Knyga

Dievo šokis

Dorovės tyrimas

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

20160116GyvenimoBūdas

Gyvenimo būdas ir stilius: Filosofinis ir sociologinis aspektai

Surašyti straipsnio metmenis: svarbiausias mintis, kaip gyventi

  • Suvokti apytaką "kaip gyventi" kaip tuksiančią širdį.
  • Susieti apytaką "kaip gyventi" ir Dievo raiškas.
  • Kaip žmogaus laisvė ir Dievo meilė (bei mūsų tikėjimas, viltis ir t.t.) susiję?

Palyginti su lapeliais kuriais ankščiau aprašiau šviesuolių bendrystės tvarkymą.

Plačiau žiūrint, norėčiau suprasti, susieti ir pristatyti:

  • Kaip gyventi
  • Dievo raiškas
  • Šešerybę
  • Suvokimo sandaras
  • Išsiaiškinimo būdai, kaip klausimas iššaukia susijusį atsakymą.

Klausimai

  • Kaip suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) susijusios su suvokimo lygmenimis (savęs suvokimas, bendras suvokimas, susikalbėjimas) ir tad su gyvenimo lygtimi?
  • Išrašyti, ką svarbiausio tokio norėčiau pamokyti, kaip gyventi.
  • Pabrėžti, ko nežinau.
  • Sulyginti žmogaus apytaką ("kaip gyventi") ir Dievo raiškas, kaip jisai būtinas.
  • Viską išdėstyti paprasčiausia tvarka.

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės.

Aptarsiu esminį pasirinkimą, kurį įžvelgiu mūsų gyvenimuose. Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį. Išskirsiu dvi skirtingas kultūras, gyvensenas, bendrystes: šiaip gyvenančių tamsuolių ir amžinai bręstančių šviesuolių.

Lietuvių kalboje pirmenybė teikiama vyriškąjai galūnei, tad įprasta kalbėti apie šviesuolį ir tamsuolį, šviesuolius ir tamsuolius. Mano mamytė Rūta Kulikauskienė yra feministė, tai kartais susirūpinu, kur galėčiau palaikyti moteris. Supratau, kad šioj vietoj galiu gyventi ne šiaip, ir atsisakyti tam tikrų vyriškų galūnių. Dėl to ir kalbėsiu apie šviesuolę ir tamsuolę, šviesuoles ir tamsuoles. Gal tai padės į viską pasižiūrėti truputį kitaip, ar bent sąmoningai ir nesąmoningai išklausyti moteris ir aplamai kitus.

Tas pats žmogus gali vienu atveju pasireikšti šviesuole ir kitu tamsuole. Jums pateiksiu pora pavyzdžių, kaip aš pats esu pasielgęs, kad žinotumėte kur mano mintys yra mane nuvedę. Sekmadienį mane draugas nusivedė į nemokamą koncertą. Trys šimtai žmonių salėje laukė koncerto, liko tik stovimos vietos. Man krito į akį, kad gal dešimt žmonių sėdi papildomose kėdėse, pagrindiniame praėjime, ką draudžia priešgaisrinės apsaugos tarnyba. Mane tuomet įkvėpė šviesuolei būdingas klausimas, Nejaugi aš liksiu abejingas? Pakalbinau pora sėdinčiųjų, galiausiai, beieškodamas vadovo, paaiškinau publikai, kad draudžiama taip statyti kėdes, juk gaisro atveju žmonės turi tvarkingai apleisti salę, vienas kito mirtinai nesuspausti, nesumindžioti. Būkim piliečiai, susirūpinkim! Don Kichotui kadaise vėjo malūnai pasirodė, kaip milžinai, o man publika pasirodė, kaip avinai, be ganytojo. Sakau, kolei jūs patrauksite savo kėdes, aš jums padeklamuosiu eilėraštį. Baigėsi, kad mano draugas ir dar trys vyrai mane išnešė už rankų ir kojų. Vienas daužė mane keliu, bet kitas draudė, aiškindamas, jog psichiniai ligoniai neatsako už save. Tai čia vienas pavyzdys, kaip aš, šviesuolis, skiriuosi nuo tamsuolių.

