Iš Gvildenu svetainės

Taika: ManoMamosPortretas

Zenta Irena Tenisonaitė Hellemans


Mano mamos portretas

Mano mama yra seniai mirus, dar Lietuvoj. Nei viena kita mamos draugė niekada manęs nepasigedo, o jų yra ir Amerikoj, ir Lietuvoj. Na, gal ta mįslė kada nors paaiškės. Tuo laiško gavimu, aš galėčiau pradėti rašyti knygą, "Mamo mamos portretas".


Šis rinkinys išleistas mecenatų Vinco Žemaičio ir Aleksandro Tenisono, bei autorės lėšomis. Viršelį piešė autorė.

1979

Printed by: NIDA PRESS,

2 Ladbroke Gardens, London, W11 2PT


Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

MOTINAI

Tu buvai pati gražiausia daina, kurią girdėjau, kai vaikas buvau...

Tu buvai kaip saulė, šiltesnė už saulę. Tu buvai man pats šilčiausias saulės spindulys.

Tu buvai pasakiška. Tu buvai tikra pasaka, iš visų pasakų pati gražiausia.


MOTINAI

Aš papasakosiu pavasario žolės aromatui ir margiems drugeliams laukuose. Aš sakysiu vasaros vėjui ir juodam strazdui sode, Kaip aš tave mylėjau...

Aš papasakosiu nerimstančios jūros sakalų putotiems sparnams ir kartosiu baltoms žuvėdroms ir vėtroms, Kaip aš tave mylėjau...

Aš šnibždėsiu šildančiai saulei ir šaltos mėnesienos sapnams. Aš dainuosiu per dienas ir naktis ir šauksiu žemei ir pasauliui,

Kaip aš tave mylėjau, Mamyte mano!


LAIŠKAS MOTINAI

Jeigu šiandien galėčiau laišką parašyt Mamytei, norėdama papasakoti tik vieną dalyką... Vargu ar atsirastų popierius arba pieštukas... Vargu ar žodžių man užtektų parašyt – po tiek daug metų...

Bet kam laiškai?.. Kalba... Aš visada žinojau, kad buvo ji – pati brangiausia šioje žemėje...

Šiandien kada girdžiu Šopeno valsus ir nokturnus, menu tave, Mamyte, tu muzika migdei mane lopšy ir vakarais dainuodavai man saldžias lopšines ilgai...

Atrodo, ir šiandien girdžiu lyg tavo balsą iš dangaus... Tu man buvai – pati meiliausia šioje žemėje.

Aš netikiu, kad karalienės pasakose būtų už tave gražesnės. Šiandien matau tave – tarytum aukso žvaigždę ant dangaus toli... Kurios akims tik spindi begalybės platūs vandenynai... O sielvartas pasaulio – nebe dalia.

Bet man tu visada esi gražesnė už tas tolimas žvaigždes...

Nes aš tave labai mylėjau.


ATSIMINIMAI APIE MOTINĄ

Atsiminimuose esi trapi kaip sausas vaškas. Ir tik relikvija — išblyškus fotografija sena. Dar atvirukas vienas, tavo ranka parašytas. Toliau migla ir tuštuma neišsakyta...

Užmerkusi akis stengiuosi atsiminti tavo brangų veidą, į kurį esu žvelgusi tik vaikiškom akim. Pavidalas man tavo pasirodo spindintis ir gležnas. Ir kaip šventoji tu su aukso auerole – dausų šalies vaivorykštės spalvų grakšti plaštakė.


Ištraukos iš jos laiškų Pranui Visvydui.

(MLLM ER2)

(115043) Antwerpen, 1976.6.8

(115042) Antwerpenas, 1976.12.9

(115045) Antewerpen, 1977.1.7

(115046) Antwerpen, 1977.3.29

(115047) Antwerpen, 1977.4.27

(115048) Antwerpen, 1977.6.14. Mano tėvo giminės pusė nėra lietuviška. Tėvelis kilimo latvis, o senolis net iš Estijos. Taip ir Lietuvoj mes mažai giminių turėjome, visi buvo likę Latvijoj. Mamos pusė lietuviška, bet du dėdės liko Rusijoj ir dingo. O kiti pakliuvo po karo į Lenkiją, ir sulenkėjo. Vėliau kai grįžo Vilnius Lietuvai, atvažiavo teta su vaikais mūsų aplankyti ir aš su jais negalėjau susikalbėti, tik teta dar mokėjo lietuviškai. Bet gal aš Tave tik varginu su savo plepalais ir tiek.

(115052) Antwerpen, 1977.9.12.

