Iš Gvildenu svetainės

Mintys: JonasNoreikaJuodraštis

Jonas Noreika šaltiniai, Jonas Noreika, Jonas Noreika papildomai, 20180528JonasNoreikaJuodraštis, Škirpos užklausai?, Brazaičio užklausai

Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generaline direktore Terese Birute Burauskaite,

Prašau pagrįsto atsakymo į šį klausimą:

Ar iš tiesų Jono Noreikos veikla "negali būti vertinama vienareikšmiškai"?

Jūs savo 2015 m. lapkričio mėn. pažymoje tvirtinate, kad

Noriu jūsų užklausti: Kodėl su jumis nesutariame dėl Jono Noreikos nusikaltimų prieš žmoniją?

Rašau su tikslu išreikalauti, kad Lietuvos valstybė vienareikšmiškai pasmerktų Joną Noreiką.

Aš, geranoriškas Lietuvos pilietis, jums anksčiau rašiau, kad susigaudytumėte, kad jūsų pažymos neaiškios išvados Lietuvos Respublikos vardu skaudina Jono Noreikos ir kitų nusikaltusių lietuvių sukilėlių aukas. 2017 m. balandžio mėn. 10 d. jūs atsiliepdami savo raštu mane įžeidėte, siūlydami man susirasti nepriklausomų mokslininkų, kurie man Joną Noreiką ištirtų.

Joną Noreiką man ištyrė VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros lektorius Andrius Jonas Kulikauskas (600 valandų) ir Evaldas Balčiūnas (250 valandų). Skyriau 510 eurų Lietuvos archyvų byloms. Man nufotografavo ir peržiūrėjo daugiau kaip 20,000 puslapių skelbtinų dokumentų nušviečiančių Jono Noreikos nusikaltimus ir jų aplinkybes. Štai jų išvados:

Jonas Noreika siaubingai, širdingai, valingai, aistringai, visapusiškai, vienareikšmiškai nusikalto prieš žmoniją.

Užklausos metmenys

Ar jūsų centro tyrimai moksliški ir išvados teisingos?

Vienareikšmiškos išvados. Jonas Noreika buvo Lietuvos ir žmonijos priešas.

Ar jūsų centro tyrimai moksliški ir išvados teisingos?

Kaip jūs paaiškintumėte jūsų ir mano mokslininkų visiškai skirtingas išvadas?

Mano mokslininkai susipažino su jūsų centro tvirtinimais apie Joną Noreiką:

Susipažino taip pat su jūsų leidiniais apie 1941 m. sukilimą, lietuvių batalionus ir Praną Germantą-Meškauską:

Stengiamės su jumis susikalbėti. Pasigedome jūsų mokslinėje veikloje paaiškinimo, kokiais pagrindais jūs tiriate lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją. Tad pasidalinsime savo patirtimi, kaip patys tiriame lietuvių atsakomybę. Aptarsime dokumentus, kuriais tvirtiname, kad Jonas Noreika nusikalto prieš žmoniją. Išsakysime kelias pastabas dėl jūsų darbo moksliškumo, kas, mūsų manymu, trukdo jums ir mums prieiti prie bendrų išvadų. Kas svarbiausia, prašysime jūsų peržiūrėti savo tyrimus ir išvadas ir naujai ištirti Joną Noreiką.

Įvardykime lietuvius, įvairiai nusikaltusius prieš žmoniją.

Lietuvos Respublika yra tautinė valstybė. Jos konstitucija įpareigoja susirūpinti, kaip lietuvių tauta, o ypač jos valios reiškėjai, atsako už savo elgesį visų žmonių atžvilgiu, o ypač Lietuvos mažumų atžvilgiu, nekaltų ir pažeidžiamų vaikų, motinų bei senukų atžvilgiu.

Susitelkiame į mums rūpimą klausimą: Kiek lietuviai atsakingi už nacių okupuotoje Lietuvoje vykdytus nusikaltimus prieš žmoniją? Tokiam tyrimui būtina susilaikyti nuo norų lietuvius teisinti.

Reikėtų pirma pastebėti, jog tai nėra kriminalinis tyrimas, o būtent dorovinis tyrimas: Ko reikėtų pasimokyti iš istorijos? Suprantama, kad laikui bėgant iškils vis naujų dokumentų, paaiškės vis nauji faktai, keisis supratimas, teks naujai vertinti. Tačiau valstybei tenka spręsti esamomis žiniomis, kuris žmogus laikytinas pavyzdingu, ir kuris nelaikytinas?

Toliau klausiame, kas troško išžudyti visus Lietuvos žydus, įskaitant vaikus, motinas ir senukus? Įsidėmime, jog anot istoriko Christopher Browning, "The Origins of the Final Solution", A.Hitleris tiktai 1941 m. rugsėjo mėnesį ryžosi išžudyti Europos žydus. Prieš tai buvo ir kitų planų, juos ištremti į Lenkijos pakampį, Madagaskarą ar Sibirą. Vadinasi, žydų išžudymą įtakojo ir vietinės reikšmės veikėjai. O Lietuvoje išžudymas vyko stebėtinai anksti. Lietuviai 1941 m. liepos 12-13 d. Plungėje savarankiškai išžudė visus žydus, 1,800 žmonių. Tai visoje nacių okupuotoje Europoje bene pirmas atvejis, kada buvo tokiais mąstais išžudyti visi žydai, įskaitant vaikus ir motinas ir senukus. Keista, koks nežymus vokiečių vaidmuo tokiame istoriniame įvykyje.

O kas iš lietuvių labiausiai nusikalto? Labiausiai kalti yra ne žudynių vykdytojai, o jų sumanytojai. Ne tie, kurie dalyvavo vardan gėrybių ar šalutinių tikslų, bet tie idealistai, kurie atsidavė išžudymo idėjai ir ryžosi viską paaukoti, kad tik būtų išžudyti vaikai, motinos ir senukai. Lietuvoje ypatingai kalti Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Pranas Germantas-Meškauskas ir Jonas Noreika. Tai liudija jų žodžiai ir darbai. Jonas Pyragius vadovavo voldemarininkų pučui 1941 m. liepos 23-24 d., kurio tikslas buvo lietuvių pajėgas panaudoti Lietuvos žydų išžudymui. Lietuvos vokietis Ričardas Šveiceris, būdamas Einsatzgruppe A vadovo Walter Stahleckerio vertėjas, suvedė SS su žydų išžudymui nusiteikusiais voldemarininkais. Voldemarininkų ir R.Šveiceriaus bendražygis, Lietuvos saugumo policijos vadovas Vytautas Reivytis, vadovavo 5,000 Lietuvos policininkų ir įsakė jiems sulaikyti bene 100,000 Lietuvos provincijos žydų su tikslu juos išžudyti. Pranas Germantas-Meškauskas troško išžudyti Lietuvos žydus, jau 1939 m. siūlė rengti prieš juos pogromus, ir manytina, jog jo pažįstamas, nuožmiausias nacių saugumietis R.Heydrichas atidavė jo valiai visą Telšių apskritį. P.Germanto svajonę "Žemaičių žemėje" įgyvendino Jonas Noreika, vienas iš žymiausių Lietuvos anti-semitų, kuris jau 1933 m. troško Lietuvos be žydų. Visi penki Lietuvos žydų išžudymui rengėsi dar prieš karo pradžią. Visi penki patys geidė išžudymo, kitus įtraukė į išžudymą ir išžudymą teisino.

Išaiškinus pačius kalčiausius, ištyrus atsakomybės apimtis, įvykių seką, ir kas su kuo bendravo, galime nusakyti ištisą nusikaltimų vaivorykštę. Juk aplinka įtakoja žmones, tad jie kitų veiklą dažnai vertina santykinai. Praėjus laikui paaiškėja, kad tai, kas tuo metu atrodė daugiau ar mažiau priimtina, iš tikrųjų yra apgailėtina ir visiškai nepriimtina. Mokslui ir dorovei svarbu pasižiūrėti šaltai ir teisingai. Kaip finansų ministeris Jonas Matulionis aiškino iš sovietų kalėjimo ištrūkusiam, Lietuvos nepriklausomybės kovų veteranui Jokūbui Goldbergui, lietuvių vadai buvo trijų požiūrių: vieni žydus išžudytų, kiti baustų koncentracijos stovyklomis, o treti juos atskirtų ir laikytų gete. Mokslui ir dorovei būtina vardais įvardinti šių požiūrių šalininkus. Kur jūs juos įvardinate? Voldemarininkai, Lietuvių nacionalistų partija, LAF Karaliaučius (Puodžius, Brunius), LAF Telšiai (Noreika) puoselėjo žydų išžudymą. Kazys Škirpa sumanė žydų išvarymą iš Lietuvos, tai yra, etninį valymą. Jam pritarė Lietuvos vyriausi ambasadoriai Stasys Lozoraitis ir Petras Klimas. Etninį valymą kurstė LAF Berlynas (Raila, Dirmeikis, Raštikis), LAF ryšininkai (Naujokaitis) ir LAF atsišaukimų platintojai (Noreika ir kiti) ir po sukilimo, visi sukilėlių laikraščiai (Į Laisvė, Naujoji Lietuva, Tėvynė, Išlaisvintas Panevėžietis, Žemaičių žemė...) ir jų redaktoriai (Ambrazevičius, Ivinskis, Girnius, Virbickas, Mackonis, Vilmantienė, Žymantas-Žakevičius, Povilavičius-Vykintas, Pauža, Greimas, Miglinas, Kasniūnas, Lipniūnas, Mockus ir kiti). Etninis valymas įtrauktas į LAF programą (Maceina, Valiukėnas) formuluote "LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą". Lietuvos nepriklausomybės atstatymo skelbėjas Leonas Prapuolenis tuos pačius žodžius įtraukė į savo kalbą nacių okupantams, kurią pasirašė LAF vadovybė (Damušis, Narutis-Žukauskas, Drunga-Valiulis, Bauba ir kiti). LAF sukilėliai Kaune ir visoje Lietuvoje sulaikė tūkstančius žydų, ir LAF būriai (Plungėje, Telšiuose, Šiauliuose, Kėdainiuose, Jonavoje, Šeduvoje, Vilniuje, Joniškyje, Zarasuose, Druskininkuose, Žagarėje, Butrimonyse...) savarankiškai juos visaip skriaudė, apiplėšė, sulaikė, kankino ir žudė, juos varė lauk iš Lietuvos ir taip pat varė atgal į Lietuvą. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis išvystė lietuviams savitą, naciams nepriimtiną žydų rūšiavimą: komunistinių organizacijų narius ir kitus bolševikinius veikėjus patraukti į baudžiamąją atsakomybę (pavyzdžiui, sušaudyti); niekuo nekaltus žydus laikyti gete, versti nešioti geltoną Dovydo žvaigždę ir visaip varžyti; o žydus apdovanotus Vyčio kryžiumi, arba savanoriais įstojusius į Lietuvos kariuomenę iki 1919.03.05 laikyti laisvais žmonėmis (matyt, su teise pabėgti nuo getuose laikomų žmonų ir vaikų...) Lietuvos laikinosios vyriausybės, tad Lietuvos vardu tokius visai Lietuvai galiojančius "Žydų padėties nuostatus" pasirašė J.Ambrazevičius ir J.Šlepetys. Generaliniai tarėjai (Kubiliūnas ir kiti) juos su kitais įstatais išplatino po visą Lietuvą, kaip visur galiojantį Lietuvos laikinosios vyriausybės atliktą teisinį darbą. Netgi Kauno arkivyskupas J.Skvireckas palaikė žydų smerkimą, atskyrimą ir getų steigimą.

Užtenka peržiūrėti vieną laikraštį, "Žemaičių žemė" Nr.5.

Norint susigaudyti ar LAF Telšių vadas Jonas Noreika nusikalto prieš žmoniją, paprasčiausia yra peržiūrėti jo leidžiamą laikraštį, "Žemaičių žemę". Keista, kad jį mini jūsų mokslininkas A.Rukšėnas. Kodėl jisai nepastebi, kaip visi pirmieji laikraščio numeriai ištisai ir melagingai kursto neapykantą prieš žydus? Užtenka vieno dokumento - 1941 m. liepos mėn. 25 d. "Žemaičių žemė" Nr.5 - įsitikinti, kad Jonas Noreika nusikalto prieš žmoniją. Juk "Žemaičių L.Aktyvistų Fronto laikraštis" įvardija kap.Noreiką, kaip Telšių apskrities Aktyvistų Fronto vadą, o savo vedamajame primygtinai ragina, "Tad šalin žydus - nuo senio iki mažiausio vaiko - šalin žydus iš Lietuvos!" Atrodo, viskas aišku. Kaip Lietuvos Respublika gali tokį žmogų laikyti pavyzdžiu?

Betgi supraskime aplinkybes. Visi Plungės žydai - 1,800 žmonių - išžudyti liepos 12-13 d., o Telšių vyrai - 800, o gal daugiau - išžudyti liepos 20-21 d. Liepos 25 d. žodžiai "šalin žydus iš Lietuvos!" suprastini vienareikšmiškai, kaip raginimas žydus išžudyti. Siaubinga Telšių krašto nelaimė savo mąstu ir baisumu prilygintina 2001 m. rugsėjo mėn. 11 d. Niu Jorką sudrebinusiam terorizmo išpuoliui, kuriuo visas pasaulis pasibaisėjo.

O kokios lietuvių nuotaikos? Žemaičių žemė Nr.5 aprašo 1941 m. liepos mėn. 20 d. "Laisvės ir draugiškumo su Vokietija" manifestaciją Telšiuose, kurią šventė daugiatūkstantinė minia. Reicho ir Lietuvos vėliavos pakeltos, iškilmingos mišios švęstos Telšių katedroje. Tautinio darbo apsaugos kuopa žygiavo eisenos priešakyje, lydėjo minią į gimnazijos aikštę, kur kapitonas Noreiką pasakė ugningą kalbą, kad "Naujoji Lietuva nepripažins jokio suskaldymo". Lauže degino sovietines knygas. Dešimttūkstantinės Telšių visuomenės vardu įgaliojo delegaciją Kaune pasveikinti ir besąlygiškai remti Lietuvos laikinąją vyriausybę ir priėmė ją įpareigoti vesti į nepriklausomybę, remtis Hitleriu ir kovoti su visokiais priešais ir kenkėjais. Sekė meninė dalis. "Pašokta, padainuota, atliktas vienas kitas komiškas numeris." Reik manyt, vienareikšmiškai, tai patyčios žydų sąskaita. Ar jūs čia kažką suprantate nevienareikšmiškai? Juk tą naktį lietuviai Rainiuose išžudė visus Telšių žydus vyrus.

O kur vokiečiai? Juk niekur kitur nacių okupuotoje Lietuvoje, o gal ir visoje okupuotoje Europoje, naciai neleido tokių organizuotų laisvės manifestacijų (kai kur su karinėmis eisenomis!) kuriuos visą mėnesį po šiaurinę Žemaitiją organizavo Jonas Noreika ir jo vadovaujami žemaičiai inteligentai. Telšių apskrities lietuviai džiaugėsi neįprasta savivalda. 1988 m. Telšių LAF veikėjas Leonas Vilutis liudijo sovietų vykdytų žudynių tyrinėtojams, "Vokiečiai į Telšius atėjo tik kokią liepos 10 d. Tai aš gerai pamenu, nes vokiečiams vadovavo Vitkus, kuris ankščiau buvo išvažiavęs į Vokietiją." Vilutis savo prisiminimuose rašo, "Lyg ir buvome bepradedą normaliai gyventi, nes vokiečių kariuomenė Telšiuose dar nebuvo pasirodžiusi — nebent koks žvalgybos dalinys pro šalį retkarčiais pravažiuodavo. Atrodo, liepos 10 dieną, vykdamas į Rytų frontą, buvo užsukęs vyr. ltn. [Juozas] Vitkus su savo draugais. Jis anksčiau buvo čia tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, o vėliau repatrijavo į Vokietiją. Apie liepos vidurį į Telšius atvyko keletas vokiečių civilinės valdžios pareigūnų, tarp jų ir zonderfiureris, kurio turėjo klausyti visa lietuvių karinė ir administracinė valdžia. Apskrities viršininkui jis pateikė raštą, reikalaujantį surinkti ir perduoti vokiečiams visus ginklus. Taigi visi ginklai ne tik mieste, bet ir valsčiuose buvo suregistruoti atitinkamoje byloje. Jau vien tai rodė, kokią vokiečiai ateitį mums rengia. ... Maždaug liepos 20 dieną mūsų partizaninė veikla liovėsi." Vadinasi, vokiečiai ėmė valdyti jau po pagrindinių žudynių, ir po jų mažai reiškėsi. Žydų likimą visaip sprendė lietuviai, kaip rodo šimtai Telšių apskrities viršininko ir Telšių burmistro dokumentų, kuriuose vokiečių nė kvapo. Panašiai, Pakalniškis 1988 metais rašė, "Tomis siaubo dienomis vokiečių Plungėje kaip ir nebuvo. Pirmomis karo dienomis jų kariuomenė atėjo ir nuėjo. Pasiliko tik du suskurdę vokietukai, nedidelio ūkio, menkos išvaizdos, be jokių laipsnių. Vaikščiodavo po miestą ir dievai žino ką veikdavo. Du nereikšmingi tipeliai. O Plungę tuo tarpu valdė lietuvių karininkų grupelė su komendantu kapitonu Noreika viršūnėje." "Žemaičių žemė" Nr.6 panašiai užsimena, kad liepos 27 d. vokiečių vietos komendantas atvyko į Plungės manifestaciją ir dar bažnyčioje karštai meldėsi vienas vokiečių karys, gal tas pats komendantas. Plungės ir Telšių žudynės neminimos Lietuvos žydų išžudytojo Einsatzkommando 3 vadovo Jėgerio ataskaitoje, nė Lietuvos paribio žydų išžudytojų Tilžės Einsatzkommando teismo liudijimuose. Iš Einsatzgruppe A vadovo Štalekerio ataskaitos galime suprasti, kad formaliai už žudynes Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose, Biržuose ir Šiauliuose atsakė Latvijos žydų išžudytojų, Einsatzkommando 2, vienas Šiauliuose esantis būrys, 100 km nuo Plungės. Matyt, šis būrys buvo toks nereikšmingas, ir lietuviai buvo tokie savarankiški, kad 1968 m. patys vokiečiai apklausinėjo Zenoną Ivinskį išsiaiškinti, kas iš vokiečių atsakė už Plungės ir Telšių žudynes. Ar jūs, viską ištyrę, susipažinote su vokiečių archyvais? Vokiečiai kreipėsi į sovietus, kurie 1968 m. naujai apklausinėjo liudytojus apie vokiečių dalyvavimą žudynėse Telšių apskrityje, tačiau vokiečių vaidmuo nežymus, lyginant su lietuvių. Anot liudytojų, Plungėje žudynėms vadovavo būrio vadas Stanislovas Lipčius ir jo pavaduotojas Povilas Alimas, o apie vokiečius tepavyko nustatyti, kad jie žudikus vaišino. Sovietai okupuotos Lietuvos archyvuose išvis nerado medžiagos patvirtinančios vokiečių dalyvavimą.

