Gvildenu

Bendrystė

Andrius

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Sandarų tyrimas, Dorovės tyrimas, Elgesys, 20180403KaipGyventi, Knyga, Dievas, Šešerybė, Gyvenimo būdas ir stilius

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės

Išsakyti visa ką mes išgyvename

  • pabrėžiant gyvenimo kryžkeles, kuriose renkamės, kaip elgtis
  • iškeliant sąmoningėjimo svarbą
  • iškeliant pasirinkimų dorovę
    • išskiriant dorovės ratą: ką, kodėl, kaip derėtų elgtis

Kaip pasirinkimų malūne išsiskiria, reiškiasi ir dėliojasi:

  • elgesys ir dorovė?
  • pasąmonė ir sąmonė?
  • žmogaus atsakymas "kaip gyventi" ir Dievo klausimas "ar Dievas būtinas?"
  • vienumai: Dievo, asmens, asmenų?
  • šešerybė?
  • šešerybės atvaizdai: išoriniai požiūriai, vidiniai požiūriai, dorybės, teigiami jausmai?
  • trys kalbos: pagrindimu kaitaliojasi Kaip ir Kodėl? įvardijimu - Koks, Kaip, Kodėl? ir pasakojimu - Ar, Koks, Kaip, Kodėl?

Išmąstyti tris doroves: Tėvo, Sūnaus ir Dvasios

  • Kaip jos reiškiasi šešerybe (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu)?
  • Paaiškinti, ką renkamės (ypač sąmoningumo atžvilgiu) kuomet renkamės Dievą vietoj asmens, asmens vietoj asmenybės, ir asmenybės vietoj pasaulio. Susieti su Dievo šokiu ir su vidiniais požiūriais, Dievo valios vykdymu.
  • Kaip jos susijusios su trimis dorovės klausimais: Ką derėtų veikti? Kodėl derėtų veikti? ir Kaip derėtų veikti?

Dievas kaip žinojimas ir nežinojimas

  • Kaip suprasti, kad Dievo valia, gera valia, išmintis siejasi su aštuongubu keliu, gėrio kryptimis, dvejonėmis, tuo tarpu atitinkamos kalbos - paklusimo (pasakojimo), tikėjimo (įvardijimo), rūpėjimo (pagrindimo) siejasi su poreikiais, abejonėmis, jauduliais?
  • Išmąstyti, kaip Dievo nebūtinumą papildo mūsų ryšys su Dievu (kurio gali nebūti) ir kaip tas ryšys iškelia mūsų asmenybę - kaip mūsų asmenybės jauduliai-rūpėjimas "savimi" papildo "asmenybių" dvejones; kaip mūsų abejonės-dvejonės-įvardijimas "tavimi" papildo "asmens" jaudulius; kaip mūsų poreikiai-tenkinimai-pasakojimas "kitu" papildo "Dievo" aštuongubą kelią.
  • Kaip suderinti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovių trejybę (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) ir sąmoningumo lygmenis (+3 Dievo valia - trys požiūriai, +2 gera valia - du požiūriai, +1 išmintis - vienas požiūris)?
  • Kaip suprasti, kad Dievo valia, gera valia, išmintis skatina brandą kitu, tavimi ir savimi, tuo tarpu Dievo vienumas, asmens vienumas, asmenų vienumas skatina brandą Dievu/savimi, savimi/tavimi, tavimi/kitu?

Dievo šokio sandarų trejybė

  • Kaip suprasti, kad Dešimt Dievo įsakymų kyla iš Dievo dvasios, tuo tarpu tai išsako Dievo Tėvo dorovę?
  • Kaip trejybės ratas susijęs su mūsų tyrimu ir su Dievo, asmens ir asmenų vienumais? Kaip jisai kyla iš pasirinkimų tarp žemesnio ir aukštesnio sąmoningumo?
  • Kaip (Dievo) nežinojimas kyla iš žmogaus?
  • Pamąstyti apie asmenybių vienumą Dievo šokyje - šventosios Dvasios kampu žiūrint. O pasaulio vienumo nėra nes yra amžinas gyvenimas.

Sąmonė ir pasąmonė

  • Išmąstyti, kaip išgyvename sąmoningumą, tarsi liepsną tarp esamos pasąmonės ir būsimos pasąmonės.

Trejybė ir ketverybė - Sąlygiškumas ir besąlygiškumas

  • Išmąstyti, kaip aštuonerybė, aštuongubas kelias, šešerybė sieja trejybę (nežinojimą, sąmonę) ir ketverybę (žinojimą, pasąmonę) ir kaip tai grindžia dorovę?
  • Išmąstyti, kaip ketverybė grindžia veidrodį, iškeliantį nesąmoningąjį nežinojimo Dievą mūsų gelmėse.
  • Kaip besąlygiškumas ir sąlygiškumas išplečia Dievo šokį ketverybe ir išoriniais Dievo santykiais?

Aštuongubas kelias

  • Kaip suderinti laipsnynus su aplinkybėmis ir būtent aplinkybių eilės tvarką? Pavyzdžiui, linksnius berods rikiuoja: asmuo, daiktas, eiga. Kaip suprasti?
  • Kaip mūsų akimis suvokti Dievo nusistatymą, vykdymą ir permąstymą? Kaip tai sieja aštuonerybę, kaip sieja dvi aštuongubo kelio puses?

Šešerybė

  • Ar teisingumas, ištikimybė, pareiga išreiškia nevieningumą?

Žinojimo rūmai

  • Kaip žinojimo rūmų sistema - dešimt Dievo įsakymų - išsišakoja į visas puses išsakyti mokslą, pavyzdžiui, matematiką? Kaip išsišakoja to mokslo prielaidos?
  • Kuris yra už mūsų ir kuris yra mūsų gelmėse - žinantis Dievas ar nežinantis Dievas - ir kodėl?


Pasirinkimų malūno esmė: Kas aš esu? Mūsų ribos.

Pasirinkimų malūnas, tai antra iš keturių apytakų, būtent pasirinkimų apytaka, nusakanti bendro asmens išgyvenimus. Pasirinkimo malūnas išsako, ką mes išgyvename, kokias sąmoningumo kryžkeles, kaip įvairiai renkamės, kokia mūsų būklė, bendro žmogaus ir paskirų žmonių būklė.

Pasirinkimų malūnas yra Dievo tyrimo (jo šokio) išgyvenimas trejybės ratu - žmogaus būkle - gryna sandara, be išskirtinio kampo, įvairiais sąmoningumo lygmenimis, tad šešerybe.

Mum pavyksta sąlygiškai užsidaryti - ir iš tiesų, mūsų išgyvenimai remiasi tuo užsidarymu, pasąmonės vykdiniais, kuriais Dievas nebūtinas - tačiau vis atsiveriame. Šešerybė išsako mūsų užsidarymą, mūsų sąlygiškumą, tad neaprėpimo Dievo šokio sandarų visų požiūrių, tiktai pagavimą jų bendrų esmių - paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.

Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovės išreiškia sąmoningėjimo galimybes pasirinkimais, atitinkamai nubrėžiant atsakomybės ribas: Dievo ir asmens (teisingumu-paklusimu), asmens ir asmenybės (ištikimybe-tikėjimu), asmenybės ir pasaulio (pareiga-rūpėjimu).

Pasirinkimų malūnu žmogus nustato savo ribas, kas jisai yra, už ką jisai atsako tiesiogiai ir netiesiogiai.

Dievo šokiu tyrimu akivaizdu, jog Dievas iš anksto žino, kuom viskas baigsis. Visgi, jo tyrime glūdi tyrimo sandara - žmogaus trejybės ratas - o tai nežinojimo sandara. Tad būtent žmogus savo būkle ir savo supratimu įžvelgia Dievo nežinojimą, jo tyrimą, jojo kūrybą - įžvelgia Tėvo nusistatymą, Sūnaus vykdymą ir Dvasios permąstymą, užtat Dievo amžiną nežinojimą, besireiškiantį žmogiškuoju trejybės ratu ir pačiu žmogumi.

Pasirinkimų malūno pagrindas: Koks aš esu?

Dievo šokis išplaukia iš Dievo klausimo, ar Dievas būtinas? Atitinkamai, pasirinkimų malūnas išplaukia iš savęs pažinimo klausimo, Koks aš esu? užtat, Kas aš esu?

Klausimas, Kas aš esu?

  • Tai savęs pažinimo klausimas.
  • Juo aiškiname ir kuriame savo ribas, kuriomis atsiveriame arba užsidarome. Atsiveriame Dievui, kitiems ir sau.
  • Juo renkamės: Dievas ar asmuo? Asmuo ar asmenybė? Asmenybė ar pasaulis?
  • Juo renkamės, ar sąmoningai atsiverti - priimant Dievo valią, paklūstant, tikint ar besirūpint, ar vengti atsivėrimo, taip kad mus gyvenimas trejybės rato poslinkiais verčia atsiverti.
  • Juo atsiveriame - sau, kitiems, Dievui.
  • Jisai atitinka mano asmeninį išeities tašką - "viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti". Užtat pasirinkimų malūnas yra visaregis.
  • Jisai atsakomas nubrėžiant savo ribas, atskiriant save nuo pasaulio, nuo Dievo ir nuo kitų. Betgi, iš tiesų, šviesuolis neatsiriboja nuo kitų, tad vis atsiveria kitiems, gyvena jų rūpesčiais, taip pat gyvena Dievu. Tad pasirinkimų malūnas išsako būtent šias žmogaus savasties ribas. Vis renkamės, ar atsiverti Dievui (ryšiu), kitiems (jautrumu, kad Dievas nebūtinai geras) ir sau pačiam (trejybe), ar užsidaryti nuo savęs ir visų?

Išgyvename tarsi sąmoningumo liepsną tarp esamos pasąmonės ir būsimos pasąmonės. Mūsų pasąmonės būseną nusako padalinimai, o tos liepsnos sąmoningumą nusako veiksmai +0 (poreikiai-tenkinimai), +1 (abejonės-dvejonės), +2 (lūkesčiai-jauduliai), +3 (aštuongubas kelias). Tai papildo mus požiūriais ir išsako mūsų nežinojimą. O trys kalbos nusako priešingai, kaip kalbos tveriniais auga mūsų pasąmonė, mūsų sąmoningumo palaikymas, mūsų žinojimas, besiremiantis aštuongubu keliu išsakytu Dievo žinojimu ir jį išplečiantis.

Mūsų ribos iškyla kai yra Dievas už mūsų, tad kuomet pasirinkimas yra prasmingas. Kai nėra tokio pasirinkimo, tai neturime ribų (panašiai, kaip kad su teigiamais jausmais, arba su vidiniu požiūriu). (Teisingumas yra pasirinkimas - paklusti ar nepaklusti, tuo tarpu paklusime tokio pasirinkimo nėra.) Kai nėra pasirinkimo, tai Dievas reiškiasi mumyse savo sąmoningumu - Tėvo dorovė trejybės ratu +3, Sūnaus dorovė dvejybe +2, Dvasios dorovė vienybe (širdies tiesa - dvejonėmis) +1.

