Iš Minčių sodas svetainės

Mintys: Šešerybė

Žr.: Vertybės, Trejybė, Ketverybė, Požiūris, Veiksmas +3, Padalinimai, Rūpėjimas, Tikėjimas, Paklusimas, Įsisavinimas, Suvokimas savęs, Bendras suvokimas, Pirminės sandaros

Šešerybės sandara

Šešerybės atvaizdai

Šešerybės požiūriai

Ar galima sulyginti:

Kaip sieti šešerybės atvaizdus (2x6) ir trejybe spalvotą ketverybę (Platonas, šv.Paulius, Andrius) (4x3) ir 6 poreikius?

Išoriniai požiūriai

Vidiniai požiūriai

Dorybės

Teigiami jausmai

Šešerybė

Šešerybė yra visko padalinimas į šešis požiūrius. Ji susidaro iš Dieviškosios trejybės kampų vienumo:

ir iš žmogiškosios trejybės rato poslinkių:

Tai šeši klausimai, kuriais žmogus gyvena.

Šešerybė išsako tai, kas reikalinga visko padalinimui. Užtat šešerybė yra savotiškas išbaigtumas, taip pat besąlygiškumo (septynerybės) sąlygos, sandarumo sąlygos. O galimybė pasidalinti, taip pat atsirinkti, susitelkti, yra dorovės ir žmogaus esmė. O padalinimai yra visa, kas skiria Dievą ir gerumą, tad tuo pačiu tai amžino gyvenimo sandara.

Šešerybė sustato dorovės klausimą.

Atsakomybė ir dorovė

Amžinas gyvenimas. Raktas į Dievo raiškas.

Vienumas

Išėjimas už savęs asmeniui turi dvigubą reikšmę:

Šešerybę nusako lygtis 3+3=6. Trejybės atvaizdas vienis-visybė-daugis išsako vienumo rūšis. Du tokie trejybės veiklos atvaizdai yra sudurti trejybės patirties atvaizdo daiktas-eiga-asmuo. "Daiktas" tai trejybės nariai, "eiga" tai trejybės poslinkiai ir "asmuo" tai šešerybės išgyventojas.

God is larger than the sixsome, and so is the life that we find ourselves in, and there is slack - the sevensome.

Šešerybė ir pirminės sandaros

Žmogiška pasaulėžiūra: Dievo ir žmogaus santykis

Žmogaus pasaulėžiūrą išsako šešerybė. Mane domina susikalbėjimas su Dievo pasaulėžiūra.

Žmogaus pasaulėžiūra, tai atsakymas, o Dievo, tai klausimas.

Human self-corrects. Human does this through the threesome: taking a stand, following through, reflecting. Human is off-kilter. Human is imperfect and bounded. Human is within slack of perfection.

God is correct directly. He is perfect and unbounded.

This is the basis for human's rapport with God: human looks for a center around which to turn, whereas God wants to broaden his own horizons and go beyond himself and allow for a world of bounds and mistakes.

Šešerybe įsikimbame į "žemišką" mąstyseną, ja išgyvename amžiną gyvenimą, iš tenkinimų 4-6 pereiname į tenkinimus 1-3, taip kad mums amžinas gyvenimas tampa savas, žemiškas, atsiplėšiame nuo šio gyvenimo.

Šešerybės jausmai išsako, koks Dievas už mūsų - mylintis, žavus, artimas - juk meilė nėra iš šio pasaulio, bet jį palaiko - nė mes esame iš šio pasaulio, bet esame artimi Dievui, esame dvasia. Mąstyti, kaip dvasia reiškiasi, kaip ją atpažįstame ir ja gyvename. Būti atviras Dievui.

Dievo raiškos, tai žmogaus šešerybė. Žmogui pasitraukus jam iškyla Dievas, jį pažįsta. Dievui pasitraukus iškyla žmogus, asmuo.

Vienumas

Asmens trejybė sieja tris vienumus (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) iškylančius Dievo trejybe.

Asmens trejybė išskiria nusistatymą, vykdymą ir permąstymą, tad išreiškia suvokimą, sumanymo ir veiklos atskyrimą. O Dievas strimgalvis, jojo trejybė neišskiria buvimo, veikimo ir mąstymo, nors šį skirtumą savotiškai grindžia.


Dievo trejybė ir žmogaus trejybė susiveda į šešerybę, grindžiančią dorovės klausimus. Atkreipsiu dėmesį į tris skirtingus vertybių rinkinius įvairiai suderinančius žmogaus valią ir Dievo valią.

Platono "Respublika" pasižymi teisingumu. Jos liaudis teisingumą įsisavina paklusnumu, susilaikymu. Ji atsisako nepaklusnumo, iš kurio kyla visa kas mumyse nelauktina, visa kas bjauru. Liaudį valdo išminčiai, kuriuos traukia tai, kas iš tiesų žavu, ir atstumia tai, kas bjauru. O išminčių nuosprendžius įgyvendina kariai savo drąsa. Apskritai, tokioje drausmingoje visuomenėje galima bendrom jėgom mylėti Dievą, tai yra, jį pritraukti širdinga bendryste, kaip svajojo Jėzus, jeigu tik pirmiausiai gerbiama kiekvieno asmens laisvė, kaip reikalauja Tėvas, mylėti artimą, kaip save patį.

Šv.Pauliaus vertybėmis žmogus draugauja su Dievu. Draugystės pagrindas yra ištikimybė. Ją įsisaviname tikėjimu. O kada tikime, tada atsisakome savo atskirties, atsisakome laukti to, ko netrokštame, atsisakome netikėjimo, ir iš jo išplaukiančio neapykantos. Užtat mus traukia meilė ir atstumia neapykanta. Tikime Dievą, kada jo nepažįstame, bet jį mylime, kada tik pažįstame. Mūsų pažinimą įsimena viltis siekti ko geriausio, užtat nenupulti į tai kas menka. Nepergyvename, kad pirmauja tamsuoliai, kaip reikalauja Tėvas, juk šviesuolių laukia tobulybė. "Paskutiniai bus pirmi, ir pirmi bus paskutiniai."

