Iš Gvildenu svetainės

Užrašai: Suvedimas

20130126Suvedimas

Suvedimas

Ar įmanoma viską, viską suvesti?

Drįstu manyti, iš esmės man jau gal tai pavyko!

Viską, viską suvesti tai reikštų mąstyti tokiu požiūriu, iš kurio viskas išplauktų ir į kurį viskas vėl įvairiausiai susivestų. Toks turėtų būti Dievo požiūris.

Įsivaizduoju, Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas?

Ar Dievo būtų net jeigu jo nebūtų? Jeigu jis tikrai rimtai Dievas, tai jis turėtų būtų visakame reikalingas. Dievas turėtų iškilti net ir nepalankiausiose aplinkybėse. Kiek įsivaizduoju, tai Dievui pats rimčiausias, įdomiausias klausimas.

Kiek tyriau, jam sau uždavus šį klausimą, iškyla visos sandaros, ir būtent tos sandaros, kurias esu aptikęs. Širdingai svarstydamas savo būtinumą, Dievas virsta Manimi, toliau Tavimi, galiausiai Kitu, ir tuomi iššaukia mus apsakančias sandaras. Su Kitu atsiskleidžia visapusiškai išbaigta santvarka - Dievo įsakymas, kurioje Kitas yra tobulai laisvas, taip kad pats Dievas yra nebūtinas. O visgi, Kitas išlieka laisvas tiktai jam širdingai įsisavinant tą įsakymą. Teigiu, jog įsakymą įsisaviname tiktai įsivaizduodami ir vykdydami ne savo, o įsakymo leidėjo valią, tai yra, Dievo valią, paklusdami Dievui ar tikėdami Dievą ar rūpindamiesi tuo, kas Dievui rūpi. Vadinas, mums neužtenka įsakymo, o mums reikia įsakymą įprasminančio Dievo. Kada kiekvienas tai pagrįstai liudysime, tai mūsų liudijimais, Dievas bus būtinas, ar tiesiog, jais jau yra būtinas. Tačiau mūsų liudijimas neišbaigtas, o gal ir neišsibaigs, tad ir Dievo būtinumas galutinai neišsipildo, o vis skleidžiasi. Tai ir yra amžinas gyvenimas.

Tokia, kaip suprantu, yra visako esmė, išeities taškas iš kurio viskas atsiskleidžia ir į kurį viskas susiveda. Tai išsakysiu daugybe smulkmenų, dalį kurių kaip ir žinau, ir dalį kurių dar reik išaiškinti. Visgi, jaučiu, kad suprantu bendrus bruožus, prie kurių vis grįšiu, kuriuos vis naujai permąstysiu. Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas? Tokiam svarstymui sudaro atitinkamas sąlygas. Iš pačių sąlygų paaiškėja, jog Dievas nebūtinas. Tačiau mes, tų sąlygų išgyventojai kiekvienas atsakome, jog Dievas būtinas. Taip bent įsivaizduoju ir taip mane skatina manyti tai, kaip visos sandaros susideda.

Patyrėme, kaip sandaros vienas kitą papildo, ir netgi išreiškia, kaip jas mąstome, kaip mūsų mąstymas jųjų susistato. Pavyzdžiui, dvejybę suvokiame vienu iš keturių atvaizdų (viskas, betkas, kažkas, niekas), sudarančių ketverybę (kodėl, kaip, koks, ar), kurią suvokiame vienu iš dviejų atvaizdų (didėjantis, mažėjantis laisvėjimas), sudarančių dvejybę... Tai teikia vilčių jog visos visos sandaros apskritai į kažką susiveda. Taigi, į ką?

Į ką turėtų viskas susivesti?

Esmė

Tikiuos, viskas susiveda į kažką prasmingiausio, į raktą į visa ko prasmę, užtat ir į viską. Juk viskas, viskas gali būti prasminga. Turėtų susivesti į tai, kas betkam suteikia prasmę, kas betką lydi.

Jėzus Kristus pasakė, jog viskas susiveda į įsakymą mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, ir dar papildomai susiveda į kitą įsakymą, mylėti artimą kaip save patį. Jėzaus mintys yra man dieviškai gražios, žmoniškai gyvenimiškos, manau, priimtinos. Tad meilė yra ta prasmė, kurios ieškau, arba jos dalis. Ir taipogi Dievo įsakymas, jo valios vykdymas, ir jo valios bei meilės siekis, amžinas gyvenimas.

Kas yra meilė? Meilė, tai gyvybės palaikymas, kad būtumėme jautrūs ir atsiliepiantys. Dievas mus myli labiau nė mes patys save, kad ugdytumėmės, bręstumėme, gyventume ne tik čia ir dabar, bet ir amžinai.

Įsakymai mylėti Dievą ir mylėti artimą išsako dvi sąvokas: Dievo tobulumo ir mūsų visų tapatumo. Jėzus yra šių dviejų sąvokų junginys, taip kad Jėzumi mes visi, nepaisant mūsų netobulumo, esam viena su tobulu Dievu. Vaikystėje, susitardamas su Dievu irgi rėmiausi atsidavimu Dievui ir visų žmonių tapatumu.

Šv.Trejybė taipogi galėtų būti visai svarbi. Jinai yra Dievo sąmoningas išgyvenimas. Ir mums trejybė - nusistatyti, vykdyti, permąstyti - yra esminė, tai mūsų dvasios variklis. Visgi esmė turėtų išplaukti iš paties Dievo, pirmesnio už sąmoningumą, tiek savo, tiek mūsų.

Esmė, kurios ieškau, negali būti kažkoks daiktas, sąvoka ar mintis nuo kurios būtų įmanoma mus atkirsti, jei mes nors patys kažkiek prasmingi. Juk tada tai nebūtų visko prasmė. Ji negali būti tai kas aprėpiama, o turi būti tai, kas išgyvenama. Užtat tai gali būti požiūris, klausimas, troškimas, išeities taškas, asmuo ar dvasia, tai kas tūno už santvarkos.

Tas požiūris, kurio ieškau, turi taip pat aprėpti ar tiesiog išgyventi visa tai, kas yra santvarkoje. Tad jis turi iš už santvarkos aprėpti visa kas yra santvarkoje. Jis pats, kažkuria prasme, ir yra santvarka. Jisai yra santvarkos dvasia, o jinai tai jo savastis. Tad jis išeina už savęs būtent į save. Arba tiesiog jisai pasitraukia, atverdamas savo nebuvimo galimybę, ja sukurdamas ir palaikydamas aplinką, kaip kad meilė ją kuria ir palaiko. Požiūris ir yra atsiplėšimas nuo savęs. Esmė, visų prasmių prasmė, yra požiūris.

O kieno būtent tai požiūris? Prasmė turėtų būti Dievo požiūris, ar tiesiog, Dievu bent tuo tarpu vadintinas tas, kurio požiūris viską įprasmina. Viliuos, tai galėtų būti ir mūsų požiūris. Kuris iš Dievo bruožų yra esminis, yra pirmapradis, yra raktas į viską, taip kad ir mes galėtumėme jame dalyvauti?

Vienų vienumas

Pamąstau, koks Dievas buvo pradžioje, koks jisai pirmapradis. Juk Dievo nevaržo nė laikas, nė erdvė, nė logika, nė gerumas, nė būtis, nė prasmė, nė meilė. Dievas yra vienų vienas.

Bosnijoje pora kartų į savaitę pabendraudavau su profesoriumi Malcolm Duerod kada mus veždavo pirmyn atgal per kalnus tarp Tuzla ir Sarajevo universiteto filialų. Jisai širdingai išpažindavo, kaip Jėzus Kristus mus išgano, o aš jam savo ruožtu papasakodavau iš kito kampo, kaip savavališkai ir geranoriškai pažįstu Dievą per jo man duotas vaizduotės ribas. Malcolm mane paragino paskaityti romaną "The Shack", vaizduojantį Dievą esantį santykyje su savimi, šv.Trejybe. Supratau iš šios knygos ir mūsų pokalbių, priešingai, kad mano pirmapradis Dievas yra vienų vienas.

Nuo pat vaikystės, kada įsivaizduoju Dievą, vis pagalvoju, ką reikštų būti visiškai vienų vienam? Ką beliktų mąstyti ar veikti? Ką belieka įsivaizduoti, jei nėra nei žmonių, nė daiktų, nė žodžių, nė aplinkos? Iš to ir išplaukia visko padalinimai, juk pasidalindamas save galiu savyje savimi išgauti sandarą, kažką reiškiančią, veikiančią, laikančią. O jeigu Dievas išeina už savęs, tada iš vienų vienumo išeitų į bendravimą, kas paaiškintų, kokiu pagrindu mes atsirandame.

Vienų vienumas mane patį sukrečia giliai, jį išgyvenu labai tyrai, tai ir ramybė ir prasmingas liūdesys. Lengvai įsivaizduoju, jog būtent kada esu vienų vienas, esu vienas su Dievu, esame viena su visais. Būtent kada esame vienų vieni, esame savi, tikri, tyri, užtikrinti, pakankami, nepaneigiami, amžini ir vieningi.

Dešimt Dievo įsakymų

Viskas išplaukia iš Dievo vienų vienumo. O į ką susiveda? Koks manome yra atsakymas į visus gyvenimo klausimus?

Tikiu, atsakymas yra mylėti Dievą ir mylėti artimą.

Vadinas, tokią įsivaizduoju savo tyrimo galutinę išvadą. O visgi, ką reiškia mylėti? Kaip ir kodėl mums mylėti? Siekiu meilės mokslo kurį galėtumėme išvesti, vystyti ir taikyti.

Mylėti Dievą, mylėti artimą, tai Dievo įsakymai. Man primena dešimt Dievo įsakymų. Įdomu pasigilinti, ar dešimt Dievo įsakymų yra dėsningi, neatsitiktini. Ar jie išsako sandarą?

Pacituosiu dešimt Dievo įsakymų iš Išėjimo knygos 20 skyriaus, ekumeninio leidimo. Įdomu, kad žydai ir katalikai sutaria, kad yra dešimt Dievo įsakymų, bet nesutaria, kaip juos skirstyti ir skaičiuoti. Įsakymus tad paženklinsiu raidėmis:

A) Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

• B) Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
• C) Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
• D) Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
• E) Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.
• F) Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
• G) Nežudysi.
• H) Nesvetimausi.
• I) Nevogsi.
• J) Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
• K) Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Žydai laiko A pirmuoju įsakymu, o antruoju įsakymu laiko B kartu su C.

