调查

Diàochá

Metmenys

• Dievo šlovė išjudina Dievą
• Dievas tiria paskirų asmenų tyrimais
• Žmogus tiria bendro asmens tyrimais
• Žmogus trejybės ratu susiderina su Dievu

---

Dievo šlovė išjudina Dievą

• Trejybės ratas yra vieningo Dievo santykis su savimi
  • Dievo ypatybės: Dievas yra savaiminis. Dievas išgyvena trejybės ratą: nepaneigiamai nusistato, besąlygiškai vykdo, nešališkai permąsto.

• Išėjimas už savęs
  • Dievo šlovė yra Dievo akstinas išeiti už savęs, jo saviraiška ištirti ar jisai būtų jeigu jo nebūtų.
    • Tėra tai, kas pasireiškia. Dievas reiškiasi tiesa, ja atsiveria Dievo požiūris.
  • Suvokimas ir tyrimas
  • Žvilgsnis (bendrumas) ir požiūris (paskirumas)
    • Dievo žvilgsnis yra bendrumo pagrindas, tyrėjo išeities taškas yra paskirumo pagrindas
  • Dievo asmenys yra vaidmenys, kuriais Dievas išeina už savęs
  • Trys protai yra išėjimai už trejybės rato
    • Dievo iššūkis yra išskirti nešališkumą, besąlygiškumą, nepaneigiamumą, kad jie trys būtų nepriklausomi, kad jų pagrindu galėtų tirti Dievo būtinumą. Nes jie reikalingi būtinumui. Bet pradžioje Dieve jie yra priklausomi, jie sudaro trejybės ratą. Tad Dievas išvysto sąlygas savo tyrimui juos paneigdamas ir juos atstatydamas.
    • Išeinama už trejybės rato tyrėjo paskirais trimis protais. Dievo trijų kampų nebegaliojimas atveria tris protus. Tyrėjo trys protai: šališkai atsakantis, sąlygiškai klausiantis, paneigiamai tiriantis.
  • Tyrėjas, tiriamasis ir tyrimas yra trejybės rato naryje glūdinčio neišsakyto santykio išsakymas, pavyzdžiui, tarp valios reiškėjo ir jo aplinkos
  • Trys protai sau priskiria Dievo kampus, taip sudaro trejybės ratą
  • Suvokimas yra atskyrimas (išėjimu už savęs į save) atveriantis liudytojo galimybę
  • Suvokimo lygmenys yra suvokimo atvaizdai. Jie grindžia asmenis (liudytojus) ir jų apytakas. Jie taip pat išskiria gyvenimo lygties kampus
  • Troškimai yra Dievo išėjimo už savęs į save pakopos, žiūrint iš šalies
  • Ketverybė yra žvilgsnis, iš šalies, į Dievo iškilimo apimtis, tad jų žinojimas
  • Gyvenimo lygtis išryškina paskirumą
  • Gyvenimo lentelė paskirumą (gyvenimo lygtį) išreiškia bendrumais (dvasios sutelkimo klodais)
  • Bendrumai yra dvasios pavidalai, jos sutelkimai
  • Aštuonerybė ir visko padalinimai
    • Aštuonerybė susideda iš Dievo ketverybės ir žmogaus gyvenimo lygties
  • Klodai sutelkia bendrumą
  • Dorovė sieja žmogaus tris ribotus protus ir Dievo tris neribotus kampus
  • Netroškimai yra aštuonerybės atvaizdai, keturios išėjimo už savęs pakopos

Dievas tiria paskirų asmenų tyrimais

• Asmens atsiradimas
  • Dievo požiūrių grandinė
  • Asmenys ir trys protai
  • Asmuo, asmenys ir apytakos
    • Asmens galimybės išsakomos 24-opu mokslu.
  • Apytakos Dievo kampu
    • Dievas išeina už savęs į asmenis.
  • Apytakos asmens kampu
  • Žmogus yra paskirumas atitinkantis Dievo bendrumą
  • Apytakos žmogaus kampu
  • Trejybės ratas ir trys protai
  • Trys protai ir ženklų savybės
  • Apytakų sandara
• Dievo šokis
• Išgyvenimo apytaka
• Žinojimo rūmai
• Meilės mokslas
  • Asmenys veda į bendrystę kuri pagrįsta Kitu.
  • Bendrystė ir tyrėjas kartu grindžia tyrėjų bendrystę

Žmogus tiria bendro asmens tyrimais

• Žmogus tiria kaip gyventi Dievu, ne savimi, o jokiu asmeniu
• Suvokimo lygtis
  • Trys protai grindžia nepriklausomą tyrėją, tai yra, būtent jo nepriklausomumą.

• Žmogaus tyrimai
  • Žmogus tiria kaip gyventi Dievu
    • Nepriklausomas tyrimas vyksta aštuoneriopu netroškimu.
    • Tyrimo pilnatis išsakoma netroškimu visko, tad aštuongubu keliu.
  • Žmogus renkasi ar tirti
    • Žmogus tiria tiriančiuoju protu įsijungdamas į trejybės ratą
  • Žmogus savo sąmoningumą įsisavina jo atsisakymu ir taip susitelkia į Dievą

Žmogus trejybės ratu susiderina su Dievu

• Dievo ir žmogaus tyrimų priešpastatymas
  • Žmogus žiūri atgal į pradžią, o Dievas žiūri pirmyn į pabaigą
  • Dievo ir žmogaus tyrimai vienas kitą išverčia
    • Dievo trejybės ratas sukasi viena kryptimi: nusistato nepaneigiamai, vykdo besąlygiškai, permąsto nešališkai.
    • Trys protai plėtojasi priešinga kryptimi: pasąmonė šališka, sąmonė sąlygiška, sąmoningumas paneigiamas.
  • Tyrimų ryšys
  • Aštuongubas kelias sieja Dievo išsiplėtojimą ir žmogaus savęs atsisakymą
  • Paskirumas iš bendrumo, bendrumas iš paskirumo
  • Požiūrių grandinė ir žmogaus bei Dievo požiūrių grandinė
  • Pasirinkimo pagrindimas

---

---

Tiriu

Kadangi pats tiriu, tai nuoseklu ir suprantama, kad pirmumą teikiu tyrimui.

---

Dievo šlovė išjudina Dievą

Trejybės ratas

Trejybės ratas yra vieningo Dievo santykis su savimi

Dievas išgyvena trejybės ratą

• Vieningas Dievas yra nepaneigiamas, besąlygiškas, nešališkas.
• Tai Dievo savaiminės savybės.
• Tai Dievo pradai išreiškiantys jo savaimingumą ir kartu jo polinkį išeiti už savęs.
• Nuo pat pradžių yra sąmoningumo lygtis 0+3=3. Ši lygtis išsako pirminį išeities tašką, Dievą, apibūdinančių savybių trejybę.

Išėjimas už savęs

Dievo šlovė

Dievo šlovė yra Dievo akstinas išeiti už savęs, ištirti ar jisai būtų jeigu jo nebūtų

Dievo akstinas yra Dievo šlovė.

• Dievo raiška yra jo šlovė.
• Dievas reiškiasi. Tai Dievo saviraiška.
• Yra tai, kas reiškiasi.
• Dievas reiškiasi, užtat Dievas yra.
• Dievas išeina už savęs į save.

Dievo šlovė išsako Dievo tiesą

• Dievas pats sau, bosoniškai, yra tiesa, tai jo santykis su savimi, tai jo vidinis akstinas.
• Tai tiesos šūkis, juk tiesa nenuslepiama. Būtent tiesa plėtoja Dievą. Tad Dievas yra tiesos dvasia.
• Dievo šlovė kyla iš Dievo tiesos, tai jo išsakyta tiesa.
• Dievo šlovė yra nulinis, pats menkiausias Dievo papildymas.
• Dievo šlovė yra pasitikrinimas, tyrimas, tiesos ieškojimas, ar šlovė atitinka Dievui
• Dievas, kaip visuotinis atsakymas, besąlygiška tiesa, savo pertekliumi išeina už savęs, peržengia savo galiojimo ribas, atveria klausimus.

Šlovė grindžia vienybę

• Šlovė reiškiasi viengubu kampu, tad grindžia vienybę.
• Tebūnie šviesa. Šviesa yra Dievo šlovė. Šviesa yra bosoninė.
• Dievo šlove reiškiasi viskas, jo įsisavinimas sandaros, jo įsikūnijimas sandara, jo atsivėrimas viskam.
• Pradai išplaukia iš Dievo šlovės ir jos ištyrimo, patvirtinimo, asmeniško liudijimo.

Dievo šlovė yra Dievo ženklas, Dievo žodis

• Šlovės, kaip ženklo, įsimintinumas, reikšmė, prasmė kyla iš ją grindžiančio tyrimo.
• Pradžioje buvo Žodis (įžvalga, teorija). Dievo žodis yra Dievo šlovė.

Šlovė išskiria Dievo raiškos klodus

• Dievas yra dvasia.
• Tiesa yra sandara.
• Šlovė yra atvaizdai, kuriais išsiskiria visi šlovę pripažįstantys, o kartu išsiskiria Dievas už šlovės ir gerumas, kurį liudija šlovinantys.
• Tyrimas yra vieningumas, kuriuo sueina Dievas ir žmogus.

Tyrimas yra šlovės pilnatvė

• Dievas reiškiasi tyrimu.
• Dievo šlovė yra priežastis kodėl tiriama.
• Dievas išsijudina Dievo tyrimu.

Tyrimu susiveda klodai, reiškmingumai

• Tyrimu ((Dievo) klausimo ištakomis, tyrimo akistata, atsakymo darna) susiveda bendrumai.
• Tyrimu sueina bendrumai visais asmenų klodais: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas.
• Tyrimas taipogi nuramina Dievą ir jam suteikia tolydumo, nuoseklumo, tįsumo.

Suvokimas ir tyrimas

Suvokiančio (Dievo) suvokimas atveria susivokiančio (žmogaus) tyrimo galimybes.

Suvokimas išreiškia bendrumą nebendrumo sąlygose. Suvokimas viską suvokia bendrai, žino ir nežino bendrai. O tyrimui reikalingas paskirumas, žinojimo ir nežinojimo atskyrimas. Bendras suvokimas palaiko paskirą tyrimą.

Suvokimas išskiria suvokiantį tiriamąjį Dievą (Tėvą) ir susivokiantį tyrėją Žmogų (Sūnų). Susivokiantis Sūnus suvokimu grindžia žmogų, o tolimesni suvokimo lygmenys išvysto žmogaus, kaip tyrėjo, ypatybes, jo savarankiškumą, jo galimybes nuklysti ir Sūnumi sugrįžti.

• Viskas išsiskleidžia Dievo ir žmogaus išsiskyrimu.
• Tyrimas išskiria Dievą už tyrimo, žmogų tyrime ir jųdviejų santykį. Išsiskleidimą išryškina jų išeities taškų skirtingumo pabrėžimas.
• Išsiskiria Dievo tyrimai ir žmogaus tyrimai.

Suvokimo lygmenys apytakomis palaiko atitinkamus netroškimus.

• Dievas tiria apytakomis, susidedančiomis iš 24 raiškų.
• Žmogus tiria netroškimais, susidedančiais iš 8 požiūrių.
• Žmogaus netroškimas glūdi atitinkamoje Dievo apytakoje.
• Žmogaus netroškimai išsako Sūnaus būklę, kaip ją ketveriopai išgyvena žmogus tyrėjas.

Dievo tyrimai plėtoja visko žinojimą

• Visko žinojimas plėtojasi Dievo tyrimų apytakomis, jų apimtimis: viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo.
• Viską žinoti yra Dievu suprasti Dievą kaip visko šaltinį iš kurio viskas išplaukia.

Žvilgsnis (bendrumas) ir požiūris (paskirumas)

Dievo žvilgsnis yra bendrumo pagrindas, tyrėjo išeities taškas yra paskirumo pagrindas.

Dievas gyvena žvilgsniu, tiesiogiai, betarpiškai.

• Žvilgsnis yra bendras (bosoniškas). Žvilgsniu matome nesąmoningai. Dievas yra bendras, dvasia, (bosoniškas), jisai ne požiūris. Užtat gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas yra bosoniški, jie visi sutampa, nors yra skirtingi. Bosoniškumu skirtingi dalykai sutampa. Jie tiesiogiai nesudaro sandarų. Tačiau galima palyginti jų rinkinius, ką reiškia viengubas ar dvigubas ar trigubas ar keturgubas žvilgsnis, ir tokiu būdu išsivysto fermioniškumas. Nėra kaip išskirti dviejų sutampančių žvilgsnių, tačiau galima juos palyginti su atitinkamu viengubu žvilgsniu.
• Dievas yra pirm savasties, pirm požiūrio.

Tyrėjas sustato požiūrį, žvilgsnio galimybę, tad netiesioginį tyrimo išeities tašką.

• Požiūris yra paskiras (fermioniškas). Požiūriu sąmoningai stebima. Požiūriu įsijaučiame ir atsitokėjame, tad skiriasi {$H$} ir {$H^*$}. Požiūris išverčia išėjimą už savęs, tad turi pusinį sukinį, sąmoningumą. Požiūriai sudaro visko padalinimus. Požiūris stebėjimu suskaldo laiko ir erdvę, tad grindžia pasirinkimus, ko yra ir ko nėra, jų asimetriškumą. Fermioniškumu skirtingi dalykai negali sutapti, tačiau jie gali vienas kitą papildyti, užtat atsiranda sandaros.
• Savastis iškyla Dievui išeinant už savęs į save. Dievas tampa tyrėju.
• Bendrumui (bosoniškumui) rūpi dalyvių prisijungimo eilės tvarka: Yra pirmas, paskui antras, toliau trečias pasireiškimas. Toje pačioje būsenoje, ta pati dvasia, ta pati šviesa gali skirtis kiekybiškai. Ir tik tokiu būdu galime juos atskirti, juos prijungiant ar atjungiant.
• Paskirumas (fermioniškumas) grindžia dalyvių skirtingumą, tad galima skirti ir nurodyti esančius ir nesančius.
• Bendrumas (dvasia) išplečia jau esantį dalyvį, kad jis sutapdamas su kitais plėtotųsi. Paskirumas (sandara) apibrėžia, grindžia, iššaukia dalyvį, kurio nėra, kad jisai būtų. Tad bendrumas ir paskirumas iškyla kartu su išėjimu už savęs. Bendrumas išsako tai, kas yra, užtat yra. Paskirumas išsako tai, ko nėra, užtat yra.