Žinome, kad apie 1941 m. liepos 18 d. į Rainių stovyklą atvyko Telšių LAF vado Jono Noreikos pavaduotojas Bronius Juodikis su 50-60 lietuvių partizanų būriu ir dviem vokiečiais saugumiečiais, ryšių karininkais, kurie stebėjo įvykius, atstovavo Reicho iždą ir savo malonumui pasireiškė, kaip sadizmo turistai. Taigi, dvi dienas prieš Noreikos rengiamą šventę, jo pavaduotojas Juodikis vertė žydus išsikasti sau duobes ir šokti mirtiną "velnių šokį". O švenčių naktį juos išžudė. Užtat vienareikšmiškai suprantame Jono Noreikos "nesuskaldomą vienybę". Tai visų lietuvių vienybė ne su žydų aukomis, o su jų žudikais.

Jono Noreikos mąstymas netinka Lietuvos jaunimui.

Kaip jūs nustatytumėte "Žemaičių žemė" Nr.5 vedamojo "Mūsų kelias" autorių? Vedamojo mintys savotiškos ir būdingos Jonai Noreikai. Anot vedamojo, pirmutinė klaida buvo, kad Lietuvos pramonė ir prekyba buvo žydų rankose. O tai yra Jono Noreikos 1933 m. brošiūros, "Pakelk galvą, Lietuvi!!!" pagrindinė mintis. Antra klaida, kad Lietuva nedraugavo su nacionalsocialistine Vokietija. Šią mintį Jonas Noreika išpuoselėjo 1939 m. Karde, savo straipsnyje "Autoritarinės politikos vaisingumas", kuriame jisai žavėjosi Hitlerio autoritetu, jo politinės programos aiškumu ir vaisingumu. O trečia klaida, tai stoka vienybės, jėgu suskaldymas. Užtat būtina susitelkti į vieną Lietuvių Aktyvistų Frontą, kuriai, kaip žinome, vadovavo Jonas Noreika. Ir šalin visus žydus! Galiausiai piktžodžiauta Dievo vardu: "Tas mūsų pastangas tegu lydi toks darbas, kad prakaitas lietųsi upeliais per kaktas ir nugaras, o Aukščiausiojo ranka palaimins Lietuvą." Jonas Noreika atsako už šį straipsnį, kaip leidėjas, kaip jo minčių išmąstytojas, ir reikia manyti, kaip jų autorius.

Kas jums trukdo suvokti, jog Jono Noreikos mąstymas buvo nusikalstamas? Juk jo bendražygis Damijonas Riauka sudarė šitų jo raštų rinkinį, kurį 2016 m. išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Kaip jūs suprantate Noreikos auksines mintis, kurias Damijonas Riauka siūlo gimnazistams, šauktiniams, kariams, be jokio aptarimo? "Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę! Tu darai skriaudą visai tautai!" "Tebūna apšauktas parsidavėliu žydams tas, kurs rankas sudėjęs žiūrėtų į naują, vieningą lietuvių tautos misiją!" "Nuo pat pasaulio pradžios viešpatauja įstatymas: stipresnis užmuša silpnesnį.""Hitlerio vedama tauta per kelerius metus neatsikvėpdama dirbo viena kryptimi ir jos atsiektais vaisiais šiandien daugelis turi stebėtis." "Fašistų pagrindinis dėsnis įsakmiai ir kategoriškai skelbia, kad fašistų partijai italų tauta yra viskas. Nacionalsocializmo programa - platesnė. Joje įvedamas dar rasės grynumo momentas."

Karo akademijos jaunimui gal nuodingiausi Jono Noreikos kulto vaisiai yra jo giesmė šėtoniškam didvyriškumui, "Trys velniai". "Tai buvo lietuviški velniai. ... Draugai tą pavadinimą davė iš meilės ir pasigėrėjimo. Kautynėse jie buvo užmiršę angelų vardus ir kai norėjo vienu žodžiu pasakyti apie kurį nors, kad jis turi pašėlusią laimę išvengti mirties, kad jis yra drąsus ir narsus, tai jam duodavo velnio vardą.

- Drąsus kaip velnias.

- Gudrus kaip velnias.

- Nebijo nieko, kaip tikras velnias.

- Priešai jo bijo kaip velnio.

- Kur pasisuks - velnio pėdsakos palieka.

- Ir sekasi jam kaip tikram liuciferiui.

Kaip jūs tiriate, kas ir kodėl tokiomis mintimis žavisi, jas net įpiršo Lietuvos karo akademijai, kaip auklėjimo priemonę? Jūsų pažyma labiausiai remiasi sovietų saugumiečių parengtomis bylomis. Siūlome pirmiausia atidžiai skaityti pačių lietuvių raštus, kaip antai sukilėlių laikraščius, Jono Noreikos straipsnius ir Damijono Riaukos prisiminimus. Jūs tvirtinate, kad Povilas Alimas atsakingas už Plungės žydų išžudymą. Betgi D.Riaukos brolis Liudvikas paskui dirbo P.Alimui, butų biuro vadovui. Biuras valdė okupantų nacionalizuotus namus ir iš žydų atimtus namus. Vėliau pats D.Riauka dirbo tam pačiam okupantų biurui ir jį savo straipsnyje apibūdina, kaip pagrindinį antinacinės veiklos židinį. Veiklos esmė, tai ginklų rinkimas, o pasitikėjimo įrodymas, tai ginklo šventas pabučiavimas. Ar jūs galėtumėte D.Riaukos paklausti, kaip tais ginklais priešinosi naciams? Ar Lietuvos Respublika turėtų D.Riaukos surinktus ginklus laikyti "anti-naciniais", ar verčiau tokiais laikyti šautuvus, kuriais nežinomi sovietų partizanai nušovė Telšių apskrities policijos vadą, Telšių LAF vado Jono Noreikos pavaduotoją, nekaltų žmonių kankintoją ir išžudytoją Bronių Juodikį?

Jono Noreikos žmogžudžių delegacija išdavė Lietuvos valstybę.

Tiriant lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją, nuostabus šaltinis yra Lietuvių nacionalistų partijos generalinio sekretoriaus Zenono Blyno dienoraštis. Puiku, kad juo remiasi ir A.Rukšėnas, tačiau, nuostabu, kaip skirtingai šį veikalą suprantame. Matyt, mes tiriame ne paskirus žmones, ne išskiriame jų iš jų aplinkos, o brėžiame žmonių tinklus, įsidėmime, kas su kuo rinkosi bendrauti. Užtat mums akivaizdu, kad Lietuvių nacionalistų partija yra lygiai tokia perdėm nusikalstama organizacija, kaip kad nacių partija ar komunistų partija. Istoriko Sauliaus Sužiedėlio žodžiais, LNP buvo organizuota nusikaltėlių gauja. Jos visi vadai suprato jos nusikalstamą veiklą - Lietuvos žydų išžudymą, Lietuvos valstybės išdavimą ir nacių politikos įgyvendinimą - ir už ją visi vienodai atsako. Jau 1939 metais voldemarininkai siekė sąjungos ar net unijos su nacių Vokietija. 1940 metais tam tikslui raizgė pučą prieš Lietuvos vyriausybę. Užmezgę ryšius su nacių saugumo tarnyba SD, sudarė pagrindą Kazio Škirpos Lietuvių Aktyvistų Fronto organizacinei veiklai, jį atstovavo Karaliaučiuose santykiuose su Vokietijos kariuomene ir žvalgyba, verbavo žydų žudynių skatintojus, platino atsišaukimą išžudyti visus Lietuvos žydus. Išdavė Kazį Škirpą ir patys susidėjo su SD, kariuomene ir žvalgyba kai suprato, kad K.Škirpa ketina skelbti nepriklausomybę nepaisant nacių nesutikimo. 1941 m. birželio 14-15 d. savo programoje užsimojo "išbraukti žydus iš gyvenimo". Taip nusiteikusius Ričardas Šveiceris suvedė su SS karininku Štalekeriu ir jie 1941 m. liepos 4-6 d. Kauno VII forte sušaude 3,000 žydų. Baisiai pergyveno, kad Kauno studentėliai paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tad parašė Hitleriui laišką, kad jis nepripažintų Laikinosios vyriausybės. Niršo, kad J.Bobelis sustabdė žydų išžudymą, tad 1941 m. liepos 23-24 d. surengė pučą perimti lietuvių pajėgas ir policiją. Liepos 25 d. įsteigė Kauno getą. Suorganizavo 5 batalionus, kuriais svariai prisidėjo prie Lietuvos žydų sulaikymo ir išžudymo, ir 1941 m. lapkričio mėn. 29-30 d. šventė visos Lietuvos žydų išžudymo baigtuves. Zenonas Blynas visą naktį dalyvavo tame baliuje ir užrašė LNP pirmininko Leono Virbicko prakalbos pagrindinę mintį, kad prieš didelę šventę lietuviai pratę išvalyti namus.

Įdomu, kas jums trukdo įsisąmonyti, kad pagrindinė Lietuvių nacionalistų partijos veikla buvo išžudyti Lietuvos žydus ir tuo įrodyti Hitleriui, kad lietuviai yra arijų rasės tauta, ginklo verta, užsitarnavusi nepriklausomybės? Ar moksliškam nešališkumui netrukdo jūsų bičiulystė su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kuri galvą lenkia savo steigėjams, įskaitant Zenoną Blyną ir kitus Lietuvių nacionalistų partijos vadus?

Zenonas Blynas smulkiai aprašo Telšių LAF vado Jono Noreikos vadovaujamą Žemaičių žemės delegaciją. Ją sudarė septyni žymūs Telšių apskrities atstovai, jų tarpe Telšių LAF pavaduotojas Bronius Juodikis, prieš savaitę išžudęs visus Telšių žydus vyrus, ir Plungės LAF vadas Povilas Alimas, prieš dvi savaites išžudęs visus Plungės žydus, įskaitant kūdikius ir jų mamytes. Įsigilinus, paaiškėja, kad Jonas Noreika ir Povilas Alimas artimai bendravo rengiant sukilimą, paskui Plungėje žydų skriaudimo metu ir vėlgi Kaune paskiruose pokalbiuose su Zenonu Blynu. Kaip jums atrodo, kas yra labiau kraupu - rengti žudynes, ar sau pavaldžius žudynių rengėjus vesti sveikinti Lietuvos vyriausybę?

Noreika ir Alimas vadovavo Plungės džiaugsmo manifestacijai, 1941 m. liepos 27 d., dvi savaites po visų žydų išžudymo. "Į susirinkusius vėl kalba Alimas ir iš Telšių atvykęs Telšių apskr.L.Aktyvistų Fronto Vadas kap.Noreika. Kalbėtojai, prisiminę žydiškai bolševikiškąjį terorą, iškelia mintis ateičiai, kviesdami visus kuo aktyviausiai prisidėti prie Lietuvos atstatymo, prie greitesnio išgydymo kraštui padarytų žaizdų. Kviečia laikytis vieningai, buriantis apie L.Aktyvistų Frontą. Po kalbų, mok.Jogminas, padaręs trumpą įžangą, perskaito rezoliuciją, kurią susirinkimas entuziastiškai priima. Rezolucija daugelio susirinkimo dalyvių pasirašyta ir pasiųsta Lietuvos Vyriausybei. Toliau vyko meninė dalis..." (Žemaičių žemė, Nr.6) Koktu, kaip po kelių dienų Noreika ir Alimas išdavė Plungės ir Telšių visuomenes, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir Lietuvos laikinąją vyriausybę.

Šioje vietoje prašom iš jūsų paaiškinimo, kaip gali Lietuva pasimokyti iš jūsų mokslinės veiklos, jeigu jūs nutylite kaltės klausimus? Jūsų mokslininkas A.Rukšėnas tvirtina, "Kitas būdas, kuriuo J.Noreika siekė įtvirtinti Birželio sukilimo iškovojimus, buvo šis. Jis prisidėjo prie to, kad būtų išspręsti pirmosiomis vokiečių okupacijos savaitėmis kilę LAF'o ir Lietuvos nacionalistų partijos (toliau - LNP) nesutarimai." A.Rukšėnas mini Noreikos vadovaujamos "Žemaičių žemės" delegacijos narius P.Alimą ir B.Juodikį, bet nutyli, kad tai buvo žudynių rengėjai. A.Bubnys savo knygoje mini P.Alimą ir B.Juodikį kaip sukilimo dalyvius, bet vėlgi nutyli jų nusikalstamą veiklą. Enciklopedinis veikalas Lietuvos kariuomenės karininkai taipogi karininkų biografijose nutyli jų dalyvavimą žydų išžudyme ir lietuvių sušaudyme. Kaip galima suprasti LNP ir LAF "nesutarimus" nepabrėžus, kad LNP buvo nusikaltėlių gauja, kuri troško įsiteikti Hitleriui, išžudyti Lietuvos žydus, panaikinti Lietuvos laikinąją vyriausybę, įveikti Lietuvos nepriklausomybės skelbėjus, uždaryti LAF? Kaip gali A.Rukšėnas tvirtini, jog vyko "derybos", kai jos vyko prievarta? Kaip gali A.Rukšėnas tvirtinti jog LAF "norėjo" įsilieti su LNP lygiomis teisėmis, kai LAF buvo LNP verčiama, ir iš tikrųjų rengėsi kontrpučui, kurį tačiau krašto apsaugos ministeris St.Raštikis įsakymu sudraudė. Jūs išsiduodate kaip LNP šalininkė, užtat ir nacių šalininkė. Būtent jiems palankų požiūrį dėstote, kaip mūsų Lietuvos valstybės istoriją. Kam to reikia?

Jonas Noreika buvo Geležinis vilkas (LNP) avies kailyje (LAF).

Palyginkime 1941 m. liepos mėn. 20 d. rezoliuciją, sveikinančią Lietuvos laikinąją vyriausybę, su trimis "Žemaičių žemės" delegacijos rezoliucijomis, kurias Zenonas Blynas užsirašė. "Žemaičių krašto visuomenės atstovai, susirinkę 1941 m. liepos 29 d. ir susipažinę ir įvertinę susidariusią padėtį, [po LNP/voldemarininkų/"Geležinio vilko" pučo liepos 23-24 d.] nutaria sudaryti žemaičių delegaciją iš šių asmenų: 1) Telšių apskr. LAF vadas kpt. Noreika..." "Susirinkimas pažymi, kad jame dalyvavo nemaža LAF narių, ankščiau buvusių "Geležinio Vilko" aktyvių narių, kurie ir šiandien tos organizacijos principams ištikimi..." Jonas Noreika susitaręs su LNP, sulaukęs jos pasitikėjimo, spaudė LAF pasirašyti sutarimą, kuria ji būtų nustojus egzistavus. Jisai netgi išsireikalavo, kad sudarant naująjį LNP štabą, jisai būtų sutarime įvardintas, kaip vienas iš trijų patarėjų, kartu su LNP atstovu ir LAF atstovu, patarančių, kas turėtų dirbti naujame LNP štabe. Telšių LAF vadas Jonas Noreika, rūpindamasis savo ateitimi, išdavė Lietuvių Aktyvistų Frontą, išdavė Lietuvos laikinąją vyriausybę, kurią turėjo pasveikinti, išdavė jį į Kauną siunčiusią Telšių krašto visuomenę, ir susidėjo su Lietuvos priešais, Lietuvių nacionalistų partija. Zenonas Blynas užsirašė, "Du žemaičių deleg[acijos] nariai pareiškė, kad esą ir jie nori tuos kademus likviduoti. Todėl mes neturim jų bijoti." Ar ne nuostabu, kad LAF atsisakė Noreikos sumanymo?

Kaip jūs manote, kaip Jonas Noreika suprato LAF? Rengiant sukilimą, jisai palaikė ryšį su LAF Kaunu, taip pat kelis kartus keliavo į Vokietiją, leido ir platino LAF Berlyno spaudą, užtat turėjo ryšius su LAF Karaliaučiumi, Klemensu Bruniumi ir Stasiu Puodžiu. Iš LAF Telšių štabo viršininko Leono Vilučio prisiminimų žinome, kad LAF Telšiai buvo pavaldūs būtent Kazį Škirpą išdavusiam LAF Karaliaučiaus majorui St. Puodžiui. "Rugpjūčio pradžioje buvo gautas Kauno LAF’o štabo kvietimas mjr. Svilui atvykti į Kauną. Majoras parsivežė įsakymą, kuriame informuojama, kad Lietuvos aktyvistų frontas panaikinamas, buvęs LAF’o vadas generalinio štabo majoras Puodžius atsistatydino; LAF’o štabas reorganizuotas į Lietuvos nacionalistų partiją. Vadu paskirtas inžinierius Klemensas Brunius, organizacinio skyriaus viršininku — J. Vokietaitis; buvę LAF’o apskričių vadai skiriami LNP vadais; reorganizuojami ir apskričių štabai." O tai sutampa su žymiausio lietuvių organizatoriaus Klemenso Bruniaus parodymais. Jisai sovietams įvardijo Joną Noreiką pirmuoju tarp Telšių apskrities LNP (!) vadų, ir toliau minėjo kitus svarbius LAF organizatorius, sukilimo rengėją Stasį Bagdoną, Noreikos veiklos tęsėją LAF vadą Alfonsą Svilą ir "Žemaičių žemės" redaktorių Kazį Mockų. Klemensas Brunius pažinojo Joną Noreiką dalykiškai, kaip 1941 m. liepos mėn. Telšių krašto valdytoją, tad Telšių LAF sutapatino su Telšių LNP. Kodėl savo pažymoje ir savo leidiniuose neminite Klemenso Bruniaus parodymų?

Kaip gali Alimas būti kaltas, o Noreika ne?

O koks buvo Jono Noreikos vaidmuo Plungės žydų išžudyme? Jūs savo pažymoje ypač remiatės kun.Povilo Pukio parodymais, kad Jonas Noreika apskritai net nėra buvęs Plungės miesto komendantu, tik nesiryžtate pasidalinti jo aiškiais žodžiais, "Kartu su Alimu komendantūroje dirbo Noreika..." Tai sutampa su Aleksandro Pakalniškio prisiminimais, kad Jonas Noreika dirbo komendantūroje ir įsakė Plungės žydus išžudyti. Toliau jūs išdėstote tris aplinkybes, jūsų manymu paneigiančius Aleksandro Pakalniškio teiginius:

Kas keisčiausia, jūs savo pažyma tvirtinate, kad būtent LAF Telšių apskrities vadui Jonui Noreikai pavaldus LAF Plungės vadas Povilas Alimas organizavo žydų sušaudymą ir jų nuvedimą į Kaušėnus! Dargi manote, kad Noreika už tai išvis neatsako. Tad nesuprantame, kokiu vertybiniu pagrindu su jumis bandyti susikalbėti.

Kas labiau už Joną Noreiką atsako už Telšių krašto žydų išžudymą?

