Išmąstyk

Užrašai

Knyga

Psalmės

Pakeitimai

Santrauka FFFFFF

Pavaizdavimai? E6E6FF

Asmeniškai? BA9696

Klausimai FFFFC0

Išsiaiškinimai D8F1D8

Duomenys? FFE6E6

Užrašai EEEEEE

Nuojauta? AAAAAA

Kitų mintys? ECD9EC

Dievas man? FFECC0

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Ar įmanoma viską, viską suvesti?

Drįstu manyti, iš esmės man jau gal tai pavyko!

Viską, viską suvesti tai reikštų mąstyti tokiu požiūriu, iš kurio viskas išplauktų ir į kurį viskas vėl įvairiausiai susivestų. Toks turėtų būti Dievo požiūris.

Įsivaizduoju, Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas?

Ar Dievo būtų net jeigu jo nebūtų? Jeigu jis tikrai rimtai Dievas, tai jis turėtų būtų visakame reikalingas. Dievas turėtų iškilti net ir nepalankiausiose aplinkybėse. Kiek įsivaizduoju, tai Dievui pats rimčiausias, įdomiausias klausimas.

Kiek tyriau, jam sau uždavus šį klausimą, iškyla visos sandaros, ir būtent tos sandaros, kurias esu aptikęs. Širdingai svarstydamas savo būtinumą, Dievas virsta Manimi, toliau Tavimi, galiausiai Kitu, ir tuomi iššaukia mus apsakančias sandaras. Su Kitu atsiskleidžia visapusiškai išbaigta santvarka - Dievo įsakymas, kurioje Kitas yra tobulai laisvas, taip kad pats Dievas yra nebūtinas. O visgi, Kitas išlieka laisvas tiktai jam širdingai įsisavinant tą įsakymą. Teigiu, jog įsakymą įsisaviname tiktai įsivaizduodami ir vykdydami ne savo, o įsakymo leidėjo valią, tai yra, Dievo valią, paklusdami Dievui ar tikėdami Dievą ar rūpindamiesi tuo, kas Dievui rūpi. Vadinas, mums neužtenka įsakymo, o mums reikia įsakymą įprasminančio Dievo. Kada kiekvienas tai pagrįstai liudysime, tai mūsų liudijimais, Dievas bus būtinas, ar tiesiog, jais jau yra būtinas. Tačiau mūsų liudijimas neišbaigtas, o gal ir neišsibaigs, tad ir Dievo būtinumas galutinai neišsipildo, o vis skleidžiasi. Tai ir yra amžinas gyvenimas.

Tokia, kaip suprantu, yra visako esmė, išeities taškas iš kurio viskas atsiskleidžia ir į kurį viskas susiveda. Tai išsakysiu daugybe smulkmenų, dalį kurių kaip ir žinau, ir dalį kurių dar reik išaiškinti. Visgi, jaučiu, kad suprantu bendrus bruožus, prie kurių vis grįšiu, kuriuos vis naujai permąstysiu. Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas? Tokiam svarstymui sudaro atitinkamas sąlygas. Iš pačių sąlygų paaiškėja, jog Dievas nebūtinas. Tačiau mes, tų sąlygų išgyventojai kiekvienas atsakome, jog Dievas būtinas. Taip bent įsivaizduoju ir taip mane skatina manyti tai, kaip visos sandaros susideda.

Patyrėme, kaip sandaros vienas kitą papildo, ir netgi išreiškia, kaip jas mąstome, kaip mūsų mąstymas jųjų susistato. Pavyzdžiui, dvejybę suvokiame vienu iš keturių atvaizdų (viskas, betkas, kažkas, niekas), sudarančių ketverybę (kodėl, kaip, koks, ar), kurią suvokiame vienu iš dviejų atvaizdų (didėjantis, mažėjantis laisvėjimas), sudarančių dvejybę... Tai teikia vilčių jog visos visos sandaros apskritai į kažką susiveda. Taigi, į ką?

Į ką turėtų viskas susivesti?

Esmė

Tikiuos, viskas susiveda į kažką prasmingiausio, į raktą į visa ko prasmę, užtat ir į viską. Juk viskas, viskas gali būti prasminga. Turėtų susivesti į tai, kas betkam suteikia prasmę, kas betką lydi.

Jėzus Kristus pasakė, jog viskas susiveda į įsakymą mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, ir dar papildomai susiveda į kitą įsakymą, mylėti artimą kaip save patį. Jėzaus mintys yra man dieviškai gražios, žmoniškai gyvenimiškos, manau, priimtinos. Tad meilė yra ta prasmė, kurios ieškau, arba jos dalis. Ir taipogi Dievo įsakymas, jo valios vykdymas, ir jo valios bei meilės siekis, amžinas gyvenimas.

Kas yra meilė? Meilė, tai gyvybės palaikymas, kad būtumėme jautrūs ir atsiliepiantys. Dievas mus myli labiau nė mes patys save, kad ugdytumėmės, bręstumėme, gyventume ne tik čia ir dabar, bet ir amžinai.

Įsakymai mylėti Dievą ir mylėti artimą išsako dvi sąvokas: Dievo tobulumo ir mūsų visų tapatumo. Jėzus yra šių dviejų sąvokų junginys, taip kad Jėzumi mes visi, nepaisant mūsų netobulumo, esam viena su tobulu Dievu. Vaikystėje, susitardamas su Dievu irgi rėmiausi atsidavimu Dievui ir visų žmonių tapatumu.

Šv.Trejybė taipogi galėtų būti visai svarbi. Jinai yra Dievo sąmoningas išgyvenimas. Ir mums trejybė - nusistatyti, vykdyti, permąstyti - yra esminė, tai mūsų dvasios variklis. Visgi esmė turėtų išplaukti iš paties Dievo, pirmesnio už sąmoningumą, tiek savo, tiek mūsų.

Esmė, kurios ieškau, negali būti kažkoks daiktas, sąvoka ar mintis nuo kurios būtų įmanoma mus atkirsti, jei mes nors patys kažkiek prasmingi. Juk tada tai nebūtų visko prasmė. Ji negali būti tai kas aprėpiama, o turi būti tai, kas išgyvenama. Užtat tai gali būti požiūris, klausimas, troškimas, išeities taškas, asmuo ar dvasia, tai kas tūno už santvarkos.

Tas požiūris, kurio ieškau, turi taip pat aprėpti ar tiesiog išgyventi visa tai, kas yra santvarkoje. Tad jis turi iš už santvarkos aprėpti visa kas yra santvarkoje. Jis pats, kažkuria prasme, ir yra santvarka. Jisai yra santvarkos dvasia, o jinai tai jo savastis. Tad jis išeina už savęs būtent į save. Arba tiesiog jisai pasitraukia, atverdamas savo nebuvimo galimybę, ja sukurdamas ir palaikydamas aplinką, kaip kad meilė ją kuria ir palaiko. Požiūris ir yra atsiplėšimas nuo savęs. Esmė, visų prasmių prasmė, yra požiūris.

O kieno būtent tai požiūris? Prasmė turėtų būti Dievo požiūris, ar tiesiog, Dievu bent tuo tarpu vadintinas tas, kurio požiūris viską įprasmina. Viliuos, tai galėtų būti ir mūsų požiūris. Kuris iš Dievo bruožų yra esminis, yra pirmapradis, yra raktas į viską, taip kad ir mes galėtumėme jame dalyvauti?

Vienų vienumas

Pamąstau, koks Dievas buvo pradžioje, koks jisai pirmapradis. Juk Dievo nevaržo nė laikas, nė erdvė, nė logika, nė gerumas, nė būtis, nė prasmė, nė meilė. Dievas yra vienų vienas.

Bosnijoje pora kartų į savaitę pabendraudavau su profesoriumi Malcolm Duerod kada mus veždavo pirmyn atgal per kalnus tarp Tuzla ir Sarajevo universiteto filialų. Jisai širdingai išpažindavo, kaip Jėzus Kristus mus išgano, o aš jam savo ruožtu papasakodavau iš kito kampo, kaip savavališkai ir geranoriškai pažįstu Dievą per jo man duotas vaizduotės ribas. Malcolm mane paragino paskaityti romaną "The Shack", vaizduojantį Dievą esantį santykyje su savimi, šv.Trejybe. Supratau iš šios knygos ir mūsų pokalbių, priešingai, kad mano pirmapradis Dievas yra vienų vienas.

Nuo pat vaikystės, kada įsivaizduoju Dievą, vis pagalvoju, ką reikštų būti visiškai vienų vienam? Ką beliktų mąstyti ar veikti? Ką belieka įsivaizduoti, jei nėra nei žmonių, nė daiktų, nė žodžių, nė aplinkos? Iš to ir išplaukia visko padalinimai, juk pasidalindamas save galiu savyje savimi išgauti sandarą, kažką reiškiančią, veikiančią, laikančią. O jeigu Dievas išeina už savęs, tada iš vienų vienumo išeitų į bendravimą, kas paaiškintų, kokiu pagrindu mes atsirandame.

Vienų vienumas mane patį sukrečia giliai, jį išgyvenu labai tyrai, tai ir ramybė ir prasmingas liūdesys. Lengvai įsivaizduoju, jog būtent kada esu vienų vienas, esu vienas su Dievu, esame viena su visais. Būtent kada esame vienų vieni, esame savi, tikri, tyri, užtikrinti, pakankami, nepaneigiami, amžini ir vieningi.

Dešimt Dievo įsakymų

Viskas išplaukia iš Dievo vienų vienumo. O į ką susiveda? Koks manome yra atsakymas į visus gyvenimo klausimus?

Tikiu, atsakymas yra mylėti Dievą ir mylėti artimą.

Vadinas, tokią įsivaizduoju savo tyrimo galutinę išvadą. O visgi, ką reiškia mylėti? Kaip ir kodėl mums mylėti? Siekiu meilės mokslo kurį galėtumėme išvesti, vystyti ir taikyti.

Mylėti Dievą, mylėti artimą, tai Dievo įsakymai. Man primena dešimt Dievo įsakymų. Įdomu pasigilinti, ar dešimt Dievo įsakymų yra dėsningi, neatsitiktini. Ar jie išsako sandarą?

Pacituosiu dešimt Dievo įsakymų iš Išėjimo knygos 20 skyriaus, ekumeninio leidimo. Įdomu, kad žydai ir katalikai sutaria, kad yra dešimt Dievo įsakymų, bet nesutaria, kaip juos skirstyti ir skaičiuoti. Įsakymus tad paženklinsiu raidėmis:

A) Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

  • B) Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
  • C) Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
  • D) Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
  • E) Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.
  • F) Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
  • G) Nežudysi.
  • H) Nesvetimausi.
  • I) Nevogsi.
  • J) Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
  • K) Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Žydai laiko A pirmuoju įsakymu, o antruoju įsakymu laiko B kartu su C.

Dešimt Dievo įsakymų taip pat pakartojami Pakartoto Įstatymo knygos 5 skyriuje. Ten įsakymas K rašomas taip:

  • L) Negeisi savo artimo žmonos.
  • M) Netrokši savo artimo namų ar lauko, ar vergo bei vergės, ar jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Katalikai ir liuteronai, sekdami šv.Augustiną, A laiko tiesiog įvadu, B kartu su C laiko pirmuoju įsakymu, o L ir M laiko skirtingais įsakymais.

Man tenka pačiam pamąstyti, kiek įsakymų yra, ir svarbiausia, kaip jie susiję. Juk juos galima besąlygiškai apibrėžti tiktai jeigu jie patys savo sąlygas išsako. O savo sąlygas išsakyti gali nebent savo santykiais vieni su kitais.

Vadinas, galvoju, kaip dešimt Dievo įsakymų išsakyti ne žodžiais, o sąvokų kalba.

Užtat remiuosi pirmiausiai ne Šventuoju raštu, o ta vaikiška dorove, kuria pirmiausiai įsakymus pripažįstu, kaip teisingus ir laikytinus. Savo širdyje suprantu, "Nemeluok", tad įsakymas "Neliudysi melagingai prieš savo artimą" mane nuvilia. Jisai per daug siauras, per daug žemiškas, per daug tolimas ir svetimas man, atsidavusiam tiesai, joje jaučiantis patį Dievą. Jisai neatspindi mano atsidavimo savo vidiniam teisingumui. Panašiai, aš kaip vaikas nepripažįstu "Nežudyk", bet sakau sau paprasčiau, "Neužmušk". Įsakymą "Negeisi savo artimo žmonos" mielai išplečiu, "Nepaleistuvauk". Sutinku šabo dieną švęsti sekmadienį, "Sekmadienį švęsk". Juk svarbiau už istorinę tikrovę, už kurią neatsakau ir kurios niekad užtikrintai nežinosiu, yra mano vidinis nusiteikimas, ta vidinė šventė su Dievu, kurią būtent aš tikrai galiu žinoti. Man pačiam neprieštaravimas savo bažnyčiai, ir dėkingumas, kad iš viso įaugau į kažkokią bažnyčią, yra šiokia tokia dalis to švento nusiteikimo. Man atrodo, svarbiausia tą poilsio dieną pabūti su Dievu, o be to, kratytis darbų bei įsipareigojimų. Manau, visai gražu nueiti į bažnyčią, dalyvauti mišiose, taip įprasti. Bet aš asmeniškai manau, toks ėjimas turėtų būti labiau iš noro, nė iš pareigos, juk tai šventė, užtat, manau, negali būti griežtai privaloma, kaip kad būna diktatorių šventės.

Matyt, branginu dešimt Dievo įsakymų ne kaip įstatymus visuomenės laimei, o kaip nurodymus sau išpuoselėti savo tyrumą, savo gerumą. Užtat man labai artima kaip Jėzus Kristus išplečia kiekvieną įsakymą savo Pamoksle nuo kalno ir kitur, kaip jų ragina laikytis iš vidaus, iš širdies, nesivaržant, be jokio saiko.

Mylėk Dievą

Įsakymai išsakyti žodžiais. Kaip juos išsakyti sąvokomis? Įsakymus gretinu, lyginu. Tiriu, kurie panašūs, kurie skirtingi? Vieni įsakymai nustato, kokie turėtų būti mūsų santykiai su Dievu, kaip antai, "Neturėk kitų dievų", o kiti nustato, kokie su žmonėmis, pavyzdžiui, "Nežudyk". Vieni įsakymai mus draudžia, ko nedaryti, kaip antai, "Nevok", o kiti mums liepia, ką daryti, pavyzdžiui, "Gerbk savo tėvą ir motiną".

Įsakymai mini Dievo vardą, jo panašumą, jo paveikslą ar, sakyčiau, ikoną. Tai primena ženklų rūšis (dalykas, ikonas, indeksas, simbolis) ir ketverybės žinojimo laipsnius (ar, koks, kaip, kodėl), būtent vaizdavimą (ikonas, koks). Ar gali kiti įsakymai būti susiję su kitais ketverybės laipsniais? Šabo diena žymi Dievą kūrėją (indeksas, kaip). Įsakymas tikėti Dievą, neturėti kitų dievų, nurodo Dievą kaip tokį, koks jis pats sau yra (dalykas, ar).

Ar kuris iš įsakymų nurodytų Dievo esmę, (simbolis, kodėl), koks jis visiems? Į akis krenta įsakymas "Gerbk savo tėvą ir motiną." Jis mūsų nedraudžia, kaip kad toliau sekantys įsakymai. Ar šį įsakymą galime suvokti, kaip susijusį su Dievu, verčiau kaip kad su žmonėmis? Ar tėvai mums gerbtini, kaip Dievo simbolis? Juk tėvai yra mus mylintys labiau, kaip mes patys save mylime, labiau norintys, kad būtumėme gyvi, jautrūs ir atsiliepiantys.

Užtat yra įsakymai atitinkantys visus ketverybės laipsnius:

  • A), B) Gerbk patį Dievą: Tikėk Dievą, neturėk kitų dievų.
  • C), D) Gerbk jo ikoną: Neminėk Dievo vardo be reikalo, nekurk stabų.
  • E) Gerbk jo indeksą: Sekmadienį švęsk.
  • F) Gerbk jo simbolį: Gerbk savo tėvą ir motiną.

Juos visus galim apjungti įsakymu "Mylėk Dievą", kaip Jėzus moko, ketveriopai, visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia.

Įdomu, kad Dievas paaiškina, kodėl reikia laikytis šių įsakymų:

  • Gerbk patį Dievą: Nes jis žydus išvedė iš vergijos Egipte.
  • Gerbk jo ikoną: Nes jis prasižengėjo nepaliks nenubausto, o jo įsakymą mylintį laimins.
  • Gerbk jo indeksą: Nes jo pavyzdys mus šventina ir laimina.
  • Gerbk jo simbolį: Kad ilgai gyventumėme mums skirtoje žemėje.

Manau, jaučiasi sąmoningėjimas, kartu ir dorovės įsisąmonijimas.

Įsakymai išsirikiuoja ketverybės eilės tvarka. Tokia išsirikiavimo tikimybė ne per didelė, 8%, juk eilės tvarka išsirikiuoja 2 rikiuotės iš 24 galimų.

Įsakyta mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu (Lukas 10, žr. taip pat Matas 22, Morkus 12). Ar tai kuria nors tvarka atitinka keturiems įsakymams?

Mylėk artimą, kaip save patį

Likę įsakymai yra visi draudžiantys ir išsakantys santykius su kitais žmonėmis. Įžvelgiau jų poras. Vieni įsakymai liečia išorinius veiksmus, kaip antai, "Nevok", o kiti liečia vidinius nusiteikimus, pavyzdžiui, "Negeisk svetimo daikto". Panašiai suporuotini "Nesvetmoteriauk" ir "Negeisk svetimo moters ar vyro". Ar atitinkamai suporuotini likę du įsakymai, "Nežudyk" ir "Nemeluok"?

Iš šv.Pauliaus laiškų įsiminiau jo mintį, kad esame pasmerkti nusidėti. Šį pasmerkimą įžiūriu šiose įsakymų porose. Jeigu kažką pavogčiau, tai jo nebegeisčiau. Jeigu jį geidžiu, tai jo nesu pavogęs. Vengdamas vogti, galiu žadinti geismą. Vengdamas geisti, galiu ryžtis pavogti. Kaip ir neaišku, kaip išsisukti. Tiesiog noriu pabrėžti pavojų, jog susilaikymas nuo išorinių nuodėmių gali kurstyti vidines nuodėmes, o susilaikymas nuo vidinių nuodėmių gali pastumti į išorines nuodėmes. Išorinės ir vidinės nuodėmės gali būti lygiavertės.

Susigalvojau tokį pavyzdį. Jeigu man kažkas labai nepatinka, tai būtų nuoširdu jį primušti ar nužudyti. Jeigu atsisakau, jeigu prisikalbu, kad jis ne toks blogas, tai nėra nuoširdu. Šis pavyzdys parodo, kaip įsakymai "Nežudyk" ir "Nemeluok" gali būti susiję. Pavyzdys gana pritemptas, bet man teikė vilčių, kad šie du įsakymai gali vienas kitą atspindėti ir būti pora.