Skirtingumo pagrindimas

• Dievo prielaidos (bendrumai) plėtojasi dviem, trimis, keturiais skirtingais savarankiškos atsakomybės kampais.
• Dievo kampai sustato aplinkas, kurios yra sandarinės, fermioninės, palaikančios paskirumą. Tai Visko padalinimai.
• Dievo prielaidų pagrindai savarankiškai užtikrina jo saviraiškos pagrįstumą, tad palaiko paskirumą.

Žvilgsnis yra išėjimas už savęs iš savęs. Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Požiūris yra susitraukimas, savęs nusakymas, grįžimas į save, neišėjimas iš savęs, išėjimas už savęs į save.

• Požiūris yra išvertimas išėjimo už savęs. Požiūris išreiškia kaip tai atrodo išėjus už savęs.
• Nuostata yra tai, ką požiūris supranta, kaip esantį pirm išėjimo už savęs, kurį požiūris išvertė ir kuriuo jisai atsirado.
• Požiūris yra nuostatos ypatingas atvejis. Požiūris yra pažinimo laukas, kuris išėjo už savęs į pažinovą, kitaip tarus, pažinovas atsiplėšęs nuo pažinimo lauko.

Dievo asmenys

Dievo asmenys yra vaidmenys, kuriais Dievas išeina už savęs.

Dievas išeina už savęs trimis asmenimis suvokimu

• Tėvas yra paneigiamas - įrodant savo būtinumą, Sūnus yra sąlygiškas - iškylantis santvarkoje, Dvasia yra šališka - įžvelgianti Dievą.
• Dievo trys asmenys iškyla Dievo išeinant už savęs, savo šlovei. Tai Dievo šokio trejybės ratas.

Trys protai

Trys protai yra išėjimai už trejybės rato į paskirus požiūrius.

Išeinama už trejybės rato tyrėjo paskirais trimis protais

• Dievui išeinant už savęs, paskirai iškyla tai, kas šališka - mąstanti pasąmonė, kas sąlygiška - veikianti sąmonė, ir kas paneigiama - esantis sąmoningumas. Jų paskirumas yra Dievo nebuvimas.
• Ar šie trys protai susiderins trejybės ratu, taip kad jais iškils Dievas? Tai ir yra amžinas gyvenimas.
• Trys protai susiderina tiriančiojo proto pagrindu.

Trimis protais išeinama už savęs iš šavęs

• (Dievo) Dvasia ir savastis (raiška - šlovė) suderinamos trimis kampais (nešališkumu, besąlygiškumu, nepaneigiamumu) kuriais Dievas išeina už savęs į save, ir kartu trimis protais, kuriais žmogus atvirkščiai išeina už savęs iš savęs.
• Trys protai, išeidami už savęs, sustato šešerybę ir dorovę, tačiau papildomai turi sustatyti septintą ir aštuntą požiūrį, tad aštuongubą kelią.

Tyrėjas, tiriamasis ir tyrimas

Tyrėjas, tiriamasis ir tyrimas yra trejybės rato naryje glūdinčio neišsakyto santykio išsakymas, pavyzdžiui, tarp valios reiškėjo ir jo aplinkos

• Trys protai išsako tyrėją.
  • Į atsakymą, klausimą, tyrimą susitelkia trys atitinkami protai.
• Tyrimas (ir kartu tyrėjas) yra tarp klausimo ir atsakymo, veda iš klausimo į atsakymą, bendrybe išsako klausimo ir atsakymo bendrumą.
  • Tyrimas ieško, kaip išeiti už tyrimo, tuo lygina atsakymą ir klausimą, taip ieško Dievo už tyrimo.
• Dievas yra tiriamasis.
• Dievas tiria save trimis protais.

Dievas yra

• tiriantysis
  • tyrimo dvasia, ne protas
  • tiriančiuoju iškyla galimybė tirti
• tiriamasis
  • tiriantysis tiria Dievą
  • tai, ką bandau tyrimu suprasti, būtent jo supratimą. Užtat nuoseklu ir suprantama, kad Dievą suvokiu kaip save tiriantį tyrėją.
  • savaiminis, visuotinis, neasmeniškas atsakymas
• tyrimo priemonė
  • pokalbio dalyvis tylėjimu, ne kalbėjimu
• man tad pradžia, pabaiga ir jų sąsaja.

Tyrimas yra

• visko ištakos, akistatos, darna
  • visko ištakos, tad užtaisas, tad prasmė.
• išėjimas už savęs
• išskyrimas ir suderinimas
  • skiriantis ir tiriantis tyrėją, tiriamąjį ir tyrimą.
  • sąmoningas supratimas Dievo, nulybės, lygtimi 0+3=3.
  • išskiriantis Dievą ir viską, tad toliau troškimuw ir meilę
  • išskiriantis dvi galimybės. Tyrėjas (Dievas) yra už tyrimo. Arba tyrėjas (žmogus) yra tyrime.
  • išskiriantis Gordon Spencer-Brown prasme.
  • klausimo (išėjimo už savęs) ir atsakymo (savasties) išskyrimas.
  • išgyvenami trejybės ratu
  • Trejybės ratas atsiremia į Dievą, kaip į tiriamąjį.

Dievo Dievas

• Dievo tyrimas išryškina, kad Dievo užtaisas yra Dievo Dievas.
• Dievas yra Dievui reikmuo, vaidmuo, tapatybė.

Dievas tiria žmogumi

• Dievas tiria savo požiūriu, suvokimu, atskyrimu, tad žmogumi.
• Dievas sustato, užveda, atveria tyrimą, o žmogus jį išgyvena, atlieka, išpildo iš vidaus, kaip tyrėjas.
• Dievas tirdamas atsisako savęs ir išskiria tris protus, o žmogus tirdamas atsisako savo trijų protų, gyvena Dievu ir jo tyrimu, tad Dievas savo ruožtu gražina jam tris protus.
• Dievas tirdamas sukuria savastį, apytaką, išeina už savęs į save, į žmogų, bendrą būtybę, bendrą protą

Trys protai sau priskiria Dievo kampus

Trys protai sau priskiria Dievo kampus, taip sudaro trejybės ratą

• Trys protai sau priskiria Dievo kampus: Pasąmonė yra nepaneigiama, sąmonė yra nešališka, sąmoningumas yra besąlygiškas.
  • Dievo kampai išsako Dievo šlovės tyrėjo, pažinovo, liudininko išeities taškus.
• Trys protai Dievo kampais grindžia dviejų reiškinių, trijų reiškinių ir keturių reiškinių tapatumus.
• Dievo kampų priskyrimas trims protams išryškina pasirinkimą tarp savęs (tobulėjimo trejybės rato) ir Dievo (tobulumo trejybės rato).
  • Dievas vieningai trejybės ratu išgyvena neprieštaravimą, o trys protai kiekvienas savaip išgyvena prieštaravimą.
• Tyrėjas stebi Dievo ypatybes tačiau yra įtraukiamas ir asmeniškai išgyvena tų ypatybių paneigimus, galiausiai yra suderinamas su tomis ypatybėmis.
  • Nepaneigiamas - du lygmenys - pasąmonė išgyvena kaip paneigiamumas tampa nepaneigiamumu. Pasąmonė antru lygmeniu išgyvena savęs suvokimą.
  • Nešališkas - trys lygmenys - sąmonė išgyvena kaip šališkumas tampa nešališkumu. Sąmonė trečiu lygmeniu (darna) išgyvena bendrą suvokimą.
    • Pavyzdžiui, trimis lygmenimis (ištakomis, akistata, darna), tyrėjas nešališkai stebi Dievo ištakas, tačiau jų apimtis jį apima ir išaiškėja jo šališkumas, kuriuo jisai susiduria su Dievo nešališkumu, o galiausiai darna visi šališkumai suderinami su Dievo nešališkumu.
  • Besąlygiškas - keturi lygmenys - sąmoningumas išgyvena kaip sąlygiškumas tampa besąlygiškumu. Sąmoningumas ketvirtu lygmeniu (amžinu gyvenimu) išgyvena susikalbėjimą.

Suvokimas

Suvokimas yra atskyrimas (išėjimu už savęs į save) atveriantis liudytojo, tyrėjo galimybę.

Suvokimas

• Suvokimas priima, pripažįsta išėjimą už savęs į save.
• Suvokimas yra išskyrimas, atskyrimas.
• Suvokimas yra apibrėžimas.
• Suvokimas įžvelgia ir grindžia atskyrimą, fermioniškumą.

Suvokimu išsiskiria suvokiantis Tyrėjas (Dievas) ir susivokiantis tyrėjas (žmogus)

• Suvokimu atsiveria galimybė nežinoti (klausti) ir žinoti (atsakyti)
• Suvokimu suvokiantis Dievas atskiria klausimą (nežinojimą, Dievo nebuvimą) ir atsakymą (žinojimą, Dievo buvimą)
• Suvokimu susivokiantysis (žmogus) suveda, sudėlioja klausimą ir atsakymą.
• Suvoktuoju (tyrimu) po truputį sutaria suvokiantis Tyrėjas ir susivokiantis tyrėjas.
• Suvokimu Tyrėjas save pranoksta tyrėju nes juo išplečia savo aplinkybes.
• Tyrėjas išsiplečia santvarka, paskirais trimis protais.

Suvokimo apibrėžimas

• Suvokimą apibrėžia Dievo išėjimas už savęs į save, taip kad jis atskiria save (savo dvasią, savo duotybę) nuo savęs (nuo savasties, savo sandaros, pavidalo, raiškos).
• Suvokimą apibrėžia Dievo Tėvo požiūris Dievo šokyje, kuriuo išsiskiria ir sueina suvokiantis, susivokiantis ir jų bendrai suvoktoji.
• Suvokimą apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtį išbaigia amžinas gyvenimas. Amžinas gyvenimas skiria Dievą ir gerumą. Šis atskyrimas yra suvokimas.

Suvokimas Dievo požiūriu išdėsto jo savęs įrodymą.

Suvokimo lygmenys

Suvokimo lygmenys iškyla žmogaus (paskiro tyrėjo) ir Dievo (bendro tyrėjo) požiūrio grandine.

• Suvokimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį
• Sąvės suvokimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį
• Bendras suvokimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį
• Susikalbėjimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį

Panašiai: Paskiras požiūris į bendrą požiūrį ir t.t.

• Žmogus skiria save ir Dievą, tad yra žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė.
• Dievas neskiria savęs ir kitų asmenų bet juos sukuria požiūrių grandine.

Suvokimo lygmenys grindžia keturis asmenis, o kartu ir keturis klodus, gyvenimo lygties kampus ir apytakas

• Suvokimas - Dievo - dvasia - Dievas
• Savęs suvokimas - Mano - sandara - gerumas
• Bendras suvokimas - Tavo - atvaizdai - gyvenimas
• Susikalbėjimas - Kito - esmė - amžinas gyvenimas

Suvokimo lygmenų pagrindu

• Asmenys išsako bendrumą, kuris išgyvena suvokimo lygmenį, su kuriuo asmuo tapatinamas, taip kad yra išgyvenimo taškas, išeities taškas.
• Gyvenimo lygtis išsako tą bendrumą, koks jisai yra iš šalies, nesitapatinant, tad bendrumo laipsnį.
• Klodai išsako to bendrumo aplinką, tad paskirumo laipsnį, apimties papildinį.
• Apytakos išsako asmens aplinką, jo raiškos galimybes.

Suvokimo lygmenys yra suvokimo atvaizdai. Jie grindžia asmenis (liudytojus) ir jų apytakas. Jie taip pat išskiria gyvenimo lygties kampus.

• Suvokimo lygmuo leidžia vaidmenims išsiskirti.
• Suvokimo lygmuo grindžia asmenį kaip galintį vaidmenis suvesti ir trejybės ratą išgyventi.
• Keturi suvokimo lygmenys atitinkamai grindžia keturių asmenų galimybes.
• Keturi klodai išsako suvokimo lygmenis.
• Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė nurodo suvokimo lygmenį, išėjimą iš santvarkos (žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį) ir įėjimą į santvarką (Dievo požiūriu į žmogaus požiūrį).
• Gyvenimo lygtis skiria suvokimo lygmenis: suvokimas suvokia Dievą, savęs suvokimas suvokia gerumą, bendras suvokimas suvokia gyvenima, susikalbėjimas suvokia amžiną gyvenimą.

Žmogus yra jau esant suvokimui, užtat žmogumi iškyla suvokimo lygmenys.

• Trys protai vis labiau suvokia savo aplinkybes: jas neigia savęs suvokimu, jas išgyvena šališkai bendru suvokimu, jas priima kaip sąlygas susikalbėjimu.

Dievas yra pirm suvokimo, bendras, užtat Dievo požiūrių grandine iškyla suvokimas (paskirumo pagrindas): Suvokiantis, atskiriantis Dievas, nesuvoktasis, neatskirtas Aš, nesuvokiantis, neatskiriantis Tu, suvoktasis, atskirtasis Kitas.

Troškimai

Troškimai yra Dievo išėjimo už savęs į save pakopos, žiūrint iš šalies

Troškimai (nieko, kažko, betko, visko) yra pakopos, kaip Dievo išėjimas už savęs atrodo iš šalies, tad kaip suprastinas išėjimas už savęs. Viskas yra Dievo pasitraukimas, tad Dievo sandara. Dievas galiausiai trokšta visko, trokšta iškilti viskame. Tačiau pirmiausia Dievas yra pasitraukęs nuo visko, tad trokšta nieko, yra savarankiškas. Toliau Dievas, išeidamas už savęs, iškyla viskame. Jisai trokšta kažko - yra užtikrintas, trokšta betko - yra ramus, ir trokšta visko - yra mylintis.

