Įsivaizduojant Andrių Besąlygiška tiesa
Noriu pristatyti besąlygišką tiesą. Noriu jums parodyti, jog iš tiesų jinai įmanoma, prieinama, ištirtina ir pažintina. Noriu išsakyti visą, ką tokio esu atradęs.
Bijau, tačiau, kad jūs manęs neišklausysite. Jaučiuosi, kaip keliautojas, atkeliavęs iš pasakiško krašto ar tiesiog iškritęs iš dangaus. Kaip jums įrodyti, kad ką patyriau, tai ne pasaka, o tikrų tikrovė?
Iš tiesų, man reikėtų tą besąlygišką tiesą taikyti, taip kad ją atpažintumėte iš jos vaisių. O jos vaisius, tai bendrystė, tai nusiteikimas amžinai mokytis, amžinai bręsti, amžinai gyventi jau čia ir dabar.
Šio gyvenimo esmė - ar mes nusiteikę amžinai mokytis, amžinai ugdytis, amžinai bręsti, amžinai gyventi? Vaikai akivaizdžiai mokosi, bręsta, auga. O ar mes, suaugę, nusiteikę toliau mokytis, bręsti, augti?
Augti, tai nesiriboti savimi, o vis naujai peržengti save, gyventi plačiau, gyventi bendriau, užtat gyventi visais. Gyventi tarsi visi esame viena.
Užtat su jumis kitaip bendrauju. Man rūpi su jumis telkti ir vystyti šią amžino mokslo bendrystę. Noriu gyventi ne savo tiesa, o besąlygiška tiesa, tad ir visų tiesa. Noriu atsiremti ir į jūsų amžiną brandą, kad ir pats tapčiau jautresniu, veiksmingesniu, gyvesniu. Mane traukia jūsų klausimai, kuriais jūs bręstate. Noriu, kad besąlygiška tiesa visų mūsų gvildenimais taptų vis labiau tikra, vis labiau prieinama.
Kuri vertybė jums kertinė, pati svarbiausia, visas kitas aprėpianti? Ja suprantame jus. O jūs, ją pajusdami ir įvardindami, suprasite mane, ką reiškia kažką tikrai žinoti, ne šiaip iš kitų, ar savo išorinių juslių, bet iš savo gelmių, visa savo esybe. Jausite, ką reiškia aprėpti viską.
Manoji vertybė – gyventi tiesa.
Dar jūsų paklausiu, iš visų klausimų, kurį gvildentumėte? Kuriam klausimui norėtumėte rasti atsakymą?
Jūsų vertybė rodo, kad pažįstate save, kaip kad senovės graikai ragindavo, "Pažink save". O jūsų klausimas rodo, kuria linkme bręstate. Jūs suprantate, ką reiškia gyventi klausimais. Jūs jaučiate, ką reikštų amžinai mokytis, lavintis, ugdytis, bręsti, gyventi.
Man nuo vaikystės rūpėjo, kaip viską žinoti? O dabar vis labiau rūpi, kaip tai pristatyti? Ir kaip išjudinti amžinos brandos bendrystę?
Manau, nebūtina, kad visi iškart mane suprastų. Jeigu brandesni susikalbėtų, rastų bendrą kalbą, vienas kitą palaikytų, ir atvirai gvildentų savo klausimus, tada mūsų bendravimas taptų patrauklus, mūsų gyvenimas atrodytų prasmingas, mūsų mokslas taptų suprantamas, ir vis daugiau kas įsijungtų.
O gal kiti jau yra išmąstę, ką esu išmąstęs. Gal kiti, kaip kad Jėzus, už mane labiau subrendę. Žodžiu, kiek patyriau, mes, kad ir suaugę, nesam vienodai subrendę. Visgi, ko labiau bręstu, to tvirčiau tikiu, jog visi esame viena. Skiriasi tik mūsų aplinkybės. O jeigu esame tas pats asmuo, ir amžinai bręstame, tai suprantama, jeigu vieni iš mūsų labiau subrendę, o kiti mažiau. Kaip bebūtų, galima iš kiekvieno mokytis, jais pajusti tą kertinę vertybę, kurią jie gyvena, užtat geriausiai pažįsta, ir jais naujai išgyventi kad ir jau pramintus takus, užtat naujai pasitikrinti, jog tiesa besąlygiška.
