调查

Bendrystė

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Noreika pristatymas, Noreika iškraipymai, 20190110 Noreika iškraipymai duomenys

Reikia mokėti nematyti

Iškraipymų esmė

Atsakomybė - kratymasis

  • A) kompetencija dėl etikos klausimų - ji nepasako, kad jinai nekompetetinga
  • primetimas vokiečiams
  • apsiribojimas Holokaustu
  • atmeta tautos atsakomybę ir žmonių atsakomybę
  • Lietuvos Respublika, vietoj kad nusikaltėlių gauja

Vienareikšmis vertinimas slypintis už nevienareikšmo vertinimo

  • tvirtina, kad yra "teisė persekioti"
  • Noreiką vertina vienareikšmiškai - jeigu jisai buvo nacių ir sovietų persekiojimas, jis negalėjo būti nusikaltėlis - nepripažįsta, kad jis galėjo būti savarankiškas nusikaltėlis

Iškraipytas vertinimas atsakomybės

  • sako, kad buvo nepajėgūs - iškelia, kaip teigiamai nukreipė - neiškelia, kaip neigiamai nukreipė
  • deklaratyvumas ir melas - ir Noreika, kaip melagis apsišaukėlis - spaudos ir t.t. galybė

Iškraipytas tyrimas

  • atsisako ištirti
  • kryptingos, vienpusės faktinės klaidos

Atskyrimas klausimų

  • padalijimas ir atskyrimas lietuvių ir žydų klausimų (nors yra "vienas gyventojų genocidas"

Dorovė klausimų atvirumas - sąžinė reikalauja vis naujai suabejoti ir pasitikrinti

Jūsų pateiktoje medžiagoje neradome duomenų, dėl kurių galėtume iš esmės pakeisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRT centro) išvadą dėl Jono Noreikos.

Jūsų reikalaujamos priimti išvados galimai pažeidžia LR Konstituciją ir kt. teisės aktus.

Jūsų pateiktų išvadų negalime laikyti mokslinėmis ir objektyviomis

jos nėra realizuotos istoriografinių prieigų principu;

jos kritikuotinos istorinių tyrimų metodologijos požiūriu;

jų, kaip mokslinių, nėra patvirtinę istorijos mokslo specialistai, dirbantys mokslo įstaigose

Jūsų „istorikai Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas“ akademiniuose sluoksniuose nėra žinomi kaip profesionalūs istorikai

jie viešoje erdvėje labiau žinomi savo kontraversinėmis nuostatomis, kurios gali įtakoti išankstinį neobjektyvumą

neobjektyvumą akivaizdžiai atskleidžia daromos prielaidos, kad Jonas Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui (neva buvo „Smerš“ agentas) Mes klausiame klausimą - o jie sako, kad darome prielaidas. Ogi pats Noreika tvirtino tardytojams, kad jisai buvo.

akivaizdžius faktus ignoruojančios išvados

Jūsų rašte esami teiginių prieštaravimai

kai kurios Jūsų daromos išvados (pvz.,

  • Jono Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui,
  • lietuvių nacionalistų partijos prilyginimas nacių ar komunistų partijoms,
  • teiginiai „lietuvių atsakomybė už nusikaltimus prieš žmoniją“,
  • „žydų likimą visaip sprendė lietuviai“,
  • „lietuviai nužudė šimtus žydų“,
  • „naciai netyrė Štuthofo kalinių“,
  • „Jonas Noreika buvo Lietuvos ir žmonijos priešas“,
  • „Jonas Noreika įvairiai nusikalto prieš žmoniją“,
  • „Juozo Brazaičio Ambrazevičiaus bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimus engiant Lietuvos žydus“ ir kt.)

sietinos ne su mokslu, o su okupacinių laikotarpių propagandiniu neobjektyvumu ir dezinformacija bei galimai prieštarauja LR Konstitucijai.

tautų atsakomybės (kaltės) principas, kurį taikote kai kuriuose savo teiginiuose, buvo naudojamas XX amžiaus genocidams vykdyti.

LR Konstitucijos 25 str. skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Visuotinai priimta nekaltumo prezumpcija ir LR Konstitucijos 31 str.

Jonas Noreika yra reabilituotas LR Aukščiausiojo Teismo

Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis–Ambrazevičius – JAV Teisingumo ministerijos

Kai kurie Jūsų teiginiai, pvz. kaltinimai žydus gelbėjusio vyskupo Vincento Borisevičiaus, kitų Telšių vyskupų ir kunigų atžvilgiu (Jūsų teiginys „Jonas Noreika įklampino Telšių vyskupijos vyskupus ir kunigus į nusikaltimus prieš žmoniją“ ir kt.), politinio kalinio Viktoro Ašmensko ir kitų istorijos liudininkų, kurie palankiai atsiliepė apie J. Noreiką, atžvilgiu taip pat galimai pažeidžia LR Konstitucijos 31 str. ir LR Baudžiamojo kodekso 154 str. dėl šmeižto.

istorijos moksle istorinių įvykių vertinimai visada yra daugiaaspekčiai;

Jonas Noreika yra reabilituotas LR Aukščiausiame Teisme;

Jono Noreikos veikla ir už ją okupacinių režimų paskirtos bausmės paneigia Jūsų peršamą „vienareikšmiškumą“: už nepaklusnumą nacių valdžiai Jonas Noreika buvo kalinamas Štuthofo lageryje, už nepaklusnumą sovietų valdžiai buvo sušaudytas;

nevienareikšmį J. Noreikos veiklos vertinimą patvirtina daug liudininkų, taip pat ir Jūsų paties rašte cituojami ar kitaip minimi istoriniai liudininkai, kurie atsiliepia apie jį palankiai: 1941 m. sukilimo dalyviai Damijonas Riauka, Viktoras Ašmenskas, Štuthofo koncentracijos kaliniai Aleksandras Kantvilas ir kun. Stasys Yla, žydus gelbėjęs vyskupas Vincentas Borisevičius ir kt.

Kokiais pagrindais Jūs tiriate lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją? Kiek lietuviai atsakingi už nacių okupuotoje Lietuvoje vykdytus nusikaltimus prieš žmoniją?“ Tokias Jūsų formuluotes laikome netinkamomis, tendencingomis ir galimai pažeidžiančiomis LR Konstituciją.

LR Konstitucijos 31 str. skelbia: „Asmuo laikomas nekaltu, kai jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.

LR Konstitucijos 25 str. skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

LGGRT centras Lietuvos gyventojų santykį su Holokaustu vertina istoriografiniame, o ne ideologiniame ar propagandiniame kontekste.

LGGRT centras Holokaustą Lietuvoje vertina kaip nacių okupacinės valdžios, pasitelkusios jai subordinuotas kolektyvines okupuotos Lietuvos struktūras ar jų elementus, veiklos padarinį.

Vokiečų organizacijos, kontroliavusios genocido spartą ir mastą, persekiodamos ir naikindamos žydus, pasitelkė okupuotos Lietuvos sukarintas, policijos ir administracijos struktūras ir jomis naudojosi. Tai:

  • a) nereguliarių pajėgų, susikūrusių spontaniškai ar greitai suorganizuotų, karo pradžioje elementai;
  • b) TDA (Tautinio darbo apsauga) daliniai, vėliau pavadinti savisaugos batalionais, iš literatūros žinomi kaip Schutzmannschaften, suvaidinę svarų vaidmenį Holokauste, dalyvavę žydų žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač Baltarusijoje ir Ukrainoje;
  • c) Kauno policijos departamentas ir nemažai vietinių policininkų visoje Lietuvoje;
  • d) Lietuvos saugumo policijos agentai ir pareigūnai;
  • e) nemažas skaičius okupuotos Lietuvos civilinės administracijos padalinių.

Dviprasmišką Laikinosios Vyriausybės poziciją lėmė paradoksali painiava, į kurią ji buvo patekusi: skelbėsi esanti aukščiausioji valdžia, bet realios valdžios niekuomet neturėjo.

Berlyne 1941 m. birželio 17 d. įvyko posėdis, kuriame dalyvavo SS ir policijos vadas Heinrichas Himmleris, RSHA viršininkas Reinhardas Heydrichas, kariuomenės vadovybė, slaptosios tarnybos karininkai. H.Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams aiškino, ką jie privalės daryti. H.Himmleris, anot RSHA III valdybos viršininko bei Operatyvinės grupės D vado Otto Ohlendorfo, paaiškino, kad svarbi vadų užduoties dalis esanti žydų vyrų, moterų ir vaikų pašalinimas.

R. Heydricho 1941 m. liepos 2 d. direktyva aukštesniuosius SS ir policijos vadus okupuotoje SSRS teritorijoje Jeckelną, von den Bach–Zelewskį, Prützmanną, Korsemanną glausta forma informavo apie vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinėms grupėms, operatyviniams būriams betarpiškai duotus [greičiausiai posėdžio Berlyne 1941 m. birželio 17 d. metu.] principinius nurodymus. Operatyvinėms grupėms, operatyviniams būriams, anot R.Heydricho, buvo nurodyta vykdyti egzekucijas šiems asmenims: Kominterno nariams, taip pat visiems profesionaliems komunistiniams veikėjams; aukštesnio ir vidurinio rango, taip pat labiau aktyviems žemiausiojo rango partijos, centrinio komiteto, sričių ir rajoninių komitetų darbuotojams; liaudies komisarams; žydams, kurie yra partijos nariai, dirbo valstybės tarnyboje, taip pat kitiems radikaliems elementams (diversantams, sabotuotojams, snaiperiams, propagandistams, žmogžudžiams, padegėjams ir t.t.)

R. Heydricho direktyvoje taip pat buvo nurodyta, kad naujai okupuojamose srityse neturi būti daromos kliūtys sluoksniams, kurie nori apsivalyti nuo komunistų ir žydų. Priešingai, reikia, nepaliekant pėdsakų, tai skatinti.

XX a. genocidai buvo inicijuoti valstybinių valdžių.

Žemaitijos regione, t.y. Telšių apskrityje, vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pab. ir liepa) aukščiausia karinė valdžia priklausė vokiečių karo komendantui.

Po to, kai 1941 m. liepos pabaigoje buvo įvestas civilinis valdymas, Telšių apskrities pagrindiniu valdytoju tapo Šiaulių apygardos komisaras Gewecke.

Operatyvinės grupės A 2-ojo operatyvinio būrio pareigūnai, vykdydami žydų, kitų asmenų grupių persekiojimą 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį, vadovavosi jau anksčiau minėtais R. Heydricho nurodymais.

1941 m. liepos 12-13 d. žydų žudynių ties Kaušėnų kaimu (Telšių aps. Plungės vls.) pagrindiniai iniciatoriai, organizatoriai ir vykdytojai yra būtent minėta represinė struktūra – operatyvinės grupės A 2-asis operatyvinis būrys.

Ji savo ruožtu į žudynių vykdymą įtraukė Plungės lietuvių komendantą ir savisaugos būrio vadą Povilą Alimą.

Po karo teisti buvę Plungės būrio nariai kalbėjo, kad įsakymas sušaudyti žydus buvo gautas iš vokiečių, o ne iš Telšių apskrities LAF vado Jono Noreikos.

„Labiausiai kalti yra ne žudynių vykdytojai, o jų sumanytojai. Lietuvoje ypatingai kalti Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Pranas GermantasMeškauskas ir Jonas Noreika.“ Šie asmenys nebuvo Lietuvos žydų žudynių sumanytojai. Tikrieji žydų žudynių sumanytojai yra Trečiojo Reicho vadovybė.

