Book (English)

Knyga

Dievo šokis

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF


Asmeniškai? BA9696

Nuojauta? AAAAAA

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Suvedimas

Ieškau atitikimų tarp Dievo šokio ir pasirinkimų malūno. Juos suveda žinojimo rūmai.

Duosiu pajusti, kokia sąvokų kalba galėtumėme iš esmės susikalbėti, kaip gyventi. Svarbiausia, tai mąstyti ko lėčiau, stebėti kur įvariausiai krypsta dėmesys, ir taip gerai pažinti savo vaizduotės ribas. Esame laisvi rinktis tarp galimybių. Užtat galim įsivaizduoti ir išvirkščiai, kaip dėmesys galėtų apžvelgti visas tas galimybes. Žodžiu, galim įsivaizduoti Dievą, kuriam mūsų gyvenimai yra atsakymai. Koks jojo klausimas?

Įsivaizduoju, Dievas klausia, ar jisai būtinas? Ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Jisai pasitraukia ir sukuria sau nepalankiausias sąlygas. Užtat jisai naujai iškyla, kaip kad Jėzumi Kristumi, kuriam teko susigaudyti, jog jisai Dievas. Kokiu pagrindu jiedu yra tasai pats Dievas? Būtent jų bendrai suvokta Dvasia. Tokia Dievo trejybe vyksta Dievo Tėvo tyrimas. Tačiau tą patį tyrimą tenka įsivaizduoti Sūnaus ir Dvasios akimis. Iškyla trys skirtingi jų vienumo pagrindai: Dievo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas.

Ar šie trys vienumai lygiaverčiai? Jų lygiavertiškumas pasireiškia žmogaus trejybe, kuria žmogus kaip mokslininkas tiria bet kokį klausimą, nusistatydamas, vykdydamas, permąstydamas ir vėl naujai nusistatydamas, amžinu ratu.

Gražus žodis: atitikmenys.

Atitikimai

Jums pristatysiu, ką esu išmąstęs, kaip gyventi. Pristatysiu iš dviejų skirtingų kampų, žmonių atsakymo (kaip gyventi) ir Dievo klausimo (koks jisai yra - kaip jis atrodo iš šalies - ar jisai būtinas).

Vaizduotė, dėmesys, žinojimas

  • Vaizduotė mums leidžia mąstyti savo dėmesį ir leidžia jį mąstyti išvirkščiai.
  • Vaizduotės ribos: dėmesio nagrinėjimas

Laisvė ir meilė

  • Laisvė išvirkščiai yra meilė, tai yra, meilė palaiko laisvę.
  • Žmogiškas mąstymas (laisvė) ir dieviškas mąstymas (meilė) - Dievas, kaip išvirkštinis žmogaus supratimas
  • Kiekvienas iš mūsų kažkiek renkamės, kaip gyventi. Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. Taip žmogus išreiškia savo laisvę, savo valią. Galime galimybes pavaizduoti strėlėmis. Jos išsiskiria ir iš jų vis pasirenkame vieną.
  • Jau pats rūpestis, kaip gyventi, reiškia, kad mes renkamės vieną iš kelių galimybių. Tai yra mūsų laisvė. Tai kaip iš to susigaudyti, kaip rinktis? Kas tai per pasirinkimas? Galiu bandyti susivokti, tai yra, atsiplėšti nuo savo pasirinkimo, nuo savo rūpesčio, susivokti jo visumoje, viską išversti, kad taptų klausimu. Tokiu laisvės išvertimu, tokiu išvirkštiniu mąstymu, aš, vieningas asmuo, mąstau kelias skirtingas galimybes. Tai jau ne žmoniškas, o dieviškas mąstymas. Tai mąstymas Dievo požiūriu, tai savotiškas Dievo apibrėžimas.
  • Dievas myli, kaip ir žmogus. Bet ar Dievas viliasi, tiki, ištikimas? Taip, jeigu suvokti Dievą, kaip amžinai atsiskleidžiantį. Juk tame glūdi jo trejybė, jo išėjimas už savęs. Tačiau jo meilė yra pirm jo išėjimo už savęs, tai yra jo suteikimas sau laisvės. Meilė yra būtent jo esmė, jo vieningumas, grindžiantis jo išėjimą už savęs, jo paties laisvę. O žmogus yra jo laisvės išraiška, jo laisvės priemonė.
  • Meilė iš laisvės į laisvę. Norint išeiti už savęs reikia suvesti daugiau negu protas gali aprėpti, tad reikia tikėti, gyventi tikėjimu. Reikia gyventi nežinojimu.