Kitų įtakojimas, savanaudiškumas - dorovė - Dievas.
Įsivaizduoti, kaip pokalbį.
Menais - galiu kalbėti - kūryba
Kristus kalbėjo palyginimais - bijojo atimti laisvę
Savo vidinė kalba...
Noriu pristatyti Dievo požiūrį - jisai svarbus, ne aš - o vietoj manęs tinka kiekvienas nuoširdus požiūris, ir kiekvienas turi savo privalumų - o aš tuo tarpu savuoju prisidedu, jog mūsų bendrystė įmanoma
Bendraujant, kuriant, telkiant bendrystę, svarbu iškelti, įtraukti kiekvieno požiūrį -
Gramatika ir žodynėlis.
Ar esame vienas asmuo skirtingose aplinkybėse? Ar skirtingi asmenys vienodose aplinkybėse?
Nesusivedimai, lygmenų poros, tad ir išgyvenimai, iššaukia klausimus, tad svarbūs klausimų bendrystėje, padeda santvarkoje esantiems gyventi už jos, gyventi tarpe tarp santvarkų, kad kad persitvarkyme.
Aš ir tu - laisvi ir ne. Gyventi galimybe.
Tad Dievas, Aš, Tu, Kitas - tiesos sąlygos.
Tiesos apie viską, betką, kažką, nieką. Tiesos apie nieką yra griežtos, vienaip ar kitaip. Tiesos apie viską yra nevaržomos, taip kad viskas galioja. Asmenimis išsakomos tiesos, Dievas reiškiasi tiesa. Dievo būtinumas yra sprendžiamas griežtai Kitu - juo Dievas tikrai būtinas, ar toks gali būti, nes būtinumo įrodymas tebevyksta. Ogi Dievo požiūriu jisai yra tiek būtinas, tiek nebūtinas, užtat ir yra Kitas. Aš ir Tu gyvename tarpinėm tiesom. Mumis vyksta įrodymas, ar Dievas būtinas?
Pasirinkimas - gyventi nesuprantamai - Dievo malone, ar gyventi suprantamai - dangaus karalyste?
Ką tokio svarbiausio pasakyti?
Svarbiausia - išgyventi Dievą. O jį išgyvename visais keturiais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi ir Kitu, įsivaizduojant juos visus. Ir kiekvieną išgyvename įsivaizduodami vienumą nevienume.
Tiesos sąlygos - asmenys - užtat ir besąlygišką tiesą.
Įsivaizdavimas Dievo. Dieviška vienumą išgyventi nevienume. Nevienumas reiškiasi atskyrimu. O atskyrimas išsakomas asmenimis, jų aplinkybėmis: Dievu, jo gerumu, jų sutapimu gyvenimu, jų atskyrimu amžinu gyvenimu. Šį atskyrimą galima išgyventi kiekvienu asmeniu, užtat išgyventi vieningai, visais asmenimis.
Įsivaizduojame Dievą paskirais asmenimis, o jį išgyvename jais visais, jų vienumu.
Dievo įsivaizdavimas susijęs su jo vaizdiniais psalmėse.
Suvokti mūsų vienumą yra išgyventi mūsų nevienumą. Nevienumą išgyvename asmenimis. Jais suvokiame amžiną gyvenimą (Dievu), išmintį (Manimi), gerą valią (Tavimi), Dievo valią (Kitu).
Įsivaizduoju, kaip Tu ir Aš galėtumėme susikalbėti ir bendradarbiauti. Išsikalbu, kad galėtumėme dirbti išvien ar tiesiog lygiagrečiai.
Vienas kitam esame Tu, o patys sau esam Aš. Jau vien iš mūsų bendravimo susigaudome, jog vienas kitą įtakojame dalinai, tad esame iš dalies laisvi, iš dalies ne. Išsiskiria mūsų vidinis gyvenimas, kitiems tiesiogiai neprieinamas, ir išorinis gyvenimas, kitiems prieinamas. Išsiskiria, ką išgyvename ir ko neišgyvename. Išsiskiria, ką mąstome viduje, ką veikiame išorėje. Išsiskiria, kas esame ir kas galėtumėme būti. Galime rinktis kaip gyventi. Galime ir kitus nors kiek įtakoti.