(115053) Antwerpen, 1979.9.29

(115054) Antwerpen, 1977.11.3

(115055) Antwerpen, 1977.11.23

(115056) Antwerpen, 1977.12.14

(115058) Antwerpen, 1978.1.10

(115059) Antwerpen, 1978.2.19

(115061) Antwerpen, 1978.4.26

(115063) Antwerpen, 1978.7.7

(115067) Antwerpen, 1978.10.27

(115068) Antwerpen, 1979/2/14

(115071) Antwerpen, 1979/5/28

(115073) Antwerpen, 4/7/1979

(115076) Antwerpen, 1979/9/8

(115077) Antwerpen, 1979/11/16

(115078) Antwerpen, 1979/12/6

(115079) Antwerpen, 1980/2/19

(115080) Antwerpen, 1980/3/27

(115081) Antwerpen 1980/4/25

(115084) Antwerpen-Hove 1980/11/7

(115089) Hove, 1981/9/4

(115103) 1985.8.7

(115104) 1986.3.26

(115105) 1986/7/2

(115109) 1988/2/26

(115110) 1988/5/18 Edegem

(115111-1) 1988/6/8 Edegem

(115111-2) 1988/6/9 Edegem

(115112) Edegem, 1988/10/6

(115114) 1989.1.4 EDEGEM

(115116) 1989/3/8 Edegem

(115117) 1989/4/10

(115118-2) 1989/5/12

(115119) 1989/7/28

(115120) 1989/9/22 Edegem

(115121) 1989/10/10

(115122) 1989/11/14

(115123) 1989/12/20

(115124) 1990/1/3

(115125) 1990/1/26

(115126) 1990/3/8

(115127) 1990/6/14

(115128) 19/7/1990 Edegem

(115129) 1990/8/30

(115130) 1990/9/18

(115131) 1990/12/21

(115132) 1991/4/22

(115136) 1991/9/26

(115137) 1991/12/13

(115138) 1992/3/26

(115139) 1992/9/17

(115140) 1992/11/17

(115141) 1/2/1993

(115142) 1993/3/9

(115143) 1993/3/31

(115144) 5/6/1993

(115145) 20/6/1993

(115150) 1993/12/27, Edegem

(115151) 1994/1/20

(115153) 1994/2/19

(115155) 26/7/1994

(115157) 1994.08.26

(115158) 19/10/1994

(115159) 2/12/1994

(115160) 29/12/1994

(115161) 9/2/1995

(115162) 22/3/1995

(115163) 30/4/1995

(115164) 15/6/1995

(115165) 26/7/1995

(115166) 2.8.1995

(115167) 23/8/1995

(115168) 17/9/1995

(115169) 4/10/1995

(115170) 21/10/1995

(115171) 15/12/1995

(115172) 26/1/1996

(115173) 1996 02 21

(115174) 30 balandžio, 1996

(115176) 4.6.1996

(115182) 3/1/1997

(115186) 22/9/1997

(115187) 12/12/1997

(115188) 15.2.1998

(115189) 16/6/1998

(115190) 15.9.1998

(115191) 8/10/1998

(115205) be datos (po 1999 metų pradžios)

(115196) 17/8/1999

(115197) 31/10/1999

(115199) 5/4/2000

(115201) 11/8/2000

(115204) 28.1.2001


(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

AUTOPORTRETAS

Vakare – kada visi užmiega, vėl traukiu aplink savo burtų ratą... Kad tu manęs nerastum, apgaulingasis lietau... Kvadratai, trikampiai ir piramidės. Viskas veltui... vis sukas valandų sustingusių rodyklių žvėrys...

Ir taip belaukdama naujos dienos braukiu naujus ratus. Ir nepakenčiama tyla vėl braunasi per tuščią sieną. Tyliai be garso krinta tik auksinis sniegas...

Kai miršta vakaras – pasaulis susitraukia. Ir už kalbos kalnų man pasirodo laiptai į žvaigždes. "Pavasari! Pavasari!" šaukiu. Atrodo, mano žodžiai skęsta į negyvą jūrą.

Po ilgos valandos nakties bandau atversti kitą puslapį. Ieškoti laimės pasakoj... Tik skamba mano žodžiai per ilgai, lyg būtų jie praėjusių dienų aidai...

Aš savo žodžių nedažau žalia rasa. Tegu palieka pasaka be balso, be ugnies, kaip suverptas sidabras. Kaip nepasiekiamas mėnulio auksas. Žinau, kad kitą rytą saulė augs, pažadinti sapnai šlamės. Ir aš skaitysiu naują puslapį.

Rytoj pakils saulutė vėl... Rytoj žydės mėnulio mėlynosios rožės. Rytoj bus vėl tiek daug... sapnų... Bet kas mane atmins, kada manųjų žodžių pelenai šnibždės tau apie meilę...