Šios trys poros paskatino mane pamanyti, kad galėsiu pagrįsti, jog yra šeši įsakymai, kaip mylėti artimą. Yra keturi įsakymai, kaip mylėti Dievą, tad augo viltys, jog dešimt Dievo įsakymų yra ne šiaip taisyklių kratinys, ne vien Šventojo rašto citata, ne istorinis atsitiktinumas, ogi mūsų proto ribos, besąlygiškai išreikšta dorovė, kurią pavyks išsakyti sąvokų kalba.

Gerasis samarietis

Kartą skaičiau Jėzaus palyginimą apie gerąjį samarietį ir įsidėmėjau jo žodžius, Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas? (Lukas 10) Mat, Jėzus buvo įsakęs mylėti savo artimą kaip save patį. Tad jo paklausė, O kas gi mano artimas? Jėzus atsiliepė palyginimu, kaip samarietis - kitatikis pasirūpino pusgyviu žmogumi, kurį rado ant kelio. Kunigai savo pamoksluose visada pabrėžia, kaip samarietis mylėjo savo artimą. Užtat nustebau, atidžiai skaitydamas, jog Jėzus kalba ne apie samariečio artimą, o apie nukentėjusio artimą. Jėzus klausia, kas buvo nukentėjusio artimas? Ir jam atsako, Tas, kuris parodė jam gailestingumą. Tad mylėti artimą yra mylėti tą samarietį, kuris manęs pasigailėjo, kuris buvo geras man.

Pavilnyje, Liaudies kūrybos klubo "Atžalyno" kieme, susikirsdavau su gaujele vaikinų, kokia bus tvarka. Tuo metu seniūnas tebeleido klubui naudotis tik vienu sandelėliu, kur buvo ir mano daiktai. Bandžiau ten tęsti veiklą, draugus ir pažįstamus kviečiau, ir kažkiek bijojau, kad ta gauja manęs vieno ten užkluptų. Vienintelė, kuri pasirodė, kuri atėjo į pagalbą, buvo scientologė Irena. Man asmeniškai tada ir dabar scientologija atrodė šlykščiausia, ydingiausia, klampiausia nesąmonė, ir vis galvodavau ir įtardavau, kokios jos neigiamos pasėkmės Irenos mąstymui. Šalia to, Irena iš tų žmonių, prie kurių asmeniškai nelinkstu, nors sutikčiau, kad tai verčiau ne jos, o mano būdo išdava. Užtat vertinu, kad Irena mane palaikė, kai to labai norėjau. Jinai pastoviai palaiko ir kitus. Kaip Jėzus moko, spręsk apie medį iš vaisių. Ireną gerbiu, jai linkiu pasisekimo, ją prisimenu ir tikiu jos neužmiršti, gerosios scientologės.

Kunigai ir žmonės šį palyginimą supranta visai kitaip. Jiems nerūpi mąstyti, tai kas aiškiai parašyta. Užtat Jėzus kalbėjo palyginimais, kad regėdami, galėtų nematyti, ir matydami, galėtų nesuprasti, ir nesuprasdami, galėtų būti neišgelbėtais! (Lukas 8, Matas 13 - siūlau pasitikrinti vertimą!) Jėzus bijojo pažeisti žmonių laisvę, užtat kalbėdavo aiškiai tiktai jau įtikėjusiems. Kunigai ir žmonės skaito ir supranta, kaip jiems patogiau: kad Jėzus liepia kažko labai daug, būtent atsisakyti savęs vardan kiekvieno nelaimės ištikusio, arti ar toli. Juk nuo tokio įsakymo lengva išsisukti, juk visi turime bėdų ir pažįstame, kas jų turi, ir visgi, visuomenė mūsų nevers mylėti kažkokius vargšus ar iš viso su jais bendrauti. Jėzus gi įsako kažką daug paprastesnio, ko žmonės nenori girdėti: mylėti savo geradėją, net jeigu jis tau asmeniškai nepatinka.

"Minčių sodą" betelkdamas, susipažinau su Tom Munnecke, kuris mane netgi atskraidino iš Lietuvos į Kaliforniją talkininkauti jo seminare "Imagine Iraq". Bet jam nepatiko, kad aš per daug šaižus, tiesmukiškas, reiklus, kraštutiniškas, atgrasus. Man būdavo gaila, nes vertindavau jo užmojus, nors man atrodė, kad jis atsisako gyventi pagal savo nuostatas. Jį visada domino klausimas, kokiu paprasčiausiu būdu galime pakelti žmoniją? Norėdavau jam atsakyti, paprasčiausias būdas, tai dirbti su kitais, nepaisant ar juos mėgsti.

Mylėti artimą, tai mylėti tą, kuris tau daro gerą, vadinas, tikrą draugą. Šiam įsakymui galim priešpastatyti kitą Jėzaus įsakymą, mylėti priešą.

Mylėk priešą

Mylėti priešą, tai manau, svetima ne tik man, bet apskritai žmonėms. Juk kaip man mylėti tą, kurio neapkenčiu? Tai juk nesuderinama, jeigu tik esu vieninga būtybė. Užtat, kiek paskui suvokiau, mylėti priešą gali tiktai pripažįstantys kitą požiūrį, aukštesnį už savo, ar tiesiog Dievo požiūrį. Aš pats kažko neapkenčiu, ir gal su pagrindu, bet galiu atsisakyti savo neapykantos vardan aukštesnio vado ar platesnio tikslo.

Tai paaiškina kodėl, kiek patyriau, bedievis negali mylėti priešo. Juk tam reikia suskaldyti savo valią ir pripažinti kitą valią, aukštesnę už savo, ir jai paklusti ne išore, o vidumi, visu atsidavimu. Užtat doras ateistas visaip stengsis neturėti priešų. Betgi kartais pasitaiko žmonių, skriaudžiančių mus ar kitus. Tokiu atveju yra teisinga juos laikyti priešais. Užsimerkti, kad jų nėra, tai panašu, kaip matematikui visaip sukti galvą, kaip atsiriboti nuo neigiamų skaičių. Tai yra tiesos iškraipymas.

Visgi, toks susiskaldymas yra toks svetimas, kad nė aš, nė kiti, negalim viens kitam iš savęs liepti, Mylėk priešą! Geriausiu atveju galim tai atkartoti. Juk kaip aš galiu tave įpareigoti taip esmingai atsisakyti savęs? Galiu įpareigoti nebent savo pagrindu, kurio, matyt, neatsisakiau! Tad tokia mintis, nors jinai žavi ir teisinga, negali kilti iš mūsų, bet kyla tik iš aukščiau, būtent iš Dievo. Užtat šis ir kiti dieviško mąstymo atvejai yra tas įrodymas, jog Jėzus yra Dievas, kuris mane įtikina. Ne vienas buvo nukryžiuotas; ne vienas prisikėlė iš numirusių; ne vienas save paaukojo vardan kitų, gerų ir blogų. Bet tiktai vienas Jėzus Kristus kalbėjo taip, kaip mąsto Dievas, o ne žmonės. Aš matau, jis kalba tai, ko be jo neįstengiu. Kas gali, tegul kalba! ir kas negali, tegul liudija!

Jėzus paaiškina savo įsakymą mylėti priešą:

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. (Matas 5)

Viršuj aiškinau, kad Jėzus moko, jog mylėti artimą, tai mylėti draugą, tą, kuris tave myli. Visi susigaudo taip elgtis, juk taip žmonės vienas kitam atsilygina. Užtat Jėzaus pasekėjai išsiskiria nebent ir būtent mylėdami priešą. Tai yra Jėzaus sekimo esmė - ne atgaila, ne atsivertimas, ne tikėjimas, ne bažnyčia - o meilė priešui, visa kas tik tai palaiko. Jėzus moko, kad mylėdami priešą, elgiamės besąlygiškai ir tobulai, elgiamės kaip Dievas elgiasi, tad esame jo vaikai. Savo elgesiu sutampame su Dievu. Užtat sutaps ir mūsų likimas, mūsų atlygis, kaip tėvas kalbėjo doram sūnui, "Visa kas mano yra tavo."

Pakartotas įstatymas

Tad išryškėja du skirtingi įsakymai, kuriuos Jėzus iškelia ir suveda: Mylėti Dievą (būk tobulas) ir Mylėti artimą, kaip save patį (būk tapatus). Arba, kaip nagrinėjau, Mylėti priešą ir Mylėti draugą.

Mylėti Dievą, tai gyventi plačiai, visapusiškai, besąlygiškai, dieviškai. Mylėti artimą, tai apsiriboti tuo, kas čia pat. Tarsi visi, veikdami vietoje, sudalyvaujame visatoje, taip kaip mums dera.

Jėzus šiuos du įstatymus įkūnija, nes jisai tobulas, būdamas Dievas, ir mums tapatus, būdamas žmogus. Per jį mes, netobuli žmonės, galime būti viena su Dievu.

Dešimt Dievo įsakymų atitinkamai susiskirsto į keturis įsakymus mylėti Dievą ir šešis įsakymus mylėti artimą. Savaip apibendrindavau, nors tai ginčytina, jog pirmieji išsakyti teigiamai, ką mums daryti, o pastarieji išsakyti neigiamai, ko nedaryti. Maždaug taip: daryk gerą ir nedaryk blogo.

Jeigu nedarysiu blogo, tai beliks daryti gerą. Jeigu visada mylėsiu draugą - tikrą draugą, kuris tikrai mane myli ir palaiko - tada gyvenimas duos ir tokių draugų, kurių nemėgstu ar nenoriu ar net neapkenčiu, taip kad išmoksiu visus mylėti. Jeigu mylėsiu artimą, tai mane likimas susies ir su tais, kurie dabar gal ir labai tolimi.

Užtat jaučiasi, kad čia iš tikrųjų "pakartotas įstatymas". Savotiška, kad tarp Mozės knygų yra penktoji, Pakartoto Įsakymo, kuriame atkartojama tai, kas kitose išsakyta. Argi tobulas rašytojas taip rašytų tobulą knygą? Taip ir čia, savotiška, jog tą patį tarsi galima įsakyti dvejaip: daryk gerą ir nedaryk blogo. Tokiu būdu sutampa du požiūriai: dieviškas ir žmogiškas.

Būti viena

Atsakymas į kurį viskas susiveda turėtų būti itin gyvenimiškas, turiningas, bet taip pat turėtų būti išreiškiamas sandara, kad būtų naudingas. Matome, kad meilė yra esminė sąvoka, juk Jėzus įsako mylėti Dievą ir mylėti artimą. Tačiau, kas yra meilė? Kaip ją apibrėžti? Šv.Jono evangelijoje įsidėmėjau Jėzaus asmenišką pabendravimą su savo Tėvu. Jame jisai kalba apie meilę ir buvimą vienu tarsi tai būtų vos ne tas pats:

Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs, Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.

Matyt, tai labai tampriai susiję. Buvimas viena yra meilės vaisius. Noriu pabrėžti, jog meilė yra ypatingai gyva, gyvybinga, gyvenimiška, įkvėpianti, padrika, laki, nesuvaržoma, plati sąvoka, kokios reikia įprasminti tai, ką išgyvename, o buvimas viena yra sausa, siaura, tiksli, nuobodi, dalykiška, moksliška, vienaprasmiška, sudėliota, tvarkinga, suvaldyta sąvoka, kokios reikia tai naudingai išsakyti.

Jėzus visada tikisi, jog esame viena. Šitą išsiaiškinau iš Šv.Morkaus evangelijos, kuri labai jausminga, tad iš kurios rinkau visus atvejus, kada Jėzus kažkokį jausmą išgyveno. Iš jo išgyvenimų supratau jo lūkestį, jog esame viena. Kartą įsijaučiau ir patyriau:

  • kai jaučiamės viena su visais, tai mus džiugina;
  • kai jaučiamės viena su betkuo, tai mus jaudina;
  • kai jaučiamės viena su kažkuo, tarkim, mylimąją, tai mus stebina;
  • kai jaučiamės viena su niekuo, tai mus liūdina, jaučiamės kaip Kristaus ant kryžiaus, kai jisai Dievui Tėvui pasakė, Ko mane apleidai?

Įsidėmėkime, kaip sausos sąvokos, kaip kad viena su kažkuo, iššaukia mūsų ryškiausius jausmus, kaip antai, nuostabą. Būtent šito ir siekiu, sausom sąvokom išsakyti ir iššaukti mūsų išgyvenimus, aiškiai, tiksliai, spalvingai, prasmingai ir naudingai.

Dešimt sandarų šeimų

Man labai rūpėjo aprėpti ir išvesti visas sandaras, kurias buvau aptikęs. Galvojau, kad kuo nuodugniau jas išvesiu, tuo giliau jas suprasiu, tuo gražiau jos susidės, tuo tiksliau ir teisingiau jas pavyks apibrėžti, kol galiausiai jos suguls taip, kad viskas, viskas bus aišku. O tada jau įsijausiu, ką jos tuomi pasako ir susigaudysiu, kokia gyvenimo esmė.

Iš tiesų, atkaklus mąstymas, gvildenimas ir rakinėjimas, minčių kaupimas, kaip tik manyje vystė vidinę kalbą, sandarų, požiūrių ir sąvokų kalbą, kuria galėjau vis daugiau ką pamąstyti. Kartojosi klausimai ir atsakymai, taip kad mąstydamas įvairiausiomis kryptimis, supratau, jog esmines sandaras esu kaip ir apžvelgęs. Galiu pamąstyti, kaip jos visos susideda, į ką susiveda, iš ko išplaukia?

Žinojau, kad yra keturios sandarų šeimos atitinkančios troškimus. Dievas trokšta nieko, yra savarankiškas, o mes išgyvename poreikius; Dievas trokšta kažko, yra užtikrintas, o mes abejojame; Dievas trokšta betko, yra ramus, o mes kažko tikimės; Dievas trokšta visko, yra mylintis, o mes gyvename vertybėmis.

Yra be to padalinimai, atvaizdai ir aplinkybės. Taip pat manau, kad yra trys kalbos: pagrindimo, įvardijimo ir pasakojimo. Tai lyg ir visos sandaros, kurias kada aptikau.

Ilgai abejojau ar dešimt Dievo įsakymų yra sandara. Ar tai nėra tik kratinys, kažkokia samplaika? Jinai nėra paprasta, ne du ar trys ar keli. Jos vidinė sąranga neakivaizdi. Paskiri įsakymai lyg ir neturi bendrų bruožų. Gal svarbiausia, nematyti, kur gyvenime ji pasitaikytų. Net ir kada nutuokiau, jog yra keturi įsakymai mylėti Dievą ir šeši įsakymai mylėti artimą, jinai atrodė dirbtinai sukergta.

Neprisimenu, kada man dingtelėjo, jog iš viso gali būti dešimt sandarų šeimų, keturios ir šešios, ir jos gali atitikti dešimt Dievo įsakymų. Atitikimas būtų lyg ir prasmingas. Tačiau tai reikštų, jog yra dar viena sandara, kitas aprėpianti, kurią reikėtų paaiškinti ir kildinti.

24

Kada man pavyko išgvildenti pasakojimo kalbą, tada tikėjausi jo pagrindu greitai išaiškinti ir kitas dvi kalbas, pagrindimo ir įvardijimo. Pasakojimo kalba mus veda iš 6 balsų, keliančių įtampą, į 8 įmanomas pasakų rūšis. Pagalvojau, kad 6 balsai, tai 6 atvaizdai, o 8 pasakų rūšys, tai 8 padalinimai. Trys kalbos gali būti perėjimai tarp 8 padalinimų, 6 atvaizdų ir 12 aplinkybių: pagrindimas 12->6, įvardijimas 8->12 ir pasakojimas 6->8.

Supratau, kad kalbas galima suvokti kaip sandaros nedalyvavimą - pagrindimas, tai padalinimų nedalyvavimas; įvardijimas, tai atvaizdų nedalyvavimas; o pasakojimas, tai aplinkybių nedalyvavimas. Pastebėjau, kad yra 2 x 4 padalinimai, 3 x 2 atvaizdai ir 4 x 3 aplinkybės. Vadinasi, šie skaičiai susideda iš skaičių 2, 3 ir 4. O 24 = 2 x 3 x 4. Galime tvirtinti, kad yra 24 / 3 padalinimai, 24 / 4 atvaizdai ir 24 / 2 aplinkybės. Tokiu būdu, įsivaizduotina, jog yra kažkokia gilesnė sandara 24 galimybių, kurioje dvejybę sulyginus su nuliu ji pasireikštų 12 aplinkybių, o sulyginus trejybę su nuliu ji pasireikštų 8 padalinimais, ir sulyginus ketverybę su nuliu ji pasireikštų 6 atvaizdais. Panašiai su kalbomis, galim įsivaizduoti, kad pasakojimas reiškiasi dvejybe vedančia iš 3 x 2 atvaizdų į 2 x 4 padalinimų, įvardijimas ketverybe vedančia iš 2 x 4 padalinimų į 4 x 3 aplinkybes, o pagrindimas trejybe vedančia iš 4 x 3 aplinkybių į 3 x 2 atvaizdus. Įsidėmėtina, jog dvejybė, trejybė, ketverybė yra, kiek patyriau, visame šių sandarų moksle dažniausiai aptinkamos sandaros, einamiausios. Taip pat, dvejybė, trejybė, ketverybė turi tris požiūrius daugiau nei, atitinkamai, laisvybė, nulybė ir vienybė (–1,0,1), vadinas, yra jų sąmoningas išgyvenimas.

Kubas

Kubas savo geometrija gražiai suveda šiuos skaičius. Kubas turi 6 šonus, 8 kampus ir 12 kraštų. Jis žavi savo paprastumu. Aš tačiau kol kas nesu sumąstęs, kaip jame išsidėstytų ir susisietų visos 26 = 6 + 8 + 12 sandaros. Naujai pasižiūrėjus, lyg ir aišku man, kaip išsidėstytų 8 kampai (padalinimai) ir 6 šonai (atvaizdai), mat nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė apibrėžia, tai kas yra, o ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė apibrėžia to ko nėra, tad keturi kampai atitinkamai apsuptų didėjantį ir mažėjantį laisvumą (jei ne atvirkščiai) ir ryšius tarp šių dviejų kvadratų išsakyti keturios apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Aplinkybes irgi galima suskirstyti 3 x 4 į tezes, antitezes ir jas siejančias sintezes. Tačiau kaip jos atitinka 12 kantų? Ir ką reikštų santykiai tarp 6 šonų, 8 kampų ir 12 kantų? Kaip 3 kalbos vestų mus iš vienos sandaros į kitą, tai yra, iš vienos kubo ypatybės į kitą?

Proto ribos

Gali atrodyti, kad čia viskas gal ir susideda, gal ir susidėtų. Galima pamanyti, o gal šita visa veikla, šitas žaidimas, tiesiog atspindi Andriaus protą, ką jisai mąsto? ir jo minčių vidinį nuoseklumą?

