神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti

Vaizdo įrašas, Užrašai

Pranešimas skaitytas Lietuvos kultūros tyrimų instituto surengtoje konferencijoje, Meno filosofija, estetika ir religinės sąmonės raiškos, 2021 m. gegužės mėn. 22 d.


Dieviško suvokimo ir žmogiškos vaizduotės akistata prie meno vartų

Pranešimas skaitytas Lietuvos kultūros tyrimų instituto surengtoje konferencijoje, "Meno filosofija, estetika ir religinės sąmonės raiškos", 2021 m. gegužės mėn. 22 d.



Kaip įmanoma pranokti vaizduotę? Kaip menais ją pranokstame? Ką suvokiame vaizduotę pranokę?



Žmogaus vaizduotė yra ženklų valdovė, jų rūšių bei savybių žinovė. Pragmatistas Čarlzas Sandersas Pirsas išskyrė tris ženklų rūšis - ikonas, indeksus, simbolius - o aš dar pridedu jų žymimus daiktus, taip kad išsirūšiuoja keturi žinojimo lygmenys.

Katiną galima pavaizduoti ikona, tai yra, vaizdiniu ar paveikslėliu, parodančiu koks jisai atrodo mūsų juslėms. Bet jį taip pat gali pažymėti jo pėdsakai arba negyva pelė, tai yra, indeksas pasikliaujantis priežastingumu, kaip katinas reiškiasi. Galiausiai katino ženklas gali būti bet koks nesusijęs simbolis, kaip antai anglų kalbos žodis "cat".

Vaizduotė mezga ryšius tarp šių lygmenų. Kristupas Sabolius savo internete paskelbtoje knygoje "Įnirtingas miegas: Vaizduotė ir fenomenologija" aptaria Edmundo Husserlio išskirtas vaizduotės veiklas - prezentifikaciją, modifikaciją, neutralizaciją - kuriomis galim pažaisti su savo katinu. Tikrą katiną mintyse matome net užsimerkę, nes daiktus atkartoja vaizdiniai. Tai prezentifikacija. Tą patį katiną kaitaliojame indeksais, taip kad iš pėdsakų galim susigalvoti, kad jis turi penkias kojas. Tai modifikacija. Mintyse galim taip pat ne patį katiną, o jo vaizdinį nukelti į Sibirą ar mėnulį ar bet kokią aplinką. Tai neutralizacija.

Vaizduotė taipogi žodžiais veikia, tveria, netgi valdo žmogų. Žodžiu "katinas" įsimename peles gaudantį gyvūną, žodis "katinukas" sureikšmina mažuko katino paveikslėlį, o žodis "katinėlis" įprasmina mums pažįstamą tikrą katiną.

Suprantama meno filosofo Artūro Danto išvada, kad kiekvienas meno kūrinys būtinai turi kažkokį turinį, juk jį turi kiekvienas ženklas. O, jo žodžiais, žmogus tėra atvaizdavimo sistema. Vaizduotė ženklų tinklu supa žmogų, kaip kad postmodernistinė santvarka mus supa masinės gamybos daiktais, o smegenų žievė mums pristato ir atstoja visą pasaulį.



Visgi, keliais pavyzdžiais parodysiu, kad žmogus yra daugiau nė jo vaizduotė. Šiame paveiksle galim įžvelgti juodus veidus, galim įžvelgti baltą taurę, galim įsivaizduoti, kad ją laiko du susispaudę veidai. Kaip bebūtų, vienu metu įsivaizduojame vienaip. Žmogus supranta, kad gali būti dvi kaip ir nesusijusios galimybės, tačiau vaizduotė būtinai įžvelgia vienumą.



O štai pavyzdys kaip vaizduotė puola bet kokį galvosūkį išspręsti vienu ypu. Tarkim paprastai pietus perku kavinėje už 9 eurus nes restorane būna trečdaliu brangiau. Tačiau šiandien restoranas savo kainas sumažino trečdaliu. Pagalvokime, kur dabar pigiau? Kas pasakys?