Nesutinkame, kad J. Noreikai, jo vadovaujamai Telšių LAF organizacijai, tenka pagrindinis iniciatorių, organizatorių ir vykdytojų vaidmuo. Savo argumentus pateikėme ankstesniuose atsakymuose.

LGGRT centro nuomone, Lietuvių aktyvistų fronto organizacija negali būti vertinama kaip nusikalstama, o Jūsų palyginimai neatlaiko mokslinės kritikos.

Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius pateikia tokius savo argumentus: „Kiekvienas amžius turi savo “ritualines formules”, kurios yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai. (...) Ano karo pradžios metu ritualinė formulė buvo “naujosios Europos kūrimas”; tokios pat formulės reikšmės turėjo “Doc. Accuse” (89 p.) minimas arkiv. Skvirecko, buv. prezidento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir kitų telegramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk. Brizgio radijo kalba, kuria “kvietė stoti į vermachto statybos batalionus” (Doc. Ac. Nr. 60). Vis tai buvo ritualinės formulės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jėga. Tai buvo tokios pat prasmės formulės, kaip 1940 metais visuomenės atstovų ėjimas pas “liaudies vyriausybės pirmininką” J. Paleckį lojalumo pareikšti. Tokios pat prasmės turėjo ir 1941 metų Kauno lietuvių komendanto bei burmistro priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet atsikalbėjimas, kad techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiems reikia atsiklausti ir savo vyriausybės. būtent apie tai eina kalba - kokios bus mūsų "ritualinės formulės"; palyginti su parvežimą Stalino saulės; su Noreikos atsisakymu sulaužyti savo priesaiką ir savo tikėjimo tiesas; su Lietuvos okupacijos nepripažinimu, su "ok.Lietuva" formuluote; su sutikimu dirbti Genocido centrui; su bestuburiškumu; niekas už tai žmonių neaukština, nelaiko pavyzdžiais, nes žmonės taip savaime elgiasi, o didvyrių pavyzdžių visas tikslas yra atsispirti nuo tokio elgesio.

Ar ši taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo? Čia reikia pačių žydų atsiklausti, kaip jiems atrodo? O taip bendraujama su Lietuvos žydu Gochinu.

(a) Faktas: Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informav Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. faktinė klaida: jie buvo priimti

(b) Faktas: Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydam keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio. Čia ne reveransai...

(e) Faktas: Vilniaus žydų liudijimas. Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Faktinė klaida - Mackonio dienoraštis. Nuotrauka su raide J.

Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis “Jewish Press’, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Nutylimas lietuvių vaidmuo engiant žydus.

The long anticipated moment came at dawn, September 6,1941. The Jews were awakened early in the morning by long whistles and yells from those who came to force us into the ghetto. Logikos stoka. Vilniuje žydai į geto suvaryti tris savaites po to kai suvaryti į Kauno getą. Svarbiausia, kad nėra dora pripažinti skriaudėjų primetamas sąlygas.

Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones; Vadinas, vyriausybė kažkiek atsakinga už savo žmonių pastatymą.

Lietuvių nacionalistų partijos 1941 m. lapkričio mėnesį Didžiojo Vokietijos Reicho Vyriausybei Berlyne rengto promemoria metmenyse rašoma: „Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedamos Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys (Gudijos žydų ir civilinių rusų belaisvių šaudymas bei korimas). Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti – juos pačius grasoma sušaudyti. Egzekucijų metu yra forografuojami ir filmuojami tik lietuviški daliniai, nes vokiečių daliniai tuomet pasitraukai į šalį. Lietuvių tauta nesijaučia, savo nuoširdaus prisidėjimo prie D.Vokietijos žygio į Rytus lengvinimo pasekmėje, tokios paniekos ir tokio pažeminimo iš D. Vokietijos pusės nusipelniusi“ (LCVA, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. 11).

„Lietuvių tauta neturi simpatijos žydams, tačiau pravedamas žydų likvidavimas iš Lietuvos teritorijos sukėlė lietuvių tautos masės ir pasibodėjimo jausmą. Tą jausmą gilino girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą lietuviai tvarkytojai. Lietuviai mano, kad dar iki šiolei neišemigravę Lietuvos žydai galėtų būti sėkmingai panaudojami kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje. Lietuviai mano, kad Lietuvą apleidžiančių žydų nusavybė turėtų būti pavesta lietuvių tautos dispozicijai, nors yra jau žinoma, kad Šiaulių apygardos komisaras šių metų VIII. 3 pareiškė apskričių viršininkams ir burmistrams: „Pagrindinė taisyklė – visas žydų turtas yra Vokietijos Reicho nuosavybė“ (LCVA, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. l. 12).

b) Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijos buvo valdančios valstybių partijos. Nei Lietuvių nacionalistų partija, nei LAF organizacija 1941-1944 m. tokiomis partijomis nebuvo, nes Lietuva, kaip veikianti valstybė, neegzistavo. Nuo 1941 m. birželio pabaigos ir liepos mėnesį valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo sutelkta vokiečių karinės administracijos rankose. 1941 m. liepos pabaigoje krašto valdymą į savo rankas perėmė vokiečių civilinė administracija su generaliniu komisaru T. A. von Rentelnu priešakyje.

Tačiau nacionalistų dokumentai yra tik deklaratyvūs, nes partija, baigusi kurtis 1941 m. vasaros pabaigoje, buvo uždaryta po kelių mėnesių, gruodžio viduryje.

Telšių miestą vokiečiai užėmė 1941 m. birželio 25 d. Ne prie ko.

Kad birželio pabaigoje – liepos pradžioje Šiaulių apskrityje lankėsi už žydų žudynes Baltijos šalyse atsakingas operatyvinės grupės A vadas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris liudija buvęs Lietuvos VSD (saugumo departamento) darbuotojas Jonas Dainauskas Ne prie ko.

Kad Telšiuose rezidavo vokiečių komendantas liudija aplinkybė, kad laikraštyje „Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 20 d., Nr. 4, l. 6) yra Vokiečių ekonominės komendatūos „Kaunas III“, Telšių skyriaus įgaliotinio Koenig ir Telšių apskrities Žemės ūkio įstaigos viršininko agronomo J. Tautvydo kreipimasis į visus Telšių apskrities kaimo seniūnus. Kad belieka remtis tokiu tvirtinimu, reiškia, kad neturi rimtesnių...

„Kodėl Telšių vyskupija neprieštaravo, kad „lietuvių valdžia“ jos spaustuve kursto žmogžudystę? Kodėl leido nekaltus žydus kankinti ir žeminti Rainių aukų laidojimo metu? Kodėl žudikams atleisdavo kaltes? Kaip tiriate Telšių vyskupijos vaidmenį 1941 m. nusikaltimuose?“ Šiuos klausimus – kaltinimus vertiname kaip ypač tendencingus. Yra istorinių liudijimų, kad dėl po karo sovietų nužudyto Telšių vyskupijos vyskupo Vincento Borisevičiaus daugkartinių prašymų vyskupijos kunigai ir gyventojai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Dangstosi žydų gelbėtojais. Tarp žydų gelbėtojų paminėtas tiktai vienas vyskupas Vincentas Borisevičius ir du kunigai Alsėdžių kunigas Vladislovas Taškūnas (už 16 km nuo Telšių ir 30 km nuo Plungės) ir Žemaičių Kalvarijos klebonas Vladislovas Polonskis (už 24 km nuo Telšių).

Jonas Noreika gestapo suimtas 1943 m. vasario 23 d. ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą; ten pragyveno daugiau kaip 3 mėnesius, kol 1943 m. gegužės 31 d. likusiems gyviems lietuviams kaliniams buvo pranešta, kad jų grupė vadinsis garbės kaliniais (Ehrenhäftlinge). faktinė klaida - jis buvo suimtas du kartus - išvežtas į Štuthofą kartu su kitais

Jūsų teiginys, kad Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalinti lietuviai „nebuvo nacių priešai, o tiesiog lietuvių tautą bausti pasirinkti įkaitai“, rodo esminį loginį prieštaravimą: už ką naciams reikėjo bausti lietuvius ir kodėl jie įkaitu pasirinko „ne priešą“ J. Noreiką?

Straipsnyje, skirtame J. Noreikos biografijos kontraversijoms, esame pateikę argumentuotą nuomonę, kodėl šis A. Pakalniškio teiginys neteisingas.

„Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., Nr. 6, l. 2) yra žinia, kad 1941 m. liepos 27 d. Plungėje vyko manifestacija, kurioje dalyvavo vietos aktyvistų vadas leitenantas Alimas ir vokiečių vietos komendantas.

Ši šventė nesietina su Holokaustu. Laikraštyje „Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., l. 2) minima, kad J. Noreika, P. Alimas dalyvavo džiaugsmo manifestacijoje, kuri vyko Plungėje 1941 m. liepos 27 d. Tai buvo šventė, kurioje džiaugtasi Lietuvos išlaisvinimu nuo bolševikų, reikštas palaikymas Lietuvos laikinajai vyriausybei.

Vis labiau aiškėjant vokiečių nuostatai nepripažinti Laikinosios vyriausybės, po vokiečių inspiruoto nesėkmingo bandymo nuversti Laikinąją vyriausybę liepos 23-24 d., Vyriausybės palaikymo akcijos buvo organizuotos ir kitose Lietuvos vietose. šventė numatyta jau mėnesio pradžioje - palyginti, kaip prisimena - "Stalinas"

J. Noreikos ir P. Alimo santykis su žudynėmis Plungėje yra aptartas straipsnyje, kuris publikuotas leidinyje „Genocidas ir Rezistencija“

1940-1941 m. lietuvių antisovietinio pasipriešinimo judėjmo dalyviai Vokietiją vertino kaip priemonę, kurią galima panaudoti siekiant nepriklausomybės atkūrimo. Taip ją vertino ir J. Noreika.

LGGRT centrui nežinomi duomenys apie tai, kad „Jonas Noreika grįžo su žinia, kad naciai neleis Lietuvai būti nepriklausomai“. įtraukti šią pastabą į chronologiją

Vokiečių okupacijos laikotarpiu, t. y. 1941 m vasarą ir rudenį, Telšiuose buvo leidžiamas laikraštis „Žemaičių žemė“. Šio laikraščio ypatybė ta, kad po straipsniais, kurie jame buvo publikuoti, nėra nurodomi autoriai. Dėl to labai problematiška spręsti, ką spausdino ir ko nespausdino asmeniškai J. Noreika. Jisai atsako, kaip leidėjas.

Kita vertus, to meto visą lietuvišką spaudą kontroliavo nacių okupacinė valdžia. %Tai nesąmonė, pasižiūrėjus į turinį.

Manome, kad 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį Telšių apskrityje vykusių žudynių pagrindinės priežastys sietinos ne su laikraščiu „Žemaičių žemė“, kurioje nėra jokių raginimų žudyti žydus, o su Operatyvinės grupės A 2-uoju operatyviniu būriu ir su H. Himmlerio duotais nurodymais Operatyvinių grupių A, B, C, D ir jų padalinių vadams karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse. "Šalin žydus" - vertina, kad tai neraginimas žudyti. Laikraščių deklaracijų (pvz.Prapuolenio kalbos). Plunksna galingesnė už kalaviją, spaustuvė galingesnė už automatą.

Prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui Lietuvoje, partizanai sukilėliai ėmėsi kovinių veiksmų prieš besitraukiančius raudonarmiečius bei siekė nubausti įvairių tautybių asmenis (ne tik žydus), tarnavusius okupaciniam sovietų režimui. Sukilimui pasibaigus (pabaiga laikoma 1941 m. birželio 28 d.), sovietų režimo rėmėjų, užfrontės zonoje likusių raudonarmiečių persekiojimą tęsė sukilimo metu atsikūrusios lietuvių valdžios įstaigos. Manome, kad su šia veikla 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį buvo susijęs kpt. Jonas Noreika.

1941 m. liepos 25 d. Telšių apskrities viršininkas A. Ramanauskas, Telšių apskrities LAF organizacijos vadas Jonas Noreika apie minėtos kategorijos asmenų persekiojimo ypatumus Telšių apskrities Policijos nuovadų viršininkams ir Aktyvistų štabams rašė:

Kas gi buvo tie asmenys, kuriuos suėmė Telšių apskrities policijos pareigūnai, aktyvistai? Kaip pavyzdį galime pateikti šį faktą. Telšių saugumo policijos pareigūnas (šaltinyje įvardijamas kaip l. vir-ko p., greičiausiai einantis laikinai viršininko pareigas) Povilas Abramavičius 1941 m. birželio 27 d. sulaikė Rietavo miestelyje Miną Abelienę-Volfsonaitę, įtariant ją buvus komunistų partijos nare ir aktyvia veikėja. Nutarė laikyti suimtąją, kol vyks bylos tyrimas, Telšių apskrities Komendanto žinioje (1941 m birželio 27 d. nutarimas Nr. 1, LCVA, f. R-1441, ap. 2, b. 1, l. 4). Lietuvos Respublikos vardu Karo lauko teismas Telšiuose 1941 m. liepos 19 d., išnagrinėjęs Minos Abelovienės ir kitų asmenų bylą kaltinimu pagal baudžiamojo statuto 51 ir 453 straipsnius ir ip. valst. aps. įst. 14§6 punktą, priėmė šį sprendimą. Miną Abelovienę, Efroimo (50 m.); Justiną Kazlauską, Jono (31 m.); Edmundą Atkočiūną, Kazio (31 m.); Vladą Žiulkų, Juozo (42 m.); Haliną Šaulienę, Jurgio (22 m.); Stasį Ubartą, Leono (32 m.); Aldoną Tenisonienę, Juozo (42 m.); Stasį Dambrauską, Jono (33 m.); Aleksandrą Zelbą, Juozo (61 m.); Zigmą Daukontą, Juozo (43 m.); Prana Jukną, Prano (40 m.); Aleksą Stiliką, Dimitrijaus (27 m.) pripažino visus kaltais pagal įstatymo „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti“ I §, nutarė skirtis mirtes bausmę juos sušaudant ir pasekmėmis, kurios nurodytos baudžiamojo statuto 28 straipsnį, 29 straipsnio 1-ąjį punktą. Vladas Varanavičius pripažintas kaltu pagal I § to paties įstatymo ir, pritaikant baudžiamojo statuto 53 staispnį, skirta 10 metų įkalinimo sunkiųjų darbų kalėjime su pasekmėmis, kurios nurodytos baudžiamojo statuto 28, 29 ir 30 straipsniuose. Įrodymų daiktai palikti byloje. Teismo išlaidos nuteistiesiems paskirstytos po lygiai ir solidariai. Po teismo Mina Abelovienė, Justinas Kazlauskas, Edmundas Atkočiūnas, Vladas Žiulkus, Halina Šaulienė, Stasys Ubartas, Stasys Dambrauskas, Aleksandras Zelba, Zigmas Daukantas, Aldona Tenisonienė padavė malonės prašymus Lietuvų aktyvistų štabui Telšiuose, kurie buvo atmesti. Prano Juknos, Alekso Stiliko malonės prašymai nebuvo atmesti, jiems mirties bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime (Karo lauko teismo Telšiuose 1941 m. liepos 19 d. nuosprendis, LCVA, f. R-1441, ap. 1, b.13, l. 9). Įtraukti į chronologiją.

Galima prielaida, kad vienas iš asmenų, nagrinėjusų malonės prašymus, buvo ir kpt.Jonas Noreika.

Manome, kad 1941 m. birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusi lietuvių administracija, kuri vertino save kaip nepriklausomos Lietuvos administraciją, turėjo teisę persekioti asmenis, sovietų okupacijos laikotapiu bendradarbiavusius su režimu, kuris vertintinas kaip Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą neteisėtai įvykdytos okupacijos ir aneksijos pasekmė bei atsakingas už masinį gyventojų naikinimą (1940–1941 m. sovietinio genocido aukomis tapo per 31 tūkst. žmonių. turėjo teisę persekioti - kaip tokia "teisė" susiję su teisingumu? Ir palyginti aukų skaičių Telšių apskrityje (maždaug 1,000 žmonių per visus metus, daugiau ištremtų - su nužudytųjų skaičiumi).

Lietuvių administracijos nelaimė ta, kad nacių okupacinė valdžia nepripažino lietuvių 1941 m. birželio 23 d. Kaune paskelbtos nepriklausomybės ir Lietuvos laikinosios vyriausybės, kad 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo priversta savo veiklą prieš savo valią nutraukti. Ne prie ko?

Anksčiau pateikto minėto Karo lauko teismo sprendimo nevertiname kaip fakto, sietino su Holokaustu.

Kitą vertus, jis remiasi įstatymu „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir ju padėjėjams bausti“. kuris čia įstatymas?

Taip teigdami klystate: šios Jono Noreikos veiklos nusikalstama nelaikome, ji yra teisėta dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių.

Nesame surašę Jonui Noreikai pavaldžių aktyvistų. Objektyvių sąrašų sudaryti neįmanoma, nes nėra išlikę originalių Telšių apskrities LAF organizacijos dokumentų. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos baudžiamosios bylos, kaip šaltinis, nelaiduoja objektyvių sąrašų sudarymo. Atsisako tirti.

Kodėl nepabrėžiate lietuvių kankintojų žiaurumo ir žydų aukų nekaltumo?“ Apie tai, kaip suprantame lietuvių elgseną ir žydų aukas, galite spręsti remdamiesi Holokausto tema paskelbtų LGGRT centro straipsnių visuma. Apie LGGRT centro šia tema parengtus darbus galite rasti internetiniame puslapyje www.genocid.lt rašoma atskirai, tad reikia viską apžvelgti

Jono Noreikos išdavyste skatina abejoti kelios svarbios aplinkybės: a) jis buvo represuotas tiek nacių, tiek sovietų okupacinių valdžių.

b) po kalėjimo Štuthofe, pasirinko ne emigraciją į Vakarus, o tolesnę kovą už Lietuvos laisvę, suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe. faktinė klaida, jisai sirgo

Kur Jūs pabrėžiate atsakomybę už šiuos dalinius“? neatsako į klausimus

Visų potvarkių, susijusių su žydų diskriminacija, getais, turtu, kilmė sietina su vokiečių okupacinės valdžios įstaigomis. Žydų diskriminavimo iniaciatyva 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį sietina su vokiečių karinės administacijos, o nuo 1941 m. liepos pabaigos su vokiečių civilinės administracijos, t. y. su Šiaulių apygardos, į kurios sudėtį įėjo ir Telšių apskritis, komisaro Hanso Geweckes veikla.

Pats Povilas Alimas žudynių neiniciavo. Pagrindiniai žudynių ties Kaušėnais iniciatoriai ir organizatoriai buvo naciai, kurie Povilą Alimą pajungė savo valiai – Trečiojo reicho vadovybės uždavinių, susijusių su žydų genocidu, įgyvendinimui.

Vokiečių okupacijos laikotarpio (1941-1944 m.) lietuvių nepaklusnumo atveju (jeigu Povilas Alimas būtų atsisakęs vykdyti Einsatzkommando 2 būrio nurodymus), buvo galimybė pasitelkti Lietuvoje esančias vokiečių ginkluotąsias pajėgas ir nepaklusniuosius nubausti. Tų pajėgų būtų pilnai pakakę nubausti ne tik Povilą Alimą su jo būriu, bet ir apskritai visą Telšių apskrities LAF organizaciją.

Svarbiausias karinės administracijos uždavinys buvo palaikyti rimtį ir tvarką. Svarstyti svarbesnius politinius klausimus karinei administracijai buvo uždrausta.

Vakarinė Lietuvos dalis buvo pavaldi 821-ajai Šiaurės armijų grupės karo lauko komendantūrai Kaune, kuriai iš pradžių vadovavo gen mjr. Pohlis.

Karo lauko komendantūroje tarnavo 12 karininkų ir 40 puskarininkių bei eilinių, o vietos komendantūrose – po 2-3 karininkus ir 12-20 eilinių.

Okupuotos Lietuvos teritorija karinės administracijos buvo valdoma iki vokiečių civilinės administracijos įvedimo 1941 m. liepos 25 d. Vermachto komendantūros sprendė beveik visus karinius ir civilius reikalus. Įtraukti į chronologiją.

Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.), Vilnius, 1998, p. 71-72.

Už įsakymų nevykdymą vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai lietuvių dalinių nariams grasindavo sankcijomis.

A. Rukšėno straipsnyje, skirtame Jono Noreikos biografijos kontraversijoms, aiškiai kalbama apie Povilą Alimą, kaip žydų žudynių dalyvį Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu 1941 m. liepos 12-13 d. B. Juodikis neminimas, nes straipsnyje aiškinamasi, ką per minėtas žudynes darė ir ko nedarė J. Noreika, o ne B. Juodikis

Knygos rengimo metu nebuvo keliamas uždavinys ištirti sukilimo santykį su Holokaustu. Jūsų pastaba būtų teisinga tuo atvejus, jeigu toks uždavinys būtų keliamas, bet nebūtų atliktas.


pats Pareiškėjas neturi jokio teisinio suinteresuotumo ginčyti Centro pateiktą informacinio pobūdžio raštą, kuriame išdėstyti istoriniai faktai, susiję su Jono Noreikos (Generolo Vėtros) veikla nacių okupuotoje Lietuvoje, ir pateiktas Centro vertinimas, ginčijamame rašte nurodyta informacija niekaip neįtakoja Pareiškėjo teisių ir pareigų, todėl byla pagal Pareiškėjo skundą turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai

J. Noreika yra tiesiogiai atsakingas už mažiausiai 1800 Plungės ir 800 Telšių žydų nužudymą ... tuo tarpu Centras ... ne kartą priėjo išvadą, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose, tame tarpe ir Telšių bei Šiaulių apskrityse.

