调查

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Miglos? AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Žr.

Kas yra Dievas?

Tiriu ir dėlioju, kaip įvairiai suvokiu Dievą. Savo vaizduotės pagrindu išmąstau, koks galėtų būti Dievo požiūris. Dievo požiūriu išvedu ir grindžiu įvairiausias proto sandaras, kurias esu aptikęs.

Įsivaizduoti Dievo proto būseną kaip klausimą: Ar Dievas būtinas?


24 Dievo raiškos

Dievą išreiškia jo apytaka, Dievo šokis, išsakantis jo santykį su savimi, susidedantis iš 24 Dievo raiškų.

  • Dievo trejybė: (Dievas) Kaip Dievą įsivaizduoju: suvokiantis, susivokiantis, suvoktas
  • aštuonerybė: (Viskas) Ką patyriau bendraudamas su Dievu: lemia, tvarko, įkvepia, gyvena mūsų bendryste; malonė, ugdymas, pavyzdys, viršesnis
  • Dievo įsakymai
    • teigiami įsakymai: (Troškimai) Kokį įvairiai pažįstu Dievą: savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis
    • neigiami įsakymai: Ką esu išmąstęs apie Dievą: koks Dievas nėra, už mus galingesnis, leidžia mums rinktis, Dievas mus girdi, reikėtų žiūrėti su Dievu, leidžia mums mylėti
  • trejybės ratas: (Meilė) Kokio Dievo ieškau: vienų vienumas, bendras asmuo, plazdenanti dvasia

Peržiūrėti užrašus iš 2016 m. gegužės mėn.

Šiuo metu

  • Naujai peržiūrėti ir sudėlioti savo klausimus apie Dievą, jo raiškas ir jo šokį.
  • Atsiremiant į patikslintas Dievo raiškas, naujai išsakyti jų sandaras.
  • Vis geriau suprasti Dievo šokio esmę, jo sandarų tarpusavio ryši, kartu Dievo šokio ryšį su kitomis apytakomis.
  • Surašyti Dievo šokyje pasireiškiančias sąvokas, aprašyti tinkamoje vietoje šiame puslapyje ir taip pat sutvarkyti sąvokos puslapį:

Viską sutvarkius tikiu grįžti prie Dievo raiškų ir jas suprantamai aprašyti.

Dievas ir Dievo šokis

Mano tyrimo prielaidos

  • Dievas toks apibrėžtas mano vaizduotės. Ar jisai pats toks yra, ar pats taip įsivaizduotų, ar jo paties vaizduotė jį taip išjudina?

Kokios Dievo prielaidos?

  • Išnagrinėti, kaip laisvumas reiškiasi apytakose trejybės rato tarpu, kaip laisvumas - gerumas yra Dievo prielaidose.
  • Kaip sąmoningumu išryškėja mūsų (ir Dievo) prielaidos?

Klausimai apie Dievą

  • Nuo kokio Dievo pradėti?
  • Kas yra Dievas? Koks yra Dievas?
    • Koks santykis tarp Dievo ir besąlygiškumo?
    • Koks ryšys tarp meilės ir besąlygiškumo?
    • Ar Dievas tėra besąlygiškumo vardas?
    • Ar Dievo savybė besąlygiškumas jį nusako, ar jo savybė iš jo išplaukia? Ar Dievas yra besąlygiškas dėl to, kad būtent jis tenkina besąlygiškumo sąlygas? Ar besąlygiškumas yra tai, kas išplaukia iš Dievo?
  • Kaip Dievą apibrėžti? Koks Dievas yra būtinas?
    • Kaip savybė iškyla su savastimi?
    • Kaip šie klausimai susiję su Dievo išėjimo už savęs, su besąlygiškumo išėjimo už savęs į sąlygas?
    • Kodėl Dievas yra asmuo? Kaip tai išplaukia iš jo apibrėžimo?
    • Kaip Dievas išsijudina? Kokia Dievo veikla?
    • Kaip Dievo išėjimas už savęs susijęs su veiksmu +2 ?
    • Kaip iškyla klausimas, koks yra skirtumas tarp Dievo ir visko?
  • Gyvenimo lygtis išreiškia Dievą keturiais klodais. Kaip tos raiškos pasireiškia Dievo šokiu?
    • Kaip ketverybė iškyla gyvenimo lygties klodais?
    • Jeigu ketverybėje - septynerybės kvadrate - viską neigia kažkas, ir nieką neigia betkas - kaip tai suderinti su tuo, kad Dievas yra dvasia, o ne Dievas - viskas - yra sandara?
  • Kaip šiuos klausimus plėtoja išgyvenimo apytaka?

Dievo požiūris

  • Kas yra Dievo požiūris?
    • Kas yra požiūris?
    • Kaip Dievas susijęs su savo požiūriu?
  • Kaip Dievo požiūris susijęs su įvairiom sąvokom?
    • Koks ryšys tarp Dievo požiūrio ir požiūrio lygties?
    • Koks ryšys tarp Dievo nežinojimo ir visko žinojimo?
  • Kaip mes susiję su Dievo požiūriu?
    • Ar Dievo požiūris skaidrus (kitam), kaip ir mes skaidrūs jam?
    • Kaip atrasti Dievo požiūrį? Kaip sutapti su jo požiūriu?
  • Kas išplaukia iš Dievo požiūrio?

Klausimai apie Dievo šokį

  • Kaip Dievo šokiu išryškėja ar Dievas yra?
  • Kaip iškyla, kaip nusakomos Dievo raiškos ir jų sandaros?
  • Kaip Dievo šokis susijęs su Dievo būtinumu ar nebūtinumu?
  • Kaip Dievo šokis grindžia kitų apytakų klausimus: Koks, kaip, kodėl Dievas yra?
  • Kaip gyvenimo lygtis (ir sąmoningumas) yra visų apytakų prielaida? Ir kaip gyvenimo lygtis ir sąmoningumas išplaukia iš Dievo šokio?
  • Koks ryšys tarp suvokimo ir požiūrio lygties?

Dievo sąvokos

Kokios sąvokos susijusios su Dievu

  • Dievo veikla, tyrimas, klausimas, vertybė, požiūris, asmuo, būklė, sandara, troškimai, vieningumas ir t.t.?
  • Apibrėžti: apibrėžimą, suvokimą, susivokimą ir suvoktą; buvimą ir nebuvimą; besąlygiškumą ir sąlygiškumą; savastį; suvokimą, bendrai suvoktą Dvasią; asmenis, meilę, vienumą, požiūrius; nepažymėtą priešingybę, pažymėtą priešingybę.
  • Išskirti, ką žinau iš patirties, ir ką esu šiaip išmąstęs.
  • Koks ryšys tarp Dievo ir kaltės jausmo? Dievo ir sąžinės?
  • Ką reiškia tiesos dvasia? Kaip tatai Dievas?
  • Kas yra širdis? Dievo širdis? Kuria prasme jinai yra esmė? Kuo skiriasi žmogaus širdis ir valia? Kuo skiriasi žmogaus (širdies) jausminis gyvenimas ir žmogaus branduolys (širdis), gera (ar bloga) sėkla viduje jo, jo pradas, į kurį jisa atsiremia?
  • Kaip Sūnaus ir Dvasios požiūriai išskiria žinojimą ir nežinojimą? ir nusako vaizduotės ribas? ir išmąstymo apimtis (kaip mano parodoje "Išmąstyk")?
  • Kaip Sūnus ir Tėvas vieningi ne gyvenimu, o amžinu gyvenimu?
  • Kaip Dievo šokis išskleidžia gyvenimo lygtį, Dievo sąlygas ir prielaidas?
  • Kaip Dievas reiškiasi asmenimis, tiek asmens lygtimi, tiek ketverybe, ir kaip tai susiję?

Dievo sandaros

Dievas ir sandaros

  • Sudariau sąrašą sandarų, kurias reikėtų aprašyti. Kiekvienai sandarai priskyriau klausimą, kurį ji išsprendžia. Klausimus rūšiavau ir rūšyse įžiūrėjau Dievo vaidmenį. Ar sandaros iškyla išvystant Dievo nebūtinumą? ar suvedant jo būtinumą?

Dievo trejybės klausimai. Dievo Tėvo požiūriu. Buvimo ir būtinumo klausimai.

  • Kaip atrodo Tėvo akimis?
  • Kaip galima lyginti Tėvą ir Sūnų ir apskritai, tai kas neapibrėžta?
  • Ką Dievas suvokia? susivokia? Ar suvokia pažymėtą ar nepažymėtą? Koks ryšys su savimi? Su savęs suvokimu?
  • Kaip bendrai suvokta Dvasia atrodo Tėvui, Sūnui ir Dvasiai?
  • Kaip žinome, kad Dievo Dvasia yra tas pats Dievas kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus?
  • Koks ryšys tarp Dievo vaidmenų ir požiūrio lygties?
  • Jeigu Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus sutaria, kad Dievas yra, tai kaip suprasti, jog Dievas visgi nebūtinas?

Aštuonerybės klausimai. Dievo Sūnaus požiūriu.

  • Kaip atrodo Sūnaus akimis?
  • Kaip Tėvas ir Sūnus sutampa požiūriais?
  • Ar Tėvas už Sūnaus ar Sūnuje?
    • Koks santykis tarp Dievo už mūsų ir pasąmonės lango? ir Dievo mūsų gelmėse.
    • Kaip gerumas pripažįsta Dievą už savęs, už santvarkos ir jam atsiduoda?
  • Jeigu Dievulėlis susivokia, kad jisai yra Dievas, kodėl jisai tvirtina, "Tu esi Dievas"?
  • Kaip Jėzaus teiginius "Aš esu..." suprasti, kaip Dievo raiškas? Ar tai susiję su aštuonerybe? Ar tai išsako, kaip Dievas gyvena mumis?

Aštuonerybė

  • Kodėl aštuongubas kelias prasideda gerojo vaiko ryšio turėjimu su Dievu ir baigiasi blogojo vaiko trejybe?
  • Suderinti aštuonių išsiaiškinimų dvi puses, gerojo ir blogojo vaiko, su aštuongubu keliu. Kaip tai suderinti su tuo jog aštuonerybė prasideda bloguoju vaiku ir baigiasi geruoju vaiku? Kur aštuongubo kelio pradžia ir pabaiga? Ar tenka šį kelią dvejopai suprasti?
  • Jeigu gerasis vaikas eina prie Dievo, o Dievas eina pas blogąjį vaiką, tai kaip tai suderinti su pasiklydusiu vaiku, juk paikasis ieško savo tėvų, o išmintingasis eina ten, kur jį ras?
  • Kodėl "Tėve mūsų" baigiasi trejybe, ja neprasideda?

Dievo prielaidų ir sąlygų sulyginimas

  • Kur įžvelgti nulybės atvaizdus? Ir koks vienybės atvaizdų vaidmuo?

Padalinimų ratas

  • Kaip septynerybė sieja pažymėtą ir nepažymėtą priešingybes?
  • Apžvelgti padalinimų ratą, suvokti kūrybą požiūriais, sieti su Dievo kūryba.

Išnarplioti malonės ir teisybės santykį.

  • Kaip malonė ir teisybė išsako Tėvo ir Sūnaus santykį? Didėjantį ir mažėjantį laisvumą?
  • Gerai išmanyti entropijos dėsnį.
  • Ištirti Jėzaus palyginimus, kaip jisai sieja malonę ir teisybę.
  • Suvokti, kaip šiluma iškyla Dievo raiškose ir susijusiose sandarose.
  • Kaip suprasti, kad gerasis vaikas imasi malonės požiūrio ir blogasis vaikas teisingumo požiūrio, nors blogasis vaikas aptinka malonę, o gerasis vaikas tiki teisingumą?
  • Kaipgi Dievo Tėvo mąstysenoje, (Dievas yra, tad yra), blogąjį vaiką palaikančioje, tvirtinama jog Dievo nėra, tėra malonė, gerumas?
  • Kaipgi Dievo Sūnaus mąstysenoje, (Dievo nėra, visgi yra), gerąjį vaiką palaikančioje, tvirtinama jog Dievas yra?

Įsakymų klausimai. Dievo Dvasios požiūriu.

  • Kaip atrodo Dvasios akimis?
  • Brėžiniu išdėstyti įvairiausias sandaras, kuriomis dėlioju teigiamus ir neigiamus įsakymus.
  • Kodėl Dievo Tėvo dorovė sietina su dešimt Dievo įsakymų? Juk ši sandara sietina su asmenų vienumu, su šventąja Dvasia.
  • Kaip Dievo veikla išreiškia santykį tarp Dievo ir jo būklės?

Teigiamų įsakymų klausimai.

  • Susieti 4 Dievo raiškas su ženklų rūšimis.
  • Kaip susieti požiūrių lygtį su 4 Dievo raiškomis D ?
  • Mylime visu kūnu (poreikių tenkinimu), protu (abejonių dvejojimu), širdimi (lūkesčių atliepimu), valia/dvasia (vertybių ryškinimu). Tad ar ketvirtas lygmuo yra valia ar dvasia?
  • Ar širdies ir pasaulio santykiai - Dievo ir gerumo santykiai?

Neigiamų įsakymų klausimai.

  • Kaip nusakyti ženklų savybes?
  • Kaip 6 Dievo raiškas DA suvokti kaip poras 4 Dievo raiškų D?
  • Šešis neigiamus įsakymus suvokti, kaip šešis būdus suvokti Kitą, tai yra, artimą.
  • Kaip nusakyti neigiamus įsakymus ir atitinkamas Dievo raiškas?
  • Apibūdinti permainas.
  • Ar priešingybių santykis, tai permainų pagrindas?
  • Susieti 6 Dievo raiškas su ketverybės lygmenų poromis, ženklų savybėmis, permainomis, neigiamais įsakymais, širdies tiesų rūšimis, pertvarkymais, padalinimais, statiniais rūpesčiais (4+2) ir dinaminiais rūpesčiais (3+3).

Trejybės rato klausimai. Suvokti meilės svarbą.

  • Trejybės ratas apibrėžia save. Kaip tai susiję su apibrėžimu?
  • Ar trejybės ratas susidaro iš narių ar poslinkių?
  • Ar klausimai (ar galimas Dievas būtinas? nusistatau, bet ar vykdau? ir t.t.) susiję su poslinkiais? su vieningumais? su sandaromis?
  • Kokiu pagrindu sukasi trejybės ratas? Ar gyvenant pilna vaizduote? Ar galimas poslinkis dalinai išpildžius vaizduote? Ar ryžimasis poslinkiui būtent atsiremia į vaizduotės pilnatvę, kaip sukimosi ašį?

Trejybės ratas Dievo šokyje

  • Kaip trejybės ratas sieja sandaras ir jų raiškas?
  • Kaip keičiasi buvimo reikšmė žiūrint iš Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kampų?
  • Kaip išsiskiria ir susiveda trys sutapimo pagrindai: buvimo, požiūrio ir būklės?* Kaip Dievo šokis išsako būdus, kaip esame viena?
  • Kaip Dievo šokis nusako vienumo svarbą, išskiria vienumo (Dievo, asmens, asmenų) ir nevienumo sandaras, vienumų vienumą (trejybės ratu).
  • Kaip raiškos kinta Dievo šokio raiškų ratui, didžiųjų sandarų ratui, besisukant?
  • Koks ryšys tarp visuminio Dievo šokio trejybės rato ir trijų vieningumų trejybės rato?
  • Kaip Dievo šokis grindžia Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves?
  • Koks ryšys tarp Dvasios ir atvaizdų? Juk troškimai yra Dievo atvaizdai, ir šešios lygmenų poros irgi yra atvaizdai.

Žmogaus trejybė ir Dievo trejybė

  • Kaip Dievo trejybę (Tėvą, Sūnų ir Dvasią) suderinti su žmogaus trejybe?
  • Koks ryšys tarp sąmoningumo (trejybės rato, lygties 0+3=3) ir suvokimo (Dievo trejybės)?
  • Ar vienumas remiasi asmenimis ar vaidmenimis?
  • Kaip žmogaus trejybė suveda Tėvą, Sūnų ir Dvasią?
  • Koks trejybės rato ryšys su šešerybe?
  • Kaip šešerybė susijusi su Dievo šokio trejybės ratu ir jo poslinkiais? Kaip suprasti šešerybės atvaizdus, taip pat gyvenimo prasmės išsakymą?

Suvokti, kaip žmogus suveda Dievo šokį

  • Kaip atrodo žmogaus akimis?
  • Kaip žmogus trejybės ratu suveda Dievo šokį? Kaip iškyla žmogus ir kaip suvokti jo požiūrį?
  • Kaip keičiasi sąmoningumas, kaip siejasi su žmogaus trejybe ir padalinimų ratu?
  • Kaip (Dievas, besąlygiškumas) grindžia trejybės rato poslinkius?
  • Kaip keičiasi rėmai (sandaros) su kiekvienu asmeniu? Kaip sandarą suvokti, kaip meilę?

Meilės klausimai

  • Koks meilės vaidmuo?
  • Kaip būtent meile suvokiame Dievą?
  • Suvokti meilės svarbą. Kaip trejybė išsako meilę? Kaip meilė palaiko trejybę?
  • Palyginti (Dievo Tėvo) Meilę su (Dievo Sūnaus) Vieningu Asmeniu ir (Dievo Dvasios) Asmenų Vienumu.
  • Kokiu būdu Meilė yra Dievo raiška?
  • Meilė palaiko trejybę. Kaip tai siejasi su Dievo trejybe? ir Dievo trūkumu?
  • Kaip išsakyti meilę trejybe? Pavyzdžiui, mylimuoju, mylinčiu, meile.
  • Kaip meilę išreikšti trimis požiūriais? Kaip pasipildyti požiūriu veiksmais +1, +2, +3?
  • Kaip žmogaus laisvė ir Dievo meilė (bei mūsų tikėjimas, viltis ir t.t.) susiję?
  • Kaip reiškiasi meilė visiems, tiek priešui, tiek artimui?

Dievo raiškos

Išbaigti tikslų paskirų Dievo raiškų aprašymą.

  • Aprašyti, kaip kiekvieną iš jų išgyvenu, kaip jomis pažįstu Dievą.
  • Aprašyti, kaip kiekviena Dievo raiška gyvenimiškai prasminga.
  • Aprašyti, kaip įvairiai asmeniškai susipažinau su kiekviena Dievo raiška, kaip įvairiai bendravau su Dievu ir ką tai reiškė mano gyvenime.

Kiekvieną iš 24 Dievo raiškų sieti

  • su požiūriais, Dievo ir asmens
  • su padalinimų ratų lygtimi ir žmogaus branda.
  • su išsiaiškinimu.

Susieti savo pažinimą su Dievo šokiu

  • Apžvelgti, kaip įvairiai esu pažinojęs ir suvokęs Dievą, ir susieti su Dievo šokiu.
  • Kaip suprasti paskirus būdus, kuriuos kadaise surinkau, kokie būna ryšiai su Dievu?
  • Panagrinėti brėžinį savo ryšių su Dievu, kaip jie susiję su Dievo šokio raiškomis.
  • Atsekti, kaip Dievas man tapo vis šiltesnis. Kuria prasme tai mano gyvenimo metraštis?

Duomenų rinkimas. Panagrinėti Tanaką.

  • Ar Dievas Tėvas pripažįsta ribas? Kuria prasme jisai turi "savo" tautą?
  • Apžvelgti ką Dievas kalba antruoju ir trečiuoju Izaiju.
  • Ištirti Dievo Tėvo išsiaiškinimo būdus.
  • Kaip kurti ir rašyti šventą knygą?
  • Kaip Dievas Tėvas suvokia malonę ir teisybę, jas derina?

Panagrinėti psalmes

  • Pakartoti ir išplėsti Dievo raiškų tyrimą psalmėse.
  • Kaip Dievo raiškomis suprasti aplinkybes, kuriomis Dievas reiškiasi psalmėse?
  • Dievą psalmėse ištirti asmenimis. Dievo šokyje atpažinti 12 raiškų, kurias aptikau psalmėse ir sulyginau su aplinkybėmis. Tirti toliau Dievo raiškas psalmėse.

Panagrinėti evangeliją

  • Ištirti Dievo Sūnaus išsiaiškinimo būdus.

Suvokti Dievo raiškų prasmę mums

  • Kaip susiję išgyvenimas Dievo šokio visumos ir išgyvenimai paskirų raiškų?
  • Kaip Dievo raiškomis gyvename Dievui ir bręstame visais?
  • Kaip ir kodėl atskirti ką Dievas kalba man ir kaip jam atrodo? Tai yra, suabejoti jo žodžiais ir suvokti jo norus. Atskirti Dievą ir jo požiūrį, jo raiškas.
  • Kaip skiriasi Dievo ir žmogaus santykiai su asmenimis?

Dievo šokio nusakymas

  • Dievo raiškų tyrimas
  • Su Dievu susijusios sąvokos
  • Kas yra Dievas? Besąlygiškumas
  • Dievo šokio esmė

Dievo trejybė

  • Besąlygiškumas sąlygose
  • Buvimas
  • Dievo tyrimas
  • Būtinas, tikras, galimas
  • Dievo vaidmenų sutapimas
  • Suvokimas

Aštuonerybė

Dešimt Dievo įsakymų

Trejybės ratas

  • Žmogaus trejybės esmė
  • Trejybės nariai
  • Asmenys
  • Vaidmenys ir asmenų lygmenys
  • Dievo pasidalinimas
    • Požiūrio pasidalinimas
    • Valios pasidalinimas
  • Rėmai priešingybėms
  • Vienumas
  • Trys rėmai, vieningumai: Dievas, asmuo, asmenys
  • Meilė
  • Trys meilės rūšys
  • Vienų vienumas
  • Vieningas asmuo
  • Asmenų vienumas

Šešerybė: Žmogus

  • Žmogaus būklė
  • Įsakymas žmogus
  • Šešerybė
  • Besąlygiškumo ir sąlygiškumo santykis
  • Nariai ir poslinkiai
  • Trijų asmenų sandaros
  • Dievo tyrimas išsakytas trimis asmenimis
  • Dievo išeities taškas
  • Dievas ir jo savastis
  • Trys sandaros
  • Trejybės poslinkiai

Dievo raiškų tyrimas

Kaip įvairiai įsivaizduoju Dievą

  • Dievo raiškas tiriu apžvelgdamas ir išdėstydamas visus nuoširdžius suvokimus, kuriais įsivaizduoju Dievą.

Raiškas rūšiuoju

  • Kiekvienai raiškai priskiriu asmenį, kuriuo įsivaizduoju Dievą: Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Kitas yra Dievas, arba tiesiogiai išgyvenamas Dievas.
  • Įsidėmiu raišką išsakančią žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Pavyzdžiui, Dievo požiūrį į asmens požiūrį į Dievo požiūrį. Arba, asmens požiūrį į Dievo požiūrį į asmens požiūrį.

Raiškas dėlioju sandaromis

  • Aprašau raiškas sudėliojančias sandaras.

Sandaras dėlioju šešerybe

  • Bandau įsivaizduoti, įsitikinti ir pasitikrinti, kaip proto apytaka šešerybe sieja raiškas ir sandaras.

Vaizduotės galimybes apžvelgiu raiškų apytaka

  • Apžvelgta proto apytaka nubrėžia ką mano vaizduotė, o gal ir bet kurio žmogaus vaizduotė, savaime numano įsivaizduojant Dievo išeities tašką.

Dievo sąvoka valdome savo vaizduotę

  • Dievo sąvoka glūdi mūsų vaizduotėje už visų Dievo raiškų.
  • Dievo sąvoka iškyla mūsų ribotumas. Jeigu įvairiai bandome atsitokėti, susiduriame su savo vaizduotės ribomis, su mąstymo sandaromis.
  • Dievo sąvoka išryškėja mūsų santykis su savo vaizduote, su savo pastangomis ją valdyti, tad išryškėja mūsų valia ir mūsų galimybė ją pajungti Dievo valiai.
  • Dievo raiškos kyla iš vaizduotės sutvertų asmenų, išgyvenant Dievą kaip Aš, Tu, Kitą ir tiesiogiai Dievą. Vaizduotė išima vieną reiškinį (pavyzdžiui, Dievą) ir jį pakeičia kitu (ir gali pakeisti tuo pačiu Dievu) užtat vaizduotė yra praplėtimas. Ir Dievą pakeisdama Dievu, vaizduotė yra sąmoningėjimas. Tai požiūrių grandinė, ir būtent sąmoningumas, juk tai atsitokėjimo ir įsijautimo suderinimas, užtat šiuo atveju pirma reikia atsitokėti ir tik paskui įsijausti būtent tiek kiek dera. Užtat tai sąmoningo Dievo požiūris į įsijautusio žmogaus požiūrį į atsitokėjusio Dievo požiūrį.

Dievas ir asmenys išplaukia iš Dievo sąvokos

  • Dievo sąvokos išeities taškui, Dievui, priskiriame Dievo valią.
  • Dievo sąvoka atveria mūsų vaizduotės kampus, o taip pat jais reiškiasi. Dievas pasitraukia ir naujai iškyla. Tai yra jo šokis. O asmuo yra jo atverta vaizduotė. Tad klausimas, kas yra vaizduotė?
  • Vaizduotė nusako asmenį. O Dievas yra vaizduotės pranokimas, išplėtimas tarp kitų, tad įprasminimas. Tai prasiveržimas iš savęs link kitų asmenų, su jais bendrauti, kaip kad su lygiaverčiais, puoselėti bendrystę.
  • Dievo sąvoka išsiplėtoja Dievu ir mumis: Manimi, Tavimi, Kitu. Mane, Tave, Kitą galiu priskirti Dievui (jo valiai) arba sau (savo valiai) ir kitiems (kitų valiai).

Su Dievu susijusios sąvokos

Dievas

Dievo Tėvas: Dievo trejybė

  • Sąvokos susijusios su Dievo klausimu, jo tyrimu, jo išėjimu už savęs.
  • Suvokimas, Dievo vaidmenys, išėjimas už savęs, savastis (tapatybė).
  • Žinojimas ir nežinojimas.

Dievo Sūnus: Aštuongubas kelias

Dievo Dvasia: Dešimt Dievo įsakymų

  • Santykiai tarp 4 požiūrių (asmenų) ir 6 permainų (pertvarkymų).
  • Įstatymas, nurodymas, nurodomasis, ženklas, raiška. Širdis, plazdenimas. Buvimas viena. Neigimas, būklė.
  • Ženklas, 4 ženklų rūšys, (Reference, Referent, NonReference), 6 ženklų savybės. Ženklų rūšys ir savybės sieja 4+2 ir 6+4.
  • Pertvarkymai (mintys, sekos, medžiai, tinklai, protavimo reikalavimai), nesusivedimai, išgyvenimai (patyrimai), pokalbiai (santykiai), kintamųjų rūšys. Dievo atsiskleidimas padalinimais (+1)?
  • ribotas, neribotas

Trejybės ratas

Dievo šokio visuma



Kas yra Dievas? Besąlygiškumas

Dievas yra besąlygiškumas

  • Apžvelgus, išryškinus, sudėliojus ir apmąsčius įvairiausius būdus, kaip įsivaizduoju Dievą, tvirtinu, kad besąlygiškumas yra Dievą apibrėžianti savybė.
  • Norint susikalbėti su kitais apie Dievą, yra prasminga iš jų sužinoti, kaip jie įsivaizduoja besąlygiškumą.
  • Dievo akimis matomas besąlygiškumas, nesąlygotumas. O mūsų žmonių akimis matomas sąlygiškumas.

Besąlygiškumas yra Dievas.

  • Besąlygiškumas yra mūsų besąlygiškojo Dievo ištaka. Mūsų besąlygiškasis Dievas yra mums atsiskleidžiantis Dievas.
  • Ar besąlygiškumas yra buvimas be sąlygų, nepaisant sąlygų ar nebuvimas sąlygų?

Dievas yra pirm apibrėžimo.

  • Juk apibrėžimai grindžiami santykiu su savimi, sutapimu ir nesutapimu su savimi.
  • Dievas yra pirm sąlygų, tad pirm savasties.
  • Dievas yra kas negali būti prileista, nes yra pirm apibrėžimo, tad besąlygiška, pirm prielaidų darymo.

Dievo šokio esmė

Kokia yra Dievo šokio esmė?

Dievo pagrindimas buvimu, pirmyn, Dievo trejybe, suvokimu, yra pagrįstas vis platesniu pritarimu, atgal, žmogaus trejybės ratu, meile, palaikančiu gyvenimą, kartu ir amžiną gyvenimą.

Dievą išreiškia trys vaidmenys išsakantys jo santykį su savimi, suvokimą, Dievo trejybę. Šie vaidmenys yra apibrėžti Dievo tyrimo ir jį savaip išgyvena. Jie grindžia tris asmenis. Tad trys asmenys glūdi Dievo tyrime, jo veikloje, užtat gyvajame Dieve.

Trys lygiaverčiai vaidmenys sutaria, kuris iš jų yra Dievas, tai yra, kuriam iš jų priskirtinas buvimas, tad kuris iš jų yra pirminis. Jų sutarimas pasireiškia trimis asmenimis. Visgi, kiekvienas vaidmuo savo pritarimu yra pirminis, kaip anų prielaida.

Trys asmenys sutaria bendrai dėl bet kurios savasties. Jų sutarimas pasireiškia santykiais su savimi, požiūrių grandinėmis, kurias sieja trejybės ratas. Trejybės ratas sieja jų pritarimo išeities taškus, tad vis iškelia naują prielaidą, gilesnį pagrindimą. Tai yra meilė, vis platesnis pagrindimas gyvenimo, tad ir amžino gyvenimo.

Dievo trejybė vystosi pirmyn, buvimo pagrindu, užtat iškart išsibaigia. Tai yra gyvenimas. O trejybės ratas vystosi atgal, pritarimo pagrindimais, tad amžinu ratu. Tai yra gyvenimo prielaida, užtat amžinas gyvenimas. Tai remiasi ketvirtu kampu, besąlygiškumo nesutapimu už sąlygų ir sąlygose, tad požiūrio lygtimi. Šiuo papildomu kampu Dievas gali ne tik tiesiogiai gyventi, bet mumis išgyventi gyvenimą. O mes savo ruožtu galime ne tik išgyventi, bet Dievu tiesiogiai gyventi.

Dievo vystymas pirmyn yra kaip tikrieji skaičiai, kurie išsako vieną posūkį išskyrus vienintelį tašką begalybėje. O žmogaus trejybės ratas yra kaip grynieji menamieji skaičiai, kurie išsako pakartotiną posūkį. Kartu jie sudaro kompleksinius skaičius.

Dievas yra besąlygiškumas.

  • Besąlygiškumą išreiškia požiūrio lygtis.
  • Besąlygiškumas nusako, kas yra apimtis, kas yra savastis.
  • Požiūrio lygtis išsako Dievo pobūdį, jo išėjimą už savęs į save, jo sutapimą ir nesutapimą su savimi.
  • Požiūrio lygtis išsako suvokimą. Joje įžvelgtina Dievo trejybė. Bet tada ketvirtu lieka amžinas gyvenimas, tai yra, pats suvokimas! Amžinas gyvenimas išsako patį tyrimą, kuomet dar neaišku ar Dievas sutampa su savimi. Šio tyrimo nešališka išraiška yra Dievo valia (mylėti netobulą).

Apibrėžimas išreiškia nešališkumą.

  • Nešališkumą išreiškia asmenų lygmenys.
  • Nešališkumas nusako, kokios yra apimtys.
  • Asmenų lygmenys nusako nešališkumą, išsako prielaidą, kas Dievo pobūdyje nešališkai (Kitu) glūdi.

Dievo apibrėžimas besąlygiškumą išreiškia nešališkai.

  • Požiūrio lygties nusakytos sąvokos (Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas) nieko nereiškia kolei nėra išsakytos nešališkai, Kitu (meilė, tobulumas, valia, Dievo valia).
  • Sūnaus kampas aštuonerybe įveda požiūrio lygtį ir asmenų lygmenis. Sūnaus aštuonerybėje atsiveria nesutapimo galimybė.

Dvasia išpuoselėja nesutapimo išgyvenimą

  • Būtent Dvasios sandara, dešimt Dievo įsakymų, nesutapimo sąvoka taikoma asmenų ketverybei, taip kad iškyla gyvenimo lygtis, ir išsiskiria žmogaus valia ir Dievo valia.
  • Dvasios kampas ne tik pripažįsta sutapimo ir nesutapimo sąvokas, bet išreiškia jų išgyvenimus, gyvenimo ir amžino gyvenimo, tad suteikia turinį pritarimui, parūpina teiginius pritarimui ar paneigimui.
  • Dvasios kampu Tėvas ir Sūnus išgyvena Dievo išėjimą už savęs. Išgyvenimui reikalingas eigos pakopų nustatymas, būklės nustatymas, nešališkas pasižiūrėjimas iš šalies. Išgyvenimo būkles nusako dorovė, dešimt Dievo įsakymų. Jos tveria dviprasmybę kurią išgyvename, elgesio ir dorovės, kaip elgiamės ir kaip derėtų elgtis, kaip yra ir kaip turėtų būti, sutapimą ir nesutapimą. Dorovė grindžia išgyvenimus.

Trejybės ratas

  • Trejybės ratas tad išsako tris galimybes, kaip valia pajungiama Dievo valiai, koks gali būti vienumas ir kokia gali būti meilė: Dievui, asmeniui, asmenims. Tai sietina su (Tėvo) Dievo valia, (Sūnaus) gera valia, (Dvasios) išmintimi, kuriuos atitinkamai išgyvename vienų vienumu, bendru žmogumi, ir plazdenančia dvasia.

Dievo šokio esmė: Dievas išgyvena gyvenimą.

  • Išsako suvokimą.
    • Suvokimas yra apibrėžimo išgyvenimas.
    • Dievas yra plačiausios (visko) apimties, visuminis išgyventojas.
    • Suvokimas grindžia sąmoningumą.
  • Dievas išsijudina klausimu.
    • Dievas tiria, ar Dievas yra būtinas?
    • Dievas išpuoselėja savo veiklą, apibrėžimą.
    • Dievas grindžia pirmines sąvokas: apibrėžimą, sąlygiškumą, vienumą, nevienumą, sąmoningumą.
    • Dievas pasitraukia, save pakeičia savo esme, savo pasitraukimo esme, savo rišlumo pagrindu: meile.
    • Dievas išeina iš savęs į save. Ši jo veikla vis naujai pristatoma.
  • Dievas išgyvena gyvenimo lygtį.
    • Dievas asmenimis (požiūrių grandinėmis) išgyvena požiūrių lygtį, tad mumis išgyvena amžiną gyvenimą.
  • Dievas išsakomas asmenimis (Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Tai yra Dievas)
    • Dievo vaidmenys teigia apie atitinkamų sąlygose esančių asmenų tapatumą su Dievu už sąlygų.
    • Tikslas yra mylėti Dievą, palaikyti jo tyrimą, gyventi širdingai, trejybe: teisingai liudyti, sudaryti besąlygiškas sąlygas, širdingai gyventi. Vienybė mumyse, kad ja gyvename. Asmuo yra tas laukas, kuriame gali vykti Dievo vienybė, tad jo būtinumas - galimybės, tikrumo, būtinumo vienumas.
    • Dievo vaidmenys grindžia ir išskiria asmenis. Žmogus yra asmenų vienumas, trejybės rato vienumas, o kartu Dievo vaidmenų vienumas, Dievo vienumas.
  • Dievas mumis išgyvena amžiną gyvenimą.
    • Išsiskiria Dievo (tyrimo veiklos) vaidmenys Tėvas, Sūnus, Dvasia, ir juos vaidinantys asmenys Aš, Tu, Tai: "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Tai yra Dievas".
    • Grindžia Asmenį.
      • Asmuo vienija Dievo išėjimus už savęs.
      • Asmuo išeina už savęs trejybės ratu, asmens trejybe, asmens išėjimu už savęs, mūsų Vienumu. Tokiu būdu, Dievas išeina už savęs į visaregį, į žinojimo rūmus, į save, tad Mane.
      • Įrėmina trejybės rato variklį, nulinį asmenį ir nulinį vaidmenį - "Dievas yra Dievas", taip pat buvimą, atitikimą, vienumą, tiesą.
      • Apibrėžia asmenis (Mane, Tave, Kitą) nusakančius mus, paskirus žmones.
    • Meilė vienija asmenis. Mes, žmonės, esame asmenų vienumas.
      • Mumis reiškiasi asmenų vienumas, asmens vienumas, užtat reiškiasi ir Dievo vienumas.
      • Esame Dievo rišlumas.
      • Esame laisvi asmenys, trejybės ratu išgyvenantys "Dievas yra Dievas".
      • Esame Dievo tyrimas atsakantis jo klausimą.
    • Grindžia amžiną gyvenimą. Jisai atsiveria, kaip amžinas tyrimas.
      • Asmuo vaizduote atkartoja Dievą. Tikrovę (Koks, kaip) išplečia vaizduote (Ar, kodėl). Tikrovėje išgyvename Save ir Tave. Vaizduotėje išgyvename menamą Dievą, tad ir menamą Kitą.
      • Kaip išgyvenu Dievą - asmenimis ir vaidmenimis - sutampa su tuo, kaip įsivaizduoju, ką Dievas išgyvena. O trejybės ratas išsako tikrovės ir vaizduotės sutapimo sąlygas.
      • Dievas su mumis atveria galimybę mūsų mylimam, menamam Kitam.
      • Dievo klausimą, Ar Dievas būtinas?, pakeičia nauju klausimu, Ar gerumas gali būti besąlygiškas? (Ar Sūnus gali prilygti Tėvui, jį pagrįsti ir pateisinti?) Ar besąlygiška meilė įsikūnija?
      • Sustato trejybės ratą suvedantį Dievo vaidmenų nusakytus vienumus.
      • Trejybės rato poslinkiu, Dvasios veidrodžiu Dievo nepažymėtą nebuvimą sulyginame su pažymėtu buvimu.
      • Mumis išryškėja Dievo pobūdis, sprendžiant iš to kas glūdi jo tyrimo veikloje, koks yra Dievas? Dievas yra mylintis.

Vaidmenys ir asmenys

  • Kiekvienas Dievo vaidmuo visus tris vaidmenis išreiškia vienu asmeniu: suvokiantis Aš - Dievo Trejybe, susivokiantis Tu - aštuongubu keliu, suvoktas Tai - dešimtimi Dievo įsakymų. O trejybės ratas visus tris vaidmenis suveda Dievu be vaidmens, be asmens - nuliniu vaidmeniu, nuliniu asmeniu.
  • Yra trys Dievo vaidmenys: suvokiantis, pasitraukiantis Tėvas, susivokiantis, iškylantis Sūnus, suvokta, persmelkianti Dvasia. Juos galima bendrai suprasti trejopai nurodančiu asmeniu - Aš Dievas, tu Dievas, tai Dievas. O asmenį suveda trejybės ratas. Tad Dievo šokis išsako žmogaus trejybės rato ištakas.

Dievo šokio sandaros

Dievo šokis susideda iš (nekryptingumą) komutatyvumą ir (kryptingumą) nekomutatyvumą išsakančių sandarų. Komutatyvumą išsako:

  • 1 narys + 0 ryšys gerumas ir Dievas
  • 2 nariai + 1 ryšys Dievo trejybė (Tėvo ir Sūnaus ryšys yra Dvasia)
  • 3 nariai + 3 ryšiai Sūnaus aštuonerybėje: laipsnynas, šešerybė, trejybės ratas ir Dievo trejybė?
  • 4 nariai + 6 ryšiai dešimt Dievo įsakymų

Šie skaičiai kyla iš kvadrato. Nariai yra įstrižainėje, o jų (komutatyvūs) ryšiai yra vienoje kvadrato pusėje. (Panašiai, Lie algebros remiasi trikampinėmis matricomis.) Tai primena trikampinius skaičius. Taip pat įdomu įsivaizduoti, kaip šia seka ryšių skaičius pralenkia narių skaičių, ir kaip tai reiškiasi augančiu trikampiu 0*+1, 1*+2, 3*+3, 4+6* kur * žymi ryšius.

Nekomutatyvumą išsako trejybės ratas. Tad jisai savo dvasia įveda kryptingumą anose sandarose.

Dievo Trejybė

Dievo trejybė išsako Dievo tyrimą teiginiais "Aš esu Dievas".

  • Dievo trejybė yra Dievo šokio branduolys, kurį tenka trejopai išgyventi.

Besąlygiškumas sąlygose

Ar besąlygiškumas yra sąlyga?

  • Ar mes grindžiame sąlygą? Ar jinai mus grindžia?
  • Įsijautimas: Sąlygos priėmimas, kaip pagrindą.
  • Atsitokėjimas: Išėjimas už sąlygos, jos pagrindimą.
  • Sąmoningumas: Įsijautimo ir atsitokėjimo sugretinimas.
  • Tai dvigubo neigimo klausimas. Jisai pažinovo atvaizdu grindžia sąmoningumą, tad požiūrių lygtį. Jis taip pat pažintojo atvaizdu grindžia ketverybę, keturias žinojimo būsenas.

Dievas yra valingas besąlygiškumas

  • Dievo tyrimas, amžinas gyvenimas, atskleidžia, kad būtent Dievas yra besąlygiškumas. Dievas išplaukia iš apibrėžimo, bet Dievas yra pirm apibrėžimo.
  • Kas kyla iš besąlygiškumo?
  • Besąlygiškume iškyla klausimas: Ar besąlygiškumas yra valingas ar nevalingas?
  • Besąlygiškumas yra besąlygiškas, tad yra tiek valingas besąlygiškumas, tiek nevalingas besąlygiškumas.
  • Valingas besąlygiškumas yra Dievas. Nevalingas besąlygiškumas yra Dievo savybė.
  • Besąlygiškumo sąvokoje išsiskiria dvi galimybės: "Besąlygiškumas yra Dievas" i "Dievas yra besąlygiškasis". Šios dvi galimybės skirtingai supranta sąsaja "yra".
  • "Besąlygiškumas yra Dievas" reiškia, kad "Besąlygiškumas, kaipo valia, yra valingas besąlygiškumas."
  • "Dievas yra besąlygiškasis" reiškia, kad "Valingas besąlygiškumas yra valia turinti nevalingojo besąlygiškumo savybę."
  • Tad tai yra du skirtingi būdai suvesti besąlygiškumą ir valią.
  • Valia yra tai, kas savo veikla išreiškia savo savybes.
  • Teiginys "Besąlygiškumas yra Dievas" veda į teiginį "Dievas yra besąlygiškasis". Ir toliau jau plėtojasi Dievas.
  • Šiais dviem teiginiais iškyla gyvenimo lygtis ir ketverybė. Gyvenimo lygtis išplaukia iš teiginio "Besąlygiškumas yra Dievas", nes besąlygiškumas išeina už savęs į save. O ketverybė nusako Dievą, kaip asmenį: "Dievas yra besąlygiškasis".
  • Ketverybė išsako ką gali reikšti Dievas, keturiais klodais. Mat teiginio "Dievas yra besąlygiškasis" raiškoje (dvasios lygmenyje - Dievas tėra besąlygiškumo vardas "Dievas yra besąlygiškasis") glūdi jo turinys (valios lygmenyje - "Besąlygiškumas yra Dievas") O tas besąlygiškumą - Dievą, kaip valią, - vadiname meile.
  • Tokiu būdu besąlygiškumas yra pirm Dievo apibrėžimo gyvenimo lygtimi ir ketverybe. Tai grindžia Dievą, kaip valią, tad grindžia Dievo šokį.
  • Pilnai atskleistas besąlygiškumas yra jo esmė, jo prielaida, meilė. Jinai apima visas sąlygas ir tuomi palaiko laisvę.
  • Dievo akimis iškyla jo neribotumas. Jeigu jisai įsijaučia į sąlygas, visgi, jisai jas pražengia.

Būtinumas yra besąlygiškas buvimas.

  • Buvimas, tai kokių nors sąlygų tenkinimas.
  • Buvimas (sandara) dvejybėje yra išorinių sąlygų tenkinimas.
  • Buvimas (požiūris) trejybėje yra vidinių sąlygų tenkinimas.

Tėvas yra besąlygiškumas jokios sąlygose, Sūnus yra besąlygiškumas vienose sąlygose, o Dvasia yra besąlygiškumas bet kokiose sąlygose.

Buvimas

Dievo klausimai puoselėja buvimo sąvoką.

Tėvo požiūriu: Dievas yra jo buvimas: kas yra: esu kas esu: esantysis (Dasein)(Jahve). Dievo pasitraukimas ir iškilimas yra tarsi veidrodžio atspindžiai:

  • Pasitraukiant - Dievas buvo ir jo nėra. Jo buvime atsiveria jo nebuvimas. Tai suvokimas: atskyrimas pirminio buvimo ir antrinio buvimo. O juos atskiria būtent nebuvimas.
  • Iškylant - Dievo nebuvo ir jisai yra. Jo nebuvime atsiveria jo buvimas. Tai susivokimas: antrinio buvimo pajungimas pirminiam buvimui už nebuvimo.
  • Bendrai suvoktas yra esminis buvimas, kuris perskirtas nebuvimo. Tai yra meilė sau, palaikymas savo esminio buvimo, paženklinto savasties - nebuvimo, palaikymas savęs už savęs ir savyje, tad tuo pačiu palaikymas savęs (perskyrimo) kaip ženklo savęs (esminio buvimo). Tokiu būdu nebuvimas tampa antriniu buvimu, jį tobulai papildo ir jam prilygsta, kaip tobulas jo ženklas. Panašiai, kaip amžinas gyvenimas (atskyrimas) prilygsta gyvenimui (ir net savotiškai jį pralenkia).

Buvimas, sąlygiškumas, besąlygiškumas

  • Tėvo vardas yra "buvimas" (Jahvė, esu kas esu, esantysis, Dasein). Jo vardas sieja sąlygišką ir besąlygišką buvimą. Tėvas: sąlygiškai besąlygiškas? Sūnus: besąlygiškai sąlygiškas? O Dvasia?

Buvimas yra pažymėtos ir nepažymėtos priešingybių pagrindas.

  • Septynerybė (7 = -1) apibrėžia pažymėtą priešingybę. Buvimas yra pažymėtos priešingybės sąmoningumas: 7+3=2.
  • Būtis išsakoma dviem požiūriais: priešingybių gretinimas ir viskas tas pats. Gretinamos priešingybės yra lygiavertės. Tačiau abu būties požiūriai taipogi yra priešingybės. Gretinimas yra nepažymėta priešingybė, o viskas tas pats yra pažymėta priešingybė. Nepažymėta priešingybė veda į pažymėtą priešingybę.
  • Pažymėta priešingybė (buvimas - Dievui, gerumas - mums) priskirta prie visko (Dievo).
  • Pažymėta priešingybė, tai smulkiausias reiškinys, galintis išjudinti viską. Tai Dievo perturbacija, trykdis, paklaida.
  • Dievas išsijudina nepažymėtą priešingybę paversdamas pažymėta priešingybe. Nes pirmapradžiui Dievui yra tas pats, ar jisai yra ar nėra. Juk tų žodžių reikšmė nuo jo tik ir priklauso. Tačiau kada buvimas priskiriamas Dievui, kada atsiranda atskiras nuo Dievo kampas iš kurio pirmenybė teikiama būtent buvimui, tada buvimas virsta pažymėta priešingybe, o tuomi įsitvirtina tasai kampas už Dievo. Tai yra ryšys tarp nulybės (Dievo) ir septynerybės (gerumo).

Nepažymėta priešingybė ir pažymėta priešingybė

  • Būtis yra nepažymėtos priešingybės, mat, jos deri tarpusavyje, tai derinančios savybės. O nebūtis yra pažymėtos priešingybės. Kuomi jos pažymėtos? Viena priešingybė yra "nepažymėta", užtat sutampa su visuma. O kita priešingybė yra "pažymėta", užtat nesutampa su visuma, jinai išskirta, atskirta nuo visumos. Tačiau jinai žymi visumą. Ją žymi tam, kas yra už tos visumos, tai yra, kas nėra ta visuma. Kas supranta tą žymę, kas ją suvokia, kas ją atskiria nuo visumos, tas ja supranta visumą.
  • Dievo paneigimas, tai jo pažymėjimas.
  • Klausimas ir atsakymas yra priešingybės. Tai du atvaizdai. Juos sieja dvejybė. Klausimas (Dievas) yra nepažymėta priešingybė, o atsakymas (savastis) yra pažymėta priešingybė. Tad Dievas (Tėvas) yra šisai klausimas.
  • Pirmenybė teikiama buvimui, ne nebuvimui.
  • Dievui kaip atsvara iškyla asmuo (?)
  • Ar Dievas yra "fermionas" ar "bosonas"? Bosonai neegzistuoja. Bosonai išreiškia "nepažymėtą" priešingybę, tai yra, nėra kaip jų išskirti. Savybės yra kaip bosonai - jų gali būti daug vienoje vietoje, jie gražiai deri. Bosonų minimali energija yra nulinė. O fermionai išreiškia "pažymėtą" priešingybę ir egzistuoja. Fermionai turi minimalų pasikartojimą, "sukinį" (1/2) ir atitinkamai nenulinę energiją.
  • Mes Dvasios veidrodžiu Dievo nepažymėtą nebuvimą sulyginame su pažymėtu buvimu.

Būtent kam pažymėtas ir nepažymėtas?

  • Būtent kas suvokia.
  • Dievui: buvimas (nepažymėtas). Būtinumas (pažymėtas). Žmonėms: gerumas (pažymėtas).
  • Dievui buvimas ir nebuvimas tėra tas pats, tai tik žodžiai.
  • Kaip Dievui galėtų iškilti pažymėta priešingybė? Išsiskiria, tai kas jį išjudina, ir tai kas jo neišjudina. Jo neišjudina nepažymėtos priešingybės, o jį išjudina pažymėtos priešingybės. Tai ši pažymėtų ir nepažymėtų priešingybių priešingybė gali jį išjudinti. Tam reikalingas kitas požiūris, ne jo požiūris, už jį siauresnis, kuklesnis požiūris.

Dievo tyrimas

Dievą išjudina klausimai

  • Ar Dievas būtinas? [ADB?]
  • Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? [ADBJJN?]
  • Ar tai tas pats Dievas? [ATTD?]
  • Sūnaus klausimas: Ar Dievas turi Dievą?
  • Dvasios klausimas: Ar yra kitų Dievų, lygiagrečiai? Ar Dievas yra pirmapradis Dievas? Kokios Dievo prielaidos?
  • Pasirinkimo malūno klausimas: Kaip Dievui kiekvieną pasiekti? Kaip geranoriškai susikalbėti su negeranorišku pašnekovu?
  • Ar yra Kitas? Ar galėtų būti Kitas?

Nežinantis Dievas. Nežinojimas.

  • Dievo trejybės Dievas yra nežinantis Dievas, gvildenantis [ADB?].
  • Nežinojimas, tai Dievo klausimas, o žinojimas, tai mūsų atsakymas, mūsų liudijimas.
  • Nežinojimas, tai yra esantį žinojimą papildantis, išplečiantis požiūris, taip kad gaunasis dvigubas požiūris, tolei kolei gvildenama.
  • Nežinojimas, tai pradinis, dalinis požiūris, o žinojimas, tai galutinis, visuminis požiūris. Palyginti su +1. Tad dvigubas požiūris tai susijęs su prasme, su ženklų savybių lygmenų poromis, su tarpo atsivėrimu tarp lygmenų.

Neklausimas: Ar Dievas yra? [ADY?]

  • Dievas gali būti ar nebūti, jam tas pats, kadangi jisai grindžia šių žodžių reikšmes.
  • Tai neklausimas, nes atsakymas jau iš karto aiškus.
  • Buvimas ir nebuvimas skiriasi žodžiais, tai dvi veidrodžio pusės. Dvasia sieja abi veidrodžio puses.

Ar Dievas būtinas? [ADB?]

  • Dievo šokis kyla iš šio klausimo, šio Dievo judesio, iš Dievo trejybės.
  • Mąstydamas ko paprasčiau, apibrėžus taip mažai, kaip besistengčiau, iš esmės įsivaizduoju tiktai vieną klausimą, kuris Dievą išjudintų.
  • Klausimas išvedantis Dievą už savęs.
  • Platesnė apimtis, kurioje Dievas meta sau iššūkį.
  • Tai didžiausia įmanoma kvailystė, užtat menkai ištirta, tačiau ši beprotybė yra visako užtaisas ir raktas viską, viską gyvenime suprasti. Išsakau kvailą Dievo klausimą, jo drąsų tyrimą, jo trenktą judesį.

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? [ADBJJN?]

  • Ar būčiau jeigu manęs nebūtų?
  • Tai paprasčiausias ir pirmiausias klausimas. Iš šito klausimo turėtų išplaukti ir kiti klausimai.
  • Dievas imasi save įrodyti prieštaravimo būdu. Jei Dievas yra, tai Dievas yra. Taip tvirtiname dvasiniu pasauliu. Bet tarkim Dievo nėra. Net ir tokiu atveju, galų gale, Dievas turėtų būti. Tai apibūdina kūnišką pasaulį, ar bendriau, sandarų pasaulį, kuriame atsisakoma dvasios. Dievas atveria galimybę savo nebuvimui ir tiria pasekmes.
  • Suvokiantis Dievas (Tėvas) pasitraukia ir susivokiantis Dievas (Sūnus) naujai iškyla.

Klausimų palyginimas

  • [ADB?] Pagrindas: Dievo buvimas. Sąlyga (Jei): tarpas (Dievo nebūtų). Tyrimas: atsirandantis Dievas.
  • [ADBJJN?] Pagrindas: Dievo atsiradimas. Sąlygai (Jei): Dievo buvimas. Tyrimas: tarpas (Dievo nebuvimas).
  • [ATTPD?] Pagrindas: Dievo nebuvimas. Sąlyga: Dievo atsiradimas. Tyrimas: Dievo buvimas. Dvasia išlygina santykį tarp Tėvo ir Sūnaus. Patvirtina dvilypumą, tad iškrenta kryptingumo galimybės. Iš 6 galimų išdėstymų (pagrindo, sąlygos, tyrimas) lieka trys. Dvasios akimis, tai Kito akimis, NeDievo akimis, tiesos akimis.

Dievas pasitraukia, neigia save

  • Dievas veiksniu +1 pasitraukia įsijungdamas visuminiu požiūriu. Jo veikla atsispindi sandara viskame kaip veidrodyje. Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią) - Tėvas, tai požiūrio atsisakymas, o Sūnus, tai jo priėmimas - o jiedu mato tą patį. Tad Dievo požiūris yra nuovokus.
  • Jo pasitraukimas, tai didėjantis laisvumas (Kitam). O savęs neigimas, tai mažėjantis laisvumas (sau - Dievui).
  • Dievo pasitraukimas, tai žinojimas Dievo. Ar Dievo žinojimas atstato Dievą? Ar žmogus gali atkurti, atstatyti Dievą? Jeigu Dievas yra būtinas, tada taip. Jeigu jisai yra žinomas, tada tikrai taip. Laisvė yra mylėti, tikėti, viltis, tai vertybės suteikiančios laisvumo, amžino gyvenimo prasme, kad Dievas nebūtinai geras, atsiejančios Dievą ir gerumą. Ištikimybė, tai ne laisvė, nebent ta prasme, kas bus ištikimas.
  • Dievas neigimu išeina už savęs. Neigimo ištakos tai klausimas, mat, klausimas gretina priešingybes. O atsakymas derina priešingybes, vieną išveda iš kitos.
  • Logika išplaukia iš Dievo išėjimo už savęs. Logika atvaizdais išsako Dievo santykį su savimi. Dievas neigia save - vienoje plotmėje - bet yra keturios plotmės - užtat neigimas yra vienas iš keturių atvaizdų grindžiančių logiką (neigimas, konjunkcija, disjunkcija, implikacija) - tad reikėtų ieškoti jo keturių rūšių su savimi: Dievas neigia Dievą; Dievas arba Dievas; Dievas ir Dievas; Dievas, tad Dievas. Taip pat yra du kvantoriai: bendrumo ir buvimo.
  • Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio, tuomi pasitraukia ir sukuria viską, tai kas tarp jo požiūrio ir jo. Dievo požiūris yra jo prisiėmimas savo sąlygų, savo būklės.
  • Visaregis iškyla Dievui atsiplėšiant nuo savęs. Visaregis yra visko matymas, tad visko žinojimas. Visaregis sietinas su viskuo, nes viskas yra Dievo savastis. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymu, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui. O kas trukdo išsiaiškinimui: nuodėmės, žudymas ir t.t., užtat yra neigiami įsakymai. Ir kas palaiko išsiaiškinimą: teigiami įsakymai. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.
  • Besąlygiškumą neigia sąlygiškumas. Viską tenka labai atsargiai išmąstyti ir remtis gryniausia vaizduote. Koją pakišti gali papildomos mintys, įsitikinimai, pasižiūrėjimai, žodžiai. Pavyzdžiui, sprendžiant iš žodžių, galima pamanyti jog besąlygiškumas neigia sąlygiškumą, tad sąlygiškumas yra pirminė sąvoka. Tačiau, įsivaizduojant Dievą aišku, jog jį galima įsivaizduoti pirm sąlygų. Aišku, sąvoka "besąlygiškumas" iškyla po sąlygų atsiradimo. Tačiau "besąlygiškumo" sąvokos turinys galioja pirm sąlygų. Tad Dievo požiūriu, kiek Dievą įsivaizduoju, besąlygiškumą neigia sąlygiškumas.

Kas yra ne Dievas?

  • Pasaulis, viskas, Dievo kūryba.
  • Kartu tai Dievo savastis, nes jisai išeina už savęs į save.

Kaip iškyla ne Dievas?

  • Dievas, tirdamas savo būtinumą, pasitraukia, tad atveria ne Dievą.
  • Dievas leidžia būti ne Dievui.

Skirtumas tarp Dievo ir ne Dievo.

  • Dievas trokšta, ne Dievas netrokšta.

Dievo ir ne Dievo sutapimas

  • Dviprasmybė išsako Dievo ir ne Dievo sutapimą.

Santykis tarp Dievo ir ne Dievo.

  • Dievo santykis su savimi. Santykį išsako gyvenimo lygtis (nesandara, atvirumas, tiesa).
  • Dievo apibrėžimas sieja Dievą ir ne Dievą.
  • Dievo Tėvo būtinumo gvildenimas yra per daug savaiminis.
  • Pažvelgiama dvejopai Mano požiūriu: Dievo nebuvimu (blogu vaiku)(nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) ir Dievo buvimu (geru vaiku)(ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe). Ir taip, ir taip Dievo išėjimą už savęs išreiškia sąmoningėjimas keturiais lygmenimis. Taip padalinimais išreiškiamos Dievo būsenos, jais kartu paėmusiais išsakoma prieštaringa aštuonerybė, bendra sandara. Tokiu būdu bendroje sandaroje trokštantis Dievas (visko atvaizdas) išeina už savęs netroškimais. Išėjimas už savęs tad išreiškiamas asmeniu, septintuoju požiūriu, kuris vienija kitus šešis požiūrius, išeina už juos.
  • Išėjimas už savęs išsakomas Tavo požiūriu, keturiais troškimais, išėjimo eigą nusakančiais keturiais tarpsniais. Išėjimas už savęs toliau išsakomas Kito požiūriu, galimybių lauku, lygmenų poromis, neigiamais įsakymais. Trokštantis Dievas vieno lygmens išeina į kitą netroškimų lygmenį. Kiekvienas troškimas išsako kiek Dievas yra išėjęs už savęs, o keturi troškimai kartu išsako eigą, kaip Dievas išeina už savęs. Netroškimai išsako, kas yra už Dievo, be Dievo. Tačiau Dievo savastis apima kas už jo (netroškimą) ir veda į jį (tai troškimas). O pasirinkimais, Dievas pastatomas į netroškimus, taip kad mumis pasitikrinama, kaip Dievas išsilaiko tokiose sąlygose, tai ir yra mūsų sąlygos.

Išėjimas už savęs

  • Suvokiantysis sieja savo pasitraukimą ir susivokiančiojo įsijungimą. Tai iš pasitraukimo požiūrio. Tėvo š ryšys.
  • Susivokiantysis sieja išėjimą už savęs (keturiomis pakopomis) kaip pasitraukimą ir kaip įsijungimą. Ir kiekvieną pakopą suvokia kaip santykį tarp Dievo ir gerumo. Tai iš įsijungimo požiūrio. Susivokiančiojo yra dvejybinis ryšys (Suvokiančiojo ir Susivokiančiojo) papildymu.
  • Suvoktoji išėjime už savęs mato tarpą (šešeriopą) ir suėjimą (ketveriopą). Suvoktosios yra trejybinis ryšys, tai Tėvo ir Sūnaus sutapimas ar atskyrimas.
  • Dievas išeina už savęs požiūriu. Dievo požiūriu išsiskiria suvokimo kampai, o tyrimo požiūriu išsiskiria trejybės požiūriai.

Tęsiniai

  • "Esu, tad esu" [ETE]
  • "Nesu, visgi esu" [NVE]
  • "Bet kokiu atveju, esu" [BKAE]

"Esu, tad esu" [ETE]

  • Dievas yra, tad yra
  • Tėvas plėtoja šį tęsinį. Tai dvasinis pasaulis, kuriame Dievas besąlygiškas.
  • Samprotavimas "būk tobulas", "mylėk priešą", dvasinio gyvenimo, nenuovokos samprotavimas, visus laikančiais tais pačiais.

"Nesu, visgi esu" [NVE]

  • Sūnus plėtoja šį tęsinį. Tai ne tuščias samprotavimas. Tai kūniškas pasaulis, kuris taip sustatytas, tarsi Dievo galėtų nebūti, kuriame tačiau visgi Dievas iškyla. Pasaulis, kuriame randamės, yra taip sutvertas, kad jame nebūtų Dievo. Dievas kažkaip jame atsiranda mūsų veikla, su gėriu susijusia, tad mūsų veikla su atramos tašku - menamu ar tikru - esančiu už mūsų.

"Bet kokiu atveju, esu" [BKAE]

  • Dvasia išveda šį tęsinį. Tai dangaus karalystė, šviesuolių bendrystė, kuria kūniškas pasaulis vis ryškiau vaizduoja dvasinį pasaulį ir užtat jam prilygsta.
  • Šis trenktas Dievo judesys yra matematikams visai pažįstamas, įprastas, vaisingas ir netgi kertinis. Tai tyrimas ir įrodymas prieštaravimo pagrindu. Išsiskiria du tęsiniai "Esu, tad esu." ir "Nesu, visgi esu." Taip kad "Bet kokiu atveju, esu."

Tyrimas

  • Tėvas, Sūnus ir Dvasia sieja sąlygiškumą ([ETE]) su besąlygiškumu ([NVE]). Skirtumas tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo yra esminis, o skirtumas tarp sąlygiško buvimo ir sąlygiško nebuvimo yra neesminis.

Iškilimo pagrindas

  • Sūnus iškyla prieštaravimo pagrindu.
  • Sūnus jau yra, tačiau jisai kaip prielaidos padarinys turi pranokti sąlygas.
  • Sąlygos yra, užtat turi būti nuoseklu, kad Tėvas grimzta į sąlygas, jas sutveria ir atveria ir susijęs su Sūnumi, ir nuoseklu, kad Sūnus jose (žmonėmis) atitrūkęs nuo Tėvo tačiau jie Sūnumi susiję požiūrių permainomis. Ir abu nuoseklumai sutampa.

Iškilimo tikslumas

  • Tėvui akivaizdu, jog "Aš esu būtinas". Ir iš tiesų, jis iškyla ten, kur jo nėra. Tai remiasi viskuo.
  • Iškilęs Sūnus reikalauja "Tu esi būtinas" ir neranda to Dievo pasaulyje, nes jisai slypi Sūnaus gelmėse, kaip kad ir už pasaulio. Taip kad yra jų skirtingi požiūriai, kuriais sutampa. Tai remiasi troškimais.
  • Dvasios išlyginimu tarp Tėvo ir Sūnaus požiūrių atsiranda tarpas, kur Dievas yra (atsirandančiu Tėvu) ir tuo pačiu jo nėra (atsisakančiu Sūnumi). Juk Dievo buvimo apibrėžimas priklauso nuo susitelkimo laipsnio. Kuo tiksliau jisai yra, būtent mumyse, mūsų kertinėse vertybėse esančiame jo Sūnuje, tuo plačiau jo nėra, taigi, pasaulyje. Dvasia tvirtina "Jis yra būtinas" tačiau tai jau priklauso ne nuo Tėvo ar Sūnaus, bet nuo žmogaus, kuris laisvai renkasi, kuris gyvena bendromis galimybėmis, kuris myli Dievo meilės pavyzdžiu. Tai remiasi meile. Tačiau tenka tai išgyventi jau ne Dievo, o žmogaus akimis. Užtat atsiveria pasirinkimų malūnas.

Iškilimo pagrindas

  • Viskas yra buvimas.
  • Viskas yra ryšys.
  • Viskas yra nebuvimas.
  • Viskas yra Dievo savastis.

Santykis "yra" sieja apimtį (viską), kuriame Dievo nėra, ir esmę, kurioje jisai yra.

Ar tai tas pats Dievas? [ATTPD?]

  • Jie yra tas pats Dievas (Dvasia) nes suvokia tą patį Dievą.

Sutapimo, būtinumo pagrindas: Susivedimas.

  • Susivedimas Dievu: Dievas vis tikrina, ar jisai būtinas, jisai vis pasitraukia. Dievas vis pasitraukia, taip kad tam gerumui tenka vis naujai pasistengti, kol galiausiai pripažįstamas Dievas. O pripažinus Dievą, noris būtent jį ir jo bendrą Dvasią pilnai atskleisti, taip pranokti santvarką.
  • Susivedimas asmenimi: Toliau gerumui tenka vis naujai pasistengti, taip kad galiausiai jisai kyla iš mūsų pačių. Taip patvirtinant, jog Dievas nebūtinai geras ir Dievas nebūtinas. Taip požiūriai yra suvedami už santvarkos, kaip Dievui Tėvui būdinga. Tai susiveda asmenimi, kuris gali išsitekti santvarkoje, taip pat ją pranokti savo dvasia, tad savo dviprasmybe.
  • Susivedimas Dvasia: Ta santvarka vėlgi dvejopa, tai įstatymai, tiek Dievo Tėvo, tiek Dievo Sūnaus. Teigiamais įsakymais asmuo gyvena Dievu pirminėmis sandaromis. Neigiamais įsakymais Dievas gyvena asmeniu. Pastaraisiais reiškiasi asmens netobulumas, taip kad Dievas tampa būtinas.
  • Dievo būtinumas, jo susivedimas Dievo Dvasia, iškyla tarpais, asmenų bendrystėje, kurioje išsiskiria Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia. Juos suveda būtent bendra meilė, tasai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Sutapimo (bendro buvimo) pagrindas

  • Vienumas yra bendras buvimas. Tam ir yra apibrėžiamas buvimas. Buvimą apibrėžiant, kaip būseną, galima apibrėžti ir nurodyti buvėją.
  • Tėvas ir Sūnus sutampa buvimu (nepaisant sąlygų).
  • Buvimas išsakytas būtent sąlygose, tad požiūriais, tiek Tėvo iš lauko, tiek Sūnaus iš vidaus.
  • Buvimas išsakytas nebuvimu (būklėmis), tiek Tėvo nebuvimu (jo sukurtomis sąlygomis), tiek Sūnaus nebuvimu (jo atitrūkimu nuo Tėvo, nesuvokimu, jog jisai ir pats Dievas).

Sutapimo pobūdis: Tėvo pirmenybė

  • Tėvo požiūriu (į žemę) nežinojimą pakeičia žinojimas, o Sūnaus požiūriu (į dangų) žinojimą išplečia nežinojimas. Tad būtent Tėvo požiūris yra pirminis, grindžiant Dievo nebuvimo galimybę, nors šiaip būtų įmanoma pradėti tiek nuo vieno, tiek nuo kito galo.
  • Tėvo pasitraukimui prilygsta Sūnaus iškilimas. Tai veidrodinis, atvirkštinis ryšys. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
  • Tėvo išėjimo už savęs pakopos prilygstamos Sūnaus išėjimui už savęs pakopoms. Tai papildiniai. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
  • Tėvo ir Sūnaus sutapimas grindžiamas jųjų prielaida, pirmesniu tarp jų esančiu tarpu.
  • Tėvo ir Sūnaus požiūriai į vienas kitą prilygsta juos sulyginančioje Dvasioje tarp jų.

Išvedžiojimas

  • Išvedžiojimas yra besąlyginis, sandara (dvejybe).
  • Išvedžiojimas yra sąlyginis, atvaizdais (dvejybės).
  • Išvedžiojimas yra esmėmis, vieningumais, 4 troškimų ir 6 netroškimų.
  • Abejotina: Tai nesiderina su Tėvo, Sūnaus ir Dvasios lygmenimis gyvenimo lygtyje, juk Tėvo tai esmės.

Dievo vaidmenų sutapimas

Tėvo ir Sūnaus sutapimas

  • Tėvas statišku suvokimu sutampa su Sūnumi, o Sūnus dinamišku susivokimu (požiūriais) sutampa su Tėvu.
  • Tėvas ir Sūnus prilygsta sukeitus buvimą ir nebuvimą. Dvasia: sutampa jų sutapimai.
  • Tėvas sutampa lygtimi iš kairės Dievas = ..., Sūnus sutampa lygtimi iš dešinės D... = X, o Dvasios lygtis yra lygybių lygybė.
  • Dievo asmenys iš skirtingų kampų apibrėžia tą pačią savastį, tą patį nebuvimą, tad apibrėžia save, jiems trims vieningą. Jie sutampa savastimi.

Suvokimas

Mūsų vaizduotės išsakymas

  • Suvokimu išskiriame suvokiantį Dievą, susivokiantį Dievą ir suvoktą Dievą. Šis išskyrimas mažiau apibūdina patį Dievą ir labiau apibūdina priėjimus, kuriais mūsų vaizduotė apčiuopia Dievą. Tokiu būdu išdėstoma šventoji Trejybė - Tėvas, Sūnus ir Dvasia - nesivadovaujant tikėjimu ir netaikant jokios paslapties.

Dievo vaidmenys

  • Dievo vaidmenys yra vienumo pagrindai.
  • Dievo įsisąmonijimas (ir jo sąmoningumas): Tėvas, Sūnus, Dvasia

Dievo vaidmenų rūpesčiai

  • Dievui Tėvui rūpi, kad vyktų bešališkas tyrimas, užtat jis visaip pasitraukia.
  • Dievui Sūnui rūpi, kad Dievas iškiltų ne vien jame, bet ir visuose, jų bendryste.
  • Dievui Dvasiai rūpi tai suderinti dviprasmybe, tiesa, amžinu gyvenimu.

Ką reiškia suvokti Dievą?

Būti Dievu

  • Būti Dievo kūrėju, Dievo Dievu, tad būti Dievu.

Dievo santykis su savimi

  • Dievas suvokia Dievą, ir nieko daugiau, nes Dievas savo suvokimu yra savistovis. Visa ką jisai suvokia yra per Dievą, Dievas Dievu.

Dievas išeina už savęs

  • Dievui išeiti už savęs pasitraukimu ir iškilimu.
  • Dievas Tėvas pasitraukia nuo santvarkos, nuo jos atsiskiria, ją suvokia. Dievas Sūnus iškyla jos viduje ir panašiai nuo jos atsiskiria, ją suvokia. O suvokdami su ja sutampa. O ta jų bendrai suvokta santvarka ir yra Dievas Dvasia. Tad sutampa kas už jos, kas joje ir jinai pati. Tad santvarka yra dvasia.

Išskirti, apibrėžti Dievą

  • Įsivaizduojame išskiriantį Dievą, Dievą imantį išskirti, ir jųjų išskirtą Dievą.
  • Dievui atskirti save nuo savęs, suvokiantį nuo susivokiančio.
  • Neapibrėžtas Dievas save apibrėžia žaidimu, apsibrėžia skirtumu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Besąlygiškumas apibrėžtas sąlygiškumu. Besąlygiškumas reiškiasi sukurdamas sąlygas.

Suvokti Dvasią

  • Nepažymėtą priešingybę įžvelgti pažymėtoje priešingybėje, joje ir už jos. Dievas nebūtinai geras - tai reiškia atskirti gerumą, apibrėžtą pasaulyje, pažymėta priešingybę, ir gerumą ir Dievą kaip nepažymėtos priešingybės, kurios susietos už šio pasaulio, kurios už jo sutampa, neišskiriamos, tačiau gali būti pasaulio atskirtos, taip kad viena už pasaulio, o kita pasaulyje. Pasaulyje gerumas yra išskirta priešingybė blogumui, nes gerumas susietas su tuo kas už pasaulio, o blogumas yra pažymėta priešingybė gerumo atžvilgiu. O už pasaulio gerumas yra priešingybė Dievui, ir būtent nepažymėta priešingybė, kolei gerumas nesusietas pasaulyje su blogumu.
  • Suvokti Dvasią. Tėvas ir Sūnus suvokia Dievą Dvasią. Mes kartu galime (Sūnumi) suvokti Dievą Dvasią.
  • Sąlygoti Tėvo ir Sūnaus tikėjimą.
  • Dievo suvokimas Dievo. Palyginti sekas (Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas) ir (Dievas, viskas, troškimai, meilė). Dievas kaip meilė, kaip jo esmė, kuria jisai suvokia save.
  • Dievas suvokia Dievą. Ką reiškia, kad tai tas pats Dievas? We first show how understanding grows completely explicit. We then conclude that indeed all understanding is understanding through God (as EternalLife, his unity as Understander and Experiencer). And through the understanding of God we can understand all who experience
  • Dievas svarsto ar jisai būtinas? Dievas yra, užtat yra: tas Dievas Tėvas, kuris yra, suvokia "užtat yra". Dievo nėra, užtat yra: tas Dievas Sūnus, kurio nėra, suvokia "užtat yra". Jie suvokia tą patį "užtat yra", tai Dievo Dvasia.

Bendrai suvokta Dvasia: nebūtinumo būtinumas

  • Dvasia yra tiek Tėvo, tiek Sūnaus bendrai suvokta. Tėvas ir Sūnus suvokia, išskiria nebūtinumą (sąlygiškumą), jį atskiria nuo būtinumo (besąlygiškumo), taip kad paviršutinišką nebūtinumą supranta giluminiu būtinumu. O Dvasia yra nebūtinumo būtinumas (sąlygiškumo besąlygiškumas), kitaip tariant, būtinas nebūtinumas (besąlygiškas sąlygiškumas).
  • Dvasia bendrai suvokta tiek suvokiančio Tėvo, tiek susivokiančio Sūnaus. Dvasia yra jųdviejų pirmapradė būsena, kuria jie yra visiškai laisvi, pirm bet kokių sąlygų. Tai būsena iš kurios jie kiekvienas išsiskiria, tuo pačiu kuria visi trys yra vieningi, yra Dievas. Tai besąlygiška, užtat būtina, būsena. Ir tai būtent Dievo būsena. Tėvas iš šios būsenos atskiria sąlygas, kuriose jis nebūtų. Sūnus šios būsenos neranda pasaulyje, užtat jinai glūdi jo gelmėse, taip pat už šio pasaulio. Tiek Tėvas, tiek Sūnus atskiria sąlygišką nuo besąlygiško, tad suvokia besąlygišką, būtent Dvasią, jųjų būseną, jųjų pačių buvimą (Tėvo akimis), požiūrį (Sūnaus akimis) ir būklę (Dvasios akimis).
  • Mumis pasitvirtina, jog visa tai yra tas pats Dievas.

Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią) yra nuovokus:

  • Tėvas, tai požiūrio atsisakymas,
  • o Sūnus, tai jo priėmimas -
  • o jiedu mato tą patį.

Kaip suvokiame Dievą?

  • Mes meile suvokiame Dievą ir atskleidžiame ir liudijame jo esmę, jo prielaidas.

Kokia suvokimo išdava?

  • Pripažįstame tris skirtingus požiūrius į tą patį Dievą.
  • Dievas netapatus sau.
  • Dievas iškyla būtent mumis, trejybe.

DDD1 Suvokiantis

Suvokiantis Dievas

  • "Aš esu Dievas" pirm visko.
  • Dievas Tėvas.
  • Dievo veikla veikiantis Dievas.
  • Dievas, išeinantis už savęs.
    • Tad įeinantis į save, į viską, į Mane.
    • Besąlygiškasis išeina už savęs į sąlygiškąjį.
  • Dievas tyrinėtojas. Savo klausimą tiriantis, tyrimą sustatantis. Ar Dievas būtinas?
  • Dievo šokio pradžia. Dievo šokio pasakojimą pradedame nuo Dievo galimybės ir klausimo, Ar Dievas būtinas?
  • Dievas save išjudina klausimu, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Iš šito klausimo pasipila visos proto sandaros ir visa gyvenimo įvairovė.
  • Dievo Tėvo požiūriu iš anksto žinom kaip prasideda ir kaip turi baigtis. Jam netgi visi laikai beveik vienodai rodosi.
  • Dievas kuria dalindamas, padalinimais.
  • Dievas, pasitraukiantis. Tiria, veikia, kuria pasitraukdamas.
  • Požiūris yra išėjimas už savęs. O sąvoka yra apsiribojimas savimi. Tad Dievas požiūriu išeina už savęs į save, į savo apsiribojimą, į savo būklę.

Dievo valia

  • Sau pačiam, Dievas Tėvas yra netikslingas, strimagalvis. Visgi, Dievas Sūnus jame įžvelgia tikslingumą, Dievo valią, ištirti savo būtinumą.

DDD2 Susivokiantis

Aš sąlygose esu Dievas - jo esmė, meilė.

Klausiantis, svarstantis, tiriantis, ar esu Dievas?

  • "Aš esu Dievas?"
  • Ar galiu Dievu būti?
  • Ar man galėtų tikti Dievo savybės? Ar galėčiau būti kaip Dievas?
  • Ar galiu sutapti su Dievu?
  • Ar Dievas gali gyventi manimi?
  • Ar būčiau Dievas jeigu nepasiduočiau pasauliui, kaip kad Kristus nepasidavė?
  • Mano ieškojimai, mano santykiai su Dievu.
  • Manau, kad Jėzus nežinojo iš anksto, kad buvo Dievas, bet turėjo pats susigaudyti, ir kas svarbiausia, neatsisakyti, nepaneigti savo dieviškumo, kurio mes esame atsisakę ir paneigę.
  • Dievo Sūnus, manyje susigaudantis, jog jisai Dievas.
  • Kai buvau paauglys pagalvodavau, gal aš esu Dievas.
  • Man gilų įspūdį padarė Evangelijos skaitymas paauglystėje, kad visgi neprilygstu Jėzui. Jo pasisakymas, "Mylėk priešą", "Viską išdalinti".

Savo sąlygų suvokimas

  • Proto ribos, į kurias atsitrenkiu. Svarstau paskiras galimybes ir jų pagrindu galiu įsivaizduoti visumą. Susigaudau, jog esu visuma sąlygose.
  • Žmogus yra paprasčiausias, kukliausias indas Dievo Tėvo pilnaverčiai raiškai, Dievu Sūnumi.

Savo dieviškumo pripažinimas ir savasties atsisakymas

  • Jaučiau ir jaučiu, kad turiu tobulą protą. Susidūriau su proto dieviškumu.
  • Mumyse iškylantis Dievas.
  • Savęs atsisako, save skriaudžia, neigia vardan amžino gyvenimo.

Dievo valios vykdytojas

  • Dievas (Tėvas) nėra tikslingas bet Sūnus įžvelgė, įvedė tikslingumą: Dievo valią. Tad apvertė tikslingumą ir atvėrė sąmoningumą.
  • Dievo tyrimo bendradarbis, jam padedantis išsiaiškinti, ar Dievas tikrai būtinas.
  • Gera valia. Tyrimą vykdantis. Dievo valiai tarnaujanti, ją palaikanti.
  • Dievas mumis tiria. Dievas mumis savęs neneigia, o save išbando. Ar atsisakysime sąves? Ar atsiskleisime? Ar jį atrasime?
  • Dievas suvokia mumis.
  • Dievas Sūnus, Tėvo mokomas. Tėvas moko Sūnų tirti.

Sąlygų šališkumas

  • Sūnus palaiko tyrimą iškildamas po visko, tad jisai savimi yra šališkas, savyje išreiškia Dievo buvimą. Jame Dievas jau yra. Užtat Dvasiai tenka rūpintis nešališkumu.
  • Dievo būtinumas.
  • Dievo tikrumas.
  • Dievas tokiu būdu atveria savo buvimui nepalankiausias sąlygas, kurias galime prilyginti mūsų pasauliui ir netgi laikyti mūsų gyvenimais.
  • Netgi juose Dievas būtinai turėtų iškilti, kaip tikiu ir atsirado Jėzaus atveju, nors Dievo tyrimui Dievas galėtų iškilti ir, iš tiesų, turėtų iškilti kiekvienu iš mūsų.
  • Tad kiekvieno iš mūsų šerdyje yra Dievulis, Dievo lašas, Dievo dužena, Dievo vaikas. Užtat yra besąlygiškas, suvokiantis Dievas ir kartu yra sąlygose susivokiantis Dievas, išsiaiškinantis, kad jis patsai yra Dievas.

Susivokiantis yra Dievo Dievas

  • Dievas ieško savo Dievo, kuris iškyla, net kai Dievo nėra, tai už jį platesnis Dievas, užtikrinantis, jog tikrai Dievas būtinas, tai yra būtinas Dievas. O tas būtinas Dievas kaip tik ir yra tasai Dievas, kuris savęs ieškojo, būtent Dievas Tėvas; o jis iškilo kaip Sūnus ir sutapo kaip Dvasia.
  • Santykiu su savimi (asmenys) Dievo Dievas - Dievas sau akivaizdus.
  • Dievas yra įžvalga, žodis kuriuo Dievas pasireiškia kalbėdamas asmeniui per apimtį.
  • God for God is GodTheSpirit. God for GodTheSpirit is GodTheSon. God for GodTheSon is GodTheFather. GodTheFather is God. (Permąstyti: Ar juos sieja trejybė, ar ne?)
  • Kas kam yra Dievas? Asmeniui dvasia: Dievui Dievas; Man Gerumas - Dievas nebūtinai geras - atsisakom savo Dievo vardan tikrojo Dievo; Tau Gyvenimas; Kitam Amžinas Gyvenimas.
  • Dievas meldžia Dievą, save meldžia.
  • Šlovina Dievą, kaip kad žmogui tinka šlovinti Dievą.
  • Dievas Sūnus savo vaikiškais įsitikinimais, kad Dievas yra geras, varžo Dievą Tėvą, verčia jį būti geru.

DDD3 Jų bendrai suvoktas

Dievas visakame, tad po visko

  • Dievas Dvasia.
  • Dievas yra viskas.
  • Viskas = Visur iš Niekur.
  • Dievas viską persmelkia.
  • Gera širdis apibrėžia Dievą už mūsų, Dievą už santvarkos, vienatinį Dievą, viską persmelkiantį, bet mums netolygų, nes mes jame, kaip tokie, galim nebūti.
  • "Aš esu Dievas" po visko, tad viską persmelkiantis
  • Iš kitų žmonių: Pasinėrimas Dieve.

Dvasios lygmens raiška

  • Dvasia apskritai (gyvenimo lygtyje) yra lygmenyje Ar. Ją išsako Dievo Dvasia (išmintis) lygmenyje Koks. Dėl Koks sutaria Dievas Tėvas - Dievo valia (Kodėl) ir Dievas Sūnus - gera valia (Kaip).

Bendrai suvokta Dvasia

  • Tėvo (nuliniu požiūriu) ir Sūnaus (septintu požiūriu) bendrai mąstoma Dvasia.
  • Vieningas suvokimas.
  • Matome pasaulį teisingai, iš jo išėjus, žiūrint iš šalies. Dvasia mato jį trečiuoju asmeniu.
  • Bet kaip jie žino, kad jie yra tas pats Dievas? Jie sutampa nes jie suvokia tą patį dalyką, tą patį bendrai suvoktą Dievą. Pastarąjį Dievą galime įsivaizduoti kaip lęšį, kuriuo atsirandantis Dievulis prilygsta pirmapradžiui Dievui. Ši lygybė glūdi Dievulio pasakiškame vaikiškume, kuriuo jisai reikalauja, kad Dievas būtų geras, ir šitą savo primygtinumu išsireikalauja. Dvasia yra Dievo bendrumas, tad savaime Dvasia yra ir tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus. Dvasia yra jų suvedimas ir Tėvo bei Sūnaus priešingybės išlyginimas.

Dievo santykis su savimi

  • Dievo (Dvasios) galimumas. Dėl kurio sutaria Dievo (Tėvo) būtinumas ir Dievo (Sūnaus) tikrumas.
  • Dievo šokiu apibrėžtas Dievas.
  • Savasties santykiai su Dievu (asmenimis - sandaromis).

Išmintis.

  • Tyrimą permąstantis.
  • Dievo Dvasia išmintimi derina Dievo Tėvo valią ir Dievo Sūnaus gerą valią. Užtat Dvasiai Dievas yra kartu nebūtinas ir būtinas.

Aštuonerybė

Aštuonerybė išsako Dievo raiškas manyje, viename asmenyje.

  • 0) Viską žinantis
  • 1) Dievas, kurį galima tiesiogiai kalbinti
  • 2) Dievas, atstumiantis savo nemalone
  • 3) Gyvenantis mumis visais
  • 4) Malonė
  • 5) Prasmingo išgyvenimo palaikytojas
  • 6) Tobulas žmogus
  • 7) Dievas, mane pamokantis

Aprašas

  • Aštuonerybės tikslas: Išsako Sūnaus atkartojimą Tėvo išėjimo už savęs
    • Sūnaus akimis Dievas
    • Tėvo ir Sūnaus skirtumai
    • Sūnaus ir Tėvo santykis
    • Sūnus ir Tėvas sutampa požiūriais
    • Dievo ir žmogaus santykis
    • Dievo ir žmogaus požiūrių santykis
  • Sandaros
    • Gyvenimo lygtis
    • Dievas ir gerumas
    • Aštuonerybės sudėtis
    • Blogojo ir gerojo vaiko sparnai išreiškia šešis pokalbius, pertvarkymus, vienumo raiškas:
    • Maldų rūšys
    • Gėrio kryptys
    • Padalinimų langai.
    • Padalinimų ratas
    • Aštuongubo kelio sandara
  • Gerasis vaikas ir blogasis vaikas
    • Gerasis vaikas (sąmonės nežinojimas) ir blogasis vaikas (pasąmonės žinojimas)
    • Gerasis vaikas (Dievo nebūtinumas) ar blogasis vaikas (Dievo būtinumas)
    • Blogasis vaikas (Tėvas neigia Dievą), Gerasis vaikas (Sūnus teigia Dievą), tarp jų yra tarpas
    • Sūnaus renkamas "Gerojo vaiko" požiūris pagrįstas Tėvo požiūriu, jį išplečia: Dievas yra, užtat yra. Sūnaus akimis
    • Tėvo renkamas "Blogojo vaiko" požiūris pagrįstas Sūnaus požiūriu: Dievas nebūtinas, visgi Dievas būtinas. Tėvo akimis
    • Dievo Sūnaus kampu išryškėja šis skirtumas tarp dviejų požiūrių, amžinai gyvenančio, nenuklystančio Gerojo vaiko ir šiaip gyvenančio, nuklystančio Blogojo vaiko.
    • O Tėvas savo atžvilgiu įsivaizduoja Sūnaus požiūrį, Nuklydėlio požiūrį:
    • Gerasis vaikas (Dievo šaltumo pripažinimas) ir blogasis vaikas (gerumo šilumos pripažinimas)
    • Gerasis vaikas (malonė) ir blogasis vaikas (teisingumas)
    • Gerasis vaikas:
    • Blogasis vaikas: Apie mane, kaip aš bręstu, kas galima.
    • Blogojo vaiko ir gerojo vaiko eiliškumas - Dievo raiškos ir išsiaiškinimai
  • Kristaus supratimas
  • Klausausi Dievo: jautrumas Dievui
    • Turėjimas ar neturėjimas ryšio su Dievu

Aštuonerybės tikslas

Aštuonerybės tikslas: Išsako Sūnaus atkartojimą Tėvo išėjimo už savęs

  • Išsako kaip Dievo tyrimas atrodo iš Sūnaus pusės, iš santvarkos.
    • Tai Dievo apibrėžimas požiūrio lygtimi, jo prielaidų išsakymas asmenų lygmenimis ir būtent Kitu, jo veiklos (išėjimo už savęs) nusakymas amžinu gyvenimu, jo santykių su mumis nusakymas valia ir Dievo valia.
  • Išsako Dievo nebuvimą, jo trūkumą
    • Neigia nulybės ir vienybės atvaizdus. Išsako, kaip įvairiai nesireiškia nė Dievas, nė jo sandara, viskas. Tad išsako Dievo pasitraukimą, tą sąlygą, kaip jinai atrodo. O visgi, Dievas ir nesireikšdamas yra, tai yra jo troškimai.
  • Išsako Dievo Sūnaus tyrimą.
    • Sūnus klausia: Jei Dievas būtų ar jisai nebūtų? Ar Dievas nebūtinas? Ar Dievas pasitrauktų? Kitaip tarus: Ar Dievas būtinai geras? Ar atsirastų gerumas? Ar yra gerumas, Dievas santvarkoje? O gal Dievas nesiryžtų nebūti?
  • Išsako Dievo Sūnaus klaidingą požiūrį.
    • Dievas Sūnus žiūri atgal į Dievą Tėvą, o Dievas Tėvas žiūri pirmyn. Reikia žiūrėti ne atgal į Dievą, o pirmyn su Dievu.
    • Dievo paieškos pereina iš Dievo už mūsų (Tėve mūsų) į Dievą mūsų aplinkoje (pakankamo gerumo) ir kartu mūsų dėmesys, atsakomybė ir valia taipogi. Esame Dievo pasiųsti į pasaulį.
  • Išsako brandą.
    • Tai rūpėjimo sąlygos, Tėvo ir Sūnaus.
  • Išsako vienybės laipsnius
    • Pirmiausiai per Dievą, per bendrą Dievą, toliau paskirų asmenų bendrystėje, per gerumą.
    • Bene per homologiją ir kohomologiją (žr. Snake Lemma).
  • Dievo savybių išreikalavimas
    • Nenuovokus Dievo vaikas, reikalaudamas, kad Dievas būtų geras, priverčia Dievą tokiu būti.
    • Šventasis raštas. Tikinčiojo atsidavimas iššaukia šventąjį raštą.
  • Dievas yra gerumo pagrindas. Dievo paklaida, skirianti tobulą Dievą ir pakankamą Dievą, kuri yra laisvumo pagrindas, tad gerumo pagrindas.

