Iš Gvildenu svetainės

Mintys: JonasNoreikaUžklausosMetmenys

Žr.Jonas Noreika, Jonas Noreika santrauka, Jonas Noreika užklausa, Jonas Noreika užklausai mintys

Svarbiausios mintys ir pagrindiniai šaltiniai

Remsimės jų tvirtinimais:

Taip pat Genocido centro leidiniais:


Holokausto metu Jonas Noreika teisino ir ragino visų Lietuvos žydų išžudymą

1)  Rukšėnas tvirtina, kad Noreika vadovavo Telšių Lietuvių aktyvistų frontui nuo 1941 m. birželio 28 d. iki rugpjūčio 2 d.  Savo straipsnyje cituoja Žemaičių Lietuvių aktyvistų fronto Telšiuose leidžiamą laikraštį "Žemaičio žemė". Jonui Noreikai vadovaujant Telšių LAF išėjo šeši "Žemaičių žemės" numeriai. Jau pats pirmas numeris liepos 9 d. skelbia, jog LAF atšaukia svetingumą žydams.  Ir visi numeriai kursto etninį valymą. 

Užtektų perskaityti Attach:ZemaiciuZeme1941Nr5.pdf Δ, įvardijantį kapitoną Joną Noreiką, kaip Telšių LAF vadovą, liepos 20 d. daugiatūkstantinėje žmonių manifestacijoje pasakiusį ugningą kalbą. Vadinas, būtent jis kaip "Žemaičių žemės" leidėjas, atsako už vedamąjį, skelbiantį: Tad šalin žydus - nuo senio iki mažiausio vaiko - šalin žydus iš Lietuvos!

Iš šito vieno laikraščio yra aišku, kad Jonas Noreika yra nusikaltęs prieš žmoniją.

Betgi supraskime aplinkybes.  Plungės 1,800 žydų išžudymas vyko liepos 12-16 d.  Vadinas, neina kalba apie Lietuvos žydų išprašymą ar net išvarymą, o tik išžudymą.  "Žemaičių žemės" Nr.5 išleistas jau PO ŽUDYNIŲ.  Vadinas, Jonas Noreika TEISINO ir RAGINO visų žydų išžudymą!

Jonas Noreika atsako kaip "Žemaičių žemės" leidėjas. Juo labiau, tas vedamasis "Mūsų kelias" persunktas būtent jo mintimis, ir manytina, kad būtent jis pats jį parašė:

Tad štai mūsų kelio gairės:

Tas mūsų pastangas tegu lydi toks darbas, kad prakaitas lietųsi upeliais per kaktas ir nugaras, o Aukščiausiojo ranka palaimins Lietuvą.

Juk Noreika tai "pirmutinei klaidai" skyrė savo 1933 m. anti-semitinį veikalą, "Pakelk galvą, lietuvi!" O Telšių manifestacijoje, savo ugningoje kalboje jisai kvietė visus lietuvius į vienybę, į darbą kvietė remti L.Aktyvistų frontą, kuris stengiasi suburti visus lietuvius į bendrą darbą savo tautos ir valstybės gerovei Naujoji Lietuva nepripažins jokio suskaldymo. Panašiai, šis jo vadovaujamas "susirinkimas" nutarė visos Žemaitijos vardu prašyti įsipareigoti Lietuvos laikinąją vyriausybę vesti Lietuvą į nepriklausomybę, sąjungoje su Hitlerio Vokietija, ir kas grėsminga, prašyti Lietuvių Aktyvistų Fronto, kad sukilimui pasibaigus, jis toliau kovotų su tariamais tautos vidaus priešais, kovotų su visokiais jos priešais ir kenkėjais ir vienytų tautą visiškon vienybėn, kad neliktų jokios skylės, kurion bet koks, kad ir landžiausias priešas negalėtų įsibrauti. Ir būtent Noreika galėjo tokiems darbams tikėtis Aukščiausiojo palaimos.


Holokausto metu Jonas Noreika vadovavo Plungės žydų išžudymo vadovui Povilui Alimui

2) Genocido centras tvirtina jog Povilas Alimas vadovavo Plungės žydų išžudymai.  Pasižiūrėkime į Lietuvių nacionalistų partijos generalinio sekretoriaus Zenono Blyno dienoraštį, kuriuo Rukšėnas irgi remiasi.  Pats Rukšėnas dėsto, kaip toje manifestacijoje palaimintoje Žemaičių žemės delegacijoje, kuriai vadovavo LAF vadas Telšių apskričiai Jonas Noreika, iš viso dalyvavo septyni žmonės.  Tarp jų, kaip pats Rukšėnas rašo, yra LAF Plungės vadas Povilas Alimas!  Taip pat yra Telšių LAF vado Noreikos pavaduotojas, Telšių apskr. policijos vadas Bronius Juodikis, kuris kaltinamas, kaip vienas iš Telšių žydų išžudymo vadovų.  Kaip suprasti?  Suprantame taip - siaubingiau nei vadovauti išžudymams yra vadovauti išžudytojų vadovams, juos priimti į delegaciją, kaip tautos atstovus, ir reikalauti vienybės su jais.