Dešimt Dievo įsakymų taip pat pakartojami Pakartoto Įstatymo knygos 5 skyriuje. Ten įsakymas K rašomas taip:

• L) Negeisi savo artimo žmonos.
• M) Netrokši savo artimo namų ar lauko, ar vergo bei vergės, ar jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Katalikai ir liuteronai, sekdami šv.Augustiną, A laiko tiesiog įvadu, B kartu su C laiko pirmuoju įsakymu, o L ir M laiko skirtingais įsakymais.

Man tenka pačiam pamąstyti, kiek įsakymų yra, ir svarbiausia, kaip jie susiję. Juk juos galima besąlygiškai apibrėžti tiktai jeigu jie patys savo sąlygas išsako. O savo sąlygas išsakyti gali nebent savo santykiais vieni su kitais.

Vadinas, galvoju, kaip dešimt Dievo įsakymų išsakyti ne žodžiais, o sąvokų kalba.

Užtat remiuosi pirmiausiai ne Šventuoju raštu, o ta vaikiška dorove, kuria pirmiausiai įsakymus pripažįstu, kaip teisingus ir laikytinus. Savo širdyje suprantu, "Nemeluok", tad įsakymas "Neliudysi melagingai prieš savo artimą" mane nuvilia. Jisai per daug siauras, per daug žemiškas, per daug tolimas ir svetimas man, atsidavusiam tiesai, joje jaučiantis patį Dievą. Jisai neatspindi mano atsidavimo savo vidiniam teisingumui. Panašiai, aš kaip vaikas nepripažįstu "Nežudyk", bet sakau sau paprasčiau, "Neužmušk". Įsakymą "Negeisi savo artimo žmonos" mielai išplečiu, "Nepaleistuvauk". Sutinku šabo dieną švęsti sekmadienį, "Sekmadienį švęsk". Juk svarbiau už istorinę tikrovę, už kurią neatsakau ir kurios niekad užtikrintai nežinosiu, yra mano vidinis nusiteikimas, ta vidinė šventė su Dievu, kurią būtent aš tikrai galiu žinoti. Man pačiam neprieštaravimas savo bažnyčiai, ir dėkingumas, kad iš viso įaugau į kažkokią bažnyčią, yra šiokia tokia dalis to švento nusiteikimo. Man atrodo, svarbiausia tą poilsio dieną pabūti su Dievu, o be to, kratytis darbų bei įsipareigojimų. Manau, visai gražu nueiti į bažnyčią, dalyvauti mišiose, taip įprasti. Bet aš asmeniškai manau, toks ėjimas turėtų būti labiau iš noro, nė iš pareigos, juk tai šventė, užtat, manau, negali būti griežtai privaloma, kaip kad būna diktatorių šventės.

Matyt, branginu dešimt Dievo įsakymų ne kaip įstatymus visuomenės laimei, o kaip nurodymus sau išpuoselėti savo tyrumą, savo gerumą. Užtat man labai artima kaip Jėzus Kristus išplečia kiekvieną įsakymą savo Pamoksle nuo kalno ir kitur, kaip jų ragina laikytis iš vidaus, iš širdies, nesivaržant, be jokio saiko.

Mylėk Dievą

Įsakymai išsakyti žodžiais. Kaip juos išsakyti sąvokomis? Įsakymus gretinu, lyginu. Tiriu, kurie panašūs, kurie skirtingi? Vieni įsakymai nustato, kokie turėtų būti mūsų santykiai su Dievu, kaip antai, "Neturėk kitų dievų", o kiti nustato, kokie su žmonėmis, pavyzdžiui, "Nežudyk". Vieni įsakymai mus draudžia, ko nedaryti, kaip antai, "Nevok", o kiti mums liepia, ką daryti, pavyzdžiui, "Gerbk savo tėvą ir motiną".

Įsakymai mini Dievo vardą, jo panašumą, jo paveikslą ar, sakyčiau, ikoną. Tai primena ženklų rūšis (dalykas, ikonas, indeksas, simbolis) ir ketverybės žinojimo laipsnius (ar, koks, kaip, kodėl), būtent vaizdavimą (ikonas, koks). Ar gali kiti įsakymai būti susiję su kitais ketverybės laipsniais? Šabo diena žymi Dievą kūrėją (indeksas, kaip). Įsakymas tikėti Dievą, neturėti kitų dievų, nurodo Dievą kaip tokį, koks jis pats sau yra (dalykas, ar).

Ar kuris iš įsakymų nurodytų Dievo esmę, (simbolis, kodėl), koks jis visiems? Į akis krenta įsakymas "Gerbk savo tėvą ir motiną." Jis mūsų nedraudžia, kaip kad toliau sekantys įsakymai. Ar šį įsakymą galime suvokti, kaip susijusį su Dievu, verčiau kaip kad su žmonėmis? Ar tėvai mums gerbtini, kaip Dievo simbolis? Juk tėvai yra mus mylintys labiau, kaip mes patys save mylime, labiau norintys, kad būtumėme gyvi, jautrūs ir atsiliepiantys.

Užtat yra įsakymai atitinkantys visus ketverybės laipsnius:

• A), B) Gerbk patį Dievą: Tikėk Dievą, neturėk kitų dievų.
• C), D) Gerbk jo ikoną: Neminėk Dievo vardo be reikalo, nekurk stabų.
• E) Gerbk jo indeksą: Sekmadienį švęsk.
• F) Gerbk jo simbolį: Gerbk savo tėvą ir motiną.

Juos visus galim apjungti įsakymu "Mylėk Dievą", kaip Jėzus moko, ketveriopai, visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia.

Įdomu, kad Dievas paaiškina, kodėl reikia laikytis šių įsakymų:

• Gerbk patį Dievą: Nes jis žydus išvedė iš vergijos Egipte.
• Gerbk jo ikoną: Nes jis prasižengėjo nepaliks nenubausto, o jo įsakymą mylintį laimins.
• Gerbk jo indeksą: Nes jo pavyzdys mus šventina ir laimina.
• Gerbk jo simbolį: Kad ilgai gyventumėme mums skirtoje žemėje.

Manau, jaučiasi sąmoningėjimas, kartu ir dorovės įsisąmonijimas.

Įsakymai išsirikiuoja ketverybės eilės tvarka. Tokia išsirikiavimo tikimybė ne per didelė, 8%, juk eilės tvarka išsirikiuoja 2 rikiuotės iš 24 galimų.

Įsakyta mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu (Lukas 10, žr. taip pat Matas 22, Morkus 12). Ar tai kuria nors tvarka atitinka keturiems įsakymams?

Mylėk artimą, kaip save patį

Likę įsakymai yra visi draudžiantys ir išsakantys santykius su kitais žmonėmis. Įžvelgiau jų poras. Vieni įsakymai liečia išorinius veiksmus, kaip antai, "Nevok", o kiti liečia vidinius nusiteikimus, pavyzdžiui, "Negeisk svetimo daikto". Panašiai suporuotini "Nesvetmoteriauk" ir "Negeisk svetimo moters ar vyro". Ar atitinkamai suporuotini likę du įsakymai, "Nežudyk" ir "Nemeluok"?

Iš šv.Pauliaus laiškų įsiminiau jo mintį, kad esame pasmerkti nusidėti. Šį pasmerkimą įžiūriu šiose įsakymų porose. Jeigu kažką pavogčiau, tai jo nebegeisčiau. Jeigu jį geidžiu, tai jo nesu pavogęs. Vengdamas vogti, galiu žadinti geismą. Vengdamas geisti, galiu ryžtis pavogti. Kaip ir neaišku, kaip išsisukti. Tiesiog noriu pabrėžti pavojų, jog susilaikymas nuo išorinių nuodėmių gali kurstyti vidines nuodėmes, o susilaikymas nuo vidinių nuodėmių gali pastumti į išorines nuodėmes. Išorinės ir vidinės nuodėmės gali būti lygiavertės.

Susigalvojau tokį pavyzdį. Jeigu man kažkas labai nepatinka, tai būtų nuoširdu jį primušti ar nužudyti. Jeigu atsisakau, jeigu prisikalbu, kad jis ne toks blogas, tai nėra nuoširdu. Šis pavyzdys parodo, kaip įsakymai "Nežudyk" ir "Nemeluok" gali būti susiję. Pavyzdys gana pritemptas, bet man teikė vilčių, kad šie du įsakymai gali vienas kitą atspindėti ir būti pora.

Šios trys poros paskatino mane pamanyti, kad galėsiu pagrįsti, jog yra šeši įsakymai, kaip mylėti artimą. Yra keturi įsakymai, kaip mylėti Dievą, tad augo viltys, jog dešimt Dievo įsakymų yra ne šiaip taisyklių kratinys, ne vien Šventojo rašto citata, ne istorinis atsitiktinumas, ogi mūsų proto ribos, besąlygiškai išreikšta dorovė, kurią pavyks išsakyti sąvokų kalba.

Gerasis samarietis

Kartą skaičiau Jėzaus palyginimą apie gerąjį samarietį ir įsidėmėjau jo žodžius, Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas? (Lukas 10) Mat, Jėzus buvo įsakęs mylėti savo artimą kaip save patį. Tad jo paklausė, O kas gi mano artimas? Jėzus atsiliepė palyginimu, kaip samarietis - kitatikis pasirūpino pusgyviu žmogumi, kurį rado ant kelio. Kunigai savo pamoksluose visada pabrėžia, kaip samarietis mylėjo savo artimą. Užtat nustebau, atidžiai skaitydamas, jog Jėzus kalba ne apie samariečio artimą, o apie nukentėjusio artimą. Jėzus klausia, kas buvo nukentėjusio artimas? Ir jam atsako, Tas, kuris parodė jam gailestingumą. Tad mylėti artimą yra mylėti tą samarietį, kuris manęs pasigailėjo, kuris buvo geras man.