Vaikystėje, šešerių metų amžiaus, mąsčiau, kaip šviesuolėms būdinga, koks mano gyvenimo tikslas, kuriam atsiduočiau? Užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Betgi tokiame žygyje reikia laisvai mąstyti pavojingiausias mintis: gal Dievo nėra, gal jisai nėra geras. Užtat Dievui siūliau, prašau, duok man laisvę mąstyti, ką bereikėtų, o aš savo ruožtu, visada tave tikėsiu, nepaisant ką besužinočiau ar ką bemanyčiau. Įsivaizdavau Dievo palankumą. Galvojau, gal reikia kokio nors ženklo, bet susigriebiau, joks ženklas neišsklaidys abejonių. Tad jo prašiau, tegul ženklas būna, jog man nedavei jokio ženklo. Kai norėsi, duosi. Kitą dieną savo Mamai pasakojau, kaip bendravau su Dievu, ir iš jos veido supratau, jog tokių dalykų geriau niekam nepasakoti. Iš tiesų, prieš savaitę man naujai taip ir sakė.

Mano tikslas yra viską žinoti, gražiai taikyti - šviesuolių bendryste, gvildentojų mokslu - ir tuo tarpu, parašyti vadovėlį tokiam mokslui. Remiuosi savo gyvenimo patirtimi (duomenims), taip pat vaizduotės ribomis (įžvalgoms). Taip pat į širdį priimdamas Jėzaus požiūrį, jo pamokymus. Papasakosiu, su kokiais klausimais susiduriu.

Iš gyvenimo patirties dar paminėsiu, kaip dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančius, angliškai - "independent thinkers".

  • Šviesuolės raida.
    • Tamsuolė, tuo tarpu: negrįžta prie minčių, jų netvarko, nesirenka tarp vertybių, negyvenima klausimais, nesiklauso Dievo.
    • Šviesumas ne tame, ką kalbi Dievui, o ką jis tau kalba, ką priimi į širdį, kas gali būti ir tyla, o ką įsiklausome toje tyloje?
  • Šviesuolės bendravimas -
    • Pirmenybė vietinei reikšmei - dėl to sutinka Tėvas ir Sūnus, tik kitaip supranta - Sūnus nusileidžia Tėvui.
    • Ko mažiau tikėjimo - skurdžiadvasiams.
    • Gerieji gauna į nagus - tai leidžia vieniems kitą atpažinti - ir tai susiveda į mintį, jog "Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas"
    • Tamsuolės taikstosi, atsiranda centre, o šviesuolės nori susikalbėti iš esmės, tad nesuspėja, atsiranda visur kitur, tik ne centre.
    • Šviesuolės nori susikalbėti iš esmės, nori sąvokų kalbos.
    • Šviesuolės veikia atvirai, kad visi matytų, galėtų mokytis, galėtų įsijungti, galėtų išsilaikyti.
    • Šviesuolės supranta, jog pinigai gali suvesti, bet pinigais - išorinėmis paskatomis - nepaskatinsi žmogaus, kad jam asmeniškai rūpėtų.
    • Šviesuolės nori, kad visiems sektųsi.
    • Kaip tiki, taip yra
    • "Pamokslas nuo kalno"
    • Šviesuolių bendrystės esmė: padaryti tiesą prieinamą: palaikyti artimumą. O artimumo sąlygas išsako išoriniai požiūriai.

Įžvalgos:

  • Vaizduotės ribos: dėmesio nagrinėjimas
  • Žmogiškas mąstymas (laisvė) ir dieviškas mąstymas (meilė) - Dievas, kaip išvirkštinis žmogaus supratimas
  • Žinojimas - klausimas ir atsakymas
  • Trejybės ratas leidžia atsiplėšti nuo pasirinktų galimybių, pažvelgti plačiau.
  • Dievo trejybė - jo tyrimas - iš trijų kampų - tad aštuongubas kelias, 10 Dievo įsakymų - įvairūs vienumo ir nevienumo pagrindai - kaip tris kampus suveda žmogaus trejybė - tad 24 Dievo raiškos
  • Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
  • gyvenimo lygtis: asmenys, gyvenimas, amžinas gyvenimas