Taip, būtent šito tikiuosi. Jeigu man pavyks savo protelį išnarplioti ir tvarkingai pristatyti, tai gal suprasiu, koks jis iš tiesų paprastas, žavus ir veiksmingas. Gal atpažinsite, jog tai ir jūsų protelis, tai mūsų visų. Gal iš jo susigaudysime, kokia gyvenimo esmė, ir tiesiog visa ką Dievas norėtų, kad mes galėtumėme iš savęs susigaudyti.

Užtat ko toliau, to labiau man auga viltys, jog sekasi ir tikrai pavyks viską žinoti.

Sandarų išdėstymas aštuongubiu keliu

Aš stengiuos visas sandaras suprasti ir išsakyti ko ryškiau, tiksliau, teisingiau. Tada ir prieštaravimai tampa įdomūs bei prasmingi.

Pastebėjau, kad visko savybės iš esmės kertasi su mano atrastomis sandaromis. Viskas neturi vidinės sandaros, ogi visko padalinimai kaip tik ir yra vidinė sandara. Viskas neturi išorinio konteksto, aplinkybių, ogi aplinkybės kaip tik ir yra išoriniai kontekstai. Viskas priima visa ką, tuo tarpu, atvaizdai yra kriterijai, filtrai, sietai, išskiriantys dalį. Ketvirta visko savybė, tai kad ji būtina sąvoka - tad neigiant šią savybę, gautųsi nebūtinumas.

Išdėstęs visko savybes pagal ketverybę, supratau, kad išsidėstytų nebūtinumas, padalinimai, atvaizdai ir aplinkybės. Supratau, kad tai gali būti viena pusė aštuongubio kelio. Kitoje pusėje galėtų būti kalbos, ir bene tos kalbos, kuriose nedalyvauja pirmoje pusėje minimos sandaros, tai yra, bene ja, kaip trečia sandara, vyksta poslinkis iš pirmos sandaros į antrą sandarą. O iš kur atsirastų tos kalbos? Ką jos galėtų neigti? Supratau, kad jos gali neigti nulybės savybes: pagrindimas 12->6 neigia tiesumą; įvardijimas 8->12 neigia betarpiškumą; pasakojimas 6->8 neigia pastovumą; ir prasmingumą neigtų beprasmybė, nesąmonė, kaip kad trokštant visko, net vaiko nesąmonių. Tad aštuongubis kelias sieja vienybės ir nulybės atvaizdus, ar bent jų paneigimus. Ką tai galėtų reikšti? Tarsi nulybę ir vienybę sulygina paneigiant visa tai, kas juos kaip nors atskirtų, užtat dvasios (nulybės) ir sandaros (vienybės) vienumą naujai išsakant ar tiesiog įsakant.

Nebūtinumas - tai gali būti jokia iš trijų sandarų - o beprasmybė, tai visos trys sandaros kartu paėmus, kada, matyt, jos nieko negali pasakyti, nes nebėra laisvumo ir viskas per daug išsakyta.

Tokiu būdu aštuongubis kelias yra sandara suvedanti daugybę sandarų. Mane labai padrąsina, kada man jau žinomos sandaros vienas kitą suveda, taip kad nereikia ieškoti vis naujų sandarų. Jaučiu, kad sandaros kartojasi, jos gali išsibaigti ir pačios į kažką susivesti. Tada panašu, kad tikrai įmanoma viską žinoti.

Dievo dvejonės - padalinimai

Dažnai sau parenku vieną ar kitą klausimą, kartais patį sunkiausią ar giliausią ar plačiausią, kurį galėčiau vis prisiminti ir pasvarstyti, kada tik mano protas laisvas, pavyzdžiui, kada išeinu pabėgioti ar važiuoju kur autobusu. Prisimenu, profesorius Robert Soare mums pasakojo apie logiką Sacks, kuris skirdavo laiko kiekvieną dieną pasivaikščioti ir pasamprotauti, kaip apvaldyti begalinį skaičių prasižengimų, taip kad jam po metų kitų tai pavyko. Ką sugalvoju užsirašau arba bandau taip įsiminti, kad galėčiau surašyti grįžęs.

Kartą Čikagoje, žvarbų žiemos vakarą, ėjau ilgo, aukštai pakelto plento šaligatviu, iš kurio matėsi vidumiesčio dangoraižiai. Bandžiau naujai pamąstyti, iš pagrindų, kaip viską aprėpti ir suvesti. Gal buvo kažkiek liūdna, gal siekiau Dievo bendrystės. Naujai pagalvojau, ką mąsto Dievas, kaip įsivaizduoju? Įsivaizdavau, kaip Dievas klausia savęs, Ką kitą turėčiau veikti? ir kitus klausimus, būtent dvejones, kurias buvau ištyręs. Ir supratau, kada Dievas klausia, Kaip kitaip turėčiau elgtis? tuomet iškyla du požiūriai, sudaromos sąlygos būties klausimui, vyksta visko padalinimas į dvi dalis. Mat, vienų vienasis Dievas, kurį taip mąstau, yra kaip veidrodis, kaip tuštuma, išryškinantis mano proto ribas, mano dvasios sandarą. Taip ir pastebėjau, jog Dievas įvairiai dvejodamas iššaukia visko padalinimus:

  • Ko iš tikrųjų trokštu? iššaukia nulybę, patį Dievą;
  • Kaip man atrodo? iššaukia vienybę, tvarkos klausimą;
  • Kaip kitaip turėčiau elgtis? iššaukia dvejybę, būties klausimą;
  • Ar sudarytų skirtumą? iššaukia trejybę, dalyvavimo klausimą;
  • Kas nuo manęs priklauso? iššaukia ketverybę, žinojimo klausimą;
  • Ar įstengiu taip pasamprotauti? iššaukia penkerybę, sprendimo klausimą;
  • Ar taip turėtų būti? iššaukia šešerybę, dorovės klausimą;
  • Ar pats ką nors darau tuo klausimu? iššaukia septenerybę, laisvumo klausimą.

Padalinimai išsirikiuoja būtent ta tvarka, kurią išsirikiuoja dvejonės, tai yra, kaip išsirikiuoja dvejones atitinkančios ženklų savybės, ketverybės laipsnių poros.

Supratau jog tokiu būdu iš vienos iš keturių santvarkų (žmogaus netroškimų, Dievo troškimų, kurias paskui vadinau "pirminėmis sandaromis") pavyko išvesti vieną iš šešių likusių santvarkų (padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir pagrindimo, įvardijimo bei pasakojimo kalbos, kurias paskui vadinau "antrinėmis sandaromis"). Kaip išvesti kitas? Supratau, kad suporavau vieno laipsnio Dievą - savarankišką, trokštantį nieko - ir kito laipsnio santvarką - dvejonių, netrokštančių kažko. Vadinas, Dievo troškimas ir santvarkos netroškimai buvo skirtingų laipsnių. Galėtų būti šešios tokios poros!

Tokiomis progomis susigaudau, kokią nuostabią malonę patyriau, kad galiu išvysti tokią nepaprastą tiesą, tarsi atsivėrusį kraštovaizdį, išklojantį man žemėlapį, kokiais keliais galiu eiti, ir padrąsinantį kopti vis aukščiau. Aš tada jau nuoširdžiai šlovinu Dievą, koks jis man geras, koks jisai nuostabus ir didingas. Būna kad atsiklaupiu ir persižegnoju, nuolankus. Juk aš tikėjau, o Dievas mano tikėjima pateisino, su kaupu! Tad jį būtinai prisimenu.

Pirminės ir antrinės sandaros

Nuo to laiko, bene 2000 metais, skyriau keturias "pirmines sandaras" (santvarkas, kuriomis žmogus netrokšta nieko, kažko, betko, visko) ir šešias "antrines sandaras" (padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir trys kalbos).

Numačiau, kad Dievo įsijautimais pavyks vieningai apibrėžti visas man žinomas sandaras. Pavyks jas patikslinti, suderinti ir išvesti. Tačiau tai sekasi sunkiai, sunkiai!

Užtat galimas ryšys su dešimt Dievo įsakymų tapo aiškesnis. Juk dešimt sandarų šeimų atitinka keturis ketverybės lygmenis ir šešias jų poras. Vadinas, atitinka 4 ženklų rūšis ir 6 ženklų savybes. Manytina, jog dešimt Dievo įsakymų išsidėsto panašiai. O tai laikau kelženkliu, padrąsinančiu, jog einu teisingu keliu, jei taip reikšmingai įsipaišo tokia svarbi tikėjimo tiesa.

Įsakymai sąvokų kalba

  • aš dalykas, artimas ikonas
  • aš dalykas, artimas indeksas
  • aš ikonas, artimas indeksas
  • aš indeksas, artimas simbolis
  • aš ikonas, artimas simbolis
  • aš dalykas, artimas simbolis
  • siela/dvasia (gera), protas/kūnas (geras - blogas), širdis/turtas (gera - bloga), valia/tikslas (gera)
  • dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas

Neigiamų įsakymų ryšiai su kitomis sandaromis

  • Šeši įsakymai susiję su poreikiais.
  • Šeši įsakymai susiję su Jėzaus Kristaus antitezėmis.
  • Ar šeši įsakymai susiję su lūkesčiais? Ar su neigiamais jausmais, neapykanta, ir t.t.?
  • Šeši įsakymai susiję su aštuoniais pasirinkimais, su aštuonerybe.
  • Šeši įsakymai susiję su valios išraiškomis. (Žr. brėžinį)

Minčių sodo darbo grupės

Dešimt Dievo įsakymų pavyzdžiai

  • Suvokti, jog Dievas geras: ar geras, koks geras, kaip geras, kodėl geras; arba tiesiog, suvokti ar Dievas, koks Dievas, kaip Dievas, kodėl Dievas.
  • Neversti suvokti, neatmesti Dievo gerumo:...

Esmė įsakymo: Mylėk savo artimą kaip save patį

Iš šito įsakymo ir jo išsaugojamos laisvės turi išplaukti antrinės sandaros. O antrines sandaras apibrėžia trokštantis Dievas netroškimų santvarkoje. Meilė reiškiasi jo troškimu. Savastis, tai trokštantįjį atitinkanti santvarka, o artimas yra kita santvarka. Tad artimą reikia mylėti ne jam atitinkančiu troškimu, o sau atitinkamu troškimu. Artimo dvejones išgyvename ne jam atitinkamu užtikrintumu, o savo savarankiškumu, pavyzdžiui. Taip atsiveria laisvė, kurią išsako padalinimai. Tai įvairumas požiūrių, ir požiūrių į požiūrius, ir požiūrių į požiūrius į požiūrius. Kaip tad santvarkas susieti su paskirais įsakymais, ko nedaryti?

Autorinių teisių algebra

John Caswell verslo lygtis

Strategija viską suvesti

Dievo požiūris

Įsivaizdavau pirmapradžio Dievo požiūrį, kaip viskas galėjo iš jo išsivesti, kokia tvarka? Mąsčiau, kaip jisai eina už savęs, ir būtent į save, ir kaip tuomi ir iškyla jo savastis. Įsivaizdavau jį svarstantį, kaip matematikos įrodyme, ar jisai būtinas? Ar jo būtų net jeigu jo nebūtų? Jeigu būtų (kaip yra su dvasia), tai būtų, bet jeigu nebūtų (kaip kad pasaulyje), tai visgi jis būtų, jis kaip nors atsirastų, matyt, mumis taptų tikras. Šitą naujai permąstydamas, supratau, jog čia iškyla dvejybė. Žinojau, jog padalinimai yra Pradžios knygoje aprašytos septynios sutvėrimo dienos. Taip ir išmąsčiau veiksmą +1, kaip jį Dievas išgyvena, kaip vis prisideda Dievo požiūris, padalinimas juo pasipildo. Tai labai prasmingai apibrėžė šv.Trejybę ir leido man suvokti skirtumą tarp to kaip aš išgyvenu padalinimus ir kaip Dievas juos išgyvena. Tačiau manęs netenkino šitas veiksmas +1 nes jau pradėjau suprasti, jog jis savęs nepaaiškina, nė kuo jisai pirmesnis už veiksmus +2 ir +3, neišveda kitų sandarų, neįvaldo visumos ir neatskleidžia Dievo gaivališkumo. Gal svarbiausia, man nebuvo aišku, kas yra požiūris ir kaip jisai apibrėžiamas, o atsakymo iš veiksmo +1 nesulaukiau.

Bendra santvarka

Ilgai ir sunkiai ieškojau bendros aštuonlypės santvarkos, apibendrinančios keturias santvarkas. Supratau, kad ta bendra sandara turėtų susidaryti iš savistovio, žmoniško trejybės rato (tikiu, nusistatau, vykdau), ir iš trejopų ryšių su Dievu už mūsų (buvimas, veikimas mąstymas), kaip kad Tėve mūsų ar apskritai aštuongubyje kelyje. Tačiau Dievas (ar nulis) kiekvienu atveju kitoks, besireiškiantis jokiu, vienu, dviem ar trim nariais, požiūriais. Man tuo tarpu nepavyko tiksliai ir įtikinančiai nustatyti šių santvarkų raišką. Tačiau supratau laipsnyno svarbą. Supratau taip pat, kad apibendrinant, gali atkristi pirmasis (nulinis) ir paskutinis (septintas) požiūriai, kaip Dievo ir gerumo išraiškos, kurios sandaros nariais "įsikūnija" tik sandarą išreiškiant viena iš santvarkų.

Vėlgi, kiekviena santvarka veikia kaip sandarų šeima. Dvejonės atsiliepia abejonėms. Jausminiai atsiliepimai atliepia lūkesčius, o į jausmus galim atsakyti veiklos būdais. Sunku susigaudyti, kurios sandaros yra esminės, kurias reikėtų lyginti, ieškant bendro prado. Užtat laipsnynai buvo panašūs, nors jų žinojau tiktai tris. Visgi, pradėjau manyti, kad gali būti visa apimanti sandara, man kol kas nežinoma, susidaranti iš 4 laipsnynų, tad turinčią 4 x 6 narius.

Visaregis

Man rūpėjo išrasti tą išeities tašką iš kurio išplaukia Dievo požiūris. Tai labai sunku kadangi tai turėtų būti pirma bet kokios sandaros, bet kokių tų priemonių, kuriomis jas apibrėžiame. Aš neįstengdavau tai kaip nors rašyti, tiesiog nesusigaudydavo, nuo ko pradėti ir kurios krypties laikytis betvarkant minčių tankumynę.

Kartais prisimindavau savo sandorą su Dievu, kad jame kaip ir glūdi visa kas prasminga. Visa glūdi net ir pačiame mano siekyje, kurį vaikystėje vardydavau "viską žinoti", o jau suaugęs iškėliau ir tų žinių prasmingą taikymą, kurį buvau numatęs, kad mano siekis neišsigimtų, tad sakau "viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti". Pagalvojau, gal tai ir yra paties Dievo tikslas, ar tiesiog jo požiūris.

Šiame požiūryje ("Aš trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti") labai ryškus manasis "aš", ar Dievo "aš". Ir pastebėjau, kad jame glūdi esminiai padalinimai:

  • vienybė: "Aš"
  • dvejybė: žinoti ir taikyti
  • trejybė: trokšti (troškiantis, troškiamas, troškimas)
  • ketverybė: "ir"

Ketverybės ieškojau ir pamaniau, kad tą "ir" galima, tiesiog būtina ketveriopai suprasti, nes junginys turi galioti skirtingose plotmėse: už santvarkos, santvarkoje, išeinant už jos ir susivedant į ją. Šias plotmes siejau su apimtimis: viskas, betkas, kažkas, niekas. Jos taip pat ir išreiškia keturis lygmenis, tad visa susiveda.

Tokiu būdu gavosi 1 x 2 x 3 x 4 = 24 galimybės. Laipsnyną galima suprasti kaip 2 x 3, tad gavosi 4 laipsnynai, kurių ir norėjosi.

Iš laipsnyno žinojau, kad dvejybę galiu suprasti kaip požiūrį santvarkoje ir požiūrį iš už santvarkos. Aplamai, vyksta atsiplėšimas. Dievas atsiplėšia nuo savęs. Tai ir yra požiūris. Jis apima 24 žvilgsnius ar rūpesčius.

Nustatant kurią nors iš 4 plotmių gaunam santvarką, tačiau tenka papildomai išsakyti nulinį (Dievo) ir septintą (gerumo) požiūrius.

Visaregis man tiko, bent iš dalies, kaip sprendimas, nes jisai jautėsi ir visuminis, ir sutelktas, ir išsakytas. Gali būti, kad jame išdėstyta, išsakyta visa kas tik reikalinga apibrėžti požiūrį. Visa tai prieinama iš vieno taško, iš Dievo požiūrio, kurį tačiau galima sutelkti įvairiose plotmėse. Dievas visaregiu reiškiasi ne pažingsniui, ne kažkokiu beatsiskleidžiančiu užtaisu, o vienu ypu, visas iš karto, lygiaverčiai. Užtat iš jo gali atskilti įvairiausi daliniai požiūriai bei jųjų sandaros.

Visaregis tuo tarpu man tebuvo teorinis išmislas, tiesiog visas sandaras suvedantis, nesusijęs su mūsų gyvenimo reiškiniais. Man tas gyvenimiškas turinys paprastai būna itin svarbus, kad neprisigalvočiau nebūtų dalykų. Tačiau šiuo atveju galvoju, galima tokių reiškinių nesitikėti, nes ši sandara žmogui per daug plati. Vėliau, kada rinkau ir rūšiavau išsiaiškinimo būdus, kaip ką esu išsiaiškinęs, visi būdai įtikinančiai susivedė į "žinojimo rūmus", susidedančius iš 24 menių. Tokius rūmus galima išvesti bet kuriam mokslui, dalykui, pasaulėžiūrai ar netgi asmeniui, išsakyti kaip jis įvairiausiai išsiaiškina. Manau, visaregis gali ir turi būti kaip nors su tai tampriai susijęs, nors jisai daug simetriškesnis. Visaregis turbūt yra Dievo žinojimo rūmai persmelkiantys kiekvieno iš mūsų žinojimo rūmus.

Asmenys

Išmąsčius visaregį padidėjo viltys visas sandaras suvesti. Mat, jau aiškėjo keturi sandarų lygmenys: Dievas, visaregis, pirminės sandaros (santvarkos) ir antrinės sandaros (sandaros bei kalbos). Taip pat išryškėjo jog lygmenys skiriasi asmenimis, tai yra, visaregis išgyvenamas "manimi", tuo tarpu santvarkos išgyvenamos "tavimi". Supratau, kad antrinės sandaros suvoktinos, kaip išgyvenamos trečiuoju asmeniu, kitu. O patį Dievą galime suvokti kaip nulinį asmenį. Tad yra keturi asmenys - Dievas, aš, tu, kitas - kuriais išgyvename visas sandaras, ir kuriais išsiskiria pagrindinės sandarų rūšys.

