Meilės mokslas, Sąvokynas, Suvestinė, Gvildenu, Apžvalga, Apytakos, Netroškimai
Naujai bandau išmąstyti ir išsakyti kaip viskas išsivysto iš neapibrėžtumo.
Dieviško suvokimo ir žmogiškos vaizduotės akistata prie meno vartų
| 发展 | Fāzhǎn |
Dievas ir žmogus
- Koks gyvasis santykis tarp Dievo ir žmogaus?
- Kaip Dievas ir žmogus susiveda?
- Kaip žmogus išplečia Dievą?
- Kaip susiję keturi netroškimai ir keturi mokslai?
- Kaip keturi mokslai išsako keturis troškimus?
- Kaip Dievo troškimas ir žmogaus suvokimas (ar žinojimas) vienas kitą papildo?
- Ar troškimo ir suvokimo (žinojimo) vienas kito papildymas išreiškia jin ir jang, pasąmonę ir sąmonę?
- Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip padalinimų ratą?
- Kaip apsisuka ketverybė?
- Kaip sudalyvauja netroškimai?
- Kaip tai atrodo iš įvairių asmenų apimčių?
- Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip ketverybės poslinkių apvertimą ir gyvenimo prasmės ketverybės poslinkių apvertimą?
Žmogus link Dievo
- Kaip netroškimai išsako žmogaus suvokimus?
- Kaip žmogus aštuongubu keliu atsisako savo kertinės vertybės?
- Kaip šešios atjautos ir jų tarpe trys kalbos sieja Dievo asmenis ir žmogaus suvokimus?
- Ar kiekvienas netroškimas išsako atitinkamos apytakos santvarką? Ar apytakos santvarkos sustato laipsnynus?
Meilės mokslo santvarka
Meilės mokslas viską apžvelgia
- Meilės mokslas yra rėmai Dievo ir žmogaus tyrimų išsivystymui.
- Meilės mokslas apžvelgia visas apytakas, kartu į save, per Neįsivaizduojamumą.
- Meilės mokslas išsako kaip Kitas įsipaišo į Mus.
Tiesos raiškos, vienumo raiškos
- Meilės moksle tiesa yra atsakymai, vienumas yra klausimai.
Du sparnai
- Ketverybė ir gyvybės lygtis sudaro du meilės mokslo sparnus, kuriais jinai grindžia santvarką.
- Meilės moksle, prieš santvarkos atsiradimą, galėtų būti požiūrių apimtys tiesos atžvilgiu, taip pat požiūrių grandinę bei žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Taip meilės mokslas apimtų viską. Žmogus ir Dievas būtų pasąmonė ir sąmonė.
Santvarka
- Dievo išėjimas už savęs požiūrių grandine išsako keturis lygmenis: Neapibrėžtumas, Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas, Neįsivaizduojamumas
- Žmogaus išėjimas už savęs žmogaus ir Dievo požiūrių grandine vyksta šešeriopai, esamų pakopų poromis, Dievui priešinga kryptimi, link jo.
Galas
- Meilė yra tai, kas išplaukia iš šešių porų bendrumo.
Dievo požiūriu: Žmogaus aplinkybių sustatymas apytakomis
- Dievas išeina už savęs vis tolyn požiūriais, požiūrių grandine, gyvena asmenimis.
- Ketverybė susidaro iš keturių lygmenų, kuriais Dievas išeina už savęs, tai yra ketverybė. Ir ja Dievas vėlgi žmogumi užsiskleidžia.
Dievas išsiplėtoja apytakomis
- 4 apytakos išsako Dievo išsiplėtojimus, pažinovu ryšium su Dievu. Prasideda Dievo kampu (Dievo šokiu) ir baigiasi šalutiniu pažinovo Kito kampu (meilės mokslu), kaip Kitas įsijungia į Dievą, jo karalystę.
- Apytakos (mokslai) nusako santvarkos išsiplėtojimą, jų pažinovo pagrindimą.
- Kiekvienas mokslas išsako visumą asmens (Dievo, Mano, Tavo arba Kito) atžvilgiu, jo reikalų apimtimi. Plačiausia, visko apimtis, meilė mokslu supa Kitą, kuriam Dievas yra tolimas. Būtent iš to tolimo žvilgsnio Dievas (meilė) plėtojasi kaip Neapibrėžtumas, iš kurio išplaukia Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas ir galiausiai, Neįsivaizduojamumas. Juk visa tai išsakyta ryšium su Kitu. Tuo tarpu Dievo šokiu tėra neišsakytas Dievas, iš kurio viskas išplaukia, iš jo siauriausios apimties, iš nieko.
- Mokslus - apytakas - reikėtų suprasti plačiau, esmingiau, ne Dievo, o dvasios pagrindu. Tuomet meilės mokslas tampa vieningumo mokslu. O troškimų mokslas (žinojimo rūmai) tampa atvaizdų mokslu, tad pažinovo mokslu.