Gyvenimo prasmė: tai savasties lygmenys:

  • išoriniai požiūriai: Dievas pasitraukia, palikdamas uždarą santvarką; mažėjantis laisvumas (teisingumas ir t.t.), jais Dievas sąlygiškai išeina už savęs; tai artimumo sąlygos, savarankiškos santvarkos reikalavimai; jie tačiau atkerta nuo Dievo; tad į juos šviesuolis nori įtraukti Dievą, išpildyti Dievu, būti Dievo artimu; jais pasitraukiama: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau). Jais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Tai sandaros sustatančios pasaulį, ryšį tarp Sūnaus ir Tėvo požiūrių (Dievo trejybė, aštuongubas kelias, dešimt Dievo įsakymų); kuriomis nesitenkiname, rinkdamiesi amžiną gyvenimą (gyvenimas nebūtinai teisingas, aš nebūtinai ištikimas, Dievas nebūtinai pareigingas). Jais nieko nežinai, tik "ar". Tai išorinės paskatos, šviesuolį neveikiančios. Nesąmoningas nežinojimas. Dievas nebūtinai geras: pareigos, ištikimybė, teisingumas yra vietinės reikšmės dalykai. Išoriniai požiūriai yra užtikrinimai, kad nenuklydome: pareiga - veiksmu užtikriname nusistatymą; ištikimybe - permąstymu užtikriname veiklą; teisingumu - nusistatymu užtikriname permąstymą. Sąlygiški išoriniai požiūriai grindžia troškimus: teisingumas:savarankiškumą; ištikimybė:užtikrintumą; pareiga:ramumą. Besąlygiški išoriniai požiūriai grindžia netroškimus ir pasirinkimą tarp vidinių požiūrių ir neigiamų požiūrių. Išoriniai požiūriai sąlygiški, tad ribotos apimties (niekas, kažkas, betkas), tad neapima visko.
  • vidiniai požiūriai: jais gyvename bendru žmogumi, išplečiame santvarką, tuo pačiu atveriame santvarką; didėjantis laisvumas (malonė), Žmogus jais besąlygiškai vykdo Dievo valią. Renkasi Dievą vietoj savęs. Būdamas laisvas renkasi, kaip arti Dievo, kaip plačiai imtis. Sūnus teikia pirmenybę Tėvui; Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Jais kažką žinai ("koks"), tad gali atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus. Sąmoningas nežinojimas. (Sąmoningėjimas) Dorovės rūšys: dešimt Dievo įsakymų - nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl (paklusti); Jėzaus dvejonės, pamokslas nuo kalno - paskiram žmogui (tikėti); dorovės liūne - gyventi tarsi esame viena (rūpėti). Jeigu neigsi vidinius požiūrius, išgyvensi neigiamus jausmus: nerūpėsi (abejingas) - tai bijosi; netikėsi (stabmeldystė) - neapkęsi; nepaklusi - bjaurėsis. Paklūstu/nepaklūstu - poreikiai; Tikiu/netikiu - abejonės; Rūpi/nerūpi - lūkesčiai. Tai pasirinkimas tarp Betko (besąlygiški neigiami požiūriai) ir Visko (besąlygiški vidiniai požiūriai) - kurį paimame kaip visumą? Tuo pačiu tai pasirinkimas tarp Gyvenimo ir Dievo.
  • dorybės: jomis ryškiname sąmoningumą; įamžiname mūsų teigiamą pasirinkimą; mažėjantis laisvumas - ko labiau tu doras, to mažiau nukrypsi - tai nukrypimo stabdžiai (drąsa, viltis, nuoširdumas); gera sėkla, kuria suku trejybės ratą - jos gali būti daugiau ar mažiau - bet ji tiktai teigiama, nėra neigiamybės - jinai amžina ir, matyt, neišraunama - jinai nesąmoninga. Drąsa: nusistatau, tad vykdau; viltis: permąstau, tad nusistatau; nuoširdumas: vykdau, tad permąstau. Yra prigimtinė, įgimta dorybė. Ko ryškesnė dorybė, to plačiau ji siekia. Mūsų sąžinė. Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Nesąmoningas žinojimas. (Nesąmoningėjimas - įgūdžių kūrimas, miklojo proto perkūrimas).
  • teigiami jausmai: didėjantis laisvumas - galimybių išskyrimas. Rinktis teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Rinktis ne save, atsisakyti savęs (savo neigimo, savo vidaus, savo išorės), tad rinktis Dievą. Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai. Sąmoningas žinojimas.

