Naujausi pakeitimai - Ieškoti:

Knyga

Dievas

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Užrašai

Mokykla

Andrius

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF


Asmeniškai? BA9696

Nuojauta? AAAAAA

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

I'm building websites for sculptor Darius Miliauskas in Butrimonys. Aistė Kaminskaitė is building one for dailidė Eimantas Sakavičius in Eičiūnai.

Dievas

Žr. Dievo raiškos, Gera valia, Dievas Tėvas, Dešimt Dievo įsakymų, 20150428Dievas, 20150323Dievas, 20150220Dievas, Dievo išsiaiškinimai, Metraštis, Šiluma, Dievas sandarose, Dievo požiūris, Dievo Dievas, , Tu, Kitas, Neigiamybė, Įsakymai, Nesusivedimai, Asmenys, Apžvalga, Žmogus, Išgyvenimai, Amžinas gyvenimas, Atsiplėšimas, Dievas Sūnus, Jėzus Kristus

Glaustai

Klausimai

  • Kaip Dievas išsijudina?
  • Kaip Tėvo akimis atrodo Dievo trejybė?
    • Apibrėžti buvimą ir nebuvimą, besąlygiškumą ir sąlygiškumą, apibrėžimą, savastį, asmenis, meilę, vienumą.
  • Kaip Sūnaus akimis atrodo Dievo trejybė?
    • Apibrėžti požiūrį.
  • Kaip Dvasios akimis atrodo Dievo trejybė?
    • Apibrėžti būklę, permainas.
    • Susieti 4 Dievo raiškas su ženklų rūšimis.
    • Susieti permainas su 6 Dievo raiškomis, ženklų savybėmis, neigiamais įsakymais, pertvarkymais, padalinimais.
  • Kaip Tėvą, Sūnų ir Dvasią suveda žmogaus trejybė?

Santrauka

Siekiu suvokti Dievo požiūrį, kaip išeities tašką, kaip raktą į viską, kuriuo net ir ribotas protas gali žinoti viską, tiek visumą, tiek atsakymus į paskirus klausimus.

Remiuosi savo patirtimi, koks mano gyvenime Dievas įvairiai pažįstamas, kaip jisai įvairiai reiškiasi. Taip pat remiuosi savo vaizduotės ribomis, ką įstengiu įsivaizduoti, ypač darant ko mažiau prielaidų.

Taip išvedu Dievo santykį su savimi. Jį vadinu Dievo šokį. Juo susidėlioja 24 Dievo raiškos.

Dievas išsijudina...

Tėvo akimis...

  • Myli save
  • Viena buvimu
  • Suvokti, tai atskirti pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę
  • Tėvas suvokia
  • Sūnus susivokia
  • Dvasia jų bendrai suvokta
    • Apibrėžti suvokimą, buvimą ir nebuvimą, besąlygiškumą ir sąlygiškumą, apibrėžimą, savastį, asmenis, meilę, vienumą.
    • Apibrėžti bendrai suvoktą Dvasią

Sūnaus akimis...

  • Myli vienas kitą
  • Viena požiūriais
  • Tėvas: Sūnus priima Tėvo požiūrį. Tėvas žengia atbulas iki Sūnaus.
  • Sūnus: Tėvas priima Sūnaus požiūrį. Sūnus žengia atbulas iki Tėvo.
  • O jų bendrai suvokta Dvasia?

Patikslinti, kiekvienu atveju: Ar Tėvas už Sūnaus ar Sūnuje?

  • Apibrėžti požiūrį.

Dvasios akimis...

  • Myli visus
  • Viena būkle, nebuvimu
  • Tėvas savo būkle sutampa su Sūnumi. Juos sieja požiūris - ženklų rūšis
  • Sūnus savo būkle atskirtas nuo Tėvo. Juos sieja požiūrio permaina - ženklų savybė.
    • Apibrėžti būklę, permainas.
    • Susieti 4 Dievo raiškas su ženklų rūšimis.
    • Susieti permainas su 6 Dievo raiškomis, ženklų savybėmis, neigiamais įsakymais, pertvarkymais, padalinimais.

Tėvą, Sūnų ir Dvasią suveda žmogaus trejybė

Malda Dievo ir žmogaus dėmesys susiveda į Kitą.


Dievo išjudinimas

Dievas save išjudina vardan kitų, kurie galėtų juo gyventi, jeigu jis atvertų sąlygas. Jisai sąlygiškas bet tai nepažymėta Dievas pasitraukdamas kuria ir plėtoja save, asmenį, kaip santykį su savimi, tad savastį kuriuo Kitas galėtų reikštis, o tai dargi santykis su Dievu. Tad tas asmuo žymi Kitą - ne Dievą. Tačiau tas Kitas, pasitraukdamas, tampa Dievu atitinkamai. Tokiu būdu vyksta asmenų kaita: Dievas -> Aš -> Tu -> Kitas taip kad Dievas pats tampa tuo Kitu dėl kurio viską atvėrė, taip kad yra lygiaverčiai Kiti.

Nėra taip paprasta išjudinti Dievą. Jisai turi pats save išsijudinti, juk be jo nieko nėra. Yra nebent galimybės. O tos galimybės jo neliečia. Nes visos priešingybės jam tėra tas pat, tai tik žodžiai. Ar jisai "yra" ar jo "nėra", tai tik žodžiai. Šie žodžiai įgauna savo prasmę tik per jį. Jam gi visi teiginiai teisingi. Jo atžvilgiu, tai nepažymėtos priešingybės. Tokios priešingybės jo neišjudins. Panašiai, jisai gali būti tiek "geras", tiek "blogas". Nes šie žodžiai įgaus savo prasmę tik per jį. Jei Dievas blogas, tai pageidautinas blogis. Bet tuo pačiu Dievas geras. Juk Dievas nevaržomas. Ir jam viskas tas pats. Tačiau mums tai nėra tas pat. Mums labai svarbu tvirtinti, jog Dievas yra geras. Bet čia jau mūsų požiūris, mūsų būklė.

Koks paprasčiausias klausimas, kuris galėtų išjudinti Dievą? Palyginkime klausimus:

  • Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?
  • Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
  • Ar yra Kitas? Ar galėtų būti Kitas?

Dievas išsijudina. Jis išsijudina klausimu: Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?

Dievas save išjudina vardan kitų, kurie galėtų juo gyventi, jeigu jis atvertų sąlygas. Jisai besąlygiškas bet tai nepažymėta. Atsiranda Kitas.

Tėvas išsijudina - pasitraukia: didėjantis laisvumas.

Nepažymėtos ir pažymėtos priešingybės

Kaip Dievui galėtų iškilti pažymėta priešingybė? Išsiskiria, tai kas jį išjudina, ir tai kas jo neišjudina. Jo neišjudina nepažymėtos priešingybės, o jį išjudina pažymėtos priešingybės. Tai ši pažymėtų ir nepažymėtų priešingybių priešingybė gali jį išjudinti. Tam reikalingas kitas požiūris, ne jo požiūris, už jį siauresnis, kuklesnis požiūris.

Būtis yra nepažymėtos priešingybės, mat, jos deri tarpusavyje, tai derinančios savybės. O nebūtis yra pažymėtos priešingybės. Kuomi jos pažymėtos? Viena priešingybė yra "nepažymėta", užtat sutampa su visuma. O kita priešingybė yra "pažymėta", užtat nesutampa su visuma, jinai išskirta, atskirta nuo visumos. Tačiau jinai žymi visumą. Ją žymi tam, kas yra už tos visumos, tai yra, kas nėra ta visuma. Kas supranta tą žymę, kas ją suvokia, kas ją atskiria nuo visumos, tas ja supranta visumą.

Klausimas ir atsakymas yra priešingybės. Tai du atvaizdai. Juos sieja dvejybė. Klausimas yra nepažymėta priešingybė, o atsakymas yra pažymėta priešingybė.

Nėra skirtumo tarp buvimo ir nebuvimo kolei nėra "kito" ir nėra "sąlygų".

Tad Dievas (Tėvas) yra šisai klausimas.

  • Kuriai priešingybei priskiria klausimą? Nepažymėtai priešingybei?
  • Pažymėta priešingybė: savastis.

Šis klausimas priklauso nuo priešingybių išskyrimo. Pirmenybė teikiama buvimui, ne nebuvimui.

  • Pirmenybių išskyrimas
  • Dievui kaip atsvara iškyla asmuo (?)
  • Dievui buvimas ir nebuvimas tėra tas pats, tai tik žodžiai.
  • Dievui atsakymas iš anksto aiškus, tačiau jisai vis tiek ištiria.

Šio klausimo pagrindas yra buvimas.

  • Septynerybė (7 = -1) apibrėžia pažymėtą priešingybę. Buvimas yra pažymėtos priešingybės sąmoningumas: 7+3=2.
  • Būtis išsakoma dviem požiūriais: priešingybių gretinimas ir viskas tas pats. Gretinamos priešingybės yra lygiavertės. Tačiau abu būties požiūriai taipogi yra priešingybės. Gretinimas yra nepažymėta priešingybė, o viskas tas pats yra pažymėta priešingybė. Nepažymėta priešingybė veda į pažymėtą priešingybę.
  • Kas yra buvimas? Buvimas, tai kokių nors sąlygų tenkinimas.
  • Buvimas (sandara) dvejybėje yra išorinių sąlygų tenkinimas. Buvimas (požiūris) trejybėje yra vidinių sąlygų tenkinimas.
  • Pažymėta priešingybė (buvimas - Dievui, gerumas - mums) priskirta prie visko (Dievo).
  • Pažymėta priešingybė, tai smulkiausias reiškinys, galintis išjudinti viską. Tai Dievo perturbacija, trykdis, paklaida.

Suvokimas skiria pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę. Kurią suvokiame? Suvokiame nepažymėtą priešingybę, tai kas lieka pašalinus pažymėtą priešingybę, tai su kuo patys sutampame tokiu būdu. Tad suvokimas atstato nepažymėtą priešingybę kaip platesnį pagrindą.

  • Suvokiam išvadą iš sąlygų.
  • Suvokia skirtumą tarp (skirtingų) sąlygų ir (besąlygiškų) išvadų.
  • Suvoktas, tai nepriskirtas.

Ar Dievas yra "fermionas" ar "bosonas"? Bosonai neegzistuoja. Bosonai išreiškia "nepažymėtą" priešingybę, tai yra, nėra kaip jų išskirti. O fermionai išreiškia "pažymėtą" priešingybę ir egzistuoja. Fermionai turi minimalų "sukinį" (1/2) ir atitinkamai nenulinę energiją. O bosonų minimali energija yra nulinė.

Savybės yra kaip bosonai - jų gali būti daug vienoje vietoje, jie gražiai deri.

Dievo paneigimas, tai jo pažymėjimas.

"Tu" tai ryšys tarp pažymėto (manyje) ir nepažymėto (už manęs). Tai ženklų pagrindas.

Dievui: buvimas (nepažymėtas). Būtinumas (pažymėtas). Žmonėms: gerumas (pažymėtas).

Trejybė: Klausimas, tyrimas, atsakymas

Dievo trejybė:

  • Tėvas klausimas
  • Sūnus tyrimas
  • Dvasia atsakymas

Atsakymo pagrindas yra tai, kad Dievas nepriklauso nuo sąlygų.

  • Ar Dievas tenkintų sąlygas netgi jeigu jų netenkintų?
  • Ar jisai būtų geras netgi jeigu jisai nebūtų geras?
  • Taip, nes sąlygos sąlygoja platesnes sąlygas.
  • Mums, tai jis turi jas tenkinti, nes mums jis būtinai geras!

Dievo klausimas turi du atsakymus:

  • Sūnaus atsakymas: Dievas nebūtinas.
  • Dvasios atsakymas: Dievas būtinas.

Taip turi būti kadangi Dievas nevaržomas, jisai tenkina visus teiginius.

'Dvasia

  • Dvasia yra Dievo nebuvimas. (?)
  • Dvasia yra bendra (besąlygiška) išvada (sąlygiška), tai kas iškyla visose sąlygose.
  • Dvasia yra išvada. Bendrai suvoktos yra išvados.

Besąlygiškumas

Dievas yra besąlygiškumas. Jį tokį pristato 3 neigimai, 3 apibrėžimai:

  • Besąlygiškumas yra be sąlygų.
  • Besąlygiškumas vienose sąlygose.
  • Besąlygiškumas bet kokiose sąlygose.

Mūsų santykis su Dievu

Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

Dievas leidžia mums, leidžia kitam gyventi Dievu. Paklusti, tikėti, rūpėti.

Tėvas pasitraukia. Sūnus pripildo, išpildo, įveikia visą nebuvimą.

Rasti veidrodį per kurį bendrauti su Dievu. Veidrodyje Dievas ir aš (ar mes) esame lygiaverčiai, tiesiog skirtingose veidrodžio pusėse.

Paklydusio vaiko tikslas gali būti, kaip jam elgtis, pažymėtos priešingybės pasaulyje, atstatyti nepažymėtą priešingybę? Nepažymėta priešingybė - Dievo pasaulio esminis bruožas (esu užtat esu), o pažymėta priešingybė yra mūsų pasaulio esminis bruožas (nesu užtat esu).

Pagal Mulla Sadra: sutampa Dievo dorovinis žinojimas iš priežasčių atsiskleidimo ir žmogaus dorovinis žinojimas iš nuklydimo (trejybe). Tad Dievas (ir Sūnus) gali doroviškai vertinti nuodėmę jos pasėkmių (kenkimo sau) nepatyręs tiesiogiai. Nors ir Sūnus patiria kančią už kurią jisai tačiau neatsakingas.

Ketverybė ir gyvenimo lygtis

Dievas: kodėl

Kas turi pirmenybę (ketverybėje): buvimas (ar), esmė (koks), veikla (kaip), tikslas/aplinkybės (kodėl)

  • Mulla Sadra: būtis (ar) yra pirm esmės (koks). Žmogui šie klausimai susieti, o Dievui atskirti.

Esmė apima visas savybes. Tad esmė yra savybių vieningumas, o savybės yra atvaizdai.

Yra tai, kas reiškiasi, kas išreiškia savo savybes, tad savo esmę, tad save. "Those things are which show themselves to be."

  • Užtat Dievo įrodymai veikia neigiamai. Juk, jeigu yra tai, kas reiškiasi - tai reikia paprasčiausiai parodyti, o ne įrodyti. Jeigu neįmanoma parodyti, tai visos pastangos įrodyti veikia neigiamai. Užtat reikia atpažinti Dievą ir jį ko labiau pažinti.

Tai kas tiesa sutampa su savo pavidalu. (Konstruktyvi hipotezė tuo remiasi.) Proto žaidimas: turinys ir raiška sutampa.

Požiūris

Požiūris yra tarsi varpo sugaudimas. Dievas tyli (kaip varpas), paskui jisai išsijudina, suskamba.

Kitas. Ne-Dievas. Neigimas. Savastis.

Kodėl Dievas neigtų save? Dievo neigimas: jo išėjimas už savęs. To neigimo ištakos, tai klausimas, o klausimo santykis su neigimu.

Dievas ir savastis. Asmuo - savastis sutampa su Dievu. (yra) Savastis nesutampa su Dievu. (nėra. Kas nėra?)

Dievas: Dievas + kitas (neDievas) -> Aš (vardan kito, Dievas -> Aš ir užtat neDievas->Aš taipogi). Aš tuomet žymi Kitą. Tai pažymėta.

Dievas -> Aš -> Tu -> Kitas -> Kitas -> kiekvienas tampa Dievas pasitraukiantis

Jeigu būtų Ne-Dievas (Viskas), ar jis būtų atskirtas nuo Dievo? Nebūtų. O kodėl? Nes Dievas yra neatskiriamas.

Nes arba tas "ne" būtų durys, arba atsirastų kitos durys Ne. Durys-Ne į tai kas už NeDievo (gelmėse), tos durys gali būt atidaromos ar uždaromos.

Dievas atveria galimybę Kitam: santykis su Kitu, iškyla Jėzus, yra lygiagretūs požiūriai. Dievas klausia: Kaip kiekvieną pasiekti? Ar Dievą galėtų išjudinti klausimas: Ar yra Kitas? Ar galėtų būti kitas? Ne, nes pirmiausiai jis turi susitvarkyti su savo paties buvimu, taip paprasčiausia. Tik po to iškyla Kito galimybė. Neturėk Kito Dievo.

Dievas sutampa su savo sąlygomis, jų neneigia. Bet mes nesutampame ir neigiame. Buvimas neneigia nebuvimo. O nebuvimas neigia buvimą.

Asmenys

Sūnui Dievas atpažįstamas savo gelmėse. Jisai išverčia ir suvokia, įsivaizduoja Dievą, kaip tai kas už sąlygų: "Tu". Tačiau pradžioje Dievas buvo jo gelmėse, jį ten atpažino.

Asmenų apibrėžimas: Ne-Dievas tai Dievo sugaudimas, kaip varpo. Arba tai apibrėžti kaip "ne Dievas" tada tai durys į Dievą. (pavyzdžiui, Velnias pagrįstas Dievu).

  • durys atstoja Dievą, tos pačios durys
  • arba tų durų nėra, tada
    • kitos durys? arba jos sukuriamos (tada veikla atitinka Dievą) Sūnus
    • arba jos netyčia nesukuriamos (tada tai Dievo pirmapradė būsena) Dvasia, žiūrėti iš šalies
    • arba jos tyčia nesukuriamos, tada tiesiog nustumta, tai sudėtingos durys, visgi durys

Tai trijų asmenų apibrėžimas.

Kaip asmens suvokimas susijęs su meile:

  • Suvokti save: Aš
  • Suvokti bendrai: Tu
  • Suvokti teisingai, susigaudyti: Kitas

Suvokiame amenį. Kas yra asmuo? Kaip susijęs su savastimi?

Bendras suvokimas

Suvokia tą patį Dievą. Ką jie suvokia? susivokia? Ar suvokia pažymėtą ar nepažymėtą? Koks ryšys su savimi? Su savęs suvokimu?

Prielaidos ir išdavos

išsiskiria: dvi galimybės: Dievas yra, Dievas nėra. Taip pat išsiskiria: prielaidos ir išdavos.

Trumpas laiškas

Severai, Buu, Kukuli, ačiū už mintis, jų įvairovę. Man prasminga jums rašyti. Jau mėnuo, kaip šį laišką mąstau ir rašau.

Man rūpi viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Visą gyvenimą susiduriu su žmonėmis kurie man tvirtina, jog tai neįmanoma. Tačiau pats Jėzus tarė, "Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę." (Jonas 16). Ir Jėzus sugebėjo pasakyti esmę, "Mylėti Dievą" ir "mylėti artimą kaip save patį".

Darau pažangą. Apžvelgsiu, kaip manau susiveda "Dievo šokis", jo santykiai su savimi. Remiuosi savo vaizduotės ribomis, kiek jas esu išnaršęs, juk "nieko naujo po saule", taip pat savo asmenine patirtimi, kokį įvairų Dievą pažįstu. Sudėliosiu 24 Dievo raiškas.

Viską dėliojant, man labai padeda įsidėmėti kokiu įvardžiu Dievą įsivaizduoju. Juk

  • kartais įsivaizduoju Dievą, kuris galėtų sau pasakyti, "Aš esu Dievas" (3 raiškos)
  • kartais į jį kreipiuosi, "Tu esi Dievas" (8 raiškos)
  • kartais pasižiūriu iš šalies, "Jis yra Dievas" arba "Dievas yra Kitas", tai yra, ne Aš ir ne Tu (10 raiškų)
  • kartais pats gyvenu Dievu (3 raiškos).

Atitinkamai skiriasi, ką reiškiasi vienumas ir meilė.

Pradžiai pasisakysiu bendrai, ką vadinu Dievą.

  • Dievas yra išeities taškas visakam. "Pirmapradis" Dievas yra pirm laiko, erdvės, būties, prasmės, meilės, mūsų visų ir t.t.
  • Dievas viską žino, mąsto, daro, kuria, lemia, valdo, grindžia ir t.t. Dievas yra visko dvasia, o viskas yra Dievo sandara.
  • Dievas yra asmuo be sąlygų. "Aš" esu pirmas asmuo, "Tu" - antras asmuo, "Kitas" - trečias asmuo, o Dievas, tai nulinis asmuo.

Toliau apibrėšiu gerumą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Gerumas yra Dievas sąlygose. Gerumas yra laisvumo dvasia, o laisvumas yra gerumo sandara. Gyvenimas yra Dievo gerumas, tai yra, gyvenimas yra sutapimas Dievo už sąlygų ir gerumo sąlygose. Pavyzdžiui, medis yra gyvas nes jame deri jį globojanti visuma ir jo viduje pasireiškiantis laisvumas. Tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Suvokimas, tai atskyrimas ir išskyrimas. Atskirdami gerumą (sąlygose) ir Dievą (nebūtinai sąlygose) įžvelgiame Dievo pirmenybę gerumo atžvilgiu. Svarbiau, kad būtų Dievas, o ne gerumas. O mūsų sąlygose Dievas gali nebūti - jisai viską gali - ir galim su juo ryšio neturėti, kaip kad Kristus ant kryžiaus, kada kentė, "Dieve, kodėl mane apleidai?" O gerumo dažnai nėra, bet tai jau gal ne Dievo, o mūsų reikalas juo pasirūpinti. Užtat kas aklai tvirtina, kad "Dievas yra geras", tas daug kam abejingas, tas šiaip gyvena ir miršta, o kas nuoširdžiai mato, jog dažnai kol kas anksti tvirtinti, koks Dievas, tas jau čia ir dabar amžinai bręsta, kad Dievas iš tiesų būtų geras. "Dievas nebūtinai geras; gyvenimas nebūtinai teisingas", tai, kiek žinau, sunkiausia ir prasmingiausia tiesa, apie kurią, manau, Jėzus kalbėjo, sakydamas, "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti."

Dievo šokį pristatysiu nuo "judesio" išsakančio šokio esmę. Kartais įsivaizduoju, kaip Dievui viskas atrodo. Vadinas, Dievą įsivaizduoju kaip "Aš". Kas tokį Dievą išjudina? Dievą išjudina nebent klausimas, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų netgi jeigu jo nebūtų? Tai Dievo esmė. Iš tiesų, tai meilė: Mylinčiojo nebuvimas vardan mylimojo buvimo, kaip kad išeinant už savęs, atsisakant savęs, pačiam bręstant ir kitus brandinant. Žodžiu, Dievas myli save. Juk pirmapradis Dievas neturi net savasties, neturi kam rodytis. Savastis yra tai, kas mus atstoja, kas mus nurodo, užtat tai kartu mūsų nebuvimo ženklas. Dievo savastis, tai jo sandara, santvarka, sąlygos, tai jo nebuvimas, tuo pačiu tai Viskas. Dievas pasitraukia, taip atverdamas Viską, sukurdamas "save" ir sutverdamas Dievui pačias nepalankiausias sąlygas, mūsų sąlygas. Mes kiekvienas esame kukliausios sąlygos kuriose Dievas galėtų pilnai pasireikšti. Visgi, šiose sąlygose jisai naujai iškyla, jose susigaudo, jog jisai pats yra Dievas. Tačiau kokiu pagrindu Suvokiantis Dievas (Tėvas), kuris pasitraukia, ir Susivokiantis Dievas (Sūnus), kuris iškyla, yra tas pats Dievas? Jų abiejų bendrai Suvoktu Dievu (Dvasia). Dievo trys asmenys yra viena savo buvimu. Tokiu būdu Dievas myli save. Jo savastis (jo sąlygos, jo sandara - viskas) atsirado jam išeinant už savęs į save. Tai ir yra meilė, kad Dievas besąlygiškas, nes jisai priima visas sąlygas, užtat jisai viską palaiko. Jisai sutinka ir nebūti, kad jo būčiai nebūtų ribų.