Dievas ir žmogus, kaip išvirkštinės priešingybės, išvirkštinybės, kaip išversta pirštinė

  • Dabar išverskime šį žmogišką pasirinkimą tarsi pirštinę. Mintyse apsukime visas strėles. Įsivaizduokime požiūrį, nepasiduodančio paskirai galimybei, o aprėpiantį, vienijantį ir lygiagrečiai plėtojantį, palaikantį, mylintį jas visas. Kieno tai požiūris? Įsivaizduoju, jog tai Dievo požiūris. Juk tai požiūris viską aprėpiantis, plėtojantis, tiriantis, mąstantis, atskleidžiantis, valdantis, žinantis.
  • Tokiu būdu apibrėžiu Dievą kaip asmenį turintį mums išvirkštinį požiūrį. Jums išdėstysiu savo mintis lygiagrečiai įsivaizduodamas ir vystydamas tiek Dievo požiūrį, tiek žmogaus požiūrį. Tai du tampriai susiję mokslai, Dievo klausimo ir žmogaus atsakymo. Abu mokslus puoselėju nagrinėdamas savo vaizduotės ribas, kokius įvairius požiūrius beįstengiu įsivaizduoti, taip pat apžvelgdamas savo paties gyvenimą, savo asmeniškus lūkesčius ir patirtas jų išdavas.
  • Pirmiausia mąstau, kaip neatmesti galimybių, jų neatsisakyti. O Dievo galimybę pasirinkau, nes laisviau mąstau jo galimybę priimdamas nei ją atmesdamas. O neatmetę galimybę, ją kaip tokią priimame. O kadangi apsibrėžiau viską žinoti, tai juk Dievui būdinga, tad siūliau jam globoti mane, kad drįsčiau mąstyti jo požiūriu.
  • Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. O Dievas lygiagrečiai vysto išsišakojančias galimybes.
  • Žmogus gyvena laisvas, o Dievas kuria laisvę, tad myli.
  • Žmogus puoselėja mažėjantį laisvumą - atsakymą, teisingumą, o Dievas puoselėja didėjantį laisvumą - klausimą, malonę.
  • Dievas pasitraukdamas atveria nežinojimą, o žmogus įsitraukdamas užpildo žinojimu.
  • Žmogus mąsto pasąmone, skubiai, o Dievas sąmone, po valiai.
  • Žmogaus atsakymas yra itin sąlygiškas, o Dievo klausimas itin besąlygiškas.
  • Dievo nežinojimas ir žmogaus žinojimas.
  • Dievas trokšta, kartu su juo šviesuolis trokšta, o šiaip žmogus netrokšta.
  • Žmogumi esame tai, ką renkamės, tai ką "turime", o Dievu esame tai, ko nesirenkame, ko atsisakome. Lietuvių kalba tai skirtumas tarp linksnių, galininko ir kilmininko, tarp ką? ir ko? esamo ir nesamo.
  • Dievas mumis vis naujai atsiskleidžia ir gyvena toliau amžinu tyrimu tai kas besąlygiškai tariama. O žmogus gyvena daliniais, sąlygiškai tariamais, tad gyvenimiškais, atsakymais. Tad mus išjudina klausimas, ar besąlygiškai nusistatome, vykdome ar permąstome?