Jonas Noreika artimai ir ištisai bendradarbiavo su išžudytoju Povilu Alimu prieš ir po žudynes

3) Jonas Noreika artimai pažinojo Povilą Alimą ne tik po žudynių.  Iš gimnazisto sukilėlio Antano Baužio prisiminimų žinome, kad Noreikų ir Alimų šeimos bendravo sukilimo rengimo metu.


Kada žydai buvo laikomi ir kankinami Plungės sinagogoje, Jonas Noreika su šeima gyveno visai ten pat, turtingų žydų name

4) Genocido centras neigia, kad Noreika gyveno Plungėje.  Tuo tarpu žinome iš plungiškių, kad jisai gyveno Plungėje ir būtent turtingų žydų name Vaižganto 3, netoli sinagogos, Vaižganto 7a, kur buvo laikomi žydai.  Paskui kai kuriuos baldus išsivežė į Šiaulius.

1971 m. Stanislava Pocienė, 1907 m. gimimo, pasakė savo sūnui, studentui Bronislavui Pociui, kad 1941 m. Jonas Noreika vadovavo Plungės žydų žudynėms, kaip Plungės komendantas. Jis turėjo 20 pakalikų (lietuvių policininkų baltaraiščių, kurie ant rankos nešiojo baltus raiščius). Ji tai girdėjo iš žmonių. Ji 1941 m. Plungės fabrike dirbo verpėja. Bronislavas Pocius sutiko, kad tai paskelbtumėme.

Susisiekiau su JAV gyvenančia Noreikos anūke Silvia Foti.  Jinai patvirtino, kad Jonas Noreika gyveno Plungėje ir jos manymu jisai Plungėje nusikalto prieš žydus. Jinai prieš kelis metus buvo Plungėje, bendravo su plungiškiais, taip pat buvo atvykusi Silvios teta, kuri pasakojo, kaip jinai būdama paauglė gyveno Plungėje ir būtent tame name 1941 m. liepos mėnesį lankydavo mažą mergaitę, Silvios mamytę Danutę, su ja pažaisti.  Taip pat Šiauliuose yra gražus šachmatams stalas, kilęs iš tų namų, netgi su jidiš įrašu kitoje pusėje.  Silvia sutiko parašyti laišką patvirtinantį svarbiausius tvirtinimus.  Gal pavyks ir gauti nuotrauką to stalo.

Vadinas, Alimas buvo Noreikos pavaldinys.  Noreika artimai bendravo su Alimu prieš sukilimą, kartu su juo delegacijoje, ir turėjo vienas kitą kas dieną matyt Plungėje žudynių metu.


Jonas Noreika mirties bausmės klausimais buvo aukščiausia valdžia Telšių apskrityje

5) Genocido centras mini vieną karo lauko teismo nuosprendį, pakankamai švelnų, kuriame dalyvavo Noreika.  Ta byla paskelbta Rukšėno tėvo sovietmečiu paskelbtame rinkyje Masinės žudynės Lietuvoje.  Tačiau tame apraše tokių bylų yra gal pora šimtų.  Karo lauko teismui "Lietuvos Respublikos vardu" vadovavo prokuroras Bronius Antanėlis.  Liepos mėn. 19 d. teismas nusprendė šešis lietuvius nubausti mirties bausme sušaudant, septintą perduoti sunkiųjų darbų kalėjimui, o kitus tris perduoti Telšių apskrities karo komendantui, kaip belaisvius. Vlado Baužos byloje skaitome, Malonės prašymuose paduotuose Lietuvos aktyvistų Štabui Telšiuose padėta šios rezoliucijos: Selenio Vinco, Songailos Prano, Stonios Aleksandro, Baužos Vlado, ir Pilbaičio Vlado - atmesti, o Žūtauto Algirdo - mirties bausmę pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. 

Vadinas, Noreika - LAF vadas Telšiuose, turėjo aukštesnę galią Telšiuose nė visa Lietuvos valdžia.  O kur vokiečiai?  Manytina, kad svarbiausias ryšys su vokiečiais ėjo per Noreiką ir jis turėjo jų didelį pasitikėjimą.