Dievas išeina už savęs į Mane, kuris tačiau viską regi priešingai, visaregiu. Abu sutampa Tavimi, santvarkomis. Atskyrus Dievą ir Mane, jų tarpe iškyla Kitas, kuriuo visi galim būti viena, pradais ir kalbomis.

Išsiskyrimai ir Atskyrimai

Taip pat naujai suvokiau svarbą Dievo išėjimo už savęs, jo "atsiplėšimo" nuo savęs ir tuo pačiu susitelkimo į save, į savo požiūrį, į kurį viskas susiveda, tarsi į "mane". Dievui šiaip nereikia savasties ir jos kaip ir neturi kol jos neprireikia, o prireikia būtent tada kada jisai išeina už savęs, kuriuo atveju jis įeina būtent į save.

Visaregį supratau kaip išsakantį išsiskyrimus - vieneriopą, dvejopą, trejopą, ketveriopą - ir iš jų daugyba susidarantį. Juos supratau kaip žyminčius slenksčius, Dievui išeinant už savęs.

Pastebėjau, kad "pirminėmis" sandaromis tarsi (trokštantis) Dievas išgyvena mūsų (netrokštančiųjų) požiūrį. Tuo tarpu "antrinėmis" sandaromis mes išgyvename kito požiūrį.

Padalinimai aštuongubiame kelyje

Ženklų savybės atitinka padalinimams nuo vienybės iki šešerybės. Reikėtų palyginti šį atitikimą su Dievo išgyvenamų dvejonių atitikimą padalinimais, kaip jie susiję?

Padalinimai išsidėsto aštuongubiu keliu. Nulybė sietina su Dievu ir septynerybė su gerumu. Koks padalinimų vaidmuo?

Asmens lygtis

Asmens lygtį išvedžiau iš šv.Jono evangelijos. Ją tada supratau kaip gyvenimo lygtį. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas tai gyvenimo suvokimas, užtat, atskyrimas Dievo ir gerumo. Dievas strimagalvis, o žmogumi suvokia.

Tuo tarpu bandžiau susigaudyti atvaizduose. Dievas trokšta nieko, kažko, betko, visko - jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Tai yra tarsi Dievo atvaizdai. Betgi Dievą taip pat suvokiame nulybe, kurios atvaizdai yra tiesumas, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas. Kaip šių atvaizdų rinkiniai susiję? Taip pat stengdavausi ko mažiau remtis Dievu, ko daugiau apsieiti be jo. Tad rašydavau ne Dievas, o viskas trokšta, nes Dievo ir visko per daug neskyriau. Bet ši smulkmena tapo svarbi, esminė. Tad kaip iš tikrųjų? Taip po truputį išnarpliojau, kad Dievas yra dvasia, o viskas yra sandara. Dievas, tai visko dvasia, o viskas, tai Dievo sandara. Atvaizdai atvaizduoja sandarą. Tad troškimai yra visko atvaizdai.

O berods benagrinėdamas šešias valios išraiškas iškilo mintis, kad tai yra atvaizdai ir valia yra jų vieningumas. Taip po truputį išnarpliojau asmens lygties vaizdavimą įvairiais lygmenimis, jog yra dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas. Pavyzdžiui, meilė yra Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, tai yra, visko atvaizdų vieningumas, tai yra, troškimų vieningumas.

Tad asmens lygtis išsakytina keturiais lygmenimis. Mane paskatino ir tai, kad keturi visko atvaizdai ir du laisvumo atvaizdai yra, kartu paėmus, visi atvaizdai, bet kieno? O viskas ir laisvumas yra, kiek supratau, betkas - viskui išeinant už savęs. Laisvumas gi yra išėjimo už savęs sąlyga.

Suvedimas

Viską suvesti galiausiai pavyko mąstant sandaromis labai abstrakčiai. Mąsčiau Dievo ir visko (kaip ne Dievo) skirtumą (tarsi semantikos ir sintaksės), Dievo išraišką nuline (ar niekine) veikla, priešingą visko veikla - jų išsakymas nulybės ir vienybės atvaizdais, vis kažkurios vienybės atvaizdo paneigimas, apimties siaurėjimas. Galiausiai bandžiau paneigti, kad viskas yra būtina sąvoka. Bet viską suvedant supratau, kad teisingiau ir vaisingiau yra išvesti, jog Dievas nebūtinas. Juk jis privalo būti tiek būtinas, tiek nebūtinas!

Žvilgsniai pirmyn ir atgal

Mąsčiau skirtumą tarp gyvenimo (Dievo ir gerumo vienumą) ir amžino gyvenimo (Dievo ir gerumo atskyrimą). Įsijaučiau, kuo šie požiūriai skiriasi, kokia jų esmė. Supratau, jog primesti Dievui gerumą, tuo pačiu, primesti gyvenimui teisingumą, tai labai varžytų, kokius reiškinius ir ypač skaudulius, nuoskaudas, skriaudas pripažįstame, kokius jų sprendimus, kartais visai netikėtus, atpažįstame. Toks požiūris ko toliau, to labiau mus varžytų, nieko naujo neatvertų, o tik esamą išrištų, kol galiausiai nebeliktų ką išrišti, liktų niekas, sulauktumėme pabaigos, vadinas, mirties. O amžinas gyvenimas, priešingai, atviras visoms neteisybėms, abejonėms, priekaištams, mus daro vis jautresniais, akylesniais, mus įtraukia ir į visako sprendimą, taip kad vis didėja iššūkiai, vis platėja akiračiai, ratai žmonių ir aplinkybių, kuriuos turėtumėme paveikti. Vis nusistumia galutinis įrodymas, kad Dievas yra iš tiesų geras, tačiau jisai ir jo gerumas gyvai, amžinai atsiskleidžia, vis įtraukiant ir mus, vis lavinant ir brandinant tiek mus, tiek patį Dievą, taip kad amžinai mokomės, ugdomės, gyvename jau čia ir dabar. Supratau, gyvenimas ir amžinas gyvenimas stebi tuos pačius reiškinius, tik iš skirtingų pusių. Įsivaizdavau, Dievas atsiskleidžia, ir kas žiūri jo požiūriu, tas regi amžiną gyvenimą be galo atsiskleidžiantį. O kas atsigręžtų, tas matytų tik baigtinį kelią kuriuo jau nueita, tas netrukus grįžtų prie ištakų, kur viskas ir išsibaigtų. Šis atbulas žvilgsnis man primena žmogaus požiūrį. Tad šiuos požiūrius, Dievo ir žmogaus, įsivaizduoju, kaip žiūrėjimą pirmyn ir atgal. Amžinas gyvenimas, tai žiūrėjimas pirmyn, kartu su Dievu, o gyvenimas, tai žiūrėjimas atgal, į Dievą, užtat į ištakas, tad ir į mirtį, juk toks požiūris išsiriša, išsibaigia. Šie du požiūriai tai yra, atitinkamai, klausimas (didėjantis laisvumas) ir atsakymas (mažėjantis laisvumas). Šias dvi kryptis išsako penkerybė: žiūrint atgal, kiekviena pasekmė turi savo priežastį, o žiūrint pirmyn, yra priežasčių, kurios savo pasekmių dar neturėjo.

Ne-Dievas

Dievo būtinumas reiškiasi esmine jo savybe, kad Dievas yra vienų vienas. Vadinas, be Dievo nieko kito nėra. Norint ištirti, ar Dievas tikrai būtinas, tenka paneigti jo būtinumą, prileisti, kad jisai nebūtinas. O tai įmanoma tiktai viską apverčiant aukštyn kojom ir tvirtinant jog vienų vienumas yra Dievas. Taip tvirtina Dievo savastis, jo sandara, būtent viskas. Šia prasme, Viskas yra ne-Dievas.

Asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) išsako Dievo požiūrį, o apimtys (Viskas, Betkas, Kažkas, Niekas) atitinkamai išsako ne-Dievo požiūrį. Juos sieja sandaros (Viskas, Visaregis, Santvarkos, Sandaros). Apimtyse Dievo nėra, bet jis iškyla, užtat apimtys skiria Dievą esantį pirm ir už santvarkos ir Dievą po santvarkos, viduj jos. Apimtis tad yra Dievo neigimas, taip kad Laisvumas yra Dievo teigimas. Užtat visi atvaizdai arba teigia, arba neigia Dievą.

Gairių kalba

Iš mūsų laikų mąstytojų, man asmeniškai svarbiausias yra architektas Kristupas Aleksandras (Christopher Alexander). Jo knyga "The Timeless Way of Building" (Amžinas statybos menas) man prilygsta Platono "Valstybei" ir Kanto "Grynojo proto kritikai", nusileidžia tik Jėzui Kristui ir jo "Pamokslui nuo kalno". Aleksandras klausia, Kodėl vieni pastatai yra gyvi, o kiti ne? Jam ypač rūpi, kodėl seni trobesiai, "mėgėjų" pastatyti, kaip taisyklė būna visai jaukūs, šilti, žmoniški, įkvėpiantys, tuo tarpu "profesionalų" suprojektuoti pastatai paprastai atšiaurūs, šalti, nežmoniški, slegiantys.

Aleksandras pastebėjo, jog mūsų laikais pastatai statomi pagal smulkmeniškus brėžinius, architektams dažnai net nesusipažinus su numatyto pastato aplinka. Šitaip statyti spaudžia rinka, reikalaujanti ko daugiau erdvės ko pigesnia kaina, taip pat stumianti architektus pasireikšti ko išskirtiniau, nesiskaitant su tuo kas vietai iš tiesų būdinga. Ogi nuo seno pastatai yra statomi "pagal akį", laikantis nusistovėjusių gairių, pagal kurias statybos klausimai sprendžiami vietoje, vis atsižvelgiant į tai, kas jau padaryta, ir vis naujai vertinant santykį su aplinka, statybą tinkinant atitinkamai. Iš pradžių išsisprendžia svarbiausi klausimai, kaip antai, kur namas turėtų stovėti, kokie mastai labiausiai tiktų, kurioje pusėje turėtų būti įėjimas ir t.t. Bestatant sprendžiasi vis nauji klausimai, kaip išdėstyti kambarius, kur prakirsti langus, kad šviesa kristų iš dviejų pusių, jei tik įmanoma, ir aplamai, kaip patobulinti, kad būtų ko jaukiau, ko geriau gyventi. Kiekvieną klausimą išsprendžia gairė ("rule of thumb") kuri pritaikoma ne iš anksto, o vietoje, išjaučiant, koks sprendimas iš tiesų labiausiai tiktų, koks labiausiai paveiktų visumą, jos gyvumą, jos dvasią. Aleksandras moko kaip įžvelgti, išsakyti ir sąmoningai taikyti šių gairių rinkinius, "gairių kalbą" ("pattern language").

Kiekviena gairė, kiekvienas sprendimas, kiekvienas derinys suveda pasikartojančią veiklą su ją palaikančia sandara. Pavyzdžiui, jeigu indus plausiu tik vieną kartą, tai nelabai svarbu, kaip to imsiuosi. Tačiau jeigu tai darysiu kasdien, tada ši veikla išsauks ją palaikančią sandarą. Viršuj atsiras švarus vanduo, o nešvarus atsiras apačioj. Parankiui atsiras muilas ir vieta, kur padžiauti indus, gal ir prasikirs langas, kad būtų maloniau dirbti. Veikla iššaukia sandarą.

O sandara nukreipia veiklą. Vieną pusmetį nuomavau kambarėlį Visalia, Kalifornijos derlingajame slėnyje, pas vieną jaunuolį, Miguel. Mūsų namai buvo lyg ir pavojingesnėje miesto dalyje, tad virš priekinių durų buvo užsidėję geležines duris. Užtat prireikėjo trijų raktų pro jas įeiti. Ir kas atsitiko? Šoninės durys tapo priekinėmis durimis. Šalia jų statė gėlių vazonas, ten vis pašluodavo, išaugo tvora. O priekinės durys apaugo voratinkliais, pradėjo byrėti dažai ir tinkas, ir niekas nesirūpino. Tai pavyzdys, kaip sandara nukreipia veiklą, lemia gyvybę ir negyvybę.

Veiksmas +2 sieja veiklą ir sandarą.

Niekinė veikla

Niekinė veikla yra ta veikla santvarkoje kuri nieko neveikia, kuri jokių prielaidų nedaro, užtat šia veikla santvarkoje veikia kas yra už santvarkos, kas jos nepaiso, kas yra dvasia. Dievas iškyla būtent niekine veikla, priklausomai nuo apimties: visakame, prasme; betkame, pastovumu; kažkame, betarpiškumu; niekame, tiesa. Jis iškyla atitinkamai, kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas. Jis ja išeina už savęs ir atsiranda santvarkoje.

Aplamai, kiekvienoje santvarkoje galime bandyti įvardinti tai, kas neįvardinta. Pavyzdžiui, dirbant su skaičiais gali būti naudinga įvardinti nulį, nors juo niekas ir neskaičuojama. Rašant arba perrašant savo mintis, galima įvardinti tuščią lapą kaip tuščią. Visada santvarkoje bus tai, kas neišsakyta. Kartais paklausiu savo mokinių, kiek yra 10+4? Ir kai jie atsako 14, tada pamokau, ne! 10+4 = 2 Ir jų paklausiu kodėl taip yra? Tada paaiškinu, jog turiu mintyje laikrodį, taip kad prie dešimtos valandos pridėjus keturias valandas gaunasi antra valanda. Aišku, jie šito negalėjo žinoti. Užtat šis pavyzdys pamoko jog mes niekad negalim viską išrašyti, kas žinotina, ir kad turim viltis, jog būsim suprasti, gal tik su laiku, bebendraujant.

Veiksmas +2 parodo, kad pirm visko yra betkas; pirm betko yra kažkas; pirm kažko yra niekas; pirm nieko yra... ? Ir savybės vystosi, kaupiasi atitinkamai: būtina sąvoka (niekas); be vidinės sandaros (kažkas); paprasčiausias algoritmas, priimantis visa ką (betkas); be išorinės aplinkos (viskas). Tad jeigu pradėti nuo būtinumo, tai iš nieko išsivysto viskas. O kaip atsiranda nebūtinumas?

Kaip gali sutapti Dievo ir Mano požiūriai, jei žiūrime priešingomis kryptimis?

Pasirinkti save ar Dievą, tai rinktis gyvenimą ar amžiną gyvenimą.

Sandarų išgavimas veiksmu +2

Dievas veikia išeidamas už savęs į save, iškildamas ten kur jo nėra. Ne-Dievas yra ta apimtis už Dievo, kurioje Dievo nebuvo, kurioje visgi Dievas iškyla. Užtat Dievo veiklą Ne-Dievas išsako sandara. Dievas žiūri pirmyn, o Ne-Dievas žiūri atgal. Dievas yra vienų vienas, o ne-Dievas išsako, jog vienų vienumas (Viskas) yra Dievas. Ne-Dievas tai yra, pirmiausiai, viskas.

Dievo požiūriu, Dievas apimtyje, tai yra, už savęs, iškyla niekine veikla. Pirmoji apimtis yra viskas, tad Dievo išėjimas už savęs yra, pirmiausiai, jo prasmingumas, jo neaprėpiamumas, jo atsiradimas ten kur jo nebuvo, visakame. Prasmingumas, tai nulybės atvaizdas. Ne-Dievo požiūriu, ši niekinė veikla apverčiama. Įsivaizduojama, kad Dievas jau yra atsiradęs iš už ten, bet mąstoma atvirkščiai, kad nėra kaip jo aprėpti, juk jo yra už ten, kas "ten" bebūtų. Dievo-nulybės atžvilgiu, tas "ten" tai Dievo "savastis", o visko-vienybės atžvilgiu, tas "ten" tai yra "išorinis kontekstas". Tad ši savybė išreiškiama, išverčiama visko savybe, jog Dievas (iškilęs visakame) neturi išorinio konteksto. Ir Viskas sulyginamas su šiuo Dievu, tad tai yra Visko savybė. Toliau, Dievas visakame yra atskiriamas nuo Dievo "iš už ten", kaip dar neišėjęs (priešinga kryptimi) už savęs. Veiksmą išreiškus sandara, galima atskirti asmenį - Dievą sandaroje, prieš tvirtinimą ir Dievą už sandaros, po tvirtinimo - kurį asmuo pasirenka vietoj savęs. Užtat galima asmenį atskirti, koks jis (Dievas) buvo dar neįveikus šios kliūties. Tas asmuo, tai Aš. Nesu viskas, juk turiu išorinį kontekstą. Tad esu betkas...

Tačiau ... tokiu būdu išskiriamas asmuo .... ir Dievas naujai randamas jame...

Asmuo yra Dievas iškilsiantis apimtyje, kuris tos apimties, tos savasties gali rinktis, ar laikytis tos apimties ir prisirišti prie savęs, ar būti viena su Dievu už apimties.

  • Dievo savastis, tai viskas
  • Dievas iškyla už savęs, visakame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - prasmingumu
  • niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - viskas neturi išorinio konteksto
  • išorinis kontekstas pritaikytas Dievui (atvirkščiai) atskiria Mane, iškilusį visakame, nuo pirmapradžio Dievo. Galiu būti viskas (rinkdamas Dievą) arba betkas (rinkdamas save).
  • rinkdamas nesu Dievas (esantis už manęs), o savo ruožtu, turiu išorinę aplinką, esu betkame, tai mano savastis
  • Aš esu betkame, kaip toks, esu už Dievo, aplinką išsakančiame visaregyje, išskyrimais
  • Dievas iškyla už savęs, betkame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - pastovumu - nežiūrint ar Aš renku Dievą ar save - užtat Dievas iškyla Tavimi, Dievas ir Aš sutampame Tavimi, kažkuriame išsiskyrime, kažkurioje apimtyje, esi mūsų ryšys
  • Užtat Tu esi betkas, tas betkas apibrėžiamas ne Manimi, o Tavimi, "kažkur" tarp Dievo ir Manęs, jo pastovumo - juk jis pastovus, tad Tu (mano Savasties asmuo) gali būti bet kur tarp Dievo ir Manęs
  • niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - betkas priima visa ką, tai yra, betką, vis kažką
  • tas Kažkas, ką tu priimi, yra Tavo savastis - tu gali sietis su Dievu (Manimi, betkuo) arba su savimi, su kažkuo
  • betko priėmimas atskiria Tave, susitelkusį kažkame, nuo tolydumo tarp Manęs ir Dievo, nes Tavimi priimame kažką kas sieja Dievą ir Mane, būtent "kažkur" - kažkurioje apibrėžtoje apimtyje - tarp manęs ir Dievo
  • taip apibrėžtas Tu nesi nė Dievas, nė Aš, esi priėmęs ne betką, o tik kai ką, esi kažkame
  • Tu esi kažkame, kaip toks, esi už Dievo, santvarkoje, atskyrimais, su Dievu nevisada turintis ryšį, svyruojantis tarp įsikimbimo į Dievą kažkame ir Dievo ieškojimo už jo, betkame.
  • Dievas iškyla už savęs, kažkame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - betarpiškumu - Dievas numato Tave kaip savistovią galimybę tarp Dievo už tavęs ir Dievo tavyje, betarpiškai susijusius.
  • niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - kažkas yra sąvoka, neturi vidinės sandaros, yra esmė, nepriklausoma nuo Dievo ir Manęs
  • kažko nepriklausomumas atskiria Kitą, iškilusį kažkame, nuo pirmapradžio Dievo, jame ir už jo, kuris lieka dvasia
  • taip apibrėžtas Kitas nėra Dievas, gyvena sandarose, jį apibrėžiančiose, tad yra niekame - Kito savastis yra niekas, jis gali rinktis Dievą-Mane-Tave, kažką arba save, nieką.
  • Kitas yra niekame, kaip toks, yra už Dievo, praduose ir kalbose, laisvas nuo Dievo ir Manęs, nuo Dievo už jo ir savo gelmėse.
  • Dievas iškyla už savęs, niekame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - tiesa - išsisakanti sandaromis, jų kalba
  • niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - niekas yra būtina sąvoka
  • nieko būtinumas atskiria Visus, mūsų vieningumą, iškilusį niekame, sandarų kalbos būtinoje sąvokoje, nuo pirmapradžio Dievo
  • taip apibrėžti Visi nėra Dievas, yra nebūtina sąvoka
  • mumis Visais, taip išskaidytais, nesusikalbančiais, tad ir Dievas nebūtinas, ir mes tuo pačiu

Kaip šie visko savybių paneigimai susiję su aplinkybėmis, atvaizdais, padalinimais?