Vokietijos Federacinės Respublikos prokurorams buvo neaišku, kas iš vokiečių atsakė už Plungės ir apskritai Telšių apskrities žudų žudynes, tad 1967-1970 m. kreipėsi į Sovietų Sąjungą pagalbos šiuo klausimu. Kaip minėjome, sovietų saugumiečiai ištyrė, kad Plungėje žudynėms vadovavo būrio vadas Stanislovas Lipčius ir jo pavaduotojas Povilas Alimas, o vokiečiai žudikus vaišino. Telšių vyrų žydų žudynėse dalyvavo tiktai kokie 8 vokiečiai, tai yra, vienas skyrius. Visa tai sutampa su Štalekerio 1941 m. spalio 15 d. ataskaita, iš kurios matyt, kad vienas Einsatzkommando 2 būrys (maždaug 30 karių), atsakingas už visą Šiaulių apygardą, įstengė išžudyti 42,000 žydų, kuomet Jėgerio Einsaztkommando 3 (150 karių) Kauno apygardoje išžudė tiktai 32,000. 1941 m. liepos mėn. žudynės Plungėje ir Telšiuose vyko kuomet Kauno apygardoje iš viso buvo sustabdytos visos žydų žudynės. Suversti kaltę naciams vokiečiams yra šiuo atveju panašu į jų šmeižimą. Telšių apskrities viršininko Augustino Ramanausko ir Telšių miesto burmistro šimtai raštų parodo, kad lietuviai patys, be vokiečių, sulaikė žydus, tvarkė getus, iš jų savo įsakymu išsivesdavo žydus ir vėl nusivesdavo, ir jų turtą dalino dar jiems gyviems esant. Iš tiesų, Plungės ir Telšių žydai buvo lietuvių sulaikyti pirmomis karo dienomis, kada patys vokiečiai troško, kad lietuviai rengtų pogromus. O Jonas Noreika žinojo vokiečių troškimus, nes karo pradžioje vokiečių žvalgai jį nuvežė į pasitarimą Klaipėdoje, iš kurio jisai grįžo su leidimais nešioti ginklus ir su žinia, kad naciai neleis Lietuvai būti nepriklausomai. Tokiu atveju, kam tarnauti vokiečiams? Ir kokiu tikslu reikėjo Joną Noreiką išsikviesti? Paprasčiausia manyti, kad per Klaipėdą į Latviją vykstantis Einsatzkommando 2 dalinys su juo tarėsi žydų išžudymo klausimais.

Vokiečiai atidavė Telšių kraštą Lietuvos nacionalzocialistinei policijai.

Kada jūs paskelbsite leidimą nešioti ginklus Telšių apskrityje (LCVA f.1075, a.2, b.19, l.3R)? Paprasčiausia manyti, kad tai yra leidimai, kuriuos Jonas Noreika parsivežė iš Klaipėdos, kaip rašė Damijonas Riauka. Juk tokie leidimai nesimėtydavo, ir naciai nebūtų leidę lietuviams juos savavališkai spausdinti, nė lietuviai būtų drįsę. Tai gi turėjo būti suderinta su Vokietijos kariuomene. Kokius kitus nacių išduotus leidimus nešioti ginklus esate aptikę? Rasti leidimai skirti tik Telšiams, juos turėjo pasirašyti "Lietuvių apskrities komendantas - Die Komendantur Telsche". "Šio liudijimo savininkas ___________ yra Lietuvos nacionalzocialistinės policijos narys ir kaipo toks turi teisę nešioti ginklą." Dėmesį atkreipia ne tik rašybos klaida "nacionalzocialistinės" bet būtent pavadinimas "Lietuvos nacionalzocialistinės policijos". Akivaizdu, kad šie leidimai neskirti kovai su sovietų armija, nė palaikyti tvarką, nė vokiečių priežiūroje vykdyti nusikaltimus. Šie leidimai buvo reikalingi, kad lietuviai naciai galėtų įtikinti pravažiuojančią vokiečių kariuomenę, jog visoje Telšių apskrityje lietuviai turi teisę savarankiškai vykdyti nusikaltimus prieš žmoniją, o ypač, sulaikyti, apiplėšti ir išžudyti Telšių krašto žydus.

Žinome iš Kazio Škirpos prisiminimų, Vokietijos naciai net voldemarininkams neleido vadintis naciais. Vieninteliam, kuriam leido vadovauti "Lietuvių nacionalistų partijai" buvo nuožmiausių saugumiečių Heydricho ir Grėfės draugui, plungiškiui Pranui Germantui-Meškauskui. Paprasčiausia manyti, jog naciai Telšių kraštą atidavė Prano Germanto-Meškausko valiai, o pastarojo svajones įgyvendino Jonas Noreika. Savarankiškumą žydų klausimais nurodo ir tai, kad po pagrindinių žudynių 1941 m. liepos mėnesį lietuviai Telšių krašte dar ilgai laikė žydes verges, net iki 1941 m. gruodžio mėnesio pabaigos, jau po visos Lietuvos žydų žudynių užbaigtuvių. Telšių įgaliotinis žydų reikalams net pranešė joms neoficialiai, kad getas pirmadienį (gruodžio 29 d.) bus likviduojamas, taip kad pora šimtų pabėgo, kas turėjo jėgų. Bet lietuviai didesnę dalį jų netrukus sugavo ir sušaudė.

Kodėl jūsų vyriausiasis istorikas Stasys Buchoveckas, nenurodydamas jokių šaltinių, tikslingai paišo Germantą-Meškauską kaip Lietuvos draugą? Autorius neįtaria, jog Heydrichas 1939 m. svarstė būtent Germanto-Meškausko pasiūlymą Lietuvoje rengti pogromus ir nuversti vyriausybę. Autorius prieštarauja K.Škirpos, J.Keliuočio, kun.St.Ylos, R.Mackonio, Z.Blyno, A.Pakalniškio, L.Olšvango liudijimams, kaip Germantas-Meškauskas svajojo būti Lietuvos fiureriu ir išžudyti žydus, kaip jisai ištikimai draugavo su Lietuvos laisvės ir žmonijos priešais R.Heydrichu, H.Grėfe ir M.Kurmies, kaip jisai ypatingai rūpinosi Plungės kraštu. Autorius nesuvokia, jog nacių Vokietijoje mokslus baigęs dr.P.Germantas-Meškauskas buvo protu pasižymintis sociopatas, stokojantis įprasto sąžinės balso, tad įstengiantis nevaržomai daryti siaubingą blogį ir nebūdingą gėrį, o vienu metu padlaižiauti tiek Prezidentui A.Smetonai, tiek nacių saugumiečiams, tiek Lietuvos Laikinajai vyriausybei.

Pasiklausykite plungiškių ir Jono Noreikos anūkės Silvia Foti.

Kodėl jūs nesidomite visais plungiškių išsaugotais liudijimais? 1971 m. Stanislava Pocienė, 1907 m. gimimo, pasakė savo sūnui, studentui Bronislavui Pociui, kad 1941 m. Jonas Noreika vadovavo Plungės žydų žudynėms, kaip Plungės komendantas. Jis turėjo 20 pakalikų (lietuvių policininkų baltaraiščių, kurie ant rankos nešiojo baltus raiščius). Ji tai girdėjo iš žmonių. Ji 1941 m. Plungės fabrike dirbo verpėja. Ar jūs galėtumėte rasti 2002 m. istoriko Bronislavo Pociaus ir bibliotekininkės Zita Paulauskaitės susirašinėjimą su jumis, kuriame jūs tvirtinote, kad tai buvo "kitas Jonas Noreika"?

Ar jūs esate buvę Plungėje su Jono Noreikos anūke Silvia Foti? Jos teta jai nurodė turtingų žydų namą Vaižganto g.3, kur jinai lankydavo Noreikų šeimą pažaisti su Jono Noreikos dukra Dalyte. Ar esate nustatę, ar jų name girdėjosi Vaižganto g.7a esančioje sinagogoje kankinami žydai? Teta taip pat Šiauliuose parodė dailų stalą šachmatais žaisti, kurio kitoje pusėje įrašas jidiš kalba. O tai sutampa su žydų šviesuolio Jakovo Bundos pasakojimu, kad Noreika iš Plungės į Šiaulius išsivežė geresnius baldus.

Aleksandras Pakalniškis sąžiningai atskleidė Noreikos ir jo kariuomenės nusikaltimus.

Jūs remiatės ypač kun.P.Pukio parodymais sovietams, nors juose aptinkame daug nenuoseklumų ir netgi melo, kas suprantama, juk jisai norėjo išvengti bausmės sau ir kitiems. Tuo tarpu jūs nesigilinate į Aleksandro Pakalniškio prisiminimus. Jūs cituojate jo knygą, "Per dvidešimtąjį amžių", betgi jis tuos įvykius aprašo ir kitose knygose "Plungė", "Gyvenimo pakelės" ir "Septintoji knyga". Ar jūs nepastebėjote, kad jisai pats buvo įsivėlęs į žydų skriaudimą? Juk jisai sutiko dirbti Plungės karo komendantūroje žinodamas, kad visi miesto žydai laikomi sinagogoje. Jisai pasakoja savo tuometinį požiūrį į žydus, visai panašų į Jono Noreikos ir Prano Germanto-Meškausko. Jisai pastarajam mokyklas steigė, žudynių rengėją Povilą Alimą samdė kūno kultūros mokytoju, kortom lošė su plungiškių likimų sprendėjais, kun. Povilu Pukiu ir istoriko Zenono Ivinskio broliu, gydytoju Vladu Ivinskiu. Iš Pakalniškio knygų akivaizdu, kad jisai puikus liudytojas, gerai pažinojęs Plungę ir plungiškius, betgi ypač "Lietuvos kariuomenės" veiklą. Jisai sąmoningai nutyli savo ir savo pažįstamų nusikaltimus ir sąmoningai meluoja, kartodamas LAF mitą, kad žydai padegė Plungę. Visgi, Pakalniškis teisingai atskleidžia lietuvių nusikaltimų esmę, parūpina daugybę kitur pasitvirtinančių smulkmenų, ir sąžiningai, aiškiai, įtikinimai ir pakartotinai nupasakoja, kaip menkutis vokietis karys, net ne karininkas, paklausė, "Ką žadate daryti su uždarytais žydais?", o Jonas Noreika atsakė, "Aš jau daviau įsakymą sušaudyti visus iki vieno."

Ar jūs esate ištyrę, kokiu pagrindu ir kokiu tikslu A.Pakalniškio liudijimai kryptingai menkinami? Jūs savo pažymą dėl Jono Noreikos paskelbėte 2015 m. lapkričio 10 d., ir joje tvirtinate, kad sovietų saugumo surinkti parodymai neigia A.Pakalniškio prisiminimus. Vieną savaitę ankščiau, 2015 m. lapkričio 2 d., Lietuvos Prezidentui prilygstantis, gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis portale Delfi.lt gynė Noreiką ir menkino Pakalniškį:

Tariamas įsakymas sušaudyti Plungės žydus, minimas tariamuose JAV lietuvio Aleksandro Pakalniškio atsiminimuose (išl. 1995 m. Čikagoje). Neva 1941 07 12/13 po Plungės gaisro komendantas J. Noreika dėl žydų pasakęs vokiečiams: „Aš daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti“. Pasakoja Pakalniškis – tarsi liudininkas, pats girdėjęs ir matęs pokalbį, net vokiečių elgesį. Iš tikrųjų tas epizodas A.Pakalniškio arba jo leidėjų apgaulingai įmontuotas į knygą iš 11 metų senumo (1984 m.) publikacijos žurnale „Der Spiegel“ (1984 04 23), kurioje buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lifšicas nupasakoja tariamą J. Noreikos pokalbį su vokiečių kareiviais, vėliau žodis į žodį pakartotą neva „liudininko“ A. Pakalniškio neva „atsiminimuose“.

Iš tiesų, 1984.04.23 straipsnį „Die Mörder werden noch gebraucht“ parašė vokiečių ir išeivijos lietuvių gerbiamas Plungės žydas Leonidas Olšvangas. Jisai mini 1980 m. Čikagoje išleistus A.Pakalniškio prisiminimus "Plungė".

Kodėl jūs nesiremiate V.Landsbergio minima 1995 m. išleista "Septintąja knyga", kurioje Pakalniškis plačiausiai nupasakoja Plungės įvykius? "Plungėje besanti lietuvių komendantūra. Pasidariau jos tarnautoju, nes nebuvo kas kitą veikti. O ir arčiau būti norėjau prie paskutinių naujienų. Tame pačiame kambaryje sėdėjo kapitonas Venclauskis. Buvo jis kaip ir kaimynas, ūkį turėjo Juodeikiuose, žemės susisiekė. Klaipėdiškio Purvino uošvis buvo. Kitame kambaryje sėdėjo pats komendantas, jaunas kapitonas Noreika. Dažnai užeidavo į komendantūrą kapitonas Lipčius. Turėjo jis barzdą ir motociklą, palaikė ryšį tarp Plungės ir kitų miestų. ... Užeidavo pas komendantą ir du vokiečiai kareiviai, kažkaip užsilikę Plungėje. Ant rankovių turėjome baltus raiščius su juodosiomis "TDA" raidėmis." Kodėl jūs nesiremiate Pakalniškio pasikalbėjimu su Akiračiais? Arba ALKA archyve saugojamais jo dienoraščiais? Ar jūs esate išsiaiškinę, kas buvo archyvo dėžėse Nr.1 ir Nr.2 ir kodėl būtent jos 2016 m. spalio mėn. panaikintos užtvinimo?

Kaip jūs vertinate Plungės krašte pravestą mobilizaciją į Lietuvos kariuomenę? Pakalniškis ne tik aprašo Plungėje tarnavusius kapitoną Joną Noreiką, kapitoną Stanislovą Lipčių, leitenantą Povilą Alimą, kapitoną Kazimierą Venclauską, viršilą Praną Šapalą ir Arnoldą Pabrėžą, kurie visi dalyvavo žudų skriaudime ir išžudyme. Jis taip pat atkreipią dėmesį, kad seniūnai prievarta mobilizavo apylinkės jaunus vyrus, ir teisingai ją pavadina "Lietuvos kariuomene". Juk nacių Vokietija neturėjo teisės mobilizuoti okupuotos Lietuvos gyventojus. Lietuvos Respublikos vardu seniūnai vertė vyrus tarnauti Plungės kuopoje ir Telšių kuopoje, o jos iškart pasižymėjo žydų išžudymu. 1941 m. rudenį vienas karys įstojo, nes kitaip negalėjo savo šeimos aprūpinti maisto kortelėmis. Noreiką pakeitęs Telšių LAF vadas, majoras A.Svilas, prigrasino kitam kariui, kad jeigu neįstos, tai jį ištrems į Saksoniją dirbti vergu.

Telšių apskrities kariai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas su lietuviškais skiriamaisiais ženklais, buvo ginkluoti šautuvais ir pistoletais. Kariai įstojo į T.D.A. ir taip ją vadino. Yra išlikę pareiškimų blankai, kuriais L.N.P "Geležinio vilko" vadui buvo išreiškiamas noras įstoti į T.D.A. būrį. Kartu išpildydavo žinių lapą, "L.N.P. Tautinės Darbo Apsaugos (TDA) Nario Žinios". Išliko TDA nario pasižadėjimas: "Pasižadu ištikimai ir sąžiningai vykdyti "T D A" nario pareigas ir nešiodamas rinktinio lietuvio vardą dirbsiu savo tautos gerovei ir kovosiu už jos siekimus. ..." Išliko ir "Geležinio Vilko" nario iškilmingas pasižadėjimas: "Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu "Geležinio Vilko" nario pareigas, ginsiu Lietuvių tautos teisę ir garbę, nesigailėdamas savo jėgų ir gyvybės dirbsiu jos gerovei..." Yra pareiškimas Telšių T.D.A. Ramovės valdybai. Blankuose ir pažadėjimuose neminimi nė Hitleris, nė Vokietija, kuriems kitur Lietuvoje pasižadėdavo pagalbiniai policijos batalionai. Sukilėliai nebuvo nuginkluoti, kaip kad kitur Lietuvoje. Savo ginklus laikė iki 1942 m. sausio mėn. 1 d. Netgi Telšių apskrities viršininko A.Ramanausko skelbtas 1942 m. vasario mėn. 6 d. savanorių į Lietuvos Savisaugos Dalinių surašymas nacių Vokietijos niekaip nemini. Kur jūs pabrėžiate lietuvių atsakomybę už šiuos dalinius?

Lietuvių atsakomybę parodo "Žemaičių žemėje" paskelbtas "Telšių Miesto Tautinio Darbo Apsaugos Būrio STEIGIMO AKTAS": "1941 m. spalių mėn. 14 d. Telšių grupės Geležinio Vilko vado sukviestas Telšių miesto lietuvių tautinio darbo bendraminčių susirinkimas, išklausęs G.V.Vado pranešimą ir aptaręs būtinumą lietuviams jungtis, kad organizuotai padėti Lietuvių Nacionalistų Partijai siekti kultūrinių bei valstybinių tikslų nutarė pagyvinti Telšių miesto Tautinio Darbo Apsaugos veikimą suformuojant L.N.P. vadovybės numatyta forma T.D.A. Telšių miesto būrį. Dirbdami Tautinės Darbo Apsaugoje pasižadame būti nenuilstamais jos idėjų skleidėjais ir nacionalinės Lietuvos vadovybės įsakymų vykdytojais." Kur vokiečiai? Ir kodėl A.Bubnys savo knygoje apie batalionus neiškelia šių visų dokumentų, nepabrėžia Telšių krašto lietuvių savarankiškumo?

Noreika buvo aukščiausia valdžia Telšių apskrityje.

Jūs savo pažymoje pripažįstate, kad Jonas Noreika nusikalto, prisidėdamas prie teisinio persekiojimo asmenų, kurie 1940-1941 m. bendradarbiavo su sovietų okupaciniu režimu. Minite, kaip jisai kartu su kitais priėmė nutarimą skirti Jurgiui Endriuškai tris mėnesius įkalinimo darbo stovykloje. Tiesa, jūs nutylite, kad Endriuškai tokią bausmę skyrė už chorvedystę. Kodėl jūs neperžiūrėjote visų LCVA f.R-1441, a.2 apraše esančių 270 teismo bylų? Juk šios bylos išryškina Telšių apskrities lietuvių neįprastą savivaldą Lietuvos Respublikos vardu ir Telšių LAF vado Jono Noreikos vaidmenį tenkinant ir atmetant malonės prašymus. Žinome, kad žymaus eigulio Aleksandro Tenisono žmona Aldona Tenisonienė "tragiškai žuvo" 1941 m. liepos mėn. Pasirodo, kad "LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 1941 m. liepos mėn. 19 d. Telšiuose" karo lauko teismas pagal Lietuvos įstatymus ją kartu su 11 kitų nuteisė mirti, o jos malonės prašymą atmetė Lietuvos aktyvistų štabas Telšiuose, vadinas Jonas Noreika. Jisai kitą dieną Telšiuose šventė didžiają vienybės manifestaciją. Yra išlikęs prokuroro B.Antanėlio nurodymas 1941 m. liepos 20 d., "Prašau sušaudytinius perduoti atvykusiai šaulių būrio apsaugai." Karo lauko teismo bylos padeda suprasti vyskupo Vincento Borisevičiaus parodymus, "su dabar jau mirusiu vyskupu [Justinu Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt." Įsigilinus, paaiškėja, kad Algirdas Žūtautas buvo vienas iš keturių sovietinių Telšių kalėjimo pareigūnų, kurie karo pradžioje svarstė, kuriuos kalinius palikti gyvus, ir kuriuos užmušti Rainių miške. Liepos mėn. 19 d. Telšių aktyvistų štabas patenkino Žūtauto malonės prašymą, tuo tarpu atmetė kitų penkių kalėjimo sargų prašymus, taip kad sušaudė Rainių aukų likimo liudytojus. Įdomu, kokiomis sąlygomis Jonas Noreika tenkino vyskupų prašymus? Juk kitą dieną iškilmingos šv.mišios buvo dalis "Žemaičių žemės" laisvės manifestacijos.