Dėstant šias sandaras iškyla trečias vertybių rinkinys. Jomis regime viską, tarsi sėdėtumėme Dievui ant kelių. Įsisaviname jo pareigą, kaip rūpestį visakuo. Atsisakome abejingumo, užtat mums viskas artima. Mus traukia artimumas ir mes kratomės baimės. Artimumą išpažįstame nuoširdumu. Užtat nuoširdžiai skelbiame, kaip Dievas pasitraukia ir kaip jisai naujai iškyla.

Kiekvienu atveju šviesuolė savo valia atsižvelgia į Dievo valią. Šviesuolė panaši į pasiklydusią mergaitę, kuri pati neieško savo mamos, bet verčiau eina ten, kur jos mama jos ieškos. Dievas nesiriboja savo troškimais, bet išeina už savęs į mūsų netroškimus. Dievas savarankiškas, jisai nieko netroškta, bet mes turim poreikius; Dievas užtikrintas, trokšta kažko, bet mes abejojame; Dievas ramus, trokšta betko, o mes su lūkesčiais; Dievas mylintis, trokšta visko, o mes laikomės kokios vertybės. Dievas savo santvarkoje teisingas, ištikimas, pareigingas, tačiau visa tai sąlygiška. Mes šviesuoliai nesame sandarūs, nesiribojame savimi. Mes gyvename plačiau ir renkamės teisingumą įsisavinti paklusnumu, ištikimybę tikėjimu ir pareigą rūpėjimu, taip atsiduodami Dievui, kuris mus myli labiau nė mes patys save, ir neatmesdami visa tai nepaklusnumu, netikėjimu ir nerūpėjimu, tad negyvendami vien savo valia. Kaip susistyguosim, taip ir suskambėsime: žavesiu ar bjauresiu, meile ar neapykanta, artimumu ar baime, žodžiu, Dievo plačia valia ar savo siauria valia. O tas skambesys suvirpins mūsų asmenybę, žadins ar bukins mūsų sąmoningumą, ryškins ar slopins mūsų dorybes, kurios tačiau niekados nenustygsta visiškai. Juk augam labiau ar mažiau drąsūs, tačiau net ir didžiausia bailė turi nors lašelį drąsos.


Dorovė

Šešerybė išsako dorovės klausimus.

Dorovės įvairūs pagrindai:

Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus

Šešerybė išsako dorovės klausimus, užtat ir atsakomybės tyrimą. Šešerybė apibrėžia "kažką", visada galima daryti "kažką" gero. Trėjybė, tai "betką" gero. Nulybė, tai "viską" gero. Septynerybė, tai "nieką" gero. Bet visgi yra gerumo galimybė, ten kur yra blogis visada yra gerumo galimybė. Tad blogis nurodo gerumo galimybę.

Šešerybė sustato dorovę. Tai yra atsidavimo trejybė, taip pat jos palaikymas: trokšti (nusistatyti), įtraukti (vykdyti), pateisinti (permąstyti) - tai trejybės sulaikymas, kad galėtų kauptis, kad galėtų bendrai suktis. Taip dorovė pajungia šalutinius tikslus bendram reikalui. Tai vyksta laipsnyne, kur yra išorinė valia ir vidinė valia. Tad trejybė yra praplėčiama šešerybė, tai yra veiksmo +3 išdava, padalinimo išplėtimas, požiūrių ištraukimas iš niekur. Tas ištraukimas iš niekur vyksta antistruktūra, gyvenimo lygtimi, kuris pirminį padalinimą naujai suvokia, taip kad jį tenka ir galima papildyti. Šalutinis tikslas suderinamas su bendru reikalu, bet užtat jo galima atsisakyti vardan kito, ne savo, šalutinio tikslo. Tokiu būdu atsiranda dviprasmybė, laisvumas, gerumas. Taip pat sandarų išplėtimas, ypač trejybės išplėtimu šešerybe, reiškiasi pasivaikščiojimais medžiais.

Šešerybė išsako, kaip sąvokos apibrėžiamos - kaip darbai apibrėžiami, nes apibrėžimas yra tai, kaip paskiri žmonės su šalutiniais tikslais palaiko bendrą reikalą. Tad gerumo apimčių poros - prielaidų lygmenys - kildenamos iš dorovės. Pavyzdžiui, betką gero / kažką gero = "bendravimas" ?, "bendrystė" yra siejamos su poromis iš keturių lygmenų:

Tad susiję su pasakojimo, su įtampa keliančiais balsais.

Ryški sąžinė gali žiūrėti iš įvairių pusių. Užtat svarbu puoselėti nuotaikas, jas išjausti.