Pavilnyje, Liaudies kūrybos klubo "Atžalyno" kieme, susikirsdavau su gaujele vaikinų, kokia bus tvarka. Tuo metu seniūnas tebeleido klubui naudotis tik vienu sandelėliu, kur buvo ir mano daiktai. Bandžiau ten tęsti veiklą, draugus ir pažįstamus kviečiau, ir kažkiek bijojau, kad ta gauja manęs vieno ten užkluptų. Vienintelė, kuri pasirodė, kuri atėjo į pagalbą, buvo scientologė Irena. Man asmeniškai tada ir dabar scientologija atrodė šlykščiausia, ydingiausia, klampiausia nesąmonė, ir vis galvodavau ir įtardavau, kokios jos neigiamos pasėkmės Irenos mąstymui. Šalia to, Irena iš tų žmonių, prie kurių asmeniškai nelinkstu, nors sutikčiau, kad tai verčiau ne jos, o mano būdo išdava. Užtat vertinu, kad Irena mane palaikė, kai to labai norėjau. Jinai pastoviai palaiko ir kitus. Kaip Jėzus moko, spręsk apie medį iš vaisių. Ireną gerbiu, jai linkiu pasisekimo, ją prisimenu ir tikiu jos neužmiršti, gerosios scientologės.

Kunigai ir žmonės šį palyginimą supranta visai kitaip. Jiems nerūpi mąstyti, tai kas aiškiai parašyta. Užtat Jėzus kalbėjo palyginimais, kad regėdami, galėtų nematyti, ir matydami, galėtų nesuprasti, ir nesuprasdami, galėtų būti neišgelbėtais! (Lukas 8, Matas 13 - siūlau pasitikrinti vertimą!) Jėzus bijojo pažeisti žmonių laisvę, užtat kalbėdavo aiškiai tiktai jau įtikėjusiems. Kunigai ir žmonės skaito ir supranta, kaip jiems patogiau: kad Jėzus liepia kažko labai daug, būtent atsisakyti savęs vardan kiekvieno nelaimės ištikusio, arti ar toli. Juk nuo tokio įsakymo lengva išsisukti, juk visi turime bėdų ir pažįstame, kas jų turi, ir visgi, visuomenė mūsų nevers mylėti kažkokius vargšus ar iš viso su jais bendrauti. Jėzus gi įsako kažką daug paprastesnio, ko žmonės nenori girdėti: mylėti savo geradėją, net jeigu jis tau asmeniškai nepatinka.

"Minčių sodą" betelkdamas, susipažinau su Tom Munnecke, kuris mane netgi atskraidino iš Lietuvos į Kaliforniją talkininkauti jo seminare "Imagine Iraq". Bet jam nepatiko, kad aš per daug šaižus, tiesmukiškas, reiklus, kraštutiniškas, atgrasus. Man būdavo gaila, nes vertindavau jo užmojus, nors man atrodė, kad jis atsisako gyventi pagal savo nuostatas. Jį visada domino klausimas, kokiu paprasčiausiu būdu galime pakelti žmoniją? Norėdavau jam atsakyti, paprasčiausias būdas, tai dirbti su kitais, nepaisant ar juos mėgsti.

Mylėti artimą, tai mylėti tą, kuris tau daro gerą, vadinas, tikrą draugą. Šiam įsakymui galim priešpastatyti kitą Jėzaus įsakymą, mylėti priešą.

Mylėk priešą

Mylėti priešą, tai manau, svetima ne tik man, bet apskritai žmonėms. Juk kaip man mylėti tą, kurio neapkenčiu? Tai juk nesuderinama, jeigu tik esu vieninga būtybė. Užtat, kiek paskui suvokiau, mylėti priešą gali tiktai pripažįstantys kitą požiūrį, aukštesnį už savo, ar tiesiog Dievo požiūrį. Aš pats kažko neapkenčiu, ir gal su pagrindu, bet galiu atsisakyti savo neapykantos vardan aukštesnio vado ar platesnio tikslo.

Tai paaiškina kodėl, kiek patyriau, bedievis negali mylėti priešo. Juk tam reikia suskaldyti savo valią ir pripažinti kitą valią, aukštesnę už savo, ir jai paklusti ne išore, o vidumi, visu atsidavimu. Užtat doras ateistas visaip stengsis neturėti priešų. Betgi kartais pasitaiko žmonių, skriaudžiančių mus ar kitus. Tokiu atveju yra teisinga juos laikyti priešais. Užsimerkti, kad jų nėra, tai panašu, kaip matematikui visaip sukti galvą, kaip atsiriboti nuo neigiamų skaičių. Tai yra tiesos iškraipymas.

Visgi, toks susiskaldymas yra toks svetimas, kad nė aš, nė kiti, negalim viens kitam iš savęs liepti, Mylėk priešą! Geriausiu atveju galim tai atkartoti. Juk kaip aš galiu tave įpareigoti taip esmingai atsisakyti savęs? Galiu įpareigoti nebent savo pagrindu, kurio, matyt, neatsisakiau! Tad tokia mintis, nors jinai žavi ir teisinga, negali kilti iš mūsų, bet kyla tik iš aukščiau, būtent iš Dievo. Užtat šis ir kiti dieviško mąstymo atvejai yra tas įrodymas, jog Jėzus yra Dievas, kuris mane įtikina. Ne vienas buvo nukryžiuotas; ne vienas prisikėlė iš numirusių; ne vienas save paaukojo vardan kitų, gerų ir blogų. Bet tiktai vienas Jėzus Kristus kalbėjo taip, kaip mąsto Dievas, o ne žmonės. Aš matau, jis kalba tai, ko be jo neįstengiu. Kas gali, tegul kalba! ir kas negali, tegul liudija!

Jėzus paaiškina savo įsakymą mylėti priešą:

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. (Matas 5)

Viršuj aiškinau, kad Jėzus moko, jog mylėti artimą, tai mylėti draugą, tą, kuris tave myli. Visi susigaudo taip elgtis, juk taip žmonės vienas kitam atsilygina. Užtat Jėzaus pasekėjai išsiskiria nebent ir būtent mylėdami priešą. Tai yra Jėzaus sekimo esmė - ne atgaila, ne atsivertimas, ne tikėjimas, ne bažnyčia - o meilė priešui, visa kas tik tai palaiko. Jėzus moko, kad mylėdami priešą, elgiamės besąlygiškai ir tobulai, elgiamės kaip Dievas elgiasi, tad esame jo vaikai. Savo elgesiu sutampame su Dievu. Užtat sutaps ir mūsų likimas, mūsų atlygis, kaip tėvas kalbėjo doram sūnui, "Visa kas mano yra tavo."

Pakartotas įstatymas

Tad išryškėja du skirtingi įsakymai, kuriuos Jėzus iškelia ir suveda: Mylėti Dievą (būk tobulas) ir Mylėti artimą, kaip save patį (būk tapatus). Arba, kaip nagrinėjau, Mylėti priešą ir Mylėti draugą.

Mylėti Dievą, tai gyventi plačiai, visapusiškai, besąlygiškai, dieviškai. Mylėti artimą, tai apsiriboti tuo, kas čia pat. Tarsi visi, veikdami vietoje, sudalyvaujame visatoje, taip kaip mums dera.

Jėzus šiuos du įstatymus įkūnija, nes jisai tobulas, būdamas Dievas, ir mums tapatus, būdamas žmogus. Per jį mes, netobuli žmonės, galime būti viena su Dievu.

Dešimt Dievo įsakymų atitinkamai susiskirsto į keturis įsakymus mylėti Dievą ir šešis įsakymus mylėti artimą. Savaip apibendrindavau, nors tai ginčytina, jog pirmieji išsakyti teigiamai, ką mums daryti, o pastarieji išsakyti neigiamai, ko nedaryti. Maždaug taip: daryk gerą ir nedaryk blogo.

Jeigu nedarysiu blogo, tai beliks daryti gerą. Jeigu visada mylėsiu draugą - tikrą draugą, kuris tikrai mane myli ir palaiko - tada gyvenimas duos ir tokių draugų, kurių nemėgstu ar nenoriu ar net neapkenčiu, taip kad išmoksiu visus mylėti. Jeigu mylėsiu artimą, tai mane likimas susies ir su tais, kurie dabar gal ir labai tolimi.

Užtat jaučiasi, kad čia iš tikrųjų "pakartotas įstatymas". Savotiška, kad tarp Mozės knygų yra penktoji, Pakartoto Įsakymo, kuriame atkartojama tai, kas kitose išsakyta. Argi tobulas rašytojas taip rašytų tobulą knygą? Taip ir čia, savotiška, jog tą patį tarsi galima įsakyti dvejaip: daryk gerą ir nedaryk blogo. Tokiu būdu sutampa du požiūriai: dieviškas ir žmogiškas.

Būti viena

Atsakymas į kurį viskas susiveda turėtų būti itin gyvenimiškas, turiningas, bet taip pat turėtų būti išreiškiamas sandara, kad būtų naudingas. Matome, kad meilė yra esminė sąvoka, juk Jėzus įsako mylėti Dievą ir mylėti artimą. Tačiau, kas yra meilė? Kaip ją apibrėžti? Šv.Jono evangelijoje įsidėmėjau Jėzaus asmenišką pabendravimą su savo Tėvu. Jame jisai kalba apie meilę ir buvimą vienu tarsi tai būtų vos ne tas pats:

Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs, Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.

Matyt, tai labai tampriai susiję. Buvimas viena yra meilės vaisius. Noriu pabrėžti, jog meilė yra ypatingai gyva, gyvybinga, gyvenimiška, įkvėpianti, padrika, laki, nesuvaržoma, plati sąvoka, kokios reikia įprasminti tai, ką išgyvename, o buvimas viena yra sausa, siaura, tiksli, nuobodi, dalykiška, moksliška, vienaprasmiška, sudėliota, tvarkinga, suvaldyta sąvoka, kokios reikia tai naudingai išsakyti.

Jėzus visada tikisi, jog esame viena. Šitą išsiaiškinau iš Šv.Morkaus evangelijos, kuri labai jausminga, tad iš kurios rinkau visus atvejus, kada Jėzus kažkokį jausmą išgyveno. Iš jo išgyvenimų supratau jo lūkestį, jog esame viena. Kartą įsijaučiau ir patyriau:

• kai jaučiamės viena su visais, tai mus džiugina;
• kai jaučiamės viena su betkuo, tai mus jaudina;
• kai jaučiamės viena su kažkuo, tarkim, mylimąją, tai mus stebina;
• kai jaučiamės viena su niekuo, tai mus liūdina, jaučiamės kaip Kristaus ant kryžiaus, kai jisai Dievui Tėvui pasakė, Ko mane apleidai?