Dievas (Tėvas) išnyksta, pasitraukia, Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Kodėl? Dėl to kad Dievas nepriklausomas nuo sąlygų, jisai turi bet kokiu atveju būti ir atsirasti nepaisant sąlygų, tai gi Dievo esmė. (Kai esi Dievas, lemi sąlygas, jos tavęs nelemia. Net jeigu esi Sūnus, atsiradęs tose sąlygose.) Šitą mintį reikia visur prisiminti ir naujai suprasti, visais kampais. Tačiau kaip žinoti ar Sūnus tikrai Dievas? Sūnui Dievas yra Tu, jam rūpi tik Dievas, jis visko kratosi, taip kad jam lieka tiktai Dievas. Sūnus yra sąlygose, nebuvime, ir jis visko ten kratosi, jis išskiria ir atskiria, suvokia, tai kas ne Dievas, lieka tik jisai, jisai vienas su Dievu, kad ir už sąlygų. Tad Sūnus atskirai, apibrėžia, suvokia Dievo nebuvimą ir Tėvas taipogi. Tad abu suvokia Dievo nebuvimą. Užtat Dvasia yra Dievo nebuvimas, tai kas jų abiejų bendrai suvokta. O tas nebuvimas yra pagrindas apsupantis tiek Sūnų, tiek Tėvą, tad Dievas remiasi būtent savo nebuvimu. Tad Dvasia yra Dievo Dievas. Ir Dievo pagrindas yra jo nebuvimas, kad jisai yra bet kokiu atveju, ar jisai būtų ar nebūtų. Tai Dievo platesnis laukas, kuris ir grindžia amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo Dievas. Užtat Dvasia mato iš šalies, mato būklę, ja grindžia. Buvimas ir nebuvimas yra priešingybės (nepažymėtos ar pažymėtos)? Nepažymėtos - iš esmės tas pats ar esi ar nesi. Suvokti, tai išskirti, pažymėti vieną priešingybę (pavyzdžiui, buvimą vietoj nebuvimo).

Dvasia yra Dievo nebuvimas. Užtat tai evangelija ateistams, juk būtent jie tvirtina, liudija, kad Dievo nėra.

Šis Dievo judesys, jo suvestos trys raiškos:

  • Suvokiančio (Tėvo)
  • Susivokiančio (Sūnaus)
  • Suvoktos (Dvasios)

yra Dievo šokio pagrindas. Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Tai didžiausia įmanoma kvailystė, užtat menkai ištirta, tačiau ši beprotybė yra visako užtaisas ir raktas viską, viską gyvenime suprasti.

Šis trenktas Dievo judesys yra matematikams visai pažįstamas, įprastas, vaisingas ir netgi kertinis. Tai tyrimas ir įrodymas prieštaravimo pagrindu. Išsiskiria du tęsiniai "Esu, tad esu." ir "Nesu, visgi esu." Taip kad "Bet kokiu atveju, esu."

  • Tėvas plėtoja tęsinį "Esu, tad esu". Tai dvasinis pasaulis, kuriame Dievas besąlygiškas.
  • Sūnus plėtoja tęsinį "Nesu, visgi esu". Tai kūniškas pasaulis, kuris taip sustatytas, tarsi Dievo galėtų nebūti, kuriame tačiau visgi Dievas iškyla.
  • Dvasia išveda tęsinį "Bet kokiu atveju, esu." Tai dangaus karalystė, šviesuolių bendrystė, kuria kūniškas pasaulis vis ryškiau vaizduoja dvasinį pasaulį ir užtat jam prilygsta.

Kvailą Dievo klausimą, jo drąsų tyrimą, jo trenktą judesį:

  • Kol kas išsakiau tik iš Dievo Tėvo kampo: Ar Aš būčiau jeigu Manęs nebūtų?
  • Iš Dievo Sūnaus kampo, tas klausimas atrodo kitaip: Ar Tu būtum jeigu Tavęs nebūtų?
  • O Dievo Dvasia jį vėlgi išgyvena savaip: Ar Jis būtų jeigu Jo nebūtų?

Tad panagrinėsiu, ką išgyvena Sūnus ir Dvasia, kokios sandaros iškyla, kokias Dievo raiškas jos sustato.

Sūnus išskiria tęsinius "Tu esi, tad esi." ir "Tu nesi, visgi esi."

Blogajam vaikui nėra Tavęs (Dievo), visgi esi Tu (Dievas).

Kada tik kreipiamės į Dievą "Tu", tada gyvename Sūnumi. "Gerasis vaikas" kreipiasi Tu - turi ryšį su Dievu - tas ryšys tikras. O "blogasis vaikas" nesikreipia Tu - tasai ryšys tiktai besireiškiantis. Dievas iškyla bet kokiose sąlygose, kiekvieno iš mūsų sąlygomis, tai yra, mumis, kaip Sūnus. Tėvas turi ryšį su vienatiniu Sūnumi (teigiamais įsakymais). Tėvui yra vienatinis Sūnus. O Dvasia mato Sūnaus įvairovę mumyse. Dvasia mato tiek Sūnaus tobulumą, tiek jo tapatumą su mumis. O tai vyksta meile. Mes atitrūkę nuo Dievo tačiau Sūnus mumyse iškyla požiūrio permaina. Permainos yra padalinimų pagrindai, nusakantys padalinimus. Mes esame Sūnus, dar nesusivokęs, kas jis toks. Mumyse glūdi Sūnaus pradas, kuris pranoks mūsų klaidas, nuklydimus ir nuodėmes.

  • Tėvas savasties nemato, o Sūnus mato?
  • Dvasia mato Dievo tapatumą. Suvokta Dvasia tai tapatumų sąlygos, o tapatumo sąlygos, tai sąlygiškumo nusileidimas besąlygiškumui. Apibrėžtumo nusilenkimas neapibrėžtumui.

Klausimai:

  • Koks Sūnaus kampas? Koks Dvasios kampas?
  • Kaip galima lyginti Tėvą ir Sūnų ir apskritai tai, kas neapibrėžta?
  • Kaip Dvasia yra tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus?
  • Kaip Tėvas ir Sūnus sutampa požiūriais, kaip myli vienas kitą?
  • Kaip iškyla, kaip nusakomos Dievo raiškos ir jų sandaros?
  • Kaip nusakyti ženklų savybes, neigiamus įsakymus ir atitinkamas Dievo raiškas?
  • Kaip keičiasi buvimo reikšmė žiūrint iš Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kampų?

Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

Dvasia yra skirtumas tarp Dievo ir jo savasties, tarp to kas besąlygiška ir kas sąlygiška, tarp Dievo buvimo ir nebuvimo, jo neapibrėžtumo ir apibrėžtumo. Suvokti Dvasią yra atskirti skirtumą (Dievo ir savasties) ir sutapimą (Dievo ir savasties). Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, atskiria šį skirtumą ir sutapimą. Ogi Dvasia yra suvokimas Dievo (atskyrimas nuo savasties) - palyginti, amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo už sąlygų (atskyrimas nuo Dievo sąlygose). Suvokti Dvasią yra suvokti Dievo suvokimą. O tiktai Dievas gali Dievą suvokti - juk tai Dievo kūrybos galia. Iš tiesų, Dvasia yra suvokimas Dievo savasties, jo nebuvimo, tad supratimas Dievo iš šalies, šio žemiško pasaulio išmintis. Betgi suvokti Dievo savastį tai suvokti Dievą (tiek sąlygose, tiek už sąlygų).

  • Dievas Tėvas suvokia Dievą pasitraukusį, kad būtų savastis.
  • Dievas Sūnus suvokia Dievą savastyje, tai yra, iškylantį savastyje ir ją pranokstantį.
  • Dievas Dvasia suvokia savastį, tad Dievą, kaip savasties priešingybę, tiek už savasties (Tėvo - statiškai, išdava), tiek pačioje savastyje (Sūnaus - dinamiškai, eiga).

Tad esmė (ir plonybė) šio įrodymo yra kad yra du būdai apibrėžti priešingybę, tiek iš lauko, tiek iš vidaus, ir taip pat yra priešingybės priešingybė. Tai susiję su logikos aplinkybėmis: būtina (Tėvo akimis - prieštaravimu), tikra (Sūnaus akimis - prielaidos padarinys - "Sūnus yra, tad pranoks sąlygas), galima (Dvasios akimis - nuoseklumas - leidžiama, kas neuždrausta). Tai trys skirtingi neigimo neigimai. O žmogus yra savasties suvokimas savastyje.

Tėvo akimis Sūnus iškyla prieštaravimo pagrindu. Sūnaus akimis, Sūnus jau yra, tačiau jisai kaip prielaidos padarinys turi pranokti sąlygas. Dvasios akimis sąlygos yra, užtat turi būti nuoseklu, kad Tėvas grimzta į sąlygas, jas sutveria ir atveria ir susijęs su Sūnumi, ir nuoseklu, kad Sūnus jose (žmonėmis) atitrūkęs nuo Tėvo tačiau jie Sūnumi susiję požiūrių permainomis. Ir abu nuoseklumai sutampa.

Tėvo akimis Tėvas ir Sūnus sutampa buvimu (nepaisant sąlygų). Sūnaus akimis buvimas išsakytas būtent sąlygose, tad požiūriais, tiek Tėvo iš lauko, tiek Sūnaus iš vidaus. Dvasios akimis buvimas išsakytas nebuvimu (būklėmis), tiek Tėvo nebuvimu (jo sukurtomis sąlygomis), tiek Sūnaus nebuvimu (jo atitrūkimu nuo Tėvo, nesuvokimu, jog jisai ir pats Dievas). Tėvo būklė, tai jo požiūrio rūšis, tai jo ženklas, o Sūnaus būklė, tai ženklo savybė, tai požiūrio permaina, kuria Sūnus žmoguje atskirtas nuo Dievo, kurio būklę nusako žmogus. Žmogus turi atvesti Tėvą iki Sūnaus. Tai Dievo atvedimas į blogojo vaiko pasaulį be Dievo.

Suvokti Dievą, tai būti Dievo kūrėju, Dievo Dievu, tad būti Dievu.

Sutapimas

  • Tėvas: statiškas sutapimas su Sūnumi. Sūnus: dinamiškas sutapimas su Tėvu (nusako požiūriai). Jiedu prilygsta veidrodyje - sukeisti buvimą į nebuvimą. Dvasia: sutampa jų sutapimai, lygybių lygybė. Dvasia sutampa 4 pakopos dvejaip suprastos.
  • Susigaudymas, susivokimas yra dinamiškas, eiga, tad atitinkamai ir Sūnaus suprasta lygybė su Tėvu yra dinamiška.
  • Kodėl Dvasia yra tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus?
  • Kaip galima palyginti, sulyginti tai, kas neapibrėžta? Dievo asmenys save apibrėžia tuo ką jie apibrėžia. Jie apibrėžia tą patį (savastį, nebuvimą) ir tuo pačiu jie apibrėžia save. Sutampa jų savastis.
  • Apibrėžimo žaidimas turi tris puses, reiškiasi trimis asmenimis. Apibrėžti, tai kurti, tverti. Ir dalyvauja visi trys asmenys. Tai yra laisviausia, nesuvaržyta raiška (palyginti: adjoint, free group). Trejybės ratu mes visi esame apibrėžti ir sąlygiški.
  • Tėvas: esu, tad esu. Sūnus: nesu, visgi esu. Dvasia: bet kokiu atveju esu, tad esu. Visi sieja sąlygiškumą (pirmą teiginį) su besąlygiškumu (antru teiginiu). Skirtumas tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo yra esminis, o skirtumas tarp sąlygiško buvimo ir nebuvimo yra neesminis. Visus asmenis apibrėžia tai, ką jie patys apibrėžia (suvokia). Ir Dvasia pati save apsibrėžia. Suvokti, tai apibrėžti. Neapibrėžtas Dievas save apibrėžia žaidimu, apsibrėžia skirtumu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Besąlygiškumas apibrėžtas sąlygiškumu. Besąlygiškumas reiškiasi sukurdamas sąlygas. Buvimas ir nebuvimas skiriasi žodžiais, tai dvi veidrodžio pusės. Dvasia sieja abi veidrodžio puses.
  • Esu, kas esu. Tai sieja sąlygišką ir besąlygišką buvimą. Tėvas: sąlygiškai besąlygiškas? Sūnus: besąlygiškai sąlygiškas? Dvasia?

Kiekvienu atveju išsiskiria du tęsiniai:

  • "Esu, tad esu."

Sūnui, "Tu esi" reiškia, kad yra Tėvas už sąlygų, yra besąlygiškas Tėvas, tuo tarpu Sūnus yra sąlygose. O "Tu nesi" reiškia, kad nėra sąlygų, nėra nė Dievo už jų.

Sūnus ir Tėvas yra viena savo požiūriais, jungiančiais buvimą ir nebuvimą, tame tarpe kada Dievas traukiasi ir Dievas iškyla. Tėvo kampu, jisai myli save, o Sūnaus kampu, jiedu myli vienas kitą.

Sūnaus kampu, Sūnus tai neabejotinai yra. Tačiau Tėvas gali būti arba nebūti. Užtat Sūnus gyvena dviem skirtingais, lygiagrečiais požiūriais:

  • Iš vienos pusės, Sūnus įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų, ir supranta save, kaip esantį sąlygose. Tad Sūnus vertina ryšį su Tėvu, supranta skirtumą tarp judviejų ir teikia pirmenybę Tėvui.
  • Iš kitos pusės, Sūnus nejaučia savo sąlygų ribotumo, tad nejaučia, kad be jo būtų koks nors kitas Dievas. Sūnų tiesiog traukia sąlygose esantis gerumas.

Dievas yra Sūnaus gelmėse - savastyje - kuriam viskas tarnauja, visas įžvelgtas gerumas.

Sūnaus dvejopą požiūrį įžvelgiu evangelijose. Sūnus pirmenybę teikia galimybei, kad Tėvas yra, kad galimas ryšys su juo, nors jisai už mūsų sąlygų. Pamoksle nuo kalno jisai dėsto, kaip geranoriški žmonės galėtų bendromis jėgomis suburti šviesuolių bendrystę, "dangaus karalystę", kuri savo gražiu pavyzdžiu visus patrauktų ir suvienytų ir patį Dievą įtrauktų. Vadinas, yra kas veikti. Tai vadinu "gerojo vaiko" požiūriu. Tačiau Tėvas teikė pirmenybę "blogojo vaiko" požiūriui. O blogasis vaikas gyvena tarsi pats sau Dievas. Jis pripažįsta tik save, savo paskiras jėgas, tad būtent savanaudiškumo pagrindu suvokia gerumą ir bendrą veiklą. Užtat jį siutina "gerasis vaikas", kuris gyvena visais ir tokiu nesavanaudiškumu kerta blogojo vaiko savasties pagrindus, jo laisvės pagrindus. Blogasis vaikas nukryžiuoja gerąjį vaiką, tai yra, iš jo padaro pavyzdį, kaip nesielgti. Tačiau tai būtent patvirtina jog mes visi galime būti nesavanaudiški, jog tai tikrasis mūsų laisvės pagrindas. Žiauri nelaimė, gerojo vaiko "auka", prisišaukia blogojo vaiko atgimimą.

Dievas Sūnus yra sudvejintas. Vienu požiūriu jisai

Nenuklydėlis jaučia, kad yra sąlygos, tad į jas kviečia Dievą. O nuklydėlis nejaučia, kad būtų sąlygų, bet galiausiai atsiremia į Dievą. Pirmenybė Dievo nebuvimui. O neigiami įsakymai yra nuklydėlio ir remiasi trejybe, nuklydimu. 3-bė leidžia gyventi bendrai, kitais, ne vien savimi. O tam reikia nuklysti. Tyčia ar netyčia nuklystam - tai nusako sąmoningumo laipsnis.

Požiūrio pagrindas, tai 3-bės ratas. Permainos tą ratą permaino naujai, tai veiksmai +1, +2, +3, tai trys dalyviai. Ir pavidalas išsako turinį.

Jėzus yra tobulas. Antras atėjimas visų mūsų tapatumas su savo nuklydimais, tai mes visi Jėzus.

Jisai įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų. Jisai siekia ryšio su Dievu, siekia bendrauti. Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, juo remiasi. Tačiau ir atvirkščiai, Tėvas įsivaizduoja Sūnaus požiūrį ir juo remiasi.

Dievas (Tėvas) yra pirm sąlygų, už sąlygų. Dievas sąlygose yra gerumas (Sūnus). Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Tai Dievo (visko dvasios) ir gerumo (laisvumo dvasios) sutapimas, būtent gyvenimu (betko dvasia). Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras. Tai yra mintis, kuria gyvenu ne šiaip, tarsi viskas būtų gerai. Tai yra mintis, kuria amžinai bręstu, nes atskiriu Dievą ir gerumą, ir suvokiu, jog Dievas gali elgtis, kaip jam tinka, tačiau nepaisant to, būtent aš privalau atjausti kitus, jais rūpintis, juos mylėti. Būtent aš privalau liudyti, koks Dievas iš tikrųjų yra, ar tiesiog liudyti, kad kol kas dar neaišku. Galų gale, būtent manimi turi gyventi Dievas.

Dievo Sūnaus kampu išryškėja šis skirtumas tarp dviejų požiūrių, amžinai gyvenančio, nenuklystančio Gerojo vaiko ir šiaip gyvenančio, nuklystančio Blogojo vaiko. [list=][*]Nenuklydėlis (Gerasis vaikas) nesiblaško šiame pasaulyje bet įsivaizduoja Dievą už šio pasaulio, kuris viską žino, mąsto, tvarko, lemia ir t.t. [*]Nenuklydėlis visaip kalbina ir kviečia Dievą, siūlo veiklą ir sąlygas, stengiasi įsiklausyti ir klausytis, pažinti ir mylėti. [*]Nenuklydėlis patiria, jog Dievas ne visada maloningas. Dievas neaišku kam jį bando, varsto, slegia, tąso. [*]Nenuklydėlis priima Dievo nemalones, kaip šviesuolių bendrystės pagrindą, kuria šviesuoliai vienas kitą pažįsta, juk gyvenimas nebūtinai teisingas, užtat gali patys Dievui atleisti, jį iškęsti, jam sukurti erdvę, kurioje jisai galėtų būti geras, tikras, artimas, suprantamas, prieinamas, mylimas.[/list] Taip Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, jį išplečia ir įsisavina, jam kaip Dievas prilygsta.

O Tėvas savo atžvilgiu įsivaizduoja Sūnaus požiūrį, Nuklydėlio požiūrį: [list=][*]Nuklydėlis pastebi įvairias, padrikas malones, jomis susidomi, jas gaudo. [*]Nuklydėlis pats susitelkia, yra geras, kad galėtų tas malones aprėpti ir valdyti. [*]Nuklydėlis yra netgi tobulas, tačiau labai sąlygotai ir varganai, susiduria su savo ribotumu. [*]Nuklydėlis tobulumą išlaiko nebent atsiremdamas į Dievą, kaip visų malonių šaltinį.[/list] Tokiu būdu Tėvas išpildo ir įprasmina Sūnaus požiūrį. Sūnaus puoselėjamas Tėvo požiūris ir Tėvo puoselėjamas Sūnaus požiūris vienas kitą išverčia ir papildo, sutampa Dvasia, taip kad jie supranta ir myli vienas kitą, vienas kitam atleidžia, savo požiūriais yra viena.

Dievo judesys, jo pasitraukimas ir iškilimas, taip pat suprastinas Dvasios akimis. Jai Dievas yra "Kitas" kurį mato iš šalies, kaip liudytoja, ar jisai yra ar jo nėra. Tėvas ir Sūnus sutampa savo nebuvimu, tai yra, savo būklėmis. Savo būklėmis visi esame viena, tuo pačiu visi esame skirtingi. Būtina mylėti visus.

Žiūrint iš šalies, Tėvas išeina už savęs į save. Jo savastis kartu išsiplečia iš nieko į kažką, betką ir viską.

  • Tėvas trokšta nieko (nieko netrokšta), jisai savarankiškas. Jisai pirmapradis, pirm būties, laiko, meilės ir t.t. Užtat reikia neturėti kitų Dievų.
  • Tėvas trokšta kažko, jisai užtikrintas. Jisai kaip dvasia savo dėmesiu skiria, savo įsivėlimu lemia, kas rimta ir nerimta. Užtat Dievo vardas neminėtinas be reikalo.
  • Tėvas trokšta bet ko, jisai ramus. Jisai glūdi dviprasmybėje, tarsi lubų blankumoje, ten kur galėtų būti ar nebūti. Užtat gerbtinas jo poilsis, jo ir mūsų galimybė neveikti, atitrūkti nuo įprastos veiklos.
  • Tėvas trokšta visko, jisai mylintis. Jisai myli mus labiau negu mes patys save mylime. Užtat gerbiame savo tėvą ir motiną, kaip jo simbolį.

Taip mes stebime Tėvą iš šalies. Jį matome atokiai, tarsi jo paties ženklą. Stebime jo įvairias būkles. Jį galime liudyti. Visgi, trūksta įsipareigojimo su juo bendrauti.

Sūnus iškyla be Dievo. Jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas ir jisai pats yra Dievas. Jisai turi atsigręžti. Tad jo būklė ir Dievo būklė gali sutapti tiktai Dievo požiūrio permaina.

Tėvas savo būkle sutampa su iškylančiu Sūnumi. Tuo tarpu Sūnus jaučiasi atitrūkęs nuo Tėvo. Sūnus mato savo atitrūkimą. Jisai Dievą įžvelgia tame atitrūkime. Šitą dar tikslinu, bet kol kas įsivaizduoju taip:

  • Dievą pažįstame, kaip mūsų ribų neigimą. Dievu esame viena su viskuo. Tad negalima neigti požiūrio, nevalia žudyti.
  • Dievą pažįstame, kaip mūsų visų lygiagretumą. Dievu esame viena su klausimu, su [u]požiūriu[/u] į požiūrį, kuriuo atsitraukiame.

Ilgas laiškas

Mieli skaitytojai, mąstytojai,

Surašysiu, kaip įsivaizduoju Dievo vidinį gyvenimą, "Dievo šokį". Manau, tai raktas į visko žinojimą. Šį Dievo šokį išmąsčiau apžvelgdamas savo patirtį, kokį įvairų pažįstu Dievą, kaip jį visaip įsivaizduoju. Glaustai išdėstysiu, ką ištyriau, ar tiesiog, ką reikėtų apmąstyti, norint mane suprasti.

Darymas ko mažiau prielaidų yra vaizduotės išgryninimas.


Ar Dievas būtinas?


Dievas save išjudina klausimu, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Iš šito klausimo pasipila visos proto sandaros ir visa gyvenimo įvairovė. Paaiškėja, kad Dievas nebūtinas, nes esame mes. Tačiau amžinai atsiskleidžia, mes kiekvienas savo gyvenimais paliudijame, kad visgi, Dievas būtinas.


Dievo šokis


Dievo šokis, tai vaizduotės sandara, išsakanti Dievo santykį su savimi. Dievo šokis, tai Dievo veiklos apimtys, kuriose Dievas savyje bendrauja su savimi. Dievo šokiu išsidėsto 24 Dievo raiškos, kuriomis pažįstame Dievą. Mes savo gyvenimu išeiname už šio šokio ribų tačiau Dievas savo šokiu mums visakame lieka kelrodžiu, kaip įsivaizduoti Dievą ir su juo bendrauti.

Dievo šokį padalina trys klausimai kuriais tiek mes, tiek Dievas, amžinai slenkame ratu: Nusistatome, bet ar vykdome? Vykdome, bet ar permąstome? Permąstome, bet ar nusistatome? Šiais poslinkiais gyvename Dievu, gyvename išvien. Tai Dievo veiklos širdis, jos variklis.