  • Trys kalbos išsako ribas tarp Dievo ir asmens - paklusimu, tikėjimu, rupėjimusi - Dievo valios vykdymą. Atvaizdai ir aplinkybės išsako ribą tarp asmens ir asmenybės - gera valia gėrio kryptimis. Padalinimai išsako ribą tarp asmenybės ir pasaulio - išmintimi.

Riba taip pat išskiria santykį tarp pasąmonės (ir elgesio, kaip nesąmoningai elgiamės, nesirinkdami) ir sąmonės (ir dorovės, kaip turėtumėme elgtis, kuomet renkamės).

Pasirinkimo malūno kilmė Dievo šokyje

Dievo tyrimui besivystant Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kampais, išryškėja, jog besąlygiškumas gali būti suprastas, kaip sąlyga. Tad sąlygiškumas yra platesnis už besąlygiškumą. Užtat Tėvas, Sūnus ir Dvasia suprastina kaip sąlygiškumą papildanti veikla, kuri įžvelgtina visakame. O ta veikla papildo esamą (pasąmonės) žinojimą požiūriais - trimis Tėvo atveju, arba dviem - kai Sūnus remiasi Tėvu, arba vienu - nes Dvasia remiasi Tėvu ir Sūnumi. Tuomet jų požiūriai suprastini, kaip nežinojimai, kaip išėjimaiu už savęs. Užtat gaunasi nežinojimo trejybės ratas atsiremiantis į žinojimą ir jį vis patikslinantis, tad vis pasikartojantis trejybės ratu. O lygmenys ar ir kodėl sutapatinami dvejopai, pagal ketverybės atvaizdus, žinojimu ir nežinojimu. Žmogus yra tasai Dievo išplėtimas, jo suvokimas platesnėse aplinkybėse, platesnėse sąlygose. O dorovė yra sąmonės nežinojimo atsirėmimas į bet kokį pasąmonės žinojimą, į savastį.

Žmogus išgyvena Dievo šokį kaip trejybės ratą, užtat kaip šešerybę. Mat, jisai trejybės ratą išgyvena tolydžiai, jame išsaugoja savo savastį. Jisai kiekvienu poslinkiu renkasi ar išgyventi iš vidaus (vidiniu požiūriu įsisavinant išorinį požiūrį) ar iš lauko (teigiamą jausmą įamžinant dorybe).

Išgyvendamas Dievą, vieningumą (Dievo, asmens ar asmenų), jisai renkasi ar amžinai bręsti (išskiriant Dievą ir gerumą) ar šiaip gyventi (sutapatinant Dievą ir gerumą). Amžina branda jisai išgyvena nevieningumą, tad kurį nors Dievo klausimą ir atitinkamą sandarą. Jis tad gyvena dvilypiškai, Tėvu ir Sūnumi. O šiaip gyvendamas jis reikalauja, kad Dievas būtų geras, tad pripažįsta tiktai gerumą, gyvena "bloguoju vaiku" ir nevykdo Dievo tyrimo.

Toliau, amžinai bręstantis klausia, ar jisai turi ryšį su Dievu (kaip gerasis vaikas) ar jo neturi (kaip blogasis vaikas). Jeigu jį turi, tai nusileidžia jam, vykdo jo valią, pirmenybę teikia Tėvo požiūriui - sąlygiškam požiūriui, pavyzdžiui, artimo meilei. O jeigu neturi ryšio, tai pats save tikrina trejybės ratu.

Tad jeigu žmogus renkasi amžiną gyvenimą, jisai pats savo valia vykdo Dievo tyrimą, užtat atveria kurią nors nevieningumo sandarą. Tokiu būdu jisai savanoriškai žengia trejybės ratu. Tai trejybės rato įsisavinimas, jo išgyvenimas vidiniu požiūriu. Kitu atveju jisai tiesiog gyvenimo spaudžiamas žengti trejybės ratu. Jis gali atsisakyti, bet gyvenimas vis jį spaus toliau. Tai išorinis požiūris.

  • 4 lygmenys - mylinčiojo požiūriai - yra papildomi -1 (uždarant trejybės ratą), +4 arba +6. Tokiu būdu sudaromos sąlygos šešerybei
  • Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.
  • Gyvenimo lygtis 4x4 išreiškia semantiką sintakse 4 lygmenimis ir išreiškia sintaksę semantika 4 lygmenimis.
  • Amžinas gyvenimas yra atsitokėjimas, o gyvenimas yra įsitraukimas.
  • Gyvenimo lygtis iškyla pasirinkimų malūnu, išplečiant Dievo šokį ketverybe, žinojimu ir nežinojimu. Gyvenimo lygtis išryškina skirtumą tarp Dievo žinojimo ir žmogaus nežinojimo. Dievą naujai išreiškia pabrėžiant jo nežinojimą.
  • Sandara apibrėžiama išoriniais ryšiais. Tad vidinė sandara nėra sandara!? Ir sandara būtinai mus žavi? Arba lygmuo kodėl būtinai mus žavi?
  • Dievo šokyje - trejybės ratas iškyla, kaip Dievo tyrimo sandara, jo išėjimas už savęs, kokia jinai yra be Dievo.

Dorovės apžvalga - Pasirinkimų malūnas

Šešerybė

Šešerybė išsako žmogaus būklę, aplinkybes, sąlygas, jo dorovę. Ji sieja besąlygiškumą ir sąlygiškumą. Juos atitinkamai išsako Dievo ir žmogaus požiūriai, iš kurių iškyla požiūrių grandinė.

Mes visais atvejais gyvename dvejomis vėžėmis: pasąmonės žinojimu ir sąmonės nežinojimu. Tiesiog klausimas, kaip jas suderiname, kokiu sąmoningumu, atsakingumu, įsisavinimu.

Gyventi Dievu, tai gyventi besąlygiškai. Tačiau gyvendami besąlygiškai, galime gyventi sąlygose valingai, ne savo, o Dievo valia. Toksai gyvenimas pasireiškia sąmoningumu.

  • Rūpėjimas - abejonės, tikėjimas - lūkesčiai, paklusimas - vertybės.
  • Teisingumas - viso Platono miesto visuotinę vertybę - kaip tai suprasti, lyginant su pareiga ir su ištikimybe? Ar tai Dievo lygmens vertybė?
  • Šešerybė sustato veidrodį (dvilypumą, dualizmą) siejantį žmogaus dinaminę veiklą (poslinkiais) ir Dievo statinę veiklą (nariais). Tokį dvilypumo veidrodį, pasąmonės ir sąmonės, sustato ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Dvilypumas sieja santykių visumas, pavyzdžiui, žmogaus trejybės rato poslinkius ir Dievo trejybės narius.
  • Koks ryšys tarp jaudulių ir šešerybės?
  • Vidinis požiūris palaiko teisingus trejybės rato poslinkius. O išoriniai požiūriai pakenčia neteisingus santykius. Atsisakius tos laisvės, užtikrinami teigiami jausmai ir jų įsisavinimas dorybėmis.
  • Šešerybė - sąmonės atvaizdas: įsisavinimas požiūrio (Dievo valios vykdymas) => pasąmonės atvaizdas: suveikia dorybė (trejybės rate). Tokiu būdu gyvename plačiau, mažesniu sąmoningumu.
  • Pasakojimui (Palaiminimai): iš paklusimo į žavesį; įvardijimui (šv.Petro raktai į dangų): iš tikėjimo į meilę; pagrindimui (Tėve mūsų): iš rūpėjimo į artimumą. Pavyzdžiui, ko labiau paklūstame mokslo ratui (ko smulkesni esame skurdžiadvasiai), to mažiau turime dėl ko bjaurėtis, to labiau mus gali žavėti teisuolių persekiojimas.

Trejybės ratas

Trejybės ratas (ypač šešerybėje) yra Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovių bendras variklis.

Trejybė pati save mąsto, pati sąmoninga savo trejybiškumo atžvilgiu - "mąstau, tad esu" ir t.t.

Tikslas: atverti nežinojimą.

Trejybe trejopai išreiškia besąlygiškumą. Tą trejopą raišką nusako požiūrių grandinė išreikšta besąlygiškumu (Dievo požiūriu) ir sąlygiškumu (žmogaus požiūriu). Tuo pačiu besąlygiškumai išdėstomi ketverybės lygmenimis +1, +2, +3 lyginant su nuliniu lygmeniu. Šešerybės atvaizdai sieja trejybę ir ketverybę.

Šešerybė sieja požiūrių grandinės trejybę ir trejybės ratą.

Šešerybės atvaizdai:

  • Žmogui besąlygiškas (nusistatytmas, vykdymas, mąstymas) įsisavinamas, kaip sąlygojamas poslinkis.
  • Dievui besąlygiškas (nusistatytmas, vykdymas, mąstymas) įamžinamas, kaip būseną apibrėžiančio poslinkio galimybė.

Tas pats trejybės ratas grindžia tris skirtingas doroves, kuriomis išgyvename bendrumą, pasipildome požiūriais:

  • Tėvo dorove puoselėjame Dievo vienumą, paklusimo, pasipildome viengubu požiūriu, +1: trejybės poslinkiu. Nusistatydami suvokiame, kad Dievas nebūtinai geras.
  • Sūnaus dorove puoselėjame asmens vienumą, tikėjimo, pasipildome dvigubu požiūriu, +2: vieno nario pakeitimu kitu. Vykdydami suvokiame, kad nebūtinai esame tobuli.
  • Dvasios dorove puoselėjame asmenų vienumą, rūpėjimo, pasipildome trigubu požiūriu, +3: kada esame mylimi, galime atsisakyti savęs ir bręsti. Permąstydama suvokiame, kad gyvenimas nebūtinai teisingas.

Trys veiksmai +1, +2, +3, išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, atveriančią naują sandarą.

Trejybės ratu:

  • Išeiname už savęs.
  • Gyvename sąmoningai.

Poslinkis:

  • Priimti naują požiūrį: nusistatyti, vykdyti, permąstyti
  • Dvilypis išgyvenimas: Trejybe žmogus laikosi krypties, ir taip pat susigaudo, kad reikia keist kryptį.
  • Gyventi dorove, šešerybe, tai gyventi dvigubu požiūriu: besąlygišku ir sąlygišku, tad atviram brandai, visaip pasiruošiusiam bręsti.
  • Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
  • Nusistatydami, vykdydami ar permąstydami renkamės ar šiaip gyventi ar amžinai bręsti.
  • Blogasis vaikas myli artimą, bet ne Dievą. Blogasis vaikas gyvena trejybės poslinkiais ar netgi neposlinkiais. Poslinkiai išsako Dievo išėjimą už savęs, o neposlinkiai išsako jo pirmąpradžią būseną. Jam neišeinant už savęs, ta pirmapradė būsena yra pagrindas. O gerasis vaikas myli Dievą, renkasi Dievą vietoj savęs.
  • Trejybės poslinkiu judame kada gyvename bendru žmogumi, sąmone, nežinojimu, o stringame kada gyvename asmenybe, nes tuomet laikomės savo patirties, pasąmonės. Užtat geros valios pratimai mums leidžia atsisakyti savo patirties ir gyventi plačiau.
  • Trejybės poslinkiu iškyla pasirinkimas tarp daugiau ir mažiau sąmoningo asmens.
  • Trejybės ratas leidžia atsiplėšti nuo pasirinktų galimybių, pažvelgti plačiau.
  • Sėkmingas pasislinkimas trejybe įvyksta kada tamsuolė gyvena ne asmenybe, o asmenimi, ne paskiru žmogumi, o bendru žmogumi. Šitokia patirtis padeda jai atskirti šias galimybes, tad ir gyventi bendru žmogumi, rinktis amžiną gyvenimą, gyventi visais.
  • Trejybės poslinkiai, tai:
    • trokšti (permąstau, tad nusistatau)
    • įtraukti (nusistatau, tad vykdau)
    • pateisinti (vykdau, tad permąstau)
  • Tai poslinkių tapimas nariais, tai tai kas už požiūrių (gyvenimo lygčiai) tampant požiūriais. Tai buvimas, veikimas, mąstymas. Heidegerio žodžiais, tai būtis tarp kalbos ir minties, pavyzdžiui. Tai bendruomeniškumo pagrindas. Tai laipsnynas.