Įsidėmėkime, kaip sausos sąvokos, kaip kad viena su kažkuo, iššaukia mūsų ryškiausius jausmus, kaip antai, nuostabą. Būtent šito ir siekiu, sausom sąvokom išsakyti ir iššaukti mūsų išgyvenimus, aiškiai, tiksliai, spalvingai, prasmingai ir naudingai.

Dešimt sandarų šeimų

Man labai rūpėjo aprėpti ir išvesti visas sandaras, kurias buvau aptikęs. Galvojau, kad kuo nuodugniau jas išvesiu, tuo giliau jas suprasiu, tuo gražiau jos susidės, tuo tiksliau ir teisingiau jas pavyks apibrėžti, kol galiausiai jos suguls taip, kad viskas, viskas bus aišku. O tada jau įsijausiu, ką jos tuomi pasako ir susigaudysiu, kokia gyvenimo esmė.

Iš tiesų, atkaklus mąstymas, gvildenimas ir rakinėjimas, minčių kaupimas, kaip tik manyje vystė vidinę kalbą, sandarų, požiūrių ir sąvokų kalbą, kuria galėjau vis daugiau ką pamąstyti. Kartojosi klausimai ir atsakymai, taip kad mąstydamas įvairiausiomis kryptimis, supratau, jog esmines sandaras esu kaip ir apžvelgęs. Galiu pamąstyti, kaip jos visos susideda, į ką susiveda, iš ko išplaukia?

Žinojau, kad yra keturios sandarų šeimos atitinkančios troškimus. Dievas trokšta nieko, yra savarankiškas, o mes išgyvename poreikius; Dievas trokšta kažko, yra užtikrintas, o mes abejojame; Dievas trokšta betko, yra ramus, o mes kažko tikimės; Dievas trokšta visko, yra mylintis, o mes gyvename vertybėmis.

Yra be to padalinimai, atvaizdai ir aplinkybės. Taip pat manau, kad yra trys kalbos: pagrindimo, įvardijimo ir pasakojimo. Tai lyg ir visos sandaros, kurias kada aptikau.

Ilgai abejojau ar dešimt Dievo įsakymų yra sandara. Ar tai nėra tik kratinys, kažkokia samplaika? Jinai nėra paprasta, ne du ar trys ar keli. Jos vidinė sąranga neakivaizdi. Paskiri įsakymai lyg ir neturi bendrų bruožų. Gal svarbiausia, nematyti, kur gyvenime ji pasitaikytų. Net ir kada nutuokiau, jog yra keturi įsakymai mylėti Dievą ir šeši įsakymai mylėti artimą, jinai atrodė dirbtinai sukergta.

Neprisimenu, kada man dingtelėjo, jog iš viso gali būti dešimt sandarų šeimų, keturios ir šešios, ir jos gali atitikti dešimt Dievo įsakymų. Atitikimas būtų lyg ir prasmingas. Tačiau tai reikštų, jog yra dar viena sandara, kitas aprėpianti, kurią reikėtų paaiškinti ir kildinti.

24

Kada man pavyko išgvildenti pasakojimo kalbą, tada tikėjausi jo pagrindu greitai išaiškinti ir kitas dvi kalbas, pagrindimo ir įvardijimo. Pasakojimo kalba mus veda iš 6 balsų, keliančių įtampą, į 8 įmanomas pasakų rūšis. Pagalvojau, kad 6 balsai, tai 6 atvaizdai, o 8 pasakų rūšys, tai 8 padalinimai. Trys kalbos gali būti perėjimai tarp 8 padalinimų, 6 atvaizdų ir 12 aplinkybių: pagrindimas 12->6, įvardijimas 8->12 ir pasakojimas 6->8.

Supratau, kad kalbas galima suvokti kaip sandaros nedalyvavimą - pagrindimas, tai padalinimų nedalyvavimas; įvardijimas, tai atvaizdų nedalyvavimas; o pasakojimas, tai aplinkybių nedalyvavimas. Pastebėjau, kad yra 2 x 4 padalinimai, 3 x 2 atvaizdai ir 4 x 3 aplinkybės. Vadinasi, šie skaičiai susideda iš skaičių 2, 3 ir 4. O 24 = 2 x 3 x 4. Galime tvirtinti, kad yra 24 / 3 padalinimai, 24 / 4 atvaizdai ir 24 / 2 aplinkybės. Tokiu būdu, įsivaizduotina, jog yra kažkokia gilesnė sandara 24 galimybių, kurioje dvejybę sulyginus su nuliu ji pasireikštų 12 aplinkybių, o sulyginus trejybę su nuliu ji pasireikštų 8 padalinimais, ir sulyginus ketverybę su nuliu ji pasireikštų 6 atvaizdais. Panašiai su kalbomis, galim įsivaizduoti, kad pasakojimas reiškiasi dvejybe vedančia iš 3 x 2 atvaizdų į 2 x 4 padalinimų, įvardijimas ketverybe vedančia iš 2 x 4 padalinimų į 4 x 3 aplinkybes, o pagrindimas trejybe vedančia iš 4 x 3 aplinkybių į 3 x 2 atvaizdus. Įsidėmėtina, jog dvejybė, trejybė, ketverybė yra, kiek patyriau, visame šių sandarų moksle dažniausiai aptinkamos sandaros, einamiausios. Taip pat, dvejybė, trejybė, ketverybė turi tris požiūrius daugiau nei, atitinkamai, laisvybė, nulybė ir vienybė (–1,0,1), vadinas, yra jų sąmoningas išgyvenimas.

Kubas

Kubas savo geometrija gražiai suveda šiuos skaičius. Kubas turi 6 šonus, 8 kampus ir 12 kraštų. Jis žavi savo paprastumu. Aš tačiau kol kas nesu sumąstęs, kaip jame išsidėstytų ir susisietų visos 26 = 6 + 8 + 12 sandaros. Naujai pasižiūrėjus, lyg ir aišku man, kaip išsidėstytų 8 kampai (padalinimai) ir 6 šonai (atvaizdai), mat nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė apibrėžia, tai kas yra, o ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė apibrėžia to ko nėra, tad keturi kampai atitinkamai apsuptų didėjantį ir mažėjantį laisvumą (jei ne atvirkščiai) ir ryšius tarp šių dviejų kvadratų išsakyti keturios apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Aplinkybes irgi galima suskirstyti 3 x 4 į tezes, antitezes ir jas siejančias sintezes. Tačiau kaip jos atitinka 12 kantų? Ir ką reikštų santykiai tarp 6 šonų, 8 kampų ir 12 kantų? Kaip 3 kalbos vestų mus iš vienos sandaros į kitą, tai yra, iš vienos kubo ypatybės į kitą?

Proto ribos

Gali atrodyti, kad čia viskas gal ir susideda, gal ir susidėtų. Galima pamanyti, o gal šita visa veikla, šitas žaidimas, tiesiog atspindi Andriaus protą, ką jisai mąsto? ir jo minčių vidinį nuoseklumą?

Taip, būtent šito tikiuosi. Jeigu man pavyks savo protelį išnarplioti ir tvarkingai pristatyti, tai gal suprasiu, koks jis iš tiesų paprastas, žavus ir veiksmingas. Gal atpažinsite, jog tai ir jūsų protelis, tai mūsų visų. Gal iš jo susigaudysime, kokia gyvenimo esmė, ir tiesiog visa ką Dievas norėtų, kad mes galėtumėme iš savęs susigaudyti.

Užtat ko toliau, to labiau man auga viltys, jog sekasi ir tikrai pavyks viską žinoti.

Sandarų išdėstymas aštuongubiu keliu

Aš stengiuos visas sandaras suprasti ir išsakyti ko ryškiau, tiksliau, teisingiau. Tada ir prieštaravimai tampa įdomūs bei prasmingi.

Pastebėjau, kad visko savybės iš esmės kertasi su mano atrastomis sandaromis. Viskas neturi vidinės sandaros, ogi visko padalinimai kaip tik ir yra vidinė sandara. Viskas neturi išorinio konteksto, aplinkybių, ogi aplinkybės kaip tik ir yra išoriniai kontekstai. Viskas priima visa ką, tuo tarpu, atvaizdai yra kriterijai, filtrai, sietai, išskiriantys dalį. Ketvirta visko savybė, tai kad ji būtina sąvoka - tad neigiant šią savybę, gautųsi nebūtinumas.

Išdėstęs visko savybes pagal ketverybę, supratau, kad išsidėstytų nebūtinumas, padalinimai, atvaizdai ir aplinkybės. Supratau, kad tai gali būti viena pusė aštuongubio kelio. Kitoje pusėje galėtų būti kalbos, ir bene tos kalbos, kuriose nedalyvauja pirmoje pusėje minimos sandaros, tai yra, bene ja, kaip trečia sandara, vyksta poslinkis iš pirmos sandaros į antrą sandarą. O iš kur atsirastų tos kalbos? Ką jos galėtų neigti? Supratau, kad jos gali neigti nulybės savybes: pagrindimas 12->6 neigia tiesumą; įvardijimas 8->12 neigia betarpiškumą; pasakojimas 6->8 neigia pastovumą; ir prasmingumą neigtų beprasmybė, nesąmonė, kaip kad trokštant visko, net vaiko nesąmonių. Tad aštuongubis kelias sieja vienybės ir nulybės atvaizdus, ar bent jų paneigimus. Ką tai galėtų reikšti? Tarsi nulybę ir vienybę sulygina paneigiant visa tai, kas juos kaip nors atskirtų, užtat dvasios (nulybės) ir sandaros (vienybės) vienumą naujai išsakant ar tiesiog įsakant.

Nebūtinumas - tai gali būti jokia iš trijų sandarų - o beprasmybė, tai visos trys sandaros kartu paėmus, kada, matyt, jos nieko negali pasakyti, nes nebėra laisvumo ir viskas per daug išsakyta.

Tokiu būdu aštuongubis kelias yra sandara suvedanti daugybę sandarų. Mane labai padrąsina, kada man jau žinomos sandaros vienas kitą suveda, taip kad nereikia ieškoti vis naujų sandarų. Jaučiu, kad sandaros kartojasi, jos gali išsibaigti ir pačios į kažką susivesti. Tada panašu, kad tikrai įmanoma viską žinoti.