Šviesuolei būdinga:

  • Amžinas gyvenimas: "Dievas nebūtinai geras" - patirtis Englewood - amžinas gyvenimas vyksta ne po mirties, o vyksta jau čia ir dabar, kaip mes renkamės - amžino gyvenimo esmė yra, kad manyje yra gera sėkla
  • Gyvenimo prasmė - šešerybė - išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu ir teigiamo jausmo įamžinimas dorybe
  • Trejybės ratu - juo mokytis ko greičiau, smulkiau, našiau, dažniau.
  • Sąmoningumas - ketverybė - Dievo troškimus išplėčiantys netroškimai - atitinkantys sąmoningumo lygmenis
  • širdies tiesa vietoj kad pasaulio tiesa
  • nuliniu (Dievu) ir septintuoju požiūriu (bendru žmogumi)
  • bendrauti su Dievu aštuongubu keliu - su Dievu turim ryšį ar neturim ryšio
  • išsiaiškinimai, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga
  • mąstyti sąvokomis, savo vidine kalba, ne žodžiais
  • geros valios pratimai - ramybė

Esminiai įvykiai (būtinai pažymėti: išorinius, vidinius požiūrius, dorybes, teigiamus jausmus)

  • Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.
  • Šviesuolė renkasi didesnį sąmoningumą (vertybių, lūkesčių, abejonių...), o tamsuolė renkasi mažesnį sąmoningumą (poreikių, abejonių, lūkesčių...)
  • Daugiau ar mažiau sąmoningai (yra 4 lygmenys) renkamės amžinai bręsti (Dievu, sąmone) ar šiaip gyventi (savimi, pasąmone)? (pirminės sandaros: Dievu ir savimi). Taip renkamės nusistatydami, vykdydami ar permąstydami.
  • Šviesuolė susivokia, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikima; Dievas nėra pareigingas (geras).
  • Šviesuolė suvokia jog Dievas nebūtinai geras, jinai nebūtinai tobula, gyvenimas nebūtinai teisingas. Ją papildo vienas, du ar trys požiūriai (+1 nusistatyti, +2 vykdyti, +3 permąstyti) žiūrint, kaip jinai suvokia ją mylintį Dievą (viengubą Tėvą, dvigubą Sūnų ar trigubą Dvasią). Jais šviesuolė gyvena bendrai.
  • Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?
  • Tamsuolė, apsiribodama savo siauru akiračiu, visgi susiduria su trejybės rato klausimais. Jie ugdo ją, būtent jos savastį, tiesiogiai, asmeniškai. Tamsuolė mokosi. Bet jos mokslas siauras. Jisai pagrįstas laikysena, jog viskas gerai, Dievas būtinai geras, jinai būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas. Užtat trejybės ratas stringa. Gręsia pragaras.
  • Šviesuolė svarsto ar turi ryšį su Dievu (išgyvena nulinį požiūrį) ar jo neturi (išgyvena septintą požiūrį).
  • Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpėdama. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.
  • Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.
  • Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Metmenys

Išdėstysiu savo supratimą, kaip gyventi. Pasikliausiu dviem skirtingais požiūriais: atsakymu ir klausimu. Kiekvieno žmogaus gyvenimą laikau atsakymu. O koks būtų atitinkamas klausimas? Įsivaizduoju, tai Dievo klausimas, ar Dievas būtinas? Tad pirmiausiai noriu tampriau susieti žmogaus atsakymą, kaip gyventi, ir Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Toliau lygiagrečiai plėtosiu atsakymą, kaip gyventi, ir klausimą, kaip Dievas reiškiasi.

