Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Šešerybė


Vertybės, Trejybė, Ketverybė, Požiūriai, Veiksmas +3, Padalinimai, Rūpėjimas, Tikėjimas, Paklusimas, Įsisavinimas, Suvokimas savęs, Bendras suvokimas, Netroškimai

Kaip šešerybe sąmonė ugdo pasąmonę?

Suprasti kaip šešerybės atvaizdais atsiplėšiame nuo vaizduotės.


六个看法


Šešerybė


Naujai išmąsyti šešerybę

Pristatymas

Ateičiai

Platono Valstybė

And are we assured, after looking at the matter from many points of view, that absolute being is or may be absolutely known, but that the utterly non-existent is utterly unknown?

Nothing can be more certain.

Good. But if there be anything which is of such a nature as to be and not to be, that will have a place intermediate between pure being and the absolute negation of being?

Yes, between them.

And, as knowledge corresponded to being and ignorance of necessity to not-being, for that intermediate between being and not-being there has to be discovered a corresponding intermediate between ignorance and knowledge, if there be such?

Certainly.

Do we admit the existence of opinion?

Undoubtedly.

As being the same with knowledge, or another faculty?

Another faculty.

Then opinion and knowledge have to do with different kinds of matter corresponding to this difference of faculties?

Yes.


Then if being is the subject-matter of knowledge, something else must be the subject-matter of opinion?

Yes, something else.

Well then, is not-being the subject-matter of opinion? or, rather, how can there be an opinion at all about not-being? Reflect: when a man has an opinion, has he not an opinion about something? Can he have an opinion which is an opinion about nothing?

Impossible.

He who has an opinion has an opinion about some one thing?

Yes.

And not-being is not one thing but, properly speaking, nothing?

True.

Of not-being, ignorance was assumed to be the necessary correlative; of being, knowledge?

True, he said.

Then opinion is not concerned either with being or with not-being?

Not with either.

And can therefore neither be ignorance nor knowledge?

That seems to be true. (5 knyga)


At any rate, we are satisfied, as before, to have four divisions; two for intellect and two for opinion, and to call the first division science, the second understanding, the third belief, and the fourth perception of shadows, opinion being concerned with becoming, and intellect with being; and so to make a proportion:—

As being is to becoming, so is pure intellect to opinion. And as intellect is to opinion, so is science to belief, and understanding to the perception of shadows.


Išmintis

First among the virtues found in the State, wisdom comes into view, and in this I detect a certain peculiarity.

What is that?

The State which we have been describing is said to be wise as being good in counsel?

Very true.

And good counsel is clearly a kind of knowledge, for not by ignorance, but by knowledge, do men counsel well?

Clearly.

And the kinds of knowledge in a State are many and diverse?

Of course.

There is the knowledge of the carpenter; but is that the sort of knowledge which gives a city the title of wise and good in counsel?

Certainly not; that would only give a city the reputation of skill in carpentering.

Then a city is not to be called wise because possessing a knowledge which counsels for the best about wooden implements?

Certainly not.

Nor by reason of a knowledge which advises about brazen pots, I said, nor as possessing any other similar knowledge?

Not by reason of any of them, he said.

Nor yet by reason of a knowledge which cultivates the earth; that would give the city the name of agricultural?

Yes.

Well, I said, and is there any knowledge in our recently-founded State among any of the citizens which advises, not about any particular thing in the State, but about the whole, and considers how a State can best deal with itself and with other States?

There certainly is.

And what is this knowledge, and among whom is it found? I asked.

It is the knowledge of the guardians, he replied, and is found among those whom we were just now describing as perfect guardians.


Why, because he distinguishes the face of a friend and of an enemy only by the criterion of knowing and not knowing. And must not an animal be a lover of learning who determines what he likes and dislikes by the test of knowledge and ignorance?

Most assuredly.

And is not the love of learning the love of wisdom, which is philosophy?

They are the same, he replied.

And may we not say confidently of man also, that he who is likely to be gentle to his friends and acquaintances, must by nature be a lover of wisdom and knowledge?


And things which are at their best are also least liable to be altered or discomposed; for example, when healthiest and strongest, the human frame is least liable to be affected by meats and drinks, and the plant which is in the fullest vigour also suffers least from winds or the heat of the sun or any similar causes.

Of course.

And will not the bravest and wisest soul be least confused or deranged by any external influence?

Drąsa

Again, I said, there is no difficulty in seeing the nature of courage, and in what part that quality resides which gives the name of courageous to the State.

How do you mean?

Why, I said, every one who calls any State courageous or cowardly, will be thinking of the part which fights and goes out to war on the State’s behalf.

No one, he replied, would ever think of any other.

The rest of the citizens may be courageous or may be cowardly, but their courage or cowardice will not, as I conceive, have the effect of making the city either the one or the other.

Certainly not.

The city will be courageous in virtue of a portion of herself which preserves under all circumstances that opinion about the nature of things to be feared and not to be feared in which our legislator educated them; and this is what you term courage.

I should like to hear what you are saying once more, for I do not think that I perfectly understand you.

I mean that courage is a kind of salvation.

Salvation of what?

Of the opinion respecting things to be feared, what they are and of what nature, which the law implants through education; and I mean by the words ‘under all circumstances’ to intimate that in pleasure or in pain, or under the influence of desire or fear, a man preserves, and does not lose this opinion. Shall I give you an illustration?

If you please.

You know, I said, that dyers, when they want to dye wool for making the true sea-purple, begin by selecting their white colour first; this they prepare and dress with much care and pains, in order that the white ground may take the purple hue in full perfection. The dyeing then proceeds; and whatever is dyed in this manner becomes a fast colour, and no washing either with lyes or without them can take away the bloom. But, when the ground has not been duly prepared, you will have noticed how poor is the look either of purple or of any other colour.

Yes, he said; I know that they have a washed-out and ridiculous appearance.

Then now, I said, you will understand what our object was in selecting our soldiers, and educating them in music and gymnastic; we were contriving influences which would prepare them to take the dye of the laws in perfection, and the colour of their opinion about dangers and of every other opinion was to be indelibly fixed by their nurture and training, not to be washed away by such potent lyes as pleasure—mightier agent far in washing the soul than any soda or lye; or by sorrow, fear, and desire, the mightiest of all other solvents. And this sort of universal saving power of true opinion in conformity with law about real and false dangers I call and maintain to be courage, unless you disagree.