Labai lengva pamanyti, kad buvo trečdaliu brangiau, dabar trečdaliu pigiau, tad kaina ta pati. Bet paskaičiuokime. Trečdalis devynių eurų yra trys eurai. Juos pridėjus gaunasi dvylika eurų. Trečdalis dvylikos eurų yra keturi eurai. Juos atėmus liks aštuoni eurai. Tad restorane bus pigiau. Kas atsitiko? Pasikeitė žodžio trečdalis reikšmė, trečdalis ko? Algebra yra mąstymas pažingsniui. O vaizduotė tingi mąstyti pažingsniui. Vaizduotė sprendžia vienu ypu.



Vaizduotė nesuvokia, kad yra ne taip kaip jai atrodo. Jūs gal nepastebėjote, kad kavinėje sėdejo blogeris Giedrius Šarkanas, kuris dabar sėdi Lietuvos kalėjime ir ten sėdės tris mėnesius dėl to, kad jis neleistinai pristato Lietuvos istoriją, pavyzdžiui, kapitoną Joną Noreiką vadina banditu. Noreikos anūkė Silvia Foti jau antrą kartą BBC World Service pasaulinėje dvidešimties minučių laidoje aiškino kaip Lietuvos valdžia melagingai neigia, kad Noreikos vadovaujami sukilėliai išžudė Plungės žydus. Užtat dešimtys Lietuvos kalinių ir dešimtys milijonai BBC klausytojų Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje išgirsta dalykų, kurių neskelbia Lietuvos žiniasklaida ir net neįsivaizduoja Lietuvos tautinė visuomenė.



Ką vaizduotė gali? Ji parodo kas kaip kam atrodo, bet neparodo kas iš tikrųjų yra ar nėra. Ji visokiausius ryšius vaizduoja, tačiau neįsivaizduoja to, kas visai be ryšio. Ji visur randa kaip įžvelgti, išreikšti, tvirtinti vienybę, bet neįstengia mąstyti paskirybės, nemoka lygiagrečiai puoselėti skirtingas, nesusijusias galimybes.

Vaizduotė gali išoriniais saitais bandyti valdyti žmogų, bet jisai lieka laisvas, nebent pats jai vergautų. Vaizduotė gali jo klausti ir už jį atsiliepti, bet žmogaus valia paklusti ar nepaklusti. Vaizduotė teigia arba neigia, o žmogus tiki ar dvejoja. Vaizduotė traukia įsijausti ir verčia atsitokėti, bet pats žmogus sprendžia ar jam rūpi ar nerūpi.

Kaip žmogui išsilaisvinti iš vaizduotės narvo?



Vaizduotė yra gebėjimas atgręžti požiūrį į požiūrį, juos abu sudurti ir taip viską priimti ir atkurti, savaip ir sandarai. Tokiu būdu vaizduotė valdo visas žmogaus sąlygas, tvarko visus jo ryšius. Žmogų tarsi pasodina priešais televizorių ir jam nurodo, "Tu, žmogau, žiūrėk!", tarsi gyvenime būtina žiūrėti kažką. Tačiau žmogus savo nusiteikimu pranoksta savo sąlygas. Jisai gali žinoti nieką, kaip Kitas, kuris atėjęs stebi iš šalies, požiūriu į požiūrį į požiūrį, arba stebėti kažką, kaip Tu, požiūriu į požiūrį, arba stebėti betką, kaip Aš, ne ženklais, o savarankišku požiūriu, kuriuo susipažįsta su vaizduotės ribomis, iššniukštinėja visus jos kampus. Arba žmogumi gali gyventi Neįsivaizduojamasis, besąlygiškas Dievas, be jokio požiūrio, stebintis viską, ne savo, o mūsų požiūriais.

Ką suvokia Dievas, ką suvokia žmogus, ko nesuvokia vaizduotė?