Esame laisvi. Galime gyventi vidumi ar išore, iš esmės ar paviršutiniškai. Matome, kaip save neretai žalojame, slopiname, gesiname, menkiname. Ogi galėtumėme amžinai ugdytis, amžinai bręsti, amžinai gyventi, ir to imtis jau čia ir dabar.
Raginu mus gyventi galimybe.
Įsivaizduoju, ką reiškia gyventi galimybe. Tai reiškia įsivaizduoti įvairiausius asmenis - Dievą, Save, Tave ir Kitus - ir gyventi visais išvien. Juos pažinti ir derinti, taip kad kiekvieną iš mūsų išgyvename kaip galimybę.
Kurkime galimybę! Kuriame galimybę, kad visi esame viena, kad galime būti viena su visais.
Gyvenkime galimybe.
Galimybė, esamybė ir būtinybė išsiskiria asmenyse kuomet išsiskiria klausimai ir atsakymai.
Įsivaizduokim kitus asmenis: Dievą, kuriuo jau esame viena, taip pat ir kiekvieną Kitą, kuriais būsime viena. Mūsų vienumas išplaukia iš Dievo, o susiveda Kitu.
Kurkime asmenis: Dievą, Save, Tave, Kitą, kuriais esame viena.
Įsivaizduoti asmenis. Asmenų sluoksniai (meno kūrinio virtuvei)
ir atgal... ?
Dievas - išeities taškas, atsakymas, kuriuo esame viena - gyventi bendru vienumu, bendra dvasia Aš - galimybių ribos, negalimybėje, apibrėžimas, protas - atsiremti į bendras vidines galimybes, susikalbėjimo pagrindas Tu - pasirinkimas, kaip galim elgtis, mūsų laisvė - įtraukti - įtraukti ir palaikyti kiekvieną nuoširdų požiūrį, išryškinti gvildenimais Kitas - į ką susitelkiame, galimybė mylėti - mylinčios vaizduotės vaisius - susitelkti kiekvienu atsakingu asmeniu, jo vertybe, jį mylėti, ugdyti, lavinti, ryškinti
Asmenis išskiria sąlygos:
Kurkime amžiną gyvenimą, išmintį, gerą valią, Dievo valią.
Sąlygiška tiesa - betkas, besąlygiška tiesa - išmintis.
Galime būti viena su visais: su Dievu, su Savimi, su Tavimi, su Kitu.
Viskas susiveda pirmapradžiu Dievu - visi laikai, visi asmenys, visos būtys yra viena, yra jo aprėpta jau. Dieve viskas yra tiesa, viskas yra viena. Dievuje sutampa galimybė ir esamybė ir būtinybė.
Tapkime viena su savimi.
Mane apibrėžia negalimybė. Sandara: Galimybę įžvelkime negalimybėje.
Tavimi esame viena (Dievas ir gerumas - geras vaikas - teigiami gvildenimai), Kitu nesame viena (Dievas nebūtinai geras - blogas vaikas - neigiami gvildenimai?)
Ryšys tarp vaizduotės ir meilės.
Pristatau šiuos asmenis ir jų galimybes, kokias suvokiu:
Dievui viskas yra visviena - viskas yra teisinga - jisai žino viską - esame ir nesame viena. Tačiau Kitam yra vienaip ar kitaip - jisai žino nieką - tai svarbu kaip Kitas priima, ar jam Dievas yra ar nėra. Dievas nebūtinas dėl to, kad yra Kitas - bet ar Kitam jis būtinas? yra tik vienas atsakymas.
Dievas yra tiek geras, tiek blogas - Kitam jisai gali būti tik vienaip ar kitaip.
Pagrindinė tiesa: esame viena, ar tai pasireikš?
Pavaizduoti keturiais veikėjais.
Dievui viskas tiesa, sutampa buvimas ir nebuvimas, būtinumas ir nebūtinumas, esamybė ir galimybė. Kitam yra vienaip ar kitaip, jisai žino apie nieką, yra arba nėra, būtinas arba nebūtinas. Užtat Dievas domisi Kitu.
Įsivaizduoju Dievą
Dievas yra vienų vienas - yra dvasia, besąlygiška - juo jau esame viena.