Savastį išsako laipsnyno linksniai, pradedant vardininku, baigiant vietininku (apimtimi).

Trys veiksmai +1, +2, +3

Dievo veiklą, jo išėjimą už savęs į save, galima išreikšti jokiu požiūriu +0, vienu požiūriu +1, dviem požiūriais +2 ar trim požiūriais +3.

Manau, visko išvedimas ir suvedimas išsakomas trejopai, trimis veiksmais: +1, +2, +3, trimis kalbomis, užtat neturėdami pagrindo manyti kitaip, galim tik pritarti, ar tiesiog nepaprieštarauti, jog jį išsako veiksmas +0, jokio požiūrio nepridedantis, kuris tad mums prieinamas tik vaizduotės išjungimu, ką ir reiškia paklusimas, tikėjimas ir rūpėjimas. Visai panašiai, vystant geros valios pratimus, visur sutampa trys patikrinimai, kuri tiesa kyla iš širdies, kuri iš pasaulio, užtat pripažįstame ketvirtą patikrinimą, patį gyvenimiškiausią, jog klysta (ar klydo) tas, kuris jaudinasi.

Veiksmai išsako, kiek požiūrių tenka pridėti vystant visumą, vadinas, kokiu skaičiumi požiūrių suvokiame ne-Dievą. Vienu požiūriu +1 įsivaizduojame, kaip sutveriamas pasaulis, kaip jisai praturtėja padalinimais, kaip Dievas vis išeina už savęs, tai Aš. Šiuo veiksmu išdėstomos visos prielaidos, tai pradžiamokslis.

Dviem požiūriais +2 įsivaizduojame, kaip susikalba Dievas ir ne-Dievas, tai Tu. Šiuo veiksmu apibrėžiamos visos sandaros ir kalbos.

Trimis požiūriais +3 turėtumėme įsivaizduoti, kaip sąmoningėjame besirūpindami Kitu, būdami vieni su juo. Tai turėtų būti Dievo iššaukimas bet kokiose sąlygose, kas yra šviesuolių bendrystės esmė. Pradedant bet kokia sąvoka, bet kokia veikla, tikiu, galime išvystyti Dievo reikšmę ir manau, būtinai ją išvysime, jei tik esame sąžiningi.

Veiksmas +1 išsako suprantančio Dievo požiūrį, kaip jis išeina už savęs. Veiksmas +2 išsako susigaudančio Dievo požiūrį, kaip jis iškyla ten kur jo nėra. Veiksmas +3 turėtų išsakyti suvokto Dievo požiūrį, kaip sutampa suvokiantis Dievas ir susivokiantis Dievas nes jie suvokia tą patį. Jis turėtų išsakyti kaip Dievo sąvoka mums tampa esminga, kaip įvairiai ja su Dievu bendraujame. Tokiu būdu trys veiksmai išsako šv.Trejybę, sąmoningą Dievo sąvokos išgyvenimą, jo paties įsisąmonijimą.

Veiksmas +2 išsako nebūtinumą, tuo tarpu veiksmas +3 išsako būtinumą.

Veiksmas +2 išsako, kaip Dievas pasišalina sandara ir atsiranda veikla.

Veiksmas +3 turėtų išsakyti, kaip Dievas (Tėvas) ir gerumas (Sūnus) yra tas pats, nes supranta tą patį (Dvasią). Dievas nebūtinai geras, bet gerumas tai yra iš Dievo. Veiksmas +3 išsako, kaip Dievo ir pasiklydusio vaiko požiūriai sutampa. Požiūrių grandinė. Atitinkami suvokimo lygmenys, kaip jie išauga. Kiek tai prasminga, ką buvau išmąstęs? Veiksmas +3 turėtų sujungti veiksmus +1 ir +2, išreikšti, kad jie bendrai suvokti, kaip kad šventoji Dvasia.

Šie trys veiksmai, manau, susiję su savęs supratimu, su bendru supratimu ir su susikalbėjimu (self-understanding, shared understanding, good understanding). Jie susiveda pasiklydusio vaiko mąstymu. Užtat mes ir Dievas galime sutapti veiksmu +0. Manau, tai išgyvename rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

Nesuvokiantis Dievas veikia keturiais atvaizdais (nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę), o suvokiantis Dievas veikia dviem atvaizdais (ketverybę, penkerybę, šešerybę, septynerybę). Suvokimo sąlygas išsako ketverybė ir jinai glūdi pastariuosiuose padalinimuose.

Kaip Dievas dalyvauja pirminėse sandarose ir antrinėse sandarose?

Antrinės sandaros išreiškia tarpą tarp Dievo ir Dievo, tai yra, tarp Dievo ir gerumo, tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje. Savarankiškas Dievas trokštantis nieko neturi jokio gerumo sampratos, tuo tarpu Užtikrintas Dievas trokštantis kažko turi gerumo sampratą. O platesnį gerumą išreiškia netroškimai, į kuriuos Dievas įsijaučia.

Dievas dvejoja, tai iššaukia padalinimus.

Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.

Dievo Tėvo jauduliai - atvaizdai

Dievas yra viena su manimi atvaizdais, o Jėzus yra viena su Dievu (per tave) aplinkybėmis.

Savarankiškasis Dievas mumis išgyvena lūkestį ir jaudulius. O lūkestis, kurį mumis išgyvena yra, kad esame geri - kad Dievas mumis iškyla - kad esu vienas su Dievu už manęs. Užtat jauduliai kuriuos jaučiame ir Dievas kartu, atliepia gėrio kilmę:

  • geras žmogus, tai yra, mes esame geri - jaučiamės laimingi - myliu visus - esu vienas su viskuo
  • geras darbas - galimybė kažką gražaus nuveikti - jaučiamės linksmi - myliu betką - esu vienas su betkuo
  • gera dovana - gerumas kažkame - nustembu - myliu kažką - esu vienas su kažkuo
  • geras Dievas - Dievas neiškilo manimi - liūdna - myliu nieką - esu vienas su niekuo

Tarpas tarp gerumo ir Dievo yra, atitinkamai, viskas, betkas, kažkas ir niekas. Tarpą išsako lūkesčiai - teigiami ar neigiami, vidiniai ar išoriniai.

  • gera savybė - mažėjantis laisvumas - baisu, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena
  • geras žodis - didėjantis laisvumas - bjauru, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena

Dievas atsiliepia į savo lūkesčius, tai iššaukia atvaizdus (kada jis savarankiškas) ir aplinkybes (kada jis užtikrintas). Kaip?

Kada lūkesčiai nepatenkinami, jie mažėja, tad išgyvename baimę. Tai mažėjantis laisvumas. O kada lūkesčiai patenkinami, jie didėja, tad išgyvename bjaurestį. Tai didėjantis laisvumas.

Savarankiško Dievo Tėvo lūkestis yra, kad žmogus yra gerumo šaltinis. Užtat liūdna jeigu Dievas geras, laiminga jeigu žmogus geras, linksma jeigu darbai geri, nuostabu jeigu dovana gera. Baisu jeigu savybė gera (gėris ir blogis atsijojami laisvumo mažėjimu), juk tai išgyvename ne žmoguje, o už žmogaus, o bjauru jeigu žodis geras (gėris ir blogis atsijojami laisvumo didėjimu), juk tai išgyvename žmoguje, iš žmogaus. Kada lūkesčiai nesėkmingi, siaurėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename baimę; o kada lūkesčiai sėkmingi, platėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename bjaurestį. Ta prasme, baimė ir bjauresys išsako lūkesčių išvestines. Dieviška ketverybės ašimi (kodėl -> ar) išreiškiama gero Dievo gera dovana, mažėjančiu laisvėjimu, o žmoniška ašimi (kaip -> kas) išreiškiama gero žmogaus geru darbu, didėjančiu laisvėjimu. Tokiu būdu iškyla šeši atvaizdai: viskas, niekas, mažėjantis laisvėjimas; betkas, kažkas, didėjantis laisvėjimas. Užtat tai yra šešios kryptys iš kurių gėris gali ateiti. Jos išreiškia vieiningumą, "esmę", iš kurios gerumas atplaukia, ir jos yra lūkesčių išdava. Yra dar dvi kryptys kurios nėra lūkesčių išdava, neišreiškia vieningumo ar esmės, ir užtat yra nesutelktos kažkur, o persmelkia viską. Tai yra Dievo ramybę išreiškiančia gera širdis, kurioji Dievas sutelktas sąlygiškai, ne besąlygiškai; ir Dievo įtampą išreiškianti geroji naujiena, kur siejamos ketverybės ašys, Dievo ir žmogaus gerumai. Atvaizdai tad išsako, ką Dievas Tėvas išgyvena, ką jaučia.

Dievas trokšta nieko, jisai savarankiškas, tad gerumo netrokšta jisai, o būtent mes. Kaip tai susiję su juo lūkesčiu, kad būtent mes esame geri?

Palyginti atvaizdus su vienumo kampais: Dievas, Kitas, Aš/Tu, Meilė, Bendrystė, Požiūriai.

Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

Dievo Tėvo lūkestis toks, kad jo lūkestis tampa sietu, filtru, kriteriju, užtat atvaizdu.

Dievo Sūnaus jauduliai - aplinkybės

Bandau aplinkybes suvokti kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, išgyvenimus.

Aplinkybės iškyla psalmėse. Tai sąlygos, kuriomis Dievas atsiranda. Jėzus tikisi, jog esame viena - jis ir Dievas yra viena per "tave".

Pirmiausiai, Dievo nėra, tad negalim vertinti ar esame viena su Dievu - užtat išgyvename baimę ar bjaurestį. Aplinkybės išsako vertinimo įvykdymą, išpildymą (resolution).

Nulybės atvaizdas išsako kurioje plotmėje bendraujame su tavimi ir užtat tikimės būti viena su Dievu - ar jisai mums atitinkamai prasmingas, pastovus, betarpiškas ar teisingas? Ar Dievas už mūsų - išgyvename jo globą; mūsų išorėje - išgyvename jo atjautą; mūsų viduje - išgyvename jo troškimą; mūsų gelmėse - išgyvename jo pamokymą?

Jėzus yra viena su Dievu - per nulybės atvaizdą, nes per tave - tai kaip Dievas reiškiasi tuo nulybės atvaizdu, kaip jisai su juo susijęs, kai jisai atsiranda? Trejopai. Kiekvienu atveju paneigiama viena iš keturių galimybių.

Aplinkybė sulyginama su Dievu. Tad kaip mus pačius suprasti?

Lūkesčių išvertimas - tikime, kad Dievas yra, kad atsiras (Jėzus užtikrintas) - tad kokie lūkesčiai įmanomi? kaip mūsų užtikrintumas veikia lūkesčius? Baimė svetimo priešo: Neabejoju, kad Dievas atskirs ->

  • Linksmas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "buvo" - Viešpats ne tik išgelbsti, bet jo pagalba atbaidė priešus
  • Nustembu - Suabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "vykdė" - nes suabejojau ar per anksti šlovinti Viešpatį, bet jis užtikrina mano saugumą
  • Laimingas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man nelaukiant - Dievas "mąstė" - Viešpats mane ištraukė iš nelaimės, neturiu pagrindo liūdėti
  • Liūdna - NĖRA - Suabejojau - Dievas neatskyrė nelaukiant.

Bjaurestis savu priešu: galiu perkalbėti tave

  • Laimingas - galiu perkalbėti kitus
  • Liūdnas - negaliu perkalbėti kitų
  • Linksmas - mano perkalbėjimas yra veiksmingas
  • Nustembu - NĖRA mano perkalbėjimas nėra veiksmingas

Bjaurestis savo piktybe: laikausi Dievo

  • Laimingas - laikausi Dievo
  • Nustembu - Dievas pataiso mane
  • Liūdnas - nesilaikau Dievo
  • Linksmas - NĖRA -

Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.

Jėzus savo veikla tampa vienas su kitais, kitose aplinkybėse, jų požiūriai susiveda.

Trejybės narį (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) galima išreikšti kaip poslinkį tarp požiūrių: tad aplinkybė yra toksai požiūris: tai pusė nario. Nulybės atvaizdai išsako tarpą tarp požiūrių. Esu: tarp nusistatau ir vykdau; veikiu: tarp vykdau ir permąstau; mąstau: tarp permąstau ir nusistatau. Tarpai tarp būti, veikti, mąstyti, tai viskas. O būtina, tikra, galima tai iš esmės sutampa su nusistatyti, vykdyti, permąstyti, tarpai yra niekas. Nusistatyti - tai mažėjantis laisvumas, kas suderinta, neišplėsta, labiau užtikrinta. Vykdyti - tai didėjantis laisvumas, kas išplėsta, nesuderinta viduje, mažiau užtikrinta. Permąstyti - tai naujai apibrėžti apimtį. Žr. aplinkybes kube. Psalmėse: Dievas yra niekas - daugiau ar mažiau; kažkas - daugiau ar mažiau; betkas - daugiau ar mažiau; viskas - daugiau ar mažiau. Apmąstyti lūkesčių ir jausmų pasikeitimus. Sulyginti su Jėzaus kalbėjimu į žmogaus gerą valią, taip kad dalis požiūrio yra Jėzuje, dalis yra žmoguje, o juos jungia veiklos rūšis, atsiliepimas.


Jėzus (užtikrintas Dievas) išgyvena mane ryšium su "tavimi" per kurį viliasi, tikisi, jog yra vienas su Dievu, tad tavimi esame viena.

Jėzaus lūkestis yra, jisai tikisi, kad:

  • Visi esame viena: nevalingai turime ryšį su esme.
  • Žmonėms rūpi esmė, o ne ženklas; jiems rūpi reikalas, o ne atvaizdas. Užtat žmonėms turėtų rūpėti Dievas ir ne jo reiškiniai. Gerumas, laisvumas atskiria dvasią ir atvaizdą, tad leidžia rinktis vieną ar kitą.
  • Jisai ir žmonės yra viena. Jisai tiki, kad galima susikalbėti gerumu.
  • Esame viena. Tad jis atitinkamai išgyvena liūdesį, nuostabą, jaudulį, pasitenkinimą kada jaučiasi vienas su niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. O Dievas Tėvas tikisi, jog žmogus yra gerumo šaltinis. Tokiu atveju Dievas yra būtinas. Gerumas yra Dievo atsiradimas apimtyje. Dievas Tėvas tikisi, jog atsiranda žmogiškoje ašyje: kaip-koks, o ne dieviškoje apimtyje: kodėl-ar. Tokiu būdu ketverybė dvejaip sietina su jauduliais. Dievo Tėvo lūkesčiai susiję su jo išėjimu už savęs, iš Dievo į žmogų, taip kad dovana ir darbas yra tarpinės būsenos: geras Dievas, gera dovana, geras darbas, geras žmogus. Atitinkamai: Kodėl - ar - koks - kaip. Taip kad gaunasi atmetimas "kodėl" ir žinojimo lygmenų plėtojimas sandaroje.
  • Esame viena. Vienumas reiškiasi nulybe, jos atvaizdais: prasmingas, pastovus, betarpiškas, tiesus. Kaip tai susiję su Jėzaus jausmais? ir elgesiu?

Dievas Sūnus trokšta kažko, tad gerumas yra iš dalies jame, iš dalies kitame.

Jėzus kalba iš savo nelaisvumo į jų laisvumą.

Aplinkybės išsako, kaip Jėzus elgiasi, kokiais darbais jis atsiliepia, kažką pasiekti, parodyti gerą valią.

Kaip lūkesčiai ir laimė susiję su supratimu? su mąstymo ir veikimo atskyrimu? su įsijautimu, atjauta?

Jėzus ir Dievas

Tėvas yra savarankiškas, Jėzus yra užtikrintas, Dvasia yra rami.

Jėzus atsiremia į Dievą esantį juose, kalbina tą Dievą glūdintį juose, ar tai gerą širdį, ar tai gerą naujieną.

Dievo Tėvo gerumas reiškiasi mylint priešą, kuomet mūsų lūkesčiai neigiami; o Dievo Sūnaus (žmogaus) gerumas reiškiasi mylint artimą, kuomet mūsų lūkesčiai teigiami.

Dievo jausmai ir Jėzaus jausmai sutampa, nors jų lūkesčiai skiriasi. Jie taip pat kalbina priešingus požiūrius mumyse. Kaip suprasti tą priešingumą, ir kaip susiję neigiamybė ir teigiamybė?

Jėzus yra Dievo Tėvo papildinys, iškylantis ten kur jo nėra, tad ir jo išjaustos aplinkybės yra papildiniai. Dievas Tėvas yra trejybė: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Jų papildinys gali būti niekinis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "objektyvią", dalykišką kiekvieno paskiro nario aplinką, atitinkamai: būtinumas, tikrumas, galimumas. Jų papildinys gali būti visuminis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "subjektyvų", asmeninį trejybės (jos poslinkių) išgyvenimą tarpais, pradais: būti, vykdyti, mąstyti. Užtat aplinkybės daiktas-eiga-asmuo išreiškia du dalykiškus narius (daiktą, eigą) ir vieną asmenišką poslinkį (asmuo), o aplinkybės vienis-visybė-daugis išreiškia vieną dalykišką narį (daugį) ir du asmeniškus poslinkius (rinkti vienį, tikrinti (nerinkti) visumą). Tai primena Kanto skirstymą santykių į analitinius apriorinius; sintetinius apriorinius; sintetinius aposteriorinius; analitinius aposteriorinius. Ir kaip visa tai susiję su gėrio kryptimis?

