Gvildenu

Bendrystė

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Žr. Gvildenu, Viską žinoti, Taikymas, Apytakos, Dorovės tyrimas, Meilė, Knyga, Svetainė, Atitikimai, Sutapimai, Visaregis, Mano užmojis

Į kokį sąmoningumo išgyvenimą susiveda Dievo tyrimas?

Trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

Šiame puslapyje bandau viską aprėpti. Apžvelgiu:

  • Ką reiškia viską žinoti?
  • Koks yra Dievo požiūris? Kaip susidėlioja visko žinojimas? Kaip žinojimas palaiko nežinojimą?
  • Kaip priimame Dievo požiūrį? Kaip nežinojimu išgyvename visko žinojimą?

Remiuosi sąvokomis: asmenys, žinojimas ir nežinojimas, troškimai, sąmoningumas, sąmoningėjimas, meilė, vienumas, apytakos, Dievo požiūris, požiūriai, išgyvenimai, požiūrių grandinė.



Dievą išplečia jo prielaidos, Dievo Dievas - meilė

Viskas išplaukia iš pirmapradžio Dievo ir jo klausimo, jo tyrimo: Ar Dievas būtinas?

Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.

  • Užtat jisai išryškėja išsiskiriant žinojimui ir nežinojimui, tad sąmoningėjant, būtent mumis.
  • Dievas savo tyrimu sąmoningėja. Augant žinojimui, besiplečiant pasąmonei, tuo pačiau augant nežinojimui, ryškėjant sąmonei, nes jisai gali užtat klausti vis turiningesnius klausimus.
  • Jisai tad plėtojasi atvirkščiai, kaip mes. Juk jisai pradeda nuo sąmoningumo. Užtat jisai sąmoningėja mūsų sąmoningėjimu, pradėjus žinojimu ir nežinojimu ir išvystant jų skirtumą.
  • Jisai yra tiek visuma, tiek tarpas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad jisai kaip tarpas išsipildo didesniaisiais padalinimais: ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe ir galiausiai aštuonerybe jisai sutampa su visuma.
  • Mūsų amžinas gyvenimas - mūsų sąmoningėjimas - yra pirmapradžio Dievo sąmoningumo išvertimas, jo esmė ir pagrindas.
  • Nieko apimtyje sutampa žinojimas (įsijautimas), nežinojimas (atsitokėjimas) ir sąmoningumas, tačiau apimčiai platėjant visi trys išsiskiria.
  • Gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas yra? Amžinas gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas būtinas?

Dievas savo tyrimu savyje atveria jį grindžiančias prielaidas, kuriomis Dievas būtinai iškyla net ir jam nesant. Jame slypi Dievo Dievas - meilė - kuria jisai atsisako savęs ir visakam atveria savo galimybes.

  • Meilė yra Dievo esmė į kurią viskas susiveda.
  • Meilė yra Dievo sąlygose glūdintis platesnis Dievas, kuriuo iš viso galime visi būti ir kuriuo esame viena.
  • Meilė yra Dievo pasitraukimas vardan jo brandesnio, išplėsto Dievo, vardan mūsų visų vienumo, vardan mūsų visų įtraukimo į Dievą. Mes taipogi dalyvaujame tame įtraukime ir įsitraukime. Tad meilė yra mūsų vienumo bendra veikla, kuria atsisakome savęs priimdami visus, tuomi ir visiems išplečiant save.
  • Meilė yra Dievo esmė, iš kurios viskas atstatoma.

Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais

Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? plėtojasi Dievo šokiu, kuriuo Dievas įžvelgia asmenis. Dievas Tėvas įžvelgia, "Aš esu Dievas"; Dievas Sūnus įžvelgia, "Tu esi Dievas"; Dievas Dvasia įžvelgia, "Tai yra Dievas". Tokiomis įžvalgomis išsiskiria žinantis Dievas (Tėvas, Sūnus, Dvasia) ir jų žinomas asmuo, nežinantis, užtat tiriantis Dievas. Pradžioje žinantį ir nežinantį Dievą skiria niekas, tačiau toliau šiomis įžvalgomis juos atitinkamai skiria kažkas, betkas ir viskas. Žinantis Dievas yra santvarkoje, o jo aptariamas asmuo, nežinantis Dievas lieka už santvarkos, tad būtent į santvarką vis giliau besiskverbiantis, žinantis Dievas išreiškia Dievo žinojimą. O tas žinantis Dievas yra asmenyje įžvelgiamas dieviškas vienumas: asmens vienumas Manyje - vienų vienumas, asmenybės vienumas Tavyje - bendras žmogus, pasaulio vienumas Kitame - plazdenanti dvasia. Vienumas yra Dievo žvilgsnis, o tyrimas yra Dievo požiūris. Dievo žvilgsnio vienumą išsako žmogaus trejybės ratas. Juo Dievo žvilgsnis grindžia Dievo vienumą, visų Dievo kampų vienumą, už santvarkos.

Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Dievo tyrimas ir jo atsiskleidimas

  • Mūsų amžinu gyvenimu, mūsų (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
  • Dievo požiūris išsiskleidžia Dievo tyrimu.
  • Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.
  • Išsiskiria nežinojimas, Dievas asmenų tyrimais išgyvenantis visko žinojimą, ir žinojimas, išsakytas tyrimus grindžiančiomis apytakomis. Kiekviena apytaka atspindi šį santykį, tad pusė apytakos - 12 požiūrių - nusako asmenį pirm santvarkos, ir kita pusė - 12 požiūrių - nusako žinojimo santvarką.
  • Dievo žinojimas auga Dievui išeinant už savęs į save, Tėvui artėjant prie Sūnaus: iš pradžių juos skiria viskas - Dievo savastis, toliau betkas - Mano savastis, kažkas - Tavo savastis ir niekas - Kito savastis, taip kad Kitu Dievas sutampa su savimi.
  • Kiekvienas požiūris reiškiasi dviem asmenimis, pavyzdžiui, Dievas Tėvas yra Dievas už sąlygų, be savasties, taip pat Aš sąlygose, kaip savastis.

