关系
- Kaip vienumo sampratos grindžia valių išsiskyrimą ir susivedimą?
- Kaip skirtingos valios susiveda kalbėjimu, tad kalbomis?
- Kaip lytys (žinojimo ir nežinojimo puoselėtojai) grindžia susikalbėjimą?
Susikalbėjimas
- The word susikalba means literally with-selves-speak and means understand each other sufficiently for purposes of communication. It can happen that quite literate people may not be able to make sense of each other, which is to say, they may not "connect". It can also happen that people with limited language skills may yet understand each other quite well. This is not necessarily complete understanding or even shared understanding. Instead, it is simply a sufficient understanding that each has of the other for practical purposes. We say that they have rapport or good understanding.
Pavaldus, priklausomas požiūris
- Susikalbėjimas grindžia priklausomą požiūrį.
- Priklausomas požiūris suvokia, kad jį išplečia platesnis požiūris.
- Priimdami priklausomą požiūrį išmanome ko daugiau žinodami ko mažiau. Tai svarbu siekiant žinoti viską.
- It seems that the crucial point in bringing together our views is that we be able to distinguish our roles. We are both superordinate and subordinate and we simply need to take up our role, but especially as subordinate to God. Here the Divisions of everything are key, as they make clear whether we are identifying with the whole (taking up any perspective) or with the part (taking up a perspective). The choice of the whole is to take up all or any perspective, and the choice of the part is to take up a or no perspective. And such reinterpretations are what drive the operation [AddOne +1] and perhaps the other operations as well.
2017 m. birželio mėn. 8 d. dirbutuvės su Tomu Kačerausku tirti jo klausimą, Iš kur kyla skirtingos komunikacijų mokyklos ir kodėl jos tarpusavyje nebendrauja?
Komunikacijos mokyklos supranta komunikaciją iš skirtingų kampų. Kiekvienai mokyklą kažkas rūpi, bet taip pat, kažkas nerūpi.
- Retorika tiria, kaip kalbėti. Ir būtent, kaip paveikti kitus, kad jie su mumis sutiktų. Užtat retorikai šiaip nerūpi, ar mes patys klystame, ar meluojame, ar mes klausomės kitų.
- Fenomenologija tiria, kaip klausytis. Kaip įsiklausyti, pažinti ir suprasti visiškai svetimą būtybę, nepažįstamą žmogų, tikrą ar menamą Dievą, ar net patį save? Ar tai iš viso įmanoma? Užtat fenomenologijai tolima, ką mes patys norime pasakyti kitiems.
- Semiotika tiria, kaip ženklais susikalbėti. Ji nagrinėja veiksmus, kuriais susitariame, ką mums reiškia kalba ir kitos ženklų sistemos. Ji tikslina, ką reiškia įvairios mintys, ką duoda bendras supratimas. Užtat jai neįdomūs grynai asmeniniai supratimai.
- Visuomenės kritika, tame tarpe, marksistinė kritika, tiria, kaip esame valdomi. Ji aiškina, kaip vienas luomas visapusiškai įtvirtina savo pasaulėžiūrą ir ja valdo visus kitus, kaip juos užliūliuoja, ir ko reikia, kad valdomieji pabustų, mąstytų blaiviai ir susikalbėtų. Kritinei mokyklai nerūpi tai, kas neveikia galios santykių.
- Socialinė psichologija tiria, kaip pasiduodame įtakai. Ji nagrinėja sąlygas reikalingas, kad vienas kitą veiktumėme sąmoningai ar nesąmoningai. Jai nesvarbus pats turinys, kurį mes perteikiame.
- Sociokultūra tiria, kaip esame buriami. Jai įdomu, kaip komunikacija (bendravimas, susikalbėjimas) tveria, palaiko ir keičia visuomeninius padalinius. Ji aiškina, kaip esama santvarka veikia žmones, kaip jie santvarkas įtvirtina savo bendravimu, kaip išmoksta kalbėti už savo įstaigas ir vardan jų. Jai nerūpi pati kalba, kaip tokia.
- Kibernetika tiria, kaip perteikti žinias. Ji tiria, kas yra žinios (informacija), ir kaip jos apdorojamos. Jai ypač rūpi, kaip užtikrinti žinių perdavimą netobuloje aplinkoje, kur yra triukšmo ar pasitaiko klaidų ar trikdžių. Jai taip pat rūpi žinių poveikis visai sistemai. Tačiau kibernetikai nerūpi ką mūsų visuomeninis ar asmeninis gyvenimas mums asmeniškai reiškia.
Apžvelgę šias mokyklas, ir savaip jas išryškinę, aiškėja, jog viena tiria kaip kalbėti, kita kaip klausytis, o trečia kaip susikalbame. Šitos trys pagrįstos asmenų bendravimu. Tačiau yra kitos trys mokyklos, kurios tiria visuomenės akimis, kaip esame valdomi, kaip pasiduodame įtakai, ir kaip esame buriami. Galiausiai, yra mokykla, siejanti mikrokomunikacija (paskirų žinių perteikimą) ir makrokomunikaciją (jų poveikį santvarkai).
Susikalbėjimo esmė yra mūsų lygiavertiškumas. Vienas kitą tokiais pripažindami, susikalbėdami tarpusavyje, galime būti viena. Tačiau ar tai bus tik paviršutinis susikalbėjimas, ar gelminis, esminis? O gal iš viso nesusikalbėsime? O mūsų sąlygos tokios, kad norėdami susikalbėti, turime pirmiausiai vienas kitam nusileisti. Kas kalbės ir kas klausysis?