Dievo Tėvo lūkestis yra būtinumas. Šis lūkestis atitinkamai perteikiamas kaip Dievo Sūnaus tikrumas ir šv.Dvasios galimumas. Jėzus priima Dievą kaip trejybę ir jį atranda mumyse, papildinyje, sandaroje, tad yra aplinkybės.

Dievas Tėvas ieško gerumo žmoguje, jo tikisi, tuo tarpu Jėzus (žmogus) kalbina patį gerumą (kaip Dievą - žmoguje) ir tikisi, kad juo esame viena, kad Jėzaus išorė sutampa su žmogaus vidumi, kad pas žmogų yra kitas toks, kaip jisai. Užtat vienas kitą kalbina ir gaunasi priešingi pašnekovai, tuo pačiu papildiniai. Jėzus išverčia Dievą, aplinkybės išverčia atvaizdus.

Apimtis išsako ryšį tarp Jėzaus ir žmogaus (Dievo) kurį jisai kalbina. Kada apimtis niekinė, tada santykis dalykiškas ir yra neigiamybė-teigiamybė, kaip kad su būtina-tikra-galima. Kada apimtis visiškas, tada santykis asmeninis, kaip kad su būti-veikti-mąstyti.

Poreikiai išreiškia troškimą ne vienu asmeniu (netroškimas nieko), abejonės išreiškia troškimą vienu asmeniu (Dievu Tėvu), lūkesčiai išreiškia troškimą dviem asmenimis (Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi), o vertybės išreiškia troškimą trimis asmenimis (Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir šventąja Dvasia).

Teigiamybė ir neigiamybė

Atvaizdais lūkesčiai siaurėja (kada nesėkmingi) ar platėja (kada sėkmingi). O aplinkybėmis gali būti, kad nesėkmės atveju galime pradėti tikėtis dalykų, kurių iš tikrųjų nenorime, iš ko kyla neigiamai jausmai: neapykantos, pykčio, palengvėjimo, nykulio. O šešerybė sieja teigiamus ir neigiamus jausmus, kaip antai meilę ir neapykantą; žavesį ir bjauresį; artimumą ir baimę (ar prisirišimą ir atitrūkimą?) Šešerybė taip pat bene sieja teigiamybių ir neigiamybių iššauktus išgyvenimus.

Papildinys yra trejybės nario paneigimas. Jėzaus pašnekesys, geros valios kalbinimas, jungia teigimą ir neigimą.

Palyginti su išgyvenimų rūšimis: kas yra, kas įmanoma, kas pageidautina; ko nėra, kas neįmanoma, kas nepageidautina.

  • Dievo ašis, neigiamybėm, nesame viena:
    • Nenusistatom kas nepageidautina - kalbina jų sutikimą keistis
    • Nevykdom kas neįmanoma - kalbina jų vangumą
    • Nepermąstom ko nėra - kalbina jų atkirtėją
  • Žmogaus ašis, teigiamybėm, esame viena:
    • Nusistatom kas pageidautina - kalbina jų vidinę ištikimybę
    • Vykdom kas įmanoma - kalbina ką jie pasieks
    • Permąstom kas yra - kalbina ką jie galėtų veikti

Neigiamybės yra trikdžiai, kaip kad geros valios pratimuose, tai kas trukdo mums gyventi trejybe.

Nenusistatyti, tai teikti laisvę, kad kad Dievas teikia; nevykdyti, tai teikti pagalbą, kaip kad Dievas teikia; nepermąstyti, tai išbrandinti, kaip kad Dievas išbrandina. Dievas leidžia, palaiko ir išbrandina. Jėzus kreipiasi į žmones, kad tai būtent jų nenusistatymas (laisvė), būtent jų nevykdymas (pastangos, palaikymas), būtent jų nepermąstymas (branda).

Aplinkybės sieja neigiamybių trejybę - trejybės paskirus narius (kada trejybė sutrikdyta) ir teigiamybių trejybę - jos visumą (kada ji teka ratu). O aplinkybės (trejybės atvaizdai) yra ryšys tarp tų dviejų (neigiamybių ir teigiamybių trejybių), užtat kaip įsisuka trejybė, kaip Jėzaus lūkesčiai pasiteisina.

Trejybė ir jos atvaizdai, poslinkiai

Aplinkybės yra trejybės narių papildiniai. Juos papildyti galima kiekvieną paskirai, arba suburiant vieną, du arba visus tris narius. Panašiai nariai suburiami pirminių sandarų.

Nulybė ir jos atvaizdai

Jėzus kalbina gėrį "kažkame", būtent kitame. Užtat kitas yra geras. Kaip gerumas susijęs su nulybės atvaizdu? ir su septynerybe? Gerumas yra skirtumas tarp padalinimo ir jo atvaizdo, ir būtent, tarp nulybės ir jos atvaizdo. Tokiu būdu gerumas iškyla atvaizduojant Dievą, kaip kad ir yra su kiekvienu padalinimu. Gerumas yra priešingybė susijusi su viskuo, užtat savarankiška priešingybė, nes kada skirtumas tarp dvasios ir jos atvaizdo yra niekinis, nulinis, vis tiek yra gerumas, jisai sutampa su dvasia, tačiau kaip jos papildinys (bet ar tuomi nėra jos priešingybė ?)

Tai sieja Dievo savybes, apimčių troškimus, su nulybės atvaizdais:

  • savarankiškas, trokštantis nieko - tiesus - būtinas, tikras, galimas
  • užtikrintas, trokštantis kažko - betarpiškas - daiktas, eiga, asmuo
  • ramus, trokštantis betko - pastovus - vienis, visybė, daugis
  • mylintis, trokštantis visko - prasmingas - būti, veikti, mąstyti

Aplinkybių išvedžiojimas

Aplinkybės yra trejybės narių pradai, taip kad trejybės nariai (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra ketveriopai aplinkybių apibrėžiami kaip poslinkiai tarp požiūrių. Užtat aplinkybės yra apibrėžimo pradai. Atvaizdai ir aplinkybės kartu išsprendžia apibrėžimo klausimą.

Turi būti apibrėžti visi trys poslinkiai, ir kiekvienas poslinkis turi būti suvoktas kaip nulybė, tad išgyventas nulybės atvaizdu. Jeigu esame viena, mus skiria nulybė, ir būtent nulybės atvaizdas, juk esame kažkuo neesminiu skirtingi, jeigu esame viena. Trejybės atveju jos nariai atvaizduojami jos poslinkiais, tad gali būti išsakytas skirtumas tarp narių ir poslinkių, kurį išsako nulybės atvaizdas. Dievas (Jėzus) išgyvena, ką reiškia būti viena, ir tą vienumą apibrėžia Dievas Tėvas, nulybė.

Šitas trejybes, jų narius, galima išgyventi iš keturių kampų, išsakančių slypintį Dievą Tėvą, tai yra nulybės atvaizdai. Užtat gautųsi dvylika aplinkybių. Dievo (Jėzaus) užtikrintumas reiškiasi jam žinant, jog yra Dievas už jo. (Ar tai Dievo Dievas?)

Kur trejybėje (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra gerumas, laisvumas? Gerumas yra aplinkybės papildymas trejybės nariu. Aplinkybė tad yra aplinka nariui.

  • Kiekvieno nario papildinys papildomas nariu: Geras Dievas, gera dovana, gera savybė - būtinas, tikras, galimas.
  • Ar tai, kas atskiria Dievą ir žmogų? daiktas, eiga, asmuo.
  • Gera širdis: Geras žmogus tai geras Dievas (geras Dievas geram žmoguje), geras darbas tai gera dovana, geras žodis tai gera savybė - vienas, visybė, daugis.
  • Poslinkiai papildomi jų pagrindimu: Geras žmogus, geras darbas, geras žodis - būti, veikti, mąstyti.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti:

  • Būti, veikti, mąstyti - visiškai tarpiniai poslinkiai - nuo narių atskirti visko - Dievas yra mylintis, trokšta visko
  • Vienis, visybė, daugis - nuo narių atskirti betko -
  • Daiktas, eiga, asmuo - nuo narių atskirti kažko -
  • Būtinas, tikras, galimas - sutampa su nariais - nuo narių atskirti nieko - Dievas yra savarankiškas, trokšta nieko

Atskirti laisvumą: Dievo ir žmogaus (daiktu), dovanų ir darbo (eiga), savybės ir žodžio (asmuo). Laisvumą atskirti (būtinas ir t.t.) ar jungti (būti ir t.t.)

Būtinumas, tikrumas, galimumas išreiškia kaip renkamės Dievą vietoj savęs, o būti, veikti, mąstyti išreiškia kaip patys pasitikriname. Pirmųjų papildinių skirtumas nuo paskirų trejybės narių yra niekas, o pastarųjų yra viskas.

Reikia pamąstyti, kaip susiję su veiksmu +2, su Dievo nebūtinumu? Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

  • Aplinkybes suvokti, kaip Jėzaus išgyvenimus.
  • Susigaudyti, kaip Jėzus kalbina gerą valią mumyse. Naujai peržvelgti Morkaus evangeliją
  • Aplinkybėmis suderinti du ketverybės išsidėstymus
  • Susieti Dievo savybes ir nulybės atvaizdus
  • Sieti aplinkybes su keturiais kampais
  • Kaip Jėzaus lūkestis, jog esame viena, susijęs su būdais, kaip esame viena?

Kalbos

Kalbas išgyventų savarankiškas Dievas (Tėvas), užtikrintas Dievas (Sūnus), ramus Dievas (Dvasia). Kalbos taiko apibrėžimą, jam suteikia turinį, Dievo Tėvo veiklą padalinimais, užtat besąlygiškai įprasmina bet kurias sąlygas, įprasmina bet kurias vertybes, bet kurį požiūrį.

Didėjantis ir mažėjantis laisvumas (jauduliuose) atitinkantys sėkmingiems ir nesėkmingiems lūkesčiams, aštuongubio kelio (pavyzdžiui, malda Tėve mūsų) išsako "anteną" kuria kai vykdom Dievo valią, Dievas mums teikia laisvę kada turim ryšį, o kada neturime ryšio, iššaukiame Dievą.

Veiksmu +3 šventoji Dvasia jungia Dievo Tėvo veiksmą +1 ir Dievo Sūnaus veiksmą +2.

Dievas išjaučia mus, atjaučia mus, užjaučia mus antrinėmis sandaromis. Išgyvenimai yra trejopas išjautimas (Tėvu, Sūnumi, Dvasia), išsakomi kalbomis; jausmais ir lūkesčiais įsijaučiama dvejopai (Tėvas, Sūnus); dvejonėmis įsijaučiama, įsimąstoma vieneriopai (Tėvas).


Dievas nebūtinas savo įsakymu. Dievo įsakymas įrodo, jog Dievas nebūtinas. Tačiau mes laikomės Dievo įsakymo tiktai vykdydami Dievo valią paklusimu, tikėjimu ar rūpėjimu. Užtat Dievas yra būtinas.

Veiksmas +3, padalinimų ratas, apeinamas sąmoningumu, taip pat veiksmais +1 ir +2.

Pertvarkymai. Primetimo rūšys. Neigiamybių (ribotų išgyvenimų) atveju jaučiame būtinumą, rinktis prielaidas, o teigiamybių - ne? Rašyti juokais? klausimais?

Summary

Dievas mumyse, tai Dievo valia. Dievas mumyse kalbantis Dievą už mūsų, tai gera valia. Dievas už mūsų kalbantis Dievą mumyse, tai išmintis. Dievas už mūsų, tai Dievas. Kaip tai susiję su amžinu gyvenimu?

Kalbomis mąstome sąvokas, o padalinimais - atvaizdais - aplinkybėmis mąstome požiūrius?

  • Aš, visaregis - išsako vieną požiūrį, atsiplėšimą - jį išgyvename padalinimais
  • Tu, santvarkos - išsako du požiūrius (trokštančio Dievo, netrokštančio žmogaus) - jį išgyvename dviem padalinimais (atvaizdais, aplinkybėmis)
  • Kitas, sandaros - išsako tris požiūrius (mano, Dievo, kito) - juos išgyvename kalbomis

Klausimai reiškiasi sandara, būtent:

  • išsiskyrimais (divergences)
  • atskyrimais (distinctions)
  • padalinimais (divisions)

Atsiskleidimas

Atsiskleidimas reikalauja keturių lygmenų:

  • joks požiūris, Dievas: dvasia (ar atsiskleidžia)
  • vienas požiūris, Aš: sandara (kas atsiskleidžia)
  • du požiūriai, Tu: atvaizdai (kaip atsiskleidžia)
  • trys požiūriai, Kitas: vieningumas (kodėl atsiskleidžia).

Tad pristatant atsiskleidimą tenka rinktis lygmenį. Atsiskleidimas yra pilnavertė antistruktūra, išreiškianti asmenis 0, 1, 2, 3 laisvumo matais. Atsiskleidimas išsakomas penkerybe, kur Kitas yra čia/dabar, tarp Dievo ir Manęs, atsižvelgiant į laiko kryptį.

  • Tad koks šešerybės vaidmuo atsiskleidžiant? Ar tai susiję su Dievo įsakymu? Su Dievo valios vykdymu?
  • Kaip vienumas apibrėžiamas kiekviename iš atsiskleidimo lygmenų?
  • Kaip atsiskleidimas apibrėžia viską, betką, kažką, nieką? ir neigimą? ir klausimą bei atsakymą?

Vieningumu vyrauja atsakymas, viskas sujungta; dvasia vyrauja klausimas, viskas yra vienų viena.

Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.

Vienų vienumas reiškiasi klausimu - atsiskyrimu - o tas klausimas yra, Ar aš būtinas? ir iškyla atsakymas - nebūtinas ir būtinas.

Kas visiškai vienų vienas yra Dievas. Kas nevisiškai vienų vienas turi Dievą.

Dievas išgyvena klausimą? o viskas atsakymą? Betgi Dievas priima viską kaip save, tuo tarpu, viskas atskiria save nuo Dievo.

Divergences, distinctions, divisions - kaip išmąsčiau, kokia jų reikšmė.

Accumulate thoughts Conversing with: my mind I have kept notes of my philosophical thoughts. In high school, I jotted down scribbles of my thoughts on physical reality, energy and matter and light. In college and graduate school, I would jot notes on paper, but my thoughts were so murky, and headed off in so many directions, I found it impossible to write them up. Then I purchased an Amstad word processor with memory and I started writing up my ideas. I continued with my father's old Macintosh which he gave me. I also kept sketch books with my notes and ideas. Then I put the papers in presentation books with transparent pockets. I programmed a FoxPro database for collecting examples of structures. Later I created Microsoft Access databases for recording data from my good will exercises, my conversations with God, and my structures and diagrams. I used Windows Paint to create diagrams. Later I used Dia diagram editor for Linux. I used Stephen Danic's Lucid Fried Eggs. Ultimately, the best tool for accumulating and organizing my notes was a wiki. I used PmWiki and ProWiki. Now I have created a database for collecting ways of figuring things out. Since I graduated in 1993, I work almost every morning on my philosophy. I try to come up with at least one new idea every day. I remember my ideas by connecting them with my overall system and also by phrasing relevant questions which I can keep in mind. Writing down my thoughts and organizing them helps me to see where they fit within the overall system. I would forget them if I didn't write them down because there are so many.592 C2-1

Sorting thoughts Conversing with: limits of my mind I've written my thoughts as notes on paper, in sketchbooks, and on index cards and in presentation books. I've stored them in various databases, including FoxPro, Access and OpenOffice Base. But I've found it especially helpful to write them down on HTML pages, especially wiki pages. I've used Lucid Fried Eggs, PmWiki, ProWiki and my own interface. Sometimes I work on them on one humongous page, sorting and resorting my thoughts and notes, making hundreds and hundreds of edits. Other times I work with several hundred different wiki pages. Working with the master page helps me look for and develop the overall view.638 C2-1

Exhaustive review Conversing with: significance In 2009, to my surprise, I completed my quest "to know everything" with a 10 minute video summary, "I Wish to Know". I needed to find my bearings afterwards. I considered, in the broadest sense, what did I learn from my quest? And what came next? I learned two things. I need not be cold or distant to God as I had been, I need not keep God at arm's length, for God's point of view had made sense of absolutely every structure that I had uncovered in my search. I realized also that the useful application of this knowledge would be to foster a culture of truth, of self-learning, of figuring things out, which from my experience at Minciu Sodas was very much Jesus' vision of the Kingdom of Heaven. 707 C4-1

Consider how a word is used in other passages Is God good? Jesus in the Gospels seems to speak in a private language, a personal code, much as I think in my philosophy. I find that about a third of his sayings are unclear as to their meaning. I look for other passages where he uses the same word or image or idea and that helps me decode what I think he means. In the Gospel of John, I traced down that the "Son of Man" means one who is taught by man, and man teaches by making an example out of him. I did a comprehensive review of Jesus's words in the Gospel of John and how he uses and explains his words, I chased them down and found that they centered on doing the will of God, which is that we have eternal life. With further contemplation, I concluded that "life is the fact that God is good, but eternal life is understanding that fact, that God need not be good." Similarly, I've tried to decode Kant's Critique of Pure Reason and the beginning of Heidegger's Being and Time. As I do that, I look for approaches and structures that I myself have uncovered in my own thinking. I think a similar approach led to the decoding of the Rosetta stone and of the Egyptian hieroglyphics as well as many others.1725 CB-0

Turn a question on its head Conversing with: circumstances Given a question, such as, Why is there evil? I may invert it, assume "there is evil" and ask, What does that say about God? Rather than pretend that there is no evil, or that it only appears to be evil, or presume that God is good, I allow myself to think more simply that God isn't primarily concerned with evil, that God wants absolutely all of the good, and is willing to allow for evil if that's what it takes to include every least bit of good. In this way, I can say that there is some good that comes with evil, yet there is other good that need not, and so evil is not necessary in general.770 0-1

Making sense of a statement through personal intuition Is God good? I was contemplating God and the idea that he was both inside us and outside of us, yet the same God. I remembered an idea of Jesus from the Gospel of John and, in contemplating both, I made sense of its meaning: that life is the fact that God is good, uniting them, but understanding that fact, distinguishing them, is eternal life, by which God need not be good. I believed there was meaning in a statement, and by leveraging my personal intuition, I was able to get that meaning. I think that Father Dave Martin prepared his sermons similarly, relating his personal intuition to a passage from the Gospel, noting how it differed, and contemplating the difference.2258 1-0

How are two concepts different? I thought "life is will" and I asked, what is the difference? At first, I supposed that life is the "unity" of the "representations" of "anything", whereas will is the "unity" of the "representations of anything". Subsequently, I concluded that anything is the structure of life, choosing is the representations of anything, and will is the unity of choosing, thus the will is the unity of the representations of the structure of life. 1699 2-0

Identifying the issue Conversing with: conditionality I may solve an issue by appealing to the heart of it. For example, I may wonder whether God would let me hear him, whether God would allow for that. Yet of all the things that I could ask for, isn't that the most ordinary one for God to grant? If Jesus encourages us to ask God for things, then isn't this the one that he can't credibly deny me?652 2-1

Define a concept in terms of other concepts I wanted to be sure to include and define all of the basic concepts in life. I wanted to do that in terms of the most basic concepts, and ultimately, ground them in the structures that I was discovering. I defined life as "the fact that God is good" and love as "support for life" and also as "the unity of the representations of the structure of God", thus "the unity of wishing", "the unity of the representations of everything". I organized these definitions using TheBrain and then later exported that to an HTML hierarchy. I knew that this kind of definition was, by itself, problematic and so I looked for other ways of defining as well, such as by way of "mind games" as with the topologies.1698 3-0

Expressing the essence as a relation of concepts*** What are the elements of an experience? Conversing with: concepts I formulated the seven counterquestions as perspectives placed in situations. I recognized the qualities of signs as pairs of levels from the foursome. Similarly, I recognized that I could express the secondary structures as injections of God of one level into a primary structure of another level. In studying verbalization, I realized that the deep issue of a good will exercise could be considered as built up from two concepts which are put together differently by the truth of the heart and the truth of the world.682 3-0

Absolute Learning In real life, we address our doubts (surface problems) with counterquestions (deep solutions). I may doubt, How do I know I'm not a robot? and because that has me question all of my experiential knowledge, I can't resolve that by staying in the same level as my problem. Instead, I ask a counterquestion that takes me to my metalevel: Would it make any difference? If there's a difference, then I can check if I'm a robot. If there's not a difference, then it's just semantic and I'm fine with being a robot (by analogy, #3 and #4 may actually be equivalent in some total order). My counterquestion in this case forced you to pin down your variable, like forcing an "arbitrary" epsilon to be fixed so that I could choose my delta accordingly. There are six doubts answered by six counterquestions:

  • 10 Do I truly like this? How does it seem to me?
  • 20 Do I truly need this? What else should I be doing?
  • 21 Is this truly real? Would it make any difference?
  • 32 Is this truly problematic? What do I have control over?
  • 31 Is this truly reasonable? Am I able to consider the question?
  • 30 Is this truly wrong? Is this the way things should be?

