• Su kuo kalbamės kalboje ir kodėl?

Pokalbis

Pokalbio tikslas:

• Vykdyti Dievo valią, tai susikaeigu teigiamai priimame, tada neigiamus galime priimti valia: nepastovumui paklūstam, netiesumą tikime, neakivaizdumas mums rūpi, nes už jų slypi Dievas - pastovumas, tiesumas, akivaizdumas. Užtat už neprasmingumu slypi prasmingumas, jeigu tik renkamės teigiamą. (Tai bene kaip nebūtinumas virsta būtinumu). O renkamės teigiamą jausmą išorinį požiūrį įsisavindami vidiniu požiūriu.
• Kodėl vykdo Dievo valią... vertybės
• Kaip vykdo Dievo valią (rūpi)... lūkesčiai-gėrio kryptys
• Kokią Dievo valią vykdo (tiki)... abejonės-dvejonės
• Ar vykdo Dievo valią (paklūsta)... poreikiai-dėsniai

Kaip trejybė susijusi su: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu? Trejybė (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) įvairiai išreiškiama aplinkybėmis:

• būti, veikti, mąstyti
• daugis*, vienis, visybė
• daiktas, eiga, asmuo*
• būtinas, esamas*?, galimas

Ar esamas kaip nors suveda būtiną (tapatų) ir galimą (skirtingą)? Kaip trejybė susijusi su dvejybe?

Tai kad trokštam ar netrokštam ko laukiam parodo mūsų netrokštančių vieningumą su trokštančiu Dievu, taip pat skiria mus į dvi sąmones. Panašiai, rinkimas skiria mus į dvi sąmones. Tai gali lemti skirtumą tarp laipsnyno ir poreikių (0 matas), dvejonių (1 matas), gėrio krypčių (2 matai), vertybių (3 matai), kiek matų, tiek sąmoningumo, tiek sąmonių dalyvauja. Bene išsilanksto, vis apsiverčia dvasia, Dievo vaidmuo.

Laipsnyno lygtis X-lbėti su juo.

• Dievo (meilės, antisavasties) tikrumas tai kalbos pagrindas. Koks mūsų ryšys su Dievu, ir kaip juo susivedame ir išsiskaidome? Ar vyksta padalinimas?

• Sužadinti pokalbį, širdis į širdį, įtraukti žmones išgyvenimo pagrindu. Jis vyksta ir jį galima plėtoti.
• Vaizduote į pokalbį įtraukti atkirstąjį, vienų vieną esantį, gyventi kitų labui, turint juos mintyj. Sutapti su atikirstaisiais, kaip kad paklydęs vaikas sutampa su tėvais.
• Aplamai, pragmatinis, "konstruktyvus" susikalbėjimas yra pokalbio esmė, jo tikslas. Tikslas yra sukurti tiltą tarp kasdienybės ir amžinybės.
• Išryškinti pašnekovą, kaip kad išsiaiškinimais, kad su juo sutaptumėme ir būtų įmanoma kalba, kaip kad žinojimo rūmais. Užtat yra trys lygiai (kaip ši trejybė reiškiasi pirminėmis sandaromis?):
  • Rūpėjimas - pašnekovas yra pats Dievas, migločiausias - ramus
  • Tikėjimas - pašnekovas yra Dievo sūnus, mums tapatus, bendras žmogus - užtikrintas
  • Paklusimas - pašnekovas yra Dievo dvasia, jo žodis, pilnai išsakytas - savarankiškas

Kaip vyksta pokalbis:

• Pokalbis susidaro iš sąlyginio susikalbėjimo, pavyzdžiui, iš šuns, kurį matydama Laura išdrįso paprašyti žmogaus pakalbos, arba iš feso, kurį matydamas, išdrįsau pakalbinti David'ą. Tai bendrai įvardinti daiktai, dalykai, sutampantys tik sąlygiškai, tačiau kurių dėka mes galim vienas kitą pakalbinti, susitapatinti, kad ir sąlygiškai, bet besąlygiškai.
• Pokalbiui reikalingi tiek išnagrinėjantis protas, tiek išjaučianti širdis. Širdį alina protui prasminga išsami skaida.
• Pokalbiu mintys yra dalinamos, dalomos, skleidžiamos.
• Žmonės gali vienas kitą neigiamai įtakoti, kaip kad David'o aplinkoje, rasinėje kastų sistemoje. Kaip žmonės veikia vienas kitą į gerą? į blogą?
• Požiūrį priimant, jisai bene išverčiamas. Jį priimame sutapdami su papildiniu. Tad požiūrių grandinė apibrėžia tarpą (požiūris į požiūrį į požiūrį) ir netgi sutapimą (paklydęs vaikas).
• Reikia rasti kur, kokioj aplinkoj, iš kokio kampo žmones galima įtraukti, kaip užmegzti ryšį su kiekvienu.
• Pokalbyje svarbu taip pat, kas tuo tarpu nutylima, kas iškyla tik vėliau, kokia tvarka, kad viskas galėtų susivesti. Atmestas akmuo tampa kertiniu, tampa esminiu, viršutiniu.
• Iš paskirų taškų, sąvokų kyla įtampa, atsiranda paviršutinis reikalas ir išsigrynina nauja sąvoka. Ją gryninant išsiskiria skirtingos tiesos, kryptys, sąmonės, kurios gali į ją atsiremti ir keliauti toliau.
  • Dadaistai bandė atsisakyti prasmės. Žiūrovai patys įžiūri prasmę tarp nesusijusių scenų.
• Vienetas keičiasi žingsneliais, jų raida, mutacijomis, tai vis lyginant su esamu.
• Jaučiam stiprų norą atsakyti į klausimus, baigti šuolį.

Vidiniu gyvenimu (šuoliu!) siejame vieną vienetą su kitu, išvedame kalbą. Išorinis gyvenimas (savastys) yra svarbus apibrėžiant vidinį gyvenimą. O išorinį gyvenimą nusakome bendrais taškais, kaip kad Lauros užkalbinto vyro šuo, arba David'o fesas, arba "object work", juo apeiname vidinį gyvenimą, priešpastatom jam.

• Vidinis gyvenimas sukasi apie Dievą ("Aš esu"), o išorinis apie žmogų, jo savastį.
• Vidinis gyvenimas yra širdies tiesa; išorinis, tai pasaulio tiesa.
• Vidinis gyvenimas yra trokštami, tad dieviški lūkesčiai, o išorinis gyvenimas yra netrokštami, tad žmoniški, išgyvenami lūkesčiai.

Bendrai suprastas vidaus ir išorės atskyrimas leidžia atskirti, leidžia sieti vidų. Vidaus įsisavinimas atskiria išorę ir vidų. Kaip teigiami jausmai tampa dorybėmis? Kaip tai susiję su trejybės sukimu? Kaip atsiranda vidinė sandara, ir ką ji duoda?

Geros valios pratimai

• atskiria širdį ir pasaulį
• jų paviršutinis reikalas mus jaudina, tai mygtukas, "žaidimas", kurį galime kartoti, kol neišrišame
• galim prie temos grįžti, iš įvairių pusių, tai vaidybai gali būti skyrybos ženklas tarp scenų, "throughline" gali iškilti skirtingose aplinkybėse, jas suverti.
• Harald vaidintojus jungia fizinė energija, ją įvardina, vokalizuoja, siekia to paties dažnio, ryšio, manau scenas jungia trejybė, kaip kad geros valios pratimuose
• išgyvenimo rūšį išsako širdies ir pasaulio klausimai
• svarbu, kad būtų įtampa tarp veikėju, kad temptų į skirtingas puses, kad būtų ištikimi savo ūpui

Pašnekovas, tai Dievas: savarankiškas, užtikrintas, ramus. Atitinkamai, miglota dvasia, pilnai apibrėžtas asmuo, pilnai apibrėžta santvarka. Aukštesniame lygmenyje jis labiau apibrėžtas, išsakytas, reiškiasi tvarka.