Dievas neturi dorovės nes jisai pilnai išeina už savęs, jisai yra viskas. O kiti asmenys dalinai išeina už savęs, tad jiems reikalinga dorovė, žmoniškas santykis su tai, kas už jų. Asmenys yra betkas, kažkas arba niekas. Jie gyvena atitinkame lygmenyje - asmenų (betkas), asmens (kažkas) ir jokio (niekas) - į jį atsispiria. Jie gyvena atitinkama pamatine vertybe, pavyzdžiui, Platonui visuminė vertybė yra "teisingumas", tai asmenų (bendruomenės) vertybė. Tokia pamatinė vertybė yra visko iškraipymas daliniu požiūriu, panašiai, kaip kad sukutis sukasi palinkęs. Tad yra trys skirtingos dorovinės sistemos. Įsisavindami savo vertybę - save sustyguodami - subręsta naujai dorovei. Pavyzdžiui, doras eilinis pilietis (betkas - bendras žmogus), kuris teisingumą įsisavina susilaikymu, paklusnumu, nuolankumu, augs jautrus išminčiai - žavesys trauks, bjauresys atstums - ir atsilieps drąsa, ja bus šaunuolis. Drąsos dorybės jį įamžins, tai bus amžina garbė. Tačiau tokiu būdu jisai tampa išskirtiniu asmeniu, išsiskiriančiu iš kitų, taip kad pasikeičia jo santykis su jais, taip kad jam tenka rūpintis jais. O jeigu žmogus neįsisavina, nepuoselėja savo vertybės (teisingumo), tai jis prisidės prie bendro sąstingio ir nuosmūkio. Graikams rūpėjo laimė, racionalumas. Gal rūpi bendruomenės žodžiai. O jau tas šaunuolis taps individu, paskiru asmeniu "kažkas". Tai jo dorovė bus tokių paskirų asmenų dorovė. Jam rūpės ne žodžiai, o sąvokos, jo vidinė kalba. Jis gyvens atsakomybės (pareigų) tinkle. Jeigu jas įsisavins rūpėjimu, tada jisai atjausdamas artimą taps tiesiakalbiu, nuoširdžiu. Tuomet jisai kalbės visatos vardu, kaip mokslininkas, pasitraukęs kaip asmuo. Toksai mokslininkas liks "nieku" prieš visatą, prieš Dievą. Tad nihilistiniame pasaulyje jam beliks reiškiniai (ar) kuriems jisai gali būti ištikimas (pavyzdžiui, saulei, gyvybei). Bet jis gali tą ištikimybę įsisavinti tikėjimu. Tada jisai taps jautrus savo meilės ir neapykantos jausmams. Ir atsiras bendra viltis su tais kurie irgi vertina taip išgrynintus reiškinius. Tokiu būdu atsiranda bendruomenė, bendrystė. Tai dorovinių santvarkų ratas, trejybė. 12 aplinkybių manau įvairiai išsako tą jo išėjimą už savęs.

Poreikiai

Šešerybę siejau su šešiais būdais tenkinti poreikius:

Šešerybės atvaizdai

Šešerybės du atvaizdai: nežinojimas ir žinojimas.

Šešerybė turi du atvaizdus, protinį ir jausminį.

Šešerybės atvaizdai išsako vertybes kuriomis žmogus gyvena amžinai, tai yra, išgyvena atitrūkimą tarp Dievo ir gerumo:

Protas ir jausmai tai, atitinkamai:

Aštuongubas kelias išsako, kaip išauga mūsų pažinimas.

Ar atvirkščiai? Trys aštuongubo kelio pavyzdžiai sieja dorybių ketverybių laipsnius "koks" ir "kaip". Šiuos laipsnius skiria žinojimas. Pavyzdžiui, tikime, kada nepažįstame, o mylime, kada jau pažįstame. Tad aštuongubas kelias sieja nežinojimą (vienybės atvaizdų neigimą) ir žinojimą (nulybės atvaizdų neigimą).

Perteklius atsiranda su teisingu žinojimu, o stoka su klaidingu žinojimu. Žinojimas iškyla su asmenimi, tai jo įnešta dviprasmybė, tai Dievo iškilimas aplinkoje, jo pasitraukime. Perteklius traukia link asmens, o stoka nuo asmens. Perteklius palaiko, myli asmenį, o stoka jį žlugdo, naikina. Trejybės spalvos nesireiškia išoriniame-vidiniame požiūryje, užtat reiškiasi (atbulai) jų santykyje, kryptingume, įsisavinime. Žinojimo lygmenys gal susiję su ar - teisingumas, koks - tikėjimas (į ką), kaip - atsakomybė. Tad dorybė yra asmens stiprėjimas pertekliumi. Šešerybė yra trejybės įsisąmonijimas, jos sąmoningumas 3+3=6. O tas sąmoningumas reiškiasi žinojimu. Žinojimas iššaukia dviprasmišką atkartojimą, tad besąlygišką, aplinkybių nevaržomą.

Laikas ir erdvė iškyla kartu su Dievo išėjimo už savęs, tatai apmąsčius +1. Tai padeda išaiškinti, kaip iš vieningos valios iškyla paskiros valios ir kodėl. Jos išreiškia, kad vieningumas vyksta ne tik visumoje, bet ir kiekvienoje jos dalyje.

The outside viewer goes beyond themselves into an inside perspective, and the outside perspective is unified by an inside viewer. This relates to the InversionEffect.

This crystallizes the distinction between God and human, that human's concern is of "following the will", and God's concern is of "strengthening the will", and structurally this is expressed as the distinction between the two representations of the sixsome.

Tai keturi atskirtumo lygmenys. Trys vienumo rūšys labiausiai atskirtos išoriniais požiūriais, mažiausiai teigiamais jausmais.

Išoriniai požiūriai (Teisingumas, ištikimybė, pareiga)

Vidiniai požiūriai (Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas)

Dorybės (Drąsa, viltis, nuoširdumas)

Teigiami jausmai (Žavesys-bjauresys, meilė-neapykanta, artimumas-baimė)

Šešerybės atvaizdai išsako, kaip renkamės. Renkamės įsisavindami išorinį požiūrį arba neįsisavindami. Renkamės pasirinkdami meilę (teigiamą jausmą) vietoj neapykantos (neigiamo jausmo). Renkamės daugiau dorybės negu mažiau jos. Pasirinkimus išsako dvejybės atvaizdai.

