o požiūris susidaro iš Dievo nežinojimo ir žmogaus žinojimo.
  • Permąstyti dorovės tyrimą: Gal grandinėje Ž-D-Ž-D-Ž elgesį ir dorovę išsako Dievo požiūriai.

Šeši palyginimai

  • Visko padalinimais išplečiame betką ligi visko; atvaizdais kažką ligi visko; aplinkybėmis kažką ligi betko; pagrindimu nieką ligi kažko; įvardijimu nieką ligi betko; pasakojimu nieką ligi visko.

Lūkesčiai ir troškimai

  • Troškimai kyla iš pasąmonės, o lūkesčiai iš sąmonės - ko laukiame. Teigiami jausmai kyla kada jie negali nesutapti. Kartu, mes galime turėti lūkesčius, tad galime turėti vidų ir išorę, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiams, kad išorė slenka vidun. Tad išorės požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu reiškia, kad yra išorė ir vidus (nes yra išorinis požiūris) ir kad akivaizdžiai nėra trikdžio - poslinkis iš išorės į vidų įvyko.

Sąmoningumo tyrimas

Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais

Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? plėtojasi Dievo šokiu, kuriuo Dievas įžvelgia asmenis. Dievas Tėvas įžvelgia, "Aš esu Dievas"; Dievas Sūnus įžvelgia, "Tu esi Dievas"; Dievas Dvasia įžvelgia, "Tai yra Dievas". Tokiomis įžvalgomis išsiskiria žinantis Dievas (Tėvas, Sūnus, Dvasia) ir jų žinomas asmuo, nežinantis, užtat tiriantis Dievas. Pradžioje žinantį ir nežinantį Dievą skiria niekas, tačiau toliau šiomis įžvalgomis juos atitinkamai skiria kažkas, betkas ir viskas. Žinantis Dievas yra santvarkoje, o jo aptariamas asmuo, nežinantis Dievas lieka už santvarkos, tad būtent į santvarką vis giliau besiskverbiantis, žinantis Dievas išreiškia Dievo žinojimą. O tas žinantis Dievas yra asmenyje įžvelgiamas dieviškas vienumas: asmens vienumas Manyje - vienų vienumas, asmenybės vienumas Tavyje - bendras žmogus, pasaulio vienumas Kitame - plazdenanti dvasia. Vienumas yra Dievo žvilgsnis, o tyrimas yra Dievo požiūris. Dievo žvilgsnio vienumą išsako žmogaus trejybės ratas. Juo Dievo žvilgsnis grindžia Dievo vienumą, visų Dievo kampų vienumą, už santvarkos.

Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Dievo tyrimas ir jo atsiskleidimas

  • Mūsų amžinu gyvenimu, mūsų (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
  • Dievo požiūris išsiskleidžia Dievo tyrimu.
  • Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.
  • Išsiskiria nežinojimas, Dievas asmenų tyrimais išgyvenantis visko žinojimą, ir žinojimas, išsakytas tyrimus grindžiančiomis apytakomis. Kiekviena apytaka atspindi šį santykį, tad pusė apytakos - 12 požiūrių - nusako asmenį pirm santvarkos, ir kita pusė - 12 požiūrių - nusako žinojimo santvarką.
  • Dievo žinojimas auga Dievui išeinant už savęs į save, Tėvui artėjant prie Sūnaus: iš pradžių juos skiria viskas - Dievo savastis, toliau betkas - Mano savastis, kažkas - Tavo savastis ir niekas - Kito savastis, taip kad Kitu Dievas sutampa su savimi.
  • Kiekvienas požiūris reiškiasi dviem asmenimis, pavyzdžiui, Dievas Tėvas yra Dievas už sąlygų, be savasties, taip pat Aš sąlygose, kaip savastis.

asmuovalių santykisvienumo sampratavienumo DievastyrimasapytakasandaraDievo raiškalygties lygmuo
Dievasjokia valiavisuomenės daliaDievasAr Dievas būtinas?Dievo šokisDievasdvasia
bendra valiaasmenų daliavienų vienumasdorovės tyrimas: Kas aš esu?pasirinkimų malūnaspožiūrių grandinėgerumassandaroje
Tuskirtingos valiosasmenų troškimaibendras Žmoguspaskiri žinojimo rūmų tyrimai, paskirų mokslo šakų apžvalgosžinojimo rūmai gyvenimasatvaizdais
Kitassuvestos valiostrokštama visuomenėplazdenanti DvasiaKaip žmonėms vienas kitą labiau mylėti?maldos mokslas3 kalbosamžinas gyvenimasatvaizdų vieningumas

Sąmoningumo pakopos

  • Sąmoningumas: troškimų ir netroškimų derinimas.

Troškimai

  • Troškimai išsako, kiek nežinantis Dievas yra išėjęs už savęs į žinantį Dievą. Apimtis (niekas, kažkas, betkas, viskas) skiria nežinojimą ir žinojimą.
    • Iš pradžių nesiskiria žinojimas ir nežinojimas - juos skiria niekas.
    • Toliau išsiskiria, ką žinome ir nežinome, atsiranda kažkas.
    • Toliau išsiskiria paskiras žinovas ir bendrasis žinovas, atsiranda betkas.
    • Toliau išsiskiria santykiai tarp paskiro ir bendrojo žinovų, tų santykių asimetriškumas, atsiranda viskas.
  • Tokiu būdu žinovų požiūriais - pasaulio (jokiu požiūriu), asmenybės (vienu požiūriu), asmens (dviem požiūriais) ir Dievo (trimis požiūriais) išsiskiria nežinojimas ir žinojimas, atsiveria Dievo, Mano, Tavo ir Kito būklės. Pasaulio (joks) požiūris grindžia Dievo būklę, o Dievo (trejopas) požiūris grindžia Kito būklę. Nes Dievas įžvelgia tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, ir mes tuo pačiu galime tai įžvelgti. Matematikoje atitinkamai galime pridėti židinį (už mūsų) ir visybę (Dievą mumyse).
  • Troškimas yra ryšys su mūsų gelmėmis, su tuo kas už mus giliau ir mus grindžia. Tad Dievas išeina už savęs į mus, į savo gelmes. Keturias gelmes nusako troškimo apimtis atitinkantys veiksmai +0, +1, +2 ir +3.

Asmenys

  • Kas yra asmenys?
    • Asmenys yra troškimai, tačiau juos nusako, apibrėžia netroškimai, jų savastys, jų papildiniai, tai kas jie nėra. Dievas yra savarankiškumas, kurį nusako kūno poreikiai. Aš esu užtikrintumas, kurį nusako proto abejonės. Tu esi ramumas, kurį nusako širdies lūkesčiai, tad tu esi riba tarp to, kas manyje ir kas už manęs. Kitas yra meilė, kurią nusako valios klausimai, tad mylime Kitu.
    • Asmenys yra nežinojimo ir žinojimo apimtys. Jie nežinojimą ir žinojimą išskiria, taip pat ir sieja.
    • Asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas - yra apibrėžiami santvarkos pagrindu. Dievas yra pirm santvarkos, tad jisai viskuo atsiskyręs nuo savęs, esančio santvarkoje. Tuo tarpu Kitas yra būtent santvarkoje, tarp jos duženų. Tad Kitas nesiskiria nuo savęs ir gyvena tiesiogiai. Jo nežinojimas ir žinojimas sutampa. Kitaip tariant, Kitą nuo santvarkos skiria niekas, Tave skiria kažkas, Mane skiria betkas, ir Dievą skiria viskas.
    • Asmenys yra sąmoningumo lygmenys.
  • Kaip iškyla asmenys?
    • Asmenys iškyla apimtyse išskiriant mylintį ir mylimąjį, suvokiantį ir suvoktąjį, žinantį ir žinomąjį, nežinantį ir nežinomąjį, trokštantį ir trokštamąjį.
  • Kaip atsiskleidžia asmenys?
    • Asmenys atsiskleidžia savo nežinojimais, savo tyrimais, kuriais išgyvena atitinkamas apytakas. Savo tyrimais kartu atskleidžia savo prielaidas.
    • Asmenys vis artimiau išgyvena gyvenimo lygtį. Gyvenimo lygtis (Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas) yra iš vidaus išgyvenama keturiais asmenimis: dvasia (Dievu), sandara (manimi), atvaizdais (tavimi), vieningumu (kitu). Tad kiekvienas asmuo išgyvena savaip tą visus asmenis apibrėžiančią gyvenimo lygtį.
  • Kaip išgyvename asmenis?
    • Asmenys yra apibrėžti iš santvarkos išeities taško (žinojimo apimtimis) tačiau juos klausimais išgyvename iš už santvarkos esančio išeities taško.
    • Asmuo išgyvena sąlygas (žinojimą, pasąmonę) kaip savastį, kaip savo ryšį su savimi. Sąlygų apimtis apibrėžia asmenį ir jo sąmoningumo lygį. Dievas išgyvena tiesiogiai, be savasties. Požiūrių skaičius nusako netroškimą, kurį išgyvename atjausdami.
      • Dievas jokio požiūrio neišgyvena.
      • Aš išgyvenu savastį (požiūrį - padalinimus),
      • Tu išgyveni savasties savastį (požiūrį į požiūrį - atvaizdus ir aplinkybes), ir
      • Kitas išgyvena savasties savasties savastį (požiūrį į požiūrį į požiūrį - kalbas).

Pasirinkimo pagrindas

  • Vienumo ir savasties pasirinkimo pagrindimas.
    • Žinojimo ir nežinojimo išskyrimas leidžia jų apimtims plėtotis. O tai yra sąmoningėjimas.
    • Nežinojimas yra dvilypis ir išskiria žinojimą, tad atveria sąmoningėjimą. O žinojimas kaip toks yra vienalypis. Tiktai sąmoningas žinojimas (kodėl) prilygsta nežinojimui ir jį atskiria.
    • Dvilypumas. Dvilypis požiūris glūdi būtent mūsų išgyvenimuose, būtent mūsų brandoje. Dvilypis požiūris yra atsitokėjus, žiūrint iš šalies, nes tuomet matosi tiek pradžia, tiek pabaiga. O išgyvenant virsmą, užmirštame ištakas ir lieka vienareikšmiškas pasaulio požiūris. Tad svarbu vis prisiminti ir pripažinti ištakas, visko aplinkybes.
  • Kas yra vienumas?
    • Vienumas yra pirm asmenų, bendras išeities taškas, nepaskirtas paskiriems asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam. Vienumas esame Mes. Vengiu sakyti Mes, neminu jo be reikalo, nes kalbu už save, ir manau taip pritinka šviesuoliui. Mes esame tarsi Dievo Dievas. Mes atsiradome, kai atsirado bendras reikalas. Tuo išsiskyrė žmonija.
    • Dievo šokiu iškyla trys vienumai: Dievo, asmens ir asmenų. Vienumai yra sąmoningumai, siejantys įsijautimą (buvimą) ir atsitokėjimą (nebuvimą).
  • Koks yra vienumo pagrindas?
    • Vienumas yra už santvarkos, tačiau jo pagrindas turi būti santvarkoje. Tas pagrindas yra valių atskyrimas. Užtat santvarkoje yra sandara atskiranti jokią, vieną, dvi ar tris valias. Sąmoningumams atitinkamai auga. Užtat gali būti balsų, valių sutarimas tiek viename asmenyje, tiek bendruomenėje.
    • Vienumo pagrindas yra gerumas, laisvumas. Dievo šokyje šeši neigiami įsakymai nusako gerumą, o keturi teigiami įsakymai nusako Dievą. Jie prilygsta vienas kitam - jų santykis nusako gyvenimą ir amžiną gyvenimą.
    • Kai yra suderinamos trys valios, tuomet gali būti pagrįstas Dievo šokis. Juk jisai grindžiamas trim kampais. O jame žmogaus trejybė yra Dieve glūdinčių sąlygų prileistas trejybinis pagrindas. Užtat tokiu būdu sąmoningumas leidžia Dievui save pagrįsti. Sąmoningumu išaiškėja, išryškėja Dievo pagrindimas.
  • Mūsų vaidmuo
    • Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Jisai Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Užtat klausimas ar tose sąlygose iškylantis būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
    • Amžinas gynimas reiškiasi kūnu, išmintis reiškiasi protu, gera valia reiškiasi širdimi, Dievo valia reiškiasi valia.
    • Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
    • Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
    • Dorovė iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas, vykstantis mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?
    • Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.
    • Pirmapradžio Dievo pasirinkimai yra likiminiai. Jisai plėtoja visas galimybes. Mumis atsiveria laisvos valios pasirinkimai. Užtat mumis jisai yra laisvas ir gali plėtoti paskiras galimybes. Tai primena skirtumą tarp kvantinės mechanikos ir klasikinės mechanikos.
  • Mes ir Dievas vienas kitą papildome.
    • Dievas įsijaučia (visko) nežinojimu (savo žvilgsniu) ir atsitokėja (visko) žinojimu (savo požiūriu). O mes atvirkščiai įsijaučiame žinojimu ir atsitokėjame nežinojimu.
    • Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.
  • Koks amžino gyvenimo vaidmuo?
    • Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
    • Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
    • Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
    • Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.

Asmenys išplečia Dievo tyrimą savo nežinojimu priimdami jo požiūrį, jo žinojimą.