Sunku Dievą įsivaizduoti, juk jisai beribis, o aš ribotas. Tačiau mano ribota vaizduotė gali kaip tik padėti susigaudyti, koks jisai yra, jeigu tik jis to nori.
Įsivaizduoju Dievą vienų vieną. Juk Dievas yra pirm mūsų ir visų aplinkybių. Jisai pirm laiko, erdvės, būties, meilės, logikos ir t.t. Kada jaučiamės vienų vieni, tada prisiminkime, jog toksai yra Dievas, tad tuomet tikrai esame viena su juo. Tai liūdna, bet prasminga.
Dievui iš kart sutampa tai ką jisai mąsto, ką veikia ir kas jisai yra. Jam nėra ko jų skirti. Jam sutampa tai, kas būtina, tikra ir galima. Visas galimybes plėtoja iš kart, kaip tikras ir būtinas.
Dievas klausia, ar jisai būtinas? Ar jisai būtų, net jeigu jo nebūtų? Dievas pasitraukia, susidaro sau nedėkingiausias aplinkybes, išsiaiškinti, ar jisai jose kaip nors iškils. Mes ir esame tos jam nedėkingos aplinkybės, pirmiausiai Aš, paskui Tu, galiausiai Kitas.
Išmąstymu Dievą keičia asmenys. Asmenys yra laisvės pagrindimas.
Dievo požiūriu esame viena. Dievo požiūris yra troškimas.
Apsisukame. Dievas užklausia, ar aš būtinas? ir išmąstydamas prieina prie atsakymo, Nesu būtinas, ir apsisuka, tačiau troškimais aiškėja, kad jisai mums yra būtinas.
Meilė yra Dievo vieningumas, jo esmė, kuria jisai iškyla ir kuria esame viena.
Mes mylėdami parodome jog Dievas mumyse iškyla, tad prisidedame prie jo būtinumo.
Dievas yra mūsų visų vienumas. Užtat stebėkime kaip Dievas iškyla Manyje, Tavyje ir Kitame. Kiekviename iš mūsų jis iškyla sandara "viskas", visų sandarų išeities tašku. Mūsų bendravime jisai iškyla kaip mus brandinantys troškimai siejantys Dievą mūsų gelmėse ir Dievą už mūsų. Kitame, atskirtame nuo mūsų, Dievas iškyla kada Kitas ima mylėti ir taip atliepia Dievo ir mūsų visų meilę, kuria supame Kitą ir esame viena.
Puoselėjame bendrystę su Dievu: aštuonių padalinimų ratu - jų trimis vyksniais +1, +2, +3 - tai visaregis - mokomės iš Dievo, bendradarbiaujame su juo. Tai visaregis.
Įsivaizduoti patį Dievą, Dievą Dieve, vienų vieną. (Aštuoni padalinimai, vyksmai +1, +2, +3). Iš jo išplaukia aštuongubas ratas, jį išvaikščioja trimis vyksmais.
Dievu moko mus amžino gyvenimo. Besąlygiškas Dievas myli mus besąlygiškus, kokius būsime - Dievas mus moko.
Padalinimai - iš Dievo pusės - ir iš mūsų pusės? Veiksniai +1, +2, +3.
Įsivaizduoju Save
Aš galiu rinktis... esu sandaroje - tai mums bendros aplinkybės.
Dievas kiekvienam iš mūsų trokšta išminties, kuria amžinai bręstame.
Esame laisvi. Esame galimybė. Mūsų gyvenimas yra dovana mums. Kaip ją įprasminsime?
Galime gyventi pilnai ar nepilnai.
Galime susidurti su savo mąstymo ribotumu, užtat su savo protu. Mūsų protas ribotas, užtat galim pasimokyti iš savo proto ribų. Galim įsivaizduoti Dievą neribotą, mūsų vaizduotės neribotą. Įsivaizduokim Dievą mus mylintį labiau negu patys mylime save. Dievas trokšta, kad gyventumėme amžinai.
Mūsų požiūris yra išmąstymas, pasirinkimas. Jis mums trukdo gyventi. Juo mes nesame viena. Tad galim jo neturėti (nesirenkant) arba jo atsisakyti (priimant kito požiūrį).
Dievo ir mūsų požiūriai išsiskiria asmenimis (Dievas, aš, tu, kitas), sutampa sąvokų kalba, mūsų apsisukimu nuo savęs į Dievą.