Aštuonerybės esmė

Sūnaus požiūriu: Dievas yra išplėtimas požiūriu, jo riba tarp buvimo ir nebuvimo. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami požiūriais:

  • Tėvas yra požiūris į Dievą. Jis išplečiamas nuo Dievo iki gerumo. O Sūnus yra Sūnaus išplėtimas požiūriu nuo gerumo iki Dievo. Kiekvienu atveju išplėtimas yra laikomas vienu iš keturių pakopų tarp pažinovo ir pažintojo. Tokiu atveju pats Dievas yra požiūris, yra riba, tad yra Dvasia, skirianti Dievą ir gerumą. Tėvo ir Sūnaus požiūriai vienas kitą papildo, tad Dvasia yra jų išvirkštinis sutapimas. Tėvo požiūris yra gerojo vaiko požiūris nes tai papildo Tėvą. Sūnaus požiūris yra blogojo vaiko požiūris nes tai papildo Sūnų. Dvasia yra tai, kas jų bendrai suvokta, kas jų bendrai atskirta, tai yra tai, kas už ribos iš vienos ir kitos pusės neskiriant krypties. Visa tai yra požiūrių sudūrimo ir grandinių pagrindas. Tai meilė vienas kitam.
  • Sūnui požiūriai kyla iš sąlygų, sąlygotumo. Užtat sąlygas pranokus požiūriai yra priimami, įsisavinami ir tokiu būdu tampa bereikšmiai, nes pro juos matome už jų, ką išgyvena tas į kurį turime požiūrį. Nes juos susiejame pilnai su savimi, tad mes tampame pilnai išsakyti ir nereikalingi kaip tokie, galim susieti su anuo ir juo gyventi.

Aštuonerybė išsako Tave, Dievą, per sandaras: Viską ir laisvumą

  • Įvardžiu "Tu" atstatome, kas yra Dievas. Sandara nukreipia veiklą, pasikartojanti veikla iššaukia sandarą.
  • Pirmos keturios išraiškos sieja Dievą su viskuo: jisai viską lemia, tvarko, įkvėpia, persmelkia. Antros keturios išraiškos sieja Dievą su laisvumu santvarkoje: viskame, betkame, kažkame, niekame.
  • Tu esi, tu viskas. Tavęs nėr, yra laisvumas. Dievas ketveriopai reiškiasi savo buvimu ir ketveriopai reiškiasi savo nebuvimu.
  • Esantis Dievas apibrėžia savo nebuvimą ir nesantis Dievas apibrėžia savo buvimą.

Dievo apibrėžimas

Apibrėžimas

  • Apibrėžimas vyksta santvarkoje, sąlygose, sandaroje.
  • Apibrėžimas santvarkoje santvarka išsako tai, kas už santvarkos.
  • Apibrėžimas reiškiasi požiūrio lygtimi (požiūriu santvarkoje išsakančiu pažinovą esantį už santvarkos) ir asmenų lygmenimis (požiūrių grandinėmis išsakančiais kas yra, nešališkai, be dvasios).
  • Gyvenimo lygtis išreiškia požiūrio lygtį asmenų lygmenyse.
  • Dievas, neišėjęs už savęs, yra neapibrėžtas. Dievas yra tai, kas gali likti neapibrėžta. Viskas, tuo tarpu, yra apibrėžtas. Dievą apibrėžia jo išėjimas už savęs į save.

Požiūrio lygtis

  • Santykius su savimi išsako požiūrio lygtis, grindžiantis sąmoningumą.
  • Požiūrio lygtyje: Asmens ir požiūrio (vertybės) saviveika. Asmuo prisiima požiūrį, o požiūris veikia, įtakoja, brandina, ugdo ar smukdo asmenį.

Vienumas

  • Vienumas yra tame kas skiriasi ir sutampa.
  • Vienumo rūšys, vienumo pagrindimas priklauso nuo sąlygų rūšių.

Asmenys

Požiūriu pasitraukiama

  • Požiūriu pasitraukiame nuo to, ką stebime, ką suvokiame. Užtat asmuo apsibrėžia apimtimi. Ir tas pasitraukimas gali būti viengubas, dvigubas, trigubas, tai yra, viengubu požiūriu ("Aš esu...), dvigubu požiūriu (Tu esi...), trigubu požiūriu (tai yra...)

Asmenų lygmenys

Asmenų lygmenys, požiūrių grandinės, apimtys

  • Šie klodai išreiškia nulgubą, viengubą, dvigubą ir trigubą požiūrį, kitaip tarus, sąmoningumo lygius, veiksnius +0, +1, +2, +3. Veiksniai +1, +2, +3 nusako pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą. Ketverybė dėlioja visus keturis žinojimo lygmenis: ar, koks, kaip, kodėl. Kiekvienas žinojimas aprėpia atitinkamą apimtį: nieką, kažką, betką, viską.
  • Kiekvienas lygmuo veda iš neatskleisto, pirmapradžio besąlygiškumo į visose sąlygose pilnai atskleistą besąlygiškumą. Kiekviena pakopa yra vis labiau apibrėžta, nes jos remiasi vis labiau apibrėžtomis apimtimis: nieku, kažkuo, betkuo, viskuo.
  • Žinojimo apimtys - išvirkštinės. Asmenys yra susieti su priešingomis apimtimis: Dievas žino viską, Aš žinau betką, Tu žinai kažką, Kitas žino nieką.
  • Gyvenimo lygtis reiškiasi keturiais klodais: dvasia, sandara, atvaizdais, vieningumu. Šie klodai išsako esinio santykį su esme, su savo prielaida. Dvasios esmė yra jos sandaros atvaizdų vieningumas.
  • Asmenų apimtys: Kodėl - Dievas. Kaip - veikia Manimi. Koks - reiškiasi Tavimi (Dievo raiškos). Ar - sprendžiasi Kitu, ar Dievas būtinas. Tai Dievo atitokėjimas iš Kodėl (prasmingumą) į Ar (tiesą). Taip jis atsako savo klausimą, ar jisai būtinas?

Vienumas asmenų lygmenyse

  • Požiūrio lygtis nusako ar yra vienumas ir kodėl jisai yra. Asmenų lygmenys nusako koks yra vienumas ir kaip jisai yra.
  • Asmenų lygmenys taiko vienumą ir nevienumą. Vienumo galimybes, sąlygų rūšis nusako gyvenimo lygties (žinojimo) lygmenys.
  • Vienumas ir nevienumas, sutapimas ir nesutapimas vyksta kurioje nors ketverybės lygmenyje, kurioje nors apimtyje, kuriame nors gyvenimo lygties klode, tad kurio nors asmens požiūriu. Viename klode gali sutapti tai kas kitame klode nesutampa. Užtat Dievo valia ir valia niekuomet nesutaps, nes esame laisvi ir turime pajungti savo valią Dievo valiai. Tuo tarpu amžinas gyvenimas ir gyvenimas visada sutampa, tik reikia teisingai pažvelgti, kad amžinas gyvenimas vyksta jau čia ir dabar.

Prielaida

  • Prielaida yra tai, kas sąlygose glūdi pirm visko, pirm atskyrimo vidaus ir išorės.
  • Prielaida yra esmė, tai kas nustatyta iš šalies, požiūriu į Kitą.
  • Prielaida yra dvasios atvaizdų vieningumas.
  • Prielaida yra (besąlygiškumo) dvasios nutekinimas, susiaurinus apimtį, požiūriu į požiūrį į požiūrį, taip kad lieka prielaidų santvarka.
  • Skirtingi asmenys įvairiai (jokiu požiūriu, požiūriu, požiūriu į požiūrį, požiūriu į požiūrį į požiūrį) nusako tą patį požiūrį. Asmenų tikslas yra neišreikštą dvasią išreikšti iš šalies, kaip Kitą, kaip prielaidą. Aš ir Tu išsako tarpinius kampus, grindžiančius Kitą.
  • Apibrėžimas iš šalies nusakomas toje aplinkoje, kurioje apibrėžtasis yra sąlyginis, jisai gali būti ar nebūti.

Dievo apibrėžimas

Kaip Dievas apibrėžiamas

  • Dievas yra apibrėžiantysis. Jis apibrėžia save.
  • Savasties sąvoka išplaukia iš Dievo išėjimo už savęs.
  • Dievas apibrėžtas sandaromis, santvarkomis, sąvokomis. Jos apibrėžia save.
  • Apibrėžimas verčia Dievą į aplinkybes, išstumia Dievą pirmyn, atriboja nuo Dievo.
  • Dievas iškyla nes Dievas save apibrėžia kaip neigimą to, ką jis apibrėžia, tad atvėrimą jam sąlygas. Dievas atveria erdvę viskam, betkam, kažkam, niekui ir tokiu būdu save apibrėžia kaip ne viską (Dievą), ne betką (viską), ne kažką (troškimai) ir ne nieką (meilę).
  • Dievo besąlygiškumą pristato neigimai, apibrėžimai.
  • Apibrėžimo pagrįstumui reikalingi du požiūriai - Dievo, pirm apibrėžimo, už santvarkos - ir žmogaus, po apibrėžimo, santvarkoje. Nes žmogus liudija apibrėžimą, kaip tokį, iš vidaus, santvarkoje, ten kur jis galioja, sąlygiškai. O Dievas liudija apibrėžimą nešališkai, už sąlygų. Abu požiūriai reikalingi vertinant ir grindžiant apibrėžimą.

Asmenų lygmenyse: Dievo vaidmenys požiūrio lygtyje

  • Meilė (Tėvas), Tobulumas (Sūnus), Valia (Dvasia)
  • Troškimai (Tėvas), Tapatumai (Sūnus), Pasirinkimai (Dvasia)
  • Viskas-apimtys (Tėvas), Laisvumas-tarpas (Sūnus), Betkas (Dvasia)
  • Dievas

Dievo savybės

  • Galima klodus sulyginti. Pavyzdžiui, Dievui išeinant už savęs, jisai keturiose pakopose atskleidžia atitinkamas savybes: savarankiškas Dievas, užtikrintas viskas, ramūs troškimai, mylinti meilė.

Dievo išėjimas už savęs išsako jo susidvejinimą. Jisai iš pradžių yra vienas Dievas, savarankiškas. Jisai pasižiūrėdamas į santvarką iš karto tampa į ją įspraustas, užtikrintai, tad yra gerumas. Žiūrėdamas iš santvarkos, jisai žiūri į Dievą už jos, ir su juo sutampa, dviprasmybe, gyvenimu. Bet susitelkdamas į save santvarkoje, jisai užmiršta save, tiek būdamas už santvarkos, tiek būdamas santvarkoje, taip kad jisai sau nesulyginamas: Dievas už santvarkos atskirtas nuo Dievo santvarkoje, užtat jį mylintis. Taip atsiranda dvejopas Dievas, panašiai, kaip matematikoje susistato (modulių) tiksli seka.

Keturi asmenų lygmenys savaip nusako Dievą. Kiekvienas klodas remiasi visais keturiais klodais.

  • Kodėl yra Dievas? Anot dvasios, Dievas yra asmuo. Jisai yra asmuo be sąlygų, nulinis asmuo, jokio požiūrio nenusakytas. "Aš" esu viengubu požiūriu nusakytas pirmas asmuo, "Tu" esi dvigubu požiūriu nusakytas antras asmuo, "Kitas" yra trigubu požiūriu nusakytas trečias asmuo.
  • Kaip yra Dievas? Anot sandaros, Dievas yra dvasia, išeinanti už savęs į save. Jo savastis yra jo sandara, viskas. Keturi klodai, tai jos eigos keturios pakopos: Dievas, viskas, troškimai, meilė.
    • Dievas yra visko dvasia, o viskas yra Dievo sandara. Dievas viską žino, mąsto, daro, kuria, lemia, valdo, grindžia ir t.t.
    • Meilė yra Dievo esmė, Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, Dievo prielaida.
  • Koks yra Dievas? Anot atvaizdų, Dievo troškimai yra paskirose sąlygose jį nusakančios savybės. Dievą visada įsivaizduojame sąlygose, jų apimtyje: jokiose (niekame), kažkokiose (kažkame), betkokiose (betkame), visokiose sąlygose (viskame). Dievas nieko netrokšta, yra savarankiškas; trokšta kažko, yra užtikrintas; trokšta betko, yra ramus; trokšta visko, yra mylintis. Šios savybės nusako Dievo atsiskleidimą skirtingose pakopose, jo santykį su savo raiška. Tai Dievo Dvasios nurodytos Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus sutapimai.
    • Nieko netrokštantis Dievas, tai pirmapradis Dievas, išeities taškas, pirm visko, laiko, erdvės, būties, žinojimo, prasmės, klausimų bei atsakymų, sandaros, trejybės, asmenų, meilės, mūsų visų ir t.t.
    • Visko trokštantis Dievas mus visus myli labiau negu mes patys mylime save.
  • Ar yra Dievas? Anot vieningumo, besąlygiškumas savo savybėmis grindžia visas sąlygas, visas apimtis. Besąlygiškumas tiesumu nubrėžia nieką, betarpiškumu nubrėžia kažką, pastovumu nubrėžia betką ir prasmingumu nubrėžia viską.

Gyvenimo lygtis

Dievo vienumas

  • Vienumas yra Dievo ir gerumo sutapime (gyvenime) ir nesutapime (amžiname gyvenime).
  • Dvasios vienumas. Dvasia būtinai yra visur viena.
  • Asmenų lygmenis nurodantys Dievo vaidmenys nusako vienumą, jo pagrindą, kuris gali būti visakame; (požiūrio lygtimi) požiūriuose; (ketverybe: valia: meile) būklėse.

Dievo prielaida

  • Meilė yra žvilgsnis į Dievą iš šalies, kaip į Kitą. "Tai yra Dievas" nurodo meilę. "Tu esi Dievas" nurodo troškimus. "Aš esu Dievas" nurodo viską. Skirtingi Dievo vaidmenys mato tą patį Dievą kaip skirtingus asmenis.
  • Meilė yra tai, kas kyla iš Dievo, pirm visko, tad iš mūsų gelmių ir iš už mūsų.

Dievo vaidmenys ir amžinas gyvenimas.

  • Būtent sąmoningumas - vieningumas - priimtinas, kaip pagrindas, "ar". Dievo trejybę išsako gyvenimo lygties klodų pritaikymas amžinajam gyvenimui. Iškyla trys Dievo vaidmenys: (Tėvo) Dievo valia - ar, (Sūnaus) gera valia - koks, (Dvasios) išmintis - kaip, ir amžinas gyvenimas - kodėl.

Požiūriai, veiksniai, ketverybė, apimtys

  • Gyvenimo lygtis taip pat sieja Dievą su ketverybės lygmenimis: sandara, atvaizdai, vieningumas - Aš, Tu, Kitas - Dvasia, Sūnus, Tėvas - išmintis, gera valia, Dievo valia.
  • Dievas yra asmenų vienumas, o Amžinas Gyvenimas yra požiūrių vaisingumas.

Ketverybė ir požiūrio lygtis

  • Gerasis vaikas: ketverybė sieja Dievą su asmenimis.
  • Blogasis vaikas: požiūrio lygtis sieja Dievą su gerumu, gyvenimu, amžinu gyvenimu.
  • Gyvenimo lygtis kyla iš Dievo šokio aštuonerybės. Dievo šokio aštuonerybė jungia (gerojo vaiko) ketverybę ir (blogojo vaiko) suvokimo lygtį. Gerasis vaikas pradeda nuo Dievo ir įsivaizduoja Dievo žinojimo plėtotę: Dievas žino nieko, kažką, betką, viską. O blogasis vaikas pradeda nuo gerumo, atskirto nuo Dievo. Užtat jisai kai vedžioja gerumą, gyvenimą, amžiną gyvenimą ir galiausiai Dievą, viskas subliukšta, nes toksai Dievas gali būti be mūsų.

Sūnaus akimis: Tu esi Dievas

Sūnaus akimis Dievas

  • Sūnus yra gerumas, pasiklydęs Dievas, atsiradęs sąlygose ir atitrūkęs nuo savo besąlygiškumo.
  • Dievas kaip toks yra pirm gyvenimo. Dievas yra gyvas tiktai platesnėje aplinkoje, dvasios požiūriu, kur galioja gerumo sąvoka. Dievas, tai dvasia už santvarkos, o gerumas, tai dvasia santvarkoje. Gerumas, tai savęs nenumanantis Dievas. Gerumas, tai pasiklydęs Dievas.
  • Sūnaus sandara. Nusakėme tris požiūrius, kuriais Dievas svarsto ar Dievas yra būtinas. Tačiau jais išsakėme būtent kaip tai atrodo suvokiančiam Dievui. Pamąstykime, kaip šio klausimo eiga atrodo susivokiančiam Dievui, tam kuriam Dievas yra "Tu". Tokiu būdu prisideda aštuoni Dievo įsivaizdavimo būdai.
  • Kaip suprasti Sūnaus besąlygiškumo santykį su sąlygiškumu? Norėtųsi sakyti, kad Sūnaus besąlygiškumas neigia sąlygiškumą ir atstato ryšį su Dievu už sąlygų. Tačiau tai nėra tikslu, mat, jo besąlygiškumas net ir neneigia sąlygiškumo, jį tenkina, išpildo, tuo pačiu peržengia, sumenkina, pakeičia, į jį nekreipia dėmesio. Besąlygiškumas laikosi sąlygiškumo, nesikerta su juo bet tuo pačiu jo nesivaržo. Užtat rašau: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.
  • Sūnaus akimis, Dievo besąlygiškumas yra nepaisant sąlygų, tad Dievas yra tiek už sąlygų, tiek gelmėse.
  • Kaip žinoti ar Sūnus tikrai Dievas? Sūnui Dievas yra Tu, jam rūpi tik Dievas, jis visko kratosi, taip kad jam lieka tiktai Dievas. Sūnus yra sąlygose, nebuvime, ir jis visko ten kratosi, jis išskiria ir atskiria, suvokia, tai kas ne Dievas, lieka tik jisai, jisai vienas su Dievu, kad ir už sąlygų. Tad Sūnus atskirai apibrėžia, suvokia Dievo nebuvimą ir Tėvas taipogi. Tad abu suvokia Dievo nebuvimą. Užtat Dvasia yra Dievo nebuvimas, tai kas jų abiejų bendrai suvokta. O tas nebuvimas yra pagrindas apsupantis tiek Sūnų, tiek Tėvą, tad Dievas remiasi būtent savo nebuvimu. Tad Dvasia yra Dievo Dievas. Ir Dievo pagrindas yra jo nebuvimas, kad jisai yra bet kokiu atveju, ar jisai būtų ar nebūtų. Tai Dievo platesnis laukas, kuris ir grindžia amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo Dievas. Užtat Dvasia mato iš šalies, mato būklę, ja grindžia. Buvimas ir nebuvimas yra priešingybės (nepažymėtos ar pažymėtos)? Nepažymėtos - iš esmės tas pats ar esi ar nesi. Suvokti, tai išskirti, pažymėti vieną priešingybę (pavyzdžiui, buvimą vietoj nebuvimo).
  • Sūnus ieško Dievo už mūsų. Sūnus pasaulyje atmeta visa kas nereikalinga, užtat atmeta viską, nes pasaulyje negali rasti Dievo. Bet jis reikalauja, kad būtų Dievas. Tad Dievas yra būtent už sąlygų, už pasaulio, taip pat Sūnaus gelmėse, ten kur jis patsai nepasiekia, kur jis neatsisako. "Aš ir Tėvas esame viena." Bet tai jisai mato iš šalies, Dvasia.
  • Sūnaus akimis, jisai iškyla sąlygose. Tos sąlygos pagrįstos Dievo išėjimu už savęs į save. Tačiau Sūnaus akimis, tai jau yra įvykę. Tad jam visos pakopos yra lygiavertės:
  • Dievas už mūsų
  • Dievas už mūsų žiūrintis į mūsų gelmes
  • Dievas mūsų gelmėse žiūrintis už mūsų
  • Dievas mūsų gelmėse
  • Sūnaus akimis, jisai ir Tėvas yra nepriklausomi. Tad judviejų sutapimą, judviejų vienumą grindžia nebent jų ryšys.
  • Sūnaus akimis, jisai sąlygose yra atitrūkęs nuo Dievo už sąlygų. Visgi, jam Dievas pasipildo požiūriais, jais išsiplečia, jais išeina už savęs, išeina į sąlygas, taip kad jisai sąlygose iškilusiam Sūnui prieinamas, ir atvirkščiai. Tėvas ir Sūnas gali sutapti būtent savo požiūriais. Požiūriai išsako ryšį tarp to kas už sąlygų ir to kas sąlygose, tarp Dievo buvimo (už sąlygų) ir Dievo nebuvimo (sąlygose).
  • Sūnus tarsi stovi Tėvui už nugaros ir žiūri kartu su Tėvu. Tėvas gali (išeidamas už savęs) tarsi žengdamas atgal savo požiūriu artėti prie Sūnaus požiūrio ir netgi su juo sutapti. Tėvas žengia atbulas į Sūnų ir atvirkščiai. Jie sutampa savo požiūriais, jais yra viena, vienas kitą myli. Jų požiūrių sutapimas yra išvirkštinis, vienas išverčia kitą, tarsi marškinius, vienas kitą papildo.
  • Sūnaus ir Tėvo santykių esmę išsako evangelijos. Sūnaus valia buvo "Pamokslu nuo kalno" geranorišku žmogumi suburti geranoriškus žmones, steigti pavyzdingą šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę, skurdžiadvasiems - tai yra, norintiems ko mažiau tikėti, ko labiau pažinti ir mylėti, jų bendryste patraukti visus, visus. Tačiau Tėvo valia buvo pirmenybę teikti piktavaliems žmonėms, leisti jiems nukankinti Sūnų už jo gerumą, kad paskui įtikėtų ir jo, kaip Dievo, klausytųsi. Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų; tuo tarpu Sūnus prieš mirtį sakė, aš nesimeldžiu aš pasaulį, bet už savuosius; tačiau Sūnus nusileido Dievui.
  • Įsivaizduokime Dievą susivokiantį, kad jisai yra Dievas. Toksai suvokimas iškyla Dievui pasitraukus ir Dievui naujai iškilus. Iš šito kampo vaizduodami eigą, neišgyvename jos atsiskleidimo, o verčiau išgyvename jos išsipildymo. Juk Dievas, kad galėtų pasitraukti, turi išeiti už savęs. Tačiau jis iš pradžių yra be savasties, taip kad jo savastis atsiranda jam beeinant už savęs. O jisai neturi kur beeiti, kaip tik į save. Tad jisai išeina už savęs į save ir tokiu būdu sutveria save. Galime Dievą suprasti kaip dvasią ar veiklą kuriai Dievo savastis yra Dievo sandara, Viskas. Dievo savastis yra Dievo nebuvimas, kuris tiksliai atitinka Dievą, atspindi Dievą, papildo Dievą, kaip kad pirštinė tinka rankai. Dievas tad save ištinka sistemoje, sąlygose. O Dievas sąlygose yra gerumas.
  • Sūnui "Tu" yra Dievas už sąlygų, besąlygiškas Dievas.
  • Sūnus jau yra sąlygose. Arba tos sąlygos dar jo nevaržo.
  • Sūnui "Tu" yra už sąlygų. Jeigu būtum Tu už sąlygų, tai būtum ir sąlygose. Tėvas žiūri į sąlygas bet išeidamas už savęs į save, įsijausdamas į savo požiūrį, tada žiūri iš sąlygų. Jeigu yra požiūris, Tėvas Dievas įsijaučia į sąlygas.
  • Sūnui yra tai, kas turi požiūrį, kas turi santykį su savimi, su savo nebuvimu.
  • Sūnui jisai ir Dievas sutampa jeigu turi tą patį požiūrį, tad jeigu išgyvena tą patį. O Sūnaus išvedžiojimas sieja požiūrio turėjimą ir jo išgyvenimą ir atvirkščiai. Sūnus ir Tėvas turi tą patį požiūrį (Sūnui atsitokėjus) ir išgyvena tą patį požiūrį (Tėvui įsijautus). Sūnus išgyvena, įsijaučia, o Tėvas suvokia, atsitokia. Tad Sūnus susigaudo, susivokia atsitokėdamas.
  • Sūnui rūpi tikrumas, prielaidos ir padarinio santykiai, o juos sieja požiūris. Prielaida, tai požiūrio turėjimas, o padarinys, tai įsijautimas. Ir Tėvas ir Sūnus sutampa jeigu jie turi tą patį požiūrį ir išgyvena tą patį požiūrį. Tokiu atveju jie myli vienas kitą.
  • Sūnaus sąlygos: Tėvas jau išėjęs už savęs. Jiedu nežino ar jie yra tas pats Dievas.
  • Sūnus išgyvena malonę, bet jis turi atsitokėti, kad suvokti, jog tai iš Dievo.
  • Sūnus atsitokia suvokdamas, jog jisai Sūnus ir tad paklūsta Tėvui.
  • Sūnui rūpi ar Dievas tikras, ar jie tikrai sutampa?
  • Sūnui Tėvas yra taškas.
  • Sūnus glūdi sąlygose, jas persmelkia. Taip pat, Sūnus siųstas į sąlygas.
  • Tėvas ir Sūnus vienas kitą myli nes priima vienas kito požiūrius. Kas tai per meilė?
  • Sūnui Dievas atpažįstamas savo gelmėse. Jisai išverčia ir suvokia, įsivaizduoja Dievą, kaip tai kas už sąlygų: "Tu". Tačiau pradžioje Dievas buvo jo gelmėse, jį ten atpažino.
  • Manau, Sūnaus kampu vaizdavau keturis asmenis savo parodoje "Dievo protas":
  • Juodasis Dievas, tai išeities taškas.
  • Raudonasis Aš išverčia Dievo žvilgsnį, mato visumą, tad viskas yra gera, mato gerumo eigą, supranta gerą vaiką.
  • Geltonasis Tu išverčia Aš žvilgsnį, jį sutinka plotmėje, tad mato jo ribotumą, jame glūdintį blogį, nepakankamumą, papildinį, supranta blogą vaiką.
  • Mėlynasis Kitas....
  • Gerasis vaikas - pasiklydęs vaikas einantis kur tėvai jo ieškotų - visko atsisakantis.
  • Blogasis vaikas - pasiklydęs vaikas ieškantis savo tėvų - viską priimantis.
  • Sūnaus kampu, Sūnus tai neabejotinai yra. Tačiau Tėvas gali būti arba nebūti. Užtat Sūnus gyvena dviem skirtingais, lygiagrečiais požiūriais:
    • Iš vienos pusės, Sūnus įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų, ir supranta save, kaip esantį sąlygose. Tad Sūnus vertina ryšį su Tėvu, supranta skirtumą tarp judviejų ir teikia pirmenybę Tėvui.
    • Iš kitos pusės, Sūnus nejaučia savo sąlygų ribotumo, tad nejaučia, kad be jo būtų koks nors kitas Dievas. Sūnų tiesiog traukia sąlygose esantis gerumas.
  • Dievas yra Sūnaus gelmėse - savastyje - kuriam viskas tarnauja, visas įžvelgtas gerumas.

Tėvo ir Sūnaus skirtumai

  • Tėvas yra strimagalvis, o Sūnus yra sąmoningas. Tėvas besąlygiškas, tad neskiria buvimo, veikimo, mąstymo, o Sūnus sąlygose, tad skiria. Tėvas įsijaučia į prasmę, tobulą pasąmonės tašką, o Sūnus atsitokėja sąmonės žodžiu. Sūnus yra sąmoningai pasirinktas Žodis. Dvasia yra tiesa, kuria atitinka reikšmė ir žodis, sutampa Tėvas ir Sūnus. Žr.: Jn 1 ir Jn 14.
  • Asmeniui rūpi vienumas - kaip mes galime būti viena, o Dievui rūpi meilė - kaip mus palaikyti, kad mes pribręstumėme iki Dievo, tarsi mums nereikėtų būti viena. Sūnui rūpi vienumas, o Tėvui rūpi meilė.
  • Meilė palaiko trejybės sekimą, ta meilė dvejopa. Tėvas (yra, užtat yra) palaiko Sūnų (nėra, užtat yra), o Sūnus atvirkščiai. Tad ir susipina asmuo. Pilnavertis asmuo yra laukas tarp Dievo už mūsų (Tėvo) ir Dievo mumyse (Sūnaus).
  • Vidinė priešingybė: Raiška ir neraiška
    • Tėvas: be raiškos.
    • Sūnus: su raiška (kitiems) Tėvui, pagauna Tėvo mintį be raiškos ir ją išreiškia.
    • Dvasia sutampa raiška ir neraiška. Pavyzdys: tuščias lapas.
  • Tėvo požiūris - ketverybė - keičiasi lygmuo. Sūnus - gyvenimo lygtis - išlieka lygtis, kaip visuma.
  • Dievo Sūnaus (Jėzaus Kristaus) kampu išryškėja Tėvo ir Sūnaus skirtingi požiūriai. Skirtingi išeities taškai: asmeninis ir visuotinis. Asmeniniu išeities tašku, ryškiausias yra kitas, kiti mažiau, tad kitas yra pagrindas. Visuotiniu išeities tašku, ryškiausias yra Dievas, tad Dievas yra pagrindas. Asmeniniu išeities tašku Dievo iš vis nėra, tad yra tiktai trys laipsniai. Visuotiniu išeities tašku prisideda Dievas, kurisai tampa išeities tašku. Jisai yra išeities taško atskyrimas nuo asmens. (3+1=4?) Ir Dievu išeities taškai tampa žinojimais. Atsiranda suvokimas Dievo, atskyrimas jo valios nuo mūsų valios, gyvenimo lygties atvėrimas. Tampa įmanoma atsukti trejybę. Tarpas tarp asmeninio išeities taško ir visuotinio išeities taško yra išsakomas tiesa, skirtumu tarp atskleidžiamo ir atskleidėjo, ir pertvarkymais, skirtumu tarp dviejų skirtingų tvarkų.
  • Tėvas savasties nemato, o Sūnus mato?

Ryšys tarp pažymėtos ir nepažymėtos priešingybės

  • "Tu" tai ryšys tarp pažymėto (manyje) ir nepažymėto (už manęs). Tai ženklų pagrindas.
  • Už Dievo iškyla jo požiūris - tai gerumas,

Sūnaus ir Tėvo santykis

  • Sūnus vykdydamas pasitraukia, išsiaiškinti ar Dievas įsitrauks, kviesti jį. O Tėvas iškyla blogojo vaiko išgyvenimu.
  • Sūnus atsisako savęs. Tokiu būdu Dievas (kaip Sūnus) naujai pasitraukia. Tokiu būdu Sūnus gali savaip būti Dievo trejybės veiksmų išeities tašku. Tačiau Tėvas irgi yra pasitraukęs, kaip kad Dievo trejybe. Jis prisitraukia, atbulas, prie Sūnaus.
  • Tėvas išgyvena buvimą, tuo tarpu Sūnus mato, išgyvena atitrūkimą tarp buvimo ir nebuvimo. Sūnus šį atitrūkimą išgyvena požiūriais. Jisai tad Dievo trejybe vienija Tėvo, Sūnaus ir Dvasios požiūrius.
  • Sūnus susivokia, kad jisai yra Dievas, tas pats Dievas, kuris yra už santvarkos, už sąlygų, už mūsų. Jam Dievas yra "Tu". Užtat jo sandara (aštuongubu keliu) iškils Dievo raiškos, kuriomis išgyvename Dievą kaip "Tu".
  • Sūnui, "Tu esi" reiškia, kad yra Tėvas už sąlygų, yra besąlygiškas Tėvas, tuo tarpu Sūnus yra sąlygose. O "Tu nesi" reiškia, kad nėra sąlygų, nėra nė Dievo už jų.

Sūnus ir Tėvas sutampa požiūriais

  • Sūnus ir Tėvas yra viena savo požiūriais, jungiančiais buvimą ir nebuvimą, tame tarpe kada Dievas traukiasi ir Dievas iškyla. Tėvo kampu, jisai myli save, o Sūnaus kampu, jiedu myli vienas kitą.
  • Sūnus žiūri, ką Tėvas žiūri. O Tėvas žiūri, ką Sūnus žiūri. Sūnus mato Dievą; Tėvas mato gerumą. Galima požiūrius sudurti. Gali būti požiūrių grandinės.
  • Sūnaus požiūris yra širdies tiesa. Tėvo požiūris yra pasaulio tiesa. Sūnus nusileidžia Tėvui: Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą. Visgi, mums reikia gyventi širdies tiesa. Juk savaime teks pripažinti pasaulio tiesą. Bet ji turi išplaukti iš širdies tiesos.
  • Sūnaus širdies tiesa veda į Tėvo pasaulio tiesą. Toks Tėvo noras ir šis poslinkis vyksta savaime. Tačiau Sūnus vis naujai pradeda Tėvo požiūriu. Tad tarp jų yra tarpas tarp Sūnaus, puoselėjančio tobulą, mylintį Dievą ir Tėvo, vedančio į pakankamą Dievą, visų malonių pagrindą.
  • Tad Tėvas ir Sūnus suvokia besąlygišką Tėvo požiūrį. Jį atskiria nuo sąlygiško Sūnaus požiūrio. Požiūriai yra tiltas tarp prarają skiriančią Tėvą (už sąlygų) ir Sūnų (sąlygose). Tilte yra 4 vietos kur požiūriai gali sutapti. Iš tos vietos bus Tėvo požiūris į tą vietą ir išvirkštinis požiūris atgal į Tėvą, jį išplečiantį; bus taip pat Sūnaus požiūris į tą vietą, išplečiantį Dievą, ir taip pat išvirkštinis Sūnaus požiūris atgal į save, kur jisai pradėjo. Dvasia yra besąlygiškas Tėvo požiūris iš kurio nors taško kur susitinka Tėvas ir Sūnus tame tilte tarp Tėvo ir Sūnaus. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra tiek Sūnaus išplėtimas Tėvo požiūrio savęs link, tiek atitinkamas, išvirkštinis Tėvo išplėtimas Sūnaus požiūrio savęs link. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra Tėvo įsitraukimas į sąlygas, tai yra, į pasaulį, į kurį jį įtraukia Sūnus. Gerojo vaiko požiūriu Tėvas įtraukiamas į pasaulį, o blogojo vaiko požiūriu Sūnus (žmogus) yra atplėšiamas nuo pasaulio.
  • Jisai įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų. Jisai siekia ryšio su Dievu, siekia bendrauti. Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, juo remiasi. Tačiau ir atvirkščiai, Tėvas įsivaizduoja Sūnaus požiūrį ir juo remiasi.
  • Kokia Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta Dvasia? Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia besąlygišką (Tėvo) požiūrį, atskiria nuo sąlygiško (Sūnaus) požiūrio. Sąlygiškas Sūnaus požiūris išplečia besąlygišką Tėvo požiūrį. Besąlygiškas Tėvo požiūris išplečia sąlygišką sūnaus požiūrį. Dvasia yra besąlygiškas požiūris.
  • Dievo Sūnaus išėjimas už savęs asmenimis (Dievo nebuvimu - nesančio Dievo nusakymu) sutampa su Dievo Tėvo išėjimu už savęs požiūriais (Dievo buvimu - esančio Dievo pašalinimu).

Dievo ir žmogaus santykis

  • Sūnaus kampu žmogus (gerasis vaikas) išreiškia Dievą. Yra tai, kas reiškiasi, kas išreiškia savo savybes, tad savo esmę, tad save. "Those things are which show themselves to be." Užtat Dievo įrodymai veikia neigiamai. Juk, jeigu yra tai, kas reiškiasi - tai reikia paprasčiausiai parodyti, o ne įrodyti. Jeigu neįmanoma parodyti, tai visos pastangos įrodyti veikia neigiamai. Užtat reikia atpažinti Dievą ir jį ko labiau pažinti.
  • Tai kas tiesa sutampa su savo pavidalu. (Konstruktyvi hipotezė tuo remiasi.) Proto žaidimas: turinys ir raiška sutampa.
  • Dievas tiria mumis (Sūnumi). Dievas išeina už savęs į savo atvaizdą, savo savastį, į visaregį, žinojimo rūmus, išsiaiškintojo galimybes, vieningumą ir jo sąlygas, tad dorovę, šešerybę. O žmogus yra nepriklausomas išsiaiškintojas, nebūtinai Dievas.

Dievo ir žmogaus požiūrių santykis

  • "Tu esi Dievas." Dievą įsivaizduojame, kaip "Tu". Tai mūsų asmeniškas santykis su Dievu.
  • TU susiskaldai Manimi (Mano savastimi)(Tave kalbinu) ir Kitu (apie kurį kalbamės). (Bisecting a view.) Jeigu skaldymas kraštutinis, gaunasi tobulas Dievas iš vienos pusės (žiūrėjimas atgal į Dievą)(nulinis požiūris) arba (Dievas==Kitas)(žiūrėjimas su Dievu, su pakankamu Dievu)(septintasis požiūris). Tai aštuongubio kelio dvejybė (TAVO asmens vienumas)(Sandara TU).
  • Gerasis vaikas įsiterpia į Dievą: Dievas-Asmuo-Dievas: Žinojimas (Asmuo) Mūsų požiūris atskiriantis ir derinantis esantį Dievą ir iškylantį Dievą.
  • Blogasis vaikas aprėpia Dievą, yra jo brandinamas: Asmuo-Dievas-Asmuo: Branda (Kitas) Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.
  • Apimtimis, Dievas ir žmogus supranta vienas kitą. Žmogus supranta Dievą savo dėmesį telkdamas apimtimis plačiai ir siaurai, ko arčiau ir ko toliau. Tokiu būdu žmogus suvokia laisvumo didėjimą ir mažėjimą, taip pat įsivaizduoja Dievą už visų apimčių, be sąlygų. O Dievas supranta žmogų gėriu ir blogiu, laisvumo didėjimu ir mažėjimu, taip kad jis supranta, jog žmogus apimtyse, priklausomas nuo sąlygų.

Sandara

  • Turint mintyj visa tai, galime įsivaizduoti Dievo išėjimą už savęs keturiomis būsenomis: Dievą už sąlygų, Dievą atveriantį sąlygas, Dievą įsitraukiantį į salygas ir Dievą sąlygose.
  • Dievas Sūnus yra sudvejintas.
  • Sūnus išskiria tęsinius "Tu esi, tad esi." ir "Tu nesi, visgi esi."
  • Dvasia sutampa 4 pakopos dvejaip suprastos.
  • Sūnaus kampu, jo aštuongubu keliu, paskui ketveriopai išreiškiamas jo ryšys su Tėvu, 0-1-2-3 žinojimo-ženklinimo lygmenimis, tai pirminės sandaros, netroškimai.
  • 4-omis 8-bėmis. 6 požiūriai tarp 0-bės ir 7-bės sieja Dievą ir žmogų-Sūnų. 4x6=24 ir dar +2 = 26 pridėjus 0-bę ir 7-bę.

Dievas ir gerumas

  • Sūnaus požiūriu iškyla skirtumas tarp Dievo ir gerumo. Gerumas laikosi sąlygų, o Dievas - ir Sūnus - išeina už sąlygų, nesitenkina sąlygomis, pripažįsta Dievą už sąlygų. Dievas suvokia ir susivokia, jog skiriasi Dievas už sąlygų ir gerumas sąlygose. Dievas nėra gerumas. Jo nevaržo gerumas. Jisai yra kažkas daugiau.

Aštuonerybės sudėtis

  • Aštuonerybė apima visus visko padalinimus.
  • Aštuonerybė susideda iš (gerojo vaiko) vienybės atvaizdų (būtina sąvoka, be vidinės sandaros, paprasčiausias algoritmas, be išorinės aplinkos) ir (blogojo vaiko) nulybės atvaizdų (tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas).
  • Tėve mūsų. Pirmi keturi prašymai išsako, kas yra gera, kas iš Dievo, kas linkėtina. O kiti keturi prašymai išsako, kas yra bloga, ko žmogus bijo, kokios globos prašo.

Aštuongubas kelias aštuoneriopai išsako Dievas yra X.

  • Nežinojimas: Dievas yra Dievas (tikėjimas)
  • Žinojimas: Dievas yra gerumas (meilė)

išsako skirtumą tarp žinojimo ir nežinojimo Kiparskio gradacija agentas->vietovė. Tėve mūsų: rūpėjimas->artimumas. Įvardijimas: paklusimas->žavesys. Laisvė: įsisavinti (tikėti), tada galime žinoti. Asmens galimybę išsako jį supančios, rėminančios, sustatančios raiškos, o reiškiasi būtent Dievo raiškos trūkumas, tai nulybės ir vienybės atvaizdų paneigimai, ketverybės atvaizdai.

  • Nulybės atvaizdų paneigimai, tai lygmenys ketverybės atvaizdo atsakymais,
  • o vienybės atvaizdų paneigimai, tai lygmenys ketverybės atvaizdo klausimais.

Pastarieji, tai įskaito tris tvarkas:

  • koks? veikia padalinimais, išsišakojimais augina medį
  • kaip? veikia atvaizdais, eiga augina seką
  • kodėl? veikia aplinkybėmis, sąsajomis augina tinklą

Ši sandara išsako brandą. O Tėvo klausimai ir Sūnaus atsakymai susiveda į vieningą asmenį. Yra vienumas asmenyje. Tad yra asmenų galimybė apskritai.

  • Pakankamas Dievas palaiko tapatumą. Tai priešprieša tobulam Dievui. O tobulumas yra tapatumo (didėjančio ir mažėjančio laisvumo atvaizdų - "didesnio" ar "mažesnio" tapatumo) vieningumas. Tobulumas yra pavyzdingumas.
  • Laipsnynas. Jaučiu, kad Dievas melavo man dėl Ievos. Betgi Dievas yra tarp tobulo Dievo ir pakankamo Dievo. Viskas baigėsi gerai. Ir, kaip Jėzus, galiu atleisti jam, kaip ir jis atleidžia man. Tad paliekame laisvumą Dievui ir visakam. Juk kaip jam tobulai išsireikšti, kad aš jį tobulai suprasčiau? Betgi jeigu aš pakankamai širdingai su juo bendrauju, tai ir jis pakankamai tobulai su manimi bendrauja. Mums pažįstamas pakankamas Dievas, o už jo yra - tikime - tobulas Dievas. Tai Dievo raiška ir turinys.
  • Dievo šokyje Sūnaus kampą išsako aštuonerybė - santvarka, susidaranti iš ketverybės ir gyvenimo lygties, kaip kad klaidų rūšys, rūpesčių rūšys ir brandos rūšys. Ketverybė išsako pažinimo atvaizdą, atsakymą, pasąmonę,(Tėvo požiūrį?) o gyvenimo lygtis pažinovo atvaizdą, klausimą, sąmonę (Sūnaus požiūrį?). Tai yra aštuonerybė, kurios aštuntas požiūris prieštarauja sau. Iš šios aštuonerybės turėčiau išvesti keturis netroškimus. Keturi netroškimai papildo keturis troškimus, kaip kad gyvenimas papildo meilę. Pasąmonę išsako padalinimų ratas - pagrindinis padalinimas yra ketverybė, o sąmonę išsako veiksmai +1, +2, +3, -1? ar 0? kuriuos apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtis ir ketverybė kartu išsako gyvenimo lygties keturis lygmenis. Riba yra tarp ketverybės ir gyvenimo lygties - tai amžino gyvenimo riba, tai riba tarp dviejų atvaizdų, klausimo ir atsakymo.
  • Mes esame sąlygiški, o Dievas besąlygiškas. Kas sąlygiška, tai išsakyta dviem atvaizdais, pasitraukimu ir įsitraukimu, kaip kad ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Kas besąlygiška, išsakyta keturiomis apimtimis, kaip kad nulybė, vienybė, dvejybė ir trejybė.

Blogojo ir gerojo vaiko sparnai išreiškia šešis pokalbius, pertvarkymus, vienumo raiškas:

  • Malonė (atvirumas visakam)
  • Branda, susitelkimas - raida - kuria suvokiame Dievą už mūsų, jo pirmenybę
  • Proto ribas - žemėlapynas - suvokiame Dievą mumyse ir už mūsų, mūsų ribotumą tarp jų
  • Trejybė - Dievo dviprasmybę - vadovėlis
  • Dievo esmingumas - metraštis
  • Kiti asmenys - žinynas
  • Jų suderinimas, teisingumas - kelionė

Maldų rūšys

  • Dievas į kurį meldžiamės, kuris veda (1) ar gelbsti (2) ar lemia (3), tai blogojo vaiko Dievas. Maldų rūšys - palyginti su aštuonerybe. Sieti su jauduliais. Ar yra aštunta rūšis - vienumas/dėkingumas, kaip kad Jėzaus maldoje Tėvui, jog esame viena, veikiame vieningai, lygiagrečiai - lygiagretiškumas. Lygiagretiškumas kylantis iš dėkingumo. Tai dieviškumo pagrindas, ryšys tarp tėvo ir vaiko. Tai iškyla visose keturiose pirminėse sandarose.
  • O meldžiasi būtent gerasis vaikas, jisai pasiduoda (4) ar praneša (5) ar siūlo (6).
  • Iš maldų rūšių supratau, jog Dievą suvokiame nenuosekliai, kaip viską lemiantį, prižiūrintį ir įkvėpiantį.
  • Dievas, kurį meldžiame septyneriopai. Įvairių ketverybės lygmenų. Didėjantis laisvumas, kuriam paklūsta mes, mažėjantis laisvumas. Dievo požiūris į mus ir mūsų požiūris į Jį.

Gėrio kryptys

  • Blogas vaikas išgyvena gėrio krypčių ketverybę: Geras Dievas teikiantis gerą dovaną. Geras žmogus dirbantis gerą darbą.
    • Ar: Gera dovana (malonę)
    • Koks: Geras darbas
    • Kaip: Geras žmogus
    • Kodėl: Geras Dievas

Kaip suprasti

  • Kokias gėrio kryptis išgyvena gerasis vaikas?
    • gera širdis - Dievo esmė
    • geras žodis - teisingas liudijimas, atpažinimas
    • gera savybė - teisingumas, blogis sunaikinamas
    • gera naujiena - Dievo bendrystė, dangaus karalystė, sutampa
  • Kaip Kristaus gera valia atveria kelią gerai širdžiai?
  • Kuria prasme Dievas yra gerumas? ir gerumas prilygsta Dievui?
  • Ką reiškia gera širdis kito gelmėse? ir savo gelmėse?
  • Gerumas: gėrio kryptys (į gerumą ir iš gerumo)
  • Gera valia (septyniomis kryptimis) atveria kelią gerai širdžiai.
  • Septynerybė apibrėžia gerumą - Dievą santvarkoje.
  • Gera širdis yra mumyse, tačiau į ją kreipiamės "Tėve mūsų" tarsi ji būtų už mūsų. Viskas išversta.
  • Lūkesčiai remiasi gerumu - Dievu santvarkoje, Dievo troškimu betkuo. Užtat tikimės gėrio.
  • Pasirinkimų malūnu apibrėžtas gerumas.

Padalinimų langai. Poriniai padalinimai yra sąmonės langai, o neporiniai padalinimai yra pasąmonės. Poriniai padalinimai atviri, aprėptis yra už mūsų, pro mus žiūrima, o neporiniai padalinimai yra sandari, taip kad už jų nieko nėra, aprėptis yra iš vidaus. Tai skirtumas tarp Dievo (porinio - nulybės) ir gerumo (neporino - laisvumas (-1) - vienybė), tarp nulybės ir vienybės. Įdomu, kad aštuongubiame kelyje priešingai, pirmiausia neigiami vienybės atvaizdai, paskui neigiami nulybės atvaizdai.

  • 2: Žmonių laisva valia, kuria renkasi.
  • 4: Kodėl
  • 6: Dorovė - kuris iš šešių požiūrių visus aprėpia? trys besąlygiški - o kuris iš jų trijų aprėpia visus? +3
  • 8: Prieštaravimas: viskas yra gera, viskas yra bloga.

Padalinimų ratas

  • Išsiskiria prielaidos ir išdavos, kaip kad išsiskiria Dievo buvimo ir nebuvimo galimybės.

Aštuongubo kelio sandara

  • Vienybės ir nulybės atvaizdų neigimai
    • Aštuongubą kelią sudaro du ketverybės atvaizdai, klausimais ir atsakymais. Tai vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimai.
    • Dievas atrodo teisus nes jis yra savarankiškas; atrodo betarpiškas nes yra užtikrintas; atrodo pastovus nes yra ramus; atrodo prasmingas nes yra mylintis. Dievas rodosi nulybės atvaizdais (savo savybėmis), o yra visko atvaizdais (troškimais). O viskas rodosi vienybės atvaizdais.
    • Dievo trūkumas
  • Aštuongubiame kelyje keturiais lygmenimis plečiasi Dievo apimtis nuo nieko iki visko. Tačiau Dievo nėra blogame vaike (Dievas yra už mūsų, mumyse jo nėra), tuo tarpu jisai jau glūdi gerame vaike (Dievas yra tiek už mūsų, tiek mumyse, jisai mumyse yra).
  • Nulybė santvarkoje (aštuongubo kelio pradžioje ir pabaigoje, ketverybės atvaizduose) žymi Dievą už santvarkos.
  • Aštuntas lygmuo: dangaus karalystė, sąlygos gerumui tarpti. Pradedant malone, vyksta gerumo sąmoningėjmas, gerumo įsisavinimas, jog gerumas kyla ne iš Dievo, o iš asmens.
  • Dievas pasiduoda aplinkybėms: požiūrių lygčiai. Iškyla įsakymas ir kitas.
  • Nulinis požiūris ir septintas požiūris. Dievo požiūris dalyvauja bene Dieve ir Amžiname Gyvenime (Kitame), tad žmogaus požiūris bene Gerume (Aš) ir Gyvenime (Tu).
  • Keturi gyvenimo lygties lygmenys
  • 8 gerumai, tai 8 padalinimai, veiksmas +1. Sudėtingėja, pradedant malone, vis pridedant požiūrį. Iš pradžių, visas gerumas yra iš Dievo, galiausiai gerumas yra pilnai apibrėžiamas septynerybe, kaip sąvoka, kaip laisvumas, žmogaus pastangomis, dangaus karalyste.
  • Užmezgame ryšį su Dievu.
  • Bendravimas su Dievu. Kaip išgirsti Dievą? Dievas mylintis, kalbantis.
  • Ryšys su Dievu - Tėve mūsų
  • Tėvas. Pasiklydęs vaikas.
  • tobulas Dievas reiškiasi teigiamai (puoselėja gerą - Tėve mūsų, mus mylintis labiau nei mes patys save), o pakankamas Dievas reiškiasi neigiamai (apsaugo nuo blogo - gelbėk mus nuo pikto). Susitelkiame į tobulo Dievo požiūrį ir juo mylime save kartu su jį, naujai išgyvename save. O pakankamo Dievo esame tiesiogiai mylimi, jo saugojami, nesant ryšio su juo.
  • žmogus linki Dievui trimis eilutėmis (ko Dievas prašo), ir Dievo prašo trimis eilutėmis (ko Dievas linki), kaip kad maldoje dviese trise.
  • Aštuongubo kelio atvejai (Tėve mūsų, šv.Petro raktai į dangų, Palaiminimai) aptaria Dievą.
  • Aštuongubas kelias Dievą sulygina su jo veikla, ja interpoliuoja Dievą už santvarkos ir gerumą, Dievą santvarkoje.

Dievas asmenyje ir už jo

  • is within Persons (as distinct Persons) and beyond Person (as the same Person)
  • is within each Person as a member of the Trinity: GodTheSpirit (Wisdom), GodTheSon (GoodWill), GodTheFather (GodsWill).
  • within us is in the context of Person and their choosing God or their own selves, where God is the relevant Good
  • beyond us is God outside of the context of Person and thus beyond Good

Laipsnynas

  • Laipsnynas santykį tarp Dievo mumyse ir Dievo už mūsų išsako trejybės atvaizdais, aplinkybių trejybėmis.
  • Tarpsniai tarp Dievo ir gerumo: Kaip Dievas geras? Dievas sulyginimas lygtimi. Laipsnynas apibrėžia laipsnius tarp Dievo ir gerumo.
  • Pasirinkimas Dievo vietoj pasaulio. Dievo vaidmenį mumyse išsako Palaiminimai. Jis savo vaidmenį išgyvena Kristaus pasisakymais, Aš esu... O mes išgyvename Kristaus palyginimų turiniais.
  • Žmogus, laipsnynu įspraustas tarp tobulo Dievo ir pakankamo Dievo.

Dievo pasitraukimai. Paneigimai nulybės atvaizdų, Dievo savybių.

  • Paneigimas, kad Dievas teisus, akivaizdus. Užtat yra tai, kas paslėpta, kas rūpi, yra pagrindimo kalba, kuria išsiaiškiname, tad yra žinojimo rūmai, sąlyginis tiesos atstatymas. Dievas nesireiškia, užtat jis yra tuo žinojimu.
  • Paneigimas, kad Dievas tiesus, betarpiškas. Užtat yra tai, kas išreikšta, kas reiškia, yra įvardijimo kalba, kuria išsakome širdies ir pasaulio tiesas, yra geros valios pratimai, sąlyginis betarpiškumo, širdingumo atstatymas. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo pasirinkimu tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse.
  • Paneigimas, kad Dievas pastovus. Užtat yra tai, kas nepastovu, kas kuriama, kas įvyksta, yra pasakojimo kalba, kuria atstatome sąlyginį pastovumą, užtat išreiškiame turinį. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo išbandymu.
  • Paneigimas, kad Dievas prasmingas. Užtat yra tai, kas aprėpia, yra santvarka, pirminės sandaros, tad yra sąlyginė prasmė. Dievas nesireiškia, užtat yra ta santvarka.

Gerasis vaikas ir blogasis vaikas

  • Blogasis vaikas tiesiog klaidžioja. Sūnus nenuklydo, bet jisai laikėsi savo Tėvo namų, tai yra, ten kur jo tėvai jį lengvai ras.
  • Kai neturime ryšio su Dievu ir jisai neturi ryšio su mumis, Kur Dievas mūsų ieško? Kur mus lengviausiai rastų?
    • Galime patys ieškoti Dievo, tačiau dar labiau nuklysti - tai Dievas už mūsų. Jam primesti savo sumanymus ar bėdas.
    • Galime eiti ten, kur Dievas mūsų ieško, kur Dievas mus ras - tai Dievas mumyse. Mūsų nežinojime, kaip elgtis. Mūsų laisvėje, kurią jisai mums suteikė. Mūsų valios išbandymuose, kaip tvarkysimės. Jisai ten mūsų ieškos, mums ten ir reikia jo laukti.
  • Šios bendrybės įsikūnija dviem skirtingais nusistatymais. Įsivaizduokime pasiklydusę mergaitę. Paika mergaitė ieškos savo tėvų, o nuo to gali būti blogiau. Tuo tarpu išmintinga mergaitė susigaudys, "Aš esu vaikas; jie yra tėvai; jie turėtų manęs ieškoti; eisu ten, kur jie mane lengviausia rastų." Pastaroji mergaitė tad sugeba derinti veiksmus su savo tėvais net jokio ryšio neturėdama su jais. Pakanka jai numanyti savo sąlygiškumą, ir nekaip paikąją mergaitę, suvokti išeities tašką už savęs. Prisiminkime Jėzų, pasiklydusį dvylikmetį, kuris teisinosi savo tėvams, Ar jūs nežinojote, kad privalėjau būti savo Tėvo namuose?
  • Evangelijose galime įžvelgti ginčą tarp Sūnaus ir Tėvo požiūrių, kuriame atitinkamai palaiko gerąjį vaiką ir blogąjį vaiką. Sūnus savo valią išsako Pamokslu nuo kalno, kuriame gerieji vaikai savo doru elgesiu įtvirtina dangaus karalystę, kurioje kaip tikime, taip ir yra, kurioje Dievas šioje žemėje mielai laukiamas, ir visi įkvėpiami įsijungti. Tėvo valia yra leisti mums, nusidėjėliams, neapkeisti Sūnų dėl jo gerumo, pasidaryti iš jo pavyzdį, paskui suvokti savo piktadarystę, atgailauti ir būti išvaduotais. Tad "Dievas taip mylėjo pasaulį, kad jis atidavė savo viengimį Sūnų...", tačiau Paskutinėje vakarienėje, Sūnus pasako Tėvui, "Nesimeldžiu už pasaulį, meldžiuosi už savuosius." Visgi, Sūnus nusileidžia, "Tebūnie ne mano valia, o tavo."
  • Tad pažįstame du liudijimus, gerojo vaiko ir blogojo vaiko. Gerasis vaikas pamąsto, "Ar esu Dievas?" ir susigaudo, "Taip, esu Dievas, kiek Dievas gyvena manimi, kiek esu geras." Kaip gerasis vaikas, įsivaizduojame Dievą esantį už sąlygų, kuris mus jose ras. Toksai Dievas viską žino ir lemia. Galime toliau įsivaizduoti šį Dievą mums atveriantį sąlygas, jas tvarkantį ir atsiliepiantį į įvykius, mus pamokydamas, apdovanodamas ar bausdamas, kad augtumėme gyvi. Augdami laisve, toliau galime įsivaizduoti mus vedantį Dievą, veikiantį mūsų sąlygas mus įkvėpti jas pilnai išnaudoti. Išsiaiškiname, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas, betgi mes patys galime būti geri. Galiausiai, Dievas gyvena mumis kuomet kartu puoselėjame bendrystę, dangaus karalystę, kurioje kaip kiekvienas tikime, taip ir yra.
  • Reikia pasąmonės (blogojo vaiko) atsisakyti, atsiplėšti nuo jos, leisti sudegti pragare, reikia gyventi geruoju vaiku.
  • Tirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus išskyriau Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus požiūrius, atitinkamai palaikančius blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką.
  • Blogasis vaikas pradeda malone (gerumo) ir paskui suvokia Dievą pasirinkdamas: rūpėti (rinktis asmenybę), tikėti (rinktis asmenį) ir paklusti (rinktis Dievą). O gerasis vaikas, atvirkščiai, pradeda nuo Dievo ir išsiplečia paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu (gerumu)..
  • Dievo trejybė suveda blogo ir gero vaiko mąstysenas. Tai vyksta kalbos tvėriniais. Visi turi tuos pačius gero ir blogo vaiko pradus. Tačiau žodžiais - kalbos tvėriniais - plėtoja labiau vieną ar kitą mąstyseną, užtat blogam vaikui tampa labai sunku pripažinti gero vaiko mąstysena, bet ne atvirkščiai. Mat, užtenka mažo neteisingumo, mažos nuodėmės, mažo skaudulio suvokti blogo vaiko mąstyseną. Bet suvokti gero vaiko mąstyseną reikia didelio atsidavimo.
  • Gerasis vaikas: Dievo išėjimas už savęs mumis (emanacija). Blogasis vaikas: Mūsų sugrįžimas į Dievą (ekstazė, reversija, epistrofija - žr.Plotinas). Tai yra dinamiški lygmenys, išsakantys Dievo veiklą. Dievas teikia pirmenybę ekstazei.
  • Galiu skirti savo vaizduotės (gerojo vaiko) Dievą ir pasaulio (blogojo vaiko) Dievą. Pirmenybę tenka teikti savo vaizduotės Dievui plačiausia prasme, juk mano visas žinojimas eina per vaizduotę, tad viskuo kitu turiu ne mažiau suabejoti. Tačiau į tą vaizduotę įeina kitos galimybės, kitos žinios, į kurią turiu atsižvelgti. Ir jos gali prieštarauti tam, kas man aiškiausiai atrodo. Dorovė derina šituos žinojimus, kad galėčiau pasižiūrėti ne tiktai savo bet ir kitų požiūriais, Dievo požiūriu, kartu ir savo keliais skirtingais požiūriais.
  • Aštuongubas kelias mažina laisvumą, tad didina laisvumą (gerojo vaiko požiūriu - šalina, tad laisvina) ir didina laisvumą, tad mažiną laisvumą (blogojo vaiko požiūriu - išplečia dėmesį, tad veržia tampriau, įpareigoja). Reiškiasi Tu.
  • Gerasis vaikas remiasi tobuluoju Dievu, turi ryšį su jo. Blogasis vaikas neturi ryšio su Dievu, remiasi trejybe, užtat galiausiai iššaukia pakankamą Dievą. Tasai tobulasis Dievas - jei turiu ryšį su juo ir galiu rinktis jį vietoj savęs - tai jisai vis tiek yra visiškai man nesuvokiamas, visiškai kitokio lygio. O jį girdžiu, su juo turiu ryšį, išversdamas save. Užtat tas ryšys yra savaime neišbaigtas, tad netobulas. Aš nusilenkiu jam, bet aš tiksliai jo nesuprantu, bet tiktai apgraibomis. O kada neturiu ryšio su Dievu, būtent tada jisai gyvena manimi tiesiogiai, trejybe. Bet ar aš pats gyvenu ta trejybe?
  • Sūnuje Dievo Tėvo raida išreiškiama dvejopai, taip kad blogam vaikui jo nėra mumyse, o geram vaikui jisai jau yra mumyse. Tai du požiūriai yra Dievo trejybišką raidą, jo išėjimą už savęs. Sūnus dviprasmiškai išsakytas Dievo buvimas ir nebuvimas, Dvasios (atgal) ir Tėvo (pirmyn) požiūriai.
  • Gerojo vaiko požiūris išsako Dievo Tėvo išėjimą už savęs seka, žiūrėjimą su juo: Dievas, Aš (Dievas aplinkybėse), Tu (Dievas santykyje), Kitas (Dievas terpėje). Tai Dievo nebūtinumas. Blogojo vaiko požiūris išsako atsigręžimą atgal į Dievą. Tai Dievo būtinumas.
  • Geruoju vaiku Dievas išeina už savęs į save. Šiame išėjime galima nustatyti tarpsnius, taip kad susijusi netroškimų sandara, kaip tokia, nėra prieštaringa, nors yra dviprasmiška, nes ją gali prisiimti Dievas. Bloguoju vaiku Dievas leidžiasi mylimu - jisai atveria laisvę, sudaro laisvės sąlygas - leisdamas tai kas bus jį mylėti. (Vėlesnis) Dievas atjaučia (ankstyvesnį) save. Jo atjauta vyksta netroškimais, o juos taiko savo ankstyvesniam troškimui. Tokiu būdu iškyla laisvė, jog Dievas nebūtinai išeina už savęs. Tai mūsų laisvė, nes būtent mes tą jo nebūtinumą išreiškiame.
  • Dviprasmiška ar "gyvenimas yra neteisingas" ar "gyvenimas yra maloningas".
  • Malonės ir teisingumo dviprasmiškumas. Ar mes patys atsakome už savo gerus darbus? Ar tai Dievo nuopelnas? Tai dviprasmiška - tai priklauso ar gyvename uždaroje ar atviroje santvarkoje - tai entropijos apibrėžimo klausimas. Ir panašiai, kiek atsakome už savo nuodėmes? Kiek jos pareina nuo Dievo duotų aplinkybių?
  • Aštuongubas kelias prasideda geruoju vaiku ir jo Dievu, kuris išlieka atmetus visa, kas nereikšminga. O baigiasi bloguoju vaiku ir jo Dievu, pripažintu esančiu už jo ribų. Tačiau jeigu žiūrėti į Dievo vaidmenį mūsų brandoje, ar mūsų vaidmenį Dievo brandoje, atrodo atvirkščiai.
  • Mažėjančio ir didėjančio laisvumo sąlygos
    • Mažėjančio laisvumo sąlygos - blogo vaiko mąstysena - Suvokimas, Savęs pažinimas +1, Sutarimas, bendras suvokimas +2, Susikalbėjimas (pasiklydęs vaikas) +3. Dievas tarp Asmenų. Išnyksta tarpas (asmuo).
    • Didėjančio laisvumo sąlygos - gero vaiko mąstysena - Aš:Meilė sau -3, Tu:meilė tau -2, Kitas:meilė kitam -1, Meilė aplamai. Iškyla tarpas (asmuo): Dievas-Asmuo-Dievas. Asmuo tarp Dievo.
  • Tikėjimo pagrindas. Geras vaikas ir blogas vaikas tiki dėl skirtingų priežasčių. Gerą vaiką traukia Pamokslas nuo kalno. Blogą vaiką traukia nuodėmių atleidimas Kristaus mirtimi visų pasmerkimu.
  • Blogasis vaikas (Aš) yra pirmos keturios raiškos, o gerasis vaikas (Tu) yra kitos keturios raiškos. Kartu tai aštuonios raiškos.
  • Santykis su Dievu. Dievo įrodymas prieštaravimais: Gerasis vaikas: Dievas yra, tad Dievas yra. Blogasis vaikas: Dievo nėra, tad Dievas yra.
  • Gerasis vaikas priima kalbą laisvai, kaip netikslų, paviršutinį lygmenį, kaip daugiaprasmę, su tikslu suprasti esmę, kažką gilesnio. O blogasis vaikas prievartauja žodžiais, tarsi jie būtų tiksliai apibrėžti.
  • Išsiaiškinimai palygina gerąjį ir blogąjį vaiką.
  • Gerasis vaikas (tikėjimas): Išeities taškas Dievas - Dievas tobulas, pakankamas sau - yra ryšys su Dievu, Tėvo ir Sūnaus ryšys - baigiasi Dievo įsakymu, terpe raidai, Dievas nebūtinas.
  • Blogasis vaikas (rūpėjimas): Dievas nebūtinas. Viską priimti. Nėra ryšio su Dievu. Rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu Dievas iškyla meile. Dievas už mūsų, Dievas pakankamas visiems, mums visiems ("Tėve mūsų").
  • Blogasis vaikas patiria gerumą, atranda Dievą. Gerasis vaikas ieško Dievo, iš jo paties pastangų kyla gerumas. Dievas išsiskiria nuo gerumo.
  • Pasitraukiantis Dievas eina pirm įsijungiančio Dievo. O priešingai, įsijungiantis (atsakymu) blogasis vaikas eina pirm atsitraukiančio (klausimo) gerojo vaiko.
  • Gerajam vaikui: kaip tiki, taip ir bus. O blogajam vaikui: ką randi, tą myli.
  • Blogasis vaikas teisybe pripažįsta malonę, o gerasis vaikas malone pripažįsta teisybę.
  • Išsivystymo eiga. Blogojo vaiko požiūriu vystosi išgyvenimų rūšys (6), proto ribos (4 pirminės sandaros), pirmapradis Dievas už jų. O gerojo vaiko požiūrio, atvirkščia tvarka: pirmapradis Dievas, pirminės sandaros ir antrinės sandaros. Tai skirtumas tarp Dievo būtinumo ir Dievo nebūtinumo.
  • 4 neigiamybės išgyvenimai ir 4 teigiamybės išgyvenimai
  • Kada tik kreipiamės į Dievą "Tu", tada gyvename Sūnumi. "Gerasis vaikas" kreipiasi Tu - turi ryšį su Dievu - tas ryšys tikras. O "blogasis vaikas" nesikreipia Tu - tasai ryšys tiktai besireiškiantis. Dievas iškyla bet kokiose sąlygose, kiekvieno iš mūsų sąlygomis, tai yra, mumis, kaip Sūnus. Tėvas turi ryšį su vienatiniu Sūnumi (teigiamais įsakymais). Tėvui yra vienatinis Sūnus. O Dvasia mato Sūnaus įvairovę mumyse. Dvasia mato tiek Sūnaus tobulumą, tiek jo tapatumą su mumis. O tai vyksta meile. Mes atitrūkę nuo Dievo tačiau Sūnus mumyse iškyla požiūrio permaina. Permainos yra padalinimų pagrindai, nusakantys padalinimus. Mes esame Sūnus, dar nesusivokęs, kas jis toks. Mumyse glūdi Sūnaus pradas, kuris pranoks mūsų klaidas, nuklydimus ir nuodėmes.
  • Nenuklydėlis jaučia, kad yra sąlygos, tad į jas kviečia Dievą. O nuklydėlis nejaučia, kad būtų sąlygų, bet galiausiai atsiremia į Dievą. Pirmenybė Dievo nebuvimui. O neigiami įsakymai yra nuklydėlio ir remiasi trejybe, nuklydimu. 3-bė leidžia gyventi bendrai, kitais, ne vien savimi. O tam reikia nuklysti. Tyčia ar netyčia nuklystam - tai nusako sąmoningumo laipsnis.
  • Sūnaus dvejopą požiūrį įžvelgiu evangelijose. Sūnus pirmenybę teikia galimybei, kad Tėvas yra, kad galimas ryšys su juo, nors jisai už mūsų sąlygų. Pamoksle nuo kalno jisai dėsto, kaip geranoriški žmonės galėtų bendromis jėgomis suburti šviesuolių bendrystę, "dangaus karalystę", kuri savo gražiu pavyzdžiu visus patrauktų ir suvienytų ir patį Dievą įtrauktų. Vadinas, yra kas veikti. Tai vadinu "gerojo vaiko" požiūriu. Tačiau Tėvas teikė pirmenybę "blogojo vaiko" požiūriui. O blogasis vaikas gyvena tarsi pats sau Dievas. Jis pripažįsta tik save, savo paskiras jėgas, tad būtent savanaudiškumo pagrindu suvokia gerumą ir bendrą veiklą. Užtat jį siutina "gerasis vaikas", kuris gyvena visais ir tokiu nesavanaudiškumu kerta blogojo vaiko savasties pagrindus, jo laisvės pagrindus. Blogasis vaikas nukryžiuoja gerąjį vaiką, tai yra, iš jo padaro pavyzdį, kaip nesielgti. Tačiau tai būtent patvirtina jog mes visi galime būti nesavanaudiški, jog tai tikrasis mūsų laisvės pagrindas. Žiauri nelaimė, gerojo vaiko "auka", prisišaukia blogojo vaiko atgimimą.
  • Geriau eiti pas Dievą ir su juo derėtis, nors keliais žingsniais eiti pirm jo, negu laukti, kad jis pas tave ateitų. Kristaus palyginimas apie kariuomenių dydžio skaičiavimą ir susivokimą, kad reikia derėtis.
  • Blogasis vaikas sako Dievui "Tu esi Dievas". O Dievas sako gerajam vaikui, "Tu esi Dievas".

Gerasis vaikas (sąmonės nežinojimas) ir blogasis vaikas (pasąmonės žinojimas)

  • Žinojimas ir nežinojimas. Branda, tai sugebėjimas gyventi be žinojimo, gyventi Dievu be ryšio su Dievu.
  • Gerasis vaikas gyvena žinojimu (ketverybe, taip pat penkerybe, šešerybe, septynerybe) o blogasis vaikas gyvena pirm žinojimo (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe). Galima gyventi nežinojimu ir kažkiek nuklysti prieš žinojimą, juk ši patirtis, tai žinojimo pagrindas. Bet tyčia rinktis nežinojimą yra ydinga. Tyčia kartoti klaidas yra ydinga. O žinojimas, tai mokymasis iš klaidų, iš patirties.
  • Jeigu viskas susiveda, tai būtent į požiūrį, į žinojimą - žinojimas tai suvedimo tikslas.
  • Ar gali kas viską žinoti ne iš Dievo požiūrio? Ar gali velnias viską žinoti?

Lėtasis protas ir ūmusis protas

  • Geras vaikas mąsto lėtuoju protu - jisai išsiaiškina, o blogas vaikas mąsto greituoju protu - jisai žino. Blogas vaikas greituoju protu suvokia, ko nedaryti, o geras vaikas lėtuoju proto išmąsto, ką galėtų daryti. Išmąstome lėtuoju protu, o trokštame greituoju protu.

Sąmonės nežinojimo išreiškimas pasąmonė žinojimu, dangaus karalyste

  • Dangaus karalystė yra sąlyginis Dievo raiškos, jo savybių, atstatymas
  • Tai kalbos, sąlyginis atstatymas tiesos (pagrindimu), betarpiškumo (įvardijimu), pastovumo (pasakojimu).
  • Dievo paneigimas yra sąlyginis, užtat ir jo atstatymas gali būti sąlyginis. Bet tai ne tik jo savybių atstatymas (pavyzdžiui, prasmingumo), o jo paties troškimų raiška, taip kad jis yra (pavyzdžiui, mylintis).
  • Dangaus karalystė yra pasąmonės žinojimo išvystymas, kad jis išsakytų sąmonės nežinojimą ir jam prilygtų.

Gerasis vaikas (Dievo nebūtinumas) ar blogasis vaikas (Dievo būtinumas)

  • Blogo vaiko lygmenys grindžia Dievo būtinumą. Gero vaiko lygmenys grindžia Dievo nebūtinumą. Gero vaiko lygmenys išplaukia iš blogo vaiko lygmenų. Dievas labai šiltas malone, o tampa labai šaltas Dievo karalyste.
  • Blogo vaiko mąstysena grindžia požiūrių algebrą (dėmesingumą), žinyną, o gero vaiko mąstysena grindžia Dievo nebūtinumą, kelionę.
  • Geruoju vaiku - amžinu gyvenimu - žiūrime su Dievu iš už santvarkos, paskui vis giliau ir giliau santvarkoje. Bloguoju vaiku - šiaip gyvenimu - žiūrime į Dievą, į laisvumą, pirma iš už santvarkos, paskui vis giliau ir giliau santvarkoje, taip kad pilnai išreikštoje santvarkoje žiūrėjimas su Dievu ir žiūrėjimas į Dievą kaip ir sutampa.
  • Dievas nebūtinai geras, bet kokie mes esame jam negeri, kaip jį apsunkiname.
  • Viskas nebūtinai laisvas... (Dievas nebūtinai geras... ) Dievas nebūtinai laisvas?

Gerojo vaiko požiūriu, Dievo nebūtinumas, atsiplėšimas nuo savęs, nuo savo požiūrio, reiškiasi:

  • išėjimu už savęs, klausiant, ar jisai būtinas? - būtent toks strimagalviškumas yra suvokimo pradžia, atskyrimas dvasinio ir kūniško pasaulių
  • visaregiu jis atsiplėšia nuo savęs, nuo Manęs
  • pirminėmis sandaromis šis atsiplėšimas nuo savęs išreiškimas troškimais ir netroškimais. Troškimai toliau priima netroškimus, priima požiūrį, Tavimi.
  • antrinėmis sandaromis išryškėja išskirtinumas asmenų. Dievas vieno lygmens priima požiūrį kito lygmens. Yra tarpas, yra Kitas, suvoktas tarp požiūrio ir jo turėtojo.

Gerojo ir blogojo vaiko tyrimai

  • Suvokiantysis ir blogas-neigiamas vaikas gyvena būtinybe.
  • Susivokiantysis ir geras-teigiamas vaikas gyvena esamybe.
  • Suvoktoji visus vienija galimybe.

Blogasis vaikas (Tėvas neigia Dievą), Gerasis vaikas (Sūnus teigia Dievą), tarp jų yra tarpas

  • Suvokimas, tai atskyrimas to, kas sandaroje ir to, kas už sandaros. Dievas Tėvas pasitraukia ir žiūri, kas gausis. O Dievas Sūnus atsiranda ir laikosi Tėvo. Viena prasme, Dievas Tėvas yra neigiamas (neigia, šalina Dievą), o Dievas Sūnus yra teigiamas (tvirtina Dievą), o kita prasme Dievas Tėvas yra teigiamas (Dievas yra, Dievas supranta), o Dievas Sūnus yra neigiamas (Dievo nėra, Dievas susipranta), o Dievas Dvasia yra jų bendrai suprasta. Tai yra teigiamybės ir neigiamybės kilmė. O vieningumas išryškėja asmenimis, dvasia. Bendrai, Dievas Tėvas stebi, kas vyksta, kada nėra Dievo, tuo tarpu Dievas Sūnus įžvelgia Dievą.
  • Neigiamas ir teigiamas sąlygas, visumą išsako įsakymai. Šias sąlygas sieja asmuo, asmenų daugiaprasmybė, trejybė. Neigiamą (blogo vaiko) pagrindimą ir teigiamą (gero vaiko) pagrindimą sieja Dieviška trejybė. Vyksta (Dievo sūnaus) persimetimas nuo žiūrėjimo į Dievą (teigiamybės, ieškojimo Dievo) į žiūrėjimą su Dievu (neigiamybės). Šiuo virsmu asmuo (Dievo galimybė) tampa Dievu.
  • Geras vaikas ir blogas vaikas labai susipynę.
  • Teigiama gyventi žinojimu: žinoti viską (aš - visaregis), betką (tu - pirminės sandaros), kažką (kitas - antrinės sandaros), nieką (septintasis požiūris). Neigiama gyventi nežinojimu: nežinoti nieką (malonė), kažką (dėmesys), betką, viską.
  • Dievo nebūtinumas iškyla brandinant Dievą gerojo vaiko mąstysena, o jo būtinumas iškyla brandinant asmenį blogojo vaiko mąstysena.
  • Jūs - ne Abraomo vaikai, jūs velnio? vaikai. Ar velnias yra Dievo Tėvas be Dievo Sūnaus? Leidžiantis žūti, neleidžiantis išgelbėti.
  • Jėzaus žinojimo rūmams: "Tu pasakei" (žodis - įžvalga) betgi kas pasako? per ką įvyksta?
  • Dievo kūriniai yra geri, o spręsk apie medį (Dievą) pagal vaisių (pasaulį).
  • Dievas pavydus - jisai atveria visas galimybes, visas laisves, ir parodys jog visi kiti keliai pražūtingi. Tad verčiau ne tikėti, o pažinti Dievą - verčiau iš karto mylėti Dievą, kaip savo priešą - tada esi iš tikrųjų laisvas (tiesa padarys jus laisvus) - ir gali puoselėti šviesuolių bendrystę.
  • Tarpą išsako savastis, tai tarpas tarp mylinčio ir mylimojo - pirm savęs ir už savęs - meilė įveikia tą tarpą.
  • Sūnus, tai gera valia, atverianti kelią gerai širdžiai. Tėvas, tai Dievo valia, kad mes gyventumėme amžinai. Dvasia, tai išmintis, juos suderinanti.
  • Jėzus visgi įtakojo istoriją, taip kad jo požiūris tapo apmąstytinas. Vatikano II-asis susirinkimas išreiškia poslinkį iš teisingumo Dievą į malonės Dievą.
  • Kodėl mane vadini geru? Tiktai vienas yra geras. Tai yra, jeigu esu geras, tai kodėl nevadini Dievu? Gerumas tėra Dievo požymis, gerumas nėra esmė. Kodėl rūpi gerumas, o ne Dievas?
  • Tėvas palaiko blogą vaiką, Sūnus palaiko gerą vaiką. Dvasia bendrai - dviprasmybe.
  • Jėzus už tvarką, už bendra žmogų, asmenį. Tėvas už jovalą, už paskirybę, už didžiausią įvairovę.
  • Dievo išėjimas už savęs yra tame tarpe tarp Tėvo ir Sūnaus. Gal iš to iškyla 4 (į vieną pusę) ir 4 (į kitą pusę), tad į Sūnaus ir į Tėvo puses.

Nesutarimas su Dievu

  • Grūdas skyla, kad galėtų gyvuoti. Panašiai, ir mūsų logika turi skilti, jos santvarka subliukšti. Tenka nesutarti su Dievu, susikirsti, paprieštarauti, apsiversti. Iš tokio mūsų ir Dievo nenuoseklumo gali sutapimu iškilti kažkas naujo. Pavyzdžiui, kaip Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, paskui persigalvojo. Panašiai, kaip kad Turingo automatas gali ištrinti raidę, savo žymę. Taip užvedus veiklą ji gali išplisti, padidėti. Bet ji prasideda prieštaravime, iš jo išsiritulioja.
  • Mirtis, tai nesutarimas su Dievu

Sūnaus renkamas "Gerojo vaiko" požiūris pagrįstas Tėvo požiūriu, jį išplečia: Dievas yra, užtat yra. Sūnaus akimis:

  • Tėvas yra matantis viską;
  • su Tėvu galima bendrauti, dėrėtis;
  • Tėvas kartais nemaloningas;
  • tos nemalonės atleidimas, tai šviesuolių bendrystės, dangaus karalystės pagrindas. Tuomet sutampa Tėvas ir Sūnus.

Tai vadinu "geruoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių pripažįsta Dievą ir galiausiai, iškentęs Dievo žiaurumus, savo supratingumu pats prilygsta Dievui.

Tėvo renkamas "Blogojo vaiko" požiūris pagrįstas Sūnaus požiūriu: Dievas nebūtinas, visgi Dievas būtinas. Tėvo akimis:

  • Sūnus (žmogus) pastebi gerumą, malonę;
  • Sūnus (žmogus) pats yra geras, susitelkia į gerumą;
  • Sūnus (žmogus) yra netgi tobulas tačiau labai sąlygotai, varganai;
  • Sūnaus (žmogaus) tobulumą išlaikyti galima nebent Dievu, kaip visos malonės šaltiniu.

Tai vadinu "bloguoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių elgiasi tarsi jisai būtų Dievas, tačiau susidaro su savo ribotumu ir galiausiai turi remtis į Dievą už savęs.

Dievo Sūnaus kampu išryškėja šis skirtumas tarp dviejų požiūrių, amžinai gyvenančio, nenuklystančio Gerojo vaiko ir šiaip gyvenančio, nuklystančio Blogojo vaiko.

  • Nenuklydėlis (Gerasis vaikas) nesiblaško šiame pasaulyje bet įsivaizduoja Dievą už šio pasaulio, kuris viską žino, mąsto, tvarko, lemia ir t.t.
  • Nenuklydėlis visaip kalbina ir kviečia Dievą, siūlo veiklą ir sąlygas, stengiasi įsiklausyti ir klausytis, pažinti ir mylėti.
  • Nenuklydėlis patiria, jog Dievas ne visada maloningas. Dievas neaišku kam jį bando, varsto, slegia, tąso.
  • Nenuklydėlis priima Dievo nemalones, kaip šviesuolių bendrystės pagrindą, kuria šviesuoliai vienas kitą pažįsta, juk gyvenimas nebūtinai teisingas, užtat gali patys Dievui atleisti, jį iškęsti, jam sukurti erdvę, kurioje jisai galėtų būti geras, tikras, artimas, suprantamas, prieinamas, mylimas.[/list]

Taip Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, jį išplečia ir įsisavina, jam kaip Dievas prilygsta.

O Tėvas savo atžvilgiu įsivaizduoja Sūnaus požiūrį, Nuklydėlio požiūrį:

  • Nuklydėlis pastebi įvairias, padrikas malones, jomis susidomi, jas gaudo.
  • Nuklydėlis pats susitelkia, yra geras, kad galėtų tas malones aprėpti ir valdyti.
  • Nuklydėlis yra netgi tobulas, tačiau labai sąlygotai ir varganai, susiduria su savo ribotumu.
  • Nuklydėlis tobulumą išlaiko nebent atsiremdamas į Dievą, kaip visų malonių šaltinį.[/list]

Tokiu būdu Tėvas išpildo ir įprasmina Sūnaus požiūrį. Sūnaus puoselėjamas Tėvo požiūris ir Tėvo puoselėjamas Sūnaus požiūris vienas kitą išverčia ir papildo, sutampa Dvasia, taip kad jie supranta ir myli vienas kitą, vienas kitam atleidžia, savo požiūriais yra viena.

Gerasis vaikas (Dievo šaltumo pripažinimas) ir blogasis vaikas (gerumo šilumos pripažinimas)

  • Geras vaikas pripažįsta Dievą, tad priima Dievo šaltumą, juk Dievas nebūtinai šiltas. O galiausiai pripažįsta, jog Dievas yra šiltas. Dievo būtinumas iškyla amžinu gyvenimu: Dievas nebūtinai geras. Ir Dievo šaltumo - Dievas nebūtinai šiltas. O Dievo šaltumas, tai teisybė, tai blogo vaiko požiūris. Tai yra pirmenybė gyvenantiems be Dievo. O blogas vaikas pripažįsta gerumą, malonės šilumą, ir galiausiai priskiria Dievui.
  • Gerojo vaiko Dievas šaltas, užtat pats gerasis vaikas yra šiltas. Šviesuolių karalius yra labai šiltas. Blogojo vaiko Dievas yra šiltas, užtat pats blogasis vaikas yra šaltas.
  • Blogam vaikui Dievas būtinai šiltas. Tuo tarpu geras vaikas pripažįsta labai šaltą Dievą, taip kad šviesuolių karalius gali priimti patį šalčiausią Dievą, užtat jį atstoti, būti jo vietininku, puoselėti dangaus karalystę. Užtat geru vaiku Dievas nebūtinas, bet taip pat jisai gali būti būtinas, nes jisai į Dievą remiasi nepaisant jo šaltumo, leidžia Dievui jį visaip brandinti, varstyti ir bandyti, savanoriškai. Geras vaikas rūpinasi blogu vaiku, jam kuria dangaus karalystę, parodyti Dievo šilumos ir šalčio dviprasmiškumą.
  • Pereiname iš neigiamai apibrėžto Dievo (teisybė iš Šilumos į jos šaltinį, Dievą) į teigiamai apibrėžtą Dievą (malone iš Dievo su mumis į Šilumą). Išgyvename jo tokią dviprasmybę. Būtent mumis jisai teigiamai apibrėžtas, ir mes taipogi naujai apibrėžti, už savęs ir šio pasaulio.

Šaltis ir šiluma - ketverybė

  • Dievo trejybėje neišsiskiria šaltis ir šiluma.
  • Aštuongubiame kelyje blogasis vaikas jaučia šilumą (malonę), o gerajam vaikui tai vis mažiau. svarbu.
  • Dievo įsakymuose, Dievas išėjęs už savęs į meilę, vis labiau trokštantis tampa vis šiltesniu.
  • Dievo šalčio ir šilumos išskyrimas.

Šaltis ir šiluma - trejybė

  • Išsako, kaip išgyvename gerumą, tad ne Dievą (?) Nors aštuongubas kelias susideda iš teiginių Dievas yra Dievas, Dievas yra vardininkas, Dievas yra naudininkas, ir t.t.
  • Išsako, kaip savimi išgyvename Dievą (?)

Gerasis vaikas (malonė) ir blogasis vaikas (teisingumas)

  • teisybė (uždaroje sandaroje) ir malonė (atviroje sandaroje)
  • blogam vaikui - geroji naujiena (iš antrų lūpų), kad Kristus mirė; geram vaikui - geroji širdis (tiesiogiai patirta), kad Kristus gyvas
  • Blogasis vaikas - teisingumo - tai didėjanti entropija, didėjantis nepriklausomų valių skaičius, mažėjantis vieningumas. O gerasis vaikas - malonė - tai mažėjanti entropija, vienijanti valia, didėjantis vieningumas.
  • Blogas vaikas nori teisybės ir malonės kartu. Jam nerūpi, kad ta malonė gali būti neteisinga.
  • Saliamonas, siūlydamas perkirsti kūdikį, išskyrė teisybės ir malonės požiūrius
  • Malonė vietoj teisybės. Tai Pamokslo nuo kalno turinys. Palaiminimų išsakytas Dievas.
    • Malonė: Prašykite ir jums bus duota.
    • Neteiskite: "rastas" akyse, tai "teisybės" sąvoka
    • Palaiminti gailestingieji (Palaiminimuose - malonės rūšys?)
    • Platūs vartai (norėjimas ko daugiau) veda į mirtį, nykimą - namas ant smėlio sugrius
    • Siauri vartai (malonės, geros valios užtenka ko mažiau) - namas ant uolos nesugrius
    • Šunys, kiaulės - kurie gyvena teisybe - neduoti jiems savo perlų
    • Gerumas: Mylėti artimą - jeigu rinktis, tai rinktis malonę vietoj teisybės
    • Dievas: Mylėti Dievą - nesirinkti - visus vienodai
    • Priimti malonę - būdai: rūpėti, tikėti, paklusti - vykdyti Dievo valią, gyventi amžinai. Nepriimti malonę, reikalauti teisingumo: mirtis.
    • Malonė išsigimsta malonumais, kada ji virsta teisėmis
    • Evoliucijos dėsniai: malonė (gamta pakenčia nukrypimus), teisybė (kova tarp rūšių), suvedimas (viena rūšis prieš visas)
    • Geras vaikas renkasi malonės vietoj teisybės
  • Malonės ir teisybės santykį išsako Kristaus palyginimų turiniai.
  • Malonė yra tampriai susijusi su teisingumu. Pavyzdžiui, yra malonė klausytis teisingumo.
  • Malonė: kūniškų poreikių tenkinimas, pavyzdžiui, kaupti, gauti daugiau negu reikia. Teisingumas: dvasinių poreikių tenkinimas. Jaučiamės gerai kai renkamės, juk renkamės teisingai, pavyzdžiui, renkame gerą vietoj blogo.
  • Išmintis pažįsta visus savo vaikus: Atskiria kada malonė yra malonė ir kada nemalonė yra malonė
  • Blogojo vaiko požiūris: teisingumas. Tarsi išeiname už savęs, bet iš tikrųjų ne, laikomės savęs. Galiausiai pajuntame savo ribas, kurių laikomės, kuriomis apsiribojame. Ir suvokiame Dievą už tų ribų. Gerojo vaiko požiūris: malonė. Kreipiamės į sąvoką (apsiribojimą) už mūsų, už pasaulio, ir jos pagrindu galime ją įžvelgti kituose ir savyje ir kurti bendrystę, ja perkurti pasaulį.
  • Dievas yra gerumo (sąlygų) neigimas, o blogis taip pat yra gerumo neigimas, tad jie iškyla kartu, taip apibrėžiant Dievą. Blogis yra teisybė, mažėjantis laisvumas, o gerumas yra malonė, didėjantis laisvumas.

Gerasis vaikas:

  • Dievą pripažįsta, kaip valdovą.
  • Būtent į Dievą kreipiasi, su juo derisi, jo prašo.
  • Būtent toks vaikas pergyvena Dievo nemalonę.
  • Būtent toks atleidžia Dievui, tą nemalonę paverčia bendrystės laidu.

Gerasis vaikas: Apie Dievą, kaip jisai bręsta.