Nesąmoningai mylėti Dievą (sąmoningumą) ar sąmoningai mylėti Kitą (sąmoningėjimą)

  • Kokiu pagrindu renkamės Dievą ar Kitą
    • Mes mylime Dievą priimdami Dievo žvilgsnį. Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį.
    • Nesąmoningai gyvendami (žinojimu) gyvename vienoje iš keturių apimčių, vienu iš keturių asmenų, tad savaime atsiskleidžiame, ar nesąmoningai renkamės save, ar Dievą (vienumą) už mūsų. Tai meilė Dievui - mylime Dievą vietoj savęs - tai sąmoningumas. Tačiau kuomet sąmoningai renkamės, tuomet šešiais būdais lyginame apimčių porą, užtat tuomet svarbiausia vienytis Kito pagrindu, laisvų valių suvedimo pagrindu, šviesuolių bendrystės pagrindu. Tai meilė artimui, dorovė - mylime artimą kaip save - tai sąmoningėjimas.
    • Dievo požiūrį galime priimti dvejopai, mylėdami Dievą, ir atsiskleisdami kartu su juo, arba mylėdami Kitą, ir sąmoningėdami kartu su juo. Yra du lygiagretūs vienumo pagrindai:
      • besąlygiškumas (meilė Dievui) - nulybė (Dievo nežinojimas)
      • sąlygiškumas (meilė artimui) - vienybė (visko žinojimas - Kito žinojimas, nešališkas žinojimas).
    • Reikia mąstyti išeities tašką, būtent Dievo, iš kurio viskas išplaukia, ir taip pat mąstyti iš šalies, ką mes visi pašaliniai išgyvename, kaip visi amžinai bręstame, koks mūsų bendras vienumas, į kurį viskas susiveda.
  • Kito privalumai
    • Dievo požiūris plačiausiai atsiskleidžia Kitu, tad maldos mokslu.
    • Dievui (jo visko nežinojimui) prilygsta Kitas (jo žinojimas visko). Dievo atžvilgiu, būtent Kitu žinojimas tampa nešališku. Užtat būtent Kitas gali liudyti Dievo buvimą. Būtent Kitas (Sūnus, mes) yra tas suvesties taškas, kuriuo Dievas žino viską. Visko žinojimas nusako Dievo požiūrį, grindžia gyvenimo lygtį ir susidėlioja tyrimais - apytakomis.
    • Amžinu gyvenimu galiausiai gyvename Kitu. Tai mūsų brandos pilnatvė. Dievas savo tyrimu bręsta apimtimis ir atitinkamais asmenimis. Jisai pradeda nieko žinojimu ir nieko nežinojimu, o baigiasi Kitu - visko žinojimu ir visko nežinojimu. Atitinkamai išauga skirtumas tarp Dievo ir gerumo.

Vieningumas

Gyventi vieningumu, tai tenka vis naujai atsisakyti savęs, išeiti už savęs, nes keičiasi, kas už mūsų, tad ir vieningumas, ir mes patys keičiamės, bręsdami.

Vieningumą įvairiai pripažinti

  • Dievas ir Aš esame viena -> vieningas Dievas; Dievas ir Aš ir Tu esame viena -> vieningas Asmuo; Dievas ir Aš ir Tu ir Kitas esame viena -> vieningi Asmenys..

Vieningumą pripažinti Dieve, ne asmenyje. (Teisingumas, susilaikymas, žavesys, drąsa).

Mūsų paskiri požiūriai yra paskiri išėjimai už savęs. Svarbu, kad jie visi pasiduoda požiūrių bendrystei taip kad įsipaišo į didįjį Dievo tyrimą, jo išėjimą už savęs.

Santykis su santvarka

  • Dievo asmenų santykis su santvarka
    • Tėvas yra už santvarkos. Sūnus yra kitoje pusėje santvarkos, jos gelmėse. O Dvasia juos abu supranta, kaip esančius santvarkoje.
    • 10 Dvasios raiškų yra išsiaiškinimai santvarkoje, o 8 Sūnaus raiškos yra išsiaiškinimai už santvarkos. Juk Sūnus išsiaiškina dar neįsigalėjus santvarkai, tuo tarpu Dvasia žiūri iš šalies, jau esant santvarkai. Žmogaus trejybės ratas taip pat vyksta neįsigalėjus santvarkai. Žmogaus trejybės ratas tad papildo Sūnaus 8 raiškas ir jas kartu papildo žinojimo rūmų židinys - Sūnaus pilnatvė. (Tačiau ar trejybės ratą neturėtų papildyti "pakankamas Dievas"?) O Tėvo raiškos sieja tai kas santvarkoje ir už santvarkos, tad santvarkai priskirtina pradžia (nepriklausomo tyrimo išsiaiškinimo būdas) ir pabaiga (aplinkybių išsiaiškinimo būdas). Tad pradžia yra santvarkos tuštuma, o pabaiga yra neišsemiamumas to, kas už santvarkos.
  • Vienumo išgyvenimas santvarkoje
    • Tokiu būdu, tai kas yra už santvarkos, ką Sūnus ir mes išgyvename, iš tikrųjų yra apimta santvarkos. Mes "išgyvename" santvarką savo nežinojimo pertekliumi, savo dvasios pertekliumi, malonės pertekliumi. O pati santvarka pasižymi teisingumu, ne pertekliumi. Pertvarkymai savo tarpais derina malonę ir teisingumą.

Dievo valios vykdymas

Kas yra Dievo valios vykdymas?

  • Nusileisti Dievui ir jam atsiverti. Dievo besąlygiškai tiesai mes savo laisve esame reikalingi atsverti jo besąlygiškos būklės primestumą. Tad turime būti tiek sąlygiški, tiek laisvi, užtat turime laisvai susiderinti su jo požiūriu. Ir nors truputį jam nusileisdami mes atveriame jam langą per mus. Tai ir yra Dievo valios vykdymas - ir kaip tai vykdome paklusdami, tikėdami ir rūpindamiesi? Išmąstyti šešerybe, kaip jinai derina besąlygiškus ir sąlygiškus santykius? Šešerybė leidžia vykdyti Dievo valią, tačiau septynerybė suteikia papildomą laisvę, kuria Dievo, kaip tokio, nėra ir mes patys sprendžiame. Yra tiktai Dievo aidas - sąlygiškas gerumas. Gerumą jaučia pasąmonė, o sąmonė jaučia negerumą, tad reikia vadovautis sąmone.

Kaip renkamės tarp savo valios ir Dievo valios?

  • Sąmoningumas sieja įsijautimą (mano valią) ir atsitokėjimą (Dievo valią), leidžia laisvai rinktis.

Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas

  • Dievo valią vykdome paklusdami, tikėdami, ar rūpėdamiesi.
  • Paklusdami einame keliu; tikėdami sekame einantį keliu; rūpėdamiesi mums rūpi nusigauti ten kur kelias veda.
  • Rūpėjimas - abejonės, tikėjimas - lūkesčiai, paklusimas - vertybės.
  • Dievo valios vykdymas veda poslinkiais link sąmoningumo - rūpėjimas iš kūno-pasaulio į protą-asmenybę; tikėjimas iš proto-asmenybės į širdį-asmenį; paklusimas iš širdies-asmens į valią-Dievą. Kaip iš to iškyla trejybės ratas?
  • Vienumas: asmens paklusimu - Dievo vienumas, asmenybių tikėjimu - asmens vienumas, pasaulio rūpėjimu - asmenybių vienumas. Tokiu būdu vienumas yra pagrįstas plačiau, už ribų, kaip ir dera. Ir yra trys tokie platesni pagrindai. Tad vienumo pagrindas yra išėjimas už savęs. Išorinis požiūris yra vienumo sąlygos, o vidinis požiūris yra tų salygų išpildymas ne sąlygiškai, o besąlygiškai, iš esmės. Tad išoriniai požiūriai išsako sąlygas tačiau jų išpildymas privalo būti besąlygiškas. Tai ir yra įsisavinimas. Ir atitinkamai, atmetus neigiamų jausmų galimybę, suskamba žmogaus dorybė.

Šešerybės atvaizdai

  • Įsisavinimu Dievo valia pasipildo žmogaus valia, užtat įamžinimu Dievo valia papildo žmogaus valią.

Dievo valios vykdymas vidiniais požiūriais išsako žmogaus ribas

  • Dievo valios vykdymas vidiniais požiūriais išsako žmogaus ribas, kas jo vidus ir kas jo išorė. Tai ribos tarp asmenų: paklusimas nusako ribą tarp Dievo ir asmens - asmuo paklūsta Dievui; tikėjimas nusako ribą tarp asmens ir asmenybės - asmenybė tiki asmeniu; rūpėjimas nusako ribą tarp asmenybės ir pasaulio - pasaulis rūpi asmenybei.
  • Vidiniais požiūriais pasirinkdami atsisakome Savo laisvės. Užtat sukuriame abipusę laisvę - savo ir kito - pripažįstame kitą už mūsų.

Išoriniai požiūriai išsako žmogaus laisvę

  • Išoriniai požiūriai nurodo žmogaus dorovinę laisvę paklusti ar nepaklusti, tikėti ar netikėti, rūpėti ar nerūpėti. Nepaklusimas (puikybė?), netikėjimas (stabmeldystė?), nerūpėjimas (apatija) yra nuodėmės pagrindai. Palyginti su nuodėme šventajai Dvasiai - nepasimokyti, ne spręsti apie medį pagal vaisių.

Atsiskleidimo eiga asmenimis

  • tai paklusti (Dievas vietoj asmens), tikėti (asmuo-sąmonė vietoj asmenybės-pasąmonės) ar rūpintis (asmenybė vietoj pasaulio)
  • Dievas atsiskleidžia dvinariu medžiu, o žmogus trejybės ratu.
  • Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Ir naujai ir toliau Dievu.

Vykdyti Dievo valią

  • gyventi trejybės ratu kai nėra ryšio su Dievu, trūksta dvasios, nusistovi sandara.
  • įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Išorinis požiūris, tai vieningumo sandara, o vidinis požiūris, tai vieningumo dvasia. Teigiami jausmai, tai vieningumo atvaizdai, o dorybės, tai vieningumo vieningumas, nes tai visakame, tik daugiau ar mažiau.
  • tai išeiti už savęs į save, trejybės poslinkiu
  • tai priimti besąlygiško Dievo meilę
  • tai būti viena su besąlygišku Dievu
  • atvirumas besąlygiškumui yra besąlygiškas buvimas viena, esme

Išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu teigiamą jausmą įamžina dorybe. Kaip tai suprasti? Teigiamą jausmą jaučiame tada, kada neigiamas jausmas neįmanomas dėl trijų priežačių - neturime vidaus (žavesio atveju), neturime neigiamų lūkesčių (meilės atveju), neturime išorės (artimumo atveju). Ir tuomet neįmanoma trejybės ratui sukti priešinga linkme - ar suveikti nedėsningai - ji privalo suktis teisinga linkme. Kaip šiedu neįmanomumai susiję? Ir šv.Dvasios išmintis (neturėjimas vidaus) susijęs su Tėvo paklusnumu, ir panašiai? O gal paklusnumas susijęs su šv.Dvasia?

Šešerybė išsako ribos buvimą ir nebuvimą. Nelaukiame (ko trokštame) nes nėra ribos: nėra vidaus (nėra bjauresio), nėra išorės (nėra baimės), nėra tokio lūkesčio (nėra neapykantos) nes nėra ribos tarp troškimo ir lūkesčio.

dorovėDvasiosSūnausTėvo
veikiameKą?Kaip?Kodėl?
elgiamėsprotuširdimivalia
derėtųišmintimigera valiaDievo valia
renkamėsišmintį vietoj betkogerą valią vietoj pasirinkimoDievo valią vietoj savo valios
netroškimų atsakaisdvejonėmisgėrio kryptimisaštuongubu keliu
Puoselėjame vienumąasmenųasmensDievo
Vidiniu požiūriu vykdome Dievo valiąrūpėjimutikėjimupaklusimu
kaip įgyvendintirūpėtitikėtipaklusti
vertybėspareiga rūpėjimas artimumas nuoširdumasištikimybė tikėjimas meilė viltisteisingumas paklusimas žavesys drąsa
kalbospagrindimasįvardijimaspasakojimas
aštuongubo kelio atmainosTėve mūsųšv.Petro raktai į dangųPalaiminimai
laipsnynaimatematiniai įrodymo būdailinksniaiporeikiai
kalbų netroškimaijauduliaidvejonėstenkinimai
pagrindasžinojimo rūmaipasirinkimų malūnasDievo šokis
sąmoningumo raiškaklausimusąmone, pasąmonenusistatyti, vykdyti, permąstyti
Išgyvename veiksmą+1+2+3
sąmoningumasvienu požiūriudviem požiūriaistrimis požiūriais
Pasipildomepožiūriupožiūriu į požiūrįpožiūriu į požiūrį į požiūrį
bręstipadalinimaisatvaizdais, aplinkybėmis3 kalbomis
Išgyvename trejybės narįpermąstomevykdomenusistatome
Suvokiamegyvenimas nebūtinai teisingasaš nebūtinai tobulasDievas nebūtinai geras
takoskyraAr įmanoma teisingai elgtis? Ar gyvenimas teisingas?Ar gyventi asmeniu-sąmone ar asmenybe-pasąmone?Ar turim ryšį su Dievu ar neturim? Ar nesam ar esam Dievas?
Dorovė remiasidešimt Dievo įsakymųaštuonerybeDievo trejybe
tikslas: vienumas, branda, sąlygos(daug) asmenybių (bendrystės)(ir pasaulio)asmens (ir asmenybių)Dievo (be savęs)(ir asmens)
brandasavimitavimikitu
atvirumasDievui ir sausau ir tautau ir kitiems
prasmėpermąstytivykdytinusistatyti
renkamėsširdies tiesą vietoj pasaulio tiesosblogąjį vaiką vietoj gerojoDievą vietoj savęs
dorovės raiškadorovės liūnaspamokslas nuo kalnodešimt Dievo įsakymų
dorovės trūkumasgyventi tarsi būtumėme vienapaskiram žmoguinepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl

Ketverybė eina viena kryptimi iš Ar į Kodėl, o trejybė eina priešinga kryptimi: nusistatyti (Kodėl), vykdyti (Kaip), permąstyti (Koks). Įdomu, kad trys kalbos apverčia netroškimų eilės tvarką, nes pasakojimas susijęs su poreikiais.