Šiaulių advokatas Matas Krygeris sužinojo apie 1941 m. liepos 19 d. pasmerktuosius tokiu būdu:

Kai kur broliai lietuviai savo iniciatyva vykdė egzekucijas. Štai Telšiuose susidaręs superpatriotų lietuviškas "karo lauko teismas", teisęs "komunistus", "komunistų veikėjus", pats vykdė nuosprendžius. Nuteistasis Vladas [Bauža], gimęs 1909 m., 1941 m. liepos mėnesį kartu su 14 kitų "komunistų" išvežtas už Telšių miesto sušaudymui. Vykdant nuosprendį, pastatytas su kitais prie duobės. Išgirdęs šūvius, jis išsigando ir įkrito į duobę, o po kokių dviejų valandų iš jos išlindo ir pabėgo. ... Nuvažiavau į Telšius išsiaiškinti, kas ten vyksta. Lietuvių aktyvistų fronto Telšių štabe [Bronius Antanėlis], kuris save titulavo "karo lauko teismo" prokuroru, pristatė mane, kaip Šiaulių apygardos teismo prokurorą, atvykusį pasitarti suimtųjų reikalu. Susirinkusiems atvirai pareiškiau:

- Manau, įsitikinote, kad įvyko antroji, hitlerinė, Lietuvos okupacija, kuri nieko gero nežada. Jūsų suorganizuotam "karo lauko teismui" ir jo mirties nuosprendžiams nepritariu. ... LAF'o Telšių štabas viename barake ir Telšių kalėjime laikė daug suimtųjų. Pasiūliau juos paleisti, kol geštapas nesuspėjo perimti savo žinion. Prieštaraujančių nebuvo. Augutinas Ramanauskas, vėliau tapęs žemės ūkio reikalų generaliniu tarėjų, pridūrė: "Aš sakiau, kad negerai darome." ("Rūstūs prisiminimai", 1994, ps.50-51)

Kodėl jūs nepaskelbiate Jono Noreikos 1941 m. liepos 25 d. įsakymo (LCVA f.1075, a.2, b.6) ir neišdėstote jo aplinkybių? Jisai turėjo būti Krygerio įsikišimo pasekmė. Iš Noreikos įsakymo matosi, kaip ir iš malonės prašymų, kad Jonas Noreika buvo aukščiausia valdžia Telšių apskrityje, aukštesnis netgi už apskrities viršininką A.Ramanauską, pasakiusį, kad "negerai darome". Įsakyme "Telšių apskr.Policijos nuovadų Viršininkams ir Aktyvistų štabams" pabrėžiama, "Vietos iniciatyva daryti mirties sprendimus ir juos vykdyti griežtai draudžiama. Gabenant suimtuosius reikia užkirsti galimybes bėgimo ir pranešimai, kad "suimtasis nušautas bebėgant" bus griežtai tiriami. Už bet kokį savavaliavimą bus keliamos baudžiamos bylos." Iš Noreikos įsakymo aišku, kad tokių mirties sprendimų buvo visoje apskrityje ir juos vykdė tiek policininkai, tiek aktyvistai. Atkreipiame dėmesį, kad pirmuoju pasirašė Kap.Noreika, L.Aktyvistų Fronto Vadas, o antruoju pasirašė Ramanauskas, Telšių apskr.Viršininkas. Tai vėlgi parodo Jono Noreikos pirmenybę gyvybės ir mirties klausimuose. Užtat ir tvirtiname, kad Jono Noreikos nusikaltėlių gauja veikė Lietuvos Respublikos, lietuvių tautos, "Žemaičių žemės" vardais, taip pat ji vadindavosi LAF, LNP, TDA, "Geležiniu Vilku", butų biuru, Žemaičių legionu ir 14tu batalionu. Noreikos nusikaltėlių gauja pati žydus ir lietuvius suėmė, laikė, teisė, tenkino ar atmetė malonės prašymus, ir pati juos sušaudė.

Baltaraiščiai sulaikė Alsėdžių kaimo žydus, paskui juos kankino ir nužudė. Kur jūs esate surašę visus Jonui Noreikai pavaldžius aktyvistus, jų veiklą ir nusikaltimus?

Plungėje taip pat veikė lietuvių teismas, kuriame likimus sprendė Plungės valdininkai, policininkai, Alimienė, kun.P.Pukys ir gyd.V.Ivinskis bei kiti. Iš viso Plungėje sušaudyta maždaug 140 lietuvių. Manytina, kad Telšių apskrityje per vieną mėnesį sušaudyta apytikriai 300 lietuvių. Kaip jūs manote, Jonui Noreikui vadovaujant Telšių LAF, kiek lietuviai sušaudė lietuvių?

Jonas Noreika privalėjo gelbėti lietuvius ir žydus.

Šiuo atveju vokiečius galima vadinti lietuvių gelbėtojais. Pakalniškis papasakoja, kaip vokietis 1941 m. rugpjūčio 5 d. išgelbėjo Juozą Jankauskį, paklausdamas, "Kiek jis amžiaus yra?" ir pasakydamas apie 23 metų amžiaus vyrą, "Tokių jaunų jūs negalite šaudyti, jie dar neturi proto. Baikite vieną kartą tas žudynes." O Leonas Vilutis įamžino ligotą LAF požiūrį į žudynes: "Telšių kalėjimo partizanai (šauliai) laikė sugautų per šimtą komunistų veikėjų, sunkiai nusikaltusių prieš Lietuvos žmones. Teisingumo organai jų bylas tyrė, nusikaltę buvo teisiami. Vokiečių komisaras Gevekė, atstovaujantis apygardai, nebaigtas nagrinėti bylas nutraukė, ir komunistus, neatsižvelgdamas į jų nusikaltimus, paleido, [1941 m. rugsėjo mėn. 28 d.] sušaukęs turgavietėje žmones ir paskelbęs amnestiją. Mat jis turėjo tikslą pasėti lietuvių neapykantą, patraukti į savo pusę nusikaltėlius, išprovokuoti judus, kurie išdavinėtų žmones, atvedusius juos į kalėjimą."

Matas Krygeris savo drąsiu pavyzdžiu mums visiems įrodo, kaip Jonas Noreika galėjo ir privalėjo elgtis.

Pasibaisėjęs hitlerinėmis žudynėmis, 1941 m. liepos 29 d. raštu Nr.85 kreipiausi į Šiaulių, Telšių, Raseinių, Tauragės, Mažeikių ir Kretingos apskričių viršininkus, siūlydamas jiems sustabdyti nepagrįstus lietuvių suiminėjimus ir šaudymus. Aplinkraštyje nurodžiau, kad "naikinimas dirbusių bolševikinėse įstaigose lietuvių yra naikinimas pačios lietuvių tautos, ir tokie keršto užsimojimai yra atmestini visu griežtumu." Kai kurie apskričių viršininkai mano aplinkraščio nuorašus išsiuntinėjo policijos nuovadų viršininkams ir šis kreipimasis jiems darė teigiamą poveikį. Žinojau, kad už tai galiu nukentėti, bet ryžausi.

Įdomu, kad tiek sovietai, tiek naciai gerbė Matą Krygerį, kad taip gynė lietuvius. Visgi patys lietuviai žmogžudžiai jį įskundė, ir jam teko gerus metus kalėti SD kalėjime Tilžėje. Ko reikia, kad pripažintumėte Jono Noreikos savivaliavimą ir suabejotumėte jo "antisovietinės" ir "antinacinės" veiklos vaisiais?

Jonas Noreika nesiryžo gelbėti tremiamų lietuvių.

Ar Jonui Noreikai rūpėjo žmones gelbėti ar engti?

Jo bendražygiai, kaip Antanas Juočeris, besirengdami karui surinko nemažai ginklų, įskaitant ir dinamito. Telšių policijos pareigūno žmona Ona Algminienė savo "tikrovės romane", Raudonasis Amaras, pasakoja:

"...ginkluoti aktyvistai ruošiasi kur nors prie miško traukinį su mūsų žmonėmis sustabdyti ir suimtuosius paleisti iš vagonų. Pasisekimu jie neabejoja - ginkluotus azijatus nugalėti susišaudžius, mūsų vyrams būtų patys niekai. ... Apsvarstę visus užpuolimo planus, pogrindžio kovotojai - aktyvistai neužmiršo apsvarstyti ir galimas to pasekmes. Išvežamuosius jie, tiesa, paliuosuotų, bet už tai gali atsakyti ne tik visas miestas, bet galimas daiktas - ir apskritis. Stalinui prisiuntus armiją istrebitelių viskas būtų sulyginta su žeme. Todėl nutarė savo planą nebevykdyti."

Jos sūnus Liutavaras L. Algminas patvirtino, kad visi romano įvykiai pagrįsti faktais.

Jonui Noreikai ir jo bendražygiams rūpėjo patekti į valdžią. Užtat atsisakė stoti į teisingą kovą, bet laukė nacių Vokietijos nurodymų.

Jonas Noreika pogrindžio spauda kurstė neapykantą.

Žinome, kad Jonas Noreika, kaip retas sukilimo rengėjas, turėjo ryšius tiek su Kauno LAF, tiek su Karaliaučiaus LAF, tiek su pačiais vokiečiais. Jisai pasižymėjo ypatingu paslaptingumu. Nuostabu, kad Telšių sukilėlius smulkiai aprašęs Leonas Vilutis išvis nemini Noreikos, nors tiesa pasakius, jis nemini nė Telšių manifestacijos, nė Kazio Mockaus ir "Žemaičių žemės", nė žydų žudynių. Vilutis tačiau rašo taip apie Noreikos pavaduotoją Juodikį, kuris irgi palaikydavo ryšį su Vokietija: "Iš S. Bagdono patyriau, kad apie mano veiklą mokykloje žinojo ir mokytojas A. Norkevičius, ir Juodikis. Vėliau supratau, kad šis karininkas buvo laikomas svarbiausiuoju pogrindžio organizatoriumi. Dėl to su juo buvo vengiama palaikyti oficialius ryšius." Panašus paslaptingumas iškyla Adomo Jurgelio aprašyme, kaip jisai platino sukilėlių spaudą, kurią gaudavo iš Juozo Mėčiaus. Jurgelis savo prisiminimus rašė 1941 m. rugpjūčio 25 d., ir visgi sąmoningai neįvardijo vieno svarbaus žmogaus: "Tą pat dieną [birželio 19 d.] atvažiuoja iš Kelmės gimnazijos mokinys Matula Jurgis, kuris sakydavosi turįs ryšius net su..." Panašu, kad tas žmogus buvo Jonas Noreika, bet kaip bebūtų, Jurgelis vardija tą patį ratą pogrindžio spaudos platintojų, kurį Kauno LAF organizatorius Pilypas Žukauskas-Narutis sieja su Jonu Noreika, būtent Juozą Mėtą (tai yra, Mėčių) ir Stasę Vanagaitę. O žinome iš Damijono Riaukos, kad Jonas Noreika Plungėje leisdavo atsišaukimus nemažu 500-1,000 tiražu. Jurgelis rašo: "Kovo 23 d. kun. Velavičius paskambina. Tuojau kinkau arklį, sėdu ir važiuoju. Gaunu kovo 19 d. atišaukimą atspausdinimui. Sakosi tik vieną gavęs. Greitai grįžtu, spausdinam rytą kovo 24 d., vežam į Telšius, Varnius ir kitas aukščiau minėtas puses. Iš kovo 19 d. pasiskaitę nutarėm geriau susiorganizuoti." Akivaizdu, eina kalba apie atsišaukimą "Brangūs vergaujantys broliai", kurio lyg tai visuose variantuose yra tokie žodžiai: „Jau šiandien painformuokite žydus, kad jų likimas aiškus. Todėl kas gali, tegul nešdinas iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą paimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų.“

Žinome iš Varnių LAF štabo vado Jurgelio, kuom tai baigėsi: "Taip pat pirmadienį [birželio 23 d.] jau pradėjome suiminėti mums pavojingesnius komunistus, kad neturėtų ryšio su raudonarmiečiais. Antradienį gaudome (pastebėję miške) varniškius komunistus, kaip vykdomojo komiteto, kompartijos ir kitus. Suimam, uždarom pas ūkininką Martinkų Povilą Pakalniškiuose į pirtį ir pastatom sargybą." Ar jūs manote, kad tokie suėmimai labiau tarnavo Lietuvos nepriklausomybei ar nacių Vokietijos okupacinei politikai?

Kodėl jūs nesate ištyrę, ką spausdino Jonas Noreiką, ir kokios buvo pasekmės?

Jonas Noreika vienijo visuomenę nusikalstamai veiklai.

Jonas Noreika Telšių krašte savo žydų išžudymo mąstais primena Praną Jakį Kretingos krašte ar Petrą Požėlą Šiaulių krašte. Jisai tačiau juos pralenkė savo sugebėjimu nusikalstamai veiklai suvienyti visą visuomenę. Užtat svarbu pamokyti jaunimą atpažinti ir atmesti tokias nedoras vienybės skelbėjo pagundas.

Jonas Noreika jau liepos mėnesio pradžioje Telšiuose organizavo inteligentus rengti manifestacijas. Suorganizuotas Telšių choras, kuris su politiniais kaliniais agitatoriais išvažinėjo Žemaitiją. Tūkstantinės minios sutelktos Telšiuose, Plungėje, Nevarėnuose, Varniuose, Pavandenyje. Holokausto įkarščio metu Telšiuose surengė vandens sporto šventę, Noreika dalino medalius. Laužuose degino sovietines knygas, teatrais linksmino žmones, reikia manyti, bjauriomis patyčiomis. Skaitant baisus "Žemaičių žemės" vedamuosius ir skaičiuojant lavonus, tenka įžvelgti rūpestingą neapykantos kurstymą. Prie Telšių apskrities viršininko sudaryta Meno Taryba buvo Noreikai tokia svarbi, kad iš karto ją pervedė į L.A.F. propagandos skyrių, "kur dirbs didžiausiame kontakte su mūsų šauniaisiais aktyvistais."

Lietuvių visuomenę vienijo viešos žydų patyčios. A.Pakalniškis aprašo, ką veikė Lietuvos Respublikos šauktiniai kariai. "Kaip kalinius varinėdavo juos ginkluoti kareiviai, o didesnei pajuokai vienas žydas turėdavo eiti priekyje, aukštai iškeltose abiejose rankose raudoną komunistinę žvaigždę laikydamas. Turtingi buvę Plungės žydai, buvę didelių krautuvių savininkai, vėliau tų krautuvių vedėjai, buvo dabar šitaip varinėjami po miestą." Plungėje netgi "Mąsčio" gamyklos sargai įsitraukė į praeinančių, pasmerktųjų žydų nužudymą, su tikslu išbandyti savo ginklus.

Lietuvių visuomenę taip pat labai suvienijo žydų turto dalybos. Telšių apskrities viršininko ir Telšių burmistro šimtai raštų skaudžiai liudija, kaip lietuviai skirstė ir savinosi žudynių aukų turtą, kartu ir atsakomybę už žudynes. Lietuvių laikinoji vyriausybė tai skaitino savo įsakymais, nutarimais ir potvarkiais, kaip kad Jonas Noreika skatino savo pavyzdžiu, užsimanydamas žydų šeimos namo ir baldų.

Telšių apskrities valdžia, policija, kariuomenė ir aktyvistai vieningai gaudė prasimanytus "priešus", žydus ir lietuvius. Vieningai tvarkė žydų getą, vertė žydus dirbti vergais. Vieningai vedė karo lauko teismą, pasmerkė mirties bausmes ir jas įvykdė. Vieningai vykdė Lietuvos laikinosios vyriausybės nurodymus. Visa tai darė Lietuvos Respublikos vardu, "Žemaičių žemės" vardu. Vieningai išniekino Lietuvos, lietuvių ir žemaičių vardą, taip kad sunku mums po to atsitiesti.

Jonas Noreika įklampino Dievo tarnus, Telšių vyskupijos vyskupus ir kunigus, į nusikaltimus prieš žmoniją. Sovietai pasisavino Telšių vyskupijos spaustuvę, bet sukilėliai jos negrąžino, taip kad ji priklausė "lietuvių valdžiai". Katalikų spaudos redaktorius Kazys Mockus redagavo "Žemaičių žemę". Ar jūs išaiškinote, kas buvo laikraščio bendradarbiai? Deja, vyskupija nuo laikraščio neatsiribojo. Redakcijoje dirbo katedros vargonininkas Ferdinandas Janauskas, straipsniais prisidėjo "Žemaičių prieteliaus" redaktorius kun. Kazimieras Olšauskas, Telšių katedros klebonas kun.Pilypavičius, Leonas Vilutis, Petras Gintalas. Manytina, kad laikraščio branduolį sudarė Telšių katalikų laikraščio "Žemaičių prieteliaus" bendradarbiai. O leidėjas buvo Žemaičių aktyvistai, paskui Žemaičių L. Aktyvistų Frontas, vadinas, už jį atsakė Jonas Noreika. Kodėl vyskupija nepaprieštaravo, kad "lietuvių valdžia" jos spaustuve kursto žmogžudystę? Kodėl leido nekaltus žydus kankinti ir žeminti Rainių aukų laidotuvių metu? Kodėl žudikams atleisdavo kaltes? Tai juk dvasinio ginklo neteisingas panaudojimas. Kaip jūs tiriate Telšių vyskupijos vaidmenį 1941 m. lietuvių nusikaltimuose?

Jonas Noreika dvasiškai išniekino žydų aukas.

Kodėl jūs nepabrėžiate lietuvių kankintojų žiaurumo ir žydų aukų nekaltumo? Juk tik tada galima suprasti ir įvardinti Jono Noreikos žiauriausius nusikaltimus, kankinusius ne tik kūną, bet ir dvasią. Žymusis Telšių ješivos rabinas Avrahamas Icchakas Blochas, tai nepaprasto šventumo auka. Jisai Telšių LAF nusikaltimų akivaizdoje atsidavė Dievui, maldai, Toros mokslui ir švietimui. Kai jam plaktuku daužė galvą "išmušti iš jo Dievą", jisai skelbė "Dievas yra visiems". Kodėl Lietuvos valstybė nesiryžta Telšiuose įamžinti jo kankinystę taip, kad visi pasimokytumėme iš jo, kaip nugalėtojo?

Pirmomis karo dienomis Jonui Noreikai pavaldūs Žemaitijos aktyvistai į Plungės sinagogą nežmoniškai sugrūdo 1,800 Plungės krašto žydus, taip kad bent keturis vaikus negyvai suspaudė, o kai kurie suaugę išprotėjo. Lietuviai dvi savaites kankino kūną ir dvasią: nedavė nė valgyti, nė gerti, sudegino šventraščius, išsivesdavo žydus pasityčioti iš jų, išprievartaudavo žydes, šaudydavo į sinagogos langus, šaudydavo per duris, kviesdavo ligonius lauk ir išsivežę juos sušaudydavo, vertė mėšlą valgyti, degino gyvus žmones.

Plungės žydai buvo išvaryti prie Rudelio kalno išsikasti sau duobes. Iš Plungės atvažiavo kunigas Lygnugaris sakydamas, kad jis negali žydų išgelbėti, bet jis gali juos prieš mirtį pakrikštyti. Jis atsinešė kibirą vandens ir pakrikštijo žydaites, pagal vieną liudijimą, 74 mergaites gimnazistes. Arnoldas Pabrėža ir jam pavaldūs lietuviai jas išprievartavo ir nužudė. Jonas Noreika privalo atsakyti už šių mergaičių kankinystę, jų dvasios laužymą ir kūno niekinimą. Jos yra visiškai tyros ir tikrų tikriausios kankinės. Kodėl jų kankinystė neįvardijama? Kaip jūs manote, ar nederėtų Romos katalikų bažnyčiai jų neatstumti, neužmiršti, nepažeminti ir jas pripažinti katalikėmis kankinėmis? Ar nederėtų Lietuvos valstybei jas laikyti lietuvaitėmis kankinėmis? Kas jų gimtinėje įvertina jų šventą auką?