  • Žmogaus ryšys su Dievu - Dievo Sūnaus požiūris; Žmogus be ryšio su Dievu - Dievo Tėvo požiūris.
  • Iškyla žmogus, kaip kukliausias indas Dievo pilnutiniam atsiskleidimui. Žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo.
  • Dievas išeina už savęs į asmenis (Aš, Tu, Kitas). Jisai pasitraukia strimgalviais, išoriniais požiūriais, tai yra trys būdai, kaip aplamai pasitraukiama: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau), taip kad šiais būdais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Žmogus savo ruožtu vykdo Dievo valią vidiniais požiūriai, jais išgyvena besąlygiškus atsakymus atvirkštine tvarka. Pirmiausiai, kaip žmogus paklusdamas Dvasios (asmenų) sandarai (dešimt Dievo įsakymų), Dievo įsakymui (teisingumui), jį vykdo besąlygiškai, kaip žmogus, kuriam Dievas davė įsakymą. Betgi žmogus laisvas, tad jeigu nenori vykdyti besąlygiškai, kaip paskiras žmogus, tai gali laikyti asmens sandaros (aštuongubo kelio), bendro žmogaus pavyzdžio, jį tikėti, tad besąlygiškai nusistatyti. Vėlgi, būdamas laisvas, jeigu nenori nusistatyti besąlygiškai, gali laikytis Dievo trejybės, vietoje Dievo rūpintis, tad permąstyti besąlygiškai. O jeigu nepermąstys besąlygiškai, jeigu yra abejingas, tai tada pats save pasmerkia. Žmogus gali pasirinkti kur "kelyje" palaikyti Dievą besąlygiškai - kelio gale, bendrystėje, besąlygiškai paklusti paskiram įsakymui; arba kelio viduryje, besąlygiškai tikėti bendru, tobulu žmogumi; arba kelio pradžioje, besąlygiškai rūpintis tuo, kuo Dievas rūpinasi.
  • Suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) įrėmina žmogaus pasirinkimą Dievo vietoj savęs, tad gyvenimo lygtį, taip pat išreiškia Dievo tyrimą, jo pasitraukimą ir iškilimą.
    • 4-1 išsako mums aplamai, kaip klausimas iššaukia atsakymą ir juos sieja išsiaiškinimas.
    • 4+4 išsako mums kaip savo daliniu tyrimu atsiremti į Dievo visuminį tyrimą, kaip išplėsti laipsnyną gerumu ir Dievu. O Dievo Sūnui išsako, jog jisai atliepia Dievo Tėvo išėjimą už savęs, bet ne atvirkščiai.
    • 4+6 išsako mums kaip leisti Dievui pasitraukti ir kaip palaikyti kitų laisvę prisirišti, nepasitraukti, iškilti, atsiskleisti, taip kad pripažįstame tarpą ir Kitą. Tai yra bendra visiems, tad susikalbėjimo pagrindas, bendrystės pagrindas.
  • Dievo raiškos, kaip Dievas iškyla mūsų vaizduotės ribose, ir išsiaiškinimo būdai, kaip ryškiname vaizduotės ribas.