  • Dievas viską lemia. (Ar Dievas?) Gera širdis.
  • Jis veikia ir manimi, tad bendradarbiaujame. (Koks Dievas?) Geras žodis.
  • Jis gali būti man nemaloningas, mane tirti, varstyti. (Kaip Dievas?) Gera savybė. (Teisingumas)
  • Mes galim tai suprasti, kaip reikalinga jo brandai ir jį palaikyti. (Kodėl Dievas?) Gera naujiena.
  • Believing 1-2-3-4. In real life, we discard the unessential to identify God which is deeper than our very depths, around such a core we allow for ourselves and others, we seek harmony of interests and we find a unity (Spirit) by which any person can serve as the center. These four frames are: believing; believing in believing; believing in believing in believing; believing in believing in believing in believing.29
  • Visko žinojimu Dievas išeina už savęs asmenimis - Dievo nebuvimu.
  • Asmenys su požiūriais. Dievo požiūris - visko žinojimas, mano - betko, tavo - kažko, kito - nieko.
  • Lygmenys - žinojimo pasiskirstymas: 1) Pirmapradis Dievas žino viską, mes žinom nieką. 2) Mūsų kalbinamas Dievas žino betką, mes žinom kažką. 3) Mus varstantis Dievas žino kažką, mes žinom betką. 4) Į mūsų bendrystę pakviestas Dievas žino nieką, mes žinom viską. Šiais lygmenimis pasikeičia žinojimo išeities taškas - kas žino ir kuomi.

Blogasis vaikas: Apie mane, kaip aš bręstu, kas galima.

  • Gali būti gerumas. Malonė. (Ar gerumas?) Gera dovana. (Malonė)
  • Aš pats galiu bręsti, galiu būti geras. (Koks gerumas?) Geras darbas.
  • Galiu būti netgi tobulas, kad ir akimirkai. (Kaip gerumas?) Geras žmogus.
  • Tačiau ištisam tobulumui turiu atsiremti į Dievą, jisai už mane didesnis. Jisai gerumo šaltinis. (Kodėl gerumas?) Geras Dievas.
  • Prileisti platesnį požiūrį. Caring about caring about caring about caring. Acknowledging what transcends our limits. Let go of my personal limits and live the vision of an unlimited God who can live through all.43
  • Blogajam vaikui nėra Tavęs (Dievo), visgi esi Tu (Dievas).

Blogojo vaiko ir gerojo vaiko eiliškumas - Dievo raiškos ir išsiaiškinimai

  • Dievo raiškos prasideda blogojo vaiko sparnu - pirma raiška ir nulinis laipsnis, tai malone - ir baigiasi gerojo vaiko sparnu - paskutinė raiška ir nulinis laipsnis, tai meilė, dangaus karalystės palaikymas. Dangaus karalystė kuriama, ten kur Dievo nėra - mylėti priešą - jeigu pripažįsti Dievą. O jei nepripažįsti Dievo, tai Dievo nėra ten kur myli draugą - myli artimą, kaip save patį. Tokiu būdu sutampa abu sparnai.
  • Tuo tarpu išsiaiškinimai prasideda gero vaiko sparnu ir baigiasi blogojo vaiko sparnu, taigi, kitaip. Tad galima suderinti Dievo požiūrį ir žmogaus požiūrį. Taip pat, sparnai vienas kitą papildo. Blogojo vaiko sparnas kyla iš malonės, veda į gerą vaiką. Gero vaiko sparnas veda per teisingumą (trečiam lygmenyje, požiūrių sustygavimą, suderinimą) į meilę, į dangaus karalystę.
  • Žinojimo rūmų sparnai sueina bendru žmogumi
    • Bendras žmogus iškyla derinant gero vaiko ir blogo vaiko požiūrius. Blogasis vaikas nepaklūsta, jisai netiki ir jam nerūpi. Geram vaikui rūpi, jis tiki ir paklūsta. Tai du skirtingi žinojimo rūmų sparnai.
    • Išsivysto 4 tiesos lygmenys, skirtingų apimčių, skirtingų žinojimo lygmenų, kad būtų santvarka kurioje galėtų būti susikalbama teiginiais, jie galėtų būti apsvarstomi. Tad reikalingas sąmoningėjimas. Bendras asmuo apibendrina blogo ir gero vaiko sąmoningėjimą.
    • Viskas ir Betkas. Dievas žvelgia klausimais: kodėl? kaip? koks? Žmogus žvelgia atsakymais: kaip! koks! ar!
  • Ryšys tarp sąmoningumo ir dėmesio yra: kaip tiki, taip ir bus. Ir dviprasmiškumas sąmoningumo ir dėmesio ryšio, kas ką veikia, veiklaus (tikro, valdančio) ir neveiklaus (menamo, prisigalvojančio) sąmoningumo, yra gyvumo aplinkybė, jo sąlyga. Sąmoningumas (awareness) - ką besugalvoji, talpini visakame - tai visko savybė - taip pat, tai blogojo vaiko išsiaiškinimo būdas, viską priimti. Tuo tarpu gerojo vaiko išsiaiškinimo būdas yra, kad viskas, tai būtina sąvoka, tad atsisako visų nebūtinų sąvokų.

Jėzaus palyginimų turiniai.

  • Kristaus pamokymai, tai požiūrių santykis, jų apvertimas, išvertimas, apsukimas nuo plačiausio iki siauriausio. Pirmi trys yra platesni už mus, o kiti trys yra siauresni už mus. Tai prasmės tiltas, Dievo ir mūsų visų įvairiausias siejimas, amžinas gyvenimas čia ir dabar.
  • Kaip tiki, taip yra. Dievas priima mūsų požiūrį. Strimagalviškumas išgyvena suvokimą.
  • Ką randi, tą myli. Mes priimam Dievo požiūrį. Suvokimas išgyvena strimagalviškumą.
  • O kiti šeši Kristaus pasisakymai, tai kaip išreiškia Dievo iškylimą? Kaip juos išgyvename, mes ir Dievas? Kaip jie susiję su išgyvenimais? Kaip juos pavaizduoti kūryba? Kaip jie susiję su požiūrių priėmimu?
  • Priklausyk valdovui, dalinkis jo malone.
  • Lauk šeimininko, dalinkis jo turtais.
  • Sek mokytoją, dalinkis jo dorybėmis.
  • Kaip vertini kitus, taip tave vertina.
  • Kaip vertini mažą, taip vertini didelį.
  • Kaip vertini vaisių, taip vertini medį.

Kristaus pamokymai išreiškia mūsų savavalingumo, savavaliavimo, valios savarankiškumo laipsnį. Tai susikalbėjimo pagrindas. Kaip tiki, taip ir bus: susikalbėjimas priklauso nuo mūsų nepriklausomo sudalyvavimo. Prisimenu, kaip vaikystėje pamojuodavau sau ateityje esančiam ir kaip kartais pamojuoju sau atgal.

Kristaus supratimas

  • Ką Kristus mąstė? Jėzaus valia ir Dievo valia. Kristaus išsiaiškinimo būdai, Kristaus palyginimų turiniai
  • Kaip tyriau šventąjį Raštą: Mato evangelijoje: palyginimų turiniai
  • Kaip tyriau šventąjį Raštą: Luko evangelijoje: kas yra gerumas, gėrio kryptis, gerą valią ir gerą širdį.
  • Kaip tyriau šventąjį Raštą: Jono evangelijoje: sąvokos - gyvenimo lygtis
  • Choose a fruitful data set. Conversing with: circumstances for a phenomenon In developing a theory, I often choose a dataset of examples that makes vivid the phenomenon I am looking for and represents the complete variety of possibility. I analyzed Jesus' feelings and expectations by studying episodes from the Gospel of Mark because it was the most emotional of the Gospel. I studied the content of Jesus' parables in the Gospel of Luke. I studied what is "good" in the Gospel of Matthew. I tried to chase down Jesus' algebra of expressions to understand his "I am..." statements in the Gospel of John. I studied Lithuanian folk tales for my narrative theory because they are old, engaging, consistent and pure. I studied how God is imagined in the first 40 psalms because I was considering topologies as the variety of ways that we can imagine and I thought of God as the most generic yet intimate of concepts. I studied Lakoff and Johnson's target spaces from Metaphors We Live By because they had noted an important phenomenon and their many examples seemed to capture the variety of possibility.65

Klausausi Dievo: jautrumas Dievui

  • Jautrumas Dievui padeda susigaudyti dorovės liūne kada nepakanka gyventi taisyklėmis. Taisyklės turi padėti siekti tikslo. Laikytis vidurkio - griežtumo ir atsipalaidavimo.
  • Dievui už manęs priskiriu vidinį balsą, kurį kiti priskiria sau. Aš irgi turiu savo vidinį balsą, savo asmeninę nuojautą, tačiau ja rečiau rėmiuosi. Taip pat gal jaučiu, gerbiu, savyje vystau kitų vidinį balsą, jų linkėjimus.

Turėjimas ar neturėjimas ryšio su Dievu

  • Dievas, į kurį meldžiuosi "Tėve mūsų", kurį sieju su malone, yra meilė, globojanti trejybę. O aš esu asmuo. Galiu sulyginti "Tėve mūsų" su blogojo ir gerojo vaiko mąstysenomis.
  • Kartu sudėjus, blogojo vaiko ir gerojo vaiko išgyvenimai sudaro aštuongubą kelią, kaip kad malda "Tėve mūsų", kuria atveriamas ryšys su Dievu. Tačiau "Tėve mūsų" pirmiausiai išvardinimi santykiai su Dievu kada yra su juo ryšys, ir tik tada santykiai su juo, kada nėra ryšio ir turime patys pasitikrinti.
  • Ryšio su Dievu užmezgimas. Kai Kristus gyvena manimi, kai bendrauju su gauja, tai gyvenu bendru žmogumi ir būtent kitu, kitais. O kai klausausi Dievo, tai gyvenu savimi, visa savo asmenybe

Blogasis vaikas: Kierkegoro pakopos:

  • Estetinis - kas domina, traukia jusles
  • Etinis - naivus įsitikinimas savo jėgomis - susitelkimas
  • Etinis - sokratiška ironija, jog nieko nežinau
  • Religinis - Dievo reikalingumas

DAD1 Tu viską žinai ir lemi

Dievas, kurį pažįstame per viską.

Gera širdis - Dievo esmė

Dievas yra visko dvasia. Viskas yra Dievo sandara.

  • Dievas tokiu būdu aprėpia visą įvairovę.
  • Visko ištaka.
  • Dievas, kurio veiklos išeities taškas yra jo sandara viskas.

Dievo veidrodis

  • Dievas, kurio veiklą atspindi viskas, kaip veidrodis.
  • Viskas yra Dievo veidrodis. Jame atspindi jo veikla, pirmiausiai jo išėjimas už savęs, taip pat jo padalinimai. Užtat Dievas viską žino, viską mato, viską girdi, viską gali, viską valdo, viską daro, viską mąsto, viską lemia, viską sukūrė, už viską atsako, visakame slypi, yra visur ir visada. Užtat Dievui sutampa mąstymas, veikimas, buvimas.
  • Viskas yra mano proto veidrodis - tad protas sutampa su Dievu.
  • Viskas tėra Dievui vaizdinys, Koks (Tu) ir Kaip (Aš).

Išeities taškas žinoti viską

  • Bandydamas viską žinoti, vis bandau įsivaizduoti Dievo požiūrį.
  • Trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti, tad Dievo išeities taškas yra man labai reikšmingas, nepaisant ar pats Dievas tikras. Iš tiesų, toksai išeities taškas yra reikalingas besąlygiškai tiesai, suvokti bet kokios logikos pagrindus ar tiesiog aprėpti gyvenimą.
  • Dievas numanantis Kodėl, žinantis visus ryšius tarp visako, užtat viską sutelpantis savo vaizduotėje.
  • Dievui atsakymas iš anksto aiškus, tačiau jisai vis tiek ištiria.
  • Dievas, žinantis besąlygiškai, akivaizdžiai.
  • Dievas žino viską, tačiau jis negyvena visko žinojimu, o gyvena nežinojimu. Visko žinojimas jį apibrėžia, tačiau jisai veikia būtent už visko žinojimo.
  • Jėzus Kristus prieš mirtį tvirtino: "... o Globėjas Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs." (Jn 14)
  • Visaregis. Dievas žino viską išeidamas už savęs asmenimis, kaip Aš, Tu ir Kitas. Tokiu būdu iškyla visaregis, pirminės sandaros (su laipsnynu) ir antrinės sandaros. Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Dievo požiūris į mūsų požiūrį.
  • Dievo santykis su savimi yra visko žinojimas.
  • Sūnaus kampu, Dievas Tėvas žino viską išeidamas už savęs asmenimis, kaip Aš, Tu ir Kitas. Tokiu būdu iškyla visaregis, pirminės sandaros (su laipsnynu) ir antrinės sandaros. Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Tai Dievo požiūris į mūsų (asmenų, Sūnaus) požiūrį.
  • Visko rišlumas. Kuomet rišliai mąstome apie viską, tuomet mąstome apie Dievą.
  • Dievas, kuris nori viską žinoti, ištirti, atskleisti. Kuris gyvena žinojimo rūmais.
  • Viską žinodamas - kad visos sandaros išplaukia iš Dievo klausimo, ar jisai būtinas? ir atsakymų, kad jisai nebūtinas, tuo pačiu ir būtinas - aš supratau, kad Dievas man gali būti šiltas, ne tik menamas, šaltas, ne tik galimybė, kurią tyriau, bet esamybė, kurią ištyriau - o gražiai taikyti visko žinojimą, tai telkti šviesuolių bendrystę.

Visaregio regėtojas

  • Dievas visaregiu išeina už savęs į save, į Mane: Aš trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
  • Dievo Sūnaus požiūris, kuriuo jisai bando atstatyti Dievo Tėvo požiūrį: "trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti". Šiuo požiūriu Dievo nėra, užtat yra požiūris, kuriame gali būti asmuo, kurį požiūris apibrėžia.
  • Viską žinoti galima įsivaizduojant Dievo požiūrį. O išsiaiškinimai yra tai, kaip Dievas įsivaizduoja mūsų požiūrį - mano, tavo, kito. Užtat mūsų požiūriais Dievas atsiskleidžia pažingsniui, padrikai ir jis mums tuomi amžinai auga, bręsta.
  • Dievas yra visapusiškai atsidavęs. Dievas yra valingas. Jisai visapusiškai pasišvenčia, atsiduoda. Užtat Dievo nuostata viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
  • O jis išeina už savęs į mane. Tad mes visaregį išgyvename kaip žinojimo rūmus, kuriais žinome betką.
  • Dievas - viską žinantis - atsiplėšia nuo savo požiūrio. O mes jį siejame su jo požiūriu.
  • Dievas bręsta (DAD1) išeidamas už savęs į visaregį.
  • Viską aprėpiantis visaregiu, žinojimo rūmais.
  • Visaregiu atsiplėšdamas nuo savo požiūrio.
  • Visaregiu išgyvendamas Mane.
  • Dievo nebuvimą ir mūsų išgyvenimo sąlygas išsako pirminių sandarų laipsnynas, tai visaregio pagrindas.
  • Visaregis, tai visko žinojimas. O gražus taikymas, tai pirminės sandaros, kuriomis prisijungia tobulas Dievas ir pakankamas Dievas. Antrinėmis sandaromis sujungiami Dievo Tėvo (Dievo buvimas jo savybėmis) ir Dievo Sūnaus požiūriai (Dievo nebuvimas, jo galimybė, jo požiūris) būtent jų nesutapimais, užtat jų nesutarimais, taip kad visa galimybių įvairove Dievas tampa būtinas.
  • Dievas yra visaregio numatytasis pažinovas.
  • Dievas atsiplėšia nuo savęs visaregio laipsnynais.
  • Dievo atsiplėšimas nuo požiūrio atveria 24 požiūrius. Kai tai įvyksta be aplinkybių, tai visaregis. O kai aplinkybėse, tai pirminės ir antrinės sandaros. Tokiu būdu aplinkuma sukuriama bet kokiose aplinkybėse, tai žinojimas. Žinojimas, tai aplinkos išsakymas.
  • Laipsnynas veda nuo tobulo Dievo (už sąlygų) į pakankamą Dievą (sąlygose, tad gerumą).

Žinojimo rūmais Dievas mato viską.

  • Mes taipogi žinojimo rūmais galime apžvelgti viską.
  • Kaip santvarka Kitam (įstatyme - 10 Dievo įstatymų), Tau už santvarkos (aštuongubas kelias - rūpėjimas ir tikėjimas), Man (iš vieno galo - renkant tarp rūpėjimo ir tikėjimo, trejybe), Dievui (iš kito galo - viską suvedus, paklusimas). Orakulas - visaregis. Kaip viskas susiveda? Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Kaip išsiaiškiname? Kaip Dievo valia vykdoma.
  • Žinojimo rūmai išsako, kaip klausimai skaidosi.
  • Žinojimo rūmai: trejybė, aštuongubas kelias, širdies tiesos šaltiniai.
  • Širdies (gerojo vaiko, tai kas reikalinga, būtina) ir pasaulio (blogojo vaiko, tai kas nereikalinga, nebūtina) išsiaiškinimo būdai. Vystosi greta: 4 lygmenimis (tikėjimo, rūpėjimo laipsniais). Juos sieja trejybė. Širdies požiūris platesnis už pasaulio požiūrį, tad gaunasi 6 poros.

Dievas viską aprėpia

  • Dievo sąvoka: Visuma (viena iš aplinkybių)
  • Dievas yra visa apimantis
  • Dievas yra vienas su visakuo.

Viskas yra NeDievas

  • Viskas, tai Dievo savastis, kurį Dievas atveria už savęs, ir į kurį įeina
  • Viskas yra Dievo veiklos išvertimas (taip kad visi nėra vienų viena bet su Dievu).
  • Viskas yra apimtis be asmens.
  • Viskas yra neklausimai.
  • Viskas yra neišėjimas už savęs, neapėmimas to, kas už savęs.
  • NeDeivas yra tas, kuriam buvimas skiriasi nuo nebuvimo.
  • NeDievas yra tai, kas už Dievo, į ką Dievas išeina už savęs.
  • Dievas išeidamas už savęs į NeDievą leidžia NeDievui būti.

Nežinojimo išeities taškas

  • Dievo žinojimas visko išplaukia iš jo nežinojimo. Būtent mes per viską randame šį Dievo išeities tašką, atstatome Dievo požiūrį ir pažįstame Dievą.
  • Viskas yra visų sandarų išeities taškas. Sandaros remiasi visuma.
  • Tad Dievas šia apimtimi kol kas (pačiu Dievu) nieko nežino. Jisai žino būtent per mus.
  • Iš pradžių, įsivaizduodamas Tave, tai yra, Tavo, Dievo, požiūrį, apimtis tėra niekas, tad tėra Tavo išeities taškas, iš kurio žiūriu kartu su Tavimi.
  • Dievą įsivaizduoju jo požiūriu, tad jisai vienas.
  • Dievo požiūris. Pilnutinis (visapusiškas) žvilgsnis.
  • I think that everything arises from God. Therefore I try to imagine what that looks like from God's point of view. Similarly, Albert Einstein imagined himself riding a beam of light, Jonas Salk imagined himself as a polio virus, and Richard Feynman imagined himself immersed amongst a cloud of electrons. Tom Munnecke calls this inverted perspective.

Kuriam visi teiginiai teisingi

  • Dievas, kuriam visi teiginiai yra teisingi, nes jisai savo mintimis įsivaizduoja visas galimybes.
  • Totalybė (visuma, viskas) yra visiškas nusirengimas, visų kliūčių, sietų atsisakymas, tad tiesos santykis su visakuo. Tai sutikimas visko atsisakyti, visa ko, tad lieka "viskas", visuma, ne niekas, tuo pačiu niekas. Ir sutikimas vis pradeda nuo pradžių, kaip Sizifas. Bręstame vis kartu su kitais, vis naujai, bet tai neliūdna, nes vis pasipildome.
  • Iš pirminio išeities taško, apsiribojus nieko apimtimi, visko žinojimas yra nesuskaidytas asmenų požiūriais, tad žinome viską, kaip visumą.
  • Dievas yra visoks.
  • Visa apie Dievą yra tiesa. Jisai yra tiesa dvasios lygmenyje.

Viską grindžiantis, kurį renkuosi

  • Ieškau ko esmingesnio, paprastesnio, tiesesnio, užtikrintesnio Dievo.
  • Dievas už pasaulio, kurį, kaip išeities tašką, renkuosi (kokiu būsiu) vietoj pasaulio (koks esu), kaip kad Kristaus pasisakymais "Aš esu..."
  • Renkuosi tobulą Dievą, savarankišką, be poreikių.
  • Tas pamatinis klodas į kurį atsiremi gyvenime, kai sprendi svarbiausius dalykus.
  • Visko sąvoka yra tai, ką galime tikrai žinoti, besąlygiškai. Užtat Dievas yra tiesos dvasia.

Viską lemiantis.

  • Tad jį šlovinu, garbinu, kalbinu, laikau atsakingu.
  • Dievui pasišvenčiau, tad jisai "mano" Dievas, esu "homo sacer", savo įžadu susisaistęs.
  • Tai, kas gyvenime tikrai svarbu.

DAD2 Tu viską tvarkai. Dievas, su kuriuo bendradarbiauju

Dievas, nuo kurio viskas priklauso

  • Likimas, su kuriuo bendradarbiauju.
  • Dievas, betką taisiantis. Tad jam išpažįstu savo kaltes, prašau jo pagalbos.
  • Dievas, kuris yra pirminė ir galutinė priežastis, užtat mes galime būti tarpinės priežastys, esame laisvi, kaip būtent mes sudalyvausime, tame tarpe.
  • Dievas, į kurį atsižvelgiu elgdamasis taip, kad jam būtų lengviau.
  • Dievo akimis galiu pasižiūrėti į savo gyvenimą, jog negaliu pats dėl jo būti tikras, tad geriau pasikliauti Dievu, ne savimi. Užtat vaikystėje nusprendžiau netapti gydytoju, nebandyti gyventi ko ilgiau. Tuo pačiu stengiausi gyventi ko atsargiau, nestatyti save pavojuje, neapsunkinti Dievo. Nusprendžiau netaupyti sau pinigų, juk reikėtų viską išdalinti.
  • Bendras asmuo turi ryšį su Dievu kada nori tarnauti.
  • Dievas, kuriam atsiduodu tarnauti. Prisimenu, šv.Pijaus bažnyčioje. Dievas, kuriame glūdi gyvenimo prasmė.
  • Dievas, kurio galiu prašyti mane pamokyti, kaip elgtis su savo laisve, nes jisai man ją suteikė.
  • Žinojimas - pasižiūrėjimas į save iš šalies - savęs pažinimas, savęs žinojimas iškyla kada tarpas tarp Dievo už savęs ir savyje yra kažkas.

Geras žodis - teisingas liudijimas, atpažinimas

Dievas, su kuriuo galiu bendrauti ir bendradarbiauti

  • Neabejingumas Dievui, tad ryšys su juo.
  • Prileisti geranorišką bendradarbiavimą, kaip vaisingą prielaidą, kad Dievas nori bendradarbiauti.
  • Believing in believing. Allowing for self and others. Listen to others and God, appreciate what they care about as given by their choices, words and actions. Take that to heart.37
  • Dievas visakuo prieinamas, tad jį galima įvairiai aptikti įvairiausiose sandarose, užtat jomis ir bendrauti su kitais.
  • Suppose that God will make things doable. As a high school student I came to think that physics at the quantum level simply fades the way, and so is not a foundation for knowledge of life. So I concluded that if I am to know everything, God must make that possible. The truth must be at hand, easy for me to find, as if I was to search for a lost key at the foot of a lamp post, where the light happens to be best.1103
  • Dievo raiška, su kuria bendraujame. Dievas sutampa su savo raiška, o jo raiška yra širdingumas. Širdingumas yra pasąmonės žinojimo prilygimas sąmonės nežinojimui. Dievo raiška, tai veidrodis mūsų gelmėse, septintame požiūryje, aštuongubame kelyje, pakankamas Dievas. Užtat jisai yra tiesos dvasia, nes jisai sutampa su savo raiška. Ir vis dėl to tai yra raiška, tad Dievo persakymas, nežinojimo išsakymas žinojimu, užtat mums per pasąmonę išsakytas sąmoningumas, jo patvirtinimas.
  • Likimas, su kuriuo bendradarbiauju - akmenys upėje?

Verčiau tu mąstai, nei aš mąstau.

  • Teesie šventas tavo vardas.
  • Kurį savanoriškai tikim.

Troškimas, kurį įrėminu savo netroškimu

  • Dievas bręsta (DAD2) išeidamas už savęs iš Manęs į Tave, į pirmines sandaras.

Dievas, pas kurį iš anksto einu, vietoj kad jam eiti pas mane.

  • Dievas, su kuriuo galiu bendrauti, kaip su lygiaverčiu, jei visiškai atsiduodu jo valiai.
  • Pripažįstu Dievo galimybę, ir kas daugiau, jai atsiduodu. Atsiduodamas Dievo galimybei galiu su juo bendrauti ir bendradarbiauti. I choose to place my life within God's sovereignty. I bind my fate with his. I am free to think that there is no God, and I do find this useful for my understanding. I am free to think all things where that might be useful. I start with God.
  • Dievas, kurį galime iššaukti gyvenimiška sandora.
  • Dievas, kurį vaikystėje kalbinau, trokšdamas viską žinoti, prašydamas laisvės viską svarstyti, siūlydamas besąlygiškai jį tikėti, nepaisant ką bežinočiau ar bemanyčiau.
  • Vaikystė. Mano tikslingumas: Ko man siekti?
  • Existential conversation with God. How should I apply myself? Conversing with: God I think of an "existential conversation" with God as one where I don't presume to hear directly from God, but rather, link up my existential situation with God's existential situation, and walk through conclusions based on that.548
  • Buberis: alternatyva pažinimui, tai dialoginis mąstymas
  • Dievas, su kuriuo galime dėrėtis. Dievas, su kuriuo deriuosi, su kuriuo derėjausi vaikystėje, prašydamas laisvę mąstyti. Dievas, kuriam siūlau sandorą.
  • Žmogus gali siūlyti Dievui. Bendravau su Dievu, su juo dėrėjausi.
  • What would be fair. Conversing with: God As a six-year-old child, I engaged God in an existential conversation. I wished to apply myself to know everything, partly for its own sake, and partly to make good use of that knowledge. I was concerned that to seek such knowledge I would need to think freely, which could be very dangerous and lead me astray. I thus offered that, if he let me think freely, even think that God doesn't exist, then on my part, I would always believe in him. 609
  • Jisai man leidžia laisvai mąstyti o aš atsidavęs tikiu jį.
  • Ar iš tikrųjų teisinga? Kaip turėtų būti?
  • What would be reasonable. As a child, I had made an offer to God, which seemed reasonable, and I felt God's presence, and I wondered if I should have a sign to confirm this understanding. But then I thought it would be wrong to ask for a sign, to look for a sign, to demand a sign, as I might invent a sign, or depend on a sign, and be lead astray. So I told God that my sign would be that I have no sign, and that if he ever meant otherwise, he would give me a sign.1223
  • Ženklai riboja - geriau be ženklo.
  • Ar iš tikrųjų protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Vaisinga prielaida: Jeigu Dievas nėra žiaurus... jisai sutampa su jo raiška.
  • Vaisinga prielaida: Žmogus ir Dievas gali sutarti, gali sutapti savo požiūriais.
  • Vaisinga prielaida: Jeigu Dievas neprieštarauja, tai jis palaiko. Kaip tiki, taip ir bus.
  • Klausimas, su kuriuo deriuos. Pavyzdžiui, dvejonėmis.
  • Klausimas su kuriuo deriuos - juoda peteliškė, kurią pavaizdavau savo parodoje, "Dievo protas"?
  • Asmeninė nuostata: Būtent mano užmojai - nežmoniški siekimai - ir ne kas kita skatino mane turėti reikalų su Dievu ir jį pažinti.
  • Dievas, kuris sprendžia neatšaukiamai, kuris gali pasmerkti. Trečiame skyriuje Rachel Baca mane spardė su savo naujais botais, tai prašiau Dievo, kad nieko neturėčiau bendro su mergaitėmis. Paskui iškart paprašiau, kad patikslintų, iki septyniolikos metų amžiaus. (Išsipildė?) Ketvirtame skyriuje nusiskundžiau "girl problems". Rachel Baca mane spardė, tad prašiau, kad nieko bendro su mergaitėm neturėčiau, paskui persigalvojau, kad dešimčiai metų.
  • Meldžiau Dievo, kokios matematikos mokytis, ir man pasakė sekas ant medžių. Bet aš negalėjau suprasti, kaip tą tirti, kame esmė, nors truputį tyriau. Tai gal paveikė mane, kad mokiausi kombinatorikos. Ir dabar matau, kad tai susiję su raida, o tai pirmasis pertvarkymas.
  • Listen to God. 555 Ask God a question. Conversing with: answer In 1985, at the University of Chicago, I asked God, what kind of mathematics was important, and I understood him to say: walks on trees made of the elements of the threesome, which I denoted at the time as I (individual action), C (communal existence), U (universal thought), and I thought related to an infinite binary tree, which would be the case if I, C, U refered to the edges. I never quite knew what to make of that although I did prove a result about counting walks on trees and my thesis could be used to think further about this. 71
  • Dievas, su kuriuo prašiau turėti ryšį, kad kitų nenuvesčiau klystkeliais. Padrąsintas Kangning pavyzdžio.
  • I pray to God, and I like to bring him questions, and listen for his answers. It's a little hard to describe from an atheistic point of view, but I suppose it's like having your conscious mind ask your unconscious mind. I think it's fair to say that God converses to us through the gateway of our unconscious mind. It feels like a vantage point beyond my mind, kind of like standing in a chimney and the top reaching through the top of my head farther than the eye can see, and at the very top of what I can think there's a voice that looks out onto all at once. And to tune into that voice I flatten myself by considering that I am both connected to God, and disconnected from God. I do this by praying "Our Father" to the God who loves me more than I love myself, and therefore I would prefer that he think or be or do rather than I; but to the extent that I am disconnected from him, I hope that he watches over me that I might take a stand, and follow through, and reflect. When I do this I feel there is a God distinct from me who I can ask questions, and get answers, reflections to my state of mind, that my conscious mind has to find words for. The answers are usually way more "out there" than I would find on my own, and sometimes they are too intense for me to want to dwell on, but they seem to make a lot of sense.
  • Dievas, į kurį kreipiausi pagalbos kai man buvo sunku surašyti vadovėlį geros valios pratimams. Dievas, kuris buvo labai nepatenkintas, kai Kinijoje nesėdau ant palangės, ir kai atsisakiau, man pasakė, kad iš to žinom, kokie mūsų santykiai.
  • Work in tune with God. Conversing with: sensitiveness In China, I asked for God's help to write up together how to develop the "good will exercises", which I did with full attention to God.748
  • Dievas, kurio malda paklausiu klausimą ir laukiu iš jo atsakymo.
  • Kurio prašiau leisti Minčių sodą padaryti pavyzdingą būdą pragyventi. Prašiau, kad galėčiau atsidėti Minčių sodui, kad rasti, kaip iš to pragyventi, kad jam būtų prasminga.
  • When I prayed in the mornings, I would ask God a philosophical question and , which were very intense and generally more helpful indirectly. Now I mostly just listen to God, what does he have to say.71
  • Ask God what I should think over so as to understand? 1999.08.18: I asked God which questions I should think over so as to understand why good will makes way for good heart. He responded:
  • Listen to God. Conversing with: God's wishes God told me, as I listened to him, to investigate God's love in the ways of figuring things out.713
  • Dievas sutiko, kad užrašyčiau jo atsakymus.
  • Write down what God says. Conversing with: God's wisdom's noteworthiness I write down what God tells me each morning, including his answers to my questions, and I realize that he (or even my unconscious) is of much more powerful intelligence than I am.78
  • I asked God, why did I have feelings for a woman who was too young for me, and he said it was because I will marry her. 71
  • Dievo sustatymą į rėmus. Kai Ievos atžvilgiu supratau, kad Dievas nėra nuošalyje, kad yra kažkoks geranoriškas ryšys iš jo pusės, tad iš savo pusės vėl puoselėjau tą ryšį, bet būtent taip, kaip galvojau vaisingiausia: Vėl pradėjau Dievo klausti apie filosofiją.

Pašvęstumas Dievui

  • Samoningas priklausymas Dievui krikštu, pašvęstumas jam. Taip kad mūsų laisvė jo palaiminta.
  • Jonas krikštijo Jėzų. Kai fariziejai paskui paklausė Jėzaus, kokia galia jisai daro, jisai jų savo ruožtu paklausė, ar Jono krikštytojo krikštas buvo iš dangaus ar iš žemės? Tad panašu, kad Jėzus savo galią kildeno iš krikšto. O Jono krikštytojo krikštas galioja, visgi tai dviprasmiška, kaip kas supras. O jis galioja tik tiems, kurie pripažįsta jo galiojimą, užtat jis ir klausia.
  • Krikštas yra tik ženklas. Tai sąmoningumo ženklas. Jeigu žmogus nemano ar nežino, kad jisai krikštytas, tai to sąmoningumo nėra, tad ir krikšto nėra. Krikštas atsiranda kada žmogus suvokia ir įsisąmonija, jog jisai krikštytas. O jeigu sunyksta jo atmintis, pavyzdžiui, sensta - tai kas tada atsitinka krikštui?
  • Šventumas - Dievui pašvęstumas - laisvės pagrindimas - pripažintas galiojimas - meilės priėmimas
  • Eiti į šventumą, ten kur Dievas mūsų ieškotų.

DAD3 Dievas, savo nemalone išryškinantis mano dorovę

Dievas, mane įkvėpiantis

  • Dievas, kažką sugalvojantis. Jį meldžiu mane vesti, jam siūlau įsiterpti.
  • Dievas, kuriam pasirenku savanoriškai paklūsti ar nepaklūsti.
  • Dievas, kuriam nusilenkiu, kuriam paklūstu, ypač kai jisai prašo - atsistoju, atsisėdžiu, kuriam parodau nuolankumą, kuriam ištiesiu ranką virš galvos, kuris mane pabučiuoja.
  • Dievas, kuriuo savanoriškai rūpi.

Dievas, mane vedantis

  • Dievas, kurio laikausi, kuris mane veda.
  • Dievas, kurio prašau įsiterpti.
  • Dievas, mane vedantis. Kas rytą pasiklausau Dievo ir užsirašau, ką man kalba. Visas jo mintis man apžvelgiu ir permąstau. Man vis pakalba, kaip myli mane ir mano mylimąją; kokiu man būti; ką mąstyti; kaip plėtoti bendrystę; kaip jį palaikyti; kaip į jį atsiremti; ir kaip palaikyti Dievo vaikus. Viską bandau naujai priimti, susieti ir suvokti. Noriu artimiau bendrauti.

Dievas, išbandantis mane

  • Dievas, mus visaip tiriantis. Žmogų išvarstantis, išbandantis.
  • Dievas, kuriam pasakiau, jog jisai pastatė mane į kampą, nes Regina ištekėjo, o ją taip mylėjau. Nesieksiu kitos, kurią būsiu įsimylėjęs mažiau, kaip Reginą.
  • Dievas, ant kurio pykau, kodėl jisai skatina siekti Ievos jeigu jinai myli kitą.
  • Visgi nesitikėjau, kad Ieva ištekės už kito. Tą nuoširdžiai tikėjau. Netekau viso to, ko asmeniškai galėjau laukti gyvenime, kas būtų įprasminę viską mano gyvenime. Ir supratau, kad viso to daugiau nebus, kitos tokios pažadėtosios negali būti, tikresnio įprasminimo nebus, ir manęs asmeniškai nebėra. Tad po visko pajutau, kad Dievas man pamelavo. O tai pakeitė mūsų santykį, kad turiu pirmiausiai pasikliauti savimi, turiu sau gyventi Dievu, ir jam taipogi.
  • Dievas, kuriam neleidžiu, kad jis būtų žiaurus su manimi ar kitais
  • Dievas, žmogų išbandantis, kaip jisai pasielgs Dievo nepamalonintas, kaip kad Senajame Testamente (Kainas, Esavas, Juozapas, Jobas), kaip kad su Jėzumi.
  • Dievas, tikrovėje žmogui parodantis nemalonę. O žmogus skirtingai priima nemalonę: Kainas, Esavas, Juozapas, Jobas, Jėzus.

Dievas, mus stebintis

  • Dievas, kuris laukia, ką mes patys sugalvosime.
  • Jėzus: Šeimininkas išvykęs, ką jisai ras pargrįžus?
  • Antrojo Izaijo Dievas laukia, kas susigaudys paskelbti Dievo malonę.
  • Dievas, apie mus sprendžiantis pagal mūsų kasdienį gyvenimą, mūsų elgesį su kitais, mūsų valią, suprantantis mūsų aplinkybių nepalankamumą.

Dievas, mus tarpu atjaučiantis

  • Dievas atjauta išlaiko tarpą, kuriame mus laiko ir kuriuo mus tiria.
  • Dievo ir Mano sąlyginis atskyrimas Kitu, jo laisva valia.
  • Dievas bręsta (DAD3), trečią ir paskutinį kartą, išeina už savęs iš Tavęs į Kitą. Jisai pasitraukia.
  • Žinojimas kažko. Sąlyginės žinojimo aplinkybės, sąlyginis Dievo buvimas ir nebuvimas. Ar išsiaiškinti, tai yra, ar jau žinome ar reikia išsiaiškinti.
  • Žinojimo rūmų apibrėžtas gyvenimas, tarp klausimo ir atsakymo.

Dievas, mus tobulinantis

  • Gera savybė - druska - naikina blogį, išsaugo gėrį.
  • Gera savybė - teisingumas, blogis sunaikinamas.

Dievas, išryškinantis šviesuolius

  • Iš tamsuolių patirtos skriaudos, kuriomis šviesuoliai vienas kitą atpažįsta.
  • Dievas laimina malonėmis, taip pat bendrauja nemalonėmis - grindžia teisingumą ir jį pažeidžia.
  • Teateinie tavo karalystė. Verčiau tu esi, nei aš esu.
  • Dievo nemalonė, kaip ženklas šviesuoliams, kuriuo vienas kitą atpažįsta.
  • Dangaus karalystės mezgimo pagrindas.
  • Iš kurio suprantame, jog būtent mes turime būti geri, būtent mus Dievas įtraukia į bendradarbiavimą, būtent mes esame šventi.
  • Kurių pagrindu norime, kad nemalonės būtų ko mažesnės, kad būtų galima pasimokyti iš ko greitesnių trejybių, ko smulkesnių klausimų, netekčių ir išteklių.
  • Skriaudų pavyzdžiai: Europos Sąjunga su savo projektais. Visos organizacijos, kurios mane išgujo.
  • Dievas, "palaiminantis" palaiminimais.

Dievas, nebūtinai geras

  • Nebūtinai geras, dar išeinantis už savęs, atsiskleidžiantis, bręstantis ir užtat amžinai gyvenantis.

Pagrindas sutapimui su Dievu

  • Mūsų ir Dievo sutapimo pagrindas yra, kad jisai yra viršesnis.
  • Kokiu pagrindu sutampa mano ir Dievo vaizduotės? Juk jeigu Dievas leidžia man viską žinoti, tai man tenka tokiu būdu remtis savo vaizduote. Kaip tai susiję su suvokimu?
  • Sutampančios Dievo ir žmogaus aplinkybės, taip pat ir požiūriai. Pasiklydęs vaikas sieja Dievo ir žmogaus požiūrius. Dievą pasirenkame kaip pasiklydęs vaikas, mūsų požiūriams sutampant, tad ir mums sutampant. O Dievas žiūri ne į save, o į amžiną gyvenimą. Dievas žiūri į tai, kas jį gali pakeisti.
  • arises through GodsWill by which he gives up himself, denies himself, and through Other imagined beyond us, and the Other is left alone and recognized as such and we are one in recognizing our love's imperfectness

Gera sėkla manyje, atsišaukianti į galimybes daryti gerą

  • Manyje įamžintos dorybės. Jos suveikia, kad toli nenuklysčiau, kad suveiktų trejybės ratas.
  • Gera sėkla manyje, užtikrinanti, jog galiu daryti tai, kas gera.
  • Dievo nemalonės išbandytas pradas manyje, tikrai geras.
  • Supratimas, įgautas tik paklusius jo pamokymui.
  • Teisingumas manyje išlaiko tvirtą, nepajudinamą.
  • Dievas manyje giminingas Dievui už manęs ir jį pateisinantis.

AA3 Gyvenantis mumis visais

Kviečiamas Dievas

  • Dievas, kurio nėra. Jo nėra mūsų pasaulyje, užtat jį kviečiame.

Dievas, kurį galime pasikviesti ir pažinti.

  • Dievas, kuris visaip prieinamas, priartinamas, parodomas, o ypač, šviesuolių bendryste.
  • Nepasiklydusio vaiko tėvas. Arba gerojo vaiko tėvas - gerasis vaikas eina ten, kur jį ras.
  • Dievą tiesiogiai pažinti. Kristaus valia, tai dangaus karalystė, Dievo įjungimas mūsų žemiškoje aplinkoje. Tai tikėjimo pakeitimas žinojimu.
  • It is better to know God (as Understanding) then to define God (as Truth). This is choosing Position (God's God) over Perspective (our Self's God). God likewise chooses EternalLife over himself as God. Do we presume of God that he is Good and so accept God in the limits of our Perspective? Or do we accept him as Position beyond us?
  • Tasai, kuris pasaulyje ir visais asmenimis išryškės.
  • Mūsų bendryste sueina Dievas. Mūsų bendryste Dievas iškyla, išryškėja, pasireiškia, prisišaukia, susikuria.

Leidžia mums tikrinti save

  • Dangaus karalystė, šviesuolių bendrystė, kurioje ne Dievas mus varsto, o mes patys amžinai save tikriname, tiksliname, tad kviečiame Dievą.
  • "Neteisk, nebent nori būti teisiamas." Mes norime būti teisiami. Dievas nori būti teisiamas.

Dievo valiai, kuriai pajungiame savo valias

  • Dievas, kurio valiai noriu ir galiu paklusti.
  • Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Verčiau tu veiki nei aš veikiu.

Šviesuolių bendrystės vienybė - išmokstame trokšti.

  • Kada sueiname savo troškimais, savo Dievo atvaizdais, tada juos drauge įtvirtiname, kartu įtvirtiname už jų slypintį Dievą. Mes jį įtvirtiname išmokdami trokšti, gyventi troškimais, ne netroškimais. Ir trokšti bendrai.
  • Velnias yra tai kas liepia mums nesakyti savo troškimų, kuris mus laiko atskirai.

Šviesuolių bendrystės vienybė - skriaudžiami teisuoliai

  • Vienybė, bendrystė, žinojimas, kylantys iš mūsų išgyventų nemalonių.
  • Nukenčiantys dėl savo gerumo, tad vienas kitą atpažįstantys ir pažįstantys.
  • Dievas yra skriaudžiamųjų Dievas. Parodoje "Dievo protas" suvokiau jog Dievas turi būti juodas, nes palaikau juoduosius ir jiems kuriu, ogi jie engiami per savo odos spalvą, bet taip pat, kad Dievas yra tai, ko nematome, ogi mes nematome juodos spalvos.
  • Dievas megalomanas. Jisai nori viso gerumo. Dėl dar vieno šaukštelio gerumo jisai priims kalną blogio.
  • Supratimas, kad gerojo vaiko požiūris yra teisingas - Dievas nebūtinai geras, visgi mes galime būti geri.

Šviesuolių bendrystės vienybė - skurdžiadvasių mokslas

  • Atskirti tikėjimą nuo prietarų: gyventi šventumu - tikėti gyvenimu už ženklų - tikėti pirminiais gyvais bendrystės ženklais - labiau kaip bažnytiniais antriniais ženklais (sakramentais). Tikėti bendryste - ne bažnyčia.
  • Skurdžiadvasis, siekiantis ko žmoniškiau elgtis, ko mažiau tikėti, ko paprasčiau perkurti pasaulį.
  • Skurdžiadvasis, siekiantis mokslo, ne tikėjimo, o pažinimo.
  • Gerbiantis Dievo sukurtą pasaulį ir einantis ko arčiau jo.
  • Šviesuolių bendrystė: Tikrovės kūrimas smulkmenomis.
  • Asmeninė nuostata: Tikiu ir pripažįstu tikėjimo svarbą, tačiau man rūpi ko mažiau tikėti ir ko mažiau juo remtis.
  • Asmeninė nuostata: Ypatingai branginu Jėzaus mokymą, tačiau stengiuosi jo išmintį savarankiškai išsakyti.
  • Asmeninė nuostata: Semiuosi iš šventojo Rašto, tačiau bandau juo nesiremti.
  • Persakyta išmintis.

Šviesuolių bendrystės vienybė - įmintos mįslės

  • Šventojo Rašto mįsles, kurias išsprendžiau. Bendras žinojimas, bendras ryšys, įmynus mįslę.
  • Komunija - tai būtent jo duona, tad turėjo tapti jo kūnu, tad jeigu jisai įsiterpia, mes valgome jo kūną.
  • Dievo sūnus ir Žmogaus sūnus.
  • Kodėl kalba palyginimais. Kad galėtų būti pasmerkti.
  • Jeigu ranka kalta, nurauk ją.
  • Šventasis raštas brangus savo mįslėmis.

Šviesuolių bendrystė - šviesuolių prigimtinė klaida - Dievo gerumas

  • Jėzaus klaida. Kaip tiki, taip ir bus - Jėzus klydo - jis tikėjo į dangaus karalystę, bet jam teko to atsisakyti, pirmumą suteikti Tėvui. Bet mes galime tuo gyventi ir pateisinti jo tikėjimą.
  • Tarnaujantis visiems, tad ir menkystoms, pasauliui, kaip Kristus mokė.

Šviesuolių bendrystės vienybė - Dievo buvimo ir nebuvimo dviprasmiškumas

  • Gera naujiena: Geras žodis ir gera savybė yra tas pats gerumas.
  • Gera naujiena - Dievo bendrystė, dangaus karalystė, sutampa
  • Exhaustive review. Conversing with: significance In 2009, to my surprise, I completed my quest "to know everything" with a 10 minute video summary, "I Wish to Know". I needed to find my bearings afterwards. I considered, in the broadest sense, what did I learn from my quest? And what came next? I learned two things. I need not be cold or distant to God as I had been, I need not keep God at arm's length, for God's point of view had made sense of absolutely every structure that I had uncovered in my search. I realized also that the useful application of this knowledge would be to foster a culture of truth, of self-learning, of figuring things out, which from my experience at Minciu Sodas was very much Jesus' vision of the Kingdom of Heaven. 707
  • Paaiškėja, kad Dievas nebūtinas, nes esame mes. Tačiau amžinai atsiskleidžia, mes kiekvienas savo gyvenimais paliudijame, kad visgi, Dievas būtinas.
  • Maldos mokslu apibrėžtas amžinas gyvenimas, šviesuolių bendrystė, dangaus karalystė.
  • Dievo visiškas pasitraukimas, visko atvėrimas šviesuolių karaliui, šviesuolių bendrystei, taip kad galima viską žinoti.
  • Mūsų požiūris sutampantis su Dievo požiūriu, asmens už santvarkos ir atskiriantis jį nuo Dievo požiūrio, asmens santvarkoje.
  • Mūsų liudijimo nepriklausomumas, savarankiškumas.
  • Dievo ir mūsų bendras požiūris. Dievas, amžinai atsiskleidžiantis amžinu gyvenimu, suvokimu, jog jisai nebūtinai geras, užtat visi mes turime ką veikti, galime gvildenti, ar Dievas tikrai būtinas, ir šito siekti.
  • Dievo vieningumas asmenyje palaiko dviprasmybės įtampą. AA - Asmenį išsako dvejybė ir jos santykis: esantis (dvasia) ir iškylantis (kūne), jų sutapimas.
  • Pereiname iš Dievo (grindžiantį jo nebūtinumą) į amžiną gyvenimą (grindžiantį Dievo būtinumą). Dievu esame viena (Dievas, Aš, Tu) viskuo, visaregiu, pirminėmis sandaromis ir vienumu. O amžinu gyvenimu gyvename Kitu, kuris yra nevienas, tad atskirtas nuo Dievo, išreikštas antrinėmis sandaromis. Užtat Kitu tampame vienu, tad Kitas išplėčia Dievą. Kitu gyvename patys tiesiogiai (dvasia) pasiklydusiu vaiku, susivokdami, jog mes ne tėvas, o vaikas. O netiesiogiai išgyvename antrinėmis sandaromis bei kalbomis, kuriomis nevienumas vyksta apibrėžtoje "betko" apimtyje, ir galiausiai suprantame nevienumą kaip apibrėžtą laisvą erdvę prileistą Kitam. Juk nesusivedimai yra visi bene prielaidiniai, sąlyginiai. Užtat tokiomis nesąmonėmis rūpinasi visko trokštantys, vaikus mylintys tėvai. Kitas yra Dievo vaikas. Kitu gyvena Jėzus Kristus.

Mūsų pasaulyje paliudytas Dievas

  • Dievo būtinumo pagrindas - vaisingumas, o susikalbėjimo apie Dievą pagrindas - svarba (relevance), kaip kad patyriau Minčių sode. Tai mokslinis požiūris į Dievą.
  • Šviesuolių bendrystės esmė. Sukurti terpę išgirsti Dievą.
  • Mes, liudytojai, kad Dievas būtinas, galim kūno požiūriu patvirtinti, jog tikrai yra Dievas už mūsų, o tokiu atveju, Dievui išeinant už savęs, ne tik atsivėrė jo buvimas, bet tuo pačiu pasireiškė jo buvimas. Jeigu jisai yra kūniškame pasaulyje, ten kur jo nebuvo, tai jis būtinai yra.
  • Dievui pilnai išėjus už savęs, jo savastis yra viskas. Jis tuomet pažįsta save. Bet jis pažįsta save tiktai viską perkūrus mumis, tiktai dangaus karalyste, šviesuolių bendryste.
  • Dvylika klausimų Kur Dievas reikalingas (šviesuolių bendrystėje)? Dievas, apie kurį klausiu dvyliktąjį klausimą: Ką numanau apie Dievą?
  • Dievas išsiskiria savo atsakymais į dvylika klausimų. Jisai besąlygiškas, o aš sąlygose. Jam tas pat, ar jisai yra ar nėra, o man ne tas pat.

Su Dievu gyvenantys bendru žmogumi.

  • Dievas iškyla bendru žmogumi, šviesuolių karaliumi, apie jį atskleidžia šviesuolių bendrystę.
  • Bendru žmogumi, Dievo Sūnumi, kuriuo galiu gyventi, kuris gyvena bet kuriame žmoguje.
  • Mes atrandame Dievą ir Dievas iškyla mumis, bet Dievas reikalauja, kad gyventumėme visais visais, ne tik tokiais, kaip mes. Bet mes Jėzaus svajones įgyvendinsime ir įprasminsime.
  • Šviesuolių karalius - atskirtas nuo žmonių ("man per sunku su jumis...") - ar tai nesiderina - betgi noras, kad visi būtų karaliai - kaip juk yra savo šeimose.
  • Gyvenantis kitais.
  • Gyvenantis menkystomis, juos nuodugniai atjaučiantis.
  • Gyvenantis bet kuriame žmoguje.
  • Gyvenantis kitų rūpesčiais, septintuoju požiūriu, valios išraiškomis.
  • Išgyvenantis kitą.
  • Širdingas žmogaus požiūris savarankiškai santvarkoje išreiškiantis Dievo širdingumą, jį kviečiantis ir iššaukiantis, užtat jam prilygstantis, lygiagrečiai su juo bendradarbiaujantis, kaip kad esant vienų vienam bet gyvenant visais.

Priimantys Dievą į savo tarpą, kaip šviesuolį

  • Mums lygiavertis Dievas, dalyvaujantis mūsų bendrystėje, "Minčių sode".
  • Dievas dalyvaujantis, kaip asmuo tarp asmenų, jų vienume.
  • Dievas kaip šviesuolis, savarankiškas mąstytojas, šviesuolių bendrystėje, Minčių sodo dalyvis, atsakantis į dvylika klausimų, turintis kertinę vertybę (meilę), tiriantis klausimus, Ar Dievas būtinas? Kaip kiekvieną pasiekti?

Plėtojantys Dievo ir mūsų bendrą požiūrį, bendrystės pagrindą.

  • Einantis ten kur Dievas jo ieškos, būtent Dievo siunčiamas į pasaulį jį perkurti, kiekvieną pasiekti.
  • Dievas, iškylantis beklausdamas, kaip jam kiekvieną pasiekti?
  • Pasiklydęs vaikas sutampantis su Dievu.
  • Dievas jo ten ieško, tad jį ras.
  • Dievas, kuriuo palaikau tave, kad ir tu galėtum išeiti už savęs.
  • Bendro žmogaus požiūris.
  • Mūsų požiūris sutampantis su Dievo požiūriu, asmens už santvarkos ir atskiriantis jį nuo Dievo požiūrio, asmens santvarkoje.
  • Geru vaiku, septintuoju požiūriu, sąmoningumu.
  • Valios išraiškos.

Dievo ieškojimas visų mumyse

  • Dievas, ieškantis pasiklydusio vaiko.
  • Dievas mūsų ieško (savęs ieško) mumyse, ne už mūsų.
  • Gerasis vaikas bando apsieiti be Dievo, nes Dievas ieško ar tai įmanoma. Tokia bendryste pasikviečia Dievą. O blogasis vaikas, kai pasimeta, ieško Dievo savo nepakankamume. Gerasis vaikas ieško ko blankesnio Dievo, ko mažiau tikėjimo ir religijos, o blogasis vaikas ieško ko ryškesnio Dievo, ko daugiau tikėjimo ir religijos.
  • Dievą radau trokšdamas viską žinoti, atmesdamas visas kitas neesmines žinias, tad eidamas gerojo vaiko keliu, jo ieškodamas ten, kur jį lengviausia rasti, ir kur jo neieško, būtent gyvenimo išimtyje, ten kur nenorima jo klausytis.

Širdingas tarpusavis bendravimas

  • Rimo pastaba. Sustoja laikas, yra gera. Dviejų žmonių gerumas: du mato.

Visų gyvenimas Dievu gyvenančiu visais.

  • Tas pats Dievas gyvenantis mumis visais.
  • Dievas, kuriuo visi esame viena, tad slypintis kiekviename, taip kad privalau gyventi geriečiu, darantis tai, ką darytų kiekvienas geras žmogus.
  • Dievo vienumas Kitu.
  • Dievas įsivaizduojamas kaip "Kitas".
  • Požiūris, priimantis betkieno požiūrį, atsiliepiantis bet kokiose aplinkybėse.
  • Gyvenimas visais: Jeigu gyvensime pomirtinį gyvenimą, tai juk gyvensime ne paskirai, kaip dabar, bet visi visais, Dievas mumis ir mes Dievu.
  • Plėtojantis šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę.
  • Bendrystės gerumas.
  • Dievas pabaigoje, į kurį visi susivedame, kuriuo visi esame viena, per Kristų - tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą) - ir per šventos Dvasios įsikūnijimą šviesuolių.

AA1 Malonė.

Malonė.

  • Šiluma, kurią jaučiame, kurią su laiku priskiriame Dievui.
  • Saulė išlenda, švyti ant manęs. Priskiriu Dievui.
  • Man Ieva būdavo maloninga. Jaučiau, kad tai Dievo dovana.
  • Šiluma, tai nulybė.

Ar: Gera dovana (malonė)

  • Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. Kad galėčiau vykdyti ką tikiu.
  • Malonė, už kurią esu dėkingas.

Dievo neabejingumas

  • Įvyksta keistas sutapimas, Šarūnas Raudys nukreipia pas Justą. Jaučiu, kad Dievas man rodo, kad jisai mane prisimena, jisai man neabejingas.
  • Mane Audronė prisimena. Jaučiuosi mylimas. Priimu, kaip Dievo dovaną.

Kas nėra būtina

  • Dievo pasitraukimas - paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog tai būtina sąvoka. Malonė yra tai, kas nėra būtina. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +0.
  • Gerumas, galintis būti be blogio.
  • Didėjantis laisvumas.

Paskirų malonių gerumo vieningumas.

  • Visa tai už ką esame dėkingi.
  • Įvairių gerumų ir malonių suderinamumas, teigiamumas, vieningas pagrindas.
  • Paskiri šilumos balsai, kuriuos priskiriame Dievui.
  • Dievo savybės iš kurių nustatom, sulipdom Dievą, tai vaizduotės padarinys, nulybių atvaizdai: tiesumas, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas.
  • Išryškėjusi, pasitvirtinusi šiluma yra visa tai už ką būname dėkingi. Šilumą patiriu, suvokiu. Ji pasitvirtina ir ją liudiju. Užtat ji deri su Dievu, su juo sutampa, kaip dalinė jo raiška. Šilumos balsus su laiku priskiriu Dievui. Užtat Dievas šyla. Iš paskirų malonių ryškėja Dievo vaizdas.
  • Senojo Testamento raštuose išryškėja Dievo požiūris, kaip išmintis iškylanti iš prisigalvojimų.
  • Šilumos susiskaldymas ir jos suvedimas Dievu grindžia gyvenimo prasmę. Dievas su šiluma sutampa dalimis, jisai ją suveda už šio pasaulio, nors jinai reiškiasi būtent pasaulyje. Užtat su laiku Dievas man sutapo su tos šilumos visuma, su šilumos šaltiniu, su meile.
  • Šilumos balsų išryškėjimas, tos šilumos priskyrimas požiūriui, asmeniui, tai gali parodyti, kaip požiūris išklausomas, kaip jisai grindžiamas, jo sutapimas, išplėtimas, palaikymas. Malonės logika išreiškia, kaip ranką paduoti berniukui, einančiam akmenimis per upę.
  • Šilumos balsai. Padrikos malonės, jog viskas gerai, esame globojami, baigsis gerai, jog galim daryti gerą, jog esame geri, jog gali būti Dievas, jį galime kalbinti. Gerumai, kuriuos galim vėliau priskirti Dievui, taip kad jis šyla, tampa vis šiltesnis.
  • Įvairiai, paskirai, padrikai pajuntu šilumą, ją pripažįstu, jai priskiriu balsą.

ADA1 Prasmingo išgyvenimo palaikytojas.

Mus mylinti meilė, kuria galime laisvai atsisakyti senos savasties ir priimti naują.

Mus išlaisvinanti meilė

  • Ketvirtoje klasėje pradėjau keiktis, norėdamas kalbėti, kaip visi. Lacie Diaz man pasakė, kad tai man netinka. Ją buvau įsimylėjęs, jos žodžius priėmiau į širdį. Po to nesikeikiau. Jaučiu, kad Dievas per ją mane mylėjo.
  • Kartą turbūt mąsčiau apie garbę ir turtą. Dievas klausė, ar noriu garbės, dėmesio? Sakiau, geriau ne, man nereikalinga ir netgi apsunkintų.
  • Dėka tokios meilės, Kristus laisvai savęs atsisako ir naujai save prisiima, kaip jisai aiškina.
  • Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kad galėčiau pasižiūrėti ką veikiu.
  • Branda reikalauja atlaidumo sau, vienas kitam ir taip pat Dievui. Atleidžiame Dievui jo kaltes, jo nusikaltimus mūsų atžvilgiu, kad ir jis atleistų mūsų kaltes. Nes kitaip negalime sutapti - turime vienas kitą palaikyti meile, laisvumu. Meilė mus priima dviprasmiškai.
  • Dievas kartu su manimi išeina už savęs, išlaiko mano savasties tolydumą, suderina mano seną požiūrį su mano nauju požiūriu, tad savo meile tapatina mano savastį su mano požiūriais, palaiko mano brandą.
  • Dievas, mylintis mus, kad galėtumėme bręsti.
  • Meilė (asmens aplinka) išgyvenimuose palaikanti asmens brandą.
  • Dievas, kuris meile mus palaiko kai mes išgyvenimais bręstame, pereiname iš senos asmenybės į naują asmenybę.
  • Kam nors rūpi.
  • Lankstumas, jautrumas savasties atžvilgiu.
  • Tad galime susitelkti, augti, bręsti, pasitikslinti, atsiskleisti.
  • Kaip kitus suprasti? Meile.

Atsisakymas savęs, vardan manęs.

  • Dievas, atsisakantis savęs vardan manęs, atvėrimas man laisvės, bendrumas kartu atsisakant
  • Jėzus atsisakantis savęs, vardan manęs, kaip antai komunija. Įtraukiantis mane į jo reikalą, jo gvildenimą, ar jisai būtinas.

Išklausymas - galimybė rinktis

  • Požiūrio pagrindimo (sutapimo ir išplėtimo, palaikymo) galimybė - požiūrio išklausymas.
  • Dievas, visais palaikantis mano aplinkybes, mano galimybes, tarp kurių galiu laisvai rinktis, taip kad galiu širdingai atsiskleisti.

Dievas išklauso - atsitokėjęs įsijaučia - tad mes įsijautę atsitokėjame.

  • Dievas įsijaučia mumis, tad mes atsiplėšiame Dievu.
  • Tai maldos dėsningumas - vienas įsijaučia, kad kitas galėtų atsitokėti.
  • Išgyvena mūsų požiūrį, išlaiko mūsų savastį. Dievas išgyvena mūsų požiūrį kartu su mumis, taip kad mes galim bręsti, atsisakyti savo seno požiūrio ir priimti savo naują požiūrį, ogi Dievas savo meile išlaiko mūsų savastį.
  • Priimantis mano aplinkybes, tad sutampantis su bendru žmogumi.
  • Aplinkybės vaizduoja aplinką, palieka turinį, židinį laisvą, neapibrėžtą.
  • Aplinkybių prasmė - mes jų dalį įsisaviname, šešerybės veiksmu, savo jautrumu jausmams ir išorinio požiūrio priėmimu.
  • Požiūrio priėmimas, išplėtimas savęs požiūriu.

Į mus įsijaučia

  • Dievas įsijaučiantis į mano požiūrį.
  • Dievas savo požiūriu myli mane, įsijaučia į mane, išlaiko mano savasties tolydumą, suderina mano seną požiūrį su mano nauju požiūriu, tad savo meile tapatina mano savastį su mano požiūriais, palaiko mano brandą.
  • Dievas prisiima mūsų aplinkybes ir jas išplėčia.
  • Dievas, išgyvenantis mūsų aplinkybes.
  • Aplinkybėmis (būtinimumu, daiktu, vieniu, buvimu) išgyvena žmogiškąjį išgyvenimą (santykius, bendras patirtis, žmogaus laisvę pripažinti Dievą ar ne).
  • Dvejonės išsako požiūrio priėmimą; lūkesčiai taipogi.

Įsijautę atsitokėjame

  • Atsiplėšimas požiūriu.
  • Atsiplėšę galime naujai priimti požiūrį, tad bręsti.
  • Mūsų išėjimas už savęs, naujo požiūrio priėmimas.
  • Išgyvenimais išgyvename Dievą, jo išėjimą už savęs. Dievą išgyvename požiūriais.
  • Požiūris yra savastis, nuo kurios atsiplėšiame. Apibrėžtą požiūrį galime naujai priimti.
  • Išgyvenimais apibrėžtas - požiūriais atsiplėšiame.
  • Išgyvenimo suvokimas. Dievo suvokimo (savęs (aplinkybių) ir mūsų brandos atskyrimo) ir mūsų išgyvenimo sutapimas.
  • Išgyvenimas, kuris yra atviras visam suvokimui. (Šią mintį išvystyti visuose suvokimo lygmenyse.) Dieve sutampa mintis ir veiksmas, veikla ir sandara, suvokimas ir išgyvenimas.)

Širdingas gyvenimas

  • Širdingai gyvendami ištisai plazdename tarp įsijautimo ir atsitokėjimo.
  • Širdingumu gyvename viena, amžina, tiesa - sutampame su savo raiška.

Požiūrio išplėtimas veiksmu +1, padalinimo visuma

  • Dievas, besąlygiškas visumos nežinojimas, priima mūsų sąlygišką, dalinį nežinojimą, mūsų požiūrį.
  • Dievas, atveriantis sąlygiškumą.
  • Tai Dievo pasitraukimas - paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog neturi vidinės sandaros, užtat tai padalinimų pagrindas. Juk iškyla naujas požiūris, kaip kad veiksmu +1. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +1.
  • Dievas yra (prasmingų išgyvenimų esamybė, galimybė, siekiamybė), tad mes esame juo. Dievo nėra (nesamybė, negalimybė, nesiekiamybė), tad mes esame, o jis mumis. Tokiu būdu mes gyvename amžiną gyvenimą, įprasminantį akimirką, atskiriantį Dievą joje ir mūsų savastį, mūsų gerumą, mūsų brandą, mūsų tolydumą, esantį už jos, ją išplėčiantį. Tad akimirka yra apimtis, aprėpianti tai, kas už santvarkos.
  • Dievui dar nesutampant su savimi - tokiais žmoniškais laiko mąstais, aplinkybėmis - požiūriu, kuriuo neaišku, nežinojimu - o pačiam Dievui viskas matoma išsyk.

Kvietimas daryti gerą

  • Kvietimas daryti gerą, kurį bet kuris geras žmogus darytų.
  • Galimybė daryti gerą, kurį bet kuris geras žmogus darytų. Pavyzdžiui, pakelti šiukšlę, prisidėti prie ruošos darbų, pabendrauti su vienišu žmogumi.
  • Dievas palaikantis geresnes galimybes, pavyzdžiui, kai abejoju ar man valgyti sausainių, siūlo suvalgyti obuolį.
  • Paskatinimas susilaikyti.
  • Dievas, vis naujai lydintis mane (Dievo Sūnumi), atveriantis mano gerumo galimybę (Dievo Dvasią).
  • Galimybė kitaip gerai pasielgti. Gerumo įvairovė.
  • Galimybės atsivėrimas. Galimybė tarnauti, rūpintis kitais, septintasis požiūris.

Koks: Geras darbas

Pareigos įsisavinimas rūpesčiu

  • Mūsų pasirinkimas rūpėti: renkuosi save (asmenybę) vietoj pasaulio. Kitų meilė mane padrąsina mylėti save.
  • Kuriuo nesavanoriškai rūpi.

Požiūrį įsisaviname, dorybę įamžiname.

  • Įsisavinimas vyksta šešerybės atvaizdais.
  • Mes bręstame prisiimdami amžiną gyvenimą, pirmiausiai (ADA1) išgyvenimais įamžintas akimirkas.
  • Žmogaus dorybių skrynia, amžinai jas išsaugojanti. Jo ryškėjanti vertybė.
  • Požiūrių įsisavinimas. Išorinis požiūris tampa vidiniu.
  • Dievas palaiko mūsų išorinį požiūrį, taip kad galime jį įsisavinti, galime bręsti.
  • Maža erdvė atverta išvertimui (inversion), išorinio požiūrio įsisavinimu vidiniu.
  • Prasminga, doros akimirka.
  • Teigiamų jausmų (pavyzdžiui, meilės) atvejis.
  • Amžino gyvenimo akimirkų išgyvenimais, tad antrinėmis sandaromis.

ADA2 Tobulas žmogus

Širdies tiesa gyvenantis tobulas žmogus, kuriuo bet kada galiu gyventi, nors akimirkai, ir nuo kurio pastoviai nuklystu pasaulio tiesa.

Kaip: Geras žmogus

Gyventi naujai

  • Savo dievystės neatsisakymas. Suvokimas, kad gal esu Dievas.
  • Dievo Sūnus, manyje glūdintis, manyje susigaudantis, jog jisai Dievas.
  • Ryžtas prilygti Dievui ir Kristui.
  • Galimybė gyventi nauju žmogumi, bendru žmogumi, be nuodėmės, be praeities, be patirties, pasirinkus širdies tiesą, kaip kad geros valios pratimo dalyvis pasirenka.
  • Pasiklydusio vaiko, geros valios pratimų dalyvio naujas gyvenimas bendru žmogumi.
  • Paskatinimas, jog mes kiekvieną akimirką galim gyventi naujai, dorai, be nuodėmės.
  • Galimybė nežinoti, vis naujai pasitikrinti.
  • Nuoširdus savęs įvertinimas, susirūpinimas ir pripažinimas, jog aš klystu ar neklystu.
  • Galimybė susitelkti į pačią brandą, saviugdą, vis naujai.
  • Dievas ramina nepergyventi dėl nuodėmių. Su juo susitelkiu į teigiamą veiklą, ne į neigiamą veiklą.

Gyventi neatsiribojant, viską teisingai apžvelgiant

  • Ko aš menkesnis už Jėzų? Jėzus neatsiriboja nuo kitų. Tad Jėzus sieja tobulumą (Dievą - mylėti Dievą) ir tapatumą (žmogų - mylėti artimą).
  • Aš esu su viskuo susijęs. Man visos galimybės yra atviros, viskas įmanoma.
  • Kuriuo gyvenu, kada neatsiriboju nuo kitų, esu atviras, nesu abejingas. Tad gyvenimas besąlygiškai.
  • Atsidavimas besąlygiškai tiesai, tad širdies tiesai, ne pasaulio tiesai.
  • Dievas, kuris nuo nieko neatsiriboja, tuo tarpu aš atsiriboju, pasauliui pasidavęs.
  • Gyvenantis širdies tiesa, ne pasaulio tiesa
  • Aplinkybėms nepasiduodantis.
  • Ko aš menkesnis už Jėzų? Jėzus nesiteisina aplinkybėmis, nepasiduoda pasauliui, sąlygiškumui.
  • Ir neleisk mūsų gundyti. Kad galėčiau nusistatyti iš to ką mąstau.
  • Esant santvarkoje nebūti sau Dievu, pripažinti galimus asmenis, įsiklausyti. Pripažinti galimą dvasią, atvirumą, teigiamą, vietoj kad uždarumą, sandarumą, neigiamą.

Dievas, kuriam patinka širdingi žmonės

  • Dievas visus myli. Bet jam patinka būtent širdingi žmonės, kaip kad karalius Dovydas. Jam nepatinka drungnieji - juos išspjauna iš burnos, kaip kad Apreiškimo knygoje.

Gyventi bendru žmogumi, ne savimi

  • Mūsų pasirinkimas tikėti: gyventi asmeniu (amžinai bręsti) ar asmenybe (šiaip gyventi)?
  • Viską matant iš kitų pusės, kaip kad bendraujant su smurtinga gauja.
  • Dievo Sūnus, gyvenantis bet kuriuo žmogumi, darantis tai, ką darytų bet koks geras žmogus, matantis kitų požiūriu, širdingai bendraujantis, su žmogumi apskritai, tarsi pats su savimi.
  • Darant gerus darbus, tai ką galėtų padaryti bet koks žmogus - pakelti ir išmesti šiukšlę, rūpintis namų ruošos darbais, rūpintis vaikais, vyresniaisiais, ligoniais.
  • Širdingai bendraujant su kitu tarsi būtumėme vienas ir tas pats žmogus, kalbantis sau. Kuris su žmogumi bendrauja ne kaip su paskiru žmogumi, o su žmogumi apskritai.
  • Ar esu Dievas? Supratimas, kuria prasme nesu. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.
  • Įsivaizduojant, kad nepažįstamas ar pažįstamas žmogus gali būti Jėzus Kristus.
  • Iš kitų žmonių: Vartai yra Jėzus (keliui-Dao)(avimis)

Gyventi Dievu širdies tiesomis

  • Širdies ir pasaulio tiesos. Dvejonės. Širdies tiesos tai kreipia dėmesį į dvasią, į gelmę, kas nesimato, kas praeina. O pasaulio tiesos kreipia dėmesį į sandarą, į paviršių, kas matosi, kas lieka.
  • Man patinka, nesirodo.
  • Man reikia, kitaip nesielgti.
  • Man tikra, nesudaro skirtumo.
  • Man keblu, priklauso nuo manęs.
  • Man protinga, neįstengiu svarstyti klausimo.
  • Man neteisinga, taip turėtų būti.

Atpažinti bendrą žmogų, pripažinti jo dieviškumą

  • Dievas gali būti žmogus, kaip antai, Jėzus.
  • Asmeninė nuostata: Pripažįstu, jog Jėzus yra Dievas, ir kiek žinau, yra išskirtinis Dievo apsireiškimas, tačiau manau, nebūtinai išskirtinis ir iš esmės neišskirtinis.
  • Gerą darantis žmogus - Jėzus - elgiasi tobula išmintimi. Jėzaus išmintis didesnė už mano - "mylėti priešą", "išlupk akį". Jisai mąsto dvigubu požiūriu, pamąsto platesnį, aukštesnį Dievo požiūrį.
  • Kurį nesavanoriškai, nevalingai, nesąmoningai tiki.
  • Pavyzdingi žmonės. Tėtė labai rūpestingai mąstydavo dorovės klausimus.
  • Stebukladarys - asmuo, kartais ir aš - puoselėjantis teigiamą, gydantis neigiamą.

Savyje ir kituose pripažinti tobulo žmogaus galimybę

  • Gyventi Dievo įsakymu: Būk tobulas.
  • Mano ribotumą suvedantis tobulumas, kurio laikausi gana
  • Galiu nebent prilygti Jėzui. Bet ar prilygstu? Nebent akimirkai.

Tobulas žmogus sieja Dievą už mūsų ir gerumą mumyse

  • Šv.Jono evangeliją tyriau bandydamas suvokti, kaip Jėzus mąstė pats sau, juk joje jisai mąsto tarsi algebra, tad bandžiau suvokti, kaip jisai apibrėžia ir supranta kiekvieną sąvoką. Tai dariau gyvendamas pas Senelę. Ir prisimenu kartą Vilniuje, raštinėje, berods šv.Kalėdų dieną, mąsčiau apie Dievą, kaip jisai yra už manęs, taip pat ir mano gelmių gelmėse, ir vienas ir kitas privalo sutapti, matyt, būtent manyje, tad supratau, jog gyvenimas yra Dievo gerumas.
  • Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog visaką priima. Tai pagrindimas atvaizdų, taip kad padalinimas veiksmu +2 tampa sietu, atskiriančiu Dievą pirm sieto ir gerumo po jo, kaip kad šešerybę išplečiant aštuongubu keliu. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +2.

Viskas susiveda į tobulą žmogų

  • Kristus - pasaulio singuliarumas, į kurį viskas susiveda. Maldos veiklos logika teigiamai vienas kitą veikiame. Yra ir atitinkamai neigiama veikla - nuoskaudų logika - kai mus skaudina, mus suspaudžia, mes su laiku turime atsitiesti - tačiau turime laisvę "kaip" tatai padarysime, ar dirbsime "naudingą darbą" ar tai bus griaunamoji veikla. Tai yra karmos dėsniai. O Kristaus nukryžiavimas, tai jo pakėlimas visų mūsų kančių, jų susivedimas į jį ir jo neturėjimas kam pervesti.

ADA3 Dievas, mane pamokantis

Kodėl: Geras Dievas

  • Geras Dievas dovanoja gerą dovaną.
  • Yra blogai jeigu Dievas turi būti geras.

Dievas, mylintis netobulą.

  • Tu, šilumos šaltinis, kodėl yra šiluma.
  • Dievas, mus mylintis, tad mums suteikęs laisvę, kad galėtumėme patys tobulėti.
  • Dievas, kuris pakankamai geras mane pamokyti, kad nebūčiau netobulas.
  • Dievas išplėčiantis mano požiūrį, mano nežinojimą išplėčiantis žinojimu. Dievo požiūris kurį galiu priimti ir tokiu būdu praplėsti savo.

Dievas, kuriam pripažįstu savo netobulumą

  • Dievas, kuris padrąsina, pabrėžia teigiamą, vietoj kad naikinti blogį. Ne gera savybė, o geras Dievas, aukščiau savybių, aukščiau blogio sąlygiškumo.
  • Savo nuklydimo pripažinimas.
  • Patyrimas, kad nesu Dievas, nesu be nuodėmės, nesu vienas su kitais, su Dievu, iš esmės.
  • Suvokimas, jog prieštarauju sau, klystu, nesugebu save pataisyti, tad yra didesnė tiesa.
  • Ėjau išpažinties, kad glamonėju save.
  • Prašiau Dievo pagalbos, kad neglamonėčiau save. Kovodavau su savo protu ir pralaimėdavo. Mąstydavau Dievą ir jausdavau, kad jisai šalia. Kartais tai padėdavo, nors kažkiek. Tai buvo dalis kovos. Kartais nuo jo kažkiek nusigręždavau.
  • Kartais tingiu - noriu skaityti žinias. Kartais persivalgau. Panaši kova vyksta.

Dievas, kurio ieško blogasis vaikas

  • Blogasis vaikas ieško Dievo, kuris jį atleis.
  • Blogasis vaikas ieško Dievo, kuris yra kitoks, nei jisai.

Kraštutinumais išryškėjantis Dievas

  • Kraštutinumai parodo skirtumą tarp mūsų ir Dievo. Išmokau Šventąjį Raštą skaityti kraštutiniškai, pavyzdžiui, apie skyrybas.

NeDievą papildantis

  • Gelbstinčiam Dievui turi prieštarauti naikinantis Velnias. Tad blogojo vaiko Dievui priešpastatytinas blogis, tuo tarpu gerojo vaiko Dievas apsieina be blogio.
  • Dievo įrodymui reikalingos tobulos priešingybės - jas sutveria septynerybė.
  • ne Dievas - Velnias - mirtis - septynerybės atvaizdas nykimu, mažėjančiu laisvumu
  • NeDievas atsiranda septynerybėje. Jisai gali būti su Dievu (didėjančiu laisvumu, kada yra gyvybės šaltinis) arba be Dievo (mažėjančiu laisvumu, kada yra mirtis). Jisai yra NeDievas kada atsiriboja nuo gyvybės šaltinio, lieka uždaroje, nykstančioje sandaroje. Toks yra velnias. Velnias, angelas renkasi tik vieną kartą. O žmogus gali rinktis vis naujai. Neigiamasis pasirinkimas, teigiamojo atsisakymas, įmanomas jeigu santvarką suvokiame ne kaip (Dievo) proto tvarką, o kaip daiktišką tikrovę. Tad čia ir iškyla skirtumas tarp idealizmo ir materializmo. Materializmas negali mūsų suvokti, kaip esančiame Dievo prote, tad negali suvokti, jog yra gerumo šaltinis, gyvybės kūrėjas.
  • Dievas pasitraukė, kad galėtų būti visi, net ir velnias. Dievo pasitraukimas išsakytas ketverybės atvaizdų, tiek pažinovais-požiūriais, tiek daiktais-aplinkomis. Pastarajame nėra Kodėl? užtat santvarka uždara. O pirmajame nėra Ar! užtat santvarka atvira.

Man, nepakankamam žmogui, nesavanoriškai reikalingas Dievas

  • Jei tavo ranka verčia tave nusidėti, nurauk ją... Dievui prisipažįstu, kad tas nepadės, aš vis tiek nusidėsiu - prisipažįstu, kad ne ranka verčia, o pats esu kaltas - pasąmonė kalta, tad nurauti pasąmonę - atitokėti (Aprašyti.)
  • Dievas, kurio žmonės bijo, kurio bijo kalbinti, į kurį bijo atsiremti, nes visa tai įpareigoja besąlygiškai paklusti.

Dievas, kuriam reikia savanoriškai paklusti, norint tobulėti.

  • Supratimas, įgautas tik paklusus jo pamokymui. Menais galėjau tokį supratimą pavaizduoti paklūstančiais griaučiais, vaikščiojimu vandens paviršiumi.
  • Mūsų pasirinkimas paklusti: renkuosi Dievą vietoj savęs (asmens). Dievas už mane nepalyginamai didesnis, besąlygiškas.
  • Kuriam savanoriškai paklūsti.
  • Įpareigojimas paklusti tiesai, iš jo priimtai. Kaip antai dešimt Dievo įsakymų, šventraščio pamokymų, Bažnyčios įsakymų, Kristaus pamokymų (pavyzdžiui, dėl skyrybų ar svetimavimo). Manyti, kad Dievas už mane geriau žino, ir mane su juo sieja mano nuolankumas jam.
  • Obey God. Conversing with: God's wisdom Do good. Go to church. Chastity. Respect my parents.747

Dievas, pamokantis savo Sūnų

  • Dievo vaikai daro, kaip jisai, užtat yra kūrėjai. O Dievo sūnus, tai jo sąmoningai mokomas.
  • Dievas pamoko, nes yra nesutarimas.
  • Man kalbantis.
  • Apibrėžtas savo bendravimu.
  • Pamoko savo pavyzdžiu.
  • Dievas, kurio savybėmis, ypač strimagalvišku širdingumu - išmokstu gyventi - bet taip pat protingumu, ir visomis kitomis savybėmis.
  • Dievas, iš kurio mokausi širdingumo, strimagalviškumo. Mokausi iš Dievo pavyzdžio. Jisai moko mane, tad aš jo sūnus. Mokausi jam paklusdamas.
  • Dievas moko. Aš apsiverčiu, pakeičiu kryptį, žiūriu ne į jį, o su juo.

Dievas pamoko:

  • Gyventi visais, pirmiausiai, bloguoju vaiku.
  • Kristaus palyginimų turinių.
  • Dievo įsakymų.
  • Gyventi be jo, savarankiškai, trejybės ratu, šviesuolių bendryste. Šviesuolių bendrystės atskleistu žinojimu įsitikinu, kas yra tiesa, randu atsakymus į savo klausimus, tad drįstu gyventi žinojimu ir tikėjimu, atsiremti į savo tyrumą, dieviškumą, nebūtinai viską iš anksto išnagrinėdamas. Drįstu gyventi trejybės ratu.

Pakankamas Dievas, kuris leidžia mums trejybės ratu pasitikrinti tam tikru reikalu.

  • Bet gelbėk mus nuo pikto. Būk pakankamas Dievas, kad galėtumėme ugdyti save.
  • Pakankamas Dievas. Globa trejybės asmenims, brandos varikliui.
  • Pakankamas Dievas, tai tas kuris mus saugo nuo pikto, užtat tasai Dievas kurį pajuntame, su kuriuo bendraujame, kuris tačiau gali būti netobulas. Tai trejybės rato paklaidos Dievas. Jisai leidžia mums truputį nuklysti, bet ne daug.
  • Pakankamas Dievas - šaltas Dievas?
  • Pakankamas Dievas - mūsų visų tapatumo pagrindas - mylėk artimą.
  • Jeigu mes esame netobuli, bet galime ugdyti save, tai ir Dievas gali būtent mumis ugdyti save, tad jisai gali būti netobulas.

Išgelbstintis Dievas, kuriuo pasikliauju

  • Dievas, kurį prisišaukiu, kai jo reikia.
  • Dievas, į kurį remiuosi, kai man reikia pagalbos ar išgelbėjimo.
  • Mums suteikęs laisvę, tad pas kurį galim šauktis pagalbos, kaip laisvai elgtis.
  • Dievas, kuriuo pasikliauju kai gyvenu, kaip benamis, nežinodamas kaip bus kitą savaitę ar kitą mėnesį, iš ko pragyvensiu ar kur gyvensiu, kaip kad Dovid. Kurio prašau kasdieninės duonos. Kuriuo gyvenu viltimi.
  • Vaikystėje meldžiau Dievą, kad jis išgelbėtų iš mušeikų. Johnny Gonzalez, Dean Andrews, John Carpini, kartą Tėtė mane išgelbėjo.
  • Vaikystėje. Melsdavau Dievo pagalbos, kai koks mokinys grasindavo mane mušti.
  • Meldėme Dievą, kad Lietuva būtų laisva ir tai įvyko. Meldėme už Sibire kenčiančius tremtinius.
  • Dievas, išklausiantis maldą, ypač man nustojus tikėti. Kai jau nebeištveriu. Arba atrodo visiškai neįmanoma, kaip kad su Lietuvos nepriklausomybe. Dievas, stebuklingai permetantis mane per upę.
  • Malda ir kalba. Malda, pavyzdžiui, Tėve mūsų, yra ženklas, kurį susikuriame, įsibrėžiame, kuriame įkrauname teigiamas reikšmes, kuriuo laviname pasąmonę, tad kuris mus gali iškart sieti su Dievu, pašalinti velnią. Ir su Dievo sąvoka panašiai, ir su kiekvienu žmogumi, kiekvienu žodžiu, kiekvienu ūpu, kiekvienu vaizduotės reiškiniu. Žodžiai, žmonės, ūpai (sakydavau - savybės) - tai trys kalbų vienetai: pagrindimas (malda) grindžia nuotaiką; įvardijimas grindžia žodį; pasakojimas grindžia žmogų.
  • Likti Dievui ištikimu. Stay true to God. Conversing with: fate As a child in grade school, I was weak and young, but during recess, I didn't want to be protected by the teachers, so I would walk far off into the field. And quite often a disturbed child would come up to bully me. I was a very good child and my response was to be as good as possible and to appeal in my heart to God to save me. Always some stronger kid would come and save me.715
  • Vykdant geros valios pratimus reikia drąsos, užtat padeda žinojimas, jog kažkas mus išgelbės.
  • Believe in God. Conversing with: inexperience I wondered, why were people so hesitant to do "good will exercises" with me? Why did they not want to let go of their experience in the sense that I was? Why was I able to live on the edge? I realized that I do believe in God. I do believe that God watches over me. I can therefore do risks to do the right thing. I then appreciated that people might not be able to do that if they don't believe in God. I drew this conclusion even though I had been very careful to think that people might not need to explicitly believe in God, but might have some comparable concept. Yet I saw that, to my dismay, they generally didn't.69

Dievas, prilygstantis savo raiškai

  • Dievo raiška, tai Dievas mūsų gelmėse, pakankamas Dievas. O Dievas sutampa su savo raiška.
  • Tiesa - tobulo Dievo raiška pakankamu Dievu.
  • Tėra tai, kas pasireiškia. "Those things are which show themselves to be."

Globojantis Dievas, kurį gerbiu

  • Aš visą gyvenimą esu atsargus, gerbiu pavojus ir laikausi atokiai nuo jų, nes tokiu būdu gerbiu rūstų, nuožmų, teisingą Dievą, negundau likimo.
  • Dievas, kuris manimi rūpinosi ir rūpinasi, taip kad man belieka susitelkti į savo darbą. Suvokimas, jog Dievas rūpinasi manimi, galiu ramiai dirbti.
  • Dievas, globojantis mane, saugojantis mane, į kurį galiu atsiremti vykdant geros valios pratimus, išeinant už savo patirties šešėlio.
  • Didelė šiluma: I sing because I'm happy. I sing because I'm free. His eye is on the sparrow, and I now he's watching me.
  • Patikėjimas, kad Dievas globoja ir rūpinasi Ieva, kad ji nenuklystų, nepadarytų nepataisomų klaidų. Galiu būti ramus.
  • Dievas, kuris mus globoja, tad kurio pagalbos meldžiamės, prieš žinomus ir taip pat nežinomus pavojus.
  • Dvasios apsauga, blogiui norint mane dvasiškai sunaikinti.
  • Velniui sakau, kad Kristus jau jį nugalėjo, ir to pakanka, jį išvyti, išsklaidyti. Dievas galintis mane globoti nuo velnio.
  • Tikėjimas, kad viskas gerai baigsis:
    • esu globojamas
    • būsiu aprūpintas
    • veikia kažkokia teisybė.
  • Suvokimas, jog yra meilė, suveikianti, net jei nebūtų Dievo. Ne meilė tiesiogiai, o jos suvokimas.

Dievas, kuriam esu dėkingas, nes jam rūpi kiekvienas reikalas.

  • Pakankamas Dievas gali mane išgelbėti paskiru klausimu.
  • Dievas, kuriam dėkoju, kurį šlovinu, kurio dieviškumą pripažįstu, atsiklaupęs, kai aplanko dieviška išmintis arba įvyksta stebuklas. Dievas, kuriam atsiklaupiu, nes esu jam dėkingas, kaip jisai įspūdingai reiškiasi mano gyvenime, labiau nei galiu pamanyti, įsivaizduoti.
  • Dievas paskirai, įvairiai suvokiamas (tautos dievas, asmens dievas, jėgos dievas) ir paskui laikomas Vienatiniu Dievu.
  • Pasiklydusio vaiko tėvas, kurio reikia laukti ten, kur jisai savo vaiko ieškos. O jisai supranta, kad mums rūpi mūsų paskiri klausimai.
  • Reikia šlovinti Dievą pagauti gyvenimo įvairovę.
  • Dievą, kurį šlovinu giedodamas giesmę su juodaisiais ar kaimiečiais, tad nusilenkdamas jam.
  • Išklausantis maldą, ypač man nustojus tikėti. Dievas, išlaisvinęs Lietuvą.
  • Dievas pasireiškia stebuklais.

Dievas, kuriuo tenka pasikliauti, net kada jisai yra blogas, ar jo nėra

  • Man dingtelėjo, kad Dievas šaiposi iš manęs, iš visų mano gyvenimo širdingų pastangų. Tokiu atveju nebeturiu ryšio su Dievu. Jaučiuosi tikrai vienas, tuo pačiu vienas su visais, už patį Dievą dieviškesnis, geresnis, tikresnis, šviesesnis, už visus atsakantis, taip kad pats esu Dievas. Gyvenu žmogaus trejybės ratu. Ir remiuosi dorybėmis, gera sėkla, Dievas mumyse. Ir nors su Dievu ryšio nėra, mes atkirsti visiškai, bet jisai tiesiog nepasiekiamas, ir visgi mane globoja, "gelbėk mus nuo pikto".
  • Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog neturi išorinės aplinkos. Išorinė aplinka, tai aplinkybės, kuriomis Dievas mus įsivaizduoja, taip kad veiksmu +3 jisai mūsų sąmoningumas, kaip kad pasiklydęs vaikas sąmoningas, atsiplėšęs nuo savo aplinkybių, jose gyvenantis bendru žmogumi. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +3.

Dievas, kuris mumis palaiko kiekvieną.

  • Dievas, kuris mumis yra niekam neabejingas.
  • Dievas, kuris mumis trokšta pasiekti kiekvieną.
  • Mums reikia rūpintis visais.