Dvejybės atvaizdai išsako priešingybių tarpusavio santykį kiekviename ketverybės lygmenyje. Dvejybės atvaizdų poslinkiai:

Du šešerybės atvaizdai kartu sudėti turėtų prilygti dvylikai aplinkybių. Užtat atvaizdų požiūriai yra nepriklausomi nuo vienas kito. Galimas žmogaus dalinis tyrimas paskiru trejybės poslinkiu, nebūtinai visai trimis iš karto, kaip kad su Dievo trejybe. Aplinkybės, tai keturi trejybės atvaizdai, išsakantys, kaip išėjimas už savęs suprantamas įvairių pakopų asmenų:

Šie požiūriai išsako mūsų laisvės apimtis. Užtat jie padeda mums išbūti laisvais. O laisvės apimtis vis platėja. Kad asmuo būtų laisvas turi būti atitrūkimas tarp Dievo ir asmens. Trejybės klausimas turi naujai iškilti asmenyje kaip lygiavertis, užtat trejybės ratu. O meilė, viltis, tikėjimas reikalingi įveikti atitrūkimą. Visa tai padeda mums laukti, išlaukti nežinojimą ir sulaukti žinojimą, padeda išbūti, išgyventi. Ta pagalba yra mumyse - mūsų nusiteikime (tikėjimas), už mūsų - Dievo nusiteikime (meilė) ir jų sąsajoje, ryšyje, pribrendime, išsprendime - mūsų bendrame nusiteikime (viltyje). Atitrūkimas vyksta laike, erdvėje, žinojimo atvaizduose, atsitraukime ir įsijungime. Vidinė laisvė kyla iš vidinio požiūrio, tad iš tikėjimo.

Jeigu mes išplėsime savo laisvę įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu (Dievo trejybe), tai Dievas apribos savo laisvę, kad mes mažiau nuklystumėme (asmens trejybe).

Savasties lygmenys:

Gyvenimo prasmė

Šešerybės atvaizdas išoriniais ir vidiniais požiūriais

Išoriniai ir vidiniai požiūriai:

Platonas pabrėžia, kad paklusnumas, susilaikymas yra ne tiktai liaudies, bet taip pat ir karių bei filosofų dorybė, taigi, visų luomų. Tuo tarpu išmintis tėra filosofų dorybė ir drąsa tėra karių dorybė. Tad įdomus santykis tarp susilaikymo ir teisingumo, kuris irgi yra visos santvarkos dorybė.

Amžinas gyvenimas reiškiasi;

Dievo trejybės asmuo savaip Dievo savastį išsako sandara. Asmuo šią sandarą išgyvenantis - nedalyvaujantis trejybės vienume - išeina už savęs į Dievo asmenį, išverčia sandarą ir tuomi laikosi būtent tam trejybės asmeniui būdingo vienumo.

Vidiniai požiūriai

Išoriniai požiūriai? Valia, pasirinkimai, tapatumai

Išoriniai požiūriai mato tai, kas mums svetima, ką nežinome, ko nepažįstame, kas už mūsų. Vidiniai požiūriai mato tai, kas mums sava, ką žinome, pažįstame, kas mumyse. Kaip tad tikėjimas sieja žinojimą ir nežinojimą?

"Kaip tiki, taip ir bus" (nežinojimas) suporuojamas su "Ką randi, tą myli" (žinojimu).

Išoriniai požiūriai

Išoriniai požiūriai

Išoriniai požiūriai taikomi tiek sau, tiek kitiems. Galim būti ištikimi sau (autentiški) taip pat ištikimi kitiems (draugiški). Užtat tai grindžia lygybę tarp mūsų ir kitų.

Ką reiškia atsakomybė, ištikimybė, teisingumas?

Platonui teisingumas: Kiekvienas užsiima tik vienu darbu, savo darbu, ne kitų. Turėjimas ir darymas tai, kas tik tau priklauso.

Teisingumas - asmenų būties, pareiga - asmens veiklos, ištikimybė - Dievo (visumos) mąstysenos požiūriai.

Teisingumas iškyla būtent kada kito nėra. Kaip pasielgiama su tuo, kuris neužtartas? Ar atsiranda jam užtarėjas?

Ištikimybė, tai draugystės pagrindas. Be ištikimybės, nėra draugystės.

Dievas nebūtinai teisingas, ištikimas, atsakingas, bet aš galiu būti teisingas, ištikimas, atsakingas - tai įsisavinimas išorinio požiūrio susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu. Tai priėmimas nežinojimo, užtat pasirengimas žinojimui, kad spręsime, ar žavimės, ar bjaurimės, ir t.t.

Išoriniai požiūriai išsako elgesį varžančią sandarą. Ji pirmiausiai varžo nevalingą, nesąmoningą elgesį. Valingas, sąmoningas elgesys gali laikytis sandaros arba elgtis priešingai. Tai yra laisva valia.

Vidiniai požiūriai

Trys vidiniai požiūriai yra taip pat trys būdai vykdyti Dievo valią. Tai asmens santykis su Dievo trejybe.

Kam rūpi nueiti į kelio galą, tas tikės tą paklūstantį, kuris sėkmingai eina, ir galiausiai paklus taipogi. Tokiu būdu sutampa besąlygiškai paklūstantis ir sąlygiškai paklūstantis, panašiai kaip sutampa suvokiantis Dievas Tėvas (be sąlygų) ir susivokiantis Dievas Sūnus (sąlygose).

Vidiniai požiūriai išreiškia laukimą, to ko trokštame.