Žinojimas yra tas žvilgsnis iš šalies, nusakantis apimtis - nieką, kažką, betką, viską. Tai yra žinojimo apimtys, atitinkamai, žinojimas Ar, Koks, Kaip, Kodėl.

Ketverybė

Ketverybė yra žvilgsnis, iš šalies, į Dievo iškilimo apimtis, tad jų žinojimas

Ketverybė sustato suvokimo lygmenis.

• Ketverybė grindžia apimtis ir kartu asmenų galimybes.

Keturi klodai išsako Dievo išėjimą už savęs pakopomis, tuomi grindžia asmenis.

• Keturios pakopos yra: neišėjimas už savęs į save, išėjimas už savęs į save, išėjimas už savęs iš savęs, neišėjimas už savęs iš savęs.
• "Tėra tai, kas reiškiasi" išsako ketverybę: raiška (kaip -> koks) grindžia buvimą (kodėl -> ar). Ir tai yra dvasia. Dvasia yra žinojimo dvasia.

Ketverybė sudėlioja išėjimą už savęs. Išėjimas už savęs vystosi bosoniška ketverybe (Padalinimais išykla fermioniška ketverybė - aštuonerybe (bei aštuongubu Bott periodiškumu) jos viena kitą papildo. Kiekvienu atveju veikla priklauso nuo kampų skaičiaus. Išėjimas už savęs keičia kampų skaičių.

• Prasideda dviem kampais - sąmonės Kaip - Dievas išėina už savęs į save.
• Tęsiasi vienu kampu - pasąmonės Koks - žmogus išeina už savęs iš savęs.
• Juos derina trys kampai - sąmoningumo Kodėl - grindžiantis ketvirtą, nulinį kampą - Ar, kuriuo visi dingsta ir nebėra kampų.

Tad Dievo veikla iškyla dviem kampais ir baigiasi jokiu kampu. Dievas yra joks kampas, o ju išjudinimas vyksta dviem kampais, sąmone, klausimu.

Ryšys tarp tyrimo ir tikslo

• Tyrimas plėtoja tikslą. Ryšys tarp tyrimo ir tikslo yra ryšys tarp trejybės (tyrimo) ir ketverybės lygmens Kodėl (tiriamojo proto tikslo).

Apimtys yra bendros, bosoniškos, troškimai yra bendri, bosoniški. Juk mylintysis apima ir išplečia ramųjį, užtikrintąjį ir savarankiškąjį.

Išėjimas už savęs remiasi keturiais dvasios klodais, kuriais yra joks kampas, vienas kampas, du kampai, trys kampai.

• Dvasia vadovaujasi tapatumu, bosoniškumu.
• Sandara vadovaujasi netapatumu, fermioniškumu.
• Atvaizdai tapatina dvasią pirm sandaros ir dvasią sandaroje.
• Vieningumas tapatina atvaizdus, susitelkia į galutinį atvaizdą į kurį visi atvaizdai susiveda, tad skiria dvasios pilnutinę raišką pranokstančią sandarą ir jos dalines raiškas sandarose.

Išėjimas už savęs suprantamas iš Dievo išeities taško (už santvarkos, už savasties į save) ir iš žmogaus išeities taško (santvarkoje, iš savęs).

• Išėjimas už savęs yra poslinkis iš neapibrėžto Dievo į apibrėžtą bendrąjį žmogų ir taipogi iš apibrėžto bendrojo žmogaus į neapibrėžtą Dievą. Taip atrodo iš Dievo išeities taško.
  • Išėjimas už savęs yra savęs išsakymas raiška. O raiška priklauso tam kas už mūsų ir mes tuo tai parodome, užtat pilnai atsiskleidžiame savo dvasia.
  • sąvoka, kuria visko žinojimas yra neįprastas. Esame įpratę mąstyti tam tikros aplinkos ar aplinkybių logika. Išėjimu už savęs kuriame logiką, įtvirtiname aplinką.
  • Tai yra asmens būklė, kurią tenka priimti norint suprasti jį ir jo liudijimą.
  • Išėjimas už savęs yra gyvenimas kitu, septintuoju požiūriu, kartu su Dievu.
• Išėjimu už savęs bendras žmogus išsilaisvina nuo savęs, nuo skirtumo tarp pasąmonės ir sąmonės, įsijautimo ir atsitokėjimo, pereina iš aštuonių padalinimų rato į dviejų išėjimo už savęs ratą.
  • Išėjimas už savęs yra raiškos atsisakymas.
  • Išėjimas už savęs yra gyvenimas Dievu, nuliniu požiūriu.
• Bendrai, išėjimas už savęs yra:
  • gyvenimas tuo, kas už mūsų, kas mus neigia, mūsų savastimi (kai mes be jos) arba savasties neigimas (kai gyvename ja)
  • apskaitos taško perėjimas iš savęs į kitą pridėjus aplinką
  • veikla įtvirtinanti savasties ribą tarp pasąmonės ir sąmonės, kuria sąmoningumas žaidžia

Dievas išeina už savęs į save: iš samonės į pasąmonę. Taip susistato apimtys.

• Sąmonėje Dievas nurodytas niekuo, nebuvimu.
• Pasąmonėje Dievas iškyla, įsikūnija viskuo, tai yra, visa pasąmone.
• Betkuo sąmonės savoka reiškiasi pasąmonėje, jos reiškiniu.
• Kažkuo pasąmonės reiškinys suvokiamas sąmonės sąvoka.

Gyvenimo lygtis

Gyvenimo lygtis išryškina paskirumą

Gyvenimo lygtis išryškina paskirumą

• Gyvenimo lygtis viską suveda į paskiro žmogaus pasirinkimą.
• Gyvenimo lygtis paskirumą išsako dvasios bendrumu, keturiais reiškiniais.

Suvokimas grindžia gyvenimo lygtį

• Suvokimo taškas išgyvena pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą ir renkasi tarp jų. Pasąmonė mąsto Dievą, sąmonė mąsto gerumą, sąmoningumas juos sulygina gyvenimu, o suvokimo taškas juos skiria amžinu gyvenimu.
• Suvokimas iškyla amžinu gyvenimu

Gyvenimo lygtis nusako kaip pranokstami joks protas ir trys protai.

• Tai svarbu sustatant apytakas, kad jose būtų atitinkamo lygmens tyrėjas.
  • Joks protas pranokstamas kūnu (Dievu)(suvokimu).
  • Pasąmonė pranokstama protu, dvejonėmis (gerumu)(savęs suvokimu).
  • Sąmonė pranokstama širdimi (dvilypiu gyvenimu)(bendru suvokimu).
  • Sąmoningumas pranokstamas valia, klausimais (amžinu gyvenimu)(susikalbėjimu).

Gyvenimo lygtis sustato asmens pasirinkimą

• Gyvenimo lygtis išsako asmens, neišeinačio už savęs, pasirinkimą rinktis save (neišeiti už savęs) arba Dievą (išeiti už savęs).
• Gyvenimo lygtis nusako tyrimo sąlygas, būtent tyrėją - Dievą, tiriamąjį - gerumą, ir jų santykį: ar tiriamasis rinksis gyvenimą ar amžiną gyvenimą?

Gyvenimo lygtis išsako asmens būklę apimtyje, dvasios išsiskleidimą apimtyje.

• Dvasia už santvarkos - Dievas - yra niekame.
• Dvasia santvarkoje - gerumas - yra kažkame. Kažkame yra dvilypis bendrumas, Dievo ir gerumo.
• Jų sutapimas gyvenimu yra betkame. Betkame yra trilypis bendrumas, Dievo (ištakos), gerumo (akistatos) ir gyvenimo (darnos).
• Jų atskyrimas amžinu gyvenimu yra viskame. Viskame yra keturlypis bendrumas, gyvenimo lygtis.

Gyvenimo lygtis sustato tyrėją ir jo pasirinkimą tarp gyvenimo ir amžino gyvenimo

• Tyrėjas renkasi tarp savęs ir Dievo. Dievas yra tai, kas lieka, atsisakus savęs, tad tai, kas buvo, pirm savęs, kas bus, po savęs.
• Žmogumi gyvenimo lygtis žiūri į Dievą, gerumą, gyvenimą, amžiną gyvenimą. Tai suvokimo lygmenys ŽD, ŽDŽ, ŽDŽD, ŽDŽDŽ.
• Dievu keturi klodai žiūri iš dvasios, jai pasitraukus, tad požiūriais 0, P, PP, PPP.
• Gyvenimo lygtis išplėtoja tapatumą, bosoniškumą.

Gyvenimo lygtis išverčia Dievą ir išvysto tyrėją

• Gyvenimo lygtis sustato savarankišką tyrėją, ką jam reiškia Dievas.
• Gyvenimo lygtis jam sustato pasirinkimą tarp savęs ir Dievo.
• Tai yra tyrėjo tyrimo esmė, kaip jisai save supranta savo aplinkos atžvilgiu, tad Dievo atžvilgiu.
• Dievas reiškiasi tyrėju. Dievas grindžia tyrėjo sąlygas. Dievas tiria tyrėju.

Gyvenimo lygtis sustato neapibrėžtumą, apibrėžtumą, įsivaizduojamumą, neįsivaizduojamumą

• Dievas yra neapibrėžtumas, tad besąlygiškas.
• Gerumas yra apibrėžtumas, tai Dievas sąlygose.
• Gyvenimas yra įsivaizduojamumas, būtent Dievo gerumas, tad Dievo išėjimas už savęs į gerumą.
• Amžinas gyvenimas yra neįsivaizduojamumas, tai, kad Dievas nebūtinai geras, tai gerumo išėjimas už savęs į Dievą.

Gyvenimo lentelė

Gyvenimo lentelė sieja Dievo tyrimus Dievo (Dievo, visko, troškimų, meilės) ir žmogaus tyrimus Dievo (amžino gyvenimo, išminties, geros valios, Dievo valios).

Gyvenimo lentelė paskirumą (gyvenimo lygtį) išreiškia bendrumais (dvasios sutelkimo klodais)

Gyvenimo lentelė paskirumą (gyvenimo lygtį) išreiškia bendrumais (keturiais klodais).

Gyvenimo lentelė sustato keturis klodus (0, 1, 2, 3 kampais) ir gyvenimo lygtį (1, 2, 3, 4 bendrumo klodais)

Gyvenimo lentelė derina Dievo tris kampus (keturiais klodais) ir žmogaus tris balsus (gyvenimo lygtimi)

Gyvenimo lentelė iš trijų Dievo kampų sustato Dievo keturis klodus (kuriais tiria žmogumi) ir iš žmogaus trijų protų sustato žmogaus (gyvenimo) keturgubą lygtį (kuriuo žiūri į Dievą)

• Dievas tiria žmogumi, kuriam pirmiausiai yra Dievas kaip toks (vieningas), toliau nepaneigiamas (pasąmonei), besąlygiškas (sąmonei) ir nešališkas (sąmoningumui).
• Žmogui Dievas yra trimis protais - pasąmonei Dievas, sąmonei gerumas, sąmoningumui gyvenimas, o visapusiškam žmogui (nuliniam protui, liudininkui), išklausiančiam visus tris protus ir besirenkančiam tarp jų, yra amžinas gyvenimas.

Gyvenimo lentelė tad suveda Dievą ir asmenį.

• Amžino gyvenimo stulpelis išsako netroškimų sustatymus, o jais: amžiną gyvenimą, išmintį, gerą valią, Dievo valią.
• Laidų skaičių lemia išminties vienas visą apžvelgiantis kampas, geros valios dvi gėrio kryptys, ir Dievo valios susiderinimas trimis požiūriais.

Asmenų ketverybė ir gyvenimo lygtis

• Asmenys yra paskiri, jie išplaukia iš požiūrių grandinės, tad ketverybės lygmenų, jie neprieštaravimu tikslinasi: Dievas, Aš, Tu, Kitas. O suvokimas ir suvokimo lygmenys išsako bendrumą, jie išplaukia iš žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės, kurioje bendrumas atsiremia į Dievą, pirmiausia į vieną Dievo požiūrį (suvokimas yra žmogaus požiūris į Dievo požiūrį) bet taip pat į du Dievo požiūrius (bendras suvokimas yra žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį).

Dievo klodai, Dievo stulpelis

• Dievo kampus (trejybės rate) išrituliojus iš Dievo gaunasi Dievo klodai: Viskas yra nepaneigiamas, troškimai yra nešališki, meilė yra besąlygiška.

Bendrumai

Bendrumai yra dvasios pavidalai, jos sutelkimai

Bendrumai išsako tyrėjo išgyvenimą kaip visko židinį

• Bendrumai sutelkia viską į išsiskleidimo vidurinį tašką
• Bendrumai grindžia klodus: esmę (tiesą), atvaizdus (Dievą ir gerumą), sandarą (ištakas, akistatą, darną) ir dvasią (gyvenimo lygtį)
• Bendrumai grindžia įvardį "mes"

Bendrumai yra nulybės atvaizdai: tiesa, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas.

• Bendrumai išskiria Dievo savęs įrodymo prielaidas, tad suvokimo prielaidas
• Bendrumai išsako dvasios pavidalus nulybės atvaizdais
• Bendrumai yra bosoniški.
• Bendrumai išsakomi trūkstamais požiūriais, jų bendromis sandaromis: vienu, dviem, trimis, keturiais požiūriais.
  • Tuo tarpu netroškimuose nulybės atvaizdai išsakomi paskirais laidais, tad dvasia: jokiu, vienu, dviem, trim.

Bendrumai yra visko padalinimų papildiniai aštuonerybėje

• Ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė turi papildinius, užtat turi po du atvaizdus, išsakančius jų santykį su papildiniais, ar didėja ar mažėja laisvumas.
• Nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė neturi papildinio, užtat turi po keturis atvaizdus.
• Ketverybė yra aštuonerybės kampai, o gyvenimo lygtis yra jo šonai.
  • Bendrumai išsibaigia gyvenimo lygtimi, ketverybės papildiniu.
  • Aštuonerybėje vyksta pokalbis tarp pasąmonės Dievo ir sąmonės gerumo. Juos sieja prieštaravimas, aštuntasis požiūris, kuriuo viskas subliuška. Tai gyvenimas. O juos skiria septintasis požiūris, tai amžinas gyvenimas.