Mus su Dievu taip pat sieja trys klausimai, kuriais išgyvename savo nevienumą: Ar nusistatome sąlygiškai ar besąlygiškai? Ar vykdome sąlygiškai ar besąlygiškai? Ar permąstome sąlygiškai ar besąlygiškai? Juk žmogus gyvena sąlygiškai, o Dievas besąlygiškai. Šie trys ir anie trys klausimai išreiškia šešerybę, žmogaus ribotą protą, jo būklę, žmogaus šokį. O Dievo būklę, Dievo protą, Dievo šokį papildo trys sandaros, išskiriančios besąlygiškumą ir sąlygiškumą:

  • Dievo trejybė (3 raiškų) išsako ar nusistatom besąlygiškai ar sąlygiškai.
  • Aštuongubas kelias (8 raiškų) išsako ar vykdom besąlygiškai ar sąlygiškai.
  • Dešimt Dievo įsakymų (10 raiškų) išsako ar permąstom besalygiškai ar sąlygiškai.

Iš viso yra 3 + 3 + 8 + 10 = 24 raiškos.


Dievo trejybė


Dievo trejybė yra Dievo šokio branduolys. Dievo trejybė glausčiausiai išsvarsto klausimą, ar Dievas būtinas?

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Besąlygiškas Dievas atveria sąlygas, kuriose jo nėra. Jos puikiausios, palankiausios Dievo nebuvimui - tai žmogaus sąlygos. Visgi, jose iškyla Dievas. Dievas už sąlygų suvokia, kad jisai Dievas, o Dievas sąlygose susivokia, kad jisai Dievas. O kokiu pagrindu besąlygiškas Dievas ir sąlygiškas Dievas yra tas pats Dievas? Jie suvokia tą patį Dievą. Tad yra Dievo trejybė: suvokiantis Dievas (Tėvas), kuris pasitraukia; susivokiantis Dievas (Sūnus), kuris visvien iškyla; ir jų bendrai suvoktas Dievas (Dvasia). Ar Dievas besąlygiškas? Dievas Tėvas nusistato besąlygiškai; Dievas Sūnus vykdo besąlygiškai; Dievas Dvasia tatai permąsto besąlygiškai.

Štai 3 būdai, kaip įsivaizduoju Dievą ir jo santykį savimi, kaip jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tačiau šie būdai nusako Dievo Tėvo supratimą. Ogi ką iš savų kampų išgyvena Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia? Tai atitinkamai nusako aštuongubas kelias ir dešimt Dievo įsakymų. Tą patį pasitraukimą ir iškilimą, Dievo sąlyginį nevienumą, tenka išsakyti trejopai:

  • Dievo trejybė išsako Dievo Tėvo kampą. Jis išgyvena Dievą kaip "Aš". Jisai myli save. Jisai tapatus sau, kaip asmuo.
  • Aštuongubas kelias išsako Dievo Sūnaus kampą. Dievas Sūnus išgyvena Dievą kaip "Tu". Jie myli vienas kitą. Jie sutampa savo požiūriais.
  • Dešimt Dievo įsakymų išsako Dievo Dvasios kampą. Dievas Dvasia išgyvena Dievą iš šalies, kaip Dievo ženklą, kaip "Kitą". Dievu mylime visus. Sutampame savo būklėmis.

Apibūdinsiu šias sandaras. Tačiau pirma noriu patikslinti, ką reiškia "suvokti". Suvokti, tai reiškia atskirti, išskirti. Ką Dievas suvokia? Dievas suvokia ir susivokia, jog skiriasi Dievas (už sąlygų) ir gerumas (sąlygose). Dievas nėra gerumas. Jo nevaržo gerumas. Jisai yra kažkas daugiau.


Dievas nebūtinai geras


Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Dievas pasitraukia, tokiu būdu atveria santvarką, kurioje jo nėra. Jisai, būdamas Dievas, naujai iškyla. Gerumas yra Dievas santvarkoje. Ar Dievas ir gerumas sutampa? Atsakymą vadinu "gyvenimo lygtimi": Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras! Ši mintis sunki bet teisinga ir visų svarbiausia. Ji atveria galimybę ne šiaip gyventi ir mirti, o amžinai bręsti, vis naujai dalyvauti Dievo tyrime, ar jisai būtinas? Apie tai rašiau pranešimą: http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Am%C5%BEinaiBr%C4%99stiAr%C5%A0iaipGyventi

Jėzus Kristus prieš mirtį tvirtino: "... o Globėjas ­ Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs." (Jn 14) "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę." (Jn 16) Manau, tai ką apaštalai nebūtų pakėlę, tai būtent ta mintis: Dievas nebūtinai geras. Ši mintis, tai esmė mokslo, kurį pristatau.


Keturi lygmenys: Dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas


Kaip Dievas pasitraukia? Pradžioje jisai net be savasties. Jis pasitraukdamas išeina už savęs, tuomi ir sukuria save. Išeidamas už savęs, jisai įeina būtent į save. Taip atsiranda viskas, Dievo sandara, jo savastis, su kuria sutampa, kaip visko dvasia.

Tokiu būdu atsiranda keturi lygmenys, kuriais galime aptarti gyvenimo lygtį. Tai dvasios, sandaros, atvaizdų ir vieningumo lygmenys.

  • Dievas yra dvasia, jo sandara yra viskas. Visko atvaizdai yra 4 Dievo troškimai: jisai trokšta nieko (savarankiškas), kažko (užtikrintas), betko (ramus) ir visko (mylintis). Tad meilė yra Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, kitaip tariant, meilė yra Dievo esmė. O Dievo esmė yra, kad jis gali būti net tada kai jo nėra.
  • Gerumas yra dvasia, jo sandara yra laisvumas. Laisvumo atvaizdai, tai 2 tapatumai: didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. Jų vieningumas tai tobulumas.
  • Gyvenimas yra dvasia, jo sandara yra betkas. Betko atvaizdai, tai 6 pasirinkimai. Jų vieningumas yra valia.
  • Amžinas gyvenimas yra dvasia, jo sandara yra išmintis. Išminties atvaizdai, tai gera valia, kurią nusako 4x2 gėrio kryptys. Jų vieningumas yra Dievo valia.

Gyvenimo lygtį galime įžvelgti kiekviename lygmenyje:

  • Dvasios lygmenyje: Gyvenimas, tai Dievo gerumas. O amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
  • Sandaros lygmenyje: Betkas, tai viskas per laisvumą. O išmintis, tai atskyrimas, suvokimas, kas išplaukia iš visko ir kas iš laisvumo.
  • Atvaizdų lygmenyje: 6 pasirinkimai, tai 4 troškimai plius 2 tapatumai. O gera valia, tai atskyrimas, suvokimas, troškimų ir tapatumų. Vadinas, kiti gali trokšti to, ko pats netrokštu.
  • Vieningumo lygmenyje: Valia myli tobulumą. Tačiau Dievo valia myli ir netobulumą.

Meilė palaiko gerumo laisvę į sutapimą su Dievu, tad į gyvenimą, ir taip pat palaiko Dievo laisvę į nesutapimą, tad į amžiną gyvenimą. Mylimojo ir mylinčiojo vienumu, buvimas ir nebuvimas tampa lygiaverčiais.


Keturi asmenys: Dievas, Aš, Tu, Kitas


Šitie keturi lygmenys vienareikšmiškai išsako Dievo išėjimą už savęs. Tačiau tą patį galima išsakyti dvireikšmiškai asmenimis (Aš, Tu, Kitas) kuriais reiškiasi tiek Dievas, tiek NeDievas. Juk kiekvienas iš mūsų esame tiek Dievas, tiek NeDievas, kaip pasižiūrėsime, kaip patys pasirinksime. Dievas yra nulinis asmuo, o NeDievas yra asmens nebuvimas.

Asmenys yra Dievo sutapimo ar nesutapimo galimybė.

  • Dievas išeina už savęs asmenimis ir savo išgyvenimais sutveria atitinkamas sandaras. Dievas, nulinis asmuo, išeina už savęs į gerumą kaip Aš; paskui atsigręžia į save, sutampa su savimi gyvenimu, kaip Tu; galiausia amžinu gyvenimu atsiskiria nuo savęs menamu Kitu.
  • Tačiau taip pat galima įsivaizduoti Dievą ir tuomi pačiam Dievui priskirti asmeniškumą, taip kad patsai Dievas yra "Aš", gerumas į jį kreipiasi "Tu", gyvenimas į Dievą žiūri iš šalies, kaip į "Kitą", o amžinas gyvenimas pagrįstas mumis, "NeDievu", išeinančiais už sandaro Dievo šokio, kuriais Dievas yra nebūtinas, bet visgi būtinas.

Tėvo, Sūnaus, Dvasios kampai

  • Tėvo išvedžiojimas yra besąlyginis, sandara (dvejybe). Sūnaus išvedžiojimas yra sąlyginis, atvaizdais (dvejybės). Dvasios išvedžiojimas yra esmėmis, vieningumais, 4 troškimų ir 6 netroškimų. Tačiau tai nesiderina su Tėvo, Sūnaus ir Dvasios lygmenimis gyvenimo lygtyje, juk Tėvo tai esmės.

Tėvo akimis: Dievas kaip Aš: Mylėti save: Dievo trejybė


Toliau pasistengsiu labai tiksliai išsakyti ką Tėvas ir Sūnus kiekvienu atveju suvokia, kokia jų bendrai suvokta Dvasia. Reikia tiksliai įsivaizduoti Dievo trejybę. Šia sandara paskui suprasime kitas dvi sandaras, Sūnaus aštuongubą kelią ir Dvasios dešimt Dievo įsakymų.

Dievas svarsto, ar jisai būtinas? Ar jisai būtų netgi jeigu jo nebūtų? Išsiskiria du požiūriai, kaip kad matematikoje, kada teiginys įrodomas prieštaravimo būdu.

  • Dvasios požiūris: Dievas yra.
  • Kūno požiūris: Dievo nėra, visgi Dievas yra.

Vadinas, bet kokiu atveju Dievas yra.

Kaip Dievas pasitraukia? Jisai išeina už savęs į save. Tokiu būdu atsiranda jo savastis, santvarka, sąlygos. Jis buvo besąlygiškas ir savyje tampa sąlygiškas. Jo savastis tai viskas, tai sąlygos, kuriose mes gyvename. Jisai atsiranda mūsų gelmėse, kaip meilė. Jisai tuo pačiu yra už mūsų, už visko.

Tad kur Dievo nėra? Ar jo nėra ten, už mūsų, iš kur pasitraukė, iš kur išėjo už savęs į save? Pirmiausia, ten jisai pirm būties, pirm svarstymo ar jisai yra ar nėra. Tad ten iš viso beprasmiška skirti jo buvimą ir nebuvimą. Jisai būtent pasitraukdamas paneigė save. Jo savastis iškilo, kaip jojo paneigimas. Jo savastis ir yra jo paneigimas. Tad jis išėjo į save, į savo paneigimą, į savo nebuvimą. Jisai tuomi atsirado savo nebuvime, jo ir mūsų gelmėse, kaip meilė (jo esmė - jo buvimas plačiau už save - sąlygų nevaržomas - jo sandaros atvaizdų vieningumas), tuo pačiu kaip gerumas (Dievas sąlygose, jų ribose, jo Sūnus). Dievo nėra būtent jam beišeinant už savęs, atsiveriant toms sąlygoms, kuriomis jis iš karto ir yra, kaip Sūnus, susigaudantis, jog jisai yra Dievas. Tad Dievo nebuvimas yra būtent jojo šuolyje už savęs į save, būtent jojo apsivertime. Tame šuolyje jisai nėra, kitaip jisai nebus pasitraukęs. Tačiau ar tame šuolyje, ten kur jo nėra, ar ten jisai neiškyla? Ar jisai yra net ten kur jo nėra? Ar mes, liudytojai, galim kūno požiūriu patvirtinti, jog tikrai Dievo nėra? Ar Dievas nebūtinas, ar jisai būtinas?

Dievo Tėvo požiūriu kol kas viskas aišku. Juk iš anksto žinom kaip prasideda ir kaip turi baigtis. (Jam netgi visi laikai beveik vienodai rodosi.) Dievas (Tėvas) pasitraukia ir Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Tačiau negti čia yra plonybių iš kurių išsiplėtos visos kitos plonybės.

Tiek Tėvas, tiek Sūnus suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo, juos atskiria. Koks tai per skirtumas? Dievas yra besąlygiškas, pirm sąlygų, o gerumas yra tas pats Dievas, tiktai sąlygose, sąlygiškas.

Tėvo atžvilgiu, pirma pasireiškia besąlygiškumas, tada sąlygiškumas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą. Sūnaus atžvilgiu: pirma pasireiškia sąlygiškumas, o besąlygiškumui netrukdo sąlygiškumas. Tėvas ir Sūnus yra tarsi besąlygiškumo atspindžiai sąlygiškumo veidrodyje: vienas pirm sąlygiškumo, kitas po sąlygiškumo.

Taigi, ką suvokia Tėvas ir susivokia Sūnus? Jiedu bendrai suvokia besąlygiškumą ir sąlygiškumą, juos atskiria. Jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiškumas (Dievas) arba sąlygiškumas (Dievas sąlygose) jeigu sąlygose.

Tad yra trys rūšys besąlygiškumo:

  • Tėvas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą.
  • Sūnus: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.
  • Dvasia: besąlygiškumas atskirtas nuo sąlygiškumo.

Galima ir taip pasakyti: besąlygiškumas yra atsisakymas savęs, o sąlygiškumas yra laikymasis savęs.

Viską tenka labai atsargiai išmąstyti ir remtis gryniausia vaizduote. Koją pakišti gali papildomos mintys, įsitikinimai, pasižiūrėjimai, žodžiai. Pavyzdžiui, sprendžiant iš žodžių, galima pamanyti jog besąlygiškumas neigia sąlygiškumą, tad sąlygiškumas yra pirminė sąvoka. Tačiau, įsivaizduojant Dievą aišku, jog jį galima įsivaizduoti pirm sąlygų. Aišku, sąvoka "besąlygiškumas" iškyla po sąlygų atsiradimo. Tačiau "besąlygiškumo" sąvokos turinys galioja pirm sąlygų. Tad Dievo požiūriu, kiek Dievą įsivaizduoju, besąlygiškumą neigia sąlygiškumas.

Kaip suprasti Sūnaus besąlygiškumo santykį su sąlygiškumu? Norėtųsi sakyti, kad Sūnaus besąlygiškumas neigia sąlygiškumą ir atstato ryšį su Dievu už sąlygų. Tačiau tai nėra tikslu, mat, jo besąlygiškumas net ir neneigia sąlygiškumą, jį tenkina, išpildo, tuo pačiu peržengia, sumenkina, pakeičia, į jį nekreipia dėmesio. Besąlygiškumas laikosi sąlygiškumo, nesikerta su juo bet tuo pačiu jo nesivaržo. Užtat rašau: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.

Kol kas plonybių mažai nes Tėvas ir Sūnus sutampa visuma, sutampa savo buvimu. Bet taip yra Dievo Tėvo akimis. Sūnaus ir Dvasios akimis galioja kiti išgyvenimo, apibrėžimo, tad ir sutapimo, vieningumo, meilės pagrindai.

Tėvo vardas yra "buvimas" (Jahvė, esu kas esu, esantysis, Dasein). Jo sutapimas su Sūnumi ir Dvasia yra buvimo pagrindu. Tačiau, kaip dėstysiu žemiau, Sūnaus akimis sutapimo pagrindas yra riba tarp buvimo ir nebuvimo. Vienumas reiškiasi buvimą išplečiančiais požiūriais. Meilė yra ne sau, o vienas kitam, Tėvui ir Sūnui. O Dvasios akimis sutapimo pagrindas yra nebuvimas. Vienumas reiškiasi būklėmis. Meilė yra visiems.

Aš dar noriu stabtelėti prie įrodymo, nuo kurio pradėjau šį skyrių:

  • Dvasios požiūris: Dievas yra.
  • Kūno požiūris: Dievo nėra, visgi Dievas yra.

Galėčiau išsakyti Dvasios požiūrį taip: "Dievas yra, tad Dievas yra." Ir tada galėtų kilti klausimas, gal "Dievas yra, tad Dievo nėra". Pirmiausia, taip ir yra, Dievas tiek yra, tiek nėra, nes su Dievu yra visaip. Užtat plačiausia prasme nėra skirtumo tarp "yra" ir "nėra" nes tai tėra žodis ir jį taikant Dievui ar viskam net nebeaišku ką jisai galėtų reikšti. Tačiau tiksliausia, sakyčiau, kad Dvasios požiūryje "tad" net neiškyla. Dvasios požiūriu užtenka, kad Dievas yra (arba nėra, nes reikšmė ta pati). Kūno požiūris išsiskiria sąvoka "tad". Galėtų būti: Dievo nėra, užtat. Arba panašiai: Dievo nėra, va, taip. Tačiau taip nėra, taip nesibaigia. Jeigu jau "tad", jeigu jau "užtat", jeigu jau "va, taip", tai Dievas yra. Nes visi tie junginiai remiasi platesniu pagrindimu, jo buvimu. O tasai pagrindimas ir yra Dievas. Tad galima išskirti:

  • Dvasios požiūris: Jokio "tad".
  • Kūno požiūris: Būtent "tad".

Kūno požiūrį išsako Dievo trejybė. O žmogaus trejybė, amžinas trejybės ratas (nusistatau, vykdau, permąstau, ir taip toliau) išsako tą pasikartojantį "Dievas yra, tad ar Dievas yra?" Žodžiu, visa tai man reikėtų dar apmąstyti.


Sūnaus akimis: Dievas kaip Tu: Mylėti vienas kitą: Aštuongubas kelias


Toliau, tą pačią Dievo trejybę išsakau Sūnaus akimis. Tėvas išgyvena buvimą, tuo tarpu Sūnus mato, išgyvena atitrūkimą tarp buvimo ir nebuvimo. Sūnus šį atitrūkimą išgyvena požiūriais. Jisai tad Dievo trejybe vienija Tėvo, Sūnaus ir Dvasios požiūrius.

Sūnus susivokia, kad jisai yra Dievas, tas pats Dievas, kuris yra už santvarkos, už sąlygų, už mūsų. Jam Dievas yra "Tu". Užtat jo sandara (aštuongubu keliu) iškils Dievo raiškos, kuriomis išgyvename Dievą kaip "Tu".

Sūnaus akimis, jisai iškyla sąlygose. Tos sąlygos pagrįstos Dievo išėjimu už savęs į save. Tačiau Sūnaus akimis, tai jau yra įvykę. Tad jam visos pakopos yra lygiavertės:

  • Dievas už mūsų
  • Dievas už mūsų žiūrintis į mūsų gelmes
  • Dievas mūsų gelmėse žiūrintis už mūsų
  • Dievas mūsų gelmėse

Sūnaus akimis, jisai ir Tėvas yra nepriklausomi. Tad judviejų sutapimą, judviejų vienumą grindžia nebent jų ryšys.

Sūnaus akimis, jisai sąlygose yra atitrūkęs nuo Dievo už sąlygų. Visgi, jam Dievas pasipildo požiūriais, jais išsiplečia, jais išeina už savęs, išeina į sąlygas, taip kad jisai sąlygose iškilusiam Sūnui prieinamas, ir atvirkščiai. Tėvas ir Sūnas gali sutapti būtent savo požiūriais. Požiūriai išsako ryšį tarp to kas už sąlygų ir to kas sąlygose, tarp Dievo buvimo (už sąlygų) ir Dievo nebuvimo (sąlygose).

Sūnus tarsi stovi Tėvui už nugaros ir žiūri kartu su Tėvu. Tėvas gali (išeidamas už savęs) tarsi žengdamas atgal savo požiūriu artėti prie Sūnaus požiūrio ir netgi su juo sutapti. Tėvas žengia atbulas į Sūnų ir atvirkščiai. Jie sutampa savo požiūriais, jais yra viena, vienas kitą myli. Jų požiūrių sutapimas yra išvirkštinis, vienas išverčia kitą, tarsi marškinius, vienas kitą papildo.

Sūnaus ir Tėvo santykių esmę išsako evangelijos. Sūnaus valia buvo "Pamokslu nuo kalno" geranorišku žmogumi suburti geranoriškus žmones, steigti pavyzdingą šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę, skurdžiadvasiems - tai yra, norintiems ko mažiau tikėti, ko labiau pažinti ir mylėti, jų bendryste patraukti visus, visus. Tačiau Tėvo valia buvo pirmenybę teikti piktavaliems žmonėms, leisti jiems nukankinti Sūnų už jo gerumą, kad paskui įtikėtų ir jo, kaip Dievo, klausytųsi. Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų; tuo tarpu Sūnus prieš mirtį sakė, aš nesimeldžiu aš pasaulį, bet už savuosius; tačiau Sūnus nusileido Dievui.

Sūnaus renkamas "Gerojo vaiko" požiūris pagrįstas Tėvo požiūriu, jį išplečia: Dievas yra, užtat yra. Sūnaus akimis:

  • Tėvas yra matantis viską;
  • su Tėvu galima bendrauti, dėrėtis;
  • Tėvas kartais nemaloningas;
  • tos nemalonės atleidimas, tai šviesuolių bendrystės, dangaus karalystės pagrindas. Tuomet sutampa Tėvas ir Sūnus.

Tai vadinu "geruoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių pripažįsta Dievą ir galiausiai, iškentęs Dievo žiaurumus, savo supratingumu pats prilygsta Dievui.

Tėvo renkamas "Blogojo vaiko" požiūris pagrįstas Sūnaus požiūriu: Dievas nebūtinas, visgi Dievas būtinas. Tėvo akimis:

  • Sūnus (žmogus) pastebi gerumą, malonę;
  • Sūnus (žmogus) pats yra geras, susitelkia į gerumą;
  • Sūnus (žmogus) yra netgi tobulas tačiau labai sąlygotai, varganai;
  • Sūnaus (žmogaus) tobulumą išlaikyti galima nebent Dievu, kaip visos malonės šaltiniu.

Tai vadinu "bloguoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių elgiasi tarsi jisai būtų Dievas, tačiau susidaro su savo ribotumu ir galiausiai turi remtis į Dievą už savęs.

Sūnus žiūri, ką Tėvas žiūri. O Tėvas žiūri, ką Sūnus žiūri. Sūnus mato Dievą; Tėvas mato gerumą. Galima požiūrius sudurti. Gali būti požiūrių grandinės.

Sūnaus požiūris yra širdies tiesa. Tėvo požiūris yra pasaulio tiesa. Sūnus nusileidžia Tėvui: Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą. Visgi, mums reikia gyventi širdies tiesa. Juk savaime teks pripažinti pasaulio tiesą. Bet ji turi išplaukti iš širdies tiesos.

Sūnaus širdies tiesa veda į Tėvo pasaulio tiesą. Toks Tėvo noras ir šis poslinkis vyksta savaime. Tačiau Sūnus vis naujai pradeda Tėvo požiūriu. Tad tarp jų yra tarpas tarp Sūnaus, puoselėjančio tobulą, mylintį Dievą ir Tėvo, vedančio į pakankamą Dievą, visų malonių pagrindą.

Sūnus atsisako savęs. Tokiu būdu Dievas (kaip Sūnus) naujai pasitraukia. Tokiu būdu Sūnus gali savaip būti Dievo trejybės veiksmų išeities tašku. Tačiau Tėvas irgi yra pasitraukęs, kaip kad Dievo trejybe. Jis prisitraukia, atbulas, prie Sūnaus.

Kokia Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta Dvasia? Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia besąlygišką (Tėvo) požiūrį, atskiria nuo sąlygiško (Sūnaus) požiūrio. Sąlygiškas Sūnaus požiūris išplečia besąlygišką Tėvo požiūrį. Besąlygiškas Tėvo požiūris išplečia sąlygišką sūnaus požiūrį. Dvasia yra besąlygiškas požiūris.