Telšių lietuvių komunistų ir "komunistuojančių" buvo tiek sušaudyta, kad žymus advokatas Matas Krygeris važiavo iš Šiaulių į Telšius išsiaiškinti ir įsiterpti.  rašo:

LAF'o Telšių štabas viename barake ir Telšių kalėjime laikė daug suimtųjų. Pasiūliau juos paleisti, kol gestapas nesuspėjo perimti savo žinion. Prieštaraujančių nebuvo. Augustinas Ramanauskas, vėliau tapęs žemės ūkio reikalų generaliniu tarėju, pridūrė: "Aš sakiau, kad negerai darome." Taip pavyko išlaisvinti ir šiuos suimtuosius.

Prisimindamas neeilinius LAF'o veikėjus, dalyvavusius šiame pasitarime pagalvoju, kodėl jie, patyrę žvėrišką Stalino tironiją ir lietuvių tautos naikinimą, susitepė rankas lietuvių krauju. Argi tai ne iškreiptai suprastas patriotizmas?

Ramanauskas buvo Telšių apskrities viršininkas, aukščiausia valdžia.  Vienintelis už jį aukštesnis Telšiuose galėjo būti "neeilinis LAF veikėjas" Jonas Noreika.

Tarp Ramanausko raštų yra vienas vienintelis, kurį pasirašė Jonas Noreika vienas vienintelis Noreikos pasirašytas raštas (LCVA f.1075, a.2, b.6). Liepos mėn. 25 d. Noreika pasirašė pirmuoju, kaip L.Aktyvistų Fronto Telšių Štabo Vadas, o Ramanauskas antruoju, kaip Telšių apskr. Viršininkas.  

Telšių apkr. Policijos nuovadų Viršininkams ir Aktyvistų štabams...   Vietos iniciatyva daryti mirties sprendimus ir juos vykdyti griežtai draudžiama. 

Liepiama viską daryti per policiją centralizuotą Telšiuose.  Vadinas, čia neina kalba apie karo lauko teismą.  Eina kalba apie kokių 300 lietuvių aktyvistų saviveiklą, kuriai vadovavo Noreika.  Vėlgi, kur vokiečiai?

O šešių metų berniukas Liutavaras L. Algminas įsidėmėjo, kaip jo tėvas, Klaipėdos krašte tarnavęs pasienio policininku, buvo vienas iš , jam po Rainių žudynių pasakojo apie kaltininkus: Nebūtų gerai, jei jie būtų surasti šiuo metu, nes žmonės imtų patys viską į savo rankas. Kai, arba jei, viskas grįš į normalias vagas, žmonės bus teisiami, ir mums reikia, kad būtų nuteisti teisingai. To dabar negalime padaryti. (Samogitia mea Patria, ps.25) buvo vienas iš saugumo karininkų, prisiėmusių vietinės policijos atsakomybę už tvarką vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Skirtingai nuo sovietų, naciai suteikė Lietuvai tam tikrą autonomiją. ... Atskiros apskritys formavo savo vietines valdžias, o saugumas buvo patikėtas policijos atstovams profesionalams. (27) ...


Jonas Noreika, kaip Telšių LAF vadovas, atsako už Rainių aukų išnaudojimą kurstyti nusikaltimus prieš žydus ir lietuvius

Liepos 19 d. mirtimi nuteisti Telšių kalėjimo prižiūrėtojai:

Kalėjimo virėjas J.Adomaitis išvardija visus tuos, kurie birželio dvidešimt penktosios rytą, pasiuntę kraupiai mirčiai žmones, traukėsi į Tryškių mišką. Jis mini Stonį, Selenį, Balvočių, Rocių, Žalimą, Raibužį, Želvį, Balniškaitę, Baužą, Kabailą.

1988.10.26, Jonušauskienės Julijos parodymai: Tai buvo 24 d. rytą ar apie pietus, kai atbėgo mano pusbrolis Juozas Petkevičius (paskui pasitraukė į Ameriką ir ten mirė). Jis [mano motinai] pasakė: „Teta, man reikia vyrų. Jeigu mes iki saulėlydžio neišlaisvinam kalinių, kaliniai visi žūna, nes Rainiuose jau viskas paruošta“ (jis prieš 1940-uosius metus dirbo kalëjime). Mes iš vidaus turim dar du prižiūrėtojus (vienas lygtai Stonys). Mums reikia nuginkluoti lauko prižiūrėtojus. Viską reikia padaryti iki saulėlydžio". Po pusdienio kalėjimą apstatė tankais, paleido baisų burzgesį tų mašinų. Ta gatve nieko nepraleido. Paskui, kai užėjo vokiečiai, atėjo tas pats prižiūrėtojas, ir jis sakė: „Nors mus nuėmė, nuėmė, kiek man leido galimybės, mačiau – Rocius juos žabojo, kaliniai šaukė „Jėzus Marija, kur mumis veža“. Kalinius žabojo“. Kito prižiūrėtojo nežinau, o Stonį vokiečių laikais nužudė (nekaltai).