asmuovalių santykisvienumo sampratavienumo DievastyrimasapytakasandaraDievo raiškalygties lygmuo
Dievasjokia valiavisuomenės daliaDievasAr Dievas būtinas?Dievo šokisDievasdvasia
bendra valiaasmenų daliavienų vienumasdorovės tyrimas: Kas aš esu?pasirinkimų malūnaspožiūrių grandinėgerumassandaroje
Tuskirtingos valiosasmenų troškimaibendras Žmoguspaskiri žinojimo rūmų tyrimai, paskirų mokslo šakų apžvalgosžinojimo rūmai gyvenimasatvaizdais
Kitassuvestos valiostrokštama visuomenėplazdenanti DvasiaKaip žmonėms vienas kitą labiau mylėti?maldos mokslas3 kalbosamžinas gyvenimasatvaizdų vieningumas

Troškimai išsako, kiek nežinantis Dievas yra išėjęs už savęs į žinantį Dievą. Apimtis (niekas, kažkas, betkas, viskas) skiria nežinojimą ir žinojimą.

Troškimai

  • Iš pradžių nesiskiria žinojimas ir nežinojimas - juos skiria niekas.
  • Toliau išsiskiria, ką žinome ir nežinome, atsiranda kažkas.
  • Toliau išsiskiria paskiras žinovas ir bendrasis žinovas, atsiranda betkas.
  • Toliau išsiskiria santykiai tarp paskiro ir bendrojo žinovų, tų santykių asimetriškumas, atsiranda viskas.
  • Tokiu būdu žinovų požiūriais - pasaulio (jokiu požiūriu), asmenybės (vienu požiūriu), asmens (dviem požiūriais) ir Dievo (trimis požiūriais) išsiskiria nežinojimas ir žinojimas, atsiveria Dievo, Mano, Tavo ir Kito būklės. Pasaulio (joks) požiūris grindžia Dievo būklę, o Dievo (trejopas) požiūris grindžia Kito būklę. Nes Dievas įžvelgia tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, ir mes tuo pačiu galime tai įžvelgti. Matematikoje atitinkamai galime pridėti židinį (už mūsų) ir visybę (Dievą mumyse).
  • Troškimas yra ryšys su mūsų gelmėmis, su tuo kas už mus giliau ir mus grindžia. Tad Dievas išeina už savęs į mus, į savo gelmes. Keturias gelmes nusako troškimo apimtis atitinkantys veiksmai +0, +1, +2 ir +3.

Asmenys

  • Kas yra asmenys?
    • Asmenys yra troškimai, tačiau juos nusako, apibrėžia netroškimai, jų savastys, jų papildiniai, tai kas jie nėra. Dievas yra savarankiškumas, kurį nusako kūno poreikiai. Aš esu užtikrintumas, kurį nusako proto abejonės. Tu esi ramumas, kurį nusako širdies lūkesčiai, tad tu esi riba tarp to, kas manyje ir kas už manęs. Kitas yra meilė, kurią nusako valios klausimai, tad mylime Kitu.
    • Asmenys yra nežinojimo ir žinojimo apimtys. Jie nežinojimą ir žinojimą išskiria, taip pat ir sieja.
    • Asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas - yra apibrėžiami santvarkos pagrindu. Dievas yra pirm santvarkos, tad jisai viskuo atsiskyręs nuo savęs, esančio santvarkoje. Tuo tarpu Kitas yra būtent santvarkoje, tarp jos duženų. Tad Kitas nesiskiria nuo savęs ir gyvena tiesiogiai. Jo nežinojimas ir žinojimas sutampa. Kitaip tariant, Kitą nuo santvarkos skiria niekas, Tave skiria kažkas, Mane skiria betkas, ir Dievą skiria viskas.
    • Asmenys yra sąmoningumo lygmenys.
  • Kaip iškyla asmenys?
    • Asmenys iškyla apimtyse išskiriant mylintį ir mylimąjį, suvokiantį ir suvoktąjį, žinantį ir žinomąjį, nežinantį ir nežinomąjį, trokštantį ir trokštamąjį.
  • Kaip atsiskleidžia asmenys?
    • Asmenys atsiskleidžia savo nežinojimais, savo tyrimais, kuriais išgyvena atitinkamas apytakas. Savo tyrimais kartu atskleidžia savo prielaidas.
    • Asmenys vis artimiau išgyvena gyvenimo lygtį. Gyvenimo lygtis (Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas) yra iš vidaus išgyvenama keturiais asmenimis: dvasia (Dievu), sandara (manimi), atvaizdais (tavimi), vieningumu (kitu). Tad kiekvienas asmuo išgyvena savaip tą visus asmenis apibrėžiančią gyvenimo lygtį.
  • Kaip išgyvename asmenis?
    • Asmenys yra apibrėžti iš santvarkos išeities taško (žinojimo apimtimis) tačiau juos klausimais išgyvename iš už santvarkos esančio išeities taško.
    • Asmuo išgyvena sąlygas (žinojimą, pasąmonę) kaip savastį, kaip savo ryšį su savimi. Sąlygų apimtis apibrėžia asmenį ir jo sąmoningumo lygį. Dievas išgyvena tiesiogiai, be savasties. Požiūrių skaičius nusako netroškimą, kurį išgyvename atjausdami.
      • Dievas jokio požiūrio neišgyvena.
      • Aš išgyvenu savastį (požiūrį - padalinimus),
      • Tu išgyveni savasties savastį (požiūrį į požiūrį - atvaizdus ir aplinkybes), ir
      • Kitas išgyvena savasties savasties savastį (požiūrį į požiūrį į požiūrį - kalbas).