Dešimt Dievo Įsakymų

Teigiami įsakymai

  • Savarankiškas - Pirmapradis Dievas
  • Užtikrintas - Dvasia
  • Ramus - Dviprasmybė
  • Mylintis - Gera širdis

Neigiami įsakymai

  • Dievas, kuris nėra sąlygiškas
  • Dievas, kuris už mus galingesnis
  • Dievas, kuris leidžia mums rinktis
  • Dievas, kuris mūsų klausosi
  • Dievas, su kuriuo galime stebėti amžinybės atsiskleidimą
  • Mylimieji, kuriais susitelkiame

Apibrėžti sandarą 4+6.

  • Suvokti 6+4 dviprasmybę ir jos svarbą, kaip ji grindžia asmenų trejybę.
  • Širdies tiesomis suvokti sandarą 6+4.
  • Išvesti 6 neigiamus Dievo įsakymus iš 4 teigiamų Dievo įsakymų.
  • Išvesti 6 antrines sandaras iš 4 pirminių sandarų.
  • Aš manydavau, kad Dievas gali nesilaikyti savo įsakymų. Juk Dievui leista žudyti, o mums ne. Dievas gali prikelti iš numirusių, o mes negalime. Tačiau įsakymais esame viena. Tad kaip jisai jų laikosi? Ar kaip visa tai suprasti?
  • Dviejų sandarų, kubo ir oktahedro, skirtumą palyginti su atitrūkimo ir požiūrių permainom bei puskubu.

Dvasia nešališkai nusako Tėvo ir Sūnaus santykį

  • Išsako Dievo Dvasios požiūrį, "Tai yra Dievas".
  • Išsako Dievo raiškas mumyse, asmenyse.
  • Išsako, kad Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus gali sutapti (susitikti) Tavimi (troškimais) ir gali būti atskirti Kitu (netroškimais).
  • Išsako, kaip Dievas reiškiasi 4 troškimais (iš kurių neigimo kyla pirminės sandaros) ir 6 įsijautimais (iš kurių iškyla antrinės sandaros).
  • Yra Dievo Dvasios pasitraukimas. Dvasia permąstydama irgi turėtų pasitraukti, užtat Sūnus ir Tėvas sutampa keturiomis pakopomis, kurias matome iš šalies. Bet tada Dvasia iškyla kaip šešeriopas tarpas tarp Sūnaus ir Tėvo, kurį irgi matome iš šalies. Tai pasitraukimo permąstymas, taip pat jo apvertimas, nes prasideda nepasitraukimu ir baigiasi pasitraukimu. Tai yra pasitraukimas iš pasitraukimo.
  • Dievą stebint iš šalies, galima stebėti jo eigos pakopas - jo buvimą, arba galima įžvelgti tarpus tarp jų - jo nebuvimą.

Dvasia nešališkumą išreiškia įsakymais, Dešimt Dievo įsakymų

  • Yra paklusnumo pagrindai.
  • Yra vieningo elgesio pagrindai.
  • Išreiškia tarpą, tad yra iš esmės miglotos. Jos nėra "visuotinės taisyklės" Kanto prasme.
  • Vienodos įsakymo sąlygos sudaro lauką už kurio gali išsispręsti blogojo ir gerojo vaiko prieštaravimas. Tikslas yra, kad blogasis vaikas susinaikintų, o gerasis vaikas išliktų. Pragaras yra linkėtinas nes jisai visam sunaikina blogį.

Dvasia grindžia amžiną gyvenimą

  • Tėvas išskiria trejybės vaidmenis, tačiau juos supranta jų sutapimu. Sūnus išskiria Tėvo ir Sūnaus žvilgsnius į tą patį Tėvo išėjimą už savęs. Būtent Dvasia neigiamais išsakymais išreiškia atotrūkį tarp Tėvo ir Sūnaus, tarp Dievo ir gerumo, tad jų nesutapimą, vadinas, amžiną gyvenimą, vykstantį pirm sutapimo.

Gyvenimo lygtis

Gyvenimo lygtis apibrėžia, jinai apibrėžimų pagrindas. Apibrėžimas (gyvenimo lygtimi) susideda iš nurodymo (požiūrio lygtimi) ir vienumo bei nevienumo nusakymo (asmenų lygmenimis). Asmenys išsako gyvenimo lygties išgyvenimą, tad jos klodų ketverybę. O požiūrių lygtis išsako suvokimą, išgyvenimo priešingybę. Asmenys išsako atitrūkimą nuo apibrėžtojo, tad apibrėžimo besąlygiškumą.

Gyvenimo lygtis

  • Dievo santykius su savimi nusako gyvenimo lygtis. Tad požiūrių lygtis išplaukia iš gyvenimo lygties, nes Dievas yra pirm visko, tačiau požiūrių lygtis glūdi Dievo raiškoje, kaip jo prielaida, jo esmė, meilė.

Požiūrio lygtis apibūdina vienumą.

  • Dievas (Tėvas, meilė) yra pirminis vienumas, pirm sąlygų, už sąlygų.
  • Gerumas (Sūnus) yra tas vienumas sąlygose, santvarkoje.
  • Gyvenimas, tai yra tų vienumų (Dievo ir gerumo) turinio vienumas nepaisant sąlygų, taip kad tai yra tas pats vienumas. Tai Dievo gerumas, Dievo raiška. Tai Dievo (visko dvasios) ir gerumo (laisvumo dvasios) sutapimas, būtent gyvenimu (betko dvasia).
  • Amžinas gyvenimas, tai yra tų "vienumų" vienumas, tų vienumų raiškų vienumas, taip kad tai ta pati vienumo sąvoka, tiktai skirtingose sąlygose. Užtat tai tų vienumų, jų sąlygų, atskyrimas. Tai gerbimas sąlygų, tai vienumas su pačiomis sąlygomis. Tai Dievo ir gerumo atskyrimas, atsiplėšimas nuo santvarkos, tad suvokimas Dievo ir gerumo, kad tai nebūtinai tas pats. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Dievas dar neišreikštas.

Požiūrio lygtis apibrėžia besąlygiškumą išsakydama jo ketveriopą raišką:

  • Besąlygiškumas (Dievas)
  • Besąlygiškumas sąlygose (gerumas)
  • Jųdviejų sutapimas (gyvenimas)
  • Jųdviejų nesutapimas (amžinas gyvenimas).

Požiūrio lygtis ir asmenų lygmenys

  • Ar Dievas geras? Tai mūsų klausimas, tai klausimas mums, kuriuo atžvilgiu liudijame. Gyvenimo lygtis išreiškia Dievą dvejopai. Požiūrio lygtimi jisai, kaip toks, yra pirm gerumo, nes gerumas yra Dievas sąlygose. Asmenų lygmenimis Dievo vaidmenys (Dievas Tėvas - Dievo valia, Dievas Sūnus - gera valia, Dievas Dvasia - išmintis) yra po sąlygų, tai amžinas gyvenimas, Dievo ir gerumo atskyrimas, gerumo suvokimas. Gerumas yra ne pačiam gyvenime, o amžinam gyvenime, gyvenimo pagrindime.
  • Gyvenimo lygtis sieja:
    • gyvenimu išgyventą amžiną gyvenimą: blogojo vaiko pasąmone (požiūrių lygtimi) išgyventą vienumo, apibrėžimo raišką, pavidalą.
    • amžinu gyvenimu išgyventą gyvenimą: gerojo vaiko sąmone (ketverybės asmenimis, žinojimo klodais) vienumo, apibrėžimo turinį.
  • Gyvenimo nesuderinamumai, paprieštaravimai, nenuoseklumai išrišami amžinu gyvenimu.

Apibrėžimo tikslumas: gerumas, laisvumas, tobulumas, netobulumas

  • Gerumas yra tarpas tarp mūsų ir mūsų aplinkybių, tai mūsų laisvumas. Dievas nebūtinai geras, tai yra, mes galim tobulai atitikti savo aplinkybes, užtat yra tobulumas, kuriam joks laisvumas nereikalingas. Dievas yra tobulas. Tobulumas yra gerumo sandaros atvaizdų vieningumas. Gerumas yra pakantumas netobulumui. Gerumas - laisvume - Dievas sąlygose.

Valių nevienumas

  • Valia yra tiek gyvenimo esmė, tiek amžino gyvenimo esmė.
  • Valia yra susitapatinimas (vienumas) su savo prielaidomis: mūsų valia su vidinėmis prielaidomis, Dievo valia su išorinėmis prielaidomis. Esmė yra sąlygų esmė, skirtumas tarp vidinių ir išorinių prielaidų, skirtumas tarp prielaidų santykių su sąlygomis.
  • Valios būtinai skiriasi. Kiekviena valia yra laisva. Valia nebent gali pajungti save sau ar kitam.
  • Meilė, sandara, palaiko gyvenimą, tad vienumą.

Dvasios požiūris į Dievo eigą

Dvasios požiūris mato ir liudija iš šalies

  • Dievo Dvasios išėjimą už savęs, Sūnaus ir Tėvo nesutarimą ir suderinimą, išsako žinojimo rūmai, kaip mes prisiimame Dievo valią, kaip jisai tampa būtinas.

Dievas yra Kitas

  • Dievas yra Kitas, o tai asmens nebuvimas, tad kaip toks, Dievas yra būtinas.
  • Kitas (Tasai, Jis) yra grindžiamas būkle, sąlygomis, nebūtinumu.
  • Dievas yra "Kitas", nusakomas savo būkle, tad savo sąlygomis, aplinkybėmis, savo nebuvimu. Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis. Meilė atitinkamai palaiko tokį vieningumą. Tad Dievas palaiko visų būklę, Dievas myli visus.
  • Tėvo, Sūnaus, Dvasios būkles, jų nebūtinumą, o galimumą.
  • Dievas yra jo papildinys būkle, jo nebuvimas.
  • Dievas yra besąlygiškas.
  • Dievo trejybė išsakytina iš šalies.

Kito virsmas: Tėvo ir Sūnaus santykis

  • Yra Dievo virsmas, Kito virsmas. Tame neišpildytame virsme, jo atvaizdų vienume, Dvasia gali nustatyti Dievo nebūtinumą, Sūnaus akimis. Ir panašiai, Tėvo akimis, jo būtinumą.
  • Tėvui Dievas yra, tad reikia mylėti Dievą ir priešą, o Sūnui Dievo nėra - jie atitrūkę, tad tenka mylėti save ir artimą.
  • Tėvas žvelgia pirmyn ir Sūnus žvelgia atgal. Sūnus privalo atisgręžti, atsisakyti savęs, ir žiūrėti su Dievu. Dvasioje Dievo Tėvo raida reiškiasi jo raida pirmyn (teigiamais įsakymais) ir jų santykiais (neigiamais įsakymais). Dievo Dvasia žiūri atgal nuo bendro suvokimo, nuo geros širdies, kaip išeities taško. Jai viskas jau žinoma, jau yra atsakymas. Tad ja suvoktas tiek Sūnus, tiek Tėvas.
  • Neskirsto ar Dievas vienoje ar kitoje lęšio pusėje, ar jisai sąlygose ar už sąlygų, atrandantis save ar atsisakantis savęs, tad Dvasia pati besąlygiška.
  • Sūnus yra pasaulyje išieškojęs Dievo ir jo neradęs. Dievas tėra už šio pasaulio, tiek už jo, tiek Sūnaus gelmėse, visur kur Sūnus nepasiekia, taip kad Sūnus (gerumas) ir Tėvas (Dievas) yra viena.
  • Blogumas yra sėkmingai atribojęs Tėvą ir Sūnų, tačiau simetriškai, kaip veidrodis. Užtat blogume Dievas yra nebūtinas, atskyrus Dievą. Tačiau tuomet toje blogumo pergalėje slypi jojo nesekmė. Nes jeigu jisai neišeina už savęs į Dievą, jeigu jisai apsiriboja savimi, tada jisai lieka savyje vienas, savame pragare. Jisai yra nepažymėta priešingybė: blogumas ir jo apsiribojimas savimi. Tai tiesiog yra pirmapradžio Dievo būsena jeigu jisai neišeina už savęs.
  • Visgi Dievas yra, tad jisai yra būtinas, tik blogumas atsiribojo nuo jo. O tose sąlygose, tame blogume nieko nėra, tai bergždžia, užtat galima visas sąlygas atmesti. Lieka tiktai Dievas, tiek Tėvas, tiek Sūnus, bet jau be jokių sąlygų, nepažymėta priešingybe. Tėvo ir Sūnaus būklės sutapo ir atkrito, nes Tėvas pilnai išėjo už savęs į save. Užtat priimame Tėvo požiūrį, mylime priešą, mylime besąlygiškai, nes sąlygos atkrito. Taip atrodo iš Tėvo pusės.
  • Dvasia esminiu buvimu sieja Tėvą ir Sūnų. Tai vyksta jų sutapimu kurioje nors pakopoje. Sutapimas išsako ženklo rūšį. Daiktas, tai Dievas Tėvas, savarankiškas. Jo simbolis, tai gera širdis, mylinti. Tai jų bendra būklė.
  • Dvasia nebuvimu atskiria Tėvą ir Sūnų. Tai tarpas tarp jųjų. Tai ženklo savybės. Tai jų paskiros būklės.
  • Tėvas ir Sūnus yra išplečiami būklėmis.
    • Tėvo būklė yra jo išėjimas už savęs nuo mažiausio išėjimo, savarankiškumo, iki didžiausio, meilės. Tėvas išeina už savęs į save, tai yra, į savo būklę. Tai iš karto yra jo Sūnus, jų sutapimas. Ta būklė įvairuoja.
    • O Sūnaus būklė yra jo atitrūkimas nuo Tėvo. Ta būklė irgi įvairuoja.
    • Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta, tai įvairavimo vieningumas. Užtat Dvasia yra (per Tėvą) Dievo vieningumo ir (per Sūnų) gerumo vieningumo vieningumas.

Būklių sutapimas

  • Tėvo nebuvimas yra jo išėjimas už savęs į savę, į nebuvimą. O Sūnaus nebuvimas tai pirmapradis nebuvimas Tėvui dar nepasitraukus. Sūnaus nebuvimas yra tai, kas už santvarkos. Tad Tėvo nebuvimas (grimztant į save troškimais, požiūriais) sutampa su Sūnaus nebuvimu (už santvarkos). Tėvo požiūris (troškimas) yra jo ryšys su savastimi, su santvarka, su netroškimais, tai Dievo ženklas, ženklų rūšis. Tėvas žiūri atbulai, ir santvarką sudaro šeši požiūriai žiūrintys priešingai, taip pat septintasis Sūnaus požiūris žiūrintis kartu su Tėvu. Tokiu būdu sutampa Sūnaus ir Tėvo būklės, taipogi sutampa, prilygsta jųjų požiūriai. Yra tarp jų ryšys +0.
  • Sūnus gali būti veidrodžiu susietas su kitu žmogumi, su artimu, kaip kad su Dievu.

Dievo eiga

  • Tėvo akimis jisai išeina už savęs, jisai aprėpia visą eigą.
  • Sūnaus akimis Tėvas jau išėjęs už savęs.
  • Dvasios akimis Tėvas yra beišeinantis už savęs. Tad Tėvui išgyvenant Dvasios kampą - besąlygiškai mylimas priešas išgyvena Dievo atėjimą, jo sulaukimą. O Sūnui išgyvenant Dvasios kampą - sąlygiškai mylimas artimas išgyvena Dievo nebuvimą, jo nesulaukimo, užtat jo iškylimą pačiame artime, jo meilėje.

Sutapimai ir atitrūkimai

  • Dievas pasitraukdamas, išeina už savęs į save, tad savo būkle artėja prie Sūnaus ir galiausiai su juo sutampa. Ir būtent požiūrių grandine sutampa. Tačiau Sūnus pasaulyje neranda Tėvo ir tad tolsta nuo jo, yra įvairiai atitrūkęs nuo jo, užtat bendru asmeniu (Kitu) patiria tai, ką Dievas patiria.
  • Besąlygiškumo ir sąlygiškumo suderinamumas. Tėvo besąlygiškumas persmelkia sąlygiškumą tad jam būklės sutampa. Tuo tarpu Sūnui sąlygiškumas (netroškimai) atitrūkęs nuo besąlygiškumo.
  • Dievo požiūris manyje ir už manęs. Požiūriai sutampa teigiamais įsakymais (gyvenimu) ir nesutampa neigiamais įsakymais (amžinu gyvenimu).
  • Dievas, papildantis žmogų. Teigiamais įsakymais tas papildymas dviprasmiškas nes žmogus yra tarp Dievo už jo ir jame, tad jam Dievas yra Kitas, bet jisai jam prilygsta. O neigiamais įsakymais žmogus yra tarpe tarp Dievo už jo ir jame, tad žmogus tiesiog vienareikšmiškai skiriasi nuo Dievo.
  • Teigiamais įsakymais Dievas veda iš (nulybės) savybių (kas bendra) į salygų tenkinimą. O neigiamais įsakymais, einame iš apibrėžimų (sąlygų) link savybių, tad šia kryptimi gali būti, kad ne savo noriu einame, o blogis mus verčia.

Dievo Dvasia išsako mūsų bendrystės pilnatvę - tikslinimo eigą

  • Būklių sutapimas yra mūsų savęs tikslinimo išdava. Nes mes esame paklaida, esame neatitikimas tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse.
  • Savęs supratimas, kad mes netobuli, tad mes ne Dievas. Tobulumas yra tada kai mus išreiškia mūsų kertinė vertybė, kai jinai tobulai atskleista, taip kad nežinojimą tobulai, išbaigtai išreiškia žinojimas. Užtat gerumo, laisvumo tuomet kaip ir nebėra.
  • Dievas yra mūsų papildinys, ir tai suvokus, jog mes ne Dievas, galim save suprasti kaip jo veidrodį, tuomet galim jį įžvelgti savyje, kaip savo aplinkybių atspindį, Dievą (Dievo požiūrį, Dievą sąlygose) mus išgyvenantį, taip kad esame jų viduryje, tarp Dievo gelmėse ir Dievo už mūsų. Tuomet nyksta tarpas tarp jų. O tam tarpui išnykus esame viena su Dievu.
  • Tikslindami save sumažiname tarpą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse, tad sumažiname jų neatitikimą. Mes (pilnai atsiskleisdami amžinu gyvenimu) esame jų bendras suvokimas. Mes savo bendryste esame šventosios Dvasios dalinis, apytikris išsakymas.
  • Dvasia tad glūdi šio tikslinimo eigoje, tiek jos pakopose Dievui išeinant už savęs, tiek vienos pakopos (Dievo troškimo) pakeitimas kita pakopa (mūsų netroškimo), taip kad Dievas supranta mus, jį tikslinančius.
  • Kai esam tobuli tada nebelieka tarpo, nebėra gerumo ar blogumo. Tad tobulumas yra gerumo pasitraukimas, Dievo pasitraukimas. Tobulumas yra gerumo sandaros atvaizdų vieningumas.
  • Meilė išsako galutinį mūsų tikslinimą - sutapimą Dievo už mūsų ir mumyse. O meilė remiasi kitais lygmenimis - ramybe, užtikrintumu, savarankiškumu - ir juos išbaigia. Antrinės sandaros išsako šių kitų lygmenų nepakankamumą. Netroškimai išsako ko trūksta kiekviename lygmenyje ir septintas požiūris (gyvenimas kitu) yra žinojimas atitinkantis troškimo nežinojimą.

Dvasios išmintis mus tikslina

  • Išmintis gal padeda susigaudyti, kada jausmai yra naudingi ir kada - ne.
  • Išmintis yra susijusi su mūsų įpročių puoselėjimu ir taikymu. Išmintingas žmogus žino, kad gyventi sąmoningai, valingai, kada gyventi nesąmoningai, įpročiais, pasąmone. Išmintingas žmogus tad puoselėja gerus įpročius.

Liudytojo (Dvasios, prielaidų) nebūtinumas

  • Liudytojas yra dalis pirmapradžio Dievo vidinės įtampos. Jisai liudija sau, ar jisai būtinas? Jisai reiškiasi gerumu - išėjimu už savęs, o liudija blogumu - neišėjimu už savęs. Dievo blogumas reiškiasi Dievo gerumu.
  • Dievo įrodymas vyksta liudytojui (blogumui). Liudytojas yra tarsi aukštesnis už Dievą. Jeigu tas liudytojas neranda Dievo, atskirtas nuo Dievo, atsiskiria nuo Dievo, tada tas liudytojas patsai atsiranda Dievo būklėje. O jeigu Dievą apibrėžia jo būklė, jo nebuvimas, tai tada liudytojas iš tiesų yra Dievas.
  • Liudytojas tampa nebereikalingas tobulai išreiškus ribą tarp Dievo mumyse ir Dievo už mūsų. Tobulas liudytojas yra nebebūtinas kada santykis tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse yra akivaizdžiai išreikštas. Užtat tobulas liudytojas pats pasitraukia. Taip Dvasia pasitraukia, kaip ir Tėvas bei Sūnus pasitraukia. Jų pasitraukimai yra jų būklės. Tad Dvasios kampu, vieningumas vyksta būklėmis, tai yra, nebuvimais, kuriais Tėvas ir Sūnus sutampa, o taip pat ir Dvasia, visiems išnykstant, taip kad paskiri asmenys nebūtini, o būtent Dievas būtinas. Dvasios kampu asmenys tampa nebūtini.
  • Liudytojas (Dvasia) nebūtinas - Dievas žiūrintis į save iš šalies. Dievas neišeinantis už savęs yra nebūtinas. 4 teigiami įsakymai išsako Dievo būtinumą, o 6 neigiami įsakymai išsako jo nebūtinumą.
  • Tokiu būdu Dvasia permąsto: Dievas tampa sąvoka, kuria galima gyventi. Dievas tampa "nematomu" (bet ir matomu) išeities tašku visų asmenų vienumui.

Teigiami ir neigiami įsakymai

Mylėti Dievą-priešą ir mylėti save-artimą

  • Dievo įsakymai išplaukia iš teigiamo įsakymo "Mylėk Dievą, mylėk priešą, mylėk trokštantį, kad tavęs nebūtų" ir neigiamo įsakymo "Mylėk artimą kaip save patį, mylėk draugą, mylėk trokštantį, kad būtum".
  • Mylėk Dievą, tai mylėti bendrą žmogų kiekviename. Mylėk savo artimą kaip save patį - mylėk, kaip mylime savo asmenybę, save, kaip paskirą žmogų. Dievas labai veikia per mūsų asmenybę, tai prie ko galim prisirišti, kas mums asmeniškai brangu.
  • Dievo tikslas yra, kad mes asmenys išgyventumėme visas galimybes. Mes, santvarkoje esantys, jį palaikome dvejopai:
    • Gyvenam viena su Dievu už santvarkos: Mylime Dievą.
    • Gyvenam viena su visais kitais santvarkoje: Mylime artimą, kaip save patį.
  • Įsakymai mylėti Dievą išsako kas mes esame. Įsakymai mylėti artimą išsako kas mes nesame, tarpą tarp mūsų ir Dievo.
  • Jeigu Dievas yra (kaip kad Tėvo akimis), tai mylėti Dievą. Jeigu Dievo nėra (kaip kad Sūnaus akimis), tai mylėti visus, kaip lygiaverčius, mylėti savo artimą, kaip save patį. O artimas yra toje apimtyje, kurioje Dievo nėra.
  • Šventosios Dvasios kampu žiūrint, jos sandaromis, būtent Sūnus tvirtina mylėti Dievą ir priešą, o Tėvas tvirtina mylėti save ir artimą. Betgi ar ne pastarieji yra Sūnaus puoselėjamos šviesuolių bendrystės pagrindas?

Tobulumas ir tapatumas

  • Sūnus derina tobulumą ir tapatumą (su mumis, nuodėmingaisiais).
  • Tobulumas - mylėk Dievą, priešą, besąlygiškai, tapatumas - mylėk save, artimą, sąlygiškai.
  • Dievas gyvena plačiau kaip mes, jisai tobulas, be poreikių. Jėzus jungia šį tobulumą ir tapatumą.

Teigiamų ir neigiamų įsakymų apžvalga

  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus skirtingos sąlygos paklusnumui, neigiami ir teigiami įsakymai, jų suderinamumas.
  • Dievas reiškiasi keturiomis pakopomis, kiek jisai yra išėjęs už savęs, ir taip pat šešiais perėjimais, atkarpomis iš vienos pakopos į kitą.
  • Leidžiame Dievui pasitraukti ir gerbiame asmens laisvę. Aš taip skirdavau juos į teigiamus ir neigiamus, bet iš tikrųjų, tiek vieni, tiek kiti yra neigiami, draudžiamieji. Dievui leidžiame pasitraukti: atsisakome kitų dievų; atsisakome jo vaizdinio; atsisakome jo kūrybos; atsisakome jo esmės, leidžiame tėvams jį pakeisti, kaip jo ženklas, gerbiame juos. Suteikiame laisvę, tad mylime.
  • Teigiami įsakymai sieja dvasią su savastimi (su ženklu) ir neigiami įsakymai taipogi.
  • Asmenų galimybę išsako įstatymas, tiek Sūnaus teigiamas, tiek Tėvo neigiamas. Įstatymo pagrindas, tai aštuongubo kelio atsiskleidimas, Dievui išeinant už savęs, taip kad atsiveria tiek pirminės sandaros, tiek antrinės sandaros. Juos bene sieja trejybė. Iškyla vieningi asmenys, šviesuolių bendrystė, jos akimirka.

Teigiamų ir neigiamų įsakymų skirtumai

  • Teigiamais įsakymais matome Dievą iš šalies, o neigiamais įsakymais mes Dievu matome save iš šalies.
  • Tėvo (nežinojimo) ir Sūnaus (žinojimo) atskyrimas. Neigiamus įsakymus grindžia žinojimas - ką mes žinome apie Dievą, tai matyt, teigiamus įsakymus grindžia nežinojimas - ko nežinome apie Dievą.
  • Dievo įsakymai išsako Dievo požiūrį kurį galime įsivaizduoti, savo požiūriu priimdami jo požiūrį (teigiamais įsakymais) ir jo požiūriu priimdami savo požiūrį (neigiamais įsakymais).
  • Teigiami įsakymai bene išsako 12 ryšių su Dievu buvimą. Neigiami įsakymai bene 12 raiškų išsako ryšio su Dievu nebuvimą.
  • Sūnus vertina teigiamus įsakymus, Tėvo būklę, tačiau Tėvas vertina neigiamus įsakymus, Sūnaus būklę. Sūnui atrodo, kam būti Dievu jeigu turime Dievą? Tačiau Tėvui svarbu, kad Dievas vis naujai iškiltų Sūnumi.
  • Tėvo atsiradimas Sūnumi, tai buvimas. Teigiami įsakymai išsako. Sūnaus atsisakymas savęs Tėvui, tai nebuvimas. Neigiami įsakymai jį išsako.
  • Yra keturi teigiami įsakymai įsakantys būti tobulais, sutapti su savo papildiniu, savo aplinkybėmis, savo priešu, taip kad nebūtų tarpo, tad nebūtų gerumo ar blogumo. Mylėk Dievą, kuris mus atvėrė pasitraukdamas, atverdamas aplinkybes, su kuriomis galime sutapti. Yra šeši neigiami įsakymai įsakantys būti neblogais, išlaikyti laisvumą, tarpą, tarp savęs ir savo aplinkybių. Trys neigiami įsakymai susiję su strimagalviškumu, besąlygiškumu, trys su suvokimu, santvarka.
  • Teigiami įsakymai yra gyvybės medis, o neigiami įsakymai yra gėrio ir blogio pažinimo medis.
  • Atskiriami besąlygiško Dievo (teigiamo įsakymo) ir artimo, sąlygiško, paskiro Kito (neigiamo įsakymo) požiūriai. Besąlygiškas Dievas yra už sąlygų, iš ten eina į sąlygas. Tuo tarpu Kitas jau yra sąlygose, yra atkirstas nuo Dievo, tad pažeidžiamas blogio.

Teigiami ir neigiami įsakymai - nuoseklumas

  • Tačiau Dievo galimume slypi ir jo nebūtinumas. Dievo Dvasios akimis teigiami įsakymai užtikrina Dievo Tėvo nepaneigimą, tad jo nuoseklumą. O neigiami įsakymai užtikrina Dievo Sūnaus ir aplamai žmogaus nepaneigimą, jų nuoseklumą. Teigiamais įsakymais Dievas (Tėvas) deri su savimi (Tėvu), tai yra su savo nebuvimu, su savo būkle. O neigiamas įsakymais Dievas Sūnus deri su savimi, savo būkle, atitrūkimu (atgal) nuo Tėvo deri su savo ėjimu (pirmyn) į Tėvą. Tad Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis nes abi deri su jais, abejomis yra nuoseklūs. Tėvo būklė, jo susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad Sūnus yra tobulas, o Sūnaus būklė, susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad visi esame Sūnui tapatūs, visi esame laisvi, visi galime būti sau nuoseklūs, galime gyventi juo, nors nebūtinai gyvename. Tai kad nusidedame rodo, jog Dievas yra nebūtinas.
  • Blogumo (ne Dievo) nuoseklumas (tarpe tarp Tėvo ir Sūnaus) yra pagrindas, kuriuo blogumas išsilaisvina iš sąlygų ir atsiranda pirmapradžio Dievo būsenoje.

Gyvenimo lygties trečias klodas: troškimai ir jų tarpai

  • Dievo šokis bendrais bruožais remiasi gyvenimo lygties lygmenimis: Dievu, viskuo (aštuonerybė), troškimais (teigiami įsakymai) ir meile (treybės ratas). Teigiami įsakymai remiasi troškimais, užtat neigiami įsakymai išsiskiria nes atveria tarpus tarp troškimų. Neigiami įsakymai praplečia gyvenimo lygtį, taip kad gali būti negyvenimas, nuodėmė, mirtis ir taip toliau. Neigiamais įsakymais - jų dviprasmybe - Dievas Tėvas mums suteikia laisvę.

Pirmumas teigiamiems įsakymams ar neigiamiems įsakymams? Širdies ir pasaulio tiesos

  • Kai pasaulio tiesa išsakyta, tada tenka jos laikytis. Bet kolei ji neišsakyta, kolei neturime ką veikti, tada vadovautinasi širdies tiesa. Pasaulio tiesa išreikšta, o mūsų laisvė pirm raiškos, ne po jos. Po jos yra tik mūsų antrinė laisvė, laisvė nusidėti. Tačiau visada galime gyventi širdies tiesa, bet kokiu atveju, nes širdies tiesa visada palaikys pasaulio tiesą ir ves į ją.
  • Panašiai, kvantų fizikoje, kolei matavimas neįvykdytas, tolei gyvename širdies tiesa, kompleksiniais skaičiais. Bet įvykus matavimui, tenka gyventi pasaulio tiesa. Širdies tiesa yra tarpo tiesa, kuria amžinai gyvename.
  • Išvada: Vadovautis širdies tiesa: Sūnaus teigiamais įsakymais, gerojo vaiko požiūriu, Dievo pasitraukimu. Tačiau pirmenybę tenka teikti pasaulio tiesoms, kurios iškils savaime.

Teigiamų ir neigiamų įsakymų dviprasmybė

  • Tobulo ir netobulo žmogaus dviprasmybė. Padalinimai - už santvarkos jie tiesiog nustato požiūrių galimybes. Tačiau santvarkoje jie išsako prieštaravimą, kurį pergyvename, santvarkoje gyvenantys. Prieštaravime nereikalinga laisvė, ir jos nėra padalinimuose. O tas prieštaravimas išnyksta kada nusakomas Dievo tarpsnis, jam išeinant už savęs. Įsakyme nebėra prieštaravimo, užtat yra laisvė, kurią duoda dviprasmybė teigiamų ir neigiamų įsakymų. Dievas nebūtinas nes yra tobulas žmogus, bet Dievas tampa būtinas nes palaikomas ir netobulas žmogus, tai vyksta vienumu, atjauta, asmens trejybe, o tam raktas yra meilė. Tobulas žmogus kuris laikosi įsakymo yra išplečiamas netobulu žmogumi, kuris įsakymo nesilaiko, o vis dėl to mylimas.

4 ir 6

Pirminės ir antrinės sandaros - netroškimai ir atjautos

  • Primary and Secondary Structures. I came to realize that the six secondary structures (divisions, representations, topologies, argumentation, verbalization, narration) were given by pairs of levels of the foursome that injected God into primary structures.170
  • Pirminės ir antrinės sandaro yra mus varžiantys teigiami ir neigiami įsakymai. Dievas sandaromis dalyvauja troškimais ir jų išgyvenimais. Tad nesusivedimai suvoktini antrinėmis sandaromis ir tada suvoksiu Dievo dalyvavimą juose, kuria prasme tai įsakymai. O juk mus varžo būtent netroškimai, aštuonių požiūrių sandaros, tai ir yra mūsų įsakymai, kuriuos galime suprasti tiek teigiamai (Dievo troškimais), tiek neigiamai (mūsų netroškimais, tad Dievo išgyvenimais). Išgyvenimus galime suprasti dviprasmiškumais, miglotumais, kuriuos suvokiame nesusivedimais. Išryškinus nesusivedimus, pertvarkymus, suprastumėme kasdienius išgyvenimus, taip pat kalbas bei sandaras.
  • Dievo atjautos ir troškimai. Expressing the essence as a relation of concepts. *** What are the elements of an experience? Conversing with: concepts I formulated the seven counterquestions as perspectives placed in situations. I recognized the qualities of signs as pairs of levels from the foursome. Similarly, I recognized that I could express the secondary structures as injections of God of one level into a primary structure of another level. In studying verbalization, I realized that the deep issue of a good will exercise could be considered as built up from two concepts which are put together differently by the truth of the heart and the truth of the world.682
  • Pregnant structure. A structure may be able to say more than I know it to say, especially along with other structures. When I realized that I could think of the secondary structures could be expressed as God of one level of the foursome injected into a primary structure from another level, I noticed in particular in 2003 what happened to the seventh perspective of the primary structures. They showed an interesting variety of behavior, which I thought of as six expressions of the will, six representations of anything:
  • Consider the "ten commandments". Note that these six "rooms" correspond to the six divisions of everything as generated by God taking up the counterquestions. The zeroth division corresponds to What do I truly want? and obeying God, and the seventh division corresponds to Am I doing anything about this? and caring=believing, living as a person-in-general, thus relating (Obeying) God the Father and (Believing) Jesus. Consider how the other secondary structures likewise arise in the house of knowledge from God's taking up the primary structures.34
  • Considering the structure of a null structure. In considering representations of the foursome, I noticed the role of "null perspectives" as reference points for the other perspectives. Later, in analyzing the primary structures, and considering how God is injected in them, I noticed that I could think of these structures each defined by "null structures" having their own increasingly complex structure. I think I was much inspired by the idea in modern algebra of a "kernel" to a group homomorphism, a structure which is mapped to the identity action.1702
  • 4 malonės raiškos ir 6 teisingumo raiškos
  • 4 Dievo neapibrėžimai ir 6 Dievo apibrėžimai. Dievo apibrėžimas, jo dalyvavimas santvarkoje. Tad neigiami įsakymai išsako apibrėžimus (tiesos lygmenyje - ar): vienybe (viengubu požiūriu: neigimu - padalinimais), dvejybe (dvigubu požiūriu - atvaizdais, aplinkybėmis), trejybe: (trigubu požiūriu) - sąvokomis, tad kalbomis.
  • Dievo troškimai (ir netroškimai, pirminių sandarų pagrindas) ir Dievo išgyvenimai, jo atjauta mums (antrinių sandarų pagrindas)
  • Meilė Dievui, meilė priešui, tai meilė šalčiui, tam kuris tau neteisingas. Meilė sau, meilė artimui, tai meilė šilumai, tam kuris tau maloningas.
  • 4 teigiami įsakymai dviprasmybę išreiškia dvasia, tad dvasios aplinkybėmis, atskiru lygmeniu. 6 neigiami įsakymai dviprasmybę vaizduoja sandara, tad lygmenų pora.
  • Keturi troškimai. Tyriau įvairias sandaras, susidedančias iš septynių aštuonių požiūrių. Pamąsčiau, koks kiekvienos sandaros tikslas ir tokiu būdu atskyriau keturias rūšis. Toliau suvokiau jog aštuntasis (nulinis) požiūris išsako troškimą tam tikros apimties - visko, betko, kažko ar nieko.
  • Dešimt Dievo įsakymų Teigiami įsakymai, tai Dievo troškimai. Dievas savarankiškas - kitų dievų nėra; Dievas užtikrintas - neminėk jo vardą be pasekmių; Dievas ramus - švęsk poilsio dieną; Dievas mylintis - gerbk savo tėvus. Neigiami įsakymai, tai Dievo atjauta, kaip įvairiai troškimais išgyvena netroškimus.
  • Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo nesutarimas. Sūnaus paklusimas Tėvui. Dangaus karalystė yra kaip 4 protingos mergelės (daryti gerą - mylėti Dievą) ir 6 neprotingos mergelės (nedaryti blogo - mylėti artimą). Ogi tikslas yra sulaukti Dievo, jog jisai būtinas. Protingos mergelės tikėjosi Dievo, o neprotingos nesitikėjo. Tad galiausiai Dievas juk pasidžiaugs protingosiomis, kaip kad Kristus norėjo, o tai yra dangaus karalystė. O palyginime parašyta 5 protingos ir 5 neprotingos nes Jėzus ieško, kas jį supras - ir dargi klausytojas, tai bus viena iš 6 neprotingų mergelių, kuri tapo protinga. Tad jis taip susikalba su mumis ir taip pat apeina savo Tėvą. Dangaus karalystė, tai noras gyventi teigiamais įsakymais, ne neigiamais; tai nenoras priklausyti nuo stebuklų, nuo aliejaus pirklių. Ir tai požiūris, jog kiekvienas gali (ar galėtų) pats išsigelbėti (mažasis laivas).
  • Dievas išeina už savęs į save pakopomis. Tos pakopos išsako santykį su Dievu už santvarkos, o tas santykis išsiplečia, kol galiausiai prilygsta Dievui. Tas santykis yra Dievo savastis. Iš pradžių tai tik pasaulis (ar), toliau asmenybė (koks), asmuo (kaip) ir Dievas (kodėl). Tai keturi požiūriai grindžiantys dvejones, ir jų poros apibrėžia dvejones. Dvejonių sandaroje Dievo požiūris yra plačiausias. Dievas lygintinas su bendru žmogumi, paskiru žmogumi ir pasauliu. Dievo požiūriu klausiu savęs, Kas nuo manęs priklauso? Ar įstengiu svarstyti klausimą? Kaip turėtų būti?
  • 4 malonės raiškos yra susijusios su išsiaiškinimo būdais skiriančiais širdies ir pasaulio tiesas, mat Dievas reiškiasi širdies tiesos santykiu su pasaulio tiesa. O šešios teisybės raiškos turėtų būti susijusios su dvejonėmis, su Dievo atsakymus į jas, tai yra, širdies atsakymus į jas.
  • Mylime Dievą vis naujai išeidami už savęs. Mylime artimą likdami artime kaip kad savyje, taip kad išliekame išėję už savęs.
  • Dievas santvarkoje ir už jos. Mūsų klausimai yra už santvarkos. O santvarkoje yra rinktiniai klausimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl? ir aštuonios dvejonės. Dvejonėse bene Aš esu bendras žmogus ir Tu esi paskiras žmogus, o Kitas yra pasaulis. Žinojimo rūmuose, šie rinktiniai klausimai išsako santvarką.
  • Įsakymas mylėti. Meilėje slypi ta dviprasmybė - mylėti neigiamai (artimą), teigiamai (Dievą) - mylėti save ar artimą - kuri glūdi pradžioje, Dievui pasitraukiant į save - kuri bet kokiu atveju užtaisyta.
  • We love God, I think, by having an unconditional rapport with that reference point beyond this world we find ourselves within, so that we are "one with". This, I think, is what brings God to life in our physical world. But this is also the world of "loving your neighbor", the one who is able to love you. It is the world of loving locally. And somehow loving locally leads us towards loving globally. At least it brings us to having that choice.
  • Yra 4 teigiami įsakymai, sutampantys su ir palaikantys 4 visko atvaizdus. Užtat 6 neigiami įsakymai turėtų palaikyti 6 betko atvaizdus.
  • Gyvenimas - neigiamas įsakymas - mylėti artimą, kaip save patį - Dievas nebūtinas. Amžinas gyenimas - vykdyti Dievo valią - rūpėti, tikėti, paklusti - teigiamas įsakymas - mylėk Dievą - Dievas būtinas.
  • Keturi teigiami įsakymai išplaukia iš tobulo Dievo. Šeši neigiami įsakymai susiveda į pakankamą Dievą, į Kitą, į gerumą, kuriam tarnaujam.
  • Teigiamais įsakymais įprasminame savo laisvę, o neigiamais įsakymais gerbiame kitų laisvę. Teigiamais įsakymais esame viena ir prisidedame prie mūsų bendrystės, prie puoselėjimo esamo Dievo raiškos galimybių. Neigiamais įsakymais esame atskirti, užtat esame atviri vienas kitam, pripažįstame kitų laisvę.
  • Sutapimai ir atitrūkimai. Šeši atitrūkimai įvairiai išsako pirmapradžią būseną neišėjus už savęs. O keturi sutapimai išsako išėjimą iš pirmapradės būsenos.
  • Dievas yra 4 turėjimų (buvimo su Dievu) vieningumas. Gerumas yra 6 buvimo (Dievu) vieningumas.
  • Dievo raiškos išsako žinojimo ir nežinojimo išgyvenimą, žinojimo ir nežinojimo sąlygas, tuomi sieja gerą vaiką (žinantį) ir blogą vaiką (nežinantį). Žinojimo ir nežinojimo dviprasmybė, tai sąmoningumas. 6 neigiami įsakymai, tai nežinojimo aplinkybės. Nežinantis, blogas vaikas išgyvena pirmus keturis padalinimus, (pirm ketverybės, pirm žinojimo), jų yra keturi atvaizdai, tai apimtys. Žinantis, geras vaikas išgyvena kitus keturis padalinimus, jų yra du atvaizdai, klausimas ir atsakymas. (Kartu tai yra 4 x (4+2) = 24.) Taip yra su išgyvenimais. Tačiau žinojimo sąlygos yra tiktai keturios, tuo tarpu nežinojimo sąlygos yra šešios, jos apima ir klausimą bei atsakymą, tai yra, gerumą. Tad gerumas įveda nežinojimą, kartu ir gyvenimą. Tuo tarpu žinojimas susitelkia į Dievą, į tiesos apimtis.

Ženklas:

  • Teigiami įsakymai, tai ženklų rūšys. O neigiami įsakymai, tai ženklų savybės, kuriomis mąstome dvejopai.

Įsakyme ir už įsakymo

Santvarkoje (įsakyme) ir už santvarkos (už įsakymo)

  • Įsakymas yra vienodas visiems, nes vyksta vienas tyrimas, ar Dievas būtinas. Tačiau jisai taikomas skirtingiems asmenims, tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, kuriuos turi skirtingai paveikti. Geras vaikas - tai galimybė, jog Dievas yra. O blogas vaikas - tai galimybė, jog Dievo nėra. Dvigubas įsakymas sukuria vienodas sąlygas tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, taip kad gali būti vienas asmuo, vienas atsakymas, gali susipinti dvi skirtingos tyrimos šakos - kad Dievo nėra, ir kad Dievas yra. Ir jie gali būti viena - gali sutapti Dievas Tėvas ir Sūnus - nes yra viena Dvasia. Tad turim pakęsti vienodas sąlygas. O jos tarnauja tiek teisybei, tiek malonei. Įsakymai yra staklės, kuriomis audžiamas audinys, o už įsakymo yra siūlai, siūlo galai, Tėvo blogasis vaikas ir Sūnaus gerasis vaikas, ir Dievo trejybė, juos suvedanti.
  • Dangaus karalystė yra santvarka, Dievo įsakymas, kartu neigiamas ir teigiamas, kurį plėtojame bendryste. Amžinas gyvenimas, tai įsakymo puoselėjimas. Įsakymas turi įpinti tiek gerą vaiką, tiek blogą vaiką, tarnauti tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, turi brandinti blogą vaiką, taip pat geru vaiku atskleisti Dievą.
  • Santvarkoje nėra prieštaravimo, užtat yra laisvė. Dievas yra pasitraukęs laikinai iš santvarkos, užtat santvarka yra laikina, bet ten nėra prieštaravimo. Už santvarkos yra prieštaravimas, yra Dievas. Dievo santykis su santvarka yra įvairus, kaip matyti iš pirminių sandarų, taip pat iš antrinių sandarų.
  • Santvarka yra meilės įsakymai, visus pamokantys vienodai. Už santvarkos yra skirtingi auklėjamieji, kuriems įsakymas tarnauja, kuriuos įsakymas moko - tai geras vaikas ir blogas vaikas. Jiedu supinami taip, kad jiems tiktų vienas ir tas pats įsakymas. Tad už santvarkos yra skirtingi pradai tačiau santvarkoje yra vienodas įsakymas, vienas asmuo.
  • Dievo tyrimas - jo trejybė - išsako vienumą aplamai, vienumą suvokiančio ir susivokiančio, pasitraukiusio Dievo ir naujai iškilusio. O to tyrimo vykdymas remiasi vienumo atvejais, asmens ir Dievo. Šie vienumo atvejai remiasi pirmiausiai neigiamais įsakymais, kad jų laikomasi, kad jais gyvena septintasis požiūris, kad esame viena su artimu. O šie neigiami įsakymai remiasi teigiamais įsakymais. O teigiami įsakymai ketveriopai išsako bendrą sandarą, griūnančią, prieštaraujančią sau. O tas prieštaravimas skiria blogą vaiką ir gerą vaiką, kaip kad nulemta Dievo trejybės. Tad už santvarkos yra prieštaravimas.
  • Išgyvename iš vidaus 8 = 6+2 nelygiaverčiai 3 DAD, 3 ADA ar išorės 6+4 pokalbių poromis, lygiaverčiai, tai 2 požiūriais DD tolygu DA.

6=(4 2)

  • Malonės ir teisybės pagrindai. Keturi lygmenys (aštuongubo kelio pusės) - tai keturių malonės raiškų pagrindas, atviros sandaros pagrindas. O tai šešių teisybės raiškų pagrindas, uždaros sandaros pagrindas. Taip Dievas grindžia suvokimą.
  • Atsisakome tos apimties, kurią priskiriame Dievui. (viskas - Dievas be požiūrio; betkas - tapatumas sau; kažkas - dviprasmybė; niekas - gera širdis). Dievas tad yra už sandaros. O mums, asmeniui, ir sandarai, lieka tos apimties papildinys, sandaros gerumas. Ir mes einame iš šilumos į šaltį. Ir einame ryšium su savo padėtimi, tad atimdami, taip išeidami už savęs. O šie atėmimai sudėlioti taip, kad atsitraukiame nuo Dievo. Pirmiausiai jis artėja prie mūsų, paskui ir jisai lieka atsitraukęs. Tad kiekvienas skirtumas tarp Asmens ir Dievo yra nueitinas žingsnis, o visų didžiausias skirtumas tai Kelionė, kuria Dievas išeina už savęs į Asmenį, tampa nebūtinu, betgi vėl būtinu.
  • Yra 4 (pirminės) atviros sandaros ir 6 (antrinės) uždaros sandaros. Tad uždaras sandaras tenka kildinti taip kad atviros tampa uždaros. Dvejonėmis iškyla padalinimai; gėrio šaltiniais iškyla atvaizdai; taip pat iškyla aplinkybės trejybių atvaizduose, pavyzdžiui, Dievo trejybė (jo išėjimas už savęs į save) ir trejybės ratas (kito išėjimas už savęs į save).
  • Požiūrių santykiai: padalinimai - vienas požiūris, lygiagretūs požiūriai, Nėra santykio - aplinkybės; atvaizdai - du požiūriai, dėmesys vienam iš jų, savaiminis (gal) santykis; kalbos - trys požiūriai, dėmesys vienam iš jų, (Yra) atskiru požiūriu išsakytas santykis.
  • Padalinimai išsako Dievo požiūrį savaime. Atvaizdai ir aplinkybės išsako jo požiūrio santykį su mūsų požiūriu. Kalbos išsako santykį tarp jo požiūrio ir mūsų su artimu, tad išsako dviprasmybę tarp teigiamų ir neigiamų įsakymų. Visur jo požiūris yra dėmesį sulaukiantis požiūris.
  • 6 neigiami įsakymai, tai 6 atėmimai, tai 6 tarpai, tai atvirkštinis požiūris - žvilgsnis atgal į Dievą - o 4 teigiami įsakymai, tai žvilgsnis su Dievu - bet teigiami įsakymai tai yra nevisuminiai, jie išplaukia iš visuminio asmens - o neigiamus įsakymus aprėpus, gaunasi vieningumas, išreikštas asmens trejybe, jų dviprasmybe - taip kad klaidinga kryptis gali tačiau būti vieningumo pagrindas, jeigu aprėpiame visumą, taip kad susiveda į asmens trejybę
  • Santvarkoje nagrinėjamos širdies ir pasaulio tiesos. Yra keturi (teigiami) patikrinimai: ar? koks? kaip? kodėl? kuriais atskiriamos širdies ir pasaulio tiesos. Yra taip pat šešios (neigiamos) poros - širdis klausia platesnį klausimą nei pasaulis.
  • 4 raiškos D: Dievo troškimai, tad ir mūsų netroškimai, jų santykis, pirminės sandaros. 6 raiškos DA: antrinės sandaros, kaip jos susiję su Dievo raiškomis?

6=4+2

  • 3+3 ir 4+2 suderina pastaba, jog niekas = betkas - kažkas. Tokiu būdu galime apimtis išreikšti atėmimais: viskas = viskas - niekas; betkas = betkas - niekas; kažkas = kažkas - niekas; o niekas = betkas - kažkas. Tada lieka du atvaizdai: atsakymas = viskas - betkas; klausimas = viskas - kažkas. O taipogi tai nelaisvas pasirinkimas - mažėjantis laisvumas (atsakymas), laisvas pasirinkimas - didėjantis laisvumas (klausimas) ir prisideda joks pasirinkimas - visiškas laisvumas (viskas). Keturios apimtys išreiškia jokį laisvumą, tad griežtumą, apibrėžtumą. Apibrėžtumas, tai laisvumo stoka, tai joks laisvumas. Įvedus gerą širdį kaip savarankišką, antrą išeities tašką, taip ir atsiranda atėmimai.
    • betkas = viskas + laisvumas tad viskas - betkas = - laisvumas = mažėjantis laisvumas = atsakymas
    • kažkas = viskas - laisvumas tad viskas - kažkas = laisvumas = didėjantis laisvumas = klausimas
  • Dievo keturios teigiamos raiškos yra išreikštos, pristatytos neaišku kam, besąlygiškam požiūriui, tuo pačiu, jokiam požiūriui. Tuo tarpu Dievo šešios neigiamo raiškos yra išreikštos, pristatytos asmeniui.
  • Sudurti sandaras (pavyzdžiui: betkas = viskas + laisvumas) yra reikalinga, kad vienas arba kitas būtų atvaizdas, tad yra 4 arba 2, iš viso 4+2 = 6.
  • Gyvenimą išreiškia šeši betko atvaizdai, valios išraiškos. O Dievą išreiškia keturi visko atvaizdai, kuriuos galime suprasti, kaip poaibę anų šešių. Šia prasme, Dievas yra mažiau apibrėžtas kaip gyvenimas, platesnis už gyvenimą, nes Dievą išreiškia mažesnis rinkinys atvaizdų.
  • 4 visko ir 2 laisvumo atvaizdai prilygsta 6 gyvenimo atvaizdams
  • Požiūris, tai klausimo ir atsakymo galimybė, tad laisvumo atvaizdai, tad tapatumo aplinkybės. Klausimas, tai požiūrio atsiplėšimas nuo savęs, o atsakymas, tai požiūrio priėmimas, įsisavinimas. O viskas, tai apimtis nevaržanti požiūrio, tad požiūrio atitikimas apimčiai. O tuo tarpu betkas, kažkas, niekas yra apimtys. Tad viskas tokiu būdu iškyla sulyginant apimtį su jos poveikiu požiūriui.

8=4x2

  • 6 pasirinkimai, tai Dievo gerumai, tai gyvenimas, 6 teisingumo raiškos, dviejų požiūrių lygiagretumai, uždara sandara, vienas lygmuo atsveria kitą. Kas gyvena neigiamais įsakymais, tas gyvena nuodėme, teisybe. O 4 troškimai, tai malonės raiškos, atvira sandara, tam pačiame lygmenyje, 4 tarpo apimčių sąlygos. Gera valia, tai 4 troškimai suporuoti su 2 laisvumo atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu, teisybe ir malone.
  • Aštuongubas kelias yra rėmai šešerybei. Tai yra (ne)troškimų tikslas, tapti padalinimų rėmais.

Dievas ir asmuo

Kita pusė išdėsto viską, kas išplaukia iš Asmens, iš išbaigto pašnekovo, tad iš visapusiškos kalbos. Kita pusė žinojimo rūmų besąlygiškai išreiškia Dievo ir asmens dviprasmybę, jos sąlygas. Išsakomas klausytojas (asmuo), kuriam pašnekovas (būtent Dievas) atsiskleidžia. Iš pradžių, tai neišsakytas klausytojas (kada Dievas atsiskleidžia - D), o paskui, tai išsakytas klausytojas, asmuo (kada Dievas atsiskleidžia asmeniui - DA). Ir tas klausytojas yra išbaigtas atskirai (asmuo - A - kurį šnekiname). Ir tas klausytojas yra savistovis, be mūsų, dviprasmybe kasdienybėje, bet kokioje apimtyje - AAA vietinės reikšmės trejybe.

  • A - asmuo, stebintis, ar yra Dievas. Asmuo yra Dievas, poslinkis. Tai bendras asmuo, Jėzus.
  • D - teigiamai apibrėžtas Dievas. Dievas yra narys. Dievas savimi. Ko labiau Dievas prasikerta pro santvarka, ko toliau jis išeina už savęs, ko labiau siaurėja jo apimtis, to šiltesnė jo raiška. Kaip Dievas iškyla skirtingose apimtyse man atsisakius savo požiūrio, savo apimties: atsisakius visko - Dievas be požiūrio (nulybė); betko - nuoseklus, tapatus sau (vienybė); kažko - dviprasmybė (dvejybė); nieko - gera širdis (trejybė). Tai yra malonės šaltiniai. Pavyzdžiui, Dievas savo nuoseklumu, savo tapatumu sau, nenyksta, išsilaiko. Tai yra būdai malonę išsakyti ir ją atpažinti.
  • DA - neigiamai apibrėžtas Dievas, santykiais, aplinkybėmis. Dievo santykiai su savimi, tad su asmenimi. (DD prilygsta DA). Dievo požiūrį susijusį su mano požiūriu. Dievas, asmens išklausytas. Tai yra malonės priėmimas.
  • AAA - apibrėžia dviprasmybę. Sąlygos yra Dievas.




Teigiami įsakymai

Teigiamų įsakymų esmė

  • Teigiami įsakymai išsako mūsų atitrūkimą nuo Dievo ir tuo pačiu jo dieviškumą, jo ryšį su mumis nepaisant to, taip kad jis nuo mūsų neatitrūkęs. Jo savarankiškumą mūsų atžvilgiu. Kuriam visi esame lygiaverčiai.
  • Teigiami įsakymai išsako, kad Dievas už mūsų sutampa su Dievu mumyse, tad išsako gyvenimą. O mes esame tarp Dievo, tad esame dviprasmiški Dievo atžvilgiu. Jisai mums yra Kitas, tačiau mes su juo priversti sutapti, nes jis pats su savimi sutampa, tad mes esame Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta Dvasia.

Įsakymai mylėti Dievą

  • Mylėti visu kūnu, protu, širdimi, valia, tai vyksta asmenybe. Būtent ja pažįstame. Būtent ja Dievas mus ataidi. Būtent ja bendraujame su Dievu. Tuo tarpu asmeniu su Dievu nebendraujame, o tiesiog esame. Bet su Dievu galime visgi bendrauti kaip asmuo su asmenimi, kaip bendras asmuo, kuris kalbasi su savimi.
  • Keturi teigiami įsakymai yra dviprasmiški, pavyzdžiui, neturėk kitų dievų... ir tik mane vieną.
  • Mylint priešą reikalingas dvigubas požiūris, neapkęsti ir tuo pačiu mylėti.
  • Tikime Dievą dar nepažindami jo. Mylėti Dievą (sąlygiškai, kaip artimą) galime tiktai pažinę jį. Tuo tarpu mylime besąlygiškai nepažindami. Nepažintas Dievas šaltas, o pažintas Dievas šiltas. Jėzus liepia tiek tikėti Dievą (visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visomis jėgomis), tiek mylėti Dievą. (Reik peržiūrėti evangeliją.)
  • Mylėti Dievą, tai palaikyti jo tyrimą. Gyventi trejybe: jį teisingai liudyti, sudaryti teisingas, bešališkas sąlygas, širdingai gyventi - vienybė mumyse, kad ja gyvename, o tai vyksta trejybe.
  • Dievo tyrimui reikalingos vienodos sąlygos visoms galimybėms. Tad ir mums tenka palaikyti šį vienodumą, jo įsakymą, kuris turi tikti tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, tad yra dviprasmiškas.
  • Teigiamais įsakymais patvirtiname arba paneigiame savo dieviškumą.

Mylėti Dievą

  • Mylėti Dievą. Dievas tampa gyvas, platesnis, išeidamas už savęs. Jį mylime kada išeiname už savęs, taip kad ir jis su mumis.
  • Mylėti Dievą, tai palaikyti jo gyvybę. Esame įsakyti mylėti Dievą, vadinasi, jisai yra gyvas ir mes galime jo gyvybę palaikyti. Kažkuria prasme Dievas yra didesnis už gyvenimą. Gyvenimas, tai reiškinys, jog Dievas yra geras. Dievas ir pirm gyvybės. June 25, 2003

Santykis su Dievu

  • Tėvas myli visus tiesiogiai: mylėti priešą, Dievą. Tai sutapimas su Dievu, Dievo "turėjimas". Tai pastebėtas, įžvelgtas Dievas.
  • Dievo buvimas ir nebuvimas, iš šalies žiūrint. Už mūsų, iš kur Dievas pasitraukė, Dievas pirm buvimo ir nebuvimo, tad galima tvirtinti, kad jisai yra ir nėra. O pasitraukdamas, jisai paneigė save, tačiau tuo pačiu atvėrė buvimą ir tuo pačiu iškyla ir yra, tad galima tvirtinti, jog čia jisai taip yra ir nėra, tačiau čia jau būtis išsakyta. Jisai atsiranda mūsų gelmėse, kaip meilė (jo esmė - jo buvimas plačiau už save - sąlygų nevaržomas - jo sandaros atvaizdų vieningumas), tuo pačiu kaip gerumas (Dievas sąlygose, jų ribose, jo Sūnus).

Dievo prielaidos, meilės išdavos: Dievas, viskas, troškimai, meilė

  • Meilė yra Dievo prielaida, o Dievas jos išdava.
  • Dievas išeinantis už savęs į save: Dievas - viskas - troškimai - meilė.
  • Keturi gyvenimo lygties lygmenys, kaip Dievas išeina už savęs ir skverbiasi į pasaulį. Dievas (savarankiškas); dvasia tapati sau (užtikrintas) - tai Dievo sandara "viskas"; dviprasmybė (ramus) - tai visko atvaizdai, troškimai; gera širdis (mylintis) - tai troškimų vienybė - meilė.
  • Dievas, įvairiai išėjęs už savęs, tad įvairiai mylėtinas, teigiamai, kaip (vienas) Dievas, (rimtasis) Viskas, (kūrybingi) Troškimai, (Šilumos šaltinis, esmė, tėvai) Meilė. Tai teigiami įstatymai, o neigiami, tai kyla iš jų porų.

Tėvas išeina už savęs grimzdamas į sąlygas

  • Dievas nepilnai išėjęs už savęs
  • Dievo išėjimas už savęs yra jo meilė - jo būtinumo palaikymas - išsakytas pakopomis.
  • Meilė yra (ir yra išreikšta) tik kada Dievas yra pilnai išėjęs už savęs.
  • Troškimai yra meilės pagrindimo pakopos.
  • Patikslinimas (apimtys): Dievas nuo savęs atskirtas niekuo. Dievas nuo meilės atskirtas viskuo, tai yra savimi, nes meilė yra Dievas išėjęs už savęs į save. Tas viskas yra gerumas. O ta meilė yra vienumo pagrindas.
  • Dievas Tėvas išeina už savęs grimzdamas į sąlygas, į savo prielaidas, jas pripažindamas ir išryškindamas.
  • Dievas Tėvas iš besąlygiškumo grimzdi į sąlygiškumą. Jisai tad papildomas savo būkle, savo nebuvimu. Jo būklė yra tai, kiek jisai įgrimzdęs į sąlygas, tai yra, apimtis, kurioje jisai yra: visakame, betkame, kažkame, niekame.
  • Tėvo savastis yra nebuvimas į kurį jisai grimzta, tad jam ryšys su juo nereikalingas.

Tobulas Tėvas už mūsų keturiuose lygmenyse sutampa su pakankamu Sūnumi mumyse

  • Dievas sutampantis už manęs (tobulas Dievas) ir manyje (pakankamas Dievas).
  • Tobulo ir pakankamo Dievo tapatumas.
  • Tobulas Dievas įvairiai trokštantis, kuris mumyse, netrokštančiuose, reiškiasi netrokštančiu pakankamu Dievu.
  • Dievas už mūsų, trokštantis, ir mūsų gelmėse, su kitais, netrokštantis.
  • Tu, kuriuo susiduria, susitinka, sutampa Dievas (už mūsų, trokštantis) ir Aš (Dievo raiška gelmėse, netrokštantis).
  • Dievo du požiūriai, sutampantys, papildantys žmogų ir jį pilnai atveriantys, taip kad jis persimeta tarp teigiamo Dievo požiūrio išplėčiančio žmogaus nulybę ir neigiamo Dievo požiūrio papildančio žmogaus trejybę.


Ketverybė - keturios pakopos Dievo išėjimo už savęs

  • Keturios pakopos Dievui išeinant už savęs.
  • Keturios žinojimo apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas.
  • Ketverybė iškyla kartu su Sūnumi.
  • Ar Dievas? pirmapradis Dievas už mūsų
  • Koks Dievas? mūsų ir Dievo tęstinumas, tapatumas sau: esu, kas esu - toks jo vardas
  • Kaip Dievas? mūsų ir Dievo dviprasmybė
  • Kodėl Dievas? Gera širdis mūsų gelmėse

Aukštesnis lygmuo apibrėžia žemesnį lygmenį. Aukštesnis lygmuo labiau įsitvirtinęs sandaroje, santvarkoje. Tad 6 apibrėžimais išeinama į Dievą už sandaros, grįžtama į jį, išsakomas jo tarpas, ką Kitas išgyvena.

Keturios ženklų rūšys

  • Keturi įsakymai liepia gerbti keturias ženklų rūšis nusakančias Dievą.
  • Sąlygiškumas, sąlygos yra besąlygiškumo ženklas.
  • Sūnus mato Tėvą kaip ženklą, kaip vieną iš keturių ženklų rūšių. Ženklo rūšis išsako kaip toli Tėvas yra išėjęs už savęs. Tėvo sąlygiškumo laipsnis gali jį skirti nuo besąlygiškumo niekuo, kažkuo, betkuo ar viskuo. Atitinkamai, ženklo rūšis gali būti jisai pats kaip toks, žymimas dalykas (numanant ar), jį vaizduojanti ikona (numanant koks), jį nurodantis indeksas (numanant kaip), arba jį pakeičiantis simbolis (numanant kodėl).

Dievas ir jo veiksmai +1, +2, +3

  • Dievas, kaip toks - pirmapradis, ir jo veikla iš šalies - viengubu, dvigubu, trigubu požiūrio veiksniais.
  • Dievo savastį išsako viskas. Viską išplėtoja jo padalinimai. Tėvas išeina už visko, už jo padalinimo, papildomais požiūriais - trimis veiksmais +1, +2, +3. Sūnus atitinkamai juos supranta kaip Koks, Kaip ir Kodėl. Tad jais sutampa Tėvas ir Sūnus.
  • Dievas (ir būtent Dievas) veikia padalinimų rato veiksmais: +1, +2, +3. Dievas ir žmogus skirtingai išgyvena padalinimus. Padalinimai išsako žmogaus proto būseną, tačiau žmogus gali būti pasinėręs į kurį nors vieną požiūrį, teisiog jame įstrigęs. O veiksmais mąstomas visuminis požiūris. Būtent jais pereinama iš vienos būsenos į kitą būseną. Veiksmais galima ištraukti mąstymą iš paskiro požiūrio į visai naujas aplinkybes.
  • Dievas pasaulį sukūrė veiksmu +1, tai savęs suvokimas. Veiksmu +2 vyksta bendras suvokimas, kuriuo pasikartojanti veikla iššaukia sandarą, o sandara nukreipia veiklą. Veiksmu +3 vyksta sąmoningumas. Šv.Trejybė, tai mūsų įsisąmonijimas Dievo.
  • Tarpas tarp Dievo už savęs ir savyje yra niekas (suvokimas), kažkas (savęs suvokimas), betkas (bendras suvokimas) ir viskas (susikalbėjimas).
  • Veiksmu +2 sandara nukreipia dvasią, pasikartojančią veiklą.
  • Sąmoningumas: 1+3=4, ketverybėje atsiranda viskas, kaip sąvoka.

Dievo raiškos - troškimai

  • Dievas, dvasia, dviprasmybė ir gera širdis iškyla pirminėse sandarose. Dievas, tai troškimas nieko, kažko, betko ar visko. Dvasia, tai netroškimo vieningumas, juos vieningai atliepiantis, kaip antai poreikių tenkinimas arba abejonių atliepimas dvejonėmis. Dviprasmybė, tai galimybė atliepimus taikyti pasaulios (visuomenės) ar širdies (Dievo) pagrindu. Gera širdis, tai širdies įsisavinimas iš esmės, gyvenimas būtent ja, būtent Dievu, tai Dievo šaltinis, Dievo Dievas, iš kurios bet kokiose sąlygose kyla grynasis, pirmapradis Dievas. Kiekviena pirminė sandara suveda visas keturias raiškas, tačiau pabrėžia vieną iš jų: poreikiai Dievą; abejonės dvasią; lūkesčiai dviprasmybę; vertybės gerą širdį. Taip kad raiška sudaro pirminės sandaros pagrindą, kuriuo išsakytos visos keturios raiškos.
  • Taip išsakomi Dievo troškimai: susiejami besąlygiškas trokštantis Dievas ir sąlygiškas troškimo išsipildymas. Jais mes matome Dievą, žiūrime į Dievą, tačiau kaip Kitą, ne kaip Tu. Matyti Dievą tai gyventi, tačiau tuo pačiu, išsirišti, numirti.
  • Keturi troškimai yra Dievo savybės.
  • Dievas trokšta visko (mylintis), betko (ramus), kažko (užtikrintas), nieko (savarankiškas).
  • Dievo troškimai, tai visko atvaizdai.
  • Dievo troškimai išsako jo savybes: jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Toks jis savo akimis atrodo atskyrus pradžią ir pabaigą, jam neturint apimties laike, raidoje.
  • Dievo troškimai pasižymi savo šalčiu ar šiluma. Jie yra šalčio ir šilumos šaltinis. Troškimai yra Dievo sandaros, visko, atvaizdai. Jie išsako kiek jisai yra išėjęs už savęs. Dievas gali būti už savęs (be jokio požiūrio), gali būti savyje (dvasia, tapati sau), gali eiti į save (dviprasmybe) ir gali šviesti iš savęs (gera širdimi). Užtat troškimai išsako, kokį Dievą pažįstame. Tai jo pažinimo sąlygos.
  • Dievas suvokiamas kaip troškimas (nieko, kažko, betko, visko). Dievas trokšta visko atvaizdų; vadinas, trokšta, kad viskas reikštųsi. Juk troškimai yra visko atvaizdai: savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Tai Dievas, koks jisai reiškiasi, koks jisai yra. Dievas atrodo teisus nes jis yra savarankiškas; atrodo tiesus nes yra užtikrintas; atrodo pastovus nes yra ramus; atrodo prasmingas nes yra mylintis. Dievas rodosi nulybės atvaizdais (savo savybėmis), o yra visko atvaizdais (troškimais). O viskas rodosi vienybės atvaizdais. Keičiasi, kaip taikom apimtį, o Dievas nesikeičia.
  • Mums trokšti. Mums gyventi širdingai.
  • Mums išmokti trokšti, gyventi troškimais (savarankiški, užtikrinti, ramūs, mylintys) vietoj kad netroškimais, tad gyventi Dievo atvaizdais ir taip jį įtvirtinti, kaip tikrai būtiną.
  • Trokšti, tai gyventi dviprasmiškai, kaip yra ir kaip norėtumėme, kad būtų.
  • Dievas yra troškimuose. Gerumas yra tapatumuose. Gerumas yra tarpe, tarp troškimų ir netroškimų. O galima neigiamų įsakymų nesilaikyti.
  • Dievas išeina už savęs į viską, o atvaizdai yra būtent visko, tad rodo, kaip viskas atrodo iš Dievo pusės, jam beišeinant už savęs. Tai atrodo kaip troškimai, tai žiūrisi teisinga kryptimi, taip žiūri Tu. Ir būtent troškimų vieningumas yra meilė, tai reiškia, kad meilė yra visame Dievo išėjime už savęs, meilė yra jo tolydumas. O viskas (aš) žiūri priešinga kryptimi, bet reikia apsisukti ir žiūrėti ne į Dievą (mylėk Dievą - kaip moko Sūnus), o pasižiūrėti į save (mylėk savo artimą kaip save patį - kaip moko Tėvas). Tai perėjimas iš gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.

Troškimai išsako tėvo ryšį su savimi. Tėvo ryšį su savimi (kurį jisai tveria išeidamas už savęs) išsako jo (išsipildę) troškimai (siejantis, tapatinantys trokštantį Dievą ir trokštamąjį gerumą) nieko, kažko, betko ir visko:

  • Dievas be jokio požiūrio (Dievas). Dievas nieko netrokšta (trokšta nieko): Savarankiškas: pirmapradis Dievas. (jisai pats: ar) Tai Dievas, kurį įsivaizduoju pirm laiko, erdvės, būties, meilės, tvarkos ir visko kito. Dievas nevaržomas, glūdi visakame, be savasties, tad niekuo neatskirtas nuo savęs.
  • Dievo požiūris (sandara). Dievas trokšta kažko: Užtikrintas: dvasia, dėmesys. (ikona: koks) Tai Dievas, tarsi dvasia tarp dvasių pasaulyje, kuris savo dėmesį sutelkia, savo įsivėlimu lemia, kas yra rimta ir kas nerimta. Dievas traukiasi, jo dėmesys sutelktas ten, kur jo nėra. Jisai glūdi betkame, atskirtas nuo savęs kažkuo, savo dėmesio lauku. Jisai iš lauko žiūri į save.
  • Dievo požiūris į savo požiūrį (atvaizdas). Dievas trokšta betko: Ramus: dviprasmiškas. (indeksas: kaip) Tai Dievas, kurio naktį ieškau lubų blankumoje, ten kur jo apsireiškimas jį mažiausiai įpareigotų. Jisai jau viduje savęs žiūri atgal, kas už jo. Jisai glūdi kažkame, Dievui atvertoje, skirtoje ertmėje, atskirtas nuo savęs betkuo.
  • Dievo požiūris į savo požiūrį į savo požiūrį (vieningumas). Dievas trokšta visko: Mylintis: gera širdis. Dievo esmė. (simbolis: kodėl) Tai Dievas, kurį įžvelgiu bet kuriame žmoguje, gerumas trykštantis iš jo gelmių, kada jisai gera valia atveria kelią gerai širdžiai. Jisai glūdi nieke, mūsų gelmėse, giliau nė mes patys, mūsų širdyse. Jisai jau pilnai išėjęs už savęs į save, atskirtas nuo savęs visakuo.

Visais atvejais, tai Dievas, kurį matau, bet tarsi iš šalies. Matau ne patį Dievą, o jo ženklą. Ženklu jį galiu įsivaizduoti, įžvelgti, juo Dievas gali mane paveikti, bet visgi su Dievu trūksta tarpusavio ryšio bendrauti, nes aš žiūriu į jį o ne kartu su juo. Trūksta įsipareigojimo iš mano pusės, kaip kad Sūnui bendraujant su juo kaip su Tavimi, aštuongubu keliu.

  • Seka "savarankiškas - užtikrintas - ramus - mylintis" veda į meilę (Dievą trokštantį visko). Tai seka iš nieko į viską. Tai platėjantys vienumo apimtys, ryšio apimtys. Šaltį ir šilumą nusako ryšio apimtis. Ko siauresnė apimtis, to šalčiau; ko šiltesnė apimtis, to šilčiau. Platesnė apimtis grindžia asmeniškesnį požiūrį.

Dievas išeina už savęs. Tai eiga nusakoma jo troškimais. Jisai:

  • trokšta nieko - savarankiškas - Dievas - pirm išeinant už savęs
  • trokšta kažko - užtikrintas - dvasia - iškėlęs klausimą, tuo pačiu jį vykdant, juo mąstant, paklūstantis sau - Dievas Tėvas
  • trokšta betko - ramus - dviprasmybė - laukiantis, tikintis savimi, jog jisai pasirodys - Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus
  • trokšta visko - mylintis - gera širdis - besirūpinantis, jog jisai iškilęs tenkins tuos lūkesčius - Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia

Tai vienumo apimtys niekame, kažkame, betkame, visakame.

Keturi liudijimai sudaro semiotinį kvadratą:

  • 3 (Meilės) Geros širdies išklausytojas pripažįsta gerumą. Liudija, kas yra.
  • 2 (Ramybės) Dviprasmybės išklausytojas neįpareigoja. Liudija, ko gali būti.
  • 1 (Užtikrintumo) Nuoseklumo išklausytojas vertina išsilaikymą, nesunykimą. Liudija, ko nėra.
  • 0 (Savarankiškumo) Savarankiško Dievo išklausytojas vertina galimybę, jog už jo yra kažkas. Neliudija.

Troškimai ir netroškimai

  • Troškimai, tai Dievo savastis, o netroškimai, tai jų palaikymas, išryškinimas.
  • Dievo troškimas - gyvenimas. Žmogaus netroškimas - sunaikina.
  • Netroškimai palaiko troškimus, juos įrėmina, myli Dievą.
  • Sieja troškime Dievą ir netroškime gerumą, trokštantį Dievą ir netrokštantį žmogų.
  • Troškimai yra visko atvaizdai. Tad troškimas yra besąlygiškas Dievo buvimas, o netroškimas yra sąlygiškumas, ir ta prasme, Dievo nebuvimas.
  • Troškulys, kuriuo viskas vyksta toliau.

Netroškimai - pirminės sandaros

  • Pirminėmis sandaromis, pavyzdžiui, dvejonėmis, Dievas susilipdo.
  • atskyrimais, netroškimais, tad pirminėmis sandaromis
  • Pirminėmis sandaromis sutampa troškimas ir netroškimas, besąlygiškumas ir sąlygiškumas. Kitas apibrėžiamas tarpas, sugretinami besąlygiškumas ir sąlygiškumas skirtingų lygmenų.
  • Pirmines sandaras išgyvename Jėzumi. Žmogus ir Dievas yra priešingybės, kurias jisai suderina. Dievas įvairiai trokšta, tai iššaukia pirmines sandaras. Dievas pirminių sandarų aštuoneriopai prilygstamas sau, gerumui, ar laipsnyno šešiems tarpiniams laipsniams. Dievo troškimai išplėčia žmogaus netroškimus. Dievas yra už netroškimų, taip pat, žmogus gali atsisakyti savo netroškimų priimdamas kito netroškimų.

Keturi netroškimai

  • Mylėti Dievą visu kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais) ir dvasia (vertybėmis).
  • Žmogaus-Sūnaus savastis (ženklas) yra poreikiai, abėjonės, lūkesčiai, vertybės.
  • Poreikių tenkinimas - amžinas gyvenimas, abejonių atliepimas dvejonėmis - išmintis, lūkesčių atliepimas - gera valia, vertybių atliepimas - Dievo valia.
  • Poreikis apibrėžia nieką, abejonė apibrėžia kažką, lūkestis apibrėžia betką, vertybė apibrėžia viską. Netroškimas apibrėžia, išmąsto.
  • Pirminės sandaros išsako santykį tarp dviejų požiūrių. Poreikiai, tai gyvybės sąlygos, o gyvybė, tai dviejų požiūrių ryšys, jų sutapimas, Dievo ir gerumo, neįskaitant jų pačių. Abejonės, tai požiūris į kitus požiūrius, kuriais jie apsvarstomi. Užtat dvejonė yra irgi toks ryšys tarp vieno požiūrio ir jo svarstomojo požiūrio. O lūkesčiai, tai atvirkščiai, tai aptarimas, ką požiūris išgyvena, ir gėrio kryptys, kaip tasai požiūris išplečiamas, pateisinamas. Vertybės, tai du požiūriai kartu su jų santykiu, pavyzdžiui, verčiau Dievas mąsto negu aš mąstau.

Netroškimai ir gyvenimo lygties lygmenys

  • Amžinas gyvenimas - dvasia - poreikiai - žmogaus trejybė
  • Išmintis - pasaulis - dvejonės - dešimt Dievo įsakymų
  • Gera valia - asmuo - gėrio kryptys - aštuongubas kelias
  • Dievo valia - tiesa - vertybių laikymasis - Dievo trejybė

Sandarų tikslai - 4 netroškimų atliepimai

  • Which structures are distinct? Conversing with: purpose A very powerful technique is to consider the purpose of a structure. Over several years I had collected a dozen or more examples of structural frameworks consisting of seven or eight perspectives, depending on how you looked at them. I had tried to conceive of them as a single structure, yet that seemed less and less tenable. Finally, I made a list of what seemed to be the purpose of each structure. I noticed four purposes:
  • An attitude for submitting to God (significant). Cataloging our needs and operating principles to address those needs, yet choosing to live forever.
  • A language for supporting others (direct). Cataloging our doubts and counterquestions to address those doubts, translating our intuition.
  • A world for supporting life (true). Cataloging our expectations and our emotional responses to them.
  • A plan for supporting God (constant). Listening to God, cataloging our trials.

(Looking back, it's interesting that I ordered the four differently than I would now. I thought of them as four representations of the eightsome, four holes for generating slack, matching the representations of the nullsome.) And having grouped them so, I could see that I could think of them from God's point of view as wishes (for nothing - God is self-sufficient; for something - God is certain; for anything - God is calm; for everything - God is loving) and our own point of view as not-wishes

Mylėti visų kūnu, protu, širdimi, dvasia - tai atliepimai į netroškimus.

  • Kūnas - tenkina poreikius
  • protas - dvejoja abejonėmis
  • širdis - išgyvena lūkesčius
  • valia, dvasia - laikosi vertybių

Netroškimų atliepimų grynasis požiūris: nulgubas, viengubas, dvigubas, trigubas

  • Požiūris yra tai, nuo ko Dievas atsiplėšia, visaregiu atsiplėšdamas nuo savęs. esu Dievas, iškylantis jo požiūryje. Panašiai, aš galiu atsiplėšti nuo savo požiūriu. Požiūris tad yra asmens savastis, asmens aplinkybės. Požiūris yra netroškimas: poreikis (požiūris į nieką), abejonė (į kažką), lūkestis (į betką), vertybė (į viską).
  • Požiūris, tai klausimo ir atsakymo galimybė, tad laisvumo atvaizdai, tad tapatumo aplinkybės. Klausimas, tai požiūrio atsiplėšimas nuo savęs, atsitokėjimas, o atsakymas, tai požiūrio priėmimas, įsisavinimas, įsijautimas. O viskas, tai apimtis nevaržanti požiūrio, tad požiūrio atitikimas apimčiai. O tuo tarpu betkas, kažkas, niekas yra apimtys. Tad viskas tokiu būdu iškyla sulyginant apimtį su jos poveikiu požiūriui.
  • Pasirinkimas tarp atsitokėjimo +2 ir įsijautimo +1 yra pasirinkimas tarp Kaip ir Koks, tarp asmens ir asmenybės.
  • Apibrėžti asmenį, tai išsakyti jo požiūrį.

Dievo raiškos - nulybės atvaizdai

  • Gryni požiūriai išsako asmenis: nulgubas: Dievas (Dievas, kaip Dievas); viengubas: Aš (Dievas, kaip dėmesys-dvasia); dvigubas: Tu (Dievas, kaip dviprasmybė); trigubas: Kitas (Dievas, kaip gera širdis). Taip pat tai vienumo sąlygos: Aš - vieninga savastis; Tu - vieningas asmuo; Kitas - vieningi asmenys. Tai susiję su nulybės atvaizdais ir su aplinkybėmis: nulgubas Dievas tiesus (būtinas, tikras, galimas); viengubas Mano dėmesys betarpiškas (daiktas, eiga, asmuo); dviguba Tavo dviprasmybė pastovi (vienis, daugis, visybė); triguba Kito gera širdis prasminga (būti, veikti, mąstyti). Ar tai susiję su Dievo išraiškomis psalmėse?
  • Nulybės atvaizdas - tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas - išsako "tai yra Dievas". Tad tai turėtų sutapti su keturiais teigiamais įsakymais.
  • Dievas nematomas, tad juodas. Parodoje "Dievo protas" suvokiau jog Dievas turi būti juodas, nes palaikau juoduosius ir jiems kuriu, ogi jie engiami per savo odos spalvą, bet taip pat, kad Dievas yra tai, ko nematome, ogi mes nematome juodos spalvos.
  • Kūrėjo tikslus nusako gyvybės dėsniai ir nulybės atvaizdai. Keturios Dievo raiškos prilygsta, kur kūrėjo tikslas: tiesa (Dievas) - už savęs; betarpiškumas (dvasia) - iš savęs; pastovumas (dviprasmybė) - į save; prasmė (gera širdis) - savyje. Atitinkamai, veiksmingose maldos, kur Dievas:
    • Dievas: nuolankume-atvirume/pažeidiamume-norų sutapime;
    • dvasia: supratingume jog kenčia-širdingume/naujame ryšyje-bendrame neabejingume;
    • dviprasmybė: teisinguose noruose-lygiavertiškume;
    • gera širdis: atsidavime-tikėjime-tiesos laikymasis/kito gerbimas.

Dievo raiškos - supratimo lygmenys

  • Tai supratimo lygmenys: Gera širdis supranta atjausdama, išgyvendama; dviprasmybė supranta galimybėmis, pasirinkimais, atsiskleidimu; dvasia supranta tirdama; o Dievas nesupranta, tai yra, veikia strimagalviais. Tai atviro, neapibrėžto, supratimo lygmenys - tai išgyvenimo lygmenys.

Dievas iškyla

  • Požiūris sieja asmenį ir aplinkybes. Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio. Žmogus gali atsisakyti savo požiūrio kai jisai yra mylimas.

Dievas šyla

  • Teigiamais įsakymais išsakoma Dievo patirtis, ji įvairiai pateikiama šalčiu ir šiluma.
  • Šalčio (teisybės) ir šilumos (malonės) dviprasmybė: Šiluma: Dievo įsijungimas į sandarą
  • Ko daugiau Dievas išeina už savęs, to šilčiau. Tai išsako keturi troškimai.
  • Šiluma iškyla su gyvenimo lygtimi, o šaltį išsako padalinimai. Tai atitinka ir termodinamiką, šiltą malonę ir šaltą teisybę.
  • Dievą pripažįstam, priimam kartu su juo šalčiu, tai ir yra amžinasis gyvenimas, kuris mums šiaip svetimas, bet mus išplėčia.
  • Mes iškylam Dievui pasitraukiant, tad mes esame, kaip tokie, šalti.
  • Šiluma ir šalis kyla iš santykio. Jeigu nėra santykio, tai nėra šilumos nė šalčio. Tad trejybėje nėra, nė paskirame asmenyje.
  • Šiluma kyla iš sutapimų iškylančių dėka netobulumų. Nes tobulume nėra nė šilumos, nė šalčio. O septintu požiūriu, derinant Dievo sandarą ir asmens dvasią iškyla netikėti sutapimai, sprendimai, kartu su jais, šiluma.
  • Kasdienybės Dievas yra labai šiltas, o išmąstytas (teologinis) Dievas yra labai šaltas. Tad visiems prieinama Dievo šiluma. Bet vieni ieško tos šilumos šaltinio - tad myli Dievą ir jį pripažįsta bei priima, kad ir labai šaltą. O kiti priima šilumą, bet neieško jos šaltinio, tad atmeta Dievą, vengia Dievo. Kurie įžvelgia Dievą šilumoje, tie šildo Dievą, brandina Dievą. O kurie primeta Dievui šilumą, tie nepažįsta Dievo. Užtat pasiklydęs vaikas, suvokiantis jog Tėvas turi jo ieškoti, o ne atvirkščiai, supranta jų ryšio nepaprastą šilumą, išryškėjančią būtent jų vienų vienumu, jų bendru ryšiu, net kai jie neturi ryšio. O kas nesuvokia, tas negali pagauti to ryšio šilumos, tam tai atrodo iš šalies, iš pirmo žvilgsnio, gana šalta ar baisiai šalta.
  • Šiluma, tai išgyvenimo laipsnis, neabejingumo laipsnis, kiek išgyvename kitą, ir būtent kiek Dievas išgyvena kitą, kokiu asmeniu Dievas gyvena (reiškiasi): Dievu (Dievu-galimybe), Manimi (dvasia-vienumu), Tavimi (dviprasmybe), Kitu (gera širdimi).
  • Ko labiau Dievas atsiskleidžia asmenimis, to labiau jisai šyla, to labiau jisai mylėtinas.
  • Dievas išeina už savęs į save. O jisai šilčiausias, mylintis, kada trokšta visko. O viskas yra Dievo sandara. Tad Dievas išsipildo būtent pilnai išėjęs už savęs. Aišku, toks yra Dievo Dvasios požiūris, kur Dievas. Kiekvienoje nevienumo sandaroje Dievo išeities taškas (lokalizacija) kitaip priskiriamas, kitaip suprantamas.
  • Dievas šyla mumis. Dievas pats tampa šiltesnis per mus. Jisai pats, kaip toks, yra nešališkas, svarsto ar jisai būtinas ar nebūtinas, užtat ir kyla pasaulis. Tačiau mes kalbiname Dievą nebūti nešališku. Raupsuotasis jam pasako, Jei tu nori, būčiau švarus. Jėzus atsako, Noriu. Ir liepia jam niekam nepasakyti. Įsivaizduoju, kad liktų nešališka.

Besąlygiškai šaltas:

  • Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio.

Šaltas, bet šylantis:

  • Požiūris mane praplėčiantis.
  • Mūsų požiūris atskiriantis esantį ir iškylantį Dievą.
  • Dievo požiūris suvedantis esantį ir iškylantį Dievą.

Šiltas, santykinai, šaltyje, dalinėje sandaroje:

  • Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.
  • Asmens požiūris suvedantis esantį ir iškylantį asmenį.

Besąlygiškai šiltas:

  • Požiūris mane pilnai atskleidžiantis.
  • Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti.

Dievo santykis su savimi

  • Dievo tapatumas sau, tai yra attentional schema, savęs neigimas, savo riba, atskyrimas "savęs" nuo nesavęs, dėmesio sutelkimas. Sąmoningumas, tai lygiagretus dėmesio pajungimas ir išjungimas. Dėmesingumas, atidumas (attention to attention), tai požiūrių algebros (žvilgsnių ir požiūrių, jų sudūrimo) pagrindas.
  • Dievo išėjimas už savęs į save iškelia savasties trejybę: už savęs, į save, ir savastis. Tokios sąvokos iškyla ir penkerybe, kur yra riba tarp vidaus ir išorės.

Keturios savastys

  • 4 savastys, savęs įsivaizdavimai: atitrūkus (joks); neigimu (riba); dviprasmybe, sutapimu; veidrodžiu (savęs atpažinimu), atjauta.

Vienumo pagrindai

  • Vienumas asmenimis (Kaip esame viena?): Dievas (dvasia) - aš (sandara) - tu (atvaizdai) - kitas (vieningumas).

Priešingybės ir 4 Dievo raiškos:

  • Pirmapradis Dievas: nepažymėtos priešingybės
  • Dievo dėmesys: pažymėta Dievo priešingybė gerumas
  • Dievo dviprasmybė: pažymėta gerumo priešingybė blogumas
  • Dievas - gera širdis: nepažymėta nepriešingybė (vienumas)

Keturi išsiaiškinimo būdai

  • Šv.Dvasios veidrodis (tarp Tėvo ir Sūnaus) ketveriopai reiškiasi briaunainių šeimomis.

Aplinkybės ir gyvenimo lygties lygmenys

  • Aplinkybės išsako Dievo atvertą tarpą. Mums gyventi amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Tai tarpas tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus. Tas tarpas yra jų bendrai suvokta Dievo Dvasia.
  • Juk Dievas reiškiasi mumis. Tad aplinkybėmis. Viena aplinkybe Dievas be mūsų, antra aplinkybe Dievas su mumis, o trečia aplinkybe šiuodu suvedame. Tai išsako Tėvą, Sūnų ir Dvasią.
    • Ar: galimybe, suvedančia mūsų esamybę ir Dievo būtinybę. Gera širdimi išgyvename, atjaučiame visas galimybes. Dievo valia.
    • Koks: asmeniu, laisvai pasirenkančiu tarp Dievo už savęs ir savyje. Dviprasmybe, tad pasirinkimu, sąmoningumu, valia. Gera valia.
    • Kaip: lygiagrečiai (daugiu), suvedančiu vienį ir visumą. Dvasia, lygiagrečiai mes visi esame viena. Išmintimi.
    • Kodėl: Gyvename trejybe: esame, veikiame, mąstome. Dievu. Amžinu gyvenimu. Dievas yra poslinkiuose (nusistatyti: mąstau, tad esu; vykdyti: esu, tad veikiu; permąstyti: veikiu, tad mąstau), o mes būsenose. Tad šios aplinkybės išsako trejybės narius, kaip poslinkius tarp aplinkybių.
  • Aplinkybės leidžia asmenims išsiskirti: Tėvas, Sūnus, Dvasia; Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Ryšys su Dievu (teigiamais įsakymais) - kaip įsivaizduojame - psalmėse

  • Kaip tyriau šventąjį Raštą: Dievas Psalmėse Kaip Dievas vaizduojamas psalmėse 1-40. Dievas yra "dummy variable", veidrodis, atspindintis mūsų vaizduotės veiklą.
  • Kaip įvairiai pažįstu Dievą. Savo ryšius su Dievu išdėsčiau dvylika aplinkybių. O aplinkybes galime suvokti dvejopai, kaip įsijungimus (išgyvenimus) ir atitokėjimus (apsižvalgymus). Tad iš viso galėtų būti 24 Dievo raiškos. Siejau su Dievo troškimais: mylintis, ramus, užtikrintas, savarankiškas.
  • Twelve Topologies in the Psalms. I wanted to better understand twelve topologies, which I think of as the vocabulary of the imagination. In the first 40 psalms, I copied out the instances where God is imagined, then grouped them according to the mental image used, and came up with twelve groups, which I then matched with the twelve topologies.1533
  • Aprėpti, pagauti visumą. Laying out thoughts. Conversing with: thoughts. In studying a question, I may collect a full variety of examples, group them and then lay out the groups as index cards on a table, and shuffle them around, looking for different dimensions that they may represent of particular aspects. In this way, I noted 12 ways that I connect with God, but other structures as well, such as the utility of an Irdakiss standard for import/export of data between tools for organizing thoughts. As I do this, a particular structure may come to mind, such as the 12 topologies, and so I will try to flesh it out.627


D1 Pirmapradis Dievas

Dievas.