Dievo dvejonės - padalinimai

Dažnai sau parenku vieną ar kitą klausimą, kartais patį sunkiausią ar giliausią ar plačiausią, kurį galėčiau vis prisiminti ir pasvarstyti, kada tik mano protas laisvas, pavyzdžiui, kada išeinu pabėgioti ar važiuoju kur autobusu. Prisimenu, profesorius Robert Soare mums pasakojo apie logiką Sacks, kuris skirdavo laiko kiekvieną dieną pasivaikščioti ir pasamprotauti, kaip apvaldyti begalinį skaičių prasižengimų, taip kad jam po metų kitų tai pavyko. Ką sugalvoju užsirašau arba bandau taip įsiminti, kad galėčiau surašyti grįžęs.

Kartą Čikagoje, žvarbų žiemos vakarą, ėjau ilgo, aukštai pakelto plento šaligatviu, iš kurio matėsi vidumiesčio dangoraižiai. Bandžiau naujai pamąstyti, iš pagrindų, kaip viską aprėpti ir suvesti. Gal buvo kažkiek liūdna, gal siekiau Dievo bendrystės. Naujai pagalvojau, ką mąsto Dievas, kaip įsivaizduoju? Įsivaizdavau, kaip Dievas klausia savęs, Ką kitą turėčiau veikti? ir kitus klausimus, būtent dvejones, kurias buvau ištyręs. Ir supratau, kada Dievas klausia, Kaip kitaip turėčiau elgtis? tuomet iškyla du požiūriai, sudaromos sąlygos būties klausimui, vyksta visko padalinimas į dvi dalis. Mat, vienų vienasis Dievas, kurį taip mąstau, yra kaip veidrodis, kaip tuštuma, išryškinantis mano proto ribas, mano dvasios sandarą. Taip ir pastebėjau, jog Dievas įvairiai dvejodamas iššaukia visko padalinimus:

• Ko iš tikrųjų trokštu? iššaukia nulybę, patį Dievą;
• Kaip man atrodo? iššaukia vienybę, tvarkos klausimą;
• Kaip kitaip turėčiau elgtis? iššaukia dvejybę, būties klausimą;
• Ar sudarytų skirtumą? iššaukia trejybę, dalyvavimo klausimą;
• Kas nuo manęs priklauso? iššaukia ketverybę, žinojimo klausimą;
• Ar įstengiu taip pasamprotauti? iššaukia penkerybę, sprendimo klausimą;
• Ar taip turėtų būti? iššaukia šešerybę, dorovės klausimą;
• Ar pats ką nors darau tuo klausimu? iššaukia septenerybę, laisvumo klausimą.

Padalinimai išsirikiuoja būtent ta tvarka, kurią išsirikiuoja dvejonės, tai yra, kaip išsirikiuoja dvejones atitinkančios ženklų savybės, ketverybės laipsnių poros.

Supratau jog tokiu būdu iš vienos iš keturių santvarkų (žmogaus netroškimų, Dievo troškimų, kurias paskui vadinau "pirminėmis sandaromis") pavyko išvesti vieną iš šešių likusių santvarkų (padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir pagrindimo, įvardijimo bei pasakojimo kalbos, kurias paskui vadinau "antrinėmis sandaromis"). Kaip išvesti kitas? Supratau, kad suporavau vieno laipsnio Dievą - savarankišką, trokštantį nieko - ir kito laipsnio santvarką - dvejonių, netrokštančių kažko. Vadinas, Dievo troškimas ir santvarkos netroškimai buvo skirtingų laipsnių. Galėtų būti šešios tokios poros!

Tokiomis progomis susigaudau, kokią nuostabią malonę patyriau, kad galiu išvysti tokią nepaprastą tiesą, tarsi atsivėrusį kraštovaizdį, išklojantį man žemėlapį, kokiais keliais galiu eiti, ir padrąsinantį kopti vis aukščiau. Aš tada jau nuoširdžiai šlovinu Dievą, koks jis man geras, koks jisai nuostabus ir didingas. Būna kad atsiklaupiu ir persižegnoju, nuolankus. Juk aš tikėjau, o Dievas mano tikėjima pateisino, su kaupu! Tad jį būtinai prisimenu.

Pirminės ir antrinės sandaros

Nuo to laiko, bene 2000 metais, skyriau keturias "pirmines sandaras" (santvarkas, kuriomis žmogus netrokšta nieko, kažko, betko, visko) ir šešias "antrines sandaras" (padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir trys kalbos).

Numačiau, kad Dievo įsijautimais pavyks vieningai apibrėžti visas man žinomas sandaras. Pavyks jas patikslinti, suderinti ir išvesti. Tačiau tai sekasi sunkiai, sunkiai!

Užtat galimas ryšys su dešimt Dievo įsakymų tapo aiškesnis. Juk dešimt sandarų šeimų atitinka keturis ketverybės lygmenis ir šešias jų poras. Vadinas, atitinka 4 ženklų rūšis ir 6 ženklų savybes. Manytina, jog dešimt Dievo įsakymų išsidėsto panašiai. O tai laikau kelženkliu, padrąsinančiu, jog einu teisingu keliu, jei taip reikšmingai įsipaišo tokia svarbi tikėjimo tiesa.

Įsakymai sąvokų kalba

• aš dalykas, artimas ikonas
• aš dalykas, artimas indeksas
• aš ikonas, artimas indeksas
• aš indeksas, artimas simbolis
• aš ikonas, artimas simbolis
• aš dalykas, artimas simbolis
• siela/dvasia (gera), protas/kūnas (geras - blogas), širdis/turtas (gera - bloga), valia/tikslas (gera)
• dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas

Neigiamų įsakymų ryšiai su kitomis sandaromis

• Šeši įsakymai susiję su poreikiais.
• Šeši įsakymai susiję su Jėzaus Kristaus antitezėmis.
• Ar šeši įsakymai susiję su lūkesčiais? Ar su neigiamais jausmais, neapykanta, ir t.t.?
• Šeši įsakymai susiję su aštuoniais pasirinkimais, su aštuonerybe.
• Šeši įsakymai susiję su valios išraiškomis. (Žr. brėžinį)

Minčių sodo darbo grupės

Dešimt Dievo įsakymų pavyzdžiai

• Suvokti, jog Dievas geras: ar geras, koks geras, kaip geras, kodėl geras; arba tiesiog, suvokti ar Dievas, koks Dievas, kaip Dievas, kodėl Dievas.
• Neversti suvokti, neatmesti Dievo gerumo:...

Esmė įsakymo: Mylėk savo artimą kaip save patį

Iš šito įsakymo ir jo išsaugojamos laisvės turi išplaukti antrinės sandaros. O antrines sandaras apibrėžia trokštantis Dievas netroškimų santvarkoje. Meilė reiškiasi jo troškimu. Savastis, tai trokštantįjį atitinkanti santvarka, o artimas yra kita santvarka. Tad artimą reikia mylėti ne jam atitinkančiu troškimu, o sau atitinkamu troškimu. Artimo dvejones išgyvename ne jam atitinkamu užtikrintumu, o savo savarankiškumu, pavyzdžiui. Taip atsiveria laisvė, kurią išsako padalinimai. Tai įvairumas požiūrių, ir požiūrių į požiūrius, ir požiūrių į požiūrius į požiūrius. Kaip tad santvarkas susieti su paskirais įsakymais, ko nedaryti?

Autorinių teisių algebra

John Caswell verslo lygtis

Strategija viską suvesti

Dievo požiūris

Įsivaizdavau pirmapradžio Dievo požiūrį, kaip viskas galėjo iš jo išsivesti, kokia tvarka? Mąsčiau, kaip jisai eina už savęs, ir būtent į save, ir kaip tuomi ir iškyla jo savastis. Įsivaizdavau jį svarstantį, kaip matematikos įrodyme, ar jisai būtinas? Ar jo būtų net jeigu jo nebūtų? Jeigu būtų (kaip yra su dvasia), tai būtų, bet jeigu nebūtų (kaip kad pasaulyje), tai visgi jis būtų, jis kaip nors atsirastų, matyt, mumis taptų tikras. Šitą naujai permąstydamas, supratau, jog čia iškyla dvejybė. Žinojau, jog padalinimai yra Pradžios knygoje aprašytos septynios sutvėrimo dienos. Taip ir išmąsčiau veiksmą +1, kaip jį Dievas išgyvena, kaip vis prisideda Dievo požiūris, padalinimas juo pasipildo. Tai labai prasmingai apibrėžė šv.Trejybę ir leido man suvokti skirtumą tarp to kaip aš išgyvenu padalinimus ir kaip Dievas juos išgyvena. Tačiau manęs netenkino šitas veiksmas +1 nes jau pradėjau suprasti, jog jis savęs nepaaiškina, nė kuo jisai pirmesnis už veiksmus +2 ir +3, neišveda kitų sandarų, neįvaldo visumos ir neatskleidžia Dievo gaivališkumo. Gal svarbiausia, man nebuvo aišku, kas yra požiūris ir kaip jisai apibrėžiamas, o atsakymo iš veiksmo +1 nesulaukiau.

Bendra santvarka

Ilgai ir sunkiai ieškojau bendros aštuonlypės santvarkos, apibendrinančios keturias santvarkas. Supratau, kad ta bendra sandara turėtų susidaryti iš savistovio, žmoniško trejybės rato (tikiu, nusistatau, vykdau), ir iš trejopų ryšių su Dievu už mūsų (buvimas, veikimas mąstymas), kaip kad Tėve mūsų ar apskritai aštuongubyje kelyje. Tačiau Dievas (ar nulis) kiekvienu atveju kitoks, besireiškiantis jokiu, vienu, dviem ar trim nariais, požiūriais. Man tuo tarpu nepavyko tiksliai ir įtikinančiai nustatyti šių santvarkų raišką. Tačiau supratau laipsnyno svarbą. Supratau taip pat, kad apibendrinant, gali atkristi pirmasis (nulinis) ir paskutinis (septintas) požiūriai, kaip Dievo ir gerumo išraiškos, kurios sandaros nariais "įsikūnija" tik sandarą išreiškiant viena iš santvarkų.