Centras jo pateiktoje medžiagoje nerado duomenų, dėl kurių galėtų iš esmės pakeisti Centro išvadą dėl J. Noreikos

Centras nuodugniai ir argumentuotai atsakė į Pareiškėjo keltus klausimus, motyvuotai pasisakė dėl Pareiškėjo suformuluotų prielaidų ir kategoriškų išvadų, tame tarpe ir dėl J. Noreikos veiklos. istorija turėtų būti besivystantis pokalbis

aplinkybes, susijusias su J. Noreikos veiklos vertinimu, kurios paneigia Pareiškėjo kategoriškas išvadas dėl J. Noreikos dalyvavimo masinėse žydų žudynėse, t. y. į aplinkybę, kad tikrieji žydų žudynių sumanytojai buvo ne lietuviai, o Trečiojo Reicho vadovybė, taip pat į tai, kad nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad J. Noreika įsakė žudyti žydus ar pats dalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose. nusikaltimai nesiriboja žydų žudymu; atsakomybė nesiriboja įsakymu ar dalyvavimu; nebuvo jokio vokiečių įsakymo žmones įvairiai kankinti; svarbiausia ne sumanytojas, o įgyvendintojas

jos nėra realizuotos istoriografinių prieigų principu;

jos kritikuotinos istorinių tyrimų metodologijos požiūriu;

jų, kaip mokslinių, nėra patvirtinę istorijos mokslo specialistai, dirbantys mokslo įstaigose;

tyrimą atlikę tyrėjai Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas akademiniuose sluoksniuose nėra žinomi kaip profesionalūs istorikai;

viešoje erdvėje labiau žinomi savo kontraversinėmis nuostatomis (pvz., Evaldas Balčiūnas viešoje erdvėje prisistato kaip „anarchizmo istorikas, valkatavimo ir elgetavimo ekspertas“), kurios gali įtakoti išankstinį neobjektyvumą. mes esame tauta - jie valstybė; mes privalome būti šališki - Lietuvos šalininkai, šališki savo šalia - o jie privalo būti nešališki; jeigu būtumėme nešališki, nebūtumėme lietuviai

Tyrimo neobjektyvumą akivaizdžiai atskleidžia be įrodymų daromos prielaidos (pvz., kad J. Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui arba J. Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui)

taip pat kitos akivaizdžius faktus ignoruojančios išvados bei esami teiginių prieštaravimai.

kai kurios Pareiškėjo daromos išvados (pvz., J. Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui, teiginiai „žydų likimą visaip sprendė lietuviai“, „Juozo Brazaičio Ambrazevičiaus bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai engiant Lietuvos žydus“, „Jonas Noreika įklampino Telšių vyskupijos vyskupus ir kunigus į nusikaltimus prieš žmoniją“ ir kt.) sietinos ne su mokslu ir tikrove, o su okupacinių laikotarpių propagandine dezinformacija. ne sovietai iškėlė Noreikos nusikaltimus Telšių krašte, o būtent išeivijos lietuvis Pakalniškis; propagandinė dezinformacija - paskelbė dokumentus - neradome nė vieno sovietinio straipsnio apie Noreiką; Rukšėno tėvas rašė "Masines žudynes" - ar tai neturi išliekamąją vertę? ar tai teisingas tekstas su reveransais? ar tai yra propaganda prieš Noreiką? ir kodėl būtent ja remiasi GC?

1991 m. gegužės 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas J. Noreiką reabilitavo nepasako kokiu pagrindu

1975 metais JAV Teisingumo ministerija reabilitavo Laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką Juozą Brazaitį – Ambrazevičių (JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininko Joshua Eilbergo raštas Algimantui Gečiui, 1975 sausio 13 Vašingtonas). JAV reabilitavimo sąvokos iš vis nėra.

Telšių vyskupijos vyskupas Vincentas Borisevičius, Telšių vyskupijos kunigai Vladislovas Polonskis ir Vladislavas Taškūnas už žydų gelbėjimą yra apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidento. tiktai trys kunigai...

savo minimų dokumentų, kurie tariamai atrasti Pareiškėjo inicijuoto tyrimo metu, nevertina istoriografijos kontekste, todėl pagal šiuos pavienius dokumentus daromos išvados, kaip antai, kad „LAF Telšiai 1941 m. vasarą buvo aukščiausia valdžia Žemaitijoje“ nelaikytinos mokslinėmis ir objektyviomis.

Pareiškėjo skelbiama išvada, kad II Pasaulinio karo metu vokiečiams okupavus vakarinę SSRS dalį, Telšių apskritį jie neva kažkodėl atsisakė kontroliuoti, taip neva sudarydami atskirą, lietuvių kontroliuojamą „valstybėlę“, prieštarauja sveikai logikai ir pripažintai II Pasaulinio karo istoriografijai.

Pareiškėjui paaiškino, kad vokiečių okupacijos (1941-1944 m.) laikotarpiu Lietuva, kaip valstybė, neegzistavo. O tvirtina, kad Lietuvos Respublikos karo lauko teismas teisėtas.

Telšių apskrityje vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio - liepos mėn.) aukščiausia karinė valdžia priklausė vokiečių karo komendantui, nuo 1941 m. liepos pabaigos, kai buvo įvestas civilinis valdymas, Telšių apskrities pagrindiniu valdytoju tapo Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke. jisai prisistatė spaudoje tiktai rugpjūčio pradžioje

Okupacinė valdžia vadovavosi ne LAF organizacijos ideologija ir jos dokumentais, o sava nacionalsocialistine programa.

Visą 1941-1944 m. laikotarpį tiek Telšių apskrities LAF organizacija, tiek Telšių apskrities civilinė valdžia, policijos įstaigos buvo subordinuotos, pajungtos nacių okupacinės valdžios įstaigoms.

1941 m. vasarą Telšių apskritį valdė ne J. Noreika, o okupacinė administracija ir jai pavaldžios įstaigos bei pareigūnai: apskrities valdyba (viršininkas Augustinas Ramanauskas), valsčių savivaldybės, Telšių ir Plungės miestų savivaldybės, apskrities policijos įstaiga (vadovas Bronius Juodikis), policijos nuovados valsčiuose, saugumo policijos įstaiga.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) 1941 metais nuo birželio pabaigos iki jo paleidimo 1941 m. rugsėjo 26 d. veikė kaip visuomeninė organizacija, kurios būstinė buvo Kaune.

Telšių apskrities LAF štabas, kuriam 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį vadovavo J. Noreika, buvo šios visuomeninės organizacijos padalinys. klaidinga samprata

1941 m. birželio sukilimo metu ir po jo rezistencinė LAF organizacija iniciavo, vykdė lietuvių administracijos atkūrimo darbus, tačiau nefunkcionavo kaip administracinė institucija. LAF Telšiai veiklos pavyzdžiai - karo lauko teismas, manifestacijų rengimas, spaudos leidimas, aktyvistų sudraudimas - ir ką tas turi bendro su Kaunu?

nepagrįstai teigia, kad LAF Telšiai nariai organizavo ir vadovavo savarankiškiems savisaugos padaliniams (Tautinio Darbo Apsauga, TDA, LAF, „baltaraiščiai”), kurie vykdė Plungės ir Telšių žydų žudynes. Tuo norima pasakyti, kad šios struktūros pačios sumanė, t. y. savarankiškai iniciavo ir vykdė žudynes. Šis teiginys istoriografijos kontekste nėra teisingas. Tiek Telšių apskrities LAF organizacija, tiek Telšių apskrities civilinės valdžios, policijos įstaigos visą 1941-1944 m. laikotarpį buvo subordinuotos, pajungtos nacių okupacinės valdžios įstaigoms. Todėl ir minėtų padalinių buvimas savarankiškais vienetais, neva vykdančiais žydų žudynes, nebuvo galimas. betgi jie patys tvirtina, kad karo lauko teismas savarankiškas nuo vokiečių

antisemitizmo negalima prilyginti genocidui, kaip daro Pareiškėjas.

Lietuvos laikinosios vyriausybės, kurios veikloje yra antisemitinių apraiškų, nario, komunalinio ūkio ministro Vytauto Landsbergio-Žemkalnio žmona Ona Landsbergienė už žydų gelbėjimą apdovanota „Pasaulio teisuolio“ žymeniu bei Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o krašto apsaugos ministras gen. Stasys Raštikis aprašo, kaip paprašytas Lietuvos kariuomenės vyriausiojo rabino Sniego ir advokato Goldbergo bandė „kelti žydų reikalą palankia jiems prasme vokiečių karinėje vadovybėje.

J. Noreika bendradarbiavo su žymiu žydų gelbėtoju, Šiaulių gydytoju Domu Jasaičiu, kuris rizikuodamas gyvybe, yra išgelbėjęs ne vieną Šiaulių žydų šeimą, už ką Lietuvos Respublikos apdovanotas (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. kaip nesugebėjo nurodyti nė vieno pavyzdžio, kaip BTB išbraukė Noreikos nuopelnus

J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka atsiminimuose pasakoja, kaip pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbėjo vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio, kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių, nes buvo girdėjęs, kad vokiečiai terorizuoja žydus. palyginti su Riaukos pasakojimu Silviai

J. Noreikos sūnėno Stanislovo Grunskio liudijimu, J. Noreikos mažametė duktė Dalia Noreikaitė dalydavo gatvėje praeinantiems žydams motinos specialiai jiems iškeptas bandeles. mes patys šitą aptarėme užklausoje -

1943 m. vasario 23 d. J. Noreika dėl vadovavimo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir kurstymo prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių mobilizaciją buvo suimtas ir kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaltinimą J. Noreikai suformulavo ir pasirašė pats vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karl Jäger. Alfredas Rukšėnas „Jono Noreikos-Generolo Vėtros biografijos kontroversijos, Genocidas ir rezistencija 2016, Nr.1 (39), l. 50-51 surasti - ar tai faktinė klaida?

to meto visą lietuvišką spaudą kontroliavo nacių okupacinė valdžia;

laikraščio „Žemaičių žemė“, kaip ir LAF organizacijos antisemitiniuose pranešimuose, turiniuose nėra tiesioginių, imperatyvių nurodymų žydus žudyti, t. y. pasitelkti genocidą kaip „žydų klausimo“ sprendimo būdą. Berlyno LAF dokumentuose kalbama, kad žydus reikia išvaryti iš Lietuvos, o ne žudyti; mūsų užklausos net neskaitė

laikraščio „Žemaičių žemė“ antisemitiniai teiginiai negali būti vertinami kaip Telšių apskrities LAF organizacijos kvietimas dalyvauti jos inicijuojamose ir vykdomose žudynėse, nes masinių žudynių iniciatoriai buvo ne LAF organizacija, o okupacinės valdžios įstaigos; kviesti galėjo tiktai vokiečiai?

laikraščio „Žemaičių žemė“ ypatybė ta, kad po straipsniais, kurie jame buvo publikuoti, nėra nurodomi autoriai. Dėl to labai problematiška spręsti, ką spausdino ir ko nespausdino asmeniškai J. Noreika. Nėra duomenų, kad J. Noreika pats asmeniškai būtų sakęs, jog žydus reikia žudyti.

skunde minima miesto šventė nesietina su Holokaustu. Laikraštyje „Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., l. 2) minima šventė, kuri vyko Plungėje 1941 m. liepos 27 d., buvo skirta Lietuvos laikinosios vyriausybės palaikymui. Vis labiau aiškėjant vokiečių nuostatai nepripažinti Laikinosios vyriausybės, po vokiečių inspiruoto nesėkmingo bandymo nuversti Laikinąją vyriausybę liepos 23-24 d., Vyriausybės palaikymo akcijos, panašios į minimą šventę Plungėje, buvo organizuotos ir kitose Lietuvos vietose.

1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį Telšių apskrityje vykusių žudynių pagrindinės priežastys sietinos ne su laikraštyje „Žemaičių žemė“ skelbiama informacija, o su vokiečių Operatyvinės grupės A 2-uoju operatyviniu būriu ir su H. Himmlerio duotais nurodymais Operatyvinių grupių A, B, C, D ir jų padalinių vadams karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse.

LAF organizacijos antisemitiniuose turiniuose nėra tiesioginių, imperatyvių nurodymų žydus žudyti, t. y. pasitelkti genocidą kaip „žydų klausimo“ sprendimo būdą.