Taigi nei Raslano, nei Galkino, nei Vaitkaus, nei Pocevi- èiaus kalëjime kankinimo valandomis nebuvo. Juk kaþkam ið vietiniø, esanèiø þmoniø likvidavimo komisijoje, reikëjo bûti egzekucijos vietoje ir ásitikinti, kad sprendimas ávykdytas. /...

Taip pat parodymus davė kaliniai J.Tiškienė, M.Radzevičienė, J.Bertašius.

Niekas kankinimų miške neliudijo.

Kūnai aptikti tiktai birželio 28 d.

1942 m. "Kaip ėjo kankinimas, kol kas žinių nėra."

Vlado Baužos byloje parašyta, įrodymo daiktus palikti byloje, išskyrus metalinę lėkštę su įrašais, kurią perduoti muziejui. Aišku, eina kalba apie Telšių kalėjimo kameroje rastą, išgarsėjusį dubenėlį. Vadinas, Noreika leido sušaudyti Rainių žudynių liudytojus.


Jonas Noreika, kaip Žemaitijos sukilėlių vadas, atsako už neteisėtų teroristinių veiksmų rengimą prieš komunistus pareigūnus

Dominykas Riauka tvirtina, jog Jonas Noreika 1940 metų rudenį įkūrė visos Žemaitijos sukilimo prieš sovietinius okupantus centrą.

Jonas Noreika, kaip Telšių LAF vadovas, atsako už teisėtų karo veiksmų nepanaudojimo gelbėti tremtinius

Ona Algminienė, Telšių apskrities saugumo policininko žmona, savo romane "Raudonasis Amaras" prisimena:


Jonas Noreika vadovavo Telšių apskrityje nacių Vokietijos malone ir Lietuvos nacionalsocialistų vardu

6) Genocido centras remiasi gimnazisto sukilėlio Dominyko Riaukos prisiminimais.  O jis prisimena kaip sukilimo metu vokiečių žvalgai susirado Noreiką kaime, jį išsivežė į Klaipėdą pasitarti, ir jisai grižo su leidimais nešioti ginklus.  Taigi, tokį leidimą radome archyve, o jie nesimėto.  Matyt, jų buvo daug, nes rasti egzemplioriai buvo 1942 m. naudojami kaip atliekamas popierius. (LCVA f.1075 a.2 b.19 l.3R)  Jie galėjo būti spausdinami tiktai Vokietijoje. 

Liudijimas išspausdintas lietuvių ir vokiečių kalbom: Telšiai, 1941 m." Pasirašo "Lietuvių apskrities komendantas.

Šis liudijimo savininkas ___________ yra Lietuvos nacionalzocialistinės policijos narys ir kaipo toks turi teisę naudoti ginklą.

Įsidėkime žodį nacionalzocialistinės. Rašybos klaida z patvirtina vokišką kilmę.  Bet svarbiausia yra tai, kad vokiečiai bendrai draudė voldemarininkams vadintis nacionalsocialistais.  Jiems tenko vadintis "Lietuvių nacionalistų partija".  Lietuviais nacionalsocialistais galėjo vadintis tiktai geštapininkas Pranas Germantas-Meškauskas ir neskaitlingi jo sekėjai.  Meškauskas buvo plungiškis ir galėjo net būti giminė tų Meškauskų dalyvavusių Noreikos sukilėlių kuopoje Mardosų kaime. 

Kaip bebūtų, žinome iš plungiškio žydo Olšvango, kuris kartu lankė gimnaziją su Pranu Meškausku, kad anas norėjo išžudyti visus Lietuvos žydus.  Kun.Yla jį apibudino kaip tikrą nacį.  Ir esu išsiaiškinęs, kad būtent jisai 1939 m. nacių siaubūnui Heydrichui tarsi voldemarininkų vardu siūlė Lietuvoje rengti pogromus (panašius į Kristalnacht) ir versti vyriausybę (įstatydinti Voldemarą).

Kur vokiečiai?  Kaune esantis SS vadas visai Lietuvai, Karl Jėgeris, savo smulkioje žydų išžudymo ataskaitoje neįvardina Plungės nė Telšių žudynių.  Iš tiesų, po liepos 4-6 d. Kauno VII forto žudynių, karo komendanto Bobelio dėka, visos stambios žudynės buvo sustabdytos iki liepos 23 d., kada voldemarininkai jį perversmu pašalino.  Nacių partinė policija SD per Tilžės geštapą vadovavo žydų išžudymui Prūsijos paribyje, 25 km. ruože, pačioje karo pradžioje, Palangoje, Kretingoje, Jurbarke ir t.t. bet ne Telšių apskrityje.  Tad kas atsako už Telšių apskrities žydų išžudymą?