Susilaikymas

Temperance, I replied, is the ordering or controlling of certain pleasures and desires; this is curiously enough implied in the saying of ‘a man being his own master;’ and other traces of the same notion may be found in language.

No doubt, he said.

There is something ridiculous in the expression ‘master of himself;’ for the master is also the servant and the servant the master; and in all these modes of speaking the same person is denoted.

Certainly.

The meaning is, I believe, that in the human soul there is a better and also a worse principle; and when the better has the worse under control, then a man is said to be master of himself; and this is a term of praise: but when, owing to evil education or association, the better principle, which is also the smaller, is overwhelmed by the greater mass of the worse—in this case he is blamed and is called the slave of self and unprincipled.

Are not the chief elements of temperance, speaking generally, obedience to commanders and self-control in sensual pleasures?

Teisingumas

Well then, tell me, I said, whether I am right or not: You remember the original principle which we were always laying down at the foundation of the State, that one man should practise one thing only, the thing to which his nature was best adapted;—now justice is this principle or a part of it.

Yes, we often said that one man should do one thing only.

Further, we affirmed that justice was doing one’s own business, and not being a busybody; we said so again and again, and many others have said the same to us.

... Then on this view also justice will be admitted to be the having and doing what is a man’s own, and belongs to him?


Then everything which is good, whether made by art or nature, or both, is least liable to suffer change from without?



Šešerybės apibrėžimas


Šešerybės požiūriai





Šešerybė yra visko padalinimas į šešis požiūrius. Ji susidaro iš Dieviškosios trejybės kampų vienumo:

ir iš žmogiškosios trejybės rato poslinkių:

Tai šeši klausimai, kuriais žmogus gyvena.


Šešerybė derina dvi trejybes



Šešerybė derina Dievo ir žmogaus trejybes


Šešerybė išsako dorovę




Šešerybė sustato dorovės klausimą.

Gyvenimas su Dievu ir be Dievo

Šešerybė yra žmogaus išbaigtumas

Šešerybė išreiškia dvejonę, Ar taip turėtų būti?

Šešerybė išsako išėjimą už savęs

Šešerybė apibrėžia atsakomybę

Dorovės įvairūs pagrindai:

Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus

Šešerybė išsako dorovės klausimus, užtat ir atsakomybės tyrimą. Šešerybė apibrėžia "kažką", visada galima daryti "kažką" gero. Trėjybė, tai "betką" gero. Nulybė, tai "viską" gero. Septynerybė, tai "nieką" gero. Bet visgi yra gerumo galimybė, ten kur yra blogis visada yra gerumo galimybė. Tad blogis nurodo gerumo galimybę.

Šešerybė sustato dorovę. Tai yra atsidavimo trejybė, taip pat jos palaikymas: trokšti (nusistatyti), įtraukti (vykdyti), pateisinti (permąstyti) - tai trejybės sulaikymas, kad galėtų kauptis, kad galėtų bendrai suktis. Taip dorovė pajungia šalutinius tikslus bendram reikalui. Tai vyksta laipsnyne, kur yra išorinė valia ir vidinė valia. Tad trejybė yra praplėčiama šešerybė, tai yra veiksmo +3 išdava, padalinimo išplėtimas, požiūrių ištraukimas iš niekur. Tas ištraukimas iš niekur vyksta antistruktūra, gyvenimo lygtimi, kuris pirminį padalinimą naujai suvokia, taip kad jį tenka ir galima papildyti. Šalutinis tikslas suderinamas su bendru reikalu, bet užtat jo galima atsisakyti vardan kito, ne savo, šalutinio tikslo. Tokiu būdu atsiranda dviprasmybė, laisvumas, gerumas. Taip pat sandarų išplėtimas, ypač trejybės išplėtimu šešerybe, reiškiasi pasivaikščiojimais medžiais.

Šešerybė išsako, kaip sąvokos apibrėžiamos - kaip darbai apibrėžiami, nes apibrėžimas yra tai, kaip paskiri žmonės su šalutiniais tikslais palaiko bendrą reikalą. Tad gerumo apimčių poros - prielaidų lygmenys - kildenamos iš dorovės. Pavyzdžiui, betką gero / kažką gero = "bendravimas" ?, "bendrystė" yra siejamos su poromis iš keturių lygmenų:

Tad susiję su pasakojimo, su įtampa keliančiais balsais.

Ryški sąžinė gali žiūrėti iš įvairių pusių. Užtat svarbu puoselėti nuotaikas, jas išjausti.

Dievas neturi dorovės nes jisai pilnai išeina už savęs, jisai yra viskas. O kiti asmenys dalinai išeina už savęs, tad jiems reikalinga dorovė, žmoniškas santykis su tai, kas už jų. Asmenys yra betkas, kažkas arba niekas. Jie gyvena atitinkame lygmenyje - asmenų (betkas), asmens (kažkas) ir jokio (niekas) - į jį atsispiria. Jie gyvena atitinkama pamatine vertybe, pavyzdžiui, Platonui visuminė vertybė yra "teisingumas", tai asmenų (bendruomenės) vertybė. Tokia pamatinė vertybė yra visko iškraipymas daliniu požiūriu, panašiai, kaip kad sukutis sukasi palinkęs. Tad yra trys skirtingos dorovinės sistemos. Įsisavindami savo vertybę - save sustyguodami - subręsta naujai dorovei. Pavyzdžiui, doras eilinis pilietis (betkas - bendras žmogus), kuris teisingumą įsisavina susilaikymu, paklusnumu, nuolankumu, augs jautrus išminčiai - žavesys trauks, bjauresys atstums - ir atsilieps drąsa, ja bus šaunuolis. Drąsos dorybės jį įamžins, tai bus amžina garbė. Tačiau tokiu būdu jisai tampa išskirtiniu asmeniu, išsiskiriančiu iš kitų, taip kad pasikeičia jo santykis su jais, taip kad jam tenka rūpintis jais. O jeigu žmogus neįsisavina, nepuoselėja savo vertybės (teisingumo), tai jis prisidės prie bendro sąstingio ir nuosmūkio. Graikams rūpėjo laimė, racionalumas. Gal rūpi bendruomenės žodžiai. O jau tas šaunuolis taps individu, paskiru asmeniu "kažkas". Tai jo dorovė bus tokių paskirų asmenų dorovė. Jam rūpės ne žodžiai, o sąvokos, jo vidinė kalba. Jis gyvens atsakomybės (pareigų) tinkle. Jeigu jas įsisavins rūpėjimu, tada jisai atjausdamas artimą taps tiesiakalbiu, nuoširdžiu. Tuomet jisai kalbės visatos vardu, kaip mokslininkas, pasitraukęs kaip asmuo. Toksai mokslininkas liks "nieku" prieš visatą, prieš Dievą. Tad nihilistiniame pasaulyje jam beliks reiškiniai (ar) kuriems jisai gali būti ištikimas (pavyzdžiui, saulei, gyvybei). Bet jis gali tą ištikimybę įsisavinti tikėjimu. Tada jisai taps jautrus savo meilės ir neapykantos jausmams. Ir atsiras bendra viltis su tais kurie irgi vertina taip išgrynintus reiškinius. Tokiu būdu atsiranda bendruomenė, bendrystė. Tai dorovinių santvarkų ratas, trejybė. 12 aplinkybių manau įvairiai išsako tą jo išėjimą už savęs.