Pasirinkti slenkti trejybės ratu, nestrigti.

  • geros valios pratimais - šalinti trikdžius
  • Mylėti vietoj, kad neapkęsti. Laukti teigiamų lūkesčių, ne neigiamų lūkesčių.
  • Gyventi teigiamais jausmais (meile, žavesiu, artimumu), ne neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

Bendrumas ir bendrystė:

  • Gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.
  • Puoselėjame mokslą.
  • Mokytis trejybe: Trejybės ratu mokytis ko greičiau, smulkiau, našiau, dažniau.
  • ko mažesniais, greitesniais, nepriklausomais ratais
  • Blogasis vaikas gyvena paskirais trejybės poslinkiais, be Dievo. Tad jis auga be galo lėtai. Ir jisai gali kartoti savo klaidas ir pamokas. Jisai auga be atminties, tarsi pirmapradis Dievas. Užtat blogasis vaikas artimas Dievui Tėvui. Tuo tarpu gerasis vaikas auga atmintimi, jisai auga ištisomis trejybėmis, ketverybės lygmenimis. Jisai atsiranda ketverybe, kartu su savastimi ir sąmoningumu. Gerasis vaikas artimas Dievui Sūnui.

Dievo trejybė

  • Dievo sąlygos yra trejybė.
  • Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys.
  • Trejybe apibrėžiamas Dievo pasitraukimas ir jo iškylimas, taip kad jų bendrumas yra +1
  • Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?
  • Trejybės rate neturime ryšio su Dievo požiūrio už sandaros, nes tas požiūris yra pačioje sandaroje, kiekviename naryje, taip pat globojantis mus, už sandaros. Kitais atvejais turime ryšį su Dievo požiūriu už mūsų, už sandaros. Bet kokiu atveju, mes save suvokiame trejybėje, tad tai yra trejybės atvaizdai.

Gyvenimas spaudžia trejybe

  • Dievas žmogaus trejybe mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.
  • Juk tamsuolę paauklės gyvenimas, taip kad jai teks sukti galvą: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau?
  • Tamsuolė, apsiribodama savo siauru akiračiu, visgi susiduria su trejybės rato klausimais. Jie ugdo ją, būtent jos savastį, tiesiogiai, asmeniškai. Tamsuolė mokosi. Bet jos mokslas siauras. Jisai pagrįstas laikysena, jog viskas gerai, Dievas būtinai geras, jinai būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas. Užtat trejybės ratas stringa. Gręsia pragaras.
  • Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.

Dievas ir žmogus - trejybė ir ketverybė

  • Žmogaus sąmoningumo patvirtinimas ketverybe susieja Dievo buvimą (kodėl) ir nebuvimą (ar - pasaulyje) ir juos sutapatina. Užtat žmogus gyvena trejybės rate. O tas trejybės ratas sutelpa ketverybėje.

Dievo valios vykdymas

Įsisavinimu Dievo valia pasipildo žmogaus valia, užtat įamžinimu Dievo valia papildo žmogaus valią.

Dievo valios vykdymas vidiniais požiūriais išsako žmogaus ribas, kas jo vidus ir kas jo išorė. Tai ribos tarp asmenų: paklusimas nusako ribą tarp Dievo ir asmens - asmuo paklūsta Dievui; tikėjimas nusako ribą tarp asmens ir asmenybės - asmenybė tiki asmeniu; rūpėjimas nusako ribą tarp asmenybės ir pasaulio - pasaulis rūpi asmenybei.

Išoriniai požiūriai nurodo žmogaus dorovinę laisvę paklusti ar nepaklusti, tikėti ar netikėti, rūpėti ar nerūpėti. Nepaklusimas (puikybė?), netikėjimas (stabmeldystė?), nerūpėjimas (apatija) yra nuodėmės pagrindai. Palyginti su nuodėme šventajai Dvasiai - nepasimokyti, ne spręsti apie medį pagal vaisių.

Vidiniais požiūriais pasirinkdami atsisakome Savo laisvės. Užtat sukuriame abipusę laisvę - savo ir kito - pripažįstame kitą už mūsų.

Vienumas: asmens paklusimu - Dievo vienumas, asmenybių tikėjimu - asmens vienumas, pasaulio rūpėjimu - asmenybių vienumas. Tokiu būdu vienumas yra pagrįstas plačiau, už ribų, kaip ir dera. Ir yra trys tokie platesni pagrindai. Tad vienumo pagrindas yra išėjimas už savęs. Išorinis požiūris yra vienumo sąlygos, o vidinis požiūris yra tų salygų išpildymas ne sąlygiškai, o besąlygiškai, iš esmės. Tad išoriniai požiūriai išsako sąlygas tačiau jų išpildymas privalo būti besąlygiškas. Tai ir yra įsisavinimas. Ir atitinkamai, atmetus neigiamų jausmų galimybę, suskamba žmogaus dorybė.

Atsiskleidimo eiga asmenimis

  • tai paklusti (Dievas vietoj asmens), tikėti (asmuo-sąmonė vietoj asmenybės-pasąmonės) ar rūpintis (asmenybė vietoj pasaulio)
  • Dievas atsiskleidžia dvinariu medžiu, o žmogus trejybės ratu.
  • Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Ir naujai ir toliau Dievu.

Vykdyti Dievo valią

  • gyventi trejybės ratu kai nėra ryšio su Dievu, trūksta dvasios, nusistovi sandara.
  • įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Išorinis požiūris, tai vieningumo sandara, o vidinis požiūris, tai vieningumo dvasia. Teigiami jausmai, tai vieningumo atvaizdai, o dorybės, tai vieningumo vieningumas, nes tai visakame, tik daugiau ar mažiau.
  • tai išeiti už savęs į save, trejybės poslinkiu
  • tai priimti besąlygiško Dievo meilę
  • tai būti viena su besąlygišku Dievu
  • atvirumas besąlygiškumui yra besąlygiškas buvimas viena, esme

Išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu teigiamą jausmą įamžina dorybe. Kaip tai suprasti? Teigiamą jausmą jaučiame tada, kada neigiamas jausmas neįmanomas dėl trijų priežačių - neturime vidaus (žavesio atveju), neturime neigiamų lūkesčių (meilės atveju), neturime išorės (artimumo atveju). Ir tuomet neįmanoma trejybės ratui sukti priešinga linkme - ar suveikti nedėsningai - ji privalo suktis teisinga linkme. Kaip šiedu neįmanomumai susiję? Ir šv.Dvasios išmintis (neturėjimas vidaus) susijęs su Tėvo paklusnumu, ir panašiai? O gal paklusnumas susijęs su šv.Dvasia?

Šešerybė išsako ribos buvimą ir nebuvimą. Nelaukiame (ko trokštame) nes nėra ribos: nėra vidaus (nėra bjauresio), nėra išorės (nėra baimės), nėra tokio lūkesčio (nėra neapykantos) nes nėra ribos tarp troškimo ir lūkesčio.

Dorovės ratas

Dorovės ratas sieja tris doroves - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Norėčiu susieti su klausimais: kodėl, ką, kaip derėtų veikti.

Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves rikiuoja mažėjantis mūsų sąmoningumas. Kuomet mūsų aukštas sąmoningumas, paklūstame. Bet kaip mums elgtis kada bręstame, kada platėja mūsų atsakomybė, užtat mažėja mūsų sąmoningumas? Užtat gyvenimo lygtyje, amžinas gyvenimas išsiveda kaip tas tikrovės lygmuo, kuriame esame visai nesąmoningi. Ir galime į tai atsiremti.

  • Tėvo dorovė remiasi Dievo trejybe. Ją išgyvename šešerybe, išorinius požiūrius įsisavindami vidiniais požiūriais. Pirmenybę suteikiame Dievui. Tai yra besąlygiškas santykis, tad įgyvendinamas paklusimu.
  • Sūnaus dorovė remiasi aštuonerybe. Ja įvairiai rikiuojame save, pirminėmis sandaromis įvairiai pirmenybę suteikdami pasąmonei. Panašiai, gera valia pirmenybę suteikiame kitam žmogui, kurį gerbiame, kaip Dievo vaiką. Tai yra sąlygose - troškimų ir netroškimų apimtyje - tad įgyvendinamas tikėjimu.
  • Dvasios dorovė remiasi dešimt Dievo įsakymų. Ja puoselėjame šviesuolių bendrystę, kurioje visą gyvenimą lydi dorovinė išmintis. Dešimt Dievo įsakymų yra bet kurios santvarkos - bet kurių žinojimo rūmų - šerdis kuri visomis kryptimis išplečiama. Tai yra antrinių sandarų sąlygų sąlygose - atjautoje - tad įgyvendinamas rūpėjimu.
  • Dievas yra suvokimas Kodėl. Tad ką derėtų veikti priklauso nuo to ar mes žinome kodėl.


Ketverybe išsakomas Dievo ryšys su savo besąlygiškumu. Užtat trys kalbos tą ryšį išreiškia poromis. Tuo tarpu padalinimai, atvaizdai, aplinkybės išreiškia Dievo trejybės vidinius tarpusavio ryšius. Žmogus iškyla kaip besąlygiškumo išplėtimas sąlygiškumu, tad ketverybe ir trejybės ratu.