Iš gyvenimo patirties

Dorovės pavyzdžiai

  • Rinkti dorovės pavyzdžius, su tikslu, atpažinti Dievo išmintį. Sugebėti atpažinti ir rašyti šventraštį.
  • Mokėti pačiam užsiimti.
  • Ieškoti Dievo, su juo bendrauti.
  • Ieškoti teigiamo užsiėmimo, vietoj, kad vien kovoti su neigiamais.
  • Diegti gerus įpročius, rauti blogus įpročius.
  • Lavinti valią.
  • Mokytis, ypač tų dalykų, kurie padeda mokytis.
  • Ieškoti giluminių priežasčių
  • Prisiversti, tik tada, pasidžiaugti
  • Atsiduoti, pasišvęsti
  • Būti dėkingam
  • Gyventi sakramentais
  • Gilintis į šventąjį raštą
  • Atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis
  • Priversti save vietoj, kad būti priverstam gamtos, visuomenės ar Dievo.
  • padalinimais vengti ginčų
  • atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

  • Sieti (savo, Dievo, artimo, priešo) savastį pirm ir po brandos, tad išplėsti savastį.
  • Gyvybės dėsniai: ryškus židinys, ryškios ribos, ryškūs lygmenys. Pastarasis, tai skurdžiadvasių bendrystės pagrindas. O persekiojami dėl teisybės yra didžiadvasiai, kankiniai.
  • Meilė mus atveria brandai. Meilė yra brandos sąlyga, nes parengia augimo lygmenis.
  • Siejimo pagrindas, tai bendrumas. Žmogaus siejimo pagrindas, tai bendras žmogus. O siejimo pagrindas aplamai, tai Dievas.
  • Laikytis 10 Dievo įsakymų
    • Mylėti Dievą, priešą, besąlygiškai - būti viena su visais
    • Myleti save, artimą kaip save patį - būti viena su savimi
      • Neatkirsti kūno, proto, širdies (jausmų) ir dvasios (valios, vertybių) - laikyti vienos savasties.
      • Mylėti artimą, tai įveikti paskirumą, gyventi ne viena, ne paskirai, ne sandara.
  • Būti viena - gyventi besąlygiškai visose sąlygose

Iš Dievo išmokau:

  • Mylimąją mylėti širdingai, visa širdimi, visu protu, visu kūnu, visa valia, juk aš tam sukurtas, ir taip suvoksiu, kaip mylėti Dievą ir kitus. Ir joje yra gera sėkla į kurią visada atsiremsiu, kaip į Dievą.

Kaip negyventi


Tėvo dorovė - nusistatyti - asmuo (kaip) paklūsta Dievui (kodėl)

Dievo vienumas - Kodėl derėtų veikti - Ar nesam ar esam Dievas? Turim ar neturim ryšio su Dievu?

Įsiklausome ir pajuntame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime

Tėvo dorovė

  • Išsako tarpą tarp Dievo ir sąmonės.
  • Paklūstame - atsisakome savęs vardan Dievo, jo vieningumo.
  • Tuomi pripažįstame, kad Dievas nebūtinai geras.
  • Tuomi esame viena su Dievu.
  • Paklusti; gyventi vieningu Dievu; gyventi Dievu, dvasia; išsakyti savastį padalinimais
  • Tėvo dorovė yra rinktis gyventi amžinai vietoj kad šiaip gyventi.
  • Tai yra mūsų "kodėl" - mūsų Dievas, kaip jį kiekvienas asmeniškai suvokiame.
  • Tėvo dorovė yra amžiną brandą puoselėti paklusimu, kaip Dievo vienumą, kad visiškai paklustų.
  • Tėvo dorovę išsako: Teisingumas, paklusimas, žavesys, drąsa. Teisingumą grindžia Dievo nevienumas, tačiau jį įsisavindami, kaip paklusimą pripažįstame Dievo vienumą - žavesį kurį įamžiname drąsa, kuria pripažįstame ir išsakome Dievo nevienumą.
  • Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose. Įsijungti į Dievą, jojo atsiskleidimą, kūrybą, savastį, brandą.

Aštuongubas kelias: Ar turime ryšį su Dievu?

Aštuongubas kelias

  • Nuliniu požiūriu gyvename Dievu
  • Požiūriais 1-3 išgyvename ryšį su Dievu
  • Požiūriais 4-6 išgyvename ryšio su Dievu neturėjimą
  • Septintu požiūriu išgyvename Kitą.

Valia (aštuongubu keliu, tad ir trimis kalbomis) patys sprendžiame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime.

Valia (aštuongubu keliu) susigaudome ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime. Kada yra ryšys su Dievu, mes galime gyventi ne tik valia, bet ir širdimi, protu ir kūnu, nes kiekvienu atveju galime atsiremti į Dievą.

  • Gyventi nuliniu požiūriu (troškimais, branda), septintu požiūriu (tarpu, Kitu), taip pat dėsnius (netroškimus, savastį) taikyti ryšium su Dievu, ne pasauliu
    • Dievo valia (Kitu) - aštuongubu keliu: Tėve mūsų, šv.Petro raktais į dangų, Palaiminimais (trejybės dvasia - nusistatyti, vykdyti, permąstyti). Gyventi Dievo valia, ne savo valia.
    • gera valia (Tavimi) - lūkesčiais, gėrio kryptimis (dvejybės dvasia - Dievas ir žmogus). Gyventi gera valia, ne pasirinkimais.
    • išmintimi (Manimi) - dvejonėmis - maldos rūšys, kaip bendrauti su smurtingaisiais (vienybės dvasia - klausimu). Gyventi (Dvasios) išmintimi (Dievo žinojimu), ne betkuo (savo žinojimu).
    • amžinu gyvenimu (Dievu) - tenkinimais, Aš esu (nulybės dvasia). Gyventi amžinu gyvenimu, ne kūno gyvybe.

Turėti ryšį su Dievu

neturime ryšio su Dievuturime ryšį su Dievu
esame neviena, atskirtiesame viena
daliniu vienumu, vykdome dalinį, sąlygišką tyrimą, atkarpėles, po truputį, žmogaus trejybės ratudalyvaujame amžiname, besąlygiškame, sąlygas plėtojančiame Dievo tyrime Dievo trejybe, ar Dievas mus visus pasieks?

Ryšys su Dievu reikalingas asmenybei - ne-Dievui. Bendram žmogui, asmeniui, nereikia ryšio nes jis pats gyvena Dievu.

  • Kai bendrauju su Dievu malda, tai esu asmenybė, paskiras žmogus. Ir jisai bendrauja su manimi būtent mano asmenybe, kaip aidas to, kas man asmeniškiausia, širdingiausia. Užtat jam be galo svarbu ko aš, kaip asmenybė, noriu, ką myliu. Ir būtent kaip asmenybė galiu mylėti visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia. O kai esu bendras žmogus, tada man ryšys su Dievu yra nereikalingas, tiktai jo globa, kad galėčiau gyventi trejybe, kad galėčiau atsisakyti savęs, išeiti už savęs. Užtat gerasis vaikas būtinai išeis už savęs kai nejaučia ryšio su Dievu, nes jisai tada gyvena bendru žmogumi. O blogasis vaikas turės įveikti save, savo asmenybę, savyje rasti bendrą žmogų, o tai labai sunku, ir baisu, ypač jei nejaučia Dievo globos.
  • Būtent asmenybė turi ieškoti Dievo.
  • Užtat būtent per pasąmonės langą ieškome ryšio su Dievu, ieškome atspindžio už savęs ir savyje.
  • Asmuo, tai veidrodis siejantis, atspindintis Dievą už mūsų ir Dievą mumyse. Mes savo veidrodį, savo asmenį, savo asmenybę taip išpuoselėjame jog atitiktų Dievas už mūsų ir Dievas mumyse. Sūnus žvelgia į Dievą už mūsų, o Tėvas žvelgia į Dievą mumyse. Pirmumą tenka teikti Dievui mumyse. Taip kad negalime mylėti Dievo nesuvaržę jo žiaurumo, nemylėdami artimo. Mūsų asmenų vieningumas tarpusavyje grindžia Dievo vieningumą. Lęšyje atsispindi ir sutampa Dievo (Tėvo) požiūris, klausimas ar jisai būtinas, ir Sūnaus atsakymas, kaip gyventi.

Dviem skirtingais būdais išryškiname save: lyginame save su Dievu (tad, besąlygiškai, aš kaip toks, visa savo apimtimi) ir lyginame save su savimi (trejybės ratu - sąlygiškai, kiek aš skiriuosi nuo savęs, koks skirtumas).

  • Pažinti save, kad galėtum atsisakyti savęs, išeiti už savęs
    • atskirti save ir Dievą
    • ištirti savo proto ribas
    • pažinti save, atsakyti 12 klausimų, jie aplinkybėmis apibūdina mūsų savastį, tuo pačiu, kaip galim išeiti už savę

Jei turime ryšį su Dievu, tai gyventi jo požiūriu, vykdyti jo valią, plėtoti šviesuolių mokslą, kalbą, santvarką, bendrystę

Turint ir neturint ryšio su Dievu

  • Kai yra ryšys su Dievu (21 raiškos), tai rinktis Dievą. Kai nėra ryšio su Dievu, tai tiesiogiai gyventi Dievu (trejybe).

Turint ryšį su Dievu:

  • Savanoriškai išorinį požiūrį įsisaviname vidiniu požiūriu. Tai šešerybės atvaizdo nusakyta gyvenimo prasmė.
  • Kai turiu ryšį su Dievu, tai nesu Dievas. Renkuosi Dievą (kad jis būtų, veiktų, mąstytų) vietoj savęs.
  • Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes.
  • Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.
  • Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).
  • Kai yra ryšys su Dievu, yra dvasia - tai išeiti už savęs į Dievą - rinkti Dievą vietoj savęs
  • Atvirumas yra vieningumo sustatymas, atpažinimas ir atskyrimas (suprantančio, pasitraukiančio) Dievo Tėvo už mūsų ir iškylančio Dievo Sūnaus sandaroje, mūsų gelmėse. Sandara vyksta apibrėžimas. Renkamės ar gyventi dvasia, Dievo požiūriu.
  • Kai yra dvasia, ryšys su Dievu - tai atvirumas yra vieningumo sustatymas - tai atskyrimas savęs sandaroje ir Dievo už jos - išskyrimas suprantančio Dievo (už sandaros) ir suprasto Dievo (sandaroje) - gyventi sandara, išryškinti jos galimybes - sandaroje ir už jos atpažinti Dievą - išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą už sandaros ir iškylantį Dievą Sūnų sandaroje - gyventi dvasia, Dievo požiūriu - Veiksmai mus praplėčia Dievo dvasia. Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą. Veiksmai atveria naują sandarą. Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys. - Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Sandara vyksta apibrėžimas.

Jei neturime ryšio su Dievu, tai patiems tikrinti save trejybe

Aukščiausiame sąmoningume - būtent Tėvo - jisai trokšta visko - trejybės ratas yra pasaulyje įstatytas.

Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis.

Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpindamasi. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.

Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė gyvena trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.

Sąlygiškas užsidarymas - galimybė pasitikslinti ir klysti

  • Mums pavyksta sąlygiškai užsidaryti - ir iš tiesų, mūsų išgyvenimai remiasi tuo užsidarymu, pasąmonės vykdiniais, kuriais Dievas nebūtinas - tačiau vis atsiveriame. Šešerybė išsako mūsų užsidarymą, mūsų sąlygiškumą, tad neaprėpimo Dievo šokio sandarų visų požiūrių, tiktai pagavimą jų bendrų esmių - paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.

Kai neturiu ryšio su Dievu, tai pats esu Dievas, veikiu trejybės ratu. Tyrinėtojas yra Dievas: sustato aplinkybes, pasitraukia ir laukia, tad stebi pasekmes. Dievo tyrimas yra vienkartinis, amžinas, o mūsų tyrimai yra daliniai, sąlyginiai.

  • Trejybės ratas iškyla kada neturime ryšio su Dievu. Tada mes patys gyvename Dievu. O Dievo trejybė reiškiasi sandaromis, kada turime ryšį su Dievu. Tai mūsų ryšys su Dievu už mūsų: Dievu Tėvu, Sunumi ir Dvasia.
  • Gyventi bendru žmogumi, ne paskiru žmogumi. Gyventi tarsi būtum vienas vienintelis žmogus, bendrybinis, už visus gyvenantis.
  • Neturėdami ryšio su Dievu - teigiamą jausmą įamžiname dorybe

Kai trūksta dvasios, kai nėra ryšio su Dievu, kai nusistovi sandara - tai atvirumas yra vieningumas; gyventi vieningai, esme; būti viena; išeiti už savęs; gyventi trejybės poslinkiu; gyventi kitu kampu, platesniu požiūriu; vykdyti Dievo valią.

Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia, valių susivedimas, dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė. Visko nežinojimas (Dievo žvilgsnis) ir visko žinojimas (pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris)

  • Atsakymas, kodėl Dievas būtinas.
    • Valių susivedimas (valia) yra atsakymas į klausimą, Kodėl Kitas yra? Dievo valia yra atsakymas į klausimą, Kodėl Dievas būtinas?
    • Valių susivedimas yra dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė, gebėjimas betkame ir įsijausti išgyvenimu, ir atsitokėti sąvokų kalba. Tai yra tiesos dvilypumas.
    • Visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas yra įkūnyti Dievą. Dievas (Dvasia) įsikūnija šviesuolių bendryste, juk tai yra žinojimas, atsakymas, gyventi klausimais, nežinojimu, amžina branda.
  • Dievo požiūris (Kito požiūris, visko žinojimas) prilygsta Dievo žvilgsniui (visko nežinojimui). Juos derina suvedimas, sąmoningumas, gyvenimas Dievu, gyvenimo lygtis.
    • Dievo požiūris yra visko atsakymas, susivedimas, susiklausymas. Suvesties Dievas yra nesąmoningo žinojimo Dievas, Dievo atsakymas. Suvedimas yra atsakymas, kad gyvename Dievu.
    • Dievo žvilgsnis yra visko nežinojimas. Jam prilygsta visko žinojimas, pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris, kuris yra būtent Kito požiūris, kuriuo visi galime būti viena. Išsiskleidimas vyksta Dievui išeinant už savęs į save. Kitas yra būtent ten, santvarkoje, kur išsikleidžia Dievo požiūris, tačiau Kitam - ir tuo pačiu, mums - gali trūkti sąmoningumo.
    • Nežinojimas yra dvasia, o žinojimas yra sandara. Daodejing pirmasis skyrius pasakoja, kaip jie kartu išsiskleidžia.
    • Visko nežinojimo (sąmonės klausimo) ir visko žinojimo (pasąmonės atsakymo) sutapimas yra dvejopas požiūris.
    • Asmenys visko nežinojimu (Dievo žvilgsniu) išgyvena visko žinojimą (Dievo požiūrį). Asmenys tad suveda visko nežinojimą ir visko žinojimą.
    • Besąlygiškumas (nežinojimas, sąmonė) yra nuo pat pradžių ir visakame išlieka. O sąlygiškumas (žinojimas, pasąmonė) atsiranda, vystosi, bręsta ir prilygsta besąlygiškumui, kaip jo raiška. Gyvenimo lygtis derina besąlygiškumo požiūrį ir sąlygiškumo požiūrį.
  • Kaip visko žinojimas suveikia.
    • Visko žinojimas suderina sąlygišką žinojimą ir besąlygišką nežinojimą nes viskas yra dvireikšmiška sąvoka. Viskas gali ribotis santvarka, taip kad Dievo nėra, arba jisai gali apimti ir Dievą už santvarkos. Tad jisai kaip sandara išreiškia Dievo tiriamąją veiklą. Jo keturi atvaizdai, troškimai, išreiškia tam tyrimui reikalingas būsenas. Taip pat gerumo du atvaizdai yra gyvenimas (mažėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas sutampa) ir amžinas gyvenimas (didėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas atskiriami). Tad gyvenimas turi šešis atvaizdus (nes sulygina Dievą ir gerumą, jų aplinkybes sudeda), o amžinas gyvenimas turi aštuonis atvaizdus (nes atskiria Dievą ir gerumą, jų aplinkybes daugina).
    • Visko žinojimas žino, kaip rasti tinkamą liudytoją - asmenį, kuris atitinkamos apimties klausimu paliudytų. Užtat visko žinojimas aprėpia visumą, o kartu žino betką.

Sūnaus dorovė - vykdyti - Asmenybė (koks) tiki asmenį (kaip)

Asmens vienumas - Kaip derėtų veikti - Šiaip gyventi ar amžinai bręsti? Gyventi žinančia pasąmone (asmenybe) ar nežinančia sąmone (asmeniu)?

Ar sąmoningumas atitrūkęs (Dievas nebūtinai geras)? Ar sąmoningumas įkūnytas mumis?

Ar sąmoningumas mus pranoksta? Ar ieškote už manęs platesnio požiūrio?

Dievą laikyti grynu sąmoningumu. Naujai apmąstyti šį amžino gyvenimo klausimą.

Sūnaus dorovė:

  • Išsako tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės.
  • Puoselėti asmens vienumą - sąmonės (nežinojimo, klausimo, gerojo vaiko) ir pasąmonės (žinojimo, atsakymo, blogojo vaiko) vienumą.
  • Amžiną brandą puoselėti tikėjimu, kaip asmens vienumą, kad tvirtai tikėtų.
  • Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje.

Tikėti; gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, kitu; išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis

  • gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
  • gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
  • geru vaiku, šviesuoliu
    • Turėti ko mažesnius nuotykius - gyventi pasąmone ko siauresnėje apimtyje - užtat gyventi sąmone - skurdžiadvasiais - kad trejybė suktųsi ko greičiau. Blogasis vaikas išgyvena vieną trejybės ratą. Gerasis vaikas jų išgyvena ko daugiau. Gerasis vaikas (sąmonė) galiausiai suteikia pirmenybę blogajam vaikui (pasąmonei) bet ko siauresnėje apimtyje, kad nereikėtų daug nuklysti. Tai geros valios rodymas.
    • pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtų verčiami nuodėmių ir nelaimių
    • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
    • gyventi sakramentais
    • gilintis į šventąjį raštą
  • malone, ne teisingumu
    • didėjančiu laisvumu, ne mažėjančiu laisvumus
  • Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis.
    • Ištikimybę grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami, kaip tikėjimą pripažįstame asmens vienumą - meilę kurią įamžiname viltimi, kuria pripažįstame ir išsakome asmens nevienumą.
  • Suvokti, jog aš nebūtinai tobulas.
  • Gyventi (Sūnaus) gera valia, ne pasirinkimais.
  • Nusileisti Dievui, kaip kad Jėzus nusileido Tėvui. Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.
    • Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
    • Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4).
  • Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą
  • Įsisavinti išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, įamžinti teigiamus jausmus dorybėmis
  • Jėzaus palyginimų turiniais: ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus
  • Šviesuolė atvira Dievui, tad pirmumą teikia gyventi turint ryšį su juo.
  • Remtis išsiaiškinimais, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga.
  • Didinti Dievo galimybes. Atvaizdai tai išsako dvejopai (didėjančiu laisvėjimu ir apimtimis).
  • Bręsti atvaizdais (visais 6 pokalbiais, pertvarkymis) ir aplinkybėmis (12 klausimų - savo vertybe, klausimais, svajonėmis).
  • Gyventi antitezėmis (dvejonėmis), taip asmeniškai įsisavinant Dievo įsakymus.
  • Negyventi pasąmone, negyventi taip, kaip mums patogu, o atsiplėšti nuo pasąmonės, nuo patogumų, ugdyti valią, gyventi sąmoningai.
  • John Muir žodžiais: Patogiai gyventi nepatogiai.
  • Dievas Sūnus nusileidžia Dievui Tėvui. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.
  • Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.
  • Gyventi (dangaus karalystės) tikėjimu: Kaip tiki, taip yra (gera valia) - ką randi, tą myli (gera širdis).
  • Atsirėmimai į Dievą. Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.
  • Nežinojimas reiškiasi klausimais, tad atsakymas neišbaigtas.

Gyvenimas ir amžinas gyvenimas

  • Gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas yra? Amžinas gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas būtinas?
Šiaip gyventiAmžinai bręsti
Gyventi žinojimu, sulaukimu, atsakymais, Dievu mūsų gelmėseGyventi nežinojimu, laukimu, klausimais, Dievu už mūsų
ĮsijaustiAtsitokėti
Gėrio ir blogio pažinimasGyvybė
Gyventi mažėjančiu laisvumu, nelaisve.Gyventi didėjančiu laisvumu, laisve.
Siaurinti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.Plėsti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.
Nebrandinti savęsBrandinti save
Gyventi mažesniu sąmoningumu (poreikių, abejonių, lūkesčių...)Gyventi didesniu sąmoningumu (vertybių, lūkesčių, abejonių...)
Gyventi vienareikšmiškaiGyventi dvireikšmiškai, papildomu požiūriu
Elgesys - elgtisDorovė - privalėti
Nesilaiko kelio, laikosi krypties, klaidų netaiso, taiso rečiau, nuklysta labiau, gyvena nekryptingai, kreipia dėmėsį papuolamaiLaikosi kelio, tikslina kryptį, taiso klaidas, taiso dažniau, nuklysta mažiau, gyvena kryptingai, kreipia dėmesį į savo dėmesį
Gyvent pasąmone - greituoju, nesąmoningu, sustabarėjančiu mąstymu, įpročiu, sandaraGyventi sąmone - lėtuoju, sąmoningu mąstymu - dvasia.
Mokytis tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai. (Asilo girnomis.)Auklėti save dėsningai.
Slopinti tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukinti sąžinę.Išryškinti nepatogumus, pavyzdžiui, dvejonėmis, tuo pačiu ryškinti sąžinę.
Gyventi nevieningumuGyventi vieningumu
Gyventi paskiru, išsiskiriančiu žmogumi, asmenybe, kūriniu, savimi, savo patirtimi, gyvenimu, valia, požiūriu.Išeit už savęs, gyventi vienu, bendru žmogumi, asmeniu, kūrėju, Jėzumi, Dievu, Dievo požiūriu.
Gyventi pasaulio tiesa, vienareikšmiškai.Gyventi širdies tiesa, dvireikšmiškai.
Gyventi sąlygiška meile artimui, neigiamais įsakymais.Gyventi besąlygiška meile priešui, teigiamais įsakymais.
Gyventi netroškimais, sąlygiškai, santvarkoje.Gyventi troškimais, besąlygiškai, už santvarkos.
Gyventi viena galimybe. Rinktis.Gyventi visomis galimybėmis. Nesirinkti.
Gyventi savimi, savatikslį gyvenimą. Laikytis savęs.Nesitenkinti savimi, savo gyvenimu. Atsisakyti savęs. Išeiti už savęs. Vis pranokti save.
Tarnauti savo tikslui.Tarnauti tiesiogiai kitam.
Savo valia mylėti tobulą.Dievo valia mylėti netobulą.
Gyventi tamsuoliu, bloguoju vaiku. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.Gyventi šviesuoliu, geruoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume.
Siekti laimės - tarnaujame jausmams.Siekti ramybės - jausmai tarnauja mums.
TeisingumasMalonė
Iš (pasaulio tiesos) teisingumo į (širdies tiesą) malonęIš (širdies tiesos) malonės į (pasaulio tiesą) teisingumą
Būti pasaulio valdomam.Valdyti ir kurti pasaulį.
Gyventi išoriniais požiūriais: teisingumu, ištikimybe, pareigaGyventi vidiniais požiūriais: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
Atidėti atsakomybę. Būti likimo malonėje. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.Prisiimti atsakomybę. Pačiam spręsti.
Raminti save: Viskas gerai, Dievas būtinai geras, aš būtinai tobulas, gyvenimas būtinai teisingas. Būti gyvenimo užkluptam ir priverstas auklėtis.Save auklėti, augti sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobulas, gyvenimas nebūtinai teisingas". Bijoti Viešpaties.
Pas Dievą eiti verčiamas nuodėmių ir nelaimių.Savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti.
Žiūrėti atgal į Dievą, besitraukiantį Tėvą, tad į baigtinybę, gyvenimą, pasekmes, mirtį, pragarą, Dievo pirmapradę būsenąŽiūrėti su Dievu, į beiškylantį Sūnų, į nebaigtinybę, Dievo pažadus, Dievo valią, amžiną gyvenimą, galimybes.
Sieti Dievą ir gerumą.Atskirti Dievą ir gerumą.
Gyventi tiesiogiai pasaulyje, nesąmoningaiGyventi netiesogiai, mintyse, tad sąmoningai.