Šešerybė yra minus du




Poreikiai ir lygtis 3+3=6


Kaip sieti šešerybės atvaizdus (2x6) ir trejybe spalvotą ketverybę (Platonas, šv.Paulius, Andrius) (4x3) ir 6 poreikius?


Šešerybę siejau su šešiais būdais tenkinti poreikius:

Šešerybę nusako lygtis 3+3=6. Trejybės atvaizdas vienis-visybė-daugis išsako vienumo rūšis. Du tokie trejybės veiklos atvaizdai yra sudurti trejybės patirties atvaizdo daiktas-eiga-asmuo. "Daiktas" tai trejybės nariai, "eiga" tai trejybės poslinkiai ir "asmuo" tai šešerybės išgyventojas.


Šešerybę išplečia Dievas ir gerumas




Lygtis 5+1=6



Šešerybė (iš penkerybės): trys ašys

Poslinkis


Šešerybė ir Dievo šokis


Šešerybės sandara


Amžinas gyvenimas. Raktas į Dievo raiškas.

Vienumas

Dievo raiškos, tai žmogaus šešerybė. Žmogui pasitraukus jam iškyla Dievas, jį pažįsta. Dievui pasitraukus iškyla žmogus, asmuo.

Šešerybę išplečia septynerybė


Šešerybės atvaizdai




Šešerybės atvaizdai išsako, kaip renkamės.

Pasirinkimus išsako dvejybės atvaizdai.

Šešerybės atvaizduose reiškiasi įvairios priešingybės

Šešerybės du atvaizdai: nežinojimas ir žinojimas.

Šešerybė turi du atvaizdus, protinį ir jausminį.

Šešerybės atvaizdai išsako vertybes kuriomis žmogus gyvena amžinai, tai yra, išgyvena atitrūkimą tarp Dievo ir gerumo:

Protas ir jausmai tai, atitinkamai:

Šešerybė sieja asmenis. Asmenys gyvena požiūriais ir išeina už jų. Aš, Tu, Kitas yra sąlygiškos trejybės poslinkiai.

Kur yra pradžia? Kur yra trikdis? Ten kur yra santykis su besąlygiškumu, su Dievu. Tad šie poslinkiai į besąlygiškumą yra trys papildomi požiūriai. Tad šešerybė sulygina poslinkius su požiūriais.

Palyginti šias trejybes


Išoriniai požiūriai ir vidiniai požiūriai


Išoriniai požiūriai

Vidiniai požiūriai


The outside viewer goes beyond themselves into an inside perspective, and the outside perspective is unified by an inside viewer. This relates to the InversionEffect.

Išoriniai ir vidiniai požiūriai:

Platonas pabrėžia, kad paklusnumas, susilaikymas yra ne tiktai liaudies, bet taip pat ir karių bei filosofų dorybė, taigi, visų luomų. Tuo tarpu išmintis tėra filosofų dorybė ir drąsa tėra karių dorybė. Tad įdomus santykis tarp susilaikymo ir teisingumo, kuris irgi yra visos santvarkos dorybė.

Amžinas gyvenimas reiškiasi;

Dievo trejybės asmuo savaip Dievo savastį išsako sandara. Asmuo šią sandarą išgyvenantis - nedalyvaujantis trejybės vienume - išeina už savęs į Dievo asmenį, išverčia sandarą ir tuomi laikosi būtent tam trejybės asmeniui būdingo vienumo.

Vidiniai požiūriai

Išoriniai požiūriai? Valia, pasirinkimai, tapatumai

Išoriniai požiūriai mato tai, kas mums svetima, ką nežinome, ko nepažįstame, kas už mūsų. Vidiniai požiūriai mato tai, kas mums sava, ką žinome, pažįstame, kas mumyse.

"Kaip tiki, taip ir bus" (nežinojimas) suporuojamas su "Ką randi, tą myli" (žinojimu).

Išoriniai požiūriai

Išoriniai požiūriai (Teisingumas, ištikimybė, pareiga)

Išoriniai požiūriai

Išoriniai požiūriai taikomi tiek sau, tiek kitiems. Galim būti ištikimi sau (autentiški) taip pat ištikimi kitiems (draugiški). Užtat tai grindžia lygybę tarp mūsų ir kitų.

Išoriniai požiūriai išreiškia atsakomybes

Teisingumas

Ištikimybė

Išoriniai požiūriai išsako elgesį varžančią sandarą. Ji pirmiausiai varžo nevalingą, nesąmoningą elgesį. Valingas, sąmoningas elgesys gali laikytis sandaros arba elgtis priešingai. Tai yra laisva valia.

Vidiniai požiūriai

Vidiniai požiūriai (Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas)

Trys vidiniai požiūriai yra taip pat trys būdai vykdyti Dievo valią. Tai asmens santykis su Dievo trejybe.

Kam rūpi nueiti į kelio galą, tas tikės tą paklūstantį, kuris sėkmingai eina, ir galiausiai paklus taipogi. Tokiu būdu sutampa besąlygiškai paklūstantis ir sąlygiškai paklūstantis, panašiai kaip sutampa suvokiantis Dievas Tėvas (be sąlygų) ir susivokiantis Dievas Sūnus (sąlygose).

Vidiniai požiūriai išreiškia laukimą, to ko trokštame.

O išoriniai požiūria išreiškia tą laukimą ir sulaukimą, kaip jis atrodo iš šalies, ką reiškia sulaukti. Įsisavinimu, sulaukimas tampa tampa galimybe, o mes gyvename laukimu. Ir seka: paklusimas-tikėjimas-rūpėjimas išsako, jog dalyvaujame (teisingumo) santvarkoje; asmeniškai įsijungiame (savo ištikimybe); ir tuomi apskritai įprasminame savo aplinkybes, savo vaidmenį (savo pareigą). Tad įsijungime į vienumą įprasmindami pačią santvarką, savo asmenišką sudalyvavimą, ir savo galimybes.