- Išgyvenimo apytakoje Dievas plėtojasi kaip viskas, o žinojimo rūmuose kaip (žinojimo) troškimas.
Keturi mokslai
- Paaiškina, kaip Dievas tampa žmogumi, kaip iš Dievo iškyla žmogus, kaip Dievas gyvena žmogumi. Pirmiausiai, Dievo šokis, toliau, kaip išgyvenimo apytaka išgyvenamas žmoniškumas. Žinojimo rūmai, kaip atvaizdai, išsako kaip žmogus įvairiausiai reiškiasi, kaip pažinovas. Galiausiai meilės mokslas, vienumo mokslas išsako kertines vertybes (kaip vienumas reiškiasi mumis) ir santykius su tiesa, kaip atsiranda žmogus kaip taškas tiesos kraštovaizdyje.
- Kaip žmogus gyvena kertine vertybe (meilės atspindžiu) nebūdamas Dievas bet turėdamas ryšį su jį mylinčiu Dievu.
- Kertinė vertybė susijusi su žmogaus kertiniu išsiaiškinimo būdu.
Dievas pirmyn, žmogus atgal
- Dievas požiūrių grandine išsiskleidžia ir atveria tašką Kitam. O toliau Kitas išsiskleidžia suvyniodamas Dievą. (Savo kalbos kūrybos pasirinkimais.)
- Ketverybė išplaukia iš Dievo požiūrių grandinės, o gyvenimo lygtis išplaukia iš žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės. Žmogus ir Dievas išplaukia iš neapibrėžtumo.
- Santvarkoje yra keturi lygmenys viena kryptimi, o priešinga kryptimi yra lygmenų poros - valios išraiškos. Plėtojasi skirtingomis kryptimis. Pagrindinis vaidmuo grįžtant atgal yra lygmenų poromis, visomis valios išraiškomis, visapusiškai. Priešingos kryptys yra grindžiamos prieš santvarkos atsiradimą tomis grandinėmis.
- Požiūrio grandinė išsako Dievo keturis lygmenis viena kryptimi, o žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė grindžia suvokimo lygmenis, jų šešios poros išsako priešingą kryptį. Kartu 4+6 apibrėžia meilės mokslo santvarką.
- Dievui išeinant už savęs į žmogų (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) atsiranda trejybės ratu vieta žmoguje, santvarka, o toliau žmogus išeina už savęs (ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe), yra dvi ašys (žmogiškoji, dieviškoji), tarp tų ašių yra pirmiausia nulybė, vienybė, dvejybė, o su septynerybe tas ašis (dvi puses, du protus) sieja trejybė. Ketverybė atsiranda išsakant, lyginant, kiek Dievas yra išėjęs už savęs. Tai yra keturi lygmenys, pasižiūrėjus iš šalies.
- Dievas išeina už savęs Dievo trejybe, taip sustato sąmoningumą ir jo trejybės ratą, o žmogus išeina už savęs sandara 4+4, atsisakydamas sąmoningumo. Iš šalies Dievo ir žmogaus išvirkštinės kryptys sueina sandara 4+6.
Žmogaus požiūriu: Atgal į Dievą
- Yra papildiniai padalinimų, gyvybės lygties, kuriais žmogus gyvena, išeina už savęs į Dievą.
Susikalbėjimas
- Susikalbėjimas yra tas lygmuo iš kurio galime atsisakyti savęs, savo sąmoningumo, o tai vyksta pokalbiais, prasidedančiais Kitu - kai save suprantame kaip Kitą Dievo akivaizdoje - tasai Kitas gali mokytis iš Tavęs, Manęs, Dievo atjautomis - tada yra įmanoma atjauta.
- Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė. jų bendrystė.
Kai žmogus grįžta pas Dievą, prasideda susikalbėjimu - sąmoningumu būkle - ilgiausia žmogaus ir Dievo požiūriu grandine. Atsisakome savęs trumpindami grandinę:
- Sąmonė - bendru suvokimu
- Pasąmonė - savęs suvokimu
- Mūsų nėra - suvokimu - žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį
Sąmoningumo atsisakymas
- Žmogaus išgyvenimo apytaka išsako kaip žmogus išgyvena atkarpą, kuri prasideda sąmoningumu ir baigiasi sąmoningumo atsisakymu. Ir panašiai gal su visu gyvenimu. Gal tai vyksta fraktaliniu būdu. Gal už mūsų yra dar didesnė fraktalo atkarpa, kurios pilnai neįsisąmonijame, kuria gyvename amžiną gyvenimą. Visuose lygmenyse gyvename tarpe tarp sąmoningumo ir jo atsisakymo ar praradimo, mūsų įsijungimo į gyvenimą, mūsų sąmoningumo paaukojimo.