Tad Tėvas ir Sūnus suvokia besąlygišką Tėvo požiūrį. Jį atskiria nuo sąlygiško Sūnaus požiūrio. Požiūriai yra tiltas tarp prarają skiriančią Tėvą (už sąlygų) ir Sūnų (sąlygose). Tilte yra 4 vietos kur požiūriai gali sutapti. Iš tos vietos bus Tėvo požiūris į tą vietą ir išvirkštinis požiūris atgal į Tėvą, jį išplečiantį; bus taip pat Sūnaus požiūris į tą vietą, išplečiantį Dievą, ir taip pat išvirkštinis Sūnaus požiūris atgal į save, kur jisai pradėjo. Dvasia yra besąlygiškas Tėvo požiūris iš kurio nors taško kur susitinka Tėvas ir Sūnus tame tilte tarp Tėvo ir Sūnaus. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra tiek Sūnaus išplėtimas Tėvo požiūrio savęs link, tiek atitinkamas, išvirkštinis Tėvo išplėtimas Sūnaus požiūrio savęs link. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra Tėvo įsitraukimas į sąlygas, tai yra, į pasaulį, į kurį jį įtraukia Sūnus. Gerojo vaiko požiūriu Tėvas įtraukiamas į pasaulį, o blogojo vaiko požiūriu Sūnus (žmogus) yra atplėšiamas nuo pasaulio.

Sūnaus kampas

  • Sūnui "Tu" yra Dievas už sąlygų, besąlygiškas Dievas.
  • Sūnus jau yra sąlygose. Arba tos sąlygos dar jo nevaržo.
  • Sūnui "Tu" yra už sąlygų. Jeigu būtum Tu už sąlygų, tai būtum ir sąlygose. Tėvas žiūri į sąlygas bet išeidamas už savęs į save, įsijausdamas į savo požiūrį, tada žiūri iš sąlygų. Jeigu yra požiūris, Tėvas Dievas įsijaučia į sąlygas.
  • Sūnui yra tai, kas turi požiūrį, kas turi santykį su savimi, su savo nebuvimu.
  • Sūnui jisai ir Dievas sutampa jeigu turi tą patį požiūrį, tad jeigu išgyvena tą patį. O Sūnaus išvedžiojimas sieja požiūrio turėjimą ir jo išgyvenimą ir atvirkščiai. Sūnus ir Tėvas turi tą patį požiūrį (Sūnui atsitokėjus) ir išgyvena tą patį požiūrį (Tėvui įsijautus). Sūnus išgyvena, įsijaučia, o Tėvas suvokia, atsitokia. Tad Sūnus susigaudo, susivokia atsitokėdamas.
  • Sūnui rūpi tikrumas, prielaidos ir padarinio santykiai, o juos sieja požiūris. Prielaida, tai požiūrio turėjimas, o padarinys, tai įsijautimas. Ir Tėvas ir Sūnus sutampa jeigu jie turi tą patį požiūrį ir išgyvena tą patį požiūrį. Tokiu atveju jie myli vienas kitą.
  • Sūnaus sąlygos: Tėvas jau išėjęs už savęs. Jiedu nežino ar jie yra tas pats Dievas.
  • Sūnus išgyvena malonę, bet jis turi atsitokėti, kad suvokti, jog tai iš Dievo.
  • Sūnus atsitokia suvokdamas, jog jisai Sūnus ir tad paklūsta Tėvui.
  • Sūnui rūpi ar Dievas tikras, ar jie tikrai sutampa?
  • Sūnui Tėvas yra taškas.
  • Sūnus glūdi sąlygose, jas persmelkia. Taip pat, Sūnus siųstas į sąlygas.
  • Tėvas ir Sūnus vienas kitą myli nes priima vienas kito požiūrius. Kas tai per meilė?

Dvasios akimis: Dievas kaip Kitas: Mylėti visus: Dešimt Dievo įsakymų


  • Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės
    • Meilė sau, vienas kitam, visiems
  • Dvasios akimis Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės
  • Dvasios akimis Tėvo būklė
    • Dievas nepilnai išėjęs už savęs
    • Teigiami įsakymai
  • Dvasios akimis Sūnaus būklė
    • Požiūriai į požiūrius į požiūrius
    • Neigiami įsakymai
    • Požiūrių santykių pasikeitimai
  • Dvasios akimis Dvasios būklė
    • Ženklų rūšys ir ženklų savybės
    • Sūnaus tobulumas ir tapatumas

Tėvo, Sūnaus ir Dvasios akimis

  • Tėvo akimis jisai išeina už savęs, jisai aprėpia visą eigą.
  • Sūnaus akimis Tėvas jau išėjęs už savęs.
  • Dvasios akimis Tėvas yra beišeinantis už savęs.

Trys sandaros išsako Dievą kaip asmenį sąlygose:

  • Dievas kaip Aš (Dievo trejybė)
  • Dievas kaip Tu (Aštuongubas kelias)
  • Dievas kaip Kitas (Dešimt Dievo įsakymų).

Šios trys sandaros išsako Dievo nevienumą ir tuo pačiu vienumą.

  • Šias tris sandaras sieja Dievas kaip Dievas (Žmogaus trejybės ratas) kuriomis visi vienumai yra viena. Dievo vienumą išsako trejybės ratas, tiek Dievo šokyje, tiek už Dievo šokio.

Išvada: Vadovautis širdies tiesa: Sūnaus teigiamais įsakymais, gerojo vaiko požiūriu, Dievo pasitraukimu. Tačiau pirmenybę tenka teikti pasaulio tiesoms, kurios iškils savaime.

  • Kai pasaulio tiesa išsakyta, tada tenka jos laikytis. Bet kolei ji neišsakyta, kolei neturime ką veikti, tada vadovautinasi širdies tiesa. Pasaulio tiesa išreikšta, o mūsų laisvė pirm raiškos, ne po jos. Po jos yra tik mūsų antrinė laisvė, laisvė nusidėti. Tačiau visada galime gyventi širdies tiesa, bet kokiu atveju, nes širdies tiesa visada palaikys pasaulio tiesą ir ves į ją.

Dievo Tėvo akimis įrodymas vyksta prieštaravimu. Užtat Dievas yra būtinas. Dievo Sūnaus akimis įrodymas vyksta išvedant padarinius iš prielaidų. Užtat Dievas yra tikras. Dievo Dvasios akimis įrodymas vyksta nuoseklumu. Užtat Dievas yra galimas. Tačiau Dievo galimume slypi ir jo nebūtinumas. Dievo Dvasios akimis teigiami įsakymai užtikrina Dievo Tėvo nepaneigimą, tad jo nuoseklumą. O neigiami įsakymai užtikrina Dievo Sūnaus ir aplamai žmogaus nepaneigimą, jų nuoseklumą. Teigiamais įsakymais Dievas (Tėvas) deri su savimi (Tėvu), tai yra su savo nebuvimu, su savo būkle. O neigiamas įsakymais Dievas Sūnus deri su savimi, savo būkle, atitrūkimu (atgal) nuo Tėvo deri su savo ėjimu (pirmyn) į Tėvą. Tad Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis nes abi deri su jais, abejomis yra nuoseklūs. Tėvo būklė, jo susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad Sūnus yra tobulas, o Sūnaus būklė, susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad visi esame Sūnui tapatūs, visi esame laisvi, visi galime būti sau nuoseklūs, galime gyventi juo, nors nebūtinai gyvename. Tai kad nusidedame rodo, jog Dievas yra nebūtinas.

Ketvirtas lygmuo yra maldos mokslo lygmuo, tai žmogaus trejybė (ketvirta sandara) kylanti iš Dievo trejybės veiklos (Dievo asmenų veikla: Tėvas nusistato, Sūnus vykdo, Dvasia permąsto) kuria kiekvienas asmuo yra savaip kiek nevieningas. Tačiau tas nevieningumas yra žmogaus trejybės rato amžinai mažinamas, šalinamas iki tobulumo.

Kada Tėvas ir Sūnus išpuoselėja tarpą tarp savęs, nuo vienas kito artėja ir tolsta, kaskart atsiveria savotiškas pasaulis, netgi paskiro žmogaus gyvenimas. Šie du asmenys iš vieno ir kito galo, nuo dugno aukštyn ("bottom up") ir lubų žemyn ("top down"), savo požiūrių rinkiniu nusako pasaulį. Jų santykis primena tensoriaus padalinimą visko į dvi puses, kovariatinę ir kontravariantinę.

  • Amžinas gyvenimas - dvasia - poreikiai - žmogaus trejybė
  • Išmintis - pasaulis - dvejonės - dešimt Dievo įsakymų
  • Gera valia - asmuo - gėrio kryptys - aštuongubas kelias
  • Dievo valia - tiesa - vertybių laikymasis - Dievo trejybė

Ketverybė iškyla kartu su Sūnumi.

Palyginti su šv.Tomo Akviniečio trejybe. Dievo meilė sau yra savęs pažinimas, žinojimas yra tuo pačiu meilė visiems, visai kūrinijai.

Dvasios akimis Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės

Mylėti visus, tai būti bendrai iš esmės toje pačioje būklėje, nors tuo pačiu esame paskirai skirtingose būklėse.

Jeigu Dievas yra (kaip kad Tėvo akimis), tai mylėti Dievą. Jeigu Dievo nėra (kaip kad Sūnaus akimis), tai mylėti visus, kaip lygiaverčius, mylėti savo artimą, kaip save patį. O artimas yra toje apimtyje, kurioje Dievo nėra.

Dievo trejybė išsakytina ir Dvasios akimis. Jai Dievas yra "Kitas", nusakomas savo būkle, tad savo sąlygomis, aplinkybėmis, savo nebuvimu. Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis. Meilė atitinkamai palaiko tokį vieningumą. Tad Dievas palaiko visų būklę, Dievas myli visus.

Dvasia žiūri iš šalies į Dievą kaip Kitą, mato jo virsmą, tad tame neišpildytame virsme, jo atvaizdų vienume, gali nustatyti Dievo nebūtinumą, Sūnaus akimis. Ir panašiai, Tėvo akimis, jo būtinumą.

Tėvo nebuvimas yra jo išėjimas už savęs į savę, į nebuvimą. O Sūnaus nebuvimas tai pirmapradis nebuvimas Tėvui dar nepasitraukus. Sūnaus nebuvimas yra tai, kas už santvarkos. Tad Tėvo nebuvimas (grimztant į save troškimais, požiūriais) sutampa su Sūnaus nebuvimu (už santvarkos). Tėvo požiūris (troškimas) yra jo ryšys su savastimi, su santvarka, su netroškimais, tai Dievo ženklas, ženklų rūšis. Tėvas žiūri atbulai, ir santvarką sudaro šeši požiūriai žiūrintys priešingai, taip pat septintasis Sūnaus požiūris žiūrintis kartu su Tėvu. Tokiu būdu sutampa Sūnaus ir Tėvo būklės, taipogi sutampa, prilygsta jųjų požiūriai. Yra tarp jų ryšys +0.

O Sūnui jojo nebuvimas yra

Liudytojas (Dvasia) nebūtinas - Dievas žiūrintis į save iš šalies. Dievas neišeinantis už savęs yra nebūtinas. 4 teigiami įsakymai išsako Dievo būtinumą, o 6 neigiami įsakymai išsako jo nebūtinumą.

  • Dievas (Tėvas) nusakomas savo būkle, savo nebuvimu, vadinas, savo savastimi.
  • Dievas Sūnus taipogi nusakomas savo būkle, savo nebuvimu, tad savo nedieviškumu, savo atitrūkimu nuo Dievo, kuris nepilnai išėjo už savęs.
  • Dievas Dvasia taipogi nusakoma savo būkle, savo nebuvimu, kurį Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, tai jų neapibrėžtumas kolei Tėvas nepilnai išėjo už savęs, taip kad yra žmonių įvairovė, gerų ir blogų ir visokių. Nes Tėvas išeidamas už savęs yra žmogus, ir Sūnus yra žmogus, tad yra žmonių tarp kurių atsiranda Sūnus.
  • Tėvas: be raiškos.
  • Sūnus: su raiška (kitiems) Tėvui, pagauna Tėvo mintį be raiškos ir ją išreiškia.
  • Dvasia sutampa raiška ir neraiška. Pavyzdys: tuščias lapas.

Yra požiūris iš Sūnaus būklės į Tėvo būklę.

Besąlygiškumo ir sąlygiškumo suderinamumas. Tėvo besąlygiškumas persmelkia sąlygiškumą tad jam būklės sutampa. Tuo tarpu Sūnui sąlygiškumas (netroškimai) atitrūkęs nuo besąlygiškumo.

Tokiu būdu Dvasia permąsto: Dievas tampa sąvoka, kuria galima gyventi. Dievas tampa "nematomu" (bet ir matomu) išeities tašku visų asmenų vienumui.

Tėvas ir sūnus suvokia, skiria besąlygišką (Tėvo) būklę (sutapimą su Sūnumi) ir sąlygišką (Sūnaus) būklę (atskyrimą nuo Tėvo). Tad jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiška būklė, jų besąlygiškas sutapimas. Tai sąlygų vieningumas: buvimo su Dievu (Dievo turėjimą) ir buvimo Dievu.

Tėvas myli kaip Dievas arba Dievu. NeDievas gali mylėti visus ne pats kaip Dievas bet Dievu.

Dievas yra 4 turėjimų (buvimo su Dievu) vieningumas. Gerumas yra 6 buvimo (Dievu) vieningumas.

Sūnus vertina teigiamus įsakymus, Tėvo būklę, tačiau Tėvas vertina neigiamus įsakymus, Sūnaus būklę. Sūnui atrodo, kam būti Dievu jeigu turime Dievą? Tačiau Tėvui svarbu, kad Dievas vis naujai iškiltų Sūnumi.

Myli visus. Būklių vienumas.

  • Tėvo būklė: Jisai išeina už savęs į save 4 pakopom ir ten sutinka savo sūnų ir jie sutampa.
  • Sūnaus būklė: Jis atsiranda sąlygose ir yra atitrūkęs nuo Tėvo 6 skirtingai būdais.

Sūnaus pagrindu iškyla žmogus (ne Dievas). Dvasios pagrindu iškyla pasauliai (ne Dievo) kuriuose Dievas ir žmogus sueina amžinu gyvenimu.

  • Žmogus turi būti pats nukryžiuotas (paklusti) arba tikėti kitu arba jam turi rūpėti.

Sūnus (pirm santvarkos) ir Dvasia (santvarkoje) sueina paskiro pasaulio žinojimo rūmais.

Palyginti su šešerybės atvaizdais: Tėvą (išbaigtumas), Sūnų (atitrūkimas), Dvasia (artėjimas).

Dvasios akimis Tėvo būklė

Dievas Tėvas iš besąlygiškumo grimzdi į sąlygiškumą. Jisai tad papildomas savo būkle, savo nebuvimu. Jo būklė yra tai, kiek jisai įgrimzdęs į sąlygas, tai yra, apimtis, kurioje jisai yra: visakame, betkame, kažkame, niekame. Tėvo būklė yra jo sutapimas su Sūnumi. Sūnus mato Tėvą, bet jį mato ne kaip Tu, o tik kaip Kitą. Sūnus mato Tėvą kaip ženklą, kaip vieną iš keturių ženklų rūšių. Ženklo rūšis išsako kaip toli Tėvas yra išėjęs už savęs. Tėvo sąlygiškumo laipsnis gali jį skirti nuo besąlygiškumo niekuo, kažkuo, betkuo ar viskuo. Atitinkamai, ženklo rūšis gali būti jisai pats kaip toks, žymimas dalykas (numanant ar), jį vaizduojanti ikona (numanant koks), jį nurodantis indeksas (numanant kaip), arba jį pakeičiantis simbolis (numanant kodėl). Taip išsakomi Dievo troškimai: susiejami besąlygiškas trokštantis Dievas ir sąlygiškas troškimo išsipildymas. Jais mes matome Dievą, žiūrime į Dievą, tačiau kaip Kitą, ne kaip Tu. Matyti Dievą tai gyventi, tačiau tuo pačiu, išsirišti, numirti. Tėvas myli visus tiesiogiai: mylėti priešą, Dievą. Tai sutapimas su Dievu, Dievo "turėjimas". Tai pastebėtas, įžvelgtas Dievas.

Mylėti Dievą visu kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais) ir dvasia (vertybėmis).

Žmogaus-Sūnaus savastis (ženklas) yra poreikiai, abėjonės, lūkesčiai, vertybės.

Tėvo savastis yra nebuvimas į kurį jisai grimzta, tad jam ryšys su juo nereikalingas. Netroškimai palaiko troškimus, juos įrėmina, myli Dievą.

Dievas nepilnai išėjęs už savęs

Patikslinimas (apimtys): Dievas nuo savęs atskirtas niekuo. Dievas nuo meilės atskirtas viskuo, tai yra savimi, nes meilė yra Dievas išėjęs už savęs į save. Tas viskas yra gerumas. O ta meilė yra vienumo pagrindas.

Tėvo ryšį su savimi (kurį jisai tveria išeidamas už savęs) išsako jo (išsipildę) troškimai (siejantis, tapatinantys trokštantį Dievą ir trokštamąjį gerumą) nieko, kažko, betko ir visko:

  • Dievas be jokio požiūrio (Dievas). Dievas nieko netrokšta (trokšta nieko): Savarankiškas: pirmapradis Dievas. (jisai pats: ar) Tai Dievas, kurį įsivaizduoju pirm laiko, erdvės, būties, meilės, tvarkos ir visko kito. Dievas nevaržomas, glūdi visakame, be savasties, tad niekuo neatskirtas nuo savęs.
  • Dievo požiūris (sandara). Dievas trokšta kažko: Užtikrintas: dvasia, dėmesys. (ikona: koks) Tai Dievas, tarsi dvasia tarp dvasių pasaulyje, kuris savo dėmesį sutelkia, savo įsivėlimu lemia, kas yra rimta ir kas nerimta. Dievas traukiasi, jo dėmesys sutelktas ten, kur jo nėra. Jisai glūdi betkame, atskirtas nuo savęs kažkuo, savo dėmesio lauku. Jisai iš lauko žiūri į save.
  • Dievo požiūris į savo požiūrį (atvaizdas). Dievas trokšta betko: Ramus: dviprasmiškas. (indeksas: kaip) Tai Dievas, kurio naktį ieškau lubų blankumoje, ten kur jo apsireiškimas jį mažiausiai įpareigotų. Jisai jau viduje savęs žiūri atgal, kas už jo. Jisai glūdi kažkame, Dievui atvertoje, skirtoje ertmėje, atskirtas nuo savęs betkuo.
  • Dievo požiūris į savo požiūrį į savo požiūrį (vieningumas). Dievas trokšta visko: Mylintis: gera širdis. Dievo esmė. (simbolis: kodėl) Tai Dievas, kurį įžvelgiu bet kuriame žmoguje, gerumas trykštantis iš jo gelmių, kada jisai gera valia atveria kelią gerai širdžiai. Jisai glūdi nieke, mūsų gelmėse, giliau nė mes patys, mūsų širdyse. Jisai jau pilnai išėjęs už savęs į save, atskirtas nuo savęs visakuo.

Visais atvejais, tai Dievas, kurį matau, bet tarsi iš šalies. Matau ne patį Dievą, o jo ženklą. Ženklu jį galiu įsivaizduoti, įžvelgti, juo Dievas gali mane paveikti, bet visgi su Dievu trūksta tarpusavio ryšio bendrauti, nes aš žiūriu į jį o ne kartu su juo. Trūksta įsipareigojimo iš mano pusės, kaip kad Sūnui bendraujant su juo kaip su Tavimi, aštuongubu keliu.

Dvasios akimis Sūnaus būklė

Dievo Sūnaus būklę išsako jo atitrūkimas nuo Dievo Tėvo. Sūnus iškyla ten, kur Tėvo nėra, tad sąlygiškesnėje pakopoje kaip Tėvas. Yra keturios sąlygiškumo pakopos, tad šeši būdai jiems išsidėstyti, šeši būdai Sūnui atitrūkti nuo Tėvo. Šie šeši atitrūkimai išsako Dievo ženklo savybes. Sūnaus būklė, kurioje iškyla, yra kad jisai net nemato Dievo ženklo, o tiesiog patiria to nematomo ženklo savybes.

Mylėk savo artimą kaip save patį.

  • Sukeisti save ir artimą.
  • Meilė - tai būklė.
  • Antrinės sandaros išreiškia kaip galime prilygti savo artimui, prilygti sau. Meilė yra visų požiūrių palaikymas, jų visų lygiavertis

Atitrūkimas sieja pirminį ir antrinį požiūrius, pagrindinį ir šalutinį.

Sūnaus atitrūkimus išsako Tėvo atjautos siejančios skirtingų pakopų Tėvo troškimus ir Sūnaus netroškimus. Sūnus myli netiesiogiai. Tai atitrūkimas nuo Dievo, tačiau tuo pačiu, tai buvimas Dievu, neturėjimas Dievo. Juk tas Sūnaus atitrūkimas yra Tėvo pirmapradė būklė taipogi. Mylėti visus galima netiesiogiai, mylinti vienas kitą kaip kad Dievas (Sūnus) myli mus. Tėvas besąlygiškai myli save atsitraukdamas, tuomi tverdamas save, savo savastį, o Sūnus taipogi sąlygiškai myli atsisakydamas savęs tos pačios savasties, kurioje jisai iškyla. Tokiu būdu esame Dievo išplėtojimas Sūnaus tobula meile (Kitam), kuri mums pavyzdys mylėti vienas kitą (Tave). Tokiu būdu Sūnus pripažįstamas Dievu. Nebūtina pačiam būti Dievu, tiesiog rinktis Sūnų vietoj savęs. "Mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu." Tuo tarpu pačiam Sūnui sutapo du įsakymai: Mylėti save ir mylėti vienas kitą. Mylėti visus, tai pasekmė to.

Dievo ženklų savybės, tai Dievo iš šalies nepamatymas. Tai nepamatytas Dievas. "Palaiminti, kurie tiki, nematę."

  • Dievo ženklas lankstus: Besikeičiančių dvejonių iššaukti visko padalinimai žymi nesikeičiančią visumą. Tai Dievas kurį pažįstame kaip visko dvasią, kaip mūsų ribų neigimą. Jisai kuria visko padalinimus papildydamas vis nauju visumos požiūriu. Savo būkle visi esame viena su viskuo.
  • Dievo ženklas pakitus: Besikeičiančių gėrio krypčių iššaukti atvaizdai žymi nesikeičiančią visumą. Dievas, klausimo dvasia, *savo požiūriu* į požiūrį vienu sykiu apžvelgia ir atjaučia visus skirtingus mano ir kitų požiūrius. Jisai atsitokia. Savo būkle visi esame viena su klausimu.
  • Dievo ženklas judrus: Besikeičiančių gėrio krypčių iššauktos aplinkybės žymi nesikeičiantį dėmesingumą. Dievas, atsakymo dvasia, požiūriu į *savo požiūrį* mano gelmėse išgyvena mano laisvę, išjaučia mano galimybes, gyvena manimi, mane lydi visakame, įsijaučia į mano likimą. Tai mano gebėjimas bet kokiose aplinkybėse atsisakyti savęs, gyventi bendru žmogumi. Savo būkle visi esame viena su atsakymu.
  • Dievo ženklas įsimintinas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas pagrindimas žymi nesikeičiančią dviprasmybę. Dievas, betko dvasia, požiūriu į požiūrį į *savo požiūrį* rūpinasi visais mūsų paskirais pasauliais, juose mus pasiekia savo meile, mums save primena savo malone. Jisai malonių šaltinis, nuojautos ir išmanymo šaltinis. Savo būkle visi esame viena su betkuo.
  • Dievo ženklas reikšmingas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas įvardijimas žymi nesikeičiantį dėmesingumą. Dievas, kažko dvasia, požiūriu į *savo požiūrį* į požiūrį sureikšmina, įkūnija mūsų paskiras tiesas mylimąja. Savo būkle visi esame viena su kažkuo.
  • Dievo ženklas tikslingas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas pasakojimas žymi nesikeičiančią visumą. Dievas, nieko dvasia, *savo požiūriu* į požiūrį į požiūrį lygiagrečiai išgyvena mūsų paskirų asmenų vienų vienumą. Savo būkle visi esame viena su niekuo.