Plungiškis, žymus istorikas Zenonas Ivinskis paliko raštą, kaip jį vokietis prokuroras 1968 m. rugsėjo 23 d. pasikvietė duoti parodymus, ką žinojo apie Plungės žudynes.  Vokiečiai patys jo klausė, kas iš vokiečių vadovavo?  Ir matyt, kad jie patys nežinojo.

Paprasčiausia manyti, jog šiuo atveju vokiečiai davė plungiškiui Pranui Germantui-Meškauskui pačiam pasirūpinti savo kraštu.  O Jonas Noreika buvo tas žmogus, kuriam buvo duota pasireikšti tai įgyvendinti.  Abu buvo žymūs Lietuvos anti-semitai.  Genocido centras remiasi Kazio Šilgalio gyvenimo aprašymu, iš kurio žinome, kad Noreika, berengdamas sukilimą, kelis kartus keliavo į Vokietiją.  Taip pat aišku, kad vokiečių kariuomenei savo karui nereikėjo, kad vietiniai partizanai prisidėtų.  Žinome, kad sovietai pasitraukė, vokiečiai pradžioje iš vis nepasirodė Telšiuose ir paskui ilgą laiką tik pravažiuodavo.  Tik žudynėms, tarsi kviesti svečiai, pasirodydavo kankintojai, bet ne valdininkai.  Tad aišku, kad leidimai nešioti ginklus buvo reikalingi tik tam, kad šimtai lietuvių aktyvistų galėtų tvarkingai patys susidoroti su komunistais ir žydais.  Paprasčiausia manyti, kad buvo taip ir tam vadovavo Noreika.


Jono Noreikos bendradarbių tinklą geriausiai išmanė genocidinės Lietuvių nacionalistų partijos vadas Klemensas Brunius

7) Rukšėnas neprasitaria, kad Lietuvių nacionalistų partija ir visi jos vadovai buvo kiaurai genocidiniai.  Jų faktinis vadovas Klemensas Brunius buvo žymiausias Lietuvos organizatorius.  Jisai organizavo pučą prieš Smetoną, buvo LAF Berlyno organizacinės komisijos vadovas, LNP faktinis vadovas, vienas iš LLKS ir paskui VLIKo vadovų, paskui grįžęs į Lietuvą buvo ištremtas, sovietų lageryje vadovavo inžinieriams ir po to, Mačiuika sako, vadovavo Kryžių kalnui.  Brunius savo parodymuose aptaria pora šimtų veikėjų.  Telšių apskrityje pirmiausia įvardija Noreiką, o paskui būtent tuos kurie, matyt, tą mėnesį jam labiausiai padėjo, kaip antai "Žemaičių žemės" redaktorius Kazimieras Mockus, tas prokuroras Bronius Antanėlis ir organizatorius Stasys Bagdonas.  Taigi, nors Noreika kaip konspiratorius ir nevietinis tų laikų dokumentuose beveik ir nepasirodo, bet jisai to daugiausia numanančio žmogaus, Bruniaus, įvardintas pirmuoju.  Ir jie visi įvardinti kaip būtent LNP dalyviai!  Nors LNP tik vėliau įsisteigė.  Ką tai reiškia?

Reikia skirti LAF Kauną (studentėlius kurie netikėtai paskelbė nepriklausomybę), LAF Berlyną (kuriam vadovavo Kazys Škirpa) ir "LAF Karaliaučius" (Škirpos ryšiai su Vokietijos kariuomenės vadovybe (OKW) ir žvalgyba (Abveru)).  Visi ryšiai su Lietuva ėjo per "LAF Karaliaučių", tai yra, per Škirpos paskirtus voldemarininkus Klemensą Brunių ir Stasį Puodžių.  Pastarasis verbavo lietuvius į žvalgybos mokyklą, kurioje iš Prano Giedraičio parodymų žinome, kad jie jau kovo mėnesį buvo mokomi Lietuvoje rasti sąmokslininkus pasiruošusius organizuoti visų žydų išžudymą.  Akivaizdu iš Kaune dalinamo leidimo nešioti ginklus, kuriame užrašyti LNP, Sicherheitsdienst (SD) ir Wehrmacht (kariuomenė), kad voldemarininkai išdavė ir išdūrė Škirpą, nes jisai norėjo skelbti Lietuvos nepriklausomybę, nors vokiečiai buvo nusistatę prieš.  Užtat voldemarininkai nustebo, kai studentėliai Kaune vis dėl to sugebėjo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Noreika keliavo pirmyn ir atgal į Vokietiją, ir jis naudojosi Škirpos terminais "LAF", "TDA" ir jo spauda, kurią platino toliau. Tad jis turėjo turėti ryšį su LAF Karaliaučiumi. Jis taip pat turėjo ryšį su LAF Kaunu. Tačiau ką jam ir kitiems reiškė LAF?