LAIŠKAS EILĖRAŠČIUI

Rašau apie save. Vėlyvas vakaras, beveik naktis. Žvakės alsavimas geltonas. Viena gėlė nuvytus vazoje. Ir piešinys pradėtas — nebaigtas. Ir tuščias lakštas popieriaus — be žodžių. Aš panaši į užgesintą lempą, kurioje nėra žibalo. Esu kaip perdegus anglis, pavirtus pelenais. Esu kaip svetima širdis, išalkusi palaimintos ramybės.


AUTOPORTRETAS

Lėtas tvenkinys be garso, kaip mano alsavimas... Kaip mano akys... Iš mano rankų vėl krinta Į pasaulį juodas ledas. Amžinai vis tas juodas ledas... Be pertraukos mano lėtas alsavimas kaip tvenkinys be garso...


(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

ASTRONAUTO MALDA

Tavęs ilgiuosi, Žeme! Kada vienatvės valandos mane užpuola, tarytum juodo ledo tūkstantis kristalų. Ir skverbiasi į širdį gyvos siurbėlės, šaukiuos tavęs. Tu man saldžios vaikystės nuostabi daina švelniam lopšy.

Kada akis užmerkiu – vėl matau – berželį linkstantį prie namo. Darželyje jurginas didelis kaip saulė. O vėjas man plaukus kedena. Tu mano motina, Žalioji Žeme, mėlyna... gyva... sava...

Mano širdis dalis tavo širdies. Ir taip beprotiškai ilgiuos tavęs, nes tolimosios saulės – milijardai metų. O žmogiškos kometos pulsas – akirmirka menka Kūrėjo rankose.


(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

NEDAŽYTI ŽODŽIAI

Minčių voratinkliai kaip vydraga. Vienatvės valanda – vidurnakčio vilionė. Veidai kiti. Vėlyvą vakarą nudažo oro vėliavas, ir varsų violetinė vora išblunka. O reginys vangus. Užmiegančių dažų vaizdai visom spalvom vilioja... virpa... vysta...

Dar vakarinis vėjas medžiams varpelius kedena. Ir šaukia vakarą kaip motina švelniai vardu. Minčių voratinkliai kaip vėsus nerimas širdy vaidenas. Kaip verpalas vilnonis veliasi vienatvės valandos vaga.


DIDMIESČIO ŠIRDYJE

Ar tu žinai, kad miestas turi širdį?


Plati, plakanti širdis laiko mane pagavusi aštuonkojo čiuptuvais, paslėpdama mane visai savo branduoly...


Ir aš girdžiu, ir aš jaučiu, ir aš matau ritmą daužomos mano širdies.


Ir aš esu tarytum aklas kūdikis motinos įsčiose, — didmiesčio širdyje!


(Šviesos iliuzijos, 1975)

RUDENS ATSIMINIMAI

Einu taku. Lapus supykęs vėjas velia, ir sidabrinės gijos draikosi ore. Atsimenu aš miestą tylintį prie kelio, kai sutemos pavargę skendo ežere.

Praleidome tenai dienas mūsų vaikystės. Ir pirmutinė meilė numirė seniai. O kai pavasarį laukinės antys grįžta, atranda ežerą ir miestą nebe tai.

Nėra tavęs. Nėra manęs. Nėra Jaunystės. Svajonės jau seniai pražuvo toj nakty. Nors mintimis norėtum ir bandai sugrįžti į tėviškės žalias girais ten taip toli.


2001 m. balandžio mėn. 28 d., "Draugas", Šeštadienio priedas. Nr.83 (17)


M.Jakštienė: Rugpjūčio mėn. sudarėme agitbrigadą ir važinėjome po apskritį, lektoriai skaitydavo paskaitas apie tarybų valdžios šviesius tikslus, apie tai, kokie uždaviniai yra jaunai Tarybų Lietuvai, liaudžiai, o mes atlikdavome menines programas. Prisimenu, agitbrigadoje dalyvavo ir aktyvistė A.Tenisonienė, kuri skleidė tiesos žodį darbo žmonėms.


(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

VIENIŠAS RUDENS SAULĖLYDIS

Ant gyvenimo puslapių rašome eilėraščius apie vėjo vaikus, dangaus vaikus, žemės vaikus.

Dangus palieka tas pats, nors jo spalva kasdien kinta. Gi visus sapnus rudens vėjas suvelia kaip sausus lapus, pagriebtus pakely.


(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

KELIONĖ

Klaidau virš debesų. Dangaus išblyškęs veidas, kaip apdaras be siūlių ir sagų.

Tik žvaigždių karuselė mainos, tarytum amžina ugnis, kurioje sudega pasaulio viešpačiai ir elgetos.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Taika/ManoMamosPortretas
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2020 vasario 03 d., 11:37