Suprasti Dievo veiklą, jo tyrimą, amžinai atsiskleidžiantį. Ir tuo pačiu žmogaus pasitikrinimą bet kurią akimirką. Tad nurodau atitikimus tarp žmogaus atsakymo ir Dievo klausimo, ir parodau, kurios sąvokos kyla iš kurio požiūrio.

  • Vienumą ir nevienumą kildinu iš Dievo išėjimo už savęs, jo amžinai beatsiskleidžiančio svarstymo, ar jisai būtinas? ar jo būtų jeigu jo nebūtų?

Apytaka, kaip gyventi:

  • Pastoviai iškyla du keliai: ar šiaip gyventi (tamsuole) ar amžinai bręsti (šviesuole).
    • Tamsuolė save ramina, jog "Dievas būtinai geras, aš būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas", tačiau ji būna gyvenimo užklupta ir priversta auklėtis. Tuo tarpu šviesuolė pati save auklėja, auga sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobula, gyvenimas nebūtinai teisingas", užtat jinai amžinai bręsta.
    • Šviesuolės save auklėja dėsningai, o tamsuolės tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai.
  • Ta kryžkelė gali būti sąmoninga ar nesąmoninga. Dideles atkarpas gyvename pagal scenarijų, tiktai tarpais būname laisvi.
  • Tamsuolė slopina tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukina sąžinę. Šviesuolė visa tai išryškina, tuo pačiu ryškina sąžinę.
  • Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.
  • Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.
  • Tamsuolė sąmoningai renkasi šiaip gyventi, o šviesuolė sąmoningai renkasi amžinai bręsti.
  • Šviesuolė pasitikrina ar turi ryšį su Dievu ar jo neturi.
  • Kada šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tada ji pati turi gyventi trejybės ratu.
  • Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.
  • Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).
  • Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

Atitikimai

  • Dievo klausimas (Ar Dievas būtinas?) ir žmogaus pasirinkimas (amžinai bręsti ar šiaip gyventi).
  • Dievo nežinojimas ir žmogaus žinojimas.
  • Dievas trokšta, kartu su juo šviesuolis trokšta, o šiaip žmogus netrokšta.
  • Žmogumi esame tai, ką renkamės, tai ką "turime", o Dievu esame tai, ko nesirenkame, ko atsisakome. Lietuvių kalba tai skirtumas tarp linksnių, galininko ir kilmininko, tarp ką? ir ko? esamo ir nesamo.
  • Dievas mumis vis naujai atsiskleidžia ir gyvena toliau amžinu tyrimu tai kas besąlygiškai tariama. O žmogus gyvena daliniais, sąlygiškai tariamais, tad gyvenimiškais, atsakymais. Tad mus išjudina klausimas, ar besąlygiškai nusistatome, vykdome ar permąstome?
  • Šešerybė ir ...
    • Dievo trejybė (Dievo visuminis tyrimas) nusako narius ir žmogaus trejybė (žmogaus dalinis tyrimas) nusako poslinkius.
    • Dievas išeina už savęs į žmogų, trejopai - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios sandaromis. Išoriniais požiūriais Dievas pasitraukia. O žmogus ieško Dievo ir į jį remiasi, tad vykdo jo valią vidiniais požiūriais.
  • Žmogaus ryšys su Dievu - Dievo Sūnaus požiūris; Žmogus be ryšio su Dievu - Dievo Tėvo požiūris.
  • Iškyla žmogus, kaip kukliausias indas Dievo pilnutiniam atsiskleidimui. Žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo.
  • Dievas išeina už savęs į asmenis (Aš, Tu, Kitas). Jisai pasitraukia strimgalviais, išoriniais požiūriais, tai yra trys būdai, kaip aplamai pasitraukiama: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau), taip kad šiais būdais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Žmogus savo ruožtu vykdo Dievo valią vidiniais požiūriai, jais išgyvena besąlygiškus atsakymus atvirkštine tvarka. Pirmiausiai, kaip žmogus paklusdamas Dvasios (asmenų) sandarai (dešimt Dievo įsakymų), Dievo įsakymui (teisingumui), jį vykdo besąlygiškai, kaip žmogus, kuriam Dievas davė įsakymą. Betgi žmogus laisvas, tad jeigu nenori vykdyti besąlygiškai, kaip paskiras žmogus, tai gali laikyti asmens sandaros (aštuongubo kelio), bendro žmogaus pavyzdžio, jį tikėti, tad besąlygiškai nusistatyti. Vėlgi, būdamas laisvas, jeigu nenori nusistatyti besąlygiškai, gali laikytis Dievo trejybės, vietoje Dievo rūpintis, tad permąstyti besąlygiškai. O jeigu nepermąstys besąlygiškai, jeigu yra abejingas, tai tada pats save pasmerkia. Žmogus gali pasirinkti kur "kelyje" palaikyti Dievą besąlygiškai - kelio gale, bendrystėje, besąlygiškai paklusti paskiram įsakymui; arba kelio viduryje, besąlygiškai tikėti bendru, tobulu žmogumi; arba kelio pradžioje, besąlygiškai rūpintis tuo, kuo Dievas rūpinasi.
  • Suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) įrėmina žmogaus pasirinkimą Dievo vietoj savęs, tad gyvenimo lygtį, taip pat išreiškia Dievo tyrimą, jo pasitraukimą ir iškilimą.
    • 4-1 išsako mums aplamai, kaip klausimas iššaukia atsakymą ir juos sieja išsiaiškinimas.
    • 4+4 išsako mums kaip savo daliniu tyrimu atsiremti į Dievo visuminį tyrimą, kaip išplėsti laipsnyną gerumu ir Dievu. O Dievo Sūnui išsako, jog jisai atliepia Dievo Tėvo išėjimą už savęs, bet ne atvirkščiai.
    • 4+6 išsako mums kaip leisti Dievui pasitraukti ir kaip palaikyti kitų laisvę prisirišti, nepasitraukti, iškilti, atsiskleisti, taip kad pripažįstame tarpą ir Kitą. Tai yra bendra visiems, tad susikalbėjimo pagrindas, bendrystės pagrindas.
  • Dievo raiškos, kaip Dievas iškyla mūsų vaizduotės ribose, ir išsiaiškinimo būdai, kaip ryškiname vaizduotės ribas.