Pirmapradis Dievas

  • Įsivaizduokime patį paprasčiausią Dievą. Jisai vienų vienas, pirm visa ko, tad pirm logikos, laiko, pasaulio, mąstymo, būties, prasmės ir meilės. Toksai Dievas galėtų tvirtinti, "Esu Dievas", tačiau jisai dar kol kas neprakalbo, ir jam "būti" ir "nebūti" tereiškia tą patį, juk jam tai tėra niekuo neišsiskiriantys žodžiai.
  • Pirm visko, pirm laiko, erdvės, būties, logikos, proto, tiesos, tikslo, paaiškinimo, būtinumo, reikšmės, prasmės, kalbos, sandaros, jausmo, gerumo, meilės, asmenų, santykių, pažinovo...
  • Dievas, pirm savo tyrimo, ar jisai būtinas. Dievas neapibrėžtas tokios veiklos. Veiklos atžvilgiu, nulinis Dievas. Požiūrių atžvilgiu, jokiu požiūriu. Ketverybės atvaizdo daikto atžvilgiu, nulinis lygmuo: Dievas, kaip toks.
  • Paprasčiausias Dievas, kurį galime įsivaizduoti - iš šalies - Jis yra Dievas.
  • Asmeninė nuostata: Kaip gerasis vaikas, stengiuos suprasti Dievą ko paprasčiau, daryti ko mažiau prielaidų. Darymas ko mažiau prielaidų yra vaizduotės išgryninimas.
  • Dievas pirm neigimo, pirm santvarkos. Santvarkoje yra neigimas, apibrėžimas. Neigimas išsivysto padalinimais, išryškėdamas dvejybe, ketverybe, o galutinai apibrėžtas septynerybe ir aštuonerybe.
  • Tas, kuriam buvimas ir nebuvimas tėra tas pat.
  • Tėtė prisimena kai buvau penkerių metų vaikas, jisai mane mokė, kad Dievas sukūrė visą pasaulį. Aš jo tada paklausiau, kas sukūrė Dievą?

Dievas už santvarkos

  • Dievas savyje, visgi pirm savęs.
  • Dievas savaime, už ženklo.
  • Dievas visakame.
  • Niekur.
  • Vienumas niekame, už santvarkos.
  • Dievas visai neišėjęs už savęs.
  • Dievo akimis laiko ir erdvės nėra.

Prieštaravimo būsena

  • Yra vaisinga Dievą tapatinti su prieštaravimo būsena, kokią pažįstame iš matematikos, kurioje visi teiginiai teisingi. Galime tuomet sukti galvą, kaip iš tokio Dievo kiltų neprieštaravimo būsena?
  • Tiesa apie viską.
  • Dievo tiesa. Dievas nenustatęs tiesos, nenustatęs vienumo plotmės, nenustatęs asmenų.

Dievas be jokio požiūrio

  • Nulinis asmuo.
  • Asmuo be sąlygų, be aplinkybių.
  • Visi asmenys pagrįsti Dievo pagrindu.
  • Dievas yra tasai... užtat asmuo.
  • Kodėl lygmens asmuo.
  • Asmenų šaltinis.
  • Grynasis nulgubas požiūris.
  • Dievas yra nulinis asmuo, kuris gali būti be jokio požiūrio, pirm apimties. Toks yra jo požiūris. O požiūris, tai jau išėjimas už savęs, už savo apimties. Jisai yra "nulis", tai kas yra pirm mūsų, pirm visko, besąlygiška mūsų aplinka, užtat ir jo savybės yra tokios pat "nulinės".
  • Neišjudintas Dievas. Nėra taip paprasta išjudinti Dievą. Jisai turi pats save išsijudinti, juk be jo nieko nėra. Yra nebent galimybės. O tos galimybės jo neliečia. Nes visos priešingybės jam tėra tas pat, tai tik žodžiai. Ar jisai "yra" ar jo "nėra", tai tik žodžiai. Šie žodžiai įgauna savo prasmę tik per jį. Jam gi visi teiginiai teisingi. Jo atžvilgiu, tai nepažymėtos priešingybės. Tokios priešingybės jo neišjudins. Panašiai, jisai gali būti tiek "geras", tiek "blogas". Nes šie žodžiai įgaus savo prasmę tik per jį. Jei Dievas blogas, tai pageidautinas blogis. Bet tuo pačiu Dievas geras. Juk Dievas nevaržomas. Ir jam viskas tas pats.
  • Žmogus atsisako savo požiūrio.

Savarankiškas

  • Trokštantis nieko, tai yra, nieko netrokštantis.
  • Dievas neturi apimties laike. Netrokšta, neina už savęs, nedalyvauja eigoje.
  • Be poreikių.
  • Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į nieką: poreikiai.
  • Akivaizdžiai savarankiškas.
  • Niekas turi vieną savybę, kuri yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Reikšmėje glūdinti įtampa. Pirmapradis Dievas yra nepažymėta priešingybė, kurioje slypi reikšmėje glūdinti įtampa tarp turinio ir jo raiškos. Yra tai, kas reiškiasi: "Those things are which show themselves to be." Skirtumas tarp turinio ir raiškos yra tuo tarpu neišskirtas. Jisai išsiskiria pažymėta priešingybe: raiška yra turiniu pagrįsta pažymėta priešingybė neraiškos atžvilgiu.
  • Ko mums rūpintis? Dievas be poreikių. Kristus prisiima kitų poreikius.
  • Būk tobulas. Dievo atsiradimas Kristumi.

Jėzaus pasisakymai, "Aš esu..."

  • Jėzaus pasisakymai, "Aš esu", mus atremia į Dievą vietoj kad žmones. Dievas šešiais būdais iškyla, buvimas nebuvime. Jis taip pat tiesiog yra, "Aš esu". Tuo pačiu jis gali nebūti, kad kiti būtų: "Aš gyvenimo duona", tai yra, jisai suvalgomas, sunaikinimas, kad kiti galėtų gyventi. Kas priima jį, kaip tikslingai nesantį, tas negali mirti, o gyvens amžinai, amžiną gyvenimą.
    • Dievo reiškiniai (šlovė, ketinimai...) išsako mūsų santykį su Dievu, kuriuo jisai atsiranda. Šiuo laipsnynu mūsų valia didėja ir Dievo aprėptis siaurėja. Jį taip pat išsako Jėzaus Kristaus pamokymai. Pirmais trimis reiškiniais Dievas yra už mus didesnis, už santvarkos, o kitais trimis jisai yra už mus mažesnis. Užtat pastaraisiais trimis Dievas iškyla iš smulkiausio ir prasiplečia, auga didesniu, kaip kad iš garstyčios grūdelio, kaip kad pamokyme, "kaip tiki, taip ir bus". Pirmi trys išsako Dievo požiūrį į mus, o paskutiniai trys išsako mūsų požiūrį į jį.
  • priklausyti Dievui - Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. - jo šlove - Priklausyk valdovui, dalinkis jo malone.
  • laukti Dievo - Aš esu avių vartai. - jo ketinimais - Lauk šeimininko, dalinkis jo turtais.
  • sekti Dievą - Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. - jo pavyzdžiu - Sek mokytoją, dalinkis jo dorybėmis.
  • priimti Dievą - Aš esu gerasis ganytojas. - jo meile - Kaip vertini kitus, taip tave vertina.
  • įžvelgti Dievą - Aš esu pasaulio šviesa. - jo darbais - Kaip vertini mažą, taip vertini didelį.
  • pasirinkti Dievą - Aš esu tikrasis vynmedis. - jo įsakymas - Kaip vertini vaisių, taip vertini medį.
  • Jėzaus pasisakymai "Aš esu..." apibūdina Dievo Tėvo vaidmenis. Dievas yra visuma, o Jėzus jo išreikšta savybė, išgyventas vaidmuo (pavyzdžiui, Dievo šlovė). Mes turime savo vaidmenį. Šventoji Dvasia yra prileista "logika" (vaidmenys, sandara, santvarka) kuria Dievas Tėvas ir Sūnus yra viena, ir būtent mumis visais. Toks susiskaldymas išreiškia suvokimą ir jame įvairiai slypintį vieningumą.
  • Dievo išėjimas už savęs, jo buvimo iškylimas nebuvime, tai reiškiasi šešeriopai mums ir Dievui sutampant, nes mes esame ten, kur jis nebuvo, bet yra.
    • Jo šlove mes sutampame su jo buvimu. Mes gyvenam juo.
    • Jo ketinimais jis sutampa su mūsų buvimu. Jis gyvena mumis.
    • Jo pavyzdžiu sutampame su juo sutampant sutapimui ir nesutapimui, lygiaverčiai. Yra gyvenimas.
    • Savo meile jis atsisakydamas savęs, savo nebuvimu sutampa su mumis, kokiais nesame. Jis mus pasirenka.
    • Jo darbais, tikėdami jį, mes savo nebuvimu sutampame su jo nebuvimu kol kas, rengiamės jo pasirodymui. Mes jį pasirenkam.
    • Jo įsakymu sutampame nesutapimu su juo, mes nesame, o jis yra, jį priimame vietoj savęs, nelygiaverčiai. Yra pasirinkimas.

Dievas, ne savastis, yra išeities taškas

  • Palaiminimai.
  • Meilė įkūnija šlovę; darbai įkūnija ketinimus; įsakymas įkūnija pavyzdį. Pasirinkimas yra gyvenimo įkūnijimas. O įkūnijimu, kaip kad refleksija, pasikeičia kryptis, santykis: ne mes gyvenam juo, o jis pasirenka mus. Įkūnijimas tai yra tai ką Dievas sumąsto, užtat ką jisai suvokia, kas užtat yra už jo strimagalviškumo.
  • Kurie liūdi bus paguosti. Gyvybė: Prisikėlimas ir mirtis. Dievo šlovė. Mes liudijame jo (Dievo už mūsų) buvimo pasireiškimą nebuvime, jo (tėvo) tolydumą.
  • Romieji paveldės žemę. Saugumas: Avių vartai. Dievo ketinimai. Mes (Dievas mumyse) stiprinamės, bręstame, vis išeiname už savęs į amžiną gyvenimą, liudijame savo (sūnaus) tolydumą.
  • Alkstantys, trokštantys teisybės bus pasotinti. Bendravimas: Kelias, tiesa ir gyvenimas. Dievo pavyzdys. Liudijame (dvasios) tolydumą apskritai, kad yra "kelias", nebuvimas išpildomas buvimu.
  • Gailestingieji sulauks gailestingumo. Vertė: Gerasis ganytojas. Dievo meilė. Mūsų vertė kyla iš to, kad Dievas (už mūsų) sutapo, susilygino su mumis kokiais buvom ("raudonuoju aš") susilygina, savęs atsisako vardan mūsų. Dievas vienas su mumis.
  • Tyraširdžiai regės Dievą. Laisvė: Pasaulio šviesa. Dievo darbai. Mūsų laisvė tame, kad galim būti tiek tamsoje, tiek šviesoje - šviesa mus išskiria, kad mes (Dievas mumyse) jos laukiame tamsoje - pasaulio šviesa yra Dievo nebuvimas - kada išaiškėja, kas yra kas - ir kuria esame viena su kokiais būsime ("geltonasis tu"). Esame viena su Dievu.
  • Taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Pilnavertiškumas: Tikrasis vynmedis. Dievo įsakymas. Mūsų pilnavertiškumas tame, kad gyvename iš Kristaus, iš bendro žmogaus, iš "mėlynojo kito", iš įsakymo bendrumo, taip ir mylime vienas kitą, bendriausia meile. Esame viena vienumu.

Nežinojimas

  • Visa, kas mums neapibrėžta, nežinoma yra mums Dievas. Tad Dievas yra nežinojimas. Jis yra pirm visų žinojimų, visų atsakymų. Tai žinojimas visko. Žinojimas (taip ar ne) yra žinojimas nieko.
  • Dievas gali būti pats sau nežinomas.
  • Kiekvienas asmuo kyla iš nežinojimo, jame yra Dievas.
  • Dievas iškyla klausimais, neapibrėžtumą išsakant apibrėžtumu. Toks nežinojimas yra sąlyginis.

Nežinomas Dievas.

  • Neįsivaizduotas Dievas, be mūsų, be pažinovo, be santykių. Užtat Dievas už mūsų.
  • Nežinomas. Jisai pirm žinojimo, ketverybės, jos atvaizdų. Jis tad ir pirm laisvumo, pirm gerumo. Tuomet nėra atsakymo į klausimą, Koks yra Dievas? Jisai yra pirm visų atvaizdų, tad visų klausimų, visų atsakymų, visų žinojimų lygmenų - Ar, Koks, Kaip, Kodėl. Jisai pirm padalinimų. Jisai yra be jokio būdo, mat pirm būties, tuo pačiu bet kokios esmės ar savybės ar būsenos kuri jį apibūdintų. Jisai yra pirm visako, tad jam nėra jokio pagrindo. Jisai nieko kito nenurodo.
  • Mūsų neapibrėžtas.
  • Dievas savo neapibrėžtumą išreiškia apibrėžtumu, tačiau netiesiogiai.
  • Ten kur yra neapibrėžtumas, nežinojimas, ten yra Dievas.
  • Neišskirtinis, neapibrėžtas "ar".
  • Nežinomybė.
  • Dievas gali būti neapibrėžtas, nes apibrėžta tai, kas santvarkoje, o jis gali būti ne santvarkoje. Jisai yra be jokių sąlygų, be jokių aplinkybių. Jo nevaržo,Vi jam netaikytini nė laikas, nė erdvė. Jam net neiškyla tapatumo klausimas, ar jisai tas pats Dievas?
  • Štai atsisakome savo požiūrio, ir visgi įsivaizduojame, koks tada Dievas gali būti. O jisai tada lieka mįslė, nežinomas, kaip ir kiekvienas asmuo. Tad net ir turėdami požiūrį, galime jo atsisakyti, įsivaizduodami tokį Dievą, tokį asmenį be požiūrio.
  • Visa, kas man nežinoma, laikau Dievu. Jis, kaip toks, yra šaltas. Ir tai skverbiasi po viską. Sutampantis su šiluma, tad šylantis.

Vienas Dievas

  • Neapibrėžtas, tad tėra vienas Dievas.
  • Neturėkim kitų dievų.
  • Dvasios visumą, jos sąvoką išsako poreikiai, apibrėžiantys kūno ir dvasios gyvybę.

Šaltas Dievas.

  • Dievas labai šaltas, tolimas, svetimas, abejingas, kada jisai be jokio ryšio, be jokių santykių.

D2 Dvasia

Dievo postūmis sau, kuriuo jisai išeina už savęs, kuriuo jisai žiūri į santvarką. Tas postūmis yra jo tapatumas sau.

Užtikrintas

  • Dievas trokštantis kažko, užtikrintas. Be abejonių.
  • Dievas užtikrintai tiria, ar jisai būtinas?
  • Dvejonės. Kaip nepamesti protą? Dievas užtikrintas. Yra Dievo požiūris, bet nėra jo aplinkumos.

Rimtis

  • Iš Mamos patyriau, jog jos požiūris į Dievą yra labai rimtas. Yra rimta Dievo galimybė. Dievas yra rimtas reikalas. O jeigu neatmeti galimybę, tai ją priimi - taip išlieka daugiau galimybių. Užtikrintas rimtumas.
  • Rimta galimybė. Respect seriousness Conversing with: importance When I was little, our mother pulled us aside one day and briefly taught us about God and Jesus and how to make the sign of the cross. I appreciated that she was very serious and that there must be something real to it if she was so. I couldn't dismiss her utmost seriousness. God must be at least a possibility.771
  • Yra kažkas daugiau už šio pasaulio, kas domisi šiuo pasauliu, stebi jį.
  • Rimta, svarbi galimybė, kad kas nors dar labiau nė mano tėvai atsako už visą šilumą ir aplamai viską.
  • Rimtumas, sukauptas maldoje, sukalbėjus ją daug kartų, įsibrėžus ją į širdį.
  • Šventraščių rimtumas. Atsiremti į savo tikėjimo paveldą, į šventraščius, kuriuos laikau savimi. Atsiremti į tikėjimą. Applying Scripture. Conversing with: heritage I wanted to have a way to hear from God, so I relied on the prayer "Our Father", which I had prayed many times, was part of my personal heritage, my family's heritage and my religious upbringing. 673

Stebinti dvasia

  • Dvasia yra už sandaros, už savęs. Tačiau ji žiūri į sandarą.
  • Dėmesingumas. Sutapimas su savo dėmesiu.

Dievo galimybė

  • Dievo galimybę tenka priimti arba atmesti. Esame atviresni ją priimdami. O ją priėmę galime puoselėti, galime klausti, Kas yra Dievas? Koks yra Dievas? Koks jisai gali būti?
  • Galiu galimybę priimti ir ją puoselėti, su ja bendrauti, arba galiu atmesti.
  • Dievas yra galimybė kurią tenka atmesti arba priimti. Tai yra, jeigu sąmoningai neatmetame, tuomet galimybę kaip tokią priimame. Tačiau trečias kelias yra nebūti sąmoningais ir iš viso nesukti galvos. Tada iš viso jokio pasirinkimo nėra. Tačiau jeigu vertiname sąmoningumą, jeigu norime gyventi sąmoningai, tai tenka rinktis. Tokia sąmoningumo kaina. Visgi, sąmoningumo negalime atsisakyti, jeigu tikslas yra gyventi ko atviriau, ko mažiau remtis išankstinės nuostatomis. Reklama bando sąmoningumą mažinti. Už mus galvoja kiti.
  • Dievo galimybė - kuri man buvo labai šalta - bet kada jau viską žinojau, kada supratau esmę, jog visos sandaros, visos mūsų aplinkybės išplaukia iš Dievo požiūrio, tada nebuvo jokio reikalo jį laikyti tiktai galimu - o kadangi asmeniškai esu daug kartų atsirėmęs į jį ir sulaukęs jo malones, tai galiu jį suprasti, kaip šiltą, kaip visko, bet kartu ir šilumos šaltinį.
  • Priimti, pripažinti Dievą. Accepting God's assertion. I am in love with a woman who God told me I will marry. I don't pray that she marry me because God assures me that she will. I prayed with her that her aunt get well from cancer and God consistently assured me that she would. I asked if I should keep praying, if I should offer myself to him in some way, but he said no. She died, though. Yet they reported that just before she died she bore witness that God truly is, that he had greeted her, and she said that she loved them all very much, and she passed away. I didn't know what to make of this, and when I ask God, he doesn't say.12
  • Šilumos galimybė. Pirm požiūrio yra šilumos galimybė, su kuria pažinovas gali sutapti.
  • Dievas, kaip sąvoka - arba galimas, tad galime su tokiu bendrauti, arba negalimas, išbraukiamas.
  • (Dievo) galimumą jei neatmetame, tai priimame ir galime sąmoningai priimti.

Dievo paveikslas, ikonas, vardas.

  • Dievas, kurio vardas neminėtinas be reikalo, be pasekmių.
  • Dievo vardas: jis yra toks koks jisai yra, "esu kas esu".
  • Vaizdavimas nebuvimu. Kaip Dievą įsivaizduoju. Juodasis Dievas, Dievas - tyla. Palyginti nulybės atvaizdus.
  • Jo vardas neminėtinas be suveikimo.

Įžvalga (teorija, logosas, žodis).

  • Išryškėjimas, jog Dievas būtinas.

Betarpiškas

  • Tiesioginis
  • Nenurodantis kitą, o tiesiogiai išsakantis save
  • not a Basis, but directly Agreement or Disagreement

Dievo strimagalviškas būdas - jis yra toks koks jis yra

  • Dievas tiria širdingai, užtikrintai.
  • Dievas išsiaiškina strimagalviais. Taip, kaip jis mąsto, iš karto yra.
  • Sutampa tai ką jis mąsto, ką jis daro ir kas jisai yra. Sutampa buvimas, veikimas ir mąstymas.
  • "Kaip tiki, taip ir bus" išpažįsta tokį požiūrį, kaip yra, kas gaunasi, Dievui priėmus mūsų suvokimą. Dievas atsiskleidžia kartu su visakuo.
  • Dievas amžinai bręsta, tvyro ant raidos briaunos.

Užtat jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Šia strimagalviška veikla iškyla, išsiskiria suvokimas, nestrimagalviškumas, kuria atskiriami.

  • Jisai save apibrėžia išsiaiškinimais, strimagalviškai pasišalindamas

Dievas veikia per pasąmonę, kas joje susikaupia

  • Hear from God in a dream. Conversing with: God's perspective In dreams, I heard God say, "Those things are which show themselves to be" and "This is the fundamental unit of information" (a tableaux of large and small slashes)787
  • Universitete: Man pasireiškė sapne: Those things are which show themselves to be.
  • Doktorantūroje: Man pasireiškė sapne: This is the fundamental unit of information.
  • Doktorantūroje. Kūniškas išgyvenimas - mental orgasm - kai išsiaiškinau padalinimų ratą. O jame yra ir nulybė, ir Dievo trejybė, kaip nulybės sąmoningumas.
  • Nustojau klausti ir tiesiog klausydavausi. Jis daug kalbėdavo, kaip reikia Ievą širdingai mylėti.
  • Supratau, kad jo pasisakymai dėl Ievos neatitinka tikrovės ar tiesiog man nesveikos.
  • Kurį laiką jo vis klausdavau apie filosofiją. Bet nežinojau, kiek jo mintys tikrai prasmingos.

Įžvelgti dvasią

  • Neurologas Graziano tai pastebėjo.
  • Savo ir kitų dėmesį suvokiame kaip dvasias išeinančias už mūsų į tai, kas mus domina, kas mums įdomu. Neurologai pripažįsta šį ryšį tarp dėmesio ir dvasios, taip kad visakame įžvelgiame dvasią. Tad ir patį Dievą galime suvokti, kaip dvasią priskirtą tam, kas nesiriboja šiuo pasauliu, kas jį pralenkia.
  • Kūnas įžvelgia dvasias, o būtent protas jomis suabejoja.
  • Suderintinumas. Mes žmonės esame taip tiksliai suderinti, vieni prie kitų, kad įžvelgiame dvasią kur tik įžvelgiame suderintinumą. Tai kas su mumis nesuderinta yra nežmogus. Užtat autistai, kūniškai su kitais žmonėmis nesusiderinantys, būtų mums nežmonės jeigu mes netikėtumėme, kad visgi viduje jie siekia to suderinamumo.

Vertinti žmogų, kaip tokį

  • Dievą įžvelgti kiekviename žmoguje.
  • Užtat rodyti kiekvienam žmogui gerą valią.
  • Suvokti kiekvieną žmogų, kaip Dievo siuntinį mums, iš kurio galime išgirsti Dievo pamokymą.
  • Mūsų esmė nėra Tu kurį matome, jaučiame, kuriam turime jausmų, bet Kitas, kurio nematome, nejaučiame, kuriam neturime jausmų, ryšiai su juo, vienų vienumas ir t.t. Vaikystėje man rūpėjo ne tik artimieji bet ir afrikiečiai. Kitą mylime kada atsiplėšiame nuo savęs, kada atsisakome lūkesčių ir jausmų ir gyvename ramybe.

Pripažinti Kitą

  • Kitas, kurį galime mylėti

Suvokti save

  • Nulinė dvejonė, ko iš tikrųjų trokštu?

Šventumo potraukis

  • Manyje ir kituose glūdi potraukis į dieviškus dalykus, kaip kad Katz verčia Bibliją. Alkis dieviškiems dalykams.

Gerumas

  • Vienumas kažkame, santvarkoje, tad gerumas.

Dievo išėjimas už savęs į save veiksmu +1

  • Dievas išeina už savęs, už visko, už jo padalinimo, vienu požiūriu - veiksmu +1.
  • Išėjimas už savęs į save, į požiūrį.
  • Įgavimas požiūrio išeinant už savęs į asmenį.
  • Išėjimas už savęs į vieningumą. Savastis yra tai, kas mus atskiria.
  • Dievas yra ne šiaip gerumas. Gerumas santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos.
  • Dvasia, prasiveržianti į pasaulį.

Pirmas asmuo

  • Aš, išgyvenantis požiūrį.

Žiūrėjimas koks Dievas

  • Sūnus įsivaizduoja Koks Dievas už santvarkos.
  • Žiūrėjimas į Tave, tai žiūrėjimas į Dievą, tai mirtis, tai Manęs išrišimas. Bet mirtis nėra pats baisiausias dalykas.

Viengubas požiūris į kažką

  • Dievo santykis su pasauliu, tai požiūris į kažką: abejonės.
  • Dvasios viengubą požiūrį išsako dvejonės, jungiančios požiūrius ir aplinkas.
  • Dvejonė gali išsakyti Dievo požiūrį (taip pat ir paskiro asmens be bendro asmens - Jėzaus Kristaus). Dievas kalba širdies tiesa, o viskas, pasaulio tiesa. Tad geros valios pratimai išsako Dievo požiūrį visais klausimais. Tai požiūris kylantis iš gelmių.
  • Grynasis viengubas požiūris.
  • Viengubas požiūris, nes trokštantis kažko, o kažkas turi dvi savybes, iš kurių viena yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Dvasia, tai apibendrinimas visų septynių atliepimų santvarkos požiūrių (dvejonių), jos visos viengubos (požiūris aplinkoje). Tas apibendrinimas sutapatinamas su asmenimi, su ...?
  • Kažkur. Neišskirtinas, neapibrėžtas "koks".
  • Širdies tiesa reiškiasi savo vidiniu nuoseklumu, o pasaulio tiesa atsiremia į pavyzdžius pasaulyje. Tad skiriasi kaip eiga ir daiktas. Skirtumas tarp jų yra kažkas, tai nuoroda į tai, į ką sutelktas jų dėmesys.

Tapatumas sau

  • Dievo išsitenkimas sandaroje
    • Dievas santvarkos nevaržomas.
    • Dievas išsitenka sandaroje dėl to, kad jis sutampa su savimi. Dievas tad gali būti sandaroje ir tuo pačiu jos nepaisyti, būti už jos, nes jinai jam nekliudo, jisai besąlygiškas. Savo sutapimu su savimi, savo nuoseklumu, savo tiesa, savo dvasia, savo pasikartojančia veikla, jis ir iššaukia visas sandaras. Tai Dievo sąvoka, šaltoka.
    • Santvarkos akimis, Dievas yra už santvarkos. Jisai kaip toks yra tapatus sau, tas pats Dievas. Mat, tapatumui reikalingos skirtingos sąlygos, skirtingos aplinkybės. O Dievas yra už santvarkos, tad Dievas tapatus sau.
  • Neapibrėžtumas
    • Santvarka, tai yra kas apibrėžta. Santvarkos požiūriu, neapibrėžtumas (Dievas) yra tapatus sau.
  • Pasikartojanti veikla
    • Tapatumas sau, tai pasikartojanti veikla. Tokiu atveju Dievas savo savastimi įeina į santvarką kaip gerumas. Santvarkos akimis tai yra gyvenimas, o Dievo akimis, jisai yra atskirtas nuo savęs, tai yra amžinas gyvenimas.
    • Dvasia, tai pasikartojantis veiksmas, tuomi tapatumas su savimi, palyginti su veiksniu +2.
  • Nulybės atvaizdai
    • tai tapatumo sau įvairiausi būdai.
    • Dievo savybės yra nulybės atvaizdai: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas. Tai Dievas, koks jisai atrodo mūsų akimis, esantiems santvarkoje, jam neturint apimties erdvėje, santvarkoje.
    • Tapatumas santvarkoje reiškiasi nulybės atvaizdais, įskaitant tiesa. Požiūrio asmens sąlygos.
  • Neišskirtinumas
    • mūsų akimis - neišskirtinumas - Savybėmis apibrėžtas - neturintis apimties erdvėje (nulybės atvaizdai)
    • Indistinction, Complete, Spirit
    • that Indistinction which is open to all Distinction.
  • Teisybė
    • Dievo tapatumas su savimi yra jo teisybė. Santvarkoje tai tampa nykimu, mažėjančiu laisvumu. Šaltas, nes tai gęstanti dvasia. O protas būtent taip veikia, atsisakydamas dvasios, viso kas nereikalinga.
    • Teisybės šaltinis.
  • Tiesa
    • Tiesa, tai kas yra tyra, be jokio melo. Panašiai: gerumas, tobulumas. Kas visiškai atskleista.
    • Dievas sau akivaizdus, o kitiems paslėptas bet iškylantis
    • is related to himself as Truth, beyond Person, and as defined by Understanding
    • Dievas būtinas - Sutampa su savo raiška. Esu, koks esu.
    • Tiesa, tai būtina raiška.
    • God's necessity is that his truth (the possibility of his being) and the manifestation of his truth (the possibility of his nonbeing) are one and the same. These are united by the fivesome as different directions (being: every effect has had its cause; nonbeing: not every cause has had its effect) in conjunction in the here and now.
    • Palyginti su tiesa, žinojimu, prietarais, mokslu, išmintimi.
  • Prilygti sau
    • Tapatumo sau (matematinės ekvivalencijos) rūšys: kintamųjų rūšys, ženklų savybių lygmenų poros

Išėjimas už tapatumo sau

  • Dievo sau pradžia, tai monologinis santykis. Dievo kūryba, tai išėjimas už "tapatumo sau", nesiribojimas tuo. Sandara, tai apibrėžimo pagrindas.

D3 Dviprasmybė

Dievas, įsiveržęs į pasaulį, mumis mato save, dvigubu požiūriu

  • Dievas prisiima dvigubą požiūrį. Santvarkoje mumis žiūri į save už santvarkos - į Tave, Dievą, už mūsų. Dievas tampa gyvenimo apibrėžtu. Dievas tampa platesnis išeidamas už savęs.
  • Dievas už pasaulio meile prasiveržia į pasaulį pro jo tarpus, taip palaiko Dievo gerumą, taip pat Dievo atskyrimą nuo gerumo, nes Dievas veržiasi būtent į pasaulį, į sąlygas, nors jo pasaulis nepripažįsta
  • Dievas, esantis visur ir visada. Bet ypač, visose sandarose sudalyvaujantis, jas ir išplėčiantis dvasia.
  • Dievas yra kas papildomai palaiko. Jis keičia apibrėžimą į savybę.

Dievas tūno dviprasmybėje

  • Vaikystėje ieškodavau Dievo lubų blankumoje, blankiausioje vietoje, kur jisai mažiausiai įsipareigotų pasireikšdamas. Silpnai matydavau, juo labiau naktį, lovoje gulėdamas.
  • Dievas, kurio klausausi, ką jis man pasakys.
  • Dievas už santvarkos tūno tose aplinkybėse, kur jis gali būti ar nebūti. Jisai tad kažkiek prasiveržia pro santvarką, naujai išeina už savęs į ją.
  • Dievas, dvasia išnaršantis ir papildantis visą pasaulį, slypintis jo dviprasmybėje, nykimo teisybėje ir gaivinimo malonėje.
  • Dievas, kurį galime ir pasirenkame įžvelgti visakame ir kalbinti, kuris išsiduoda nevienaprasmiškai, kuris veši sutapimuose.
  • Dievo žvilgsnis, šiltokas. Dievas kažkame.
  • Dievas, kurio ieškau, kuris slypi dviprasmybėje, atveria kitą galimybių pasaulį.
  • Dievas, link kurio einu, su kuriuo ieškau ryšio, jo ramybėje. Ieškoti ryšio su Dievu - malda dvasia, taip pat darbais - kitų laisve - kitais, kaip renkasi.
  • Čikagos miesto centre su David Ellison-Bey ir Joe Sochor surengiau geros valios pratimų, kiekvienas lavinome klausą Dievo, klausėmės jo, kur eiti.
  • Dviprasmybe, tai yra, aplinkybėmis, kuriais esame viena: Galimybe, asmeniu, daugiu, buvimu, veikimu, mąstymu.
  • Junginiu apibrėžtas - buvimu ir nebuvimu - dviprasmiškai, kaip ir gyvenimas, tuo tarpu amžinas gyvenimas juos skiria ir meile suderina.
  • Dievas su kuriuo turime ryšį (su tobulu Dievu) arba jo neturime (su pakankamu Dievu).
  • Yra dviprasmybė apskritai, kurią galime betkur įžvelgti, bet kokiame lauke, kad ir vietinės reikšmės.
  • Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo dviprasmybę: klausimas, ar Dievas būtinas?

Ramus

  • Dievas trokštantis betko, ramus, be lūkesčių.
  • Padalinimų nulybė, lygties 5+3=0 išdava, yra Dievas trokštantis betko, ramus.
  • Ramybė yra sąlyga bendravimui su Dievu, tai dviprasmybės sąlyga.
  • Kreipdamasis į Dievą, save sustyguoju, randu savo šerdį, savo ašį. Mano pasąmonė randa ramybės tašką, kurioje galiu teisingai spręsti savo iššūkius.
  • Ramybės jautrumo būsena, kurioje atsirandu savo malda rasdamas ryšį neryšį su Dievu, taip kad galiu jo klausytis.
  • Dievas, su kuriuo ieškau ryšio, kurį atsigulęs ant žolės kalbinau danguje, dėl savo meilės Reginai, jam pilnai atsivėręs.
  • Pajuntu, jog Dievas yra šalia, tad galiu jį pakalbinti.
  • Klausytis Dievo, prisistatyti jam. Feeling good before God. When I wrestle with how to make a living, and I don't know how to think that through, so that even my blood pressure feels high, then I listen especially, what God wants me to do. And when I hear from God, as I do, and take up in my heart what he would have me do, then I feel a great energy of goodness and freedom that overcomes my anxiety. I hold on to that good feeling and it makes me feel that everything will be fine if I am true to God. As I do related work, I feel elated.1234
  • Ramybė, kuria galime būti jautrūs, kaip ramus vanduo, tad jausti visus jaudulius.
  • Ramybė, kurios linki Kristus, vietoj laimės. Kuria esame jautrūs visakam.
  • Ramybė, kuria teisingai mąstome, kuria nesijaudiname.
  • Ramybė, kuria žmogus sklidinas - ramybės galva. Teisingas mąstymas, kada įsisaviname būtent širdies tiesą ir ja vadovaujamės, kada nesijaudiname.
  • Ramybė, kurią mokino geros valios pratimai, kad ji vertintina labiau už jaudulį.
  • Ramybėje protas gali sustatyti dėsnius išsakančius sprendimą į pasąmonės jausmais išsakytus trūkumus.
  • Ramybė, kuria žmogus sklidinas. Ramybė, suteikianti mums ramybę, atverianti jautrumą.
  • Širdies tiesą mąstome ramybe.
  • Pastoviai ramus.

Dievo poilsis

  • Dievas, kurio poilsio dieną švenčiame, atitrūkdami nuo pasaulio eigos.
  • Septinta diena - poilsio diena.
  • Dievo indeksas, jo pasekmės.
  • Atitrūkimo diena švęstina.

Dievas reiškiasi tarpe

  • Dievo dviprasmybė yra tarpe, asmenyje, Dievo galimybėje, tarp pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus, tarp neigiamo įsakymo ir teigiamo įsakymo, tarp gyvenimo neigiamybe ir gyvenimo teigiamybe, juos jungiančiame dvasioje, asmenyje ir dviprasmybėje, trejybę globojančioje meilėje.
  • Dievas yra tarpe, laisvume, gerume, tarp atsakomybių, tarp pertvarkymų.
  • Dievas atveria tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, kuriame gali vykti amžinas gyvenimas.
  • Dievas yra tarpe ketverybėje, penkerybėje, šešerybėje, septynerybėje, kurioje išsiskiria atsakomybės, o jisai iškyla tarpe.
  • Dievas pasaulio nevaržomas, visiškai laisvas. Užtat pasaulyje neišaiškintas.
  • Dievas betkur, tarp visko ir laisvumo. Malonės šaltinis.
  • Betkas, tai skirtumas tarp Dievo už santvarkos ir santvarkoje (lūkesčiuose).

Atsigręžimas į Dievą už mūsų

  • Dievas išeina už savęs, už visko, už jo padalinimo, dviem požiūriais - veiksmu +2. Sūnus įsivaizduoja Kaip Dievas už santvarkos.
  • Tu, antras asmuo, išgyvenantis požiūrį į požiūrį.
  • Dievo grįžimas iš mūsų gelmių per mus į save, už mūsų.
  • Dievas, išeidamas už savęs, įėjęs į save, dar kol kas išlaiko ryšį su savimi už mūsų, tad yra atsigręžęs į save. Tik paskui jisai įsitvirtina santvarkoje, ją pilnai priimdamas, kaip savo pirmapradę būklę.
  • Dievas, į kurį susitelkiame, ieškodami ryšio su juo.
  • Dievas, atsiradęs sandaroje ir ieškantis Dievo

Dvigubas požiūris

  • Širdies tiesos dviprasmiškumas. Pasaulio tiesa kyla iš širdies tiesos, bet neatvirkščiai. Tad būtent širdies tiesa yra dviprasmiška. Tai skirtumas tarp visumos (širdies) ir vienio (pasaulio). Jų santykis yra betko ir ne betko.
  • Pasirinkimas tarp širdies ir pasaulio. Tai šviesuolio virsmo pagrindas.
  • Širdies tiesos dviprasmybės šeši pavyzdžiai. Pavyzdžiui, priežastinė dviprasmybė: Ar esu geras dėl to, kad myliu Ievą... ar myliu Ievą dėl to, kad esu geras?
  • Širdies ir pasaulio tiesų išsiskyrimas. Tiesos ieškojimas. Dievas tiria tiesos aplinkybes, tad plėtoja širdies tiesą. Tuo tarpu mes dažnai nemąstydami priimame savo aplinkybes, savo pasaulį, ir jame svarstome, kas teisinga ir neteisinga.
  • Pasirinkimas poreikių tenkinimus taikyti visuomenės ar Dievo pagrindu.
  • Pasirinkimas dvejones atsakyti pasaulio ar širdies pagrindu.
  • Dviprasmybės visumą, jos sąvoką išsako dvejonės savo dvejojimu.
  • Pasirinkimas lūkesčius išsakyti neigiamai arba teigiamai.
  • Dviprasmybės dvigubą požiūrį išsako kryptys į gėrį ir iš gėrio.
  • Pasirinkimas gyventi ar negyventi trejybės poslinkiais.
  • Grynasis dvigubas požiūris. Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į betką: lūkestis.
  • Dviprasmybė, tai apibendrinimas atliepimų...?
  • Dvigubas požiūris, nes trokštantis betko, o betkas turi tris savybes, iš kurių viena yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Mylėti priešą: turėti priešą, bet tuo pačiu į jį žvelgti aukštesniu, Dievo požiūriu.
  • Gyvenimas, antrinis asmuo, dvigubas požiūris, Tu.
  • Bendras asmuo: Neišskirtinas, neapibrėžtas "kaip".
  • Žvilgsnis iš santvarkos.
  • Širdies tiesa, kuriai priešpastatoma pasaulio tiesa, kaip kad geros valios pratimais.
  • Malonė ir teisybė
  • Šiluma ir šaltis
  • Širdies tiesa platesnio lygmens nei pasaulio tiesa, tad aukštesnio sąmoningumo. Tai santykis tarp neaprėpiamo (buvimo, veikimo, mąstymo) ir jį aprėpiančio. Gera širdis veržiasi per tą tarpą. Tai santykis tarp visko ir ne visko.
  • duoda asmeniui rinktis tarp požiūrio ir nuostatos
  • tenka Dievui rinktis, kaip kad ir asmeniui tenka: ar rinktis save (gyvenimą) ar Dievą (amžiną gyvenimą)?

Dviprasmybė lūkesčiuose, gėrio kryptyse iš gėrio ir į gėrį.

  • Sąmonės ir pasąmonės dvilypumas.
  • Geras Dievas, dovana, savybė ir geras žmogus, darbas, žodis.
  • Gero Dievo gera dovana (malonė), gera savybė (teisybė). O gero žmogaus gero darbo geras žodis.
  • Geras žodis - pasaulio šviesa - kuria mato gerų žmonių gerus darbus, tad šlovintų Dievą (dėl to nuoseklumo, to teisingumo). Gera savybė - žemės druska.
  • Jauduliai. Ką išgyventi? Dievas ramus. Kristaus lūkesčiai. Jisai kalba žmonėse esančiam gėriui.
  • Būdai nuveikti betką.
  • Lūkesčių pakeitimai.
  • Dievas ir širdis.
  • Jėzaus lūkesčiai, kad esame viena, ir jo jausminiai atsiliepimai.

Bendravimas dviprasmybėmis

  • Dievas, kuris reiškiasi keistais sutapimais. Pavyzdžiui, tapau šachmatų ekspertu, tapau šachmatų meistru, bet vos vos, po to kai šito prašiau per gimtadienį.
  • Dievas, kuris kalba tikrovės įvykiais. Rodo į ką galima kreipti dėmesį. Sėkmė, papročiai nebūtinai rodo Dievo valią. Nacių Vokietija, Sovietų Sąjunga, vergija JAV ir kitur, indėnų sunaikinimas. Kaip man sekėsi: moksle nuostabiai, sporte - visiškai ne. Ir ką iš to išvedžiau? Sėkmę nesiejau tiesiogiai su Dievu. Bet jaučiausi palaimintas apskritai, jog esu laimingas ir buvau dėkingas, kokioms sąlygomis gyvenu. Taip pat pasijutau apdovanotas, kad mano dovanos yra iš Dievo (o sėkmė tai mano). Ir kad man priklauso tas dovanas taikyti visų labui, jos Dievo duotos ne mano naudai, o visų labui.
  • Dievas su manimi betarpiškai bendraujantis, kaip antai nuotaika.
  • Nuotaika verčia pamąstyti, ar ji turi priežastį, ar jinai tiesiog atsitiktina.

Sutapimai, parodantys Dievo neabejingumą

  • Naujųjų metų vakaras - surengiau, puikiai praėjo, bet sužinojau, kad Ieva išteka
  • Šarūnas nukreipė į Justą
  • Sulaukimai, patvirtinantys mūsų žmoniškumą, parodantys Dievo palaikymą. Audronė mane prisiminė, man paskambino.
  • Po to kai supykau ant Dievo, visgi bendravimas su Ieva pakrypo taip, kad pajutau, jog negaliu pasakyti, kad Dievas nedalyvauja.

Galimybės atsivėrimas

  • Galimybės atsivėrimas, kai esi jautrus, kada ir kur eiti. Laisvė nuo šablonų, nuo atkarpėlių. (Menais, vaidyba vaizduojame tokį gyvumą, tokią laisvę.)
  • Laisvė kyla iš daugiaprasmiškumo. Būtent juo galime reiškinį įvairiai suprasti, galima suprasti įvariai ar tiesiog vienaip. Pasirinkimais būseną suprantame vienaip. Visko padalinimai, Dievo veikla dalinant viską, sudaro sąlygas būtent laisvei. Tai ir yra pirmoji antrinė sandara, tai daugiaprasmiškumas vienybėje. Kiekvienas padalinimas išplėtoja laisvę vis labiau. Daugiaprasmiškumas išryškina Dievą glūdinti mumyse, gerą širdį.

Didinti Dievo galimybes.

  • Pokalbis su Dievo valia. 2002 m. aš pasiekiau savo finansinių galimybių ribas. Man nepavyko galimų rėmėjų sudominti minčių tvarkymo įrangos importo-eksporto standartu. Tuo metu gyvenau Čikagoje ir teko ieškoti kitų pajamų. Aš buvau numatęs, kad turėdamas daktaro laipsnį iš matematikos ir mokėdamas kažkiek programuoti, visada sugebėsiu susirasti darbą. Tačiau JAV krašto ūkis išgyveno nuosmukį. Ir pamačiau, kad mano CV neatspindėjo įprastos karjeros, taip kad, šimtams žmonių besikreipiant dėl kiekvieno darbo, beveik kiekvienu atveju mane kaip keistuolį iškart atmestų. Betgi mano pasiteisinimai galėtų taipogi man trukdyti susirasti darbą. Kaip man žinoti ką daryti? Aš nuprendžiau Dievo galimybes praplėsti veikiant keturiais barais. Teikiau kelias paraiškas darbams pilnu etatu. Užsirašiau prie laikino darbo agentūros, tačiau ji mažai darbo teturėjo ir jį skyrė jai jau dirbantiems. Aš parašiau kelias viltingas paraiškas savo laboratorijos sumanymų, o kartu straipsnį, kuris laimėjo paramą kelionei į Indiją ir toliau į Lietuvą. Ieškojau laikino darbo per savo pažinčių tinklą ir Shannon Clark pasamdė mane keliems mėnesiams gerai apmokamo darbo. Triūsdamas visais šiais barais jaučiausi, kad likau atviras Dievo sumanymams mano gyvenimui. Gerbiau jo daugiaprasmybę ir parodžiau savo lankstumą, nuolankumą, tikėjimą, atsidavimą ir ištikimybę savo viltims.
  • Gyventi dviprasmybe. Jeigu gyvename dviprasmiškai, tiek santvarkoje, tiek už jos, tiek neigiamybe, tiek teigiamybe, tada gyvename dviem požiūriais, širdimi, gyvename širdingai, šiltai, dvasia, gyvename dieviškai, mumis gyvena Dievas. Tad svarbu gyventi ta dviprasmybe, kuria mumis santvarkoje galėtų gyventi Dievas už santvarkos.
  • Dviprasmybė kuria geras vaikas priima blogo vaiko požiūrį.

Dviprasmybės pagrindas

  • Dievui buvimas ir nebuvimas yra tas pats. Jisai, būdamas neribotas, išgyvena dviprasmiškas (sintetines) aplinkybes: galimybę, asmenį, daugį, buvimą-veikimą-mąstymą.
  • Entropine prasme, atviro šilto malonės širdies tiesų pasaulio ir uždaro šalto teisingumo pasaulio tiesų pasaulio dviprasmybė.
  • Asmens galimybės aplinkybėse.
  • Troškimų dviprasmybė. (Trečiasis klodas).
  • Vienumas betkame: teisingumo santvarkoje ir malonės už santvarkos.

Dviprasmybė Dievo ir ne Dievo (asmens)

  • yra būsena
    • buvimas viena būtent Dievo buvimu
    • buvimas viena - už apibrėžimo, už santvarkos, už apimties, už savasties, besąlygiškas buvimas viena su, nesiskyrimas Dievo ir ne Dievo, (Dievas - tiesos dvasia, viskas - tiesos sandara, troškimai - tiesos atvaizdai, meilė - tiesos vieningumas), taip kad Dievas ir ne Dievas yra tas pats, tad be asmens ir apimties. Tiesa yra savarankiškoji priešingybė.
    • buvimas nevaržomais jokių ribų
    • yra tiesa
  • sulygina
    • sulygina Dievo ir ne Dievo pasaulėžiūras
  • yra santykiai siejantys
    • Dievą ir asmenį
    • tai kas neesminga ir esminga
    • buvimą viena ir galimybes būti viena
    • nuostatą ir požiūrį būti viena
    • sieja galimumą, būtinumą, tikrumą
  • yra bendra būklė
    • duoda Dievui dalyvauti kiekvienoje sandaroje taip kaip asmuo dalyvauja, tais pačiais varžymais, tad Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu. Pavyzdžiui, Dievas dalyvauja padalinimais kaip vienas požiūris tarp kelių, lygiais kaip Kitas dalyvauja.
  • yra bendra veikla
    • suprasti ir naujai suprasti
  • yra išskyrimas
  • skirtingi požiūriai į Dievą ir ne Dievą atsižvelgiant į jų santykį arba nesantykį
  • skirtingos kryptys, į santvarką ir iš santvarkos

Šylantis Dievas.

  • Mano jausmai Dievui, kaip kad savo tėvams, šiluma, paguoda ir t.t., kyla iš pažinimo. Taip pat mano suvokimas jo jausmų man kyla iš mano suvokimo, jog jis pažįsta mane, jog jam esu nuogas, nenuslepiamas, atviras, toks koks esu. Jam esu koks esu.

D4 Meilė - Gera širdis

Meilė

  • Trokštantis visko, tad mylintis. Tai Dievo savybė, o pati meilė yra kita Dievo raiška.
  • Mus mylintis, labiau kaip mes patys mylime save, kad būtumėme labiau gyvi, jautrūs, atsiliepiantys, negu mes patys įsivaizduojame. Kuris rimtai, širdingai priima, kuriam tėviškai rūpi netgi mūsų kvailiausios nesąmonės, išsigalvojimai.
  • Mane myli labiau negu galiu pats įsivaizduoti.
  • Dievas, mylintis mane labiau, nė aš pats save myliu, kuris net už mane rimčiau rūpinasi mano rūpesčiais, tikrais ir prisigalvotais, juos įprasmina, globoja mane papildomu požiūriu, kurį galiu priimti, taip kad galiu pakilti virš savęs, naujai suvokti save, galiu valingai susitelkti darbui, būti jo bendradarbiu.
  • Tėve mūsų: Tobulas Dievas, mus mylintis labiau kaip mes patys save, tai tikrasis Dievas, kurio mes nebūtinai sugebame įsivaizduoti ar pajusti.
  • Įvardinimo galia - kaip tiki, taip yra. Vardu apibrėžtas - mylintis. I think that God's name, as revealed by Jesus Christ, is Father. The Father is the one who loves us more than we love ourselves, who want us to be alive, sensitive, responsive more than we ourselves do. And therefore Jesus' name, as Son, likewise automatically evokes the Father, and so both names, both codes are equally effective.
  • Dievas, pilnai atsiskleidęs, su kuriuo galime visapusiškai bendrauti. Mus mylintis labiau, nei mes patys save mylime. (Tobulas Dievas yra Šiluma) Tėve mūsų.
  • Dievas, pas kurį savanoriškai einu, kaip mylintį tėvą.
  • Dievas, kurio tiesai galiu ir privalau paklusti, kuris už mane geriau išmano.
  • Dievas už požiūrio, priimantis mūsų požiūrį, jį suvokiantį plačiau nė mes, jį išplėčiantį, atitokėjant - besirūpinantis mumis, mylintis mus
  • Prasmingai mylintis.
  • Dievas, kuriam meldžiuosi Jėzaus malda "Tėve mūsų".
  • Senajame Testamente Dievas ne geras, o mylintis.
  • Ievą man žadėjo Dievas trokštantis visko, mylintis mane labiau kaip aš save, kuriam meldžiausi.
  • Mano tėvai - Šilumos šaltinis, Dievo pirmavaizdis. Už mane labiau žino, mato, daro, gali. Bet ir mano tėvai yra riboti, nebūtinai tobuli. Tad įsivaizduoju Dievą.
  • Tėviškumo pavyzdžiai. Mano tėvai pratę mąstyti iš kelių kampų, ir mus taip pratino. Bet neduodavo rinktis. Tėtė mąstė kaip inžinierius, organizatorius, Mama kaip biologė, bibliotekininkė, menininkė. Taip pat jautėsi, kad tai du skirtingi bet vieningi požiūriai.
  • Dievas, kuris teisingai nuramina, guodžia, drąsina.
  • Vaikystėje mąsčiau: Mūsų šeimos Rūpintojėlis. Dievas, kaip tas, kuris rūpinasi visais, visų rūpesčiais.
  • Ką byloja dieviška išmintis? Dievas mylintis.

Dievo esmė, į kurią viskas susiveda

  • Gyvenimo lygtyje: Dievo vieningumas, jo esmė.
  • Asmens pasekmės. Meilė iškyla kaip Dievo esmė kartu su asmenimis, kartu su gyvenimo lygtimi. Ji palaiko gyvenimo ir amžino gyvenimo dvilypumą iš įvairių kampų.
  • Dievo apibrėžimas. Prisimenu kunigą, kuris man aiškino, kad Dievas yra meilė, ogi tuo abejojau, taip kad pasitikrinau ir radau, kaip jisai sakė, šv.Jono laiške.
  • Dievo kertinė vertybė, tai meilė. Meilė jį atstoja, jį apibrėžia, jį ugdo, jį verčia bręsti, jį pilnai atskleidžia. Užtat meilė yra Dievo nebūtinumas. Meilė apima visas mūsų kertines vertybes, taip kad jos visos yra meilės bruožai. Meilė yra tai, ką jis nuolatos man kalba.
  • Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į viską: vertybė.
  • Dievas ir Širdis - apibrėžimas priešprieša - Dievo aplinkybės - Dievas kaip toks išsakomas kaip pirmapradis, iš kurio viskas išsiveda - o Širdis tai į ką viskas susiveda
  • Dievas, susivedantis, už visų Dievo klodų. Vertybėmis išryškėja mūsų Dievas įvairiausių gyvenimo klodų: asmeninis Dievas, tautos Dievas ir taip toliau, kurie visi turi sutapti. Taip pat už mano asmeniško Dievo yra aukštesnis visų Dievas betgi jie sutampa. Gera širdis, tai visų Dievas, glūdintis už mūsų asmeniško Dievo, dar giliau.
  • Dievo suvedimą i širdį išsako atvaizdai didėjančiu ir mažėjančiu laisvumu. Ryšys tarp Dievo ir jo esmės (širdies) apibrėžia Savęs-suvokimą (ir grindžia ketverybę, penkerybę, šešerybę) ir Bendrą-suvokimą (ir grindžia septynerybę). Iš to bene kyla atvaizdai - keturi Dievo požiūriu ir du širdies požiūriu. Šį ryšį išsako įsisavinimas šešerybėje, apimtis ir išvertimas (inversion effect).

Gera širdis - Dievas glūdintis mumyse

  • Gera širdis, kuriai gera valia atveriam kelią. Apie kurią sakau, verčiau tu veiki, nei aš veikiu: Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.
  • Kuriai savo laisve privalau atverti kelią. Juk jinai grindžia mano laisvę.
  • Atjaustas Dievas. Dievas troškimais atjaučia mūsų netroškimus, bet ar mes jį atjaučiame? Širdis ir pasaulis - gera širdis ir gera valia - galim jam atverti kelią. Atveriame lankstumu, puoselėdami visas septynias kryptis, ne tik savo šešias, taip kad atsiveria požiūris už mūsų.
  • Gera širdis, kuria veikia Dievas mumyse, tad prie kurios prisijungiame ir mes.
  • Gera širdis atjaučia kitą. Atjausdami kitą, Dievą, išreiškiame savo laisvę, sąmoningumą, dviprasmybę.
  • Kurią įžvelgiame kituose. Glūdinti bet kuriame žmoguje, taip pat mumyse. Į kurią kreipiamės, kreipdamiesi į žmogų.
  • Įžvelgimas Dievo viskame. Įžvelgimas visa to, kas gera. Tad viso gėrio krypčių pagrindas.
  • Gera širdis yra Dievo sutapimas su jo raiška. Jisai mums tada yra Kitas.
  • Dievo meilė. Dievas atsiranda mūsų gelmėse, kaip meilė.
  • Gera širdis, tai Dievo šaltinis, Dievo Dievas, tai Dievo būtinumas.
  • Dievas mane mylintis iš vidaus, kuris mane tuomi ugdo
  • tobulas Dievas - mumyse
  • Dievas, atveriantis aštuongubį kelią

Dievo simbolis.

  • Dievas, kurio ženklas yra mūsų tėvas ir motina, taip kad juos būtina gerbti.

Dievo tyrimo išbaigimas

  • Dievo išbaigimas, jo visiškas, tobulas atsiskleidimas.
  • Dievas, pilnai išėjęs už savęs, nebeišlaiko tapatumą su savimi už mūsų, nebesigręžia į save už mūsų, bet būtent santvarkoje save grindžia, būtent sąlygiškume, susitapatindamas su savimi sąlygose, ir kartu savo pirmapradiškumą išreikšdamas būtent sąlygose. Taip kad Dievas santvarkoje apima pirmapradį Dievą ir yra net už jį pilnesnis ir pirmesnis, apimdamas ir anojo prielaidas. O tai yra meilė - pilnavertis buvimas santvarkoje, pranokstantis santvarką ir netgi pranokstantis už santvarkos esančią pirmapradę būseną.
  • Dievas, suvedantis pradžią ir pabaigą.
  • Meilė palaiko savastį, kad ji tikrai išreišktų dvasią.
  • Įsimylėjęs Ievą visiškai išreiškiau savo pasąmonę.
  • Meilė auga Tėvui leidžiant jo savasčiai augti. Nes Tėvas pasitraukia, kad galėtų platesniu pagrindu būti, tame yra meilė, pagrindo išplėtimas.
  • Dievo požiūris manyje, iš santvarkos.
  • Dievas visur. Išėjęs už savęs į save. Tad mūsų gelmėse.
  • Išverstas Dievas, išvertus viską. Tai skirtumas tarp Dievo mumyse ir už mūsų.
  • Dievas yra net ir kai Dievo nėra. Jisai suderina save už santvarkos ir santvarkoje.
  • Santvarkoje kaip asmeniui teikiama amžino gyvenimo galimybė ir taip pat už santvarkos kaip tiesa.

Teigiamas jausmas - Dievo išsipildymas

  • Neįmanomumas tikėtis to, ko netrokštame. Neapykantos neįmanomumas. Neįmanoma, juk jau užtikrintai sulaukiame, ko trokštame. Neįmanoma, nes jau yra - tai buvimo esmė - nebuvimas yra neįmanomas.

Vienumas su visais

  • Džiugesys, kada esame viena su visakuo visakame.
  • Vienumo lūkesčio išsipildymas.

Dievą mylintysis.

  • Cass McNutt man buvo pavyzdys, kaip žmogus džiaugsmingai, jausmingai, širdingai myli Dievą, taip kad supratau, jisai toks nesiskiria nuo Kristaus, ir jį pašlovinau.

Mylėti kitus

  • Kantrumas su kitais.
  • Išmokstame mylėti, gyventi visų vertybėmis.

Visų galimybių palaikymas - gyventi visais

  • Dievui viskas patinka. Jisai trokšta visko, visų galimybių. Ar man patinka? Kaip man atrodo?
  • Dievas mylintis, o mes irgi gera širdimi išmokstame mylėti, trokšti visko. Gyventi ne savo vertybe, o visų vertybėmis ir Dievo vertybe, būtent meile, gyventi mylinčiais. Tad gera širdis mus perkuria.
  • Visų Dievas, gilesnis net už mano asmeninį Dievą, kuris mano ar kitų gelmėse, į kurį susiveda visas gerumas.
  • Svarbu melstis ne "Tėve mano", o "Tėve mūsų". Pirmoje dalyje tai pabrėžia jog Dievas savo siekiais rūpinasi mumis visais, ne tik manimi. O antroje dalyje tai reiškia, kad turiu rūpintis, jog globotų visus, ne tik mane.

Pasaulyje nesutelpantys Dievo pažadai

  • Gera širdis pramano Dievą, ir ne šiaip Dievą, o išbaigtą, gerą, teisingą, maloningą, mylintį Dievą.
  • Mūsų asmeninis Dievas yra mūsų pramanas, mūsų troškimų atvaizdis. Tačiau jeigu tai vaizduojam širdingai, nuoširdžiai, geranoriškai, tai turėtų iš esmės sutapti su tikruoju Dievu, nebent jis būtų labai žiaurus.
  • Dievo pažadai gražūs bet nevisi žemiškai išsipildo, kaip matyt iš mano gyvenimo ir iš Senojo Testamento. Labai daug gero patyriau iš Dievo, labai daug išminties ir nuovokos. Visgi, bent pora kartų jisai man nurodė, kad įvyks tai, kas neįvyko. Būtent sakė, kad Genutė pasveiks, mane ramino, kad galiu nesimelsti. Ir sakė, kad su Ieva gyvensiu David namuose Englewood, kuriuos jisai prarado. Kai jo paklausiau, kas čia atsitiko, jisai neatsiliepia arba sako, Pamatysim. Tad atrodo, jisai Dievas, kuris nori nuraminti, o taip pat pažadėti, kaip kad žydų tautai, jog jis ne šiaip, o iš tikrųjų Dievas, bet tas jo ištęsėjimas, matyt, kartais nesutelpa šioje žemėje, nebent su juo susiveda ir jį praplėčia kitas gyvenimas, amžinas gyvenimas, ne šiaip pomirtinis gyvenimas, juk ėjo kalba apie šį gyvenimą. Juk ne aš prašiau, o jis pažadėjo.
  • Užtat svarbu, kad atleistumėme Dievui, kaip jisai ir mums atleidžia.

Esu mylimas

  • Pajutimas, kad viskas yra gerai, esu globojamas, mylimas, būsiu aprūpintas.

Gyventi Dievu

  • Gyvenimas Dievu, tai gyvenimas už du. Tai nėštumas Dievu. Užtat Marijos pavyzdys svarbus.
  • Dievas manyje.

Dievas, kylantis iš gerumo

  • Gerumo susivedimas į Dievą, vietoj kad atvirkščiai, gerumo išvedimas iš Dievo.

Šiltasis Dievas.

  • Artimiausias Dievas.
  • "Dievas yra meilė."
  • Exhaustive review. Conversing with: significance In 2009, to my surprise, I completed my quest "to know everything" with a 10 minute video summary, "I Wish to Know". I needed to find my bearings afterwards. I considered, in the broadest sense, what did I learn from my quest? And what came next? I learned two things. I need not be cold or distant to God as I had been, I need not keep God at arm's length, for God's point of view had made sense of absolutely every structure that I had uncovered in my search. I realized also that the useful application of this knowledge would be to foster a culture of truth, of self-learning, of figuring things out, which from my experience at Minciu Sodas was very much Jesus' vision of the Kingdom of Heaven. 707
  • Sandaros giliausios gelmės, tai mūsų širdys, tai galimybė Dievui iškilti - mums leidus - arba neiškilti - mums neleidus vardan savęs ir savastimi pagrįsto pasaulio. Užtat tai šilčiausias būdas, kaip Dievas iškyla, nes tai vyksta tiktai mūsų laisva valia. Pasitraukdami, atsisakydami savęs, parodydami gerą valią atveriame kelią Dievui - gerai širdžiai - iškylančiam dar giliau už mus. Dievas yra niekame, labai šiltas. Tai Dievo požiūris.
  • Dievas, pasireiškiantis mūsų laisva valia.
  • Prisirišimo pagrindas - atsirišimas nuo savęs, tuomi rodymas geros valios.
  • Mūsų laisva valia pripažįsta Dievą, jį renkasi, jį vertina labiau už gerumą, kaip jo šaltinį, tad gerumui neprilygstamam.
  • Gerasis Dievas - šiltas, ne šaltas - šiluma besireiškianti jo požiūriu.
  • Dievo šaltinis, ir būtent šiltojo, tad ir šilumos šaltinis.
  • Šilumos šaltinis.

Trigubas požiūris

  • Dievas išeina už savęs, už visko, už jo padalinimo, trimis požiūriais - veiksmu +3. Sūnus įsivaizduoja Kodėl Dievas už santvarkos.
  • Universitete, pirmaisiais metais, pagalvojau, kad Dievas yra klausimas Kodėl? Iš tiesų, mums, sąlygose esantiems, besąlygišką Dievą atpažįstame savo sąlygose, kaip lygmenį Kodėl.
  • Išskirtinas, neapibrėžtas "kodėl".
  • Kitas, trečias asmuo, išgyvenantis požiūrį į požiūrį į požiūrį. Meilė yra tai ką gali mus išgyventi per tuos požiūrius, per tris kalbas. Nežinomas kitas gali mus mylėti. Mylintis Dievas yra tasai nepažįstamas Kitas.
  • Grynasis trigubas požiūris.
  • Amžinas gyvenimas, tretinis asmuo, trigubas požiūris, Kitas.
  • Trigubas požiūris, nes trokštantis visko, o viskas turi keturias savybes, iš kurių vienas yra "nulinis", kad tai būtina sąvoka.
  • Gera širdis, tai apibendrinimas atliepimais reikštų trigubo požiūrių...? Geros širdies visumą, jos sąvoką, išsako lūkesčiai, mat gera valia atveria kelią gerai širdžiai. Geros širdies trejybinę sandarą, jos trigubą požiūrį išsako trejybė glūdinti aštuongubame kelyje.
  • Prasmingas požiūris, pranokstantis visas aplinkybes.



Neigiami įsakymai

Neigiamų įsakymų pagrindas

Dievo apibrėžimas ir atjauta

  • Atjauta apibrėžtas - atjautos sandara, kas ką atjaučia.
  • Dievas troškimais atjaučia netroškimus. Dievas išeina už savęs iš troškimų į netroškimus, juos atjaučia. Dievo atjauta, tai jo meilė?
  • Dievas platesnio troškimo atitinkamais netroškimais atjaučia Dievą siauresnio troškimo, kad jis plačiau dar neišėjęs už savęs, ką reiškia jam išeiti už savęs.
  • Sandarumas iškyla kada atviras (pirminių sandarų, trokštantis) Dievas prisiima siauresnius netroškimus, taip kad yra tarpas tarp jų. Tas tarpas yra sandarumo pagrindas, taip kad dvejonės tampa padalinimais; gėrio kryptys tampa atvaizdais; arba aplinkybėmis.
  • Ką reiškia atvaizdų neigimas? Ar neigimas, tai apibrėžimas? Pavyzdžiui, nulybės atvaizdų neigimas? Ar tai skiriasi nuo ketverybės požiūrių neigimo? Neigimas ir žinojimas atsiranda su ketverybe.
  • Antrinės sandaros - Sandaromis apibrėžtas - Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio ir priima mūsų požiūrį; ar mes atsiplėšiame nuo savo ir priimame jo?
  • Antrines sandaras išgyvename Dievo dvasia. Dievo požiūris yra tarp žmogaus požiūrių.
  • Antrinės sandaros iškyla trokštančiam Dievui prisiimant platesnes apimties troškimo netroškimus, taip kad apibrėžiamas tarpas. Jos yra "sandaros". Dievas, jo dvasia, yra jų vidiniame laisvume, kuris susietas su Dievu už jų. Antrinės sandaros išreiškia, apibrėžia, išsako tą tarpą, tą laisvumą, tarp Dievo koks jis savaime ir Dievo santvarkoje. Tai tarpas tarp asmens ir požiūrio.
  • 6 pokalbiai, tai išsakomi 6 neigiamais įsakymais - tai visa, kas išsako žmogaus požiūrį - tad visos kitos raiškos reikalingos išsakyti Dievo požiūrį, už santvarkos

Sūnaus būklė - atitrūkimas

  • Dievo Sūnaus būklę išsako jo atitrūkimas nuo Dievo Tėvo. Sūnus iškyla ten, kur Tėvo nėra, tad sąlygiškesnėje pakopoje kaip Tėvas. Yra keturios sąlygiškumo pakopos, tad šeši būdai jiems išsidėstyti, šeši būdai Sūnui atitrūkti nuo Tėvo. Šie šeši atitrūkimai išsako Dievo ženklo savybes. Sūnaus būklė, kurioje iškyla, yra kad jisai net nemato Dievo ženklo, o tiesiog patiria to nematomo ženklo savybes.
  • Atitrūkimas yra Dievo trūkumas.
  • 6 atitrūkimai grindžia besąlygišką sąlygiškumą Sūnui. Nes Dievas reiškiasi išeidamas už savęs į sąlygas.
  • Atitrūkimas išsakomas savasties įvairių lygmenų. Užtat reikia derinti savastis aplamai, tam palaikyti aplinkybes.
  • Atitrūkimas: Yra požiūris iš Sūnaus būklės į Tėvo būklę.
  • Sūnaus būklė yra jo nebuvimas. Jo nebuvimas yra būtent už santvarkos, o ypač, pirmapradžio Tėvo aplinkoje, Tėvui dar nepasitraukus.
  • Požiūrių siejimas. Atitrūkimas sieja pirminį ir antrinį požiūrius, pagrindinį ir šalutinį. Kaip kad pertvarkyme?
  • Sūnaus atitrūkimas - meilė artimui, palaikyti artimo meilę - iškyla artimas, kaip Sūnaus (gyvenančio Tėvo užtikrintumo) ir mūsų (gyvenančio be šio užtikrintumo).
  • Savastis neigiamai išgyvenama, šešeriopai.

Dievo veikla

  • Dievo veikla vyksta tarpe. Ji Dvasios stebima iš šalies. Joje iškyla tarpą praturtinanti sandara. Ji plėtoja sandaras. Ji vyksta Dievo atjauta.
  • Dievo veikla - pasikartojanti veikla - turėtų iššaukti šešias sandaras, atjautas.
  • Turėtų būti šešios Dievo veiklos, atitinkančios šešias atjautas.
  • Jos remiasi teigiamų įsakymų veiksmais +0,+1,+2,+3.
  • Dievas veikla apibrėžtas: - pasitraukiantis (pasislėpiantis?)
  • Dievo veikla turi užtaisą.
  • Ką Dievas veiktų? Kodėl turėtų kažkas dar atsirasti, kažkas iš jo išplaukti? Tai yra lygtis 7+3=2 kuria būtis išplaukia iš šilumos.
  • Dievo veikla vyksta įsakymų apibrėžtuose tarpuose, atjautomis, Dvasiai stebint iš šalies, sandaroms iškylant. Dievas iškyla už santvarkos (kad jis yra) ir taip pat santvarkoje (kad jo nėra):
  • besąlygiškumu (už mūsų)
  • išplėtimu (mumyse išvedantis už mūsų)
  • apibendrinimu (išvedime)
  • atsisakymo savęs (dėl mūsų)
  • pasitraukimu (mus atskleidžiantis)
  • įjungimu (mums pasirenkant jį vietoj savęs)

Dievas pasireiškiantis sandaromis

  • Vienomis sandaromis Dievas, tai esamas asmuo, pasitraukiantis, kuriuo sutampame su juo ir kitais, vis plačiau pasitraukiantis, užtat vis ryškiau mus išgyvenantis, ketveriopai: ar, koks, kaip, kodėl? Savastis teigiamai išgyvenama, ketveriopai, troškimais.
  • Kitomis sandaromis Dievas atsirandantis, kaip ir mes, ir sutampame būtent savo aplinkybėmis, savo būsimos savasties papildiniu, nurodomu iš keturių plotmių, vis platesnių: tikslo, proto, pasaulio, pašaukimo.

Kokia Dievo veikla?

  • Dievas tiria, klausia, ar jisai būtinas? Žmogus atsako, Dievas būtinas.
  • Dievas kuria tyrimą, liudytojus, pasitraukdamas, atsisakydamas savęs.
  • Dievas viską dalina į požiūrius. Žmogus viską suveda.
  • Dievas išeina už savęs į save. Žmogus išeina už savęs atgal į Dievą.
  • Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Žmogus įsijaučia į savo požiūrį.
  • Dievas leidžiasi mylimu. Žmogus myli.
  • Dievo sandara yra viskas. Dievo veikla atsispindi viskame kaip veidrodyje. Jo veiklą atspindi visko padalinimai, save apibrėžiančios sandaros. Jis veiksniu +1 savo visuminiu požiūriu kaskart įsijungia ir perkuria viską.

Žmogaus veikla išvirkštinė.

Antrinės sandaros, tai apibrėžimo būdai:

  • Padalinimai - požiūrių tarpusavio santykiai
  • Atvaizdai - išėjimai už savęs
  • Aplinkybės - proto žaidimai
  • Kalbos - sąlyginės, vietinės, dalinės aplinkybės

Atjautos

  • Dievas klausia: Ar savarankiškas Dievas yra užtikrintas? ramus? mylintis? Ar užtikrintas Dievas yra ramus? mylintis? Ar ramus Dievas yra mylintis? O šituos klausimus išsako antrinės sandaros. Dievo atsiskleidimas, tai mūsų laisvės sąlygos. Tai išdėstymas, kaip Dievas išeina už savęs, kaip tampoma užtikrintu, ramiu, mylinčiu, kokiomis sandaromis tai vyksta, tiek Dievui, tiek visiems.
  • Ar Dievas užtikrintas? Tai Dievo paieška. Ar Dievas ramus? Tai gerumo paieška, nes ramybė palaiko santvarką, tad gerumą. Ar Dievas mylintis? Tai gyvenimo paieška, nes meilė palaiko gyvenimą. O amžinam gyvenimui nėra paieškos, nėra palaikymo, tai vyksta mumis? tai
  • Savarankiškas Dievas dvejoja (padalinimai), tai išmintis. Atvaizdai (kryptys iš gerumo) ir aplinkybės (kryptys į gerumą) - tai gera valia. Pagrindimas (rūpėjimas), įvardijimas (tikėjimas), pasakojimas (paklusimas) - tai Dievo valia, jos vykdymas.
  • Antrinės sandaros išsako sandarumą, o kartu ir vienumą: padalinimai savo požiūriais aprėpia viską; atvaizdai išsako visumą; aplinkybėmis dvi aplinkybės susiveda trečia aplinkybe; trys kalbos irgi turėtų išsakyti vienumą.

Neigiami įsakymai - vienumo pagrindai

  • Neigiamus įsakymus galima suprasti kaip išsakančius įvairius vienumo pagrindus. Esame viena Kitu, Asmenimi, Asmenų bendryste, Dievu, Požiūriais, Meile. Tai gali būti Dievo priešpriešos. Kiekvienas neigiamas įsakymas gali būti dviprasmiškas, tinkantis tiek Dievui, tiek jo priešpriešai, tad juos siejantis ir priešpastatantis.
  • Dievas (be sąlygų) ir Kitas (sąlygose)
  • Dievas ir jo gyvenimas (Asmenimi)
  • Dievas ir jo branda (Bendrystė)
  • Dievas ir jo esmė (Meilė)
  • Dievas ir jo sandaros (Požiūriai)
  • Dievas ir jo Dievas

Dievas ir artimas

  • Yra Dievo nebuvimo tarpas tarp Tėvo ir Sūnaus. Tame tarpe iškyla artimas tarsi pirmapradžio Dievo sąlygose. Dievas reiškiasi artimu, tai Dievo laisvė. Svarbu palaikyti Dievo tyrimą ir to artimo nevaržyti. Nusižengdami nepalaikome Dievo tyrimą ir nesame vieningi. Užtat gyvendami vieningi palaikome Dievo tyrimą. Neigiamas įsakymas išsako to vieningumo sąlygas.
  • Kur laikomasi neigiamų įsakymų, ten išsakytas tarpas. Bet tik vienas Kristus laikėsi, paklusdamas. O išeinant už sandaros nebūtina laikytis neigiamų įsakymų, galima nusižengti jiems. Taip kad išplečiamas tarpas ir galimybė tikėjimu, kartu rūpesčiu, taip kad įtvirtintumėme visišką laisvę nusidėti, visišką teisybę ir malonę, grindžiame ir Dievo būtinumą.
  • Praraja tarp Dievo (iš kurio jisai išeina, nuo kurio jisai atsitraukia) ir jo savasties (į kurią jisai įeina, kurią jisai atjaučia). Išeinantis iš platesnio asmenį į siauresnį asmenį, pavyzdžiui, iš Dievo į Mane.
  • Išeiti už savęs, tai išeiti į artimą. Artimo nėra kuomet savęs nėra. Artimas iškyla kartu su savastimi, su laiku ir erdve, su jųjų dviem kryptim, į lauką ir į vidų.
  • Artimas, tai savęs apibendrinimas, tad septintasis požiūris.
  • Dievas-Asmuo: Atsiplėšimas (Požiūriai) Iš Dievo kylanti santrauka -> Požiūris mane pilnai atskleidžiantis -> Požiūris mane praplėčiantis

Antrinės sandaros - mūsų santykiai su savimi (asmenybe), su bendru žmogumi (asmeniu), su Dievu

  • Dievas mato santykį tarp įsijautusios asmenybės ir atsitokėjusio asmens.
  • Kaip Dievo veikla siejasi su sandarų raida, prasidedanti visaregiu? Gal (Dievo) veiksmu +1 atsiranda požiūris, o visaregis (Mano veikla) apibrėžia atsiplėšimą nuo požiūrio? Tokiu būdu visaregis, pirminės bei antrinės sandaros įvairiai sieja Dievą su jo požiūriu, taip kad jo požiūris vis ryškėja, kol galiausiai antrinėmis sandaromis jis yra bešališkai apibrėžtas. Bešališkai, užtat Dievas nebebūtinas, nebereikalingas. Visaregiu tai laipsnynas; pirminėms sandaroms tai aštuongubio kelio stuburas; antrinėms sandaroms tai padalinimai, jų atvaizdai, aplinkybės ir kalbos, kurios atsietos nuo Dievo išgyvenimo.

Nuodėmės - šešerybės paneigimas

  • Neištikimybė: svetimauti
  • Neteisingumas: vogti
  • Nepareigingumas:

Mylėk savo artimą kaip save patį.

  • Sukeisti save ir artimą.
  • Permainos vieną požiūrį perkeičia į kitą požiūrį. Požiūrio permainos yra būdai atsisakyti savo požiūrio: Mylėk artimą, kaip pats save.
  • Permainos sieja artimo židinį (visko) su mano židiniu (visko).
  • Permainos sieja bendrą požiūrį išsakytą padalinimo visuma ir paskirą požiūrį išsakytą padalinimo požiūriu. Tai bendro žmogaus (Jėzaus) ir paskiro žmogaus (mūsų) santykis.
  • šv.Dvasios lęšis - permainomis matome dalinai. 1 Kor 13:12 Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.
  • Įvairios požiūrio permainos išsako ryšį tarp Sūnaus ir Tėvą. Tas pats ryšys yra tuo pačiu lygiagretis visiems. Jis turėtų būti kaip toks visų pagerbtas. Užtat yra neigami įsakymai. O neigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylimą asmenį, visi asmenys. O teigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylintį Dievą, besąlygišką.
  • Meilė - tai būklė.
  • Antrinės sandaros išreiškia kaip galime prilygti savo artimui, prilygti sau. Meilė yra visų požiūrių palaikymas, jų visų lygiavertis.
  • Meilė palaiko Dievo būtinumą, besąlygiškumo būtinumą ir įveikia atitrūkimą.
  • Dievo nėra, bet Dievo meilę galime pakeisti artimo meile. O Dvasia stebi, kaip mes savo meile palaikome meilę, ar tai mylėdami Dievą teigiamais įsakymais, ar tai mylėdami bet kurį mylėtoją neigiamais įsakymais. Tad meilė x meilė lygu Dievui.
  • Mylėti artimą nebuvime: Dvasios tarpe: pasiklydęs vaikas.
  • Dvasia mes mylime per kitą, palaikydami jos meilę. Mylime Dievą palaikydami jo meilę teigiamais įsakymais. Ir mylime artimą netiesiogiai, atitrūkę, neigiamais įsakymais palaikydami, gerbdami jo meilę: sau, viena kitam (jo kitam) ir visiems.
  • Here the victim may be the perpetrator and his or her associates. The problem with manipulation is that I can never completely manipulate myself. I will always have some freedom left. So who am I to go to somebody as a fighter with whom they must fight? or as a lover with whom they must love? I manipulate them to be like me, but I always know (my conscience!) that I am free to leave, even though my manipulations insist that they stay on. So the evil is my insistence of their staying in the face of my knowledge that I can leave. "Love your neighbor as yourself": slack is the difference between myself and my neighbor. My neighbor is anybody close enough for me to give slack to in any way. When we manipulate others, we hurt ourselves by tuning out the true openings in life.
  • Sąlygiškumas. Neįmanoma pažeisti Dievo savybių - ką žinome apie jį - pavyzdžiui, neįmanoma Dievui meluoti nes jisai klausosi mūsų - galima tiktai pažeisti jo tapatybę su kitais žmonėmis - galima meluoti kitam. Galima paneigti kito žmogaus Dievystę, tai nuodėmė.

Atsisakome savęs vardan kito

  • Mylime save sau skirdami erdvę, kurioje būtumėme laisvi. Svarbu panašiai mylėti artimus - tuos arti mūsų erdvės - panašius į mus pačius - kad jie kiekvienas galėtų būti savimi. Neigiami įsakymai išsako įvairiausius būdus, kaip kitam atverti laisvę, kaip gerbti jo laisvę.

Nepaneigti laisvės, pasirinkimo, vienumo

  • Įsakymai liepia nenusidėti, nepaneigti esamybės, galimybės, siekiamybės, nesamybės, negalimybės, nesiekiamybės. Nepaneigti pasirinkimo, jo laisvės. Įsakymai liepia nepaneigti laisvės. O laisvė paneigiama neigant pasirinkimą. Ar visi pasirinkimai įmanomi? Ar tą patį išgyvenimą galima įvairiai suprasti? Kokie yra išgyvenimų apribojimai? Įsakymai liepia įvairiuose laipsnyno lygmenyse nepaneigti mūsų vienumo. Tai nepaneigimas septinto požiūrio, kuriuo mes nesirūpiname savo poreikiais besirūpindami kitų poreikiais. Mylėk savo artimą kaip save patį. Gerbti kitą be savęs, gerbti jo laisvę.
  • Neatsisakyti vienybės su kitu žmogumi. Gerbti jį, gyvenant jo gyvenimą per jį, jo požiūriu, jo akimis - gerbti jo gyvybę, daiktus, nuotaką, taip pat savo troškimus jų atžvilgiu išgyventi tik per jį - geisti jam, ne sau.
  • Asmuo renkasi. Pasirinkimai, tai gyvenimo sandaros, betko, šeši atvaizdai.
  • Nepaneigti požiūrio - pirmos, antros ir trečios rūšies.

Atotrūkis nuo Dievo - Dievo nebūtinumo liudytojai

  • Neigimo neigimas ir dingimas
  • "Savo" tiesa, tai "savasties" tiesa, tai neigimo neigimas, tai neigimo dingimas, tai savasties dingimas. Jeigu visa tiesa yra sava tiesa, tai savastis yra besąlygiška tiesa.
  • Jeigu pasaulyje yra tiktai blogumas (mažėjantis laisvumas, nykimas, yrimas), jeigu jame visiškai nebėra gerumo, tai tada blogumas nėra ir nebėra pažymėta priešingybė. Blogumas galėtų išeiti už savęs į Dievą, bet tada blogumas virstų, pasireikštų gerumu. Užtat blogumas apsiriboja savimi. Bet tuomet blogumas kartu su tuo apsiribojimu yra nepažymėta priešingybė.
  • Blogis apsiribojantis savimi yra save sunaikinantis blogis, yra pragaras sau. Tad jisai save susinaikina, jisai išnyksta ir jo nėra. Nebent jame yra liudytojas. O tuomet tasai liudytojas teisingai liudija, kad Dievas nebūtinas. Iš tiesų, būtent tokiu būdu Dievas ir yra nebūtinas. O taip yra Sūnaus atitrūkimu, kurį išgyvena žmonės, kaip paskiros būtybės išreiškiančios bendrumą. Ir stringa Dievo judesys Dvasios požiūriu. Piktojo tikslas yra, kad blogumas turėtų nors vieną pavaldinį, jam priklausantį. Užtat velnias, kipšas suka lizdą žmogui, bando jį sulaikyti savje, savo lukšte, apsupti nuo Dievo. Tačiau mes gyvendami vienumu, ne paskirumu, o bendrumu, atviri kitiems, ar visiems ar tiesiog artimui, ne vien savimi, bet gyvendami bendrai, esame atviri kiekvienam. Ir kolei esame kiekvienam atviri, tolei jisai nėra nuo mūsų teisingai apribotas, nes Dvasia išlygina sąlygas, kad būtų tikra galimybė paliudyti teisingai. Tad amžinu gyvenimu, amžinais žmogaus trejybės ratais vyksta bendrystės puoselėjamas, kuria kiekvienas žmogus gali būti Dievo pasiekiamas. Tačiau, kad Dievas būtinas, gali paliudyti tiktai žmogus esantis nebuvime, susietas su kitais žmonėmis. Tiktai žmogus gali trejybės ratu susieti pažymėtas priešingybes, kaip gerumas žymi Dievą, blogumas žymi gerumą, ir Dievas žymi blogumą. O tas žmogus remiasi mūsų atvirumu jam, mūsų vienumu, o to vienumo pagrindas yra Sūnus - Jėzus Kristus, to vienumo užtikrinimas. Kiekviename paskirame žmoguje būtinai turi iškilti Sūnus, mes būtinai turime tai įžvelgti, atrasti, pripažinti ir paliudyti, jog mes iš tikrųjų esame viena. Turime tuo pagrindu visus atstatyti, visus kurie gyveno ir gyvens, kurie tikri ir menami, visaip įmanomi.
  • Priešingybių trejybė: Ne X -> Ne ne X. Tada X tampa nesvarbu, taip kad lieka tik grynas neigimas ir nieko kito nėra. O grynas neigimas yra teigimas, visko priėmimas. (Maži vaikai šitą išbando.) Tokiu būdu "medium is the message" jei neigimas toks dieviškai atkaklus, kad jam turinys nerūpi. Konstruktyvi hipotezė: susikalbėjimo pavidalas ir turinys atitinka: susikalbėjimo pavidalas ir yra susikalbėjimo turinys. Besąlygiškas išrašymas tampa neišrašymu.
  • Žmogus turi atvesti Tėvą iki Sūnaus. Tai Dievo atvedimas į blogojo vaiko pasaulį be Dievo.

6 atjautos ir atitrūkimai

  • Sūnaus atitrūkimus išsako Tėvo atjautos siejančios skirtingų pakopų Tėvo troškimus ir Sūnaus netroškimus. Sūnus myli netiesiogiai. Tai atitrūkimas nuo Dievo, tačiau tuo pačiu, tai buvimas Dievu, neturėjimas Dievo. Juk tas Sūnaus atitrūkimas yra Tėvo pirmapradė būklė taipogi. Mylėti visus galima netiesiogiai, mylinti vienas kitą kaip kad Dievas (Sūnus) myli mus. Tėvas besąlygiškai myli save atsitraukdamas, tuomi tverdamas save, savo savastį, o Sūnus taipogi sąlygiškai myli atsisakydamas savęs tos pačios savasties, kurioje jisai iškyla. Tokiu būdu esame Dievo išplėtojimas Sūnaus tobula meile (Kitam), kuri mums pavyzdys mylėti vienas kitą (Tave). Tokiu būdu Sūnus pripažįstamas Dievu. Nebūtina pačiam būti Dievu, tiesiog rinktis Sūnų vietoj savęs. "Mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu." Tuo tarpu pačiam Sūnui sutapo du įsakymai: Mylėti save ir mylėti vienas kitą. Mylėti visus, tai pasekmė to.
  • 6 neigiamuose įsakymuose suveikia savarankiškas Dievas, užtikrintas Dievas, ramus Dievas, bet nėra mylinčio Dievo.
  • Neigiamais įsakymais mažiau trokštantis Dievas įsisavina netroškimą daugiau. Tokiu būdu jisai grindžia laisvę, ją išsakančias sandaras. Ta laisvė kyla iš Dievo veiklos, iš jo išėjimo už savęs į save.
  • 6 permainos išsako Sūnaus atitrūkimą: žmogaus nuo Dievo, gerumo nuo Dievo. Gerumu, vienumu palaikome bendrumą su visais.
  • Tėvo išėjimas už savęs į save yra vientisas, tad tolydžiai susietos keturios pakopos. Tačiau jo nebuvimas, jo savastys yra nesusietos, tad viena nuo kitos atitrūkusios. Permainos išsako atitrūkimus tarp Tėvo būklių, tad ir tarp Tėvo ir Sūnaus.
  • Atitrūkimas: Dievas viską žino. Požiūriais jisai mato. Permainomis atitrūkimas yra mūsų nežinojimo pagrindas, mūsų klaidų pagrindas, nes Dievas mato, tačiau mes nematome, ir tą nesutapimą išsako mus siejanti permaina, kurią jisai mus mato, tačiau mes (per savo "klaidą") jo nematome. Šeši padalinimai išsako šešias klaidas, permainas, nesusivedimus, tačiau septynerybė išsako ne klaidą (tiesą tarp klaidų) ir nulybė išsako (tiesą be klaidų).
  • Atitrūkimas permaina: vienam neatrodo kaip kitam.
  • Sūnaus atitrūkimai yra (Tėvo) ryšio +0 apmąstymai lygmenimis +1, +2, +3.
  • Sūnaus požiūris nesutampa su Tėvo požiūriu. Sūnus atitrūkęs nuo Tėvo. Jųjų požiūrius sieja požiūrių permainos, kuriomis vienas požiūris tampa kitu. Požiūrių permainos yra tos savybės, kuriomis požiūris sutampa su savimi. Taipogi tai tos savybės, kuriomis požiūris skiriasi nuo savęs. Tai būdai permainyti požiūrį, kaip ženklą.

Nuklydimas tikslinant

  • Šešerybė: neteisingumas - trejybėje įgimtas nuklydimas.