Pareiškėjo bandymas LAF antisemitinę propagandą ir masines žydų žudynes susieti priežastiniu ryšiu nėra teisingas ir objektyvus, nes istoriniai tyrimai, šaltiniai leidžia teigti, kad žudynės vyko ne Telšių LAF organizacijos, o vokiečių okupacinės valdžios pareigūnų nurodymu.

Pareiškėjas savo teiginius, kad J. Noreika yra tiesiogiai atsakingas už 1800 Plungės žydų nužudymą 1941 m. liepos 12-13 d., grindžia A. Pakalniškio liudijimais.

Centras yra ištyręs A. Pakalniškio liudijimus apie menamą J. Noreikos dalyvavimą Plungės žydų žudynėse ir pateikęs motyvuotą istorinį mokslinį atsakymą, kodėl minėti liudijimai yra nepatikimi. Tyrimo rezultatai išdėstyti Centro skelbiamame straipsnyje.

Nustatyta, kad 1941 m. liepos 12-13 d. Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu žydų masinių žudynių operacija buvo vykdoma okupacinės valdžios įsakymu.

Taip pat nustatyta, kad pagal po karo teistų žydų žudynių dalyvių parodymus Plungės komendantu buvo ne J. Noreika, o ltn. Povilas Alimas, kad vykdydami vokiečių nurodymus P. Alimas ir Pabrėža dalyvavo šiose žudynėse.

Jų parodymuose J. Noreika nėra minimas kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis.

Taip pat nėra duomenų, kad J. Noreika dalyvavo 1941 m. liepos 20-21 d. Telšių žydų, laikytų Rainių dvare, žudynėse.

Istoriniame tyrime teigiama, kad stovyklos kaliniai buvo šaudomi dalyvaujant lietuvių policijai ir vietiniams aktyvistams, kuriems vadovavo gestapininkai,5 o ne Telšių apskrities LAF organizacija.

J. Noreika, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, buvo pavaldus apygardos komisarui Hansui Geweckei. Todėl ne J. Noreika, o apygardos komisaras H. Gewecke buvo pagrindinis reikalų, susijusių su žydais, iniciatorius ir tvarkytojas. Jo potvarkiai, susiję su žydų getoizacija bei turto konfiskavimu, buvo privalomi ir apskričių viršininkams, taip pat ir Šiaulių apskrities viršininkui J. Noreikai.

Savo valia ir iniciatyva J.Noreika, kaip ir kitų apskričių viršininkai, netvarkė reikalų, susijusių su žydų getoizacija, jų turto konfiskavimu.

Visi minimi dokumentai liudija apie tai, kad būtent H. Gewecke apskričių viršininkams duodavo nurodymus, kurie pastariesiems buvo privalomi.

Taigi, J. Noreika, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, negalėjo inicijuoti, organizuoti, vykdyti masinių žudynių operacijų.

Už masinių žudynių operacijas atsakomybė tenka policinėms struktūroms. Žinios apie tai pateiktos istoriniame tyrime, skirtame J. Noreikos biografijos kontroversijoms.

29. Centro nuomone, minėtų dokumentų susiejimas su Holokausto proceso sudėtinėmis dalimis, t. y. su žydų definicija, turto nusavinimu, koncentravimu, masinių žudynių operacijomis yra problematiškas dėl to, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu priverstiniams darbams buvo naudojami ne tik žydai, bet ir lietuviai bei kitų tautybių asmenys. Genocido sąvoka manipuliavimas

30. Akivaizdžiai netikslus ir kitas Pareiškėjo skundo teiginys, neva „getai buvo SS žinioje, tačiau juos valdė Lietuviška administracija, SS valdė koncentracijos lagerius. Prie Šiaulių savivaldybės buvo paskirtas įgaliotinis žydų reikalams, o savivaldybė už žydų darbą gaudavo užmokestį iš užsakovų, ūkininkų ir įmonių.“ Administruodami getus, kaip priemonę, SS naudojo sau pavaldžią lietuvių administraciją, o vidaus tvarkai palaikyti sudarė vidaus administraciją iš žydų – Judenratą, tačiau tai nereiškia, kad getus valdė lietuviai ir žydai. žr. Alfredas Rukšėnas, Jono Noreikos – Generolo Vėtros biografijos kontroversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, Nr. 1(39), p. 39-62, žr. Arūnas Bubnys, Lietuvos žydų ir mažieji getai ir laikinosios izoliavimo stovyklos, Holokaustas Lietuvoje, Vilnius, 2011, p. 139-140

Visais atvejais sprendimus dėl getų sudarymų, žydų žudynių priimdavo okupacinės valdžios įstaigos, lietuvių administracija neturėjo įgaliojimų priimti tokius sprendimus. Kokiu pagrindu skiria lietuvių administraciją nuo okupacinės valdžios įstaigos?

Pažymėtina, jog vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.) lietuvių administracijos įstaigų pareigūnams buvo mokami atlyginimai. Tai buvo tarnybiniai atlyginimai, o ne kažkoks specialus atlygis už dalyvavimą Holokauste. Tarnybinis atlyginimas būtų buvęs mokamas ir tuo atveju, jeigu ir nebūtų buvę Holokausto. Sovietų okupacinio periodo metu valdininkams taip pat buvo mokami atlyginimai. Nėra žinių, kad J. Noreika būtų kam nors mokėjęs specialius atlyginimus už dalyvavimą Holokauste.

To laikmečio rezistentai, visuomenė savisaugos dalinius vertino kaip karines pajėgas, kurios ateityje taps nepriklausomos Lietuvos kariuomenės branduoliu.

Centras atkreipia teismo dėmesį į tai, kad JAV gyvenanti S. Foti nėra nei istorinių įvykių dalyvė (tuomet nebuvo gimusi), nei profesionali istorikė, jos nuomonė apie savo senelį kardinaliai skiriasi nuo jos mamos, J. Noreikos dukters, nuomonės, kuri taip pat tyrė savo tėvo biografiją.

34.Iš viešumoje skelbtų S. Foti tyrimų rezultatų darytina išvada, kad ji nesivadovauja istorijos mokslui būtina istorinių tyrimų metodologija, kuri reikalauja istorinio šaltinio tyrimą sieti su jo išorine ir vidine kritine analize.

34.Pareiškėjas, remdamasis S. Foti liudijimu, prideda namo nuotrauką, nurodydamas, kad J. Noreika apsigyveno šiame iš žydų nusavintame name Plungėje, Vaižganto gatvėje. Tačiau tokių liudijimų negalima laikyti patikimais istoriniais šaltiniais, nes tuo metu S. Foti nebuvo gimusi, o pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikusių 1942 m gyventojų surašymo duomenis, tarp Plungėje, Vaižganto gatvėje, buvusių namų savininkų J. Noreikos nėra.

35. Centras nurodo, kad Jonas Noreika negalėjo dirbti komendantūroje iš ko seką, kad negalėjo įsakyti šaudyti Plungės žydus (Pakalniškis teigia, kad Noreika įsakė žodžiu ir jau vėliau, šaukdamas įsakymą pakartojo jaunam vokiečiui, paklaususiam ką daryti su 2 savaites sinagogoje laikomais Plungės žydais).

35. Centras iš esmės atsisako vadovautis A. Pakalniškio prisiminimais, motyvuodamas, kad jie yra nepatikimi, nes juose yra prieštaravimų - tarp knygos leidimo versijų. Centras teigia, kad naujesnėse knygos versijose yra daugiau detalių, todėl knyga negali būti laikoma moksliškai patikima.“

36. Centras yra ištyręs A. Pakalniškio liudijimus apie J. Noreiką ir pateikęs motyvuotą istorinį mokslinį atsakymą, kodėl minėti liudijimai yra nepatikimi. Tyrimo rezultatai išdėstyti jau minėtame straipsnyje Jono Noreikos – Generolo Vėtros biografijos kontroversijos.

36. Nustatyta, kad 1941 m. liepos 12-13 d. Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu žydų masinių žudynių operacija buvo vykdoma okupacinės valdžios įsakymu. Taip pat nustatyta, kad pagal po karo teistų žydų žudynių dalyvių parodymus tuo metu Plungės komendantu buvo ne J. Noreika, o ltn. Povilas Alimas, kad vykdydami vokiečių nurodymus būtent P. Alimas ir Pabrėža dalyvavo šiose žudynėse. Jų parodymuose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis.

38. Centras, remdamasis visuotinai pripažinta istoriografija, Holokaustą Lietuvoje vertina kaip nacių okupacinės valdžios įstaigų ir jai subordinuotų lietuviškų kolektyvinių struktūrų veiklos padarinį. Istorinėje mokslinėje literatūroje teigiama, kad Holokausto Lietuvoje sumanytojai, iniciatoriai ir organizatoriai buvo vokiečių okupacinė administracija.

40. Istoriografijoje nurodoma, kad vokiečiai į žydų genocido vykdymą įtraukė dalį lietuvių, tačiau neperleido jiems vadovavimo.

40. Šių istorinių darbų nuostatų laikydamasis Centras teigia, kad Telšių apskrities LAF organizacija, lietuvių valdžios įstaigos, savisaugos daliniai buvo pavaldūs okupacinei administracijai, kad Telšių apskritis nebuvo kažkokia savarankiška „valstybėlė“, kurios vadovybė buvo Telšių apskrities LAF organizacija. Telšiai LAF buvo pavaldi okupacinei administracijai. Žemaičių žemės delegacija - visa pavaldi okupacinei administracijai.

40. Dėl to Pareiškėjo minimi dokumentai negali būti vertintini kaip įrodantys Telšių apskrities LAF organizaciją buvus savarankiškos „valstybėlės“ Telšių apskrityje vadovybe. pasirinkimas kaip vertinti

40. Centras pagrįstai mano, kad 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį vokiečių karinė administracija, vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigos buvo pagrindiniai Telšių apskrityje gyvenusių žydų genocido organizatoriai, vykdytojai, kurie į šį procesą įtraukė sau pavaldžius apskrities lietuvių savivaldos, policijos įstaigų pareigūnus su pastariesiems pavaldžiais kariniais daliniais.

40. Centras išvadą, kad J. Noreika negalėjo įsakyti sušaudyti Plungės miesto žydus, argumentuoja istorinio mokslinio tyrimo rezultatai, išdėstyti A. Rukšėno straipsnyje.

42. Centras nesutinka su tokia Pareiškėjo interpretacija, neva Centras vengia aptariamos temos Jono Noreikos ir LAF vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Tokią Pareiškėjo interpretaciją paneigia vien ta aplinkybė, kad Centras yra paskelbęs atskirą straipsnį, skirtą specialiai J. Noreikai, kuriame nagrinėjamas ir J. Noreikos santykis su Holokaustu Telšių ir Šiaulių apskrityse.

43. Pareiškėjo priekaištas, kad Centras neva neaptaria nė vieno iš jo pateiktų svarbių istorinių dokumentų, yra nepagrįstas. Profesionalūs istorikai laikosi nuostatos, kad apie tai, kaip istorikai vertina istorinius dokumentus, galima spręsti pagal jų darbų pobūdį. Kaip Centras vertina atskirus dokumentus, Pareiškėjas galėjo suprasti iš minėto straipsnio apie J. Noreiką.