Suvokimas yra atskyrimas. Pavyzdžiui, neįsivaizduojamasis, besąlygiškasis Dievas gali susidomėti, ar jisai būtinas? Ar jisai būtų jeigu jo nebūtų? Jisai pasitraukia, tuomi atveria sąlygas ir jose naujai iškyla. Dievas tai suvokia, o iškilęs Dievulėlis susivokia. Jie yra tas pats Dievas dėl to, kad jie suvokia tą patį jų bendrai suvoktą dievišką lęšį, kuriuo sutampa suvokiantis besąlygiškas Dievas ir susivokiantis Dievulėlis sąlygose.

O žmogus yra sąlygose Esantysis, Dasein, kuris tuo tarpu nesusivokia, kuriam Dievas yra Nesuvoktasis. Užtat žmogus sąlygose remiasi vaizduote ir visais jos siūlomais ryšiais. Kaip žmogui išsilaisvinti iš savo vaizduotės, ir susivokti, kad jisai ją valdytų, o neatvirkščiai?

Įsivaizduojančiam žmogui Dievas yra Neįsivaizduojamasis. Žmogui belieka suprasti, kad būtent jisai gyvena sąlygose, o Dievas yra besąlygiškas. Save ir Dievą tokiu pagrindu atskirdamas, jisai susikalba, kad jisai neįsivaizduos Neįsivaizduojamojo, betgi gali būti, kad Besąlygiškasis įsitrauks į jo sąlygas, ir jie veiks kartu kaip Mes. Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas. Tai vaizduotei nepriimtina, tačiau tai žmogų išlaisvina, nes jisai suvokimu atskiria tai, ką vaizduotė be pagrindo vienija.



Kaip Aš, sąlygiškas žmogus, galiu gyventi, tarsi nebūčiau vien aš, o be manęs gali būti kažkas daugiau? Galiu nusiteikti, kad ne šiaip sau atrodau, o tikrai esu. Tikrų tikriausia yra mano valia. Ją galiu ženklais išreikšti vis tobuliau. Savo širdies lūkesčiais atkartoju savo valią. Jais nusistatau. Protu taikau savo nuostatas, jas kaitalioju pagal aplinkybes, jas vykdau. Paskui permąstau kaip sutampa taikymai ir lūkesčiai, ir taip vis naujai savo viduje nusistatau, vykdau, permąstau.

Valia išpuoselėju širdį ir protą. Valdau savo nusiteikimą, tad esu laisvas rinktis, kas man rūpi, ką tikiu, kam paklūstu. Atsakau už savo žodžius. Man rūpi tai, kas įsimintina, tikiu tuo, kas reikšminga, paklūstu vardan to, kas prasminga. Įsimintinais proto, reikšmingais širdies, prasmingais valios žodžiais puoselėju savastį, valdau kūną kuriuo sudalyvauju pasaulyje.



Vaizduotė valdo žmogų išoriniais ryšiais. Žmogus išsilaisvina įsisavindamas tuos ryšius. Jis įsimena ne savo pareigas, o tai kas jam asmeniškai rūpi. Jam reikšminga tai, ką jisai tiki, ir ne tai, kas reikalauja ištikimybės. Jam prasminga susilaikyti ir paklusti, vietoj kad laikytis išorinio teisingumo. Tokiu būdu šviesuolis už save atsako, save puoselėja ir ugdo, renkasi savo vidaus ribas. Jisai bando savyje išpuoselėti tegul ir sąlygišką ramybę, bet kai įtampa išauga, ir jam stringa brandos ratas - nusistatymas, vykdymas, permąstymas - jisai susiduria su savo ribomis, užtat jaučia už jų žavesio nešališkumą, meilės nepaneigiamumą, artimumo besąlygiškumą, taip kad jisai pasirengęs atsisakyti savęs, užtat priimti naują, brandesnę savastį. Ir taip šviesuolis, bepuoselėdamas savastį, įpranta gyventi ne ja, o verčiau tais brandos šuoliais, kuriais jis atsiremia į Neįsivaizduojamąjį, jį mylintį labiau nė jis pats gali įsivaizduoti. Šviesuolį neša dorybės - drąsa, viltis, nuoširdumas.