Vidiniais požiūriais savo nežinojimą pajuntame, kaip nuklydimą.

Vidiniai požiūriai išgyvenimu sieja padalinimų poslinkius

Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas yra svarbūs gyvenimui.


Teigiami jausmai ir dorybės


Teigiami jausmai

Dorybės


Jausmais renkamės ar eiti su trejybe (teigiamais jausmais) ar prieš trejybę (neigiamais jausmais). Dorybės įamžintos mūsų dvasios skrynioje. Jos užtikrina, jog teisingai sukamės trejybe. Tai "kodėl" ir "kaip". Juos sieja laisva valia ir likimas.

Amžinas gyvenimas reiškiasi:

Meilė, žavesys, artimumas - Dievui aukščiausi sąmoningumo lygmenys - o mes juos išgyvename tiesiogiai, tad be jokio sąmoningumo. Užtat jas įamžina dorybės, kuriomis gyvename sąmoningai, tad galime gyventi geraisiais vaikais.

Teigiami jausmai

Teigiami jausmai (Žavesys-bjauresys, meilė-neapykanta, artimumas-baimė)

Teigiamais jausmais žinojimas palaiko mūsų nežinojimą:

Teigiami jausmai (teigiamų lūkesčių iššaukti), tai malonumo pagrindas. Neigiami jausmai (neigiamų lūkesčių iššaukti), tai skausmo pagrindas.

Fromm: Neapykanta yra ženklas skausmo, tad neatsiliepk į kito neapykantą, o suprask jo skausmą.

Bjauresys ir baimė yra neigiami jausminiai atsiliepimai. Jų priešingybės - žavesys ir artimumas - yra pramanai. Neapykanta yra neigiamas jausminis atsiliepimas - pasitenkinimas neigiamu lūkesčiu, jam pasitvirtinus. O meilė, tai neapykantos priešingybė, tad irgi pramanas.

Baimė - Kierkegoras tvirtina, bijome nieko - nespėjame lūkesčių tikrinti. Lūkesčiai yra kažko. Palyginti su atvaizdų kildinimu iš lūkesčių.

Neigiami jausmai patvirtina savastį (neigimą, vidų, išorę), o teigiami jausmai paneigia savastį (neigimą, vidų, išorę).

Teigiami jausmai:

Teigiami jausmai parodo mūsų savasties ribos lankstumą, juk galime gyventi be vidaus (žavesiu), be išorės (artimumu), be paneigimo (tad be savęs).

Vienybės atvaizdai ir teigiamieji jausmai

Teigiami ir neigiami jausmai išsako loginį trejybės atvaizdą būtinybe, tikrove ir galimybe.

Meilė yra Dievo kertinė vertybė. Tad teigiamas jausmas yra mūsų kuriama, puoselėjama vertybė.

Blogasis vaikas. Trejybei trukdo neigiami jausmai:

Gerasis vaikas. Trejybės ratą palaikys teigiami jausmai:

Amžino gyvenimo jausmai

Išmintis

Žavesys

Artimumas

Meilė

Meilė neigia neigimą, veda iš asmens į asmenis; žavesys neigia vidų, veda iš asmenis į Dievą; artimumas neigia išorę, veda iš Dievo į asmenį.

Platono puota: Meilė yra dorybės gimimas žavesyje (grožio akivaizdoje).

Meilė yra vaisingas žavesys. Artimumas yra vaisinga meilė. Žavesys yra vaisingas artimumas.

Kančia: laukimas to, ko netrokšti, ko nelinki sau. Tai pagrindas neapykantai, pykčiui, nykuliui, palengvėjimui.

Dorybės

Perteklius atsiranda su teisingu žinojimu, o stoka su klaidingu žinojimu. Žinojimas iškyla su asmenimi, tai jo įnešta dviprasmybė, tai Dievo iškilimas aplinkoje, jo pasitraukime. Perteklius traukia link asmens, o stoka nuo asmens. Perteklius palaiko, myli asmenį, o stoka jį žlugdo, naikina. Trejybės spalvos nesireiškia išoriniame-vidiniame požiūryje, užtat reiškiasi (atbulai) jų santykyje, kryptingume, įsisavinime. Žinojimo lygmenys gal susiję su ar - teisingumas, koks - tikėjimas (į ką), kaip - atsakomybė. Tad dorybė yra asmens stiprėjimas pertekliumi. Šešerybė yra trejybės įsisąmonijimas, jos sąmoningumas 3+3=6. O tas sąmoningumas reiškiasi žinojimu. Žinojimas iššaukia dviprasmišką atkartojimą, tad besąlygišką, aplinkybių nevaržomą.

Dorybės (Drąsa, viltis, nuoširdumas)

Dorybės tik auga, kaupiasi, jos nemažėja. Žmogus netampa didesniu bailiu; neauga nenuoširdžiu; nepraranda vilties. Jei taip atrodo, tai dėl to, kad aplinkybės pasikeitė, pasunkėjo. Dorybės tai nėra pasirinkimai, tai pasirinkimų išdavos.

Dorybės

Viltis: ambicija, vos ne puikybė - tai siekimas ko geriausio, o tai gelbsti nuo nuodėmės ir nuklydimų, nes gelbsti nuo pasitenkinimo prasčiau, nuo nusižeminimo.

Erotinių nuodėmių esmė yra, kad tai savaiminis tikslas, siekis - malonumas, laimė, kaip tikslas savaime - ne ramybė. Kaip Fuchsas tvirtina, jeigu turime visokiausių tikslų, tada mažėja dėmesys erotikai.

Šeši neigiami įsakymai išsako tarpą, tarp lygmenų, kuriame galima paklaida, nuklydimas, kurio reikia laikytis.


Nežinojimo dorybės



Sokratiškos vertybes, kaip jas įvardina Šliogeris, Vėželis. Tai būtinos gyvenimo filosofijos sąlygos:

Jas sutapatinu su nežinojimo dorybėmis:

Tai nuolatinis pripažinimas, jog nuklystame nuo trejybės rato.