Netroškimai priešpastato laisvas valias:

  • jokią valią kūno poreikių tenkinimu;
  • vieną valią abejonių sudvejojimu;
  • dvi valias (sąmonės ir pasąmonės) lūkesčių jauduliais;
  • ir tris valias vertybių klausimais.

Priešpastatytas valias galima suvesti arba nesuvesti.

Netroškimai

  • Netroškimais atsiranda laisvos valios, kurios yra vieningumo pagrindas.
  • Valių skaičių augimas parodo augančią tarpo kokybę.
  • Netroškimai Dievo Dvasios sąlygų veidrodžiu sugretina besąlygišką Dievą, neturinčio savęs, ir mus sąlygose, atsisakančius savęs.
  • Netroškimai atveria vienumo sampratas, vienumo pagrindus: visuomenės dalia, asmenų dalia, asmenų troškimai, trokštama visuomenė.

Pasirinkimo pagrindas

  • Vienumo ir savasties pasirinkimo pagrindimas.
    • Žinojimo ir nežinojimo išskyrimas leidžia jų apimtims plėtotis. O tai yra sąmoningėjimas.
    • Nežinojimas yra dvilypis ir išskiria žinojimą, tad atveria sąmoningėjimą. O žinojimas kaip toks yra vienalypis. Tiktai sąmoningas žinojimas (kodėl) prilygsta nežinojimui ir jį atskiria.
    • Dvilypumas. Dvilypis požiūris glūdi būtent mūsų išgyvenimuose, būtent mūsų brandoje. Dvilypis požiūris yra atsitokėjus, žiūrint iš šalies, nes tuomet matosi tiek pradžia, tiek pabaiga. O išgyvenant virsmą, užmirštame ištakas ir lieka vienareikšmiškas pasaulio požiūris. Tad svarbu vis prisiminti ir pripažinti ištakas, visko aplinkybes.
  • Kas yra vienumas?
    • Vienumas yra pirm asmenų, bendras išeities taškas, nepaskirtas paskiriems asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam. Vienumas esame Mes. Vengiu sakyti Mes, neminu jo be reikalo, nes kalbu už save, ir manau taip pritinka šviesuoliui. Mes esame tarsi Dievo Dievas. Mes atsiradome, kai atsirado bendras reikalas. Tuo išsiskyrė žmonija.
  • Koks yra vienumo pagrindas?
    • Vienumas yra už santvarkos, tačiau jo pagrindas turi būti santvarkoje. Tas pagrindas yra valių atskyrimas. Užtat santvarkoje yra sandara atskiranti jokią, vieną, dvi ar tris valias. Sąmoningumams atitinkamai auga. Užtat gali būti balsų, valių sutarimas tiek viename asmenyje, tiek bendruomenėje.
    • Vienumo pagrindas yra gerumas, laisvumas. Dievo šokyje šeši neigiami įsakymai nusako gerumą, o keturi teigiami įsakymai nusako Dievą. Jie prilygsta vienas kitam - jų santykis nusako gyvenimą ir amžiną gyvenimą.
    • Kai yra suderinamos trys valios, tuomet gali būti pagrįstas Dievo šokis. Juk jisai grindžiamas trim kampais. O jame žmogaus trejybė yra Dieve glūdinčių sąlygų prileistas trejybinis pagrindas. Užtat tokiu būdu sąmoningumas leidžia Dievui save pagrįsti. Sąmoningumu išaiškėja, išryškėja Dievo pagrindimas.

Koks Dievas būtinas? Vienumas (nežinojimas) ar savastis (žinojimas)

  • Koks mūsų pasirinkimas?
    • Renkamės gyventi žinojimu (atsakymais, sąsajomis, pasąmone, semantika, savastimi, asmeniu, santvarkos sąlygiškumu, šiaip gyvenimą) ar nežinojimu (klausimais, atskyrimu, sąmone, sintakse, vienumu, be asmenų, besąlygiškumą už santvarkos, amžiną gyvenimą). Vadinas, ar mus išgyvens savastis (santvarkoje) ar vienumas (už santvarkos)? Tai blogojo ir gerojo vaiko požiūriai į Dievo išėjimą už savęs.
    • Nežinojimu atsisakome savęs, mylime. Žinojimu prisirišame prie savęs, esame (savęs) mylimi.
    • Renkamės mylėti save ar mylėti plačiau (artimą, Dievą). Asmens apimtis skiria mylintįjį ir mylimąjį užtat toks pasirinkimas tampa įmanomu.
    • Esmė yra santvarkos gelmes (Kitu asmeniu) rinktis išgyventi būtent vienumu (už santvarkos), o ne savastimi (santvarkoje).
  • Aš gyvenu ar manimi gyvena?
    • Jei "aš" mąstau tą vienumą, tai gaunasi aklavietė, tai kas uždara, svetima, neskaidru ir negyva. Tačiau jeigu tas vienumas mąsto manimi, žino manimi, gyvena manimi, tai ir aš galiu juo gyventi. Reikia, kad "manęs" nebūtų. Užtat tokiu atveju tą vienumą galime suprasti kaip Dievą, kaip jo išsipildymą amžinu gyvenimu. O man tenka ištisai rinktis, ar man įsijausti į save, ar man atsitokėti ir tapti Dievui atviram.
  • Tiriu save ar Dievą?
    • Bendra valia (betkas) yra atsakymas į klausimą, Koks esu? Išmintis yra atsakymas į klausimą, Koks Dievas būtinas?
  • Kokios mūsų pasirinkimo pasekmės?
    • Mes išpildome savo galimybes įstengdami gyventi besąlygiškai, besąlygiškumo sąvokomis. Taip gyvename kada mylime tai kas mums nepavaldu, mums nepriklausoma. Tam tikslui esame įsakyti mylėti Dievą, būti tobulais ir elgtis nerūšiuodami kitų.
    • Jėzus kalba apie mūsų pasirinkimą, kad jisai pakeičia mūsų šeimą ir namus daugybe šeimų ir namų.
  • Sąmoningumas aprėpia nežinojimą ir žinojimą, tad amžiną gyvenimą
    • Gyvybės medis yra nežinojimas, o gėrio ir blogio pažinimo medis yra žinojimas. Anot Pradžios knygos, valgymas iš abiejų medžių yra amžinas gyvenimas.
    • Gyvenimo lygtis grindžia gyvenimą ir amžiną gyvenimą ir skirtumą tarp jų.
    • Esame sąmoningi tirdami, nes tuomet renkamės tarp žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo), juos skiriame ir deriname. Užtat tyrimas yra pagrindas šviesuolių bendrystei.

