Aldona Tenisonienė, Mano Mamos portretas, Aldona Prižgintaitė
Mano mamos portretas. I dalis.
Maironio literatūros muziejuje
- Aldona Prižgintaitė-Spykers, 57540, mašinraštis. Prisiminimų nuotrūpos: Ar tai buvo tik sapnas? (Mini Telšių kankinius ir kitus sukilimo įvykius.)
(115068) Antwerpen, 1979/2/14
- Papasakosiu Tau dar vieną istoriją apie mano ciocelę Juliją. Ji buvo mano mamos teta. Gimė Telšiuose, bet, motinai mirus, tėvas parvedė į namus pamotę, kuri visus vaikus išvarė. Ją priglaudė dėdė. Paskui ji ištekėjo už lenko revoliucijonieriaus (Ciocelė gimė 1863-čiais metais.) Gyveno ji su vyru Varšuvoj, turėjo vyrų marškinių siuvyklą, kuri kartu buvo ir slapta vieta sueigoms. Kada susirinkdavo jos vyro draugai tai ji ir jos draugė atsisėdusios prie mašinos labai smarkiai siuvo ir tuo slopindavo vyrų pasikalbėjimą. O jei kartais užkluptų policija, tai sakytų, kad tie visi džentelmenai laukia savo marškinių. Ji buvo išvykus į kitą vietą, kaip draugai pranešė, kad rusai areštavo jos vyrą ir ieško jos. Tai į namus nebeužsukusi ji išbėgo į Lietuvą pas seserį Ložinskienę. Toji netrukus mirė, kai gimė ketvirtas vaikas mano mamos broliukas. Ciocelė prisiekė mirštančiai seseriai auklėti jos vaikus. Ji augino vaikus ir tvarkė Ložinskio (knygnešio) ūkį. Ložinskis parnešęs knygas, jų niekada nelaikydavo namuose, bet turėjo miške slėptuvę iškasęs žemėje. Vieną kartą jis nebespėjo nunešti knygų į mišką. Tą naktį Ciocelė sapnuoja, kad žandarai kieme atkėlė labai didelį akmenį, po kuriuo gulėjo Ložinskio knygų ryšulis. Ji pažadino savo švogerį ir tas bematant nunešė knygas į mišką, grįžo ir atsigulė į lovą. Netrukus kieme subildėjo žandarai, visur ieškojo, atkėlė akmenį, badė durtuvai šieną, kniso tvartą, kratė namus, bet knygų nerado. Gavo išvažiuoti nieko nepešę. O Ciocelė ėmė labai tikėti sapnais. Apie savo vyrą ji nieko nebegirdėjo, žuvo be pėdsako. Kažkas pasakojo, kad jį nužudė kalėjime. Tai buvo 1905 metai.
- Vėliau ji per I pas. karą bėgo į Rusiją su vaikais, mano mama mokinosi Voronežo lietuviškoj gimnazijoj. Vėliau po karo grįžo į Vilnių ir gyveno labai skurdžiai, keturi vaikai buvo sunki našta. Piršosi jai keli vyrai, bet išgirdę apie svetimus vaikus, pasibaidydavo. Viena mamos sesuo mirė per karą Rusijoj. Pati jauniausia Helena ištekėjo už lenko karininko būdama šešiolikos metų. Iš pradžių Ciocelė gyveno pas mano tėvus, mama mokytojavo Rietavo gimnazijoj, o Ciocelė auklėjo mane ir mano seserį. Ir auklėjo ji mus viskuo baugindama. Aš bijojau tamsos, čigono, ubago, babauzės, vieno barzdoto eigulio, kuris tvirtino gyvenąs šuliny ir mane įtrauksiąs, jei aš prieisiu ir pažvelgsiu į šulinį. Baugino mane ir su šautuvu, kad tas mane pats nušaus. Ir su automobiliu, kad tas mane suvažinės, ir su vaiduokliais, kurie vaikšto lauke naktį. "Vaikas turi visko bijoti, tad jis bus paklusnus" taip skambėjo jos auklėjimo taisyklė.
- Vėliau Ciocelė išvažiavo pas tetą Heleną į Novogrudek gyventi. Atėjus bolševikams į Lietuvą ir vokiečiams puolus Lenkiją, Ciocelė, Helena, jos vyras ir vaikai atvyko pas mus į Telšius. Aš su savo dviem pusseserėm ir pusbroliu negalėjau susikalbėti. Teta dar kalbėjo lietuviškai, o su dėde tik su vokiška kalba susišnekėjau. Ciocelė buvo žemaitiškai neužmiršus. Vėliau giminės grįžo į Vilnių, dėdė slapstėsi, nes lenkų karininkų nemylėjo nei Stalinas, nei Hitleris. Sykį jau vokiečiams užpuolus Sov.Saj. dėdė nuvyko į savo gyvenvietę, kažkas jį įskundė, vokiečiai jį areštavo ir sušaudė. (Rainiuose bolševikai nužudė mano antrą dėdę, tėvelio sesers vyrą.)