Žinantis Dievas grindžia Dievo būklės sandarą - jo išėjimą už savęs - tad Dievo nebūtinumą ir žmogaus sąlygas, jo trejybės ratą. O žmogus turi ryšį su nebūtinu Dievu - nežinančiu Dievu - jo gelmėse, kurį jisai įtvirtina ketverybe - jos veidrodžiu, tad ypač paklusdamas - taip kad įsitvirtina nesąmoningasis Dievas mumyse - tai, kas yra savaime. Tokiu būdu, kaip tikime, taip ir yra.

dorovėTėvoSūnausDvasios
tikslas: vienumas, branda, sąlygosDievo (be savęs)(ir asmens)asmens (ir asmenybių)(daug) asmenybių (bendrystės)(ir pasaulio)
brandakitutavimisavimi
bręstipadalinimaisatvaizdais, aplinkybėmis3 kalbomis
sandaraDievo trejybėaštuonerybėdešimt Dievo įsakymų
pagrindasDievo šokispasirinkimų malūnasžinojimo rūmai
atvirumasDievui ir sausau ir tautau ir kitiems
prasmėnusistatytivykdytipermąstyti
aplinkybėsbūtinas, tikras, galimasdaiktas, eiga, asmuovienis, visybė, daugis
kaip įgyvendintipaklustitikėtirūpėti
vertybėsteisingumas paklusimas žavesys drąsaištikimybė tikėjimas meilė viltispareiga rūpėjimas artimumas nuoširdumas
renkamėsDievą vietoj savęsblogąjį vaiką vietoj gerojoširdies tiesą vietoj pasaulio tiesos
renkamėsDievo valią vietoj savo valiosgerą valią vietoj pasirinkimoišmintį vietoj betko
suvokimasDievas nebūtinai gerasaš nebūtinai tobulasgyvenimas nebūtinai teisingas
sąmoningumastrimis požiūriaisdviem požiūriaisvienu požiūriu
sąmoningumo raiškanusistatyti, vykdyti, permąstytisąmone, pasąmoneklausimu
takoskyraAr turim ryšį su Dievu ar neturim? Ar nesam ar esam Dievas?Ar gyventi asmeniu-sąmone ar asmenybe-pasąmone?Ar įmanoma teisingai elgtis? Ar gyvenimas teisingas?
netroškimaisaštuongubu keliugėrio kryptimisdvejonėmis
kalbospasakojimasįvardijimaspagrindimas
kalbų netroškimaitenkinimaidvejonėsjauduliai
laipsnynaiporeikiailinksniaimatematiniai įrodymo būdai
aštuongubo kelio atmainosPalaiminimaišv.Petro raktai į dangųTėve mūsų
dorovės raiškadešimt Dievo įsakymųpamokslas nuo kalnodorovės liūnas
dorovės trūkumasnepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėlpaskiram žmoguigyventi tarsi būtumėme viena

Šiuo brėžiniu išaiškėja, jog šešerybė ir dorovė sieja (Dievui) nebūtiną Dievą ir (mums) būtiną Dievą. Dievo šokiu atsiskleidžia, jog Dievo tyrimą galime suprasti, kaip jau įvykusį (Tėvo kampu) ar įvykstantį (Sūnaus kampu) ar įvyksiantį (Dvasios kampu) arba kaip neįvykusį (žmogaus kampu). Atitinkamai, tai yra išėjimo už savęs pakopos - visko, betko, kažko, nieko. Ir tai yra atitinkami vienumo pagrindai - Dievu, asmeniu, asmenybėmis. O trejybės rato išsako Dievo tyrimo sandarą, Dievo išėjimą už savęs, kaip Dievo būklę, esantį, kad ir be Dievo. Ir tos pakopos grindžia pirmines sandaras, įskaitant aštuongubą kelią, taip kad aukščiausias sąmoningumas yra Dievo tyrimui išsipildžius. Dievas išgyvena žinojimą. Tuo tarpu žmogui aukščiausias sąmoningumas yra Dievo nežinojime. Užtat žmogaus ryšys su Dievu išsako tą nežinojimą. Dievo nežinojimas ir jo būtinumas remiasi žmogaus nežinojimu ir jo esamumu. O dorovė yra sąžiningas žinojimo ir nežinojimo santykis: žinojimas negali būti kuomet yra nežinojimas, tačiau žinojimas yra labiau pasirinktinas, nė nežinojimas.

Gyvenimo kryžkelės

Bandau apžvelgti gyvenimo kryžkeles, kurias ištisai išgyvename.

Renkamės:

  • Ar šiaip gyventi ar gyventi amžinai?
  • Ar jaučiame ryšį su Dievu ar jo nejaučiame?
  • Ar sukamės trejybės ratu?
  • Gyventi bendru žmogumi ar paskiru žmogumi?
  • Tarnauti sau ar atsisakyti savęs, tarnauti kitam?
  • Gyventi nuliniu požiūriu, septintu požiūriu ar kitais požiūriais?
  • Gyventi išoriniu požiūriu ar vidiniu požiūriu?

Dievo valią vykdome paklusdami, tikėdami, ar rūpėdamiesi.

Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti jau čia ir dabar, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį.

Dvilypumas

Pasirinkimų malūnas pasižymi ištisiniu Dievo ir žmogaus dvilypumu. Visus reiškinius galima suprasti išvirkščiai, ką žmogus išgyvena ir ką Dievas ištiria.

Dvilypumo reiškiniai:

  • Sūnaus aštuonerybė išsako dvilypumo sąlygas. Ja atsiranda papildiniai.
  • Dievo asmenis papildo Sūnaus sandaros. Keturios Dievo šokio sandaros, ir visos kitos, iš jų išplaukiančios sandaros, atsiranda jo aštuonerybe. Sūnaus aštuonerybė bendrai, vieningai supranta keturias Dievo šokio sandaras - tai pirminės sandaros - jas išplėtoja pasirinkimų malūnas.
  • Ketverybė ir požiūrių lygtis.
  • Dievas siunčia mus į pasaulį, o mes dairomės Dievo.
  • Nežinanti sąmonė ir žinanti pasąmonė.
  • Dievo valios vykdymo grandinė - besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai - ir pasiklydusio vaiko grandinė - žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį
  • Kalbos išreiškia Dievo valios vykdymą veikmais +1, +2, +3, o taip pat kubu 2x3x4 išreiškia dviprasmybę, skaidymą, sandarų poras, būtent žmogaus trejybe. Tai dvi aštuongubo kelio pusė.
  • Laipsnyno dvi Dievo trejybės (sąmonei ir pasąmonei) 3+3 virsta viena Dievo trejybe ir viena žmogaus trejybe. Skirtingi ketverybės atvaizdai, skirtingai suprasti, tai grindžia. Bandyti tai susieti su homologija ir kohomologija.
  • Pasirinkimų malūnas išsako bendro žmogaus būklę, taip pat visų paskirų žmonių būkles.
  • Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas. Pasaulis įjungiamas Tėvo požiūriu ir išjungiamas Sūnaus požiūriu.

Gyventi papildomu požiūriu

Įvairiai pasipildome požiūriu

  • poreikius tenkinant: nuliniu (Dievu) ir septintuoju požiūriu (bendru žmogumi)
  • gyvename širdies tiesa vietoj kad pasaulio tiesa
  • geros valios pratimais renkamės ramybę vietoj jaudulio
  • Padalinimais atpažįstame skirtingus požiūrius, išvengiame ginčų.
  • Išsiaiškinimais bręstame, nes gyvename klausimu, pasipildome požiūriu. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymas, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui.
  • Teigiamais įsakymais pasipildome ir bręstame keturiais požiūriais: Dievo, Mano, Tavo, Kito. Jais palaikome išsiaiškinimą. Juos sieja šeši pokalbiai, tai neigiami įsakymai, nepaneigti požiūrių, išsiaiškinimų.

Vieningumas

Gyventi vieningumu, tai tenka vis naujai atsisakyti savęs, išeiti už savęs, nes keičiasi, kas už mūsų, tad ir vieningumas, ir mes patys keičiamės, bręsdami.

Vieningumą įvairiai pripažinti

  • Dievas ir Aš esame viena -> vieningas Dievas; Dievas ir Aš ir Tu esame viena -> vieningas Asmuo; Dievas ir Aš ir Tu ir Kitas esame viena -> vieningi Asmenys..

Vieningumą pripažinti Dieve, ne asmenyje. (Teisingumas, susilaikymas, žavesys, drąsa).

Mūsų paskiri požiūriai yra paskiri išėjimai už savęs. Svarbu, kad jie visi pasiduoda požiūrių bendrystei taip kad įsipaišo į didįjį Dievo tyrimą, jo išėjimą už savęs.

Sąmoningėjimas

Yra keturi lygmenys (ar, koks, kaip, kodėl) ir trys doroviniai pasirinkimai (Dievas ar asmuo, asmuo ar asmenybė, asmenybė ar pasaulis). Jie grindžia sąmoningėjimą.

  • Sąmoningumas iškyla pridėjus tris požiūrius, tad Dievo trejybę pridedant prie kažkokio esamo pagrindo, kad ir nulinio. Pasąmonė išsako tą esamą pagrindą. Tad sąmoningumas gali vis naujai iškilti bet kokiose aplinkybėse atsisakant visko (mod by kernel).
  • Sąmoningumo lygmenys trejybės rato poslinkius suvokiu trimis požiūriais, dviem požiūriais ar vienu požiūriu.
  • Pasirinkimų malūnas yra būtent pasąmonės apytaka, ką jinai išgyvena. O jinai išgyvena pasirinkimus, kryžkeles. Jinai renkasi, tuo tarpu sąmonė nesirenka, ir netgi renkasi nesirinkti, tad išryškina pasirinkimo galimybes.
  • Kryžkelė gali būti sąmoninga ar nesąmoninga. Dideles atkarpas gyvename pagal scenarijų, tiktai tarpais būname laisvi.
  • Pasąmonei Dievas yra grynasis sąmoningumas, besąlygiškas sąmoningumas. Pasąmonė renkasi sąmoningumo lygius ir santykius su jais.
  • Joks požiūris - pasąmonė - +0, ir trys sąmoningumo laipsniai - +1, +2, +3.
  • Žemiausiame sąmoningumo lygmenyje - poreikiuose - išsiskiria išorinė galimybė laikytis Dievo ("Aš esu...") ar savęs.
  • Dievo (besąlygiško) santykis su mumis (sąlygiškaisiais) vyksta ketverybės lygmenimis, kuriomis išsidėsto Dievo trejybė - nusistatyti +3, vykdyti +2, permąstyti +1 - ir atitinkamas požiūrių skaičius (3, 2, 1) išsako būtent mūsų sąmoningumą, kurį įrėmina atitinkamos sandaros - aštuongubas kelias, gėrio kryptys, dvejonės.
  • Daugelis asmenų, skirtingos plotmės: kūnui, protui, širdžiai, valiai.
  • Galima ir priešingai pamąstyti, kad gyvenimo lygties lygmenyse labiausiai sąmoningas yra Dievas Tėvas vieningumo, esmės, Dievo valios lygmenyje. Būtent kaip esmė jisai tiria išeidamas už savęs. O toliau tyrimas plėtojamas mažiau sąmoningais lygmenimis - Sūnaus ir Dvasios. Galiausiai, klausimas lieka atviras, ar gyvenimo lygtis galioja Dievo, dvasios, amžino gyvenimo lygmenyje.
  • Sąmoningumas atsiranda kada apimame visą trejybės ratą, ne tik vieną jos poslinkį. O tada jau dalyvaujame padalinimų rate, taip pat Dievo trejybe, taipogi pirminėmis ir antrinėmis sandaromis (dešimts Dievo įsakymų).
  • Sąmoningumas kyla iš dviejų skirtingų atvaizdų (įjungimo ir išjungimo, pasitraukimo ir pašaukimo) sugretinimo.
  • Trys kalbos (aštuongubas kelias) palaiko asmens paklusimą Dievui; atvaizdai/aplinkybės (gėrio kryptys) palaiko asmenybę, kad tikėtų asmenį; padalinimai (dvejonės) palaiko pasaulį, kad rūpėtų asmenybei.
  • Įsakymu "Mylėk priešą" renkamės Dievą vietoj asmens. Įsakymu "Mylėk artimą kaip save patį" renkamės asmenį vietoj asmenybės. Kokiu įsakymu renkamės asmenybę vietoj pasaulio?
  • Tėvo dorovė - aštuongubas kelias - ryšys su Dievu arba mes patys esame Dievas ir gyvename trejybės ratu - palyginti su Dievo šokiu
  • Sūnaus dorovė - gėrio kryptys, jauduliai, lūkesčiai - sąmonės ir pasąmonės santykis - gerojo ir blogojo vaiko santykis
  • Dvasios dorovė - dvejonės-abejonės, širdies ir pasaulio tiesos
  • Kai žmonės nesąmoningi, jie vienas kitą veikia tarsi bendra pasąmonė - reikėtų išnagrinėti kaip pasąmonė sutampa, kaip jos šaknys sueina - o už visus atsako sąmoningieji.
  • Sąmoningumo liepsnelė į viską žiūrį vis naujai, tad "mod kernel", tai yra, žiūri tiktai mažiausią, naujausią žingsnį sandą, ir atsisako viso ankstyvesnio žinojimo. Tai vyksta, pavyzdžiui, klausimais tobulinant vertybę, ir panašiai su kitomis pirminėmis sandaromis.