Užrašai

Susivokimas, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras).

Dievo trejybė sutampa su trejybės rato poslinkiu. Tad trejybės rata derina tris Dievo trejybes iš skirtingų kampų: Tėvo, Sūnaus, Dvasios.

Antrinės sandaros išreiškia sąmoningumą, tad kyla iš trijų pirminių sandarų išsakančių troškimą-netroškimą kažko, betko ir visko. Tai yra lygtys 4+3=-1, 5+3=0, 6+3=1, grindžiantys -1, 0, 1 tad ir 2, 3, 4.

Jeigu išorinį požiūrį įsisavinsi vidiniu požiūriu, tada jį žinosi, nors lygmeniu "koks". O žinodamas atskirsi teigiamus ir neigiamus jausmus. Bet vien išoriniu požiūriu nieko nežinosi, nes tai lygmuo "ar". Ir tuomet nejausi jausmų, neturėsi kuo atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus.

Išorinis požiūris įvairiai išsako teisingumą - mažėjantį laisvumą, o vidinis požiūris įvairiai išsako malonę - didėjantį laisvumą.

Apimtys išsako kiek Dievas troškimais išeina už savęs į netroškimus:

  • savarankiškas - nuliniu požiūriu - į poreikius
  • užtikrintas - viengubu požiūriu (širdies tiesa ir pasaulio tiesa) - į abejones
  • ramus - dvigubu požiūriu - į lūkesčius
  • mylintis - trigubu požiūriu (Dievo trejybė ir žmogaus trejybės ratas) - į vertybes

Gyvenimo lygties pasirinkimas: mylėti save tobulą (valia) ar netobulą (Dievo valia).

Vaizduotė mums leidžia mąstyti savo dėmesį ir leidžia jį mąstyti išvirkščiai.

Trejybės poslinkiai, tai žmogaus ratas, kuriame visų vieningumas žmoguje. O trejybės nariai (Nusistatyti, vykdyti, permąstyti), tai vieningumas Dieve, ne mumyse. Mes tuo atveju išryškiname nevienumą. Šešerybė sieja vieningumus - Dievo nariais ir žmogaus poslinkiais.