Dievo ženklas sieja nesikeičiantį besąlygiškumą ir kintantį sąlygiškumą. Pavyzdžiui, padalinimų visuma lieka ta pati, tačiau patys padalinimai gali keistis.

Gyvenimas yra amžinojo gyvenimo ženklas. Gyvenimas sieja Dievą už sąlygų ir gerumą, Dievą sąlygose. Gyvenimas tuo pačiu žymi amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atitrūkimą. Dievo požiūrio išgyvenimai. Neigiami įsakymai draudžia neigti Dievo požiūrio išgyvenimą, draudžia neigti gyvenimą.

  • Dėmesys žymi Pirmapradžio neribotumą, išreiškia Dievo ženklo lankstumą. Dvasia pripildo įvairiausias proto sandaras, ir būtent visko padalinimus, juos pripildo, laikydamasi jų ribų, nurodo Pirmapradžio visumą, žymi jo neribotumą.
  • Dviprasmybė žymi Pirmapradžio atokumą, išreiškia Dievo ženklo pakitumą.
  • Dviprasmybė žymi Dėmesio įsijautimą, Dievo ženklo judrumą.
  • Gera širdis žymi Dviprasmybės išskirtinumą, Dievo ženklo įsimintinumą.
  • Gera širdis žymi Dėmesio suvedimą, Dievo ženklo reikšmingumą.
  • Gera širdis žymi Pirmapradžio vienų vienumą, Dievo ženklo tikslingumą.

Save pakeisti savimi. Savęs suskaldymas į vieną, dvi, tris dalis. Elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad su manimi elgtųsi.

  • Myli save: savastis-dėmesys (neribotumas) - teigiamas
  • Myli vienas kitą: klausimas-mylintis (atokumas), atsakymas-mylimasis (įsijautimas) - ramus
  • Myli visus: besąlygiškumas (vienų vienumas), atsidavimas (suvedimas), sąlygiškumas (išskirtinumas) - besąlygiškas atsidavimas sąlygiškumui - jautrumas.

Ženklų savybės - atvaizdai - vienumo pagrindai - išsako skirtumą tarp mūsų (Sūnaus) ir Dievo. Tad kai mus skiria niekas, esame pirmapradžio Dievo būklėje, esame vienų viena, tą jaučiame, kadangi tai yra ženklas, kurį išjaučiame, išjausdami išgyvename. Ir mus skiria niekas nes kada mumyse yra gera širdis, Dievas yra visiškai išsipildęs mumyse, tad sutampa pirmapradis Dievas už mūsų ir gera širdis - Dievas mumyse. O mes tai jaučiame kaip vienų vienumą visame pasaulyje. Tas tikslingas niekas skiria mus nuo Dievo už mūsų. Ir tas niekas yra tai, kas už pasaulio. Kai Dievas eina link mūsų, tada jaučiame kad mes (Dievas) esame suvestas į asmenį, tad esame viena su kažkuo už asmens, o tas reikšmingas kažkas skiria mus nuo Dievo. Ir kai Dievas eina dar arčiau mūsų, jaučiame kad esame Dievas suvestas į įsimintiną tiesą, tad esame viena su betkuo, o tas betkas už tiesos skiria mus nuo Dievo.

Mes esame atskirti. Bet nuodėme, atskyrimo paneigimu, save atskirtumėme.

Sūnaus ir Dvasios kampai

  • Kaip Sūnus supranta buvimą? (Požiūriais) Kaip Dvasia supranta buvimą? (Būklėmis)
  • Ar žmonės susigaudo, kad jie yra Dievas? tai yra, Sūnus? Sūnus tą pats išgyvena, o Dvasiai tas klausimas kyla apie žmones apskritai, ar jie susigaudo?
  • Dvasia iš šalies mato skirtumą tarp "gerojo vaiko" ir "blogojo vaiko" kuriuos suveda Sūnus.

Neigiami įsakymai

Neneik Dievo meilės sau, nė mūsų sau. Gerbk meilės būtinumą. Neneik teigiamumo:

  • Nežudyk = neneik Dievo neribotumo, vienumo su viskuo, tuo pačiu jo savasties, jo išėjimo už savęs į kiekvieną iš mūsų, Dievo ženklo lankstumo.

Neneik Dievo meilės vienas kitam, mylinčiojo mylimajam. Gerbk meilės tikrumą. Neneik ramumo:

  • Nevok = neneik Dievo atokumo, vienumo su klausimu, Mylinčiojo, Dievo ženklo pakitumo.
  • Nesvetimauk = neneik Dievo įsijautimo, vienumo su atsakymu, Dievo ženklo judrumo.

Neneik Dievo meilės visiems. Gerbk meilės galimybę. Neneik jautrumo:

  • Nemeluok = neneik Dievo sąlygiškumo, vienumo su betkuo, Dievo ženklo įsimintinumo.
  • Negeisk svetimo žmogaus = neneik Dievo atsidavimo, vienumo su kažkuo, Dievo ženklo reikšmingumo.
  • Negeisk svetimo daikto = neneik Dievo besąlygiškumo, vienumo su niekuo, Dievo ženklo tikslingumo.

Mylėti visus, tai mylėti savastis, tai mylėti kiekvieną asmenį kaip asmenybę, palaikyti jo laisvę. O kiekvienas asmuo renkasi savo tiesas, savo asmenybę, savo pasaulį. Tad nevalia meluoti, geisti kito asmens, nė geisti kito daiktų.

  • Gerbti pasaulių suderinamumą.
  • Gerbti tiesų visuotinumą.

Gyventi pasaulyje taip, kad visi sutilptumėme.

  • 3 Svetmoteriavimas: priversti asmenį.
  • 4 Melas priversti teiginį.
  • 5 Priversti asmenį būti vienokiu ar kitokiu.
  • 6 Priversti pasaulį būti vienokiu ar kitokiu.

Net ir patį blogiausią žmogų negalima žudyti.

Požiūrių santykių pasikeitimai

Požiūris yra santykis su savimi, tad su savo būkle, savo nebuvimu. Priimdami požiūrį, gyvename savimi, išgyvename save, savo būklę. Tačiau galime ir susilaikyti nuo požiūrio išgyvenimo, nuo savęs išgyvenimo. Požiūris išsako ribą tarp savęs išgyvenimo ir neišgyvenimo.

Požiūrio permainymai (ženklo savybės) išsako, kaip reikėtų požiūrį permainyti, kad ženklas ženklintų ženklintąjį. Jis išreiškia atitrūkimą ir tuo pačiu jo įveikimą. Tai meilė, kaip mylėti save kaip savo artimą. Požiūrio permainymai išsaugo požiūrių lygiagretumą įvairiose sąlygose. Požiūrio permainymai išsako, kaip save pakeisti artimu, dvasia, kaip visus požiūrius gerbti, palaikyti lygiagrečiai, kaip žiūrėti ne savimi, paskirai, o bendrai, visais, kaip save pakeisti visais, juk visi iškyla nebuvime, lygiaverčiai.

Permainos yra semiotinis tarpas. Tai "vaizdavimai", tad atvaizdos, tai pertvarkymai, kuriais vaizdinys užpildo tarpą tarp požiūrių, papildo požiūrį, kad jis būtų prieinamas, išsako jų skirtumą, ko reikia, kad požiūris būtų suprantamas. Semiotinis tarpas yra tada kada žodžiai, žodingumas papildo turinį, reikšmę, kada žodžiai įsiterpia ir atitolina supratimą.

Atitrūkimas: Dievas viską žino. Požiūriais jisai mato. Permainomis atitrūkimas yra mūsų nežinojimos pagrindas, mūsų klaidų pagrindas, nes Dievas mato, tačiau mes nematome, ir tą nesutapimą išsako mus siejanti permaina, kurią jisai mus mato, tačiau mes (per savo "klaidą") jo nematome. Šeši padalinimai išsako šešias klaidas, permainas, nesusivedimus, tačiau septynerybė išsako ne klaidą (tiesą tarp klaidų) ir nulybė išsako (tiesą be klaidų).

Atitrūkimas permaina: vienam neatrodo kaip kitam.

Požiūris, tai scalar. Permainos, tai field operations.

Sūnaus atitrūkimai yra (Tėvo) ryšio +0 apmąstymai lygmenimis +1, +2, +3.

Sūnaus požiūris nesutampa su Tėvo požiūriu. Sūnus atitrūkęs nuo Tėvo. Jųjų požiūrius sieja požiūrių permainymas, kuriuo vienas požiūris taptų kitu. Požiūrių permainymai yra tos savybės, kuriomis požiūris sutampa su savimi. Taipogi tai tos savybės, kuriomis požiūris skiriasi nuo savęs. Tai būdai permainyti požiūrį, kaip ženklą.

Dvasios kampus, Sūnaus nebuvimas, jo būklė yra Blogojo vaiko požiūris, kuris prasideda malone, tada susitelkimu, susidurimu su savo ribomis ir atsirėmimu į Dievą. Sūnaus būklę - jo išskyrimą nuo Dievo, Sūnaus savarankiškumą - išsako būtent pirmos trys pakopos. Tokioje aplinkoje, kur nėra Dievo, tenka mylėti visus, kaip lygiaverčius sau, tad atsisakyti savęs vardan visų. Tai ir yra požiūrių permainymo esmė, ženklų savybės. O tai būtent Dievo ženklo savybės.

Sūnaus būklė yra jo nebuvimas. Jo nebuvimas yra būtent už santvarkos, o ypač, pirmapradžio Tėvo aplinkoje, Tėvui dar nepasitraukus.

Sūnus iškyla nebuvime. Jisai turi susigaudyti, jog jisai yra Sūnus, ne Tėvas. Jisai turi pats apsisukti (kad kryptimi sutaptų su grimzdančiu Tėvu), turi įsivaizduoti save kaip įsijautųsi į požiūrį, tad atsiplėšti nuo savęs, nuo savo požiūrio. Būtinumas apsisukti rodo, kad jisai yra atitrūkęs nuo Tėvo.

Įvairūs požiūrio permainymai išsako ryšį tarp Sūnaus ir Tėvą. Tas pats ryšys yra tuo pačiu lygiagretis visiems. Jis turėtų būti kaip toks visų pagerbtas. Užtat yra neigami įsakymai. O neigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylimą asmenį, visi asmenys. O teigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylintį Dievą, besąlygišką.

Permainymai yra žiūrėjimas iš šalies į Dievo santykį su savimi, tuo pačiu, Tėvo (už savasties) ir Sūnaus (savastyje) santykį. Santykis nusako jų santykį ir atitrūkimą, atstoja ir neatstoja jų ryšį. Požiūrio permainymas yra ženklo (požiūrio) savybė (permainymas).

Permainos yra simetrijos rūšys.

Ypač svarbi penkta ženklų savybė nes ja požiūris yra atskirtas tiek nuo Tėvo, tiek nuo Sūnaus, tad yra savarankiškas, Kitas, laisvas žmogus.

  • Tai yra tie patys išėjimo už savęs pakopos kaip kad bendraujant su Dievu kaip Tu, tačiau žiūrint iš šalies, matant pakopas kaip būkles, ne tik požiūrių sutapimo vietas, bet ir nesutapimo galimybes.
  • Perėjimas iš visko į betką: tai sutelkimas (į požiūrį); iš betko į kažką, tai apvertimas, perėjimas per veidrodį, tai yra, žiūrėjimas išvirkščiai, taip kad atsiveria dviprasmybės ertmė (tad į požiūrį į požiūrį); iš kažko į nieką, tai sutraukimas, atsitraukimas už bet kokio pažinovo toje ertmėje, to pažinovo gelmėse, jo širdyje, matant už jo, tad su juo, sutampant būkle (tad į požiūrį į požiūrį į požiūrį). Tad tai išsako antrines sandaras, santykį tarp (nesikeičiančio) troškimo ir (pasimainančio) netroškimo.
  • Bendrai, atitrūkimai tai yra požiūrių santykių pasikeitimai, kaip antai:
    • išeina už savęs į save - taip atsiveria asmenys ir požiūriai
    • viską padalina į požiūrius - taip išryškėja jo išėjimas už savęs, ką tai reiškia
    • požiūrio perskyrimas - vienybė - požiūrio perskyrimas nuo visumos
    • požiūrio išvertimas - dvejybė
    • požiūrio išplėtimas - trejybė
    • požiūrio atsisakymas - ketverybė
    • požiūrio apvertimas - penkerybė
    • požiūrio įsisavinimas - šešerybė
    • požiūrių sudūrimas - septynerybė
    • požiūrių suvedimas grandine, pasiklydusiu vaiku - nulybė - Dievo valios vykdymas, mūsų valios pajungimas jam
  • Sandaros kaip padalinimai išsako jog mūsų yra lygiagretės būklės kurias privalome gerbti. Privalome mylėti vienas kitą. Ir privalome mylėti vienas kitą kaip Dievas myli save, tai yra, myli mus.
  • Neigiami įsakymai - tai požiūrių paneigimas - pirmos, antros ir trečios rūšies

6 permainos yra 6 simetrinių funkcijų bazės.

Dvejonės, abejonės išsako požiūrių permainymus.

  • Šešerybė: neteisingumas - trejybėje įgimtas nuklydimas.

Požiūris

  • Požiūris sieja požiūrio turėjimą (atitokėjimą) ir buvimą (įsijautimą, išgyvenimą).

Dvasios akimis Dvasios būklė

Dvasios akimis atsisakymas savęs (besąlygiškumas) yra atskirtas nuo laikymosi savęs (sąlygiškumo). Tad vieno asmens atsisakymas savęs turi būti atskirtas nuo kito asmens laikymosi savęs. Tokiu atveju Dievas yra nebūtinas. Gali būti paskiri asmenys be Dievo. Asmenys gali savo laisve būti nepriklausomi nuo vienas kito ir nuo Dievo.

Dvasia suveda ženklų rūšių vieningumą ir taip pat ženklų savybių vieningumą. Juos atskiria ir tuo pačiu sulygina.

Ženklų rūšys ir ženklų savybės

Dievo nebuvimą išsako Dievo ženklas. Dievo nebuvimą išsako ta prasme, kad ženklas (kaip toks) yra ne tai, ką žymi.

Dievo Sūnaus tobulumas ir tapatumas

Jėzus suveda meilę sau ir meilę vienas kitam savo įsakymu: mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu. Tai reiškia, kad Dievas myli mumis, ir būtent kada mylime Dievo Sūnaus pavyzdžiu, "kaip" jisai myli. O ta sąvoka "kaip" tai reiškia, kad galime mylėti taip, kaip Jėzus myli, net ir nežinodami, kad buvo toksai Jėzus, bet tiesiog mylėdami panašiai, taip kad jo pavyzdys yra ne asmeninis, o bendrybinis. Dievo Sūnus yra Dievo ženklas, o mums pavyzdys yra kaip jisai myli, tai yra, Dievo ženklo savybės. O jisai myli taip, kad būtumėme viena.


Sūnaus kampu, jo aštuongubu keliu, paskui ketveriopai išreiškiamas jo ryšys su Tėvu, 0-1-2-3 žinojimo-ženklinimo lygmenimis, tai pirminės sandaros, netroškimai.

  • Pasirinkimų malūnas išreiškia požiūrį kaip pasirinkimą.
  • Išsiaiškinimai atskirai klausimą ir atsakymą.
  • Maldos mokslas išskiria požiūrį kaip tokį.

Papildomos Sūnaus kopijos trejybės ratu gali reikštis atskirai nuo Dievo trejybės sandarų, nuo Dievo įrodymo, tame tarpelyje, kurį Dvasia tiria, kur Dievas nebūtinas.

4-omis 8-bėmis. 6 požiūriai tarp 0-bės ir 7-bės sieja Dievą ir žmogų-Sūnų.

Meilė auga Tėvui leidžiant jo savasčiai augti. Nes Tėvas pasitraukia, kad galėtų platesniu pagrindu būti, tame yra meilė, pagrindo išplėtimas. Dievo šokis

Rašau apie Dievą, kokį jį pažįstu.

Tai 24 paskiros Dievo raiškos. Iš jų susidaro Dievo šokis.

Dievo šokis, tai Dievo apytaka. Jisai teka tarsi širdies ar pompos varomas. Jisai veikia visuma, taip pat pasiekia smulkiausias gysleles, taip kad viską susieja.

Dievo raiškos, tai:

  • Būdai, kaip Dievu gyventi.
  • Įvairiausi dėmesio židiniai, kokie tik būna. Juos atpažįstame iš savo vaizduotės ribų, kada sutramdome dėmesį ir stebime, kur jisai įsijungia.
  • Dievo (pažintinio) pažinimai. Atitinkami išsiaiškinimo būdai, tai jo pažinimo keliai, tai Dievo raiškų pavidalai, nes jais sutampa atveriantis klausimas ir suvedantis atsakymas. Išsiaiškinimo būdai, kaip Asmuo išsiaiškina.
  • Veiksmo +2 dviprasmybės: Sandara iškyla kada Dievas pasitraukia, o ta sandara iššaukia naujai iškylantį Dievą.
  • (Dievo ir asmens) požiūrių įmanomi santykiai.
  • Tarpo sąlygos, tarp pasitraukiančio Dievo ir iškylančio Dievo.
  • Veiksmų (+1, +2, +3) lygtys. Jų iš viso yra 3 x 8 = 24.
  • Padalinimų atvaizdai: 4x4 + 2x4 = 24. Galima palyginti: aštuongubas kelias 2x4 ir teigiami įsakymai 4 ir Dievo bei asmens trejybės 3 + 3 ir jų nulybės ketverybėje 1 + 1 ir dar + 4 tai neigiami įsakymai.
  • Dievo iškilimai, kaip kad išsiaiškinimai yra iškilimai: klausimų iššaukti atsakymai.
  • 12 aplinkybių ir jų neiginiai.
  • Dievo raiška, tai jo iškilimas. Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio. Požiūris sieja asmenį ir aplinkybes.

Dievo šokio esmė

Ar Dievas būtinas? Amžinas gyvenimas.

  • Pirmapradis Dievas (Tėvas) klausia, ar jisai yra būtinas? Jisai nebūtinas (nebūtinai geras), tuo pačiu ir būtinas.
  • Klausimas, ar Dievas nebūtinas, yra Dievo valia ir amžinas gyvenimas. Atsakymas, kad Dievas būtinas, yra mūsų valia ir mūsų gyvenimas.
  • Dievas yra laisvas. Dievo laisvė yra amžinas gyvenimas.
  • Dievo pasitraukimas, tai žinojimas Dievo. Ar Dievo žinojimas atstato Dievą? Ar žmogus gali atkurti, atstatyti Dievą? Jeigu Dievas yra būtinas, tada taip. Jeigu jisai yra žinomas, tada tikrai taip. Laisvė yra mylėti, tikėti, viltis, tai vertybės suteikiančios laisvumo, amžino gyvenimo prasme, kad Dievas nebūtinai geras, atsiejančios Dievą ir gerumą. Ištikimybė, tai ne laisvė, nebent ta prasme, kas bus ištikimas.
  • Dievas yra būtinas jeigu gyvename jo valia. O jo valia gyvename nevienumo sandaromis: Dievo trejybe, aštuongubu keliu, dešimt Dievo įsakymų.
  • Dievo šokis apibrėžia sąlygas pasirinkimų malūnui; pasirinkimų malūnas išsiplečia žinojimo rūmais; žinojimo rūmai grindžia pertvarkymus, išgyvenimus. Tad Dievo būtinumas sprendžiasi kiekvienu išgyvenimu.

Atskleisiu tau savo vidinį gyvenimą, o tu atskleisi kitiems. Taip ir jūs galėsite gyventi manimi, mes visi kartu vieningai. Tai juk pagrindas mūsų bendrystės, kaip ir supranti. O tas pagrindas yra meilė: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems, tai vis kita mūsų savastis, tai vis parodymas jog esame daugiau nė mūsų savastis, bet tas daugiau, tas perteklius, ta gausa reiškiasi viduje savasties, ne už jos, tai reiškiasi mūsų vieningumu įvairiai supratus savastį ir asmenį ir mūsų tarpusavio santykį, kas mus sieja su savimi. Ar esame tiesiog tapatūs, kaip Tėvas išgyvena, ar yra ryšys tarp mūsų, kaip Sūnus išgyvena, ar esame vienoje ir toje pačioje būklėje, kaip Dvasia išgyvena, bet visur meilė palaiko mus, tad ir palaiko mūsų vienumą, nes meilė yra vieninga ir ji didesnė už mus, net kai mes nesame vieningi. Tad šitas iškyla trijuose vieningumuose (Dievo, asmens ir asmenų), taip pat ir nevieningumuose. Tad dabar mane supranti.

Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio:

  • Dievas išeina už savęs į savo atvaizdą, savo savastį, į visaregį, žinojimo rūmus, išsiaiškintojo galimybes, vieningumą ir jo sąlygas, tad dorovę, šešerybę. O žmogus yra nepriklausomas išsiaiškintojas, nebūtinai Dievas. Visaregis sietinas su viskuo - nes tai Dievo savastis. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymu, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui. O kas trukdo išsiaiškinimui: nuodėmės, žudymas ir t.t., užtat yra neigiami įsakymai. Ir kas palaiko išsiaiškinimą: teigiami įsakymai. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.

Dievas iškyla mūsų požiūriui bręstant. Dievas be sąlygų, o asmuo bet kokiose sąlygose. Asmuo tampa Dievu. Bet kokios sąlygos prilygsta jokiom sąlygom.