Jonas Noreika dvasiškai išniekino lietuvių aukas.

Jonas Noreika taip pat dvasiškai išniekino 75 sovietų Rainiuose išžudytus lietuvius kalinius. Jono Noreikos nusikaltėlių gauja tyčia iškreipė šių kalinių baisią nelaimę su tikslu pateisinti savo žmogžudiškas svajones. Kur jūs išnagrinėjate lietuvių atsakomybę už kančių perdėjimą? Lietuviai ligi šių dienų būtinai pabrėžia išskirtinį sovietų kankinimo žiaurumą. Jūs savo svetainėje pripažįstate, jog "Kas vyko toliau, gerai nežinoma. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo." Kodėl jūs savo svetainėje nepaminite, kad šių žudynių liudytojai, lietuviai kalėjimo sargai, buvo Lietuvos Respublika pasivadinusios gaujos sušaudyti, Jonui Noreikai atmetus jų malonės prašymus?

Lietuvos Respublika savo leidžiamoje spaudoje platino Telšių aktyvistų melagingus, žydų žudynes kurstančius prasimanymus. Pavyzdžiui, Lietuvos laikinosios vyriausybės Žemės ūkio rūmų leidžiamas savaitraštis, "Ūkininko patarėjas", 1941 m. liepos 25 d. melagingai skelbė, "Vieniems buvo nulupta nuo galvos oda, kitiems išpiauti odos diržai iš nugaros ir krūtinės, kai kuriems išdegintos akys, kitiems nuplikyta visa oda. Kai kuriems sulaužyti šonkauliai ir į vidurius sukištos rankos. Daugeliui vyrų nupiauti lyties organai ir į burną įkišti, o moterims išdeginti karšta geležimi. Kai kurioms moterims nupiaustytos krūtys ir prie ausų priraišiotos. Yra ir dar žiauresniu ir šlykštesniu būdu nukankintų. Iš kankinimo būdo ir išviršinių žymių galima spręsti, kad visi šie žmonės buvo nukankinti pačiomis žiauriausiomis kančiomis, kokias gali sugalvoti tik kraugeringa azijatų iškrypusi vaizduotė." Žydams dalinai priskiriamos šios prasimanytos kankynės ir apskritai kankinimo sistema su tikslu pateisinti jų apiplėšimą ir išžudymą. Kada Lietuvos Respublika nustatys šio melo skleidėjus ir pradės atkakliai šį melą apgailestauti? Kodėl jūs savo svetainėje nepaskelbiate, jog gydytojo Plechavičiaus surašytas medicininis protokolas ir gydytojo talkininko 1988 m. Vaclovo Rubino liudijimai neigia lietuvių spaudoje prasimanytus kankinimus?

Kodėl Lietuvos Respublika bijojo prasitarti, jog Telšių lietuvių kalinių nužudymas buvo pasekmė ne tik nepateisinamo sovietų žiaurumo, bet ir nacių Vokietijos netikėto, nemažiau kraugeriško užpuolimo? Kodėl Lietuvos Respublika nėra pasmerkiusi nacių Vokietijos pradėto karo? Ar Lietuvos Respublika tvirtina, kaip kad Lietuvos laikinoji vyriausybė, kad nacių Vokietija savo puolimu išgelbėjo Lietuvą? Kas Lietuvos Respublikai susuko galvą?

Kur jūs pabrėžiate, kad Telšių LAF melu ir žiaurumu nenusileido sovietams? Nesant liudytojų, kaip galima iš viso tikėti Jono Noreikos bendražygiais, kad jų atkasti jau pūvantys lavonai buvo nukankinti, o nesudarkyti juos užkasant birželio 25 d. rytą ar atkasant birželio 28 d.? Koks teismas pripažintų jų liudijimus, kuriuos paneigia, pavyzdžiui, su gydytoju Plechavičiumi lavonų kūnus aprašęs Vaclovas Rubinas?

Plechavičius apžiūrėjo maždaug pusę lavonų ir aš pagal jo diktavimą užrašiau apie pusės lavonų sužalojimus ... Visi lavonai buvo pažaboti, visiems be išimties buvo užpakalyje surištos rankos. Burnos pažabotos ir rankos surištos už nugaros buvo medžiaginiais raiščiais. Nepamenu, kad kas nors būtų buvęs pažabotas spygliuota viela ar kitokia viela. Mano aprašomų lavonų grupėje lavonų su nupjautais lytiniais organais nebuvo. Beveik visiems lavonams buvo sudaužyti lyties organai. Pamenu, kad du ar trys lavonai buvo peršauti. Buvo išvirtusios akys, sudaužytos galvos, kitiems išvirtę smegenys. ... Lavonai jau buvo pradėję pūti, kaip jau minėjau, sklido nemalonus kvapas. ... Gyd. Plechavičius nekalbėjo apie nuplikymus, sukaltas vinis. Lavonai buvo pradėję pūti, galėjo susidaryti toks vaizdas, kad jie nuplikyti, galėjo luptis oda. Kiek pamenu, buvo kalbama, kad lavonai atkasti vakarykščiais, t.y. 1941 m. birželio 26 d.

Sovietai pripažįsta, kad užmušė kalinius, bet jeigu juos gyvus sudarkė, kodėl jų kūnų nepaliko vietoje, kad visi matytų? Ar jums neatrodo, kad Telšių LAF pasisekė, jog keistu sutapimu, lavonus aptiko iškart po to kai birželio 27-28 d. baigė žydus suvaryti į Rainių dvarą? Užtat galėjo žydus versti lavonus plauti, ir netgi vietoje sušaudyti atsisakiusį jų plauti žydą Dampį. Kodėl jūs savo knygoje "Rainių tragedija 1941 m. birželio 24-25 d." (2000) be aptarimo kartojate melagingus teiginius, kaip kad Rano Sabaliausko tvirtinimą, kad jis pats matė, kaip miške buvo kankinami kaliniai? O gal manote, kad lietuviai nuo pat pradžių žinojo kur lavonai, bet tai nutylėjo? Kodėl būtent Ranas Sabaliauskas asmeniškai liudijo melą, kurį Ūkininko patarėjas skleidė? Kodėl savo leidiniu be aptarimo toliau skleidžiate šį melą?

Kodėl jūs savo leidiniuose, kaip ir Šiušaitis, Urbanavičius ir Landsbergis savo išsamioje knygoje, "Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24-25." (2007) primirštate Telšių karo lauko teismo išsaugoto kalinių dubenėlio žodžius, kurie baigiasi, "Heil Sieg! Deutschland ūber alles! Tu išgelbėjai mūsų tėvynę Lietuvą iš azijatiškų grobuoniškų banditų bolševikų, nagų ir pastatei mūsų pačių žmonių, tikrų lietuvių naują vyriausybę ant stiprių plieninių pagrindų". Ar jūs tikite, kad tas dubenėlis ir jo sienelės 239 žodžių tekstas tikrai autentiški?

Telšių LAF vadas Jonas Noreika atsako už nužudytų lietuvių kalinių panaudojimą kurstyti ir teisinti nusikaltimus prieš žmoniją. Jisai liūdesį pakeitė bjauresiu. Telšių LAF sulaikyti žydai buvo verčiami atkasti ir plauti pūvančius lavonus ir gerti pamazgas, buvo tą pačią dieną sušaudomi, o laidotuvių dieną buvo verčiami viešai atgailauti. Akivaizdu, jog LAF Telšiai taip elgėsi ne iš keršto prieš žydus, o iš noro savivaliauti ir pagrįsti jau numatytą žydų išžudymą ir jų turto išsidalinimą. Jonas Noreika atsako už tikrovę neatitinkantį Rainių kankinystės melą, kuriuo jisai ir jo bendražygiai dangstė savo siaubingus nusikaltimus, ir netgi mūsų laikais toliau kenkia lietuvių ir žydų santykiams. Jono Noreikos nusikaltėlių gauja dvasiškai sudarkė ir tebedarko 75 sovietų nužudytas aukas.

Jonas Noreika labiausiai tiko Šiaulių krašte numatytiems nusikaltimams.

Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Yra išlikęs jo 1941 m. liepos mėn. 25 d. raštas Šiaulių miesto burmistrui.

Žagarės miesto gyventojų prašymą dėl neperkėlimo iš Šiaulių miesto į senąją Žagarę žydų tautybės piliečių, persiunčiu Tamstai ir prašau į rimtus jame išdėstytus motyvus atkreipti dėmesį ir padaryti reikalingas išvadas. (LCVA f.R-1099, a.2, b.92)

I.Urbaičio šeima prisimena, ir Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų. Jūs ydingai puoselėdami Jono Noreikos kultą šmeižiate dorą žmogų, užtat verčiate atskleisti ne tik I.Urbaitį pakeitusio Noreikos, bet ir Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimus, engiant Lietuvos žydus.

I.Urbaitis skambino į Kauną pranešti, kad jisai nenori būti Šiaulių apskrities viršininku. Nesulaukęs atsako, liepos 14 d. jisai išsirašė komandiruotę į Kauną, liepos 18-19 dienoms, tad jūsų minimą liepos 18 d. raštą dėl žydų perkėlimo pasirašė jo padėjėjas. I.Urbaitis Kaune asmeniškai savo nenorą būti Šiaulių apskrities viršininku išdėstė vidaus reikalui ministrui Šlepečiui. Nuo to laiko, I.Urbaitis savo pareigose liko ne savo valia, o Lietuvos laikinosios vyriausybės valia. Jinai siųsdama jį atgal į Šiaulius atsako už visus Šiaulių apskrities vykdomus potvarkius žydų atžvilgiu, įskaitant I.Urbaičio pasirašytą raštą liepos 23 d. dėl Dovydo žvaigždės nešiojimo. Užtat Lietuvos laikinosios vyriausybės Žydų padėties nuostatai yra Šiaulių apskričiai ir visai Lietuvai reikšmingi. Juozas Ambrazevičius juos Zenonui Ivinskiui 1971.05.23 aptarė:

Specialus kazus - laikinoji vyriausybė ir žydai, kuriem pagal Laikinosios vyriausybės potvarkių leidinį buvęs įsteigtas getas. Kreipčiau dėmesį į šiuos reiškinius dėl to geto: (a) Potvarkių rinkinys buvo paskelbtas ne laikinosios vyriausybės, o pirmojo tarėjo kažkurio pareigūno iniciatyva; (b) tariamasis geto steigimo potvarkis įdėtas to rinkinio gale, paskutinis su parašais J.Ambrazevičiaus ir Šlepečio (vidaus reikalų ministerio) tuo tarpu visi kiti potvarkiai ar nutarimai yra paskelbti parašais Ambrazevičiaus ir reikalų vedėjo (J.Švelniko). Tas skirtumas skatina susigalvoti kodėl kitaip. O tas "kitaip" ir nukreipia to geto potvarkio realų kelią. Būtent: vokiečiai reikalavo iš komendanto J.Bobelio geto. J.Bobelis aiškinasi, kad jis turi gauti tam savo vyriausybės nutarimą. Jis paruošė projektą su Ambrazevičiaus ir vidaus reikalų ministerio parašais. Tas projektas buvo keliais atvejais svarstomas ir vis atidedamas. Nesulaukę nutarimo, vokiečiai sava iniciatyva geto įsteigė. Potvarkio reikalas atkrito. Jis ir liko tarp popierių kaip projektas, ne kaip nutarimas. (VU f.198, b.972)

Ambrazevičiaus pasiteisinimai visgi patvirtina, kad Laikinoji vyriausybė rimtai svarstė, kaip Lietuvos Respublikos vardu engti žydus visoje Lietuvoje, ir būtent rinkosi J.Bobelio siūlomus valstybinius nusikaltimus, nuo kurių išgelbėjo tiktai voldemarininkų pučas. Zenonas Ivinskis nusakė tų potvarkių išliekantį poveikį:

Kiek daug, palyginti naujų įstatymų, potvarkių ir taisyklių LLV priėmė ir apskelbė, lengva buvo vėliau įsitikinti iš to rinkinio, kurį lietuvių ir vokiečių kalbomis dar 1941 metų rudenop išleido savo tarnybiniams reikalams Pirmojo Tarėjo gen.Kubiliūno įstaiga. Naujoji administracija negalėjo nesiskaityti su tuo, ką buvo atlikusi LLV, ir, remdamasi ministerių kabineto protokolais ir prie jų esančiais visokiais naujai priimtų įstatymų ir potvarkių priedais, ji juos savo reikalams kodifikavo. 8) Šitą darbą, pagal LL Vyriausybės protokolus, rūpestingai atliko Kubiliūno kanceliarijoje teisininkas Montvila. (VU f.198, b.917)

O Kauno getą iš tikrųjų liepos 25 d. steigė lietuviai voldemarininkai, Lietuvių nacionalistų partija, iškart po pučo prieš J.Bobelį. Pučo metu voldemarininkai taip pat suėmė ministerį Šlepetį ir jį laikė įkaitu. Tokiomis aplinkybėmis Noreika atvyko į Kauną. Majoras Svilas jį pasiūlė Ambrazevičiui. Noreika puikiai suprato, kas yra Holokaustas, ir mielai sutiko jį vykdyti Šiauliuose. Tuo pačiu, Lietuvos laikinajai vyriausybei buvo naudinga Noreiką išvilioti iš Kauno, nes jisai iš karto vykdė jai kenksmingą Lietuvių nacionalistų partijos politiką. Užtat skaitome Zenono Blyno dienoraštyje, 1941.08.01, "Yra žinių, kad kpt. Noreikai pasiūlyta Kabineto Šiaulių apskr. v[iršinin]ko vieta. Taigi "likviduojami" vyrai. Nieko sau, gera kova."

O kokiomis sąlygomis ministeris Šlepetys pasirašė, kad skiria Noreiką? Blynas rašo, tą dieną, 1941.08.01: "Apie 14 val. atėjo Reivytis - polic[ijos] vadas. Buvo Taunys, Brunius, Stanevičius. Anie 4 kalbėjo apie Šlepečio likvidavimą. Parašė raštą, kad Šlepetys nuo š.m. VIII 1 atsistatydina ir savo vietą perduoda mjr.Puodžiui." Visi įvardinti žmonės buvo žydų išžudymo šalininkai. Kitą dieną, 1941.08.02, Blynas rašo: "Su Šlepečiu tvarkoj. Jis prisidėjo prie mūsų. Vykdys, ką norim. Anot jo, vokiečiai kiša į Kabinetą (ar kiš) Raštikį ir Meškauską-Germantą."

Viską suvedus, Lietuvos laikinoji vyriausybė Joną Noreiką siūlė Šiaulių apskrities viršininku su tikslu pašalinti jį iš Kauno, kur jisai jai kenkė savo veikla su Lietuvių nacionalistų partija. Jis toms pareigoms tiko dėl to, kad jisai žinojo, kad žydai bus išžudomi, ir tai palaikė. O ministeris Šlepetys paskyrė Noreiką tik po to kai jis pasidavė Lietuvių nacionalistų partijai ir jos genocidinei programai.

Jonas Noreika pareigingai "atskyrė" Šiaulių apskrities žydus.

Ar jūs sutinkate, kad žmonių atskyrimas yra nusikaltimas prieš žmoniją? Jisai prieštarauja Lietuvos konstitucijai. Tikiu, kad Lietuvos valstybė ir jos piliečiai sutiks, kad jisai nepriimtinas. Juk priešingai tvirtinantys griauna Lietuvos valstybingumą.

Ar jums priimtina, kad Lietuvos Prezidentui prilygstantis, gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis 2015 m. gynė Joną Noreiką tokiais pamąstymais?

LGGRT centras skiria žmonių izoliavimą ir naikinimą. Jono Noreikos dabartiniai kaltintojai – neskiria. Izoliavimas nuo kitų gyventojų galėtų būti vadinamas ir segregacija. (Rusijos imperija, PAR, JAV karo su Japonija metais ir kiti atvejai). Vokietijos okupuotose šalyse, vykdant hitlerinę nežmonišką Europos „išvalymo“ nuo žydų doktriną, žydų tautos segregaciją sekė naikinimas. Taip pat čigonų.

Gal panašiai apie "izoliavimą" ar "atskyrimą" mąstė profesoriaus tėvas, komunalinio ūkio ministeris Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kada Lietuvos laikinoji vyriausybė birželio 27 d. pavedė jo viceministeriui įrengti koncentracijos stovyklą, reikia manyti, Kauno VII-ame forte, kur nepraėjus porai savaičių, liepos 4-6 d., voldemarininkai su pasimėgavimu išžudė 3,000 žydų. Tomis dienomis, finansų ministeris Jonas Matulionis žydams dėstė taip:

Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė.

Kauno arkivyskupas Juozas Skvireckas liepos 11 d. mąstė taip:

Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk. Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti [lietuvių] nulinčiuoti. Savaime suprantama, kad ne visi žydai kalti, bet kaltieji užtraukė lietuvių visuomenės neapykantą bendrai visiems žydams. Žydai šiuo momentu turėtų suprasti, kad jiems nėra išskaičiavimo būtinai brautis į lietuvių tarpą, kad jiems būtų geriau, jei ramiai pasiliktų šalia lietuvių, jiems skirtose vietose, kad jiems būtų, sakykim, ramiau Panevėžyje ar Šiauliuose, kur nebuvo prieš juos ekscesų, negu Kaune, į kurį yra atklydę paskutiniu laiku mažiausiai apie 8000 žydų iš visų kraštų.

Ar jūs manote, kad Jonui Noreikai žydų atskyrimas buvo priimtinas ar nepriimtinas? Jūs savo pažymoje tvirtinate, kad okupacinei nacių valdžiai pavyko įtraukti Noreiką į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. Ar nebūtų teisingiau pasakyti, kad Jonas Noreika pats įsitraukė? ir kad tai buvo jo pareigų svarbi dalis?

Jonas Noreika vykdė nacių nusikaltimus uoliau, nė jo viršininkas.

Jūs savo pažymoje tvirtinate, "J.Noreika savo ruožtu buvo ne policinės struktūros, o civilinės įstaigos darbuotojas ir jos vadovas." Betgi apskrities policijos ryšiai su Šiaulių apygarda, tai yra su vokiečiais, ėjo per jį. Jį turėjo informuoti visais klausimais. Jam turėjo skambinti bet kuriuo paros metu. Kodėl jūs nepaskelbiate dokumentų, nušviečiančių pareigas, kurių I.Urbaitis atsisakė, o kurias Noreika pasirinko?

Matome, kad Noreika uoliai dalyvavo žydų skriaudimo klausimuose. Žagarės geto žydai netrukus buvo išžudyti. Žydai nesikreipė į Noreiką, o į lietuvius šviesuolius, kuriems pavyko susitarti su Noreikos viršininku, Šiaulių apygardos komisaro Gewecke, duoti Šiaulių geto žydams pagyvent. Domas Jasaitis prisimena:

Pirmas Šiaulių visuomenės atstovų (kun.J.Lapio, J.Orlausko ir D.Jasaičio) kreipimasis į Šiaulių apygardos komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Gewecke ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė.