Vėlgi, kiekviena santvarka veikia kaip sandarų šeima. Dvejonės atsiliepia abejonėms. Jausminiai atsiliepimai atliepia lūkesčius, o į jausmus galim atsakyti veiklos būdais. Sunku susigaudyti, kurios sandaros yra esminės, kurias reikėtų lyginti, ieškant bendro prado. Užtat laipsnynai buvo panašūs, nors jų žinojau tiktai tris. Visgi, pradėjau manyti, kad gali būti visa apimanti sandara, man kol kas nežinoma, susidaranti iš 4 laipsnynų, tad turinčią 4 x 6 narius.

Visaregis

Man rūpėjo išrasti tą išeities tašką iš kurio išplaukia Dievo požiūris. Tai labai sunku kadangi tai turėtų būti pirma bet kokios sandaros, bet kokių tų priemonių, kuriomis jas apibrėžiame. Aš neįstengdavau tai kaip nors rašyti, tiesiog nesusigaudydavo, nuo ko pradėti ir kurios krypties laikytis betvarkant minčių tankumynę.

Kartais prisimindavau savo sandorą su Dievu, kad jame kaip ir glūdi visa kas prasminga. Visa glūdi net ir pačiame mano siekyje, kurį vaikystėje vardydavau "viską žinoti", o jau suaugęs iškėliau ir tų žinių prasmingą taikymą, kurį buvau numatęs, kad mano siekis neišsigimtų, tad sakau "viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti". Pagalvojau, gal tai ir yra paties Dievo tikslas, ar tiesiog jo požiūris.

Šiame požiūryje ("Aš trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti") labai ryškus manasis "aš", ar Dievo "aš". Ir pastebėjau, kad jame glūdi esminiai padalinimai:

• vienybė: "Aš"
• dvejybė: žinoti ir taikyti
• trejybė: trokšti (troškiantis, troškiamas, troškimas)
• ketverybė: "ir"

Ketverybės ieškojau ir pamaniau, kad tą "ir" galima, tiesiog būtina ketveriopai suprasti, nes junginys turi galioti skirtingose plotmėse: už santvarkos, santvarkoje, išeinant už jos ir susivedant į ją. Šias plotmes siejau su apimtimis: viskas, betkas, kažkas, niekas. Jos taip pat ir išreiškia keturis lygmenis, tad visa susiveda.

Tokiu būdu gavosi 1 x 2 x 3 x 4 = 24 galimybės. Laipsnyną galima suprasti kaip 2 x 3, tad gavosi 4 laipsnynai, kurių ir norėjosi.

Iš laipsnyno žinojau, kad dvejybę galiu suprasti kaip požiūrį santvarkoje ir požiūrį iš už santvarkos. Aplamai, vyksta atsiplėšimas. Dievas atsiplėšia nuo savęs. Tai ir yra požiūris. Jis apima 24 žvilgsnius ar rūpesčius.

Nustatant kurią nors iš 4 plotmių gaunam santvarką, tačiau tenka papildomai išsakyti nulinį (Dievo) ir septintą (gerumo) požiūrius.

Visaregis man tiko, bent iš dalies, kaip sprendimas, nes jisai jautėsi ir visuminis, ir sutelktas, ir išsakytas. Gali būti, kad jame išdėstyta, išsakyta visa kas tik reikalinga apibrėžti požiūrį. Visa tai prieinama iš vieno taško, iš Dievo požiūrio, kurį tačiau galima sutelkti įvairiose plotmėse. Dievas visaregiu reiškiasi ne pažingsniui, ne kažkokiu beatsiskleidžiančiu užtaisu, o vienu ypu, visas iš karto, lygiaverčiai. Užtat iš jo gali atskilti įvairiausi daliniai požiūriai bei jųjų sandaros.

Visaregis tuo tarpu man tebuvo teorinis išmislas, tiesiog visas sandaras suvedantis, nesusijęs su mūsų gyvenimo reiškiniais. Man tas gyvenimiškas turinys paprastai būna itin svarbus, kad neprisigalvočiau nebūtų dalykų. Tačiau šiuo atveju galvoju, galima tokių reiškinių nesitikėti, nes ši sandara žmogui per daug plati. Vėliau, kada rinkau ir rūšiavau išsiaiškinimo būdus, kaip ką esu išsiaiškinęs, visi būdai įtikinančiai susivedė į "žinojimo rūmus", susidedančius iš 24 menių. Tokius rūmus galima išvesti bet kuriam mokslui, dalykui, pasaulėžiūrai ar netgi asmeniui, išsakyti kaip jis įvairiausiai išsiaiškina. Manau, visaregis gali ir turi būti kaip nors su tai tampriai susijęs, nors jisai daug simetriškesnis. Visaregis turbūt yra Dievo žinojimo rūmai persmelkiantys kiekvieno iš mūsų žinojimo rūmus.

Asmenys

Išmąsčius visaregį padidėjo viltys visas sandaras suvesti. Mat, jau aiškėjo keturi sandarų lygmenys: Dievas, visaregis, pirminės sandaros (santvarkos) ir antrinės sandaros (sandaros bei kalbos). Taip pat išryškėjo jog lygmenys skiriasi asmenimis, tai yra, visaregis išgyvenamas "manimi", tuo tarpu santvarkos išgyvenamos "tavimi". Supratau, kad antrinės sandaros suvoktinos, kaip išgyvenamos trečiuoju asmeniu, kitu. O patį Dievą galime suvokti kaip nulinį asmenį. Tad yra keturi asmenys - Dievas, aš, tu, kitas - kuriais išgyvename visas sandaras, ir kuriais išsiskiria pagrindinės sandarų rūšys.

Dievas išeina už savęs į Mane, kuris tačiau viską regi priešingai, visaregiu. Abu sutampa Tavimi, santvarkomis. Atskyrus Dievą ir Mane, jų tarpe iškyla Kitas, kuriuo visi galim būti viena, pradais ir kalbomis.

Išsiskyrimai ir Atskyrimai

Taip pat naujai suvokiau svarbą Dievo išėjimo už savęs, jo "atsiplėšimo" nuo savęs ir tuo pačiu susitelkimo į save, į savo požiūrį, į kurį viskas susiveda, tarsi į "mane". Dievui šiaip nereikia savasties ir jos kaip ir neturi kol jos neprireikia, o prireikia būtent tada kada jisai išeina už savęs, kuriuo atveju jis įeina būtent į save.

Visaregį supratau kaip išsakantį išsiskyrimus - vieneriopą, dvejopą, trejopą, ketveriopą - ir iš jų daugyba susidarantį. Juos supratau kaip žyminčius slenksčius, Dievui išeinant už savęs.

Pastebėjau, kad "pirminėmis" sandaromis tarsi (trokštantis) Dievas išgyvena mūsų (netrokštančiųjų) požiūrį. Tuo tarpu "antrinėmis" sandaromis mes išgyvename kito požiūrį.

Padalinimai aštuongubiame kelyje

Ženklų savybės atitinka padalinimams nuo vienybės iki šešerybės. Reikėtų palyginti šį atitikimą su Dievo išgyvenamų dvejonių atitikimą padalinimais, kaip jie susiję?

Padalinimai išsidėsto aštuongubiu keliu. Nulybė sietina su Dievu ir septynerybė su gerumu. Koks padalinimų vaidmuo?

Asmens lygtis

Asmens lygtį išvedžiau iš šv.Jono evangelijos. Ją tada supratau kaip gyvenimo lygtį. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas tai gyvenimo suvokimas, užtat, atskyrimas Dievo ir gerumo. Dievas strimagalvis, o žmogumi suvokia.

Tuo tarpu bandžiau susigaudyti atvaizduose. Dievas trokšta nieko, kažko, betko, visko - jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Tai yra tarsi Dievo atvaizdai. Betgi Dievą taip pat suvokiame nulybe, kurios atvaizdai yra tiesumas, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas. Kaip šių atvaizdų rinkiniai susiję? Taip pat stengdavausi ko mažiau remtis Dievu, ko daugiau apsieiti be jo. Tad rašydavau ne Dievas, o viskas trokšta, nes Dievo ir visko per daug neskyriau. Bet ši smulkmena tapo svarbi, esminė. Tad kaip iš tikrųjų? Taip po truputį išnarpliojau, kad Dievas yra dvasia, o viskas yra sandara. Dievas, tai visko dvasia, o viskas, tai Dievo sandara. Atvaizdai atvaizduoja sandarą. Tad troškimai yra visko atvaizdai.

O berods benagrinėdamas šešias valios išraiškas iškilo mintis, kad tai yra atvaizdai ir valia yra jų vieningumas. Taip po truputį išnarpliojau asmens lygties vaizdavimą įvairiais lygmenimis, jog yra dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas. Pavyzdžiui, meilė yra Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, tai yra, visko atvaizdų vieningumas, tai yra, troškimų vieningumas.

Tad asmens lygtis išsakytina keturiais lygmenimis. Mane paskatino ir tai, kad keturi visko atvaizdai ir du laisvumo atvaizdai yra, kartu paėmus, visi atvaizdai, bet kieno? O viskas ir laisvumas yra, kiek supratau, betkas - viskui išeinant už savęs. Laisvumas gi yra išėjimo už savęs sąlyga.

Suvedimas

Viską suvesti galiausiai pavyko mąstant sandaromis labai abstrakčiai. Mąsčiau Dievo ir visko (kaip ne Dievo) skirtumą (tarsi semantikos ir sintaksės), Dievo išraišką nuline (ar niekine) veikla, priešingą visko veikla - jų išsakymas nulybės ir vienybės atvaizdais, vis kažkurios vienybės atvaizdo paneigimas, apimties siaurėjimas. Galiausiai bandžiau paneigti, kad viskas yra būtina sąvoka. Bet viską suvedant supratau, kad teisingiau ir vaisingiau yra išvesti, jog Dievas nebūtinas. Juk jis privalo būti tiek būtinas, tiek nebūtinas!