Klausimas, atsakymas, žinojimas

  • Išdėstysiu savo supratimą, kaip gyventi. Pasikliausiu dviem skirtingais požiūriais: atsakymu ir klausimu. Kiekvieno žmogaus gyvenimą laikau atsakymu. O koks būtų atitinkamas klausimas? Įsivaizduoju, tai Dievo klausimas, ar Dievas būtinas? Tad pirmiausiai noriu tampriau susieti žmogaus atsakymą, kaip gyventi, ir Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Toliau lygiagrečiai plėtosiu atsakymą, kaip gyventi, ir klausimą, kaip Dievas reiškiasi.
  • Kiekvienas iš mūsų gyvenimas yra atsakymas, kaip gyventi. Drįstu manyti, jog tai yra atsakymas į visaką. Atsakymas, kaip gyventi, yra sunkiai suvokiamas, juk viską aprėpia. Užtat atsakymui pristatysiu atitinkamą klausimą, būtent Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas yra glaudžiai susiję kaip išverčiamos pirštinės vidus ir išorė. Plėtosiu tai atsakymą, tai klausimą, lygiagrečiai, pakaitomis.
  • Dievas yra klausimas iš kurio visos galimybės išplaukia, o asmuo yra atsakymas atrinktas iš galimybių. Dievas vėlgi yra visų mūsų, atsakymų, suvedimas, kaip ir kodėl įvairiai renkamės gyventi. Gyventi klausimais, tai gyventi Dievu. Šviesuoliai gyvena klausimais, taip kad jiems kiekvienas atsakymas yra naujas klausimas. Tamsuoliai gyvena atsakymais, kuriuos jiems tenka amžinai lopyti, nes pats gyvenimas juos sutrikdo.
  • Žinojimas - klausimas ir atsakymas
  • Šviesuoliams rašau šviesuolių mokslo vadovėlį. Rašysiu iš dviejų taškų, kuriuos noriu suderinti. Tai mūsų atsakymas, gyvenimiškos žinios, kaip gyventi. Jį atspindi Dievo klausimas, jo tyrimas, ar jisai būtinas? Šviesuolių mokslas yra Dievo klausimo ir mūsų atsakymo sutapimas, taip kad Dievas nebūtinas, nes renkamės gyventi teisingai. Tačiau mūsų teisingas pasirinkimas remiasi Dievu, jo požiūriu, tad jisai būtinas. Toks išvertimas yra būdingas žinojimui, nes žinojimas yra gebėjimas atkartoti. Žinojimas yra dėmesio (smegenų mokslo nagrinėjamos "dvasios") atsitraukimas klausimu, bent dalinai atskleidžiantis vaizduotės tvėrinį, netgi jos galutines ribas, taip kad į jas galima naujai įsijausti iššauktu atsakymu. Slopindamas dėmesį, sulaikau mąstymą, pastebiu vaizduotės ribas ir dėmesio galimybes. Tai išminties esmė, visko ir laisvumo atskyrimas.
  • Tai, kas pirmapradžiui Dievui būdinga, kaip klausimas, glūdi visose gyvenimo aplinkybėse, kaip atsakymas, tik išvirkščiai.
  • Pavyzdžiui, Dievas klausia, ar jisai būtinas? ir tokiu būdu išeina už savęs. O mūsų visų atsakymas yra mūsų gyvenimas, bet renkamės, ar juo tenkintis (ar likti savimi), ar bręsti (išeiti už savęs).
  • Kas yra gyvenimas? Dievas yra klausimas, o gerumas yra atsakymas. Gyvenimas, tai jų sutapimas, o amžinas gyvenimas, tai jų atskyrimas.
  • Mus ir Dievą, atsakymus ir klausimą sieja keturios apimtys: Dievo požiūris, išsiaiškinimo būdai, maldos veiksmingumas ir kaip gyventi.
  • Atsakymą paversti klausimu. Paklusti: kodėl paklusti? Tikėti: kaip tikėti? Rūpintis: kuo rūpintis?
  • Atsakymas plėtojasi antistruktūra, veiksmu -1. Septynerybė - pasirinkimas. Šešerybė - pasirinkimo sąlygos. Penkerybė - sprendimas. Ketverybė - žinojimas. Ketverybė išsako veiksmą +2, kaip prisideda sandara ir dvasia (pasikartojanti veikla). Penkerybė išsako, kaip santvarka susiskaido į artimesnę ir tolimesnę aplinką (praeitį ir ateitį). Penkerybė išsako dvasios santykį su sandara (kaip kad išeinant už savęs), išsako santykį su posantvarka, tai yra, su mažesnės apimties santvarka. Taip kad sukuriama geometrija reikalinga lūkesčiams, reikalinga dangaus karalystei, reikalinga lygčiai 5+3=0. Parinktys (initial conditions) esant laiko simetrijai (determinizmui) nusako tiek praeitį, tiek ateitį. Tad skirtumas tarp priežasties ir pasekmės (laiko kryptingumas) yra kas kita, yra santykis tarp tos dvasios (priežasties) už santvarkos ir tai kas joje, jos sandaros. Tad klausimas, kaip sustatoma, apibrėžiama ir išlaikoma posantvarka. Tai laikinas dalykas. Užtat laiko (ir erdvės) kryptis grindžiama taip: žinojimas seka nežinojimą. Tad "kiekviena pasekmė turi savo priežastį" seka "dar ne kiekviena priežastis turėjo savo pasekmes", tai kryptingumas penkerybėje. Tai yra 4+1=5, ryšys tarp žinojimo ir sprendimo. Einant atbulai, išvirkščiai, atsakymu, gaunasi veiksmai +1 (=7), +2 (=6), +3 (=5) tada išsibaigia žinojimu, kuris apverčia tatai.
  • Jin tai didėjantis laisvumas, pasitraukiantis klausimas, o jang tai mažėjantis laisvumas, prisišauktas atsakymas. Jin ir jang, tai ne ciklas, o tarpo generatorius. Tai viena kryptis iš jin į jang. Iš jang į jin reikalingas sąmoningumas 4 atvaizdais (+0,+1,+2,+3) apversti kryptį.