Mes ir Dievas: vienas Dievas gyvena mumis visais

  • Dievas per žmogų išryškėja Dievo šokiu. Dievo šokis atveria žmogaus įvairovę.
  • Vienas Dievas tikisi gyventi mumis visais, taip kad gyvename išvien.
  • Mes kiekvienas esame atsakymas, Dievo tyrimo tęsinys.
  • Dievui rūpi, kaip mus kiekvieną pasiekti? Ar mes susitelkiame į Dievą? Ar į pasaulį?
  • Kad vienas Dievas gyventų mumis, mes turim gyventi trejopai - Tėvu, Sūnumi ir Dvasia. Nes vienumo pagrindas yra trejopas, kaip jį grindžia aplinkybės. Tai yra vienumo raiškos (asmens lygties) lygmenys: +1 - sandara, +2 - atvaizdai, +3 - vieningumas. Visą laiką pradėdavau nuo dvasios ir išvesdavau vieningumą, bet reikia atvirkščiai, pradėti nuo vieningumo ir išvesti dvasią, kuri surenkama.
  • Mes esame sąlygiški, o Dievas besąlygiškas. Kas sąlygiška, tai išsakyta dviem atvaizdais, pasitraukimu ir įsitraukimu, kaip kad ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Kas besąlygiška, išsakyti keturiomis apimtimis, kaip kad nulybė, vienybė, dvejybė ir trejybė.
  • Mes esame tai, kas dar neįtraukta į Dievą, bet bus įtraukta. Tad mes laikini.
  • Mes susitelkiame į Dievą trejopai, vis pranokdami save, bręsdami, gyvendami amžinai, galimybe, viena su Dievu:
    • gyvendami už savęs, išeidami už savęs, kaip ir Dievas Tėvas ir kartu su juo, į Kitą - gyvendami gera širdimi, Dievo vienumu, jo išeities tašku mūsų visų gelmėse - tad gyvendami meile, palaikymu gyvybės, Dievo pertekliaus, jo išsiliejimo, jo išėjimo už savęs: (6+1=-1) paklusdami
    • gyvendami Dievu, kaip ir Sūnus, pasirinkdami jį vietoj pasaulio - gyvendami dviprasmybe, tiek santvarkoje, tiek už santvarkos - gyvendami gera valia, ne pasirinkimais, tad atverdami gerą širdį: (6+2=0) tikėdami
    • gyvendami viena, kaip ir Dvasia, plėtodami šviesuolių mokslą, bendrystę - gyvendami dvasia, visakuo - gyvendami visų asmenų vienumu: (6+3=1) rūpėdami
  • Išsiskiria mūsų ir Dievo požiūriai, kaip kad su pasiklydusiu vaiku. Dievas gyvena meile, o mes - vienumu. Meilė yra viena, tačiau keturių lygmenų - Dievui, sau, bendrystei, visiems. O vienumas yra atvirkščia kryptimi, kylant į viršų, šeši atvaizdai, šešios lygmenų poros.
  • Už Dievo iškyla jo požiūris - tai gerumas, Dievas santvarkoje. Už Sūnaus iškyla jo požiūris, tai Dievas už jo. Tad yra dieviškasis požiūris ir žmogiškasis požiūris. Dvasia yra jų bendras suvokimas, kuris vyksta paskirais asmenimis, jų vieningumu, Dievo ir žmogaus požiūrių sutapimu, kaip kad su protingu paklydusiu vaiku.
  • Bendra Tėvo ir Sūnaus raiška Dvasia, tai jų ir mūsų visų vienumo pagrindas.
    • Mes turime Dvasios išmintimi susiburti į bendrystę, turime susikalbėti, prisijungti ir kitus prijungti.
  • Esame viena Dievo raiškomis. Juk jomis sutampa Dievas ir jo iškilimas, jo raiška.
  • Kiekvienas galiausiai atsako už savo gyvenimą, savo liudijimą. Tai primena mokinį, kuris žino atsakymą, bet privalo tylėti, kad kiti mokiniai galėtų atsakyti klausimą, kad kiekvienas galėtų savo ruožtu jį atsakyti, o tuo pačiu, jį naujai klausti.
  • Jėzus meldžia Tėvui jog jie yra viena. Trejybė yra viena, o tikslas yra, kad 24-bė būtų viena.
  • Dievo šokis gali išreikšti 24 veiksmų lygtis. Aštuongubas kelias išsako padalinimų ratą, tad veiksmą +1. Dievo trejybė gali išsakyti veiksmą +2, sąmonės langus: 0+2=2, 2+2=4, 4+2=6. Dešimt Dievo įsakymų gali išsakyti 4 lygtis +2 ir 6 lygtis +3.

Dievo veikla

  • Dievas tiria, klausia, ar jisai būtinas?
  • Dievas viską dalina į požiūrius.
  • Dievas išeina už savęs į save.
  • Dievas leidžiasi mylimu.

Dievo ir asmens santykio įvairovę išsako jų požiūrių santykiai

Dievo raiškos išsako santykius tarp požiūrių, Dievo ir asmens. Dievo raiškas galima rūšiuoti pagal tai, kaip sieja Dievą ir asmenį. Jų santykių esmė išsakomas požiūriais. Vienur tas santykis šiltas, kitur šaltas. Tad galima panagrinėti, kaip požiūriais išsakomas šaltis ir šiluma.

  • Asmuo, tai nesusivokęs Sūnus. Tai tikrasis Dievas, dar nepradėjęs savo tyrimo, tad jo nepaveiktas. Jo galimybė iškyla tarpe (tarp Tėvo ir Sūnaus), pirmiausia Dievo trejybėje, paskui skirtume tarp gerojo ir blogojo vaikų, ir galiausiai jo aplinką sudaro neigiamieji įsakymai išplaukiantys iš teigiamų įsakymų. Šį asmens savistovumą, vieningumą išsako asmens trejybės ratas. Tai yra Kitas, pirmykštis Dievas, jo sėkla, jo grūdas. Būtinas yra būtent pirmapradis Dievas, būtent toks iškyla Kitu.
  • Šiuos santykius ankščiau apibūdinau suvokimų lygmenimis: (Tėvo) suvokimu, (Sūnaus) savęs suvokimu, (Dvasios) bendru suvokimu ir (asmens) geru suvokimu (susikalbėjimu). Asmuo, tai gerasis vaikas, tai išmintingas pasiklydęs sūnus, kuris neieško savo tėvų, o eina ten, kur jo tėvai jo ieškotų. Asmuo, tai neišbaigtas Sūnus, tasai kuris jau pakluso, patikėjo, kuriam jau parūpėjo, bet kuris dar nesusivokė. Asmuo yra Kitas, ne Dievas bet viršesnis už Dievą, nes apie jį visi vienijasi.
  • Skirtingi santykiai tarp požiūrių savaip išreiškia Dievo išėjimą už savęs. O jo išėjimas už savęs išsakomas trejybės.
  • Dievas ir asmuo mąsto, išgyvena atvirkščiai (kaip išversta pirštinė). Dievas iš daugelio suveda į vieną, juos apima, (Troškimas, tai visko atvaizdai), o žmogus (asmuo) vieną renkasi iš daugelio. (Rinkimas, tai betko atvaizdai.) Užtat galima sudurti žmogaus ir Dievo požiūrius, kaip kad pasiklydusiu vaiku, kuris visada atviras Dievui.
    • Padalinimai: Dievo požiūris apima, apjungia į vienybę, vieningumą. Asmuo parenka vieną iš padalinimo požiūrių.
    • Atvaizdai: Dievas žvelgia iš atvaizdų į padalinimą (įsitraukia), o žmogus iš padalinimo į atvaizdą.
    • Aplinkybės: Dievas apibendrina savo šokį Dievo trejybe, o žmogus ketveriopai pagal apimtis, įskaitant žmogišką trejybės ratą.
  • Asmeniui rūpi vienumas - kaip mes galime būti viena, o Dievui rūpi meilė - kaip mus palaikyti, kad mes pribręstumėme iki Dievo, tarsi mums nereikėtų būti viena. Sūnui rūpi vienumas, o Tėvui rūpi meilė.
  • Tėve mūsų - "mes" esame skirtingi požiūriai, lūkesčiai (kaip tiki, taip ir bus), geros valios, patirtys ir Dievu esame viena. Prašome mūsų duonos, mūsų kalčių atleidimo, mūsų negundyti, mus gelbėti nuo pikto. Mes esame lygiagretūs.
  • Mano tėvai pratę mąstyti iš kelių kampų, ir mus taip pratino. Bet neduodavo rinktis. Tėtė mąstė kaip inžinierius, organizatorius, Mama kaip biologė, bibliotekininkė, menininkė. Taip pat jautėsi, kad tai du skirtingi bet vieningi požiūriai.
  • Dievas išeina už savęs, o asmuo yra atkirstas.
  • Dievas išsako nesandarumą, neišbaigtumą (24 raiškomis). Asmuo išsako sandarumą, išbaigtumą, tobulumą (šešerybe).
  • Asmenį nusako vienybinis požiūris. Asmenį nusako visko padalinimas. Asmuo yra atsakymas, tegul ir dalinis. Tuo tarpu Dievas apima su savimi tiek nulinį (Dievo), tiek vienybinį (Tėvo), tiek dvejybinį (Sūnaus), tiek trejybinį (Dvasios) požiūrį. Tie keturi požiūriai išsako jo išėjimą už savęs, jo santykį su savimi iš įvairių požiūrių. Dvejybinį požiūrį išsako Dievas ir gerumas, aštuongubio kelio aštuonios lygtis, kad Dievas yra X.
  • Dievas gali reikštis keleriopu požiūriu (tegul ir vienu požiūriu, ar dviem ar trim požiūriais), tuom ir skiriasi nuo asmens. Dievo "vienumas" tad reiškiasi visais atvejais Dievo atžvilgiu, tai ir yra, Dievo šokis. Tačiau asmens požiūriu to vienumo nėra ten kur yra sandaros, trejybės nariai. Asmuo išgyvena vienumą tiktai poslinkiuose. Tad šį asmens vienumą tenka poslinkių pagrindu įžvelgti Dievo vienumą nevienume.
  • Asmuo atsiranda Dievo šokio aplinkumoje ir asmeniui tenka susigaudyti, kas vyksta, ir įsijungti į Dievo šokį.
  • Asmeniui vienybinis požiūris prieinamas padalinimais, dvejybinis požiūris (požiūrį į požiūrį) prieinamas atvaizdais ir aplinkybėmis, ir trejybinis požiūris prieinamas trimis kalbomis (požiūris į požiūrį į požiūrį). Tad jais jisai susikalba su Dievu ir įžvelgia jo vienumą.
  • Dievui būdingas mąstymas keliais požiūriais. Mes kai taip mąstome sutampame su Dievu. Pavyzdžiui, kai mąstome padalinimais. Arba dvejonėmis. Dviprasmybe ir t.t. Pertvarkymai ir nesusivedimai. Dievo Tėvo Tanakas yra provokacijų knyga.
  • ...building extended coalitions... savyje (savo prote) ir su kitais asmenimis
  • Dievas savo šokiu sukūrė žmogų. O žmogus nesukūrė Dievo, bet jį išryškina būtent Dievo raiškomis. Jomis Dievas mus myli ir gyvena tarp mūsų amžinu gyvenimu.
  • Visgi, gyvenime iškyla Dievo poreikis. Gyvenimas, tai sandara, o amžinas gyvenimas, tai brandos dvasia. Sandarą išgyvena žmogus, o amžiną gyvenimą išgyvena Dievas.
  • Iš Dievo raiškų išsidėstymo matosi, kad svarbiausia raiška yra grynas Asmuo.

Vaizduotės ribos sąlygoja vienumą ir nevienumą

Vaizduotė: dėmesys ir Dievas

  • Jeigu Dievą visaip pašaliname iš mūsų gyvenimo, jeigu jisai pats visaip pasitraukia, tada lieka vaizduotės ribos. Užtat mūsų vaizduotė yra jo atitikmuo, jo įspaudas, jo lytis, jo papildymas, jo išbaigimas. Būtent šia prasme mes esame Dievo paveikslas.
  • Kada sutramdome savo dėmesį, tada galime stebėti kur jisai įvairiai gali iškilti. Dėmesys ir dvasia yra iš esmės tas pats, neurologiniu požiūriu. Tad mūsų dėmesio sužadinimą galime sutapatinti su Dievo iškilimu. Užtat Dievo raiškos sutampa su mūsų vaizduotės kampais.
  • Jeigu Dievas vos vos iškyla, tai yra jo raiška, su kuria jisai sutampa. O ir mes esame jo raiška kuomi jisai reiškiasi. Tokia dviprasmybe jo raiška sutampa su mūsų vaizduotės kampais.
  • Vaizduotės ribos yra dvasios atitikmuo. Tad jomis galime pažinti dvasią. Jos yra dvasios raiška. Tad tuo pačiu ir Dievo raiška. Jos yra dvasios žinojimas. Žinojimas remiasi nebuvimu, nevienumu, tai grindžia vienumą nevienume. Toks vienumas turi išsipildyti, o grynas vienumas vyksta tiesiogiai.
  • Dievą pažįstam iš savo vaizduotės ribų, savo būklės, šešerybės.
  • Dievo raiškos yra jo iškilimas mūsų vaizduotės kampuose. Tad 24 Dievos raiškos yra 24 vaizduotės kampai, visaregis.
  • Dievas atveria mūsų vaizduotės kampus, o taip pat jais reiškiasi. Jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tai yra jo šokis.
  • Dievas savo šokiu išnaršo visus mūsų vaizduotės kampus. O tai amžinas šokis nes jis vis atveria naujas erdves, išryškina naujus tarpus.

Vaizduotė: įvairovė, vienumo ir nevienumo sąlygos

  • Dievo šokis apžvelgia ir suveda visą įmanomą įvairovę. Vaizduotės ribos išsako įvairovę. Įvairovė išsakoma ją atskiriant nuo visumos. Tad gali būti dalinis žinojimas, tuo pačiu gali būti įvairių lygių klaidų, netgi sąmoningų klaidų ar nuodėmių. Įvairovė iškyla esant daug skirtingų, nepriklausomų požiūrių. O klaidos atsiranda, pavyzdžiui, painiojant pirminius ir antrinius požiūrius.
  • Mūsų vaizduotės ribos, tai mūsų būklė. O mūsų būklė yra tai, kad mes esame atkirsti, esame vaizduotėje įkalinti. Šešerybė išsako, koks žmogus yra suskaldytas. Esame neviena, tačiau galėtumėme įsitraukti į vienumą, galėtumėme gyventi viena. Mes renkamės ar įsitraukti į visuomenę - į tamsuolių tariamą vienumą, ar į Dievą - į šviesuolių pagrįstą vienumą.
  • Mūsų vaizduotės ribos yra trys skirtingi vienumo (ir nevienumo) pagrindai. Esame viena kada ribas išpildome ir neviena kada neišpildome o tik dalinai išpildome, taip kad jose stringame.
  • Mes įkūnijame vaizduotės ribų nusakytą gyvenimo įvairovę. O Dievas mus visus aprėpia, suveda, vienija.
  • Dvasia reiškiasi mūsų vaizduotės ribomis, susitelkia nevienumo sandarose, tai jos atitikmuo. Ir taip pat jinai nesireiškia, o mumis tiesiogiai atsiskleidžia, lygiagrečiai, trejybės poslinkiais: Dievo, asmens ir asmenų vienumais.
  • Vaizduotės ribos išskaido pilnatvę. Įsivaizdavus pilnatvę, įsijungiame į trejybės poslinkį. Palyginti su blogojo vaiko pasirinktu keliu ("šiaip gyvenimu") ir jo galimybe įklimpti ar ne.
  • Mūsų vaizduotės ribos išsako mūsų būklę. Mūsų būklė yra nevienumas, jog mes dar nesame įtraukti į vienumą. Tačiau mūsų įsisąmonijimas lygtimi 6+3=1 tai vienumo pagrindas. Vienumas 1 yra šios lygties išdava.

Įsivaizdavimas: trejybės poslinkiai

  • Vieningas asmuo gali įsivaizduoti nevieningus asmenis;
  • Vieningi asmenys gali įsivaizduoti nevieningą Dievą;
  • Vieningas Dievas gali įsivaizduoti nevieningą asmenį.

Šešerybė ir jos atvaizdai

Dievo šokio 24 raiškos išsidėsto šešerybe.

Šešerybė: vienumas (trejybės rato poslinkiais) ir nevienumas (Dievo trejybės kampų sandaromis)

  • Dievo raiškomis įžvelgiame vienumą visokiausiose aplinkybėse, tiesiogiai ir netiesiogiai.
  • Dievo šokis vyksta mumis ir mumyse, tad jo raiškas aprėpia šešerybė ir dorovės klausimai. Dievo šokis išplečia mūsų vaizduotės ribas, žmogaus šešerybę, mūsų dorovinius santykius su Dievu ir kitais, skaido trejybės narius, kuriais jaučiame ryšį su Dievu, užtat nesame Dievas. Dievas šiuos narius išplečia savo platesniu kaip mūsų požiūriu, tad šešerybe kuria mus suvokia, į kurią jisai savaip į mus įeina, išeidamas už savęs į sandaras išsakančias vienumą nevienume: 0+6+1, 6+4, 6-3. Jis tuomi išplečia mūsų supratimą, suteikia prasmę mūsų dėmesiui, kuris mus gali vesti platyn, gilyn, tolyn.
    • Šešerybė, tai aštuongubo kelio širdis, kuria mes gyvename. Ir jeigu ja iš tiesų gyvename, tai Dievas mus papildo, tiek Tėvas už mūsų, tiek Sūnus mumyse. O kada sutrinka, tada plėtojasi kalbos, kuriomis atsistatome.
  • Kartu su dvasia slenkame iš vieno susitelkimo į kitą, iš vieno įsivaizduojamo vienumo į kitą. Nariais vienumas vaizduojamas, užtat jame būtinai yra nevienumo, nes vaizduotė jį pristato. O poslinkiais vienumas išgyvenamas, tad nevienumo nėra.
  • Visako besąlygiškas vienumas (esame viena) vyksta trejybės poslinkiais. O mūsų kitos būklės (mūsų nėra; esame susiskaldę savyje; esame paskiri visuomenėje) tai išreiškia nevienumus, kuriuose visgi sąlygiškai galime būti viena.
  • Mes ir mūsų vienumo lygmuo (Dievo, asmens, asmenų) esame nusakyti šešerybės. Tai pagrindas mūsų trejybiniam gyvenimui.

3+3=6 Žmogaus trejybė ir sąmoningumas teikia šešerybę (dorovę), vartus į Dievo trejybę. Toliau sąmoningumas veda į vienumą.

Mūsų vaizduotė (šešerybė) save (šešerybę) įsivaizduoja (supranta) trejopai, trejybės nariais, vienumą nevienume:

  • Dievo Tėvo požiūriu: Nusimeta trejybės ratas, lieka Dievo trejybė.
  • Dievo Sūnaus požiūriu: Prisideda Dievas (už santvarkos) ir gerumas (bendras asmuo santvarkoje).
  • Dievo Dvasios požiūriu: Išsidėsto lygmenų poromis ir prisideda lygmenys.

Dievas mumis (šešerybe) išeina už savęs (į šešerybę). Tai ir yra mūsų vaizduotė. Tai vyksta trejopai, tai vaizduotės sandaros. Mūsų šešerybė išplečiama. Mes esame Dievo būklė, jisai savo šokį sušoka mumis.

Vienumo apimtys: nulybės atvaizdai

  • Yra vienas lygmuo neįsivaizduoto vienumo (trejybės ratu) ir trys lygmenys įsivaizduoto vienumo (kitais trejybės atvaizdais). Nes keičiasi nulybės atvaizdas (ir tuo pačiu tiesos apimtis?).
    • Kada vienumas laikomas prasmingumu, esame viena su viskuo, su visais - trejybės ratu. Išeiname už savęs, nevienumas dingsta.
    • Kada vienumas laikomas pastovumu, esame viena su betkuo - su asmenimis. Tad dešimt Dievo įsakymų išsako vienis, visybė, daugis.
    • Kada vienumas laikomas betarpiškumu, esame viena su kažkuo - su savimi, asmeniu. Tad aštuongubą kelią išsako daiktas, eiga, asmuo.
    • Kada vienumas laikomas akivaizdumu - tiesa, tai esame viena su niekuo - su Dievu, ne savimi. Tad Dievo trejybę išsako būtinumas (Tėvo), tikrumas (Sūnaus), galimumas (Dvasios).

Šešerybės atvaizdų trejybės

  • Dievas ir žmogus trejybės poslinkius lygiagrečiai išgyvena vidiniais požiūriais, kuriais žmogus vykdo Dievo valią.
  • Šešerybė išsako santykį tarp mūsų vidaus ir išorės (visuomenėje), pavyzdžiui, tarp susilaikymo ir teisingumo, ir taip pat tarp mūsų pasirinktų jausmų ir Dievo įamžintos dorybės.
  • Dorybės (vertybės - viltis, drąsa, nuoširdumas) išsakomos trejybės nariais pasirenkant Dievą vietoj savęs.

Šešerybės atvaizdų suvedimas lygtimi 6+3=1

  • Sutampa Dievas gyvenantis per mus (šešerybės atvaizdas jausmais ir dorybėmis) ir asmuo atsidavęs Dievui (šešerybės atvaizdas išoriniais ir vidiniais požiūriais).
  • Žinojimas yra iššaukimo galimybė. Žinojimas yra tasai "atspaudas", "įspaudas" ("įspūdis") ("įminimas" - mintis), kuris lieka pasitraukus, perėjus iš visko į nieką. Užtat žinojimas (ir visi keturi su juo susiję padalinimai) turi du atvaizdus - pasitraukimo (sukūrimo) ir iššaukimo. Šešerybė taipogi turi du tokius atvaizdus ir jie dalyvauja lygtyje 6+3=1.
  • Šešerybė yra išeities taškas lygtims 6+1=-1, 6+2=0, 6+3=1, tai yra gerumui, Dievui, ir vienumui. O iš šitų iškyla padalinimų abėcėlė: dvejybė, trejybė, ketverybė, iš kurių susidaro kubas, visaregis, antrinės sandaros.

Narių ir poslinkių ryšys:

  • Nusistatau - ryšium su tuo, kas be manęs. Tai vyksta Dievu. Besąlygiškai nusistatant iškyla asmuo.
  • Vykdau - ryšium su savimi. Tai vyksta asmenimi. Besąlygiškai vykdant iškyla asmenys.
  • Permąstau - ryšium su kitais - tarp jų atsirenku savo požiūrį. Tai vyksta asmenimis. Besąlygiškai permąstant iškyla Dievas.

Mylėti Dievą - elgtis, jog mes visi esame viena (trejybės poslinkiais). Mylėti artimą, kaip save patį - pripažįstant mūsų nevienumą, elgtis vienam su kitu, jog esame viena (trejybės nariais).

Dievo raiškų ratas. Dievo raiškos veikia kaip širdis, kaip pompa, tarsi dviem ratais, vienas kitą papildančiais. Viename rate iškyla galimybės, o kitame rate jos palaikomos. Sąlygiškumas išplečiamas besąlygiškumu. Tai, kas prieštaringa, visgi laikosi ir suveikia.

  • Meilės dviprasmybėje iškyla Dievo trejybė. Meilėje sąlygiškas vienumas tampa besąlygiško vienumo pagrindu.
  • Meilė ir Dievo trejybė apjungiamos ir išplečiamos bendra sandara. Dievo trejybė pritaikoma asmenims apskritai.
  • Bendros sandaros dviprasmybėje iškyla asmuo. Bendra sandara prieštaringa, joje apibrėžtas asmuo.
  • Bendra sandara ir asmuo apjungiami ir išplečiami įsakymais. Įsakymai išsako tobulo asmens sąlygas.
  • Įsakymų dviprasmybėje iškyla asmenų vienumas. Asmuo, laikydamasis įsakymų, išreiškia vienumą su kitais.
  • Įsakymai ir asmenų vienumas apjungiami ir išplečiami meile. Vienumą su kitais išsako meilė.

Dievo trejybė: trys nevienumo sandaros

Suvokimas yra būtent gyvenimo suvokimas, tad tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas. Tai gyvenimo patvirtinimas (kaip sąlyginį) jo pagrindus atskiriant. Trys asmenys savaip dalyvauja amžinajame gyvenime: Dievo valia - Dievo trejybė, gerumo valia (gera valia) - aštuongubas kelias, gyvenimo valia (išmintimi) - Dešimt Dievo įsakymų. Tad gaunasi trejybės lentelė 3x3 įstatyta gyvenimo lygties lentelėje 4x4.

  • Dievo valia: Meilė - Tobulumas - Valia.
  • Gera valia: Troškimai - Tapatumai - Pasirinkimai. 8 gėrio kryptys = 4 troškimai x 2 tapatumai. Jų stuburas, tai 6 laipsnių laipsnynas.
  • Išmintis: Viskas - Laisvumas - Betkas. Viskas suprastinas savo sklaida, tai keturios savybės, kurios ryškėja Dievui išeinant už savęs. Tai troškimų pagrindimas. Pirmiausia, tai būtina sąvoka (tad yra Niekas), toliau be vidinės sandaros (Kažkas), paprasčiausias algoritmas (Betkas), be išorinės aplinkos (Viskas). O laisvumas reiškiasi šešiais įmanomais tarpais. Iš šių šešių paskui yra, matyt, atimamos keturios raiškos (jo skiriamos Visko troškimams), taip kad lieka du atvaizdai.