Bendrumai (papildiniai) sutelkia dvasią ir nurodo į ką mums susitelkti.

• Aštuonerybę papildo Dievas
• Septynerybę papildo gerumas
• Šešerybę papildo gyvenimas: Dievo ir gerumo tapatumas: gyvenimas ir gerumas
• Penkerybę papildo amžinas gyvenimas: Dievo ir gerumo atskyrimas: amžinas gyvenimas, gyvenimas, gerumas

Bendrumai sutelkia dvasią ir tuomi grindžia dvasią, sandarą, atvaizdus, esmę.

• Dvasia yra keturlypė: Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas, tai gyyenimo lygtis, papildanti ketverybę.
• Sandara yra trilypė: Ištakos, akistata, darna papildo penkerybę ir grindžia tris protus: požiūrį, požiūrį į požiūrį, požiūrį į požiūrį į požiūrį.
• Atvaizdai yra dvilypiai: Dievas ir gerumas papildo šešerybę ir grindžia Dievą ir žmogų.
• Esmė yra vienalypė: Tiesa glūdi septynerybėje ir ją papildo.

Dvasios bendrumus suprasti kaip dvasios susitelkimo lygmenis: dvasia, sandara, atvaizdai, esmė.

• Sandaros atveju tai yra dvasios pasitraukimas, kurio pagrindu iškyla sandara.
• Dvasios pasitraukimas yra aštuonerybėje, o bendrumai tai požiūriai, kurie neprieinami nes jie yra papildiniai.

Dvasios sutelkimas žavi atitinkamus tris protus

• septynerybę papildo tiesa. Sąmoningumas susiveda į tiesą.
• šešerybę papildo gerumas <- Dievas. Sąmonė susiveda į gerumą (per Dievą).
• penkerybę papildo grožis (darna) <- akistata (gerumas) <- ištakos (Dievas). Pasąmonė susiveda į grožį.
• ketverybę papildo gyvenimo lygtis: amžinas gyvenimas <- gyvenimas <-gerumas <- Dievas. Savastis susiveda į amžiną gyvenimą.

Padalinimų papildinius suprantu kaip vienu, dviem, trimis bendros dvasios bosoniniais laidais suprastus Dievo kampus. Juos vadinu bendrumais, vadinau reikšmingumais.

• tiesa yra nepaneigiamumas paneigiamume, besireiškiantis vienu laidu, papildantis septynerybę laisvumu
• gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume, besireiškiantis dviem laidais, papildantis šešerybę Dievu ir gerumu
• grožis (galimybės Dievas) yra nešališkumas šališkume, besireiškiantis trim laidais, papildantis penkerybę raidos ištakomis, akistata, darna

Pasąmonę pranoksta sąmonė ir sąmoningumas, sąmonę pranoksta sąmoningumas, o sąmoningumo niekas nepranoksta.

• Tad dvasios keturis kampai pasąmone sutelkiami į tris, sąmone į du ir sąmoningumu į vieną, o Dievu į jokį kampą.

Įrodymo prielaidos (pirmapradžiai bendrumai) yra visko padalinimų papildiniai:

• tiesa - trečiojo proto pradas, ką jisai pažįsta
• Dievas ir gerumas - pirmojo ir antrojo proto pradai, ką trečiasis protas išskiria
• ištakos (Dievas), akistata (gerumas), darna (amžinas gyvenimas) - trys protai, kaip trečiasis protas supranta pirmąjį, antrąjį, trečiąjį protą.
• Dievas, gerumas, amžinas gyvenimas, gyvenimas - prisideda gyvenimas, o tai yra žmogaus išeities taškas

Bendrumai apibrėžia Dievo kampus kaip tyrimo liudytojų aplinkas, prielaidas, pamatus. Tai tiesos iššauktos aplinkybės. Šalia jų pridėtina tiesa, kurią aplinkybės išplečia mažiau sutelktais bendrumais.

• Nepaneigiamumu (prieštaravimu): Dievo savęs įrodymas
• Nešališkumu (padariniu): Ištakos, akistatos, darna apima Dievo savęs įrodymo prielaidas
• Besąlygiškumu (nuoseklumu): Gyvenimo lygtis apima Dievo pažinovo prielaidas

Bendrumais iškyla požiūris į Dievą iš šalies, būtent gyvenimo lygtis, išskirianti tapatumą ir skirtingumą, tad grindžianti suvokimą

• Tas požiūris iš šalies ir yra Dievo požiūris. Dievas iškyla nepaneigiamai, Dievas stebi savo atsiskleidimą nešališkai, Dievas atjaučia jį besirenkantį besąlygiškai. Dievas savo požiūriu išeidamas už savęs į save, įrodo save (Dievu ir gerumu), tveria save (išsiskleidimu) ir įsikūnydamas, atjausdamas praplečia save (gyvenimo lygtimi).

Tiesa (esmė) Dievas reiškiasi tiesa. Tiesa sutampa turinys ir išraiška. Tiesa (jos išraiška, pavidalas) išsako Dievą (jo turinį) ten, kur jo nėra. Tad tiesa Dievas išeina už savęs.

Galimybių Dievas (sandara)

• Dievas yra Dievas galimybėms. Ką reiškia būti Dievu? Tai reiškia būti Dievu kam nors. Dievas yra Dievas būtent galimybėms.
  • Dievas yra visų galimybių šaltinis
  • Dievas yra tai kas akistatoje su paskira galimybe
  • Dievas suveda visas galimybes
• Tad Dievas galimybėms yra jų ištakos, akistata ir darna.

Trys prieštaravimo židiniai

• Ištakos: Dievas prieštarauja sau: yra ar nebūtinas
• Akistata: Sūnus prieštarauja Dievui: geras ar nebūtinai
• Darna: Dvasia prieštarauja Dievui: įvairovė ar nebūtinai

Gyvenimo lygtis (dvasia)

• Žmogus iškyla gyvenimo lygtimi ir būtent gyvenimu. Žmogus tada gali suprasti Dievą ir būtent amžiną gyvenimą kaip suvokimą.

Suabejojau

• Bendrumai išsako Dievo sudalyvavimą. Tačiau padalinimų papildiniai neatitinka Dievo kampų nes besąlygiškumas keturiomis sąvokomis grindžia gyvenimo lygtį, o kaip papildinys parūpina tik dvi sąvokas, du laidus: Dievą ir gerumą. Ir nors jie gal sutampa su tris protus traukiančias vertybes, tačiau jos išsakomos abejotina eilės tvarka: sąmoningumą traukia tiesa, sąmonę traukia gerumas, pasąmonę traukia grožis.

Aštuonerybė ir visko padalinimai

Aštuonerybė susideda iš Dievo ketverybės ir žmogaus gyvenimo lygties

• Nulybė išsako (Dievo) bendrumą ir ketverybė išsako (žinojimo) paskirumą.
• Nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė išsako Dievo perėjimą asmenimis iš bendrumo į paskirumą. Šie padalinimai turi po keturis atvaizdus.
• Ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė išsako žmogaus perėjimą aplinkomis iš paskirumo į bendrumą. Šie padalinimai turi po du atvaizdus.
• Aštuonerybė iškyla Dievo Sūnumi Dievo šokyje.
• Aštuonerybė suprantama aštuoniais padalinimais.
• Keturi padalinimai aštuonerybėje suprantami savo papildiniais, bendrumais, kurie išsako, kaip įsivaizduojame visumą:
  • aštuonerybė: Dievas
  • septynerybė: gerumas
  • šešerybė: Dievas ir gerumas
  • penkerybė: ištakos, akistata, darna
  • ketverybė: gyvenimo lygtis
• Aštuonerybės keturi atvaizdai yra netroškimai.
• Ketverybė grindžia aštuonerybę, aštuonerybė-nulybė grindžia visus padalinimus, jų tarpe ketverybę. Nulybės ir ketverybės ryšys, pirmyn atgal, yra Dievo ir žmogaus ryšys, kompleksinis Bott periodiškumas.

Aštuonerybė susideda iš ketverybės (semiotinio kvadrato kampų) ir gyvenimo lygties (kvadrato šonų, tad kampų porų)

• Ketverybė susideda iš požiūrių.
• Gyvenimo lygtis požiūrius papildo žvilgsniais, kampais, balsais: jokiu balsu, vienu balsu, dviem balsais, trimis balsais. Ir balsai gali persidengti.
  • Dievo joks balsas.
  • Gerumo vienas balsas.
  • Gyvenimu prabyla Dievas ir gyvenimas persidengia su gerumu.
  • Amžinu gyvenimu prabyla trys balsai, visi išreiškiantys Dievą, visi persidengiantys bendrumu.

Aštuonerybėje renkamės tarp pasąmonės (žinojimo) ir sąmonės (nežinojimo), kaip jos supranta tris protus (Dievo - viskas, betkas, viskas ir betkas) arba (gerumo - niekas, kažkas, niekas ir kažkas). Taip pat gyvenimo (Dievo ir gerumo sutapimo - aštuntojo požiūrio) ir amžino gyvenimo (Dievo ar gerumo buvimo great - septintojo požiūrio - kuomi laikomės nuoseklumo, brandos). Ar atvirkščiai? Renkamės tarp gyvenimo ir amžino gyvenimo.

Dievo šokyje aštuonerybė yra dviejų galų, Tėvo ir Sūnaus - Tėvas pasitraukia bendrumais, o Sūnus žengia padalinimais.

Išėjimas už savęs ir aštuonerybė išreiškia kaip nebuvimui atrodo buvimas, kaip meilei atrodo Dievas, kaip vieningumui atrodo dvasia.

• Aštuonerybė nurodo kaip išėjimą už savęs į save lydi ir papildo išėjimas už savęs iš savęs.

Tarp penkerybės ir aštuonerybės

• Bendrumai plėtojasi veiksmu -1 iš Dievo į amžiną gyvenimą.
• Veiksmu -1 atsisakome savęs, savo sąmoningumo, renkamės Dievą.
• Veiksmu +1 save plėtojame, ryškiname sutelkdami dvasią.
• Veiksmai +1 ir -1 kartu sustato aštuonių būsenų ratą, kaip kad Dievu Tėvu ir Dievu Sūnu.

Visko padalinimą galima suprasti dvasia, bendrumu, bosoniškai, eilės tvarka, kaip kad grandinių kompleksais, tiksliomis sekomis, kas grindžia požiūrius. O taip pat galima suprasti sandaromis, paskirumu, būtent požiūrių poslinkiais (tad posūkiais).

Klodai

Klodai sutelkia bendrumą

Netroškimai grindžiami bendrumu. Dievui išeinant už savęs į save, siaurėja netroškimai, telkiamasi į Dievą, ryškėja Dievo apibrėžimas.

• gyvenimo lygtis iškyla su gyvenimu, su galimybe gyventi savarankiškai, trimis protais, laisvai, be Dievo, tad su poreikiais
• ištakos, akistata, darna iškyla su Dievą turinčiomis galimybėmis, tad su abejonėmis
• Dievas ir gerumas iškyla su sąlygomis Dievui, tad su lūkesčiais
• tiesa iškyla su Dievo pažinimu, tad su vertybėmis

Dorovė

Dorovė sieja žmogaus tris ribotus protus ir Dievo tris neribotus kampus.

• Dorovėje, šešerybėje, gerumas yra trejybės rato laisvumas, už buvusio poslinkio ir būsimo poslinkio, juos siejančius. O Dievas yra pasirinktas besąlygiškumas. Tai sąmonės ir pasąmonės supratimai sąmoningumo.

Dorove (3+3=6) žmogus pažįsta Dievo kampų stoką, skiria paskirus Dievo kampus ir juos pranokstantį trejybės ratą, pasireiškiantį net trimis protais. Amžinu gyvenimu, netroškimais, 3+3=6, 4+3=-1, 5+3=0, 6+3=1, žmogus pažįsta Dievo kampus ir gali rinktis Dievą vietoj savęs. Netroškimais iškyla suvokimo lygmenys.

Dorove pagrįstais teigiamais jausmais tyrėjas atpažįsta Dievo kampus.

• Nešališkas - neturi vidaus (grožis yra bjauresio neįmanomumas). Vidus = taškas.
• Besąlygiškas - neturi išorės (artimumas yra baimės neįmanomumas). Išorė = akiratis, begalybė.
• Nepaneigiamas (meile yra neapykantos neįmanomumas)

Sąmoningumas derina pasąmonę (vidų) ir sąmonę (išorę). Sąmone (išore) išeinama už pasąmonės (vidaus).

Netroškimai

Netroškimai yra aštuonerybės atvaizdai, keturios išėjimo už savęs pakopos

Netroškimai išsako keturis išėjimo už savęs pakopas

• Buvimas savyje yra kūno veikla.
• Išėjimas už savęs iš savęs yra pasąmonės veikla, proto veikla, žmogiška veikla, akistata.
• Išėjimas už savęs į save yra sąmonės veikla, širdies veikla, dieviška veikla, ištakos, nes tai atveria kito kampo galimybę. Tas kitas kampas mato, kaip būtybė reiškiasi, o jai išeinant už savęs, jinai pagauna tą kampą ir juo gyvena, taip kad iškyla klausimas, kiek ji sutampa su savo raiška. Ir jinai įsikūnija, patvirtina savastį. Tad Dievas pradeda šiuo antruoju lygmeniu.
• Buvimas už savęs yra valios veikla. Tyrimas yra sąmoningumo veikla, valios veikla, darna, siejantis dievišką išėjimą už savęs į save (atsakymą) ir žmogišką išėjimą už savęs iš savęs (klausimą). Tyrimas yra trečia išėjimo už savęs rūšis kuria suderinama tiesa, nulinis lygmuo. Tai susiderinimas su savimi.