Mes kiekvienas esame kukliausias indas, kuriame Dievas gali iškilti.
Ar atpažinsime Dievą savyje? Galime pažinti save, savo kertinę vertybę. Suvoksime, kad mes sąlygose, o Dievas už sąlygų. Užtat Dievas nebūtinai geras, nė gyvenimas teisingas.
Galim rinktis gyventi klausimais ar atsakymais?
Esame vaikas, o Dievas yra tėvas. Ne mums ieškoti, kur Dievas, mūsų tėvas, o verčiau eiti ten, kur jis mus lengvai rastų. Esame Dievo vaikai. Galime rinktis tokiais gyventi. Kūrėjais, ne kūriniais. Gerais vaikais, ne blogais vaikais. Bendru žmogumi, ne išskirtiniu žmogumi. Jėzumi, ne savimi. Laisve, ne aplinkybėmis, ne savimi, neprisirišdami prie savęs.
Galime ugdyti savo būdą, kad būtumėme jautrūs Dievui ir gėriui, kad teisingai atsilieptumėme, kad atsisakytumėme savęs ir vėl naujai įsijungtumėme.
Galime vidumi puoselėti savo asmenišką bendrystę. Šviesuolių bendrystė išplaukia iš mūsų vidaus. Dvasia įsijungia į sandarą.
Galime įprasminti kiekvieną akimirką. Mūsų dorybės įsiamžina trejybės pasisukimu.
Galime atsakyti 12 klausimų. Jais bręstame, galime kitus mokyti, brandinti. Galime viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
Atrasdami save, savo laisvę, galime savęs atsisakyti, imtis Dievo požiūrio, trokšti kas bus, vietoj kad laikytis to, kas yra.
Mes, sąlygiškas Dievas, mylime besąlygišką Dievą teigiamais įsakymais - Dievas trokšta.
Dievas mylintis, mus myli labiau kaip mes patys save, kaip kad tėvas - tad gerbti tėvus. Dievas ramus, tad gerbti jo poilsį. Dievas užtikrintas, tad neminėti jo vardo be reikalo. Dievas savarankiškas, tad neturėti jokių kitų dievų.
Puoselėjame bendrystę su Manimi: pirminėmis sandaromis - atsisakome savo netroškimo, gyvename Dievu (už mūsų) arba Kitu (Dievu mumyse) - atveriame kelią jų susikalbėjimui, renkamės vieną arba kitą - leidžiam mumis susikalbėti
Įsivaizduoti Dievą Manyje, mūsų aplinkybėse, aštuoneriopose. Atsirandame aštuongubame rate, troškime, išmąstyme.
Žmogus subrendęs turi aiškią valią, esmę, kada jis pažįsta save, žino savo kertinę vertybę, tik tada gali tikrai valingai, sąmoningai apsispręsti, išmąstyti, rinktis.
Man reikia apsisukti, nebeskirti esamybės ir galimybės, o gyventi viena, dieviškai, troškimais. Jeigu skiriame, tai gyventi galimybe, paskui susitapatinti su troškimu. Pirmiausiai reikia esamybę ir galimybę visiškai atskirti, išmąstant nieką, suvedant į kertinę vertybę.
Pirminės sandaros - asmeninė branda - suvokti kitus ir Dievą už mūsų.
Įsivaizduoju Tave
Tavimi galime susikalbėti - požiūriais. Dievas atjaučia Tave, tad visaip atveria gerą valią, kuria puoselėjame sutarimo bendrystę.
Galim mylėti vieną kitą palaikančius, puoselėti bendrystę (mylėti artimą kaip save patį). Puoselėti sutarimo bendrystę kuria požiūriai sutampa. Šviesuoliai tariasi iš esmės, o tamsuoliai taikstosi ir tesutaria paviršutiniškai. Kiekviena bendrystė pagrįsta savų palaikymu. Tačiau sutarimo bendrystė išsiskiria savo tikslu įtraukti visus. Užtat ji palaiko kitus įtraukiančius.