- Žmogus prasideda, įsijungia būtent trejybės ratu, būtent tai yra sąmoningumo santvarka. Tiktai toje santvarkoje žmogus išeina už savęs suveikiant, pereinant į kitas būsenas, kitus suvokimus, galiausiai visiškai atsisakant savęs.
- Žmogaus gyvenimas Dievu. Vertybių septintu poreikiu žmogus yra saugomas Dievo bet ne Dievas. O poreikių septintu poreikiu žmogus priima dievystę gyvendamas, besirūpindamas kitu, tad Dievu.
- Sąmoningumo atsisakymas baigiasi vienumu, kad priimame vienumą su kitais. Vienumo mokslas, meilės mokslas išsako visumą šito, kaip tai vyksta.
- Žmogus gyvena santvarkoje, tos pakopos jau nusakytos. Tad jis turi šešis būdus kaip kopti atgal, iš vieno lygmens į kitą. Tai yra šeši asmenų pokalbiai tarp jau nubrėžtų asmenų. Taip atrodo iš šalies 4+6. O kuris išgyvena tai supranta kaip 4+4. O Dievas išgyvena Dievo trejybe.
- Kiekviename moksle yra šitos sandaros ir jų išpildymas keičiasi su kiekvienu mokslu, vis nauju požiūriu.
Keturi netroškimai
- Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.
- Žinojimas išeina iš savęs link Dievo į bendrystę, bendruomenę, bendrą reikalą, bendrą žmogų Mes.
Septynerybę, kaip kad ir kitus padalinimus, galime nuojauta apžvelgti. Tačiau mums neįmanoma apžvelgti aštuonerybės aštuonių požiūrių nes susiduriame su priešingybe, tad nulybe. Visgi, netroškimais galime išgyventi, nuojauta apžvelgti šiuos aštuonis požiūrius tam tikroje apimtyje. Užtat yra keturi netroškimai. Apimtys išsako ką aprėpia joks požiūris - nieką, vienas požiūris - kažką - pasąmone, du požiūriai - betką - sąmone, ir trys požiūriai - viską - sąmoningumu. Tad apimtys išsako protų ribas. O laisvumo atvaizdai išsako išėjimo už savęs kryptį - Dievas išeina už savęs troškimais, didėjančiu laisvumu, o žmogus išeina už savęs žinojimu, mažėjančiu laisvumu. Žmogus išeidamas už savęs susiranda Dievo išeities tašką, išmoksta gyventi Dievu - tobulumu už žmogaus ir tapatumu žmogaus gelmėse.
Pradžia: valios netroškimai. Žmogus gali save parengti nes kūno netroškimais jis gyvena nesąmoningumu, o tai pabaiga. Gyvenimo prasmė yra šio sąmoningumo atsisakymas, išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniais požiūriais, dorybių išvystymas, suskambėjimas teigiamais jausmais.
Netroškimai grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės 0, 1, 2, 3 laidais, požiūriais.
- Kūnas: lygiagrečios trejybės, kaip su besąlygiškumu?
- Protas: sąmonė žiūri į pasąmonę
- Širdis: pasąmonė žiūri atgal į samonę (dvejystės požiūris)
- Valia:
- Netroškimas (abejonė ir t.t.) pasamonė
- Atliepimas - atsakas: (dvejonės ir t.t.) sąmonė
- Išmintis (širdies tiesa) sąmoningumas
Protas, širdis, valia turi kažkiek dvasios. O kūnas neturi.
Sąmoningėja suvokimas
- 3+3=6 suvokimas poreikiai
- 4+3=-1 savęs suvokimas abejonės
- 5+3=0 bendras suvokimas lūkesčiai
- 6+3=1 susikalbėjimas (atskyrimas) vertybės, sąmonės atskyrimas
Vienumo lygmenys
Iš keturių vienumo lygmenų, panašu, kad žmogaus požiūriu grįžtama į Dievo požiūrį pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, taigi, plėtojant atvirkščiai kaip Dievas. Tad meilės mokslas pagrįstas susikalbėjimu, Dievo ir žmogaus valių susistatymu. O baigiasi Dievo šokiu, suvokimu, mūsų poreikiais, kad Dievas yra savarankiškas, tad būtent jisai yra visko šaltinis.
Žmogus išsilaisvina iš savo vaizduotės suvokdamas, kad yra kažkas daugiau, pripažindamas Neįsivaizduojamąjį.
Atjautos
Atjautomis žmogus savo pasaulėžiūra, savo požiūriu, savo netroškimais, išgyvena Dievo pasaulėžiūrą, Dievo požiūrį, Dievo troškimus.
Valios išraiškos
- Šeši santykiai tarp septintųjų požiūrių yra šešios valios išraiškos.