O išoriniai požiūria išreiškia tą laukimą ir sulaukimą, kaip jis atrodo iš šalies, ką reiškia sulaukti. Įsisavinimu, sulaukimas tampa tampa galimybe, o mes gyvename laukimu. Ir seka: paklusimas-tikėjimas-rūpėjimas išsako, jog dalyvaujame (teisingumo) santvarkoje; asmeniškai įsijungiame (savo ištikimybe); ir tuomi apskritai įprasminame savo aplinkybes, savo vaidmenį (savo pareigą). Tad įsijungime į vienumą įprasmindami pačią santvarką, savo asmenišką sudalyvavimą, ir savo galimybes.

Vidiniais požiūriais savo nežinojimą pajuntame, kaip nuklydimą.

Teigiamais jausmais žinojimas palaiko mūsų nežinojimą:

Jautrumas gerai. Tačiau ar tai jautrumas sau ar kitiems? Dvasiai ar savasčiai?

Teigiami jausmai (teigiamų lūkesčių iššaukti), tai malonumo pagrindas. Neigiami jausmai (neigiamų lūkesčių iššaukti), tai skausmo pagrindas.

Fromm: Neapykanta yra ženklas skausmo, tad neatsiliepk į kito neapykantą, o suprask jo skausmą.

Ramybė: nei teigiami, nei neigiami lūkesčiai, tad amžinas gyvenimas. Neramybė: teigiami lūkesčiai, tad ir neigiami lūkesčiai, tai gyvenimas, tai gėrio ir blogio pažinimo medis, tai tenkinimas poreikių 4-6. O gyvybės medis, tai tenkinimas poreikių 1-3. Ar jisai veda į gėrio ir blogio pažinimo medį?

Mirtis, tai žiūrėjimas atgal į Dievą, taip kad išsiriša gyvenimas. Reikia žiūrėti pirmyn su Dievu, į amžiną gyvenimą. Taigi, dalis žmogaus miršta, bet jo esmė amžinai vystosi, bręsta.

Šešerybės atvaizdas jausmais ir dorybėmis

Jausmais renkamės ar eiti su trejybe (teigiamais jausmais) ar prieš trejybę (neigiamais jausmais). Dorybės įamžintos mūsų dvasios skrynioje. Jos užtikrina, jog teisingai sukamės trejybe. Tai "kodėl" ir "kaip". Juos sieja laisva valia ir likimas.

Žavesį (nebjauru nes bjaurumas neįmanomas) išplečianti Drąsa: nebaisu (nors gali būti baisu). Meilę (nėra neigimo nes neigimas neįmanomas) išplečianti Viltis: nėra neigiamo (nors gali būti neigiama). Artimumą (nebaisu nes baisumas neįmanomas) išplečiantis Nuoširdumas: nebjauru (nors gali būti bjauru). Sieti su skeptiškumu, humoru ir ironija. Palyginti toliau su tikėjimo skurdžiadvasiškumu - skeptiškumu (drąsos nežinojimu) - taip siejasi drąsa ir tikėjimas; panašiai:

Palyginti vidinės sandaros ir išorinės sandaros buvimą-nebuvimą su kategorijų teorijos uždaviniu.

Amžinas gyvenimas reiškiasi:

Meilė, žavesys, artimumas - Dievui aukščiausi sąmoningumo lygmenys - o mes juos išgyvename tiesiogiai, tad be jokio sąmoningumo. Užtat jas įamžina dorybės, kuriomis gyvename sąmoningai, tad galime gyventi geraisiais vaikais.

Teigiami jausmai

Meilė yra Dievo kertinė vertybė. Tad teigiamas jausmas yra mūsų kuriama, puoselėjama vertybė.

Blogasis vaikas. Trejybei trukdo neigiami jausmai:

Gerasis vaikas. Trejybės ratą palaikys teigiami jausmai:

Amžino gyvenimo jausmai

Bjauresys ir baimė yra neigiami jausminiai atsiliepimai. Jų priešingybės - žavesys ir artimumas - yra pramanai. Neapykanta yra neigiamas jausminis atsiliepimas - pasitenkinimas neigiamu lūkesčiu, jam pasitvirtinus. O meilė, tai neapykantos priešingybė, tad irgi pramanas. Kaip suvokti šiuos pramanus?

Baimė - Kierkegoras tvirtina, bijome nieko - nespėjame lūkesčių tikrinti. Lūkesčiai yra kažko. Palyginti su atvaizdų kildinimu iš lūkesčių.

Neigiami jausmai patvirtina savastį (neigimą, vidų, išorę), o teigiami jausmai paneigia savastį (neigimą, vidų, išorę).

Teigiami jausmai:

Teigiami jausmai parodo mūsų savasties ribos lankstumą, juk galime gyventi be vidaus (žavesiu), be išorės (artimumu), be paneigimo (tad be savęs).

Išmintis

Žavesys

Artimumas

Meilė

Meilė neigia neigimą, veda iš asmens į asmenis; žavesys neigia vidų, veda iš asmenis į Dievą; artimumas neigia išorę, veda iš Dievo į asmenį.

Platono puota: Meilė yra dorybės gimimas žavesyje (grožio akivaizdoje).

Meilė yra vaisingas žavesys. Artimumas yra vaisinga meilė. Žavesys yra vaisingas artimumas.

Kančia: laukimas to, ko netrokšti, ko nelinki sau. Tai pagrindas neapykantai, pykčiui, nykuliui, palengvėjimui. Kaip meilė nugali kančia? ištveria kančia?

Dorybės

Dorybės tik auga, kaupiasi, jos nemažėja. Žmogus netampa didesniu bailiu; neauga nenuoširdžiu; nepraranda vilties. Jei taip atrodo, tai dėl to, kad aplinkybės pasikeitė, pasunkėjo. Dorybės tai nėra pasirinkimai, tai pasirinkimų išdavos.