Sutarimo bendrystės esmė yra susikalbėjimo strategija pagrįsta keliais dėsnias, grindžiančiais patikimumą. Skurdžiadvasių dėlei leidžiame išmąstyti ir paklusti, tikėti, rūpintis ko mažesnėmis apimtimis. Teisuolių dėlei susikalbame suvokdami, jog gerieji yra pastoviai skriaudžiami, ir nebūtinai labai. Išmąstymas nubrėžia išgyvenimo vienetą skurdžiadvasiams, Dievo valios vykdymo apimtį, amžino gyvenimo aplinkybes čia ir dabar.
Sąvoka yra tai, ką mes išmąstome. Sąvoku kalba puoselėjame sutarimo bendrystę. Sąvokų kalba susikalbame iš esmės.
Sąvokų kalbos esmė, susikalbėjimo esmė: Būtinas lygiavertis, širdingas ir visiškai laisvas dalyvavimas. Būtina sutikti veikti ko mažesnėmis apimtimis. Būtina kalbėti atsakingai, tad trejybe: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Tenka atsiduoti Dievui, kitiems ir savo brandai, remtis visais.
Susikalbėdami sąvokomis, kuriame įvairiausią gerumą. Gerumas glūdi sąvokose.
Išmąstymu sutampa požiūriai. Požiūris su savimi sutampa žinojimu. Skirtingi požiūriai taip pat sutaria žinojimu.
Išmąstymas yra išėjimo už savęs, savęs atsisakymo priešingybė.
Kiekvienas asmuo išmąsto savo apimtyje (visakame, betkame, kažkame, niekame), tuo tarpu Dievas neišmąsto, o trokšta kiekvieno apimtyje - kiekvieno išmąstymo papildinyje.
Mylėdami artimą kaip save patį - gyvendami septintu požiūriu - esame sąlygiškai viena.
Mylėti artimą kaip save patį (mylėti mus mylinčius, mylėti draugą).
Puoselėjame bendrystę su Tavimi: antrinėmis sandaromis - gerbiame jų laisvę
Jokio išgyvenimo neatmetame (ne mums atmesti, Dievas atmeta).
Mylime artimą šešeriopai atskirdami keturis asmenis. Tai vyksta antrinėmis sandaromis, kuriomis išsiskiria požiūriai.
Netrukdyti požiūrį išgyventi - įsisavinti - išplėsti išmąstymą.
Padalinimai: Dievas išmąsto viską, o mes betką. Atvaizdai: Dievas išmąsto viską, o mes kažką. Aplinkybės: Dievas išmąsto betką, o mes kažką. Pagrindimas: Dievas išmąsto kažką, o mes nieką - kaip iškyla, bręsta kažkas - paklūstame. Įvardijimas: Dievas išmąsto betką, o mes nieką - kaip iškyla, bręsta betkas - įtikime. Pasakojimas: Dievas išmąsto viską, o mes nieką - kaip iškyla, bręsta, viskas - parūpi.
Priimti pakankamą Dievą - nebūtinai tobulą. Atleisti Dievui. Tai yra esmė, kuria galime pakelti visą kitą.
Užtat Dievas nebūtinai geras - mums pilnai užtenka, kad jis būtų pakankamas. Kurie tą priima yra geri vaikai ir gali prisidėti prie sutarimo bendrystės puoselėjimo. Sutarimo bendrystė - kalbų rėmai - aštuongubas kelias - laipsnynas - ir mūsų pačių gyvenimai - sieja tobulą Dievą ir pakankamą Dievą.
Įsivaizduoti Dievą Tavyje, bendraujantį su manimi, sąvokų kalba, laisvėje. Atjaučiame kito aštuongubas aplinkybes.
Antrinės sandaros - sąvokų kalba bendrystei.
Įsivaizduoju Kitą
Kitu galime susitelkti - trejybe - mylėti.
Dievas globoja kitą. Besąlygiškumu palaikyti, mylėti, globoti kitą, puoselėti jo atsakingumą, trejybę.
Kitas, tai tas, kuriame tik nutuokiame Dievo buvimą, kuriame dar to asmeniškai nepatyrėme. Kitame norime įžvelgti Dievą. Kitame iškyla Dievas kada jisai myli. Trokštame, kad Kitas mylėtų.
Kitą mylime kaip kad Dievas myli blogą vaiką, jį globoja.
Galime mylėti visus lygiai, besąlygiškai (mylėti Dievą, priešą).