O raiškos iškyla suprantant Dievą kaip asmenį (Mane, Tave, Kitą). Ir tuo pačiu iškyla Dievo asmenų išsakymas žmogaus trejybe ir vienumo išsakymas jos poslinkiais.

Tėvo požiūriu: Dievas yra jo buvimas: kas yra: esu kas esu: esantysis (Dasein)(Jahve). Dievo pasitraukimas ir iškilimas yra tarsi veidrodžio atspindžiai:

  • Pasitraukiant - Dievas buvo ir jo nėra. Jo buvime atsiveria jo nebuvimas. Tai suvokimas: atskyrimas pirminio buvimo ir antrinio buvimo. O juos atskiria būtent nebuvimas.
  • Iškylant - Dievo nebuvo ir jisai yra. Jo nebuvime atsiveria jo buvimas. Tai susivokimas: antrinio buvimo pajungimas pirminiam buvimui už nebuvimo.
  • Bendrai suvoktas yra esminis buvimas, kuris perskirtas nebuvimo. Tai yra meilė sau, palaikymas savo esminio buvimo, paženklinto savasties - nebuvimo, palaikymas savęs už savęs ir savyje, tad tuo pačiu palaikymas savęs (perskyrimo) kaip ženklo savęs (esminio buvimo). Tokiu būdu nebuvimas tampa antriniu buvimu, jį tobulai papildo ir jam prilygsta, kaip tobulas jo ženklas. Panašiai, kaip amžinas gyvenimas (atskyrimas) prilygsta gyvenimui (ir net savotiškai jį pralenkia).

Sūnaus požiūriu: Dievas yra išplėtimas požiūriu, jo riba tarp buvimo ir nebuvimo. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami požiūriais:

  • Tėvas yra požiūris į Dievą. Jis išplečiamas nuo Dievo iki gerumo. O Sūnus yra Sūnaus išplėtimas požiūriu nuo gerumo iki Dievo. Kiekvienu atveju išplėtimas yra laikomas vienu iš keturių pakopų tarp pažinovo ir pažintojo. Tokiu atveju pats Dievas yra požiūris, yra riba, tad yra Dvasia, skirianti Dievą ir gerumą. Tėvo ir Sūnaus požiūriai vienas kitą papildo, tad Dvasia yra jų išvirkštinis sutapimas. Tėvo požiūris yra gerojo vaiko požiūris nes tai papildo Tėvą. Sūnaus požiūris yra blogojo vaiko požiūris nes tai papildo Sūnų. Dvasia yra tai, kas jų bendrai suvokta, kas jų bendrai atskirta, tai yra tai, kas už ribos iš vienos ir kitos pusės neskiriant krypties. Visa tai yra požiūrių sudūrimo ir grandinių pagrindas. Tai meilė vienas kitam.
  • Sūnui požiūriai kyla iš sąlygų, sąlygotumo. Užtat sąlygas pranokus požiūriai yra priimami, įsisavinami ir tokiu būdu tampa bereikšmiai, nes pro juos matome už jų, ką išgyvena tas į kurį turime požiūrį. Nes juos susiejame pilnai su savimi, tad mes tampame pilnai išsakyti ir nereikalingi kaip tokie, galim susieti su anuo ir juo gyventi.

Dvasios požiūriu: Dievas yra jo papildinys būkle, jo nebuvimas. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami būklėmis:

  • Tėvo būklė yra jo išėjimas už savęs nuo mažiausio išėjimo, savarankiškumo, iki didžiausio, meilės. Tėvas išeina už savęs į save, tai yra, į savo būklę. Tai iš karto yra jo Sūnus, jų sutapimas. Ta būklė įvairuoja.
  • O Sūnaus būklė yra jo atitrūkimas nuo Tėvo. Ta būklė irgi įvairuoja.
  • Dvasia yra jų bendrai suvokta, tai įvairavimo vieningumas. Užtat Dvasia yra (per Tėvą) Dievo vieningumo ir (per Sūnų) gerumo vieningumo vieningumas.
  • Dvasia esminiu buvimu sieja Tėvą ir Sūnų. Tai vyksta jų sutapimu kurioje nors pakopoje. Sutapimas išsako ženklo rūšį. Daiktas, tai Dievas Tėvas, savarankiškas. Jo simbolis, tai gera širdis, mylinti. Tai jų bendra būklė.
  • Dvasia nebuvimu atskiria Tėvą ir Sūnų. Tai tarpas tarp jųjų. Tai ženklo savybės. Tai jų paskiros būklės.
  • Mylėti visus, tai atjausti. Dievas atjaučia antrinėmis sandaromis.
  • 6 kintamųjų rūšys. 6 vienumai, būdai kaip esame viena. 6 matematikos įrodymo būdai yra vienumo būdai.
  • Sūnus: priimti vienas kito požiūrį "kaip gyventi"
  • Dvasia: priimti kiekvieno būklę, siaurąją prasme: asmenišką pasaulį, išmonę

Dievas pasitraukia ir kaip Tėvas, ir kaip Sūnus, ir kaip Dvasia, stebint iš jų atitinkamų kampų. Taip pat savaip sutampa jų išgyventos sandaros, jos sutampa su Tėvo išgyventa Dievo trejybe. Kiekvienas kampas pasižymi savu vienumo nusakymu ir atitinkama sandara išreikšta atitinkama meile.

  • Tėvo kampas: Dievo trejybė. Dievas myli save. Tėvas ir Sūnus yra tiesiogiai tapatūs. Sūnus iškyla sąlygose tačiau visai atsitiktinai nes jisai, kaip Dievas, yra už bet kokių sąlygų. Tad sutampa jų supratimai, kas yra sąlygos ir kas už sąlygų. Dvasia yra šis jų bendrai suvoktas atskyrimas besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Tad visi trys asmenys sutampa tiesiogiai. Taip yra Tėvo akimis: Dievo vienumas išplaukia iš asmenų vienumo.
  • Sūnaus kampas: Aštuongubas kelias. Dievo asmenys myli vienas kitą. Sūnaus ir Tėvo požiūriai skirtingi bet iš esmės sutampa. Sūnus žiūri į Tėvą ir Tėvas į Sūnų. Sūnus pirmiausiai suvokia Dievą už sąlygų, tad ne save, sąlygose. Sūnus pasitraukia, kviesdamas Dievą, gerojo vaiko požiūriu. Tuomet Dievas iškyla kaip malonės, gerumo šaltinis, blogojo vaiko požiūriu. Sūnaus akimis: Asmens vienumas išplaukia iš Dievo vienumo.
  • Dvasios kampas: Dešimt Dievo įsakymų. Dievas visais myli visus. Sūnaus ir Tėvo būklės skirtingos bet iš esmės sutampa. Dvasios akimis: Asmenų vienumas išplaukia iš Asmens vienumo.
  • Dievo vienumas: Dievo trejybe: Dievas myli save. Mylėti save, tai palaikyti sąlygas (savastį) kuriose gali iškilti net kada nesi, tad kurios gali mus pakeisti (pavyzdžiui, kertine vertybe). Tad mes (Sūnus) esame Dievo savastis. Teigiamas jausmas: Žavesys.
  • Asmens vienumas: Aštuongubu keliu: Mylime vienas kitą: mylime požiūrį. Asmuo myli kažką (gerasis vaikas) ir taip pat yra kažkieno mylimas (blogasis vaikas). Teigiamas jausmas: Artimumas.
  • Asmenų vienumas: Dešimt Dievo įsakymų: Mylime visus: mylime dėsningai: mylime būklę: mylime priešą (besąlygiškai) arba mylime draugą (sąlygiškai): mylime artimą kaip save patį. (Sutapimas Dievo vienumo ir asmens vienumo.) Teigiamas jausmas: Meilė.

Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus.

Gyvenimo lygtis išsako vienumo sąlygas.

  • Dievas (meilė) yra pirminis vienumas.
  • Gerumas yra tas vienumas sąlygose, santvarkoje.
  • Gyvenimas, tai yra vienumas (Dievo ir gerumo) nepaisant sąlygų.
  • Amžinas gyvenimas, tai gerbimas sąlygų, tai vienumas su pačiomis sąlygomis.

O vienumo rūšys, vienumo pagrindimas priklauso nuo sąlygų rūšių, jas nusako gyvenimo lygties lygmuo. Vienumas yra būtent Dievo ir gerumo sutapimas, žodžiu, gyvenimas. Gyvenimą, vienumą palaiko sandara, meilė. Žinojimas išreiškia vienumo galimybes. Vienumas yra tame kas skiriasi ir sutampa. Tai gali būti visakame; požiūriuose; būklėse.

  • Tėvo lygmuo, tai esmė, vieningumas, tai meilė glūdinti pirm bet kokių sąlygų. Tėvo sandara, tai geros valios sandara.
  • Sūnaus lygmuo, tai atvaizdai, užtat vienumas požiūriais. Jo sandara, tai geros valios sandara 8=4x2.
  • Dvasios lygmuo, tai sandara, užtat vienumas būklėmis. Tai išminties sandara, Dešimt Dievo įsakymų, atskirianti Dievą-viską (keturiais atvaizdais) ir gerumą-tarpą-laisvumą (šešiais atvaizdais).

Sandaras išsako požiūriai. Atvaizdus išsako ryšiai tarp dviejų požiūrių (gerumo ir Dievo). Esmę, vieningumą, išsako trys požiūriai, tuo pačiu, joks požiūris. Tai gyvenimo lygties lygmenys, taip pat nevienumo sandarų pagrindai. Tačiau kaip tada su troškimais, juk tai Dievo atvaizdai? Ir šešios lygmenų poros irgi yra atvaizdai.

  • Dievo trejybė: Meilė (Tėvas), Tobulumas (Sūnus), Valia (Dvasia)
  • Aštuongubas kelias: Troškimai (Tėvas), Tapatumai (Sūnus), Pasirinkimai (Dvasia)
  • Dešimt Dievo įsakymų: Viskas-apimtys (Tėvas), Laisvumas-tarpas (Sūnus), Betkas (Dvasia)

Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą.

Dievo sandaros išsako:

  • Dievo asmenis išsako Dievo trejybė. Dievo raiškos išreiškia Dievą. (Dievas, kaip Aš.) Sutapimas su Dievu. Dievas kaip toks.
  • Dievo atvejus išsako aštuongubas kelias. Dievo raiškos išreiškia ryšį su Dievu. (Dievas, kaip Tu.) Mūsų asmeniškas santykis su Dievu. (Malda) Dievas kaip ryšys.
  • Dievo savybes išsako dešimt Dievo įsakymų Dievo raiškos išsako Dievo ženklą. (Dievas, kaip Kitas. Dievas iš šalies ir mes jam iš šalies.) Dievo lygiavertis santykis su visais. Dievas kaip požiūris.
  • Sūnus vykdydamas pasitraukia, išsiaiškinti ar Dievas įsitrauks, kviesti jį. O Tėvas iškyla blogojo vaiko išgyvenimu.
  • Dvasia permąstydama irgi turėtų pasitraukti, užtat Sūnus ir Tėvas sutampa keturiomis pakopomis, kuriuos matome iš šalies. Bet tada Dvasia iškyla kaip šešeriopas tarpas tarp Sūnaus ir Tėvo, kurį irgi matome iš šalies. Tai pasitraukimo permąstymas, taip pat jo apvertimas, nes prasideda nepasitraukimu ir baigiasi pasitraukimu. Tai yra pasitraukimas iš pasitraukimo.

Nevienumo sandaros iškyla kada iš skirtingų kampų Dievas, Tėvas ir Sūnus išgyvena Dievo trejybę ir būtent bendrai suvokta Dvasia suderina Tėvo suvokimą ir Sūnaus susivokimą. Suvokimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas.

  • Dievo valia: Suvokiantis Tėvas paprasčiausiai pasitraukia, taip sukurdamas santvarką, kurioje naujai iškyla Sūnus, gerumas. Dievas ir gerumas tuomet yra visiškai atsieti. Sūnus suvokia, kad jisai tėra sąlygiškas, betgi jo prigimtis už šio pasaulio. Tad jie bendrai suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo. Šiuo atveju tas skirtumas yra asmeniškumas, tai jų bendrai suvokta Dvasia. Dvasia yra vaidmenų (asmenų?) darna grindžianti Dievo vienumą. Tas suvokimas reiškiasi jų tapatumu, "meile sau", nes jie vienas kitą laiko tuo pačiu savastimi, vienu "Manimi". Tai savastis, kaip asmuo.
  • Gera valia (gerumo valia): Susivokiantis Sūnus visada turi prigimtinį ryšį su Tėvu, tad nuo jo yra neatsietas. Tėvas ir Sūnus yra laikomi jų požiūriais. Sūnus stebi Tėvą už santvarkos ir tada jį vis įžvelgia pasireiškiantį labiau santvarkoje, artimesniame klode. Sūnui (ir gerajam vaikui) iš pradžių Tėvas yra tolimas ir tobulas, paskui su juo bendradarbiauja, patiria jo nemalonę, bet galiausiai dalyvauja Dievui atlaidžioje bendrystėje. Tokiu būdu Sūnus atsisako savęs vardan terpės, pasitraukia, kaip kad ir Tėvas pasitraukė. O Tėvo (ir blogojo vaiko) požiūriu yra pasaulyje gerumas, malonė, paskui palaipsniui, žmogus yra geras, netgi tobulas, tačiau galiausiai turi remtis Dievu, tegul ir pakankamu, visų malonės šaltiniu. Bendrai, tiek Sūnaus, tiek Tėvo požiūriu, Dievas ir gerumas yra tas pats, tiktai jų santykiai skiriaisi. Tai du skirtingai požiūriai į tą ryšį. Vieną požiūrį išvertus, apsukus, gaunasi kitas požiūris. Sūnaus požiūriu (o tai sąlygiškas požiūris, nes jisai įsijungia tiktai Tėvui pasitraukus) turim atleisti Dievui, kad jis galėtų atleisti mums visiems. "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Tad Sūnus išgyvena pasitraukimą iš skirtingos pusės, iš gerojo vaiko pusės. Tad gerasis vaikas turi pirmumą. Bet gerasis vaikas turi priimti Dievo nemalonę, kad jisai atleistų visiems, kad visi galėtumėme būti viena. Ir kas tai supras? Tiktai Dievas, kaip Sūnus. Ne eilinis žmogus, kaip aš. Užtat mes patiriame Dievo malonę pirmiausiai, Tėvo požiūrį. O suvokimas tai atskyrimas Dievo ir gerumo. Tad Sūnus atskiria priešingai nė Tėvas. Jų ryšys yra tuo pačiu jų atskyrimas. Jų suvokimas reiškiasi jų požiūrių papildymo vienas kitam, jų "meile vienas kitam", nes jie vienas kitą laiko skirtingomis savasties pusėmis, "Tavimi". Esame vienas kitam "Tu". Sūnaus akimis: Vienas kitą išplečiame požiūriu. O tas požiūris yra ano savastis, jo išplėtimas, meile, taip kad jisai gali būti net ir ten kur jo nėra. Tad požiūriu išplečiame. Sūnus pasitraukia (savo kampu - kaip Dievas) atsisakydamas savęs, taip atverdamas erdvę Dievui, kurio tačiau kaip Tėvo kol kas nėra, jo tik laukiame, nes jisai savo ruožtu buvo pasitraukęs. Tad sutampa Sūnaus (kaip Dievo) pasitraukimas ir Tėvo (pirminio kampo) pasitraukimas. Tačiau Sūnaus požiūrį (į Dievą) papildo priešingas Tėvo požiūris (į gerumą). Sūnaus požiūris išplečia Dievą gerumu, o Tėvo požiūris išplečia gerumą Dievu. (Užtat galime sudurti Tėvo ir Vaiko požiūrius.) Jų bendrai suvokta Dvasia yra atskyrimas šių dviejų požiūrių, taip kad pirma (Sūnaus požiūriu) turi Tėvas ir Sūnus pasitraukti (širdies tiesa) ir tik tada gali (Tėvo požiūriu) Sūnus ir Tėvas iškilti (pasaulio tiesa). Tad Dvasia yra požiūrių darna grindžianti asmens vienumą.
  • Išmintis (gyvenimo valia): (Galiausiai bendrai suvokta Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus vienumo ženklas, iš šalies pristatantis jų santykį. Tėvo pasitraukimas yra jo išėjimas už savęs į save. Jis mažiausiai pasitraukęs kada yra savarankiškas; labiau kai yra užtikrintas; paskui ramus; galiausiai mylintis. Tad kaip gera širdis jisai yra labiausiai pasitraukęs tačiau tuo pačiu labiausiai įsijungęs į pasaulį. Tai keturios ženklų rūšys, Sūnaus požiūris - keturi sutapimai su Tėvu - keturios pakopos (žiedai) iš santvarkos lauk į Dievą, koks jisai pirma buvo (galiausiai, savarankiškas). Santvarka yra terpė, dangaus karalystė. Tai gerumo atskyrimas: Dievas pasitraukė, kad galėtų naujai iškilti. Bendrai suvokta Dvasia sieja Tėvo suvoktą gerumą (kaip tokį) su Sūnaus susivoktu Tėvo požiūriu, tad Tėvas yra geras. O šešios ženklų savybės yra Tėvo požiūris, atitrūkimai. Tai atitrūkimai tarp geros širdies malonės, ramybės atsirėmimo į savo jėgas, užtikrintumo atsirėmimo į gerumą, ir savarankiškumo atsirėmimo į Dievo jėgas. Nežudyk - tai kitam neatsieti malonės nuo jo atsirėmimo į savo jėgas. Ir taip toliau. Sūnaus ir Tėvo suvokimas reiškiasi bendra visų būkle, "meile visiems", visi esame viena "Kitais". Dvasios akimis: visus išplečiame būkle, kuri plačiausia prasme yra bendra mūsų visų, o siauriausia prasme yra paskira mūsų kiekvieno. Dvasia yra būklių darna grindžianti asmenų vienumą.

Dievas įsivaizduojame asmenimis

  • Dievo trejybe įsivaizduojame Dievą kaip Aš, kaip jam - Tėvui atrodo.
  • Aštuongubu keliu įsivaizduojame Dievą kaip Tu, kaip jis atrodo Sūnui, tad ir mums. Tėvas eina link Sūnaus ir Sūnus eina link Tėvo.
  • Dešimt Dievo įsakymų įsivaizduojame Dievą kaip Kitą, kaip jis atrodo Dvasiai, iš šalies. Teigiamais įsakymais turime ryšį su Dievu ir neigiamais įsakymais ryšio neturime.

Kiekvieno asmens aplinkybės skiriasi. Tą skirtumą išsako ir pagauna malda, kaip Dievo gyvenimas, jo ryšys su savimi, jo savasties ženklas.

  • Dievas, kaip Aš yra visiškai laisvas ir pirm suvokimo, užtat atveriantis suvokimą, tad ir suvokiantis. Tėvo suvokimas, jo atsiskyrimas, jo išėjimas už savęs, yra kad jisai atsisako savo laisvės, jisai laukia, kaip bus. Jo laukimas yra jo samprotavimų pagrindas, nes tik jo laukimu išsiskiria jo mintys ir kas vyskta. Jo laukimu atsiveria mūsų laisvė, kuria lygiagrečiai Dievui gyvename laisva valia.
  • Dievas, kaip Tu yra meldžiamas Sūnaus, tai jo valia, kurios Sūnus ieško ir su kuria bendrauja. Tai Dievo gyvenimo - amžino gyvenimo - esmė. Tai Sūnaus Dievas ir jisai iššaukia Sūnaus dieviškumą, juo Sūnus yra Dievas. Sūnaus suvokimas, jo atsiskyrimas, yra kad malda, jo meldžiamas Dievas už jo yra būtinas, užtat jisai yra būtent Sūnuje.
  • Dievas, kaip Kitas yra sutapimas Sūnaus susivokimo (jo meldžiamo, įsivaizduoto Dievo ženklo) ir Tėvo suvokimo (Dievo turinio). Šiuo bendru suvokimu Dvasia yra taipogi Dievas. O suvokimo tapatumas reiškia atskyrimo tapatumą. Sutampa Tėvo ir Sūnaus tapatumai, tuo pačiu jų netapatumai, tarpas tarp jų. Tapatumai išsako, kad juos sieja ženklas ir kad tas ženklas turi atitinkamą rūšį. O netapatumai sako, kad būtent ta pati malda juos skiria ir sieja, tad ta malda, tas tarpas yra Dievas, Dievas Dvasia. Tad Dvasia savimi išsako tą prieštaravimą, tą atskyrimą, tą suvokimą, jog tas pats ženklas ir sieja, ir skiria. Ta prasme, Dievas yra žodis, Dievas yra ženklas. Nuo to pradedant, Sūnus įkūnija tą ženklą, yra tasai ženklas. O malda išsako Dievo (Tėvo) dieviškumą, kad jisai gali būti iššauktas, jisai gali atsiliepti, jisai gali būti neabejingas, jisai gali išeiti už savęs, net būdamas visiškai nuo visko atkirstas, pirmapradis Dievas ryžtasi viską atverti, visa tai kas jo laukia, taip kad Dievas yra ir paskutinis, ne tiktai pirmas. O iššaukiamumas reiškia, kad yra įvairiausias atitrūkimas. Jį išsako ženklų savybės. Jisai jas išpildo.

Dievas išeina už savęs bet tai juk yra jo tyrimas. Kas jisai yra atskirai nuo šio išėjimo?

  • Aštuongubas kelias išsako jo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą atgal į jį.
  • Keturi teigiami įsakymai išsako jį, kaip tokį, tame išėjime ir sugrįžime, jo pakopose, nepaisant išėjimo ir sugrįžimo.
  • Šeši neigiami įsakymai išsako jo, kaip tokio, sąlyginį neišreiškimą, atskyrus jį išeinantį ir sugrįžtantį.
  • Dievo trejybė išreiškia Dievo sumanymą, jo nuostatą.
  • Aštuongubas kelias išreiškia Dievo veiklą, kaip jisai išeina už savęs ir sugrįžta atgal į save.
  • Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo mąstymą, kaip jisai stebi, vertina save - būtiną (teigiamais įsakymais - pirminėmis sandaromis) ar nebūtiną (neigiamais įsakymais - antrinėmis sandaromis).

Kiekvienoje šokio dalyje, kiekvienoje sandaroje išsiskiria Tėvas (Dievas nebūtinas) ir Sūnus (Dievas būtinas).

  • Dievo raiškų rate vis išsiskiria du požiūriai (aštuonerybėje, dešimtyje Dievo įsakymų, trejybėje), kurie naujai sutampa (vieningu asmeniu, asmenų vieningumu, meile).
  • Nevienumo sandaromis jaučiame skirtumą tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, esame tarpe tarp jų.
  • Išsiskiria požiūris be Dievo ir požiūris su Dievu. Pastarasis paima viršų, atveria, iškelia naują lygmenį.
  • Dievas (Tėvas) pasitraukia, atsiranda santvarkoje gerumu (Sūnus), juos vienija (Dvasia) - gyvenimas (pirm santvarkos) ir juo labiau juos vienija gerumo (Sūnaus) suvokimas ir atsidavimas, jog Dievas yra kažkas daugiau, už santvarkos - tame amžinas gyvenimas.
  • Kada nėra asmens, Tėvas ir Sūnus sueina suvokimu, o jų suvokimas yra meilė. Jų ta meilė palaiko trejybę asmenyje aplamai. Tad yra vienumas apskritai, yra asmens galimybė.

Dievo šokis kyla iš jo būtinumo klausimo. Dievas klausia ar jisai, Dievas yra būtinas? Tai yra, ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Tad suvokiantis Dievas (Tėvas) pasitraukia ir susivokiantis Dievas (Sūnus) naujai iškyla. O jie yra tas pats Dievas (Dvasia) nes suvokia tą patį Dievą. Tad šį klausimą tenka spręsti ne tik suvokiančio Dievo požiūriu, bet taip pat susivokiančio Dievo ir suvokto Dievo požiūriais.