- Per karą Ciocelė gyveno mūsų namuose. Ji turėjo auksinę širdį, paskutinius marškinius atiduotų nuogam. Bet aš buvau jau šešiolikametė, į vaiduoklius nebetikėjau, ir tamsa manęs jau nebebaidė. Nežinau kodėl, bet aš ėmiau gąsdinti Ciocelę vaidindama vaiduoklius. Įėjus į kambarį, kada Ciocelė buvo gretimam, užsukdavau labai garsiai radiją, o pati išbėgdavau. Ciocelė įėjus nerealizuodavo, kad radijas groja. Suskambindavau ant piano, ir pasislėpus už fotelio, laukdavau. Ciocelė vėl įėjus ieškojo kas groja ant piano ir neradus manęs, persižegnodavo sakydama "psiakrev" arba "cholera". Tai buvo jos keiksmažodžiai. Praverdavau jos kambario duris ir vėl išbėgdavau. Vieną dieną man Ciocelė paslaptingu balsu ėmė pasakoti, kad mūsų namuose vaidenas. Vaidenas ir tiek, groja nematoma muzika, šviesa pati užsidega, duris pačios atsidaro. Man pasidarė gėda, ir nustojau krėsti šposu, o šiandien man labai gaila, kad aš taip jau nehumaniškai elgiaus. Viena psichologė man pasakė, kad aš tuomi atsikračiau dalinai baimės komplekso ir toks elgesys net buvo man būtinas. Nuo šautuvo baimės atsikračiau kada tėvelis man sykį davė šauti su mažu šautuvėliu (montekristu rodos taip vadino.) Bet kada mokinaus automobiliu vairavimo mokykloj, tai turėjau kovoti su įkalbėtu automobilio kompleksu. Turėjau gerą instruktorių, kuriam pavyko, pačiam to visai nežinant, mane išgydyti iš baimės pereiti gatvę.
- Ciocelė mirė 1946-tais metais Lietuvoj, gyveno pas pusbrolį. Ji 80 metų būdama dar buvo labai vikri. Ėjo greitai, nosį aukštyn pakėlusi (kartą vargšė taip nukrito, užkliuvus už šalygatvio lentų, paskui vaikščiojo mėlynais paaikiais kelias savaites.) Ji buvo mažo ūgio, bet visada tiesi, su išdidžia laikysena, lyg ji į kitus žmones žiūrėtų iš viršaus. Buvo labai pamaldi, jei oras leisdavo eitų kasdien į bažnyčią, ir mažiausiai dvejas mišias klausydavo. Mokindavo ji manęs gero elgesio ir moralės, iš kurios aš tuomet juokiaus, bet dabar dažnai sakau, kad Ciocelė pasakojo tiesą. Nekentė ji politikos, nes per politiką ji neteko vyro.
- Kada užeidavo perkūniją, Ciocelė, paėmus švęsto vandens, lakštydavo visus keturis namo kampus, kad neįtrenktų perkūnas, liepdavo uždaryti langus, kad neįlėktų ugninis žaibo kamuolys, ji tokį buvo mačius. Vaikščiodavo ji naktimis po visą namą, eidavo prie kiekvienos lovos ir žiūrėdavo ar kiekvienas savo lovoj miega. Už tai pyko tėvelis ir pradėjo užsirakinti. Ciocelė baisiai užsigavo, bet sustojo vaikščioti naktimis su degančia žvake rankose. Taip ji išgąsdino vieną ponią, kuri liko nakvoti ir miegojo mano kambary. Barė ji mane, kad aš daviau savo jaunesniai seseriai skaityti tokią nepadorią knygą kaip "Anna Karenina". Bet Ciocelė skaitė daug, lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Na ir esu plepė; jau trys puslapiai pritarškėti. Labanakt, never lose courage.