Visko žinojimas ir to žinojimo gražus taikymas

  • Viską žinoti, tai matyti Dievo požiūriu. Gražiai taikyti, tai gyventi šviesuoliu ir puoselėti šviesuolių mokslą.
  • Nuo vaikystės rūpėjo, kaip gyventi. Pagalvojau, jeigu viską žinosiu, ir man rūpės tas žinias gražiai taikyti, tai žinosiu, kaip gyventi. Tad nuo vaikystės trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
  • Šviesuolių mokslas yra bendras Dievui ir šviesuoliui. Tai yra Dievo klausimas, jo šokis, Dievo trejybė. O mes įsijungiame į jo šokį savo atsakymu, savo gyvenimu, grynindami save trejybės ratu. Juk mes esame galimybė gyventi Dievu, be ryšio su Dievu, tad trejybės ratu ryškėjame, ar šviesuolių mokslu apimame visas galimybes.
  • Anot šv.Pauliaus himno meilei, meilė yra tai be kurio nėra vaisingas nė visko žinojimas, nė visiškas atsidavimas. Tad tai susiję su gražiu taikymu, su šviesuolių bendrystės telkimu, be kurio Jėzaus auka beprasmiška.

Dievo trejybė ir asmens trejybė

  • Dievo trejybė (Dievo visuminis tyrimas) nusako narius ir žmogaus trejybė (žmogaus dalinis tyrimas) nusako poslinkius.
  • Dievo trejybė sutampa su trejybės rato poslinkiu. Tad trejybės rata derina tris Dievo trejybes iš skirtingų kampų: Tėvo, Sūnaus, Dvasios.
  • Suprasti Dievo veiklą, jo tyrimą, amžinai atsiskleidžiantį. Ir tuo pačiu žmogaus pasitikrinimą bet kurią akimirką. Tad nurodau atitikimus tarp žmogaus atsakymo ir Dievo klausimo, ir parodau, kurios sąvokos kyla iš kurio požiūrio.
  • Vienumą ir nevienumą kildinu iš Dievo išėjimo už savęs, jo amžinai beatsiskleidžiančio svarstymo, ar jisai būtinas? ar jo būtų jeigu jo nebūtų?
  • Dievo trejybė - jo tyrimas - iš trijų kampų - tad aštuongubas kelias, 10 Dievo įsakymų - įvairūs vienumo ir nevienumo pagrindai - kaip tris kampus suveda žmogaus trejybė - tad 24 Dievo raiškos
  • Dievas išeina už savęs į žmogų, trejopai - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios sandaromis. Išoriniais požiūriais Dievas pasitraukia. O žmogus ieško Dievo ir į jį remiasi, tad vykdo jo valią vidiniais požiūriais.

Palyginti Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? ir žmogaus atsakymą, kaip gyventi.

Pristatysiu kaip klausimą ir atsakymą savaip derina Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Tokiu būdu apžvelgsiu visas Dievo raiškas.