Leonas Vilutis Likimo mozaikoje smulkiai aprašo Telšių sukilėlių istoriją, nors visiškai nemini Noreikos, nė žydų žudynių.  Tačiau jisai aprašo savotišką dalyką, kaip LAF persivadino LNP.  Jisai rašo, kad nieko daug nepasikeitė, nes Stasys Puodžius vadovavo LAF, tad viskas liko kaip ir ankščiau.  Betgi Stasys Puodžius nieko bendro neturėjo su Kauno LAF!  Jisai ir Brunius vadovavo jų priešininkams, LNP! 

Tai parodo, kad Vilutis neįžvelgė skirtumo tarp Kauno LAF ir Karaliaučiaus LAF, tai yra, LNP. Nors Noreika vadinosi "LAF" vadu, betgi iš esmės jisai ir visi jo žmonės dalyvavo būtent "LNP" veikloje.  O LNP veikla pirmoje vietoje buvo žydų išžudymas, ne sukilimas.

Arūnas Bubnys irgi skiria Stasį Puodžių nuo Kauno LAF.

Abveras ir juolab pats S.Puodžius žinojo, kad Kaune ir Vilniuje yra LAF vadovaujantys centrai. Tačiau S.Puodžius stengėsi užmegzti ryšius su žmonėmis, nesusijusiais su tais centrais, suburti savą antisovietinio pasipriešinimo ir žvalgybos organizaciją. Aiškiai orientuotasi į aukštesnio laipsnio karininkus, turinčius platesnius ryšius ir galbūt įtaką žemesnio laipsnio karininkams. Panašu, kad ypač nepasitikėta LAF Kauno vadovaujančio centro vadovybė, kurioje vyravo gana jauno amžiaus civiliai, inteligentai, o iš kariškių - atsargos leitenantai. Abvero požiūriu informacijos gavimo ir visuomeninių ar tarnybinių ryšių prasme tikriausiai ne ką patikimesnis atrodė ir LAF Vilniaus vadovaujantis centras, kurio vadovybę sudarė vėlgi civiliai ir neaukšto rango karininkai (aukščiausias tebuvo majoro laipsnis). (Lietuvių tautos sukilimas, ps.136-137)


Jonai Noreikai pavaldūs karininkai, LAF vado pavaduotojas Bronius Juodikis, LAF Plungės vadas Povilas Alimas, kapitonas Stasys Lipčius ir kapitonas Kazimieras Venclauskis, visi rengė žydų žudynes


Vokiečiai tris mėnesius leido LAF ir LNP šeimininkauti Telšių apskrityje

Leono Vilučio prisiminimų matosi, kad vokiečiai suvaržė lietuvių veiklą Telšių apskrityje tiktai 1941 m. rugsėjo 28 d., kada Šiaulių apygardos komisaras atvykęs į Telšius paskelbė amnestiją. Jonas Noreika tuomet jau dirbo Šiauliuose.

Telšių kalėjimo partizanai (šauliai) laikė sugautų per šimtą komunistų veikėjų, sunkiai nusikaltusių prieš Lietuvos žmones. Teisingumo organai jų bylas tyrė, nusikaltę buvo teisiami. Vokiečių komisaras Gevekė, atstovaujantis apygardai, nebaigtas nagrinėti bylas nutraukė, ir komunistus, neatsižvelgdamas į jų nusikaltimus, paleido, sušaukęs turgavietėje žmones ir paskelbęs amnestiją. Mat jis turėjo tikslą pasėti lietuvių neapykantą, patraukti į savo pusę nusikaltėlius, išprovokuoti judus, kurie išdavinėtų žmones, atvedusius juos į kalėjimą. Vieni iš paleistųjų parėjo į namus ir stengėsi talkininkauti naujam okupantui, kiti įlindo į mišką, būrė raudonuosius partizanus, tęsė savo išdavikiškus darbus, žudydavo ne tik savisaugos pareigūnus, bet kartais ir pačius vokiečius.

Aleksandaras Pakalniškis panašiai prisimena, kad galiausiai būtent vokiečiai įsiterpė:

Kraujas liejosi dar ir po to, beveik visą liepos mėnesį. Buvo šaudomi "komunistai". Bandžiau gelbėti draugą, Dotnuvos akademijos studentą. Rūsyje po parapijos sale kartu su kitais uždarytas buvo ir egzekucijos laukė. Į komjaunuolius įsirašęs Dotnuvoje, ir kolegų rūstybę užsitraukęs, kad draudęs girtuokliauti. Ilgas kaltinimo aktas surašytas buvo policijoje, kito Dotnuvos studento ir vieno mediko pasirašytas. Pats didžiausias nusikaltimas esąs, kad sulaužė karininko priesaiką. Labai didelis kaltinimas, padėti negalėsiu - pasakė nuovados viršininko pavaduotojas. Beišgelbėjo vokiečiai, įsakę sustabdyti žudynes ir paleisti suimtuosius. (Gyvenimo pakelės, ps.121)

Apie vokiečių nebuvimą Telšių apskrityje galima skaityti:


Pakalniškio prisiminimai - visi kalti

Pakalniškio prisiminimai:

Plungės bibliotekoje ieškoti:

Kaune

Nežinia kas turi:

Archyvas - dienoraščiai.