Consider also the qualities of signs:

  • 10 malleable: icon can change without thing changing
  • 20 modifiable: index can change without thing changing
  • 21 mobile: index can change without icon changing
  • 32 memorable: symbol can change without index changing
  • 31 meaningful: symbol can change without icon changing
  • 30 motivated: symbol can change without thing changing

And consider the "ten commandments". Note that these six "rooms" correspond to the six divisions of everything as generated by God taking up the counterquestions. The zeroth division corresponds to What do I truly want? and obeying God, and the seventh division corresponds to Am I doing anything about this? and caring=believing, living as a person-in-general, thus relating (Obeying) God the Father and (Believing) Jesus. Consider how the other secondary structures likewise arise in the house of knowledge from God's taking up the primary structures.34 AL

Example (34) Investigation of 6+4 I'm investigating the conceptual structure of 6+4. I'll be keeping some notes here as I find convenient. I'm wondering if error may play a role in pairing two levels. Directed, cyclic, causal graphs may allow for the study of whether there are errors and how they may be corrected.1834 AL

Example (34) Primary and Secondary Structures I came to realize that the six secondary structures (divisions, representations, topologies, argumentation, verbalization, narration) were given by pairs of levels of the foursome that injected God into primary structures.1707 AL

Example (34) Symmetric functions I wrote my Ph.D. on the combinatorics of the symmetric functions of the eigenvalues of a matrix. I think it may well be relevant here because it gives the foundations of all matrix combinatorics including walks, cycles, words, Lyndon words, and surely all manner of trees and priorities. The usual symmetric functions may also be relevant.1713 AL

Contemplating revelation Conversing with: greater than human perspective I studied the Gospel of John to try to decode what he was saying, specifically in his "I am..." statements, but also more generally, for in that gospel he speaks as if in an algebraic code. He keeps defining abstract words in terms of other abstract words, on and on, and I chased them as if they were equations. At the heart of that seemed to be the will of God that we have eternal life. And that perspective helped me appreciate the tension between presuming God to be good or not. And thus I realized that life is the fact that God is good, which conflates God and good as if they were the same, but eternal life is the understanding that God does not have to be good, so that God and good are separate, and there is an eternal life in reconciling God beyond the system and good within the system.605 10-0

Survey all of the structures that I know I made a survey of all of the conceptual structures that I had found and was familiar with. I was able to put them together in a system 1 + 6 + 4 + 1 that is much like half of the House of Knowledge.1708 20-0

Leveraging hypotheses of structural symmetry I often make large and fruitful leaps by considering the structures that operate at the highest meta level, assuming that they work as efficiently, elegantly, effectively as possible, thus supposing that they make profound use of symmetry. In 1988, in noting the role of the threesome in the eightfold way, I looked for and found three variants (Lord's prayer, St.Peter's Keys to Heaven, Beatitudes). I expected that each served as a framework for a language and that there were, accordingly, three languages: argumentation, verbalization and narration. I saw that Maslow's hierarchy was a backbone for the Beatitudes and I expected it to play a key role in narration, which I found to be the case. I discovered that there were eight divisions, six representations and twelve topologies, and that narration moved us from the divisions to the representations. I also saw that these structures along with argumentation and verbalization could be considered as negations of the representations of the onesome (no internal structure, simplest algorithm, no external context) and negations of the representations of the nullsome (significant, constant, direct) and so these six structures were themselves a spine for the eightfold way. This allowed me to deduce by symmetry that argumentation moves us from topologies to representations, and verbalization moves us from topologies to divisions. Such thinking helps me be alert as to what to look for.1696 20-1

Compatibility with structures I know In Scripture I sometimes find references to images and numbers that bring to mind the conceptual structures that I have been documenting. I noticed how the seven days of creation could mean events for God, thus the seven divisions of everything, which they match in number. And so I think of creation as an operation +1 of reflection. And I notice with interest that the creations of the first three days are governed by the creations of the next three days, as noted by bishop Skvireckas in his notes to his translation of the Bible into Lithuanian. Similarly, I notice that Ezekiel's chariot of God is carried by four creatures, like the four representations of the nullsome, or the four representations of everything. I notice that there are 24 elders in Revelations. Such coincidences spark my mind and encourage me to think that I may be on track, overall.1954 21-0

Pregnant structure A structure may be able to say more than I know it to say, especially along with other structures. When I realized that I could think of the secondary structures could be expressed as God of one level of the foursome injected into a primary structure from another level, I noticed in particular in 2003 what happened to the seventh perspective of the primary structures. They showed an interesting variety of behavior, which I thought of as six expressions of the will, six representations of anything:

  • I engage
  • I wait, in suspense
  • I believe
  • I rely
  • I love
  • I suffer

Subsequently, I related them to six of the ten commandments, and to Jesus' logic of the woes.1697 32-1

Define structure in terms of itself Conversing with: expression, language Structure is complete when it can define itself in terms of itself. This is the case with the threesome, and with the totality of structure, including the three languages.633 30-1

Pulling structures together Conversing with: totality I considered how to pull together all the conceptual structures I found, in my overview. I likewise considered how the Beatitudes (and Maslow's hierarchy of needs) served as a framework for the language of Narration.623 O-1

Sąvokų siejimas, apibrėžimas - naudojau TheBrain, bandžiau išnarplioti visas sąvokas, iškylančias - tas padėjo geriau susigaudyti, bet nelabai padėjo aprėpti visumos

Prasmingas sąvokas - bandydavau surašyti, aprėpti, apmąstyti, užtikrinti, jog jas įtraukiu ir jos iškyla

Pripažinti, įtraukti ir savo, gvildentojo, požiūrį - tai padėjo išmąstyti visaregį pagal savo troškimą

Asmens lygčių trikampis - kokia jo reikšmė, svarba?

Visuma

  • Suvokti visumą, jos esmę, kas suvoktina.

Esminiai klausimai

Kaip pristatyti Dievo nebūtinumo ir būtinumo raidą?

  • Dievo nebūtinumo
    • Kurios sąvokos pačios svarbiausios? (Atsiplėšimas, Požiūris, Žvilgsnis, Klausimas, Atskyrimas, Atsakymas, Vienumas)
    • Kaip ir kodėl Dievas atsiskleidžia viskuo?
    • Kokiu dėsningumu išsiritulioja asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) ir susijusios sandaros?
    • Kaip išsakyti visaregį? Koks jo vaidmuo? Kaip jisai susijęs su žinojimo rūmais? Kaip į susivedimą įsitraukia mano, gvildentojo, požiūris?
    • Kaip pirminės sandaros išplaukia iš visaregio?
    • Kaip antrinės sandaros išplaukia iš pirminių sandarų?
    • Kokios yra trys kalbos? Kaip jos išreiškia sąvokas ir sąvokų kalbą?
    • Kaip įvairiai suvokti 6+4?
    • Kaip pasiklydusiu vaiku susiveda visi požiūriai?
  • Dievo būtinumo
    • Kaip Dievas vėlei iškyla?
    • Kaip susiję tai, kad Dievas nebūtinai geras? Mūsų požiūriui akivaizdūs netobulumai, neteisybės yra Dievo būtinumo užtaisas.

Atsiskleidimas

  • Kaip atvaizdai išreiškia atsiskleidimą?
  • Ką reiškia vienumas kiekviename iš atsiskleidimo lygmenų, kiekvienoje apimtyje?
  • Kaip vienumas iškyla iš vienumo visuose lygmenyse? Gali būti visų keturių lygmenų vienumas. Taip pat gali būti visų šešių lygmenų porų vienumas.
  • Kaip atsiskleidimas susijęs su neigimu?
  • How does God grow more distant and explicit in the progression God, I, You, Other?
  • How does God's vantage point shift inwards?
  • How do the structures arise as the system unfolds?
  • How is structure arising, especially: Everything, Divisions, PrimaryStructures and SecondaryStructures? Are these the basic structures?
  • What is the role of adding layers of Self and removing layers of Self so that there are four layers? Relativizing the concept of Aloneness as the flow of truth requires three layers of self.
  • What is the relationship between Experiencing, NotExperiencing and Understanding as regards Spirit and System?
  • What is the distinction between before and after system and inside and outside system? Does it involve systemic and nonsystemic points of view on this? And how does it relate to the various structures such as the PrimaryStructures? Perhaps this is at the heart of unfolding structure, the relationship between presystemic and systemic points of view.

Sąvokos

Dievo požiūriu, kas svarbu

Consider God's point of view

  • and the most important concepts (MeaningfulConcepts): Love, JesusChrist - LoveGod and LoveYourNeighborAsYourself, the Holy Trinity, EternalLife.
  • the most important structures: Threesome, Everything, Slack, Anything, two concepts together and separate, looking Forwards and Backwards.
  • consider other important concepts: Creator, human, Empathy, Perspective.

Dievas

  • God is an affirmer and NotGod a negater and what kind of connection might there be between them?
  • How do the Possibility of God and the Necessity of God become interchangeable as God?
  • What does it mean that the God of Possibility and of Necessity are the same God in Actuality? How does their identification determine the structure of the Level?
  • How is God connected to Relationship so that with the Necessity of God there is a collapse and God as Person and as System are the same God?
  • What does it mean that God's level is collapsed, unlike the other levels?
  • Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
  • Kaip Dievą įžvelgti visakame?
  • Ar Dievas būtinas ar nebūtinas? Kiekvienam?
  • Koks Dievas yra?
  • Pirmapradis Dievas yra strimagalvis
  • Koks yra Dievo Dievas? Būtinasis Dievas, iškylantis iš Dievo nebūtinumo.
  • Ką išgyvena Dievas mumyse (aš) ir Dievas už mūsų (tu)? Kaip jų išgyvenimai susiję? Kaip tampame viena pasiklydusiu vaiku?
  • Dievo klausimas Ar Dievas būtinas ar nebūtinas? (Būtinas ir nebūtinas)
  • Klausimas tai galimos brandos suglaudimas. Atsakymas, išgyvenimas tai įvykusios brandos suglaudimas.
  • Užtat Dievas mumis atsiskleidžia, bręsta, sąmoningėja
  • jisai atveria galimybę mums, sąmoningiems, o mums netenkant sąmoningumo, jisai sąmoningėja.
  • Kaip Dievui kiekvieną pasiekti? (Meile) Per nieką, kažką, betką, viską. Per nė vieno, kažkurį, betkurį, visus. Tai yra išvertimas asmenų. Tai yra kaip sandaros supranta asmenis. Jūs bendraujate su: sandaromis (Kitu); asmeniu už sandarų (Tu); sandara už asmenų (Manimi); asmenimis (Dievu).

Kaip asmenys išgyvena Dievo požiūrį?

  • 4 x 2 amžinojo gyvenimo požiūriai: gėrio kryptys
  • 6 (4+2) gyvenimo požiūriai: pasirinkimai (susiveda į valią) laipsnynas?
  • 2 Žmogaus požiūriai: didėjantis ir mažėjantis laisvumas (sutapimai)
  • 4 Dievo požiūriai: asmenys (troškimai) nieko, kažko, betko, visko.

Požiūriai

  • Kas yra požiūris (Perspective, vaizdas, kas matoma)? Žvilgsnio ir aplinkos siejimas ir atskyrimas. Kas sistemoje ir už sistemos. Požiūris, tai kas mums rūpi, o jo priimtas požiūris yra nuostata, tai ką tikime. Nuostata, kuria gyvename, yra įsakymas, tai kam paklūstame.
  • Ką reiškia pažvelgti, turėti, priimti požiūrį? Kas yra žvilgnis (View, matymo veikla)? ribotas ir neribotas žvilgsnis?
  • Kokie yra Dievo, mano, Kito, santvarkos, žmogaus požiūriai? Koks yra nepriklausomas poreikis? pirminis (default) poreikis? ir kaip jie iškyla?
  • Ką požiūriai reiškia žmogui ir Dievui ir kaip jomis dalyvauja?
  • Kaip mūsų požiūriai veikiami?
  • Kur sąlygose mano ir kitų požiūriai?
  • Kaip požiūriai reiškiasi sandarose? (vienas, du, trys požiūriai)
  • Koks ryšys tarp vaizdo (požiūrio) ir atvaizdo?

Požiūrių sutapimas - Žvilgsnių algebra

Suvokti žvilgsnių algebrą kaip pagrindą visų sandarų atsiskleidimui: Besąlygiškų, sąlygiškų, bendrų ir pavaldžių požiūrių. Kiek įmanoma, remtis kategorijų teorija.

  • Kaip vienas požiūrį priima kitą požiūrį? Ar tai susiję su veiksmu +1? Kaip žmogus pažįsta, supranta, priima Dievo požiūrį? Kaip priimti kitą asmenį ar žodį?
  • Kaip sudurti vieną požiūrį ir kitą požiūrį?
  • Kaip sudurti vieną žvilgsnį į kitą žvilgsnį?
  • Kaip požiūris susijęs su nuostata (position)? su sąlygom, aplinkybėm, kontekstu?
  • Kaip sutampa požiūriai?
  • Kaip esame viena požiūriais?
  • Kaip susiveda Dievo ir žmogaus požiūriai pasiklydusiu vaiku? Ar tai vyksta susikalbant (GoodUnderstanding)? Suprantame, kad Dievas žiūri teisinga kryptimi, o Aš klaidinga kryptimi, tad Dievas yra tėvas, o Aš esu vaikas. Kur Dievas manęs ieškotų? Šalia jo įsakymo, ar tai teigiamo, ar tai neigiamo. Jo įsakymas: Mylėk Dievą. Ką išgyvena Dievas mumyse (aš) ir Dievas už mūsų (tu)? Kaip jų išgyvenimai susiję? Dievas mumyse susivokia, kad jis yra vaikas, o Dievas už mūsų yra tėvas, užtat gyvenant įsakymu, gali būti viena. Kaip išgvyenimai išreiškiami, pavyzdžiui, atvaizdais? ir būtent Dievo ir žmogaus atvaizdais?
  • Kaip kiekvieną pasiekti? būtent per jų vertybes, klausimus bei svajones?
  • Su kieno požiūriu ir nuostata siejami Dievas ir santvarka?
  • Kaip žvilgsniai išsaugoja suvokimą?
  • Kaip žvilgsniai išsaugoja tiesą? kurią sandarą išsaugoja?
  • Ar žvilgsniai suvokimui priskiria suvokimą? Ar suvokimas žvilgsniui priskiria žvilgsnį?
  • Kaip gyvenimas ir amžinas gyvenimas sieja viengubą ir dvigubą požiūrį?
  • How is inversion and framing related to duality?
  • Kaip žmogaus požiūriais išreikšti viską? Dievo ir žmogaus požiūriais, jų sutapimu? kaip išsakyti tris kalbas, išsiaiškinimų vidinę sandarą?