Netroškimai

• Netroškimu žmogus gali išeiti už savęs į troškimą, tad į Dievo išėjimą už savęs, ar bent jo pakopą.
• Netroškimai yra rėmai išsakantys aplinką, kurioje išeiname už savęs arba į Dievą, už santvarkos, arba į bendrą žmogų santvarkoje.
• Aštuongubu keliu galime pranokti save meile, galime mylėti Dievą už santvarkos arba mylėti artimą santvarkoje.
• Laipsnynai išsako santvarką. Santvarką sudaro pasąmonė ir sąmonė, kaip jos supranta tris protus.
• Pasąmonės ir sąmonės santykį nusako laidai: joks, vienas, du ar trys.
  • Be jokio laido tiesiog veikia lygiagrečiai. Tuomet 3+3=6.
  • Vienu laidu - vienu nuliniu lygmeniu - juos suprantame ketverybės atvaizdais. Tuomet 4+3=7.
  • Dviem laidais - dviem nuliniais lygmenimis
• Veiksmas +3 yra sąmonė, o pagrindas yra pasąmonė išreikšta 3, 4, 5 ar 6 požiūriais.
• Netroškimą sustato pasąmonės ir sąmonės santykis. Šis santykis vyksta jokiu laidu, vienu laidu, dviem laidais arba trimis laidais. Sąmoningumas reiškiasi laidais. Laidų skaičius nusako Dievo išėjimo už savęs pakopą. Atitinkami apimtys yra keturi atvaizdai, o pasąmonė (mažėjantis laisvumas) ir sąmonė (didėjantis laisvumas) yra dar du atvaizdai.

Dievas tiria paskirų asmenų tyrimais

Dievui išeinant už savęs į save, turi būti galimybė jam nebūti, o tai reiškia, turi būti galimybė jo būklėje esančiam rinktis kitaip, tai yra, rinktis neišeiti už savęs. Tad iškyla keturios tokios pakopos, apimtimis išreiškiančios santykį tarp buvimo už santvarkos ir buvimo santvarkoje. Tai yra svarstymo taškai, atitinkamai: nieko, kažko, betko, visko apimtys, išreiškiančios kiek asmuo - Dievas, Aš, Tu, Kitas - yra priėmęs santvarką. Pakopos yra dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas.

Asmens atsiradimas

Dievo požiūrių grandinė

• Asmenys iškyla kaip tiriančiojo Dievo išsigryninimas, jo atsisakymas įvairiausių bendrumo prielaidų, jam priimant Dievo požiūrių grandinę, tad paskirumo galimybes. Dievas tokiu būdu parodo kaip bendrumas glūdi net ir paskiriausiame paskirume.
• Dievo tyrimai vyksta jam išeinant už savęs į save, vis gilyn, žmogumi, tad požiūrių grandine {$PPP$}.
• Dievo tyrimai yra keturių lygmenų: {$P^0, P^1, P^2, P^3$}
• Dievo tyrimai atveria asmenų skirtingumo galimybes.
• Dievas (asmenų išskyrimo pagrindas) -> Aš -> Tu -> Kitas (asmenų vienumo pagrindas) -> ir atgal.
• Iš Dievo išplaukia skirtumas tarp Dievo, Manęs, Tavęs ir Kito.
• Dievas išeidamas už savęs apytakomis, išsiskaidydamas trejybių atvaizdais, atveria tarpus asmenims - Man, Tau, Kitam.

Dievo tyrimai yra išėjimai už savęs į save, tad į asmenis.

• Dievo išėjimas už savęs į save sustato savastį, jo apimtį, išėjimo už savęs pakopas: nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę.
• Dievo išeities taškas yra aukštas ir platus, tad Dievo tyrimas vyksta gilyn-siauryn.
• Dievas išeidamas už savęs į save tveria sandarą.
• Sandara, santvarka atsiskleidžia Dievui išeinant už savęs. O jo išėjimas už savęs yra santvarką išsaugojantis ir palaikantis, mylintis, ugdantis virsmas, vyksmas.

Dievo požiūrio grandine išaiškėja asmenys: neapibrėžtumas (Dievas), apibrėžtumas (Aš), įsivaizduojamumas (Tu), neįsivaizduojamumas (Kitas).

• Suvokimas ir neapibrėžtumas. Išeities tašku galima paimti ne Dievą, tai yra, nesuvokiantįjį, ir taip gaunasi neapibrėžtumas kaip išeities taškas.
• Dievas yra (pirminis) išeities taškas, o kartu ir suvokiantysis, išskiriantis aiškesnį išeities tašką.
• Neapibrėžtumas (dvasia), Apibrėžtumas (sandara), Įsivaizduojamumas (atvaizdai), Neįsivaizduojamumas (vieningumas).

Asmenimis išryškėja ryšiai

• Dievas yra be ryšio, o Kitą nusako ryšiai, kaip kad Yoneda lema. Asmenimis paaiškėja, išryškėja, dalykiškėja ryšiai.
• Išėjimu už savęs išsiverčia ryšių ir asmens santykis, taip kad pirma yra asmuo ir tik tuomet ryšiai.
• Išėjimu už savęs įsivaizduojame asmenį, kaip iš jo kyla ryšiai.

Požiūrių grandinė {$P^0, P^1, P^2, P^3$} yra aštuonerybės trys veiksmai.

Asmenys ir trys protai

Asmenimis išryškėja trys protai: pasąmonė (Aš), sąmonė (Tu), sąmoningumas (Kitas). Manimi iškyla nepriklausomumas, Tavimi bendruomeniškumas ir Kitu visuotinumas.

Asmuo, asmenys ir apytakos

Apytaka aiškina išeities tašką.

• Apytaka išverčia tyrėją (Dievą), išsako jo aplinkybes ir jų pagrindu apibūdina išeities tašką. Apytaka tad iš (Dievo) duoto išeities taško išskiria (savaiminį) išeities tašką. Apytaka tad išreiškia šį atskyrimą, būtent suvokimą. Apytaka tai išreiškia tam tikrame suvokimo lygmenyje. Tokiu būdu, išvertimu, einama iš vieno išeities taško į kitą, aiškesnį išeities tašką.

Apytaka (mokslas) iškyla trejybės ratui išskiriant ir suvedant tris vaidmenis, tad sustatant asmens tyrimą, trejybės rato atvaizdą, kuriuo galima tyrimą atjausti ir tiesiog pačiam išgyventi, atjausti save. Kiekvienas vaidmuo savarankiškai dalyvauja suvokime. Suvokimo lygmuo leidžia vaidmenims išsiskirti, išeiti už trejybės rato. Yra keturi suvokimo lygmenys, tad keturios apytakos. Asmuo apytaka išgyvena suvokimo lygmenį: Dievas suvokimą, Aš savęs suvokimą, Tu bendrą suvokimą, Kitas susikalbėjimą.

Dievo pagrindu asmenys išplaukia iš Dievo pridedant požiūrius: jokį požiūrį (Dievas), požiūrį (Aš), požiūrį į požiūrį (Tu), požiūrį į požiūrį į požiūrį (Kitas). Dievas yra dvasia, o požiūris yra sandara. Tad tai sandaros grandinė.

Apytakos, asmenų mokslai, jų pasitikrinimai, išsako jų tyrimų 24 išorines galimybes, koks tyrimas vyksta.

• Tyrimas ir tyrėjas atsiranda pirm asmens. Asmuo iškyla tyrėjo raiškos klode, suvokimo lygmenyje, trejybės atvaizde.
• Asmuo išplaukia iš savasties, iš požiūrio. Asmuo yra žvilgsnis požiūrių grandinėje.
• Asmenys iškyla gyvenimo lygties klodais: dvasia (Dievas), sandara (Aš), atvaizdais (Tu), vieningumu (Kitas).
• Klodas sąlygoja, kad skirtingi gyvenimo lygties nariai vieningai dalyvauja toje pačioje lygtyje. Taigi, asmuo yra tai, kas savaip išgyvena gyvenimo lygtį, bendrumo pilnatvę: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia.

Asmuo išsako tyrimo klodą. Tyrimo klodą grindžia trejybės rato būsena, kas jį sudaro:

• Dievą nusako Dievo šokyje: nepaneigiamumas, besąlygiškumas, nešališkumas
• Mane nusako išgyvenimo apytakoje: šališkumas, sąlygiškumas, paneigiamumas
• Tave nusako žinojimo rūmuose: Aš (šališkumas, sąlygiškumas, paneigiamumas), Tu (teigi, neigi, renkiesi)
• Kitą nusako meilės moksle: Aš (šališkumas, sąlygiškumas, paneigiamumas), Tu (teigi, neigi, renkiesi), Kitas (žino, nežino, laukia)

Ir netroškimai sudaro aplinką trejybės ratui.

Dievo išėjimu už savęs į save iškyla požiūris ir Dievo trys kampai. Dievas yra požiūrio pažinimo laukas, o žmogus yra požiūrio pažinovas.

• Dievo kampu: Nepaneigiamas Dievas išeina už savęs į paneigiamumą.
• Žmogaus kampu: Nešališkas Dievas išeina už savęs į šališką žmogų. Ir panašiai, šališkas žmogus išeina už savęs į nešališką Dievą.
• Iš šalies: besąlygiškas Dievas išeina už savęs į sąlygišką žmogų.

Kartu sudėjus tris kampus gaunasi asmuo - požiūrio pažinovas. Užtat asmuo yra suprantamas kaip šališkas Aš, kaip paneigiamas Tu, ir kaip sąlygiškas Kitas. Taip pat yra Dievas - ne asmuo.

Apytakos Dievo kampu

Apytaka Dievas išskiria tris tyrėjo vaidmenis: (suvokiančiojo) klausimo sustatymą, (susivokiančiojo) susigaudymą tyrimu, (suvoktojo) bendrą atsakymą.

Dievas tiria Dievą:

• Dievu tiria: Ar Dievas yra? Ar Dievas būtinas?
• Manimi tiria: Koks Dievas yra? Ar Dievas būtinai geras?
• Tavimi tiria: Kaip Dievas yra? Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
• Kitu tiria: Kodėl Dievas yra? Kaip mums vienas kitą labiau mylėti?

Išėjimu už savęs užduodami gyvenimo klausimai, apytakų tyrimų klausimai: Ar, Koks, Kaip, Kodėl asmuo yra?

Dievas savo tyrimais išryškina tyrėją kaip vis savarankiškesnį asmenį: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Jisai atskiria tyrėjo išeities tašką nuo visumos išeities taško.

Apytakos asmens kampu

Apytakos išreiškia Dievo suvokimo lygmenis, kaip žmogus supranta Dievą. Kiekviename lygmenyje tyrimas išsiskleidžia atitinkamu trejybės atvaizdu ir vyksta atitinkamame moksle, apytakoje.

• Suvokimu, Dievo šokiu, vyksta Dievo tyrimas savęs. Būtinumu-tikrumu-galimumu.
• Savęs suvokimu, išgyvenimo apytaka, vyksta Mano tyrimas savęs, išsiskiria trys protai: pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas. Daiktu-eiga-asmeniu.
• Bendru suvokimo, žinojimo rūmais, vyksta Tavo (žmogaus) tyrimas Dievo, grindžiami įvarių mokslų pažinovai ir atitinkamos bendruomenės. Vieniu-visybe-daugiu.
• Susikalbėjimu, meilės mokslu, vyksta Kito (Dievo) tyrimas Dievo, viskas susiveda į prasmę. Buvimu-veikimu-mąstymu.

Dievas savo tyrimais pats save tiria kiekvienu asmeniu, kaip jų Dievas, atitinkamai amžinas, išmintingas, geravališkas, valingas. Šias savybes grindžia Dievulėlis, Dievas Sūnus, iškylantis Dievui pasitraukus. Dievas tiria atitinkamais keturiais mokslais, susidedančiais iš 24-ių raiškų.

• Apytakos besiplėtodamos asmenų pagrindu vis labiau atsiremia į tiriamąjį, į mylimąjį, užtat baigiasi meilės mokslu.

Žmogus

Žmogus yra paskirumas atitinkantis Dievo bendrumą

Žmogaus kilmė ir tikslas

• Žmogus išplaukia iš asmenų. Žmogus suderina asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Žmogus renkasi Dievą, taip ir suderina asmenis.
• Žmogus iškyla kaip tris protus išklausiantis ir jų veikiamas nulinis lygmuo.
• Žmogus gyvena kaip trejybė ketverybėje.
• Žmogus išgyvena 24 lygtis, dalinius išgyvenimus. Lygtį 0+3=3 išplečia 24 lygtys. Jos Dievą pakeičia ir išplečia išgyvenamomis sandaromis (visko padalinimais), tad aplinkomis, padėtimis, išeities taškais, ir savybių visumą (sąmoningumą) papildo jų dalimis (pasąmone ir sąmone).

Bendrai paėmus visus asmenis, Dievas tiria žmogumi.

• Dievas įprasmina ir išplečia žmogų.
• Dievas tiria Dievą asmenimis, tad juos sudėjus, kiekvienu iš mūsų, Žmogumi.
• Dievą išplečia Žmogus, galintis gyventi ar negyventi Dievu - amžinu, išmintingu, geravališku, valingu. Tai yra Dievo Dvasios išsakoma dorovė, dešimt Dievo įsakymų.

Dievas atsiskleisdamas parodo, kad jisai net ir labiausiai atsiskleidęs, tad labiausiai suvaržytas, yra visai nesuvaržytas, o tiesiog viską valdo. Jisai atsiskleidžia kaip visko valdytojas, kaip visko savaiminis išeities taškas. Užtat mes galime prisijungti prie juo, galime atpažinti jį ir gyventi jo valią, galime valdyti kartu su juo. Mes, jam pavaldūs, taipogi valdome, susitelkdami į mums duotas aplinkybes, užtat jas įdvasindami, įprasmindami.

Žmogus (bendra būtybė) yra tiriantysis protas, tad

• apibrėžtumas, siejantis Dievo plotmę ir žmogaus plotmę
• bendrojo žmogaus būklė, asmuo, Kaip, priešpastatoma paskiro žmogaus būklei, asmenybei, Koks (o Dievas yra Kodėl ir pasaulis Ar)
• Dievo Sūnus, tylėjimas prabilęs žodžiu, įžvalga, teorija
• Sąmoningumas, Kodėl, kvantinė simetrija {$S$}, derinantis atsakančią pasąmonę {$T$}, Koks, ir klausiančią sąmonę {$C$}, Kaip (o Dievas yra Ar).
• Atsisakantis visų patirčių ir sąvokų, tad susitelkiantis į Dievą, gvildenantis jo nebūtinumą ar būtinumą.
• Tyrasis, visuotinis, asmeniškas klausimas.
• Savarankiškas protas, savo savarankiškumą grindžiantis Dievo dviguboje plotmėje, išėjimu už savęs iš savęs į Dievą ir atgal. Šiuo savarankiškumu dalyvauja žmogaus aštuonguboje plotmėje.