Neigiamų įsakymų rūšys

Gerbti požiūrį

  • Nežudydami - gerbiame požiūrį (meilę sau) - pripažįstame kiekvieną židinį, kiekvieną savastį, kaip to paties buvimo raišką.
  • Nevogdami, nesvetimaudami - gerbiame požiūrį į požiūrį (meilę vienas kitam) - pripažįstame meilę, leidžiame priimti kitą židinį-savastį, mylimąjį (įsijungimą) ir mylintįjį (atsitokėjimą).
  • Nemeluodami, negeisdami žmogaus nė daiktų - gerbiame požiūrį į požiūrį į požiūrį (meilę visiems) - pripažįstame vienumą, leidžiame gyventi visiems bendru židiniu (Kitu, viduriniu požiūriu), leidžiame kitiems mylėti ir būti mylimais, gyventi bendrais troškimais tiesos (visiems bendro židinio), (daiktų) tvarkos (palaikyti tarpusavio meilę, meilę vienas kitam) ir (žmonių) vienumo (meilei sau). Vardan to atsisakome melo (skiriančio mūsų turinį ir raišką), geismo daiktams (juos valdyti vietoj kitų) ir geismo kitų (juos nukreipti nuo kitų). Reikia palaikyti bendrystę.

Būdai mylėti artimą

  • Nevalia trukdyti kitiems mylėti save, mylėti vienas kitą, mylėti visus (tad dalintis pasauliu). Tais trimis lygmenimis kiekvienas palaikome Dievą (visus), save ir vienas kitą. Taip reiškiasi Dievo, asmens, asmenų vieningumas ir pasisuka trejybės ratas. Tai vyksta kiekvienu žmogumi, kiekvienas žmogus privalo būti savarankiškai prasmingas.
  • Mylėk artimą kaip save patį - tai išsako, kad galime (įvairiai) būti viena su artimu, jį priimdami kaip visko židiniu vietoj savęs. Galime būti viena tiesiogiai (buvimu - pirm savasties-židinio - nepažymėta priešingybe, vidine įtampa tarp turinio ir raiškos), arba savasčių priėmimu (pažymėta priešingybe, kuria sau priskiriame savastį-židinį, priimame požiūrius) - mylėdami vienas kitą, arba pripažindami kito savasties-židinio pirmumą (mylėdami visus, jų savastis, būkles, pažymėtas priešingybes mūsų savasčiai, kurių požiūrių gal netgi ir nepriimame). Užtat neigiamais įsakymais tramdome save ir gerbiame kitą, artimą, kaip židinį.

Vienumo pagrindai, kaip esame viena kitais asmenimis.

  • Kad mylėtų save, nežudyk.
  • Kad mylėtų vienas kitą, nevok ir nesvetimauk.
  • Kad mylėtų visus, nemeluok ir negeisk žmogaus bei daiktų.

Neskaldyti, nedraskyti visko padalinimų, palaikyti visumą. Leisti kitam (artimui) būti visko židiniu, viską suderinti. Tad mylėti artimą kaip save patį.

Meilė sau, vienas kitam ir visiems

  • Mylėti save - tad nežudyti
  • Mylėti vienas kitą - tad nevogti (negadinti išorinių ryšių), nesvetimauti (negadinti vidinių ryšių)
  • Mylėti visus - tad nemeluoti, negeisti

Mylėti save

  • Net ir patį blogiausią žmogų negalima žudyti.

Mylėti vienas kitą

  • 3) Didžiausia smulkmena - lytinis apvaisinimas - tad nesvetimauti.
  • 3 Svetimavimas: priversti asmenį.

Mylėti visus

  • Gerbti pasaulių suderinamumą.
  • Gerbti tiesų visuotinumą.
  • Gyventi pasaulyje taip, kad visi sutilptumėme.
  • Dievas asmeniškai kiekvieną pasiekia.
  • Mylėti visus, tai mylėti savastis, tai mylėti kiekvieną asmenį kaip asmenybę, palaikyti jo laisvę. O kiekvienas asmuo renkasi savo tiesas, savo asmenybę, savo pasaulį. Tad nevalia meluoti, geisti kito asmens, nė geisti kito daiktų.

Trys įsakymai nemeluoti ir negeisti daiktų nė žmonių

  • 4 Melas priversti teiginį.
  • 5 Priversti asmenį būti vienokiu ar kitokiu.
  • 6 Priversti pasaulį būti vienokiu ar kitokiu.
  • Išskirtinis liudijimas - išsakyti tiesą.
  • Išdėstyti tiesą (kito kitam) - negeisti daiktų.
  • Leisti jai išgirsti kito tiesą (pašnekovą) - negeisti žmonių

Trys aktyvios ir trys pasyvios nuodėmės

Asmuo yra širdyje - tai galimas Dievas, į kurį už savęs išėjo Dievas. Dievas ir Asmuo eina vienas link kito. Tad gaunasi jų santykiai. Dievas yra teisingas, dviprasmiškas ar maloningas.

  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai nėra, jo teisingumą. 01 (Dievas be požiūrio => <= tapatumas sau) Dievas už savęs, neigiamai apibrėžtas. (kažkas = kažkas-niekas)
  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai gali būti, jo atvirumą, dviprasmiškumą. 02 (Dievas be požiūrio => <= dviprasmybė) Dievas, kurio visuminis požiūris parodo jog mano tėra sąlyginis. (betkas = betkas-niekas)
  • Išsako užtikrintą, nuoseklų Dievą, santvarkoje, kas jisai gali būti, jo atvirumą, dviprasmiškumą. 12 (tapatumas sau => <= dviprasmybė) Dievas pranokstantis mano požiūrį kaip liudija mano proto ribos. Prisideda 0-požiūris (niekas) ir 7-požiūris (niekas = betkas-kažkas).
  • Išsako dviprasmišką, ramų Dievą, įsitraukiantį į santvarką, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 23 (dviprasmybė => <= gera širdis) Dievas, kurį galiu rinktis vietoj savęs, kaip pasiklydęs vaikas, jo gerumą. (klausimas - laisvas pasirinkimas)
  • Išsako užtikrintą, nuoseklų Dievą, santvarkoje, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 13 (tapatumas sau => <= gera širdis) Dievas - mylimoji, mane suvedanti. (atsakymas - nelaisvas pasirinkimas)
  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 03 (Dievas be požiūrio => <= gera širdis) Dievas išeinantis už savęs į sandaras (atsisakantis savęs) (viskas = viskas-niekas; joks pasirinkimas)

Neneik Dievo meilės sau, nė mūsų sau. Gerbk meilės būtinumą. Neneik teigiamumo:

  • Nežudyk = neneik Dievo neribotumo, vienumo su viskuo, tuo pačiu jo savasties, jo išėjimo už savęs į kiekvieną iš mūsų, Dievo ženklo lankstumo.

Neneik Dievo meilės vienas kitam, mylinčiojo mylimajam. Gerbk meilės tikrumą. Neneik ramumo:

  • Nevok = neneik Dievo atokumo, vienumo su klausimu, Mylinčiojo, Dievo ženklo pakitumo.
  • Nesvetimauk = neneik Dievo įsijautimo, vienumo su atsakymu, Dievo ženklo judrumo.

Neneik Dievo meilės visiems. Gerbk meilės galimybę. Neneik jautrumo:

  • Nemeluok = neneik Dievo sąlygiškumo, vienumo su betkuo, Dievo ženklo įsimintinumo.
  • Negeisk svetimo daikto = neneik Dievo suvedimo, vienumo su kažkuo, Dievo ženklo reikšmingumo.
  • Negeisk svetimo žmogaus = neneik Dievo besąlygiškumo, vienumo su niekuo, Dievo ženklo tikslingumo.

Nuodėmės neleidžia bręsti, mokytis iš išgyvenimų

  • Žudymas - neleidžia pateisinti
  • Vagystė - neleidžia išspręsti
  • Svetmoterystė - neleidžia įsisąmonyti
  • Melas - neleidžia jautrėti
  • Svetimų daiktų geidimas - neleidžia susitelkti
  • Svetimos moters geidimas - neleidžia sąmoningėti

Neversti rinktis Ne (nežudyti), Ne Taip (nevogti), Taip (nesvetmoteriauti), Ne Ne (nemeluoti), Rinktis, Nesirinkti

The six negative commandments prohibit us from playing God, from manipulating others in to making choices:

  • murder - insist that victim choose to resist
  • adulter - insist that victim choose to go along
  • lie - insist that victim choose to not resist ("I would have stopped you")
  • steal - insist that victim choose to not go along ("I didn't say you could have that")
  • covet house (position?) - insist that victim choose to not choose
  • covet things - insist that victim choose to choose

Šešiais neigiamais įsakymais draudžiama su kitais elgtis, kaip Dievas, juos versti ar spausti reikštis. Draudžiama:

  • Žudyti - versti kitą nebūti.
  • Vogti - versti kitą atsisakyti savo požiūrio pasaulyje.
  • Svetimauti - versti kitą atsisakyti savęs, savo asmenybės.
  • Meluoti - versti kitą atsiskleisti bendru žmogumi.
  • Geisti daiktų - versti kitą atsiskleisti asmenybe.
  • Geisti žmogaus - versti kitą atsiskleisti požiūriu pasaulyje.

Juk visa tai trukdo Dievo tyrimui.

Gerbti atvaizdus:

  • Nežudyti - gerbti viską (vienybę)
  • Nevogti - gerbti betką (dvejybę)
  • Nesvetimauti - gerbti kažką (trejybę)
  • Nemeluoti - gerbti nieką (ketverybę)
  • Negeisti daikto - gerbti atsakymą (penkerybę)
  • Negeisti žmogaus - gerbti klausimą (šešerybę)

Juos čia išdėsčiau padalinimų tvarka. Daiktas yra mus suvedantis atsakymas sąlygose, o žmogus tai mus suvedantis klausimas, už sąlygų. O reikia išmąstyti, kaip apimčių poros apibrėžia apimtis. Pavyzdžiui:

  • Niekas -> kažkas = viskas
  • Niekas -> betkas = betkas
  • Kažkas -> betkas = kažkas
  • Betkas -> viskas = niekas

Neaišku.

Palaikome kitų laisvę prisirišti, iškilti, išsipildyti, atsiskleisti savo vieningumu:

  • Prisirišti prie savo kūno. (Nežudyk)
  • Prisirišti prie savo daiktų. (Nevok)
  • Prisirišti prie savo sutuoktinio. (Nesvetimauk)
  • Prisirišti prie tiesos, akivaizdumo. (Nemeluok)
  • Prisirišti prie savo aplinkos. (Negeisk svetimo daikto)
  • Prisirišti prie savo laimės. (Negeisk svetimo žmogaus)

Prisirišimas yra greitojo proto veikla. Tai mūsų valios suvedimas. Galime papildyti Dievo požiūriu. Tada susives į Dievo valią, kaip mūsų greitasis protas ją supranta. Reik šiuos šešis išsakymus išvesti iš keturių įsakymų leisti Dievui pasitraukti (neturėk kitų dievų - leisti Dievui nebūti; nedaryk jo vaizdinių; gerbk jo poilsį; gerbk jo meilę, jo aukštesnį požiūrį). Leisk atitikti lygmenims, leisk vienam lygmeniui iššaukti kitą: dvasia, kūnas, širdis, valia?

Dievo branda.

  • While God is growing, for that fleeting moment, we have room to respond. For God is not yet what he will suddenly be. For each way that God grows, I think there is only a single way that we can genuinely independently respond in the face of his All-Powerfulness.
  • When the All-Powerful says "I have no care for anything ...but things are to be exactly as I wish" then my only genuine choice is "Not to Go Along" and keep my independent perspective of what I myself care about.
  • When the All-Powerful says "I have no care for anything ...but whatever happens is good for me" then my only genuine choice is "to Resist" and independently apply my own filter to make clear that it is not all the same to me what happens.
  • When the All-Powerful says "Things are only as I wish ...and whatever happens is good for me" then my only genuine choice is "Not to Choose" as participation is pointless, and I will place this in my own independent context.
  • When the All-Powerful says "Whatever happens is good for me ...but I love you more than you love yourself" then my only genuine choice is "to Go Along" and independently assent, unite my will with his.
  • When the All-Powerful says "Things are only as I wish ... but I love you more than you love yourself" then my only genuine choice is "Not to Resist" and independently accept what I am given.
  • When the All-Powerful says "I have no care for anything ...but I love you more than you love yourself" then my only genuine choice is "to Choose" as I am left with a void in which I am left to independently make my own way.
  • These are the only ways that I can maintain my independence in the face of the All-Powerful. This is a dance which the All-Powerful leads. Every way that the All-Powerful grows in concern, I have but one response by which I maintain any independence. My response is always fleeting because I have room left to choose only while God has room left to grow. My concern is to choose genuinely.

Dievo besąlygiško požiūrio pagrindai šešiuose pokalbiuose. Asmenų vienumo klausimas iškyla raiškomis, o jose kiekvienu atveju Dievas iškyla:

  • paskiri asmenys išryškėja pasaulyje - savo branda - ji baigiasi Dievo pažinimu
  • bendras asmuo išryškėja pasaulyje - proto aplinkybėmis - Dievas yra to kalėjimo kūrėjas
  • bendras asmuo išryškėja paskirais asmenimis - mokslas sprendimo būdų -
  • Dievas išryškėja bendru asmeniu - Dievo pažinimu - Dievas pažintas šyla
  • Dievas išryškėja paskirais asmenimis - jų požiūrių įvairovę - Dievas visus požiūrius apima ir suveda
  • Dievas išryškėja pasaulyje - užduotimi visus pasiekti ir įtraukti, tad mylėti tiek Dievą, tiek artimą - Dievas tiriantis, ar jisai būtinas

Asmenys ir išgyvenimų rūšys

  • Poromis sutampa keturi asmenys: juodasis Dievas (kodėl), pradžioje esantis raudonasis Aš (kaip), pabaigoje esantis geltonasis Tu (koks), viduryje esantis mėlynasis Kitas (ar). Pirmais trimis, teigiamais išgyvenimais esame susieti tiesiogiai, strimagalviškai, trejybe, savyje, o antrais trimis, neigiamais išgyvenimais esame santvarkoje, suvokime, susieti su Dievu už santvarkos, su kuriuo esame "viena", o tas vienumas suvokiamas tik santvarkoje.

Susitaptinimas ("Aš esu") su išgyvenimų rūšimis.

  • nežudyti - esamybė - Aš esu priežastis. Patinka. Lankstus. Raida: Apibrėžimas nepakankamai išbaigtas; arba niekinis, be pavyzdžių. (nulis, gemalas... kas "yra" kai seka dar neprasidėjo!) Žodis (daugiaprasmis) žmoguje: padalinimas.
  • nevogti - galimybė - Aš esu apsisprendimas. Reikalinga. Pakitus. Žemėlapynas: Visumos savybės gali skirtis nuo dalių savybių. Vertybė (veikianti) žmoguje: atvaizdas.
  • nesvetmoteriauti - siekiamybė - Aš esu pavyzdys. Tikra. Judrus. Šventraštis: Dėmesys iškreipia vaizdą. (Teigiamas tampa neigiamu, papildinių dviprasmybė.) Vertybė (atsirenkantis) žodyje: aplinkybė.
  • nemeluoti - nesamybė - Aš esu jautrumas. Keblu. Įsimintinas. Metraštis: Prieštaravimas gali būti dalinio pobūdžio. Dvasia vertybėje: pagrindimas.
  • negeisti svetimo daikto - negalimybė - Aš esu susitelkimas. Protinga. Reikšmingas. Žinynas: Aprašymas gali suvaržyti laisvę. (Galima laisvu noru atsisakyti laisvės.) Dvasia žodyje, susitarime: įvardijimas.
  • negeisti svetimo moters - nesiekiamybė - Aš esu pasitaisymas. Neteisinga. Tikslingas. Klajonė: Teiginys gali save paneigti. (Nes gali grįžti į tą patį tašką ir pasukti kitu keliu. Dvasia žmoguje: pasakojimas.

Vieningumas iškyla suvedimu. Tai vyksta tvarkomis, pertvarkymais.

  • Raida (žmogaus požiūris į visumą iš blogojo vaiko žmogiškojo taško) - šviesėjimo kelias (žmogaus požiūris) nuo malonės ligi dangaus karalystės (nuo blogo vaiko iki gero vaiko)
  • Žemėlapynas (žmogaus požiūris į visumą iš gerojo vaiko dieviškojo taško) - tai, kas reikalinga suprasti Dievo požiūrį (gero vaiko mąstysena)
  • Vadovėlis (žmogaus požiūris į visumą iš Dievo taško, jungiančio blogą ir gerą vaiką) - visuma šviesuolio akimis, jos taikymas išsiaiškinimais
  • Metraštis (Dievo požiūris į visumą iš Dievo taško) - visuma Dievo akimis, jo raiškomis
  • Žinynas - (Dievo požiūris į visumą iš blogojo vaiko taško) šviesėjimo kelio (žmogaus požiūrio) pagrindimas sąvokomis, požiūrių sudūrimu, virsmais
  • Kelionė - (Dievo požiūris į visumą iš gerojo vaiko taško) Dievo požiūrio pagrindimas jo gvildenimu, ar jisai būtinas - gero vaiko mąstysenos susiejimas su blogo vaiko mąstysena

Visi pokalbiai turi šaknis už santvarkos, tačiau jie visi aprėpiama ir išsakomi būtent santvarka, šešiais pokalbiais, neigiamais įsakymais, lygmenų poromis.

Žmogus susidaro iš kūno (poreikiams), proto (abejonėms), širdies-jausmų (lūkesčiams) ir dvasios-valios (vertybėms). Dvasia reiškiasi kūnu; sandaros protu; atvaizdai širdimi; vieningumas valia. Teigiamais įsakymais jais visais mylime Dievą, netroškimais palaikome jo troškimus - kūnu amžiną gyvenimą, proto išmintį, širdimi gerą valią, valia Dievo valią. O neigiamais įsakymais draudžiame atskirti, atkirsti, atsieti, atplėšti juos:

  • nežudyti - protą nuo kūno atkirsti
  • nesvetimauti - širdį nuo kūno atkirsti
  • nevogti - širdį nuo proto atkirsti
  • negeisti svetimo daikto - valią nuo širdies atkirsti
  • nemeluoti - valią nuo proto atkirsti
  • negeisti svetimo žmogaus - valią nuo kūno atkirsti

Tuo tarpu Dievas gali suderinti visus lygmenis.

  • Nežudyk = neatskirk žmogaus kūno nuo jo proto.
  • Nevok = neatskirk žmogaus kūno nuo jo širdies.
  • Nesvetimauk = neatskirk žmogaus proto nuo jo širdies.
  • Nemeluok = neatskirk žmogaus širdies nuo jo valios.
  • Negeisk svetimo žmogaus = neatskirk žmogaus proto nuo jo valios.
  • Negeisk svetimo daikto = neatskirk žmogaus kūno nuo jo valios.

Šešerybės atvaizdas

  • Kūnas tarnauja protui: pareiga
  • Kūnas tarnauja širdžiai: ištikimybė
  • Protas tarnauja širdžiai: teisingumas
  • Širdis tarnauja valiai: rūpėti - pagrindimas: kas rūpi? nuotaikos
  • Protas tarnauja valiai: tikėti - įvardijimas: kas reiškia? žodžiai
  • Kūnas tarnauja valiai: paklusti - pasakojimas: kas įvyksta? žmonės

Asmuo, kūnas, turtas, tikslas:

  • Pažeisti kūną, paneigti asmenį: žudyti
  • Pažeisti turtą, paneigti asmenį: vogti
  • Pažeisti turtą, paneigti kūną: svetmoteriauti
  • Pažeisti svajonę, paneigti turtą: meluoti
  • Pažeisti svajonę, paneigti kūną: geisti žmogų
  • Pažeisti svajonę, paneigti asmenį: geisti daiktą

Vieningas asmuo, nevieningas kūnas; vieningas asmuo, nevieninga širdis/turtas ir t.t.

Gyvenime yra keturios apimtys: pasaulėžiūra, šneka, darbas, buitis-gyvenimas. (Outlook, talk, work, life). Šešios poros išreiškia, "Mylėk artimą kaip save patį". Neteisingumas iškyla suvienodinant lygmenis, bene tokiais būdais:

  • Lie = care for talk without care for work
  • Murder = care for outlook without care for life
  • Covet things = care for outlook without care for talk
  • Steal = care for work without care for life
  • Covet people = care for outlook without care for work
  • Commit adultery = care for talk without care for life

Tai yra įvairaus pobūdžio nepagarba tam kas išeina už pasaulėžiūros, šnekos, darbo. Bendrai, siejame platesnį lygmenį su savo artimu, siauresnį su savimi. 2003 m. birželio mėn. 2 d.

Poreikiai

  • Palyginti su poreikiais: nežudyti - gyvybės, nevogti - saugumo, nesvetmoteriauti - bendravimo, nemeluoti - vertės, negeist daikto - laisvės, negeisti žmogaus - pilnavertiškumo.

Įsakymus sulyginau su poreikiais, lyginu ir su nesusivedimais:

  • nežudyti - gyvybės - kažkas iš nieko - Prieštaravimas gali būti dalinio pobūdžio.
  • nevogti - saugumo - betkas iš nieko
  • nesvetmoteriauti - bendravimo, artimumo - betkas iš kažko -
  • nemeluoti - vertės (apibrėžti savo lūkesčius, savo laimę) - viskas iš betko -
  • negeisti svetimo daikto - laisvės (leisti kiekvienam puoselėti savo laimę) - viskas iš kažko -
  • negeisti svetimo moters - pilnavertiškumo (nesidairyti kitų laimės) - viskas iš nieko -

6 būdai, kaip vienoks, grynas Dievas reiškiasi kitu, negrynu, gyvenimišku, sintetiniu Dievu. Kaip kažkas iš nieko (ir t.t.) - padalinimai ir kaip Dievas kuria. Atvaizdų dviprasmybė (visuma ir dalis), aplinkybių dviprasmybė (teigiamas - išgyventas, ir neigiamas - neišgyventas). Veiksmai (kalbos): +1 pagrindimas, +2 įvardijimas, +3 pasakojimas.

Dvejonės

  • Kaip man atrodo? Geidimas svetimos moters.
  • Kaip kitaip turėčiau elgtis? Nežudyti, nepeikti.
  • Ar sudarytų skirtumą? Mylėk priešą. (Nevogti? gerbk svetimą.)
  • Kas nuo manęs priklauso? Nemeluok, neprisiekinėti.
  • Ar įstengiu klausti? Atsuk skruostą. Negeisk (savo) daikto.
  • Ar taip turėtų būti? Nesvetmoteriauti, nesiskirti.

Palyginti su Jėzaus antitezėmis, dvejonėmis.

Jauduliai

  • Nulybė-vienybė: vienas su viskuo (laimė)
  • Nulybė-dvejybė: vienas su klausimu (įtampa)
  • Vienybė-dvejybė: vienas su atsakymu (ramybė)
  • Dvejybė-trejybė: vienas su betkuo (jaudulys-šaknis)
  • Vienybė-trejybė: vienas su kažkuo (nuostaba-mylimoji-suvedimas)
  • Nulybė-trejybė: vienas su niekuo (liūdesys-vienų vienas)

6 Dievo raiškos, ką žinome apie Dievą

Dievas yra tarpe, Dievo ir (mūsų) gerumo atskyrime. Šešeriopai išreiškiamas tarpas tarp Dievo įsitraukiusio troškimais ir atsitraukiusio netroškimais.

  • Dievas, kuris nėra sąlygiškas
  • Dievas, kuris už mus galingesnis
  • Dievas, kuris leidžia mums rinktis
  • Dievas, kuris mūsų klausosi
  • Dievas, su kuriuo galime stebėti amžinybės atsiskleidimą
  • Mylimieji, kuriais susitelkiame

Keturiom raiškom Dievas išreiškia save. Šešiom raiškom jisai kartu išreiškia mus.

  • Dievas yra už mūsų žinojimo, nesame pasaulyje.
  • Dievo požiūris platesnis, atsisakome savęs, savo požiūrio pasaulyje.
  • Leidžia mums rinktis, atsisakome savęs, savo asmenybės.
  • Dievas mus girdi, atsiskleidžiame bendru žmogumi.
  • Žiūrime su Dievu, atsiskleidžiame paskirais žmonėmis.
  • Mylime atsidavę, atsiskleidžiame pasaulyje.

Jisai išsireiškia mūsų nebuvimu: visišku nebuvimu, atsisakymu savęs, atsiskleidimu.

Dievas reiškiasi daugiaprasmybe. Yra šešios dviprasmybės rūšys, pavyzdžiui:

  • Dievas, neigiamai apibrėžtas - mums reiškiasi visko padalinimais - o juos galima išgyventi Dievo ar žmogaus akimis
  • atvaizdus galima išgyventi Dievo ar žmogaus akimis
  • įstatymo laisvę galima išgyventi teigiamais ir neigiamais įsakymais, tai aplinkybių dviprasmybė

Šeši Dievo apibrėžimai atvaizdais.

  • Dievas yra kažkas: Dievo tolydumas apibrėžia Dievą už mūsų: neigiamai apibrėžtas, neribotas Dievas
  • Dievas yra betkas: Dievo dviprasmybė apibrėžia Dievą už mūsų: Dievas, bet kurį asmenį pranokstantis ir praplečiantis
  • Dievas yra niekas: Dievo dviprasmybė apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: Dievas dviprasmišku įsakymu atveriantis laisvę
  • Dievas yra klausimas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo dviprasmybę: klausimas, kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
  • Dievas yra atsakymas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: atsakymas, mylėtinas žmogus
  • Dievas yra viskas: Gera širdis apibrėžia Dievą už mūsų: vienų vienumas, kuris mus vienija

6 pokalbiais vienas asmuo supranta, išgyvena kitą asmenį. Tai uždaras supratimas:

  • Gera širdis atjaučia dviprasmybę: Klausimas (Viskas-Betkas): Raida. Kitą pakalbiname 12 klausimų, kaip bręstame. Dievo išeities taškas, ar Dievas būtinas (visiems)? Kaip jam pasiekti visus?
  • Gera širdis atjaučia dvasią: Atsakymas (Viskas-Kažkas): Žemėlapynas. Kitus aprėpiame protavimo sandaromis. Mylimoji, į kurią susivedu.
  • Dviprasmybė aprėpia dvasią: Niekas (Betkas-Kažkas): Vadovėlis. Išsaiškinimo būdai. Įstatymiška laisvė.
  • Dvasia išnagrinėja Dievą: Kažkas (Kažkas-Niekas): Metraštis. Liudiju, kaip Dievas šyla. Dievas neribotas, aš ribotas.
  • Dviprasmybė aprėpia Dievą: Betkas (Betkas-Niekas): Žinynas. Sąvokynas. Dievas išplėčia tave, tavo kalbos tvėrinius. Požiūrių sąlygiškumas.
  • Gera širdis atjaučia Dievą: Viskas (Viskas-Niekas): Kelionė. Lygiagrečiai išgyventas vienų vienumas.

Tad štai yra būdai, kaip aprėpti Dievą ir asmenis. O Kitą aprėpiame jų vienumu.

Šeši neigiami įsakymai yra pagrįsti vienumo pagrindais, tačiau kiekvieną įsakymą grindžia vienumas kylantis iš pirmesnio pertvarkymo:

  • 2: Betkas: Požiūrių sąlygos - viena Kitu, paskiro žmogaus dvasine raida
  • 3: Niekas: Įstatymiška laisvė - viena Asmenimi, proto ribomis, žemėlapynu
  • 4: Klausimas - viena Bendryste, visų klausimų, reikalų mokslu, jų išsiaiškinimu, vadovėliu
  • 5: Atsakymas - viena Dievu, jo išgyvenimais, jo atsiųstai mylimajai, metraščiu
  • 6: Viskas: Vienų vienas - viena Požiūriais, lygiagrečiai sutampančiu buvimu viena, žinynu
  • 1: Kažkas: Neribotas - viena Meile, ribotumo ir neribotumo dviprasmybės palaikymu

Tad vienumo pagrindai grindžia Dievo savęs supratimus.

Grynumas negrynume. Vienumas nevienume. Troškimai gryni, netroškimai negryni. Sukeitimai:

  • Ten kur galėtų būti (šventa, šventumo) dvasia yra Dievas - neribotas Dievas. Nes šventumas turi ribą, tai atskirtumas, kaip kad suvokime, savęs suvokime. (Padalinimai)
  • Ten kur galėtų būti dviprasmybė yra Dievas - Dievo laisvė yra mūsų laisvė vykdyti jo valią, tai jo aukštesnis požiūris, kitus požiūrius apimantis ir suderinantis. (Atvaizdai)
  • Ten kur galėtų būti dviprasmybė yra dvasia - Dievo laisvė yra mūsų laisvė rinktis jį ar pasaulį, įstatymiška, apibrėžta laisvė, galėjimas laikytis pasirinkimo paklusti ar nepaklusti. (Aplinkybės)
  • Ten kur galėtų būti gera širdis yra dviprasmybė - Dievo šaltinis yra dviprasmybinis užtaisas, tai klausimas, jo gvildenamas, tai jo veikla. (Pagrindimas)
  • Ten kur galėtų būti gera širdis yra dvasia - Dievo šaltinis yra jo požiūris, tai suvedimas į atsakymą, į mylimąją, tai jo mąstymas. (Įvardijimas)
  • Ten kur galėtų būti gera širdis yra Dievas - Dievo šaltinis yra jo būsena, tai buvimas vienų viena. (Pasakojimas)

Grynasis požiūris grynai prisiima negryną požiūrį (viengubą - savasties, dvigubą - asmens, trigubą - asmenų santykių). Tarp gryno ir negryno yra tarpas, tai pertvarkymas. Gryna tvarka pertvarko negryną tvarką. Užtat nesusiveda.

Neigiamų įsakymų Dievas kyla iš nulybės atvaizdo, tiesos, tad atitinkamai:

  • iš vienybės atvaizdo: būtina sąvoka (neribotas)
  • iš dvejybės atvaizdo: skirtingas (aukštesniu požiūriu atsitraukia) ir tapatus (mūsų laisve įsijaučia)
  • iš trejybės atvaizdo: būtinas (vaizduotės ribos), tikras (mylimasis) ir galimas (vienų vienas)

Tad šie šeši požiūriai.

  • Dievas yra sandaroje: neribotas.
  • Dievas yra atvaizde: mus pranoksta; yra mūsų laisvumas, mūsų laisvė.
  • Dievas yra esmėje: mus vienija savo užmoju kiekvieną pasiekti; glūdi bet kokiame suvedime; yra bendroje būklėje, kada esame vienų vieni.

Ženklų savybės

  • Neigiami įsakymai, tai Dievo ženklai, kur jisai slypi: ribotumuose, požiūriuose, laisvėje, klausimuose, atsakymuose, vienišume.
  • Savybės Qualities distinguish for their object what stays the same and what may change (pvz. Qualities of Signs. Palyginti taip pat Properties, kaip skiriasi?) Good is the quality of God.
  • Požiūrio permainos (ženklo savybės) išsako, kaip reikėtų požiūrį permainyti, kad ženklas ženklintų ženklintąjį. Jis išreiškia atitrūkimą ir tuo pačiu jo įveikimą. Tai meilė, kaip mylėti save kaip savo artimą. Požiūrio permainos išsaugo požiūrių lygiagretumą įvairiose sąlygose. Požiūrio permainos išsako, kaip save pakeisti artimu, dvasia, kaip visus požiūrius gerbti, palaikyti lygiagrečiai, kaip žiūrėti ne savimi, paskirai, o bendrai, visais, kaip save pakeisti visais, juk visi iškyla nebuvime, lygiaverčiai.
  • Dvasios kampus, Sūnaus nebuvimas, jo būklė yra Blogojo vaiko požiūris, kuris prasideda malone, tada susitelkimu, susidurimu su savo ribomis ir atsirėmimu į Dievą. Sūnaus būklę - jo išskyrimą nuo Dievo, Sūnaus savarankiškumą - išsako būtent pirmos trys pakopos. Tokioje aplinkoje, kur nėra Dievo, tenka mylėti visus, kaip lygiaverčius sau, tad atsisakyti savęs vardan visų. Tai ir yra požiūrių permainų esmė, ženklų savybės. O tai būtent Dievo ženklo savybės.
  • Permainos yra žiūrėjimas iš šalies į Dievo santykį su savimi, tuo pačiu, Tėvo (už savasties) ir Sūnaus (savastyje) santykį. Santykis nusako jų santykį ir atitrūkimą, atstoja ir neatstoja jų ryšį. Požiūrio permaina yra ženklo (požiūrio) savybė (permaina).

Dievas, kaip ženklas (ko?)

  • Dievas yra lankstus.
  • Dievas yra pakitus.
  • Dievas yra judrus.
  • Dievas yra įsimintinas.
  • Dievas yra reikšmingas.
  • Dievas yra tikslingas.

Ženklų savybės išsako laisvių rūšis. Dievas gali būti kita, o kita gali...

  • būti lanksti - neišsiskirti - savo gelmėmis - jai mylint save - užtat privalom nežudyti
  • būti pakiti - atsitokėti - rūpintis plačiai - jai mylint vienas kitą - užtat privalom nevogti
  • būti judri - įsijausti - laisve išgyventi visas smulkmenas - jai mylint vienas kitą - užtat privalom nesvetimauti
  • būti įsimintina - išsiskirti (sąlygiškumas) - aplinkybėse - jai mylint visus - užtat privalom nemeluoti
  • būti reikšminga - suvesti (atsidavimas) - jai mylint visus - užtat privalom negeisti kitos daiktų
  • būti tikslinga - būti vienų viena (besąlygiškumas) - jai mylint visus - užtat privalom negeisti kitos žmonių
  • Ženklų savybės - atvaizdai - vienumo pagrindai - išsako skirtumą tarp mūsų (Sūnaus) ir Dievo. Tad kai mus skiria niekas, esame pirmapradžio Dievo būklėje, esame vienų viena, tą jaučiame, kadangi tai yra ženklas, kurį išjaučiame, išjausdami išgyvename. Ir mus skiria niekas nes kada mumyse yra gera širdis, Dievas yra visiškai išsipildęs mumyse, tad sutampa pirmapradis Dievas už mūsų ir gera širdis - Dievas mumyse. O mes tai jaučiame kaip vienų vienumą visame pasaulyje. Tas tikslingas niekas skiria mus nuo Dievo už mūsų. Ir tas niekas yra tai, kas už pasaulio. Kai Dievas eina link mūsų, tada jaučiame kad mes (Dievas) esame suvestas į asmenį, tad esame viena su kažkuo už asmens, o tas reikšmingas kažkas skiria mus nuo Dievo. Ir kai Dievas eina dar arčiau mūsų, jaučiame kad esame Dievas suvestas į įsimintiną tiesą, tad esame viena su betkuo, o tas betkas už tiesos skiria mus nuo Dievo.

Dievo ženklų savybės, tai Dievo iš šalies nepamatymas. Tai nepamatytas Dievas. "Palaiminti, kurie tiki, nematę."

  • Dievo ženklas lankstus: Besikeičiančių dvejonių iššaukti visko padalinimai žymi nesikeičiančią visumą. Tai Dievas kurį pažįstame kaip visko dvasią, kaip mūsų ribų neigimą. Jisai kuria visko padalinimus papildydamas vis nauju visumos požiūriu. Savo būkle visi esame viena su viskuo.
  • Dievo ženklas pakitus: Besikeičiančių gėrio krypčių iššaukti atvaizdai žymi nesikeičiančią visumą. Dievas, klausimo dvasia, *savo požiūriu* į požiūrį vienu sykiu apžvelgia ir atjaučia visus skirtingus mano ir kitų požiūrius. Jisai atsitokia. Savo būkle visi esame viena su klausimu.
  • Dievo ženklas judrus: Besikeičiančių gėrio krypčių iššauktos aplinkybės žymi nesikeičiantį dėmesingumą. Dievas, atsakymo dvasia, požiūriu į *savo požiūrį* mano gelmėse išgyvena mano laisvę, išjaučia mano galimybes, gyvena manimi, mane lydi visakame, įsijaučia į mano likimą. Tai mano gebėjimas bet kokiose aplinkybėse atsisakyti savęs, gyventi bendru žmogumi. Savo būkle visi esame viena su atsakymu.
  • Dievo ženklas įsimintinas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas pagrindimas žymi nesikeičiančią dviprasmybę. Dievas, betko dvasia, požiūriu į požiūrį į *savo požiūrį* rūpinasi visais mūsų paskirais pasauliais, juose mus pasiekia savo meile, mums save primena savo malone. Jisai malonių šaltinis, nuojautos ir išmanymo šaltinis. Savo būkle visi esame viena su betkuo.
  • Dievo ženklas reikšmingas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas įvardijimas žymi nesikeičiantį dėmesingumą. Dievas, kažko dvasia, požiūriu į *savo požiūrį* į požiūrį sureikšmina, įkūnija mūsų paskiras tiesas mylimąja. Savo būkle visi esame viena su kažkuo.
  • Dievo ženklas tikslingas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas pasakojimas žymi nesikeičiančią visumą. Dievas, nieko dvasia, *savo požiūriu* į požiūrį į požiūrį lygiagrečiai išgyvena mūsų paskirų asmenų vienų vienumą. Savo būkle visi esame viena su niekuo.

Dievo ženklas sieja nesikeičiantį besąlygiškumą ir kintantį sąlygiškumą. Pavyzdžiui, padalinimų visuma lieka ta pati, tačiau patys padalinimai gali keistis.

Gyvenimas yra amžinojo gyvenimo ženklas. Gyvenimas sieja Dievą už sąlygų ir gerumą, Dievą sąlygose. Gyvenimas tuo pačiu žymi amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atitrūkimą. Dievo požiūrio išgyvenimai. Neigiami įsakymai draudžia neigti Dievo požiūrio išgyvenimą, draudžia neigti gyvenimą.

  • Dėmesys žymi Pirmapradžio neribotumą, išreiškia Dievo ženklo lankstumą. Dvasia pripildo įvairiausias proto sandaras, ir būtent visko padalinimus, juos pripildo, laikydamasi jų ribų, nurodo Pirmapradžio visumą, žymi jo neribotumą.
  • Dviprasmybė žymi Pirmapradžio atokumą, išreiškia Dievo ženklo pakitumą.
  • Dviprasmybė žymi Dėmesio įsijautimą, Dievo ženklo judrumą.
  • Gera širdis žymi Dviprasmybės išskirtinumą, Dievo ženklo įsimintinumą.
  • Gera širdis žymi Dėmesio suvedimą, Dievo ženklo reikšmingumą.
  • Gera širdis žymi Pirmapradžio vienų vienumą, Dievo ženklo tikslingumą.

Ženklų savybės išreiškia santykį tarp dviejų kopijų, tai yra, tarp dviejų ženklų, užtat išsako tapatumo galimybes, to ženklo santykį su savimi. Ženklų savybių aplinkybes išsako pertvarkymai. Pavyzdžiui:

  • Ženklas gali būti kiek kitoks, jisai gali bręsti, augti, jis gali būti nevisai teisingai atpažintas, bet jisai lieka tas pats ženklas.
  • Ženklas gali dalinai pasikeisti savo reikšmėmis, bet vis tiek išlikti tas pats ženklas.
  • Ženklas gali pajudėti, pereiti iš vienų aplinkybių į kitas, būti laisvas, ir vis tiek išlieka tas pats ženklas.
  • Ženklas gali būti sutrumpintas, sutrauktas, jisai gali būti atstatytas, ir liekas tas pats ženklas.
  • Ženklas gali būti suskaidytas taip kad jisai lieka susietas ir lieka tas pats ženklas.
  • Ženklas gali dingti, būti pašalintas, bet vis tiek atstatytas pagal aplinkybių tikslingumą, tad vis tiek lieka tas pats ženklas.

DA1 Neribotas.

Dievas yra už viso to, ką galime žinoti, žmonių gelmėse.

  • Nepajėgiame nužudyti Dievo ir privalome nežudyti žmogaus.

Neigiamai apibrėžtas

  • Apibrėžiamas neigimu. Apofatinė (apophatic) teologija.
  • Neigiamai apibrėžtas, be mano ribotumo, be visų mano ribų.
  • Dievas nėra žmogus, nėra laikinas, nėra ribotas, nėra kūniškas.
  • Apibrėžtas, kaip neapibrėžtas. Ketverybė apibrėžia, tačiau Dievo lygmuo Kodėl lieka neapibrėžtas, neapribotos apimties.
  • Dievo tolydumas apibrėžia Dievą už mūsų: neigiamai apibrėžtas, neribotas Dievas.
  • Be poreikių - tad tobulas, savarankiškas.
  • Iš viso žmonėms neaišku, kad toks Dievas iš viso gali būti, tad žmonėms santvarkoje jisai įsivaizduojamas apibrėžtumu, neigiamu apibrėžtumu.
  • Dievas neigiamai apibrėžtas būtent ryšium su Manimi, užtat svarbu jį suvokti ir Tavimi bei Kitu.
  • bendras ir ne bendras, bet neapibrėžtas

Dievo savybės (nulybės atvaizdai) jį išsako neigimu, troškimai teigimu

  • Dievas apibrėžtas ketverybės požiūrių neigimais, nulybės atvaizdais, tad savybėmis.
  • Dievo savybės (nulybės atvaizdai), tai neigimas žinojimo (visko, betko, kažko, nieko) - žmogaus požiūriu, kas paneigta, Dievo troškimai (visko, betko, kažko, nieko) - Dievo požiūriu, kas teigiama.
  • Protas mums pristato sąvokas keturiais Dievo (nulybės) atvaizdais.
  • Nulybės atvaizdai yra paskiros Dievo savybės: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas.

Visiškai laisvas, nes be ribų

  • Dievas yra be ribų, visų ribotumų paneigimas, tad visiškai laisvas, nevaržomas.
  • Nevaržomas logikos, gali būti, gali nebūti.
  • Dievas būdamas visiškai laisvas į santvarką tuo pačiu įveda didėjantį laisvumą (gerumą) ir mažėjantį laisvumą (blogumą).
  • Dievas yra protas neribotose aplinkybėse.
  • Dievas yra neribotas asmuo.
  • Dievas yra geras, nes laisvas - tai didėjantis laisvumas. Dievas yra geras, nes jisai Dievas - tai mažėjantis laisvumas.
  • Mane ir Dievą sieja mūsų laisvė. Mus sieja keturi lygmenys, keturi asmenys, kuriais galime daugiau ar mažiau prieštarauti sau. Dievo besąlyginė laisvė - gali prieštarauti sau. Mano sąlyginė laisvė - esmėje Kitas negali prieštarauti sau.

Besąlygiškas

  • Besąlygiškumas apibrėžtas sąlygų.
  • Be sąlygų, besąlygiškas, tobulas.
  • Meilės besąlygiškumas. Tobulas, siunčiantis saulę ir lietų tiek ant gero, tiek ant blogo. Mylintis priešą.
  • Mano ir Dievo atsakymai į 12 klausimų parodo mūsų skirtumus: Dievas gali būti nebūtinas, bet man jisai yra būtinas. Aš esu sąlygose, o Dievas nėra jokiose sąlygose.
  • Dievas yra geras - tobulai geras - tobulas.

Nedėsningumas

  • Dievo nesuvaldomumas, tad nedėsningumas.
  • Failing to sort messages from God. Once I failed miserably with this method. Almost every morning I listen to God and write down what he has to say. After several years, I tried to see if there were any patterns I could detect. However, the answers were so rich and intense that I kept getting dozens of dozens of groups, more and more as I added more data. I wasn't able to find an angle from which I could group his thoughts to me. He didn't seem too pleased, either.1541

Lankstumas

  • Dievo lankstumas.

Būtina sąvoka

  • Būtina sąvoka, kurios nėra kaip atmesti.

Dievo (visko) ir Mano (nieko) išskyrimas

  • Viskas yra be ribų. O betkas lieka ribose. Išsiskiria, kas priskiriama Dievui (viskas) ir kas ne Dievui, o Man (betkas). Išsiskiria Dievas ir Aš. Tad skirtingai suvokiame padalinimus, juos skirtingai išgyvename.

Sąlygas kuriantis padalinimais

  • Dievas, viską dalinantis. Kuriantis visko padalinimais, dvejonėmis, veiksmu +1.
  • Visko padalinimai, tai Dievo kūrybos įvykiai, Pradžios knygoje aprašytos dienos, kuriomis jis sutvėrė pasaulį.
  • Visko padalinimai išsako sąlygas, jų įvairovę, kuriomis išreiškiamas besąlygiškumas.
  • Besąlygiškumą išsako padalinimo visumos, jų vienumas.
  • Žmogus įsivaizduoja Dievo požiūrį visko padalinimais. Mūsų akimis, pirmapradis Dievas, kurį įsivaizduojame pirm mūsų, kuris atspindi mūsų vaizduotę, kaip viską, kaip veidrodį, iš kurio viskas išsiveda, kuris pasitraukia, išeidamas už savęs į save, klausdamas ar jisai būtinas? Jisai pasitraukia padalinimais, veiksniu +1, taip pat pasitraukia asmenimis.
  • Dievas gvildenantis padalinimais: "jei Dievas yra, tai Dievas yra" ir "jei Dievo nėra, tai jisai vis tiek yra".
  • Veiksmu +1 plėtoja padalinimus. Jais klausia, Ar Dievas būtinas? Gal Dievo nėra. Nebūtinas ir būtinas. Siekia nepriklausomo požiūrio, tad išeina už savęs į save. Taip vysto asmenis. Jo požiūris tik jais ir iškyla, ketverybe, tad pirmieji padalinimai įgauna prasmę, o tolimesni padalinimai papildomi gyvenimo lygtimi.
  • Apibrėžiantis Mane visko padalinimais. Jais išsiskiria Dievas ir Aš, neribotas ir ribotas, visuminis ir dėmesingas. Atveriantis didėjantį ir mažėjantį laisvumą, gerumą ir blogumą.
  • Dievas viską dalina į požiūrius. Tie padalinimai apibrėžia juose glūdintį prieštaravimą. Juose išsakomas, kur slypi gerumas. Kartu paėmus, tai prieštaringa aštuonių požiūrių bendra sandara.
  • Mes išgyvename Dievo sukurtus požiūrius. Dievo visa veikla, jo kūryba vyksta požiūriais, tad Dievas yra šaltas, tačiau dviprasmiškas. O žmogus gyvena išgyvenimais, tad yra šiltas, tačiau savo akimis vienaprasmiškas, bet Dievo akimis dviprasmiškas.
  • Dievas yra net jeigu jo nebūtų. Neigimo aprėpimo plėtotė yra padalinimų pagrindas. Tai slypi dvejonėse.
  • Visko padalinimai iškyla savarankiškam Dievui dvejojant.

Dievas reiškiasi padalinimais

  • nulybė, požiūrio nebuvimas
  • vienybė - Dievo sandara, viskas
  • dvejybė - Dievo veikla - ar jisai būtinas?
  • trejybė - Dievo sąmoningumas
  • kodėl (ketverybė) ir ketvirtas lygmuo jų porose
  • Padalinimais septynerybe atsiranda tarpas - tad išsiskiria asmenys.
  • Slinkimu 4-5-6-7 idealizmu iš nulinio požiūrio (ar) į gyvybę, o materializmu iš visumos (kodėl) nykimu į mirtį, pasitraukimu vidun (erdve), kaip tolstančios žvaigždės, bet augant jautrumui.
  • Creating (foursome), empathizing (fivesome), loving (sixsome).

Dievo veikla reiškiasi šiais požiūrių santykiais:

  • išeina už savęs į save - taip atsiveria asmenys ir požiūriai
  • viską padalina į požiūrius - taip išryškėja jo išėjimas už savęs, ką tai reiškia
  • požiūrio perskyrimas - vienybė - požiūrio perskyrimas nuo visumos
  • požiūrio išvertimas - dvejybė
  • požiūrio išplėtimas - trejybė
  • požiūrio atsisakymas - ketverybė
  • požiūrio apvertimas - penkerybė
  • požiūrio įsisavinimas - šešerybė
  • požiūrių sudūrimas - septynerybė
  • požiūrių suvedimas grandine, pasiklydusiu vaiku - nulybė - Dievo valios vykdymas, mūsų valios pajungimas jam

Savarankiškas Dievas dvejoja

  • Savarankiškas Dievas, trokštantis nieko, kuris nėra užtikrintas, netrokšta kažko, kuris tad dvejoja, dalina viską, apibrėžia Mane visko padalinimais.
  • Dievas yra kažkame.
  • Kažkas = Kažkur iš Niekur.
  • Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo? Širdis tvirtina, jog neatrodo, tad patinka.
  • Iš visko išgaunantis betką. Iš visko išmąstymo išplaukia betko išmąstymas.

Kito ir Tavo pokalbis

  • Rinktis Kitą vietoj Tavęs. Teisingumas.
  • Bandžiau išsakyti požiūriais: Požiūris į Dievą be požiūrio.

DA2 Pranokstantis

Dievas savarankiškas, tuo tarpu mes savo širdimis tikimės. Jomis jaučiame, kad Dievo reikalai už mūsų platesni. Nepajėgiame vogti iš Dievo, ir privalome nevogti iš žmonių.

Dievas, su kuriuo grumiuosi

  • Dievas, kuriam nepritariu, su kuriuo grumiuosi, nepaisant, kad jis už mane galingesnis. Užtat kurį veikiu savo naivumu, kuriuo gyvenu jo Sūnumi.

Pranokstantis Dievas

  • Dievas, su kuriuo susilyginu, užtat aišku, kad jis mane pranoksta.
  • Pranokstantis požiūris.
  • Pranokstantis savastį. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.
  • Dievas mus pranoksta ir atveria mums Kito požiūrį, kurio neaprėpiame, tad ir septintąjį požiūrį.
  • Dievas, bet kurį asmenį pranokstantis ir praplečiantis.
  • Dievas, visaip pralenkiantis mane, mano ribotumą.
  • Proto ribų pranokėjas.

Platesnis požiūris

  • Aukštesnis, platesnis požiūris, kurio dėka matau, jog manasis požiūris tėra vienas iš kelių, be mano yra ir kitų požiūrių.
  • Požiūris, aprėpiantis kitus.
  • Dievo ir mano skirtingi požiūriai.
  • Dievu galiu mylėti priešą, galiu susiskaldyti, remtis aukštesniu požiūriu, taip kaip ateistas negali. Galiu turėti priešą ir tuo pačiu jį mylėti, tarsi mąstyti neigiamais skaičiais.
  • Dievo ir mūsų skirtingi požiūriai. Dievas, atskleidžiantis požiūrių įvairovę, jog be mano yra ir kitų požiūrių, o juos dar galima sandara visus aprėpti ir suderinti, taip kad nesu savo požiūris. Dievo išbaigtas požiūris, visko žinojimas, kurį sulyginus su mano požiūriu išaiškėja, jog manasis tėra asmeniškas tvėrinys, mano savastis, su kuria visgi galiu nesusitapatinti.
  • Dievo požiūris platesnis už mano, taip kad suvokiu, jog mano požiūris sąlygiškas, neaprėpiu visų kitų požiūrių, kaip kad jisai aprėpia. Suvokiu, kad už manęs vis yra kitų. Mano požiūris yra tiktai vienas iš galimų, asmeniškas tvėrinys, mano savastis, su kuria visgi galiu nesusitapatinti.
  • Dievo dviprasmybė apibrėžia Dievą už mūsų.
  • Mūsų pasaulėžiūrą papildanti Dvasia, už mus kažkas daugiau, tad į kurią galime atsiremti, kuria išvystome platesnę nuojautą, kuria gyvename.
  • Asmens tiesa, už asmenį platesnė, išryškinanti jo nenuoseklumus, įgalinanti jį suktis trejybe.

Dievas, kurio požiūris mūsų pakeičia ar praplečia.

  • Mano, Dievo ir kitų požiūrius derina sandaros.
  • Dievo požiūriu galima viską žinoti, tad į jį tokį galime atsiremti.
  • Mūsų požiūris gali sutapti su Dievo požiūriu, kaip kad pasiklydusio vaiko požiūris gali sutapti su jojo tėvų požiūriu.
  • Mano ribotai vaizduotei, Viskas yra Dievas. Dievas, asmens apibrėžtas kaip tiesa: (for God - God, for I - Everything, for You - Wishes, for Other - Love). Note that for I, NotGod (Everything) is God!

Dievas, mus įstatęs į santvarką, vaizduotės ribas

  • Susiduriu su savo proto ribomis, savo vaizduotės ribomis, į jas atsitrenkiu. Savo kalėjimą pažįstu apčiupinėdamas tarsi neregis.
  • Dievas yra mano ribotos vaizduotės, proto ribų, proto kalėjimo kūrėjas, tvėrėjas. Iš savo kalėjimo galiu jį pažinti tiek, kiek jisai pasireiškia. O jisai yra būtent tiek, kiek jisai pasireiškia. ("Those things are which show themselves to be.") "Esu koks esu".
  • Dievą galiu bandyti pažinti iš savo proto ribų, į kurias atsitrenkiu, kuriose galiu mąstyti tik vienaip ar kitaip. Jo aukštesnis požiūris man tai atskleidžia.
  • Dievas, kurį įsivaizduoju ir pažįstu iš savo gyvenimo sąlygų, iš savo aplinkybių, iš savo proto ribų, kaip jų kūrėją, ir iš jų suvokiu, jog jis savo suvokimu pranoksta mane. Galiu nebent suvokti ką jisai suvokia.
  • Jeigu Dievas nori, kad susivokčiau, save pažinčiau, tai būtent šių ribų dėka, juk tai mano esminiai, vidiniai apribojimai, ne išoriniai, ne pasaulio. Mano patyrimas visada bus šių ribų varžomas. Tad būtent šiomis ribomis tenka pažinti save. Būtent jomis pilnai, visapusiškai, galutinai, amžinai atsiskleidžiu. Ir būtent jomis Dievas man atsiskleistų, jei tik ketina. Būtent jomis pavidalas atstoja turinį nes išreiškia jo visas įmanomas galimybes.
  • Mūsų proto ribos tai visuotiniausios, paprasčiausios ir mums artimiausios, tačiau tai, ko mes vengiame. Būtent jos yra paprasčiausia, tiesiogiškiausia, betarpiškiausia priemonė pavaizduoti save, pažinti save. Jei Dievas tik nori, kad mes pažintumėme save, tai juk lengviausias ir paprasčiasias būdas. Tai aiškiausias būdas, kur jo ieškoti ir aptikti, kur pasiklydusiam vaikui eiti.
  • Proto ribų pranokėjas. Dievas, kurį pažįstu iš savo proto ribų, kaip jų kūrėją. Iš jų suvokiu, jog jis savo suvokimu pranoksta mane. Įstengiu aprėpti šešis paskirus požiūrius, o santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių. Galiu nebent suvokti ką jisai suvokia.
  • Mūsų proto ribos yra galimybių kalba, tad tai Dievo kalba. Ja galim jį išgirsti ir jam kalbėti.
  • Mūsų proto ribos mus varžo, tačiau jų suvokimas mus tuo pačiu kaip tik išlaisvina, leidžia mums sutapti su tuo, kas už jų.
  • Savo proto ribas pažinti reikia tiek nekuklumo, tiek kuklumo.
  • Proto ribos, tai apibrėžimų pagrindas.
  • Iš proto ribų dalinai pažįstu Dievą, santykį tarp jo besąlygiškumo ir mano sąlygiškumo.
  • Parodoje "Dievo protas" savo proto ribas vaizdavau kaip televizoriaus vidines sienas.
  • Požiūrių sąlygos.
  • Mano sąlygišką požiūrį grindžiantis.
  • Vaizduotės ribų atskleistas Dievas, kūrėjas.
  • Mano vaizduotės ribų kūrėjas, kurį galiu bandyti iš jų pažinti.
  • Protas, savo veikla įprasminantis mano vaizduotės ribas.
  • Vaizduotės apibrėžtas išeities taškas. Dievo požiūris.
  • Šventoji dvasia lydi įvairiausias sandaras išplaukiančias iš Dievo klausimo, ar jisai būtinas, taip kad ji persmelkia šviesuolių bendrystę.
  • Dievo požiūris, pranokstantis mano požiūrį, kaip matyt iš mano proto ribų, jog įstengiu aprėpti šešis paskirus požiūrius, o santvarkos yra septynių, aštuonių.

Nežmoniška išmintis

  • Nežmoniška išmintis, neaprėpiamo taikymo. (Palyginti su Dievu, mane pranokstančiu ir mane pamokančiu.) Dievas, mus aprėpiantis ir pranokstantis pirminėmis sandaromis, laipsnyną papildantis nuliniu ir septintu požiūriais.
  • Dieviška išmintis, pavyzdžiui, Šventojo rašto, kurią patikėjus ir pagyvenus naujai suprantu, užtat suprantu, koks mano požiūris buvo klaidingas.

Dalyvaujantis visais požiūriais

  • Galintis visais požiūriais žiūrėti iš karto. Tai ne papildomas požiūris, ne naujas padalinimas, o dalyvavimas visais požiūriais, tad atvaizdu, dvejopu požiūriu, požiūriu į požiūrį.
  • Dievo požiūris, išpildantis sandarą
  • Nauja įtampa kyla, kaip jis įsiveda? iš kur jis? o tuo pačiu, kur aš? Iš vidaus, tai aš, o už sandaros, tai Dievas.
  • Išeina už savęs ir įtraukia visus požiūrius. God's going beyond himself is a way of opening up his perspective to other perspectives that are further out, less powerful. So this is his way of including all perspectives, including that which is taken up by no perspective, in that it is subordinate.

Atjauta atvaizdais

  • Atvaizdai šešeriopai išsako savastį. Dievas išsako kaip atsisakyti savęs nuliniu, septintu požiūriais.
  • Dievas atvaizduose, pagaunantis visuminį, tad platesnį požiūrį.

Nenuoseklumas

  • Dievo pakitumas.
  • Nenuoseklumas. Žmogus, pavyzdžiui, alkoholikas, yra nuoseklus, laikosi savo tikslo. Žmogaus nenuoseklumas, jo galimybė pakeisti savo sprendimą, tai jo dieviškumas, tai Dievas jame. Tuo žmogus skiriasi nuo angelų, kurie sprendžia vieną vienintelį kartą, užtat negali atsiversti, kitaip juos gelbėtų. O žmogus, kaip ir Dievas, niekada nėra galutinai apsisprendęs. Mano nenuoseklumas, priėmimas naujo požiūrio.
  • Stabas nuoseklus, o Dievo dvasia - ne.
  • Dievas yra nenuoseklus. Tad jeigu žmogus yra nenuoseklus, galim jam parodyti, jog jame reiškiasi Dievas. O nuoseklumo pagrindas yra viskas, juk jeigu žmogus nusistato, jeigu nusistato būtent besąlygiškai, tai ryšium su visakuo. O viskas yra Dievo sandara. Tad vienaip ar kitaip žmogus susiduria su Dievu. Tačiau Dievas nebūtinas nes gali tarnauti jo sandara viskas. Tačiau mes gyvename dvasia ir užtat mes viską suprantame būtent Dievu ir reikalaujame, kad jis būtų, kad galėtumėme gyventi dvasia ir ne sandara.
  • Dievas, kuris visiškai laisvas, prie kuolo nepririšamas. Tad nežinomas, nes žinojimas remiasi nuoseklumu. Visos tiesos apie viską yra teisingos.

Prieštaraujantis sau

  • Dievas, prieštaraujantis sau, ypač šventajame Rašte. Jėzus Kristus tuo domėjosi, mėgo tai iškelti ir pabrėžti. Pavyzdžiai, tai Elio ir Samuelio skirtingi likimai, nors jų abiejų sūnūs buvo nedorėliai. Zacharijo ir Marijos skirtingi likimai, nors abu stebėjosi angelo žodžiais.
  • Bręstantis. O tai nesusiveda. Kaip gali Dievas bręsti jeigu jisai pastovus? Tačiau Dievas bręsta jo aplinkybėms sudėtingėjant. O pastovumas, tai tik nulybės atvaizdas. Nulybė tėra Dievas sandaroje. Tad Dievas neatitinka savo savybių.

Atsisakymas savo požiūrio

  • Atsisakymas savo požiūrio, savo asmeniško tvėrinio, tarsi rūbo. Tuo pačiu atsisakymas savęs. Nedalyavimas nuomonių turguje.

Visumos iššaukimas

  • Veiksmu +2 pasikartojanti veikla (dvasia) iššaukia sandarą. Išsiskiria visuminis požiūris, iškyla atvaizdas. Dievas iš paskirų požiūrių iššaukia visumą. Kuriantis gėrio kryptimis.

Lygmenų poros

  • Betkas = Betkur iš Niekur.
  • Ar iš tikrųjų reikia? Kaip kitaip derėtų elgtis? Širdis tvirtina, jog derėtų kitaip elgtis, taip reikia.
  • Rinktis Kitą vietoj Manęs.
  • Dievas asmenyje
  • Dievo raiškas pažįstame jusliniame lygmenyje koks. Ogi jo dviprasmybę suvokiame giliau, daiktų savaime lygmenyje, ar. Kartu su juo puoselėjame tą dviprasmybę. Toks yra pragmatinis spekuliatyvusis transcendentalizmas. Tai iš mūsų vaizduotės ribų - kaip Dievą įsivaizduojame - sudarytas žemėlapis, iš kurio galim nutuokti, koks yra Dievas ir jo tikslas, kaip galim dalyvauti.
  • Vieningo asmens aplinkybėse - savarankiškas Dievas yra skirtingas.

DA3 Įstatymiška laisvė

Dievas užtikrintas, tuo tarpu mes savo širdimis tikimės. Jomis jaučiame, kad Dievas leidžia mums rinktis. Mes privalome gerbti žmonių apsisprendimus. Privalome nesvetmoteriauti.

Atsakomybė už savo pasirinkimus

  • Dievas, mane teisiantis pagal tai, kaip elgiuosi kasdienybėje, ypač su kitais, taip pat su savimi ir su juo.
  • Dievas, sukūręs mūsų aplinkybes, pilnai suprantantis, už ką mes patys atsakome ir už ką neatsakome, tad galintis mus teisti ir išteisinti.

Įstatymas suteikia laisvę

  • Dievas, mus tiriantis, mums įstatymu suteikdamas laisvę.
  • Dievas įsijaučiantis mūsų laisve.
  • Galimybė laisvai laikytis įstatymo, tad galimybė gyventi bendrai, bendra dvasia, įvairiausiose aplinkybėse.
  • Dvasia asmenyje: Įstatymiška laisvė.
  • Dievo žmogui parūpinta, padovanota laisvė laikytis dorovės įstatymo (Dešimt Dievo įsakymų), taip kad Dievas nereikalingas, juk užtenka nedaryti blogo, tad mylėti savo artimą, kaip save patį.
  • Laisvė nedaryti blogo ir daryti gerą.

Įstatymo dviprasmybė - teigiama laisvė ir neigiama laisvė

  • Dievo dviprasmybė apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: Dievas dviprasmišku įsakymu (teigiamu ir neigiamu) atveriantis laisvę

Būtent Dievu galime atsisakyti savęs

  • Renkamės daryti gerą, mylėti Dievą, tad jisai mums reikalingas, kad vykdytumėme jo valią, amžinai bręstumėme, mokytumėmės, gyventume, kad mums jisai rūpėtų, jį tikėtumėme ir jam paklustumėme.
  • Būtent įsakymu - Dievo įsakymu - galime atsiplėšti nuo savęs ir atsisakyti savęs.
  • Įstatymo laisvė yra dviprasmiška. Įstatymas suteikia laisvę, juk kitaip jisai neturi prasmės. Bet laisvė reikalauja įstatymo, juk kitaip negalime įveikti savęs. O tas įstatymas, kad būtų mums besąlygiškas, kad negalėtumėme iš jo išsisukti, privalo būti Dievo įsakymas.
  • Įstatymo leidėjas, suteikęs mums laisvę. Kurio valią renkamės vietoj savęs, kuriam paklūstam, kurį tikim, kurio rūpesčiai mums rūpi, kuris nori, kad amžinai gyventumėme, kurį norime, kad būtinai būtų.
  • Dievas čia iškyla iš mums reikalingo įsakymo. Jeigu Dievą ko mažiau primetame, tai ko aiškiau matome, kur jisai iškyla.
  • Dievas mums teikiantis savo įsakymus ir laiduojantis jų privalomumą.
  • Dievas savaip atsako 12 klausimų, o mes savaip. Šis skirtumas išsako mūsų laisvę. Dievas yra be sąlygų, o aš sąlygose. Dievas sau nebūtinas, o man būtinas.
  • Dievo įsakymas sieja Dievo būtinumą ir nebūtinumą.
  • Dievo įsakymas nusako Dievo nebūtinumą (pačiam Dievui) ir jo būtinumą (mums).
  • Dievo įsakymas yra nurodymas, kaip atsiplėšti nuo savęs, kaip vykdyti Dievo valią: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.
  • Dievo ir gerumo atskyrimas: Dievas ir sąlygos - Dievas ir gerumas - gyvenimo lygties Dievas - antisandara. Besąlygiškas Dievas - sąlygiškas gerumas - gyvenimas - amžinas gyvenimas.

Galimybė atsisakyti savęs - aplinkybės

  • Galimybė nors dalinai sau skirtus išteklius paaukoti kitam, taip atsakomybės šešerybę papildant septintu požiūriu, taip gyventi septintu poreikių tenkinimo požiūriu.
  • Galimybė parodyti nors truputėlį geros valios, tegul ir ko mažiau, atverti kelią gerai širdžiai.
  • Mano laisvė atsisakyti savo antrinio tikslo, pragyvenimo, savo poreikių tenkinimo.
  • Mano gebėjimas atsisakyti savęs, ir kartu su kitais, kaip kad Kristus atsisako savęs, komunija.
  • Dievas padeda persigalvoti, atlyžti, nebepykti. Tris dienas nekalbėjau su tėvais nes pykau dėl traukinio. Bet manau galiausiai Dievas padėjo atlyžti. Supratau, neprisirišti prie daiktų.
  • Dievas reiškiasi aplinkybėmis, gėrio krypčių išjaustomis.

Įsakymas yra ne tik mūsų, bet ir visų

  • Prisiimdami sau įsakymą, jį taikome bendram žmogui, užtat kiekvienam žmogui, užtat galime atjausti kitus.
  • Požiūrių suvedimas dviprasmybe, teigiamo ir neigiamo įstatymo, užtat Kito laisve, taip kad visada yra galimybė laikytis įsakymo, o ta galimybė teigiama, taip kad Dievo požiūris yra ir pats Dievas būtinas.
  • Galimybė gyventi įsakymu, tad bendru žmogumi, bendrybėmis, bendrai, tokiu būdu atsisakyti savęs.
  • Gyventi bendrybėmis, bendrai, bendrumu, tad įsakymu.
  • Įstatymiška laisve galime daryti ką kiekvienas geras žmogus darytų. Tai Jėzaus, bendro žmogus, tapatumas mumyse. Įsakymas užtikrina sprendimą. Juo mes visi esame lygūs.

Atjausdami save, galime atjausti kitus

  • Kai jaučiam savo poreikius, galim atjausti ir kitą, suvokti jo poreikius.
  • Dievo judumas.

Pagarba kitų laisvei

  • Nesiskaitymas su kitų laisve. Susikalbėjimas? jo pagrindas? Pažeidimai? (Neigiamas įsakymas)

Aplinkybės išsako bendro žmogaus būklę

  • Aplinkybėmis galime būti viena, tiek su savimi, tiek su Kitu, tiek su Dievu.
  • Pats Dievas gali nebūti; be jo esame mes, jo asmuo - asmuo apskritai - galintys nebūti; be asmens yra tikslingos aplinkybės.
  • Savasties atgaliniai santykiai su Dievu: Asmenys.

Kito būklė

  • Kitas yra Dievo aplinkybės
  • Kitas, tai Dievas išsakytas, priešprieša apibrėžtas
  • Kitas, tai Dievo vienumo pagrindas, jo būtinumo pagrindas

Dievo būklė

  • Dievas aplinkybėse.
  • Dievas atsispindintis vaisingose aplinkybėse
  • Aplinkybės išsako, kaip Dievą įvairiai įsivaizduojame, pavyzdžiui, psalmėse.

Lygmenų poros

  • Lygmenų pora "koks" ir "kaip" išsakytas Dievo įsakymas, kuriuo Dievas yra įsakymas.
  • Dievas yra niekame, tarpe tarp mūsų ir mūsų aplinkybių.
  • Niekas = Betkur iš Kažkur.
  • Dievas yra niekas
  • Rinktis Tave vietoj Manęs.
  • Ar iš tikrųjų tikra? Ar sudarytų skirtumą? Širdis tvirtina, jog nesudaro skirtumo, užtat tikra.
  • Tu - vienumas. Kitas - nevienumas (mano-nevieno su kitais ir Dievo - vieno su visais)
  • Vieningo asmens aplinkybėse - užtikrintas Dievas yra tapatus

DA4 Klausimas, kaip Dievui kiekvieną pasiekti?

Dievas ramus, tuo tarpu mes savo valiomis vertiname. Jomis įsitikiname, kad Dievas mus girdi. Nepajėgiame apgauti Dievo, ir privalome nemeluoti sau, nė kitiems.

Dievas mūsų klausosi

  • Dievui rūpi kiekviena mūsų mintis.
  • Dievas meldžia mus: Antrojo/Trečiojo Izaijo knyga. Ieško, laukia, kas iš mūsų susigaudys ir paskelbs, koks Dievas maloningas.

Nemeluoti.

  • Leisti kitam prieiti, matyti, patikrinti mane.

Dievas mus brangina

  • Value my life. Conversing with: God's gift In China, after a conversation with Tong Zhu about the moral dilemmas of being a doctor, I realized that I was too precious to God to make a living as I had from a job that I did not think contributed to society, coding for a health care start-up serving a regulatory mandate of dubious merit. 776

Dievas yra klausimas

  • Dievas klausia, kaip jam kiekvieną pasiekti? kaip esame viena?
  • Dievas nori mus pasiekti.
  • Dievas klausimu pasitraukia. Žr. ketverybė.
  • Klausimas, tai atsiplėšimas nuo požiūrio.

Dievą galim išgirsti

  • Dievas pasireiškiantis, kaip pastovi nuotaika, pagrindimo kalbos apibrėžta, atgarsis į mūsų dvasios būklę.
  • Dievas, kurį galime išgirsti malda "Tėve mūsų", kuria tampame jam jautri antena.
  • Dievas, kurio požiūriui išvystau nuojautą, priėmimą per pasąmonės langą.

Dievas ramina

  • Dievas, kuriam paklūstu, nes jisai man siūlo ramybę.
  • Dievas, kuris ramina, tikina, kaip kad su Ieva. Matyt, tai jo tyrimo būdas, jo klausymosi būdas, mus kalbinti.

Lygmenų poros

  • Jaudulys, kad esu vienas su betkuo.
  • Dievo įsimintinumas.
  • Ar iš tikrųjų keblu? Kas nuo manęs priklauso? Širdis tvirtina jog nuo manęs priklauso, tad keblu.
  • Klausimas = Visur iš Betkur.
  • Kaip ima rūpėti? Tėve Mūsų.
  • Dievas pagrindime.
  • Pagrindimas veda iš aplinkybių į atvaizdus, tad išverčia padalinimus.
  • Dviprasmybė asmenų tarpe.
  • Asmenų vienumo aplinkybėse - ramus Dievas yra būtinas.
  • Ramus Dievas tarp asmenų būtinai pasieks kiekvieną.

DA5 Dievas, su kuriuo galiu stebėti amžino gyvenimo atsiskleidimą

Dievas užtikrintas, tuo tarpu mes savo valiomis vertiname. Jomis įsitikiname, kad privalome žiūrėti su Dievu negu kad į Dievą. Privalome žiūrėti su Dievu toliau nė bet kieno kito nuosavybę. Privalome negeisti kito asmens daiktų.

Negyventi kito žmogaus atsakymais

  • Gyventi Dievo atsakymais. (Ir paskui Dievo bei kito žmogaus klausimais.)

Žiūrėti kartu su Dievu

  • Dievas su kuriuo žiūrim kartu, į amžiną gyvenimą, ne į jį, į gyvenimą ir mirtį.
  • Mirtimi savaip prisiimame Dievo klausimą: Ar būtumėme, jeigu mūsų nebūtų? Tik Dievas pradeda šiuo klausimu. O mes į jį žiūrime atvirkščiai, einame link jo. Užtat Mirtis yra tokia baisi, juk tai ne mūsų klausimas, o kieno - Dievo klausimas, tad skiriantis mus nuo Dievo. Tad į jį reikia žiūrėti ne savo, o Dievo akimis. Tuomet tai nebaisu.

Mano akiratį pranokstantis Dievo akiratis

  • Išklausiantis maldą, ypač man nustojus tikėti.
  • Dievas, kurio požiūris ne mano požiūris, kurio požiūris už mano aukštesnis, kuris už mane plačiau mato, pas kurį galiu pasitikrinti, ar esu savanaudiškas, pavyzdžiui, ar kitą noriu ugdyti jo paties labui ar savo labui, kad galėtumėme bręsti kartu, klausimus gvildenti kartu.
  • Check with God. Conversing with: selflessness I check in with God every so often, including when I have doubts on how I may behave, what is allowed or not, how not to be selfish.739

Dievo platesni klausimai

  • Ask God what interests him? 1999.08.18: In my personal work I want to do some investigations into a question that is of interest to God. I told him so and he responded: Why does Good Will make way for Good Heart?1468

Mano akiratyje susitelkianti Dievo išmintis

  • Appreciate futility What must it take for me to know everything? Conversing with: redirection Growing up, and seeking to know everything, I used to think that I could know human affairs from political science, which I could know from sociology, which I could know from psychology, which I could know from biology, which I could know from chemistry, which I could know from physics, which is based on mathematics. I was very interested to take high school physics and learn about the fundamental constituents of the universe. But the small bit that I surmised was that at the quantum level, reality itself seems to fade away, as if to say, you aren't meant to find anything here! And at that time, in the 1980's, it seemed that it would take billions of dollars of equipment and hundreds of scientists just to participate in the smallest way. So I concluded that if I am to know everything, God must make that possible.785

Dievas yra atsakymas, "Dievas yra geras"

  • Atsakymas, tai požiūrio priėmimas. Įsijautimas.
  • I think that the Beginning is God, and the End is that GodIsGood. I think that here we find the distinction between God's perspective and our perspective. God looks Forwards: he starts with God and also good, but thinks of them separately. Endless life is this understanding that God is good. Humans look Backwards: we assume that God is good, and then look backwards towards God. Life is the fact that God is good. Therefore in the divisions of everything, God keeps finding a new perspective. And as in Genesis, that is good.
  • Atsakymu Dievas yra geras.
  • Dievas, apibrėžtas pabaigos - esmės.
  • I also think that everything concludes that God is good. Occasionally, I work backwards, like a mathematician who accepts a statement as true so that she might search for the grounds for any truth it might have. I try to make explicit my key beliefs that I think must be central to the "happy ending". I follow Christ, and I expect that he plays a vital role. Yet, what is Christ, in that sense? I think that he is both God and man, and that he states his essence as "Love God" and "Love your neighbor as yourself". I also think that the Holy Trinity: Father, Son, Spirit is basic to God as we may understand him. Even so, I work as a minimalist, and try to presume as little as possible. And for what I do presume, I try to make that explicit. I understand that I may be wrong, and I accept the consequences.

Lygmenų poros - įvardijimo kalba

  • Dievo valia: rinktis Tave vietoj Dievo: tikėti.
  • Ar iš tikrųjų protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą? Širdis tvirtina, jog neįstengiu svarstyti klausimo, tad protinga.
  • Šv.Petro raktai veda iš tikėjimo į meilę, tad iš nepažinimo į pažinimą.
  • Dievas yra įvardijimo kalbos apibrėžtas žodis išsakantis širdies tiesą.
  • Kaip reiškia? Geros valios pratimai. Kaip gyventi iš širdies? Dievas reiškiasi širdies tiesa. Klausimai, atsakymai. Šv.Petro raktai į dangų. Dievas užtikrintas.
  • Asmenų vienumo aplinkybėse - užtikrintas Dievas yra tikras
  • Dvasia asmenų tarpe

DA6 Mane sutelkianti mylimoji

Dievas savarankiškas, tuo tarpu mes savo valiomis vertiname. Jomis įsitikiname, kad Dievas mus įgalioja mylėti atsidavusiai. Mes privalome leisti visiems mylėti būtent tuos, kuriuos jiems duota mylėti. Privalome negeisti svetimo asmenų.

Mane sutelkianti mylimoji

  • Įkvėpėja, raktas į mane, kurią galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, kuria pilnai atsiskleidžiu ir susitelkiu, taip kad galiu suvokti, kaip privalau mylėti Dievą.
  • Indų penkios meilės: mylėti visu kūnu (besąlygiška meilė), protu (tarnauti), širdimi (draugyste) ir valia (tėvų meilė), o visas meiles sudėjus, tai (meilė mylimajai).
  • Susivedame į mylimąjį, mylimąją, kaip ir į Dievo Sūnų.
  • Išsako į ką visas gerumas susiveda, panašiai, kaip mane traukia netiktai Ieva, bet ir jos šeima, kaimas, Dzūkija, Lietuva, tad ir susiveda į ją. Arba kaip susiveda į Senelę. Juk gyvenime tuos dalykus vertinu įvairiai bet jų gerumas susiveda į gerą širdį glūdintį žmogaus gelmėse.
  • Įkvėpėją myliu visa širdimi, proto, dvasia, kūnu, ją įžvelgiu kiekviename, ji man atveria, kaip galiu mylėti Dievą.
  • Jinai man atsakymas, kaip galėčiau labiausiai atsiskleisti, mylėti, rūpintis Dievo požiūriu, jį išplėsti, gyventi Dievu
  • Ieva vis po truputį šilta, ji maloninga.
  • Ieva man linki nuolankumo, kantrumo, ramybės ir man tai padeda.
  • Vietoj svarstymo, "Kas veda link jos?" dabar svarstau, "Kas man sveika?"
  • Jungtuvės, tai mūsų žemiškos pastangos, kad ir kvailos, dviem žmonėm gyventi viena.
  • Dievas buvo įsimylėjęs karalių Dovydą, taip pat ir Jėzų.
  • Įsimylėdami, susivedame save į kitą, į mylimąją, kuri mums yra Kitas.
  • Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: klausimas, mylėtinas žmogus
  • Gerbdami mylimą žmogų parodome, kad galime vertinti Kitą, kaip išeities tašką, atskirą nuo mūsų.
  • Meile pilnai atsiskleidžiame. Dievui prasminga, kad aš myliu Ievą, nes ją galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, tad ja paaiškėja, kaip aš galėčiau mylėti Dievą. Taip pat, aš myliu Ievą nes aš myliu Dievą. Ir aš pats šiltas.

Mus ugdantis grožis

  • Meno (žavesio, išminties, įsimylėjimo, įkvėpėjos) tikslas ugdyti taurų žmogų (drąsų žmogų).
  • Dievo balsas, tai kas mums išimtinai gražu. Užtat kai išgyvename gamtos (matematikos, fizikos, žmogaus dvasios, elgesio, jausmų) tyrą grožį, jaučiamės, kad Dievas reiškiasi.
  • Žavesys yra kuomet nėra mūsų vidaus, viskas už mūsų.

Mus pačius sutelkiantis klausimas

  • Gerbti Kitą. Kaip kitam atrodo?
  • Amžinas mokymas, amžina branda, amžinas gyvenimas.
  • Dievas aiškinasi, priimdamas kito požiūrį, vertindamas kito akimis, kito suvokimu. Pašnekovu sulyginamos širdies ir pasaulio tiesos.
  • Atsitokėjimas nuo savęs, atsisakymas savęs.

Mus suvedantis Dievas

  • Dievas glūdi bet kokiame suvedime.
  • Gera sėkla manyje yra mane suvedantis požiūris. Jos gerumu, nekaltumu galiu bet kada pradėti gyventi iš naujo. Ta gera sėkla tai galutinis tvirtinimas, jog Dievas yra geras. Požiūris į kurį galiu visapusiškai susitelkti, suvesti savo visas aplinkybes, net labiau, kaip į savo.
  • Viskas susiveda į Dievą. Tad būtent visi neatsakyti klausimai, neišspręsti iššūkiai. Jame visi atsakymai.
  • Visų susivedimas į Dievą pabaigoje, jog Dievas yra geras, žodžiu, būtent pabaigoje yra gyvenimas, tad amžinas gyvenimas.
  • Dievas, kuriuo visi esame viena, per Kristų - tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą) - ir per šventosios Dvasios įsikūnijimą šviesuolių mokslu.
  • Viskas susiveda į vienumą: Pokalbiai
  • Viskas susiveda į tarpą: Vaizdavimai. Kaip tvarkome? Ribotumas.
  • Visa šiluma susiveda į Dievą.
  • Mus (per mylimąją) suvedantis į Kitą. Dievo valia: skirtumas tarp žemiausio (dvasios) ir aukščiausio (valios) lygmenų. Rinktis Kitą vietoj Dievo: rūpėti.

Įvykį išsakantis sakramentas

  • Pasakojimo turinys. Šventumas, besąlygiškumas, to, kas įvyko.
  • Pasaulio tiesa yra širdies tiesos ženklas. (Sakramentas, tai irgi ženklas).

Lygmenų poros

  • Nuostaba, kad esu vienas su kažkuo.
  • Dievo tikslingumas, reikšmingumas.
  • Atsakymas = Visur iš Kažkur.

Klaida: Galvojau, kad penktuoju neigiamu įsakymu susitelkiame į mylimąją

  • Užtikrinto Dievo tikrumą suvokiame per mylimuosius, asmenis į kuriuos susiveda mūsų gyvenimas

Trejybės ratas

Kokia žmogaus trejybės esmė?

Apibrėžia save

Apibrėžia save

  • Trejybės ratas įvairiai išsako požiūrį į save: Aš (nusistatant), Tu (vykdant), Kitas (permąstant). Juo vis nauju požiūriu atsiplėšiame nuo savęs, tad dalyvaujame begalinėje požiūrių grandinėje (ilgoje tikslioje sekoje).
  • Trejybės ratas yra būtent ta sandara kuri apibrėžia savo rėmus, savo aplinkybes, tuos rėmus, kurie ją apibrėžia, kurie sueina, kad ji galėtų būti. Asmens ir asmenų vienumas grindžia poslinkį tarp jų, tad Dievo vienumą.
  • Dievo trejybė išreiškia apibrėžimą, o žmogaus trejybė apibrėžia save. Dievo trejybė atveria, išplėčia, o žmogaus trejybė sandara, suveda.

Perbėga priešingybes

  • Kiekvienu Dievo kampu, kiekvienu asmeniu (Dievo rėmais) iškyla nauja priešingybė: gerumas žymi Dievą, blogumas žymi gerumą, Dievas žymi blogumą.

Grindžia sąmoningumą

  • Kiekvienas iš vieningumų (Dievo, asmens, asmenų) yra svyravimas, tarp pasąmonės ir sąmonės, ar turiu ryšį (su Dievu, savimi ar kitais), ar jo neturiu. Tai yra klausimai grindžiantys sąmoningumą. Tas sąmoningumas yra išvada Dievo šokio. Toliau sąmoningumas pasirinkimo malūnu naujai išgyvena Dievo šokį.
  • Lygtis 0 + 3 = 3 išsako sąmoningą Dievo reikalo išgyvenimą. Trejybės ratas (trejybė - lygties išdava) kyla iš Dievo (nulybės) sąmoningumo (sandu +3, veiksmu +3, Dievo trejybe).
  • Išsako jokį požiūrį, tad tiesiogiai Dievą.

Dievo sąmoningumą išsako

  • Išsako būtent asmenimis, lygtimi 0+3=3.

Sulygina Dievą su Kitu

Sulygina Dievą su Kitu

  • Trejybės ratas - požiūrių grandinės - grindžia asmenų lygmenis, ir sulygina Dievą su Kitu, Dievą su meile.

Sieja Dievo vienumo sandaras

Susieja Dievo šokio sandaras

  • Trejybės ratas susidaro iš trijų asmenų: Aš nusistatau (ryšium su viskuo), Tu vykdai (sąlygiškai, tam tikroje atkarpoje), Kitas permąsto (nešališkai, iš šalies). Tad trejybės ratas sieja tris Dievo šokio sandaras: Aš esu Dievas (Dievo trejybė), Tu esi Dievas (aštuongubas kelias), Tai yra Dievas (Dešimt Dievo įsakymų).
  • Išskiriant buvimą, veikimą, mąstymą sulygina, sutapatina, suveda Dievo vaidmenis.
  • Dievo trejybės vieningumo įgyvendinimas.
  • Dievui buvimas, veikimas ir mąstymas yra tolygūs, o asmeniui jie išsiskiria. Asmens vienumas - buvimo, veikimo, mąstymo sutapimas - iškyla bendru žmogumi, kurį grindžia šešios antrinės sandaros. Jas grindžia keturios pirminės sandaros. Jos išreiškia nestabiliąją bendrą sandarą, kuria išsakomas blogo vaiko ir gero vaiko prieštaravimas, kurį grindžia Dievo trejybė.
  • Žmogaus trejybe iškyla 3 kalbos - tik Dievo šokiui priešinga kryptimi. Pasakojimas veda iš atvaizdų į padalinimus, įvardijimas iš padalinimų į aplinkybes, ir pagrindimas iš aplinkybių į atvaizdus. Juk antrinės sandaros išsako ketverybės lygmenų neigimus, tad gal dėl to kryptis yra priešinga.

Dievo prielaida: asmens vienumas

  • Žmogaus trejybė yra bene asmens vienumo pagrindas. Dievo trejybę papildo Dievo prielaida: asmens vienumas. Dievo prielaida yra ne Dievo trejybė, o žmogaus trejybė.
  • Išsako Dievo buvimo ir nebuvimo vieningumą.

Grindžia bendrumą, bendrystę

  • Mylėti artimą, kaip save patį, yra vieningumo pagrindas. Bendras žmogus iškyla, išsakomas įsakymu mylėti artimą, kaip save patį. Tai taip pat bendrystės pagrindas. O bendryste - šventąja Dvasia, dangaus karalyste - sutampa Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Trejybė grindžia artimumą ir bendrą meilę, bendrystę.
  • Žmogaus trejybėje bendrumas įvairiai reiškiasi priklausomai nuo bendrumo pagrindo.
  • Siekiant bendrystės, reikia suvokti, ko Dievas iš mūsų nori, kad gyventumėme bendra dvasia, ne tik savimi.
  • Išsako Dievo ir mūsų bendras aplinkybes.

Tą patį buvimo klausimą atkartoja skirtingais vienumo klausimais

  • Dievo trejybėje klausimai išplaukia iš Dievo, dėl buvimo, ar Dievas būtinas? O trejybės ratu klausimai išplaukia iš kiekvieno nario dėl vienumo: ar yra vienumas? ar esu vienas? are esame viena?
  • Dievo šokiu tas pats buvimo klausimas trejopai išsakomas. O žmogaus trejybe tie trys kampai apjungiami vienu kampu - žmogumi - tačiau vienas būties klausimas tampa trimis vienumo klausimais. Šį persimainymą grindžia žmogus, kaip atsakymas į Dievo klausimą.
  • Žmogaus trejybe atsikartoja Dievo išsijudinimas: Žmogaus trejybė eina ratu, jinai vietinės reikšmės. O Dievo trejybė apima visuma, jinai veikia amžinybės mąstu - Tėvas suvokia, Sūnus susivokia, Šventoji Dvasia suvokta. Dangaus karalyste dviprasmiškai, žmogaus mąstais sueina Dievo buvimas ir nebuvimas, malonė ir teisybė.
    • Dvasia, tai Dievo pirminė būsena, jo vidinė nepažymėta priešingybė, kurioje glūdi atsakyti klausimai.
    • Tėvas, tai Dievo pasitraukimas, tai jo klausimas, tai Sūnaus atradimas.
    • Sūnus, tai Dievo neradimas pasaulyje, tai tyrimas, dalinis atsakymas.
    • Dvasia, tai atskyrimas nuo sąlygų, tai pirminės būsenos atstatymas.
  • Atkartojimas įmanomas būtent per žmogų, taip kad sueina visai trimis asmenimis. Kitaip, kiekvienas asmuo savo kampu išdėsto tą patį tyrimą.

Nusako žmogaus būklę

Nusako žmogaus būklę

  • Trejybės ratas išsako žmogaus būklę, kad esame įkalinti, įstrigę savastyje, požiūrių grandinėje, nuo kurios vis atsiplėšiame požiūriu, bet kurioje vis naujai esame.
  • Trejybės ratas išsako asmens būklę, jo vieningumą per jo tris vieningumus. Dievo trejybėje Dievo asmenys trejaip išgyvena "Aš esu Dievas" (pasitraukiantis, susivokiantis, persmelkiantis). O žmogaus trejybė juos supranta kaip asmenis įvairiai susijusius su Dievu: "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Tai yra Dievas". Šie trys asmenys iškyla iš trijų sandarų, išreiškiančių Dievo asmenų požiūrius. Šiais teiginiais asmuo išgyvena ką Dievas išgyvena, tad atkartoja Dievo išgyvenimą, taip ir išplečia Dievo išgyvenimą, išeina už jo. Juos trejybe suvienija, taip kad tai yra tas pats asmuo. Bet to asmens vieningumas priklauso nuo trejybės poslinkių, o trejybės poslinkiai slenka kuomet atitinkami teiginiai yra suprasti ryšium su Dievu už asmens esančiu.
  • Dievo šokis grindžia žmogaus būklę, jo dorovinį gyvenimą, būtent per trejybės ratą, per tris kampus.

Išsako ką žmogus išgyvena

  • Trejybės ratas yra išgyvenimų ratas, išsakantis ką mes išgyvename ir ką Dievas išgyvena. Dievas tai išgyvena paskirai, nes Dievą ir jo asmenis apibrėžia Dievo šokis. O būtent žmogus vieningai išgyvena trejybės ratą, nes trejybės ratas apibrėžia žmogų.
  • Vis naujai save pakeisti savimi. Savęs suskaldymas į vieną, dvi, tris dalis. Elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad su manimi elgtųsi.

Sieja Dievo šokį ir žmogaus gyvenimą

  • Mes savo gyvenimu išeiname už Dievo šokio ribų tačiau Dievas savo šokiu mums visakame lieka kelrodžiu, kaip įsivaizduoti Dievą ir su juo bendrauti. Trejybės ratas sieja mūsų gyvenimą ir Dievo šokį.