Pakalniškis tvirtina:

Akivaizdu, jog Pakalniškis sutiko dirbti Plungės komendatūroje jau po to, kaip žydai buvo skriaudžiami, uždaryti į sinagogą. Toliau, jisai kartoja netiesą, nors ir turėjo žinoti, kad tai netiesą:

Jisai gerai suvokia lietuvių sukilėlių pasaulėžiūrą žydų atžvilgiu:

Pakalniškis atsisveikino su Plungę netrukus po 1941 m. rugpjūčio 11 d. Jo santykiai su Zene buvo nekokie iš kart jam atvykus į Plungę, o prieš tai buvo numatę tuoktis liepos 20 d. Jisai buvo išvykęs kuriam laikui iš Plungės prasidėjus žudynėms. Tad reikia manyti, kad jisai "užsidirbo" tą butelį bedirbdamas komendantūroje.

Jisai mini Noreiką visai įtikinančiai, ne kaip žydų išžudymų vadovą, o kaip aukštesnį vadą, išžudymą įsakiusį. Savo galia, jisai atstojo vokiečių komendantą. Komendantu jį vadino Stanislava Pociene, ir leidimai ginklus nešioti taip pat pasirašomi Telšių apskrities lietuvių komendanto.

Ką Pakalniškis nutyli.


Žemaičiai buvo labiau linkę susidoroti su komunistais, bet Noreika jų tulžį nukreipė prieš niekaip nekaltus žydus

Kad ir kaip įsiutę buvo žemaičiai ant žydų, privačia iniciatyva nė vienas nieko jiems nedarė. Priešingai - kiek buvo įmanoma, padėjo žydams slapstytis. Bet buvo organizuota iniciatyva. Vokiečiams užėjus, atsirado Plungėje keli lietuviai karininkai ir per kaimų seniūnus paskelbė Plungės valsčiuje atsarginių mobilizaciją. Kelias dešimtis vyrų surinko, pusiau kareiviškai aprengė ir gana gerai apginklavo. Ginklų gavo rusų paliktuose sandėliuose. Taip atsirado Plungėje kariuomenė. Tuojau buvo įsakyta visiems žydamas palikti savo namus ir persikelti į sinagogą. Sinagogoje buvo jie užrakinti, o prie durų buvo pastatyta ginkluota sargyba. (Plungė, 46-47)


Jonas Noreika laimėjo visų pritarimą žydų išžudymui

Liepos 12 d. vyskupas Staugaitis savo ganytojiškame laiške bolševikų laikmetį apibudino taip:

Visa tai matydami, žmonės traukė pečiais ir sakydavo: "Iš tikro jau atėjo Antikristaus laikai!"

Vyskupas žydų ir komunistų likimus patikėjo "tam tikriems viešosios valdžios organams":

Taip pat nepamirškime, kad kiekvienas žmogus, ar savasis ar svetimas, prietelius ar neprietlius, yra to paties Dievo vaikas, vadinasi mūsų brolis. Jei jis kenčia, mūsų pareiga, kuo galime, jam padėti.

Suprantamas dalykas, kad pasaulis negali būti tvarkomas viena meile; reikia ir teisingumo. Jei kas daro ir yra daręs pikta, turi būti sutrukdytas ir nubaustas. Bet tai padarys tam tikri viešosios valdžios organai. Dieve, jus saugok nuo keršto ir sauvaliavimo!

Vyskupas savo žodžiais palaikė pasaulio tvarką. Jisai teskatino vykdyti pareigą, padėti "kuo galime", ir Dievui paliko ganyti niekadėjus. Kaip arkivyskupas Skvireckas rašė savo dienoraštyje, po vangių ir nesėkmingų pastangų užtarti Kauno žydus, "..." Tuo tarpu, kaip daugelis teisuolių vis naujai įrodo, žmoniškumas prasideda būtent ten, kur pareiga pasibaigia.

Po savaitės, liepos 20 d., žydus išžudžius, komunistus sušaudžius, po šventų mišių iškilminga eisena išsirikiavo vienas iš tų žydus ir komunistus skriaudžiančių valdžios organų: tautinė darbo apsauga, "Lietuvos kariuomenė".


Jonas Noreika buvo demokratijos priešas ir Hitlerio bei nacizmo šalininkas

Kraupu, kad mūsų karininkų žurnalas "Kardas" leido Jonui Noreikai liaupsinti Adolfą Hitlerį ir nacizmą būtent 1939 m. pradžioje, kelis mėnesius po Kristallnacht siaubo.