Tuo tarpu Jonas Noreika spartino žydų išžudymą, kaip matome iš įvykių Joniškyje. Noreikai pavaldus Šiaulių apskrities policijos vadas Paliūlionis nurodė Joniškio policijos viršininkui Sutkui surengti žydų išžudymą, kuris įvyko rugpjūčio 23 d. (LKP f.3377, a.55, b.150, l.10)

Jonas Noreika labiau tarnavo nacių išžudymo politikai, nė jo viršininkas! Kodėl jūs to nepabrėžiate?

Jonas Noreika atsiskleidė Šiauliuose, kaip vergvaldys.

Jono Noreikos požiūrį į valdžią labiausiai atskleidžia jo asmeninis sumanymas Šiaulių apskrityje steigti priverčiamojo darbo stovyklą. Jau 1941.08.23 jisai buvo išmąstęs 44 darbuotojų etatus ir 1,181,660 Rb sąmatą.

Vidaus Reikalams Ponui Generaliniam Tarėjui. Šiaulių apskrityje yra daug asmenų, kuriuos reikėtų izoliuoti iš visuomenės tarpo, sodinti juos į kalėjimą gal būtų neracionalu, geriausiai būtų juos izoliavus duoti jiems darbo. Šiaulių apskrityje tarp Joniškio ir Skaistgirio yra pradėtas vesti plentas, medžiaga tam plentui, t.y., skalda yra jau pagaminta ir padaryta dalis kasimo, viso plento ilgis 26 klm. Kuomet šie darbai buvo vykdomi, Skaistgiryje buvo įrengti darbininkams barakai, kur tilpo apie 100 žmonių, sekančius du barakus gausime Šiaulių apskrityje, tik reikės juos parvežti. Prašau Tamstos sutikimo leisti Skaistgiryje įsteigti priverčiamojo darbo įstaigą 200 žmonių. Darbo čia užteks ilgam laikui, nes pasibaigus plento statybai (kuris užsitęs apie 3 metus) bus galima darbininkus panaudoti prie miško darbų, nes čia yra miškingas rajonas. Įsteigus darbo įstaigą apskritis greičiau galėtų apsivalyti nuo nepageidaujamo elemento ir pratęstų plentą, kuris taip reikalingas susisiekti su Žagare. Priedas: Skaistgirio priverčiamojo darbo įstaigos etatai ir sąmata. (LCVA f.R-1099, a.1, b.2, l.464-472)

Jisai savo "idėją Lietuvai" nusiuntė Juozui Narakui, su kuriuo paskui kalėjo Štuthofe. 1941.10.15 lietuviai jo idėją atmetė.

Grąžinant Tamstos š.m. rugpjūčio mėn. 23 d. raštu Nr.1047 pranešu, kad Priverčiamojo darbo įstaigų valdyba, steigti priverčiamojo darbo įstaigą Šiaulių apskr., nenumato, nes esamų trijų įstaigų kol kas, pakanka.

Noreika geranoriškai sutiko lietuvius siųsti į kitas priverčiamojo darbo stovyklas, kaip antai iešmininką Bronių Neverauską, kurs įžeidė policininko garbę. Geležinkeliečiai tačiau pasipiktino, kad jį suėmė be jų žinios, nes tai galėjo sukelti avariją. (LCVA f.R-1099, a.1, b.15, l.52-62)

O Jonas Noreika toliau rūpinosi savo krašto keliais. Jisai įskundė Kuršėnų dvaro valdytoją Gruževskį dėl kelių netvarkymo. (LCVA f.R-1099, a.1, b.2, l.559)

Vokiečiai naciai leido Jonui Noreikai pilnai atsiskleisti puoselėjant Lietuvoje karo belaisvių vergovę. Aišku, vergovė tiesiogiai rėmė karą. 1942.04.30 Noreika gavo tokį raštą:

Ponas Generalkomisaras pranešė, kad nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo vasaros apie 10000-20000 karo belaisvių gali atvykti į Lietuvą darbams. Belaisvius pavieniai paskirti nėra galima dėl nutarimų. Kiekviename atvejuje bus sudarytos komandos iš mažiausiai 10 karo belaisvių, kurios bus prižiūrimos dviejų sargybinių. Galimas daiktas, kad sargybai bus pritraukti ukrainiečiai. Komandų prižiūrėjimui bus įsteigtos karininkų kontrolės būstinės. Už karo belaisvius reikia Stalag'ui mokėti po 10 Rpf. už dieną ir belaisvį. Karo belaisvius maitina pačios žemės ūkio įmonės ir būtent pagal pono Generalkomisaro 1942.I.2 išleistą įsakymą.

Jonas Noreika apskambino valsčius ir 19 sutiko paimti tarp 20 ir 150 vergų. Kuršėnų valsčius tačiau Jonui Noreikai atsiliepė "Būtų reikalinga, bet su stovyklomis atsisako." Yra išlikęs lapas, kuriame Noreika susumavo 1,210 karo belaisvius, tačiau raudonu pieštuku apsiribojo apvalu 1,000. (LCVA f.R-1099, a.1, b.32, l.185)

Ar galima spręsti iš bylos Lipeikienė prieš Rukšėną, kad abi pusės ir Lietuvos teismai laiko karo belaisvių stovyklas smerktinu dalyku? Kaip tuomet jūs pateisinate Jono Noreikos veiklą steigiant stovyklas, apginkluojant sargus, gaudant pabėgusius belaisvius, renkant iš ūkininko mokesčius už kiekvieną belaisvį? Kiek lietuvių pelnijosi iš jo vergų, belaisvių karų? Ar jūs sutinkate, kad vergvaldystė žaloja ne tik vergus, bet ir pačius vergvaldžius, žeidžia jų savigarbą, ilgam kenkia jų šeimų santykiams, jų visuomeninėms vertybėms?

Betgi ūkininkai mylėjo Joną Noreiką! Užtat jisai, savo ruožtu, galėjo jais pasikliauti remdamas studentus.

Valsčių viršaičiams ir II-os eilės miestų burmistrams, siunčiu Jums susipažinti šį Vilniaus universiteto studentų raštą, nė kiek neabejodamas, kad Jūs rasite galimybės parinkti laisvu, savanorišku būdu riebalų iš ūkininkų mūsų į mokslą besiveržiančiai, pavyzdingu vieningumu dirbančiai studentijai. Surinkus produktus siųskite betarpiškai į studentų valgyklą Vilniuje, Augustino g. 4 nr., o jei nusiųsti negalėsite - kreipkitės į Apskr.V-bos ūkio skyrių. Kas Jūsų bus padaryta - praneškite. J.Noreika. 1943.I.5 (LCVA f.R-1099, a.1, b.38, l.22)

Tad gal jūs sutinkate su Lietuvių nacionalistų partijos Šiauliuose leidžiamo "Tėvynės" 1941.09.26 vedamuoju "Ne vietoje gailestingumas":

Šitie karo belaisviai, kurie jokiu būdu negali prilygti nei savo išsilavinimu, nei elgesiu karžygiškai vokiečių armijai, yra dažnai Šiaulių miesto gyventojų įvairiais produktais aprūpinami. Ne tik produktais, bet kartais taip toli nueinama, kad pro šalį varomiems rusų belaisvių daliniams mėtomi obuoliai, duona ir cigaretės. Lydintieji vokiečių sargybiniai turi gana daug vargo, kol sutvarko visiškai iširusius belaisvių dalinius, nes jie puola ant kiekvieno numetamo mažmožio, kaip alkani vilkai ant savo grobio. [...] Kiekvienas lietuvis turi kasdien visa tai turėti prieš akis ir visada atminti, kad tik Didžiosios Vokietijos Fiureris, Adolfas Hitleris, ir jo vadovaujama tauri karuomenė šį išgelbėjimą atnešė. Visa tai turint galvoje, reikia tuč tuojau ir galutinai baigti su nereikalingu gailestingumu.

Ar šis, greičiausiai Simo Miglino, vedamasis patvirtina jūsų skelbiamą legendą, kad Jono Noreikos dukra Dalytė žydams dalindavo bandeles? Kaip jūs manote, ar Jonas Noreika mėtydavo karo belaisviams cigareretes? Ar jis pasižymėjo nereikalingu gailestingumu?

14-tasis batalionas vadintinas Noreikos kariuomene.

Kodėl Arūnas Bubnys savo knygoje apie Lietuvos batalionus neištyrė Jono Noreikos sąsajų su 14-tuojo batalionu? Juk batalionas susidarė iš trijų kuopų, kurios atitinkamai Plungės, Telšių ir Žagarės žydų žudynėmis labiausiai pasižymėjo.

Batalionui vadovavo poeto Maironio seseraitis, Belgijoje studijavęs kapitonas Stanislovas Lipčius, kuris buvo pavaldus Plungės karo komendantui Jonui Noreikai. Kodėl Rukšėnas savo straipsnyje tvirtina, "Kiti šaltiniai leidžia tvirtinti, kad P.Pukio neįvardytas karininkas iš tiesų buvo kpt.Lipčius."? Juk klebonas parodė, "jo pavardės aš nežinau, nes jis buvo man visiškai nepažįstamas", tuo tarpu kapitono žmona buvo Plungės gimnazijos istorijos mokytoja I.Lipčienė, tad klebonas turėjo jį pažinoti, ir jisai gal net juodu sutuokė.

Šiaulių 14-ojo bataliono štabas formaliai buvo Telšiuose, o iš tikrųjų Plungėje, kur kapitonas Lipčius gyveno. Jame dirbo ir kiti Noreikai kadaise pavaldūs karininkai. Nuostabu, kad priesaikomis, uniformomis, žymenimis ir visakuo jųjų už visus batalionus bene panašiausias į Lietuvos kariuomenės dalinį.

Jono Noreikos įstaiga mokėjo bataliono kariams atlyginimą už laikotarpį kai jie išžudė 2,402 Žagarės geto kalinius. "Šiuo pažymima, kad Lietuvių Savisaugos Dalių Šiaulių Apygardos Štabo kariai tikrai yra gavę iš Šiaulių Apskrities Viršininko įstaigos nuo 1941 m. rugsėjo mėn. 20 d. iki lapkričio mėn. 1 d. atlyginimą sumoje Rb.53350,03." (LCVA f.R-1099, a.2, b.2, l.133) Kodėl tokia pažyma buvo reikalinga? Ar ši pažyma buvo susijusi su kapitono Lipčiaus atleidimo iš pareigų 1942 m. rugsėjo 1 d.?

Štuthofe kalėjo ir daugiau nusikaltėlių prieš žmoniją.

Jūs turbūt jau sutiksite, kad Jonas Noreika įvairiai nusikalto prieš žmoniją. Bet jūs savo pažymoje iškeliate jo antinacinę veiklą. Jį sureikšminate, kaip Štuthofo garbės kalinį.

Kada jūs nešališkai, moksliškai išnagrinėsite Štuthofo lietuvius kalinius? Naciai tiesiog paėmė įkaitais tuos plačiai žinomus lietuvius, kuriuos buvo lengva suimti. Naciai gi savo tikruosius priešus nuodugniai ištirdavo ir negailestingai bausdavo. Naciai netyrė Štuthofo kalinių, juos laikė garbės kaliniais ir jų asmeniškai nelenkė. Akivaizdu, kad jie nebuvo nacių priešai, o tiesiog lietuvių tautą bausti parinkti įkaitai.

Tai, kad naciai suėmė Joną Noreiką, jokiu būdu nepaneigia jo nusikaltimų. Kada išaiškinsite ir įvardinsite visus Štuthofo lietuvius garbės kalinius nusikaltusius prieš žmoniją?

Pranas Germantas-Meškauskas ir Stasys Puodžius buvo žydų išžudymo šalininkai. Vytautas Stanevičius dalyvavo Lietuvių nacionalistų partijos puče, kurio tikslas buvo lietuvių pajėgas pajungti žydų išžudymui. Pilypas Narutis-Žukauskas pasirašė Prapuolenio kalbą, skelbiančią "LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą." Kazys Bauba redagavo "Į Laisvę" ir savo vedamaisiais ragino etninį valymą. Rapolis Mackonis įsteigė Vilniaus laikraštį "Naująją Lietuvą", taipogi kurstantį etninį valymą. Petras Buragas buvo Vilniaus miesto burmistro referentas žydų klausimu. Robertas Grigas buvo Vilniaus miesto viceburmistras. Juozas Narakas, tai vidaus reikalų generalinio tarėjo pavaduotojas, o Mečislovas Mackevičius, tai teisingumo generalinis tarėjas. Mykolas Mačiukas, tai LAF karinio skyriaus viršininkas. LAF veikėjas, Vilniaus miesto savivaldybės sekretorius Jonas Čiuberkis rašydavo mėnesines ataskaitas Vilniaus apygardos komisarui Hingstui apie žmonių nuotaikas, pavyzdžiui, apie lenkus ir gudus.

Jūs tvirtinate, kad Joną Noreiką suėmė už antinacinę veiklą. Pirmiausiai, keista, kad naciai iškart prieš tai siuntė savo tariamą priešą į propagandinę kelionę po Vokietiją. Vėlgi, jį du kartus suėmė. Pirmą kartą jį paleido už Mardosų kuopos surinktą rinkliavą. Betgi naciai politinių kalinių už pinigą nepaleisdavo. Tai įrodo, kad jis kažkaip kitaip nusižengė nacių tvarkai, bet naciai jo asmeniškai nekaltino už politinę veiklą. Jį antrą kartą suėmė jau kaip įkaitą.

Kodėl jūs nepaskelbiate Štuthofo kalinio Rapolo Mackonio prisiminimų? Ar dėl to, kad jisai įamžina Noreikos ištikimybę naciams?

Bet ir tada Narakas, nežinia kuo remdamasis, vis dar įrodinėjo:

- Amerikiečius ir anglus iš Sicilijos išvys. Vokiečiai juk nėra tokie silpni, kaip jums norėtųsi.

Šitokią nuomonę palaikė kitas bendras nelaimės draugas, vaidinęs stambų politiką [išbraukta: nors buvo tik apskrities viršininkas]. Paremdamas "stratego" Navako nuomonę, šis "politikas" nuėjo dar toliau. Jo nuomone:

- Vokiečiai iš rytų traukiasi, toli gražu, ne sumušti, o politiniais sumetimais. Amerikiečiai ir anglai turės suprasti ir įsitikinti, kad Europai bolševizmo pavojus vis labiau gręsia ir jie netrukus taikysis su vokiečiais. (LKP f.3377, a.48, b.674, l.207-208)

Lietuvos pareigūnai vis dar nenusileidžia, gaudo lyg dusdamas orą, [s]kėsčioja rankomis, lyg skęsdami. Tai daro ne apie tautą galvodami, ne jos likimu sielodamiesi, bet įsikalę galvon, kad be jų Lietuva žus, kad tik jie yra skirti vadovauti, valdyti, diktuoti. Žiūriu į sedinčias už stalo buvusias asmenybes ir negaliu suprasti, kaip ir kokiu būdu jos atsirado? Tai jau ne pareigūnai ir juo labiau ne vadai, o kažkoks nesusipratimas. Hitlerininkai nuniokojo Lietuvą, juos pačius įstūmė į patį pragaro dugną, išniekino, sutrypė, nužmogino ir vis dėlto širdies gilumoje apverkia aršiausio savo tautos priešo griuvimą, trokšta Lietuvos budeliams pasisekimo. Ne. Tai nėra galvojimas, tai jau aiški proto atrofija, visiškas atbukimas. (l.226-227)

Noreikos legendų kūrėjai žeidžia Lietuvą.

Ar jūs nesate pastebėję, kad apie Joną Noreiką sukasi legendos? Moksliniam tyrimui, juo labiau atsakomybės tyrimui, būtina atskirti žmogų nuo visokių legendų. Kaip jūs esate ištyrę Noreikos legendų raidą?

Pirmiausia, jisai savo legendą pats kūrė savo brošiūra "Pakelk galvą, lietuvi!!!", Telšių ir Plungės manifestacijomis, "Žemaičių žemės" delegacija, o ypač slapyvardžiu, "Generolas Vėtra". Noreikos legendą plėtojo lietuviai išeiviai, būtent kunigas Stasys Yla savo knyga "Žmonės ir žvėrys", gerbiančią Noreiką, kaip lietuvį ir kataliką, pasirūpinusiu Jurgučiu, pasirinkusiu grįžti į Lietuvą kovoti su okupantu. Gimnazistas Julius Šalkauskas juo susižavėjo. Su Atgimimu apie Joną Noreiką prabilo jo bendražygis Mardosų sukilėlių kuopoje, Damijonas Riauka, taip pat bendražygiai Lietuvos tautinėje taryboje, Viktoras Ašmenskas ir Saulius Gorodeckis. Jūs kartu su jais puoselėjote mitą, gal dėl to, kad ieškojote partizanų didvyrių.

Tikiu jūs suprasite, kad šis mitų kūrimas žeidžia visus, atjaučiančius Jono Noreikos aukas. Jo mitas taip pat turi surūpinti visus, suvokiančius, jog Sąjūdžio laikais Lietuva, pasimokiusi iš skaudžių partizanų kovų, jų kelio atsisakė, reik tikėti, visiems laikams. Yra kitų, prasmingų, teisingų, dvasingų ir kūrybingų būdų kovoti su okupantais.

Mano mokslininkai sutaria, kad būtent sovietų saugumui parankiausia buvo "Generolo Vėtros" legenda. Jono Noreikos skatinamas partizanų centralizavimas leido saugumui susekti ir susemti Lietuvos partizanus, kaip antai Joną Semašką. Kada jūs paprašysite karininkų išnagrinėti Jono Noreikos karinius sumanymus? Tai gi vaikiški Kazio Škirpos strategijos pritaikymai joms visiškai netinkančioms aplinkybėms. Juk viena buvo nacių Vokietijai kirsti Sovietų Sąjungos sieną 1941 m., tuo tarpu visai kitokio karo būtų tekti laukti 1946 m. tarp JAV ir SSSR, dargi branduoliniame amžiuje.

Jono Noreikos ir Lietuvos tautinė taryba lengvabūdiškai elgėsi su žmonėmis, o tai turėjo labai rimtas pasekmes. Pavyzdžiui, rašytojas Kazys Boruta buvo sovietų okupantų suimtas 1946 m. kovo 17 d. ir kalėjo iki 1949 m. kovo mėn. 17 d. už tai kad jis neišdavė Jono Noreikos bendražygės Onos Lukauskaitės-Poškienės, po to kai jinai jam parodė vieną raštą.

Nesuvokiame, kodėl saugumas nesuėmė Jono Noreikos, jeigu jisai savo vardu ir pavarde tarnavo sovietų armijoje ir po to dirbo juristu Mokslų akademijoje. Juk Ignas Urbaitis gavo 15 metų lagerio už tai, kad vieną mėnesį tarnavo Šiaulių apskrities viršininkas, o Juozas Naujalis gavo 10 metų už tai, kad savaitę dirbo Šiaulių burmistru. Ir vienas, ir kitas, kratėsi tų pareigų, tuo tarpu Jonas Noreika jų siekė. Už vis keisčiausia yra tokia Noreikos apklausa:

Klausimas: 1946 kovo 16 jūs davėte parodymus, kad Raudonojoje Armijoje palaikėte ryšius su “Smerš įgaliotiniu” šiaurės grupei 782 šaulių pulko ir dirbote slapyvardžiu “Dmitrov”. Ar jūs tai patvirtinate?