43. Jame teigiama, kad po to, kai J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku, okupacinė valdžia įtraukė jį, kaip pareigūną, į getoizacijos procesą. Remiantis istoriniais šaltiniais, straipsnyje nurodoma, kad Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. raštu apskričių viršininkams ir miestų burmistrams įsakė iškeldinti žydus į getą.11 Reaguojant į šį nurodymą, 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas, skirtas visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams, rašto nuorašai turėjo būti perduoti policijos nuovadų viršininkams. Jame rašoma, kad Šiaulių apygardos komisaro įsakymu visi apskrities žydų tautybės piliečiai, taip pat ir pusžydžiai, turi būti iš apskrities valsčių ir miestelių iškeldinti ir apgyvendinti viename rajone – gete. Visas žydų turtas turi būti savivaldybių rūpesčių saugotas ir surašytas. J. Noreika ryšium su iš komisaro gautu įsakymu įsakė, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 d. iki 29 d. turi būti perkelti į Žagarės miestą, kad Žagarės getas iki rugpjūčio 30 d. turi būti aptvertas ir jo gyventojai turi būti kiekvieną dieną vedami į darbus. Perkėlimo reikalais turi pasirūpinti atitinkamos savivaldybės. Palikto žydų turto sąrašai iki rugpjūčio 29 d. turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Perkeliamiems žydams leista pasiimti būtiniausius apyvokos daiktus ir drabužius, kiekvienai žydų šeimai leista pasiimti apie 200 reichsmarkių. Apie įsakymo išpildymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29 d. Žagarės burmistras turėjo pranešti, kiek iš viso žydų Žagarėje apgyvendinta.12

43. Remdamasis Remdamasis šiomis straipsnyje išdėstytomis aplinkybėmis, Pareiškėjas galėjo suprasti, kad jo minimus dokumentus (t. y. Šiaulių apskrities J. Noreikos 1941 m. rugpjūčio 9 d. raštą Tryškių valsčiaus viršaičiui (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 2, l. 137), J. Noreikos 1941 m. rugpjūčio 26 d. raštą Joniškio miesto burmistrui (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 2, l. 380)) Centras vertina kaip tokius, kuriuose atsispindi veiksmai, susiję su J. Noreikos dalyvavimu getoizacijos procese, kurio pagrindinis organizatorius ir vykdytojas buvo Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, į šį procesą įtraukęs ir J. Noreiką.

44. Centro skelbiamame straipsnyje taip pat teigiama, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tvarkė su žydų turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 d. pasirodė J. Noreikos raštas „Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą“, skirtas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Jame buvo skelbiama, kad viena dalis turto (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą.13 Žagarės miesto burmistras 1941 m. gruodžio 3 d. informavo Šiaulių apskrities viršininką apie tai, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu.14 Iš šių aplinkybių matyti, kad J. Noreika atliko tam tikrus veiksmus, susijusius su žydų turto tvarkymu, tačiau akivaizdu, kad pagrindinis Šiaulių apskrityje iš žydų konfiskuoto turto reikalų tvarkytojas buvo Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kuris, kaip minėta, į šių reikalų tvarkymą įtraukė ir J. Noreiką.

45. Pareiškėjui adresuotame 2018 m. liepos 18 d. rašte Nr. 14R-52 Centras pateikė ir kito Pareiškėjo minimo dokumento – LAF Telšių štabo vado kpt. J. Noreikos, Telšių apskrities viršininko Ramanausko 1941 m. liepos 25 d. rašto Telšių apskrities Policijos nuovadų viršininkams ir aktyvistų štabams (LCVA, f. 1075, ap. 2, b. 19, l. 35) – vertinimą. Centras Pareiškėjui nurodė, kad šis dokumentas turi būti vertinamas istorinių teiginių kontekste.

45. Prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui Lietuvoje, partizanai sukilėliai pradėjo kovinius veiksmus prieš besitraukiančius raudonarmiečius, pradėjo persekioti ir siekė nubausti tiek lietuvių, tiek žydų, tiek kitų tautybių asmenis, kurie buvo lojalūs sovietų režimui. o LAF ir t.t. buvo lojalūs vokiečių okupaciniam režimui? Ir jeigu okupantai lygiaverčiai, tai būtų teisinga persekioti tokius?

45. Po tai, kai sukilimas pasibaigė (pabaiga laikoma – 1941 m. birželio 28 d.), sovietų režimo rėmėjų, užfrontės zonoje likusių raudonarmiečių persekiojimą toliau tęsė sukilimo metu ir po jos atsikūrusios lietuvių valdžios įstaigos. Centro nuomone, su šia veikla 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį buvo susiję kpt. J. Noreika, Telšių apskrities viršininkas A.Ramanauskas. o kur vokiečių okupacinė valdžia "užfrontėje"? Ar jinai vadovavo šiam persekiojimui?

45. Telšių apskrities LAF organizacijos vadas J. Noreika apie minėtos kategorijos asmenų persekiojimo ypatumus Telšių apskrities Policijos nuovadų viršininkams ir Aktyvistų štabams 1941 m. liepos 25 d. rašė: ir kaip su stribais? Jeigu sovietų ir nacių okupantai lygiaverčiai?

Škirpos gėda - Prezidentas Smetona nepaaukojo savo gyvybę, o rabinas Bloch paaukojo

didvyrė Cinaitė

nežinoma didvyrė Kazachstane

46. Pažymėtina, jog dalis Pareiškėjo pateiktų dokumentų neaptariami, nes jie nesietini su Holokaustu ir tariamu J. Noreikos dalyvavimu jame, taigi nesietini su Pareiškėjo reikalavimu pakeisti Centro išvadą apie J. Noreikos veiklą. apsiribojimas Holokaustu

47. Apibendrinant išdėstytą, matyti, jog Centras ne vieną kartą išsamiai nagrinėjo Pareiškėjo minimas aplinkybes, jo nurodytus šaltinius, ir išvadą, kurią kvestionuoja Pareiškėjas, Centras priėmė turimų (objektyviai egzistuojančių) šaltinių pagrindu, vadovaudamasis tokioms išvadoms priimti istorijos mokslui būtinomis metodologijomis. Todėl tenkinti Pareiškėjo skundo reikalavimų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

48. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą turi bet kuris asmuo. Konstitucijoje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Tačiau teisminis tikrai ar tariamai pažeistos teisės gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 33, 103, 104 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba.

49. Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 103 straipsnio 1 punktas). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Kokios bylos yra priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, detaliau apibrėžia ABTĮ 17 straipsnis. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

50. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

51. Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent, besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008).

52. Pareiškėjo skundžiamas Centro 2018 m. liepos 18 d. raštas Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis Pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. t.y. skundžiamas Centro raštas nelaikytinas individualiu teisės aktu, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjo nesutikimas su informacinio pobūdžio rašto turiniu yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri savaime nelemia to rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad Pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl Centro 2018 m. liepos 18 d. rašto Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo. palyginti su žodžių reikšme - su reveransais - su prokuratūros kaltinimus Titovui - su sukilėlių spauda - su šmeižto kaltinimais. Ir su aukų atminimu.

53. 1) bylą pagal pareiškėjo Grant Arthur Gochin 2018 m. rugpjūčio 10 d. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl atsisakymo pakeisti istorinę išvadą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai;

53. 1) pareiškėjo Grant Arthur Gochin 2018 m. rugpjūčio 10 d. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl atsisakymo pakeisti istorinę išvadą atmesti kaip nepagrįstą;

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) istorikai yra visapusiškai ištyrę Lietuvos kariuomenės karininko kpt. Jono Noreikos (slap. Generolas Vėtra) veiklą vokiečių ir sovietinės okupacijų laikotarpiu.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais J. Noreikos veikloje ryškūs patriotinės, rezistencinės veiklos bruožai.

Susiformavę lietuvių sukilėlių būriai pradėjo kovinius veiksmus prieš raudonarmiečius, sovietų režimo rėmėjus, siekiant įsitvirtinti apskričių, valsčių centruose dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo.

Jo vadovaujami sukilėliai buvo susidūrę su raudonarmiečiais prie Nausodžio kaimo, ties Liudo Meškausko sodyba, ties Stonaičių tiltu (Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 23–28 d., Vilnius, p. 397).

1941 m. Birželio sukilimo dalyviai inicijavo veiksmus, siekiančius atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. krašte funkcionavusių valdžios įstaigų, policinių struktūrų, kariuomenės, kitų visuomeninių junginių veiklą.

Yra duomenų, kad J. Noreika yra dirbęs Plungės lietuviškoje komendantūroje. Apie tai liudijo po karo teistas Plungės bažnyčios kunigas Povilas Pukys per 1945 m. rugpjūčio 4 d. apklausą. Jis pasakojo, kad pirmąją okupacijos dieną Plungėje buvo įsteigta komendantūra, kuriai vadovavo jam nepažįstamas karininkas, turėjęs kapitono laipsnį. Komendanto pareigas jis ėjęs dvi dienas, po to šias pareigas perėmė karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34851/3, l. 15 a.p -16).

Taip pat yra žinių, kad J. Noreika 1941 m. liepos mėn. gyveno Telšiuose. Čia jis vadovavo Telšių aps. LAF organizacijai ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vadovaudamas vietos aktyvistų štabui, jis prisidėjo prie teisinio persekiojimo asmenų, kurie 1940–1941 m. bendradarbiavo su sovietų okupaciniu režimu. 1941 m. liepos 30 d. komisija Telšiuose, į kurios sudėtį įėjo aktyvistų vadas kpt. Noreika, Telšių apskrities viršininkas Ramanauskas, Telšių apygardos saugumo policijos viršininkas Čipkus, kiti asmenys, priėmė nutarimą skirti Jurgiui Endriuškai tris mėnesius įkalinimo darbo stovykloje (V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p. 24; Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m., Vilnius, 1973, d. 2, p. 286).

Esama žinių, kad 1941 m. liepos mėn. Telšių miesto komendantas Svilas ir Telšių apskrities viršininkas Ramanauskas pakvietė kpt. J. Noreiką į Telšių miesto inteligentų susirinkimą, kuris įvyko 1941 m. liepos pradžioje Ramanausko kabinete, dalyvaujant apie 30 asmenų. Susirinkime svarstyta: 1) išlaisvinimo nuo bolševikų šventės rengimas; 2) mitingo rezoliucijos parengimas; 3) mitingo organizavimas pirmąjį liepos sekmadienį (pirmasis sekmadienis buvo 1941 m. liepos 6 d.). Šventei organizuoti išrinktas 12 asmenų komitetas, kurio nariu tapo ir J. Noreika. Jis parengė rezoliuciją, kuria Telšių gyventojai sveikina prof. J. Ambrazevičiaus vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę ir reiškia pasitikėjimą ja. Mitinge J. Noreika pasakė kalbą, akcentuodamas sovietų padarytas skriaudas lietuvių tautai, teigdamas, kad sovietai karą pralaimės, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Per mitingą buvo perskaitytas rezoliucijos tekstas, mitingo organizatoriai po rezoliucija surinko apie 300 parašų. Po to rezoliucija buvo nuvežta į Kauną ir įteikta Laikinajai vyriausybei, t. y. ministrui pirmininkui J. Ambrazevičiui (V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p. 24–25; LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 125–127).

1941 m. liepos pabaigoje lankydamasis Kaune J. Noreika susitiko su buvusiu Lietuvos kariuomenės pulkininku Šlepečiu, kuris tuo metu buvo Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras. J. Noreika jį pažinojo dar nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų. Ministras pasiūlė J. Noreikai užimti Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Jis sutiko ir Šlepetys tuojau pat pasirašė įsakymą dėl jo paskyrimo į šias pareigas. Kitą dieną J. Noreika išvyko į Šiaulius ir 1941 m. rugpjūčio 3 d. perėmė iš Igno Urbaičio apskrities viršininko pareigas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 127–128). Pagal kitus duomenis jis apskrities viršininko pareigas pradėjo eiti nuo rugpjūčio 5 d. (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 107).