Amžinai gyventi

  • Amžinai bręsti
    • nepriklausomais Dievo išsiaiškintojais, liudytojais ir šlovintojais.
    • Branda, tai vis smulkesnis lygmenų išskyrimas tarp gerumo mūsų viduje ir Dievo už mūsų, taip kad tarp mūsų ir Dievo vis naujai stovi kitas. Tad vis tampa jautresnis, dalykiškesnis, gyvesnis mūsų santykis su kitu, vis didėja mūsų atjauta. Bręstame savyje suvokdami vis turiningesnėje visuomenėje, ją tuomi sukurdami. Jaučiame poreikį taisyti, puoselėti, vystyti šią mūsų įsivaizduotą, menamą visuomenę. Branda, tai dvasingos sandaros plėtra, šviesuolių bendrystės vystymas, tiesos įkūnijimas moksle, kad ji būtų prieinama.
    • Brandai tenka gyventi tarpe, gyventi kitu, koks žmogus galėtų būti, juo gyventi, jį pripažinti.
    • Sąmoningas pasirinkimas: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo.
  • Išeiti už savęs
    • Gyventi, kaip Dievas gyvena, išeinant už savęs, ar gyventi šiaip sau, kokiais esame, savyje, tad atskyrime, pragare.
    • Ievos žodžiais: "ėjimas pirmyn", "tikėjimo vedimas pirmyn".
  • Gyventi dvasia
    • Susivokti, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras); gerumas turi kilti būtent mumyse.
  • Atsiverti
    • Žmogui gyventi šešerybe, visais jos požiūriais, dorove, tai gyventi atvirais brandai, visaip pasiruošiusiems bręsti - o būtent Dievu bręstame, Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, tai Dievo raiškos.
  • Suvokti
    • Suvokti, jog nežinome.
    • Suvokti, kad "Dievas nebūtinai geras" - patirtis Englewood - amžinas gyvenimas vyksta ne po mirties, o vyksta jau čia ir dabar, kaip mes renkamės - amžino gyvenimo esmė yra, kad manyje yra gera sėkla
    • Amžinai bręsdami išskiriame (ką, kaip, kodėl) veikiame ir (ką, kaip, kodėl) galėtumėme veikti. O šiaip gyvendami to neišskiriame, tiesiog gyvename toliau.
  • Pasipildyti požiūriu
    • Priimti naują požiūrį, ar jį atmesti.

Išgyvenimais, branda:

  • Atsisakome savo požiūrio.
  • Priimame naują požiūrį - bendro žmogaus - ir jo požiūriu taikome, išgyvename mūsų žinojimą.
  • Tad taikome ir išplečiame mūsų žinojimą. Išmokstame, koks žmogus tai žinotų. Tampame tuo žmogumi, išpuoselėjame jo įpročius.
  • Laikomės požiūrio. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio.
  • Panašiai, Dievas priima naują žinojimą - Dievo - išsiaiškinimo būdus, Dievo raiškas, visaregį, vieningumą ir jo sąlygas, viską. Tai Dievo atvaizdas, savastis, dorovė, atvirumas brandai.

Kaip Dievas būtinas? Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

  • Žiūrėti į Dievą ar su Dievu?
    • Esmėmis (meile, tobulumu, valia, Dievo valia) susiveda taip: tobulo Dievo valia mylėti netobulą deri su mūsų, netobulųjų valia mylėti tobulą. Tobulas, tai besąlygiškas, ir netobulas, tai sąlygiškas. Vadinas, mes mylime besąlygišką, tuo tarpu, besąlygiškai mylėdami, turėtumėme besąlygiškai mylėti sąlygišką. Mes žiūrime į Dievą už sąlygų, o turėtumėme žiūrėti su Dievu į sąlygas. Mes turėtumėme būti jo pasiuntiniai. Toks mūsų apsisukimas sutampa su Dievo išėjimu už savęs ir jį paantrina.
  • Dievas daugiau nė gerumas.
    • Dievas nebūtinai geras. Gerumas yra Dievo atspindis veidrodyje - santvarkoje. Ogi Dievas yra daugiau nė jojo atspindys.
  • Kaip Dievas (sąmonė) ir žmogus (pasąmonė) vienas kitą palaiko?
    • Dievas, kaip tyriausias sąmoningumas, įsikūnija pasąmonės tinklu - bendryste. O žmogus iš pasąmonės auga sąmoningumu. Taip jie vienas kitą palaiko. Sąmonę išsako nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė, o jos santykį su pasamonę išsako ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė.
  • Skirtingos valios (pasirinkimai) yra atsakymas į klausimą, Kaip esi? Gera valia yra atsakymas į klausimą, Kaip Dievas būtinas?

Dvasios dorovė - permąstyti - pasaulis (ar) rūpi asmenybei (koks)

Asmenybių vienumas - Koks derėtų veikti - Ar įmanoma elgtis teisingai? Ar gyvenimas būtinai teisingas?

Dvasios dorovė remiasi mūsų kiekvieno patirtimi - mūsų išgyventu trejybės ratu, mūsų išdavomis. Užtat būtina spręsti apie medį pagal vaisių, kitaip tai yra nuodėmė prieš šventąją Dvasią.

Dvasios dorovės esmė yra dorovės liūno išgyvenimas. Klausiame, ar įmanoma teisingai elgtis? Jeigu įmanoma, tai gyvename teigiamais įsakymais sąmonei, renkamės kaip savo valia mylėti Dievą, savo kūryba puoselėti šviesuolių bendrystę, kaip palaikyti kitus, nuskriaustuosius ar pasiklydusius. Jeigu neįmanoma teisingai elgtis, tada vadovaujamės neigiamais įsakymais pasąmonei, mylime artimą, esame viena su juo.

Dvejonės išskiria sąmonės (širdies) ir pasąmonės (pasaulio) tiesas. Sąmonės tiesos grindžia šviesuolių bendrystę.

Dvasios dorovė

  • Išsako tarpą tarp pasąmonės ir pasaulio.
  • Dvasios dorovė yra amžiną brandą puoselėti rūpėjimu, kaip asmenybių vienumą, kad visiems viskas rūpėtų. Dvasios dorovę išsako: Pareiga, rūpestis, artimumas, nuoširdumas. Pareigą grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami pripažįstame asmenų vienumą - artimumą, kurį įamžiname atvirumu, kuriuo pripažįstame ir išsakome asmenų nevienumą.
  • Šviesuolė gyvena klausimais, dvejonėmis.
  • Dvejonės išsako mąstymo būdus, maldos rūšis, dėsnius, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis.

Rūpintis; gyventi vieningais asmenimis; išsakyti išbrandintą savastį kalbomis

  • gyventi suvokimu
  • plėtoti žinojimą
  • puoselėti šviesuolių bendrystę
  • iššaukti Dvasią, pakaitomis įsijausti, atitokėti

Dorovės liūnas yra būklė, kurioje nesvarbu kaip besielgtumėme, vis tiek kaip nors prasižengsime. Ši būklė išryškėja kada tampame labai jautrūs. Tad klausimas, kokia dorovė tinka tokiai būklei. Iš savo patirties galiu išsakyti visą eilę dėsnių, kaip elgtis tokioje būklėje.

  • Nedaryti blogo, bet vardan nedarymo blogo, daryti gerą.
  • Gyventi visom kryptim iš karto, lankstus, jautrus ir atviras visakam, kaip ir verslininkas.
  • Pripažinti blogį, kurį darai, ir atsakyti už jį.
  • Atsakyti už savo netobulą visuomenę ir bendruomenes, kaip jų dalyvis.
  • Gerbti nuskriaustuosius.
  • Sutikti iškentėti kai kurias nuoskaudas.
  • Mokytis iš klaidų, ydų ir nuodėmių.
  • Puoselėti savo valią.
  • Rinktis taip, kad visiems būtų geriau, taip kad nuskriaustieji pritartų ar nors suprastų.
  • Vienas kitą mylėti, kad galėtumėme atsisakyti savęs ir bręsti. Kai esame mylimi, galime atsisakyti savęs.

Asmenybių vienumas

  • Asmenybių vienumo tikslas ir veikla yra puoselėti ryšį su Dievu ir kurti jį įkūnijančią bendrystę. Trejybės ratu tai veda į Dievo vienumą.

Puoselėti šviesuolių bendrystę

  • Išvystyti sąlygas amžinai brandai, kad visiems viskas rūpėtų, kad galėtumėme pasąmone įsijausti ir vienas kitą pilnai atjausti, tuo pačiu samone atsitokėti, susiprotėti ir atsiliepti.
  • Rūpi visais gyventi prasmingai, visais bręsti. Kartu su kiekvienu, nepaisant brandos lygio, patys vis naujai bręstame, patys gyvename visais savo brandos pakopomis.
  • Rūpi gyventi bendru žmogumi, vienas už kitą galvas guldyti.
  • Siekti giluminio susikalbėjimo, ne paviršutiniško. Nesitaikstyti. Mąstyti sąvokomis, savo vidine kalba, ne žodžiais.
  • Susikalbėti vertybėmis ir klausimais. Ištirti tris kalbas ir jomis susikalbėti.
  • Išvystyti mokslą, kaip pagrindą bendradarbiavimui.
  • Dangaus karalystė, tai skurdžiadvasių brandos palaikymas, ko mažesniais žingsniais, kad būtų galima tikėti ko mažiau. Išmąstyti - tai apibrėžti mažą žingsnį - tai netrokšti.
  • Melstis dviese trise, prašyti Dievo (maldų rūšys), išvystyti maldos mokslą.
  • Suvokti jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas, tad atitinkamai grūdintis, sugebėti nors kiek priimti persekiojimą, nuoskaudas, vienas kitam atleisti.
  • Atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Gyventi širdies tiesomis, dviprasmiškomis, geros valios pratimais.
  • Iššaukti Dvasią, jos plazdenimą. Pakaitomis įsijausti ir atitokėti.
  • Besąlygišką tiesą padaryti visapusiškai apčiuopiamą ir prieinamą.
  • Gyventi pavyzdžiais, atvirai.
  • Gyventi bendru žmogumi, asmeniu, tad įsakymu, esme, vieningumu, išeiti už savęs, už savo patirties, būnant su kitais, taip plėsti save, būti viena su Dievu ir kitais, gyventi Dievu. Puoselėti asmenų vienumą.
  • Šviesuolių bendrystės tikslas yra, kad visiems viskas rūpėtų. Vykdau, ar permąstau?
  • Gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.
  • Puoselėjame mokslą.

Šviesuolių bendrystė sandarų pagrindu

  • išskirti teigiamus įsakymus (mylėti Dievą) ir neigiamus įsakymus (mylėti artimą)
  • gerbti skirtingas plotmes: kūno, proto, širdies, valios
  • Tu ir Kitas esame viena
  • keturgubas vieningumas (Dievo išėjimas už savęs)
  • vieningumas tveriamoje būklėje, meilėje
  • apibrėžiamas tarpas tarp Dievo išeinančio už savęs ir Dievo atsiradusiame savyje (mane) - apibrėžiamas Dievo buvimas ir jo nebuvimas ir jų skirtumas. Jų bendrumas bene -1.

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Koks Dievas būtinas? Vienumas (nežinojimas) ar savastis (žinojimas)

  • Koks mūsų pasirinkimas?
    • Renkamės gyventi žinojimu (atsakymais, sąsajomis, pasąmone, semantika, savastimi, asmeniu, santvarkos sąlygiškumu, šiaip gyvenimą) ar nežinojimu (klausimais, atskyrimu, sąmone, sintakse, vienumu, be asmenų, besąlygiškumą už santvarkos, amžiną gyvenimą). Vadinas, ar mus išgyvens savastis (santvarkoje) ar vienumas (už santvarkos)? Tai blogojo ir gerojo vaiko požiūriai į Dievo išėjimą už savęs.
    • Nežinojimu atsisakome savęs, mylime. Žinojimu prisirišame prie savęs, esame (savęs) mylimi.
    • Renkamės mylėti save ar mylėti plačiau (artimą, Dievą). Asmens apimtis skiria mylintįjį ir mylimąjį užtat toks pasirinkimas tampa įmanomu.
    • Esmė yra santvarkos gelmes (Kitu asmeniu) rinktis išgyventi būtent vienumu (už santvarkos), o ne savastimi (santvarkoje).
  • Aš gyvenu ar manimi gyvena?
    • Jei "aš" mąstau tą vienumą, tai gaunasi aklavietė, tai kas uždara, svetima, neskaidru ir negyva. Tačiau jeigu tas vienumas mąsto manimi, žino manimi, gyvena manimi, tai ir aš galiu juo gyventi. Reikia, kad "manęs" nebūtų. Užtat tokiu atveju tą vienumą galime suprasti kaip Dievą, kaip jo išsipildymą amžinu gyvenimu. O man tenka ištisai rinktis, ar man įsijausti į save, ar man atsitokėti ir tapti Dievui atviram.
  • Tiriu save ar Dievą?
    • Bendra valia (betkas) yra atsakymas į klausimą, Koks esu? Išmintis yra atsakymas į klausimą, Koks Dievas būtinas?
  • Kokios mūsų pasirinkimo pasekmės?
    • Mes išpildome savo galimybes įstengdami gyventi besąlygiškai, besąlygiškumo sąvokomis. Taip gyvename kada mylime tai kas mums nepavaldu, mums nepriklausoma. Tam tikslui esame įsakyti mylėti Dievą, būti tobulais ir elgtis nerūšiuodami kitų.
    • Jėzus kalba apie mūsų pasirinkimą, kad jisai pakeičia mūsų šeimą ir namus daugybe šeimų ir namų.
  • Sąmoningumas aprėpia nežinojimą ir žinojimą, tad amžiną gyvenimą
    • Gyvybės medis yra nežinojimas, o gėrio ir blogio pažinimo medis yra žinojimas. Anot Pradžios knygos, valgymas iš abiejų medžių yra amžinas gyvenimas.
    • Gyvenimo lygtis grindžia gyvenimą ir amžiną gyvenimą ir skirtumą tarp jų.
    • Esame sąmoningi tirdami, nes tuomet renkamės tarp žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo), juos skiriame ir deriname. Užtat tyrimas yra pagrindas šviesuolių bendrystei.

Tamsuolę paauklės gyvenimas, pastatys į trejybę.