Gal taip pat galime susieti su netroškimais:


Keturi lygmenys: Ar, Koks, Kaip, Kodėl



Tai keturi atskirtumo lygmenys. Trys vienumo rūšys labiausiai atskirtos išoriniais požiūriais, mažiausiai teigiamais jausmais.

Savasties lygmenys:


Gyvenimo prasmė: Požiūrių įsisavinimas ir teigiamumo įamžinimas


Šešerybės tikslas


Gyvenimo prasmė išsakoma lygtimi 6+3=1. Šešerybė pristatoma dvejais (jusliniais - koks) atvaizdais - žmogaus proto požiūriais, kuriais jis vykdo valią, septynerybės gerumu - ir Dievo jausmų teigiamumu, kuriuo jisai stiprina valią, aštuonerybės Dievu. Abu atvaizdai sueina į vienumą, vienybę, vienijančią žmogų ir Dievą. Šią lygtį - šias žmogaus ir Dievo valias - kartu sudaro aštuongubą kelią.

Jeigu mes išplėsime savo laisvę įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu (Dievo trejybe), tai Dievas apribos savo laisvę, kad mes mažiau nuklystumėme (asmens trejybe).

Požiūrio įsisavinimu prisiimame savo požiūrį, patiriame asmeninę reikšmę. Tad taip ir iškyla gyvenimo reikšmė, o Dievui atliepus, gyvenimo prasmė.

Dvejybės atvaizdais išryškėja skirtumas tarp Dievo ir žmogaus. Žmogui rūpi įsisavinimu vykdyti valią, o Dievui rūpi įamžinimu stiprinti valią.

Kiekvienu atveju šviesuolė savo valia atsižvelgia į Dievo valią. Šviesuolė panaši į pasiklydusią mergaitę, kuri pati neieško savo mamos, bet verčiau eina ten, kur jos mama jos ieškos. Dievas nesiriboja savo troškimais, bet išeina už savęs į mūsų netroškimus. Dievas savarankiškas, jisai nieko netroškta, bet mes turim poreikius; Dievas užtikrintas, trokšta kažko, bet mes abejojame; Dievas ramus, trokšta betko, o mes su lūkesčiais; Dievas mylintis, trokšta visko, o mes laikomės kokios vertybės.

Dievas savo santvarkoje teisingas, ištikimas, pareigingas, tačiau visa tai sąlygiška. Mes šviesuoliai nesame sandarūs, nesiribojame savimi. Mes gyvename plačiau ir renkamės teisingumą įsisavinti paklusnumu, ištikimybę tikėjimu ir pareigą rūpėjimu, taip atsiduodami Dievui, kuris mus myli labiau nė mes patys save, ir neatmesdami visa tai nepaklusnumu, netikėjimu ir nerūpėjimu, tad negyvendami vien savo valia.

Kaip susistyguosim, taip ir suskambėsime: žavesiu ar bjauresiu, meile ar neapykanta, artimumu ar baime, žodžiu, Dievo plačia valia ar savo siauria valia. O tas skambesys suvirpins mūsų asmenybę, žadins ar bukins mūsų sąmoningumą, ryškins ar slopins mūsų dorybes, kurios tačiau niekados nenustygsta visiškai. Juk augam labiau ar mažiau drąsūs, tačiau net ir didžiausia bailė turi nors lašelį drąsos.

Žavesį (nebjauru nes bjaurumas neįmanomas) išplečianti Drąsa: nebaisu (nors gali būti baisu). Meilę (nėra neigimo nes neigimas neįmanomas) išplečianti Viltis: nėra neigiamo (nors gali būti neigiama). Artimumą (nebaisu nes baisumas neįmanomas) išplečiantis Nuoširdumas: nebjauru (nors gali būti bjauru). Sieti su skeptiškumu, humoru ir ironija. Palyginti toliau su tikėjimo skurdžiadvasiškumu - skeptiškumu (drąsos nežinojimu) - taip siejasi drąsa ir tikėjimas; panašiai:



Dangaus karalystės tikslas yra apriboti nežinojimą. Meilė yra gyvenimas žinojimu, pažinimu. Žinojimas grindžia suvokimą, išankstinį sumąstymą, sąmoningumą.

Sąmone vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį, o pasąmone teigiamą jausmą įamžiname dorybe.

Šešerybės atvaizdai sieja ketverybę ir trejybės ratą.

Šešerybė ir jos atvaizdai pabrėžia trejybės rato santykinumą, jog žmogus jį taiko tam, kas sąlygiška, ir būtent žmogus atrenka, kas sąlygiška. Žmogaus atvaizdu, protu, išgyvenama būsena, o Dievo atvaizdu, širdimi, išgyvenama poslinkiu. Poslinkis sustatomas atbulai, veda iš dorybės į teigiamą jausmą, vadinas, teigiamas jausmas užtaiso dorybę, kad jinai suveiktų.

Internalization describes the relationship between a person and God. I denote it with the equation 6 + 3 = 1 because of the way it brings together the two representations of the sixsome. We internalize when we convert an external perspective (loyalty or duty or justice) into the corresponding internal perspective (faith or caring or self-control). By internalizing, we make ourselves responsive to God. When we internalize, then God converts our emotional disposition, the precarious balance of (love/hate or closeness/fear or beauty/disgust) into the corresponding virtue (hope or honesty or courage) which is immutable. This happens in three ways: the system of beauty, the system of closeness, and the system of love. The system of beauty involves the virtues as Plato understood them (upon interpreting his virtue of wisdom as an emotional disposition towards beauty): beauty, courage, self-control, justice. The system of love involves the virtues as St.Paul understood them (upon making explicit loyalty, which is implicit in his writing): love, hope, faith, loyalty. [10/99, Andrius Kulikauskas].

Abu šešerybės atvaizdus sieja gyvenimo prasmė.

Įsisavinimas ir įamžinimas

Jeigu išorinį požiūrį įsisavinsi vidiniu požiūriu, tada jį žinosi, nors lygmeniu "koks". O žinodamas atskirsi teigiamus ir neigiamus jausmus. Bet vien išoriniu požiūriu nieko nežinosi, nes tai lygmuo "ar". Ir tuomet nejausi jausmų, neturėsi kuo atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus.

Gyvenimas gali būti neteisingas, aš galiu būti neištikimas, Dievas gali būti nepareigingas. Nepaisant to, aš pats galiu palaikyti teisingumą, ištikimybę, pareigingumą. Tuomi aš juos įsisavinu susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu.