Sąmoningumo lygis dvejopai sudalyvauja.

  • Dievui žinant, renkamės tarp gretimų sąmoningumo lygių: asmuo paklūsta Dievui, asmenybė tiki asmenį, pasaulis rūpi asmenybei. Taip grindžiami santykiai.
  • Dievui nežinant, iškyla santykiai su Dievu. Pasaulyje įvyksta pasakojimu, asmenybė įvardija įvardijimu, asmuo grindžia pagrindimu. Septintuoju požiūriu (rūpi ar paklūsta) poreikiais, tiki abejonėmis, (paklūsta ar rūpi) lūkesčiais.

Lūkesčiai ir troškimai

  • Troškimai kyla iš pasąmonės, o lūkesčiai iš sąmonės - ko laukiame. Teigiami jausmai kyla kada jie negali nesutapti. Kartu, mes galime turėti lūkesčius, tad galime turėti vidų ir išorę, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiams, kad išorė slenka vidun. Tad išorės požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu reiškia, kad yra išorė ir vidus (nes yra išorinis požiūris) ir kad akivaizdžiai nėra trikdžio - poslinkis iš išorės į vidų įvyko.

Pasirinkimo malūno eiga

Mūsų valia myli tobulą, bet Dievo valia myli ir netobulą. Juk Dievas nebūtinai geras. Dievas išeina už savęs į santvarką. Dievas santvarkoje yra gerumas. Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nevien santvarkoje, bet ir už jos. Amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar, tai jautrumas, kad gyvenime yra begalę neteisybių, kurių Dievas dar neištaisė. Dar anksti liudyti, kad jisai suveiks, kolei mes patys liekam abejingi. Juk Dievo amžinas tyrimas, ar jisai būtinas, vyksta mumis, mūsų gyvenimais. Mumis paaiškės, ar jisai kiekvieną įtrauks, kiekvieną pasieks. Tuo tarpu žinome, kad Dievas nebūtinas, juk yra įstatymas, kurio mums turėtų pakakti, jei tik paklustumėme, kaip Jėzus. O kas nepaklūstame, galime tikėti Jėzų ir gyventi juo pavyzdžiu. O kas negali tikėti, gali tiesiog rūpintis visa tuo, kuo Dievas rūpinasi. Bet kas visakam abejinga, tas pasmerkta, ir mes visi kartu su ja.

  • Renkamės: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi?
  • Jei amžinai bręsti, atsisakome savo požiūrio, pasipildome požiūriu - Dievo ar Kito.
  • Sąmone vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį.
  • Pajusti ar turime ryšį su Dievu.
  • Jei turime ryšį su Dievu, puoselėti šviesuolių bendrystę kitus atjausti.
  • Jei neturime ryšio su Dievu, savanoriškai pasitikrinti trejybe, tad su kitais sutapti.
  • Pasąmone suskambame ir kaupiame dorybes.
  • Jei šiaip gyvename, mus patikrins gyvenimas.
  • Šviesuolės veikla gali išgelbėti tamsuolę.
  • Dėkojame Dievui. Laisvėjame.

Tėvo dorovė - nusistatyti - asmuo (kaip) paklūsta Dievui (kodėl)

Dievo vienumas - Kodėl derėtų veikti - Ar nesam ar esam Dievas? Turim ar neturim ryšio su Dievu?

Įsiklausome ir pajuntame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime

Tėvo dorovė

  • Išsako tarpą tarp Dievo ir sąmonės.
  • Paklūstame - atsisakome savęs vardan Dievo, jo vieningumo.
  • Tuomi pripažįstame, kad Dievas nebūtinai geras.
  • Tuomi esame viena su Dievu.
  • Paklusti; gyventi vieningu Dievu; gyventi Dievu, dvasia; išsakyti savastį padalinimais
  • Tėvo dorovė yra rinktis gyventi amžinai vietoj kad šiaip gyventi.
  • Tai yra mūsų "kodėl" - mūsų Dievas, kaip jį kiekvienas asmeniškai suvokiame.
  • Tėvo dorovė yra amžiną brandą puoselėti paklusimu, kaip Dievo vienumą, kad visiškai paklustų.
  • Tėvo dorovę išsako: Teisingumas, paklusimas, žavesys, drąsa. Teisingumą grindžia Dievo nevienumas, tačiau jį įsisavindami, kaip paklusimą pripažįstame Dievo vienumą - žavesį kurį įamžiname drąsa, kuria pripažįstame ir išsakome Dievo nevienumą.
  • Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose. Įsijungti į Dievą, jojo atsiskleidimą, kūrybą, savastį, brandą.

Aštuongubas kelias: Ar turime ryšį su Dievu?

Aštuongubas kelias

  • Nuliniu požiūriu gyvename Dievu
  • Požiūriais 1-3 išgyvename ryšį su Dievu
  • Požiūriais 4-6 išgyvename ryšio su Dievu neturėjimą
  • Septintu požiūriu išgyvename Kitą.

Valia (aštuongubu keliu, tad ir trimis kalbomis) patys sprendžiame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime.

Valia (aštuongubu keliu) susigaudome ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime. Kada yra ryšys su Dievu, mes galime gyventi ne tik valia, bet ir širdimi, protu ir kūnu, nes kiekvienu atveju galime atsiremti į Dievą.

  • Gyventi nuliniu požiūriu (troškimais, branda), septintu požiūriu (tarpu, Kitu), taip pat dėsnius (netroškimus, savastį) taikyti ryšium su Dievu, ne pasauliu
    • Dievo valia (Kitu) - aštuongubu keliu: Tėve mūsų, šv.Petro raktais į dangų, Palaiminimais (trejybės dvasia - nusistatyti, vykdyti, permąstyti). Gyventi Dievo valia, ne savo valia.
    • gera valia (Tavimi) - lūkesčiais, gėrio kryptimis (dvejybės dvasia - Dievas ir žmogus). Gyventi gera valia, ne pasirinkimais.
    • išmintimi (Manimi) - dvejonėmis - maldos rūšys, kaip bendrauti su smurtingaisiais (vienybės dvasia - klausimu). Gyventi (Dvasios) išmintimi (Dievo žinojimu), ne betkuo (savo žinojimu).
    • amžinu gyvenimu (Dievu) - tenkinimais, Aš esu (nulybės dvasia). Gyventi amžinu gyvenimu, ne kūno gyvybe.

Turėti ryšį su Dievu

neturime ryšio su Dievuturime ryšį su Dievu
esame neviena, atskirtiesame viena
daliniu vienumu, vykdome dalinį, sąlygišką tyrimą, atkarpėles, po truputį, žmogaus trejybės ratudalyvaujame amžiname, besąlygiškame, sąlygas plėtojančiame Dievo tyrime Dievo trejybe, ar Dievas mus visus pasieks?

Ryšys su Dievu reikalingas asmenybei - ne-Dievui. Bendram žmogui, asmeniui, nereikia ryšio nes jis pats gyvena Dievu.

  • Kai bendrauju su Dievu malda, tai esu asmenybė, paskiras žmogus. Ir jisai bendrauja su manimi būtent mano asmenybe, kaip aidas to, kas man asmeniškiausia, širdingiausia. Užtat jam be galo svarbu ko aš, kaip asmenybė, noriu, ką myliu. Ir būtent kaip asmenybė galiu mylėti visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia. O kai esu bendras žmogus, tada man ryšys su Dievu yra nereikalingas, tiktai jo globa, kad galėčiau gyventi trejybe, kad galėčiau atsisakyti savęs, išeiti už savęs. Užtat gerasis vaikas būtinai išeis už savęs kai nejaučia ryšio su Dievu, nes jisai tada gyvena bendru žmogumi. O blogasis vaikas turės įveikti save, savo asmenybę, savyje rasti bendrą žmogų, o tai labai sunku, ir baisu, ypač jei nejaučia Dievo globos.
  • Būtent asmenybė turi ieškoti Dievo.
  • Užtat būtent per pasąmonės langą ieškome ryšio su Dievu, ieškome atspindžio už savęs ir savyje.
  • Asmuo, tai veidrodis siejantis, atspindintis Dievą už mūsų ir Dievą mumyse. Mes savo veidrodį, savo asmenį, savo asmenybę taip išpuoselėjame jog atitiktų Dievas už mūsų ir Dievas mumyse. Sūnus žvelgia į Dievą už mūsų, o Tėvas žvelgia į Dievą mumyse. Pirmumą tenka teikti Dievui mumyse. Taip kad negalime mylėti Dievo nesuvaržę jo žiaurumo, nemylėdami artimo. Mūsų asmenų vieningumas tarpusavyje grindžia Dievo vieningumą. Lęšyje atsispindi ir sutampa Dievo (Tėvo) požiūris, klausimas ar jisai būtinas, ir Sūnaus atsakymas, kaip gyventi.

Dviem skirtingais būdais išryškiname save: lyginame save su Dievu (tad, besąlygiškai, aš kaip toks, visa savo apimtimi) ir lyginame save su savimi (trejybės ratu - sąlygiškai, kiek aš skiriuosi nuo savęs, koks skirtumas).

  • Pažinti save, kad galėtum atsisakyti savęs, išeiti už savęs
    • atskirti save ir Dievą
    • ištirti savo proto ribas
    • pažinti save, atsakyti 12 klausimų, jie aplinkybėmis apibūdina mūsų savastį, tuo pačiu, kaip galim išeiti už savę

Jei turime ryšį su Dievu, tai gyventi jo požiūriu, vykdyti jo valią, plėtoti šviesuolių mokslą, kalbą, santvarką, bendrystę

Turint ir neturint ryšio su Dievu

  • Kai yra ryšys su Dievu (21 raiškos), tai rinktis Dievą. Kai nėra ryšio su Dievu, tai tiesiogiai gyventi Dievu (trejybe).