Nacių režimas nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvoje pradėjo įgyvendinti dar prieš karą suplanuotą žydų persekiojimo ir naikinimo politiką. Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rugsėjo vidurio žydai pirmiausiai buvo izoliuojami, t. y. suvaromi į laikinąsias koncentracijos stovyklas, mažuosius getus provincijoje, didžiuosius getus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Po to, t. y. praėjus kelioms dienoms arba savaitėms, vykdavo izoliuotų žydų naikinimo operacijos. Naciams į žydų persekiojimą ir naikinimą pavyko įtraukti ir dalį krašto gyventojų, dirbusių civilinėje administracijoje, įvairiose lietuvių policijos tarnybose.

Tačiau Centro istorikų atlikti pakartotiniai išsamūs tyrimai nepatvirtino išeivijos lietuvio, buvusio Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojo, dirbusio Plungės komendantūroje, Aleksandro Pakalniškio prisiminimuose pateiktų teiginių, esą J. Noreika yra buvęs žydų masinio naikinimo operacijų dalyvis. 1941 m. liepos 15–16 d. Telšių aps. Plungės vls. Kaušėnų k. Rudelio atkalnėje (4 km. į šiaurvakarius nuo Plungės, 600 m. nuo Plungės–Kretingos vieškelio) buvo nužudyta apie 1800 žmonių (Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944 m.), Vilnius, 1973, d. 2, p. 409).

(A. Pakalniškis, Per dvidešimtąjį amžių, Chicago, 1995, p. 119).

Taigi, pagal A. Pakalniškio prisiminimus išeitų, kad šias aukas baudėjai sušaudė vykdydami Plungės komendanto kpt. Jono Noreikos įsakymą.

Centro istorikai, remdamiesi galimai visų šiuo metu prieinamų archyvinių dokumentų analize, nustatė, kad minėtų įvykių aplinkybės paneigia A. Pakalniškio prisiminimuose pateiktus teiginius.

Pirma. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos po karo teistų Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų baudžiamosios ir kitokio tipo bylos (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15668/3, 4619/3, 832/3, 34861/3, 6964/3, 1236/3, 12410/3, P-14200, 2833/3, P-16600, b. 35402/3, b. 29105/3, b, 17051/3, b. 21015/3, b. P-16827,b. 21012/3, b. 11284/3, ap. 46, b.1254). Apklausiami buvę Plungės pagalbinės policijos nariai ir liudininkai Zenonas Rudavičius, Jonas Buivydas, Jonas Šližius, Zigmas Daržinskas, Leonas Laurinavičius, kunigas Povilas Pukys parodė, kad Plungės miestelio komendantas buvo lietuvis karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 24, 38 a.p.,45, b. 34851/3, l.15 a.p.,16, b. 12410/3, l. 15 a.p., b. 21015/3, l. 19).

Remiantis jų liudijimais (ypač kunigo Povilo Pukio) darytina išvada, kad J. Noreika apskritai net nėra buvęs Plungės miesto komendantu.

Antra. Čia minėtose bylose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu organizatorius ar dalyvis. Kaltinamieji ir liudininkai per apklausas liudijo, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Povilas Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 18, 18 a.p., 24 a.p., 76 a.p.,b. 15668/3, t. 1, 29, 56, 56 a.p.).

Trečia. J. Noreika pats savo asmenine iniciatyva negalėjo įsakyti šaudyti Plungės žydus (vyrus, moteris, vaikus). Nacių okupacinės valdymo sistemos istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad masinėse visų žydų – vyrų moterų ir vaikų – naikinimo operacijose dalyvavę lietuvių policinių struktūrų darbuotojai buvo klusnūs vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigos pareigūnų nurodymų vykdytojai, t. y. buvo griežtai subordinuojamoje padėtyje.

Išdėstyti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad 1941 m. liepos mėn. nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti J. Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją.

Tačiau esami archyviniai duomenys, istoriniai darbai leidžia teigti, kad kpt. J. Noreikos veikla tuo metu, kai jis ėjo Šiaulių apskr. viršininko pareigas, buvo susijusi su žydų izoliavimu. Šiaulių apskrityje vykusį žydų izoliavimo procesą galima sąlyginai išskirti du etapus.

Pirmajame, nuo 1941 m. birželio pabaigos iki liepos 18 d., vyko pasirengimas konkretiems žydų izoliavimo darbams.

Antrasis etapas, t. y. konkretūs su žydų izoliavimu susiję darbai, prasidėjo 1941 m. liepos antrojoje pusėje. 1941 m. liepos 18 d. pasirodė burmistro skelbimas dėl žydų padėties. Dalis Šiaulių miesto žydų turėjo persikelti į mieste įrengtą getą, kiti žydai turėjo persikelti į Žagarę (Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 75). Ignas Urbaitis, kuris 1941 m. liepą ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas, 1941 m. liepos 23 d. paskelbė dokumentą Nr. 6, kuriuo visiems apskrities miestelių žydams nuo liepos 25 d. buvo įsakyta nešioti ant kairiosios krūtinės pusės Dovydo žvaigždę, vaikščioti ir rodytis viešose vietose nuo 6 iki 20 val. Miestelių žydai nuo 1941 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. turėjo persikelti gyventi į valsčių viršaičių bei miestų burmistrų nurodytas vietas. Žydai, kurie nevykdys šių nurodymų, turėjo būti baudžiami (Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1973, d. 2, p. 225–226; Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 72–80).

Aukščiau minėtuose žydų diskriminavimo ir izoliavimo veiksmuose J. Noreika nedalyvavo, nes Šiaulių apskrities viršininko pareigas iš I. Urbučio perėmė 1941 m. rugpjūčio 3 (5?) d.

1941 m. rugpjūčio antrojoje pusėje pasirodė Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos pasirašyti raštai, susiję su žydų izoliavimu. Ostlando reicho komisaras Heinrichas Lohse 1941 m. rugpjūčio 13 d. paskelbė laikinąsias direktyvas dėl elgesio su Ostlando reicho komisariato teritorijoje gyvenusiais žydais. Jose buvo nurodyta, kad kaimiškos vietovės turi būti išvalytos nuo žydų. Žydai turi būti sukoncentruoti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kuriuose turi būti sukurti getai. (Уничтожение евреев СССР в годы немецкой окупации (1941–1944). Сборник документов и материалов. – Иерусалим: Яд Вашем, 1991, с. 47–48). Vykdydamas šias direktyvas Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams visus žydus iškeldinti į getus (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 151–152). 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirodė Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“, kuris skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių ir miestelių bei apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 d. turi būti perkelti į Žagarės miestą. Perkėlimo reikalais turi pasirūpinti atitinkamos savivaldybės. Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo išpildymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29 d. (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 156).

1941 m. rugsėjo 10 d. pasirodė kitas jo raštas „Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą“, kuris buvo skirtas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomoti laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 239).

Ištirtuose archyviniuose dokumentuose ir istorikų darbuose nerasta jokių žinių, net užuominų, kad J. Noreika būtų buvęs Šiaulių apskrityje vykusių masinių žydų naikinimo operacijų dalyvis. Pabrėžtina, kad jis tokių funkcijų ir negalėjo atlikti, nes vokiečių okupacinė valdžia žydų naikinimo operacijoms vykdyti naudojo ne lietuvių civilinės valdžios, o policinių struktūrų pareigūnus. J. Noreika savo ruožtu buvo ne policinės struktūros, o civilinės įstaigos darbuotojas ir jos vadovas.

Apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreikos veikloje pastebimos ryškios antinacinės nuostatos ir veiksmai.

Damijonas Riauka, J. Noreikos bendražygis, apie jį surinkęs daug informacinės medžiagos, savo publikacijose yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus. Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“.

Be to, J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą.

1943 m. vasarį mėn. parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai, kurį publikavo Šiaulių laikraštyje „Tėvynė“ („Ūkininkas“, Nr. 51, 1994 m. vasaris, „Trimitas“, Nr. 3, 1996 m. kovas).

1943 m. pradžioje J. Noreika aktyviai prisidėjo prie SS legiono steigimo Lietuvoje sužlugdymo. Kaip Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika pranešė generaliniams tarėjams, kad jis nevykdys įsakymų, susijusių su lietuvių mobilizacija į SS legioną (J. Matulionis, Neramios dienos, Torontas, 1975, p. 221).

1943 m. vasario 23 d. J. Noreika buvo iškviestas pas Šiaulių srities komisaro politinio skyriaus viršininką, kuris pareiškė, kad dėl vokiečių civilinės valdžios įsakymų nevykdymo ir dėl tendencingo straipsnio apie kelionę po Vokietijos miestus, jis 1943 m. vasario 23 d. atleidžiamas iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų ir areštuojamas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 168).

Iš pradžių J. Noreika kalintas Šiaulių kalėjime, vėliau, kovo 26 d., buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje (LYA, f. K-1, ap. 61, krt. 15), kur buvo kalinamas iki 1945 m. kovo 11 d. (V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p. 33, 35 klaida

Raudonosios armijos išlaisvintas su kitais Štuthofo kaliniais, gyveno Endau miestelyje. Sovietų buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją eiliniu. Tarnavo iki 1945 m. lapkričio 27 d., demobilizuotas grįžo į Vilnių (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792, t. 1. 168–170).

1945 m. gruodžio 10 d. įsidarbino Mokslų akademijoje Vilniuje juristkonsultantu (Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 7, l. 173). Čia dirbo iki arešto 1946 m. kovo 16 d.

Baudžiamosios bylos duomenimis, 1946 m. sausio mėn. J. Noreika kartu su kitais įkūrė Lietuvos tautinę tarybą (toliau – LTT) kaip organizacinį centrą, turėjusį sujungti visas veikiančias pogrindžio organizacijas. LTT žinioje veikė ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė (toliau – LGPVV). J. Noreika (slap. Generolas Vėtra) 1946 m. kovo mėn. paskirtas LGPVV vadu (LYA. f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 149–150). LTT ruošėsi galimo karo atveju organizuoti sukilimą, išleido keliolika direktyvų ir įsakymų liečiančių organizacijos struktūrą. Pagrindinis LTT tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratijos pagrindais tvarkomą suverenią Lietuvos valstybę.

J. Noreika baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 4, l. 200–222) bei nuosprendyje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, s. b., l. 148–153) nebuvo kaltinamas žmonių žudymu (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 4, l. 200–222). Vilniaus garnizono

Karo tribunolas Vilniuje 1946 m. lapkričio 20–22 d. pripažino Joną Noreiką kaltu pagal RSFSR BK 58-1 „a“ str. ir skyrė jam mirties bausmę – sušaudyti, konfiskuojant visą jam priklausiusį turtą (ten pat, t. 4, l. 261–265). Nuosprendis jam įvykdytas 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje (S. Vaitiekus, Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947), Vilnius, 2002, p. 246).

Negalėjo būti reabilituotas nes nebuvo kaltintas.