- Valios išraiškos yra keturių pakopų poros, pasireiškiančios septintaisiais požiūriais. Jas grindžia netroškimų atjautos. Dievas atjaučia troškimais, nuliniais požiūriais. Valios išraiškos išsako, kaip mes kitais išgyvename tą Dievo atjautą.
Šeši atvaizdai
- Keturi netroškimai išreiškia subliuškiančią aštuonerybę keturiose apimtyse
- Aštuonerybė ir padalinimų ratas
- Žmogus kai grįžta link Dievo, grįžta atjautomis. Kai grįžta iš Kito, grįžta kalbomis, (požiūriais į požiūriais į požiūrius), tai pakankami palaida. Kai grižta iš Tavęs ar Manęs yra statiška ir pati statiškiausia (požiūrių išsakyta) yra padalinimai.
Trys kalbos išplaukia iš Dievo ir žmogaus valias derinančio aštuongubo kelio.
Kalbos išplaukia iš susikalbėjimo. Pradedame čia ir kalbą išverčiame į kitą suvokimo lygmenį. Taip atsisakome sąmoningumo.
- Pagrindimas veda į bendrą suvokimą.
- Įvardijimas veda į savęs suvokimą (pasakom sau žodį).
- Pasakojimas veda į suvokimą.
Užrašai
| Suvokimas | poreikių tenkinimas (be atjautos) | amžinas gyvenimas | 3+3=6 | Dievo šokiui |
| Savęs suvokimas | dvejonės (padalinimams) | išmintis | 4+3=7 | išgyvenimo apytakai |
| Bendras suvokimas | jauduliai (atvaizdams), jausmų matai (aplinkybėms) | gera valia | 5+3=0 | žinojimo rūmams |
| Susikalbėjimas | paklusnumas (pasakojimui), tikėjimas (įvardijimui), rūpėjimas (pagrindimui) | Dievo valia | 6+3=1 | meilės mokslui |
Kiekvienam netroškimui yra atliepimai, kuriuos galima pritaikyti sau arba Dievui. Aštuongubame kelyje tie pritaikymai sueina.
- Poreikių tenkinimus galima taikyti sau arba Dievui (teiginiais "Aš esu...")
- Abejones atliepiame dvejonėmis, į kurias galime atsakyti (pasąmonės) pasaulio tiesa arba (sąmonės) širdies tiesa.
- Lūkesčius atliepiame jauduliais, kuriuos galime atliepti gėrio kryptimis, iš gėrio taipogi į gėrį.
- Vertybes atliepiame tyrimais, kuriais deriname savo valią ir Dievo valią, save ir Dievą.
- Dvejonės: Visi trys protai sustatyti į vieną. Sąmonė (požiūris) išgyvena pasąmonę (padėtį), o sąmoningumas jas surikiuoja.
- Jauduliai: Pasąmonė (kas žinoma, praktika, mumyse) ir sąmonė (kas nežinoma, teorija, už mūsų) sulyginami sąmoningumo, kuris renkasi kur nubrėžti ribą.
- Vertybės: Visi trys protai veikia savarankiškai klausimais - koks, kaip, kodėl.
Netroškimus išgyvename trimis protais
- Pasąmonė tiesiogiai išgyvena netroškimą
- Sąmone atliepiame netroškimą
- Sąmoningumu taikome Dievu arba savimi, tad renkamės
Aš išgyvenu trejybę, jos pagrindu trimis protais, trimis veiksmais. O Dievas auga Mumis, kuria Mus, aštuonių padalinimu ratu. Palyginti su medicinos ratu.
Binomo formulė. Palyginti žmogaus (aštuongubo kelio) 1+3+3+1 ir (Dievo mokslų) santvarkos 4+6.
Dievo trejybe pakeičiame tris protus. Gyvename Dievo trejybe, ne trimis protais.
- Gyventi pasąmone - Dievu Tėvu - padalinimais - viena valia - Aš
- Gyventi sąmone - Dievu Sūnumi - atvaizdais, aplinkybėmis - dviem valiomis - Tu
- Gyventi sąmoningumu - Dievu Dvasia - trimis kalbomis - trimis valiomis - Kitu
- Ar netroškimai glūdi moksluose kaip dvieju ketverybės atvaizdų susiejimai aštuonerybės atvaizdu? Dievo šokyje glūdėtų poreikių tenkinimas, išgyvenimo apytakoje - abejonės ir dvejonės, žinojimo rūmuose - lūkesčių jauduliai, meilės moksle - aštuongubas kelias. Juk meilės mokslas sieja nulybės ir vienybės atvaizdus. Tokiu būdu žmogaus netroškimai išsakytų tai, kas pirm santvarkos. Tačiau kaip suprasti, kad netroškimai taip pat pasireiškia santvarkoje 4+6, pavyzdžiui, dvejonės?