Dievo tyrimas yra vienas, amžinas, Dievo trejybe. O mūsų tyrimas yra atkarpėlėmis, trejybės ratais, sąlygiškai, taip kad mokomės vis po truputį, puoselėjame bendrystę.

Laisvė išvirkščiai yra meilė, tai yra, meilė palaiko laisvę.

Dievas žmogaus trejybe mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.

Dievas myli, kaip ir žmogus. Bet ar Dievas viliasi, tiki, ištikimas? Taip, jeigu suvokti Dievą, kaip amžinai atsiskleidžiantį. Juk tame glūdi jo trejybė, jo išėjimas už savęs. Tačiau jo meilė yra pirm jo išėjimo už savęs, tai yra jo suteikimas sau laisvės. Meilė yra būtent jo esmė, jo vieningumas, grindžiantis jo išėjimą už savęs, jo paties laisvę. O žmogus yra jo laisvės išraiška, jo laisvės priemonė.

Trejybės ratas išskiria tai kas pastovu ir tai kas kinta, tad išskiria dvigubą požiūrį. Tai ir grindžia šešerybę.

Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas.

Ankstyvesnės mintys

Jums pristatysiu, ką esu išmąstęs, kaip gyventi. Pristatysiu iš dviejų skirtingų kampų, žmonių atsakymo (kaip gyventi) ir Dievo klausimo (koks jisai yra - kaip jis atrodo iš šalies - ar jisai būtinas).

Kiekvienas iš mūsų gyvenimas yra atsakymas, kaip gyventi. Drįstu manyti, jog tai yra atsakymas į visaką. Atsakymas, kaip gyventi, yra sunkiai suvokiamas, juk viską aprėpia. Užtat atsakymui pristatysiu atitinkamą klausimą, būtent Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas yra glaudžiai susiję kaip išverčiamos pirštinės vidus ir išorė. Plėtosiu tai atsakymą, tai klausimą, lygiagrečiai, pakaitomis.

Kiekvienas iš mūsų kažkiek renkamės, kaip gyventi. Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. Taip žmogus išreiškia savo laisvę, savo valią. Galime galimybes pavaizduoti strėlėmis. Jos išsiskiria ir iš jų vis pasirenkame vieną.

Dabar išverskime šį žmogišką pasirinkimą tarsi pirštinę. Mintyse apsukime visas strėles. Įsivaizduokime požiūrį, nepasiduodančio paskirai galimybei, o aprėpiantį, vienijantį ir lygiagrečiai plėtojantį, palaikantį, mylintį jas visas. Kieno tai požiūris? Įsivaizduoju, jog tai Dievo požiūris. Juk tai požiūris viską aprėpiantis, plėtojantis, tiriantis, mąstantis, atskleidžiantis, valdantis, žinantis.

Tokiu būdu apibrėžiu Dievą kaip asmenį turintį mums išvirkštinį požiūrį. Jums išdėstysiu savo mintis lygiagrečiai įsivaizduodamas ir vystydamas tiek Dievo požiūrį, tiek žmogaus požiūrį. Tai du tampriai susiję mokslai, Dievo klausimo ir žmogaus atsakymo. Abu mokslus puoselėju nagrinėdamas savo vaizduotės ribas, kokius įvairius požiūrius beįstengiu įsivaizduoti, taip pat apžvelgdamas savo paties gyvenimą, savo asmeniškus lūkesčius ir patirtas jų išdavas.


Palyginti kaip gyventi ir Dievo tyrimą

Kaip gyventi

  • Renkamės ar amžinai bręsti, ar šiaip gyventi? (Ar mąstyti Dievo požiūriu ar žmogaus požiūriu?)
    • Jeigu šiaip gyventi, tai tada gyvenimas mus paauklėja. Iškyla trejybės klausimai.
  • Sprendžiame ar turime ar neturime ryšio su Dievu?
    • Jeigu neturime ryšio su Dievu, tai patys save tikriname trejybe.
  • Jeigu yra ryšys su Dievu, tada mes su juo neviena. Teikiame pirmenybę Tėvui vietoj kad Sūnui. Taip ryškiname sandaras, renkamės vienumą nevienume. Puoselėjame bendrystę grindžiantį mokslą, sąvokų kalbą.