Žmogaus sustatytmas

• Žmogaus savastis sustatyta trijų protų nusakančių jo proto būsenas ir kaip jisai gali išeiti iš savęs už savęs į Dievą.
• Žmogus sustatytas trijų protų ir dešimtgubo kelio.

Apytakos žmogaus kampu

Dievas tiria apytakomis, atsiremdamas vis nuodugniau į žmogų. Žmogus yra asmenų bendrumas. Žmogumi asmenys susiveda Kitu.

Apytakos išsako ką Dievas išgyvena žmogumi.

• Dievo šokiu tiria ar išgyvename,
• išgyvenimo apytaka - ką išgyvename,
• žinojimo rūmais - kaip išgyvename,
• meilės mokslu - kodėl išgyvename.

Trejybės ratas ir trys protai

Trejybės ratas yra bendra tyrimo dvasia. Tai Dievo sąmoningumas 0+3=3. O trys protai yra paskiri tyrėjo kampai. Tai veiksmas +3 skiriantis Dievą 0 ir jo sąmoningumą, jo įsisąmonijimą 3. Ir tai vyksta kuriame nors klode, tad trejybės atvaizdu, suvokimo lygmeniu, žmogaus ir Dievo požiūrių grandine, kuriuos išgyvena atitinkamas asmuo.

Suvokimo asmenys

• Suvokiantis suvokia iš viršaus - visumą - suvokiantis Dievą
• Susivokiantis suvokia iš apačios - savo tyrimų pagrindu - suvokiantis kas mus domina
• Suvokta bendrystė tai suvienija per vidurį

Apytakos sustato trejybės ratą. Jisai sieja tris protus.

• Trejybės ratas sieja ir sutapatina tris protus.
• Trejybės ratas sieja dvasios bosoniškumą (poslinkiais) ir sandaros fermioniškumą (nariais - požiūriais).
• Trejybės ratas sieja tyrimo hipotezę (Kodėl ir paskui Ar), eksperimentą (Kaip), rezultatą (Koks).
• Keturi žvilgsniai subliuška į vieną, patikslintą.

Apytakos sustato tris protus. Tai asmenys: Aš, Tu, Kitas. Tai bendra, bosoniška, pradedant pasąmone kaip požiūrį, toliau išplečiant ją požiūriu į požiūrį, ir galiausiai požiūriu į požiūrį į požiūrį. Visi žvilgsniai sutelpa toje pačioje būsenoje, tad žvilgsnių atžvilgiu tai bosoniška.

• Trys protai yra bendri, bosoniški nes visi trys protai išsako tą patį. Antrasis protas (sąmonė) persako pirmąjį protą (pasąmonę) tik glausčiau (sąvokomis), o trečiasis protas persako dar glausčiau, teiginių tiesomis, turbūt jų aplinkomis. Tad protai vis glausčiau persako tą patį.
• Trejybės rato požiūriai yra paskiri, fermioniški. Ir jie išreiškia, kaip atrodo sąmonei, antrajam protui, sąvokų kalba. Nes sąmonė primeta nuostatą ir toliau ją tikrina, ar atitinka tai, kas žinoma iš pirmojo proto. Tyrimą (eksperimentą) sustato trečiasis protas, o atsakymą parūpina pirmasis protas. Toliau antrasis protas pasitikslina. Šitaip suprantant, antruoju protu esame, trečiuoju veikiame, pirmuoju mąstome.

Tris protus išgyvena ir grindžia trejybės ratu išsakytas sąmoningumas 0+3=3

• Veiksmas +3 ir kartu lygtis 0+3=3 sąlygoja keturis lygmenis: +0, +1, +2, +3.
• Veiksme +3 glūdi veiksmai +1 ir +2, tad visi trys protai.
• Veiksmu +3 ir jo sąlygoti keturi lygmenys grindžia padalinimus ir padalinimų ratą.

Sąmoningas supratimas Dievo: 0+3=3.

• Trejybės ratu nebuvimo grindimas grindžia buvimą.
• Ketverybės apimtimis tai reiškiasi paskirų asmenų apytakomis ir bendro žmogaus netroškimais.

Trys protai ir ženklų savybės

• Protas ir dvejonės yra atsakančiojo proto (pasąmonės) išėjimas už savęs, vienu laidu, jo suvokimas, kad yra kažkas daugiau, kad galima atsisakyti savo aplinkos, ją naujai nustatyti.
• Širdis ir jauduliai yra klausiančiojo proto (sąmonės) išėjimas už savęs, dviem laidais, į pasąmonę, įsiklausiant į ją, kas neatitinka.
• Valia ir vertybiniai klausimai yra tiriančijo proto (sąmoningumo) išėjimas už savęs, trimis laidais, atsisakant savęs, suderinus klausiantįjį protą ir atsakantįjį protą, tarsi jiedu savaime derėtųsi.

Tiriantysis protas lygina klausiantįjį protą ir atsakantįjį protą.

• 12: Tiriantysis protas (sąmoningumas) lygina pirmąjį ir antrajį lygmenį, tiria ar sudaro skirtumą, ir atsisako savęs kai nebesudaro skirtumo.
• 01: Atsakantysis protas (pasąmonė) supranta pasaulį pirmuoju lygmeniu (protu - pasyviu išvedimu, filtravimu).
• 02: Klausiantysis protas (sąmonė) supranta pasaulį antruoju lygmeniu (širdimi - aktyviu išvedimu)
• Tiriantysis protas (sąmoningumas) juos lygina.

Kartu jie sudaro trejybės ratą. O toliau Dievas trečiuoju lygmeniu iš aukšto vertina pasaulį (nulinį lygmenį), pasąmonę (pirmąjį lygmenį), sąmonę (antrąjį lygmenį).

Tad ženklų savybės tai išsako

• 01: pasąmonė - lanksti
• 02: sąmonė - pakiti
• 12: sąmoningumas - judus

Visa tai ryšium su pasauliu. Sąmoningumas neturi tiesioginio ryšio su pasauliu, o tik derina ryšį tarp pasąmonės ir sąmonės. O Dievas neturi ryšio su pasauliu, nebent netiesioigiai, per sąmoningumą. Tad šios savybės išsako gyvenimo lygtį - Dievą, gerumą, gyvenimą - bet neišsako amžino gyvenimo, Dievo ir gerumo išskyrimo .

O ryšium su Dievu, visi trys protai turi tiesioginį ryšį, o pasąmonė atstoja pasaulį. Visgi, tris protus išsako atstumas tarp Dievo ir kitų lygmenų, tad papildinys:

• 23 pasąmonė (01 papildinys) P
• 13 sąmonė (02 papildinys) PP
• 03 sąmoningumas (12 papildynas) PPP

Apytakų sandara

Apytaka suderina keturis asmenis (Dievą, Mane, Tave, Kitą) kuriuo nors iš jų pagrindu: Aš esu X (trys vaidmenys - trejybės rato atvaizdas), Tu esi X (aštuonerybės atvaizdas), Kitas yra X (4+6), Dievas yra X (trejybės ratas). Būtent:

• Dievo šokyje: Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Kitas yra Dievas, Dievas yra Dievas.
• Išgyvenimo apytakoje: Aš esu Aš, Tu esi Aš, Kitas yra Aš, Dievas yra Aš.
• Žinojimo rūmuose: Aš esu Tu, Tu esi Tu, Kitas yra Tu, Dievas yra Tu.
• Meilės moksle: Aš esu Kitas, Tu esi Kitas, Kitas yra Kitas, Dievas yra Kitas.

Apytakos išplečia aštuonerybę, pridėdamos trejybės ratą, trijų protų kampus ir Dvasios žvilgsniu iš šalies išsakytą keturių lygmenų ir šešių jų porų santvarką.

Dievo šokis

Dievo šokio tikslai

• Dievo šokis išsako suvokimą.
  • Atsivėrus suvokimui ir Dievo (Tėvo) požiūriui, iškyla Sūnaus ir Dvasios požiūriai, tad Dievo šokis. Požiūriais bendrumų dvasia susiejama su tam tikru sandaros kampu, taip kad išsiskiria dvasios kampai, išsiskiria požiūriai.
• Dievo šokis išplaukia iš Dievo, kaip tyrėjo, ką jis išgyvena.
• Dievo šokis išsako gyvenimą be asmeniško išgyventojo.
• Dievo šokis išplaukia iš Dievo požiūrio, atveriančio Sūnaus ir Dvasios požiūrius.
  • Dievo šokis išsako Dievo (Tėvo) požiūrį ir supina su Dievo Sūnaus ir Dievo Dvasios požiūriais, grindžia dorovę.

Dievo šokio eiga

• Dievui pirma yra klausimas, o tuomet iškyla atsakymas, jo savastis. Savastis iškyla pasitraukiant klausimui.
• Dievo tyrimas veda iš atsakymo (Dievo) į klausimą (apie Dievą).

Dievo šokio trejybė

• Dievo šokyje Dievas reiškiasi trejybe ir grindžia tris protus: Dievas Tėvas pasąmonę, Dievas Sūnus sąmonę, Dievas Dvasia sąmoningumą. Dvasia (trečiasis protas) derina Tėvą (pirmąjį protą) ir Sūnų (antrąjį protą). Tad Dievo šokyje pirmumas teikiamas Dievui Tėvui, nes kiti vaidmenys iš jo išplaukia.

Dievo šokio aštuonerybė: Sūnus ir Tėvas

• Dievas pasitraukia bendrumais, Jėzus pereina į Dievą, paskui Jėzus grįžta toliau tęsiant padalinimus. Tad nulybė gal yra pas Jėzų patį, o ketverybė yra kaip jisai suvokia Dievą ir paskui jisai grįžta būtent tais papildiniais - reikšmėmis.
• Būtent Dievo tyrimas atveria padalinimų ratą, skiria klausimą ir atsakymą. Pirmiausiai yra klausimas apie Dievą, tad nesąmoningas Dievo neapčiuopiamumas. Toliau iškyla visko apčiuopiamumas ir būties (Dievo įrodymo prieštaravimo būdu) apčiuopiamumas.
• Aštuonerybė sieja bendrumo bosonišką ketverybę (gyvenimo lygtį) ir paskirumo fermionišką ketverybę (žinojimus)
• Dievo Tėvo ketverybė, kuria išeina už savęs į save, tad į Dievą Sūnų, yra gyvenimo lygtis. Jinai bosoniška. Ją modeliuoja pasąmonės Klifordo algebra {$Cl_{4,0}$}.
• Dievo Sūnaus ketverybė, kuria išeina už savęs iš savęs, tad į Dievą Tėvą, yra visko padalinimas. Jisai fermioniškas. Jį modeliuoja sąmonės Klifordo algebra {$Cl_{0,4}$}.

Išgyvenimo apytaka

Išgyvenimo apytakos tikslai

• Išgyvenimo apytaka išsako savęs suvokimą.
• Išgyvenimo apytaka išsako gyvenimą pasąmone, ką asmeniškai išgyvename.
• Dievas išsiplečia tyrėju, tad išgyvenimo apytakoje tyrėjas jau tiria savo pagrindu, apie save, savo buvimą, tačiau kadangi jisai jau yra aplinkoje, tai jo klausimas virsta Koks Aš esu? Šiame klausime glūdi keturi asmenys: Dievas pirma Manęs, jokiu požiūriu, Aš kaip savastis bei tyrėjas, savo požiūriu, Tu kaip lemiantis ribą tarp savęs ir aplinkos, ir Kitas kaip siejantis Mane ir Tave už manęs, aplinkoje, taigi, duodantį man rinktis Save (kuriuo Aš esu židinys) ar Dievą (kuriuo Aš ir Tu esame lygiaverčiai).
• Išgyvenimo apytakoje - prasmingas išgyvenimas, atsisakymas senosios savasties ir priėmimas naujosios savasties - tai išėjimas iš savęs už savęs - kaip jį patys išgyvename.

Išgyvenimo apytakos trejybė: trys protai

• Išgyvenimo apytakoje yra trys protai bet pats Dievas nėra būtinas. Užtat yra žmogus.
• Išgyvenimo apytakoje pirmumas teikiamas trečiam protui, nes juo atsisakome savęs.
• Išgyvenimo apytaka atkartoja Dievo šokį trimis protais be Dievo, išgyvenimus išsako požiūrio lygtimi, vadinas, gyvenimo lygtimi be Dievo.
• Požiūrio lygtis išskiria asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.
• Išgyvenimo apytaka sustato tris kalbas, apibrėžiančias kalbų pašnekovą.
• Išgyvenimo apytakoje tyrėjui Dievas iškyla asmenimis, kaip vienas iš asmenų, būtent Neapibrėžtumo asmuo.
• Nesuvokiamumas iškyla išgyvenimo apytaka atskyrus tris protus nuo Dievo.
• Išgyvenimo apytaka Dievo tyrimo klausimas pasitraukia, užtat yra visą apimantis atsakymas. Jame iškyla paskiri klausimai, viską suskaldantys į betką. Tyrimai sieja tuos klausimus su atsakymu, grindžia kažką.