(115076) Antwerpen, 1979/9/8
- Skaitydama Tavo laišką, matau, kad man pavyko perduoti tai ką aš norėjau, knygutė turėjo būti kukli, o pienės pūkelius, kuriuos neša vėjai, yra kaip mano senolis, net jo sutrunijusių kaulų vietos niekas nežino. O jis mylėjo savo kalbą, kaip aš ją myliu. Mano motina yra vienintelis ryšys tarp senolio ir manęs, kurio niekada nemačiau. Juk negaliu sakyti "o, senoli, mielas, tu didvyris knygnešys, kaip aš tave mylėjau." Tai būtų melas, nes nepažindama senolio aš jo negalėjau mylėti. Antras ryšys tarp senolio ir manęs yra žemės, mes abu esame gamtos vaikai (vėjo vaikai), nenuoramos kaip čigonai, užsispyrę kaip asilai, kada norime pasiekti savo tikslą. O mano senajai tetai jis buvo tiesiog chuliganas, paaukojęs jos seserį ir vaikus kęsti vienatvę, nes "jis kur tai vis baladojosi vežiodamas kvailas knygas", tokie buvo jos žodžiai man apie Ložinskį. Taip bus ir su mano poezija, vienam banali, kitam senoviška, trečiam per daug moderni, gal kam labai logiška, pagaliau nieko nėra naujo mūs pasauly, viskas kartojasi ir poetai vis kartoja tas pačias temas. Bet vienas dalykas yra žmogui būtinas, jo siela negali gyvuoti be meilės. Tik meilė padaro žmogų laimingu, ne turtas, nes jis gali dingti, ne garbė ne ji praeina, ne grožis, nes tai trumpas akimirksnis, atsitrenkei į medį, sumušai smakrą ir visus dantis, gal chirurgai tave ir sulopys, bet grožis be sielos yra tuščias meilo burbulas. Žmogus gali gyventi be Dievo, be turto, be tėvynės, be garbės, bet negali egzistuoti nieko nemylėdamas. Jei toks žmogus yra tai jis tik padidina asosialių ir nusikaltėlių skaičių. Ir šių dienų mūsų pasaulio pati didžiausia liga yra meilės trūkumas, kuris prasideda, kada tėvai, siekdami žemiškų gėrybių, nebeturi laiko vaikams, jų nemyli, gal tik su dovanomis bando užkimšti tą tuštumą vaiko sieloje, nes vaikas labai gerai jaučia, ar tėvai jį myli ar ne. Kitų meilė yra labai egoistiška, kitų siela yra surambėjusi ir dar kiti žmonės yra visai besieliai. Jeigu mūsų pasauly mes pritaikytumėme tik vieną dalyką, "mylėti artimą kaip pats save", tai gyventume taikoje ir nereikėtų mūsų atominių bombų nei svetimos teritorijos, nes žmogus, kuris myli kitą iš jo nieko neatima, bet duoda. Nebūtų karų, nes karai yra organizuotas plėšikavimas ir visi karvedžiai ir generolai yra plėšikų gaujų vadai. (Gal man ta tema pradėti rašyti poeziją, bet tai jau būtų pergaug užangažuota poezija, kurios aš nemėgstu.)
(115082) Antwerpen, 1980/7/24
- Mano sūnus, kuris gyvena Olandijoj, atostogavo Škotijoj, perėjo pėsčias gerus plotus laukų ir kalnų, buvo nuvykęs ir į salas, kurios pilnos megalitų. Kai saulė, tai labai gražu, kai lija, tai niuru ir tamsu, bet jam Škotija labai patinka. Matyt savo pirmykščiame gyvenime gyveno Škotijoj. Na juokas prie juoko, bet aš vėl skaitau kitą knygą apie inkarnaciją (kaip tas žodis vadinasi lietuviškai?) parašytos vienos amerikietės psichologės. Jinai hipnozės būdu tyrė apie tūkstantį žmonių ir visi turėjo eilę gyvenimų. Žinai, kad tas daug maloniau skamba, negu ta amžinybė. Aš esu irgi pora vietų užtikusi, kurios man atrodė pažįstamos, tai vadinama "deja vu". Sykį važiuojant per Normandijos platumas staiga man vieta pasirodė tokia pažįstama, ten už to gojaus turėtų stovėti didelis baltas murinis namas. Po kelių kilometrų tas jausmas dingo. Tą patį dar sykį radau Italijoj, Gordonės miestely einant gatvėmis, tas miestelis man atrodė toks artimas, toks pažįstamas, štai įeik į kokį namą, rasi baltas sienas, spalvotų plytelių grindis, lyg ten būčiau gyvenus. Tai tik du gyvenimus prisimenu, vieną Normandijoj, o kitą prie Gardos ežero.
- Žodis karna lietuviškai reiškia žievę, inkarnacija būtų savo rūšies įžievinimas arba išsivertimas iš žievės (odos) reiškia perėjimas į kitą gyvenimą.) Jau vienas budistas vienuolis su savo knyga mane beveik atvertė į budizmą. Reikėtų ieškoti man žmogaus, kuris galėtų atspėti mano pirmykščius gyvenimus, tai būtų įdomu.
(115093) Hove, 1982/6/14
- Šilbajoris yra labai įdomus žmogus, jo žmona yra mano gimnazijos dienų draugė Milda. Jei būčiau vykus į Ameriką, būčiau pas juos sustojus.
- Skaitau dabar 19 amžiaus žymiuosius olandų rašytojus, dukra stebis - jinai jų nebegalinti skaityti. Bet aš už tų laiko skylių noriu išgirsti tuos legendų paslaptingus aidus, kurie dvelkia šiame name. Šis namas turi savo charakterių, labai stiprią asmenybę ir aš jo imu nemėgti. Šis namas slepia kažkokią paslaptį, kuri man sukelia nemalonius sapnus. Kitą vasarą aš iš čia išsikraustau, jeigu galėčiau, tai imčiau pakuoti net šiandien, bet mes esame pririšti su kontraktu trims metams. Šitas namas man užčiaupia burną neleisdamas rašyti, bet versdamas piešti. Aš dirbu su labai greitu tempo ir esu padarius pati didžiausią skaičių piešinių, kurių tarpe tik keletą geresnių, bet vėl įsileidžiu į fantasmagorijas.