Išsilaisvinęs šviesuolis tobulina save, gyvena šuoliais, žadina savo sąmoningumą, myli save. Jisai gali mylėti kitą, žadinti jo sąmoningumą. Tam ieško to žmogaus asmeninės ribos tarp savęs ir pasaulio, tarp įsijautimo ir atsitokėjimo. Šviesuolis įsijautimą atliepia atsitokėjimu, atsitokėjimą atliepia įsijautimu, ir taip žadina mylimajame sąmoningumą, kuriuo netgi kūdikis ir netgi katinas gali rinktis, ar jam geriau įsijausti ar atsitokėti.

Sąmoningumą žadina dvilypumas, kad gyvenimo sąlygose slypi ir tai kas besąlygiška. Visų kūrėjų kūriniuose suskamba dvilypumas, juk tai nežemiški, neūkiški, nebuitiški įsiterpimai žemiškume, ūkiškume, buitiškume.



Dievo tikslas ir mūsų visų šviesuolių bendras tikslas yra bendrystė, kurioje kiekvienas atsisiskleistų laisvai ir pilnai. Menininkui tai rimtas iššūkis mus visus laisvinti, auklėti, telkti, vis praturtinti sąvoką, kas esame mes.

Mūsų visų bendras likimas toks, kad esame vaizduotės sustatytose sąlygose. Kiekvienam tenka susikalbėti su besąlygiškuoju Neįsvaizduojamuoju, pripažinti jo pirmenybę. Tad mums už bendrą likimą yra brangesni paskiri likimai. Kiekvienas sustatęs teisingus santykius su Neįsivaizduojamuoju gali su juo bendradarbiauti, bendrai suvokti atsiskleidimo darbą. Branginame paskiras svajones labiau nė paskirus likimus. Paskiromis svajonėmis pažįstame, suvokiame save, pradedam visaip atsiskleisti. Galiausiai galime derinti savo atsiskleidimą su visais kitais, išpuoselėti bendrą svajonę. Ją puoselėdami, nebesame Nesuvokiantys, o esame susivokiantys, kaip tas Dievulėlis. Esame Mes.



Pripažinti menininkai savo menais kalbina juos pripažįstančią santvarką. Valdžios savo ruožtu susirūpina globoti, įtakoti ir valdyti kokybišką meną, kaip vartus į Neįsivaizduojamąjį, kuriais derėtų žavėtis, užtat pro juos neiti.

2020 m. žurnalas Rolling Stones atnaujino savo sąrašą 500 geriausių populiarios muzikos albumų, kurį sudarė daugiau kaip 300 kūrėjų, vadybininkų ir kritikų. Per Spotify programėlę išklausiau daugiau kaip trečdalį. Mane asmeniškai stulbina, kad žymiausiais kūriniais pasižymėjo kūrėjai, pasiryžę atsiskleisti nuoširdžiai, drąsiai, viltingai. Septintą vietą pelnė "Fleetwood Mac" grupės albumas "Rumours". Grupė susidarė iš dvieju beišsiskyriančių porų, kurios kūrė dainas apie savo išsiskyrimus, vienas kitam, asmeniškas, supratingas, brandžias, širdingas. Iš pakirstų meilių išplaukia tyras grožis. Šis asmeniškumas yra būdingas visiems atrinktiems albumams. Mane tai padrąsina, kad ir aš būčiau toksai nuoširdus, drąsus, viltingas.

Menininkus pripažina būtent santvarka, arba galima sakyti, visuomenės vaizduotė. Jie sugeba pataikyti ir moka pataikauti. Tačiau bet koks pripažinimas gali bemat išgaruoti. Užtat nuostabu, kad pačiais žymiausiais pripažinti tie kūriniai, kuriais drįstama pasakyti kažką daugiau, kas išplaukia iš kūrėjų nuoširdžios kūrybos, kas siūlo viltis, pranokstančias vaizduotę.

Dėkoju Tautvydui Vėželiui už pokalbį besirengiant šiam pranešimui.

20210522SuvokimasIrVaizduotė


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2021 birželio 01 d., 15:28