Dorybės

Viltis: ambicija, vos ne puikybė - tai siekimas ko geriausio, o tai gelbsti nuo nuodėmės ir nuklydimų, nes gelbsti nuo pasitenkinimo prasčiau, nuo nusižeminimo.

Erotinių nuodėmių esmė yra, kad tai savaiminis tikslas, siekis - malonumas, laimė, kaip tikslas savaime - ne ramybė. Kaip Fuchsas tvirtina, jeigu turime visokiausių tikslų, tada mažėja dėmesys erotikai.

Šeši neigiami įsakymai išsako tarpą, tarp lygmenų, kuriame galima paklaida, nuklydimas, kurio reikia laikytis.

Įsisavinimas

Dangaus karalystės tikslas yra apriboti nežinojimą. Meilė yra gyvenimas žinojimu, pažinimu. Žinojimas grindžia suvokimą, išankstinį sumąstymą, sąmoningumą.

Internalization describes the relationship between a person and God. I denote it with the equation 6 + 3 = 1 because of the way it brings together the two representations of the sixsome. We internalize when we convert an external perspective (loyalty or duty or justice) into the corresponding internal perspective (faith or caring or self-control). By internalizing, we make ourselves responsive to God. When we internalize, then God converts our emotional disposition, the precarious balance of (love/hate or closeness/fear or beauty/disgust) into the corresponding virtue (hope or honesty or courage) which is immutable. This happens in three ways: the system of beauty, the system of closeness, and the system of love. The system of beauty involves the virtues as Plato understood them (upon interpreting his virtue of wisdom as an emotional disposition towards beauty): beauty, courage, self-control, justice. The system of love involves the virtues as St.Paul understood them (upon making explicit loyalty, which is implicit in his writing): love, hope, faith, loyalty. [10/99, Andrius Kulikauskas].

Abu šešerybės atvaizdus sieja gyvenimo prasmė.

Įsisavinimas ir įamžinimas

Jeigu išorinį požiūrį įsisavinsi vidiniu požiūriu, tada jį žinosi, nors lygmeniu "koks". O žinodamas atskirsi teigiamus ir neigiamus jausmus. Bet vien išoriniu požiūriu nieko nežinosi, nes tai lygmuo "ar". Ir tuomet nejausi jausmų, neturėsi kuo atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus.

Gyvenimas gali būti neteisingas, aš galiu būti neištikimas, Dievas gali būti nepareigingas. Nepaisant to, aš pats galiu palaikyti teisingumą, ištikimybę, pareigingumą. Tuomi aš juos įsisavinu susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu.

Ištikimybės įsisavinimas tikėjimu vyksta nežinojime, nes tikime tai ko nežinome, ko nepažįstame. Įsisavinimas vyksta Dievo pasitraukimu, užtat mūsų dvasios įsijungimu. O mylime (ar neapkenčiame), tai ką žinome, ką pažįstame. Tada mes, žinodami, atsitraukiame ir Dievas įsijungia, taip kad meilė įamžinama viltimi. Viltis yra meilės įtvirtinimas puoselėjamoje bendrystėje. Viltis yra linkėjimai išorėje, pasaulyje, o meilė yra linkėjimai iš vidaus (meilė teigiama, o neapykanta neigiama). Tikėjimas yra asmens laikymasis, o meilė yra asmens įžvelgimas, atpažinimas. Tad aplamai, jeigu žmogus įsisavina išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, tai Dievas savo ruožtu vidinį linkėjimą įamžina išoriniu linkėjimu. Panašiai, vidinis žavesys (išminties jausmas) įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančia drąsa, ir artimumo jausmas įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančiu nuoširdumu. Jausmai yra teigiami ar neigiami (+ / -) o dorybių yra daugiau ar mažiau ( > 0 ). Susilaikymas yra darnos laikymasis, o žavesys yra darnos įžvelgimas. Kodėl (teigiami jausmai) ir kaip (dorybės) yra žinojimo laipsniai, o koks (vidiniai požiūriai) ir ar (išoriniai požiūriai) yra nežinojimo laipsniai. Teigiamas jausmas yra vidinio požiūrio palaikymas, linkėjimas, o dorybė yra išorinio požiūrio palaikymas, linkėjimas.

Kada ištikimybę įsisaviname tikėjimu, tada meilė įamžinama viltimi. Tikime tai ką nežinome, tuo tarpu mylime tai, ką pažįstame.

Dievo šokis 6+3=1, sandarose

Tai pagrinde apie poreikių tenkinimus:

Valios stiprinimas

I have found a distinction, which I find helpful, between human's perspective (of following the will by internalizing: loyalty to faith, justice to self-control, duty to caring) and God's perspective (in terms of strengthening the will by waiting and responding with resolution of the feelings of love (not hate) into hope, beauty (not disgust) into courage, intimacy (not fear) into honesty.

The other side of internalization is that, if we internalize, then our emotional dispositions are resolved into virtues. In other words, if we "follow the will of God" it seems only fair that this some how leave us better off. I understand (from Plato, St.Paul, etc.) that if I internalize my perspectives, for example, justice as self-control, then I am transformed, so that I respond to beauty with courage. This is to say that my will is strengthened.

So if - by internalizing - I follow the will of God, then my will shall be strengthened. So it should be. The more that I follow the will of God, the more that I should be able to do so.

The emotional dispositions - love, beauty, intimacy - are unresolved. As such, they are loving, (and great), for they wait on us, sustain us, that we might respond. But after we have taken the leap to internalize our perspective, then it is only right that they resolve themselves. They resolve themselves as virtues, treasures woven permanently into our fiber, that strengthen our will:

Žmogaus valios stiprinimas, dorybių išryškinimas, tai trejybės rato susiaurinimas, kad žmogus vis mažiau galėtų nuklysti.