Dievo tyrimas

  • Dievą išjudina klausimas, ar jisai būtinas?
  • Dievas tuomi išeina už savęs į save.
  • Dievas savastimi, asmeniu, požiūriu nusako nevienumą, praplečia vienumu.
  • Iškyla Dievo trejybė, kuria Dievas kaip toks yra vienas.
  • Tuo pačiu iškyla kiti kampai į šį vienumą:
    • Dievo Sūnaus požiūris: asmens vienumas aštuongubu keliu.
    • Dvasios požiūris: asmenų vienumas dešimt Dievo įsakymų.
  • Dievo požiūris, tai klausimas, ar jisai būtinas? Vienas Dievas mumis vis plėtoja skirtingas galimybes. Tame klausime slypi atsakymai, kad Dievas nebūtinas ir kad Dievas būtinas. Iš Dievo kyla asmenys, taip kad Dievas nebūtinas. Tokiu būdu išsakome ir pagrindžiame, kas yra asmuo, atpažįstame save.
    • Dievo raiškos, kaip Dievas reiškiasi, tai yra, kaip įvairiai įžvelgiame jo požiūrį. Kokį Dievą įvairiai pažįstu.
    • Kaip Dievo raiškos susiveda į Dievo šokį.
    • Vaizduotės ribos, kaip Dievas pasitraukia. Išspręsti sandarų klausimus.
    • Maldos mokslas, maldų veiksmingumą, kaip Dievas įsiterpia, kaip mes paskiri asmenys susivedame.

Kaip gyventi

  • Renkamės ar amžinai bręsti, ar šiaip gyventi? (Ar mąstyti Dievo požiūriu ar žmogaus požiūriu?)
    • Jeigu šiaip gyventi, tai tada gyvenimas mus paauklėja. Iškyla trejybės klausimai.
  • Sprendžiame ar turime ar neturime ryšio su Dievu?
    • Jeigu neturime ryšio su Dievu, tai patys save tikriname trejybe.
  • Jeigu yra ryšys su Dievu, tada mes su juo neviena. Teikiame pirmenybę Tėvui vietoj kad Sūnui. Taip ryškiname sandaras, renkamės vienumą nevienume. Puoselėjame bendrystę grindžiantį mokslą, sąvokų kalbą.
  • Asmenų atsakymas, kaip gyvename.
    • Renkamės gyventi. O vis renkamės vieną galimybę iš kelių. Renkamės klausimą, kaip gyventi? Iš asmens kyla Dievas, taip kad jisai būtinas.
    • Kaip mums elgtis? Ar mums šiaip gyventi (savo požiūriu) ar amžinai bręsti (Dievo požiūriu, taip kad Dievas vis nauja raiška pasitraukia ir iškyla)? Šis klausimas ir jo atsakymas derinami trijose skirtingose vienumo ir nevienumo sąlygose, tad atitinkamose dorovėse. Tai trys skirtingi būdai kaip Dievas be požiūrio prisiima požiūrį (+1, +2, +3), kada nesame Dievas:
      • Be asmens (Tėvas): Dievas nebūtinai geras. Tėvui rūpi, kaip žmogus priima jo nemalonę, Dievo pažinimo sklaida iš vieno asmens į kitus, kaip gerbti laisvę, bet nebūti žiauriam. Dievo trejybė derina klausimą ir atsakymą tiesiogiai.
        • Kaip nesielgti, tai yra, kaip ir kodėl įvairiai nuklystame.
      • Asmeniu (Sūnus): Kaip gyventi šviesuoliu? Aš nebūtinai tobulas. Sąžinės lavinimas. Sūnui rūpi gerasis vaikas, bet jis nuolankus Tėvui. Aštuongubas kelias klausimą ir atsakymą derina keturiomis apimtimis.
        • Kaip gilintis dar nežinant, tai yra, kokie yra išsiaiškinimo būdai.
      • Asmenys (Dvasia): Kaip bendrauti šviesuolių mokslu? Gyvenimas nebūtinai teisingas. Gyventi gera valia tarsi visi būtumėme viena, tuomi įveikti dorovės liūną, tuo pačiu į bendrystę vis įtraukiant kiekvieną, įskaitant Dievą. Susikalbėti sąvokų kalba. Dešimt Dievo įsakymų klausimą ir atsakymą derina keturiais troškimais (valios sutapimais pirmyn ir atgal) ir šešiais jų tarpais (valios nesutapimais), kuriais gerbiame suskaldytą valią.
    • Nesirenkame gyventi, tiesiog šiaip gyvename. Tuomet atsirandame Dievo būsenoje. Taip būna taip pat, kada renkamės gyventi, bet neturime ryšio su Dievu, taip kad Dievas gyvena mumis. Gyvename Dievu. Asmens trejybe:
      • Išeiname iš vieno požiūrio, slenkame į kitą. Gyvename klausimais: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau? Tada gyvename viena su visais.
      • Išgyvename trikdį, pragarą. Pragare gali būti tiktai vienas Dievas. Tai sugrįžimas į pirmapradžio Dievo būseną iš kurios jisai išėjo į save.