(115094) Hove, 1982/12/15
- Kam tą vargšą Kairį taip nešvelniai braukai savo kritikose? Nežinau jo poezijos, bet nemanau, kad imtų toks poetas ir sąmoningai kitą imituotų. [...] Alė Rūta mane panašiai kaltino savo kritikoje, gal ir tuomi mane pastūmė į kitą meno šaką. Aš nebenoriu rašyti. Man dabar poetai primena skalikus, kurie vejasi zuikį ir skalina. O tie, kurie to zuikio nepagavo kaltina kitus skalikus, kad jie bloga loja. Sorry už tokius palyginimus, bet tai matyt surrealistų įtaka. Neseniai gavau iš kažkokio geradario anketą lietuvių enciklopedijai, bet ėmiau ją ir sudraskiau. Keista, prieš keletą metų mane gal tai būtų nudžiuginę, dabar pasirodė balastas ir tiek. Tegu rašo apie Einšteiną encycklopedijoe, bet ne apie svajotoją, kuriai nusibodo svajoti.
(115100) Edegem, 1984/8/27
- Čia Antwerpene yra koplyčia (pavadinta Juodoji Pantera) įrengta kaip parodų salę. Aukštos koplyčios sienos leidžia kabinti labai didelius paveikslus. Antwerpene eilę bažnyčių pavers į muziejus. Matai kaip laikai kinta. Ką sąkytų mano senolė, juk jos akims (jei dar gyventų) tai būtų baisus nusižengimas.
(115101) Edegem, 5.10.1984
- Ar kartais matai Vačių Prižgintą? Kaip jis gyvuoja, savo seseriai labai retai berašo, o aš jau nebežinau kada esu gavęs laiškelį, ar jis sunkiai serga? Gal ir senatvė, nes jis už Aldoną ar ne 15 metų vyresnis.
(115103) 1985.8.7
- Turėjau viešnią iš Amerikos, gimnazijos dienų draugę. Kai ji išvyko, pasidarė liūdna, kažin ar dar pasimatysim...
- Ir mano draugės (gimnazijos laikų) man mažai rašo. Viena Australijoj, o dvi Amerikoj, dar kelios Lietuvoj. Tik mao teta iš Lietuvos dažnai parašo. Gyveno ji mūsų naumose. Įsivaizduok, kad mūsų name gyvena net keturios šeimos, o mes kadaise vietos perdaug neturėjome. Kaip viskas kinta.
(115191) 8/10/1998
- Gavau iš Maironio Muziejaus direktorės laišką. Jeigu muziejui siunčiami rankraščiai, juos reikia pasirašyti tada jie įgauna muziejinės vertės. Mano piešiniai patiko ir prie progų rodys, nepakiš kur nors po dangčiu. Kitais metais, kai sūnus važiuos, galės paimti aliejinių darbų ant drobės, nes siūsti nėra kaip, per dideli.
- Aplamai jie visai nežino kas yra draudimai, be kurių mes čia dabar nebegalime apsieiti. Šiokia tokia ligonių kasa ten pradeda darytis, bet kad reikia automobilį apdrausti nuo žalos kitam jie to nežino. Kažin ar ir nuo gaisro nedraudžia, o juk mano tėtis turėjo gaisro draudimą anuomet Lietuvoje. Kaip dabar matome gyvenome smetoniškoje Lietuvoje pažangiau negu dabar Lietuva yra po komunistiško raugo. Kol tas išgaruos, truks daug metų, bet jauni žmonės, kurie studijuoja visgi yra normalūs, tą tvirtina mano sūnus. Jis galėtų profesoriauti Lietuvoj, bet be atlyginimo, na, o kaip negaudamas algos gali gyventi?
- Su mano akim nepagerės, priešingai, eis blogyn, bet reikia tikėtis ne tokiu greitu tempu. Kada nervas yra miręs, jis neatauga, akis liks akla, o antroji gauna nuo kortizono kataraktą, laimei tas ne taip greit plinta, su tokia akim aš galiu gyventi, bet turiu ją taupyti.
- Žinai, kad berašant atsiminimus nederlandiškai man staiga vieną vakarą atėjo keletą eilėraščių, bet jau nederlandiškai. Aš juos užrašiau ir paskui siunčiau sūnui ir marčiai į Olandiją paskaityti. Ir žinai, kad jie sako jog geri. Paskui iš lietuviškų perrašiau, neverčiau, bet padariau naujus nederlandiškus eilėraščius ir dabar iš viso esu nusiuntus sūnuinet 44. Na matai kaip atsitinka nejučia.
- Tiesa dar vienas dalykas, Alė Rūta juk kilus iš Žemaitijos, ar ne telšiškė? Telšių Viešoji biblioteka renka medžiaga apie savo žemaičius rašytojus, renka viską, fotografijas, knygas, žodžiu jei dar nėra siuntus tegul siunčia. Mano tėčio knyga ten buvo su meile priimta.