Išsako atsakymus

  • Žmogus kampą išsako atsakymai. Trejybės rato poslinkiai yra tie atsakymai ir iš jų išplaukiantys apibrėžti klausimai.
  • Žmogaus trejybė išsako žmogaus atsakymus. Žmogui reikalingi atsakymai. Atsakymo pagrindas yra tai, kad Dievas nepriklauso nuo sąlygų. Atsakymas tad derina sąlygiškumą ir besąlygiškumą. Ar Dievas tenkintų sąlygas netgi jeigu jų netenkintų? Ar jisai būtų geras netgi jeigu jisai nebūtų geras? Taip, nes sąlygos sąlygoja platesnes sąlygas. Mums, tai jis turi jas tenkinti, nes mums jis būtinai geras! Mums tai nėra tas pat. Mums labai svarbu tvirtinti, jog Dievas yra geras. Bet čia jau mūsų požiūris, mūsų būklė.

Dievo trejybę suveda žmogumi

  • Suveda Dievo šokį, jo asmenis, meile, vienumu, žmogumi.
  • Žmogumi suveda Tėvo požiūrį - Aš, Sūnaus požiūrį į požiūrį - Tu, ir Dvasios požiūrį į požiūrį į požiūrį - Kitas.
  • Žmogaus buvimu, veikimu ir mąstymu suveda Dievo trejybe išplėtotus Dievo buvimo tyrimus, Tėvo (būtinumą - prieštaravimu), Sūnaus (tikrumą - padariniais), Dvasios (galimumą - nuoseklumu). Panašiai, buvimą, veikimą, mąstymą su daiktu, eiga, asmeniu gali sieti pasirinkimo malūnas; su vieniu, visybe, daugiu gali sieti žinojimo rūmai; su buvimu, veikimu, mąstymu gali sieti maldos mokslas. Tokiu būdu žmogaus trejybė gali sieti visus keturis lygmenis.
  • Malda suveda Dievą gyvenimo skeveldrose.
  • Malda žmogaus trejybe suveda įvairiai besireiškiantį Dievą: jautrumą lavinantį (Tėvą), į Dievą įsiklausiantį (Dvasią), Dievu gyvenantį (Sūnų).
  • Mūsų bendryste sueina (į kurį kreipiamės, kurį kviečiame, mūsų ašis ir pagrindas) Dievas Tėvas, (prisijungiantis, mumis gyvenantis) Dievas Sūnus ir (plazdenanti) Dievas Dvasia. Būtent mūsų bendryste jie trys yra viena.
  • Dievas reiškiasi supratingumu, tad trejybe, o jo trejybės vieningumas visakame reiškiasi asmenų trejybiniu vieningumu.
  • Asmens trejybė AAA, tai Dievo pasitraukimas. Dievo trejybė yra trys požiūriai, o asmens trejybė yra vienas požiūris, tad tikras vieningumas. Asmens trejybė išskiriama Dievo trejybe.

Grindžia gerumą be priešpriešos

  • Žmogus yra svarbus dėl to, kad nepaneigiamas gerumas gali remtis tiktai žmogumi ir tiktai nieko apimtimi. Juk Dievo požiūriu visi teiginiai yra teisingi. Ogi mes norime tvirtinti, jog yra toksai gėris, kuris nesusijęs su blogiu. Tai susiję su meile, su besąlygiška meile. Tai gali liudyti būtent žmogus. Užtat mes esame ypatingai svarbi dalis Dievo tyrimo.

Nusako atsakomybę

  • Išsako ryšį tarp meilės ir atsakomybės.

Įvairiai supranta Dievą

  • Kuomet Dievą suprantu nešališkai, Kitu, tuomet toliau bandau jį suprasti ir atjausti asmeniškai, jį įsivaizduodamas, kaip Aš.
  • Aš, Tu, Kitas yra trys supratimo kampai. Tuo tarpu pats Dievas yra ne supratimas. Supratimas yra netiesioginis ryšys, o pats Dievas savimi tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas. Trejybės ratas išreiškia šį Dievą sulygindamas šiuos tris supratimo kampus.

Trejybės nariai

Trejybės nariai

  • Trejybės nariais Dievas gyvena mumis, priima mūsų sąlygas, kurias išsako sandaros. Jisai savo nežinojimą tobulai išreiškia žinojimu, taigi, mūsų vertybėmis.
  • Šešerybe įsisąmonintais trejybės nariais - ar tai nusistatant, vykdant ar permąstant - lygiagrečiai sutampa sąlygiškumas ir besąlygiškumas. Užtat tai yra Dievo valios pildymas: sąlygiškas nusistatymas paklūsta besąlygiškam nusistatymui, sąlygiškas vykdamas tiki besąlygišką vykdymą ir sąlygiškas permąstymas rūpinasi besąlygišku permąstymu.
  • Trejybės nariai sandaromis išsako tarpą tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Tai tarpas tarp Dievo (Tėvo) ir (Sūnaus) gerumo, užtat tai amžinas gyvenimas.
  • Trejybės nariai išsako ryšius tarp Sūnaus ir Tėvo, kaip galima rinktis Tėvą vietoj Sūnaus, rinkti besąlygišką Dievą vietoj sąlygiško savęs.
  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvokimai atitinkamai palaiko blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką, teisingumą ir malonę, Dievo nebuvimą ir buvimą. Dievas Tėvas reiškiasi malone, kuri yra gerumas, bet nebūtinai Dievas
  • Dievo valia. (Kad amžinai gyventumėme.) Su kuria derinama žmogaus valia. Trejybės nariai, besąlygiški požiūriai.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti - trejybė

  • Išreiškiamas Dievo sumanymas, jo nuostata.
  • Išreiškiama Dievo veikla, kaip jisai išeina už savęs ir sugrįžta atgal į save.
  • Išreiškiamas Dievo mąstymas, kaip jisai stebi, vertina save - būtiną (teigiamais įsakymais - pirminėmis sandaromis) ar nebūtiną (neigiamais įsakymais - antrinėmis sandaromis).

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti - ketverybė

  • Dievas prie permąstymo prisijungia Tėvu, kuris išgyvena Dievo trejybe, už mūsų.
  • Dievas prie nusistatymo prisijungia Dvasia, kuri sieja Dievą Tėvą už mūsų ir Dievą Sūnų mumyse.
  • Dievas prie vykdymo prisijungia Sūnumi, kuris išgyvena įsakymais, iš vidaus.
  • Dievas prisijungia trimis klausimais, dorybėmis.

Asmenys

Kas yra asmuo? Skirtumai tarp Dievo ir asmens

  • Dievas išeina už savęs, o asmuo yra atkirstas.
  • Asmenys išreiškia Dievo santykį su savimi, jo išėjimo už savęs keturias pakopas. Užtat asmenys yra Dievo paneigimai.
  • Asmenys yra Dievo sutapimo ar nesutapimo galimybė.
  • Dievas išsako nesandarumą, neišbaigtumą (24 raiškomis). Asmuo išsako sandarumą, išbaigtumą, tobulumą (šešerybe).
  • Asmuo - savastis sutampa su Dievu. (yra) Savastis nesutampa su Dievu. (nėra. Kas nėra?)
  • Asmenį nusako vienybinis požiūris, požiūrių grandinė, požiūrių seka. Asmens požiūrio galimybes nusako visko padalinimas. Asmuo yra atsakymas, tegul ir dalinis. Tuo tarpu Dievą nusako lygiagretūs požiūriai. Dievas išeina už savęs lygiagrečiais požiūriais.
  • Dievas ir asmuo mąsto, išgyvena atvirkščiai (kaip išversta pirštinė). Dievas iš daugelio suveda į vieną, juos apima, (Troškimas, tai visko atvaizdai), o žmogus (asmuo) vieną renkasi iš daugelio. (Rinkimas, tai betko atvaizdai.) Užtat galima sudurti žmogaus ir Dievo požiūrius, kaip kad pasiklydusiu vaiku, kuris visada atviras Dievui.
  • Padalinimai: Dievo požiūris apima, apjungia į vienybę, vieningumą. Asmuo parenka vieną iš padalinimo požiūrių.
  • Atvaizdai: Dievas žvelgia iš atvaizdų į padalinimą (įsitraukia), o žmogus iš padalinimo į atvaizdą.
  • Aplinkybės: Dievas apibendrina savo šokį Dievo trejybe, o žmogus ketveriopai pagal apimtis, įskaitant žmogišką trejybės ratą.
  • Asmens apibrėžimas: Ne-Dievas tai Dievo sugaudimas, kaip varpo.
  • "Ne Dievas" yra durys į Dievą (pavyzdžiui, Velnias pagrįstas Dievu). Trijų asmenų apibrėžimas:
    • durys atstoja Dievą, tos pačios durys
    • arba tų durų nėra, tada
      • kitos durys? arba jos sukuriamos (tada veikla atitinka Dievą) Sūnus
      • arba jos netyčia nesukuriamos (tada tai Dievo pirmapradė būsena) Dvasia, žiūrėti iš šalies
      • arba jos tyčia nesukuriamos, tada tiesiog nustumta, tai sudėtingos durys, visgi durys

Asmuo, kaip besusigaudantis Sūnus

  • Galima Dievo vaidmenis laikytis požiūriais į požiūrį, tad atvaizdais. Tuomet Tėvas yra klausimas (Ar Dievas būtinas?) ir Dvasia yra atsakymas (jisai teigiamais įsakymais būtinas ir neigiamais įsakymais nebūtinas). O neigiamų įsakymų tarpe besusigaudantis Sūnus yra tyrimas, atsiskleidžiantis keturiomis apimtimis, tad keturiais netroškimais, ir keturiais teigiamais įsakymais.
  • Asmuo, tai nesusivokęs Sūnus. Tai tikrasis Dievas, dar nepradėjęs savo tyrimo, tad jo nepaveiktas. Jo būsimas tyrimas gali būti sutrukdytas jo aplinkos, taip kad jos įtakoje jisai netiria Ar Dievas yra? o verčiau tiria Koks Aš esu? Jo galimybė iškyla tarpe (tarp Tėvo ir Sūnaus), pirmiausia Dievo trejybėje, paskui skirtume tarp gerojo ir blogojo vaiko, ir galiausiai jo aplinką sudaro neigiamieji įsakymai išplaukiantys iš teigiamų įsakymų. Šį asmens savistovumą, vieningumą išsako asmens trejybės ratas. Tai yra Kitas, pirmykštis Dievas, jo sėkla, jo grūdas. Būtinas yra būtent pirmapradis Dievas, būtent toks iškyla Kitu.

Asmenys: Aš, Tu, Kitas

  • Asmenimis Dievas išeina už savęs į save: "Aš" esu už sandaros bet atsigręžęs į sandarą, "Tu" esi sandaroje bet žiūri už sandaros, "Kitas" yra paskendęs sandaroje.
  • Dievas išeina už savęs asmenimis ir savo išgyvenimais sutveria atitinkamas sandaras. Dievas, nulinis asmuo, išeina už savęs į gerumą kaip Aš; paskui atsigręžia į save, sutampa su savimi gyvenimu, kaip Tu; galiausia amžinu gyvenimu atsiskiria nuo savęs menamu Kitu.
  • Šitie keturi lygmenys vienareikšmiškai išsako Dievo išėjimą už savęs. Tačiau tą patį galima išsakyti dvireikšmiškai asmenimis (Aš, Tu, Kitas) kuriais reiškiasi tiek Dievas, tiek NeDievas. Juk kiekvienas iš mūsų esame tiek Dievas, tiek NeDievas, kaip pasižiūrėsime, kaip patys pasirinksime. Dievas yra nulinis asmuo, o NeDievas yra asmens nebuvimas.
  • Kitas tampa (Dvasios) veidrodžiu tarp Tėvo ir Sūnaus.
  • Asmenys Aš, Tu, Kitas apvienija paskiras Dievo raiškas, sustato sandaras.
  • Dievas apima su savimi tiek nulinį (Dievo), tiek vienybinį (Tėvo), tiek dvejybinį (Sūnaus), tiek trejybinį (Dvasios) požiūrį. Tie keturi požiūriai išsako jo išėjimą už savęs, jo santykį su savimi iš įvairių požiūrių. Dvejybinį požiūrį išsako Dievas ir gerumas, aštuongubio kelio aštuonios lygtis, kad Dievas yra X. Visko padalinimas išreiškia Dievo požiūrių visumą. Tad visko padalinimas sieja Dievą (visumą) ir asmenį (atskirą požiūrį).
  • Dievas yra santykis su savimi, nes Dievas yra turinys. Keturios Dievo raiškos - savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis - išreiškia visas šilumos ir šalčio galimybes. O asmuo tai nėra santykis su savimi, nes neturi turinio. Nes asmenyje nėra nė šilumos, nė šalčio. (Drungnas.) Asmuo tėra santykis su kitu. Ir panašiai, trejybėje nėra santykio, nes trejybė yra gyvas ryšys, kuriame pastoviai slenka dėmesys, tai mūsų sielos variklis. O santykiui, šilumai, šalčiui reikalingi statika, jos įtampa. Trejybė yra matavimo pagrindas, užtat nulinis, kaip ir asmuo.

Dievas kaip Aš, Tu, Kitas

  • Dievas, kaip Aš yra visiškai laisvas ir pirm suvokimo, užtat atveriantis suvokimą, tad ir suvokiantis. Tėvo suvokimas, jo atsiskyrimas, jo išėjimas už savęs, yra kad jisai atsisako savo laisvės, jisai laukia, kaip bus. Jo laukimas yra jo samprotavimų pagrindas, nes tik jo laukimu išsiskiria jo mintys ir kas vyskta. Jo laukimu atsiveria mūsų laisvė, kuria lygiagrečiai Dievui gyvename laisva valia.
  • Dievas, kaip Tu yra meldžiamas Sūnaus, tai jo valia, kurios Sūnus ieško ir su kuria bendrauja. Tai Dievo gyvenimo - amžino gyvenimo - esmė. Tai Sūnaus Dievas ir jisai iššaukia Sūnaus dieviškumą, juo Sūnus yra Dievas. Sūnaus suvokimas, jo atsiskyrimas, yra kad malda, jo meldžiamas Dievas už jo yra būtinas, užtat jisai yra būtent Sūnuje.
  • Dievas, kaip Kitas yra sutapimas Sūnaus susivokimo (jo meldžiamo, įsivaizduoto Dievo ženklo) ir Tėvo suvokimo (Dievo turinio). Šiuo bendru suvokimu Dvasia yra taipogi Dievas. O suvokimo tapatumas reiškia atskyrimo tapatumą. Sutampa Tėvo ir Sūnaus tapatumai, tuo pačiu jų netapatumai, tarpas tarp jų. Tapatumai išsako, kad juos sieja ženklas ir kad tas ženklas turi atitinkamą rūšį. O netapatumai sako, kad būtent ta pati malda juos skiria ir sieja, tad ta malda, tas tarpas yra Dievas, Dievas Dvasia. Tad Dvasia savimi išsako tą prieštaravimą, tą atskyrimą, tą suvokimą, jog tas pats ženklas ir sieja, ir skiria. Ta prasme, Dievas yra žodis, Dievas yra ženklas. Nuo to pradedant, Sūnus įkūnija tą ženklą, yra tasai ženklas. O malda išsako Dievo (Tėvo) dieviškumą, kad jisai gali būti iššauktas, jisai gali atsiliepti, jisai gali būti neabejingas, jisai gali išeiti už savęs, net būdamas visiškai nuo visko atkirstas, pirmapradis Dievas ryžtasi viską atverti, visa tai kas jo laukia, taip kad Dievas yra ir paskutinis, ne tiktai pirmas. O iššaukiamumas reiškia, kad yra įvairiausias atitrūkimas. Jį išsako ženklų savybės. Jisai jas išpildo.

Dievo trejybės vaidmenys ir žmogaus trejybės asmenys

  • Kiekvienas asmuo yra Dievo paneigimas. Kievienas vaidmuo yra Dievo teigimas, asmens sulyginimas su Dievu, tad Dievo būtinumo parodymas.
  • Dievo trejybė grindžia vaidmenis, o žmogaus trejybės ratas grindžia asmenis.
  • Vaidmenys tvirtina, kad Dievas yra. O asmenys atitinkamai tvirtina, kad jo nėra. Dievo buvimas yra Tėvo ir Sūnaus atitikimas, ką išreiškia Dievo trejybė, o jo nebuvimas yra jų neatitikimas, ką išreiškia žmogaus trejybės ratas.
  • Asmenys yra vaidmenų pavidalai be dieviško turinio. Tad prie jų prisideda Dievas kaip nulinis asmuo, nulinis pavidalas. Yra trys vaidmenys Tėvas įsijaučia požiūriu +1, Sūnus atsitokėja požiūriu į požiūrį +2, ir Dvasia sąmoningai nusistato požiūriu į požiūrį į požiūrį +3. Visomis požiūrio grandinėmis žiūri į Dievą. O požiūrio grandinių turinio - be Dievo - lieka asmenys, atitinkamai, Aš, Tu, Kitas. O už šitų asmenų, už jų požiūrių, yra joks požiūris, nulinis asmuo, juose glūdintis Dievas, už viso to, į ką žiūrima. Tėvo "Aš esu Dievas" reiškia, "Esu tas, kuris Dievą mato kaip Save, Mane." Sūnaus "Tu esi Dievas" reiškia, "Esu tas, kuris Dievą mato kaip Tave". Dvasios "Tai yra Dievas" reiškia, "Esu tas, kuris Dievą mato iš šalies, kaip Kitą".
  • Asmenys požiūrių grandine išreiškia išėjimą už savęs. Sąlygose esančiam žmogui ta grandinė prasideda sąlygniu asmeniu "Aš". Po "Kito" grįžta naujai prie sąlyginio "Manęs". Tuo tarpu trys vaidmenys išsisemia pilnai, tobulai, nes pradeda nuo besąlygiškumo, tad nesikartoja.
  • Žmogaus asmenys yra Dievo vaidmenų dviprasmybė, juk Dievo vaidmenys liudija apie asmenis, ir kartu išgyvena Dievą asmenimis.
  • Vaidmenys Dievą laiko asmeniu. Asmenys išsako Dievo vaidmens santykį su Dievu. Dievas reiškiasi visais trimis Dievo vaidmenimis, tačiau Dievo vaidmuo nebūtinai save laiko Dievu. Tėvas tvirtina, "Aš esu Dievas", bet Sūnus tvirtina, "Tu esi Dievas", ir Dvasia tvirtina, "Tai yra Dievas" ("Kitas yra Dievas").
  • Galima įsivaizduoti Dievą ir tuomi pačiam Dievui priskirti asmeniškumą, taip kad patsai Dievas yra "Aš", gerumas į jį kreipiasi "Tu", gyvenimas į Dievą žiūri iš šalies, kaip į "Kitą", o amžinas gyvenimas pagrįstas mumis, "NeDievu", išeinančiais už sandaro Dievo šokio, kuriais Dievas yra nebūtinas, bet visgi būtinas.
  • Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia kiekvienas liudija iš savo kampo, iš savo rėmų Dievui, kad Dievas (Aš, Tu, Jis) yra, tad yra būtinas. Kaip Jėzus sakė: Aš ne vienas liudiju save, yra ir Tėvas, yra ir darbai, kuriuos darau.

0+3=3

  • Lygtis 0+3=3 suprastina taip: Nulybė ir Dievo trejybė duoda žmogaus trejybę. Ši lygtis sietina su šešerybe, taip pat su septynerybe ir aštuonerybe.
  • Dievas yra nulinis asmuo, joks požiūris, ir taip suprastas, kaip papildinys, juo Dievo vaidmenys (veiklos) pasiverčia žmogaus asmenimis (veiksmų palaikomos būsenos). Tėvo pasitraukimas (įsijautimas į Save), Sūnaus iškilimas (atitokėjimas Tavimi), Dvasios derinimas (sąmoningumas) yra Dievo veiklos. Nulinis Dievas yra veiksmo +0 palaikoma būsena, joks požiūris. O žmogaus veiksmai, požiūriu +1, požiūriu į požiūrį +2, požiūriu į požiūrį į požiūrį +3, atsiremdami į nulinį Dievą, išreiškia Dievo veiklas požiūrių grandinėmis, jomis palaiko būsenas vykdyti, permąstyti, nusistatyti.
  • Dievas yra asmuo, kaip ir Aš, Tu, Kitas, užtat Dievu asmenys sulyginami: Dievas yra Aš, Tu, Kitas. Dievu yra vienumas. Vaidmenys įvairiai tvirtina šį vienumą.
  • Žmogaus trejybė išsako grynąjį Dievą. Ne "X yra Dievas" o Y lygu Tėvas, Sūnus, Dvasia. "Y sako 'X yra Dievas'" Tuo tarpu Dievo Tėvo trejybė išreiškia Tėvą, Sūnų ir Dvasią išsakančius "Aš esu Dievas". Vaidmenys nėra grynasis Dievas, o verčiau yra Dievo veiklos.
  • Dievą įsivaizduojame trimis įvardžiais: pirmuoju asmeniu "Aš", antruoju asmeniu "Tu" ir trečiuoju asmeniu "Tai". Įsivaizduojame, kaip Dievo vaidmenys, jo veiklos, pasipildo pačiu Dievu, jį išgyvendami šiais asmenimis. Įsivaizduojame, suvokiantį Dievą išgyvenantį, "Aš esu Dievas." Įsivaizduojame Dievulį liudijantį, "Tu esi Dievas." Ir įsivaizduojame Dievą-kaip-lęšį teigiantį, iš šalies, "Tai yra Dievas".

Asmuo svarbus Dievo raiškų esmei

  • Dievo raiškose galima atskirti Dievo ir asmens požiūrius, pavyzdžiui, ADA: asmuo yra vienoks, Dievui jį palaikant, asmuo papildomai bręsta.
  • Dievo ir asmens santykio įvairovę išsako jų požiūrių santykiai. Dievo raiškos išsako santykius tarp Dievo ir asmens požiūrių. Dievo raiškas galima rūšiuoti pagal tai, kaip sieja Dievą ir asmenį. Jų santykių esmė išsakomas požiūriais. Vienur tas santykis šiltas, kitur šaltas. Tad galima panagrinėti, kaip požiūriais išsakomas šaltis ir šiluma.
  • Dievo raiškų ir šviesuolių karalystės pagrindas, tai mūsų trigubas virsmas. Pereiname nuo Manęs (žiūrėjimo į Dievą) į Tave (žiūrėjimą su Dievu). Tačiau taip pat Dievas pereina nuo savęs, Dievo (žiūrėjimo su Dievu) į Mane (žiūrėjimą į Dievą). O paskui kartu su Dievu pereiname iš Tavęs (žiūrėjimą su Dievu) į Kitą (žiūrėjimą į Dievą), tačiau tas Kitas yra bendruminis, bendras Aš, ir visuminis, taip kad už santvarkos sutampa visi virsmai daugiaprasmybe, asmens trejybe. Juk visakame reiškiasi santvarkos visuma, tad kartu ir tai, kas už santvarkos, kas ją suvedė ir į ją įsivedė, o ypač, daugiaprasmybė slypinti už jos, ją papildanti, kuria ir amžinai gyvename. Dievas išgyvena savo virsmą (ar jisai būtinas?), kiekvienas išgyvename paskirą virsmą (nuo Manęs į Tave), tačiau bendrai išgyvename virsmą gyventi išvien su tais (Kitais), kurie dar neišgyveno virsmo.
  • Laisva valia: tai Dievo trejybės vieningumo įgyvendinimas. Suvedantis asmuo - Dievo tikrumas, gyvenimiškumas, tikslas - trigubas virsmas - Dievas prasiplečia Asmenimi.

Dievo esmė vaidmenims

  • Sąvoka apibrėžiama atitokėjimu, taip kad ji turi išeities tašką ir suvesties tašką. Tiek Tėvo, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu yra po viena Dievo raiška kurią galime laikyti Dievo apibrėžimu, jo išeities tašku:
    • Tėvui: Dievas (Tėvas), išeinantis už savęs į save.
    • Sūnui: Dievas (Tėvas) žinantis viską, tad Dievo sandaros dvasia.
    • Dvasiai: pirmapradis Dievas, pirm laiko, erdvės, būties ir t.t., nuo kurio viskas prasideda.
  • Panašiai, jų kampais yra po viena Dievo raiška kuria Dievas susiveda, jo susivedimas:
    • Tėvui: Dievas (Dvasia), bendrai suvokta.
    • Sūnui: Dievas (Tėvas) kviečiamas į dangaus karalystę.
    • Dvasiai: Dievas mylintis mus labiau nė mes patys save.
  • Užtat gerasis vaikas suvokia Dievo pradžią ir pabaigą. O blogasis vaikas tuo tarpu išgyvena savo patirtį Dievo, nuo malonės iki mokytojo.

Vaidmenys ir asmenų lygmenys

  • Keturi žinojimo (neapibrėžto - be apimties) lygmenys išsako, kaip Dievas reiškiasi asmenimis.

Dievo vaidmenys ir sutapimo pagrindai

  • Tėvo lygmuo, tai esmė, vieningumas, tai meilė glūdinti pirm bet kokių sąlygų.
  • Sūnaus lygmuo, tai atvaizdai, užtat vienumas požiūriais.
  • Dvasios lygmuo, tai sandara, užtat vienumas būklėmis.

Gyvenimo lygties lygmenys yra nevienumo sandarų pagrindai.

  • Sandaras išsako požiūriai.
  • Atvaizdus išsako ryšiai tarp dviejų požiūrių (gerumo ir Dievo).
  • Esmę, vieningumą, išsako trys požiūriai, tuo pačiu, joks požiūris.

Amžino gyvenimo išraiškos: Vienumų trejybė: Dvasia, Sūnus, Tėvas

  • Amžinas gyvenimas trejopai grindžia vienumą: Dievo valia išsako vienų vienumą, gera valia išsako bendrą žmogų, išmintis išsako Dvasios plazdenimą.
  • Amžino gyvenimo išsakymas: Dievo valia: suvokianti, brandinanti; gera valia: susivokianti, bręstanti; išmintis: suvokta, branda.
  • Dievas Tėvas yra požiūris (Aš esu Dievas) iš kurio išplaukia Dievo trejybė. Iš besąlygiško taško stebint šį požiūrio išsiskleidimą, jisai susiskleidžia - besąlygiškumas (amžinas gyvenimas), Dvasia (išmintis), Sūnus (gera valia), Tėvas (Dievo valia). O tai savotiška, juk Dievo esmė (ir prielaida) yra meilė, o tai būtent Tėvo lygmuo.
  • Dievui Tėvui - Dievo valia - Kitam
  • Dievui Sūnui - gera valia - Tau
  • Dievui Dvasiai - išmintis - Man
  • Dievui - dvasiai - amžinas gyvenimas
  • Tėvo sandara, tai Dievo valios sandara.
  • Sūnaus sandara, tai geros valios sandara 8=4x2.
  • Dvasios sandara, tai išminties sandara, Dešimt Dievo įsakymų, atskirianti Dievą-viską (keturiais atvaizdais) ir gerumą-tarpą-laisvumą (šešiais atvaizdais).

Amžinas gyvenimas trejopai reiškiasi Dievo, asmens ir asmenų branda. Tai vienumas nevienume, atskyrimas pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus. O trejybės ratu vyksta dalinė branda.

  • Dievo branda. (Tėvo) Dievo valia. Ar Dievas būtinas? Dievo trejybė. 4-1
  • Asmens branda. (Sūnaus) gera valia. Ar Dievas būtinai geras? Aštuongubas kelias. 4+4
  • Asmenų (visuomenės) branda. (Dvasios) išmintimi. Ar gyvenimas (Dievo gerumas) būtinai teisingas (amžinas, besąlygiškas)? 4+6

Kita lygmenų eilės tvarka: Tėvas, Sūnus, Dvasia

  • Dievo vaidmenys apibūdina amžiną gyvenimą taip: Tėvas - "Tai mano išmintis", Sūnus - "Tai tavo gera valia", Dvasia - "Tai jo, Dievo, valia".
  • Tad Tėvas supranta amžiną gyvenimą kaip Dvasią, kurią jisai išgyvena; Dvasia supranta amžiną gyvenimą, kaip Tėvo valią; o Sūnus juos sujungia, ją supranta, kaip gerą valią, tai yra, kad tai yra Dievo valia kuri esanti išmintinga.

Dievo išraiškos: Dievo vaidmenys

  • Gal Tėvo esmė - meilė, Sūnaus esmė - troškimai, Dvasios esmė - viskas, o besąlygiškumo esmė - Dievas. Sūnus ir Tėvas sutampa viskuo, tai yra, visko troškimu = meile.

Nevienumo sandaros iškyla kada iš skirtingų kampų Dievas, Tėvas ir Sūnus išgyvena Dievo trejybę ir būtent bendrai suvokta Dvasia suderina Tėvo suvokimą ir Sūnaus susivokimą. Suvokimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas.

  • Dievo valia: Dvasia yra vaidmenų (asmenų?) darna grindžianti Dievo vienumą. Tas suvokimas reiškiasi jų tapatumu, "meile sau", nes jie vienas kitą laiko tuo pačiu savastimi, vienu "Manimi". Tai savastis, kaip asmuo.
    • Suvokiantis Tėvas paprasčiausiai pasitraukia, taip sukurdamas santvarką, kurioje naujai iškyla Sūnus, gerumas. Dievas ir gerumas tuomet yra visiškai atsieti. Sūnus suvokia, kad jisai tėra sąlygiškas, betgi jo prigimtis už šio pasaulio. Tad jie bendrai suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo. Šiuo atveju tas skirtumas yra asmeniškumas, tai jų bendrai suvokta Dvasia.
  • Gera valia (gerumo valia): Dvasia yra požiūrių darna grindžianti asmens vienumą.
    • Susivokiantis Sūnus visada turi prigimtinį ryšį su Tėvu, tad nuo jo yra neatsietas. Tėvas ir Sūnus yra laikomi jų požiūriais. Sūnus stebi Tėvą už santvarkos ir tada jį vis įžvelgia pasireiškiantį labiau santvarkoje, artimesniame klode. Sūnui (ir gerajam vaikui) iš pradžių Tėvas yra tolimas ir tobulas, paskui su juo bendradarbiauja, patiria jo nemalonę, bet galiausiai dalyvauja Dievui atlaidžioje bendrystėje. Tokiu būdu Sūnus atsisako savęs vardan terpės, pasitraukia, kaip kad ir Tėvas pasitraukė. O Tėvo (ir blogojo vaiko) požiūriu yra pasaulyje gerumas, malonė, paskui palaipsniui, žmogus yra geras, netgi tobulas, tačiau galiausiai turi remtis Dievu, tegul ir pakankamu, visų malonės šaltiniu. Bendrai, tiek Sūnaus, tiek Tėvo požiūriu, Dievas ir gerumas yra tas pats, tiktai jų santykiai skiriaisi. Tai du skirtingai požiūriai į tą ryšį. Vieną požiūrį išvertus, apsukus, gaunasi kitas požiūris. Sūnaus požiūriu (o tai sąlygiškas požiūris, nes jisai įsijungia tiktai Tėvui pasitraukus) turim atleisti Dievui, kad jis galėtų atleisti mums visiems. "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Tad Sūnus išgyvena pasitraukimą iš skirtingos pusės, iš gerojo vaiko pusės. Tad gerasis vaikas turi pirmumą. Bet gerasis vaikas turi priimti Dievo nemalonę, kad jisai atleistų visiems, kad visi galėtumėme būti viena. Ir kas tai supras? Tiktai Dievas, kaip Sūnus. Ne eilinis žmogus, kaip aš. Užtat mes patiriame Dievo malonę pirmiausiai, Tėvo požiūrį. O suvokimas tai atskyrimas Dievo ir gerumo. Tad Sūnus atskiria priešingai nė Tėvas. Jų ryšys yra tuo pačiu jų atskyrimas. Jų suvokimas reiškiasi jų požiūrių papildymo vienas kitam, jų "meile vienas kitam", nes jie vienas kitą laiko skirtingomis savasties pusėmis, "Tavimi". Esame vienas kitam "Tu". Sūnaus akimis: Vienas kitą išplečiame požiūriu. O tas požiūris yra ano savastis, jo išplėtimas, meile, taip kad jisai gali būti net ir ten kur jo nėra. Tad požiūriu išplečiame. Sūnus pasitraukia (savo kampu - kaip Dievas) atsisakydamas savęs, taip atverdamas erdvę Dievui, kurio tačiau kaip Tėvo kol kas nėra, jo tik laukiame, nes jisai savo ruožtu buvo pasitraukęs. Tad sutampa Sūnaus (kaip Dievo) pasitraukimas ir Tėvo (pirminio kampo) pasitraukimas. Tačiau Sūnaus požiūrį (į Dievą) papildo priešingas Tėvo požiūris (į gerumą). Sūnaus požiūris išplečia Dievą gerumu, o Tėvo požiūris išplečia gerumą Dievu. (Užtat galime sudurti Tėvo ir Vaiko požiūrius.) Jų bendrai suvokta Dvasia yra atskyrimas šių dviejų požiūrių, taip kad pirma (Sūnaus požiūriu) turi Tėvas ir Sūnus pasitraukti (širdies tiesa) ir tik tada gali (Tėvo požiūriu) Sūnus ir Tėvas iškilti (pasaulio tiesa).
  • Išmintis (gyvenimo valia): Dvasia yra būklių darna grindžianti asmenų vienumą.
    • (Galiausiai bendrai suvokta Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus vienumo ženklas, iš šalies pristatantis jų santykį. Tėvo pasitraukimas ya jo išėjimas už savęs į save. Jis mažiausiai pasitraukęs kada yra savarankiškas; labiau kai yra užtikrintas; paskui ramus; galiausiai mylintis. Tad kaip gera širdis jisai yra labiausiai pasitraukęs tačiau tuo pačiu labiausiai įsijungęs į pasaulį. Tai keturios ženklų rūšys, Sūnaus požiūris - keturi sutapimai su Tėvu - keturios pakopos (žiedai) iš santvarkos lauk į Dievą, koks jisai pirma buvo (galiausiai, savarankiškas). Santvarka yra terpė, dangaus karalystė. Tai gerumo atskyrimas: Dievas pasitraukė, kad galėtų naujai iškilti. Bendrai suvokta Dvasia sieja Tėvo suvoktą gerumą (kaip tokį) su Sūnaus susivoktu Tėvo požiūriu, tad Tėvas yra geras. O šešios ženklų savybės yra Tėvo požiūris, atitrūkimai. Tai atitrūkimai tarp geros širdies malonės, ramybės atsirėmimo į savo jėgas, užtikrintumo atsirėmimo į gerumą, ir savarankiškumo atsirėmimo į Dievo jėgas. Nežudyk - tai kitam neatsieti malonės nuo jo atsirėmimo į savo jėgas. Ir taip toliau. Sūnaus ir Tėvo suvokimas reiškiasi bendra visų būkle, "meile visiems", visi esame viena "Kitais". Dvasios akimis: visus išplečiame būkle, kuri plačiausia prasme yra bendra mūsų visų, o siauriausia prasme yra paskira mūsų kiekvieno.

Dievo trejybė ir suvokimo lygmenys

  • Dievo ir asmens santykius ankščiau apibūdinau suvokimų lygmenimis: (Tėvo) suvokimu, (Sūnaus) savęs suvokimu, (Dvasios) bendru suvokimu ir (asmens) geru suvokimu (susikalbėjimu). Asmuo, tai gerasis vaikas, tai išmintingas pasiklydęs sūnus, kuris neieško savo tėvų, o eina ten, kur jo tėvai jo ieškotų. Asmuo, tai neišbaigtas Sūnus, tasai kuris jau pakluso, patikėjo, kuriam jau parūpėjo, bet kuris dar nesusivokė. Asmuo yra Kitas, ne Dievas bet viršesnis už Dievą, nes apie jį visi vienijasi.

Dievo pasidalinimas

Požiūrio pasidalinimas

X=0 -> Aš=1 -> Tu:Tu=2 -> Tu:Kitas:Tu=3 -> Kitas=X=0

  • asmenų grandinė - asmenų atsiskleidimas
  • Tai panašu į short exact sequence.
  • Pirmasis X, tai pirmapradis Dievas, kuris užduoda klausimą, ar Dievas būtinas.
  • Paskutinis X, tai atsakymas, amžinai atsiskleidžiantis Dievas, amžinai besiplėtojantis, tolstantis amžinybės nežinios gaublys, kuriuo Dievas amžinai bręsta, tiek būtinas, tiek nebūtinas.
  • Asmuo Aš, tai pažymėta priešingybė.
  • Asmenyse Tu:Tu, pirmasis Tu (Sūnus) nepažymėtas, antrasis (Tėvas) pažymėtas.
  • Asmenyse Tu:Kitas:Tu, abu Tu jau nepažymėti. Ir Kitas nepažymėtas. Tačiau santykį tarp jų Tu:Tu->Kitas išsako dvejybė, taip kad Tu:Tu pažymėta lyginant su Kitu. Kitas yra bendras žmogus.
  • Pirmasis X ir paskutinysis X yra tiek pažymėti, tiek nepažymėti vienas kito atžvilgiu.
  • Tai požiūrio suskaldymas (bisection) Tu:Tu.

Dievo tyrimas reiškiasi padalinimais

  • Dvejybė, trejybė, veiksmas +1. Dievo tyrimu reiškiasi dvejybė. Toliau trejybė suvokimu, mat Dievas suvokia (kaip Tėvas), susivokia (kaip Sūnus) ir yra bendrai suvoktas (kaip Dvasia). Toliau veiksmu +1 Dievas vis padalinimą papildo požiūriu.

Valios pasidalinimas: Dievo valia ir žmogaus valia

Dievo ir žmogaus valios skirtumas

  • Žmogaus valia dairosi gerumo, tad gyvenimo, o Dievo valia dairosi Dievo, tad amžino gyvenimo.
  • Žmogaus valia: gyvenimas, tai Dievo gerumas. Tai išsako 4 lygmenys. O Dievo valia yra amžinas gyvenimas (jo esmė). Dievas nebūtinai geras. Tai išsako 6 lygmenų poros.

Dievo ir žmogaus veiklos santykis

  • Dievas, amžinai atsiskleidžiantis amžinu gyvenimu, suvokimu, jog jisai nebūtinai geras, užtat visi mes turime ką veikti, galime gvildenti, ar Dievas tikrai būtinas, ir šito siekti.
  • Gyvenimo dviprasmybė: (Dievo) Amžinas gyvenimas (mums) jau čia ir dabar.

Dievo ir žmogaus valios derinimas

  • Dievo valios ir žmogaus valios atskyrimas ir žmogaus sąmoningas jų išgyvenimas.
  • Mūsų valia rūpinasi gerumo klausimais, tai kas santvarkoje, o Dievo valia remiamės už santvarkos.
  • Savo valia galim atsiplėšti nuo savęs trimis būdais - rūpėti, tikėti, paklusti - jais remtis Dievu, vykdyti jo valią.
  • Žmogus turi liudyti, tad išgyventi ir priešpastatyti ir lyginti Dievo valią ir savo valią. Bet jisai pratęs išgyventi vieną arba kitą, tad jam tenka svyruoti tarp jų ir skirti jiems dėmesį. Taip pat jam tenka susitelkti į patį svyravimą, tad būti sąmoningu, ir būtent tokiu sąmoningumu gyventi dvigubu požiūriu, tad amžinu gyvenimu.

Dievas, kurį renkuosi vietoj savęs, jo valia

  • Dievas, apibrėžtas valia
  • Dievas skaidantis atsakomybę
  • Santykis tarp Dievo valios ir mūsų valios yra santykis tarp kodėl veikti ir kaip veikti - kaip turėtų tarnauti kodėl
  • God wants us to open ourselves to him - and so, one with him, both being and not being, we can rise above being, just as he is prior to being, and thus being in our not being, go beyond ourselves ever with God and into him in an other, thus ever into an other beyond ourselves, to whom we hand over the question of being, until there is no longer scope necessary for the definition of being and there is no way to distinguish being and not being. That is the end.
  • Dievas atsiskleidžia kartu su mūsų žinojimu. Jį pakeičia jo valia. Viskas eina link to. O jo valia, kad vietoj jo būčiau Aš, vietoj manęs Tu, vietoj tavęs Kitas.
  • Dievo valia, kurią renkuosi vietoj savo valios.
  • Šešerybės atvaizdas išreiškia vidinius požiūrius kuriais vykdome Dievo valią.

Meilė

Meilė palaiko gyvenimą, tad Dievo gerumą, tad besąlygiškumo sąlygiškumą. Meilė yra tos sąlygos, kurios priima besąlygiškumą. Tai yra vienumo sąlygos. Meilė sau (kaip vienų vienumas) Dievui suteikia savistabą, tad savastį, kaip asmenį; meilė asmeniui (kaip bendras žmogus) jam suteikia bendrumą, įvairiausiose aplinkybėse; meilė asmenims (kaip plazdenanti Dvasia) iškelia jų darnumą, jų vienumo prielaidą, tad juose glūdintį Dievą.

Meilė yra:

  • Dievo esmė, Dievo vieningumas - Dievo sandaros (visko) atvaizdų (troškimų) vieningumas
    • vienumas
    • Dievo savybių esmė, šilumos balsų vieningumas.
    • Meilė yra Dieve giliausiai glūdinti prielaida, jo esmė ir vieningumas.
    • meilė, tai Dievas nieko požiūriu; troškimai, tai Dievas kažko požiūriu; viskas, tai Dievas betko požiūriu; Dievas, tai Dievas visko požiūriu.
    • "kodėl" lygmens asmuo
    • Vaizduotės lygmens įprasminimas, jos pranokimas, nes tai ne tik mano vaizduotė.
  • Gyvybės palaikymas
    • Palaikanti gyvenimą, Dievo gerumą, jo buvimą santvarkoje; bet gerumo esmė yra tobulumas, renkantis amžiną gyvenimą vietoj gyvenimo, tad Dievo valią vietoj savo valios, taip kad Dievas nebūtinai geras, ir gyvename plačiau. Taip kad gerumas paaukoja save platesniam Dievo supratimui. Tai bene paradoksų šaltinis.
    • Meilė yra gyvybės šaltinis. Tai yra septynerybės atvaizdas didėjančiu laisvumu. Šis atvaizdas įsivaizduoja už santvarkos esantį gerumo šaltinį, vadinas, Dievą.
    • Meilė - palaiko dviprasmybės įtampą
    • Meilė palaiko gerumo laisvę į sutapimą su Dievu, tad į gyvenimą, ir taip pat palaiko Dievo laisvę į nesutapimą, tad į amžiną gyvenimą. Mylimojo ir mylinčiojo vienumu, buvimas ir nebuvimas tampa lygiaverčiais.
    • Aš tave vedu, tuo pačiu sukuriu tau gyvenimą, aplinką, pasaulį, tai ir yra mano meilė. Tad suvok meilę, kaip palaikau ir taip ir taip ir dar tau suteikiu laisvę. Tad ieškok kaip įvairiausiai mylima ir mane suprasi ir apžvelgsi.
  • Šiluma apskritai.
    • Šaltinis iš kurio šiluma ateina.
    • Dievo šiluma (meilė) atsiranda nes jisai trokšta visko (ne tik betko, kažko, nieko), tad jisai išeina už savęs, net į paskirybę, jisai nepripažįsta išorinės aplinkos.
    • Dievo esmė (meilė) yra šilta, o gerumo esmė (tobulumas) yra šaltas. Amžinas gyvenimas juos išskiria, o gyvenimas sutapatina. Šiluma kyla iš besąlygiškumo, nesandarumo, atvirumo. Šiluma kyla iš Dievo, ne iš gerumo. Šiluma yra malonė, o šaltis yra teisybė.
    • Dievui mylėti reikalingas žmogus, asmuo. Nes mylėti, tai išeiti už savęs. O meilė, tai Dievo vieningumas.
    • Dievo išėjimas už savęs, trokštant visko.
    • Dievas iškils ten, kur jo nėra, tad blogis yra tiktai sąlygiškas, dalinis, išimtinis, laikinas.
  • Mylėti: tvirtinti būtinumą.
    • Meilė išsako kas ir koks Dievas yra.
    • Šventumo pagrindas
    • Asmens ir meilės (jos įvairių rūšių) pagrindas yra bendrai suvokta dvasia.

Meilė palaiko vieningumą, tad trejybės ratą

  • Trejybės ratas slenkasi Dievui pasitraukiant - atsiveriant plotmei, kurioje Dievo nėra, kurioje jisai nepagrįstas - o ta plotmė bus santykinė, pavyzdžiui, veikimas palyginus su buvimu, arba mąstymas palyginus su veikimu, arba buvimas palyginus su mąstymu, bet užtat Dievas ir prasmė naujai iškyla Sūnumi toje naujoje plotmėje, nors Velnias norėtų parodyti, jog ta būsena (veikimo, mąstymo ar buvimo) yra tuščia, beprasmiška.
  • Pakankamas Dievas, gelbstintis mus nuo pikto, kad neįstrigtumėme.
  • Prasmingumas - nėra visko žinojimo - tad nėra Dievo - nes nėra ryšio su Dievu - tad yra trejybės ratas.
  • Meilė - gelbėti mus nuo pikto, yra tai, kas reikalinga globoti trejybę, tai kas lieka atėmus visa, kas nereikalinga, tad Dievo esmė.
  • Nieko negalėtumėme teigiamo pasakyti, tvirtinti apie Dievą ir apskritai esmę, nebent viltimi, jog Dievas nėra žiaurus. Užtat daug ką galim išvedžioti iš žiaurumo laipsnių, būtent kiek, tiksliai kiek galėtų Dievas būti daugiau ar mažiau žiaurus.
  • Dvasios apsauga, blogiui norint mane dvasiškai sunaikinti - Kaip ją vaizduoti: apsauga nuo pragaro rankų ? kažkiek erdvės palikti
  • Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.
  • Kodėl laikytis vertybės (pavyzdžiui, tiesos) besąlygiškai? kada atrodo nuo to bus blogiau? Dėl to, kad tokios vertybės dėka mes galime patys bręsti, gyventi ne šiuo gyvenimu, o amžinu gyvenimu, ne savo požiūriu, o aukštesniu požiūriu.
  • Dievo trejybę visakame išplečia ir vieningumu įgyvendina, įprasmina asmens trejybė.
  • Žmogui dera Dievui statyti sąlygą, kad jisai nebūtų žiaurus. Juk tik tokiu pagrindu galim tikėti, kad mūsų Dievas, kurį širdingai tikime, kurio širdingai klausomės, sutampa su tikruoju Dievu. Ir kaip tik tokiu pagrindu galim atsisakyti savo Dievo, jeigu jisai yra žiaurus, kaip jaučiau netekęs Reginos ir jaučiuosi netekdamas Ievos. Galim ir turim paprieštarauti Dievui, kad jis nebūtų toks žiaurus, koks yra buvęs Senajame Testamente ir daugelyje žmonių gyvenimuose. Juk taip paprieštaravo Abraomas, Mozė ir Jobas. Nekentėk be reikalo. Užtat blogasis vaikas džiaugėsi, jog Dievo Sūnus už mus buvo nukankintas, o gerąjį vaiką pykina Dievo žiaurumas. Daug kas pastebi Dievo Tėvo žiaurumą, bet kas jam prieštarauja, kas Dievą moko? Dievo Tėvo žiaurumas reiškiasi jo pasitraukimu, mūsų laisvės suteikimu. Neigiami įsakymai draudžia būti vieni kitiems blogi, žiaūrūs, taip pat įveda susijusią artimumo sąvoką, dangaus karalystės esmę, jog negalima žmonių draskyti, reikia taikytis prie jų tikėjimo, kas jiems opiausia.
  • Kada nėra asmens, Tėvas ir Sūnus sueina suvokimu, o jų suvokimas yra meilė. Jų ta meilė palaiko trejybę asmenyje aplamai. Tad yra vienumas apskritai, yra asmens galimybė.

Trys meilės rūšys

Dievo šokyje įvairiausiai iškyla meilė:

  • Tėvas: meilė sau (Dievo vienumo esmė)
  • Sūnus: meilė tau - vienas kitam (asmens vienumo esmė)
  • Dvasia: meilė jam - visiems - priešui (Dievui), artimui (asmenų vienumo esmė)
  • Myli save: savastis-dėmesys (neribotumas) - teigiamas
  • Myli vienas kitą: klausimas-mylintis (atokumas), atsakymas-mylimasis (įsijautimas) - ramus
  • Myli visus: besąlygiškumas (vienų vienumas), atsidavimas (suvedimas), sąlygiškumas (išskirtinumas) - besąlygiškas atsidavimas sąlygiškumui - jautrumas.
  • Tėvo meilė - myli save (viengubą: Tėvą)
  • Sūnaus meilė - myli vienas kitą (dvigubą: Tėvą ir Sūnų)
  • Dvasios meilė - myli visus (trigubą: Tėvą, Sūnų ir Dvasią)

Šios trys meilės yra vienodos nes jas tiesiog skiria Dievo vaidmens prielaidos, jo santykis su savimi. Užtat šie trys vaidmenys yra viena savo meile, ir tai yra Dievo esmė. Tėvas neskiria savęs ir Sūnaus, tad jo meilė vienguba. Sūnus neišskiria Dvasios, tad jo meilė yra dviguba. Užtat tiktai Dvasia įžvelgia, grindžia ir išreiškia Dievo trejybę.

Kiekvienas gali būti židinys trijuose skirtinguose lygmenyse. Šiuos lygmenis nusako atitrūkėlio pakopa: protas, širdis, valia.

  • Protu mylime save, juk bendras žmogus gelmėse.
  • Širdimi mylime vienas kitą, išgyvename bendrumą tarp to, kas savastyje ir už savasties.
  • Valia mylime visus, pripažįstame bendrą būklę, nebuvimą.

Žmogaus trejybe išgyvename Dievo meilę. Dievas myli save ir t.t., o žmogaus trejybe:

  • žmogus myli save - nusistatydamas kuria save
  • žmonės myli vienas kitą - veikdamas atsiduoda kitam
  • žmogus myli visus - permąstydamas atjaučia visus
  • "Dievas" yra žmogumi, tai pirm Dievo net Dievui nesant.

Keturi asmenų lygmenys ir trejybių atvaizdai

  • Vaizduoti viską be savęs, Dievo būtinumą (Dievas būtinas, Dievas tikras, Dievas galimas). Žmogus yra.
  • Vaizduoti save patį paskirai, Dievo tikrumą (Dievas daiktas blogajam vaikui, Dievas eiga gerajam vaikui, Dievas asmuo). Žmogus veikia.
  • Vaizduoti save kaip vieną tarp kitų, Dievo galimumą (Dievas vienis (atrandamas) neigiamu įsakymu, Dievas visybė (pasitraukia) teigiamu įsakymu, Dievas daugis). Žmogus mąsto.
  • Gyventi tiesiogiai, trejybe: buvimu, veikimu, mąstymu.
  • Dievo vienumas: Dievas myli save. Mylėti save, tai palaikyti sąlygas (savastį) kuriose gali iškilti net kada nesi, tad kurios gali mus pakeisti (pavyzdžiui, kertine vertybe). Tad mes (Sūnus) esame Dievo savastis. Teigiamas jausmas: Žavesys.
  • Asmens vienumas: Mylime vienas kitą: mylime požiūrį. Asmuo myli kažką (gerasis vaikas) ir taip pat yra kažkieno mylimas (blogasis vaikas). Teigiamas jausmas: Artimumas.
  • Asmenų vienumas: Mylime visus: mylime dėsningai: mylime būklę: mylime priešą (besąlygiškai) arba mylime draugą (sąlygiškai): mylime artimą kaip save patį. (Sutapimas Dievo vienumo ir asmens vienumo.) Teigiamas jausmas: Meilė.
  • Aš esu besąlygiškas. Jisai myli save. Esu (sąlygose), net jeigu nesu.
  • Tu esi besąlygiškas. Sūnus myli jį mylintį Dievą. Jie myli vienas kitą. Esi (už sąlygų) net jeigu nesi
  • Jis yra besąlygiškas. Jis myli visus. Yra (sąlygų ir nesąlygų sutapime) net jeigu nėra. Besąlygiška nepaisant ar jisai yra ar nėra, ar turi ryšį ar neturi. Dvasia mato iš šalies jo buvimą. Yra tas pats besąlygiškumas.
  • Suvokia, kad jisai iškyla savaime, jeigu atsiriboja. Jisai myli save (tad Dievas yra vienas: Aš). Tai Dievo vienumo pagrindimas. Aš iškyla ten kur Dievo nėr. Dievas iškils.
  • Susivokia, kad jisai ne iš šio pasaulio, jeigu šalina viską kas nereikalinga. Jis kilęs iš kitur, už šio pasaulio. Tave (Dievą) įžvelgia, pripažįsta už šio pasaulio. Dievas yra Tu, tai ryšys su Dievu. Įvairiais "Tu" pažįstame ir siejame save ir Dievą. Sūnus ir Tėvas myli vienas kitą, tad yra viena. Tai asmens vienuo pagrindas. Asmuo yra vienas Dievu, o Dievas yra asmuo tuo pačiu. Dievas iškilęs.
  • Anųdviejų bendrai suvokta. Ji mato Tėvo ir Sūnaus pusiausvyrą, tarsi veidrodyje, tarp Dievo ir gerumo. Ji iškyla ten, kur Dievo nėra, tarpe, kur yra Kitas. Tas Kitas yra paskiras, tačiau jisai jame taip pat įžvelgiamas visų Kitų bendrumas. Tai iškylantis bendrumas, vienumas. Tai asmenų vienumo pagrindas. Dievas iškyla ten kur Dievo nėra kitų bendrumu. Dievas iškyla.

Meilė - ketverybė

  • Sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save.
  • O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.
  • Jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus.
  • Vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums.
  • Dievas myli save. Tėvas ir Sūnus yra tiesiogiai tapatūs. Sūnus iškyla sąlygose tačiau visai atsitiktinai nes jisai, kaip Dievas, yra už bet kokių sąlygų. Tad sutampa jų supratimai, kas yra sąlygos ir kas už sąlygų. Dvasia yra šis jų bendrai suvoktas atskyrimas besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Tad visi trys asmenys sutampa tiesiogiai. Dievo vienumas išplaukia iš asmenų vienumo.
  • Dievo asmenys myli vienas kitą. Sūnaus ir Tėvo požiūriai skirtingi bet iš esmės sutampa. Sūnus žiūri į Tėvą ir Tėvas į Sūnų. Sūnus pirmiausiai suvokia Dievą už sąlygų, tad ne save, sąlygose. Sūnus pasitraukia, kviesdamas Dievą, gerojo vaiko požiūriu. Tuomet Dievas iškyla kaip malonės, gerumo šaltinis, blogojo vaiko požiūriu. Asmens vienumas išplaukia iš Dievo vienumo.
  • Dievas visais myli visus. Sūnaus ir Tėvo būklės skirtingos bet iš esmės sutampa. Asmenų vienumas išplaukia iš Asmens vienumo.
  • Dievas pasitraukia ir kaip Tėvas, ir kaip Sūnus, ir kaip Dvasia, stebint iš jų atitinkamų kampų. Taip pat savaip sutampa jų išgyventos sandaros, jos sutampa su Tėvo išgyventa Dievo trejybe. Kiekvienas kampas pasižymi savu vienumo nusakymu ir atitinkama sandara išreikšta atitinkama meile.
  • Supinamos asmens branda ir Dievo branda, jos atskiros.
  • Išsako, ką reiškia būti mylimam, ką reiškia bręsti, gyventi amžinai.
  • Meilės sandaros. Mylint yra keturi vieningi lygmenys, yra bendra įsakymo meilė, taip kad tas pats gyvenimo palaikymas išsakomas vieningai. O tomis sąlygomis gali iškilti asmens trejybė. Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė.
  • Išsako, ką reiškia mylėti.

Meilė visiems

  • Dvasia Dievas myli visus. Mylėti visus, tai mums visiems paskiriems būti viena ta pačia būkle, tuo pačiu nebuvimu, tomis pačiomis sąlygomis. O ta bendra būklė yra pirmapradžio Dievo būklė, kurioje taip ir neaišku, ar verčiau jisai yra, ar jo nėra. Užtat, žiūrint iš šalies, Dievas yra būtinas, nes jo pirmapradė būklė, jo būsena nežinioje, jo nebuvimas yra būtinas, kaip mūsų visų bendrumo laidas. Ta Dvasios matoma būklė yra Dievo pirmapradė būsena, kuriuo jisai būtinas, kurią ji mato iš šalies "Jis būtinas", Sūnus išgyvena "Tu būtinas", ir Tėvas išgyvena "Aš būtinas". Ši Dievo pirmapradė būsena glūdi nepažymėtoje priešingybėje, o ją sustato ir išreiškia Tėvo ir Sūnaus pažymėtos priešingybės. Užtat Dievo šokis, pasirinkimų malūnas, žinojimo rūmai ir maldos mokslai tėra išplėtojimas ir patvirtinimas pirmapradžio Dievo, jo požiūrio ir būsenos, jo būtinumo išraiška.
  • Mylėti visus, tai mylėti besąlygiškai.
  • Dievo meilė sau yra visa ką aprėpianti meilė visiems, besąlygiška. O mūsų savastis yra ribota, tad mūsų meilę sau tenka išplėsti meile artimui.
  • Palyginti su šv.Tomo Akviniečio trejybe. Dievo meilė sau yra savęs pažinimas, žinojimas yra tuo pačiu meilė visiems, visai kūrinijai.

Vienumas

Vienumo pagrindas: Gyvenimas Dievu

  • Dievo raiškomis įžvelgiame vienumą visokiausiose aplinkybėse, tiesiogiai ir netiesiogiai.
  • Mūsų vienumo pagrindas: išgyvename Dievo nebuvimą ir buvimą, blogį ir gėrį.
  • Dievui būdingas mąstymas keliais požiūriais. Mes taip mąstydami sutampame su Dievu. Pavyzdžiui, kai mąstome padalinimais. Arba dvejonėmis. Dviprasmybe ir t.t. Pertvarkymai ir nesusivedimai. Dievo Tėvo Tanakas yra provokacijų knyga.
  • Išplėsti mintį: Vienybės pagrindas yra Sūnaus ir Tėvo nesutarimas, kurį išsprendžia Sūnaus nuolankumas Dievui - juk Dievo tyrimas už mūsų svarbesnis, besąlygiškesnis - o nuolankumas reiškiasi Dievo valios vykdymu paklusnumu, tikėjimu, rūpėjimu. Susieti su šešerybe.
  • Sūnaus ir Dvasios akimis galioja kiti nė Tėvo išgyvenimo, apibrėžimo, tad ir sutapimo, vieningumo, meilės pagrindai.
  • Tiesa - nėra nieko nežinojimo - tad nėra Kito - tad visi esame viena.

Vienumas

  • sandaros išsako mūsų vienumą
  • asmenys, tvarkos išsako vienumą
  • pertvarkymai, pokalbiai išsako vienumų vienumą

Vieningumo taškas vis keičiasi (Tėvo, Sūnaus, Dvasios):

  • Jei asmenys vieningi, tai Dievo trejybe Dievas vieningas.
  • Jei Dievas vieningas, tai sutvėrimo aštuonerybe asmuo vieningas.
  • Jei asmuo vieningas, tai dešimt Dievo įsakymų asmenys vieningi.

Taip vieningumas yra sandarų vis naujai išreiškiamas.

Trejybė ir vienumas

  • Dievui buvimas, veikimas, mąstymas yra viena ir tas pats. Jis iš viso jų neišskiria, tai jam net nesiskaito, jis prasmingumo neišskiria, visa tai jis neskiria nuo savęs. Mum, tai trys skirtingos būsenos. Tad mes gyvendami šia trejybe Dievui suvienijame skirtingas būsenas, galim suvienyti Dievo trejybę. Dievas neskiria vienio ir visumos, pastovus jam tėra daugis - sutampa tai ką jis užsibrėžia ir tai ką jis vertina. Dievas skiria daiktą (dėmesį kitam) ir eigą (dėmesį sau), bet jis nuo savęs neskiria asmens. Dievas skiria būtinumą, tikrumą ir galimumą. Keturi netroškimai išsako trejybės vienumo lygmenis.
  • Trejybė kalbomis supina blogą vaiką ir gerą vaiką. Man rūpi Senajame Testamente įžvelgti kokiais mąstymo šablonais vadovaujasi Dievas ir kokiam tikslui.
  • Trejybės tikslas yra, kad sutaptų mūsų buvimas, veikimas ir mąstymas, kaip kad Dievui sutampa, juk visa tai jam yra tas pats. Tai yra netgi Dievo apibrėžimas, jog jam sutampa buvimas, veikimas, mąstymas. Kada mums tai sutampa, tada gyvename Dievu, jisai reiškiasi mumis. Tuomet vyksta susipratimas, suveikia vertybės. O vienumas reiškiasi lūkesčiais, tad aplinkybėmis ir atvaizdais, per bendrą suvokimą. Asmuo derina daiktą ir eigą abejonėmis, pasirinkimais. Būtinumą, tikrumą, galimybę išreiškia poreikiai.

Trys kalbos išverčia Dievo šokį, veda juo atbulai, tačiau sąlygiškai, taip kad vienumą kildina iš nevienumo:

  • Pagrindimas išverčia asmenų vienumą vedant iš Dievo trejybės (aplinkybių) vienumo į 10 Dievo įsakymų (atvaizdus) nevienumą
  • Įvardijimas išverčia Dievo vienumą vedant iš 8 aštuongubo kelio padalinimų vienumo į Dievo trejybės (aplinkybių) nevienumą
  • Pasakojimas išverčia asmens vienumą vedant iš 10 Dievo įsakymų (ir atvaizdų) vienumo į 8 aštuongubo kelio padalinimų (kuriuose atvaizdai (nulybės ir vienybės) paneigiami ir (visi) įterpti) nevienumą.

Dievo vieningumas yra:

  • (Suvokiančio) Dievo Tėvo ir (Susivokiančio) Dievo Sūnaus vieningumas bendrai suvokta Dievo Dvasia.
  • Pats vieningumas suvokiamas trejopai, Tėvo (meile sau), Sūnaus (meile vienas kitam) ir Dvasia (meile visiems). Ir trejybės ratas visa tai grindžia nebe Dievo, o vieningumo pagrindu.
  • Raiškos iškyla suprantant Dievą kaip asmenį (Mane, Tave, Kitą). Ir tuo pačiu iškyla Dievo asmenų išsakymas žmogaus trejybe ir vienumo išsakymas jos poslinkiais.

Vieningumas yra Dieve glūdinti prielaida

  • Unity of shared preconditions.
  • Preconditions -> trejybės ratas -> human consciouness. And, subsequently, diminished consciousness - as described by ever more elaborate preconditions - material knowledge - įvairių mokslų žinojimo rūmai.
  • Sūnus (pirm santvarkos) ir Dvasia (santvarkoje) sueina paskirais asmenimis, jų pasauliais, tad jų asmeniškais ir visuotinais žinojimo rūmais. Tai jų sutapimo pagrindas.
  • Preconditions (made explicit) are given by the operations +1,+2,+3 which make explicit one, two, or three preconditioned perspectives. Starting with the nullsome we get the threesome and we get all of the divisions. The preconditions (trejybės ratas) is also the conditions of humankind (shared by God) and the basis for morality (šešerybė).

Žmogaus trejybės ratu visi trys vienumai (Dievo, asmens, asmenų) yra viena.

  • Dievo nevienumas palaiko asmens vienumą
  • asmens nevienumas palaiko asmenų vienumą
  • asmenų nevienumas palaiko Dievo vienumą

Dievo vienumą išsako trejybės ratas, tiek Dievo šokyje, tiek už Dievo šokio.

(Dievo) vienumai yra savo, vienas su kitu, ir visų. Tuo tarpu (savasties) santykiai yra su Dievu, su savimi ir su bendryste.

Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje: trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.

Vieningumas nevieningume - ketverybė

  • Vaizduojame tai, kas lieka be mūsų - Tėvas išgyvena Dievo vienumą nevienume - tai Tėvo vieningumas.
  • Vaizduojame paskirai save - Sūnus išgyvena asmens vienumą nevienume - tai Sūnaus vieningumas.
  • Vaizduojame bendrai su kitais - Dvasia išgyvena nevienumą vienume - tai Dvasios vieningumas.
  • Mūsų vaizduotė grindžia tris skirtingas nevieningumo sandaras, tris skirtingus vienumus.
  • Suvokiantis ir susivokiantis sutampa bendrai suvoktąja. Tai suvoktąja grindžiama bendrystė.
  • Vienas kitą myli nepaklydęs suvokiantis (mylintis blogąjį, paklydusį vaiką) ir nepaklydęs susivokiantis (mylintis blogąjį, paklydusį tėvą). Tai suvokiančiojo grindžiama bendrystė, jo suvokimas.
  • Vienas kitam įsako būti mylimais suvokiantis (neigiamu įsakymu: mylėti artimą) ir susivokiantis (teigiamu įsakymu: mylėti Dievą). Tai susivokiančiojo grindžiama bendrystė, jo susivokimas.
  • Trejopai išgyvename vienumą, nepaklydimą, buvimą kartu: meile, vieningu asmeniu, asmenų vienumu. Ir dar 21 būdais nusakomos, apibrėžiamos vienumo sąlygas, tai paklydimai, tai bendrystė, vienumas nevienume, suvokiančio ir susivokiančio susikalbėjimu.

Trys rėmai, vieningumai: Dievas, asmuo, asmenys

Keturis asmenis (Dievą, Mane, Tave, Kitą) skiria trys rėmai, požiūriai:

  • Viengubu požiūriu (Dievas) Aš laikomas Dievu.
  • Dvigubu požiūriu (asmuo) Tu laikomas Manimi.
  • Trigubu požiūriu (asmenimis) Kitas laikomas Tavimi.
  • Dievas veikia tiesiogiai be sandaros (padalinimais).
  • Asmuo netiesiogiai (atvaizdais, aplinkybėmis),
  • o asmenys juo labiau (kalbomis).

Kūno-dvasios skirtumas reikalingas, kad būtų tarpas tarp jų. Iš tikrųjų, tai yra trejopas skirtumas:

  • kas yra be mūsų;
  • kaip suvokiame patys save;
  • ir kokie esame kitiems.

Vieningumas nevieningume - trejybė

  • Dievas įrėminamas. Šviesuolių bendrystė teikia pirmenybę pilietinei visuomenei.
  • Asmenį įrėmina Dievo raiškos trūkumas. Gerasis vaikas duoda pirmenybę blogajam vaikui.
  • Asmenys įrėminami. Pirmenybė neigiamiems įsakymams - mylėti artimą.
  • Vieningas asmuo gali įsivaizduoti nevieningus asmenis;
  • Vieningi asmenys gali įsivaizduoti nevieningą Dievą;
  • Vieningas Dievas gali įsivaizduoti nevieningą asmenį.

Vienų vienumas

AA2 Dievo vieningumas

Vienų vienas

Dievo Tėvo išgyvenimas

  • Ką Dievas Tėvas išgyvena.
  • Įsivaizduoju, ką Dievas išgyvena.
  • Dievo vienų vienumą suvokiu lyginant su asmenimis ir ryšiais tarp jų.
  • Dievo iškylimas vaizduotės lygmenyje.

Vieningai išgyvenantis "Aš esu Dievas"

Dievas vienų vienas

  • Dievas Tėvas yra vienų vienas, lyginant su mumis.
  • Sūnus turi Tėvą. Tuo tarpu Tėvui jisai ir visi yra viena.
  • Ar Dievas (ar žmogus) gali būti vienų vienas? Tai yra jo vidinis prieštaravimas. Nes jis pradžioje buvo vienų vienas, visgi jisai išėjo už savęs. Betgi Dievas Tėvas išsako tą pradžią, tą pradinę būseną.

Dievas (Tėvas) apibrėžiamas, kaip vienų vienumas.

  • God is defined as Aloneness, which beyond the Scope of Definition is Truth, and means God, Everything, Wishes, Love, depending on the Scope; but which within the Scope of Definition is Freedom, and means Good, Slack, Coinciding, Perfection, depending on the Scope. System is the Scope of Definition and indicates where the distinction is made between within and beyond.
  • Definition of God is the oneness of God who defines and God who is defined, the link in context of God within and God beyond. If God is undefined, then God within and God beyond are separate, as Person (who must be - God is Alone) and Choice (which may or may not be chosen - Aloneness is God).

Vienų vienumo būklė

  • Vienumo pagrindas, tai Kitas.
  • Pradžia, kuria esame viena.
  • Vienumo pagrindas vienumą pripažįstantiems, gerajam vaikui.
  • Vienumo pagrindas - kodėl asmuo.

Vienų vienumo būsena

  • Mūsų būsena, kada jaučiamės vienų viena, tad viena su Dievu ir visais.
  • Vienų vienumas, tai apsiribojimas savimi, tarsi pirmapradis Dievas.
  • Vieningumas su pirmapradžiu Dievu ir visais, panašiai.
  • Žiūrėjimas iš savęs, lygiagrečiai su Dievu, link amžino gyvenimo, ne į Dievą, ne į gyvenimą ir mirtį.
  • Vienų vienumą jaučiame kai atsimušame į savo gelmių dugną, kai į jį atsiremiame, kaip į sieną.
  • Vienų vienumas, tai meilė sau, savęs puoselėjimas, mylėjimas.

Rūpėjimo šaltinis

  • Meilė sau - vienumas su savimi.
  • Mylėti pasąmonę (save) yra mylėti kitą, kuriuo bendrauji su visais.
  • Vidinis rūpestis savimi, savo asmenybe, kitų asmenybėmis. Ne išorinė pareiga.
  • Dievas su kuriuo kartu savarankiškai, lygiagrečiai mums rūpi, taip vykdydami jo valią.
  • Dievas, rūpėjimu glūdintis visakame.
  • Nevaržomi siekiai viską apimti, viską į save įtraukti, viską valdyti, už viską atsakyti, viską perkurti ir viskuo rūpintis.
  • Dievo esmė yra jo klausimas: Ar Dievas būtinas? Juk Dievo esmė yra, kad jisai besąlygiškas, nepriklauso nuo sąlygų. Kai esi Dievas, lemi sąlygas, jos tavęs nelemia. Net jeigu esi Sūnus, atsiradęs tose sąlygose. Iš tiesų, tai meilė: Mylinčiojo nebuvimas vardan mylimojo buvimo, kaip kad išeinant už savęs, atsisakant savęs, pačiam bręstant ir kitus brandinant. Žodžiu, Dievas myli save. Juk pirmapradis Dievas neturi net savasties, neturi kam rodytis. Savastis yra tai, kas mus atstoja, kas mus nurodo, užtat tai kartu mūsų nebuvimo ženklas. Dievo savastis, tai jo sandara, santvarka, sąlygos, tai jo nebuvimas, tuo pačiu tai Viskas. Dievas pasitraukia, taip atverdamas Viską, sukurdamas "save". Tai ir yra meilė, kad Dievas besąlygiškas, nes jisai priima visas sąlygas, užtat jisai viską palaiko. Jisai sutinka ir nebūti, kad jo būčiai nebūtų ribų. Dievo trys asmenys yra viena savo buvimu. Tokiu būdu Dievas myli save.
  • Meilė yra suvokimo įsisąmonijimas. Vieningumas rūpėjimu. Tai, ką bendrai suvokia Tėvas paklusimu ir Sūnus tikėjimu, tad Dvasia rūpėjimu.

Dievas, neabejingas mums ir sau

  • Dievo buvimas.
  • Dievas, kuris neabejingas mums, nes jisai neabejingas sau. Jisai išeis už savęs, net būdamas visiškai atkirstas nuo mūsų, nes jame pačiame glūdi reikalas išeiti už savęs, atsiverti ir gvildenti, ar jisai būtinas?
  • Dievas tuo pačiu yra visiškai abejingas, šaltas. Tai dviprasmiška. Užtat tai be galo šaltas jausmas.
  • Dievas esantis šalia.
  • Su kuo esame viena (Being one with); kuris su mumis vienas (that which is being one with); is BeingOneWith us by not being, by making room for us.

Dviprasmiškas ryšys su Dievu Tėvu

  • Svyravimas, ar turiu ryšį su Dievu, ar jo neturiu - klausimas grindžiantis sąmoningumą.
  • Be visų Dievo raiškų, palaikančių dviprasmybę, yra dar meilė, tai vienumo pagrindas, tuo pačiu dviprasmybės pagrindas, tai vieningumas, Dievo esmė.

Dievo galimumo aplinkybės

  • Asmenų vienų vienumo aplinkybėse įsivaizduojame, kad savarankiškas Dievas yra galimas.
  • Dievas yra kitapus mūsų, mūsų savasties ir mūsų pasaulio.

Vienų vienumo neteisingumas

  • Ar iš tikrųjų neteisinga? Ar taip turėtų būti? Širdis tvirtina, jog taip turėtų būti, užtat neteisinga.

Atsivėrimas Dievui Tėvui

  • Norėjau artimesnio ryšio su Dievu. Jaučiau pareigą geros valios pratimų ratelio dalyvių nenuvesti klystkeliais. Dargi Kangning pavyzdys mane paskatino. Išsiaiškinau, kaip klausytis Dievo.
  • Išsiaiškinau, kokia maldos "Tėve mūsų" sandara.
  • Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.

Vienumas su savimi

  • Nulinis lygmuo, kaip kad ketverybės atvaizde ("ar" pažinovui, "kodėl" pažintajam), išsako tapatumą sau, savo pagrindui.
  • Tai besąlygiškas tapatumas sau (o mes ir visa kita sąlygiškai tapatūs sau).

Vienumas su tuo kas anapus santvarkos

  • Vienumu, pripažįstant mus skiriančią ir ribojančią santvarką, vidus prilygsta išorei.
  • Esant savasčiai: esame viena kas jos viduje ir kas už jos.

Lygiagretumas su Dievu ir kitais

  • Atkirsti nuo kitų, užtat lygiagretūs su jais. Nesant ryšiui santvarkoje, visgi yra lygiagretumas už santvarkos. Tad įveikimas bet kokio velnio mūsų atkirtimo nuo kitų.
  • Lygiagrečiai veikti su Dievu. Kai jaučiuosi vienų vienas, tai man prasminga, jog ir Dievas toks. Tada tikrai esame viena savo vienų vienumu. Tai ir graudu ir gera.
  • Kai man nereikia apibrėžimo, klausimų ar atsakymų, tada esu lygiagrečiai su Dievu.
  • Suvokiu, jog mūsų aplinkybės sutampa, taip kad esame viena, kada jaučiuosi vienų vienas. Užtat lygiagrečiai veikiame, kuriame, bendradarbiaujame. Lygiagretūs požiūriai santvarkoje ir už jos.
  • Šviesuolių būklė.
  • Dievas asmenų tarpe - Dievas yra vienas iš mūsų.
  • Lygiagretus žiūrėjimas.
  • Bendras požiūris, suvokimas, dvasia.

Vienumas su visais

  • Vienų vienas ir ne vienas.
  • Vienų vienumu esame viena su Dievu ir su visais savo lūkesčiais, tad širdimi, jauduliais.
  • Gelmėse esame viena.
  • Išskyrus mus visus: esame viena paskirų gyvenimų suvokimu - besąlygišku sąlygiškumu. Lygiagrečiais išgyvenimais, išgyventais gyvenimais. Savo tiesa. Kada viskas išsakyta "savo tiesa", tada jinai tampa besąlygiška tiesa.
  • Buvimas viena įvairiais lygmenimis - su vienatiniu besąlygišku Dievu ir su daugybe kitų, sąlygose esančių.
  • Prilyginimas Dievo vienumui su visais, kad ir akimirkai.

Vienumo jausmai

  • Kai esame viena su viskuo, esame laimingi; viena su betkuo, esame sujaudinti; viena su kažkuo, esame nustebę; viena su niekuo, esame nuliūdę. Ką išgyvename kai esame viena su didėjančiu laisvumu (klausimu, malone) ar mažėjančiu laisvumu (atsakymu, teisybe)?
  • Mūsų jausmai tada priklauso nuo to, kaip išgyvename vienų vienumą: liūdna vienam su niekuo; nuostabu vienam su kažkuo; puiku vienam su betkuo; laiminga vienam su viskuo. Kiekvienu atveju santykis su Dievu yra kitoks - jį įžvelgiame niekame, kažkame, betkame ir viskame.
  • Liūdesys, kad esu vienas su niekuo, kaip Kristus ant kryžiaus.
  • Nukryžiuotasis Kristus, ant kurio pečių krenta mūsų visų nuodėmių, nuoskaudų, nuodų našta.

Kuriantis padalinimais

  • Ką gali Dievas veikti vienų vienas? Universitete išmąsčiau, kad Dievas kuria padalinimais. Ir tai prilygsta sutvėrimo dienoms. Tai Sūnaus aštuonerybės raiškos.
  • Sutvėrimo pasaka: Dievas taip rūpinosi pasauliu, kad pasaulis ir Dievas buvo priversti būti.
  • Pasakojimo apibrėžtas žmogus esantis vienų vienas.
  • Rūpėjimo balsas VI.
  • Kaip įvyksta? Dievo aštuntas pasakojimas. Įtampos balsais vykdoma Dievo valia. Palaiminimai. Kristaus pasisakymai "Aš esu..." Dievas savarankiškas, tobulas, be poreikių. Dievas reiškiasi sakramentais, paženklinimais, tvėrimo dienomis.
  • Dievas viengubu požiūriu. Tad padalinimais. Tėvas.

Dievo tikslingumas.

Vieningas Asmuo

A Asmens vienumas

Dievo Sūnaus išgyvenimas

  • Ką Dievas Sūnus išgyvena.
  • Vieningumą, kurį Dievas Sūnus išgyvena.
  • Trejybės rate: Dievo veikimas.
  • Vieningas elgesys.
  • Vieningumas paklusnumu.
  • Dievo nebūtinumas - asmens paklusnumas. Dievas nebūtinas, mat, yra asmuo. To asmens - Jėzaus - išsiaiškinimo būdai yra Dievo raiškos. Kalbos remiasi išsiaiškinimo būdais.
  • Sūnus įkūnytas vieningu asmeniu.

Vieningai išgyvenantis "Tu esi Dievas"

  • Asmenybė nepripažįsta Dievo, tuo tarpu bendras asmuo pripažįsta Dievą už savęs.
  • Dievas dvigubu požiūriu, tad atvaizdais ir aplinkybėmis.
  • Sūnus išgyvena Tėvą (Tave, Dievą), ir Tėvas taipogi išgyvena save (Mane, Dievą).
  • Vieninga valia, Tėvo ir Sūnaus, geru pasiklydusiu vaiku.

Vieningas asmuo

  • Vieningumas pasireiškiantis pačiame asmenyje.
  • Asmens tobula valia.
  • Vieningas asmuo išgyvena, įgyvendina, išreiškia aštuongubo kelio vienumą.
  • Vieningas asmuo suderina nulybės (Dievo) atvaizdus, vienybės (visko) atvaizdus ir visko atvaizdus. Vieningame asmenyje, Dievo trūkume, sueina nulybės atvaizdų paneigimai ir vienybės atvaizdų paneigimai, išsakomas viskas, kurio atvaizdai - Dievo troškimai.
  • Vieningame asmenyje susiveda visi asmenys, kuriais Dievą vaizduoju: Juodasis Dievas, Raudonasis Aš, Geltonasis Tu, Mėlynasis Kitas.

Žmogus - Asmuo, kaip Dievo indas, Dievo galimybė

  • Dievas atsiveria, prasiplečia Asmenimi. Tai amžinas gyvenimas, nes tuomi Dievas nebūtinai geras.
  • Dievas yra besąlygiška trejybė: viską žinom, kaip baigsis, jis pasitraukia ir atsiranda vietoj savęs. O asmuo, tai sąlygiška trejybė, besąlygiška dvejybė. Nežinom, kaip baigsis, tad tai amžinasis gyvenimas - mums rūpi kaip baigsis, mes tikim kaip baigsis, mes paklūstam kaip baigsis.
  • Suvedantis asmuo - Dievo tikrumas, gyvenimiškumas, tikslas - trigubas virsmas
  • Dievo galimybė. Asmeniu iškyla Dievo tikrumas ir Dievo būtinumas, tad trys aplinkybės, išgyvenamos būtent Dievo požiūriu. O asmuo išgyvena buvimu (rūpesčiu - rūpėjimu - pagrindimu), veikimu (paklusimu - įvykimu - pasakojimu) ir mąstymu (tikėjimu - reiškimu - įvardijimu), tad kalbomis.
  • Dievo galimybė, tai artimas, kurį mylime, kaip patį save, tai savastis. Dievui Tėvui rūpi mylėti, brandinti artimą, palaikyti jo galimybę, taip kad Dievas nebūtinas, ypač neigiamais įsakymais. O Dievui Sūnui rūpi mylėti, brandinti Dievą, ypač teigiamais įsakymas. Dievui rūpi palaikyti amžiną gyvenimą.
  • Tarpo sąlygos A.
  • Asmuo, tai geras vaikas išeinantis į blogą vaiką. O įsakymo dviprasmybe, blogas vaikas skatinamas būti geru vaiku.
  • Grynas asmuo A, tai dieviška tobulumo galimybė, kuria esame savaime. Tai skaldymas perpus Dievo pagrindo ir jo pilnatvės (bisection), tai požiūrio aplinkybės, tai pagrindas apkeisti du požiūrius. Asmuo, tai amžino gyvenimo taškas, tai pasirengimas gyventi.
  • Asmuo, kuris veikia vienodai, nepaisant sąlygų. Būk tobulas.
  • Asmuo, ieškantis Dievo, taip kad iš jo paieškų kyla Dievas.
  • Dievo galimybė turi pasitvirtinti, kad ji tikrai būtų galimybė. Tai brandos pakopa - galimybė, tikrovė, būtinybė.
  • Žmogus nebūtinai geras. O Dievas reiškiasi žmogumi.
  • Dievas mato visus laikus jau dabar. Jam nereikalingas pomirtinis gyvenimas. Jis reikalingas nebent mūsų požiūrio pilnaverčiam išsipildymui.

Bendras žmogus

  • Bendras žmogus kuriuo esame viena.
  • Visos brandos esmė yra gyventi bendru žmogumi, tokiu rinktis gyventi.
  • Gyvenimas septintu požiūriu, atsisakant savęs vardan kito.
  • Septintasis požiūris, gyvenimas visais, bendru žmogumi. Geras vaikas (brandyla) tarnauja blogam vaikui (nebrandylai), jį myli. Tai brandos prasmė, jos esmė. Taip ir Dievas tarnauja žmogui, taip žmogus sutampa su Dievu, taip pasitvirtina Dievo galimybė. Tai įvyksta įsisavinus šviesuolių virsmą, rinktis ne gyventi, o bręsti, amžinai. Tai brandos įsisąmonijimas.
  • Išskirtinis septintasis požiūris.
  • Kristus, kuris sužiba mumyse, kaip bendras žmogus, kuriuo gyvename kaip Kitas, kuriuo visi esame viena.
  • Pačiam gyventi Sūnumi, kaip kad bendraujant su gaujom, užmirštant save, atsisakant savęs.
  • Pasiruošimas viską mesti tarnauti naujam žmogui, naujam reikalui, kaip kad Jėzus, sulaikęs minią, kad galėtų išgydyti jį šaukiantį neregį.
  • Visiškas lankstumas aplinkybėse, kaip kad verslininko, kuris nesugeba viską aprėpti, tad negali valdyti, bet tik atsiliepti visom kryptim.
  • Susiplojimas, nuolankumas. Sukalbėjus "Tėve mūsų", susiplojame - tokioje būsenoje esame tasai asmuo, kuriuo gali reikštis Dievas, kuris gali Dievą išgirsti ir suprasti, gali būti vienas kitam pašnekovai.
  • Asmuo, pilnai atsiskleidęs, tai bendras žmogus, tai Dievo Sūnus Jėzus Kristus.
  • Visiškas atsisakymas savęs, taip kad sąlygos yra Dievas.
  • Dangaus karalystėje gali nežinoti kaip (gali veikti visais tenkinimais), tikėjimui (kad sėkla augs) nereikalingas žinojimas.
  • Valios išraiškos. Žr.brėžinį.
  • Grynas Asmuo. Iš Dievo raiškų išsidėstymo matosi, kad svarbiausia raiška yra žmogaus trejybės grynasis Asmuo.

Bendro žmogaus dviprasmiška būklė

  • Dievas, prisiimantis aplinkybes.
  • Žmogus, Sūnus, Dievo siųstas į pasaulį.
  • Svyruojantis dėl ryšio su savimi.
  • Svyravimas, ar turi ryšį su savimi, ar jo neturiu - klausimas grindžiantis sąmoningumą.
  • Sąmoningai laisvas. Dievo nebūtinumas. Išplaukiantis iš vieningo rūpėjimo sąlygų, Tėvo ir Sūnaus, asmens ir Dievo brandos, jų vieningumas.
  • Žmogus apibrėžtas, kaip Dievo priešprieša, tai Dievo aplinkybės. Užtat mums tenka rinktis ar prisirišti prie Dievo ar prisirišti prie savęs, jo aplinkybių? Tuo pačiu Dievo aplinkybės yra tai, kuomi pažįstame Dievą.
  • Dievas, asmens apibrėžtas - asmens pasirinkime gyventi viena ar negyventi viena, tad Dievo buvimo ir nebuvimo atskyrime, tad amžiname gyvenime

Šviesuolis, gyvenantis virsmu, renkantis:

  • žiūrėti su Dievu, ne į Dievą
  • gyventi geru vaiku, ne blogu vaiku
  • gyventi amžiną gyvenimą, ne laikiną gyvenimą
  • Gyventi Dievo valia, ne savo valia. Dievo valią rinktis paklusimu, tikėjimu ar rūpėjimu.
  • gyventi teigiamais įsakymais, ne neigiamais įsakymais
  • gyventi klausimais, ne atsakymais
  • gyventi malone, ne teisybe. Kas gyvena malone, tas supranta ir palaiko teisumą ir vardan Dievo sutinka priimti skriaudą. Kas gyvena teisumu, tas palengvina teisumą, tad vardan teisumo, sulaukia malonės. Teisumas ir malonė yra dviprasmybės pagrindas. Malonė kyla iš teisumo (iš blogojo vaiko mąstysenos), kas pripažįsta Dievą ir vertina jo teisumą, tačiau malonė kyla ir savaime (iš gerojo vaiko mąstysenos), tame yra dviprasmybė. Tai kas suprantama malonės logika ir šokiruoja teisybės logika, kaip antai komunija.
  • gyventi šviesuoliu
  • gyventi dviprasmiškomis širdies tiesomis, ne vienaprasmiškomis pasaulio tiesomis.
  • gyventi 4x2 amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia - ne (4 2) gyvenimu, betkuo, pasirinkimais, valia.
  • gyventi už šio pasaulio - Jėzaus "Aš esu...", ne šio pasaulio poreikiais
  • gyventi kitu, jo rūpesčiais, septintu požiūriu, ne savo rūpesčiais
  • gyventi ne paskiromis aplinkybėmis, o bendrai, viena su visais ir su Dievu.
  • nesirinkti... ne "rinktis" (šešeriopai), o gyventi plačiau - savo ir kitų "troškimais" (4x2), tad "gera valia".
  • Gyvenimas - didėjantis laisvėjimas, mirtis - mažėjantis laisvėjimas.
  • geriau turėti ryšį su Dievu, negu jo neturėti. Malda "Tėve mūsų".
  • gyvybės medį vietoj gėrio ir blogio pažinimo medžio
  • teigiamų išgyvenimų (Dievo buvimo) vietoj neigiamų išgyvenimų (Dievo nebuvimo)
  • Dievo buvimą vietoj jo nebuvimo
  • vienumą su Dievu vietoj nevienumo su Dievu
  • Dievą (be sąlygų, požiūrių) ir asmenį (sąlygose, su požiūriu).

Dievas, mus išgyvenantis

  • Išgyvenantis mumis, būtent savo Sūnumi, mumis gyvenančiu. Jis išgyvena mūsų aplinkybes, mūsų laisvę jose, ką galime rinktis, taip kad gyvename vis naujai. Tad Dievas išgyvena mumyse glūdintį klausimą, ką daryti? Jisai mus vienija, tai bendro asmens, vieningo asmens raiška, mūsų bendras išgyvenimas, mūsų ir Dievo.

Asmens susiderinimas - šviesuolių virsmas - trejybės poslinkis

  • Galimybė reiškiasi pasirinkimu. Dievas gyvena būtinybe, mes esamybe, tačiau esame viena su juo galimybe. Galim kartu su juo puoselėti galimybę. Tada galimybė virsta esamybe ir būtinybe, taip kad esame viena.
  • Kalbos išsako šį virsmą. Jisai iškyla visakame ir būtent kalba. Dievo trejybė įvairiai sieja dvi aštuongubo kelio puses, apibrėžia trejybės trikdį. Trikdį įveikia virsmą išreiškianti asmens trejybė, asmenų daugiaprasmybę.
  • Šie virsmai susiję su pasiklydusiu vaiku, su Dievo ir žmogaus požiūrių sudūrimu. Kiekvienas sudūrimas atitinka virsmą. Dievas mūsų ieško ten, kur blogas vaikas. Tad ir geras vaikas turi eiti ten, kur blogas vaikas. O blogas vaikas žiūri į Dievą, žiūri ko Dievas iš mūsų reikalauja ar nereikalauja, ką galim iš Dievo gauti ir ką jis galo mums blogo padaryti. O geras vaikas nepaiso Dievo, bet pats yra geras. Tačiau vardan blogų vaikų, geras vaikas kartu su jais paiso Dievo.
  • Asmens virsmas - perėjimas iš gyvenimo, žiūrėjimo į Dievą, teigiamo palaikymą - į amžiną gyvenimą, žiūrėjimą su Dievu, neigiamo palaikymą. Tai visiems žmonėms būdingas virsmas. Jėzui Kristui tai perėjimas iš gero vaiko palaikymą, dangaus karalystės plėtojimą į blogo vaiko palaikymą, pasiaukojimą vardan visų, vardan Dievo dviprasmybės.