Žvilgsniai pirmyn ir atgal

Mąsčiau skirtumą tarp gyvenimo (Dievo ir gerumo vienumą) ir amžino gyvenimo (Dievo ir gerumo atskyrimą). Įsijaučiau, kuo šie požiūriai skiriasi, kokia jų esmė. Supratau, jog primesti Dievui gerumą, tuo pačiu, primesti gyvenimui teisingumą, tai labai varžytų, kokius reiškinius ir ypač skaudulius, nuoskaudas, skriaudas pripažįstame, kokius jų sprendimus, kartais visai netikėtus, atpažįstame. Toks požiūris ko toliau, to labiau mus varžytų, nieko naujo neatvertų, o tik esamą išrištų, kol galiausiai nebeliktų ką išrišti, liktų niekas, sulauktumėme pabaigos, vadinas, mirties. O amžinas gyvenimas, priešingai, atviras visoms neteisybėms, abejonėms, priekaištams, mus daro vis jautresniais, akylesniais, mus įtraukia ir į visako sprendimą, taip kad vis didėja iššūkiai, vis platėja akiračiai, ratai žmonių ir aplinkybių, kuriuos turėtumėme paveikti. Vis nusistumia galutinis įrodymas, kad Dievas yra iš tiesų geras, tačiau jisai ir jo gerumas gyvai, amžinai atsiskleidžia, vis įtraukiant ir mus, vis lavinant ir brandinant tiek mus, tiek patį Dievą, taip kad amžinai mokomės, ugdomės, gyvename jau čia ir dabar. Supratau, gyvenimas ir amžinas gyvenimas stebi tuos pačius reiškinius, tik iš skirtingų pusių. Įsivaizdavau, Dievas atsiskleidžia, ir kas žiūri jo požiūriu, tas regi amžiną gyvenimą be galo atsiskleidžiantį. O kas atsigręžtų, tas matytų tik baigtinį kelią kuriuo jau nueita, tas netrukus grįžtų prie ištakų, kur viskas ir išsibaigtų. Šis atbulas žvilgsnis man primena žmogaus požiūrį. Tad šiuos požiūrius, Dievo ir žmogaus, įsivaizduoju, kaip žiūrėjimą pirmyn ir atgal. Amžinas gyvenimas, tai žiūrėjimas pirmyn, kartu su Dievu, o gyvenimas, tai žiūrėjimas atgal, į Dievą, užtat į ištakas, tad ir į mirtį, juk toks požiūris išsiriša, išsibaigia. Šie du požiūriai tai yra, atitinkamai, klausimas (didėjantis laisvumas) ir atsakymas (mažėjantis laisvumas). Šias dvi kryptis išsako penkerybė: žiūrint atgal, kiekviena pasekmė turi savo priežastį, o žiūrint pirmyn, yra priežasčių, kurios savo pasekmių dar neturėjo.

Ne-Dievas

Dievo būtinumas reiškiasi esmine jo savybe, kad Dievas yra vienų vienas. Vadinas, be Dievo nieko kito nėra. Norint ištirti, ar Dievas tikrai būtinas, tenka paneigti jo būtinumą, prileisti, kad jisai nebūtinas. O tai įmanoma tiktai viską apverčiant aukštyn kojom ir tvirtinant jog vienų vienumas yra Dievas. Taip tvirtina Dievo savastis, jo sandara, būtent viskas. Šia prasme, Viskas yra ne-Dievas.

Asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) išsako Dievo požiūrį, o apimtys (Viskas, Betkas, Kažkas, Niekas) atitinkamai išsako ne-Dievo požiūrį. Juos sieja sandaros (Viskas, Visaregis, Santvarkos, Sandaros). Apimtyse Dievo nėra, bet jis iškyla, užtat apimtys skiria Dievą esantį pirm ir už santvarkos ir Dievą po santvarkos, viduj jos. Apimtis tad yra Dievo neigimas, taip kad Laisvumas yra Dievo teigimas. Užtat visi atvaizdai arba teigia, arba neigia Dievą.

Gairių kalba

Iš mūsų laikų mąstytojų, man asmeniškai svarbiausias yra architektas Kristupas Aleksandras (Christopher Alexander). Jo knyga "The Timeless Way of Building" (Amžinas statybos menas) man prilygsta Platono "Valstybei" ir Kanto "Grynojo proto kritikai", nusileidžia tik Jėzui Kristui ir jo "Pamokslui nuo kalno". Aleksandras klausia, Kodėl vieni pastatai yra gyvi, o kiti ne? Jam ypač rūpi, kodėl seni trobesiai, "mėgėjų" pastatyti, kaip taisyklė būna visai jaukūs, šilti, žmoniški, įkvėpiantys, tuo tarpu "profesionalų" suprojektuoti pastatai paprastai atšiaurūs, šalti, nežmoniški, slegiantys.

Aleksandras pastebėjo, jog mūsų laikais pastatai statomi pagal smulkmeniškus brėžinius, architektams dažnai net nesusipažinus su numatyto pastato aplinka. Šitaip statyti spaudžia rinka, reikalaujanti ko daugiau erdvės ko pigesnia kaina, taip pat stumianti architektus pasireikšti ko išskirtiniau, nesiskaitant su tuo kas vietai iš tiesų būdinga. Ogi nuo seno pastatai yra statomi "pagal akį", laikantis nusistovėjusių gairių, pagal kurias statybos klausimai sprendžiami vietoje, vis atsižvelgiant į tai, kas jau padaryta, ir vis naujai vertinant santykį su aplinka, statybą tinkinant atitinkamai. Iš pradžių išsisprendžia svarbiausi klausimai, kaip antai, kur namas turėtų stovėti, kokie mastai labiausiai tiktų, kurioje pusėje turėtų būti įėjimas ir t.t. Bestatant sprendžiasi vis nauji klausimai, kaip išdėstyti kambarius, kur prakirsti langus, kad šviesa kristų iš dviejų pusių, jei tik įmanoma, ir aplamai, kaip patobulinti, kad būtų ko jaukiau, ko geriau gyventi. Kiekvieną klausimą išsprendžia gairė ("rule of thumb") kuri pritaikoma ne iš anksto, o vietoje, išjaučiant, koks sprendimas iš tiesų labiausiai tiktų, koks labiausiai paveiktų visumą, jos gyvumą, jos dvasią. Aleksandras moko kaip įžvelgti, išsakyti ir sąmoningai taikyti šių gairių rinkinius, "gairių kalbą" ("pattern language").

Kiekviena gairė, kiekvienas sprendimas, kiekvienas derinys suveda pasikartojančią veiklą su ją palaikančia sandara. Pavyzdžiui, jeigu indus plausiu tik vieną kartą, tai nelabai svarbu, kaip to imsiuosi. Tačiau jeigu tai darysiu kasdien, tada ši veikla išsauks ją palaikančią sandarą. Viršuj atsiras švarus vanduo, o nešvarus atsiras apačioj. Parankiui atsiras muilas ir vieta, kur padžiauti indus, gal ir prasikirs langas, kad būtų maloniau dirbti. Veikla iššaukia sandarą.

O sandara nukreipia veiklą. Vieną pusmetį nuomavau kambarėlį Visalia, Kalifornijos derlingajame slėnyje, pas vieną jaunuolį, Miguel. Mūsų namai buvo lyg ir pavojingesnėje miesto dalyje, tad virš priekinių durų buvo užsidėję geležines duris. Užtat prireikėjo trijų raktų pro jas įeiti. Ir kas atsitiko? Šoninės durys tapo priekinėmis durimis. Šalia jų statė gėlių vazonas, ten vis pašluodavo, išaugo tvora. O priekinės durys apaugo voratinkliais, pradėjo byrėti dažai ir tinkas, ir niekas nesirūpino. Tai pavyzdys, kaip sandara nukreipia veiklą, lemia gyvybę ir negyvybę.

Veiksmas +2 sieja veiklą ir sandarą.

Niekinė veikla

Niekinė veikla yra ta veikla santvarkoje kuri nieko neveikia, kuri jokių prielaidų nedaro, užtat šia veikla santvarkoje veikia kas yra už santvarkos, kas jos nepaiso, kas yra dvasia. Dievas iškyla būtent niekine veikla, priklausomai nuo apimties: visakame, prasme; betkame, pastovumu; kažkame, betarpiškumu; niekame, tiesa. Jis iškyla atitinkamai, kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas. Jis ja išeina už savęs ir atsiranda santvarkoje.

Aplamai, kiekvienoje santvarkoje galime bandyti įvardinti tai, kas neįvardinta. Pavyzdžiui, dirbant su skaičiais gali būti naudinga įvardinti nulį, nors juo niekas ir neskaičuojama. Rašant arba perrašant savo mintis, galima įvardinti tuščią lapą kaip tuščią. Visada santvarkoje bus tai, kas neišsakyta. Kartais paklausiu savo mokinių, kiek yra 10+4? Ir kai jie atsako 14, tada pamokau, ne! 10+4 = 2 Ir jų paklausiu kodėl taip yra? Tada paaiškinu, jog turiu mintyje laikrodį, taip kad prie dešimtos valandos pridėjus keturias valandas gaunasi antra valanda. Aišku, jie šito negalėjo žinoti. Užtat šis pavyzdys pamoko jog mes niekad negalim viską išrašyti, kas žinotina, ir kad turim viltis, jog būsim suprasti, gal tik su laiku, bebendraujant.

Veiksmas +2 parodo, kad pirm visko yra betkas; pirm betko yra kažkas; pirm kažko yra niekas; pirm nieko yra... ? Ir savybės vystosi, kaupiasi atitinkamai: būtina sąvoka (niekas); be vidinės sandaros (kažkas); paprasčiausias algoritmas, priimantis visa ką (betkas); be išorinės aplinkos (viskas). Tad jeigu pradėti nuo būtinumo, tai iš nieko išsivysto viskas. O kaip atsiranda nebūtinumas?

Kaip gali sutapti Dievo ir Mano požiūriai, jei žiūrime priešingomis kryptimis?

Pasirinkti save ar Dievą, tai rinktis gyvenimą ar amžiną gyvenimą.

Sandarų išgavimas veiksmu +2

Dievas veikia išeidamas už savęs į save, iškildamas ten kur jo nėra. Ne-Dievas yra ta apimtis už Dievo, kurioje Dievo nebuvo, kurioje visgi Dievas iškyla. Užtat Dievo veiklą Ne-Dievas išsako sandara. Dievas žiūri pirmyn, o Ne-Dievas žiūri atgal. Dievas yra vienų vienas, o ne-Dievas išsako, jog vienų vienumas (Viskas) yra Dievas. Ne-Dievas tai yra, pirmiausiai, viskas.