Išgyvenimo apytakos aštuonerybė: visko padalinimai

• Išgyvenimo apytaka Sūnaus požiūris penkerybe, šešerybe, septynerybe papildo Tėvo bendrumus vienybe, dvejybe, trejybe.
• Išėjimu už savęs išverčiame gyvenimo lygtį. Užtat susistato aštuonerybė - pirma yra asmuo, o tik paskui yra ryšio galimybės. Aštuonerybė sustato dvi kryptys: išėjimą už savęs į save ir išėjimą už savęs iš savęs. Aštuonerybė išsako vienumo pagrindus kartu su vienumu Dievu bei gerumu.
• Padalinimų ratas sieja Dievo išsiplėtojimą ir žmogaus susivienijimą.
• Iš Dievo išplaukia nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė.
• Iš Kito išplaukia ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė.
• Išėjimas už savęs +1. Dievas, Aš, Tu, Kitas grindžia Bott periodiškumą realiaisiais skaičiais, aštuonerybę, pažinimo vienlypumą.
• Žmogaus išgyvenimų aštuongubame rate tyrimas yra atsakymo ir klausimo suderinimas.
• Išgyvenimo apytaka Sūnaus aštuonerybė tampa padalinimų ratu. Sūnaus aštuonerybėje yra susikalbėjimas tarp dviejų dalyvių, Tėvo ir Sūnaus. O padalinimų ratą išgyvena vieningas išgyventojas, tačiau trimis protais.

Dešimtgubas kelias: keturios terpės (neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas)

• Dešimtgubas kelias išsako tai, kas svarbu išgyvenimo apytakai. Dešimtgubas kelias pasižiūri į žmogų ir Dievą iš šalies.
• Išgyvenimo apytakoje trys protai yra suprantami atskirai nuo Dievo. Dievas yra už jų. Dešimtgubas kelias paaiškina jų santykį su Dievu.
• Dešimtgubame kelyje yra dvi plotmės, Dievo dviejų būsenų ratas, ir žmogaus ašuonių padalinimų ratas. Dievo požiūriu, Dievas nėra būtinas, žmogus yra pilnavertis savo rate, nes jis gyvena visais trimis protais. Žmogaus požiūriu, Dievas yra būtinas, jo pagrindu atsiplėšiame nuo pirmo ir antro proto, gyvename trečiuoju protu.
• Dešimtgubame kelyje, Dievo plotmėje, Dievas laikomas neapibrėžtumu ir sąmoningumas laikomas apibrėžtumu. Žmogaus plotmėje, pasąmonė laikoma įsivaizduojamumu ir sąmonė laikoma neįsivaizduojamumu. Tad dešimtgubame kelyje, einame iš Dievo +0 į sąmoningumą +3, toliau į įsivaizduojamumą +1 ir galiausiai neįsivaizduojamumą +2.
• Keturios terpės išreiškia galimybes grindžiančias posūkio grupės atvaizdus: sąvokos yra ar nėra (įsivaizduojamos ar neįsivaizduojamos), aplinkos yra ar nėra (apibrėžtos ar neapibrėžtos).
• Kaip matyti iš Bott periodiškumo, Dievas (jokia simetrija) išeina už savęs į tyrėją (|三) ir tik per jį į klausimus (|二) ir atsakymus (|一). Tyrėjas sieja ir skiria atsakymą ir klausimą, tad atveria Dievui išsivystymo galimybę. Bott periodiškumas išsako savastį ir parodo kaip Dievas glūdi savastyje bet ji jo nesaisto už savęs, bet tik priima į save.
• Žmogaus išgyvenimų ratu, padalinimų ratu, žmogus neišeina už savęs, bet užtat panašiai, išeina į save arba iš savęs, įsijaučia arba atsitokėja, kaip kad simetrija {$H\leftrightarrow H^*$}

Žinojimo rūmai

Žinojimo rūmai yra troškimų mokslas.

Žinojimo rūmų tikslai

• Žinojimo rūmai išreiškia bendrą suvokimą.
• Žinojimo rūmai išsako gyvenimą sąmone.
• Žinojimo rūmai tiria Kaip Tu esi?
• Žinojimo rūmai atspindi kalbų nusakyto pašnekovo galimybes, jo išsiaiškinimo būdus, jo mokslo apimtį.
• Žinojimo rūmai apibūdina paskirus mokslus, paskiras asmenybes, tad jų įvairove, apžvelgdama jų išsiaiškinimo būdus.

Žinojimo rūmų trejybės ratas

• Nusistatyti: Sąmoningumas sutelkia sąmonę.
• Vykdyti: Sąmonė sutelkia pasąmonę.
• Permąstyti: Pasąmonė sutelkia sąmoningumą.

Meilės mokslas

Meilės mokslo tikslai

• Meilės mokslas išreiškia susikalbėjimą.
• Meilės mokslas išsako gyvenimą sąmoningumu.
  • Tyrimą išryškina trys protai, tad svarbu suprasti, kaip išsivysto trijų protų raiškų įvairovė.
• Dievo kryptys nusako trijų protų kampus. Suvokimo lygmenys apibūdina tyrimo suvesties galimybes.
• Meilės mokslas tiria Kodėl Kitas yra?
  • Meilės mokslas atveria bendrą būdą bet kurį pašnekovą mylėti, palaikyti, geranoriškai pakalbinti.
    • Meilės mokslu grindžiame Kitą, sąmoningumą, tad toliau išverčiame savo tyrimą.
    • Meilės mokslas išsako ir susitelkia į tai, ką išgyvena tiriamasis, ir jį su meile palaiko.
  • Meilės mokslas grindžia šviesuolių bendrystę.
    • Šviesuolių bendrystė yra visko žinojimo gražus taikymas.
    • Šviesuolių bendrystė plėtojasi žmogaus tyrimų netroškimais.
    • Viską gražiai taikyti yra žmogui viskame gyventi Dievo dvasia, atsiremti į ją už santvarkos, tad puoselėti šviesuolių bendrystę ir amžinai bręsti kartu su visais.
    • Šviesuolių bendrystė remiasi žmonių kertinėmis vertybėmis, jų santykiais su tiesa ir jų tiriamais klausimais.

Meilės mokslo trejybės ratas

• Nusistatyti (pasąmone): Teigti, neigti, rinktis.
• Vykdyti (sąmone): Žinoti, nežinoti, laukti.
• Permąstyti (sąmoningumu): Šališka, sąlygiška, paneigiama.

Meilės mokslo keturios pakopos

• Keturios vienumo sampratos (neapibrėžtumas - bendras likimas, apibrėžtumas - paskiras likimas, įsivaizduojamumas - paskiras troškimas, neįsivaizduojamumas - bendras troškimas) išsako darną kaip suvedantį daug šaltinių atsiremiančių į keturis suvokimo lygmenis, keturis asmenis. Tuo tarpu trejybinio bendrumo reikšmės (ištakos, akistata, darna) išsako darną Dievo kampu, Dievo ir jo galimybių atžvilgiu.
• Vienumo sampratos pakeičia vienalypį likimą dvilypiu troškimu, tad turiningesniu suderinimu, skiriančiu skirtingas raiškas aplinkybėse ir bendrą reiškėją.
• Vienumo sampratos suveda likimą ir troškimą, bendrumą ir paskirumą.
• Keturios išėjimo už savęs pakopos grindžia Dievo ir jo tyrėjo sutapimą vienumo sampratomis (bendru likimu, paskiru likimu, paskiru troškimu, bendru troškimu), tuomi Dievo išplėtimą.
• Dievas ir jo tyrėjas susiderina sandara (paskirumu) ir sutampa dvasia (bendrumu).
• Neprieštaravimo išgyvenimas yra paskiras, o prieštaravimo išgyvenimas yra bendras.
• Atvaizdai yra paskiri, o esmė yra bendra.
• Dievo ir tyrėjo apimtys sutampa niekuo, paskui kažkuo, toliau betkuo ir galiausia viskuo. Dievo dvasia įsitraukia į santvarkoje esantį tyrėją.

Žmogus tiria bendro asmens tyrimais

Apytaka sustato asmenį, tad grindžia to asmens tyrimą, koks jo santykis su Dievu, kaip rinktis gyventi Dievu.

Žmogus savo tyrimais išsiaiškina visumos pobūdį ir vaidmenį, kodėl ir kaip gyventi visuma - būtent Dievu ir ne savimi, tad kaip gyventi Dievu. Žmogus šį klausimą vis labiau išplečia ir supaprastina, tuomi trumpina žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę, pereina iš valios į širdį, protą ir kūną. Žmogus susigaudo gyvendamas trečiuoju asmeniu (Kitu - sąmoningumu) ir būtent juo išsiaiškindamas savo santykį su Dievu, jis gali atitinkamai gyventi antruoju asmeniu (Tavimi), pirmuoju asmeniu (Manimi) ir jokiu asmeniu (Dievu), pilnai atsisakydamas savęs.

Žmogus savo tyrimais sudėlioja tyrimo (suvokimo lygmens) vaidmenis - pasąmonės, sąmonės, sąmoningumo.

Žmogus tiria kaip gyventi Dievu, ne savimi, o jokiu asmeniu

Žmogus įsijungia į tyrimą, kaip gyventi Dievu, jokiu asmeniu.

• Žmogus tiria neigdamas Dievo troškimą - savarankiškumą, užtikrintumą, ramumą, meilę - kaip kad Dievas neigia save betirdamas save. O taip pat, žmogus nėra Dievas - tai sąlygiškas dalykas, kurį netroškimai išpuoselėja.
• Žmogus, pašnekovas, savo tyrimais ir netroškimais renkasi gyventi Dievu, atsiliepia į Dievo meilę, išmoksta bendrauti meilės kalba, mylėti, kaip kad Dievas myli.
• Žmogus rinkdamasis Dievo valią, gerą valią, išmintį, amžiną gyvenimą, atsisako savęs.

Žmogaus išeities taškas yra žemas ir siauras, tad žmogaus tyrimas vyksta aukštyn-platyn.

Žmogaus išėjimas už savęs iš savęs nusako išėjimą už savęs, dvilypumą, didėjantį ir mažėjantį laisvumą, ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe.

• Penkerybė savo penktu požiūriu grindžia išėjimą už savęs. Penkerybė yra išvertimo taškas. Kiekviename ketverybės kampe glūdi dvi kryptys - tad išvertimas. Dabartis yra išvertimo taškas, išvertimų išvertimas. Penkerybė priešingom kryptim nukreipia kodėl -> ar ir kaip <- koks.
• * Dievui išeinant už savęs į save, Dievas savyje yra pasekmė kuri turi savo priežastį, pirmapradį Dievą.

Mums išeinant už savęs iš savęs, mes savyje esame priežastis ir mes už savęs esame pasekmė kuri dar gali išsivystyti. O sprendimo taškas yra savastį išgyvenantysis. Būtent išgyvenantysis išgyvena tą išėjimą už savęs, sieja priežastį ir pasėkmę. Sprendimo taške sueina dvi kryptys, Dievo būtinumo klausimai (iš Dievo į Kitą) ir žmogaus buvimo klausimai (iš Kito į Dievą).

Apibrėžimas jokio požiūrio = žmogaus požiūris ir atvirkščiai. Žmogui reikalingas Dievo požiūris.

ŽDŽDŽ yra gyvenimo lygties trejybės ratas, kurio poslinkiais atsisakome požiūrio, arba trikdžiu jo neatsisakome.

Suvokimo lygtis

Dievo išėjimas už savęs į save ir Žmogaus išėjimas už saves už savęs grindžia suvokimo lygtį {$0=ŽD$}. Dievas yra suvokimas, suduriantis Žmogaus žvilgsnį su Dievo žvilgsniu. Suvokimas yra pagrindas išeiti už savęs, išsiplėsti. Žmogus yra Dievo išsiplėtimas. Atlupus Žmogaus savasties klodus, jam atsisakant jų, aptinkamas suvokimui prilygstantis Dievas.

Žmogaus tyrimai

Žmogui tyrimas yra

• Išėjimas už savęs iš savęs
• Sąmoningumo ėjimas tyrimu iš sąmonės klausimo (apie Dievą) į pasąmonės atsakymą (gyvenimą Dievu).
• Būdas suvokti, suprasti. Galima viską suprasti kaip tyrimą nes trys protai yra būdai viską suprasti.
• Savęs pranokimas. Žmogaus savastis yra dvasiai - savarankiškas kūnas, pasąmonei - užtikrintas protas, sąmonei - rami širdis, sąmoningumui - mylinti valia. Žmogaus tyrimu renkasi Dievą (nulinį požiūrį) arba Kitą-artimą (septintą požiūrį). Žmogus tyrimu pranoksta dvasią jokiu laidu, pasąmonę vienu laidu, sąmonę dviem laidais, sąmoningumą trimis laidais.

Žmogus tiria kaip gyventi Dievu

Mes žmonės tiriame, kaip gyventi Dievu:

• Kaip kūnui (pasauliui) gyventi amžiną gyvenimą?
• Kaip protui (paskiram žmogui) gyventi išmintimi? (trošku viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti)
• Kaip širdžiai (bendram žmogui) gyventi gera valia? (bendruomenėje)
• Kaip valiai (Dievui) gyventi Dievo valia?

Mūsų tyrimais kiekviena mūsų dalis tiria atskirai ir tuomi grindžia Žmogų.

Žmogus tiria netroškimais

• Žmogus asmenis priima netroškimuose. Kitą - valios netroškimuose, Tave - širdies netroškimuose, Save - proto netroškimuose, Dievą - kūno netroškimuose. Kitas yra Dievo pilname atsiskleidime, pilna laisve.
• Žmogus netroškimais išeina už savęs ir už savo trijų protų - jokio, vieno, dviejų, trijų.
• Netroškimai sustato žmogaus atotrūkį nuo Dievo ir žmogaus pasirinkimą gyventi savimi ar Dievu.
• Netroškimai išsako tyrėjų vidines galimybes, kaip imasi tyrimu.
• Netroškimai veda iš vieno proto į kitą protą, o Dievas yra už trečio proto, nepasiekiamas, neišgyvenamas.

Žmogus tiria netroškimais, atsiremdamas į Dievą.