Kaip Dievas būtinas? Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

  • Žiūrėti į Dievą ar su Dievu?
    • Esmėmis (meile, tobulumu, valia, Dievo valia) susiveda taip: tobulo Dievo valia mylėti netobulą deri su mūsų, netobulųjų valia mylėti tobulą. Tobulas, tai besąlygiškas, ir netobulas, tai sąlygiškas. Vadinas, mes mylime besąlygišką, tuo tarpu, besąlygiškai mylėdami, turėtumėme besąlygiškai mylėti sąlygišką. Mes žiūrime į Dievą už sąlygų, o turėtumėme žiūrėti su Dievu į sąlygas. Mes turėtumėme būti jo pasiuntiniai. Toks mūsų apsisukimas sutampa su Dievo išėjimu už savęs ir jį paantrina.
  • Dievas daugiau nė gerumas.
    • Dievas nebūtinai geras. Gerumas yra Dievo atspindis veidrodyje - santvarkoje. Ogi Dievas yra daugiau nė jojo atspindys.
  • Kaip Dievas (sąmonė) ir žmogus (pasąmonė) vienas kitą palaiko?
    • Dievas, kaip tyriausias sąmoningumas, įsikūnija pasąmonės tinklu - bendryste. O žmogus iš pasąmonės auga sąmoningumu. Taip jie vienas kitą palaiko. Sąmonę išsako nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė, o jos santykį su pasamonę išsako ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė.
  • Skirtingos valios (pasirinkimai) yra atsakymas į klausimą, Kaip esi? Gera valia yra atsakymas į klausimą, Kaip Dievas būtinas?

Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia, valių susivedimas, dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė. Visko nežinojimas (Dievo žvilgsnis) ir visko žinojimas (pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris)

  • Atsakymas, kodėl Dievas būtinas.
    • Valių susivedimas (valia) yra atsakymas į klausimą, Kodėl Kitas yra? Dievo valia yra atsakymas į klausimą, Kodėl Dievas būtinas?
    • Valių susivedimas yra dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė, gebėjimas betkame ir įsijausti išgyvenimu, ir atsitokėti sąvokų kalba. Tai yra tiesos dvilypumas.
    • Visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas yra įkūnyti Dievą. Dievas (Dvasia) įsikūnija šviesuolių bendryste, juk tai yra žinojimas, atsakymas, gyventi klausimais, nežinojimu, amžina branda.
  • Dievo požiūris (Kito požiūris, visko žinojimas) prilygsta Dievo žvilgsniui (visko nežinojimui). Juos derina suvedimas, sąmoningumas, gyvenimas Dievu, gyvenimo lygtis.
    • Dievo požiūris yra visko atsakymas, susivedimas, susiklausymas. Suvesties Dievas yra nesąmoningo žinojimo Dievas, Dievo atsakymas. Suvedimas yra atsakymas, kad gyvename Dievu.
    • Dievo žvilgsnis yra visko nežinojimas. Jam prilygsta visko žinojimas, pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris, kuris yra būtent Kito požiūris, kuriuo visi galime būti viena. Išsiskleidimas vyksta Dievui išeinant už savęs į save. Kitas yra būtent ten, santvarkoje, kur išsikleidžia Dievo požiūris, tačiau Kitam - ir tuo pačiu, mums - gali trūkti sąmoningumo.
    • Nežinojimas yra dvasia, o žinojimas yra sandara. Daodejing pirmasis skyrius pasakoja, kaip jie kartu išsiskleidžia.
    • Visko nežinojimo (sąmonės klausimo) ir visko žinojimo (pasąmonės atsakymo) sutapimas yra dvejopas požiūris.
    • Asmenys visko nežinojimu (Dievo žvilgsniu) išgyvena visko žinojimą (Dievo požiūrį). Asmenys tad suveda visko nežinojimą ir visko žinojimą.
    • Besąlygiškumas (nežinojimas, sąmonė) yra nuo pat pradžių ir visakame išlieka. O sąlygiškumas (žinojimas, pasąmonė) atsiranda, vystosi, bręsta ir prilygsta besąlygiškumui, kaip jo raiška. Gyvenimo lygtis derina besąlygiškumo požiūrį ir sąlygiškumo požiūrį.
  • Kaip visko žinojimas suveikia.
    • Visko žinojimas suderina sąlygišką žinojimą ir besąlygišką nežinojimą nes viskas yra dvireikšmiška sąvoka. Viskas gali ribotis santvarka, taip kad Dievo nėra, arba jisai gali apimti ir Dievą už santvarkos. Tad jisai kaip sandara išreiškia Dievo tiriamąją veiklą. Jo keturi atvaizdai, troškimai, išreiškia tam tyrimui reikalingas būsenas. Taip pat gerumo du atvaizdai yra gyvenimas (mažėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas sutampa) ir amžinas gyvenimas (didėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas atskiriami). Tad gyvenimas turi šešis atvaizdus (nes sulygina Dievą ir gerumą, jų aplinkybes sudeda), o amžinas gyvenimas turi aštuonis atvaizdus (nes atskiria Dievą ir gerumą, jų aplinkybes daugina).
    • Visko žinojimas žino, kaip rasti tinkamą liudytoją - asmenį, kuris atitinkamos apimties klausimu paliudytų. Užtat visko žinojimas aprėpia visumą, o kartu žino betką.