Nuodėmė

  • Nuodėmė iškyla kada žmogus laikosi asmenybės vietoj asmens.
  • Palaikyti išsiaiškinimą, jam netrukdyti (nuodėmėmis).

Tamsuolę gali išgelbėti šviesuolių pavyzdys ir santvarka.

  • Tamsuolė gali nepajudėti iš vietos, jei tik ją varžys nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas, jei tik ją kaustys bjauresys, neapykanta ir baimė. Tuo tarpu šviesuolių pavyzdys gali perkurti tamsuolių pasaulį, joms nušviesti, jog užtenka truputį paklusti, nors kiek tikėti, tegul ir sau pačiai likti neabejinga. Šviesuolės nuotykiai trejybės ratu šviečia kelią tamsuolėms, jas kviečia įsijungti į Dievo amžiną tyrimą, ar jisai būtinas, ar jisai šviesuolėmis kiekvieną pasieks?
  • Tamsuolė negyvena širdingai nes ji nejaučia Dievo globos, nejaučia ryšio su Dievu. O šviesuolių bendrystė tai suteikia. Taip kad net tada kada nejaučiame ryšio su Dievu, kai Dievas mumis tiesiogiai gyvena asmens trejybe, jaučiame taip pat pakankamo Dievo globą už mūsų.
  • Šviesuolė veikia tamsuolę nes jinai perkuria pasaulį sąmoningumu, taip kad tamsuolei išryškėja jos aplinka.

Šviesuolė bręsta dorybėmis, kuriomis vis sunkiau nuklysti, kuriomis auga sąmoningėsnė

Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė.

Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.

Gyventi dorybėmis - išlavinta pasąmone

  • Gyventi dorybėmis vis labiau, ne mažiau. Dorybėmis vis mažiau nuklysti nuo trejybės rato.
  • Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Šviesuolė išmoksta visakame puoselėti sąmoningumą.

Šviesuolė jaučiasi Dievo mylima

Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.


Trejybės ratas



Dievo požiūris (visko žinojimas) susidėlioja iš keturių apytakų (asmenų tyrimų)

  • Apytakos išsako visko žinojimą
    • Apytaka atskleidžia asmenyje glūdinčias prielaidas.
    • Viskas yra Dievo būklė, jo aplinkybės, kurios atsiranda jam pasitraukus, jam išėjus už savęs į save. Viskas yra Dievo buvimo prielaidos, jo sąlygiškumas. Visko žinojimas yra Dievo aplinkybių išdėliojimas taip, kaip prie jų prieina Dievas. Tad visko žinojimas yra Dievo požiūris, kuris susidėlioja sąmoningumo lygmenimis, keturiomis apytakomis.
    • Išvedimas: Keturios apytakos viską išveda, keturiais požiūriais suvokia sąlygiškumo ir besąlygiškumo santykį.
  • Apytakos apimtyse tiria Dievo būtinumą
    • Pirmapradžio Dievo esmė atsiskleidžia Dievo šokiu, pasirinkimų malūnu, žinojimo rūmais ir maldos mokslu vis siauresnėse apimtyse ir įvairesnėse sąlygose.
    • Dievo požiūrio užuomazga yra Dievo šokis, kuriuo jisai tiria, ar Dievas būtinas? Dievo požiūris toliau plėtojasi požiūrių grandine. Dievas tiria asmenimis, kurie atsiskleidžia savo tyrimais. Jų tyrimus įrėmina atitinkamos apytakos, kuriomis jų klausimai tampa įmanomi ir prasmingi. Pasirinkimų malūnu jisai tiria, koks Aš esu? Žinojimo rūmais jisai tiria, kaip Tu esi? O maldos mokslu Dievas plačiausiai atsiskleidžia tirdamas, kodėl Kitas yra? Mat, Kitu atiskleidžia Dievą praplėčiančios, besąlygiškame Dieve glūdinčios sąlygos, kuriomis visi mes galime būti viena Dievu, ir kuriomis Dievo žinojimas - visko žinojimas - prilygsta Dievo nežinojimui - visko nežinojimui.
  • Dievas išgyvena apytakas asmenimis
    • Apytakos išsako Dievo požiūrį į asmenį, tad Dievo tam tikrų apimčių tyrimus, nežinojimus ir žinojimus. Apytakos nežinojimą išreiškia ir atliepia jam prilygstančiam žinojimu. Dievo požiūrį gali priimti, išgyventi ne tiktai Dievas, bet ir visi. Užtat Dievo požiūris išplečia Dievą.
    • Dievo požiūris yra gyvenimo knyga, susidaranti iš 12=1+4+6+1 kampų, nusakančių santvarką. Keturios apytakos išsako kaip Dievas keturiais asmenimis Dievo žvilgsniu išgyvena gyvenimo knygą. Dievo šokyje šie kampai iškyla Dievo Dvasios požiūriu, "Jis yra Dievas", siejantis Sūnaus ir Tėvo požiūrius. Sūnus išgyvena Sūnaus ir Tėvo požiūrių sutapimą ir sutapimą, o Dvasia pilnai apibrėžia šį bendrą Dievo požiūrį.
  • Apytakos suveda valias
    • Dievo šokis suveda jokią valią, pasirinkimų malūnas vieną valią, žinojimo rūmai dvi valias (klausimo ir atsakymo) ir maldos mokslas tris valias.
    • Valia (sandara) atsiranda pasirinkimų malūnu. Skirtingos valios (atvaizdai) atsiranda žinojimo rūmais. Skirtingos valios susiveda (į esmę) maldos mokslu.

Trejybė kaip Dievo prielaida

  • Dievo prielaida yra trejybė - Dievo sąmoningumas. O trejybė - veiksmas +3 - atveria pasirinkimų malūną - aštuonerybę ir pirmines sandaras - antrines sandaras. Pasirinkimų malūnas nusako kaip trejybė iškyla iš Dievo.

Dorovės apžvalga

Pasirinkimo malūno eiga

  • Bandau apžvelgti gyvenimo kryžkeles, kurias ištisai išgyvename.
  • Pasirinkimų malūnas yra būtent pasąmonės apytaka, ką jinai išgyvena. O jinai išgyvena pasirinkimus, kryžkeles. Jinai renkasi, tuo tarpu sąmonė nesirenka, ir netgi renkasi nesirinkti, tad išryškina pasirinkimo galimybes.
  • Kryžkelė gali būti sąmoninga ar nesąmoninga. Dideles atkarpas gyvename pagal scenarijų, tiktai tarpais būname laisvi.

Renkamės:

  • Ar šiaip gyventi ar gyventi amžinai?
  • Ar jaučiame ryšį su Dievu ar jo nejaučiame?
  • Ar sukamės trejybės ratu?
  • Gyventi bendru žmogumi ar paskiru žmogumi?
  • Tarnauti sau ar atsisakyti savęs, tarnauti kitam?
  • Gyventi nuliniu požiūriu, septintu požiūriu ar kitais požiūriais?
  • Gyventi išoriniu požiūriu ar vidiniu požiūriu?

Mūsų valia myli tobulą, bet Dievo valia myli ir netobulą. Juk Dievas nebūtinai geras. Dievas išeina už savęs į santvarką. Dievas santvarkoje yra gerumas. Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nevien santvarkoje, bet ir už jos. Amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar, tai jautrumas, kad gyvenime yra begalę neteisybių, kurių Dievas dar neištaisė. Dar anksti liudyti, kad jisai suveiks, kolei mes patys liekam abejingi. Juk Dievo amžinas tyrimas, ar jisai būtinas, vyksta mumis, mūsų gyvenimais. Mumis paaiškės, ar jisai kiekvieną įtrauks, kiekvieną pasieks. Tuo tarpu žinome, kad Dievas nebūtinas, juk yra įstatymas, kurio mums turėtų pakakti, jei tik paklustumėme, kaip Jėzus. O kas nepaklūstame, galime tikėti Jėzų ir gyventi juo pavyzdžiu. O kas negali tikėti, gali tiesiog rūpintis visa tuo, kuo Dievas rūpinasi. Bet kas visakam abejinga, tas pasmerkta, ir mes visi kartu su ja.

  • Renkamės: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi?
  • Jei amžinai bręsti, atsisakome savo požiūrio, pasipildome požiūriu - Dievo ar Kito.
  • Sąmone vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį.
  • Pajusti ar turime ryšį su Dievu.
  • Jei turime ryšį su Dievu, puoselėti šviesuolių bendrystę kitus atjausti.
  • Jei neturime ryšio su Dievu, savanoriškai pasitikrinti trejybe, tad su kitais sutapti.
  • Pasąmone suskambame ir kaupiame dorybes.
  • Jei šiaip gyvename, mus patikrins gyvenimas.
  • Šviesuolės veikla gali išgelbėti tamsuolę.
  • Dėkojame Dievui. Laisvėjame.

Dorovė

  • Kas yra dorovė?
    • Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas, tad sąmoningėjimas, taip pat Dievo būtinumo reikalavimas.
    • Dorovė yra meilės ir sąmoningėjimo nustatymas, pamatavimas, įrodymas.
    • Dorovė teisingai surikiuoja vienumo pagrindus.
    • Dorovė kartu surikiuoja svarbos pagrindus.
    • Dorovė rūpinasi, kaip mus labiau atverti. Kada nustatyta apimtis, turėtumėme išeiti už savęs, rinktis vienumą, vietoj kad trauktis gilyn į save ir prisirišti prie savęs. Kai lyginame dvi apimtis, turėtumėme rinktis platesnę apimtį, kaip kad turėtumėme rinktis platesnę širdies tiesą.
    • Galime mylėti besąlygiškai, mylėti Dievą, tad gyventi tiesiog Dievo klausimais: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? Tuomet visi klausimai visada savo vietoje, ir atitinkamai gyvename Dievu: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Nes kiekvienas klausimas žino savo apimtį. Tačiau jeigu verčiau mylime sąlygiškai, mylime save, tada gyvename asmenų klausimais. Ir tuomet turime patys nustatyti apimtį ir patys dora suderinti klausimus: Ar Dievas yra? Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? Dorovė tad yra jų teisingas jų sustatymas, tad teisingas vienumo sampratų išdėstymas, o jais remiasi: gyvenimas, betkas, pasirinkimai, valia.
    • Dorovės esmė tad yra visus rūpesčius sudėlioti taip, kad vienaip ar kitaip visada būtų pagerbta tai, kas yra svarbiausia. Užtat svarbu ištirti visas tas pagarbos galimybes ir jų algebrą.
    • Dorove (amžinu gyvenimu) deriname žvilgsnius. Apytakos derina požiūrius, tačiau dar reikia suderinti žvilgsnius. Esame laisvi savo žvilgsnius derinti ar nederinti su Dievo ir kitų žvilgsniais.
  • Dorovė surikiuoja nes jinai yra esminė tyrimo veikla, savęs patikrinimas.
    • Visi tyrimai kaip nors susiję su savęs patikrinimu, jį plėtoja ir užtat iš jo išplaukia. Tai primena matematinės analizės teorema apie "fixed points", kas galėtų būti reikalinga išverčiant tyrimą ("inverse").

Trejybės ratas

Trejybės ratas

  • Trejybės ratas (ypač šešerybėje) yra Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovių bendras variklis.
  • Trejybė pati save mąsto, pati sąmoninga savo trejybiškumo atžvilgiu - "mąstau, tad esu" ir t.t.
  • Trejybės rato tikslas: atverti nežinojimą. Parodyti kiek žinojimas (nusistatymas) atitinka ar neatitinka nežinojimą.

Trejybės ratu:

  • Išeiname už savęs.
  • Gyvename sąmoningai.
  • Išgyvename dvilypumą: Trejybe žmogus laikosi krypties, ir taip pat susigaudo, kad reikia keist kryptį.
  • Atsiplėšiame nuo pasirinktų galimybių, pažvelgiame plačiau.
  • Mokomės ko greičiau, smulkiau, našiau, dažniau, ko mažesniais, greitesniais, nepriklausomais ratais.
  • Dievas mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.
  • Mus gyvenimas spaudžia.

Trejybės poslinkiu:

  • Priimame naują požiūrį: nusistatyti, vykdyti, permąstyti
  • Sukamės kada gyvename bendru žmogumi, sąmone, nežinojimu, o stringame kada gyvename asmenybe, nes tuomet laikomės savo patirties, pasąmonės. Užtat geros valios pratimai mums leidžia atsisakyti savo patirties ir gyventi plačiau.
  • Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
  • Renkamės ar šiaip gyventi ar amžinai bręsti.
  • Iškyla pasirinkimas tarp daugiau ir mažiau sąmoningo asmens.
  • Atsakome už veiklą, kuria lipdosi visuomeninė pasąmonė:
    • trokšti (permąstau, tad nusistatau)
    • įtraukti (nusistatau, tad vykdau)
    • pateisinti (vykdau, tad permąstau)

Poslinkių tapimas nariais

  • Tai poslinkių tapimas nariais, tai tai kas už požiūrių (gyvenimo lygčiai) tampant požiūriais. Tai buvimas, veikimas, mąstymas. Heidegerio žodžiais, tai būtis tarp kalbos (pasąmonės) ir minties (sąmonės), pavyzdžiui. Tai bendruomeniškumo pagrindas. Tai laipsnynas.

Savęs pasitikrinimas trejybe

  • Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.
  • Juk tamsuolę paauklės gyvenimas, taip kad jai teks sukti galvą: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau?