Ištikimybės įsisavinimas tikėjimu vyksta nežinojime, nes tikime tai ko nežinome, ko nepažįstame. Įsisavinimas vyksta Dievo pasitraukimu, užtat mūsų dvasios įsijungimu. O mylime (ar neapkenčiame), tai ką žinome, ką pažįstame. Tada mes, žinodami, atsitraukiame ir Dievas įsijungia, taip kad meilė įamžinama viltimi. Viltis yra meilės įtvirtinimas puoselėjamoje bendrystėje. Viltis yra linkėjimai išorėje, pasaulyje, o meilė yra linkėjimai iš vidaus (meilė teigiama, o neapykanta neigiama). Tikėjimas yra asmens laikymasis, o meilė yra asmens įžvelgimas, atpažinimas. Tad aplamai, jeigu žmogus įsisavina išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, tai Dievas savo ruožtu vidinį linkėjimą įamžina išoriniu linkėjimu. Panašiai, vidinis žavesys (išminties jausmas) įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančia drąsa, ir artimumo jausmas įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančiu nuoširdumu. Jausmai yra teigiami ar neigiami (+ / -) o dorybių yra daugiau ar mažiau ( > 0 ). Susilaikymas yra darnos laikymasis, o žavesys yra darnos įžvelgimas. Kodėl (teigiami jausmai) ir kaip (dorybės) yra žinojimo laipsniai, o koks (vidiniai požiūriai) ir ar (išoriniai požiūriai) yra nežinojimo laipsniai. Teigiamas jausmas yra vidinio požiūrio palaikymas, linkėjimas, o dorybė yra išorinio požiūrio palaikymas, linkėjimas.

Kada ištikimybę įsisaviname tikėjimu, tada meilė įamžinama viltimi. Tikime tai ką nežinome, tuo tarpu mylime tai, ką pažįstame.

Dievo šokis 6+3=1, sandarose

Tai pagrinde apie poreikių tenkinimus:

Valios stiprinimas

I have found a distinction, which I find helpful, between human's perspective (of following the will by internalizing: loyalty to faith, justice to self-control, duty to caring) and God's perspective (in terms of strengthening the will by waiting and responding with resolution of the feelings of love (not hate) into hope, beauty (not disgust) into courage, intimacy (not fear) into honesty.

The other side of internalization is that, if we internalize, then our emotional dispositions are resolved into virtues. In other words, if we "follow the will of God" it seems only fair that this some how leave us better off. I understand (from Plato, St.Paul, etc.) that if I internalize my perspectives, for example, justice as self-control, then I am transformed, so that I respond to beauty with courage. This is to say that my will is strengthened.

So if - by internalizing - I follow the will of God, then my will shall be strengthened. So it should be. The more that I follow the will of God, the more that I should be able to do so.

The emotional dispositions - love, beauty, intimacy - are unresolved. As such, they are loving, (and great), for they wait on us, sustain us, that we might respond. But after we have taken the leap to internalize our perspective, then it is only right that they resolve themselves. They resolve themselves as virtues, treasures woven permanently into our fiber, that strengthen our will:

Žmogaus valios stiprinimas, dorybių išryškinimas, tai trejybės rato susiaurinimas, kad žmogus vis mažiau galėtų nuklysti.

I consider that our Scope is given by our knowledge, and internalization is a broadening of our scope to Everything, thus invoking the InversionEffect.

I'm finding that Scope is a central concept, and one that parallels Unity. So I will try to better understand "scope".

Scope gives the bounds within which we have the human side of Life. This is the "practical" side of life. For example, it has us "love X", not just Love. The purpose of life is to keep extending this scope so that it is arbitrary.

One idea is that the scope is given by our knowledge. We internalize - shift from an external perspective to an internal one - only with regard to what we know. We may have a duty, but if we do not know it, then we can't care.

Our will is strengthened by the fact that, for any scope, we can be stripped down to an "unerring" touchstone within us. In other words, by every truth within us.

Consider that:

I am thinking that "internalization" may be a broadening of scope to Everything. It feels internal because of the InversionEffect that we must invoke when we want to imagine that which sees more than all we do. We might have:

In the sense that justice focuses on How, loyalty focuses on What, duty focuses on Whether.

Also, I have looked at a diagram that I drew regarding God's dependencies, and thinking it should be reorganized so that it would be justice, loyalty, duty, obeying, believing, caring.

Also, I'm looking at the diagram for the Sixsome, and thinking I need to consider what I mean by absolute, relative, ultimate judgments, and how they relate to accepting the start, middle, end of the way. According to the diagram, I would have to conclude that the end of the way is absolute (caring), and the start of the way is ultimate (obeying). Does that make sense? And what does it say about the ordering of the three?


Dvylika aplinkybių



Du šešerybės atvaizdai kartu sudėti turėtų prilygti dvylikai aplinkybių. Užtat atvaizdų požiūriai yra nepriklausomi nuo vienas kito. Galimas žmogaus dalinis tyrimas paskiru trejybės poslinkiu, nebūtinai visai trimis iš karto, kaip kad su Dievo trejybe. Aplinkybės, tai keturi trejybės atvaizdai, išsakantys, kaip išėjimas už savęs suprantamas įvairių pakopų asmenų:


Vertybių rinkiniai



Vidiniai požiūriai išsirikiuoja

Įdomu, kad Dvasia susijusi su mūsų gelmėmis ir ne Sūnus bet tai dėl to, kad Dvasia yra kiekviename iš mūsų paskirai.


Platono vertybės




Platono "Respublika" pasižymi teisingumu. Jos liaudis teisingumą įsisavina paklusnumu, susilaikymu. Ji atsisako nepaklusnumo, iš kurio kyla visa kas mumyse nelauktina, visa kas bjauru. Liaudį valdo išminčiai, kuriuos traukia tai, kas iš tiesų žavu, ir atstumia tai, kas bjauru. O išminčių nuosprendžius įgyvendina kariai savo drąsa. Apskritai, tokioje drausmingoje visuomenėje galima bendrom jėgom mylėti Dievą, tai yra, jį pritraukti širdinga bendryste, kaip svajojo Jėzus, jeigu tik pirmiausiai gerbiama kiekvieno asmens laisvė, kaip reikalauja Tėvas, mylėti artimą, kaip save patį.