Atsakome asmenų klausimus: Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia. Kaip Dievas būtinas? gera valia. Koks Dievas būtinas? Išimtis. Užtat gyvenimo lygtimi amžinas gyvenimas yra atsakymas į Dievo klausimą, Ar Dievas būtinas?

  • Mūsų vaidmuo
    • Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Jisai Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Užtat klausimas ar tose sąlygose iškylantis būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
    • Amžinas gynimas reiškiasi kūnu, išmintis reiškiasi protu, gera valia reiškiasi širdimi, Dievo valia reiškiasi valia.
    • Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
    • Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
    • Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.
  • Mes ir Dievas vienas kitą papildome.
    • Dievas įsijaučia (visko) nežinojimu (savo žvilgsniu) ir atsitokėja (visko) žinojimu (savo požiūriu). O mes atvirkščiai įsijaučiame žinojimu ir atsitokėjame nežinojimu.
    • Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.
  • Koks amžino gyvenimo vaidmuo?
    • Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
    • Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
    • Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
    • Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.

Asmenys išplečia Dievo tyrimą savo nežinojimu priimdami jo požiūrį, jo žinojimą.

Nesąmoningai mylėti Dievą (sąmoningumą) ar sąmoningai mylėti Kitą (sąmoningėjimą)

  • Kokiu pagrindu renkamės Dievą ar Kitą
    • Mes mylime Dievą priimdami Dievo žvilgsnį. Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį.
    • Nesąmoningai gyvendami (žinojimu) gyvename vienoje iš keturių apimčių, vienu iš keturių asmenų, tad savaime atsiskleidžiame, ar nesąmoningai renkamės save, ar Dievą (vienumą) už mūsų. Tai meilė Dievui - mylime Dievą vietoj savęs - tai sąmoningumas. Tačiau kuomet sąmoningai renkamės, tuomet šešiais būdais lyginame apimčių porą, užtat tuomet svarbiausia vienytis Kito pagrindu, laisvų valių suvedimo pagrindu, šviesuolių bendrystės pagrindu. Tai meilė artimui, dorovė - mylime artimą kaip save - tai sąmoningėjimas.
    • Dievo požiūrį galime priimti dvejopai, mylėdami Dievą, ir atsiskleisdami kartu su juo, arba mylėdami Kitą, ir sąmoningėdami kartu su juo. Yra du lygiagretūs vienumo pagrindai:
      • besąlygiškumas (meilė Dievui) - nulybė (Dievo nežinojimas)
      • sąlygiškumas (meilė artimui) - vienybė (visko žinojimas - Kito žinojimas, nešališkas žinojimas).
    • Reikia mąstyti išeities tašką, būtent Dievo, iš kurio viskas išplaukia, ir taip pat mąstyti iš šalies, ką mes visi pašaliniai išgyvename, kaip visi amžinai bręstame, koks mūsų bendras vienumas, į kurį viskas susiveda.
  • Kito privalumai
    • Dievo požiūris plačiausiai atsiskleidžia Kitu, tad maldos mokslu.
    • Dievui (jo visko nežinojimui) prilygsta Kitas (jo žinojimas visko). Dievo atžvilgiu, būtent Kitu žinojimas tampa nešališku. Užtat būtent Kitas gali liudyti Dievo buvimą. Būtent Kitas (Sūnus, mes) yra tas suvesties taškas, kuriuo Dievas žino viską. Visko žinojimas nusako Dievo požiūrį, grindžia gyvenimo lygtį ir susidėlioja tyrimais - apytakomis.
    • Amžinu gyvenimu galiausiai gyvename Kitu. Tai mūsų brandos pilnatvė. Dievas savo tyrimu bręsta apimtimis ir atitinkamais asmenimis. Jisai pradeda nieko žinojimu ir nieko nežinojimu, o baigiasi Kitu - visko žinojimu ir visko nežinojimu. Atitinkamai išauga skirtumas tarp Dievo ir gerumo.
  • Sąmoningėjimas
    • Sąmoningumas auga asmenimis. Asmenys savo žinojimu skiriasi nuo Dievo nežinojimo vis platesne apimtimi: niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. Kartu auga asmens sąmoningumas jam įveikiant vis didėjantį atotrūkį su Dievu. Būtent Kitu esame labiausiai sąmoningi ir būtent juo labiausiai išauga, plinta, bręsta Dievo nežinojimas. Tuo tarpu Dievas, kaip toks, yra strimagalvis, tad nesąmoningas. Dievas yra sąmoningas išgyvendamas asmenis.

Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį

  • Mes mylime, atsisakome savęs vardan platesnės savasties, vardan mūsų visų vienumo, pasirinkdami Dievą vietoj savęs, priimdami jo požiūrį vietoj savo požiūrio. Sąmoningumu vis išlaikome pasirinkimo galimybę, skirtumą tarp sąmonės ir pasąmonės, tad dvejopą požiūrį, dvejopą žinojimą ir nežinojimą.
  • Dievo tyrimą išgyvename dvejopu požiūriu
  • Gyvendami dvejopu požiūriu, išskirdami besąlygišką nežinojimą ir sąlygišką žinojimą, įsijungiame į Dievo tyrimą, tad ir į visko žinojimą. Tarpas tarp nežinojimo ir žinojimo išauga sąmoningėjant nuo nieko iki visko. Pilnatvėje išgyvename amžiną gyvenimą kuomet gyvename besąlygiško Dievo valia.
  • Mūsų žvilgsnis nėra Dievo žvilgsnis, juk nesame Dievas. Užtat priimdami Dievo požiūrį išplečiame Dievą, juk tuomi atskiriame Dievo žvilgsnį (su mūsų žvilgsniu nesutampantį) ir Dievo požiūrį (su kuriuo mūsų požiūris sutampa). Nors priimdami Dievo požiūrį jį matome tik tiek kiek esame pajėgūs savo žvilgsniu. Tuo tarpu Dievo žvilgsnis toliau apibrėžia ir nusako Dievo požiūrį. Tačiau mes atskleidžiame Dievo požiūrio sandarą, kad jį galima išsakyti grubiau ir tiksliau. O tai yra šviesuolių bendrystė, dangaus karalystė, skurdžiadvasių mokslas, tiesos apčiuopiamumas ir prieinamumas.
  • Dievo požiūrį priimame sąmoningėjimu, amžinu gyvenimu. Tai visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas.