Atsakymas: Viskas ką aš sakiau 1946 metų kovo 16 apklausoje apie savo ryšius su SMERŠ organais ir kad aš turėjau pseudonimą “Dmitrov” aš paneigiu. Aš niekada nebuvau susijęs su SMERŠ organais. Daviau melagingus parodymus pirmoje apklausoje, nes norėjau įtikinti tardytoją, kad aš ne tik lojalus sovietų pilietis, bet netgi daugiau, - kad aš aktyviai dirbau Raudonosios armijos SMERŠ organuose ir padėjau ją stiprinti ir rauti su šaknimis jos priešus.

Taip aš norėjau įrodyti tardymui, kad aš visai skaidrus žmogus, kad man jokių įtarimų būti negali ir turiu būti nedelsiant išlaisvintas iš arešto.

Ar jūs esate aptikę daugiau tokių pavyzdžių, kad saugumo suimti lietuviai pameluotų, kad jie dirba ŠMERŠ'ui? Mūsų supratimu, saugumas nekankino Noreikos, kolei neišaiškėjo melas. Noreika per tas tris savaites išdavė daugybę juo patikėjusių žmonių, įskaitant įžymų partizaną Joną Semašką. Tai parodo, kad Jonas Noreika nevertino savo netinkamumo partizaninei veiklai, ypač tokiai, kuriai tektų megzti plačius ryšius. Kaip bebūtų, jo keisti žodžiai verčia susimąstyti, o gal jisai iš tikrųjų buvo ŠMERŠ agentas. Juk žinome iš jo bendražygio Viktoro Ašmensko parodymų, kad Ašmenskas iš tiesų buvo sovietų užverbuotas, ir tai žinojo Gorodeckis. Nėra duomenų, kad Gorodeckis būtų dėl to pergyvenęs. Ar jūs pergyvenate, kad Noreikos biografas Viktoras Ašmenskas dirbo saugumui? Kodėl jūs šito nepaviešinote, skelbdami jo knygą?

Yra keista, kad saugumas, apklausinėdamas Noreiką, kaip ir nesidomėjo jo veikla sukilimo rengimo ir nacių okupacijos metu, tarsi tai būtų jiems jau žinoma. Taip pat labai keista, kad jokioje kitoje byloje saugumas nesidomi Noreika, nė pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 11 d. I.Urbaičiui parodžius, "aš dirbau apie tris savaites iki vokiečių valdžiai paskiriant tokį Noreiką", nė 1945 m. rugpjūčio 4 d., kun.P.Pukiui parodžius, "Kartu su Alimu komendatūroje dirbo Noreika...". Klemensio Bruniaus byloje klaidingai tvirtinama, kad Noreikos buvimo vieta nenustatyta, juk jisai jau buvo sušaudytas. Keista, kad saugumiečio Baranausko archyve saugojomuose Rapolo Mackonio prisiminimuose pieštuku išbraukti žodžiai, "nors buvo tik apskrities viršininkas". Žinome, kad Noreika bendradarbiavo su nacių Vokietijos saugumu rengiant sukilimą, vadovaujant žydų žudynėms Telšių apskrityje, ir talkininkaujant Šiaulių apskrityje. Tad galima pamanyti, kad jisai panašiai bendradarbiavo su sovietų saugumu.

Kur jūs moksliškai nagrinėjate klausimą, kokie buvo sovietų saugumo ir Jono Noreikos santykiai?

Kokia Jono Noreikos legendos esmė? Kam ji reikalinga?

Vienareikšmiškos išvados. Jonas Noreika buvo Lietuvos ir žmonijos priešas.

Spauda ("Žemaičių žemė"), prisiminimai (Blyno, Pakalniškio, Pocienės, Krygerio, Vilučio, Riaukos, Naručio) ir dokumentai (Noreikos įsakymas, karo lauko teismo bylos, Bruniaus parodymai) parodo, kad Jonas Noreika buvo aukščiausia valdžia Telšių apskrityje ir labiausiai atsako už siaubingus 1941 m. liepos mėnesį lietuvių įvykdytus nusikaltimus, kuriais nužudyti 3,000 žydų ir 300 lietuvių. Jonui Noreikai svarbiausia buvo išžudyti žydus. Tai parodo jo veiksmai Plungėje, Telšiuose ir Kaune, jo organizacijų sudėtis (ypač Telšių LAF, Plungės karo komendantūros ir "Žemaičių žemės" delegacijos), ir jo straipsniai (ypač "Žemaičių žemė" Nr.5 paskelbtas vedamasis "Mūsų kelias"). Žudynes teisino, kaip priemonę iš žydų perimti Lietuvos pramonę ir prekybą, o iš tikrųjų, kaip progą pasisavinti jų turtą. Jisai buvo demokratijos priešas ir Hitlerio bei nacizmo šalininkas. Lietuvos, Žemaitijos ir lietuvių tautos vardu, jisai į savo nusikaltimus įtraukė Telšių krašto karininkus, valdininkus, dvasininkus, šviesuolius, jaunimą ir plačiąją visuomenę. Jonas Noreika išdavė juo patikėjusius Telšių krašto visuomenę, Kauno Lietuvių Aktyvistų Frontą ir Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Jisai paskirtas Šiaulių apskrities viršininku dėl to, kad labiausiai tiko nusikaltimams prieš žmoniją. Šiose pareigose atsiskleidė, kaip vergvaldys.

Jūsų atsakomybės tyrimai nemoksliški.

Kodėl, jūsų manymu, taip skiriasi mūsų išvados?

Jūs nenorite tiesos, jos nepripažįstate, jos atsisakote. Jūs savo laiške man tai pabrėžėte cituodami Europos Parlamento rezoliuciją dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo: "kadangi istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra;" Jūs atsisakėte cituoti įpareigojančio tęsinio: "kadangi nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni". Jūs savo elgesiu nesate profesionalūs istorikai, nesiremiate mokslinėmis priemonėmis, nestudijuojate istorijos ir nesistengiate būti kuo nešališkesni. Kaip mums susikalbėti Lietuvos Respublikos atsakomybės klausimais? Gera valia stengiuosi.

Yra viena tiesa, yra viena tikrovė. Yra tikslas suvokti ir atjausti aukas. Yra tūkstančiai lavonų po visą Lietuvą. Žudikų veikla palieka savo įspaudus. Žudynių rengėjai pasirašo savo nusikaltimų braižu. Žydų žudynes Plungėje, Telšiuose ir Žagarėje sieja bendri bruožai: lietuvių savivalda ir saviraiška; melagingi pasiteisinimai - Plungės gaisrai, Rainių aukų sudarkyti kūnai, Žagarės žydų maištas; lietuvybe spindintis 14-asis batalionas; Jonas Noreika.

Jūs atsiejate Joną Noreiką nuo jo bendražygių ir nuo jo nusikaltimų aplinkybių. Jūsų tyrime jis visiškai neatsako už savo pavaldinius. Įdomu įsivaizduoti, kaip jūs savo atsakomybės tyrimo būdus pritaikytumėte Hitleriui: ...apibendrintai galima teigti, jog [Hitleris/Noreika] nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose; buvo ne policinės struktūros, o civilinės įstaigos darbuotojas; pats savo asmenine atsakomybe negalėjo įsakyti šaudyti; nepasirašė jokių įsakymų žudyti žmones; nebuvo kaltinamas žmonių žudymu; visgi, galima pastebėti jo raštuose antisemitinių apraiškų.

Mano mokslininkai nubraižė Noreikos atsakomybės tinklą, kuriuo pasidaliname su jumis su tikslu susikalbėti, kaip reikėtų tirti Noreiką ir jo nusikaltėlių gaują.

Jūsų atsakomybės tyrimai neišsamūs.

Jūs remiatės "Žemaičių žeme" ir Zenono Blyno dienoraščiu, bet atsisakote įsiskaityti ir nutuokti, jog tai yra lietuvių vykdyto genocido įkalčiai. Jūs pripažįstate "Masinėse žudynėse" 1973 m. paskelbtą karo lauko teismo bylą, bet juk yra šimtai tokių bylų, kurių neskaitote ir kurių nesiejate su įvykių prisiminimais. Iš tiesų, jūs net nesusidomite toje pačioje knygoje (ps.284) aprašyta karo lauko teismo bylos tvirtinimu, "Malonės prašymuose, paduotuose Lietuvos aktyvistų [fronto] štabui Telšiuose..." Jūs priskiriate Ignui Urbaičiui atsakomybę už Šiaulių žydus engiančius dokumentus, pasirašytus 1941 m. liepos 23 d. ir liepos 25 d., bet jūs nepaaiškinate, jog už juos labiau atsako Lietuvos laikinoji vyriausybė, nesutikusi atleisti Urbaitį iš pareigų, kol nepaskyrė Noreikos. Jūs pripažįstate, kaip seniai žinoma, jog Noreika pasirašė žydus engiančius raštus 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir rugsėjo 10 d., betgi jūs nutylite, jog Šiaulių apskrities viršininko fonde LCVA f.R-1099 yra šimtai tokių nusikalstamų bylų, kurių jūs gal net neperžiūrėjote. Jūs savo pažymoje net neminite Telšių apskrities fondo LCVA f.1075, kurioje žydų engimą atskleidžia tūkstančiai bylų, jų tarpe Jono Noreikos įsakymas bei leidimas Lietuvos nacionalzocialistinei policijai nešioti ginklus.

Jūs tvirtinate, jog visapusiškai ištyrėte Joną Noreiką. Gera valia pridedu savo mokslininkų sudarytą sąrašą šaltinių, ką įstengė savo jėgomis peržiūrėti. Esmė aiški, tačiau išsamiam tyrimui jūs turėtumėte paskelbti Šiušaitės, Urbanavčiaus ir Landsbergio cituojamus, bet mūsų niekur nerastus laikraščius "Laisvieji žemaičiai" (1941.07.01) ir "Žemaičių žemė" Nr.1 (1941.07.06). Norėtumėme pamatyti Christoph Dieckmann cituojamas bylas. Ką liudijo Masčio gamykloje dirbantis vokietis W.Bischitz (Wiener Library, EW 13, 15975-76)? LCVA neradome Plungės burmistro archyvo. Koks jo likimas? Kokie dokumentai Telšių vyskupijos archyve? Kokią medžiagą apie 1941 m. yra surinkusi vyskupo Vincento Borisevičiaus kanonizacijos bylos tribunolas? Latvijos ir Rusijos archyvai galėtų atskleisti Einsatzkommando 2 veiklą Šiaulių apygardoje. Yra svarbių liudijimų jidiš kalba, pavyzdžiui, Yad Vashem skaitmeniniame archyve. Kodėl jais nesiremiate? Kada išversite ir išleisite Yerushalmio surinktą medžiagą? Arba Juodojoje knygoje esančius Galina Masyupis ir Suzanna Kagan liudijimus apie Telšių miesto žydų likimą. Kada suskaitmeninsite Pakalniškio fondą Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA) ir išaiškinsite, kurie jo raštai žuvo ir kodėl? Svarbiausia, kada jūs ištirsite Vokietijos archyvus - SD, SS, kariuomenės, žvalgybos ir t.t. - kada ieškosite Germanto-Meškausko, Noreikos, Juodikio, Puodžiaus, Bruniaus, Pyragiaus ir kitų pėdsakų? Ką ištyrė 1968.09.26 Zenoną Ivinskį apklausinėjęs prokuroras Ermer?

Kada jūs nuodugniai apklausinėsite Jono Noreikos bendražygį Damijoną Riauką? Jisai gi tvirtina, kad Noreika 1941 m. liepą kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. Tai, aišku, nesąmonė, bet ką jisai galėtų daugiau apie tai pasakyti? Ką jisai pasakytų apie Noreikos namą Vaižganto g.3, leidimus nešioti ginklą, Lietuvos nacionalzocialistinę policiją, Praną Meškauską-Germantą, manifestacijas Telšiuose ir Plungėje, mobilizaciją į Lietuvos kariuomenę, Povilą Alimą ir LAF Plungėje, lietuvių ir vokiečių komendantūras Plungėje, "Žemaičių žemę", "Brangūs vergaujantys broliai", kun.P.Pukį ir gyd.Ivinskį, Plungės teismą, Noreikos liepos 25 d. įsakymą, Plungės žydų išžudymą, išžudymo kaltininkus, ir žydų turto dalybas?

Jūsų atsakomybės tyrimai šališki.

Akivaizdu, kad jūs Jono Noreikos išvis neištyrėte, nes jums terūpėjo pateisinti politinį sprendimą pavaizduoti Joną Noreiką "nevienareikšmiškai", ir taip bandyti išsaugoti jį, kaip didvyrį, o kitus kaip nors nuraminti. Tuo tarpu man ir kitiems sąžiningiems lietuviams rūpi, kad Lietuvos Respublika nežeistų aukas atjaučiančiųjų, o ištirtų ir išsakytų tiesą apie aukų kaltininkus.

Jūs mokate sudaryti kaltininkų sąrašus. Štai jūsų, direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, asmeniškai sudarytas sąrašas, paskelbtas 2000 m. knygoje "Rainių tragedija. 1941 m. birželio 24-25 d."

Sovietinio saugumo darbuotojai, dalyvavę suimant, tardant arba nužudant Telšių kalėjimo kalinius. Pavelas Agejevas, Michailas Čvanovas, Nachmanas Dušanskis, Aleksejus Galkinas, Josifas Jakovlevas, Nikolajus Jeninas, Jonas Jurgaitis, Kazijevas, Kovaliovas, Petras Lapinskas, Pranas Liepa, A. Minkevičius, Piotras Morozovas, Sergejus Novikovas, Pašinas, Pašninas, Petriakovas, Konstantinas Petrušenka, Piotras Popovas, Pračko, Petras Raslanas, Kazys Repšas, Aleksandras Romaščenka, Šeras, Daniilas Švarcmanas, Vysockis.

Ar jie visi kartu sudėjus prilygsta Jonui Noreikai ir jo nusikaltėlių gaujai?

Jūs norite matyt Noreiką tokį, kokį jį piešė Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas:

Labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus. Žibančių akių, lakios vaizduotės, budraus proto, tikras vadas. Noreika pasiėmė visą inteligenciją, žinias, sugebėjimus ir gabumus, kurie garavo aplinkui iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų - miegamojo ir valgomojo kambarių įkaitų barake. Jis neatsitraukė nuo prof.Jurgučio, išsiurbdamas visas jo smegenis, mokėsi anglų kalbos, tobulino vokiečių kalbą, rusų ir lenkų. Mokėsi apie viską, viską matė, girdėjo ir viską krovė savo galvon. Su tokia energija, pasišventimu ir darbštumu Noreika darė viską. Jis neturėjo nei minutės niekams, netgi net kortoms. Man rodos, ir šachmatai nepertraukdavo jo studijų darbo. Jis degė, kad tik ko nors nepražiopsotų, nepraleistų. Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas, taip pat karštas kaip ugnis. Supykdavo, akimis sužaibuodavo, bet mokėjo save sutramdyti ir piktų veiksmų ar žodžių nepaleisdavo.

Jūs pilnam Noreikos portretui galėtumėte parinkti įvariausius fonus - išvyką su Vokietijos žvalgais į Klaipėdą, namą šalia Plungės sinagogos, Plungės karo komendantūrą, Telšių karo lauko teismą, Telšių ar Plungės manifestaciją, Telšių vandens sporto žaidynes, susitikimą Kaune su Lietuvių nacionalistų partija. O jūs pasirenkate Štuthofo foną ir iš tokio paveikslo darote sau ikoną. Tokiu atveju, būtinai parinkite Jono Noreikos paveikslui tinkamus rėmus, susidedančius iš tūkstančių jo nutrauktų gyvenimų, iš Leonido Olšvango motinos; iš mergaitės Ciporos Keselytės, kurią nusivedė Pabrėža; iš Plungės dešrininko, kurį vertė suvalgyti gyvą paukštį; iš Kipro Petrausko dvare išrinktos geto tarybos; iš vaikelių, kurių galvas į medžius sudaužė, taupant kulkas; iš dvejų su puse metų berniuko, kurį ūkininkas atvežė į Telšių getą nužudyti, po to kai iš jo motinos gavo briliantų; iš rabino, kuris mirė iš širdies skausmo, verčiamas deginti Toros ritinius; iš fotografo Berkoičiaus, kurį vertė maišyti degančių šventraščių ugnį; iš rimbais plakamų kalvio Giliso ir jo sūnaus, verčiamus eiti aplink tą degantį laužą; iš senukų, kuriuos vertė nešioti sunkų rastą apie tą laužą; iš moterų, kurias vertė žiūrėti į tuos senukus; iš vienos, senukus gynusios moters, kurią ten pat nušovė pistoletu; iš dr.Zakso žmonos, kuri matydama, kaip jos vyras kankinamas velnių šokiu, įsiveržė su jų dvejų metų vaiku ir rėkė, "Korikai! Plėšikai! Banditai! Jūs blogai baigsite!"; iš revizionisto Moišės Blocho, kurs sušuko, "Šiandien, žudikai, jūs liejate mūsų kraują, tačiau ateis diena, kai jūsų kiauliškas kraujas aptaškys gatves"; iš Idos Šerienės, kuri sinagogoje pagimdė kūdikį; iš berniukų, kurie pusmetį ilgiau pagyveno, nes jų tėvai juos perrengė mergaitėmis; iš gyvai užkastųjų; iš išbadėjusių vaikų, kuriems lietuviai numetė obuolį, o paskui susprogdino granata; iš merginos, rinkusios verčiau mirti su motina, nė gyventi be jos; iš vaiko, žiemą lauke negyvai užšalusio, po to kai kunigas išvarė jį su motina; iš moterų, kurios surinko savo papuošalus komendantui Platakiui, kai jis užsigeidė jų aukso, nes žinojo, kad jos kitą dieną bus sušaudytos; iš moterų, kurias išleisdavo valandai prašyti išmaldos iš jų namus perėmusių; iš nemaitinamų moterų, kurios badaujančios laukė, kad lietuviai jų pakankamai surinktų, kad apsimokėtų jas sušaudyti; iš Plungės gaisrininkų komandos, augalotų, gražiai atrodančių vyrų, su juodomis uniformomis ir žibančiais metalinais šalmais, kurie kadaise būdavo visų lietuvių tautinių švenčių pažiba, tvarkingesni nė šauliai, kurie užtat eisenose eidavo antri, iš paskos; iš dviejų lietuvaičių, mylėjusius žydus, tad priverstus juos negyvus glamonėti ir bučiuoti; iš "tragiškai žuvusios" Aldonos Tenisonienės ir taip toliau, kol jūs išspausite vieną ašarą, kaip vyskupas Justinas Staugaitis, priėmęs mūsų delegaciją, ar kol mus paguosite, kaip Telšių apskrities viršininkas, Augustinas Ramanauskas, kad mūsų kančios tuoj baigsis.

Jūs savo knygose paišote 1941 m. lietuvių sukilimą be rėmų, tai yra, be Holokausto Lietuvoje. Štai A.Bubnys aprašo Plungės sukilėlius nepaminėdamas, kad jie visi yra nusikaltėliai prieš žmoniją, kas jam pačiam turėtų būti aišku iš jo paties cituojamų bylų.