Turint ryšį su Dievu:

  • Savanoriškai išorinį požiūrį įsisaviname vidiniu požiūriu. Tai šešerybės atvaizdo nusakyta gyvenimo prasmė.
  • Kai turiu ryšį su Dievu, tai nesu Dievas. Renkuosi Dievą (kad jis būtų, veiktų, mąstytų) vietoj savęs.
  • Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes.
  • Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.
  • Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).
  • Kai yra ryšys su Dievu, yra dvasia - tai išeiti už savęs į Dievą - rinkti Dievą vietoj savęs
  • Atvirumas yra vieningumo sustatymas, atpažinimas ir atskyrimas (suprantančio, pasitraukiančio) Dievo Tėvo už mūsų ir iškylančio Dievo Sūnaus sandaroje, mūsų gelmėse. Sandara vyksta apibrėžimas. Renkamės ar gyventi dvasia, Dievo požiūriu.
  • Kai yra dvasia, ryšys su Dievu - tai atvirumas yra vieningumo sustatymas - tai atskyrimas savęs sandaroje ir Dievo už jos - išskyrimas suprantančio Dievo (už sandaros) ir suprasto Dievo (sandaroje) - gyventi sandara, išryškinti jos galimybes - sandaroje ir už jos atpažinti Dievą - išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą už sandaros ir iškylantį Dievą Sūnų sandaroje - gyventi dvasia, Dievo požiūriu - Veiksmai mus praplėčia Dievo dvasia. Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą. Veiksmai atveria naują sandarą. Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys. - Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Sandara vyksta apibrėžimas.

Jei neturime ryšio su Dievu, tai patiems tikrinti save trejybe

Aukščiausiame sąmoningume - būtent Tėvo - jisai trokšta visko - trejybės ratas yra pasaulyje įstatytas.

Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis.

Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpindamasi. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.

Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė gyvena trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.

Kai neturiu ryšio su Dievu, tai pats esu Dievas, veikiu trejybės ratu. Tyrinėtojas yra Dievas: sustato aplinkybes, pasitraukia ir laukia, tad stebi pasekmes. Dievo tyrimas yra vienkartinis, amžinas, o mūsų tyrimai yra daliniai, sąlyginiai.

  • Trejybės ratas iškyla kada neturime ryšio su Dievu. Tada mes patys gyvename Dievu. O Dievo trejybė reiškiasi sandaromis, kada turime ryšį su Dievu. Tai mūsų ryšys su Dievu už mūsų: Dievu Tėvu, Sunumi ir Dvasia.
  • Gyventi bendru žmogumi, ne paskiru žmogumi. Gyventi tarsi būtum vienas vienintelis žmogus, bendrybinis, už visus gyvenantis.
  • Neturėdami ryšio su Dievu - teigiamą jausmą įamžiname dorybe

Kai trūksta dvasios, kai nėra ryšio su Dievu, kai nusistovi sandara - tai atvirumas yra vieningumas; gyventi vieningai, esme; būti viena; išeiti už savęs; gyventi trejybės poslinkiu; gyventi kitu kampu, platesniu požiūriu; vykdyti Dievo valią.

Sūnaus dorovė - vykdyti - Asmenybė (koks) tiki asmenį (kaip)

Asmens vienumas - Kaip derėtų veikti - Šiaip gyventi ar amžinai bręsti? Gyventi žinančia pasąmone (asmenybe) ar nežinančia sąmone (asmeniu)?

Sūnaus dorovė:

  • Išsako tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės.
  • Puoselėti asmens vienumą - sąmonės (nežinojimo, klausimo, gerojo vaiko) ir pasąmonės (žinojimo, atsakymo, blogojo vaiko) vienumą.
  • Amžiną brandą puoselėti tikėjimu, kaip asmens vienumą, kad tvirtai tikėtų.
  • Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje.

Tikėti; gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, kitu; išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis

  • gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
  • gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
  • geru vaiku, šviesuoliu
    • Turėti ko mažesnius nuotykius - gyventi pasąmone ko siauresnėje apimtyje - užtat gyventi sąmone - skurdžiadvasiais - kad trejybė suktųsi ko greičiau. Blogasis vaikas išgyvena vieną trejybės ratą. Gerasis vaikas jų išgyvena ko daugiau. Gerasis vaikas (sąmonė) galiausiai suteikia pirmenybę blogajam vaikui (pasąmonei) bet ko siauresnėje apimtyje, kad nereikėtų daug nuklysti. Tai geros valios rodymas.
    • pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtų verčiami nuodėmių ir nelaimių
    • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
    • gyventi sakramentais
    • gilintis į šventąjį raštą
  • malone, ne teisingumu
    • didėjančiu laisvumu, ne mažėjančiu laisvumus
  • Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis.
    • Ištikimybę grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami, kaip tikėjimą pripažįstame asmens vienumą - meilę kurią įamžiname viltimi, kuria pripažįstame ir išsakome asmens nevienumą.
  • Suvokti, jog aš nebūtinai tobulas.
  • Gyventi (Sūnaus) gera valia, ne pasirinkimais.
  • Nusileisti Dievui, kaip kad Jėzus nusileido Tėvui. Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.
    • Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
    • Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4).
  • Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą
  • Įsisavinti išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, įamžinti teigiamus jausmus dorybėmis
  • Jėzaus palyginimų turiniais: ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus
  • Šviesuolė atvira Dievui, tad pirmumą teikia gyventi turint ryšį su juo.
  • Remtis išsiaiškinimais, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga.
  • Didinti Dievo galimybes. Atvaizdai tai išsako dvejopai (didėjančiu laisvėjimu ir apimtimis).
  • Bręsti atvaizdais (visais 6 pokalbiais, pertvarkymis) ir aplinkybėmis (12 klausimų - savo vertybe, klausimais, svajonėmis).
  • Gyventi antitezėmis (dvejonėmis), taip asmeniškai įsisavinant Dievo įsakymus.
  • Negyventi pasąmone, negyventi taip, kaip mums patogu, o atsiplėšti nuo pasąmonės, nuo patogumų, ugdyti valią, gyventi sąmoningai.
  • John Muir žodžiais: Patogiai gyventi nepatogiai.
  • Dievas Sūnus nusileidžia Dievui Tėvui. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.
  • Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.
  • Gyventi (dangaus karalystės) tikėjimu: Kaip tiki, taip yra (gera valia) - ką randi, tą myli (gera širdis).
  • Atsirėmimai į Dievą. Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.
  • Nežinojimas reiškiasi klausimais, tad atsakymas neišbaigtas.
Šiaip gyventiAmžinai bręsti
Gyventi žinojimu, sulaukimu, atsakymais, Dievu mūsų gelmėseGyventi nežinojimu, laukimu, klausimais, Dievu už mūsų
ĮsijaustiAtsitokėti
Gėrio ir blogio pažinimasGyvybė
Gyventi mažėjančiu laisvumu, nelaisve.Gyventi didėjančiu laisvumu, laisve.
Siaurinti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.Plėsti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.
Nebrandinti savęsBrandinti save
Gyventi mažesniu sąmoningumu (poreikių, abejonių, lūkesčių...)Gyventi didesniu sąmoningumu (vertybių, lūkesčių, abejonių...)
Gyventi vienareikšmiškaiGyventi dvireikšmiškai, papildomu požiūriu
Elgesys - elgtisDorovė - privalėti
Nesilaiko kelio, laikosi krypties, klaidų netaiso, taiso rečiau, nuklysta labiau, gyvena nekryptingai, kreipia dėmėsį papuolamaiLaikosi kelio, tikslina kryptį, taiso klaidas, taiso dažniau, nuklysta mažiau, gyvena kryptingai, kreipia dėmesį į savo dėmesį
Gyvent pasąmone - greituoju, nesąmoningu, sustabarėjančiu mąstymu, įpročiu, sandaraGyventi sąmone - lėtuoju, sąmoningu mąstymu - dvasia.
Mokytis tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai. (Asilo girnomis.)Auklėti save dėsningai.
Slopinti tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukinti sąžinę.Išryškinti nepatogumus, pavyzdžiui, dvejonėmis, tuo pačiu ryškinti sąžinę.
Gyventi nevieningumuGyventi vieningumu
Gyventi paskiru, išsiskiriančiu žmogumi, asmenybe, kūriniu, savimi, savo patirtimi, gyvenimu, valia, požiūriu.Išeit už savęs, gyventi vienu, bendru žmogumi, asmeniu, kūrėju, Jėzumi, Dievu, Dievo požiūriu.
Gyventi pasaulio tiesa, vienareikšmiškai.Gyventi širdies tiesa, dvireikšmiškai.
Gyventi sąlygiška meile artimui, neigiamais įsakymais.Gyventi besąlygiška meile priešui, teigiamais įsakymais.
Gyventi netroškimais, sąlygiškai, santvarkoje.Gyventi troškimais, besąlygiškai, už santvarkos.
Gyventi viena galimybe. Rinktis.Gyventi visomis galimybėmis. Nesirinkti.
Gyventi savimi, savatikslį gyvenimą. Laikytis savęs.Nesitenkinti savimi, savo gyvenimu. Atsisakyti savęs. Išeiti už savęs. Vis pranokti save.
Tarnauti savo tikslui.Tarnauti tiesiogiai kitam.
Savo valia mylėti tobulą.Dievo valia mylėti netobulą.
Gyventi tamsuoliu, bloguoju vaiku. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.Gyventi šviesuoliu, geruoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume.
Siekti laimės - tarnaujame jausmams.Siekti ramybės - jausmai tarnauja mums.
TeisingumasMalonė
Iš (pasaulio tiesos) teisingumo į (širdies tiesą) malonęIš (širdies tiesos) malonės į (pasaulio tiesą) teisingumą
Būti pasaulio valdomam.Valdyti ir kurti pasaulį.
Gyventi išoriniais požiūriais: teisingumu, ištikimybe, pareigaGyventi vidiniais požiūriais: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
Atidėti atsakomybę. Būti likimo malonėje. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.Prisiimti atsakomybę. Pačiam spręsti.
Raminti save: Viskas gerai, Dievas būtinai geras, aš būtinai tobulas, gyvenimas būtinai teisingas. Būti gyvenimo užkluptam ir priverstas auklėtis.Save auklėti, augti sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobulas, gyvenimas nebūtinai teisingas". Bijoti Viešpaties.
Pas Dievą eiti verčiamas nuodėmių ir nelaimių.Savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti.
Žiūrėti atgal į Dievą, besitraukiantį Tėvą, tad į baigtinybę, gyvenimą, pasekmes, mirtį, pragarą, Dievo pirmapradę būsenąŽiūrėti su Dievu, į beiškylantį Sūnų, į nebaigtinybę, Dievo pažadus, Dievo valią, amžiną gyvenimą, galimybes.
Sieti Dievą ir gerumą.Atskirti Dievą ir gerumą.
Gyventi tiesiogiai pasaulyje, nesąmoningaiGyventi netiesogiai, mintyse, tad sąmoningai.