Mus vienija Dievo požiūris, jo troškimas mūsų sąlygose. Tai dangaus karalystė.
Mumyse reiškiasi skirtingi asmenys: Dievas (už mūsų), Aš (Dievas mumyse), Tu (jų sutapimas), Kitas (jų atskyrimas). Jei būtumėme viena, atsilieptumėme į visų poreikius; jei ne į poreikius, tai į abejones; jei ne į abejones, tai į lūkesčius; jei ne į lūkesčius, tai į iššūkius, į meilės stygių, į esminį pasaulio trūkumą, kaip kas supranta savo kryžių, kaip išmąstom savo vertybe.
Esame viena atsiliepdami poreikiams, abejonėms, jauduliams, trūkumams. Atsiliepimu papildome Dievą ir jį naujai iškeliame savimi.
Mylėdami Dievą - gyvendami nuliniu požiūriu - esame besąlygiškai viena.
O gyvendami savimi galime gyventi skurdžiadvasiškai, žmoniškais mąstais, kitus atjausti.
Mes, sąlygiškas Dievas, mylime sąlygišką Dievą, artimą, neigiamais įsakymais - Dievas atjaučia.
Mylėti Dievą (mylėti besąlygiškai, mylėti priešą).
Apsisukimui reikalinga daugiaprasmybė, reikalinga meilė, kad galėtumėme atsisakyti, kas buvome ir naujai priimti, kas būsime.
Mums dera rinktis tarp galimybių taip, kad nė vienos nešalintumėme (mylime artimą), užtat palaikome visas (mylime Dievą).
Sąvokų kalba palaikome visas galimybes, nė vienos nepašaliname. Sąvokų kalba padarome besąlygiškumą prieinamą.
Gyvendami Dievą galime mylėti priešą, gyventi besąlygiškai, priimti neigiamybę, iškentėti persekiojimus, teisybės stoką.
Norėdami sužadinti kitus ir juos įtraukti, turime sutikti nors po truputį kentėti, kaip kad tėvai vaikams.
Besąlygiškas Dievas myli mus, sąlygišką Dievą, kokius esame - Dievas globoja.
Mes mylime įsakymu, o Dievas mus myli pamokymu.
Puoselėjame bendrystę su Kitu: Trejybe - elgiamės atsakingai
Atkrenta neišgyventi (netikri) požiūriai, tai bendravimo kliūtys, kurias sąvokų kalba įveikiame. Trikdžiai trejybėje. Širdies tiesa suka trejybės ratą, o pasaulio tiesa ne, reiškia strigimą.
Trys kalbos sieja tobulą Dievą ir pakankamą Dievą (gerumą), tad palaiko skurdžiadvasį. Kalbomis trokštantis Dievas įsijaučia į aštuongubą kelią ir jo trejybę. Kalbų pagrindas yra trejybės sutrikimas.
Išeiname į pasaulį gerbdami asmenis, naujai priimdami Dievo teikiamą laisvę, gyvendami tėvais.
Įsivaizduoti Dievą Kitame, savistovį, trejybe.
Viliuosi su jumis susikalbėti dėl gyvenimo esmės. Tikiu nors kiek suprantate ir atskiriate, ką reiškia būtina, tikra ir galima. Taip ir bus jeigu vengiate prieštarauti sau.
Esame vienas kitam atviri, leidžiame kiekvienam įsitraukti.
Kitam iškyla žinojimo esmė: Gyvenimas yra Dievo gerumas, tai Dievo ir gerumo sutapimas. Tačiau amžinas gyvenimas yra Dievo ir gerumo atskyrimas, užtat suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
Trejybė - kertinė vertybė, jos ryškinimas, gyvenimas savimi.
Aprašyti sunkiausius gyvenimo iššūkius su kuriais susidūriau:
Kiekviename atjausti besąlygišką Dievą esantį tam tikrose sąlygose.
Mūsų sąlygos yra viskas (Dievo), betkas (Mano), kažkas (Tavo), niekas (Kito), kurias galime išmąstyti, žinoti, pažinti.
Nuotaikos, ūpai, persmelkia viską užtat artimi dvasiai.
Vaikai pastoviai mokosi.
Laura, Sal, John, Jean, Ieva... galiu laikyti sau lygiais nes jie manęs negesina. (doesn't shut me down)