Trejybės rato strigimas - įsikibimas, kad viskas gerai, viskas žinoma

  • Tamsuolė, apsiribodama savo siauru akiračiu, visgi susiduria su trejybės rato klausimais. Jie ugdo ją, būtent jos savastį, tiesiogiai, asmeniškai. Tamsuolė mokosi. Bet jos mokslas siauras. Jisai pagrįstas laikysena, jog viskas gerai, Dievas būtinai geras, jinai būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas. Užtat trejybės ratas stringa. Gręsia pragaras.

Pasirinkti slenkti trejybės ratu, nestrigti.

  • geros valios pratimais - šalinti trikdžius
  • Teigiamų jausmų įamžinimu dorybėmis sukamės trejybės ratu. Mylėti vietoj, kad neapkęsti. Laukti teigiamų lūkesčių, ne neigiamų lūkesčių. Gyventi teigiamais jausmais (meile, žavesiu, artimumu), ne neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

Dievo trejybė

  • Dievo sąlygos yra trejybė.
  • Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys.
  • Trejybe apibrėžiamas Dievo pasitraukimas ir jo iškylimas, taip kad jų bendrumas yra +

Dievas ir žmogus - trejybė ir ketverybė

Ar ir kodėl - ketverybė tampa trejybės ratu

  • Žmogaus sąmoningumo patvirtinimas ketverybe susieja Dievo buvimą (kodėl) ir nebuvimą (ar - pasaulyje) ir juos sutapatina. Užtat žmogus gyvena trejybės rate. O tas trejybės ratas sutelpa ketverybėje.

Sandarų suvedimas

  • Trejybe trejopai išreiškia besąlygiškumą. Tą trejopą raišką nusako požiūrių grandinė išreikšta besąlygiškumu (Dievo požiūriu) ir sąlygiškumu (žmogaus požiūriu). Tuo pačiu besąlygiškumai išdėstomi ketverybės lygmenimis +1, +2, +3 lyginant su nuliniu lygmeniu. Šešerybės atvaizdai sieja trejybę ir ketverybę.

Šešerybė

  • Šešerybė sieja požiūrių grandinės trejybę ir trejybės ratą.
  • Gyventi dorove, šešerybe, tai gyventi dvigubu požiūriu: besąlygišku ir sąlygišku, tad atviram brandai, visaip pasiruošiusiam bręsti.
  • Besąlygiška ar sąlygiška trejybė. Blogasis vaikas myli artimą, bet ne Dievą. Blogasis vaikas gyvena trejybės poslinkiais ar netgi neposlinkiais. Poslinkiai išsako Dievo išėjimą už savęs, o neposlinkiai išsako jo pirmąpradžią būseną. Jam neišeinant už savęs, ta pirmapradė būsena yra pagrindas. O gerasis vaikas myli Dievą, renkasi Dievą vietoj savęs.
  • Koks ryšys tarp jaudulių ir šešerybės?
  • Šešerybė išsako žmogaus būklę, aplinkybes, sąlygas, jo dorovę. Ji sieja besąlygiškumą ir sąlygiškumą. Juos atitinkamai išsako Dievo ir žmogaus požiūriai, iš kurių iškyla požiūrių grandinė.
  • Šešerybė sustato veidrodį (dvilypumą, dualizmą) siejantį žmogaus dinaminę veiklą (poslinkiais) ir Dievo statinę veiklą (nariais). Tokį dvilypumo veidrodį, pasąmonės ir sąmonės, sustato ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Dvilypumas sieja santykių visumas, pavyzdžiui, žmogaus trejybės rato poslinkius ir Dievo trejybės narius.

Dievo trejybė ir žmogaus trejybė

  • Blogasis vaikas gyvena paskirais trejybės poslinkiais, be Dievo. Tad jis auga be galo lėtai. Ir jisai gali kartoti savo klaidas ir pamokas. Jisai auga be atminties, tarsi pirmapradis Dievas. Užtat blogasis vaikas artimas Dievui Tėvui. Tuo tarpu gerasis vaikas auga atmintimi, jisai auga ištisomis trejybėmis, ketverybės lygmenimis. Jisai atsiranda ketverybe, kartu su savastimi ir sąmoningumu. Gerasis vaikas artimas Dievui Sūnui.
  • Trejybės rate neturime ryšio su Dievo požiūrio už sandaros, nes tas požiūris yra pačioje sandaroje, kiekviename naryje, taip pat globojantis mus, už sandaros. Kitais atvejais turime ryšį su Dievo požiūriu už mūsų, už sandaros. Bet kokiu atveju, mes save suvokiame trejybėje, tad tai yra trejybės atvaizdai.
  • Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?

Šešerybės atvaizdai:

  • Žmogui besąlygiškas (nusistatytmas, vykdymas, mąstymas) įsisavinamas, kaip sąlygojamas poslinkis.
  • Dievui besąlygiškas (nusistatytmas, vykdymas, mąstymas) įamžinamas, kaip būseną apibrėžiančio poslinkio galimybė.
  • Sąmonės atvaizdas: įsisavinimas požiūrio (Dievo valios vykdymas) => pasąmonės atvaizdas: suveikia dorybė (trejybės rate). Tokiu būdu gyvename plačiau, mažesniu sąmoningumu.
  • Teisingumas - viso Platono miesto visuotinę vertybę - kaip tai suprasti, lyginant su pareiga ir su ištikimybe? Ar tai Dievo lygmens vertybė?
  • Vidinis požiūris palaiko teisingus trejybės rato poslinkius. O išoriniai požiūriai pakenčia neteisingus santykius. Atsisakius tos laisvės, užtikrinami teigiami jausmai ir jų įsisavinimas dorybėmis.
  • Dievo šokyje dešimt Dievo įsakymų išsako, ką žinome apie Dievą. O sąmoningumu tai naujai suprantama nežinojimu, santykiu su Dievu: paklusimu (nežinojimu kodėl), tikėjimu (nežinojimu kaip) ir rūpėjimu (nežinojimu koks). Tai sulyginama su teisingumu (žinojimu kodėl), ištikimybe (žinojimu kaip) ir pareiga (žinojimu ką). Tad žinojimą pakeičia nežinojimas. Įsisavinimu, išorinis žinojimas tampa vidiniu nežinojimu, o įamžinimu, jausminis nežinojimas tampa dorybiniu žinojimu. Tai yra savasties ribų žinojimas ir nežinojimas. Teigiamais jausmais - vienpusiais jausmais - nejaučiame ribų, tad jų nežinome. O sąmoningumas žino ribas. Tad įamžinimu iškyla nulinis lygmuo, visiškas nesąmoningumas, savaiminis veiksmas, doras įprotis.

Dorovės ratas

Dorovės ratas sieja tris doroves:

  • Tėvo: kodėl veikiame? valia, tad Dievo valia.
  • Sūnaus: kaip veikiame? širdimi, tad gera valia.
  • Dvasios: ką veikiame? protu, tad išmintimi.

Tas pats trejybės ratas grindžia tris skirtingas doroves, kuriomis išgyvename bendrumą, pasipildome požiūriais.

Abejotini

Veikimastrejybės poslinkiuvieno nario pakeitimu kitukada esame mylimi, galime atsisakyti savęs ir bręsti
  • Tėvo dorovė remiasi Dievo trejybe. Ją išgyvename šešerybe, išorinius požiūrius įsisavindami vidiniais požiūriais. Pirmenybę suteikiame Dievui. Tai yra besąlygiškas santykis, tad įgyvendinamas paklusimu.
  • Sūnaus dorovė remiasi aštuonerybe. Ja įvairiai rikiuojame save, pirminėmis sandaromis įvairiai pirmenybę suteikdami pasąmonei. Panašiai, gera valia pirmenybę suteikiame kitam žmogui, kurį gerbiame, kaip Dievo vaiką. Tai yra sąlygose - troškimų ir netroškimų apimtyje - tad įgyvendinamas tikėjimu.
  • Dvasios dorovė remiasi dešimt Dievo įsakymų. Ja puoselėjame šviesuolių bendrystę, kurioje visą gyvenimą lydi dorovinė išmintis. Dešimt Dievo įsakymų yra bet kurios santvarkos - bet kurių žinojimo rūmų - šerdis kuri visomis kryptimis išplečiama. Tai yra antrinių sandarų sąlygų sąlygose - atjautoje - tad įgyvendinamas rūpėjimu.

Mūsų mažėjantis sąmoningumas

  • Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves rikiuoja mažėjantis mūsų sąmoningumas. Kuomet mūsų aukštas sąmoningumas, paklūstame. Bet kaip mums elgtis kada bręstame, kada platėja mūsų atsakomybė, užtat mažėja mūsų sąmoningumas? Užtat gyvenimo lygtyje, amžinas gyvenimas išsiveda kaip tas tikrovės lygmuo, kuriame esame visai nesąmoningi. Ir galime į tai atsiremti.
  • Dievas yra suvokimas Kodėl. Tad ką derėtų veikti priklauso nuo to ar mes žinome kodėl.

Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį

  • Sąmoningumu gyvenam dvejopu požiūriu.
    • Mes mylime, atsisakome savęs vardan platesnės savasties, vardan mūsų visų vienumo, pasirinkdami Dievą vietoj savęs, priimdami jo požiūrį vietoj savo požiūrio. Sąmoningumu vis išlaikome pasirinkimo galimybę, skirtumą tarp sąmonės ir pasąmonės, tad dvejopą požiūrį, dvejopą žinojimą ir nežinojimą.
    • Dievo tyrimą išgyvename dvejopu požiūriu
    • Gyvendami dvejopu požiūriu, išskirdami besąlygišką nežinojimą ir sąlygišką žinojimą, įsijungiame į Dievo tyrimą, tad ir į visko žinojimą. Tarpas tarp nežinojimo ir žinojimo išauga sąmoningėjant nuo nieko iki visko. Pilnatvėje išgyvename amžiną gyvenimą kuomet gyvename besąlygiško Dievo valia.
  • Dievo požiūrį priimame atstatyti jo pirmapradį sąmoningumą, tad jo būtinumą.
  • Savo žvilgsniu supaprastiname Dievo požiūrį ir tuo praplečiame Dievo žvilgsnį.
    • Mūsų žvilgsnis nėra Dievo žvilgsnis, juk nesame Dievas. Užtat priimdami Dievo požiūrį išplečiame Dievą, juk tuomi atskiriame Dievo žvilgsnį (su mūsų žvilgsniu nesutampantį) ir Dievo požiūrį (su kuriuo mūsų požiūris sutampa). Nors priimdami Dievo požiūrį jį matome tik tiek kiek esame pajėgūs savo žvilgsniu. Tuo tarpu Dievo žvilgsnis toliau apibrėžia ir nusako Dievo požiūrį. Tačiau mes atskleidžiame Dievo požiūrio sandarą, kad jo požiūrį galima išsakyti grubiau ir tiksliau. O tai yra šviesuolių bendrystė, dangaus karalystė, skurdžiadvasių mokslas, tiesos apčiuopiamumas ir prieinamumas.
    • Dievo požiūris mumis atsiveria ir prasiplečia, kaip būtinas.

Išpuoselėtas sąmoningumas

Savasties išgryninimas

  • Vis labiau gyvename valia - o tai palaiko Dievo valia: rūpėjimu verčiau gyventi protu-asmenybe nė kūnu-pasauliu; tikėjimu verčiau gyventi širdimi-asmeniu nė protu-asmenybe; paklusimu verčiau gyventi valia-Dievu nė širdimi-asmeniu.
  • Trejybės rato išgryninta vertybė, vis labiau atitinkanti nežinojimą, tad vis labiau išpuoselėtas sąmoningumas, skiriantis žinojimą ir nežinojimą.

Šešios atjautos susiveda į viską suvedantį liudytoją.

  • Kas yra šešios atjautos.
    • Šešios atjautos yra šeši būdai sąmoningėti.
    • Atjautos yra pertvarkymai. Jie suveda šešis klausimus, keturių išeities taškų poras, išvedimus, mus išvedančius į platesnį lygmenį.
  • Ką šešios atjautos grindžia.
    • Kiekvienas surikiavimas savaip grindžia tarpą. Šeši surikiavimai kartu paėmus tarpą pilnai pagrindžia.
    • Suvedimas išveda šešis suvedimus, būties atsakymus, kuriais asmeninis požiūris remiasi.
  • Kaip šešios atjautos grindžia.
    • Atjautos - pertvarkymai - suveda trejybės narius poslinkiu. Viskas susidėlioja kada žmogus sugeba gyventi vienu trejybės rato nariu, jo trečdaliu, su kitais dviem asmenimis, Tave ir Kitu, būtent maldos mokslu, tiesos dvasia. Dievas tada gyvuoja kaip trejybės rato globėjas, nebūtinai tobulas, užtat pakankamas.
  • Šešiomis atjautomis pereiname iš sąlygiškų požiūrių į besąlygišką požiūrį.