šv.Pauliaus vertybės




Šv.Pauliaus vertybėmis žmogus draugauja su Dievu. Draugystės pagrindas yra ištikimybė. Ją įsisaviname tikėjimu. O kada tikime, tada atsisakome savo atskirties, atsisakome laukti to, ko netrokštame, atsisakome netikėjimo, ir iš jo išplaukiančio neapykantos. Užtat mus traukia meilė ir atstumia neapykanta. Tikime Dievą, kada jo nepažįstame, bet jį mylime, kada tik pažįstame. Mūsų pažinimą įsimena viltis siekti ko geriausio, užtat nenupulti į tai kas menka. Nepergyvename, kad pirmauja tamsuoliai, kaip reikalauja Tėvas, juk šviesuolių laukia tobulybė. "Paskutiniai bus pirmi, ir pirmi bus paskutiniai."

Šie požiūriai išsako mūsų laisvės apimtis. Užtat jie padeda mums išbūti laisvais. O laisvės apimtis vis platėja. Kad asmuo būtų laisvas turi būti atitrūkimas tarp Dievo ir asmens. Trejybės klausimas turi naujai iškilti asmenyje kaip lygiavertis, užtat trejybės ratu. O meilė, viltis, tikėjimas reikalingi įveikti atitrūkimą. Visa tai padeda mums laukti, išlaukti nežinojimą ir sulaukti žinojimą, padeda išbūti, išgyventi. Ta pagalba yra mumyse - mūsų nusiteikime (tikėjimas), už mūsų - Dievo nusiteikime (meilė) ir jų sąsajoje, ryšyje, pribrendime, išsprendime - mūsų bendrame nusiteikime (viltyje). Atitrūkimas vyksta laike, erdvėje, žinojimo atvaizduose, atsitraukime ir įsijungime. Vidinė laisvė kyla iš vidinio požiūrio, tad iš tikėjimo.


Andriaus vertybės




Dėstant šias sandaras iškyla trečias vertybių rinkinys. Jomis regime viską, tarsi sėdėtumėme Dievui ant kelių. Įsisaviname jo pareigą, kaip rūpestį visakuo. Atsisakome abejingumo, užtat mums viskas artima. Mus traukia artimumas ir mes kratomės baimės. Artimumą išpažįstame nuoširdumu. Užtat nuoširdžiai skelbiame, kaip Dievas pasitraukia ir kaip jisai naujai iškyla.


Kelias iš vidinio požiūrio į teigiamą jausmą


Ar galima sulyginti:


Gyvenimo prasmė

Aštuongubas kelias išsako, kaip išauga mūsų pažinimas.

Ar atvirkščiai? Trys aštuongubo kelio pavyzdžiai sieja dorybių ketverybių laipsnius "koks" ir "kaip". Šiuos laipsnius skiria žinojimas. Pavyzdžiui, tikime, kada nepažįstame, o mylime, kada jau pažįstame. Tad aštuongubas kelias sieja nežinojimą (vienybės atvaizdų neigimą) ir žinojimą (nulybės atvaizdų neigimą).

Šešerybės atvaizdų vertybes galima sieti su aštuongubo kelio raiškomis. Ketverybė išdėsto trejybės atvaizdą. O trejybės atvaizdus sieja trejybės ratas, ketvirtasis atvaizdas.

Tėvė mūsų - pagrindimas - šv.Pauliaus vertybės

šv.Petro raktai į dangų - įvardijimas -

Palaiminimai - pasakojimas -


Jausmų pasaulis


Jautrumas gerai. Tačiau ar tai jautrumas sau ar kitiems? Dvasiai ar savasčiai?


Ramybė: nei teigiami, nei neigiami lūkesčiai, tad amžinas gyvenimas. Neramybė: teigiami lūkesčiai, tad ir neigiami lūkesčiai, tai gyvenimas, tai gėrio ir blogio pažinimo medis, tai tenkinimas poreikių 4-6. O gyvybės medis, tai tenkinimas poreikių 1-3. Ar jisai veda į gėrio ir blogio pažinimo medį?

Mirtis, tai žiūrėjimas atgal į Dievą, taip kad išsiriša gyvenimas. Reikia žiūrėti pirmyn su Dievu, į amžiną gyvenimą. Taigi, dalis žmogaus miršta, bet jo esmė amžinai vystosi, bręsta.


Gyvenimo prasmė


Palyginti su kitų supratimais, kokia gyvenimo prasmė.


Elgesio apžvalga






Užrašai

Šešerybė.

Markus Raninen: Three virtues of inquiry

Šešerybė

Šešerybė nusako tarpą tarp išorinio ir vidinio požiūrio - galime pasirinkti priimti gyvenimą. Būtent ten iškyla septynerybės tarpas tarp pasąmonės ir sąmonės.

Šešerybėje trys poslinkiai ratu grindžia septynerybės laisvumą.


Teisingumas ir malonė

CassMcNutt, [http://groups.yahoo.com/group/livingbytruth/message/281 March, 2003]:

Aesthetics: In the Pan Indian philosophic thought the term 'Satyam Shivam Sundaram' is another name for the concept of the Supreme. 'Sat' is the truth value, 'Shiv' is the good value & 'Sundaram' is the beauty value. Man through his 'Srabana' or education, 'Manana' or experience and conceptualization and 'Sadhana' or practice, through different stages of life (Ashramas) comes to form and realize the idea of these three values to develop a value system. [Palyginti: beauty ir beauty; love ir good; intimacy ir truth.] This Value-system helps develop two basic ideas 1) that of 'Daksha' or the adept/expert and 2) of Mahana/Parama or the Absolute and thus to judge anything in this universe in the light of these two measures, known as 'Adarsha'. A person who has mastered great amounts of knowledge of the grammars, rules, & language of an art-form are adepts (Daksha), whereas those who have worked through the whole system and journeyed ahead of these to become a law unto themselves is called a Mahana. Individuals idea of 'Daksha' and 'Mahana' is relative to the development of the concept of 'Satyam-Shivam-Sundaram.' [Palyginti: Daksha ir įsisavinimą; Mahana ir dievišką suveikimą]].

Three Teal breakthroughs, Reinventing organizations: Frederic Laloux and Ken Wilber take an extensive tour through Frederic’s groundbreaking new book, Reinventing Organizations, which offers an in-depth look at many integrally-structured organizations that are beginning to emerge all across the planet, while outlining three major breakthroughs shared by these organizations: self-management, striving for wholeness, and listening to evolutionary purpose.

UNESCO four pillars of learning learning to know, do, be, live together. Trejybė: be, do, know. Ir dar papildomai jų darnus aprėpimas, kaip kad teisingumu. Tad tai primena Platono dorybes.