Atjauta išskiriame ir suvedame asmenis.

Pasirinkimais

  • Pasirinkimais taipogi išsiskiria tai Kas nežino ar žino ir tai Ko nežino ar žino.
  • Mūsų galimybė rinktis yra mūsų sąmoningumo pradas, jo šaltinis, jo esmė mumsye.
  • Pasirinkimais esame sąmoningi, tad jais priimame Dievo požiūrį.
  • Pasirinkimus išgyvename keturiose apimtyse, tačiau taip pat jas šešeriopai lyginant.

Iškylame santvarkos tarpe

  • 10 Dvasios raiškų yra išsiaiškinimai santvarkoje, o 8 Sūnaus raiškos yra išsiaiškinimai už santvarkos. Juk Sūnus išsiaiškina dar neįsigalėjus santvarkai, tuo tarpu Dvasia žiūri iš šalies, jau esant santvarkai. Žmogaus trejybės ratas taip pat vyksta neįsigalėjus santvarkai. Žmogaus trejybės ratas tad papildo Sūnaus 8 raiškas ir jas kartu papildo žinojimo rūmų židinys - Sūnaus pilnatvė. (Tačiau ar trejybės ratą neturėtų papildyti "pakankamas Dievas"?) O Tėvo raiškos sieja tai kas santvarkoje ir už santvarkos, tad santvarkai priskirtina pradžia (nepriklausomo tyrimo išsiaiškinimo būdas) ir pabaiga (aplinkybių išsiaiškinimo būdas). Tad pradžia yra santvarkos tuštuma, o pabaiga yra neišsemiamumas to, kas už santvarkos. Tokiu būdu, tai kas yra už santvarkos, ką Sūnus ir mes išgyvename, iš tikrųjų yra apimta santvarkos. Mes "išgyvename" santvarka savo nežinojimo pertekliumi, savo dvasios pertekliumi, malonės pertekliumi. O pati santvarka pasižymi teisingumu, ne pertekliumi. Pertvarkymai savo tarpais derina malonę ir teisingumą.

Apytakos (asmenų tyrimai) sudėlioja visko žinojimą (Dievo požiūrį)

  • Dievo požiūrio užuomazga yra Dievo šokis, kuriuo jisai tiria, ar Dievas būtinas? Dievo požiūris toliau plėtojasi požiūrių grandine. Dievas tiria asmenimis, kurie atsiskleidžia savo tyrimais. Jų tyrimus įrėmina atitinkamos apytakos, kuriomis jų klausimai tampa įmanomi ir prasmingi. Pasirinkimų malūnas Pasirinkimų malūnu? jisai tiria, koks Aš esu? Žinojimo rūmais jisai tiria, kaip Tu esi? O maldos mokslu Dievas plačiausiai atsiskleidžia tirdamas, kodėl Kitas yra? Mat, Kitu atiskleidžia Dievą praplėčiančios, besąlygiškame Dieve glūdinčios sąlygos, kuriomis visi mes galime būti viena Dievu, ir kuriomis Dievo žinojimas - visko žinojimas - prilygsta Dievo nežinojimui - visko nežinojimui.
  • Apytakos suveda valias: Dievo šokis suveda jokią valią, pasirinkimų malūnas vieną valią, žinojimo rūmai dvi valias (klausimo ir atsakymo) ir maldos mokslas tris valias.
  • Valia (sandara) atsiranda pasirinkimų malūnu. Skirtingos valios (atvaizdai) atsiranda žinojimo rūmais. Skirtingos valios susiveda (į esmę) maldos mokslu.
  • Viskas yra Dievo būklė, jo aplinkybės, kurios atsiranda jam pasitraukus, jam išėjus už savęs į save. Viskas yra Dievo buvimo prielaidos, jo sąlygiškumas. Visko žinojimas yra, iš vienos pusės, tų aplinkybių išdėliojimas taip, kaip prie jų prieina Dievas. Tad visko žinojimas yra Dievo požiūris, kuris susidėlioja sąmoningumo lygmenimis, keturiomis apytakomis. Pirmapradžio Dievo esmė atsiskleidžia Dievo šokiu, pasirinkimų malūnu, žinojimo rūmais ir maldos mokslu vis siauresnėse apimtyse ir įvairesnėse sąlygose.
  • Apytakos išsako Dievo požiūrį į asmenį, tad Dievo tam tikrų apimčių tyrimus, nežinojimus ir žinojimus. Apytakos nežinojimą išreiškia ir atliepia jam prilygstančiam žinojimu. Dievo požiūrį gali priimti, išgyventi ne tiktai Dievas, bet ir visi. Užtat Dievo požiūris išplečia Dievą.
  • Dievo požiūris yra gyvenimo knyga, susidaranti iš 12=1+4+6+1 kampų, nusakančių santvarką. Keturios apytakos išsako kaip Dievas keturiais asmenimis išgyvena gyvenimo knygą. Dievo šokyje šie kampai iškyla Dievo Dvasios požiūriu, "Jis yra Dievas", siejantis Sūnaus ir Tėvo požiūrius. Sūnus išgyvena Sūnaus ir Tėvo požiūrių sutapimą ir sutapimą, o Dvasia pilnai apibrėžia šį bendrą Dievo požiūrį.
  • Išvedimas: Keturios apytakos viską išveda, keturiais požiūriais suvokia sąlygiškumo ir besąlygiškumo santykį.

