Žr. Pažeidimai

Atjautos stokos ryškiausias pavyzdys yra senosios Vilniaus žydų kapinės, kurias sovietai išniekino, ant jų pastatydami Sporto rūmus. Rūmai nebesaugūs, juos būtų galima nugriauti, bet mūsų valstybė ketina už mūsų pinigus juos įamžinti, kaip kongresų rūmus, užtat įsisavinti, kaip mūsų neatjautos ženklą. Žymiausias litvakų šviesuolis Dovid Katz, mūsų laikų Vilniaus Gaonas, mane dėl to ištisai graužia. Užtat suskridusiems rabinams pasakiau kalbą, kaip lietuvius įtikinti, kad atstatytos kapinės kauptų milžinišką dvasinį kapitalą, panašiai kaip Kryžių kalnas ir Aušros vartai.

mane vertina Lietuvos gynėjai:

• "valstybės priešas užsiimantis antivalstybine veikla" – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnysis specialistas Dalius Egidijus Stancikas
• "Rusijos agentas" – Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė ir Vilnius Lifestyle įmonės savininkas Alkas Paltarokas
• "istorijos spekuliantas" – signataras, rašytojas Kazys Saja
• "gauna pinigus už savo antilietuvišką veiklą" – blogeris Zeppelinus
• "kontora" – prof.Vytautas Landsbergis
• "vargšas Andrius yra kieno nors tarnyboje ar spaudžiamas kokiu nors būdu" – kun. Antanas Saulaitis SJ

Bandysiu išsiaiškinti, iš kur tas įtūžis išplaukia? Ar iš ambasadorės Gintės Damušytės ir ją remiančių JAV lietuvių? Ar iš Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkės, Vilniaus tarybos narės, partizano Juozo Jakvonio-Tigro anūkės Angelės Jakavonytės? Ar iš Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, jos pirmininko Arūnas Gumuliauskas, jos narių Arvydo Anušausko ir Lauryno Kasčiūno?

Lietuvos ypatingajame archyve, 2018 m. gruodžio mėnesį, fotografavau dokumentus šalia seimo nario, istoriko Arvydo Anušausko. Pagyriau jo knygas, paaiškinau, kad tiriu lietuvių nusikaltimus žmonijai, ir paklausiau, ką daryti su dokumentais, kuriuos randu? Galvą pasuko į mane, tėviškai nusišypsojo, ir pasakė, "Reikia mokėti nematyti."

Aš jam papasakojau, kaip "Žemaičių žemės" delegacijos vadas, kapitonas Jonas Noreika nusivedė savo pavaldinius, Lietuvių aktyvistų fronto vadus, Plungės žydų žudynių rengėją Povilą Alimą ir Telšių žydų vyrų žudynių rengėją Bronių Juodikį, sveikinti Lietuvos laikinąją vyriausybę. "Prieš žudynes", tvirtino istorikas. "Ne, po žudynių". Jisai tada atsiprašė, kad neturi laiko kalbėti.

Kaip mums susivokti ir susitaikyti? Nejaugi tai tik kelių paskirų žmonių darbas. Pagrindinius skaudulius per kelioliką minučių išpyliau kardinolui Sigitui Tamkevičiui, pasižymėjusiam Lietuvos disidentui. Mane šventai išklausė, bet paaiškino, kad jisai tėra vyskupas emeritas, kaip supratau, pensininkas. Reikėtų kreiptis į vyskupų konferenciją. Mane labiausiai jaudino, kad "Pro Patria" jaunimo sambūrio vadas Vytautas Sinica tarsi kalba katalikų vardu. Pasakiau, kad galvoju, išvarstysiu jį, kaip varlytę, ir vėl gražiai sudėsiu, tai yra, jo pasaulėžiūrą, panašiai, kaip kad profesoriaus Antano Andrijausko konferencijoje, savo pranešimu, "Kaip pokalbiu atsisakyti paminklų 1941 m. lietuvių tautos valios reiškėjams nusikaltusiems žmonijai?", dr.Jūratei Landsbergytei moderuojant, varsčiau jos tėvelį, mūsų patriarchą, gerbiamą profesorių Vytautą Landsbergį, kas jį taip jaudina? Per stalą įsikibau į Lietuvos disidento tvirtas rankas, "Pasimelskime". Bekalbant "Tėve mūsų" nustebau, kaip man išsprūdo, "teesie mano valia", bet nesutrikome. Jisai šventai atsisveikino, "Linkiu stiprybės."