Ko naudingo galim pasisemti iš kiekvienos Dievo raiškos

Kaip viską taikyti aplamai. Kaip sąmoningai puoselėti gerumą...

  • 1 AA. Kaip atpažinti, vertinti Dievo malonę.
  • 3 ADA. Kaip gyventi bloguoju vaiku, bręsti, suvokti santykį su Dievu, kaip pasiklydęs vaikas.
  • 3 DAD. Kaip gyventi geruoju vaiku, palaikyti Dievo atsiskleidimą.
  • 1 AA. Kaip puoselėti dangaus karalystę.
  • 3 DDD. Kaip suvokti ir palaikyti Dievo veiklą ir tikslą, kaip susieti blogo ir gero vaiko gyvenimus, kaip gyventi sąmoningai, valingai, trejybe, veiksmu +3, kaip megzti kalbą.
  • 1 AA. Kaip globoti asmenį, kaip mylėti jį, kad jis galėtų gyventi trejybe. Kaip melstis dalykiškai, dviese trise, kaip malda suveikia.
  • 1 A. Kaip gyventi bendru žmogumi, Kitu. Kaip rinktis amžiną gyvenimą vietoj šio gyvenimo. Kaip supinti malonę ir teisybę.
  • 4 D. Kaip mylėti Dievą, mylėti priešą, laikytis teigiamų įsakymų, prasmingai užsiimti. Kaip taikyti pirmines sandaras, atsiliepti į poreikius (būti tobulais, gyventi kitų rūpesčiais), abejones (gyventi išmintimi, dvejonėmis, ko iš tikrųjų norime), lūkesčius (gyventi ramybe, teigiamais lūkesčiais) ir vertybes (bendrauti su Dievu, jį iššaukti).
  • 6 DA. Kaip mylėti artimą, laikytis neigiamų įsakymų.
  • 1 AAA. Kaip iššaukti šventąją Dvasią, sukurti jai erdvę.

Užrašai

Dievas vienu metu išlaiko skirtingus požiūrius, o mes, asmenys, priešingai, iš kelių renkamės vieną.

  • Meldžiame "Tėvė mūsų", būtent mūsų, taip kad gali skirtis mūsų tikėjimas, kaip bus; mūsų gera valia; mūsų duona. Dievas išlaiko mūsų skirtumus.
  • Greitas, pasąmoninis mąstymas yra žmoniškas, viską suvedantis į vieną. O lėtas, sąmoningas mąstymas yra dieviškas, leidžiantis mąstyti skirtingas galimybes.
  • Gyvenimo mokslo apsunkinimas yra tai, kad mes galime nugyventi tiktai vieną galimybę, vieną pasirinkimą. Užtat bandom tai įvairiai apeiti skirtingose apimtyse, pavyzdžiui, skirtingose laiko atkarpose pabandydami pirma vienaip, paskui kitaip. Arba mokomės iš kitų gyvenimų, iš jų pavyzdžių. Ir renkantis tenka atsiduoti visu gyvenimu ("everything is on the line") be išsisukinėjimų. UŽtat iškyla savęs pasiteisinimai, kaip kad Nietzsche įtarinėjo.
  • Širdies tiesos dviprasmiškos, pasaulio tiesos vienaprasmiškos.

Atitikimai


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2016 vasario 13 d., 14:52
Tweet