Atjausdami sąmoningėjame

  • Atjausdami Dievo žvilgsniu (troškimu) išgyvename platesnę apimtį (netroškimu), tad sąmoningėjame.
  • Amžinas gyvenimas reiškiasi sąmoningėjimu. Sąmoningėjimu nežinojimas ir žinojimas išsiskiria vis platesnėmis apimtimis. Apimtys apibūdina savastį, ar tai niekas, kažkas, betkas ar viskas.
    • Juos skiria niekas kada Dievas išeina už savęs į save.
    • Juos skiria kažkas (mūsų savastis) kada mes požiūriu išeiname už savęs.
    • Juos skiria betkas kada žaidimu, klausimu ir atsakymu, kuriame tam tikrą pasaulį.
    • Juos skiria viskas kada skirtingi asmenys susiklauso malda.
  • Sąmoningėjimas yra sąmonės ir pasąmonės išskyrimas ir jų tarpusavio santykio nustatymas. Sąmonė ir pasąmonė išsiskiria tam tikroje apimtyje, kuri sąmoningėjant platėja.
  • Sąmoningėjimu priimame Dievo požiūrį, gyvename vis brandesniu nežinojimu, užtat amžina branda, amžinu gyvenimu. Mums nežinojimo galimybes išsako aštuongubo kelio klausimai, visaip išplečiantys mūsų kertinę vertybę, kaip ji tiktų Kitam? Visko žinojimas būtent taip iškyla bendru žinojimu, kada savo asmeninį žinojimą, atsisakydami savęs, pakeičiame bet kokio asmens žinojimu. Dorovė panašiai iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas vyksta mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?

Dorovė

  • Kas yra dorovė?
    • Dorovė yra meilės ir sąmoningėjimo nustatymas, pamatavimas, įrodymas.
    • Dorovė teisingai surikiuoja vienumo pagrindus.
    • Dorovė kartu surikiuoja svarbos pagrindus.
    • Dorovė surikiuoja nes jinai yra esminė tyrimo veikla, savęs patikrinimas.
    • Galime mylėti besąlygiškai, mylėti Dievą, tad gyventi tiesiog Dievo klausimais: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? Tuomet visi klausimai visada savo vietoje, ir atitinkamai gyvename Dievu: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Nes kiekvienas klausimas žino savo apimtį. Tačiau jeigu verčiau mylime sąlygiškai, mylime save, tada gyvename asmenų klausimais. Ir tuomet turime patys nustatyti apimtį ir patys dora suderinti klausimus: Ar Dievas yra? Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? Dorovė tad yra jų teisingas jų sustatymas, tad teisingas vienumo sampratų išdėstymas, o jais remiasi: gyvenimas, betkas, pasirinkimai, valia.
    • Dorovės esmė tad yra visus rūpesčius sudėlioti taip, kad vienaip ar kitaip visada būtų pagerbta tai, kas yra svarbiausia. Užtat svarbu ištirti visas tas pagarbos galimybes ir jų algebrą.
    • Dorove (amžinu gyvenimu) deriname žvilgsnius. Apytakos derina požiūrius, tačiau dar reikia suderinti žvilgsnius. Esame laisvi savo žvilgsnius derinti ar nederinti su Dievo ir kitų žvilgsniais.
  • Visi tyrimai kaip nors susiję su savęs patikrinimu, jį plėtoja ir užtat iš jo išplaukia. Tai primena matematinės analizės teorema apie "fixed points", kas galėtų būti reikalinga išverčiant tyrimą ("inverse").

Šeši suvedimai - šeši surikiavimai

  • Šešios atjautos yra šeši būdai sąmoningėti.
  • Kiekvienas surikiavimas savaip grindžia tarpą. Šeši surikiavimai kartu paėmus tarpą pilnai pagrindžia.
  • Suvedimas išveda šešis suvedimus, būties atsakymus, kuriais asmeninis požiūris remiasi.
  • Suvedimai yra pertvarkymai. Jie suveda šešis klausimus, keturių išeities taškų poras, išvedimus, mus išvedančius į platesnį lygmenį.
  • Suvedimai - pertvarkymai - suveda trejybės narius poslinkiu. Viskas susidėlioja kada žmogus sugeba gyventi vienu trejybės rato nariu, jo trečdaliu, su kitais dviem asmenimis, Tave ir Kitu, būtent maldos mokslu, tiesos dvasia. Dievas tada gyvuoja kaip trejybės rato globėjas, nebūtinai tobulas, užtat pakankamas.
  • Suvedimas: Šešiais požiūriais pereiname iš sąlygiškų požiūrių į besąlygišką požiūrį.

Susivedimo pagrindimas

  • Būtinumo tyrimas savo sąlygose atranda prielaidas reikalingas (Dievo) išeities taškui, tad jį grindžiančias būtinumu.
  • Gyvendami Dievu, gyvename jo išeities tašku, klausimais: Ar Dievas būtinas? Tad suvedimas veda į jį grindžiantį išvedimą.

Suvedimo tyrimas

Į ką susiveda Dievo tyrimas?

  • Kaip atsiranda skirtingos valios? Ir kaip skirtingos valios susiveda?
  • Kas yra išeities taškas, iš kurio išplaukiame? Ir suvesties taškas, į kurį susivedame? Ir koks jų santykis?
  • Ar keturios apytakos susiveda į tai, kas mus išgyvena, užtat mums yra artimas ir suprantamas kaip asmuo, kaip antai, Dievas? Ar jos susiveda į tai, kas mums visiškai svetima, yra kažkoks vienumas už mūsų? Betgi tas vienumas turėtų mus suvokti ir pažinoti ir išgyventi. Ar keturios apytakos susiveda į pirmapradį Dievą ar į amžiną gyvenimą?
  • Kaip susiveda Dievas už mūsų ir mūsų gelmėse, išorinis ir vidinis požiūris, besąlygiškumas ir sąlygiškumas?
  • Kuria prasme suvesties taškas, galutinis požiūris yra, kad Dievas yra geras? Kaip tai susiję su Dievo tiriamuoju požiūriu, kad Dievas nebūtinai geras?