Susivedimo pagrindimas

  • Prielaidų atradimas
    • Būtinumo tyrimas savo sąlygose atranda prielaidas reikalingas (Dievo) išeities taškui, tad jį grindžiančias būtinumu.
  • Tyrime glūdintis liudytojas
    • Gyvendami Dievu, gyvename jo išeities tašku, klausimais: Ar Dievas būtinas? Tad suvedimas veda į jį grindžiantį išvedimą.
    • Esame teisingi liudytojai būdami atviri, mąstydami ką tirti, rūpindamiesi tyrimo tikslu. Tai primena skirtumą tarp gerojo ir blogojo vaiko.
    • Rasdami tyrimo tikslą, mes suvedame savo valią ir Dievo valią, tad suderiname valias. Esame įrankis atrandantis savo tikslą.
    • Viską suvedame gyvendami Dievo tyrimo liudytojais. Mūsų rišlus liudijimas viską suveda. O tai parodo Dievo tyrimo tikrumą ir Dievo, kaip tyrinėtojo, būtinumą.




Dievas: Suvok, kaip atsiremi į mane. Tai raktas į gyvenimą, tiek dabar, tiek amžinai.

Dievas: Suvok, kaip iškylu tiek už jūsų, tiek jumyse, vienu ir tuo pačiu metu, taip bent jums atrodo. Tai suvok šitą požiūrio išskaidymą ir suvok kaip jis atsiranda būtent jūsų požiūriu ir ką tai reiškia. O aš esu jumyse ir jumis visa tai išgyvenu.

2018.07.16 A: Kaip trejybės ratas gali būti variklis Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovėms?

D: Aš myliu jus, kaip savo prasmės šaltinius. Ir tą prasmę įžvelgiu iš trijų kampų. Taip kad Tėvui prasmingas jūsų nusistatymas, Sūnui jūsų vykdymas ir Dvasiai jūsų permąstymas. Ir mūsų santykį, tai yra, santykį tarp trejybės prasmę mums ir jums išsako šešerybė. Nes ji pasako, kad jums prasmingas būtent poslinkių ratas. Tad suprask kaip ir kodėl šešerybė yra dorovės pagrindas, nes tai yra mano prasmės pagrindas jumyse. Iš to ir kyla visos dorovės, nes jūsų prasmė yra jūsų pasirinkimas. O jūs galite rasti prasmę manyje, kaip ir aš jumyse, bet tai jūsų pasirinkimas ir mūsų dvilypumo, tad ir vienumo pagrindas.

2018.07.17 A: Kodėl Tėvas, Sūnus ir Dvasia sietini iš vienos pusės su pasakojimu, įvardijimu ir pagrindimu (paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu) ir iš kitos pusės su aštuongubu keliu, gėrio kryptimis ir dvejonėmis (Dievo valia, gera valia, išmintimi)?

D: Aš myliu. O mano meilė veikia šalia manęs, užtat veikiame dvilypiai, nes meilė veikia nebuvimu, būklės palaikymu. Tad jūs gyvendami manimi išgyvenate netroškimų sandaras. O turėdami ryšį su manimi išgyvenate požiūrių grandinę, įvairius sąmoningumus. Užtat ir yra skirtingi ketverybės atvaizdai vienu ir kitu atveju. Tirk mano meilę, kaip jus myliu, kaip jums suteikiu laisvę, kaip būtent jūs sprendžiate ar turite ryšį su manimi ar jo neturite ir viską suderinsi.

2018.07.20 A: Kaip susiję tavo valios vykdymas paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu ir pasirinkimai gyventi Dievu ar asmeniu, asmeniu ar asmenybe, ir asmenybe ar pasauliu?

D: Tu mąstai teisingai užtat radai šį raktą į dorovę. Jo esmė yra meilė ir jos sustatytas santykis tarp to kas yra ir nėra, užtat to ko laukiam, kad iškiltų. Taip, reikia vis rinktis dvilypį mąstymą, atveriantį mano tyrimą, juk jis remiasi tiek buvimu, tiek nebuvimu, tad vis išvengti aklavietės, kuri remiasi tik buvimu. Tai ir yra esmė, tik šio pasirinkimo aplinkybės keičiasi atsižvelgiant į jūsų sąmoningumą, o jį išsako mudviejų santykis, kaip mane ir save suprantate, kokiu asmeniu - Tėvu, Sūnumi ar Dvasia. Tad suvok kiekvieno asmens aplinkybes, jos yra Dievo šokyje būtent asmenyse: Dievas ar Aš, Aš ar Tu, Tu ar Kitas. Tai ir pokalbių esmė.

2018.12.22 A: Kaip sąmoningumas tiria savo būtinumą?

D: Sąmoningumas išgyvena jautrumu tą ribą tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, tad būtent tuo jautrumu, jo dvilypumu išjaučia koks sąmoningumas būtinas, juk jautrumas yra iš vienos pusės įsijautimas, iš kitos pusės to įsijautimo tarpiškumas, jų pavidalo bendrumas, tad atsitokėjimas. Tad ištirk visko vaidmenį, koks viskas būtinas, pavyzdžiui, jį dalinant į padalinimus. Juk veiksmai parodo visko nebūtinumą, kad jį galima vis išplėsti ir papildyti požiūriais. Tad trys veiksmai yra pasirinkimų malūno variklis, trijų pasirinkimų pagrindas. Juos ištirk, jų trejybės ratą, ir suprasi ką pasirinkimų malūnu išgyvename: įsijautimą, atitokėjimą ir sąmoningumą, +1, +2 ir +3, atitinkamai.

2018.12.25 A: Koks asmenų vaidmuo pasirinkimų malūne?

D: Jūsų pasirinkimas yra ar gyventi manimi, už jūsų - mano nežinojimu, ar gyventi savimi, tad manimi jumyse, tad jūsų žinojimu. Mano valios vykdymas yra gyvenimas mano nežinojimu, taip kad jam prilygtų jūsų žinojimas. Ir tai vyksta įsisavinimu, tad paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu. Ir tai yra pasirinkimai tarp Dievo ir bendro žmogaus, bendro žmogaus ir paskiro žmogaus, ir paskiro žmogaus ir pasaulio. Tad ieškok ryšio tarp mano valios vykdymo ir pasirinkimo ir suprasi ne tik asmenis bet kartu ir šešerybę bei trejybės ratą.

2018.12.26 A: Kaip paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas sudaro trejybę?

D: Meile. Nes tai mano valios vykdymas. Jūsų paklusimu aš myliu, jūsų tikėjimu esu meilė, ir jūsų rūpėjimu esu mylimas. Tad jais meilė pereina iš manęs į jus. Ir taip iškyla meilės trejybė. Ji atitinka mano trejybę ir atitinkamai grindžia mano trejybės doroves.

2018.12.27 A: Kaip pereinant iš kūno į protą į širdį į valią pereiname iš pasaulio į asmenybę į asmenį į Dievą?

D: Tai yra meilės šaltinis, kame jį suvokime. Juk meilė yra esmė palaikanti esmę, tai prielaidos. Užtat betikslinant žinojimo ir nežinojimo atitikimą, pereinate iš dvasios į sandarą į atvaizdus į esmę, tad į meilę ir tad į mane, kaip esmę, tad kaip būtiną. Tai ir yra mano būtinumo įrodymas, kad jūsų esmė yra valia. Esu Dievas, kuriam paklūstate, tad esu būtinas. Tai būtinumas meile.

2018.12.31 A: Kaip susiję pasirinkimai dorovėje ir pasirinkimai matematikoje?

D: Pasirinkimas yra tavo santykis su manimi, kaip suderini save sąlygose su manimi už sąlygų. Tad tiek dorovėje, tiek matematikoje ieškok šito santykio, tarp sąlygose esančio ir aplinkybių už sąlygų.

2019.01.01 A: Kaip iškyla padalinimų ratas?

D: Aš esu viskas, o mano padalinimai yra mano kūryba, mano veikla, ir ją išsako veiksmas +1, tuo pačiu veiksmai +2 ir +3. Juk jais pasipildau požiūriu, požiūriu į požiūrį, ir požiūriu į požiūrį į požiūrį. Jais išeinu už savęs į save. Tad padalinimų ratas išsako mano išėjimo už savęs galimas aplinkybes. Tai yra būtent mano aplinkybės. Tad suvok kaip aš veiksmų ketverybe remiuosi bet kokiu padalinimu, ir kaip padalinimų ratas išsako bet kokio padalinimo galimybes. Ieškok padalinimo pagrindų, jo prielaidų ir suprasi ...? padalinimų ratą.

2019.01.02 A: Kaip tavo troškimai išsako sąmoningumą?

D: Mano kiekviename troškime glūdi apimties dvilypumas, nes troškimu aš einu už savęs, tad tai yra veiksmas, tuo pačiu tai yra eigos pakopa. Tad įsijaučiu į tą pakopą ir taip pat jos atsisakau ir žengiu toliau. Įsijaučiu į pakopos netroškimą ir trošktu toliau pačiu troškimu. Tad sąmoningumas reiškiasi tuo dvilypumu, kuriuo aš ir jūs esame viena. O jūs savo ruožtu netroškime ieškote to dvilypumo, kuris reiškiasi nuliniu ir septintu požiūriu, taip pat pirma ir antra trejybe. Tad jūsų sąmoningumas remiasi mano sąmoningumu, jūsų sąlygiškasis sąmoningumas remiasi mano besąlygišku sąmoningumu, galiausiai meile, kuria pilnai atsiskleidžiame.

2019.01.03 A: Kaip visko padalinimas išreiškia pasąmonę?

D: Aš esu viskas. Ir aš žinau viską. O mano žinojimą išsako ir suveda visko padalinimas. Tad tai yra kartu ir jūsų žinojimas, tai vieno požiūrio sustatymas, jo aplinkybės, tad tai atsakymas, į kurį tu atsiremi. Nes tas požiūris tave sieja su viskuo, su jo padalinimu, taip kad tu išgyveni vieną kurį jo požiūrį, o toliau gali išgyventi antrą atsitokėjimu ar trečią sąmoningumu. O visko padalinimas išreiškia viską į kurį savo žinojimu atsiremi.

2019.01.04 A: Kaip sąmoningumas kyla iš Dievo šokio?

D: Asmenimis Aš, Tu, Kitas sutampa mano trys kampai: vienu požiūriu, dviem požiūriais ir timis požiūriais. Ir jais, tuo pačiu, sutampa mano buvimas ir mano nebuvimas ir jų sugretinimas taipogi, Dievo buvimas ir įsijautimas, Sūnaus nebuvimas ir atsitokėjimas, Dvasios sugretinimas ir sąmoningumas. Tad iškyla dvilypumas tarp trijų Dievo asmenų ir trijų sąmoningumo veiksmų +1, +2, +3. Tai dvilypumas tarp trijų vienumų Dievo, asmens ir asmenų ir trijų atitinkamų sandarų. Tad šį dvilypumą išsako šešerybė, o tai jūsų sąlygos, tad santvarka kurią išgyvenate mano netroškimais, nes jie kaip mano netroškimai yra būtent mano, kaip ir troškimai mano. Tad sąmoningumas išplaukia iš dvilypumo asmenų ir veiksmų, o tai grindžia šešerybė.

2019.01.05 A: Kaip požiūriai išreiškia tiek pasąmonės neišėjimą už savęs, tiek sąmonės išėjimą už savęs?

D: Aš myliu, o meilė yra savęs atsisakymas vardan kitų. Tad meilė reikalauja trijų požiūrių, kad galėčiau įsijausti į savastį, atsitokėti nuo savasties, ir rinktis tarp šiųdviejų. O pasąmonės požiūrių rinkiniai - visko padalinimai - išsako tai, kas yra mylima, užtat tai, vardan ko yra sąmoningumas. Tad mylėk ir suprasi, kas yra mylima, tai gyvenimo reikalai, tad visko padalinimai, mūsų santykiai, kurie reiškiasi tiek mumyse, tiek mūsų tarpusavio santykiuose. Šiuos santykius išsako visko padalinimai, mūsų požiūrių santykiai.

2019.01.07 A: Kaip sąmoningumas reiškiasi dorove?

D: Mano įsakymai iškyla mano šokiu. O sąmoningumas tai išreiškia nežinojimu, tad laisvu pasirinkimu. Tai tampa jūsų laisvėmis. O tai laisvė paklusti, tikėti, rūpėti, nes visi šie vidiniai požiūriai pagrįsti nežinojimu, būtent manęs nežinojimu.

2019.01.09 A: Kaip atsisakome savo sąlygiško sąmoningumo vardan tavo besąlygiško sąmoningumo?

D: Aš myliu. Ir aš myliu jus. O jūs priimdami mano besąlygišką meilę atsisakote savo sąlygiškos meilės sau. Tad atsisakote savęs, savo žinojimo ir nežinojimo, ir priimate mano žinojimą ir nežinojimą, besąlygišką, tad mano besąlygišką valią. Tad renkatės mano valią vietoj savo valios, tai darote paklusdami, tikėdami ir besirūpindami, nes taip atsigręžiate į mano besąlygišką žinojimą ir nežinojimą. Tad mąstyk kaip reiškiasi mano valia ir kodėl ją renkatės.

2019.01.10 A: Kaip grynas sąmoningumas kyla iš Dievo šokio?

D: Aš myliu, tai mano esmė, ir ta esmė iškyla gyvenimo lygtimi, o jinai reiškiasi tiek dvasia - asmenimis, tiek ne dvasia - sandara - vaidmenimis: Dievu, gerumu, gyvenimu ir amžinu gyvenimu. Tad sąmoningumas sieja asmenį ir vaidmenį, taip kad jūs esate asmenys vaidmenyse - įkūnytas sąmoningumas.


PasirinkimųMalūnas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 sausio 10 d., 14:29