• Mūsų tyrimus sustato keturi netroškimai, susidedantys iš 8-ių požiūrių.
• Netroškimai išreiškia žmogaus suvokimo lygmenis, kaip žmogus supranta save.
• Nulinis požiūris išsako Dievo troškimą:
  • Ar trokštu? savarankiškumu
  • Ko trokštu? užtikrintumu
  • Kaip trokštu? ramybe
  • Kodėl trokštu? meile
• Netroškimais žmogus išgyvena Dievo neigimą, kaip kad įrodant Dievą.
• Dvasia tikslinama jokiu laidu - tenkinimais.
• Pasąmonė tikslinama vienu laidu - dvejonėmis, tad visko padalinimais.
• Sąmonė tikslinama dviem laidais - gėrio kryptimis, tad atvaizdais ir aplinkybėmis.
• Sąmoningumas tikslinamas trimis laidais - vertybiniais klausimais, tad trimis kalbomis: rūpėjimu, įvardijimu, pasakojimu.
• Nepaneigiamumas, paneigiamumas - vienas požiūris, laidas
• Besąlygiškumas, sąlygiškumas - du požiūriai, laidai
• Nešališkumas, šališkumas - trys požiūriai - laidai

Žmogus renkasi ar tirti

Žmogus renkasi ar tirti

• Žmogus imasi tyrimo, prisiima tyrimą, renkasi jo ar nesirenka, plėtoja ar neplėtoja, nežino, kuo jisai baigsis, nežino, ar nori sužinoti.
• Žmogus esmingai, širdingai, nuodugniai, dalykiškai tirdamas išsako savo besąlygiško, esminio, pilno žinojimo santykinumą, tad gyvena sąmoningu nežinojimu.
• Sąmoningumas tyrimu užtikrina, kad sąmonė nenuklystų, nesusitelktų į klaidingą atsakymą, nepasiduotų išankstiniam nusistatymui, nepagrįstam ar negaliojančiam samprotavimui.

Žmogus renkasi mylėti save (neišeiti už savęs) ar mylėti Dievą (išeiti už savęs)

• Žmogus gali pranokti save tiesiogiai, mylėdamas Dievą, arba netiesiogiai, per save, mylėdamas savo artimą kaip save.
• Sąmoningas pasirinkimas. Jeigu dvasia neišeina už savęs (kaip kad Aš, Tu, Kitas neišeiname) tai už jos yra Dievas - ir jinai sąmoningumu tai suvokia gyvenimo lygtimi - būtent meilės (Dievo esmės) buvimu - į tatai viskas susiveda. Tai įrodo Dievo būtinumą. O Dievas reiškiasi išėjimu už savęs. Meilė yra Dievo įrodymas.
• Dvilypumas. Išėjimas už savęs į save derinasi su neišėjimu už savęs iš savęs. Panašiai, išėjimas už savęs iš savęs derinasi su neišėjimu už savęs į save.
• Lygybės lygtis === išsako Dievo buvimą, tūnojimą asmenyje, santvarkoje.

Žmogus savo sąmoningumą įsisavina jo atsisakymu ir taip susitelkia į Dievą

Žmogus auklėja save

• Žmogus kiekviename klode gali pranokti save, betgi aukštesniuose kloduose pasirūpina, kad save galėtų pranokti žemesniuose kloduose. Žmogus tokiu būdu save auklėja. Protas auklėja kūną, širdis auklėja protą ir kūną, valia auklėja širdį, protą ir kūną.

Žmogus įsisąmonindamas atsisako savo sąmoningumo

• Žmogus atsisakydamas savo sąmoningumo sieja išsiskyrusias pakopas - valią, širdį, protą, kūną - ir vieningai suveda tarpus tarp pakopų.
• Mylėdami savastį į ją sukrauname mūsų sąmoningumo lūkesčius, viltis, vertybes, taip kad ji būtų laisva. O mūsų pasirinkimas yra mylėti ne save, kaip tokius, o mylėti kitą, kaip kad Dievas, save suprasti plačiau, ne kaip asmenybę, o kaip asmenį, tad palaikyti bendrystę Kito pagrindu.

Žmogus atsisakydamas savęs puoselėja vienumą

• Vienumas plėtojasi mums atsisakant trijų protų. Atsisakome savęs kaip Kito (sąmoningumo), Tavęs (sąmonės) ir Manęs (pasąmonės). Toliau galime visiškai atsisakyti savęs ir įsijungti į Dievą.
• Atsisakydami savo trijų protų, savo tyrimų, prisiimame Dievą ir gyvename jo tyrimais. O jis savo ruožtu mums grąžina mūsų tris protus ir jais tiriame toliau jo požiūriu. Būtent taip renkame Dievą vietoj savęs.
• Atsisakydami savęs, atsisakome laidų tarp pasąmonės ir sąmonės, nuo trijų laidų pereiname prie dviejų, vieno ir jokio laido. Grįžtame prie kūno, be sąmoningumo, be ryšio tarp pasąmonės ir sąmonės, nes jos gi suderintos.
• Iš Žmogaus išplaukia vienumas, per savęs atsisakymą, prasidedant Kitu, toliau išsiplečiant Tavimi, Manimi, tad galiausiai Dievu.

Žmogus trejybės ratu susiderina su Dievu

Dievo ir žmogaus tyrimų priešpastatymas

Viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti

• Dievo tyrimais viską žinome, būtent apie Dievą.
• Žmogaus tyrimais tą žinojimą gražiai taikome, kaip gyventi Dievu.

Dievo apytakos ir žmogaus netroškimai

• Dievas apytaka sieja pasąmonę ir sąmonę aštuonerybės keturiais lygmenimis. Keturios apytakos jas sieja keturiais suvokimo lygmenimis, žmogaus ir Dievo požiūrio grandine.
• Žmogus netroškimu sieja pasąmonę ir sąmonę trijų protų lygmenimis. Keturi netroškimai saisto pasąmonę ir sąmonę jokiu laiku, vienu laidu, dviem laidais ir trim laidais.

Dievą išplečia žmogus, Dievas žmogų įtraukia

• Dievo išsiskleidimu aiškėja, kad Dievas iš tikrųjų yra visuotinis. Jį galima varžyti ir jis vis tiek lieka valdytoju. Jį galima papildyti žmonėmis ir jis vis tiek juos priima į savo vienybę, kas tik neprieštarauja vienybei. Kas neprieštarauja vienybei, tas Dievui neprieštaraus, verčiau jį pripažins.
• Žmogaus tyrimai patvirtina visų asmenų vienumą.

Pereiname iš vieningo Dievo tyrimo (įvairiais asmenimis ir apytakomis) į dvilypį amžiną gyvenimą (jų pasirinkimais gyventi ne šiaip, netroškimus taikyti Dievo pagrindu).

Dievas savo tyrimu išplėtoja visas įmanomas galimybes. O žmogus savo ruožtu sutapatina tolygias galimybes. Tai ypač pasireiškia aštuonerybės (visko padalinimų) subliuškimo, kurį žmogus išgyvena trimis protais. Ir panašiai gal išgyvena netroškimų subliuškimą. Gal panašiai išgyvena nulinio požiūrio (Dievo) ir septinto požiūrio (artimo) subliuškimą. Visa tai primena matematikos šakų, sandarų, klausimų išsišakojimą ir jas dengiančias erdves kuriomis prilygstama.

Žmogus žiūri atgal į pradžią, o Dievas žiūri pirmyn į pabaigą

Žmogaus požiūris žiūri atgal į pradžios tašką

• Daugelį metų pradėjau nuo išeities taško - Viskas - iš kurio viskas išsirituliodavau.
• Žiūrint atgal, vis dėl to prisiimame savo kertines vertybes, būtent "gyvenimas yra Dievo gerumas", ir ieškome jų ištakų. Tai žiūrėjimas atgal.

Dievo požiūris žiūri pirmyn į akiratį, į suvesties tašką

• Maždaug 2004 metais mąsčiau, kad reikėtų viską išmąstyti iš galutinio taško, iš minties, kad "gyvenimas yra Dievo gerumas". Ir galvojau, kad žiūrėjimas pirmyn yra "amžinas gyvenimas, suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras".
• Kai kada pamąstydavau, į ką viskas turėtų susivesti? Pamanydavau, kad tai turėtų būti Dievo gerumas. Benagrinėjant šv.Jono evangeliją ėmiau mąstyti apie santykį tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo gerumo, tad atskyrimas Dievo ir gerumo.
• Po truputį supratau, kad juo labiau, amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Šios mintys kilo betiriant šv.Jono evangeliją, ką Jėzui reiškia Dievo valia ir kaip ji skiriasi nuo mūsų valios.
• Žiūrint pirmyn, amžinas gyvenimas, tai suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras. Tai Dievo požiūris vedantis į amžiną gyvenimą.

Dievo ir žmogaus tyrimai vienas kitą išverčia

• Dievo ir žmogaus tyrimai vienas kitą išverčia: Dievo tyrimai plėtojasi Dievo požiūrio grandine, ja veda į Kitą. O žmogaus tyrimai supaprastina žmogaus ir Dievo požiūrio grandinę, supaprastina suvokimo lygmenį, veda į Dievą ir suvokimą.

Atsidavimas +4

• Dievas (nulybė) ir Kitas (ketverybė) grindžia Bott periodiškumą kompleksiniais skaičiais, dvilypumą.

Tyrimų ryšys

Dievo ir žmogaus tyrimus sieja trys laidai.

Aštuongubas kelias sieja Dievo išsiplėtojimą ir žmogaus savęs atsisakymą.

• Dievo kryptyje pasireiškia jo pirmenybė mūsų atžvilgiu buvime, veikime, mąstyme.
• Žmogaus kryptyje trejybės ratas slenka iš Kito per Tave per Mane į Dievą.
• Laipsnynai išsako, kaip išsiskiria Dievo valia (pirm tyrimo) ir (tyrime esanti) žmogaus valia.

Paskirumas iš bendrumo, bendrumas iš paskirumo

Dievas grindžia paskirumo išsivystymą, galimybių išsiskyrimą, išsišakojimą.	Žmogus grindžia bendrumo atstatymą, susiderinimą, tapatumą, įsitraukimą į vienumą.
Dievo tyrimu išplaukiama iš vieno išeities taško.	Žmogaus tyrimu sueinama į vieną išeities tašką.
Visko žinojimas išsako Dievo nebūtinumą.	Visko nežinojimas išsako Dievo būtinumą.	`
Apytakos išsiplėtoja link Kito, apibūdina artimą.	Netroškimai susitelkia link Dievo, apibūdina Dievą.
Apytakos apsako trejybės ratą, paskirų trijų protų raiškos klode.	Netroškimai išsako vieningo žmogaus išgyvenimą, jo patirtį.
Suvesties taško tyrimas yra Dievo dieviškasis tyrimas kuriuo jisai būdamas Dievas bando suvokti ir priimti mūsų požiūrius.	Išeities taško tyrimas yra mano žmogiškasis tyrimas kuriuo aš kaip žmogus bandau suvokti ir priimti Dievo požiūrį.
Dievas pradeda neapibrėžtumu, toliau apibrėžtumu, įsivaizduojamumu, neįsivaizduojamumu.	Mes pradedame neįsivaizduojamuoju - susikalbėjimo pagrindu, ir toliau lukštename įsivaizduojamumą, apibrėžtumą ir galiausiai, neapibrėžtumą.
Aplinkybės išsako paskirumą. 12 aplinkybių išreiškia kaip sulyginti 3 asmenis su kitais asmenimis ir išreiškia visus suvokimo lygmenis, žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Visa tai yra pagrindas apytakų, žmogaus vaizduotės ribos, iš kurių išplaukia apytakos, mūsų supratimas Dievo, Manęs, Tavęs, Kito.	Atvaizdai išsako bendrumą, visumą, tad šešias atjautas, kuriomis gyvena Aš (padalinimais), Tu (atvaizdais, aplinkybėmis) ir Kitas (trimis kalbomis). Atjautas grindžia požiūrių grandinė.
Alfa: pirmasis: Dievas pirm visko	Omega: paskutinysis: Dievas po visko

Požiūrių grandinė ir žmogaus bei Dievo požiūrių grandinė

Mažėjančiu laisvumu (Dievui išeinant už savęs į save) joks požiūris tampa vienu požiūriu.	Didėjančiu laisvumu (žmogui išeinant už savęs iš savęs) vienas požiūris tampa dviem.
Išeinant už savęs į save, apimtys išsiskiria ir išsidėlioja, išskleidžia santvarkos vidų.	Išeinant už savęs iš savęs, požiūriai susidėlioja, vieningai veda už santvarkos.
Dvasia plėtojasi sandara, užtat atsiranda trys sandaros (Tėvo, Sūnaus, Dvasios), einama link jų atvaizdų ir vieningumo.	(Vaizduotės) vieningumas plėtojasi atvaizdais, iš jų kyla paprasčiausia sandara - trejybė, ir už jos Dievas.
Bott periodiškumas dviem nariais vyksta Dievo požiūriu, nes jisai išeina už savęs į mus ir mes išeiname už savęs į jį.	Mūsų požiūriu yra Bott periodiškumas aštuoniais nariais. Dievas yra pirm mūsų, tad jisai išeina už savęs į mus keturiomis pakopomis ir mes į jį taipogi.

Pasirinkimo pagrindimas

Dievo tyrimas yra amžinas gyvenimas.	Žmogaus tyrimas yra pasirinkimas tarp gyvenimo ir amžino gyvenimo.
Vieningumas reiškiasi išėjimu už savęs į save, gilyn.	Dvilypumas reiškiasi išėjimu už savęs iš savęs, platyn.
Vieningumas reiškiasi asmeniu - visko žinojimu, požiūrių grandine.	Dvilypumas reiškiasi meile, žmogaus ir Dievo požiūrių grandine, pasirinkimu tarp jų - taikymu.
Matome iš Dievo pusės - iš asmens pusės - iš dvasios pusės.	Matome iš savasties pusės - iš vaizduotės pusės - iš vieningumo pusės - iš meilės pusės.
Išėjimas už savęs į save nesant savasčiai yra iš besąlygiškos pradžios į besąlygišką pabaigą.	Esant savasčiai, tai prilygsta neišėjimui už savęs iš sąlygiškos pradžios į sąlygišką pabaigą, tai yra, tarp sąlygiškų būsenų, kurios gali sietis su kitomis tolimesnėmis būsenomis.
Duomenys - visko žinojimas - sandarų pažinimas.	Įžvalgos - gražus taikymas - dvasios įžvelgimas. (Vaizdo įraše "Trokštu išmanyti".)

---

---

---

Užrašai

• View
• Edit
• History
• Print

Search:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Tvirtinimai #CCFFCC

Mintys #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0