Tuo pačiu metu Plungėje kūresi ir Lietuvių aktyvistų fronto padalinys. Jo branduolį sudarė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, tuo metu 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse 617-ajame artilerijos pulke baterijos vadu tarnavęs kpt.Stasys Lipčius ir minėtasis ats.ltn.P.Alimas, kunigas Pukys, istorikas dr.Zenonas Ivinskis [turėtų būti: gydytojas Vladas Ivinskis] ir kiti. (Bubnys, Lietuvių tautos sukilimas, ps.388)

Dangstydami Noreikos ir jo bendražygių nusikaltimus, jūs būtinai nuslepiate daugybę tikrųjų didvyrių, pavyzdingų žmonių, iš kurių privalome mokytis, kaip įvairiai galime išreikšti vienybę.

Jau minėjau rabiną Avrahamą Icchaką Blochą ir žydaites kankines.

Viena mergaitė, pradėjus šaudyti jos drauges, puolė prie žudiko, griebė už gerklės ir norėjo jį pasmaugti, tik kitas iš nugaros smogė šautuvo buože ir vietoje nušovęs įmetė į duobę tarp kitų draugių. Pasakojama, kad tos mergaitės pavardė Cinaitė. (Bunka, Plungės žydų istorija)

Įsigilinus, dorų žmonių buvo labai daug. Jie kiekvienas yra gyvas priekaištas, kaip Jonas Noreika ir jo sekėjai privalėjo elgtis.

Iš viso Yad Vashem teisuolių sąraše Telšių apskrityje pripažinti 87 žydų gelbėtojai. Jūs jų didvyriškumą nutylite, nes jie žydus gelbėjo nuo Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos. Net paskutinėmis karo dienomis lietuviai tvarkdariai žudė žydus ir jų gelbėtojus.

Įdomiausia, kad visi šie taurūs pavyzdžiai prieštarauja partizanų kultui, pragaištingai ir žalingai ginkluotai "rezistencijai". Jūs labai šališkai suprantate pasipriešinimą, nes jūs nepripažįstate reikalo pasipriešinti ne tik okupantams, bet ir jų sąjungininkams mūsų tarpe. Jūs nusigręžiate nuo dvasinio pasipriešinimo pavyzdžių, mokančių mus mylėti, kovoti be smurto, atjausti kitus.

Jūs kratotės atsakomybės.

Jūs kratotės atsakomybės. Jūs įsivaizduojate, kad lietuviai nekalti, o jei kalti, tai nebent kažkokios lietuviams nebūdingos padugnės, nuo kurių jūs galėtumėte atsiriboti. Zenonas Ivinskis įrodė, kad tai neįmanoma. Jisai 1951.01.29 rašė savo draugui, Leonidui Olšvangui:

Plungės žydų tragedija visada kėlė pasibaisėjimą. Vėliau man mama pasakojo kaip ji ištisas naktis tada nemiegojusi iš susijaudinimo. Padorūs lietuviai visada nuo padugnių atsiriboja. Ir tokie gaivalai, kaip Plungiškai yra visad kietos bausmės. Apie savo brolio mediko kokią nors rolę vienaip, ar kitaip ko negalėčiau pasakyti. ... Daug tada kalbėjausi su prel Pukiu ir kitais, kurie man nesigailėjo perduoti visokių pergyvenimų iš tos nelemtos vasaros, bet brolio vaidmuo pavardė man tada nekliuvo. Aš tada girdėjau visokių istorijų apie sušaudytus neva komunistus ir t.t. (VU f.198, b.727)

Zenono brolis, gydytojas Vladas Ivinskis, draugavo su žiauriausiu Plungės žydų kankintoju Arnoldas Pabrėža. Gydytojas Vladas pasisavindavo žydų konkurentų įrangą ir nuosavybę, tad jam rūpėdavo, kad jie būtų negyvi. Arnoldas savo tėvą Pabrėžą ir draugą Vladą įkurdino tame pačiame dideliame nužudyto Efraimo Izrailovičius name. Prelatas Pukys pasakojo Zenonui, kad po žudynių jo brolis Vladas ir Arnoldas su žmonomis keldavo didelius balius ir girtuokliaudavo. Po karo Vladas ir Arnoldas su šeimomis įsikūrė Australijoje ir draugavo toliau. Taigi, Leonidas prašydavo Zenono vieno dalyko, sužinoti kokia Pabrėžos nauja pavardė. Zenonas prižadėjo, bet galiausiai vieną dieną jam pasakė,

- Tu esi mano draugas, Leonidai, bet aš negaliu tau čia padėti, aš negaliu to daryti.

- Kodėl negali?

- Kadangi nuo Pabrėžos prasidėtų ilga eilė įvykių.

- Bet aš tau juk prižadėjau, kad tavo brolis nebus įtrauktas, be to, jis nebėra gyvas.

- Čia ne dėl Vlado, reikalas liečia daugelį, suprask tiktai.

Vardan Lietuvos, teisybės, atjautos, vienybės, kada galų gale prasidės ta ilga eilė įvykių?

Neatsiprašykime, neatsiribokime, o pripažinkime ir apgailestaukime.

Paskelbkite ilgą ir įdomų J.Brazaičio-Ambrazevičiaus laišką Z.Ivinskiui, kuriame jisai bando žydus suprasti, visgi kaltina ne save, o juos.

Pirmasis bolševikmetis santykius pakeitė. Bet vėl ne dėl rasinių ar religinių motyvų. O dėl to, kad bolševikmečio dienom žydai, tikriau, jaunoji žydų karta, pasirodė avangarde svetimos kultūros - komunizmo, svetimos okupacijos dominavimo. Tai buvo "nužydėjusių" žydų siautėjimas, kuris užtraukė atsakomybę visiem žydam - kaip tie žydai, kurie nukryžiavo Kristų ilgiem laikam užtraukė atsakomybę visiem žydam, ypačiai, kai kita žydų dalis nuo tų nužydėjusių neatsiribojo. 1971 m. gegužės 23 d. (VU f.198, a.972)

Iš laiško panašu, kad juodu net neįsivaizdavo, kaip patys nusikalto prieš žmoniją. Juk jie kartu redagavo pirmą, vokiečių necenzūruotą, 1941 m. birželio 24 d. "Į Laisvę" laikraščio numerį, skelbiantį, kad reikia pasigailėti lietuvių komunistų, tuo tarpu "mūsų kankintojai, spaudėjai ir pavergėjai" bėga, kartu ir žydai, "NES BALŠEVIZMAS IR ŽYDAI YRA VIENAS IR TAS PATS NEPERSKIRIAMAS DALYKAS." Pilypas Narutis-Žukauskas priskyrė šį vedamajį Zenonui Ivinskiui, nors iš turinio labiau panašu, kad jį gavo iš Vokietijoje esančio Petro Karvelio. Kaip bebūtų, Ambrazevičius, Ivinskis, Girnius ir Virbickas, kaip redaktoriai, atsako už šį laikraštį, kurį LAF platino Vilijampolėje, pogromo metu, kuomet lietuviai nužudė šimtus žydų.

J.Brazaitis-Ambrazevičius ir Lietuvos laikinoji vyriausybė atsiribojo nuo Lietuvos žydų savo nacistiniais "Žydų Padėties Nuostatais". Savo hitlerine "Naująja Lietuva" atsiribojo nuo senų seniausios Lietuvos, nuo mūsų tėvų ir protėvių, nuo Vytauto Didžiojo ir jo "svetingumo", tikriau tariant, jo išminties ir draugiškumo. Aš kol kas neatsiribojau nuo Lietuvos ir nuo lietuvių. Atsiribojimai negali mūsų vienyti. Mus vienija bendros vertybės, mus jungia meilė, užtat ir apgailestavimai. Juk apgailestauti galime tiek jūs, tiek aš, tiek kalti, tiek nekalti. Vienas kitą išgirskime ir atjauskime.

1977 m. sausio mėn. 10 d., Amerikos Lietuvių Tarybos (ALTA) vardu, kun.Juozas Prunskis kreipėsi į Lietuvos žydų Izraelyje asociaciją su prašymu užtarti lietuvius prieš karo nusikaltėlių aiškintojus. Būtina perskaityti, paskelbti ir įsisąmonyti visą asociacijos pirmininko Jacob Oleiski 1977 m. birželio 15 d. atsaką, nors pacituosiu tik dalis. (VU f.297, b.1311, versta iš anglų kalbos)

Kai prisimename aplinkybes miestuose pirmaisiais penkiais mėnesiais po vokiečių pergalės, mes randame labai mažai pasižymėjusių vyrų išdrįsusių prabilti prieš vietinių Lietuvos valdžios įstaigų žiaurumą ir iškrypimą, apiplėšimą ir grobstymą, prievartavimą ir žudymą.

Jisai išskyrė būtent įvykius Telšių apskrityje:

Surinko visus žydus vyrus, rabiną, ješivos studentus, bendruomenės seniūnus ir juos nusivedė prie masinės kapavietės. Jiems liepė savo rankomis ištraukti pūvančius lavonus iš po žemės, laižyti jų žaizdas, paguldyti karstuose ir parengti juos pasipūtusioms ir iškilmingoms laidotuvėms. Laidotuvių diena žydai nebuvo užmiršti. Jie buvo laikomi narvuose, apsupti lietuvių sargų, kad visi galėtų matyti kas kaltas už kalinių išžudymą. Ir kas buvo tie "komunistai"? Tai buvo Telšių rabinas, ješivos studentai, kurie buvo [sovietų] išvaryti iš ješivos, kuri buvo jų paversta sandėliu.

Net ir jeigu akimirkai pamanytumėme, kaip jūs sakote, kad žudikais tebuvo keli "asmenys". Kur dabar tie "asmenys"? Daug iš jų yra Vakaruose, įskaitant ir JAV ir Kanadą. Ir kokiais veiksmais jūs pašalinote šiuos nusikaltėlius iš savo tarpo? Kiek iš šių žmonijos padugnių buvo nuvesti į valstybės teismą ir nuteisti? Kiek iš jų atskleidėte JAV vyriausybei su prašymu juos išvyti? ...

Jūs savo laiške siūlote kažkokį sandėrį: Lietuvos žydų Izraelyje organizacija viešai paskelbtų, kad maištininkai ir žydų žudikai tebuvo keli paskiri asmenys ir kad lietuvių tauta, kaip tokia, apskritai buvo nekalta, tyra, be dėmės - o jūs, savo ruožtu, susilaikysite nuo viešinimo, kaip žydai nusikalto prieš lietuvius trėmimų metu. Mes negalime priimti jūsų pasiūlymo. Mes nesame pasiruošę jokiems sandėriams, kuriais bandoma dangstyti tai, kaip buvo pasielgta su mūsų šeimomis. Mus domina tiktai istorinė tiesa.

Jeigu tikite, kad atėjo laikas mums suartėti taip kad, laikui bėgant, ir mes galėtumėme jums ištiesti ranką - jūs turite pirmiausia savo pusę apvalyti nuo nusikaltėlių. Pripažinkite savo klaidas. Pasakykite širdingai: Mes nusidėjome, mes užgauliojome, mes skriaudėme! Ir mes pripažįstame savo neteisybę! - Tai gali būti pradžia susikalbėjimo, kurio pasekmes įvertins tiktai istorija."

Įsiklausykime, ko prašo žydai, ko trokšta visi nuskriausti, ko reikalauja visi teisuoliai. Ne atsiprašymo, o atsakomybės. Apsivalysime nuo nusikaltėlių ne atsiribodami ar išsisukinėdami, bet tik įsigilindami ir pasimokydami. Atjauskime nukentėjusius, įvardinkime kaltininkus ir kartu apgailestaukime dėl dvasinės nelaimės. Ir nelaikykime pavyzdžiais žmonių, nusikaltusių prieš žmoniją, kaip antai Jono Noreikos, jų vardais puoškime nė mokyklų, nė gatvių, nė paminklinių lentų. Kurkime bendrą istoriją, mums visiems prasmingas legendas, pagrįstas tikrove ir dorove, kurias galime vis naujai patikrinti, iš kurių visi galime pasimokyti.

Įsigilinkime į dorovę. Lavinkime sąžinę. Jūs tvirtinate, kad LAF Plungės vadas Povilas Alimas atsako už Plungių žydų žudynes. Kada jūs pripažinsite, kad už žudynes dar labiau atsako P.Alimo vadas, poeto Maironio mylimas sūnėnas, Belgijoje studijavęs, Lietuvos Respublikos kapitonas Stanislovas Lipčius, kurį po Holokausto priglaudė Čikagos lietuviai? Kada jūs pripažinsite, kad dar labiau atsako P.Alimo ir S.Lipčiaus vadas, Lietuvos Respublikos kapitonas Jonas Noreika, kurį jūs laikote didvyriu? Jūs aukštinate Noreiką, kaip Telšių LAF vadą, užtat jis atsako už savo pavaldinius. Jis nusikaltėliais rėmėsi, tad atsako dalinai ir už jų ankstesnius nusikaltimus. Jis nusikaltėlius rėmė, tad atsako dalinai ir už jų tolimesnius nusikaltimus.

Sąmoningieji atsako už visus.

Mes, sąmoningi lietuviai, renkamės tokiais būti, užtat privalome susirūpinti, kur mus veda lietuvybė, ir privalome puoselėti lietuvybę taip, kad ji mus vestų takais dorybės.

Lietuvos konstitucija neapibrėžia, kas mes esame, lietuvių tauta. Mes matome vienas kitą ir suprantame, jog mūsų neapibrėžia nė kraujas, nė rasė, nė kilmė, iš kur mes atėjome. Mes nesame iš kažkur atvesta tauta.

Mes, sąmoningi lietuviai, esame visi prisirišę prie Lietuvos žemės, jos žmonių, jos dvasios. Mus jungia meilė Lietuvai. Mes esame Lietuvos šalininkai. Jacob Oleiski savo laiško pabaigoje tai puikiai išreiškia.

Lietuva man brangi nes mano tėvai ir protėviai palaidoti jos žemėje. Mūsų namai sunaikinti, turtas išplėštas ir neturiu ko ieškoti tenai. Kapų paminklai sunaikinti ir išniekinti, valdžios įsakymu panaudoti šaligatviams. Bet gal aš joje rasiu numestą knygą, seną paveikslą, kurį prispausiu prie širdies.

Jonas Noreika sąmoningai mūsų nemylėjo. Jisai Lietuvos nesuprato, nepažinojo ir nenorėjo mylėti. Jisai klaidingai suprato lietuvybę.

Jonas Noreika sąmoningai klampino visą lietuvių visuomenę.

1941 m. liepos mėnesį Telšių apskrityje lietuviai džiaugėsi būtent tokia savivalda, kurios širdingai troško Kazys Škirpa, Juozas Ambrazevičius ir kiti sukilimo dalyviai.

Lietuviai galėjo sutikti nacius blaiviai ir santūriai. Galėjo pamąstyti kartu su žydais, ką daryti. Bet lietuviai sukilėliai skriaudė žydus nuo pat karo pradžios nes širdingai susidėjo su nacių Vokietija.

Nacių Vokietijos valia reiškėsi būtent per Joną Noreiką. Jisai buvo Hitlerio lėlė.

Jonas Noreika į savo nusikaltimus prieš žmoniją įklampino visą lietuvių visuomenę: karininkus, policininkus, valdininkus, dvasininkus, mokytojus, verslininkus, šviesuolius ir jaunuomenę.

Jonas Noreika vienareikšmiškai smerktinas.

Dorovei būtina vienareikšmiškai neigiamai vertinti tokius nusikaltėlius žmonijai, kaip kad Staliną, Noreiką ir Hitlerį, kurie piktybiškai pasmerkė savo aukas ir niekad savo piktų darbų neatsižadėjo. Juos nevienareikšmiškai vertindami žeidžiame jų aukas ir visą žmoniją.

Nedora svarstyti tokių nusikaltėlių dorybes, kaip antai Hitlerio vegetarizmą, jo meninius gabumus ar meilę Eva Braun. Sutinku, kad Noreika rūpinosi Štuthofo kalinio J.Jurgučiu ir jam išgelbėjo gyvybę. Ironiška, kad Jurgutis buvo žydų kilmės. Tai parodo, kad Noreika, kaip ir kiekvienas žmogus galėjo daryti gerą. Bet tai nublanksta prieš negailestingą blogį prieš žmoniją, kurį jisai sumanė, įvykdė ir paskui teisino. Ko negalima atleisti Jonui Noreikai yra, kad jis niekad neapgailestavo, kaip jisai pažeidė žmonijos vienybę, kartu ir Lietuvos vienybę. Jis savo aukų net nelaikė žmonėmis. Jeigu juo kas žavėjosi ar netgi žavisi, tai reikia suvokti, kad jisai savo nusikaltimams prieš žmoniją išnaudojo žmonių pasitikėjimą juo ir jų tikėjimą Lietuva bei lietuvybe.

Ar jūs sutinkate, kad Matas Krygeris pasibaisėjo Jonu Noreika?

Prisimindamas neeilinius LAF'o veikėjus, dalyvavusius šiame pasitarime pagalvoju, kodėl jie, patyrę žvėrišką Stalino tironiją ir lietuvių tautos naikinimą, susitepė rankas lietuvių krauju. Argi tai ne iškreiptai suprastas patriotizmas?

Jūs galite paklausti, O kodėl Matas Krygeris neįvardijo neeilinio LAF veikėjo Jono Noreikos? Matas Krygeris, skriaudžiamųjų gynėjas, išgyvenęs nacių kalėjimą ir sovietų grasinimus, savo prisiminimuose paliko mums paaiškinimą. "Nedrįsčiau apie žmogų minėti tokių faktų, jei jie nebūtų jau anksčiau kitų paskelbti spaudoje." ("Rūstūs prisiminimai", 1994, ps.68).

Aš, Grant Gochin, drįstu įvardinti Joną Noreiką, kaip pasibaisėtiną nusikaltėlį, atsakingą už nekaltų žmonių išžudymą. Aleksandras Pakalniškis jį įvardijo. Stanislova Pocienė jį įvardijo. Jakovas Bunka jį įvardijo. Mano mokslininkai, Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas, jį įvardija. Jono Noreikos anūkė Silvia Foti jį įvardija.

Jūsų tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys rašė atgavus nepriklausomybę, "Lietuvos teisininkų draugijos garbės narys Matas Krygeris pritaria T.Venclovos nuomonei, jog 1941 m. sukilimas ir pralietas kraujas buvo naudingas ne tiek Lietuvai kiek nacistinei Vokietijai. Neabejodamas šventais sukilėlių tikslais, M.Krygeris mano, jog tuos, kurie vykdė ekscesus, dabar nepriklausomos Lietuvos pareiga išaiškinti ir pasmerkti". (Martinionis, 1941 m. birželio 22-28 d., ps.225)

Anot A.Bubnio ir M.Krygerio, nepriklausomos Lietuvos pareiga išaiškinti ir pasmerkti Joną Noreiką.

Žmogui nedera pasmerkti žmogų, tik jo elgesį. Valstybė tuo tarpu gali ir privalo pasmerkti žmonijos priešus. Yra taip piktybiškai, negailestingai ir atsidavusiai nusikaltusių žmonių, kaip antai Stalinas, Hitleris ir Noreika, kad valstybė negali apsiriboti jų nusikaltimų įvardijimu, negali ieškoti ar pripažinti jų kokių nors dorybių. Valstybė, atjausdama jų aukas, privalo šiuos žmones suvokti vienareikšmiškai, kaip žmonijos priešus.

Reikalauju, kad Lietuvos valstybė vienareikšmiškai pasmerktų Joną Noreiką, kaip žmonijos priešą.

Jonas Noreika šaltiniai

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/JonasNoreikaJuodra%c5%a1tis
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 birželio 13 d., 04:39