Kontekstas - kiek jų buvo? dešimt ir keturi

Negalima lyginti nelygintinus dalykus, tokiu pagrindu daryti kompromisus

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytą okupaciją ir aneksiją, jų padarinius galima vertinti kaip aplinkybes, kurios traumavo moderniosios lietuvių tautos atstovus., pasižyminčius tautine valstybine sąmone, suvokiančius save kaip etnopolitinės bendrijos narius. Jiems buvo svetima bolševikinė valstybės samprata, komunistinė valstybinė ideologija, kiti sovietų režimo primesti dalykai. Traumuojančio poveikio nepajuto nebent nedidelė dalis šalies gyventojų, kurie buvo komunistinių įsitikinimų, kuriems buvo artima Sovietų Sąjunga, jos valstybinė ideologija, toje šalyje viešpataujanti tvarka ir kiti dalykai. Taigi Lietuvos gyventojų, tarp jų ir J.Noreikos, rezistencinės motyvacijos susiformavimą iš dalies galima vertinti kaip patirtos traumos padarinį.

J.Noreika tampa legaliai, viešai veikiančio Telšių aps. LAF'o vadu.

Tapęs vieša organizacija, LAF'as savo rezistencinės paskirties neprarado. Po to, kai 1941 m. birželio 23 d. Kaune buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, organizacija savo veiklą nukreipė į jos įtvirtinimą. Vadinasi, J.Noreikos kaip Telšių aps.LAF'o vado veikla turėjo būti tokia pati. Galimas daiktas, kad šias pareigas jis pradėjo eiti būdamas ne itin gerai nusiteikęs, nes dar vykstant sukilimui iš Klaipėdos buvo gavęs žinių, kad vokiečiai nepripažins Lietuvos nepriklausomybės. [40] Tačiau tai J.Noreikos neatitraukė nuo veiklos. Rukšėnas pats neperskaitė savo straipsnio - nerado šito sakinio. Ir kaip galima įtvirtinti nepriklausomybę, kurios nebus, kurios nepripažino?

Vienas iš būdų, kuriuo jis siekė įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, buvo šis. Turimomis žiniomis, 1941 m. liepos mėn. Telšių miesto komendantas A.Svilas ir apskrities viršininkas A.Ramanauskas pakvietė J.Noreiką į inteligentų susirinkimą. "turimomis žiniomis" - tiesiog cituoja Ašmensko knygą - tai čia tas pats kaip Silvios pasakojimai

Laikraštis "Žemaičių žemė" rašė, kad 1941 m. liepos 20 d. Telšiuose susirinko daugiatūkstantinė visuomenė.

Du būdai, kaip Noreika įtvirtino Birželio sukilimo iškovojimus. Tai mūsų išnagrinėti būdai!

Jis prisidėjo prie to, kad būtų išspręsti pirmosiomis vokiečių okupacijų savaitėmis kilę LAF'o ir Lietuvos nacionalistų partijos (toliau - LNP) nesutarimai. LNP buvo įsteigta 1941 m. birželio 28 d. Ją steigiant dalyvavo buvusių organizacijų "Geležinis vilkas" (toliau - GV), Lietuvių aktyvistų sąjungos (toliau - LAS) nariai, nacionalistiškai nusiteikę asmenys. Kulminaciją konfliktas pasiekė 1941 m. liepos 23-24 d., kai voldemarininkai surengė perversmą, kuris baigėsi daline sėkme. Paskui prasidėjo derybų laikotarpis. 1941 m.liepos 28 d. Kaune, LAF'o patalpose, įvyko pirmasis susitikimas, kuriame aptarti vienijimosi klausimai. LNP narys Z.Blynas reikalavo, kad LAF'as įsilietų į GV. LAF'o vadovybė norėjo jungtis lygiomis teisėmis. 1941 m. liepos 31 d. į Kauną atvyko Žemaičių krašto visuomenės atstovų sudaryta delegacija, kuriai vadovavo Telšių aps. LAF'o vadas J.Noreika. Kartu su juo buvo dar 6 asmenys: ...

Trečiasis būdas, kuriuo J.Noreika siekė prisidėti prie nepriklausomybės įtvirtinimo, buvo veikla, susijusi su buvusių sovietų režimo šalininkų persekiojimu. 1941 m. liepos 30 d. Telšiuose veikusi komisija, į kurią įėjo J.Noreika, aps. viršininkas Ramanauskas, valstybės saugumo policijos viršininkas Petras Čipkus ir kiti asmenys, nutarė skirti Jurgiui Endriuškai tris mėnesius įkalinimo darbo stovykloje. Suprantama, kad panašaus pobūdžio veikmų J.Noreika galėjo atlikti ir daugiau.

Ginklų, kurie buvo laikomi Bubnių kariniuose sandėliuose, jis gaudavo iš armijos štabo per antrąjį skyrių. J.Noreika kariniuose sandėliuose irgi turėjo savą žmogų.

Apibendrinant galima teigti, kad viešoji J.Noreikos kaip rezistento veikla buvo nukreipta į antisovietinių nuotaikų tarp gyventojų palaikymą, o pogrindinė - į kariuomenės struktūrų kūrimą ir pasirengimą ginkluotai kovai prieš sovietus. Abi rezistencinės veiklos formos papildė vienas kitą.

Tyrinėtojas Liudas Truska teigia, kad Berlyno LAF'as iškėlė antisemitizmą į programinį lygį. Remiantis jo tyrimu galima tvirtinti, kad šios organizacijos parengtuose atsišaukimuose žydai vaizduojami itin neigiami, kad "žydų klausimą" buvo siūloma spręsti išvarant juos iš Lietuvos. Sunku būtų patikėti, kad J.Noreika nieko nežinojo apie tuos atsišaukimus. Galima prielaida, jog jis irgi galėjo norėti, kad žydai būtų išvaryti iš Lietuvos. nesuvokia, jog tai etninis valymas

Buvęs J.Noreikos bendražygis Damijonas Riauka atsiminimuose rašo: ... Taigi remiantis šiuo įvykiu galima manyti, kad J.Noreika ir jo bendražygiai Birželio sukilimo metu nebuvo nei fanatiški antisemitai, nei žydų iš Lietuvos "varytojai".

Antroji aplinkybė ši. Ekonominis J.Noreikos antisemitizmas negali būti laikoma dingstimi, skatinusia jį imtis Holokausto kaip būdo spręsti "žydų klausimą" ir dėl to, kad šių dviejų dalykų nesiejo būtinasis ryšys.

Į Holokaustą jis galėjo būti įtrauktas nebent tik dėl prievartinių veiksnių.

Tai, kas yra žydas, buvo apibrėžta įstatymuose "Apie Reicho piliečius" ir "Apie vokiečių kraujo ir garbės gynimą", kurie buvo priimti 1935 m. rugsėjo 15 d. Niurnberge, ten vykusiame nacių susirinkime.

Koks šiame procese buvo J.Noreikos vaidmuo? Esami duomenys leidžia manyti, kad jis tvarkė žydų turto reikalus.

Žinių, kad J.Noreika asmeniškai vykdė konkrečius žydų perkėlimo į Žagarės getą darbus, nėra. Šį darbą atliko apskrities lietuvių policijos tarnybos. Turimomis žiniomis Kuršėnų, Pašvitinio, Šiaulėnų valsčių žydus į Žagarę konvojavo šių vietovių policininkai ir pagalbinės policijos nariai.

Apibendrinant galima teigti, jog apskrities viršininko J.Noreikos vaidmuo žydų sutelkimo į getus procesui buvo tas, kad jis apskrities viršaičiams ir burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro H.Gewecke's įsakymą dėl žydų perkėlimo į Žagarės getą.

Aukas suėmė, į Žagarės getą konvojavo lietuvių viešosios policijos pareigūnai, pagalbinės policijos nariai. Pats J.Noreika tvarkė žydų turto perėmimo ir realizavimo reikalus.

Kaip matyti, 1980 m. atsiminimuose komendanto, kuris davė įsakymą sušaudyti aukas, pavardė nenurodoma.

Šias žinias apie J.Noreiką iš A.Pakalniškio perėmė žydų rašytojas, žurnalistas Leonidas Olschwangas. [Cituoja "Atvirą laišką Musteikiui" paskelbtą 1982 m., o metų nepateikia...]

A.Pakalniškio versija negali būti laikoma teisinga dėl poros aplinkybių. Pirma, A.Pakalniškio atsiminimuose pateiktų žinių apie J.Noreiką nepatvirtina, jas paneigia kitų grupių istoriniai šaltiniai.

Jose esantys duomenys pirmiausia nepatvirtina ir paneigia tai, kad J.Noreika yra buvęs Plungės komendantu.

Iš A.Pakalniškio atsiminimų kaip ir išeitų, kad J.Noreika, būdamas Plungės komendantu, ne tik įsakė sušaudyti aukas, bet lyg ir pats vadovavo jų konvojavimui į egzekucijos vietą ir šaudymui prie duobių.

A.Pakalniškio versija abejotina ir dėl to, kad istoriniai darbai nepatvirtina jo atsiminimuose formuojamos nuomonės, jog lietuvių komendantai turėjo teisę savo iniciatyva organizuoti masinių žydų žudynių operacijas, atvirkščiai, jie tokią nuomonę paneigia.

Prie pagrindinio organizacijos uždavinio - įtvirtinti sukilimo iškovojimus - kartu su kitais asmenimis jis prisidėjo 1941 m. liepos 20 d. Telšiuose organizuodamas mitingą Lietuvos laikinosios vyriausybės ir LAF'o veiklai palaikyti, mėgindamas prisidėti prie dviejų konfliktuojančių politinių grupuočių (LAF ir LNP) sutaikinimo ir persekiodamas buvusius sovietų režimo rėmėjus.

Veikla buvo nelegali tiek, kiek jis kaip pogrindžio organizacijos vadovas kūrė karines struktūras, kaupė ginklus, skirtus kovai su komunizmu.

Reikia mokėti nematyti.

„Atlikome naują tyrimą. [...] Pirmiausia, tikrai negalime žinoti, kokios buvo J. Noreikos nuostatos jam atliekant Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Kaip žinome iš kitų jo veiksmų, jis žlugdė SS legiono kūrimą, buvo parašęs straipsnį labai nepalankų nacių valdžiai ir buvo suimtas. Galimai (negaliu teigti) jis, neatsistatydinęs iš apskrities viršininko, [...] jis galbūt turėjo galimybę šiame poste daryti kitus darbus, kurie buvo naudingi Lietuvos visuomenei [...]. Tai yra prielaidos“, – svarsto T.B.Burauskaitė. Ji pabrėžia, kad ankstesnės centro išvadas dėl J.Noreikos – labiau apibendrintos, todėl naujasis tyrimas jas detalizuoja. T.B.Burauskaitė atkreipia dėmesį – nė vienas dokumentas iki šiol nepatvirtino, kad J.Noreika-Generolas Vėtra asmeniškai organizavo, vadovavo ar vykdė tam tikras žydų žudynių akcijas. „Tuos du administracinius potvarkius, kurie buvo gauti iš Šiaulių komisaro [...], išversti į lietuvių kalbą ir išdalinti padaliniams, mes ir vadiname dalyvavimu tam tikruose Holokausto procesuose. [...] Tai, kad jis nebuvo uolus vykdytojas, palankiai nusiteikęs nacių administracinės ir karinės valdžios atžvilgiu, rodo jo likimas – jis atsidūrė Štuthofo koncentracijos lageryje“, – atkreipia dėmesį T.B.Burauskaitė. 2018 m. liepos mėn. 19 d.

20190110NoreikaIškraipymaiDuomenys


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 sausio 11 d., 08:14