Mūsų susikalbėjimo pagrindas yra būtent mūsų lygiavertiškumas. Tačiau jisai glūdi ne šitame pasaulyje, ne šitoje santvarkoje, juk jisai jiems nepaklūsta. Jis glūdi bendroje dvasioje, tikroje ar menamoje, kurią tiesiog vadinsiu Dievu arba Lygiavertiškumu.
Visgi, mes santvarkoje. Joje vyksta tarsi Lygiavertiškumo tyrimas. Ar Lygiavertiškumas būtinas? Ar jisai būtų netgi jeigu jo nebūtų? Užtat gyvename dviprasmiškoje santvarkoje. Iš vienos pusės, esame Lygiavertiškumo galimybė, ir vienas su kitu bendraujame tokia dvasia, Asmeniškai. Iš kitos pusės, Visuomenė tvirtina, kad lygiavertiškumo nėra, ir netgi asmenų kaip ir nėra. Yra užtat mus tvarkanti Visuomenė. Ir iš tiesų, mes visi jaučiame Visuomenės rėmus. Jie mus labai įtakoja, telkia ir tiesiog valdo. Tačiau ar lieka tarpas, kuriame mes galime visgi atjausti vienas kitą, ir nepaisant savo skirtingų padėčių bei vaidmenų, vienas kitą pamylėti ir palaikyti? Ar mes visgi galime būti viena savo dvasia? Mūsų visas bendravimas yra dviprasmiškas, nes tai visada gali būti tiktai sausos kalbos - beširdis melas ir tuščios nesąmonės - betgi visada gali vertis asmeninis ryšys.
Susikalbėjimas tad prasideda nuo klausymosi. Fenomenologija klausomės to Dievo, tos bendros lygiavertiškumo dvasios, kuria mes Asmenys galime bandyti suvokti kitą, kaip esantį panašioje būklėje ir išgyvenantį kažką panašaus, kaip mes. Socialine psichologija klausomės, iš šalies, Visuomenės akimis, kaip esame įtakojami. Toliau galime įsiklausyti į tą įsiklausymą, juk kadangi mūsų įsiklausymo galimybė remiasi mūsų, tegul ir menamą, bendra būkle, mes galime išsivystyti tą bendrą būklę tegul ir tariamai nusakančią kalbą. Semiotika tiria tą Asmenų kalbą, kaip ja bandome susikalbėti, o sociokultūra tiria, Visuomenės akimis, tą išryškintą tariamą būklę. Retorika išverčia tą įsiklausymą, ir kuria tą kalbą, kuria Asmuo laisva valia gali įtakoti klausytojus. Atitinkamai, kritinė filosofija išverčia, Visuomenės akimis, kaip mūsų būklė mus visapusiškai lemtingai įtakoja.
Susikalbėjimo pagrindas yra turinio ir raiškos išskyrimas. Lygiavertiškumas, tai mūsų bendras turinys. O raiška skiriamės, tai mūsų kalba ir būklė Visuomenėje. Išskirdami raišką ir turinį, kaip kad kibernetika, išlaikome dviprasmiškumą ir Visuomenėje išsaugome sąlygišką tiesą. Tačiau jeigu klausomės besąlygiškos Tiesos už mūsų, ir tik tada ja įsiklausome į save, ir per save kitus, tada gyvename turiniu, su juo sutampa bet kokia raiška, bendraujame širdingai, kaip Asmenys, ir visa Visuomenė subliūkšta, nes pasirodo, joje niekas negyvena. Galima sakyti, tai yra Dievo pasitvirtinimas, kad iš tikrųjų, Visuomenėje niekas negyvena.
Susikalbėjmas tad yra visada apie tai. Jis visada dviprasmiškas - ar gyvename Visuomene, pasaulio tiesa, ar gyvename Dievu, širdies tiesa?
Taip žiūrint, savotiškas nebendravimas yra visa esmė - nepriimti Visuomenę, kaip tikrovę - o verčiau pripažinti kitus, kaip mums lygiaverčius Asmenis.
Susikalbėjimas
- Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį.
- Nelygiaverčių požiūrių santykis.
- Antrinės sandaros kyla iš susikalbėjimo.
- Refactor - kiekvieną sandarą mąstome, kuriame vienu požiūriu, tačiau ją perkuriame, permąstome kitu asmeniu. Tokiu būdu jos visos susiveda. Tai grindžia dviprasmybę ir laisvę.
- Nulybė iškyla susikalbėjimu, atsidavimu, veiksmu +4.
Pokalbis
An important part of a Universal Language or the system that I am working on is the role of communicative assumptions. We can start communication by assuming (ConstructiveHypothesis) that either side wants to communicate. So this assumption suggests that we can use the concepts and structures required by communication itself as the structures that we use for the form of our language and the first subject of our language that we talk about.
Komunikacijos mokyklų pagrindas yra "frames" - ir koks jų išsidėstymas tarpusavyje. Ir jos atitinka filosofijos mokyklas. Kaip susidėsto "frames" bet kokiam klausimui.
Susikalbėjimas
Eiti ten kur Dievas mane rastų. Dievas žmogaus požiūriu.
Radimai: Pasiklydusiam vaikui rasti tėvus, rasti pastovumą (nulybės atvaizdą), rasti ką myli.
Susikalbėjimas yra pagrindas paklusimui, tikėjimui, rūpėjimui.
- Meilė peržengia ribą, jos asimetrija grindžia susikalbėjimą.
Išminties kalba
- Pamąstyti, anot išminties kalbos, kaip reikėtų susikalbėti su žmonėmis apie išminties kalbą?
- Iššaukti šventą Dvasią - šviesuolių bendrystę - siejančią Dievą ir žmogų.
- Pakaitomis įsijausti ir atsitokėti bendraujant su kitais.
- Susitelkti į kitus - įsijausti ir atsitokėti jų pagrindu - atsiremti į jų tiesos supratimą ir kertinę vertybę.