(115193) 25/1/1999
- Jeigu aš gimnazijoj, anuomet, būčiau literatūros mokytojui Kudirkai parašius žodį avarija, būtų išbraukęs kaip barbarizmą, nes mes sakydavome nelaimė ar susimušo automobiliai, susitrėnkė ir panašiai. Ir blogi orai nebūtų mokytoju patikę, oras daugiskaitoje nevartojamas, nepastovus, negeras, blogas oras, bet orai, o tas beveik visuose laiškuose iš Lietuvos. Aišku aš dabar irgi klaidų įveliu, nors gimnaziją baigiau galėdama rašyti visai be klaidų. Aišku pasimiršta, reikėtų imtis žodyno ar mokslo vadovėlio patikrinti. Na, o Amerikoje irgi yra žmonių, girdėjau 1968 ir 1973 metais pas Birutę, atėjo svečiai, kurie "nerado vietos karui parkinti" ir kurie valgė "karštus šuniukus ir gėrė haibolį". Pats supranti ką tas reiškia ir jei tai būtų buvę gimę Amerikoj, bet ne, tai buvo išeiviai ir jau taip darkė savo kalbą.
- Na matai, o knygos, štai turiu vieną apie Lietuvą, rašytą anglų literatūros profesoriaus (Anglija), kuris vyko į Lietuvą ieškoti savo senolio pėdsakų. Senolis buvo kadaise prie 1 pasaulinį karą Varnių rabinas. Pėdsakų nerado, bet tik masinius kapus. Aš tos knygos dar neperskaičiau, bet nusiunčiau kun.Gaidai puslapį iš olandiško laikraščio, recenziją apie tą knygą pavadintą "Lietuvos tamsioji tuštuma". Žinai skamba mano ausyse labai jau žiauriai ir aš vis dar neprisirengiu tą knygą skaityti.
- Ta rusų mafija jau valdo Antwerpeną ir Amsterdamą. Visa deimantų prekyba, kuri ankščiau buvo padorių žydų (belgiškų) rankose atsirado kaukaziškų žydų rankose, o dabar tik žmogžudystės vagystės ir gerieji žydai visai išstumti ir net bedarbiai. Nesuprantu kaip ta valdžia įleidžia tuos visus armėnus, gruzinus, azeirus, čečėnus žydus, kurių žydiškas kraujas jau seniai pagadintas rusiškos mafijos.
(115194) 2/3/1999
- Kam dar laiškus rašyti kada yra elektroniškas paštas, kas dabar dar rašo laiškus, bijau, kad netrukus pasakys pašte. Kaip sūnui sykį krautuvėje pasakė, jis klausė juostelės mano rašomai mašinėlei, tai ir pasakė, "kas dar šiandien rašo su rašomaja mašinėle..." Taip tas juosteles kitas sūnus Italijoj nudažo ir man atsiunčia. Jos nesudyla, kada yra juostelė iš tekstilės, tik dažai išdžiuva. O draugė Australijoj rašė, kad ilgai ieškojo popieriaus savo senai rašomai mašinėlei, jos vyras irgi dažo jai juosteles. Kadaise dar, esant gimnazijoj, mokytojas pasakojo, kad technikos pažanga ateityje palengvins žmonėms gyvenimą. Oi klydo tas geras žmogus anuomet. Mano išmanymu kol dar ta technika nebuvo tokia aukšta, sakykim 30-40 metų atgal, visgi gyvenimas buvo patogesnis. Paštas ateidavo net keturis kartus per dieną, net ir šeštadienį galėdavai gauti laiškelį ir iš Amerikos ateidavo net per tris dienas (iš Bostono). Iki Los Angeles eidavo 5-7 dienas. Šiandien? Šiandien vargstame su šiukšlių rūšiavimu. Turime įsigyti net penkių rūšių maišus, jie brangūs, žmogui su bedarbio pinigais net neįkandama; mano išmanymu. Taip ir atsiranda krūvo šiukšlių mieste gatvėse, statys video, seks, baus, gaudys...
- Štai mano sūnus per savo pastarąjį vizitą Lietuvoj kalbėjosi su mokslininkais ir norėjo parašyti straipsnį apie Lietuvą, savo laikraščiui į kurį jis dažnai rašo. Laikraštis pasakė, kad straipsnio nenori, nes Lietuva jų visai nedomina. Berneliui skaudėjo širdis, ne jis vis su dideliu entuzijasmu važiuoja į Lietuvą (jam siūlė būti profesorium V.D. universitete, bet be atlyginimo) na taip gi negyvensi. Jis dabar yra free-lance docentas universitete ir skaito paskaitas apie evoliuciją.
- Štai prieš gerą savaitę gaunu iš Lietuvos laišką, rašo leidykla "Meralas" jie rengiasi išleisti vakarų Europos meilės lyrikos vertimų rinkinį ir klausia sutikimo, ar galim paimti penkis mano verstus eilėraščius. Vertimo honorarą jie galvoja prašyti vertėjų paskirti fondui, kad atstatytų vieną vienuolyną. Nustebau ir nudžiugau. Pagaliau kaip žmonės elgiasi. Bematant atrašiau prašau imkite eilėraščius, skirkite honorarą vienuolynui. Prieš dešimts metų to nebūtų buvę. Vienas paukštukas dar ne pavasaris, bet visgi tai labai geras ženklas.