I consider that our Scope is given by our knowledge, and internalization is a broadening of our scope to Everything, thus invoking the InversionEffect.

I'm finding that Scope is a central concept, and one that parallels Unity. So I will try to better understand "scope".

Scope gives the bounds within which we have the human side of Life. This is the "practical" side of life. For example, it has us "love X", not just Love. The purpose of life is to keep extending this scope so that it is arbitrary.

One idea is that the scope is given by our knowledge. We internalize - shift from an external perspective to an internal one - only with regard to what we know. We may have a duty, but if we do not know it, then we can't care.

Our will is strengthened by the fact that, for any scope, we can be stripped down to an "unerring" touchstone within us. In other words, by every truth within us.

Consider that:

I am thinking that "internalization" may be a broadening of scope to Everything. It feels internal because of the InversionEffect that we must invoke when we want to imagine that which sees more than all we do. We might have:

In the sense that justice focuses on How, loyalty focuses on What, duty focuses on Whether.

Also, I have looked at a diagram that I drew regarding God's dependencies, and thinking it should be reorganized so that it would be justice, loyalty, duty, obeying, believing, caring.

Also, I'm looking at the diagram for the Sixsome, and thinking I need to consider what I mean by absolute, relative, ultimate judgments, and how they relate to accepting the start, middle, end of the way. According to the diagram, I would have to conclude that the end of the way is absolute (caring), and the start of the way is ultimate (obeying). Does that make sense? And what does it say about the ordering of the three?

Sokratiškos vertybės

Sokratiškos vertybes, kaip jas įvardina Šliogeris, Vėželis. Tai būtinos gyvenimo filosofijos sąlygos:

Jas sutapatinu su nežinojimo dorybėmis:

Tai nuolatinis pripažinimas, jog nuklystame nuo trejybės rato.

Gal taip pat galime susieti su netroškimais:

Aštuongubas kelias

Šešerybės atvaizdų vertybes galima sieti su aštuongubo kelio raiškomis. Ketverybė išdėsto trejybės atvaizdą. O trejybės atvaizdus sieja trejybės ratas, ketvirtasis atvaizdas.

Tėvė mūsų - pagrindimas - šv.Pauliaus vertybės

šv.Petro raktai į dangų - įvardijimas -

Palaiminimai - pasakojimas -

Šešerybė

Šešerybė (iš penkerybės): trys ašys

Teisingumas ir malonė

CassMcNutt, [http://groups.yahoo.com/group/livingbytruth/message/281 March, 2003]:

Aesthetics: In the Pan Indian philosophic thought the term 'Satyam Shivam Sundaram' is another name for the concept of the Supreme. 'Sat' is the truth value, 'Shiv' is the good value & 'Sundaram' is the beauty value. Man through his 'Srabana' or education, 'Manana' or experience and conceptualization and 'Sadhana' or practice, through different stages of life (Ashramas) comes to form and realize the idea of these three values to develop a value system. [Palyginti: beauty ir beauty; love ir good; intimacy ir truth.] This Value-system helps develop two basic ideas 1) that of 'Daksha' or the adept/expert and 2) of Mahana/Parama or the Absolute and thus to judge anything in this universe in the light of these two measures, known as 'Adarsha'. A person who has mastered great amounts of knowledge of the grammars, rules, & language of an art-form are adepts (Daksha), whereas those who have worked through the whole system and journeyed ahead of these to become a law unto themselves is called a Mahana. Individuals idea of 'Daksha' and 'Mahana' is relative to the development of the concept of 'Satyam-Shivam-Sundaram.' [Palyginti: Daksha ir įsisavinimą; Mahana ir dievišką suveikimą]].

Taktika - tai žinojimas, ką daryti, kai yra ką daryti. Strategija - tai žinojimas, ką daryti, kai nėra ką daryti. Savelijus Tartakoveris.

Išorinis požiūris, teisingumas moko kiekvienam užsiimti savo veikla. O teisingumą įsisaviname paklusnumu, kuriuo klausomės tų, kurių reikėtų klausytis.

Bronzinių žmonių troškimas pagrįstas žinojimu, o kitų pagrįstas nežinojimu. Ir bronzinių žmonių dorybė yra susilaikyti, kad jų troškimą būtų galima sudrausti. Anot Platono, bronziniai žmonės trokšta bet neskiria gėrio ir blogio - tai turi skirti išminčiai. Ir jie valdo valingumu.

Šešerybė - Tomasello: offline simulation of potential perceptual experience

seserybe simuliuoti besalygifdkuna samone paskui septynerybe paastrinti o penkerybe suvkti pripazinti visuma - seserybe imanomas bendras mąstymas (triračiu), bendras išvedžiojimas, bendra logika - užtat įmanoma protinė bendrystė - galima suvokti ką kiti mąsto, galime mąstyti bendrai

Compare belief, what we think and know. Belief is internalized thought - so we could be committed to take a stand - although the internalization can be unconscious or conscious. But internalization makes it hard to change - compare with four levels in entrenching beliefs - implicit to explicit - and levels of topologies. Palyginti su Cheng "How to Bake Pi".

Trejybės ir ketverybės sąryšyje (šešerybėje) sueina sąmonė ir pasąmonė.

Šešerybės atvaizdai - jausmais ir protu - kaip tie siejasi su abejonėmis/dvejonėmis ir lūkesčiais/jauduliais ?

UNESCO four pillars of learning learning to know, do, be, live together. Trejybė: be, do, know. Ir dar papildomai jų darnus aprėpimas, kaip kad teisingumu. Tad tai primena Platono dorybes.

Three Teal breakthroughs, Reinventing organizations: Frederic Laloux and Ken Wilber take an extensive tour through Frederic’s groundbreaking new book, Reinventing Organizations, which offers an in-depth look at many integrally-structured organizations that are beginning to emerge all across the planet, while outlining three major breakthroughs shared by these organizations: self-management, striving for wholeness, and listening to evolutionary purpose.