Patyrimas, Išgyvenimas, Vienumas, Tapatumas, Atsakymas

  • Kaip apibrėžti vienumą? Kaip tai susiję su asmenimis? Kaip esame viena ar neviena? sutampame su Dievu ir kitais? Kaip mums būti viena? Kaip man elgtis, bendrauti, mokyti puoselėjant vienumą su kitais? Koks mano, tarpininko, vaidmuo, kad Dievas ir visi būtumėme viena?
    • Esame viena Kitu. Kitas yra vieningumo lygmens asmuo. (Esame dvasia Dievu, sandara Manimi, atvaizdas Tavimi, vieningumas Kitu). Kaip susivienijame Kitu?
    • Esame viena kai visomis sąlygomis sutampame visais požiūriais.
    • Esame viena Dievo sūnumi jungiančiu tobulumą ir tapatumą, teigiamą ir neigiamą įsakymą.
    • Dievo ir žmogaus susivedimas, vienumas. Keturiais lygmenimis: Dievo valia, gera valia, išmintis, amžinas gyvenimas.
    • Sutampant požiūriais, patys ko trokštame ir kas kitiems yra, slenkame iš esamo į trokštamą, augame sutapdami su kitu, Jėzumi, Dievu.
    • Kaip kategorijų teorijoje ir matematikoje apskritai įvairiai apibrėžiamas vienumas?
    • Kaip vienybė mus vienija? (Meilė, valia, tobulumas, Dievo valia)
    • Kaip vienumas iškyla laipsnyne?
    • Kaip vieningumo išraišką susieti su poromis, papildymais, pertvarkymais, su vienybės ir nulybės sąsajomis, ir su klausimo bei atsakymo poromis?
    • vienybe sutampa kas santvarkoje ir kas už jos, o tai gyvybės sąlyga
  • How to think of the Representations in a unified way?
  • How can there be unity of representations?
  • What is the role of equating unity with the original? (for example, love with God)? How is this human, cyclic, threesome-creating?
  • Kas mums trukdo būti viena?
    • Kodėl nebendrauja su Dievu.
  • Kaip mes galime rinktis? Kaip keičiasi vienumas?
    • The AlgebraOfDistinguishability, of equality and nonequality, is what allows us to fix what is defined. How can we ground Definition in an AlgebraOfDistinguishability? What Definitions result? Are Equality and Distinguishability two different outlooks simply separated by Not, but otherwise inversions?
    • Note that the definition of equality keeps changing, keeps getting reinterpreted, as we consider anew what it means for the one who has gone beyond to be with the one who has not. What does this mean for understanding, how does it arise from definition?
    • Kaip klausimai (ir visaregis, pakildamas virš manęs ir Dievo) atskiria (Dievą ir mane) o atsakymai (Dievas išeidamas už savęs) jungia?
    • Ar susitapatiname su siauresne apimtimi (išore, atsakymu, gyvenimu) ar platesne (vidumi, klausimu, amžinu gyvenimu)?
  • Ką išgyvena Dievas mumyse (aš) ir Dievas už mūsų (tu)? Kaip jų išgyvenimai susiję? Kaip tampame viena pasiklydusiu vaiku? - Pripažinti, kad Dievas neprivalomas, juo galim vadovautis (geltonasis Tu) ar nesivadovauti (mėlynasis Kitas), teigiamu ar neigiamu įsakymu, sutampame. Tad Dievą suvokti pirmiausia už savęs, už santvarkos, ir tik tada juo gyventi, tad svetimoje santvarkoje, ne savoje. Gyventi svetimu šiame pasaulyje, tad klajokliu, keliauninku, tokiu pagrindu bendrauti su kitais, geltonais ir raudonais, tad gyventi klausimais. Susigaudome, kad esame siųsti ir tai priimame širdingai, tad mūsų teisingi santykiai su Dievu. Vyksta pokalbiai tarp geltono (bendro) ir raudono (paskiro), tarp juodo (Dievo) ir kito (mėlyno). Jėzus dalyvauja abiejuose pokalbiuose, vienur kaip vyresnis raudonajam, kitur kaip jaunesnis, Dievui.
  • Brėžiniu apžvelgti visas sandaras išreiškiančias, kaip esame viena, ir permąstyti, kaip iš jų išsiveda gyvenimo kalba.

Suvokimas, Klausimas, Atskyrimas

  • Describe SharedUnderstanding as giving rise to a SeventhPerspective, perhaps Anything = Concept, and how that generates the Factors and the SecondaryStructures. Consider SharedUnderstanding as a relationship between actor and surroundings as given by Internalization. Look for the role of Factoring, ZeroStructure, and Concepts as together, separate and both.
  • What is the difference in understanding between statements such as EternalLife is understanding of Life and statements such as Everything is understanding of I?
  • What is Separate? kept separate?
  • How to think of No as Or from the opposite point of view? the view of God in Not God, for example? as opposed to the view of God?
  • Why does the system collapse because understanding is the understanding of all? Because All is separated from experiencing, yet All is experiencing. In All, indistinction and distinction are the same, and thus the system collapses.
  • What does it mean that God is understanding of God, Everything is understanding of I, and so forth? What is I combining? In each case, God is being combined with the spirit of the system for a particular level.
  • In what sense is Understanding (without scope) related to Love? Is it the very fact that it has no scope?
  • How are the Foursome, Fivesome, Sixsome generated in Self-understanding? In what sense does this LoveSelf? What are the roles of Activity and the Operation +2?
  • Write up what the levels of understanding have in common structurally (the operation +1 and going beyond oneself) and what distinguishes them.
  • PairsOfConcepts Consider how the different levels of understanding relate to the intensity of the relationship between two concepts such as God and good.
  • Mes kažkuria prasme negalime suvokti visko, o Dievas gali, tad kaip mes priimame Dievo suvokimą?

Apimtis

  • Is Scope a substitute for what is scopeless? How does Negation introduce Scope?
  • understand scope as a relationships between observer and observational plane, and as making sense of a series of concepts such as perspective, suppostion, view, concept
  • What needs to be added to Definitions of Scopes for BeingOneWith?
  • Kaip sąlygas išgyvename plačiau?

Asmuo

  • How is Person grounded in Scope?
  • How can we understand I, You, Other in terms of the structures by which they unfold?
  • What is the role of Other in our coinciding with God?
  • Koks ryšys tarp suvokimo ir asmens?
  • Kaip asmenys (Dievas) susiję su apimtimis (viskuo)?
  • Kaip iš Dievo pusės išsivysto Asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas)? Kaip mes iškylame iš Dievo raidos?
  • Kaip iš Kito pusės tai reiškiasi Lygtis: Gyvenimas, tai Dievo gerumas, bet amžinas gyvenimas, tai jo suvokimas, kad Dievas ir gerumas yra atskiri?
  • Kaip Dievas suprantamas ir Asmuo išjudinamas?
  • Kaip atjaučiame asmenis? ir tuo esame viena?
  • Kaip asmenys išgyvena Dievo požiūrį?
  • Asmuo gyvena skirtingai nuo savo Dievo. Kaip abu sutampa?
  • Kaip susivienijame Kitu? Dievas - gyventi Mumis. Dievas Mumis - gyventi Kitu.

Apibrėžimas

  • What is the connection between Level and Definition?
  • God is Shared and NotShared, so what does it mean that he is Undefined? What does it mean to be Defined?
  • What is the relationship between Defining and Wishing? Especially given that the scopes of Wishing are from Nothing to Everything, whereas the scopes of Defining are from Everything to Nothing? How are the RepresentationsOfTheOnesome not defining scope?

Laisvumas

  • Kas yra laisvumas?
  • How does it relate to Factoring, SharedUnderstanding and the Operation +3?
  • Koks antistruktūros vaidmuo (penkerybės, šešerybės, septynerybės, aštuonerybės) sandaros sugriuvime, taip kad asmuo ir jo pasaulėžiūra yra tas pats?

Niekinė veikla, sandara

  • What is NullStructure and NullActivity and what does it mean to negate them? How does Negation introduce or reintroduce Scope? How is Negation basic to Understanding?
  • How can we add a NullStructure to Understanding and then remove a NullActivity?

Tiesa

  • What is the role of Truth with regard to Love and Understanding?

Meilė

  • Kas yra meilė? Gyvybės palaikymas. Dievo sandaros atvaizdų vieningumas. Kaip tai susiję?
    • Kaip susiję gyvybės palaikymas ir Dievo vienybė?
    • Kaip meilė palaiko amžiną brandą, gyvenimą?
    • Kuria prasme meilė yra žvilgsnių sutapimas? Ypač žvilgnio santvarkoje ir žvilgsnio už santvarkos?
    • Kaip skiriasi mylėti ir būti mylimam?
    • Kaip meilė vienija keturis troškimus? meilę viskam, betkam, kažkam, niekam?
    • Ar meilė yra Dievo buvimo ir nebuvimo vieningumas?
  • Kaip mylėti? Kaip kiekvieną mylėti?
    • 4 lygmenimis (Dievo vienybe) palaikyti 6 tarpus (gyvybės palaikymą). Išryškinti pertvarkymo galimybę 6 tarpuose. Išryškinant brandą 4 lygmenyse.
    • Nuoširdžiai bendraujant.
    • Žaidimais palengvinti Dievo priėmimą.
  • Kaip meile esame viena? Mylėdami ir priimdami meilę. Mylėk Dievą: didžioji vienybė: priimame Dievo požiūrį. Mylėk artimą: mažoji vienybė: siejame požiūrius. Įsakymu - įsakymas teikia laisvę, išreiškia teigiamai ir neigiamai.
    • Kokia neribota meilė (mylėti Dievą, priešą) ir ribota meilė (mylėti artimą)?
  • Kaip įžiebti meilę?
  • Kaip meilė susijusi su suvokimu (žvilgnių atjauta?)? su tiesa? su (žvilgsnių) tapatumu? su atskyrimu? su Dievo įsakymu?

Valingumas

  • What is the role of Willingness?
  • How does this unfolding relate to that expressed in terms of Willingness or in terms of the kinds of Understanding and the LostChild metaphor?

Santvarkos

Sandaros

  • I am working on correctly describing the mechanics of the Omniscope and the PrimaryStructures. Then the SecondaryStructures, and in particular, the languages will fall out correctly, and they will predict and verify what we find empirically.
  • Intuit and relate the structural parts

Sandaros

  • Sandarų rūšis susieti su klausimais.
  • Kaip iš požiūrių iškyla sandaros ir jų kalba?
  • Kaip išsakyti sandaras, santvarkos apibrėžtas, ir pirm jos reiškiančias?

Antrinės sandaros

  • How are the SecondaryStructures rolled out? And what does that mean regarding their opening us up ever more?
  • describe the SecondaryStructures, especially the three Languages, as arising from primary structures
  • Understand the role of the secondary structures, especially in terms of increasing scope, by which humans (and God through them) go beyond themselves (and God grows).
  • Dievas veikia padalinimais veiksniu +1. Kaip jisai veikia kitomis antrinėmis sandaromis?
  • Kaip išsiveda padalinimai, atvaizdai, aplinkybės?
  • Kaip parenkamas požiūris padalinime? Ką tai reiškia?
  • Kaip visko padalinimas derina požiūrius? Kaip ginčijamės ar išvengiame ginčų?
  • Kaip atvaizdai 4+2 reiškiasi 3+3, pavyzdžiui, laipsnynu arba septynerybe?

Veiksmai

  • Kaip veiksmas +2 veikia padalinimus? Kaip suvokti lygtis 0+2=2, 1+2=3, 2+2=4, 3+2=5 ir taip toliau?
  • Kaip veiksmas +3 suveda veiksmus +1 ir +2, kad sutaptų? kaip kad Kanto transcendentalinė dedukcijoje?

I want to understand the Operations, and in particular, the operation +3. In exploring this, I am considering:

  • their action on Wholeness
  • that action's relationship to that which understands, that which is understanding, and that which is by them both understood.
  • the relationship between the one who loves and the one who is loved
  • the relationship GodVHeart between God and heart
  • the role of Love and Understanding, and as part of that, the Independence of the one we love
  • the LevelsOfUnderstanding and the LevelsOfConsciousness
  • the ConstructiveHypotheses and the Representations, perhaps they are one and the same
  • the nature of Self-understanding and SharedUnderstanding
  • the role of Spirit, Structure, Representations, Unity
  • Internalization
  • Factoring and Embedding
  • negations of the representations of the Nullsome and of the Onesome, and the EightfoldWay
  • Relate Operations and Activity and Structure for the Factors.

Skaidymas

  • Where does Factoring come into play? And how are the two chains related across their levels?
  • Consider how to relate the factors (and their defining equations) to the topologies, divisions, representations
  • Consider how to relate the factoring to the heart and the inversion effect.

Sąmoningumas, sąmoningėjimas

  • What is the role of growth in awareness (structure, representations, unity)?
  • What is the role of spirit - structure - representation - unity in the growth of consciousness - and in the levels of understanding?

Būtinumas

  • Peržiūrėti rodą Trokštu išmanyti.
  • Kaip Dievas yra būtinas? Pradedant Kitu, kaip jisai iškyla susivokimu?
  • Kaip Dievo būtinumui svarbios sąvokos glūdi jo nebūtinumo raidoje?
  • Kokios sąvokos svarbios Dievo būtinumui?
  • Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Pasiklydęs vaikas.
  • Žinojimo rūmai išvysto mūsų atitolimą nuo Dievo (paklūst -> tikėt -> rūpėt) tačiau įsisąmonijimą Dievo vidinį nevieningumą.
  • Išsakyti ir derinti sandarų išsivystymą (nebūtinumo eigą) ir valios vykdymą (būtinumo eigą).
  • Išsūkis Dievui - Dievo nebūtinumas; iššūkis mums - Dievo būtinumas.
  • Kaip savanoriškai įsijungiame į Dievą? į jo augimą? ir tuomi vykdome Dievo valią?
  • Kaip vykdome Dievo valią?

Kaip vykdome Dievo valią?

  • Sandaros: Dievas nebūtinas (Viskas)
  • Išsiaiškinimai (Betkas)
  • Klausimai (Kažkas)

Žmogus

  • Kas yra žmogus?
  • Kaip viską išvesti iš paskiro žmogaus?

Gyvybė, branda

  • Kas yra gyvybė? Dievo gerumas. Jautrumas ir atliepumas. Savasties įsakymas.
  • Kaip gyvybė siejasi su sandaromis?
  • Kaip deri gyvenimas ir amžinas gyvenimas? Gyvybė - savasties įsakymas. Amžinas gyvenimas - Dievo įsakymas (savasties ir įsakymo atskyrimas).
  • Kaip tai susiję su amžinu gyvenimu, amžina branda? (Esam viena su vis kuklesniais indais, vis sunkesnėm aplinkybėm).
  • Kaip gyvybė susijusi su šešeriopu plyšiu, su pertvarkymais?
  • Ką reiškia bręsti?
  • Kaip gyviau suvokti sandaras? Įsijausdamas į savo santykius su Dievu ir kitais, juos atjausdamas, tikiu gyviau suvokti, išplėsti, patikslinti ir suvesti man pažįstamas sandaras.
  • Kaip gyviau atjausti Dievą ir kitus?
  • Kaip mes bręstame? ar nebręstame? kalbomis?

Asmenų lygtis

  • Visame žinojime, koks ryšys tarp Dievo, amžino gyvenimo, gyvenimo ir gerumo? Kaip tai atsispindi sandarose? ir būtent Dievo ar mūsų požiūryje?
  • Betkas turi šešis atvaizdus, pasirinkimus. O kiek jų turi išmintis? ir kas jie yra? (4 x 2)
  • Dievo valia (gyventi Kitu) yra vieningumas
  • geros valios (gyventi Tavimi) - jos įvairiausių krypčių - kuriomis ji puoselėja laisvumą, išsaugoja laisvę - Dievas gali gyventi už žmogaus, o žmogus žmogumi - atvaizduojančią
  • išmintį (gyventi Manimi) - tai sandara, išreiškianti
  • amžiną gyvenimą (gyventi Dievu, amžinai bręstančiu) kuri suvedama su pirmapradžiu Dievu

Dviprasmybės, 6+4

  • Leonard Bernstein: variation is violation. Localized relations, logic are made possible by metaphors, what are they and in which language?
  • Nesusivedimas: "nebijoti" ir "bijoti Dievo".
  • Ar dėstant 'guviai' reikalingi įvairūs klausytojai, kad neįsikinkytumėme į vieną paradoksą, bet suvoktumėme, kad yra jų visa eilė? Nesusivedimus suploja vienas lygmuo (ar), tarsi sutaptų apimties buvimas ir nebuvimas, o atskiria kitas lygmuo (kodėl).
  • Kaip nesusivedimai susiję su klausimais? Parodai galvoju tirti ir pristatyti paradoksus, juk jais sutelkiama esmė, ir meninės priemonės gali į jas sutelkti mūsų dėmesį. Išnagrinėti, surūšiuoti paradoksų sąrašą. Nesusivedimais suprasti ribas tarp skirtingų apimčių, lygmenų, jais išvardinti, apibrėžti lygmenis. Kaip paradoksai susiję su pirminėm sandarom, pavyzdžiui, su prasmės siekimo beprasmybe? su pirminių sandarų šešiais laipsniais? su Kanto antonimais?
  • Rūšiuoti nesusivedimus ir suvokti jų visumą. Susieti su lygmenimis ir jų poromis.
  • Suvokti kintamųjų rūšis. Susieti su paradoksais?.
  • Kaip Dievo ir žmogaus požiūriai sutampa įstatymu? Kaip tai suvokti paklydusio vaiko įvaizdžiu?
  • Kaip suvokti sandarą 6+4 įsakymu, nesusivedimais, kintamaisiais, pertvarkymais?
  • Išsiaiškinti, kaip keturi lygmenys yra reikalingi paradoksui, sulyginti ar atskirti paradoksą grindžiančias apimtis?
  • Kaip suvokti 6+4 įsakymus, nesusivedimus, kintamuosius, pertvarkymus?
  • Kaip pavaizduoti kambario viduryje: pirmines sandaras ir 6 antrines sandaras.
  • Kaip suvokti ženklų savybes? Kaip jos susijusios su vienybe? su laipsnynu? Kaip jas tirti?
  • Kokios yra kintamųjų rūšys? Kaip šešias poras, ženklų savybes, susieti su laipsnynu?
  • Kaip sieti ženklų savybes su laipsnynu?

Visaregis

  • Kaip klausimai susiję su troškimu viską žinoti?
  • Dar bandyti suvokti iš visko pusės. Kaip su Dievu bandom jį aprėpti? Kaip jis perduoda viską į mano rankas? Kaip nepasimetame visakame?
  • Kaip visaregis atveria ir išsako klausimus?
  • Kaip visaregis susijęs su dvejonėmis? (jeigu su klausimais?)
  • Kaip visaregis išreiškia vienumą? ir išsako rūpesčius? ir vieningai aprėpia bendrystę? Susieti laipsnyną su visaregiu.
  • Kaip iškyla suvokimo rūmai (visaregis)?
  • Kaip visaregis, Dievo suvokimo rūmai išsivysto Jėzaus, netobulo žmogaus, įvairiausių sričių, jų galimybių (matematikos) suvokimo rūmais? Kaip susidaro saviraidos sąlygos?
  • Kaip visaregis atveria ir išsako klausimus? - Visaregis išdėsto įvairiausias prielaidas, kurių galime atsisakyti, iš ko ir kyla paskiri klausimai.
  • Kaip pavaizduoti visaregį?
  • Esmė
  • Vienų vienumas
  • Dešimt Dievo įsakymų
  • Mylėk Dievą
  • Mylėk artimą, kaip save patį
  • Gerasis samarietis
  • Mylėk priešą
  • Pakartotas įstatymas
  • Būti viena
  • Dešimt sandarų šeimų
  • 24
  • Kubas
  • Proto ribos
  • Sandarų išdėstymas aštuongubu keliu
  • Dievo dvejonės
  • Pirminės ir antrinės sandaros
  • Įsakymai sąvokų kalba
  • Neigiamų įsakymų ryšiai su kitomis sandaromis
  • Minčių sodo darbo grupės
  • Autorinių teisių algebra
  • John Caswell verslo lygtis
  • Strategija viską suvesti
  • Dievo požiūris
  • Bendra santvarka
  • Visaregis
  • Asmenys
  • Išsiskyrimai ir atskyrimai
  • Padalinimai aštuongubiame kelyje
  • Asmens lygtis
  • Suvedimas
  • Žvilgsniai pirmyn ir atgal
  • Ne-Dievas
  • Gairių kalba
  • Niekinė veikla
  • Sandarų išgavimas veiksmu +2
  • Trys veiksmai +1, +2, +3

Suvedimas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2013 gegužės 22 d., 19:59
Tweet