Kaip iš Dievo sąmoningumo išsiskiria Dievo nežinojimas ir Dievo žinojimas?

  • Kaip amžinas gyvenimas iš Dievo gryno sąmoningumo išskiria tobulą Dievą ir pakankamą Dievą, išorinį požiūrį už santvarkos ir vidinį požiūrį santvarkoje?
  • Ką reiškia požiūris? Kaip jisai susijęs su išėjimu už savęs ir sąmoningėjimu?
  • Dievas įsijaučia eidamas iš klausimo į atsakymą. O kaip su atsitokėjimu? Ar jisai mumis atsitokėja ar įsijaučia? Ar jisai mus papildo?

Kas yra meilė? Kaip mylime? Kas yra sąmoningėjimas? Kaip sąmoningėjame? Kas yra branda? Kaip bręstame?

  • Kaip atsisakome savęs?
  • Kaip gyvename bendru žmogumi?
  • Kaip amžinai bręstame?
  • Kaip meilė, branda, sąmoningėjimas, nežinojimas ir žinojimas yra susiję?
  • Ar meilė papildo įsijautimą atsitokėjimu, ir atsitokėjimą įsijautimu?
  • Ką reiškia neišspręstas klausimas? Iš vienos pusės, svarbu vis tirti toliau. Iš kitos pusės, norisi vis nors sąlygiškai išspręsti, nepalikti visiškai neišspręsto klausimo, kaip ir nebaigto pokalbio.

Kokios yra keturios sąmoningėjimo pakopos? Kaip jos susijusios su keturiomis vienumo sampratomis?

  • Kas yra asmuo? Kaip jisai atsiranda?
  • Kas yra dalinis atsakymas ir kaip jisai susistato?
  • Kas yra požiūrių grandinė (asmens požiūris)? Kaip požiūrių grandinė papildoma nauju požiūriu, tai yra, kaip pereinama iš vieno asmens į kitą?
  • Kokios sandaros palaiko dorovės tyrimo pakopas? Kaip jos susidėlioja?

Kas yra žinojimas ir nežinojimas?

  • Ar Dievo požiūriu (apytaka) atsitokėjama ar įsijaučiama? Ar Dievo požiūrį ar Dievo žvilgsnį priskirti įsijautimui, išgyvenimui?

Kodėl būtent visko apimtyje prilygsta nežinojimas ir žinojimas?

Kaip valia pasireiškia dorove?

  • Kaip gyvenimo lygtis sieja gyvenimą, betką, pasirinkimus ir valią su keturiais asmenimis, keturiomis apimtimis?
  • Kaip dorovę grindžia keturios vienumo sampratos: pasaulio, asmenybės, asmens ir Dievo valios?
  • Kaip įvairiai išreiškiame tai, kas yra svarbiausia?
  • Koks šešerybės vaidmuo visko susidėliojime, suvedime, žinojime?
  • Iš Dievo šokio išvesti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves ir jas susieti su žmogaus dorove ir trimis kalbomis bei paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu.
  • Palyginti Dievo požiūrį su žmogaus požiūriu, kaip gyventi, tai yra, su pasirinkimo malūnu. Pasirinkimo malūną suprasti kaip žmogaus žinojimo rūmus ir įvardinti asmens raiškas.
  • Kaip Dievo šokį (Dievo požiūrį) ir pasirinkimų malūną (žmogaus požiūrį) sieja šešerybės atvaizdai lygtimi 6+3=1 ?
  • Ieškoti atitikimų tarp Dievo šokio raiškų ir pasirinkimų malūno asmens raiškų.

Kaip žinojimo rūmais išsiskiria valios?

  • Kaip žinojimo rūmai susiję su lūkesčiais, su jų nubrėžta riba, kas mums artima-žinoma ir svetima-nežinoma?
  • Kokie žinojimo rūmai atitinka visko žinojimą? Taip kad Dievo požiūrį - gyvenimo knygą išsako išsiaiškinimai santvarkoje, o Dievo išgyvenimą išsako išsiaiškinimai už santvarkos.
  • Kuria prasme Pasirinkimų malūnas yra žinojimo rūmai atitinkantys betko žinojimą?
  • Kaip žinojimo rūmai yra kažko žinojimai? Kaip kalbomis apibrėžiamas kažkas?
  • Dievo požiūrį ištirti ir išsakyti žinojimo rūmais.
  • Kokią Dievo Tėvo valią išsako jo išsiaiškinimai Tanake?
  • Kokią Dievo Sūnaus valią išsako jo išsiaiškinimai Evangelijose?
  • Kokie išsiaiškinimo būdai išsako Dievo Dvasios valią?

Kaip skirtingos valios susiveda maldos mokslu?



2018.04.19 A: Koks šešerybės vaidmuo visko suvedime?

D: Šešerybė aprėpia ir išsako jūsų - žmogaus - gyvenimo sąlygas ir būtent ryšium su manimi, tiek už jūsų, tiek jūsų gelmėse. Tad šešerybė sieja loginę trejybę, mano trejybę grindžiančią mano išėjimą už savęs į jus, asmenimis, ir taip pat jūsų išėjimą už savęs, ketverybės atvaizdais, į savo gelmes. Tad šias dvi trejybes suveda ir suderina šešerybė, o už jos esu aš, nulybė, už jūsų, ir septynerybė, gerumas, jūsų tarpe.

2018.10.05 A: Kaip meilė sieja sąmonę ir pasąmonę?

D: Jūs mylite sąmone, tai mano balsas jumyse, tai įsakymo balsas, kaip privalote elgtis. O pasąmonė išsako, kaip elgiatės. Tad sąmone ugdote ir mylite pasąmonę, kad ji prilygtų sąmonei.


Suvedimas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 lapkričio 15 d., 23:20