Amžinai gyventi

  • Amžinai bręsti
    • nepriklausomais Dievo išsiaiškintojais, liudytojais ir šlovintojais.
    • Branda, tai vis smulkesnis lygmenų išskyrimas tarp gerumo mūsų viduje ir Dievo už mūsų, taip kad tarp mūsų ir Dievo vis naujai stovi kitas. Tad vis tampa jautresnis, dalykiškesnis, gyvesnis mūsų santykis su kitu, vis didėja mūsų atjauta. Bręstame savyje suvokdami vis turiningesnėje visuomenėje, ją tuomi sukurdami. Jaučiame poreikį taisyti, puoselėti, vystyti šią mūsų įsivaizduotą, menamą visuomenę. Branda, tai dvasingos sandaros plėtra, šviesuolių bendrystės vystymas, tiesos įkūnijimas moksle, kad ji būtų prieinama.
    • Brandai tenka gyventi tarpe, gyventi kitu, koks žmogus galėtų būti, juo gyventi, jį pripažinti.
    • Sąmoningas pasirinkimas: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo.
  • Išeiti už savęs
    • Gyventi, kaip Dievas gyvena, išeinant už savęs, ar gyventi šiaip sau, kokiais esame, savyje, tad atskyrime, pragare.
    • Ievos žodžiais: "ėjimas pirmyn", "tikėjimo vedimas pirmyn".
  • Gyventi dvasia
    • Susivokti, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras); gerumas turi kilti būtent mumyse.
  • Atsiverti
    • Žmogui gyventi šešerybe, visais jos požiūriais, dorove, tai gyventi atvirais brandai, visaip pasiruošiusiems bręsti - o būtent Dievu bręstame, Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, tai Dievo raiškos.
  • Suvokti
    • Suvokti, jog nežinome.
    • Suvokti, kad "Dievas nebūtinai geras" - patirtis Englewood - amžinas gyvenimas vyksta ne po mirties, o vyksta jau čia ir dabar, kaip mes renkamės - amžino gyvenimo esmė yra, kad manyje yra gera sėkla
    • Amžinai bręsdami išskiriame (ką, kaip, kodėl) veikiame ir (ką, kaip, kodėl) galėtumėme veikti. O šiaip gyvendami to neišskiriame, tiesiog gyvename toliau.
  • Pasipildyti požiūriu
    • Priimti naują požiūrį, ar jį atmesti.

Išgyvenimais, branda:

  • Atsisakome savo požiūrio.
  • Priimame naują požiūrį - bendro žmogaus - ir jo požiūriu taikome, išgyvename mūsų žinojimą.
  • Tad taikome ir išplečiame mūsų žinojimą. Išmokstame, koks žmogus tai žinotų. Tampame tuo žmogumi, išpuoselėjame jo įpročius.
  • Laikomės požiūrio. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio.
  • Panašiai, Dievas priima naują žinojimą - Dievo - išsiaiškinimo būdus, Dievo raiškas, visaregį, vieningumą ir jo sąlygas, viską. Tai Dievo atvaizdas, savastis, dorovė, atvirumas brandai.

Dvasios dorovė - permąstyti - pasaulis (ar) rūpi asmenybei (koks)

Asmenybių vienumas - Koks derėtų veikti - Ar įmanoma elgtis teisingai? Ar gyvenimas būtinai teisingas?

Dvasios dorovė remiasi mūsų kiekvieno patirtimi - mūsų išgyventu trejybės ratu, mūsų išdavomis. Užtat būtina spręsti apie medį pagal vaisių, kitaip tai yra nuodėmė prieš šventąją Dvasią.

Dvasios dorovės esmė yra dorovės liūno išgyvenimas. Klausiame, ar įmanoma teisingai elgtis? Jeigu įmanoma, tai gyvename teigiamais įsakymais sąmonei, renkamės kaip savo valia mylėti Dievą, savo kūryba puoselėti šviesuolių bendrystę, kaip palaikyti kitus, nuskriaustuosius ar pasiklydusius. Jeigu neįmanoma teisingai elgtis, tada vadovaujamės neigiamais įsakymais pasąmonei, mylime artimą, esame viena su juo.

Dvejonės išskiria sąmonės (širdies) ir pasąmonės (pasaulio) tiesas. Sąmonės tiesos grindžia šviesuolių bendrystę.

Dvasios dorovė

  • Išsako tarpą tarp pasąmonės ir pasaulio.
  • Dvasios dorovė yra amžiną brandą puoselėti rūpėjimu, kaip asmenybių vienumą, kad visiems viskas rūpėtų. Dvasios dorovę išsako: Pareiga, rūpestis, artimumas, nuoširdumas. Pareigą grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami pripažįstame asmenų vienumą - artimumą, kurį įamžiname atvirumu, kuriuo pripažįstame ir išsakome asmenų nevienumą.
  • Šviesuolė gyvena klausimais, dvejonėmis.
  • Dvejonės išsako mąstymo būdus, maldos rūšis, dėsnius, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis.

Rūpintis; gyventi vieningais asmenimis; išsakyti išbrandintą savastį kalbomis

  • gyventi suvokimu
  • plėtoti žinojimą
  • puoselėti šviesuolių bendrystę
  • iššaukti Dvasią, pakaitomis įsijausti, atitokėti

Dorovės liūnas yra būklė, kurioje nesvarbu kaip besielgtumėme, vis tiek kaip nors prasižengsime. Ši būklė išryškėja kada tampame labai jautrūs. Tad klausimas, kokia dorovė tinka tokiai būklei. Iš savo patirties galiu išsakyti visą eilę dėsnių, kaip elgtis tokioje būklėje.

  • Nedaryti blogo, bet vardan nedarymo blogo, daryti gerą.
  • Gyventi visom kryptim iš karto, lankstus, jautrus ir atviras visakam, kaip ir verslininkas.
  • Pripažinti blogį, kurį darai, ir atsakyti už jį.
  • Atsakyti už savo netobulą visuomenę ir bendruomenes, kaip jų dalyvis.
  • Gerbti nuskriaustuosius.
  • Sutikti iškentėti kai kurias nuoskaudas.
  • Mokytis iš klaidų, ydų ir nuodėmių.
  • Puoselėti savo valią.
  • Rinktis taip, kad visiems būtų geriau, taip kad nuskriaustieji pritartų ar nors suprastų.
  • Vienas kitą mylėti, kad galėtumėme atsisakyti savęs ir bręsti. Kai esame mylimi, galime atsisakyti savęs.

Asmenybių vienumas

  • Asmenybių vienumo tikslas ir veikla yra puoselėti ryšį su Dievu ir kurti jį įkūnijančią bendrystę. Trejybės ratu tai veda į Dievo vienumą.

Puoselėti šviesuolių bendrystę

  • Išvystyti sąlygas amžinai brandai, kad visiems viskas rūpėtų, kad galėtumėme pasąmone įsijausti ir vienas kitą pilnai atjausti, tuo pačiu samone atsitokėti, susiprotėti ir atsiliepti.
  • Rūpi visais gyventi prasmingai, visais bręsti. Kartu su kiekvienu, nepaisant brandos lygio, patys vis naujai bręstame, patys gyvename visais savo brandos pakopomis.
  • Rūpi gyventi bendru žmogumi, vienas už kitą galvas guldyti.
  • Siekti giluminio susikalbėjimo, ne paviršutiniško. Nesitaikstyti. Mąstyti sąvokomis, savo vidine kalba, ne žodžiais.
  • Susikalbėti vertybėmis ir klausimais. Ištirti tris kalbas ir jomis susikalbėti.
  • Išvystyti mokslą, kaip pagrindą bendradarbiavimui.
  • Dangaus karalystė, tai skurdžiadvasių brandos palaikymas, ko mažesniais žingsniais, kad būtų galima tikėti ko mažiau. Išmąstyti - tai apibrėžti mažą žingsnį - tai netrokšti.
  • Melstis dviese trise, prašyti Dievo (maldų rūšys), išvystyti maldos mokslą.
  • Suvokti jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas, tad atitinkamai grūdintis, sugebėti nors kiek priimti persekiojimą, nuoskaudas, vienas kitam atleisti.
  • Atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Gyventi širdies tiesomis, dviprasmiškomis, geros valios pratimais.
  • Iššaukti Dvasią, jos plazdenimą. Pakaitomis įsijausti ir atitokėti.
  • Besąlygišką tiesą padaryti visapusiškai apčiuopiamą ir prieinamą.
  • Gyventi pavyzdžiais, atvirai.
  • Gyventi bendru žmogumi, asmeniu, tad įsakymu, esme, vieningumu, išeiti už savęs, už savo patirties, būnant su kitais, taip plėsti save, būti viena su Dievu ir kitais, gyventi Dievu. Puoselėti asmenų vienumą.
  • Šviesuolių bendrystės tikslas yra, kad visiems viskas rūpėtų. Vykdau, ar permąstau?

Šviesuolių bendrystė sandarų pagrindu

  • išskirti teigiamus įsakymus (mylėti Dievą) ir neigiamus įsakymus (mylėti artimą)
  • gerbti skirtingas plotmes: kūno, proto, širdies, valios
  • Tu ir Kitas esame viena
  • keturgubas vieningumas (Dievo išėjimas už savęs)
  • vieningumas tveriamoje būklėje, meilėje
  • apibrėžiamas tarpas tarp Dievo išeinančio už savęs ir Dievo atsiradusiame savyje (mane) - apibrėžiamas Dievo buvimas ir jo nebuvimas ir jų skirtumas. Jų bendrumas bene -1.

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Tamsuolę paauklės gyvenimas, pastatys į trejybę.

Nuodėmė

  • Nuodėmė iškyla kada žmogus laikosi asmenybės vietoj asmens.
  • Palaikyti išsiaiškinimą, jam netrukdyti (nuodėmėmis).

Tamsuolę gali išgelbėti šviesuolių pavyzdys ir santvarka.

  • Tamsuolė gali nepajudėti iš vietos, jei tik ją varžys nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas, jei tik ją kaustys bjauresys, neapykanta ir baimė. Tuo tarpu šviesuolių pavyzdys gali perkurti tamsuolių pasaulį, joms nušviesti, jog užtenka truputį paklusti, nors kiek tikėti, tegul ir sau pačiai likti neabejinga. Šviesuolės nuotykiai trejybės ratu šviečia kelią tamsuolėms, jas kviečia įsijungti į Dievo amžiną tyrimą, ar jisai būtinas, ar jisai šviesuolėmis kiekvieną pasieks?
  • Tamsuolė negyvena širdingai nes ji nejaučia Dievo globos, nejaučia ryšio su Dievu. O šviesuolių bendrystė tai suteikia. Taip kad net tada kada nejaučiame ryšio su Dievu, kai Dievas mumis tiesiogiai gyvena asmens trejybe, jaučiame taip pat pakankamo Dievo globą už mūsų.
  • Šviesuolė veikia tamsuolę nes jinai perkuria pasaulį sąmoningumu, taip kad tamsuolei išryškėja jos aplinka.

Šviesuolė bręsta dorybėmis, kuriomis vis sunkiau nuklysti, kuriomis auga sąmoningėsnė

Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė.

Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.