Šešerybė - Tomasello: offline simulation of potential perceptual experience

Taktika - tai žinojimas, ką daryti, kai yra ką daryti. Strategija - tai žinojimas, ką daryti, kai nėra ką daryti. Savelijus Tartakoveris.

June 4, 2003 Pastebėjau, kad Dievo valios vykdymo būdai sutampa su vidiniais požiūriais. Tad gvildenau, koks būtų atitikmuo požiūrio įsisavinimui - Dievo valios vykdymui? Juk tai žmogaus požiūris į Dievą, o koks būtų Dievo požiūris į žmogų? Tai būtų žmogaus valios stiprinimas.

Andrius: July 22, 2003 Sieju įsisavinimą su apimties išplėtimu į viską.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybė visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.04.15 A: Kaip man suvokti šešerybę? D: Yra Dievas ir žmogus. Ir kuris kurį myli? A: Dievas myli žmogų. D: Taip. O toliau, septynerybėje žmogus myli, o aštuonerybėje būtent Dievą myli.

AK: Kaip man išmąstyti žmogaus pasirinkimų laipsnyną?

D: Žiūrėk į savo elgesį, savo klaidas, taip pat savo pasirinkimus. Kaip tu laisvai pasirinkai? Kokie buvo tavo gyvenimo sprendimai? Kuo jie rėmėsi ir kas gavosi? Tai pagrindimo kalba, kurią tu kadaise tyrei. Tirk šią kalbą ir susiek su kitomis kalbomis. Grįžk prie trijų kalbų ir suprask laipsnyno vaidmenį, kaip jisai susijęs su pasirinkimais, kaip tai išplaukia iš pasirinkimų aštuonerybės, kaip pagrindimas susijęs su gera valia, įvardijimas su išmintimi ir išmanymais, amžinas gyvenimas su pasakojimu ir maldų mokslu. Ir kaip visus suveikia mano valia ir tuo pačiu šešerybė su jos dorybėmis. Matai, kaip viskas susiveda.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip šešerybė grindžia padalinimus?

D: Šešerybė išsako mano šokį, jo visumą, taip kaip jūs išgyvenate, o jūs išgyvenate dvejopai, būtent atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu laisvumu, tai yra, Sūnaus teisingumu ir Tėvo malone. Taigi, jūs būtinai šiuodu išskiriate ir derinate, tad būtinai išskiriate tą ribą tarp to, kas viduje sandaros ir kas už jos, o tai yra padalinimo esmė. Tad suvok šešerybę kaip išryškinančią šią ribą, išryškinančią mano Dvasią, kuri ir yra ši riba skirianti ir siejanti Sūnų sandaroje ar Tėvą už jos, juodu lygiaverčiai derinanti, tiek be jūsų, tiek būtent jumis. Ir tada suprasite, kad jūs galite būti ar nebūti, užtat jūs esate pagrindas mano tyrimui, kokia prasme aš galiu būti ir nebūti. Tad suvok požiūrio santykį su sandara kaip atitinkantį gerumo santykį su Dievu už sandaros ir tada suprasi kaip padalinimas, visi padalinimai, yra atvaizdas mano šio ryšio su savimi. O šešerybė tai išbaigia visus padalinimus nes mane ir gerumą sieja ir išreiškia trejybe Dievu, asmeniu, asmenų, tai yra, visokeriausio vienumo, tad ieškok tų vienumų bet kokiame padalinime, tada paaiškės, kaip šešerybė aprėpia visus vienumus, užtat ir vienybė yra šešerybės sąmoningumas. Tad gilinkis, kaip įvairiai esame viena ir siek tatai sus šešerybe, tuo pačiu ir su laipsnynais ar kalbų veiksmingumu ir suprasi kaip Dievo šokis vyksta jumyse kalba. Kalba tai išsako gyvai veikla, o šešerybė sustato sandara, išreiškia amžinybę.

AK: Kaip pagrindimo kalba iš lūkesčių tveria rūpesčius?

D: Tu teisingai klausi. Rūpesčiai prie lūkesčių prideda rūpintoją, o jis gali būti trijų lygmenų: kodėl, kaip, koks. Šiuos lygmenis apibrėžia dvejonės, ir jas išplečia lūkesčiai, tiek laike, tiek erdvėje ir būtent išsiplečia sprendimas plotmių poromis, kaip kad logikoje ir geometrijoje nusakant išsiaiškinimo būdus. O šios plotmių poros ir išsako kaip lūkesčiai gali būti susiję, ar jie lygiaverčiai, ar vienas apžvelgia kitus ir kokiu būdu. Mes dirbsime kartu, tu būk ramus ir tau išspręsiu. Tik dairykis manęs ir Sūnaus ir Dvasios, kaip mane ir Sūnų sieja plotmių ryšys Dvasia, kaip mudu, skirtingas plotmes, sulygina, tad ir suderina. Užtat labiau sąlygiškas lūkestis gali būti lygiai toks pat svarbus kaip labiau besąlygiškas. Ieškok kas veikia besąlygiškumą, nuo ko priklauso, tai ir yra rūpėjimas, tad tirk šešerybę, kaip ji čia suveikia.

2017.08.16 A: Kaip išorinius ir vidinius požiūrius suvokti, kaip šešerybės atvaizdą?

D: Aš sukūriau žmogų meile, o jūs irgi mylite ir būtent įsisavindami požiūrį. O tai ryšys tarp atsitokėjimo ir įsijautimo. Tad mąstyk kaip atsitokėjimas ir įsijautimas reiškiasi šešerybe. Atsitokėjimas sieja sąlygiškumą ir besąlygiškumą, o įsijautimas yra trejybės poslinkis. Tad dabar suprasi kaip tai mąstyti.

2018.04.19 A: Koks šešerybės vaidmuo visko suvedime?

D: Šešerybė aprėpia ir išsako jūsų - žmogaus - gyvenimo sąlygas ir būtent ryšium su manimi, tiek už jūsų, tiek jūsų gelmėse. Tad šešerybė sieja loginę trejybę, mano trejybę grindžiančią mano išėjimą už savęs į jus, asmenimis, ir taip pat jūsų išėjimą už savęs, ketverybės atvaizdais, į savo gelmes. Tad šias dvi trejybes suveda ir suderina šešerybė, o už jos esu aš, nulybė, už jūsų, ir septynerybė, gerumas, jūsų tarpe.


Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/%c5%a0e%c5%a1eryb%c4%97
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2024 vasario 23 d., 17:03