3/3/1999
- Mano atsiminimai yra įdomūs tik mano sūnui ir marčiai. Kam gali būti įdomu kaip gyveno maža mergaitė prieš karą Lietuvoj. Ir pats karas pagaliau, kiek jau rašyta yra buvę. Bet aš Tau papasakosiu vieną detalę. Kada prasidėjo karas, vokiečių lėktuvai bombardavo mūsų Telšių Žarėnų gatvę. Viena bomba sugriovė namus ir užmušė vieną jauną bernioką, kuris sunkiai sirgo ir gulėjo lovoje. Tą bernioką pažinojau. Antra bombos skelveldros užmušė mūsų vieno mokytojo žmoną, vyras ir moteris ėjo kartu gatve. Moteris buvo vietoje užmušta, vyrui nieko neatsitiko. Toji moteris buvo mano mamos gera draugė. Trečia bomba krito ir per tiltelį važiuojantis eigulys Motuzas skubiai iššoko iš brikelės ir pasislėpė po tiltų. Bombos skeveldros užmušė arklį ir sudaužė brikelę. Eigulys atbėgo pas mano tėtį iš tolo šaukdamas "Vokiečiai mane bombardavo" jis buvo šventai įsitikinęs, kad specialiai ant jo buvo metamos trys bombos. Ir kiek tėtis jam sakė, kad gal tą tiltelį, kad rusai negalėtų bėgti, netikėjo.
- Viena draugė iš Lietuvos vis laiškuose skusdavos kad ji "ubagė" kada kita draugė iš Amerikos, Lietuvoje būdama ją aplankė, man tai parašė. Jei visi ubagai gyventų kaip Stasė, tada pasaulyje būtų rojus. Man gavosi įspūdis, kad Lietuvoje jie labai jau skundžiasi. Paimk Belgiją, 10% gyventojų turi pusę Belgijos turtų, reiškia, kitą pusę jau turi dalintis 90% gyventojų. Kiek bedarbių yra, kiek benamių ir visokių ilegalių Belgijoj. Mano du vyresnieji sūnus automobilio neturi, ir aš negalėčiau iš pensijos turėti auto. Gaunu pensiją, surišu galus su galais, nes man nereikia mokėti nuomos, turiu namuką. Bet jei reikėtų mokėti nuomą jau būtų liūdna. O ten Lietuvoje galvoja, kad čia visi milijonieriai. Aš jau seniai nutraukiau bet kokį kontaktą su tais vadinamais giminaičiais. Uzurpavo mano tėvo nuosavybę, laime laiku sužinojau kas per tipeliai buvo.
"Pergalė" 1995 m. Stasės Niūniavaitės "lagerinė išpažintis", paminėta 17/9/1995
Rainiuose nužudytas Tenisono sesers vyras - išsiaiškinti.
LCVA paieškoti Aldonos Ložinskaitės.
Knygos - Mažvydo bibliotekoje
- Tenisonaitės eilėraščių rinkiniai
- Mikuta
- Alseika
Apie Praną Visvydą 1922-2017
kpt.Oskaras Žadvydas (1903-1994)
Alexander Hellemans
Marija Mykolaitytė-Slavėnienė. https://www.putinomuziejus.lt Tauro g. 10–3, 01114 Vilnius
Kazlauskas, Los Angeles?
Radau
- Hitlerinė okupacija Lietuvoje. 1961. žr.60 psl. (skyriuje "Lietuva hitlerinių žudikų valdžioje", P.Kežinaitis)
- Egzodo rašytojai, ps.749-755. "Rašau apie save". Tenisonaitė.
- Plungės kraštas, 1253-2003 - . Vilnius : Mokslo aidai, [2004-2005]. - p. 339-342 Stalgas : [kaimas] / Stasys Stropus
- Tenisonas. Žemaitijos girių takais.
- Trys dešimtmečiai emigracijoje Alseika, Vytautas Kazimieras (1912-2002)
Butkų Juzė gimė July 21, 1893, ieškoti liepos mėn. 1968 m.
- Poetas Stasys Anglickis, „Literatūroje ir mene” publikuodamas savo atsiminimus apie Butkų Juzę jo 75-mečio proga, savo straipsnį pavadino „Žemaičių žemės dainius”. Šiame darbe jis užsimena, kad tais metais vykusiuose Žemaičių literatūros vakaruose dalyvaudavo ir jauni poetai Vytautas Mačernis, Stasė Niūniavaitė.
Egzodo rašytojai.-V.,1994,p.749-755
Lietuvių literatūros enciklopedija.-V.,2001,p.506
Vanagas V.Lietuvių rašytojų sąvadas.-V.,1996,p.365
Lietuvių egzodo literatūra.-Č.,1992,p.459-460
Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. T.4.- Č., 1976, p. 266-267
Grybauskienė P.Mūsų kalendorius: Zenta Tenisonaitė- Hellemans //Tarp knygų.-1994,Nr.11,p.44-45
Panevėžio apskrities Bitės biblioteka: Tenisonaitės laiškai Kazimierui Barėnui F60
- Laiškuose: rašoma apie vertimus; bendradarbiavimą „Pradalgėje“; apie norą sudaryti „Modernios lietuvių poezijos“ rinktinę bei „Lietuvių tautosakos“ rinktinių sudarymą nyderlandų kalba ir t. t. Minimi: Jozef Deleu, Van Fraechem, Lea Martell, Bert Decorte, José De Ceulaer, Vladas Šlaitas, R. Šilbajoris, Danutė Paškevičiūtė, Antanas Vaičiulaitis, Juozas Girnius, Vincas Kazokas, Aldona Prižgintaitė, Eduardas Cinzas, Kazys Bradūnas, Juozas Almis Jūragis, Salomėja Nėris, Algimantas Mackus, Maironis, Jonas Aistis, Ložinskis, Marnix van Gavere, Gust Faes ir kt.
Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans
Septintoji, aštuntoji, devintoji pradalgė
Laiškai lietuviams
Tenisonas "Jaunystės keliais"
Gyveno Belgijoje nuo 1945 metų gruodžio.
Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka. C215_TEL. Zentos Tenisonaitės-Hellemans ir Aleksandro Tenisono kolekcija [nėra sutvarkyta ir neatsispindi bibliotekos kataloge]
- 1978 05 26 J. Augustaičio (Antanas Smetona ir jo veikla. Chicago, 1966, 154 p. ) laiškas-atsakymas Zentai Tenisonaitei.
- 1995-2000 Z. Tenisonaitės laiškai ir atvirutės Julitai Švėgždavičienei (11 vnt.)
- Eilėraščiai, vaizdelis mašinraščiu (4 lap.); natos ( žodžiai Z. Tenisonaitės, muz. Onos Metrikienės);
- Neįrišto leidinio „Een steen heeft geen hart“, 1971 [lietuvių eil. vertsi į nyderlandų kalbą] kopija
- 6 mašinraščio lapai A. Tenisono prisiminimai apie savo senolį;
- [? Rimvydo Šilbajorio 5 mašinraščio lapai apie Felix Timmermans kūrybą anglų kalba]
- 40 iškarpų su Z. Tenisonaitės kūryba; 10 iškarpų su A. Tenisono kūryba
- 13 nuotr. iš Telšių laikotarpio ir 17 iš užsienio
- 7 originalūs atvirukai, 2 pirktiniai
- Atvirukas su informacija apie poetės mirtį anglų ir nyderlandų kalbomis bei oficialus laiškas-
pakvietimas į laidotuves.
- 7 poetės tapyti ir kita technika atlikti atvirukai
- 6 įvairių pavadinimų išeivijos žurnalai su poetės kūryba;
Tenisonas A. Raganų smuklė: Fragmentas iš
Žemaitijos girių takais. Bronius Kviklys.
Jurgis Tornau - archyvas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje
Z.Hellemens, A.Coolsstr.18
2020 Antwerpen, Belgium
Mr.Pranas Visvydas
6924 Wilcox Ave. 19
Bell Gardens, California 90201
Kitam kartui:
Surasti:
Susirašinėjo su:
Mintys
- Neparašyto romano klodai. Nebaigta akvarelė. Dokumentiniai rėmai.
- Iš toliau pasižiūrėjus, tai nebaigtos akvarelės pirmieji sluoksniai..
http://www.muziejusalka.lt/files/Main/straipsniai/2019_I.Kontautien%C4%97_J.Tornau.pdf
- Darnus Tornau šeimos gyvenimas pradėjo byrėti, kai tėvas Aleksandras Haroldas Tornau įsimylėjo Aldoną Tenisonienę, šeimos draugę ir Elizabetos kolegę gimnazijoje. Abu paliko savo šeimas ir išvyko gyventi į Kauną. Elizabeta Tornau viena turėjo rūpintis trimis vaikais.
- Elizabeta Tornau su Telšių gimnazijos mokiniais 1929 m. Ketvirtoje eilėje pirmasiš kairės stovi Jurgis Tornau.Fotografija iš Žemaičių muziejaus „Alka“fondų
Stasė Niūniavaitė 1923 01 20 – 2002 07 02 Suimta Vilniuje, kovo mėn. 1946 m. Ar dalyvavo Lietuvių tautinėje taryboje?
- Apolinaras Juodusis. 352 puslapių dokumentinę apybraižą „Stasė Niūniavaitė, teatro režisierė, literatė, politinė kalinė, visuomenininkė“. Ji buvo išleista 2012 m.
Stasė Niūniavaitė. Jaunystė su Žemaičių rašytojų sambūrio ąžuolais (ir apie Kazį Mockų ir "Žemaičių žemę") Nepamiršiu 1944 metų pavasario kelionės pėsčiomis iš Telšių į Tryškius. Ėjau kartu su Butkų Juze. Berods, tai buvo birželio mėnuo, prieš šv. Petro atlaidus. Kol pasiekėme Tryškius, sutemo, o iki Maldenių, mano namų, dar buvo likę 5 kilometrai kelio. Vos bepavilkdami kojas per rasotas pievas, baidydami paukštelius paršliaužėm į mano tėviškę. Čia pernakvojom. Rytas buvo saulėtas, tikras atlaidų rytmetys. Vėl nuėjome į Tryškius, aptvarkėme Lazdynų Pelėdos kapą, apžiūrėjome mokyklos salę, kurioje po pamaldų turėjo būti literatūros vakaras. Per pamokslą pats kunigas apie tą literatūros vakarą paskelbė, todėl žmonių prisirinko pilnutėlė salė. Tąkart į Tryškius su arkliuku atvažiavo ir Pranas Genys. (Ir vėl jį į sceną įnešė vyrai.) Tryškiuose surengtame literatūriniame vakare dalyvavo ir Marija Lastauskienė, atvažiavusi iš Paragių su savo dukra (minskiete) bei jos vaikais. Dar dalyvavo ir Zenta Tenisonaitė, kurios motiną dailininkę vokiečiai Telšių pelkėse sušaudė kaip komunistę, nors ji ir nebuvo partinė. Zenta dabar gyvena Belgijoje, turi gausią šeimą, rašo eilėraščius, verčia iš kitų kalbų knygas, tapo.