Dievo tyrimas

  • Dievą išjudina klausimas, ar jisai būtinas?
  • Dievas tuomi išeina už savęs į save.
  • Dievas savastimi, asmeniu, požiūriu nusako nevienumą, praplečia vienumu.
  • Iškyla Dievo trejybė, kuria Dievas kaip toks yra vienas.
  • Tuo pačiu iškyla kiti kampai į šį vienumą:
    • Dievo Sūnaus požiūris: asmens vienumas aštuongubu keliu.
    • Dvasios požiūris: asmenų vienumas dešimt Dievo įsakymų.

Susivedimai

  • Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4). Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.

Atsirėmimai į Dievą

  • Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.

Dievas ir žmogus, kaip išvirkštinės priešingybės, išvirkštinybės, kaip išversta pirštinė,

  • Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. O Dievas lygiagrečiai vysto išsišakojančias galimybes.
  • Žmogus gyvena laisvas, o Dievas kuria laisvę, tad myli.
  • Žmogus puoselėja mažėjantį laisvumą - atsakymą, teisingumą, o Dievas puoselėja didėjantį laisvumą - klausimą, malonę.
  • Dievas pasitraukdamas atveria nežinojimą, o žmogus įsitraukdamas užpildo žinojimu.
  • Žmogus mąsto pasąmone, skubiai, o Dievas sąmone, po valiai.
  • Žmogaus atsakymas yra itin sąlygiškas, o Dievo klausimas itin besąlygiškas.

Kaip gyvename

Šešerybė išsako, kaip gyvename, kaip atsiremiame į Dievą.

Trejybės ratu: Išeiname už savęs

  • Puoselėjame mokslą.
  • Gyvename sąmoningai.
  • Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
  • Būtent trejybe gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.

Renkamės

  • Šiaip gyventi ar amžinai bręsti
  • "Viskas gerai" (Dievas geras) ar "Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas"
  • Teisingumas ir malonė
  • Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.
  • Pačiam spręsti ar būti likimo malonėje. Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.
  • Žmogus linkęs žiūrėti atgal į Dievą, tad į baigtinybę, bet gali žiūrėti su Dievu į nebaigtinybę.
  • Žmogus linkęs sieti Dievą ir gerumą, o gali juos atskirti.

Sprendžiame

  • Pačiam pajusti ryšio su Dievu buvimą ar nebuvimą

Laikytis dorovės

Dorovės rūšys:

  • dešimt Dievo įsakymų - nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl (paklusti)
  • Jėzaus dvejonės, pamokslas nuo kalno - paskiram žmogui (tikėti)
  • dorovės liūne - gyventi tarsi esame viena (rūpėti)

Vienumas ir atskyrimas

Vienumo ir nevienumo išryškinimas

Žmogaus daliniam tyrimui užtenka dalinio vienumo.

Gerasis vaikas gyvena tris skirtingus vienumus:

  • vienumą be sąvęs - iškyla Dievas, susivokia
  • savo vienumą - geruoju vaiku
  • asmenų vienumą - mylėti Dievą

Suvokimo lygmenys

Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.

Suvokimo lygmenys išsako gyvenimo lygties sandus. Tai skirtingi kampai į išėjimą už savęs.

  • Suvokimas: Dievas (išeinantis už savęs)
  • Savęs suvokimas: gerumas
  • Bendras suvokimas: gyvenimas
  • Susikalbėjimas: amžinas gyvenimas

Dievas: Suvok, kaip atsiremi į mane. Tai raktas į gyvenimą, tiek dabar, tiek amžinai.

''Dievas: Suvok, kaip iškylu tiek už jūsų, tiek jumyse, vienu ir tuo pačiu metu, taip bent jums atrodo. Tai suvok šitą požiūrio išskaidymą ir suvok kaip jis atsiranda būtent jūsų požiūriu ir ką tai reiškia. O aš esu jumyse ir jumis visa tai išgyvenu. Tai

20160120GyvenimoBūdas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2016 sausio 20 d., 20:40
Tweet