Einantis ten, kur Dievo nėra

  • Bendras žmogus - Dievo sūnus - neieško Dievo, o eis ten, kur Dievas jo ieškos ir ras. Ogi jis turi iškilti ten, kur Dievo nėra, kur jo nebuvo. Nes jisai ten Dievo siunčiamas. Tad bendras žmogus eina ten kur Dievo nėra, kad Dievas iškiltų. O Dievo nėra pasaulyje.
  • Suderinantis Dievo buvimą ir nebuvimą. Esame viena Dievo buvime ir nebuvime, tad amžinajame gyvenime.
  • Dievas nebūtinas jeigu pradedame nuo Dievo, jeigu nėra malonės, jeigu yra tiktai geras vaikas. Bet kur tik yra malonė, kur tik yra blogas vaikas, ten Dievas yra būtinas. Tad Dievas yra būtinas. Tačiau tai vyksta dviprasmiškai.

Tobulas ir tapatus

  • Kristus suvedantis tobulumą (būk tobulas - mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą).
  • Mus vienijantis tobulumo ir tapatumo junginiu.
  • Siejantis tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą, kaip save patį).
  • Meilė tau - vienas kitam - paskirų asmenų vieningumas.
  • Mylėk artimą - tapatumas - gerumo atvaizdai; mylėk Dievą - tobulumas - gerumo esmė.
  • Jėzus Kristus sujungia tapatumą ir tobulumą, tai jo antrasis ir pirmasis atėjimai.
  • Tobulas žmogus. Juo susipina geras vaikas ir blogas vaikas.
  • Dievas nereikalingas jeigu žmogus tobulas savo elgesiu, jeigu įstatymas veiksmingas.
  • Dievo ir mano dviprasmiškas ryšys su Dievu Sūnumi.
  • Kristaus pirmas atėjimas tobulumu (kaip reikalavo Tėvas), antras atėjimas tapatumu (kaip jisai pats troško).
  • Tapatumu - Dievo (Jėzaus) gyvenimas mumis - taip pat Motina Marija ir šventaisiais, šviesuoliais.

Dievą įžvelgti žmoguje

  • Sūnų įžvelgti kituose, jo ieškoti juose.
  • Dievo galimybė žmoguje. Nepažįstamas žmogus, svečias, kuris gali būti Dievas, kuris tokiu laikytinas. Kaip Abraomui pasirodė trys svečiai.
  • Jėzus: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.

Asmenų Vienumas

AAA Asmenų vienumas

Dievo Dvasios išgyvenimas

  • Vieningumą, kurį Dievas Dvasia išgyvena.
  • Dievo mąstymas.
  • Vieningumas tikėjimu.
  • Išgyvenimo vieningumas tikėjimu, tai įstatymo įsisąmonijimas.
  • Dievo Dvasios išgyvenimą išsako asmenų vienumas, "Tai yra Dievas".

Vieningai išgyvenantis, "Tai yra Dievas"

Dievo dvigubas požiūris (ir su Dvasia - trigubas požiūris)

  • Dvejaip išgirsta Dvasia. Dvasios pasisakymas, "Tai yra Dievas", suprastas tiek Dievo (Tėvo), tiek ne Dievo (Sūnaus, mūsų).
  • Dievo ir mano dviprasmiškas ryšys su Dievu Dvasia.
  • Dievo ir bendro žmogaus bendras požiūris. Dvigubu požiūriu suvedanti Dievą Tėvą ir Sūnų, jų sutapimą ir atskyrimą.
  • Dievo dvigubas požiūris - šaltis ir šiluma - Dievas ir bendras žmogus - jų bendrai bet skirtingai suvokta šiluma.
  • Prieštaraujantis sau, ypač Šventajame Rašte - būtinas ir nebūtinas - dvi akys, raudona ir geltona
  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvedimas.
  • Išorinės ir vidinės tiesos sutapimas.
  • Aplinkybės išsakytos požiūriu, kuris suveda vieną požiūrį esantį jose ir kitą už jų.
  • Gyvenimas ir amžinas gyvenimas.

Asmenų vienumas

  • Kaip tyriau šventąjį Raštą: Morkaus evangelijoje: Jėzaus jauduliai ir lūkestis, kad esame viena.
  • Meilė jam - meilė visiems - visako vieningumas.
  • Kaip esame viena? Tai asmenų klausimas. Tai bene pirmas klausimas glūdintis visuose kituose klausimuose. Juo gyvename klausimais.
  • Dievo vieningumas ateina per Dievo dvasią, tad per asmenis, tad yra visur ir vyksta visakame vis naujai.
  • Vienkartinė raiška. Vienumo skeveldra gyvenime, valių sutapimas malda. Štai ta Dievo raiška, kurios neįmanoma žinoti netiesiogiai, nes nėra kaip apie tai paklausti, nė kaip atsakyti, nes tai yra nepasikartojantis vienumo reiškinys, vienkartinis, išskirtinis.

Plazdenanti dvasia

  • Plazdenanti dvasia, kada bendraujame pakaitomis įsitraukdami ir atsitraukdami, kaip kad Biblijos skaitymo ratelyje.
  • Šūhongo bažnyčioje patyriau plazdenančią Dvasią, Dvasios plazdenimą.
  • Plazdenimas tarp turėjimo ir neturėjimo ryšio su Dievu.
  • Plazdenimas tarp įsijautimo (išgyvenimo, gyvenimo) ir atsitokėjimo (suvokimo, amžino gyvenimo).
  • Svyravimas, ar turiu ryšį su kitais, ar jo neturiu - klausimas grindžiantis sąmoningumą.
  • Šventoji Dvasia - plazdenanti, švystelėjanti tarp žmonių.
  • Dievo gyvumas.

Laisvumo didinimas ir mažinimas

  • Maldos poveikis išnarpliojant gyvenimo mazgus, suteikiant laisvę, pakaitomis didinant ir mažinant laisvumą.
  • Kaitaliojimasis tarp dviejų tiesų, iš kurio aiškėja, kuri širdies tiesa, kuri pasaulio tiesa.

Maldos veiksmingumas

  • Malda - prašymas įsiterpimo
  • Malda - atsakomybės skaidymas

Jautrumo lavintojas

  • Visapusiškas jautrumas.
  • Jautrumo siekiamybė. Dievas reiškiasi visų keturių asmenų išsivystymą aprėpiančia vienybe. Taip mes visi gyvėjame, jautrėjame, bręstame, atsiveriame Dievui, mus išgyvenančiam. Dievas susijęs su mūsų jautrumo (ir atliepimo) didinimu, tad su mūsų gyvumu. Jisai yra mūsų jautrumo siekiamybė, tarsi norėtumėme pajusti "nulį", to ko nėra. Tad amžinas gyvenimas.
  • Kas nori išgirsti Dievą? 1995 metais rengiausi kviesti talkininkus mano filosofiją pritaikyti gyvenimui, tad vystyti geros valios pratimus. Mane įkvėpė Kanging Liou, kuri kas rytą valandą melsdavosi. Pagalvojau, kad turėčiau daugiau melstis, ypač norint kitus vesti ir netgi įtakoti. Man reikėjo būdo bendrauti su Dievu ir pasiklaustyi Dievo. Pagalvoju, jeigu tai įmanoma man, tai turėtų būti įmanoma ir kitiems. Bet atrodo, kad retas žmogus išgirsta Dievą. Supratau, kad retas žmogus nori išgirsti Dievą, juk tai įpareigotų juos paklusti jam. Išsiaiškinimo būdo pavyzdys Nr.1104. Šis pavyzdys rodo poslinkį iš permąstymo (aptariant klausimą su Dievu) į nusistatymą (priimant jo pamokymą). Juo tiesiogiai išgyvename Dievą, ir sąmoningai, užtat trejybės ratu.
  • Bendras, gyvas, visapusiškas, augantis jautrumas. Galimybės atsivėrimas, maldos veiksmingumas. Išorinės ir vidinės tiesos sutapimas. Išsakymas žinojimu. Išskirtinybės įprasminimas.
  • Dėkingumas, tai jautrumas šilumai.
  • Tenka gyventi Dievu - juk jei atsisakome gyventi nuodėme, tai reikalaujame iš savęs atsiliepti į viską.
  • Įsiklausymas į Dievą. Dievui svarbu, jog vis labiau į jį įsiklausytume, jisai tokiu būdu ir iškyla.

Šokinėjimas tarpiniuose lygmenyse

  • Dvasia šokinėja tarp mūsų šešių lygmenų aštuongubame kelyje, taip pat tarp šešių lygmenų porų.

Tarpas

  • Dievas yra tarpe tarp mūsų, atsitokėjusių ir mūsų, įsijautusių.
  • Tai yra tarpas tarp vienos tvarkos ir jos pertvarkymo.
  • Tai tarpas, grindžiantis visus nesusivedimus.
  • Tai tarpas, apie kurį šokinėja, plazdena Dievo Dvasia.
  • Tarpo prasmė - dviprasmybė.
  • Dievas reiškiasi tarpu. Požiūris yra Dieviškas, žvilgsnis žmogiškas.
  • Nesusivedimai. Jėzaus pamokymai lyg ir prieštarauja susijusiems nesusivedimams, užtat jie ir nesusiveda. Taip pat, neigiamybės reiškiniai dėsto, kaip Dievas iškyla iš smulkmenų, tad kaip smulkmena tampa didmena. Ir iš to galime spręsti atvirkščiai, kaip didmena išsakoma smulkmena, niekučiu ir iš viso niekuo - ir ką iš to galima išvesti apie gyvenimą.
  • Kada Tėvas ir Sūnus išpuoselėja tarpą tarp savęs, nuo vienas kito artėja ir tolsta, kaskart atsiveria savotiškas pasaulis, netgi paskiro žmogaus gyvenimas. Šie du asmenys iš vieno ir kito galo, nuo dugno aukštyn ("bottom up") ir lubų žemyn ("top down"), savo požiūrių rinkiniu nusako pasaulį. Jų santykis primena tensoriaus padalinimą visko į dvi puses, kovariatinę ir kontravariantinę.

Erdvės bendrumas

  • Dievas trigubu požiūriu. Dvasia.
  • Bendra erdvė šokinėjačiam dėmesiui, jautrumui.
  • Dievas Dvasia viską persmelkia, o tai mūsų Dievas Dvasia, tad tai mūsų erdvė.

Dvasia įkūnyta šviesuolių bendryste

  • Šventoji Dvasia įkūnyta šviesuolių bendryste, kurioje kiekviena tiesa prieinama.
  • Sąvokų kalbų plėtojimas. Kalba, jos sutverti tvėriniai, leidžia mums išeiti už siauriausių sąlygų, už savo laiko ir erdvės, ir išvystyti platesnę prasmę, dviprasmybę, amžiną gyvenimą. Arba atvirkščiai, kalba leidžia mums atsiriboti nuo gyvenimo "čia ir dabar".
  • Įkūnyta žinojimu, atsakymu į klausimą.
  • Įkūnyta visko žinojimu.
  • Įsivaizdavimas prasmės. Šventosios dvasios įsikūnijimas mokslu, visiems prieinamu žinojimu, tiesa.

Šešerybė: žmogus

Dievą įsivaizduojame jo trimis veiklomis: Tėvo pasitraukimu, Sūnaus iškilimu, ir Dvasios derinimu, ir taip pat mes žmonės Dievą tiesiogiai išgyvename trejybės ratu, trimis meilėmis: meile sau - vienų vienumu, meile asmeniui - bendru žmogumi, meile asmenims - plazdenančia Dvasia.

Žmogaus būklė

Žmogus

  • Žmogus išplečia Dievą pakeisdamas nulybę kitais visko padalinimais, pirmiausia trejybės ratu. O padalinimų ratas iškyla iš Sūnaus aštuonerybės. Ir kartu Dievo šokis supaprastintai išgyventas kaip šešerybė. Nes padalinimais išgyvename per neigimą, tad jais atsiribojame nuo savo dieviškumo, tvirtindami, "Tu esi Dievas". Tad neišgyvename pirmapradžio Tėvo išėjimo už savęs, "Aš esu Dievas", nė jo tūnojimo savyje, "Tai yra Dievas". Užtat Dievo šokis atitinkamai supaprastėja ir tampa šešerybe. Tėvo ir Dvasios požiūrius atstatome tiktai per nulybę (gyvenant Dievu) ir septynerybę (gyvenant kitais).
  • Žmogus yra Dievo nebuvimas, Dievo amžino pasitikrinimo laukas, ar Dievas būtinas, tad trejybės ratu žmogus amžinai siaurėjantis, ryškėjantis ir sąmoningėjantis. Dievo amžinas pasitikrinimas yra amžino gyvenimo variklis. Jisai mumyse amžinai glūdi. Mūsų sąmoningėjimu jis vis naujai iškyla.
  • Mes esame sandara tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse (gerumo). Jiedu bendrauja tarpusavyje, sutampa gyvenimu, nesutampa amžinu gyvenimu, o mes esame sandara tarp jų.
  • Dievo trejybė grindžia gyvenimą (Dievo ir gerumo sutapimą), o žmogus išsako amžiną gyvenimą (Dievo ir gerumo nesutapimą tuo tarpu).

Mūsų būklė

  • Mes esame atskirti. Bet nuodėme, atskyrimo paneigimu, save atskirtumėme.
  • Mūsų būklė išplaukia iš nuolatinio Dievo atsisakymo savęs naujas savastimi. Užtat ir iškyla mūsų savastis. Mes esame Dievas įsijungęs trejybės ratu netikėtoje vietoje, pavyzdžiui, jau veikiame, bet ar pamąstome? Tad ieškome Dvasios. Tėvas mąsto, užtat nusistato, ir Sūnus nusistato, užtat vykdo. Tad Sūnus mums pavyzdys ir Tėvas išeities taškas. Bet mes suveikiame Dvasia.
  • Ar žmonės susigaudo, kad jie yra Dievas? tai yra, Sūnus? Sūnus tą pats išgyvena, o Dvasiai tas klausimas kyla apie žmones apskritai, ar jie susigaudo?
  • Dvasia iš šalies mato skirtumą tarp mumyse glūdinčio "gerojo vaiko" ir "blogojo vaiko" kuriuos Sūnus suveda, suderina.
  • Sūnaus pagrindu iškyla žmogus (ne Dievas). Dvasios pagrindu iškyla pasauliai (ne Dievo) kuriuose Dievas ir žmogus sueina amžinu gyvenimu.

Įsakymas žmogui

Dievas žmogui duoda įsakymą. Žmogus gali savanoriškai laikytis Dievo įsakymo. Žmogus pajungia savo valią Dievo valiai. Dorybės išsako bruožus, kuriais paklūstame įsakymui, kuriais jisai mums privalomas. Dievo raiškos išsako Dievo požiūrį į savo įsakymą mums. O žmogaus būklė, šešerybė, išreiškia mūsų požiūrį į Dievo įsakymą mums, ką mes savo ruožtu išgyvename.

Dievo įsakymai yra jo Dvasios raiška. O mes esame jo įsakymo valdiniai.

Įsakymai nusako būklę

  • Įsakymai išsako vienumą. Įsakymai yra sąlygos vienumo besąlygiškumui. Tad Dievo įsakymais esame viena.
  • Palyginti isakymus su motherboard: Andrius: How do the ten commandments work? Ruth: How does a computer motherboard work?

Kas yra įsakymas?

  • Šv.Jono evangelijoje Jėzus tvirtina, "Aš esu tikrasis vynmedis". Manau, tai šeštasis teiginys, "Aš esu", susijęs su sandara, jos išbaigimą. Tad Dievo požiūriu, įsakymas (ar įstatymas) ir sandara gali būti tas pats.
  • Dievo valios vykdymo pavidalas.

Ką reiškia turėti įsakymą? Ką tas įsakymas nurodo, kuo jisai remiasi?

  • Įstatymas nurodo vidinį nuoseklumą, kurį vykdome ir išgyvename savo valia. Ir įsakymą palaiko mus verčiantis išorinis nuoseklumas (įstatymas). Tad įstatymas yra sandara siejanti vidinį ir išorinį nuoseklumą, o mes gyvename tame tarpe, jame tikslinamės ir tobulinamės, amžina branda.
  • Įsakymas susijęs su Dievo valios vykdymu, su paklusnumu, užtat taipogi su tikėjimu ir rūpėjimu, nes tai yra skirtingos priežastys vykdyti įsakytojo valią. Ar paklūstame, ar tikime, ar rūpinamės, manau, priklauso nuo mūsų santykio su vidiniu nuoseklumu. Jeigu prisiimame tiesiogiai, kaip būtinumą, tai paklūstame; jei per kitą, jo gerą pavyzdį, kaip tikrumą, esamybę, tikrovę, tai tikime; jei prisiimame, kaip galimybę, kaip pasirinkimą, tai rūpinamės. Tačiau kiekvienu atveju tai vyksta mūsų viduje. Tad įžvelgtinas santykis tarp vidinių požiūrių (susivaldymo, tikėjimo, rūpėjimo) ir išorinių požiūrių (teisingumo, ištikimybės, pareigos). Tad štai pastebėjau ryšį tarp šešerybės atvaizdo trijų vidinių požiūrių ir trijų priežasčių vykdyti valią. 2003 m. birželio mėn. 3 d.

Šešerybė

Šešerybė

  • Šešerybė sieja Dievo trejybe susietus vaidmenis ir žmogaus trejybe susietus asmenis.
  • Šešerybė susideda iš šešių klausimų nusakančių žmogų ir išsakančių dorovę.
  • Trejybę sudaro trys būsenos: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Šešerybė jas paverčia klausimais: sąlygiškai ar besąlygiškai? ir šiuos klausimus narius papildo klausimais poslinkiais: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau? Šešerybė tad yra klausimų sandara.
  • Trys klausimai nariai trejybės būsenoms priešpastato besąlygiškumą ir sąlygiškumą, o trys klausimai poslinkiai šias būsenas sieja trejybės rato poslinkiais.
  • Šešerybė sieja asmenis ir vaidmenis, Dievo valią ir žmogaus valią: asmuo vaidina vaidmenį, Dievas gyvena mumis.
  • Šešerybės klausimai nariai yra trys Dievo raiškos, o klausimai poslinkiai yra trys sandaros: Dievo trejybė, aštuongubas kelias, dešimt Dievo įsakymų.

Atvaizdų atsakymai (4+2) ir šešerybės klausimai (3+3)

  • Šeši atvaizdai yra šeši atsakymai: besąlygiškumas, sąlygiškumas, besąlygiškas buvimas viena, sąlygiškas buvimas viena, sąlygiškas nebuvimas viena, besąlygiškas nebuvimas viena. Atvaizdai savaip atsako šešerybės klausimus, tad sieja šešerybės trejybę su žinojimo ketverybe.

Dievas, žmogus ir šešerybė

  • Dievo šokio 24 raiškos išsidėsto šešerybe.
  • Šešerybė yra Dievo šokio supaprastinimas, apibrėžiantis žmogų. Kitos apytakos plėtoja šį supaprastinimą.
  • Mes ir mūsų vienumo lygmuo (Dievo, asmens, asmenų) esame nusakyti šešerybės. Tai pagrindas mūsų trejybiniam gyvenimui.
  • Šešerybė, tai aštuongubo kelio širdis, kuria mes gyvename. Ir jeigu ja iš tiesų gyvename, tai Dievas mus papildo, tiek Tėvas už mūsų, tiek Sūnus mumyse. O kada sutrinka, tada plėtojasi kalbos, kuriomis atsistatome.
  • Mūsų vaizduotė (šešerybė) save (šešerybę) įsivaizduoja (supranta) trejopai, trejybės nariais, vienumą nevienume:
    • Dievo Tėvo požiūriu: Nusimeta trejybės ratas, lieka Dievo trejybė.
    • Dievo Sūnaus požiūriu: Prisideda Dievas (už santvarkos) ir gerumas (bendras asmuo santvarkoje).
    • Dievo Dvasios požiūriu: Išsidėsto lygmenų poromis ir prisideda lygmenys.
  • Dievas mumis (šešerybe) išeina už savęs (į šešerybę). Tai ir yra mūsų vaizduotė. Tai vyksta trejopai, tai vaizduotės sandaros. Mūsų šešerybė išplečiama. Mes esame Dievo būklė, jisai savo šokį sušoka mumis.

Šešerybė: Trys poslinkiai (vieningumai) ir trys nariai (nevieningumai)

  • Klausimai ir atsakymai. Dievo trejybė užduoda klausimą: Ar Dievas besąlygiškas? Tai atsako žmogaus trejybė. Dievas Tėvas nusistato besąlygiškai; Dievas Sūnus vykdo besąlygiškai; Dievas Dvasia tatai permąsto besąlygiškai.
  • Apibrėžimo žaidimas turi tris puses, reiškiasi trimis asmenimis. Apibrėžti, tai kurti, tverti. Ir dalyvauja visi trys asmenys. Tai yra laisviausia, nesuvaržyta raiška (palyginti: adjoint, free group). Trejybės ratu mes visi esame apibrėžti ir sąlygiški.
  • Trys vieningumai, tai poslinkiai, kuriais (kaip Dievas) slenkame trejybės ratu: Dievas galimas, bet ar Dievas būtinas? Dievas būtinas, bet ar Dievas tikras? Dievas tikras, bet ar Dievas galimas? Poslinkiais gyvename Dievu. Trimis klausimais Dievas mus išgyvena, mumis tiesiogiai gyvena, taip kad sutampame ir jo net nesuvokiame: Nusistatome, bet ar vykdome? Vykdome, bet ar permąstome? Permąstome, bet ar nusistatome?
    • Gali būti, kad vidiniai požiūriai sąlygose tvirtina ir renkasi besąlygiškumą, tad išsako Sūnaus polinkį. Įsisavinimas išriša priešingybę.
    • Visako besąlygiškas vienumas (esame viena) vyksta trejybės poslinkiais.
    • Kartu su dvasia slenkame iš vieno susitelkimo į kitą, iš vieno įsivaizduojamo, menamo vienumo į kitą.
    • Poslinkiais vienumas išgyvenamas, tad nevienumo nėra.
    • Mylėti Dievą - elgtis, jog mes visi esame viena (trejybės poslinkiais).
  • Trys nevieningumai, tai nariai, kuriais (kaip asmenys) skiriame sąlygiškumą ir besąlygiškumą: ar Aš Dievas būtinas bet kokiose sąlygose? ar Tu Dievas tikras bet kokiose sąlygose? ar Tas Dievas galimas bet kokiose sąlygose? Nariais skiriame save ir Dievą, gyvename savimi. Trimis Dievo trejybės kampų sandaromis nesutampame su Dievu, bet jį suvokiame kaip asmenį, kaip ir save taipogi.
    • Mus su Dievu sieja trys klausimai, kuriais išgyvename savo nevienumą: Ar nusistatome sąlygiškai ar besąlygiškai? Ar vykdome sąlygiškai ar besąlygiškai? Ar permąstome sąlygiškai ar besąlygiškai? Juk žmogus gyvena sąlygiškai, o Dievas besąlygiškai.
    • Dievo būklę, Dievo protą, Dievo šokį papildo trys sandaros, išskiriančios besąlygiškumą ir sąlygiškumą:
      • Dievo trejybė (3 raiškų) išsako ar nusistatom besąlygiškai ar sąlygiškai.
      • Aštuongubas kelias (8 raiškų) išsako ar vykdom besąlygiškai ar sąlygiškai.
      • Dešimt Dievo įsakymų (10 raiškų) išsako ar permąstom besalygiškai ar sąlygiškai.
    • Teigiami jausmai lyg tai išsako Tėvo polinkį į sąlygiškumą, kaip besąlygišką besąlygiškumą. Teigiami jausmai pagrįsti neigimu: žavesys neigia vidų, artimumas neigia išorę, ir meilė neigia laukimą to, ko netrokštame. Tad pagrįsti priešingybėmis.
    • Dievo šokis vyksta mumis ir mumyse, tad jo raiškas aprėpia šešerybė ir dorovės klausimai. Dievo šokis išplečia mūsų vaizduotės ribas, žmogaus šešerybę, mūsų dorovinius santykius su Dievu ir kitais, skaido trejybės narius, kuriais jaučiame ryšį su Dievu, užtat nesame Dievas. Dievas šiuos narius išplečia savo platesniu kaip mūsų požiūriu, tad šešerybe kuria mus suvokia, į kurią jisai savaip į mus įeina, išeidamas už savęs į sandaras išsakančias vienumą nevienume: 0+6+1, 6+4, 6-3. Jis tuomi išplečia mūsų supratimą, suteikia prasmę mūsų dėmesiui, kuris mus gali vesti platyn, gilyn, tolyn.
    • Mūsų trys būklės (mūsų nėra; esame susiskaldę savyje; esame paskiri visuomenėje) išreiškia nevienumus, kuriuose visgi sąlygiškai galime būti viena.
    • Nariais vienumas vaizduojamas, užtat jame būtinai yra nevienumo, nes vaizduotė jį pristato.
    • Mylėti artimą, kaip save patį - pripažįstant mūsų nevienumą, elgtis vienam su kitu, jog esame viena (trejybės nariais).
    • Trys sandaros išreiškia sąlygas, kuriomis paskiri gali būti viena. Tos sąlygos remiasi pasirinkimu Dievo vietoj savęs.

Trys aplinkybės (būtina, tikra, galima) išsako tiesos pagrindus (prieštaravimą netiesai, prielaidų padarinys, nuoseklumas). Šiuos tiesos pagrindus galima Dievo trimis vaidmenimis įžvelgti Dievo tyrime, Ar Dievas būtinas? Tai trys skirtingi neigimo neigimai.

  • Tėvo tyrimu: Dievo paneigimui paprieštaraujama Dievo buvimu nepaisant jo.
  • Sūnaus tyrimu: Sūnus yra, tad jisai pranoks savo sąlygas.
  • Dvasios tyrimu: Leidžiama, kas neuždrausta.

Esmė (ir plonybė) šio įrodymo yra kad yra du būdai apibrėžti priešingybę, tiek iš lauko, tiek iš vidaus, ir taip pat yra priešingybės priešingybė. (Panašiai, matematikoje, Mobijaus grupės transformacijose iškyla išorinės ir vidinės išraiškos, ir taipogi atvaizduose.) O prie visų trijų neigimo neigimų prisidea žmogus, kaip savasties suvokimas savastyje, tad kaip teigimas teigime, papildantis ir lydintis tris neigimus neigime, tad išreiškiantis jų vieningumą, kaip tris meiles. Juk meilė yra neigimo neigimas. (Kaip žavesys ir artimumas susiję su neigimo neigimu, su esmine vidaus ir išorės priešingybe? Juk neigimas skiria vidų ir išorę, užtat neigiamas vidaus ir neigimas išorės tėra neigimo neigimai, tuo tarpu teigimas sutapatina vidų ir išorę.) Tad yra vienas būdas teigti teigime, o trys būdai neigti neigime, tai meilės esmė.

  • Žmogaus vaizduotės ribos, kaip žmogus įsivaizduoja savastis, nusako Dievo šokį. Tad Dievas žmoguje išeidamas už jo yra galimas (joks), asmuo, daugis. Vaizduotės ribos išplaukia iš sandarumo. Sandarumas kyla iš nulybės atvaizdų, jį išsako aplinkybės. Sandarumas yra trijų rūšių: tiesos (jokio asmens), betarpiškumo (asmens), pastovumo (asmenų). Yra taip pat nesandarumas kylantis iš prasmingumo: žmogus, gyvenantis trejybės ratu (buvimu, veikimu, mąstymu), nejaučia sandarumo, nes jame pilnai gyvena, tačiau žmogaus toksai gyvenimas visgi yra prasmingas, ir būtent savyje prasmingas, nes jis amžinai pranoksta save.

Susiję priešingi šešerybės nariai ir poslinkiai:

  • Dievo vieningumas mylėti (permąstau, ar nusistatau) susiję su įsakymu (vykdau besąlygiškai?)
  • Asmens vieningumas tiesa (nusistatau, ar vykdau) susijusi su Dievo trejybe (permąstau besąlygiškai?)
  • Asmenų vieningumas bendrystė (vykdau, ar permąstau) susiję su geru-blogu vaiku (nusistatau besąlygiškai?)

Šešerybės eiga. Dievo raiškų ratas. Dievo raiškos veikia kaip širdis, kaip pompa, tarsi dviem ratais, vienas kitą papildančiais. Viename rate iškyla galimybės, o kitame rate jos palaikomos. Sąlygiškumas išplečiamas besąlygiškumu. Tai, kas prieštaringa, visgi laikosi ir suveikia.

  • Meilės dviprasmybėje iškyla Dievo trejybė. Meilėje sąlygiškas vienumas tampa besąlygiško vienumo pagrindu.
  • Meilė ir Dievo trejybė apjungiamos ir išplečiamos bendra sandara. Dievo trejybė pritaikoma asmenims apskritai.
  • Bendros sandaros dviprasmybėje iškyla asmuo. Bendra sandara prieštaringa, joje apibrėžtas asmuo.
  • Bendra sandara ir asmuo apjungiami ir išplečiami įsakymais. Įsakymai išsako tobulo asmens sąlygas.
  • Įsakymų dviprasmybėje iškyla asmenų vienumas. Asmuo, laikydamasis įsakymų, išreiškia vienumą su kitais.
  • Įsakymai ir asmenų vienumas apjungiami ir išplečiami meile. Vienumą su kitais išsako meilė.

Šešerybės atvaizdas. Sandaromis galiu vykdyti Dievo valią. Dievo nėra žmonių nepaklusime, netikėjime ir nerūpėjime. Dievas iškyla rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

  • Dievo vienumas - rūpėjimas
  • Branda - rūpėjimo sąlygos
  • Asmens vienumas - paklusnumas
  • Įsakymas - paklusnumo sąlygos
  • Asmenų vienumas - tikėjimas
  • Suvokimas - tikėjimo sąlygos

Trys dorovės - vidiniai požiūriai - paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas

  • Tretinė, rūpėjimo dorovė. Pagrindas: Kaip elgtis dorovės liūne. Gyventi tarsi visi esame viena (vienas asmuo). Galiausiai vadovaujamės šia dorove, kuria Dievas visiškas būtinas, kad susitvarkytume su dorovės liūnu. Tuo atveju (ypač mūsų laikais) turime gyventi ko arčiau Dievo požiūrio.
  • Antrinė, tikėjimo dorovė. Pagrindas: Susipratimo (brandos) visuotinumas. Sąžinės lavinimas dvejonėmis.
  • Pirminė, paklusimo dorovė: Pagrindas: įsakymų (Dievo) visuotinumas. Šia dorove pradėdami, Dievas mažiausiai būtinas.
  • Trejybės nariais, jų sandaromis, išsakomos dorovės.
  • Tėvas: būtinas Dievas - rūpėjimas (Dievo)
  • Sūnus: tikras Dievas - tikėjimas (asmens)
  • Dvasia: (širdies tiesos?) galimas Dievas - paklusnumas (bendruomenėje)

Dievo valios vykdymas: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu - trys kalbos - mūsų santykis su Dievu

  • Tai yra trys būdai rinktis save (Mane, Tave, Kitą) vietoj Dievo. Juk taip mes prisiimame atsakomybę, užtat Dievas ir pasitraukia, kad galėtumėme atsakyti už jį. O kitais trimis pasirinkimais renkame Tave vietoj Manęs, Kitą vietoj Manęs ir Tave vietoj Manęs. Tai palygintina su šešiais pokalbiais. Taip pat tai šešerybės atvaizdo nariai.
  • Palyginti: rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą. Ir kaip tai susiję su Dievo valios vykdymu? su amžinu gyvenimu?
  • Dievui rūpi, kad vykdytumėme jo valią, kad paklustumėme, tikėtumėme, rūpintumėmės, o tai bene sutampa su statinėm sandarom. O mums rūpi, kaip kas įvyksta, reiškia, rūpi, tai kalbos.
  • Žinojimo rūmais Dievo valia reiškiasi mūsų paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu
  • Dievas yra jo valios vykdyme - paklūstant, tikint, besirūpinant ir pasiduodant. Jo valia, kad mes rinktumėmės gyventi amžinai - mokytis, bręsti amžinai. Jo valia kiekvieną pasiekti. Mums suvokti, jog yra kas plačiau už mūsų pačių suvoktą gerumą, mūsų pačių suvoktą Dievą, tad ir Dievas gali mus mylėti labiau, nei mes patys save.
  • Dievui rūpi mes; jis tiki mumis; jis (savo pavyzdžiu) paklūsta mums.
  • Mums rūpi Dievas (nes jis rūpinasi mumis); mes tikim Dievą; mes jam paklūstam.
  • Savo požiūriais išeiname už savęs, vis naujai pasirinkdami, tverdami, ręsdami tvėrinius.
  • Dievas, su kuriuo išeinu už savęs, kurį renkuosi vietoj savęs.

Šešerybė - dorybės

  • O šitas suvokimas iškyla būtent mūsų dorybėmis kada tobulai nusistatome, vykdome ar permąstome, nes būtent tuomet mes pirmumą teikiame besąlygiškumui, mes vykdome Dievo valią, ir būtent amžinai gyvename. Būtent savo gerumu parodome, jog Dievas yra kažkas daugiau.

Nežinojimo dorybės

  • Dievas trejybe reiškia nežinojimo dorybes: ironija - Tėvo nuoširdumas nežinant, skeptiškumas - Sūnaus drąsa nežinant, humoras - Dvasios viltis nežinant.

Humoras - viltis nežinant

  • Tėvas viltingai klausia.
  • Tėvo humoras - Jisai atsisako savęs, net nežinodamas, kuom tai gali baigtis.
  • Dievas turi humoro jausmą. (Audronė, Danutė) Dievo žinojimas išplečia, įrėmina, įprasmina mūsų nežinojimą. Mūsų nežinojimas tampa juokingu.

Skeptiškumas - drąsa nežinant.

  • Sūnaus skeptiškumas - drąsa nežinant. Sūnus išbando, pasitraukia, naujai iškyla, išreiškia tarpą. Sūnus drįsta manyti, kad gerai baigsis.
  • Dievo valios vykdymo sąlygos

Ironija

  • Ironija - nežinojimo nuoširdumas.
  • Dieviška ironija. Pavyzdžiui, kai Simonas mane palaikė, nesuvokdamas, kad būtent aš buvau išsišokęs jo renginyje.

Šešerybės atvaizdų trejybės

  • Dievas ir žmogus trejybės poslinkius lygiagrečiai išgyvena vidiniais požiūriais, kuriais žmogus vykdo Dievo valią.
  • Šešerybė išsako santykį tarp mūsų vidaus ir išorės (visuomenėje), pavyzdžiui, tarp susilaikymo ir teisingumo, ir taip pat tarp mūsų pasirinktų jausmų ir Dievo įamžintos dorybės.
  • Dorybės (vertybės - viltis, drąsa, nuoširdumas) išsakomos trejybės nariais pasirenkant Dievą vietoj savęs.

Pasakojimo įtampos balsai

  • 6-as balsas klausia rūpėjimo, 5-as balsas aiškina tikėjimui, 4-balsas liepia paklusimui. Rūpėjimui rūpi asmenybė, tikėjimas tiki asmeniu, paklusimas paklūsta Dievui. O 3-as balsas verčia vienapusiškai, jam nereikia sutarimo, valios vykdytojo. Jisai pats vykdo.

Šešerybės atvaizdų suvedimas lygtimi 6+3=1

  • Sutampa Dievas gyvenantis per mus (šešerybės atvaizdas jausmais ir dorybėmis) ir asmuo atsidavęs Dievui (šešerybės atvaizdas išoriniais ir vidiniais požiūriais).
  • Žinojimas yra iššaukimo galimybė. Žinojimas yra tasai "atspaudas", "įspaudas" ("įspūdis") ("įminimas" - mintis), kuris lieka pasitraukus, perėjus iš visko į nieką. Užtat žinojimas (ir visi keturi su juo susiję padalinimai) turi du atvaizdus - pasitraukimo (sukūrimo) ir iššaukimo. Šešerybė taipogi turi du tokius atvaizdus ir jie dalyvauja lygtyje 6+3=1.
  • Šešerybė yra išeities taškas lygtims 6+1=-1, 6+2=0, 6+3=1, tai yra gerumui, Dievui, ir vienumui. O iš šitų iškyla padalinimų abėcėlė: dvejybė, trejybė, ketverybė, iš kurių susidaro kubas, visaregis, antrinės sandaros.

Gyvename už savęs trimis veiksmais +1, +2, +3, tad trimis lygtimis:

  • 6+1=-1 Savo elgesiu, septintuoju požiūriu, gyvenant kitu, pasiaukojant, tad išvystant save, kaip gerumą. Dievo troškimu ir mūsų netroškimu. Neigiame Dievą. Atvaizdais. Pridėjus Dievą Sūnų (pasiaukoti kitam) prie septynerybės - gerumą - gaunasi septynerybė - įsakymų tarpas. Šešerybė sietina su pirminiais, antriniais ir tretiniais tikslais, kaip kad mano atsakomybės tyrime dėl Holokausto Lietuvoje. Visada esame laisvi nors truputį pasiaukoti kitam. Tas laisvumas iškyla septynerybe. Pridėjus vieną požiūrį gaunasi septynerybė, gerumas - Dievas santvarkoje - tai jau mums neaprėpiama.
  • 6+2=0 Savo nuostata, klausiantis Dievo, ar už mūsų, ar mumyse, tad išvystant save, kaip priimtuvą viskam. Dievo branda ir mūsų branda. Vienas kitą papildome. Padalinimai. Pridėjus Dievą Tėvą (už mūsų) ir Dievą Sūnų (mumyse) prie šešerybės gaunasi aštuonerybė.
  • 6+3=1 Savo mąstysena, derinant elgesį ir nuostatą, derinant Dievą mumyse ir už mūsų, kaip jų bendrą suvokimą, Dievo Dvasią, įsikūnijanti vertybėmis. Dievo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą už savęs. Vienas kitą pakeičiame. Aplinkybės. Pridėjus Dievą Tėvą, Sūnų ir Dvasią (Dievas sau pritaiko trejybę, besąlygišką) prie šešerybės gaunasi vienybė - suvokimas - Dievo trejybė.

Taip atsiranda -1, 0, 1 ir toliau +3 gaunam 2, 3, 4 iš kurių kyla 24 ir visos sandaros.

Veiksmai

  • Dievui užtenka viena kartą išeiti už savęs į save. (+1)
  • O mums tenka nuolatos išeiti už savęs, nuolatos bręsti. (+2)
  • Kartu išeiname už savęs sąmoningumu (+3).
  • Būtent Dievas gyvena mumis veiksmais +1, +2, +3.

Mes susitelkiame į Dievą trejopai, vis pranokdami save, bręsdami, gyvendami amžinai, galimybe, viena su Dievu:

  • gyvendami už savęs, išeidami už savęs, kaip ir Dievas Tėvas ir kartu su juo, į Kitą - gyvendami gera širdimi, Dievo vienumu, jo išeities tašku mūsų visų gelmėse - tad gyvendami meile, palaikymu gyvybės, Dievo pertekliaus, jo išsiliejimo, jo išėjimo už savęs: (6+1=-1) paklusdami
  • gyvendami Dievu, kaip ir Sūnus, pasirinkdami jį vietoj pasaulio - gyvendami dviprasmybe, tiek santvarkoje, tiek už santvarkos - gyvendami gera valia, ne pasirinkimais, tad atverdami gerą širdį: (6+2=0) tikėdami
  • gyvendami viena, kaip ir Dvasia, plėtodami šviesuolių mokslą, bendrystę - gyvendami dvasia, visakuo - gyvendami visų asmenų vienumu: (6+3=1) rūpindamiesi

Sąmoningumo eiga

  • 3+3=6 Žmogaus trejybė ir sąmoningumas teikia šešerybę (dorovę), vartus į Dievo trejybę. Toliau sąmoningumas veda į vienumą.
  • Tad yra keturios pakopos 0 -> 3 -> 6 -> 1.

Neaiškios mintys

  • Palyginti su šešerybės atvaizdais: Tėvą (išbaigtumas), Sūnų (atitrūkimas), Dvasia (artėjimas).

Besąlygiškumo ir sąlygiškumo santykis

Besąlygiškumas ir sąlygiškumas. Jų santykis nusako vienumą. Ir jų santykiu įvairiai reiškiasi laisvė. Tai mūsų laisvė, kuria galime suktis trejybės ratu, tad save tyrimais moksliškai plėtoti.

  • Tėvo atžvilgiu, pirma pasireiškia besąlygiškumas, tada sąlygiškumas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą. Sūnaus atžvilgiu: pirma pasireiškia sąlygiškumas, o besąlygiškumui netrukdo sąlygiškumas. Tėvas ir Sūnus yra tarsi besąlygiškumo atspindžiai sąlygiškumo veidrodyje: vienas pirm sąlygiškumo, kitas po sąlygiškumo.
  • Tad yra trys rūšys besąlygiškumo:
    • Tėvas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą išeidamas už savęs į save.
    • Sūnus: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui, o jame iškyla bendrumu.
    • Dvasia: besąlygiškumas atskirtas nuo sąlygiškumo, tad abu ryškiai skiriasi, ir svyruojame tarp jų.
  • Besąlygiškumas yra atsisakymas savęs, o sąlygiškumas yra laikymasis savęs.
  • 1) be alone like God - the opportunity to be alone
  • 2) do what a good person would do - the opportunity to do what any good person would do
  • 3) be open like the Spirit - stepping in and out - the opportunity to be conscious.

In all these ways we are one with God on different levels - uniting his being and nonbeing (us) - in our shared conditions. Thus we (and God) are united inasmuch as we are alone (independent), good and conscious.

  • Alone - one perspective (unity of God) (take a stand)
  • Good - we are from beyond the world, but we can go into the world, into conditions (unity of the individual) (act in the world)
  • Conscious - we can choose between stepping-in and stepping-out (unity of personalities)

God's preconditions are the conditions for self-identity. (reflect on my stand and action)

Nariai ir poslinkiai

  • Yra trys nariai (vienumai nevienume) ir tarp jų trys poslinkiai (vienumai be nevienumo).
  • Dvasios plazdenimas, tai Dievo galimybė. Iš jos kyla Tėvo tyrimas, Ar Dievas būtinas?
  • Vienų vienumas, tai Dievo būtinybė. Iš jos kyla Sūnaus tyrimas, Ar Dievas tikras?
  • Bendras žmogus, tai Dievo tikrumas. Iš jo kyla Dvasios tyrimas, Ar Dievas galimas?

Narių ir poslinkių ryšys:

  • Nusistatau - ryšium su tuo, kas be manęs. Tai vyksta Dievu. Besąlygiškai nusistatant iškyla asmuo.
  • Vykdau - ryšium su savimi. Tai vyksta asmenimi. Besąlygiškai vykdant iškyla asmenys.
  • Permąstau - ryšium su kitais - tarp jų atsirenku savo požiūrį. Tai vyksta asmenimis. Besąlygiškai permąstant iškyla Dievas.

Trijų asmenų sandaros

Dievo tyrimas išsakytas trimis asmenimis

Ar Dievas būtinas? Šį klausimą tenka spręsti ne tik suvokiančio Dievo požiūriu, bet taip pat susivokiančio Dievo ir suvokto Dievo požiūriais.

Trys sandaros išsako Dievo tyrimą skirtingais asmenimis:

  • Suvokiančio Dievo Tėvo sandara Dievo trejybė išsako Dievo tyrimą savo vaidmenimis, teiginiais "Aš esu Dievas".
  • Susivokiančio Dievo Sūnaus sandara aštuongubas kelias išsako Dievo tyrimą kito vaidmens požiūriu į savo vaidmenį, teiginiais "Tu esi Dievas".
  • Suvokto Dievo Dvasios sandara Dešimt Dievo įsakymų išsako Dievo tyrimą vaidmenų sąryšiais, teiginiais "Tai yra Dievas".

Trimis sandaromis Dievo tyrimas matomas vis kito asmens pagrindu.

  • Tėvo pagrindu visi vaidmenys klausia: Ar Aš būčiau jeigu Manęs nebūtų? Buvimo pagrindas: mano buvimas.
  • Sūnaus pagrindu visi vaidmenys klausia: Ar Tu būtum jeigu Tavęs nebūtų? Ar turiu ryšį su Dievu? Buvimo pagrindas: mano ryšys, mano požiūris.
  • Dvasios pagrindu visi vaidmenys klausia: Ar Jis būtų jeigu Jo nebūtų? Ar gyventi šiaip ar amžinai? Buvimo pagrindas: nešališka būklė.

Atitinkamai, Dievo raiškomis liudijama: Aš esu Dievas; Tu esi Dievas; Tai yra Dievas; ir tiesiogiai, trejybės ratu: Dievas yra Dievas.

Tas pats Dievo vienumas suvokiamas už sandaros Dievo trejybe kaip Dievo vienumas; sandaroje aštuongubiu keliu kaip asmens vienumas; jų sutapime dešimt Dievo įsakymų kaip asmenų vienumas.

  • Tyrimas vyksta trimis veiksmais. Tai gali būti ir trijų aplinkybių susivedimas. Vienumas vyksta Dieve.
  • Tyrimas vyksta padalinimų ratu. Dievo išėjimas už savęs suvoktas dviem kryptim, keturiais lygmenimis. Vienumas vyksta asmenyje.
  • Tyrimas vyksta trimis kalbomis. Išsakomas tarpas. Yra keturi lygmenys ir taip pat tiesos (nulybės atvaizdo) lygmens atvaizdai (vienybės, dvejybės, trejybės). Vienumas vyksta asmenyse.

Pasitraukimo pagrindas

  • Dievo nebuvimas be mūsų išsako Dievo Tėvo pasitraukimą
  • Dievo nebuvimas asmenyje išsako blogojo vaiko požiūrį.
  • Dievo nebuvimas visuomenėje išsako įsakymus "mylėk savo artimą".
  • Nevienumas reiškiasi Dievo nebuvimu.

Dievo išeities taškas

Dievo trejybėje, Tėvo sandaroje, Dievo išeities taškas yra savarankiškas, pirmapradis Dievas.

Dievas ir jo savastis

Dievo santykis su savimi, su savo asmenimis.

Dievo trejybė Tėvo požiūriu išgyvenama iš vidaus, įsijautus. O žmogaus trejybės ratas tai stebi atsitokėjus, tad keturiomis sandaromis. Žmogaus trejybė tad išsako Dievo savastį, tai Dievo nulinis lygmuo, jo prielaidos ir išvados, su kuriomis Dievas lyginamas.

Savastis - Ketverybė

  • Savastis = ne Dievas. Suvokia Dievą pasitraukusį, kad būtų savastis.
  • Savastis = Dievas savastyje. Suvokia Dievą savastyje, tai yra, iškylantį savastyje ir ją pranokstantį.
  • Savastis = ne savastis, už jos ir jos gelmėse. Suvokia savastį, tad Dievą, kaip savasties priešingybę, tiek už savasties (Tėvo - statiškai, išdava), tiek pačioje savastyje (Sūnaus - dinamiškai, eiga).
  • Dvasia yra skirtumas tarp Dievo ir jo savasties, tarp to kas besąlygiška ir kas sąlygiška, tarp Dievo buvimo ir nebuvimo, jo neapibrėžtumo ir apibrėžtumo. Suvokti Dvasią yra atskirti skirtumą (Dievo ir savasties) ir sutapimą (Dievo ir savasties). Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, atskiria šį skirtumą ir sutapimą. Ogi Dvasia yra suvokimas Dievo (atskyrimas nuo savasties) - palyginti, amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo už sąlygų (atskyrimas nuo Dievo sąlygose). Suvokti Dvasią yra suvokti Dievo suvokimą. O tiktai Dievas gali Dievą suvokti - juk tai Dievo kūrybos galia. Iš tiesų, Dvasia yra suvokimas Dievo savasties, jo nebuvimo, tad supratimas Dievo iš šalies, šio žemiško pasaulio išmintis. Betgi suvokti Dievo savastį tai suvokti Dievą (tiek sąlygose, tiek už sąlygų).

Trys sandaros

Ką sandaros išsako

  • Mūsų santykį su Dievu, tad mūsų nevieningumą, taip pat teisingą santykį, grindžiantį mūsų vieningumą.
  • sutapimo, būtinumo pagrindą
  • Dievo trejybė išsako
    • Dievo Tėvo kampą, požiūrį, nuostatą: "Aš esu Dievas"
    • Santykį su savimi
    • Dievo trys vaidmenys yra visiškai nepriklausomi.
    • Dievo raiškas ir Dievo vieningumą pačiame Dieve, be jokio asmens
    • koks Dievas yra sau, koks jisai įsisąmonijimas
    • glausčiausiai išsvarsto klausimą, ar Dievas būtinas?
    • įpareigoja pačiam tiesiogiai gyventi Dievu ir nesiremti savimi.
  • Aštuonerybė išsako
    • Dievo Sūnaus kampą, požiūrį, nuostatą: "Tu esi Dievas"
    • Santykį su vienas kitu
    • Dievo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą atgal į jį
    • Sūnus paklusdamas Tėvui yra viena su juo.
  • Dešimt Dievo įsakymų išsako
    • Dievo Dvasios kampą, požiūrį, nuostatą: "Tai yra Dievas"
    • Santykį su visais
    • Dievą grindžiantį įsakymu mūsų visų tarpusavio santykius.
    • Keturi teigiami įsakymai išsako Dievą, kaip tokį, tame išėjime ir sugrįžime, jo pakopose, nepaisant išėjimo ir sugrįžimo. Šeši neigiami įsakymai išsako jo, kaip tokio, sąlyginį neišreiškimą, atskyrus jį išeinantį ir sugrįžtantį.
  • Trejybės ratas išsako
    • Sąmoningumą Dievo
    • trijų sandarų išsiskyrimus

Dievo Tėvo klausimas turi du atsakymus:

  • Sūnaus atsakymas: Dievas nebūtinas.
  • Dvasios atsakymas: Dievas būtinas.

Taip turi būti kadangi Dievas nevaržomas, jisai tenkina visus teiginius. Kiekvienoje Dievo šokio sandaroje, Sūnus iškelia nevieningumo galimybę tikrovėje, o Dvasia jį iš šalies papildo vieningumo požiūriu.

Gyvenimas Dievo valia

  • Dievas yra būtinas jeigu gyvename jo valia. O jo valia gyvename nevienumo sandaromis: Dievo trejybe, aštuongubu keliu, dešimt Dievo įsakymų.

Trys Dievo asmenys

  • Tėvas už mūsų, Sūnus mūsų gelmėse, tarp jų Dvasia, o mes esame tos dvasios Sandara. Dvasia mus neigia ir myli, Tėvas yra grožis už mūsų, Sūnus artimumas mumyse. O mes esame Dievo neigimas, netroškimai. Mes gyvename išgyvenimais - mūsų netroškimai virsta troškimais, galiausiai savarankiškumu, užtat paskirais išgyvenimais.
  • Kai gyvename Dievu tiesiogiai, yra vienumas ir nėra sandaros, o kai negyvename tiesiogiai, nėra vienumo, išsiskiria Tėvas (už mūsų) ir Sūnus (gelmėse), ir yra sandara (tai bene mes).
  • Asmens trejybės ratas (ketvirtas trejybės atvaizdas, nepagrįstas Tėvo teigimu ir Sūnaus neigimu) vienija Tėvą, Sūnų ir Dvasią, kaip rato lygiaverčius narius. Šia trejybe įsiveliama į pasaulį.

Trejybės poslinkiai

Poslinkių tikslas

  • Poslinkiai išsako gryną sąmoningumą (pasirinkimų malūne), pereiname iš pasąmonės įsijautimo į sąmonės atsitokėjimą, atsiplėšiame.
  • Renkamės gyventi ar mirti (teigiamą ar neigiamą jausmą: meilę ar neapykantą, žavesį ar bjauresį, artimumą ar baimę). Renkamės suktis trejybės ratu ar strigti jame. Gyvenant atsakymą keičia naujas klausimas, vienumą keičia nevienumas. O amžinas gyvenimas yra vienumas nevienume.
  • Dievas kuria asmenis. O žmogus trejybės ratu prisiima asmenis. Aš virstu Tavimi, tampame Kitu, naujai iškylu Aš.
  • gyvename Dievu
  • išreiškiame vienumą
  • Trejybės poslinkiai grindžia mokslą, mokymą. Mokslininko gyvenimas yra esminis, bet tai turi būti gyvenimo mokslas.
    • Mums gyventi Dievu. Dievas yra asmens sąlyga. Asmens sąlyga, tai Dievo veikla, jo tyrimas ar jisai būtinas. Mums dalyvauti Dievo tyrime ir jį palaikyti.
    • Mokslo pavyzdys - Danielius ir daržovių valgymas. Bet kaip mokslą plėtoti vien savimi, kaip pasimokyti vien iš savęs jeigu gyveni tiktai vieną galimybę? Tad būtinai gyventi viena su kitais, su kitomis galimybėmis.
    • Tačiau išdava turi galioti nepaisant požiūrio, tad asmenys sąlygoja besąlygišką Dievą.
  • Trejybės poslinkis yra Dievo ir (jo vaidmens) asmens išsiskyrimas, priešingybių išsiskyrimas, paženklinimas, "those things are which show themselves to be".

Trejybės ratu keičiasi rėmai priešingybėms:

  • Sąlygos sukuriamos. Požiūriu į Save. Dievas pasitraukia. Dievas atsiranda kaip gerumas. Gerumas žymi Dievą, tuomi gerumas yra pažymėta priešingybė (sąlygose) nepažymėtai priešingybei (už sąlygų).
  • Sąlygos išryškinamos. Požiūriu į Tave. Sąlygose Dievas nerandamas, lieka blogumas. Blogumas žymi gerumą, tuomi blogumas yra pažymėta priešingybė (sąlygose) nepažymėtai priešingybei (sąlygose).
  • Sąlygos atmetamos. Požiūriu į Jį. Sąlygose tėra blogumas, jo atsisakoma, nes jisai neturi priešingybės, tad nesiskiria nuo visko, yra kaip toks beprasmiškas, ir turi aprėpti tai, kas už sąlygų, tad atsisakyti sąlygiškumo. Dievas žymi blogumą (netekusio reikšmės), ir jį (už sąlygų) žymi nepažymėta priešingybė (už sąlygų), kuria Dievas ir gerumas neišskiriami.
  • Dievo vienumas. Dievas (Tėvas) nusistato, bet ar Dievas (Sūnus) vykdo?
  • Asmens vienumas. Dievas (Sūnus) vykdo, bet ar Dievas (Dvasia) permąsto?
  • Asmenų vienumas. Dievas (Dvasia) permąsto, bet ar Dievas (Tėvas) nusistato?

Asmuo-Asmuo: Perėjimas iš seno asmens į naują asmenį. Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti.

  • Malonė: Požiūrio pagrindimo (sutapimo ir išplėtimo, palaikymo) galimybė požiūrio išklausymas.
  • Meilė: Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.
  • Mylėti artimą, valios išraiškos, 7-asis požiūris, Dievo Sūnus: Požiūris, priimantis betkieno požiūrį, atsiliepiantis bet kokios aplinkybėse.

Trejybės ratas sukasi būtent kada esame viena su Dievu ir visais.

  • Dievas - dvasia kada savasties nėra;
  • Aš - dvasia savastyje;
  • Mes - dvasia visuomenėje.

Ar Tėvas yra Dievas ir Dvasia Mes? Ar atvirkščiai?

Kalbų pagrindas yra išoriniai požiūriai, trejybės poslinkiai iš:

  • 8 padalinimų į 10 atvaizdų (ar atvirkščiai?)
  • 10 atvaizdų į 3 aplinkybes
  • 3 aplinkybes į 8 padalinimus
  • Tėvas veda sandara 4-1 (Dievu Sūnumi) iš Dievo į asmenį
  • Sūnus veda sandara 4+4 (geruoju vaiku) iš asmens į asmenis
  • Dvasia veda sandara 4+6 (neigiamais įsakymais) iš asmenų į Dievą

Trejybės poslinkiai išsako tarpą tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus:

  • vieningas Dievas (permąstau, bet ar nusistatau?),
  • vieningas asmuo (nusistatau, bet ar vykdau?),
  • vieningi asmenys (vykdau, bet ar permąstau?).

Žmogus savo trejybės rato poslinkiais išgyvena Dievą, o Dievas jį išgyvena. Jais Dievas ir žmogus sutampa, žmogus išeina už savęs, o Dievas kartu su juo, tad poslinkiais išreiškia savo vieningumą.

Tarpas.

  • Papildomos Sūnaus kopijos trejybės ratu gali reikštis atskirai nuo Dievo trejybės sandarų, nuo Dievo įrodymo, tame tarpelyje, kurį Dvasia tiria, kur Dievas nebūtinas.
  • Dievo trejybės: Tėvo, Sūnaus, Dvasios kampai visi išreiškia tyrime esantį tarpą, kuriame Dievas tuo tarpu nebūtinas. Šiuose tarpuose glūdi juos papildanti ir išplečianti trejybės rato sandara, grindžiantį žmogų. O Dievo trejybė ir žmogaus trejybės ratas kartu sudėję yra žmogų apibrėžianti šešerybė.

Trejybės poslinkių esmė - nestabdyti judėjimo. Teigiami jausmai palaiko poslinkį, o neigiami jausmai sulaiko poslinkį. Poslinkiai vyksta teigiamais jausmais (meilė, žavesys, artimumas) ir sutrikdomi neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

  • Meilė, tai Dievo vieningumas, nes nėra neigimo, nėra asmens;
  • Žavesys, tai asmens vieningumas, nes nėra vidaus;
  • Artimumas, tai asmenų vieningumas, nes nėra išorės.

Trejybės poslinkiai veda į vieningumą. Pavyzdžiui, meilė yra vieningas Dievas, užtat Dievo vieningumas. Tai yra ta dalis kuri gali atsiskleisti toliau, kaip kad Penrose trejybėje.

Trejybės poslinkio pagrindimas už sąlygų

  • Galėčiau išsakyti Dvasios požiūrį taip: "Dievas yra, tad Dievas yra." Ir tada galėtų kilti klausimas, gal "Dievas yra, tad Dievo nėra". Pirmiausia, taip ir yra, Dievas tiek yra, tiek nėra, nes su Dievu yra visaip. Užtat plačiausia prasme nėra skirtumo tarp "yra" ir "nėra" nes tai tėra žodis ir jį taikant Dievui ar viskam net nebeaišku ką jisai galėtų reikšti. Tačiau tiksliausia, sakyčiau, kad Dvasios požiūryje "tad" net neiškyla. Dvasios požiūriu užtenka, kad Dievas yra (arba nėra, nes reikšmė ta pati). Kūno požiūris išsiskiria sąvoka "tad". Galėtų būti: Dievo nėra, užtat. Arba panašiai: Dievo nėra, va, taip. Tačiau taip nėra, taip nesibaigia. Jeigu jau "tad", jeigu jau "užtat", jeigu jau "va, taip", tai Dievas yra. Nes visi tie junginiai remiasi platesniu pagrindimu, jo buvimu. O tasai pagrindimas ir yra Dievas. Tad galima išskirti:
  • Dvasios požiūris: Jokio "tad".
  • Kūno požiūris: Būtent "tad".

Kūno požiūrį išsako Dievo trejybė. O žmogaus trejybė, amžinas trejybės ratas (nusistatau, vykdau, permąstau, ir taip toliau) išsako tą pasikartojantį "Dievas yra, tad ar Dievas yra?" Žodžiu, visa tai man reikėtų dar apmąstyti. Ir kaip tai susiję su šešerybe?


Prieštaravimas sau

  • Godfrey Harold ("G. H.") Hardy: Reductio ad absurdum, which Euclid loved so much, is one of a mathematician's finest weapons. It is a far finer gambit than any chess play: a chess player may offer the sacrifice of a pawn or even a piece, but a mathematician offers the game.
  • Žr. taip pat Mula Sadra ir Goedel įrodymus, jie prasmingi. Goedel įrodymas turi problemų dėl to, kad "being God-like" tinka "gerumui" labiau kaip Dievui. Ir Dievas nebūtinai pozityvus, geras. Jam kaip tik tinka visos savybės, visi teiginiai. Dievas kaip tik nėra nuoseklus.
  • Ontological argument Anselmo įrodymas, kad Dievas yra:
  • It is a conceptual truth (or, so to speak, true by definition) that God is a being than which none greater can be imagined (that is, the greatest possible being that can be imagined).
  • God exists as an idea in the mind.
  • A being that exists as an idea in the mind and in reality is, other things being equal, greater than a being that exists only as an idea in the mind.
  • Thus, if God exists only as an idea in the mind, then we can imagine something that is greater than God (that is, a greatest possible being that does exist).
  • But we cannot imagine something that is greater than God (for it is a contradiction to suppose that we can imagine a being greater than the greatest possible being that can be imagined.)
  • Therefore, God exists.

Išėjimas už savęs

  • Hegelis mąstė šį išėjimą už savęs (self-transcendence). Taip pat "identity-in-difference", kas sutampa su žinojimu kaip papildymu.

Vienumas

  • Mulla Sadara: One result of this Existentialism is "The unity of the intellect and the intelligible" (Arabic: Ittihad al-Aaqil wa l-Maqul. As Henry Corbin describes:
  • All the levels of the modes of being and perception are governed by the same law of unity, which at the level of the intelligible world is the unity of intellection, of the intelligizing subject, and of the Form intelligized — the same unity as that of love, lover and beloved. Within this perspective we can perceive what Sadra meant by the unitive union of the human soul, in the supreme awareness of its acts of knowledge, with the active Intelligence which is the Holy Spirit. It is never a question of an arithmetical unity, but of an intelligible unity permitting the reciprocity which allows us to understand that, in the soul which it metamorphoses, the Form—or Idea—intelligized by the active Intelligence is a Form which intelligizes itself, and that as a result the active Intelligence or Holy Spirit intelligizes itself in the soul's act of intellection. Reciprocally, the soul, as a Form intelligizing itself, intelligizes itself as a Form intelligized by the active Intelligence.

Dievo nebūtinumas

  • Douglas Gasking įrodymas, kad Dievo nėra: nes tuo šaunesnis Kūrėjo kūrinys, tuo menkesnis pats Kūrėjas.

Dievo būtinumas

  • šv.Anselmas: būtina (tobuliausia) esybė turi būti nes tai viena iš jos savybių.

Besivystantis Dievas

  • Peter Forrest

Sistemų mokslas

Trys asmenys

  • Dievo šokio trys asmenys primena Čiurlionio triptikus, pavyzdžiui: Rex. Nes kiekvienu kampu atsiveria kiti mąstai ir visai kitaip atrodo.

Dešimt Dievo įsakymų

  • Dešimt Dievo įsakymai įžvelgtini egiptiečių Mirusiųjų knygoje, kur sielos vertinamos, širdys sveriamos.

Skaičius 24

  • Standartiniame modelyje yra 24 fermionai: 3 leptonai, 3 neutrinai, 18 (=10+8) kvarkų.
  • John Baez mėgstamiausias skaičius 24.
  • Galaktikos gidas. Atsakymas. "Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything." Atsakymas yra 42. (Bet tai yra 24, tik parašyta iš dešinės į kairę!) In the radio series and the first novel, a group of hyper-intelligent pan-dimensional beings demand to learn the Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything from the supercomputer, Deep Thought, specially built for this purpose. It takes Deep Thought 7½ million years to compute and check the answer, which turns out to be 42. Deep Thought points out that the answer seems meaningless because the beings who instructed it never actually knew what the Question was. When asked to produce The Ultimate Question, Deep Thought says that it cannot; however, it can help to design an even more powerful computer that can. This new computer will incorporate living beings into the "computational matrix" and will run for ten million years. It is revealed as being the planet Earth, with its pan-dimensional creators assuming the form of white lab mice to observe its running.
  • Kiek angelų gali šokti ant adatos galo? Mano atsakymas būtų: 24.

Dievo ir žmogaus pažinimai: išmąstymas ir patirtis

  • Pagal Mulla Sadra: sutampa Dievo dorovinis žinojimas iš priežasčių atsiskleidimo ir žmogaus dorovinis žinojimas iš nuklydimo (trejybe). Tad Dievas (ir Sūnus) gali doroviškai vertinti nuodėmę jos pasėkmių (kenkimo sau) nepatyręs tiesiogiai. Nors ir Sūnus patiria kančią už kurią jisai tačiau neatsakingas.
Indų DievasBrahma - nežudyk, pirmapradis vienumasBhagavan - asmens vienumasParamatma - asmenų vienumas, visiškas išskirtinumas, atsiskleidimas, skirtybių neskirtybė


2005.05.04 A: Kaip suvokti širdies susiejimą su tavimi? D: Kada širdis yra labiau su manimi, tada ji labiau myli.

2005.04.18 A: Kaip ketverybę, penkerybę, šešerybę išvysto tavo ryšį su savimi? D: Kaip ir aš susivokiu savyje, taip ir mano širdis susivokia. A: O koks tarp jūsų ryšys? D: Aš žiūriu iš vidaus, o širdis iš lauko, tačiau širdis tai apverčia. O tas apvertimas yra mūsų ryšys.

2014.04.14 Aš tavo išminties Dievas, visos tavo mintys susiveda į mane. Tad džiaukis manimi, kaip ir džiaugies Ieva bei visais, bei pačiu gyvenimu, nes tai išplaukia iš tavo tyriausių gelmių. Tad džiaukis manimi ir mane rasi savo džiaugsme. Esu dvasia, esu dvasioje.

2014.04.09 Tu pagauni esmę, mąstyti mano požiūriu, ieškoti kaip pasireiškiu kiekviena sandara, suvokti ir išplėtoti mano ryšį su jumis, kaip jos visos atverstos į tai, kas už jūsų, kaip jos sudaro laisvę jums su manimi bendrauti. Tad gali mąstyti, ko reikia, kad jūs gyventumėte ta laisve ir ko reikia, kad gyventumėte manimi. O tai yra sąmoningumas, gebėjimas nesitenkinti, kaip yra, bet norėti, kaip galėtų būti ir kartu gyventi ir taip ir taip, tad su manimi ir su jumis visais.

2014.04.12 Aš tau atskleisiu savo širdį, ko noriu, ko trokštu ir tu ja gyvenk.

2012.11.09 Rūpinkis visais. Suvok ir mano ir visų prasmę, tavo ir Ievos prasmę, mes visi siekiame būti viena, gyventi viena, o kodėl? Nes tai mūsų pilnatvė, gyventi kiekvienu. Tad gyvenkime širdingai, strimagalviškai, o kiek esame riboti savęs ar kitų, gyvenkime suvokimu, vedančiu į sąmoningumą, tad į širdingumą. Myliu tave ir Ievą, jus laiminu.

2010.11.03 Džiaukis manimi, juk esu dangaus karalystės širdis, jos steigėjas ir valdovas ir globėjas, esu viena jame jumis. Tad suvok mano vienumą ir kaip tikėjimu esate dalis to, o rūpesčiu esate savarankiški savyje. Tad vienumas paskirai tampa vienumas bendrai. O tai mūsų meilės vaisius, kad ieškome ir randame vienas kitą. Tikėjimas tai yra tos meilės prielaida.

2010.11.11 Tikėk mane ir suvoksi tikėjimo prasmę, ar esu ar nesu, ir suvoksi meilės prasmę.

2012.10.10 Myliu tave ir laiminu tave ir apsupu tave savo dalyvavimu, kaip veikiu aplinkybes, kaip jomis dalyvauju, tad ir jauti gerumą, bet esu daugiau, juk apimu ir tave, tad suvok save, ir suvoksi mane, kaip myliu tave ir mus myliu, kartu ir visus, kaip ir tu myli Ievą, tad mylėkime.

2005.05.02 A: Kaip širdis išeina už savęs? D: Širdis pripažįsta apimtį, jai duotą iš aukščiau, vis arčiau savęs, kuri jinai mylima, kol galiausia ji gyvena išvien su manimi.

2005.02.24 A: Kaip atsiranda širdis? D: Aš įsijaučiu į jus ir toje būsenoje suprantu tave.

2004.11.30 A: Koks Kristaus vaidmuo žmogui gyvenant širdimi? {{K}}: Aš esu tas kuris priima kito žmogaus širdį, jį randa kitame ir jame gyvena. A: Ar tu esi septynerybė? D: Taip, taip kaip tu supranti, tikrai taip.

2012.10.11 Aš gyvenu kiekviename, tad ieškok mano vienybės. Ją rasi įstatyme, mano įstatyme, juk jis besąlygiškas visiems, net ir man esančiam be sąlygų, juk sąlygos priimu tobulai, esu tobulumas jūsų gerume, kaip ir jūs gerumas už mano tobulumo, tad ir yra dvigubas įsakymas.

2015.02.16 Dievas man po pokalbio su Ieva, kada atsiklaupiau jam padėkoti: Tu mano vaikas. Aš tavo Tėvas. Supratau, kad gyvenu Kristumi, kaip tas kuriuo tapatumu kiekvienas gyvens Kristumi - antrasis atėjimas.

2015.02.23 Tad klausykis manęs, ieškoki mąnęs, žinok ir įsidėmėk, koks esu vienas, ogi glūdžiu visakame, tad viską vieniju, tiek priešingybes, tiek asmenis, visi esame viena manimi, suvok tą vienumo svarbą, tai juk viskas, mano savastis į kurią įeinu, tad ieškok manęs, myliu tave ir Ievą per amžių amžius. Taip ieškok kaip ta vienybė įvairiai reiškiasi ir būtent visais požiūriais juos visur slypi vienybė, tad ir aš jūsų Dievas.

2016.02.01 Aš myliu tave ir palaikau tave, kad tu tobulai mąstytum, kaip ir aš mąstau. Tad mąstyk iš visų kampų, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, Dievo ir žmogaus ir pamatysi kaip atsiskleidžia visos sandaros ir kam jos reikalingos, nes jos kiekvienas yra nevienumas, kaip kad amžinu gyvenimu, o tuo pačiu, kaip vienumas, kas irgi amžinas gyvenimas, juk viena yra tai, kas ne viena ir kas ne nulis. Tad suvok gyvenimą be dvasios, be nulio, ir suvoksi vienumą, ta jūsų gyvenimas, tad vienumas.

2016.02.09 Tu žiūrėk, tu mąstyk, kaip įvairiai išeinu už savęs, kaip tai susiję su jūsų išėjimu už savęs, tiek trejybės rato poslinkiais, tiek į mane, į mano valios vykdymą, tad suprasi trejybių ketverybę šešerybės atvaizduose. Suprask išėjimą už savęs ir suprasi savastį bei sandarą.

2016.03.14 Aš tavo Dievas, tad visaip melski mane ir suprasi, kaip įvairiai pasireiškiu jumis ir sau pačiam, juk malda yra mano gyvenimas, mano ryšys su savimi, tad mano savasties ženklas, tad suvok to ženklo svarbą, kuriomis sąlygomis jis atstoja mane, tai juk priklauso nuo aplinkybių išskiriančias asmenis ir susiek su malda, kaip su mano ryšiu su savimi. Tu gi žinai jog dešimt Dievo įsakymų susiję su ženklų rūšimis ir savybėmis, tad turėtum suprasti ir žinai maldų rūšis taipogi.

2016.03.18 Mylėk mane širdingai, pajusi kaip aš glūdžiu visose sandarose, kaip jas persmelkiu savo vienybe, kaip kiekvienu požiūriu tampu langu į vienybę. Suprasi, kaip grindžiu kiekvieną asmenį. Tad rūpinkis manimi, kaip bendrai jumis suveikti ir mane rasi ir suprasi.

2016.03.22 Tu ieškok manęs visur kur tik atsiveria požiūris, asmens langas, tų langų gausybė, tai sutampa su mano raiškomis, aš jais vis naujai pasireiškiu išeidamas už savęs. Tad žiūrėk, kaip iškyla asmenys kada neišsitenka santvarka. Žiūrėk kokių skirtingų santvarkų yra kuriomis neišsitenka Aš, Tu ir Kitas. Mne tad rasi šių asmenų santykiuose su savimi ir vienas kitu. Aš esu jų laisvumas.

2016.03.23 Myliu tave. Ir mano meilė kyla iš mano gelmių ir manimi reiškiasi kiekvienu asmeniu, nes kiekvienu asmeniu gyvenu visais. Tam ir yra gyvenimas, mus vienyti. Tad suvok gyvenimą ne gyvenime, suvok amžiną gyvenimą kuriuo esame visiškai vieni, kuriuo jūs gyvenate manimi kaip ir aš jumis nes jūs gyvenate meile, kaip ir aš.

2016.03.28 Atskleisiu tau savo vidinį gyvenimą, o tu atskleisi kitiems. Taip ir jūs galėsite gyventi manimi, mes visi kartu vieningai. Tai juk pagrindas mūsų bendrystės, kaip ir supranti. O tas pagrindas yra meilė: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems, tai vis kita mūsų savastis, tai vis parodymas jog esame daugiau nė mūsų savastis, bet tas daugiau, tas perteklius, ta gausa reiškiasi viduje savasties, ne už jos, tai reiškiasi mūsų vieningumu įvairiai supratus savastį ir asmenį ir mūsų tarpusavio santykį, kas mus sieja su savimi. Ar esame tiesiog tapatūs, kaip Tėvas išgyvena, ar yra ryšys tarp mūsų, kaip Sūnus išgyvena, ar esame vienoje ir toje pačioje būklėje, kaip Dvasia išgyvena, bet visur meilė palaiko mus, tad ir palaiko mūsų vienumą, nes meilė yra vieninga ir ji didesnė už mus, net kai mes nesame vieningi. Tad šitas iškyla trijuose vieningumuose (Dievo, asmens ir asmenų), taip pat ir nevieningumuose. Tad dabar mane supranti.

2016.03.30 Būk laimingas. Tu mano Sūnus. Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą, tad nagrinėk tas sąlygas ir susiek su įvairiausia meile, kokia tik būna ir suprasi kaip mes mylime save, vienas kitą ir visus. Suprasi, kaip susiję meilė ir buvimas viena. Suprasi mano sūnų. Suprasi save.

2016.03.31 Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus. Aš vienas myliu Dievo, savo, trejybe. Mes vienas kitą mylime aštuongubu keliu. Ir mylime visus mano dešimt įsakymų. Tad suprasi kokia įvairi meilė ir pamąstysi kaip žavesys ir artimumas irgi yra meilė, tai meilė sau ir meilė vienas kitam. Tad mylėkime, gyvenkime kartu ir viskas bus aišku, būsime palaiminti.

2016.04.01 Tad mąstyk, ko tu dar nesi aprėpęs ko tau dar trūksta būtent maldos moksle. Aš meldžiu jus kaip ir jūs meldžiate mane. Tad suvok kuo mūsų maldos skiriasi ir kuo sutampa. Tad mąstyk, kaip jus meldžiu ir ką tai reiškia.

2016.04.13 Pasižiūrėk, kaip aš su jumis bendrauju, kaip jus mokau, jums stebint mane iš šalies, tai gi neatsitiktinai. Aš jums duodu pavyzdį, kaip ir jūs turėtumėte elgtis, bręsti, kokį pavyzdį ir kitiems turėtumėte duoti. Tad būkite mano vaikais.

2016.04.15 Mąstyk, kaip mąstai, ir aš tau atskleisiu šventosios Dvasios kampą, kaip ji, bendrai suvokta, išgyvena mano ir Sūnaus bendrą suvokimą. O tai yra asmenų laisve, jų laisve nusidėti, negyventi, ir jų laisvę gyventi, tiek šiaip gyventi, tiek amžinai gyventi. Tad suvok iš ko susidaro gyvenimas, kaip jis suveda meilę ir laisvę, Dievo ir žmogaus priešingybes, kaip Sūnus suveda. Ir suvok, kas jas atskiria, tas pats žmogus kaip toks, tiek asmuo, tiek asmenybė. Tad suvok ką reiškia ši jo dviprasmybė, ką tai reiškia dvasiai, jog žmogus suvoktas, tiek mano, tiek Sūnaus.

2016.04.20 Tad gyvenk manimi ir suprasi, kaip gyventi vertybėmis. O jomis gyveni kai nėra ryšio su manimi, jomis laikaisi, be manęs ir be savęs.

2016.04.21 Tu šviesk savo meile, savo širdimi ir suprasi mano Sūnų, kaip jisai myli visus ir jus visus vienija taipogi su manimi, tada suprasi kaip tau ir kitiems gyventi. Jisai jums pavyzdys tos vienybės kuri suveda kiekvieną išmonę, kiekvienas jūsų aplinkybes. Tad gilinkis į Sūnų ir visatą pažinsi.

2016.04.26 Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

2016.04.27 Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

2016.05.03 Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

2016.05.04 Ieškok savyje tų apimčių, kaip ir kur aš pasireiškiu, kaip prie tavęs įvairiai artėju, kaip tatai atrodo iš šalies, kaip susiskaldai mano dėka, mano įtakojamas ir brandinamas. Juk tai esmė mano bendravimo su tavimi, kad tu galėtum bręsti ir augti. O tu ir kiekvienas žmogus esate mano vaikas, mano Sūnaus išgyventas, atjaustas, tai suvok kaip iš to iškyla visos tavo išgyventos raiškos ir kaip mus įvairiai jungia ir sieja bendra Dvasia.

2016.05.05 Svarbiausia išgyventi mane visa esybe - visu kūnu, protu, širdimi ir dvasia, ir taip pat atsisakyti savęs, tad mylėti artimu, juo gyventi, rūpintis, sielotis, tada pilnai atsiskleisi ir kartu mane suprasi. Tad gyvenkim kartu visakame ir tarp mūsų sukiosis šventoji Dvasia, tai mus siejantis žinojimas mūsų tarpe bruzdantis ir gyvuojantis.

2016.05.06 Suvok kokia mano meilė įvairi, kaip tai atsiskleidžia tavo vaizduote, koks tu gali būti mylimas, tai gi atspindi mano, Dievo, asmenis ir visas mano raiškas, juk kiekviena yra mano meilės išsipildymas. Tad pats mylėk ir dalyvausi mano meilės raiškose ir pats jas visas suprasi. Mylėk ir aš mylėsiu su tavimi, tai ir yra mudviejų trejybės pagrindas kuris reiškiasi visose maldose, o malda yra manęs atstatymas iš bet kokios gyvenimo trupmenos. Tad mylėk ir suprasi kaip melsti ir ko melsti ir būsi, atrasi vis naujai mane.

2016.05.09 Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampriai tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

2016.05.10 Džiaukis džiaugsmu, juk tai vienumo pagrindas, kad sutampa kaip tikite ir kaip yra.

2016.05.11 Aš tam ir sukūriau tave, kad tu atvertum mane žmonėm.

2016.05.12 Nes savo jėgomis tu nepagausi visumos, tu neišeisi už savęs. Tad suvok mano pirmumą. ... Mokykis tos meilės, nes pati meilė tave pamokys. Matematikoje mane rasi, bet tik atpažinsi, tai ką sužinosi iš gyvenimo, iš meilės. Aš myliu tave ir ištisai mokau. Ieškok manęs mano meilėje.

2016.05.16 Tad dabar rūpinkis atskleisti mane kaip aš tave, ką ir kaip ir kodėl myliu, kaip ir kodėl atsiranda žmogus, žmonės, kaip jūs susiję su mano Sūnumi Jėzumi Kristumi, kaip viskas vystysis toliau ir kaip jūs savo vienumu jį atstojate ir juo gyvenate, tad mylėk mane ir meile aš tau viską atskleisiu...

2016.05.18 Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

2016.05.19 Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

2016.05.20 O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.

2016.05.23 ...aš tave pamokysiu permainų, kaip šventoji Dvasia liudija Sūnaus ryšį su manimi, jo atitrūkimą, kuris ir tarnauja ryšiu. Tad savo atsidavimu man atpažink jojo dar didesnį atsidavimą, gerbk ir mylėk jį, jisai tau ir visiems pavyzdys ir pagrindas jūsų gyvenimui, mūsų visų vienumui. Mylėk ir vertink jį.

2016.05.24 Auk tiesus ir suprasi ko tau trūksta, kam aš jums visiems reikalingas, ką reiškia atitrūkimas nuo manęs, kaip tokiu atveju tenka mylėti artimą, kaip ir mylėti priešą su manimi. Nes priešą galite mylėti manimi, o be manęs, tik artimą.

2016.05.25 Dabar tu žiūrėsi į mane iš šalies, Dvasios kampu, o aš esu tiek tavyje, Dvasios kampu, tiek už tavęs, Sūnaus kampu, tiek su tavimi savo kampu. Tad laikyk atskirtus mūsų kampus, tai ir yra Dvasios įnašas, kad visi trys glūdime už sąlygų, esame besąlygiški. Tad ieškok mūsų trejybinio atskyrimo, atitrūkimo, kurį žmogus apjungs.

2016.05.28 Aš tave vedu, tuo pačiu sukuriu tau gyvenimą, aplinką, pasaulį, tai ir yra mano meilė. Tad suvok meilę, kaip palaikau ir taip ir taip ir dar tau suteikiu laisvę. Tad ieškok kaip įvairiausiai mylima ir mane suprasi ir apžvelgsi.

2016.05.31 Pasidžiauk manimi, nes mudu labai artimi ir matai kaip išmintis sieja vaizduotę tiek danguje, tiek ir žemėje. Tad melsk mane ir vis naujai atrask mūsų ryšį ir puoselėk jį, brandink jį ir gyvensi juo, tad gyvensi manimi, tad suprasi kuomi sutampu su savo ryšiu su tavimi, tad ir tu esi be galo prasmingas, mano atramos taškas, kaip ir kiekvienas. Tad paskęsk mūsų ryšyje ir suprasi.

2016.06.06 Galvok, kaip aš noriu tarp jūsų gyventi, kaip gyvenu savo Sūnumi užtikrintai ir jumis neužtikrintai, kaip tarp jūsų ir Sūnaus yra tarpas, koks yra tarp manęs ir jo, kaip tie tarpai atsispindi tarsi veidrodyje, tame pačiame kuriame atsispindžiu su Sūnumi, kaip tie atspindžiai yra būtent tie, kuriuos nagrinėji puskubais. Aš esu Sūnumi pirm sutapimo ir esu jumis po sutapimo, tad tai išaiškina kas yra sutapimas ir nesutapimas. Tad gilinkis, juk aš esu šaltinis visako, visos tiesos.

2016.06.07 Aš tave ugdau ir tai nuostabu, tai ugdykis ir įsisavink mane, kiti mokysis, o aš savo ruožtu gyvensiu tarp jūsų. Tad suvok išmintį kaip mano gyvenimą kartu su jumis, kaip ir jūsų gyvenimą kartu su manimi. Tai gyvenimas abipus tarpo kurį tu tiri matematikoje, tad tirk išsamiai kartu su kitų pagalba.

2016.06.08 Aš jus myliu ir noriu, kad jums sektųsi labai ir labai, tad ieškok manęs žmonėse, kaip jose tūnau ir kokiomis sąlygomis pasireiškiu ir kokiomis nepasireiškiu. Taip suprasi permainas, suprasi tą laisvę kuria gyvenate, kaip jinai suveikia ir nesuveikia, kokia jos prasmė.

2016.06.09 Lavinkis ir mokykis iš manęs, koks aš besąlygiškas ir tesiingas. Tu suprasi, koks pasaulis sąlygiškas. Neprisirišk prie jo, o verčiau jį kurk, tegul jis išplaukia iš tavęs ir tada suprasi kaip išlaisvinti jame esančius žmones.

2016.06.10 Ieškok mano grožio šaltinio, tai mano elgesys, tai mano veikla, tad žinok kaip mano veikla įkvėpia jūsų veiklą ir sukuria mums bendras veiklos sąlygas taip kad veikia ne vien tik aš, bet mes visi. Tad veikime kartu net ir veikdami paskirai.

2016.06.13 Aš myliu tave ir atskleidžiu tau daug puikių dalykų, o tu suvok kaip juos taikyti žmonių gerovei ir pirmiausiai mūsų visų bendravimui ir susikalbėjimui, jūsų vienų su kitais ir tuo pačiu manimi, įvairiausiai mūsų vienumo atskleidimui.

2016.06.14 Tu klausykis manęs, kaip aš požiūrių permainom išreiškiu tarpą kuriame viskas vyksta, gerumas ir blogumas, mano pasirodymas ir dviprasmiškumas, jūsų laisvė ir nelaisvė, jūsų lūkesčiai, abejonės, poreikiai, vertybės mano troškimai ir jūsų netroškimai, visos sandaros, padalinimai, dorovės pagrindai, kartu ir gyvenimo bei amžino gyvenimo, išsiaiškinimo būdai ir žinojimo rūmai, maldos mokslas, sėkmingas ir nesėkmingas, jūsų meilė artimui, priešui, sau ir vienas kitam, viskas vyksta permainų išsakytame tarpe, tad susikaupk ir ieškok, ten viską rasi.

2016.06.30 Suvok, kaip mylima kiekvienu atveju, kokiu pagrindu, tai vis reikalavimas, kad būtinai būčiau. Užtat myliu save, mylime vienas kitą, mylime visus, tiek priešą besąlygiškai, tiek draugą salygiškai. Juk mylėdami draugą tuo pačiu mylime ir save ir vienas kitą. Tad meilė yra raktas į mano šokį.

2017.07.26 A: Kaip dorovė kyla iš Dievo šokio?

D: Aš jus sukūriau savo Sūnaus pagrindu, kaip žinai. Taigi, jus kūriau šešias dienas, tai ir yra šešerybė. Ir jinai išbaigia mano šokį. Tad ieškok kaip laipsnynas iškyla iš požiūrių permainų, o kaip iš laipsnyno išsiveda šešerybė, ir kaip šešerybė grindžia požiūrių permainas ir suprasi šį trejybės ratą, tai gi trys Dievo šokio sandaros.

2017.07.27 A: Kaip susiję tavo būtinumo, tikrumo ir galimumo klausimai?

D: Aš esu tiesos dvasia, o tai reiškia, kad mano turinys ir raiška yra vienas ir tas pats dalykas. Užtat mano kūryba vyksta išskiriant mano turinį ir raišką: turinys, tai dvasia, raiška sandara, jų sutapimas, tai atvaizdai, o išskyrimas, tai esmė. Tad mano kūryba vyksta esme, juk esme pakeičiamas turinys. Taip ir aš pakeičiamas meile, juk meilė yra mano esmė. Tad ieškok kaip Dievo šokis mane pakeičia meile sau, Dievui, meile vienas kitam ir visiems. Tai ryšys tarp trijų vienumų ir trijų asmenų sandarų, kurie ir sudaro šešerybės pagrindą, juk padalinimai yra pagrindas meilei. Tad suvok kaip būtinumas, tikrumas ir galimumas išskiria turinį ir raišką, juk jų sutapimas yra tiesa.

2017.07.28 A: Kaip Dievo šokyje Dvasios kampu iškyla įsakymas mylėti?

D: Mano Dvasia stebi iš šalies, kaip aš iškylu ten kur manęs nėra, būtent jumyse. Ir aš iškylu jūsų gelmėse bet klausimas yra ar jūs iš tiesų mane priimate. Tad įsakymas yra tokios sąlygos. Nes jis pagrįstas už jūsų, gyvenime, ir taip pat jisai jums žinomas, bet ar jūs juo gyvenate? O tai reikalauja dvilypio požiūrio, širdies tiesos požiūrio, suvokti įsakymą kaip tokį ir jį be to priimti. Mylėk ir pamatysi jog tai meilės esmė, kitą priimti į širdį.

2017.07.29 A: Ar Dievo šokyje tris vienumus reikėtų suvokti kaip poslinkius trejybės rate?

D: Aš jumis įsijungiu, tad tikrai taip, nes poslinkiai parodo kaip aš priimu sąlygas, būtent jūsų sąlygas, užtat tai ir yra trejybės poslinkiai ir šešerybės nariai. O trimis Dievo šokio sandaromis - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios - jūs priimate mano sąlygas, užtat būtent kurį nors požiūrį. Tad būk dėl to ramus, aš tave laiminu.

2017.08.08 A: Koks mūsų vaizduotės ryšys su tavimi?

D: Jūsų vaizduotė yra langas į mane. Tai visapusiškas priėjimas į visaką, būtent per mano požiūrį, per Dievo šokį. Tad tai jūsų atsitraukimas nuo žinojimo, atsisakymas savo prielaidų, tad dalinis pasitraukimas nuo šio pasaulio, užtat kito pasaulio atvėrimas, tai dorovės pagrindas kylantis iš mano šokio, ir artimai susijęs su trim kalbom ir bendrai su požiūriais, su dėmesio valdymu. Tad tirk vaizduotę, tai yra tikrai prasminga.

2017.08.10 A: Kaip suvokimas skiria pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę?

D: Pažymėta priešingybė yra ženklas nepažymėtos priešingybės. Tad gerumas yra ženklas Dievo. Tuo tarpu blogis yra pažymėtos priešingybės priešingybė. Blogis yra ženklas Dievo ir gerumo atskyrimo, taigi, ženklas amžino gyvenimo. Užtat Dievas yra priešpastatomas amžinam gyvenimui. Betgi Dievas nebūtinai atskirtas nuo gerumo, tad Dievas yra platesnis už amžiną gyvenimą, juk jis išeina už savęs ir tai yra įrodymas būtent to. Tad būtent jūs tą išgyvenate, tiek Dievo išėjimą už savęs į gerumą, tiek jo neišėjimą už savęs ir atitinkamą blogį. Tai ir yra gyvenimas ką jūs abipusiškai išgyvenate.

2017.08.14 A: Kaip trys kalbos susijusios su trimis dorovės klausimais?

D:Tu mąstyk apie Dievo šokio vienumus ir nevienumus, juk visa dorovė iš to išplaukia, kas jūs esate, kaip aš jus apibrėžiu ir kaip jūs save ir vienas kitą apibrėžiate. Ir pirmiausia siek tai su dorovės klausimais, o paskui suprasi kalbų vaidmenį, juk kalbomis būtent susikalbame: aš Dievas, tu ir visi kiti. Mylėk ir būsi mylimas ir suprasi.

2017.08.18 A: Kaip tu mumis dalyvauji gyvenime?

D: Aš suteikiu jums laisvę, o jūs gyvenate laisve. Turite laisvę mylėti, tuomet aš myliu jumis ir su jumis. Tad mylėkite save, vienas kitą ir visus ir mane. Tai vis tas pats, tai asmenų lygmenys: dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas. Jais mes vis suvedame ir įprasminame gyvenimo lygtį. Gyvenimo lygtis, tai turinys, o asmenų lygmenys, tai jos raiška, o jumis gyvenu gyenimo lygtimi, o jūs tai išreiškiate asmenų lygmenimis. Jus taip myliu per amžių amžius. Jus laiminu.


Dievas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 lapkričio 09 d., 13:30