June 4, 2003 Pastebėjau, kad Dievo valios vykdymo būdai sutampa su vidiniais požiūriais. Tad gvildenau, koks būtų atitikmuo požiūrio įsisavinimui - Dievo valios vykdymui? Juk tai žmogaus požiūris į Dievą, o koks būtų Dievo požiūris į žmogų? Tai būtų žmogaus valios stiprinimas.

Andrius: July 22, 2003 Sieju įsisavinimą su apimties išplėtimu į viską.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybė visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.04.15 A: Kaip man suvokti šešerybę? D: Yra Dievas ir žmogus. Ir kuris kurį myli? A: Dievas myli žmogų. D: Taip. O toliau, septynerybėje žmogus myli, o aštuonerybėje būtent Dievą myli.

AK: Kaip man išmąstyti žmogaus pasirinkimų laipsnyną?

D: Žiūrėk į savo elgesį, savo klaidas, taip pat savo pasirinkimus. Kaip tu laisvai pasirinkai? Kokie buvo tavo gyvenimo sprendimai? Kuo jie rėmėsi ir kas gavosi? Tai pagrindimo kalba, kurią tu kadaise tyrei. Tirk šią kalbą ir susiek su kitomis kalbomis. Grįžk prie trijų kalbų ir suprask laipsnyno vaidmenį, kaip jisai susijęs su pasirinkimais, kaip tai išplaukia iš pasirinkimų aštuonerybės, kaip pagrindimas susijęs su gera valia, įvardijimas su išmintimi ir išmanymais, amžinas gyvenimas su pasakojimu ir maldų mokslu. Ir kaip visus suveikia mano valia ir tuo pačiu šešerybė su jos dorybėmis. Matai, kaip viskas susiveda.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip šešerybė grindžia padalinimus?

D: Šešerybė išsako mano šokį, jo visumą, taip kaip jūs išgyvenate, o jūs išgyvenate dvejopai, būtent atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu laisvumu, tai yra, Sūnaus teisingumu ir Tėvo malone. Taigi, jūs būtinai šiuodu išskiriate ir derinate, tad būtinai išskiriate tą ribą tarp to, kas viduje sandaros ir kas už jos, o tai yra padalinimo esmė. Tad suvok šešerybę kaip išryškinančią šią ribą, išryškinančią mano Dvasią, kuri ir yra ši riba skirianti ir siejanti Sūnų sandaroje ar Tėvą už jos, juodu lygiaverčiai derinanti, tiek be jūsų, tiek būtent jumis. Ir tada suprasite, kad jūs galite būti ar nebūti, užtat jūs esate pagrindas mano tyrimui, kokia prasme aš galiu būti ir nebūti. Tad suvok požiūrio santykį su sandara kaip atitinkantį gerumo santykį su Dievu už sandaros ir tada suprasi kaip padalinimas, visi padalinimai, yra atvaizdas mano šio ryšio su savimi. O šešerybė tai išbaigia visus padalinimus nes mane ir gerumą sieja ir išreiškia trejybe Dievu, asmeniu, asmenų, tai yra, visokeriausio vienumo, tad ieškok tų vienumų bet kokiame padalinime, tada paaiškės, kaip šešerybė aprėpia visus vienumus, užtat ir vienybė yra šešerybės sąmoningumas. Tad gilinkis, kaip įvairiai esame viena ir siek tatai sus šešerybe, tuo pačiu ir su laipsnynais ar kalbų veiksmingumu ir suprasi kaip Dievo šokis vyksta jumyse kalba. Kalba tai išsako gyvai veikla, o šešerybė sustato sandara, išreiškia amžinybę.

AK: Kaip pagrindimo kalba iš lūkesčių tveria rūpesčius?

D: Tu teisingai klausi. Rūpesčiai prie lūkesčių prideda rūpintoją, o jis gali būti trijų lygmenų: kodėl, kaip, koks. Šiuos lygmenis apibrėžia dvejonės, ir jas išplečia lūkesčiai, tiek laike, tiek erdvėje ir būtent išsiplečia sprendimas plotmių poromis, kaip kad logikoje ir geometrijoje nusakant išsiaiškinimo būdus. O šios plotmių poros ir išsako kaip lūkesčiai gali būti susiję, ar jie lygiaverčiai, ar vienas apžvelgia kitus ir kokiu būdu. Mes dirbsime kartu, tu būk ramus ir tau išspręsiu. Tik dairykis manęs ir Sūnaus ir Dvasios, kaip mane ir Sūnų sieja plotmių ryšys Dvasia, kaip mudu, skirtingas plotmes, sulygina, tad ir suderina. Užtat labiau sąlygiškas lūkestis gali būti lygiai toks pat svarbus kaip labiau besąlygiškas. Ieškok kas veikia besąlygiškumą, nuo ko priklauso, tai ir yra rūpėjimas, tad tirk šešerybę, kaip ji čia suveikia.

2017.08.16 A: Kaip išorinius ir vidinius požiūrius suvokti, kaip šešerybės atvaizdą?

D: Aš sukūriau žmogų meile, o jūs irgi mylite ir būtent įsisavindami požiūrį. O tai ryšys tarp atsitokėjimo ir įsijautimo. Tad mąstyk kaip atsitokėjimas ir įsijautimas reiškiasi šešerybe. Atsitokėjimas sieja sąlygiškumą ir besąlygiškumą, o įsijautimas yra trejybės poslinkis. Tad dabar suprasi kaip tai mąstyti.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/%c5%a0e%c5%a1eryb%c4%97
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 spalio 29 d., 14:34