Demokratijoms bankrutuojant, sparčiai tvirtėja autoritarinio režimo kraštai. Ryškiausių to stiprėjimo pavyzdžių, be abejo, rasime Vokietijoje ir Italijoje. Hitlerio vedama tauta per kelerius metus neatsikvėpdama dirbo viena kryptimi ir jos atsiektais vaisiais šiandien daugelis turi stebėtis. Palaidos italų masės Mussolini'o rankose su įžūliu atkaklumu vykdė aiškiai nustatytą programą ir gali jau didžiuotis pasiektais rezultatais. Keletas bruožų iš autoritarinių režimų gal padės realiau suprasti jo pasisekimų priežastis arba kitaip - šios politikos vaisingumą. ...

Tiesiog nesuprantama, kaip 2016 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos kario akademija naujai išleido šį ir kitus Noreikos rašinius su vieninteliu paaiškinimu:

Tarpukario Lietuvos karo mokyklos karininko, žurnalo "Kariūno" redaktoriaus, prozininko, novelisto ir publicisto, žymaus Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizatoriaus ir vado kpt.Jono Noreikos - Generolo Vėtros (1910-1947) publikuojami knygoje rašiniai pirmiausia skirti Lietuvos karo akademijos kariūnams, Lietuvos kariuomenės šauktiniams kariams, šalies bendrojo lavinimo mokyklų, gimnazijų, licėjų vyresniųjų klasių mokiniams ir kadetams, jauniesiems šauliams, visiems tiems, kurie svajoja rinktis Lietuvos karininko kelią, domisi Lietuvos kariuomenės istorija, kario tarnyba ir kasdieniu gyvenimu. (Jonas Noreika, Brydė ryto šerkšne, 2016)

Mūsų kariuomenė platindama Jono Noreikos 1933 metų publicistiką "Pakelk galvą, lietuvi!!!" nuteikia mūsų kariūnus, šauktinius ir gimnazistus nesugyventi su nelietuviais ir linkėti, kad jų nebūtų:

Būtent Noreika savo rašinyje taip pariebino tekstą. Būtent šių dviejų rašinių mintis išsako "Žemaičių žemės" 1941 m. liepos 25 d. vedamasis "Mūsų kelias".


Šiauliuose - Priverčiamojo darbo įstaiga - vergvaldystė


Noreika paskubino žydų naikinimą Šiaulių apskrityje


Karo belaisviai


Jų šaltiniai


Klausimai

Patikrinti: Damijono Riaukos prisiminimus

Blyno dienoraštis

Rainių "Pasmerktųjų testamentas"

Kiti šaltiniai

Žemaičių žemė Nr.1, liepos 9 d. - Lietuvių aktyvistų fronto veiklos metmenys

Sovietų tremties suvestinė (Gladkovo, birželio 19 d.): Telšių apskrityje: tariamai "antitarybinio, socialiai pavojingų" žmonių - 368 ištremti ir 82 areštuoti


Knygos pasirodymas 1 buvo tarsi logiðkas konferencijos tæ- sinys, kuris neturëtø nutrûkti tol, kol komunizmo ðmëkla kla- jos po Lietuvà ir kol komunizmo nusikaltimai Lietuvoje bus objektyviai teisiðkai ávertinti. Kol to nebus padaryta, kruvinas komunizmo ðeðëlis tarsi Damoklo kardas virð mûsø galvø ka- bës deðimtmeèius, kaip kraujuojanti þaizda neduos ramybës ne tik mûsø, bet ir ateities kartoms.[...] Apie Rainius jokiuose NKVD dokumentuose net neuþsi- menama. Tik po egzekucijø Telðiø kalëjime iðlikæ gyvi kaliniai ir civiliai gyventojai atskleidë ðá ðiurpø NKVD ir rusø kariuo- menës nusikaltimà ir þudikø þvëriðkumà.

Knygos sutiktuvėse Vilniuje dalyvavæs monsinjoras Alfon- sas Svarinskas reikalavo, kad bûtø paskelbtos visø prokurorø, dalyvavusiø Rainiø tragedijos bylos tyrime ir jos tyèiniame vil- kinime, pavardës (jos knygoje, kaip ir ðiame straipsnyje, yra pateiktos – O.V.) Jo nuomone, ðie teisininkai turi bûti tautos pasmerkti, suabejota jø profesine kvalifikacija ir jø lojalumu nepriklausomai Lietuvos valstybei, jø tinkamumu uþimti gar- bingas nepriklausomos Lietuvos valstybës prokurorø pareigas 1 . Lietuvos aidas, 2006 08 08, Nr.176

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/JonasNoreikaU%c5%beklausosMetmenys
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2024 sausio 31 d., 19:58