Dievo požiūriu, Dievas apimtyje, tai yra, už savęs, iškyla niekine veikla. Pirmoji apimtis yra viskas, tad Dievo išėjimas už savęs yra, pirmiausiai, jo prasmingumas, jo neaprėpiamumas, jo atsiradimas ten kur jo nebuvo, visakame. Prasmingumas, tai nulybės atvaizdas. Ne-Dievo požiūriu, ši niekinė veikla apverčiama. Įsivaizduojama, kad Dievas jau yra atsiradęs iš už ten, bet mąstoma atvirkščiai, kad nėra kaip jo aprėpti, juk jo yra už ten, kas "ten" bebūtų. Dievo-nulybės atžvilgiu, tas "ten" tai Dievo "savastis", o visko-vienybės atžvilgiu, tas "ten" tai yra "išorinis kontekstas". Tad ši savybė išreiškiama, išverčiama visko savybe, jog Dievas (iškilęs visakame) neturi išorinio konteksto. Ir Viskas sulyginamas su šiuo Dievu, tad tai yra Visko savybė. Toliau, Dievas visakame yra atskiriamas nuo Dievo "iš už ten", kaip dar neišėjęs (priešinga kryptimi) už savęs. Veiksmą išreiškus sandara, galima atskirti asmenį - Dievą sandaroje, prieš tvirtinimą ir Dievą už sandaros, po tvirtinimo - kurį asmuo pasirenka vietoj savęs. Užtat galima asmenį atskirti, koks jis (Dievas) buvo dar neįveikus šios kliūties. Tas asmuo, tai Aš. Nesu viskas, juk turiu išorinį kontekstą. Tad esu betkas...

Tačiau ... tokiu būdu išskiriamas asmuo .... ir Dievas naujai randamas jame...

Asmuo yra Dievas iškilsiantis apimtyje, kuris tos apimties, tos savasties gali rinktis, ar laikytis tos apimties ir prisirišti prie savęs, ar būti viena su Dievu už apimties.

• Dievo savastis, tai viskas
• Dievas iškyla už savęs, visakame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - prasmingumu
• niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - viskas neturi išorinio konteksto
• išorinis kontekstas pritaikytas Dievui (atvirkščiai) atskiria Mane, iškilusį visakame, nuo pirmapradžio Dievo. Galiu būti viskas (rinkdamas Dievą) arba betkas (rinkdamas save).
• rinkdamas nesu Dievas (esantis už manęs), o savo ruožtu, turiu išorinę aplinką, esu betkame, tai mano savastis
• Aš esu betkame, kaip toks, esu už Dievo, aplinką išsakančiame visaregyje, išskyrimais
• Dievas iškyla už savęs, betkame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - pastovumu - nežiūrint ar Aš renku Dievą ar save - užtat Dievas iškyla Tavimi, Dievas ir Aš sutampame Tavimi, kažkuriame išsiskyrime, kažkurioje apimtyje, esi mūsų ryšys
• Užtat Tu esi betkas, tas betkas apibrėžiamas ne Manimi, o Tavimi, "kažkur" tarp Dievo ir Manęs, jo pastovumo - juk jis pastovus, tad Tu (mano Savasties asmuo) gali būti bet kur tarp Dievo ir Manęs
• niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - betkas priima visa ką, tai yra, betką, vis kažką
• tas Kažkas, ką tu priimi, yra Tavo savastis - tu gali sietis su Dievu (Manimi, betkuo) arba su savimi, su kažkuo
• betko priėmimas atskiria Tave, susitelkusį kažkame, nuo tolydumo tarp Manęs ir Dievo, nes Tavimi priimame kažką kas sieja Dievą ir Mane, būtent "kažkur" - kažkurioje apibrėžtoje apimtyje - tarp manęs ir Dievo
• taip apibrėžtas Tu nesi nė Dievas, nė Aš, esi priėmęs ne betką, o tik kai ką, esi kažkame
• Tu esi kažkame, kaip toks, esi už Dievo, santvarkoje, atskyrimais, su Dievu nevisada turintis ryšį, svyruojantis tarp įsikimbimo į Dievą kažkame ir Dievo ieškojimo už jo, betkame.
• Dievas iškyla už savęs, kažkame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - betarpiškumu - Dievas numato Tave kaip savistovią galimybę tarp Dievo už tavęs ir Dievo tavyje, betarpiškai susijusius.
• niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - kažkas yra sąvoka, neturi vidinės sandaros, yra esmė, nepriklausoma nuo Dievo ir Manęs
• kažko nepriklausomumas atskiria Kitą, iškilusį kažkame, nuo pirmapradžio Dievo, jame ir už jo, kuris lieka dvasia
• taip apibrėžtas Kitas nėra Dievas, gyvena sandarose, jį apibrėžiančiose, tad yra niekame - Kito savastis yra niekas, jis gali rinktis Dievą-Mane-Tave, kažką arba save, nieką.
• Kitas yra niekame, kaip toks, yra už Dievo, praduose ir kalbose, laisvas nuo Dievo ir Manęs, nuo Dievo už jo ir savo gelmėse.
• Dievas iškyla už savęs, niekame, niekine veikla, nulybės atvaizdu - tiesa - išsisakanti sandaromis, jų kalba
• niekinei veiklai atitinka visuminė sandara - niekas yra būtina sąvoka
• nieko būtinumas atskiria Visus, mūsų vieningumą, iškilusį niekame, sandarų kalbos būtinoje sąvokoje, nuo pirmapradžio Dievo
• taip apibrėžti Visi nėra Dievas, yra nebūtina sąvoka
• mumis Visais, taip išskaidytais, nesusikalbančiais, tad ir Dievas nebūtinas, ir mes tuo pačiu

Kaip šie visko savybių paneigimai susiję su aplinkybėmis, atvaizdais, padalinimais?

Savastį išsako laipsnyno linksniai, pradedant vardininku, baigiant vietininku (apimtimi).

Trys veiksmai +1, +2, +3

Dievo veiklą, jo išėjimą už savęs į save, galima išreikšti jokiu požiūriu +0, vienu požiūriu +1, dviem požiūriais +2 ar trim požiūriais +3.

Manau, visko išvedimas ir suvedimas išsakomas trejopai, trimis veiksmais: +1, +2, +3, trimis kalbomis, užtat neturėdami pagrindo manyti kitaip, galim tik pritarti, ar tiesiog nepaprieštarauti, jog jį išsako veiksmas +0, jokio požiūrio nepridedantis, kuris tad mums prieinamas tik vaizduotės išjungimu, ką ir reiškia paklusimas, tikėjimas ir rūpėjimas. Visai panašiai, vystant geros valios pratimus, visur sutampa trys patikrinimai, kuri tiesa kyla iš širdies, kuri iš pasaulio, užtat pripažįstame ketvirtą patikrinimą, patį gyvenimiškiausią, jog klysta (ar klydo) tas, kuris jaudinasi.

Veiksmai išsako, kiek požiūrių tenka pridėti vystant visumą, vadinas, kokiu skaičiumi požiūrių suvokiame ne-Dievą. Vienu požiūriu +1 įsivaizduojame, kaip sutveriamas pasaulis, kaip jisai praturtėja padalinimais, kaip Dievas vis išeina už savęs, tai Aš. Šiuo veiksmu išdėstomos visos prielaidos, tai pradžiamokslis.

Dviem požiūriais +2 įsivaizduojame, kaip susikalba Dievas ir ne-Dievas, tai Tu. Šiuo veiksmu apibrėžiamos visos sandaros ir kalbos.

Trimis požiūriais +3 turėtumėme įsivaizduoti, kaip sąmoningėjame besirūpindami Kitu, būdami vieni su juo. Tai turėtų būti Dievo iššaukimas bet kokiose sąlygose, kas yra šviesuolių bendrystės esmė. Pradedant bet kokia sąvoka, bet kokia veikla, tikiu, galime išvystyti Dievo reikšmę ir manau, būtinai ją išvysime, jei tik esame sąžiningi.

Veiksmas +1 išsako suprantančio Dievo požiūrį, kaip jis išeina už savęs. Veiksmas +2 išsako susigaudančio Dievo požiūrį, kaip jis iškyla ten kur jo nėra. Veiksmas +3 turėtų išsakyti suvokto Dievo požiūrį, kaip sutampa suvokiantis Dievas ir susivokiantis Dievas nes jie suvokia tą patį. Jis turėtų išsakyti kaip Dievo sąvoka mums tampa esminga, kaip įvairiai ja su Dievu bendraujame. Tokiu būdu trys veiksmai išsako šv.Trejybę, sąmoningą Dievo sąvokos išgyvenimą, jo paties įsisąmonijimą.

Veiksmas +2 išsako nebūtinumą, tuo tarpu veiksmas +3 išsako būtinumą.

Veiksmas +2 išsako, kaip Dievas pasišalina sandara ir atsiranda veikla.

Veiksmas +3 turėtų išsakyti, kaip Dievas (Tėvas) ir gerumas (Sūnus) yra tas pats, nes supranta tą patį (Dvasią). Dievas nebūtinai geras, bet gerumas tai yra iš Dievo. Veiksmas +3 išsako, kaip Dievo ir pasiklydusio vaiko požiūriai sutampa. Požiūrių grandinė. Atitinkami suvokimo lygmenys, kaip jie išauga. Kiek tai prasminga, ką buvau išmąstęs? Veiksmas +3 turėtų sujungti veiksmus +1 ir +2, išreikšti, kad jie bendrai suvokti, kaip kad šventoji Dvasia.

Šie trys veiksmai, manau, susiję su savęs supratimu, su bendru supratimu ir su susikalbėjimu (self-understanding, shared understanding, good understanding). Jie susiveda pasiklydusio vaiko mąstymu. Užtat mes ir Dievas galime sutapti veiksmu +0. Manau, tai išgyvename rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

Nesuvokiantis Dievas veikia keturiais atvaizdais (nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę), o suvokiantis Dievas veikia dviem atvaizdais (ketverybę, penkerybę, šešerybę, septynerybę). Suvokimo sąlygas išsako ketverybė ir jinai glūdi pastariuosiuose padalinimuose.