Gyventi dorybėmis - išlavinta pasąmone

  • Gyventi dorybėmis vis labiau, ne mažiau. Dorybėmis vis mažiau nuklysti nuo trejybės rato.
  • Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Šviesuolė išmoksta visakame puoselėti sąmoningumą.

Šviesuolė jaučiasi Dievo mylima

Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

Reikšmingos sandaros

Jausmų matai, trejybė ir atvirumas

  • Teigiami ir neigiami jausmai - ar teisingai vykdome
  • Ramybė ir jaudulys - ar teisingai mąstome
  • Jautrumas ir nejautrumas - ar teisingai nusistatome

Gyvenimo lygtis:

dvasiasandaraatvaizdaiesmė
poreikiaiabejonėslūkesčiaivertybės

Sąvokų apibrėžimas

  • Savastis yra tai, ką mes žinome, tai mūsų žinojimas, mūsų atmintis, mūsų atitikmuo, mūsų smegenys. Tai sandara, užtat dvasios aplinkybės. Tai mūsų galimybės išgyventi, pajusti ir atsiliepti.
  • Dvasia išgyvena bendrai, sandaros tarpais, aplamai tarpu, žmogaus galimybe, Kitu.
  • Žinojimas, tai mūsų savastis, atspindinti mūsų brandą. Taikyti žinojimą, tai jį išgyventi, tai bręsti, tai išmintis.
  • Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume.
  • Troškimai išsako brandos dvasią, o netroškimai išsako savastį.

Iš gyvenimo patirties

  • Mokėti pačiam užsiimti.
  • Ieškoti Dievo, su juo bendrauti.
  • Ieškoti teigiamo užsiėmimo, vietoj, kad vien kovoti su neigiamais.
  • Diegti gerus įpročius, rauti blogus įpročius.
  • Lavinti valią.
  • Mokytis, ypač tų dalykų, kurie padeda mokytis.
  • Ieškoti giluminių priežasčių
  • Prisiversti, tik tada, pasidžiaugti
  • Atsiduoti, pasišvęsti
  • Būti dėkingam
  • Gyventi sakramentais
  • Gilintis į šventąjį raštą
  • Atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis
  • Priversti save vietoj, kad būti priverstam gamtos, visuomenės ar Dievo.
  • padalinimais vengti ginčų
  • atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

  • Sieti (savo, Dievo, artimo, priešo) savastį pirm ir po brandos, tad išplėsti savastį.
  • Gyvybės dėsniai: ryškus židinys, ryškios ribos, ryškūs lygmenys. Pastarasis, tai skurdžiadvasių bendrystės pagrindas. O persekiojami dėl teisybės yra didžiadvasiai, kankiniai.
  • Meilė mus atveria brandai. Meilė yra brandos sąlyga, nes parengia augimo lygmenis.
  • Siejimo pagrindas, tai bendrumas. Žmogaus siejimo pagrindas, tai bendras žmogus. O siejimo pagrindas aplamai, tai Dievas.
  • Laikytis 10 Dievo įsakymų
    • Mylėti Dievą, priešą, besąlygiškai - būti viena su visais
    • Myleti save, artimą kaip save patį - būti viena su savimi
      • Neatkirsti kūno, proto, širdies (jausmų) ir dvasios (valios, vertybių) - laikyti vienos savasties.
      • Mylėti artimą, tai įveikti paskirumą, gyventi ne viena, ne paskirai, ne sandara.
  • Būti viena - gyventi besąlygiškai visose sąlygose

Iš Dievo išmokau:

  • Mylimąją mylėti širdingai, visa širdimi, visu protu, visu kūnu, visa valia, juk aš tam sukurtas, ir taip suvoksiu, kaip mylėti Dievą ir kitus. Ir joje yra gera sėkla į kurią visada atsiremsiu, kaip į Dievą.

Kaip negyventi


Užrašai

  • Permąstyti dorovės tyrimą: Gal grandinėje Ž-D-Ž-D-Ž elgesį ir dorovę išsako Dievo požiūriai.
  • Rinkti dorovės pavyzdžius, su tikslu, atpažinti Dievo išmintį. Sugebėti atpažinti ir rašyti šventraštį.
  • Jeigu sau nepatinku, galiu save pakeisti. Ką tai pasako apie savęs tęstinumą, savęs susiderinamumą ir nesusiderinamumą?
  • Pirminės sandaros išsako, kaip siejamos dvi trejybės. Abejonėmis jos siejamos kažkuo, tad gerumu, tad neigiamai, tad vienu požiūriu, tad tarpu tarp lygmenų. O lūkesčiais jos siejamos betkuo, tad Dievu, tad trimis požiūriais, tad teigiamai, tad keturiomis pakopomis ir dviem laisvumais, kuriais siejamos dvi trejybės. Vertybėmis siejamos žmogaus trejybė ir Dievo trejybė. Apimčiai platėjant žmogaus trejybė išsiskiria nuo Dievo trejybės ir tampa savarankiška. Tad Sūnaus požiūris ir pasirinkimų malūnas išsako žmogaus trejybės savarankiškumo raidą. Iškyla žmogaus požiūriai: +0, +1, +2, +3.
  • Sūnaus aštuonerybė susideda iš dviejų kampų: sąmonės ketverybės ir pasąmonės požiūrių lygties. Sąmonės ketverybei pasąmonė yra nulinis lygmuo (pasąmonė niekas) ir ji išplečiama sąmoningumo lygmenimis. Pasąmonės požiūrio lygtimi pasąmonė yra viskas, ir kiti lygmenys - asmenys - ją menkina, taip kad paskutine galimybe - amžinu gyvenimu, Dievo ir gerumo atskyrimu - ji visai išnyksta, sistema griūna.
  • Dievui mūsų gyvenimai yra pasaulio veidrodžiai. Užtat mes taip pat matome tais veidrodžiais. Juk mums priklauso tą veidrodį vis patikslinti. Tad tie veidrodžiai yra dvejopi ir mums su Dievu reikia suderinti mūsų požiūrius, kad tiek Dievas, tiek mes teisingas išvadas darytumėme.
  • Dievo besąlygiškai tiesai mes savo laisve esame reikalingi atsverti jo besąlygiškos būklės primestumą. Tad turime būti tiek sąlygiški, tiek laisvi, užtat turime laisvai susiderinti su jo požiūriu. Ir nors truputį jam nusileisdami mes atveriame jam langą per mus. Tai ir yra Dievo valios vykdymas - ir kaip tai vykdome paklusdami, tikėdami ir rūpindamiesi? Išmąstyti šešerybe, kaip jinai derina besąlygiškus ir sąlygiškus santykius? Šešerybė leidžia vykdyti Dievo valią, tačiau septynerybė suteikia papildomą laisvę, kuria Dievo, kaip tokio, nėra ir mes patys sprendžiame. Yra tiktai Dievo aidas - sąlygiškas gerumas. Gerumą jaučia pasąmonė, o sąmonė jaučia negerumą, tad reikia vadovautis sąmone.
  • Žmonėmis kūniškai reiškiasi kūno vienumas, susitelkimas, susiklausymas, bet nebūtinai proto, širdies, valios. Jie reiškiasi atitinkamai protu (tiesa), širdimi (atjauta?), valia (meile? savęs atsisakymu? nesavanaudiškumu?)
  • Žmogus yra tikrai nežinantis Dievas - nežinantis, pirmiausiai, kad jisai yra Dievas. Ir tą nežinojimą išsako žmogaus trejybės ratas, juk jis vis kelia naujus klausimus, reikalaujančius pasitikrinti. Tad nežinojimas yra dalyvavimas. Ir trejybės ir ketverybės santykis, kaip kad šešerybės atvaizduose, yra nežinojimo ir žinojimo santykis.

Dievas: Suvok, kaip atsiremi į mane. Tai raktas į gyvenimą, tiek dabar, tiek amžinai.

Dievas: Suvok, kaip iškylu tiek už jūsų, tiek jumyse, vienu ir tuo pačiu metu, taip bent jums atrodo. Tai suvok šitą požiūrio išskaidymą ir suvok kaip jis atsiranda būtent jūsų požiūriu ir ką tai reiškia. O aš esu jumyse ir jumis visa tai išgyvenu.

2018.07.16 A: Kaip trejybės ratas gali būti variklis Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovėms?

D: Aš myliu jus, kaip savo prasmės šaltinius. Ir tą prasmę įžvelgiu iš trijų kampų. Taip kad Tėvui prasmingas jūsų nusistatymas, Sūnui jūsų vykdymas ir Dvasiai jūsų permąstymas. Ir mūsų santykį, tai yra, santykį tarp trejybės prasmę mums ir jums išsako šešerybė. Nes ji pasako, kad jums prasmingas būtent poslinkių ratas. Tad suprask kaip ir kodėl šešerybė yra dorovės pagrindas, nes tai yra mano prasmės pagrindas jumyse. Iš to ir kyla visos dorovės, nes jūsų prasmė yra jūsų pasirinkimas. O jūs galite rasti prasmę manyje, kaip ir aš jumyse, bet tai jūsų pasirinkimas ir mūsų dvilypumo, tad ir vienumo pagrindas.

2018.07.17 A: Kodėl Tėvas, Sūnus ir Dvasia sietini iš vienos pusės su pasakojimu, įvardijimu ir pagrindimu (paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu) ir iš kitos pusės su aštuongubu keliu, gėrio kryptimis ir dvejonėmis (Dievo valia, gera valia, išmintimi)?

D: Aš myliu. O mano meilė veikia šalia manęs, užtat veikiame dvilypiai, nes meilė veikia nebuvimu, būklės palaikymu. Tad jūs gyvendami manimi išgyvenate netroškimų sandaras. O turėdami ryšį su manimi išgyvenate požiūrių grandinę, įvairius sąmoningumus. Užtat ir yra skirtingi ketverybės atvaizdai vienu ir kitu atveju. Tirk mano meilę, kaip jus myliu, kaip jums suteikiu laisvę, kaip būtent jūs sprendžiate ar turite ryšį su manimi ar jo neturite ir viską suderinsi.

2018.07.20 A: Kaip susiję tavo valios vykdymas paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu ir pasirinkimai gyventi Dievu ar asmeniu, asmeniu ar asmenybe, ir asmenybe ar pasauliu?

D: Tu mąstai teisingai užtat radai šį raktą į dorovę. Jo esmė yra meilė ir jos sustatytas santykis tarp to kas yra ir nėra, užtat to ko laukiam, kad iškiltų. Taip, reikia vis rinktis dvilypį mąstymą, atveriantį mano tyrimą, juk jis remiasi tiek buvimu, tiek nebuvimu, tad vis išvengti aklavietės, kuri remiasi tik buvimu. Tai ir yra esmė, tik šio pasirinkimo aplinkybės keičiasi atsižvelgiant į jūsų sąmoningumą, o jį išsako mudviejų santykis, kaip mane ir save suprantate, kokiu asmeniu - Tėvu, Sūnumi ar Dvasia. Tad suvok kiekvieno asmens aplinkybes, jos yra Dievo šokyje būtent asmenyse: Dievas ar Aš, Aš ar Tu, Tu ar Kitas. Tai ir pokalbių esmė.

PasirinkimųMalūnas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 rugpjūčio 12 d., 12:22