Žr. Jonas Noreika
Kaip kapitono Jono Noreikos legenda išaugo ir sunyko.
Pakalniškio vaizdo įrašas
Malda
Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visur matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoj suklyksta — visur matau ir girdžiu Tave.
Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus palydi šauksmą tą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždynų krašto iki kito, girdisi Tavo vardas, o Dieve!
Mano širdis dreba kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau nei kur pradžia nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti!
Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy! O galia mana tokia menkutė. Kaip skruzdelės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindyti. Kas būčiau, jei Tavo vardas neskambėtų! Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoj laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve! Štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve!
JONAS NOREIKA
Žydų abėcėlė
Aleksandras Kantvilas
Labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus. Žibančių akių, lakios vaizduotės, budraus proto, tikras vadas. Noreika pasiėmė visą inteligenciją, žinias, sugebėjimus ir gabumus, kurie garavo aplinkui iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų – miegamojo ir valgomojo kambarių įkaitų barake. Jis neatsitraukė nuo prof.Jurgučio, išsiurbdamas visas jo smegenis, mokėsi anglų kalbos, tobulino vokiečių kalbą, rusų ir lenkų. Mokėsi apie viską, viską matė, girdėjo ir viską krovė savo galvon. Su tokia energija, pasišventimu ir darbštumu Noreika darė viską. Jis neturėjo nei minutės niekams, netgi net kortoms. Man rodos, ir šachmatai nepertraukdavo jo studijų darbo. Jis degė, kad tik ko nors nepražiopsotų, nepraleistų. Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas, taip pat karštas kaip ugnis. Supykdavo, akimis sužaibuodavo, bet mokėjo save sutramdyti ir piktų veiksmų ar žodžių nepaleisdavo.
Stasys Yla, "Žmonės ir žvėrys"
Daugiausia už kitus prie Jurgučio prisirišo Jonas Noreika — palyginti jaunas žmogus, bet nepaprastai imlaus proto. Ištarnavęs kariuomenėje iki kapitono laipsnio ir tuo pat metu baigęs teisę, jis tačiau juto, kad jam stinga platesnio ir vispusiškesnio išsilavinimo. Tai jis norėjo papildyti, padedamas prof. Jurgučio, Galbūt jis turėjo ir kitų intencijų. Prieš areštą buvo atsakingose politinėse ir administracinėse pareigose ir savo gabumais buvo atkreipęs į save lietuviškos visuomenės dėmėsi. Turbūt tikėjosi, kad išėjus iš kaceto jam teks ir toliau tą darbą dirbti. Jurgutis galėjo jam duoti daug žinių ir šioje srityje, nes pats buvo buvęs seimo narys, užsienių reikalų ministeris ir ilgą laiką Lietuvos Banko valdytojas.
Noreika ir Jurgutis virto neatskiriamais draugais. Sėdėdavo jie drauge prie knygų, po keletą valandų drauge vaikščiodavo kieme. Noreika atlikdavo kai kuriuos darbus už senyvą profesorių, ypač vidaus tarnyboje: plaudavo kambarius ir indus. Jurgutis, gaudamas vėliau siuntinėlių, dalinosi su Noreika maistu, kurio Noreikai pradžioje stigo.
Ši dviejų žmonių bičiulystė, prasidėjusi mokslų pagrindu, išliko ir toliau. Noreika įrodė turis nepaprastai kilnų būdą: neklausė draugų pastabų, nesekė jų pavydžiu — išliko ištikimas Jurgučiui iki galo. Kai evakuacijos metu Jurgutis šiltinės palaužtas, liko vienui vienas ir turėjo žūti, jį gelbėjo Jonas Noreika, niekur nuo jo nepasitraukdamas.
[...]
Vienas jų tikrai grįžo mirti su mirštančiais už tėvynę. Tai buvo Jonas Noreika. Dar Stutthofe, tomis dienomis, kai tūkstančiai traukėsi iš krašto į vakarus, jis kalbėjo savo draugui Naručiui:
— Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl gi mes turėtume bėgti? Ne, mes turim būt kartu su jais. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirt.
Šį jo ryžtų, — tada dar tolimą, — atrodė pakeis iš vakarų gauta žinia. Jo žmona ir dukrelė buvo pasitraukusios... Jos rašė jam dažnai. Tikėjosi pačios ir jame žadino vilti netrukus susitikti, vėl gyventi kartu, kaip seniau.
Vieną laišką jis parodė ir man. Žmona rašė: “Meilė gili kaip vandenyno gelmės, skaidri kaip dangaus mėlynė, tyra kaip iš dangaus nukritusi sniegulė... Niekas mums jos neatims, niekas!”
Damijonas Riauka
"Generolas Vėtra"
Kulikauskas ir Balčiūnas