Lakūnui, Lietuvos laisvės kovų dalyviui Viktorui Ašmenskui – 100 metų Prof. Ona Voverienė
- Kitoje savo knygoje – „KGB spąstuose“ – V. Ašmenskas aprašo kartu su juo kalėjusių jaunų žmonių – Antano Šiliaus, Petro Brazausko, Raimundo Jablonskio, Anastazijos Kanoverskytės ir Stasės Niūniavaitės – bylą, jų likimus. Trys vaikinukai, būdami patriotai, paraginti sovietinio saugumo MGB-KGB propagandistų, specialiai įstojo į KGB mokyklą, tačiau netrukus suvokė, kaip veikia KGB, pamatė, kaip tardytojai elgiasi su suimtaisiais, kokie baisūs ir nežmoniški jų tardymo metodai, pamatė nesibaigiančias tūkstantines tremtinių minias, suimtųjų ir išvežamų kalinių kolonas, išniekintus partizanų, tokių pat jaunų, kaip ir jie, kūnus turgaus aikštėse ir bažnyčių šventoriuose. Negalėjo neprabusti dorų žmonių, išaugintų padoriose lietuviškose katalikiškose šeimose, sąžinė ir protas. A. Šilius, baigęs KGB mokyklą, buvo paskirtas dirbti į KGB kulto skyrių, vadovaujamą KGB kpt. Juozo Petkevičiaus. Jam buvo perduotos verbuotinų informatorių bylos, taip pat sąrašai suimtinų Lietuvos patriotų – vyskupų, kunigų, mokytojų, vienuolių. Vaikinukai areštuotinus asmenis stengėsi perspėti, kad jie pasislėptų. Tačiau, kai patys buvo demaskuoti ir jiems patiems grėsė suėmimas, nutarė sunaikinti didžiausią blogį – jų viršininką J. Petkevičių. Suimti A. Šilius, P. Brazauskas ir A. Kanoverskytė buvo pasmerkti mirti, R. Jablonskis ir S. Niūniavaitė – 10 metų kalėjimo, A. Kanoverskytei mirties bausmė pakeista 20 metų katorgos. Knygoje pateikta daug Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagos iš baudžiamosios bylos. (Voverienė O. Kare kaip kare: aukų būna abiejose pusėse // Lietuvos Aidas. – 2006, birželio 12, p. 5).
GRIUVĖSIŲ GĖLES
Čia šimto dvidešimt penkių
Naujų, tipo FIAT, bombonešių atskridęs junginys
Numetė sprogstamųjų ir padegamųjų bombų xx tonų;
Atliko uždavinį duotąjį lakūnai;
Atliko uždavinį duotąjį ugnis.
Griuvėsiuose bažnyčios, ligoninės,
Griuvėsiuose mokyklos, bibliotekos ir muziejai,
O po griuvėsiais motinos su kūdikiais ant rankų,
O virš griuvėsių žydintis pavasaris atėjo.
Ir žydi keršto kruvinas pražydęs žiedas —
Skaistus ir didelis ir Šventas kaip malda.
Ir žydi žodžiai
žmogų žmoguje
žudą.
Ir auga žemėje, tręštoj subombarduotų vyrų, moterų,
vienuolių, kunigų, artojų ir poetų, sodų, parkų,
mauzoliejų ir prastų namų,
Ir kyla lig padangių
Gėlos gėlė
Ir skleidžia žiedą, žydintį prakeikimu.
Žydėkite, žydėkite jūs, karo gėlės, —
iš Varšuvos griuvėsių kruvina kančios Reseda odorata,
Iš Budapešto pelenų
Geltona rožė neapykantos, vardu M-me Marie Curie,
Iš Frankfurto — kaip Goethės skausmo ašaros, raudonos chrizantemos,
Iš Vienos — jūs, karališkų azalijų, ir jūs, bekraujiškai
baltų begonijų pasiutęs pot-pourri...
Žydėkit, vynuogės, juodoj pakrantėj Krymo, tartum
kraujas nužudytų milijonų,
Žydėk, šėtono šypsena, po Kremliaus drebančia žvaigžde,
Žydėki, Volga, ir didžiuokis tu, aptemdžius garbę faraonų,
Žydėkit, tankai, Raudonojoj aikštėje taikos tironų parade!..
Žydėkit, buvusių karo vadų atsiminimų knygos,
Ir neškit bankan šilingus, kaip skausmo ašaras sūrias —
Gyvena jūsų mirčiai atiduotos tautos, —
O atpildas ir jus suras,
Ir jus
Visus
Suras.