  • Suvokiančiam Dievui tai vyksta trejybe, trimis veiksmais. Tai gali būti ir trijų aplinkybių susivedimas. Vienumas vyksta Dieve.
  • Susivokiančiam Dievui tai vyksta aštuongubu keliu, padalinimų ratu. Dievo išėjimas už savęs suvoktas dviem kryptim, keturiais lygmenimis. Vienumas vyksta asmenyje.
  • Suvoktam Dievui tai vyksta dešimt Dievo įsakymų, trimis kalbomis. Išsakomas tarpas. Yra keturi lygmenys ir taip pat tiesos (nulybės atvaizdo) lygmens atvaizdai (vienybės, dvejybės, trejybės). Vienumas vyksta asmenyse.

Tad tas pats Dievo vienumas suvokiamas už sandaros Dievo trejybe kaip Dievo vienumas; sandaroje aštuongubiu keliu kaip asmens vienumas; jų sutapime dešimt Dievo įsakymų kaip asmenų vienumas.

Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje: trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.

Amžinas gyvenimas trejopai reiškiasi branda. Tai vienumas nevienume, atskyrimas pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus:

  • Dievo branda. (Tėvo) Dievo valia. Ar Dievas būtinas? Dievo trejybė. 4-1
  • Asmens branda. (Sūnaus) gera valia. Ar Dievas būtinai geras? Aštuongubas kelias. 4+4
  • Asmenų (visuomenės) branda. (Dvasios) išmintimi. Ar gyvenimas (Dievo gerumas) būtinai teisingas (amžinas, besąlygiškas)? 4+6

O trejybės ratu vyksta dalinė branda.

  • Yra tik Dievas savaime, savo trejybe. Šviesuolių bendrystė teikia pirmenybę pilietinei visuomenei.
  • Asmenį įrėmina aštuongubas kelias, kurį išsako Dievo raiškos trūkumas. Gerasis vaikas duoda pirmenybę blogajam vaikui.
  • Asmenis įrėmina dešimt Dievo įsakymų. Pirmenybė neigiamiems įsakymams - mylėti artimą.

Mūsų vaizduotė grindžia tris skirtingus vienumus:

  • vaizduojame tai, kas lieka be mūsų - tai grindžia Dievo trejybė - Tėvas išgyvena Dievo vienumą nevienume - tai Tėvo vieningumas;
  • vaizduojame paskirai save - tai grindžia aštuongubas kelias - Sūnus išgyvena asmens vienumą nevienume - tai Sūnaus vieningumas;
  • vaizduojame bendrai su kitais - tai grindžia dešimt Dievo įsakymų - Dvasia išgyvena nevienumą vienume - tai Dvasios vieningumas.
  • Dievas veikia tiesiogiai be sandaros (padalinimais).
  • Asmuo netiesiogiai (atvaizdais, aplinkybėmis),
  • o asmenys juo labiau (kalbomis).

Nevienumas reiškiasi Dievo nebuvimu:

  • jo nebuvimas be mūsų išsako Dievo Tėvo pasitraukimą;
  • jo nebuvimas visuomenėje išsako įsakymus "mylėk savo artimą";
  • jo nebuvimas asmenyje išsako blogojo vaiko požiūrį.

Esame viena derindami skirtingas vaizduotės ribas:

  • pripažindami ir atsiremdami į vaizduotę, kas be mūsų;
  • plėtodami savęs vaizduotę dvylika klausimų;
  • su kitais puoselėdami bendrą vaizduotę.

Kūno-dvasios skirtumas reikalingas, kad būtų tarpas tarp jų. Iš tikrųjų, tai yra trejopas skirtumas:

  • kas yra be mūsų;
  • kaip suvokiame patys save;
  • ir kokie esame kitiems.

Trejybės nariais Dievas gyvena mumis. Trejybės nariai išsako ryšius tarp Sūnaus ir Tėvo, kaip galima rinktis Tėvą vietoj Sūnaus, rinkti Dievą vietoj savęs. Trejybės nariai išsako tarpą sandaromis. Tai tarpas tarp Dievo ir gerumo, užtat tai amžinas gyvenimas.

  • Dievas Tėvas sieja savo pasitraukimą ir Sūnaus įsijungimą. Tai iš pasitraukimo požiūrio. Tėvo yra vienybinis ryšys.
  • Dievo Sūnus sieja išėjimą už savęs (keturiomis pakopomis) kaip pasitraukimą ir kaip įsijungimą. Ir kiekvieną pakopą suvokia kaip santykį tarp Dievo ir gerumo. Tai iš įsijungimo požiūrio. Sūnaus yra dvejybinis ryšys (Tėvo ir Sūnaus) papildymu.
  • Dievo Dvasia išėjime už savęs mato tarpą (šešeriopą) ir suėjimą (ketveriopą). Dvasios yra trejybinis ryšys, tai Tėvo ir Sūnaus sutapimas ar atskyrimas.
  • Dievas Tėvas ir blogas-neigiamas vaikas gyvena būtinybe;
  • Dievas Sūnus ir geras-teigiamas vaikas gyvena esamybe;
  • Dievas Dvasia visus vienija galimybe.
  • Dievo trejybe Tėvo pasitraukimui prilygsta Sūnaus iškilimas. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
  • Aštuongubu keliu Tėvo išėjimo už savęs pakopos prilygstamos Sūnaus išėjimui už savęs pakopoms. Tai papildiniai. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
  • Dešimt Dievo įsakymais Tėvo ir Sūnaus sutapimas grindžiamas pirmesniu tarp jų esančiu tarpu.

Įsakymai išsako, kaip savimi išgyvename Dievą (?) Aštuongubas kelias išsako, kaip išgyvename gerumą, tad ne Dievą (?) Nors aštuongubas kelias susideda iš teiginių Dievas yra Dievas, Dievas yra vardininkas, Dievas yra naudininkas, ir t.t.

Dievo šokį išsako žmogaus vaizduotės ribos, kaip žmogus įsivaizduoja:

  • viską be savęs (Dievo trejybe) - Dievo būtinumas (Dievas būtinas, Dievas tikras, Dievas galimas) žmogus yra
  • save patį paskirai (aštuongubu keliu) - Dievo tikrumas (Dievas daiktas blogajam vaikui, Dievas eiga gerajam vaikui, Dievas asmuo) žmogus veikia
  • save kaip vieną tarp kitų (dešimt Dievo įsakymais) - Dievo galimumas (Dievas vienis (atrandamas) neigiamu įsakymu, Dievas visybė (pasitraukia) teigiamu įsakymu, Dievas daugis) žmogus mąsto.

Tad Dievas žmoguje išeidamas už jo yra galimas (joks), asmuo, daugis. Vaizduotės ribos išplaukia iš sandarumo. O sandarumas yra trijų rūšių: tiesos (jokio asmens), betarpiškumo (asmens), pastovumo (asmenų). Yra taip pat nesandarumas kylantis iš prasmingumo. Tad sandarumas kyla iš nulybės atvaizdų, jį išsako aplinkybės.

  • Dievas: Dievo trejybė ir jo meilė.
  • Aš: aštuongubas asmuo (pirminių sandarų bendra sandara)
  • Tu ir Kitas: teigiami įsakymai (pirminės sandaros) ir neigiami įsakymai (antrinės sandaros)

Esmė yra Dievo išėjimas iš savęs į save. Ši jo veikla vis naujai pristatoma:

  • Pirmiausiai, Dievo trejybe. Ja tačiau Dievo būtinumo gvildenimas yra per daug savaiminis.
  • Toliau, naujai pažvelgiama dvejopai Mano požiūriu: Dievo nebuvimu (blogu vaiku)(nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) ir Dievo buvimu (geru vaiku)(ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe). Ir taip, ir taip Dievo išėjimą už savęs išreiškia sąmoningėjimas keturiais lygmenimis. Taip padalinimais išreiškiamos Dievo būsenos, jais kartu paėmusiais išsakoma prieštaringa aštuonerybė, bendra sandara.
    • Tokiu būdu bendroje sandaroje trokštantis Dievas (visko atvaizdas) išeina už savęs netroškimais.
    • Išėjimas už savęs tad išreiškiamas asmeniu, septintuoju požiūriu, kuris vienija kitus šešis požiūrius, išeina už juos.
  • Taip pat Dievas išeina už savęs dešimt Dievo įsakymais:
    • Išėjimas už savęs toliau išsakomas Tavo požiūriu, keturiais troškimais, išėjimo eigą nusakančiais keturiais tarpsniais.
    • Išėjimas už savęs toliau išsakomas Kito požiūriu, galimybių lauku, lygmenų poromis, neigiamais įsakymais. Trokštantis Dievas vieno lygmens išeina į kitą netroškimų lygmenį.
    • Kiekvienas troškimas išsako kiek Dievas yra išėjęs už savęs, o keturi troškimai kartu išsako eigą, kaip Dievas išeina už savęs. Netroškimai išsako, kas yra už Dievo, be Dievo. Tačiau Dievo savastis apima kas už jo (netroškimą) ir veda į jį (tai troškimas). O pasirinkimais, Dievas pastatomas į netroškimus, taip kad mumis pasitikrinama, kaip Dievas išsilaiko tokiose sąlygose, tai ir yra mūsų sąlygos.
  • O šiuos išėjimus vienija asmuo. Asmuo išeina už savęs asmens trejybe, asmens išėjimu už savęs, mūsų Vienumu.
    • Tokiu būdu, Dievas išeina už savęs į visaregį, į žinojimo rūmus, į save, tad Mane.

Meilės sandaros

  • 10 įsakymų išsako, ką reiškia mylėti.
  • Aštuongubas kelias išsako, ką reiškia būti mylimam, ką reiškia bręsti, gyventi amžinai.
  • Dievo trejybe supinamos asmens branda ir Dievo branda, jos atskiros.
  • O mylint yra keturi vieningi lygmenys, yra bendra įsakymo meilė, taip kad tas pats gyvenimo palaikymas išsakomas vieningai. O tomis sąlygomis gali iškilti asmens trejybė.

Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė.

Trejopai išgyvename vienumą, nepaklydimą, buvimą kartu: meile, vieningu asmeniu, asmenų vienumu. Ir dar 21 būdais nusakomos, apibrėžiamos vienumo sąlygas, tai paklydimai, tai bendrystė, vienumas nevienume, suvokiančio ir susivokiančio susikalbėjimu:

  • (Suvokiantis) Dievas Tėvas ir (susivokiantis) Dievas Sūnus sutampa Dievo trejybe, tad (bendrai suvokta) Dievo Dvasia. Tai Dievo Dvasios grindžiama bendrystė.
  • Vienas kitą myli nepaklydęs Dievas Tėvas (mylintis blogąjį, paklydusį vaiką) ir nepaklydęs Dievas Sūnus (mylintis blogąjį, paklydusį tėvą). Tai Dievo Tėvo grindžiama bendrystė, jo suvokimas.
  • Vienas kitam įsako būti mylimais Dievas Tėvas (neigiamu įsakymu: mylėti artimą) ir Dievas Sūnus (teigiamu įsakymu: mylėti Dievą). Tai Dievo Sūnaus grindžiama bendrystė, jo susivokimas.
  • Trejybė iškyla Dievui svarstant, ar jisai būtinas? Dievas suvokia, susivokia ir yra bendrai suvoktas. Dievo Dvasia suvedami Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvokimai.
  • Tai suvokimai palaikantys blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką, teisingumą ir malonę, Dievo nebuvimą ir buvimą. Dievas Tėvas reiškiasi malone, kuria yra gerumas, bet nebūtinai Dievas. Dievas vis tikrina, ar jisai būtinas, jisai vis pasitraukia. Dievas vis pasitraukia, taip kad tam gerumui tenka vis naujai pasistengti, kol galiausiai pripažįstamas Dievas. O pripažinus Dievą, noris būtent jį ir jo bendrą Dvasią pilnai atskleisti, taip pranokti santvarką.
  • Toliau gerumui tenka vis naujai pasistengti, taip kad galiausiai jisai kyla iš mūsų pačių. Taip patvirtinant, jog Dievas nebūtinai geras ir Dievas nebūtinas. Taip požiūriai yra suvedami už santvarkos, kaip Dievui Tėvui būdinga. Tai susiveda asmenimi, kuris gali išsitekti santvarkoje, taip pat ją pranokti savo dvasia, tad savo dviprasmybe.
  • Ta santvarka vėlgi dvejopa, tai įstatymai, tiek Dievo Tėvo, tiek Dievo Sūnaus. Teigiamais įsakymais asmuo gyvena Dievu pirminėmis sandaromis. Neigiamais įsakymais Dievas gyvena asmeniu. Pastaraisiais reiškiasi asmens netobulumas, taip kad Dievas tampa būtinas.
  • O tas Dievo būtinumas, jo susivedimas Dievo Dvasia, iškyla tarpais, asmenų bendrystėje, kurioje išsiskiria Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia. Juos suveda būtent bendra meilė, tasai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
  • Meilė palaiko trejybės sekimą, ta meilė dvejopa. Tėvas (yra, užtat yra) palaiko Sūnų (nėra, užtat yra), o Sūnus atvirkščiai. Tad ir susipina asmuo. Pilnavertis asmuo yra laukas tarp Dievo už mūsų (Tėvo) ir Dievo mumyse (Sūnaus).

Trys sandaros (trejybė, aštuonerybė, įsakymai) yra šešerybės išplėtimai Dievu. Taip pat tai ketverybės papildymai pasirinkimais.

  • Permąstyti: Dievo trejybe (4 + -1 antistruktūra) tai atkrenta šešerybės poslinkiai-vienumai, lieka nariai-nevienumai. (6 - 3)
  • Nusitatyti: Aštuongubu keliu (4 + (4 1)) šešerybė pasipildo Tėvu ir Sūnumi. (6 + 0 + 1)
  • Vykdyti: Dešimt Dievo įsakymais (4 + (4 2)) šešerybė pasipildo ją grindžiančia ketverybe. (6 + 4)

Trys sandaros išsako suvokimo sąlygas.

  • 4-1, tai suvokiančio Dievo (Dievo vienumo) sąlygos;
  • 4+4, tai susivokiančio Dievo (asmens vienumo) sąlygos. 4+4 veikia iš asmens vidaus;
  • 4+6, tai suvokto Dievo (asmenų vienumo) sąlygos. 4+6, tai sąlygos, kad galėtų iškilti ir veikti trejybė, kad Dievas galėtų save susirasti ir atpažinti, į save įsitraukti, tai neįtrauktųjų įtraukimo aplinkybės, asmens išorėje. 4+6, tai sandara reikalinga asmenims - Dievui, Man, Tau, Kitam - ir gyvenimo lygčiai. Neigiami įsakymai - galimybės įsijungti - sutampa su teigiamais įsakymais.

Dievas prisijungia trimis klausimais, dorybėmis:

  • Dievas prie nusistatymo prisijungia Dvasia, kuri sieja Dievą Tėvą už mūsų ir Dievą Sūnų mumyse.
  • Dievas prie vykdymo prisijungia Sūnumi, kuris išgyvena įsakymais, iš vidaus.
  • Dievas prie permąstymo prisijungia Tėvu, kuris išgyvena Dievo trejybe, už mūsų.

24 Dievo raiškos išsidalina trejybe kart aštuongubą kelią, tai yra, 24 = 3 x 8.

  • Trejybė išsako padalinimų rato veiksmus +1, +2, +3.
  • Aštuongubis kelias išsako padalinimų rato būsenas.
  • Abu sandus sieja dešimt Dievo įsakymų 10 = 4 + 6.

Dievo šokio sandaros išsako nevienumo paneigimą:

  • Paneigimas (nulybės ir vienybės) atvaizdų - aštuongubas kelias (8 padalinimai)
  • Paneigimas aplinkybių? - 10 Dievo įsakymų? (6 atvaizdai ir juos grindžiantys 4 atvaizdai)
  • Paneigimas padalinimų? - trejybė? (3 aplinkybės x 4 lygmenys)

Šokio sandaros įvairiai išreiškia Dievo išėjimą už savęs: padalinimais, atvaizdais ir aplinkybėmis.

  • Tėvo požiūris, tai 3=3.
  • Sūnaus požiūris: 3x3=1.
  • Dvasios požiūris: 3x3x3=27=3.
  • Toliau: 3x3x3x3=1.

Gali būti, kad kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses; atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe; padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai.

Sandaromis galiu vykdyti Dievo valią. Dievo nėra žmonių nepaklusime, netikėjime ir nerūpėjime. Dievas iškyla rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

  • Dievo vienumas - rūpėjimas
  • Branda - rūpėjimo sąlygos
  • Asmens vienumas - paklusnumas
  • Įsakymas - paklusnumo sąlygos
  • Asmenų vienumas - tikėjimas
  • Suvokimas - tikėjimo sąlygos
  • Tėvas: būtinas Dievas - rūpėjimas (Dievo)
  • Sūnus: tikras Dievas - tikėjimas (asmens)
  • Dvasia: (širdies tiesos?) galimas Dievas - paklusnumas (bendruomenėje)

Trejybės nariais, jų sandaromis, išsakomos dorovės:

  • Pirminė, Dvasios (paklusimo) dorovė: dešimt Dievo įsakymų (?) Pagrindas: įsakymų visuotinumas.
  • Antrinė, Sūnaus (tikėjimo) dorovė: aštuongubas kelias. Pagrindas: Susipratimo (brandos) visuotinumas. Sąžinės lavinimas dvejonėmis.
  • Tretinė, Tėvo (rūpėjimo) dorovė: Dievo trejybė - suvokimo trejybė. Pagrindas: Kaip elgtis dorovės liūne. Gyventi tarsi visi esame viena (vienas asmuo).

Pradedame Dvasios dorove (paklusimo) kada Dievas mažiausiai būtinas. Pereiname į Sūnaus dorovę ir galiausiai Tėvo dorovę, kuria Dievas visiškas būtinas, kad susitvarkytume su dorovės liūnu. Tuo atveju (ypač mūsų laikais) turime gyventi ko arčiau Dievo požiūrio.

Būtent Dievas gyvena mumis veiksmais +1, +2, +3:

  • Dievui užtenka viena kartą išeiti už savęs į save. (+1) Tėvas: Dievo trejybe.
  • O mums tenka nuolatos išeiti už savęs, nuolatos bręsti. (+2) Sūnus: Aštuongubu keliu.
  • Kartu išeiname už savęs sąmoningumu (+3). Dvasia: Dešimt Dievo įsakymų.

Gyvename už savęs trimis veiksmais +1, +2, +3, tad trimis lygtimis:

  • 6+1=-1 Savo elgesiu, septintuoju požiūriu, gyvenant kitu, pasiaukojant, tad išvystant save, kaip gerumą. Dievo troškimu ir mūsų netroškimu. Neigiame Dievą. Atvaizdais. Pridėjus Dievą Sūnų (pasiaukoti kitam) prie septynerybės - gerumą - gaunasi septynerybė - įsakymų tarpas. Šešerybė sietina su pirminiais, antriniais ir tretiniais tikslais, kaip kad mano atsakomybės tyrime dėl Holokausto Lietuvoje. Visada esame laisvi nors truputį pasiaukoti kitam. Tas laisvumas iškyla septynerybe. Pridėjus vieną požiūrį gaunasi septynerybė, gerumas - Dievas santvarkoje - tai jau mums neaprėpiama.
  • 6+2=0 Savo nuostata, klausiantis Dievo, ar už mūsų, ar mumyse, tad išvystant save, kaip priimtuvą viskam. Dievo branda ir mūsų branda. Vienas kitą papildome. Padalinimai. Pridėjus Dievą Tėvą (už mūsų) ir Dievą Sūnų (mumyse) prie šešerybės gaunasi aštuonerybė.
  • 6+3=1 Savo mąstysena, derinant elgesį ir nuostatą, derinant Dievą mumyse ir už mūsų, kaip jų bendrą suvokimą, Dievo Dvasią, įsikūnijanti vertybėmis. Dievo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą už savęs. Vienas kitą pakeičiame. Aplinkybės. Pridėjus Dievą Tėvą, Sūnų ir Dvasią (Dievas sau pritaiko trejybę, besąlygišką) prie šešerybės gaunasi vienybė - suvokimas - Dievo trejybė.

Taip atsiranda -1, 0, 1 ir toliau +3 gaunam 2, 3, 4 iš kurių kyla 24 ir visos sandaros.

Tėvo (nežinojimo) ir Sūnaus (žinojimo) atskyrimas:

  • Dievo raiškos išsako žinojimo ir nežinojimo išgyvenimą, žinojimo ir nežinojimo sąlygas, tuomi sieja gerą vaiką (žinantį) ir blogą vaiką (nežinantį). Žinojimo ir nežinojimo dviprasmybė, tai sąmoningumas. 6 neigiami įsakymai, tai nežinojimo aplinkybės. Nežinantis, blogas vaikas išgyvena pirmus keturis padalinimus, (pirm ketverybės, pirm žinojimo), jų yra keturi atvaizdai, tai apimtys. Žinantis, geras vaikas išgyvena kitus keturis padalinimus, jų yra du atvaizdai, klausimas ir atsakymas. (Kartu tai yra 4 x (4+2) = 24.) Taip yra su išgyvenimais. Tačiau žinojimo sąlygos yra tiktai keturios, tuo tarpu nežinojimo sąlygos yra šešios, jos apima ir klausimą bei atsakymą, tai yra, gerumą. Tad gerumas įveda nežinojimą, kartu ir gyvenimą. Tuo tarpu žinojimas susitelkia į Dievą, į tiesos apimtis.

Dievo šalčio ir šilumos išskyrimas

  • Dievo trejybėje neišsiskiria šaltis ir šiluma.
  • Aštuongubiame kelyje blogasis vaikas jaučia šilumą (malonę), o gerajam vaikui tai vis mažiau svarbu.
  • Dievo įsakymuose, Dievas išėjęs už savęs į meilę, vis labiau trokštantis tampa vis šiltesniu.

Trejybės ratas: trys vienumo poslinkiai

  • Dievo vienumas. Dievas (Tėvas) nusistato, bet ar Dievas (Sūnus) vykdo?
  • Asmens vienumas. Dievas (Sūnus) vykdo, bet ar Dievas (Dvasia) permąsto?
  • Asmenų vienumas. Dievas (Dvasia) permąsto, bet ar Dievas (Tėvas) nusistato?

Trejybės poslinkiai grindžia mokslą, mokymą. Mokslininko gyvenimas yra esminis, bet tai turi būti gyvenimo mokslas.

  • Mums gyventi Dievu. Dievas yra asmens sąlyga. Asmens sąlyga, tai Dievo veikla, jo tyrimas ar jisai būtinas. Mums dalyvauti Dievo tyrime ir jį palaikyti.
  • Mokslo pavyzdys - Danielius ir daržovių valgymas. Bet kaip mokslą plėtoti vien savimi, kaip pasimokyti vien iš savęs jeigu gyveni tiktai vieną galimybę? Tad būtinai gyventi viena su kitais, su kitomis galimybėmis.
  • Tačiau išdava turi galioti nepaisant požiūrio, tad asmenys sąlygoja besąlygišką Dievą.

Trejybės poslinkiais gyvename Dievu, su juo sutampame. Jais išreiškiame vieningumą, išeiname už savęs, o Dievas kartu su mumis.

Trejybės poslinkiai išsako skirtingų vienumų vienumą. Jais pereiname iš vieno vienumo į kitą.

  • Dievo nevienumas palaiko asmens vienumą
  • asmens nevienumas palaiko asmenų vienumą
  • asmenų nevienumas palaiko Dievo vienumą

Asmens vienumas - buvimo, veikimo, mąstymo sutapimas - iškyla bendru žmogumi, kurį grindžia šešios antrinės sandaros. Jas grindžia keturios pirminės sandaros. Jos išreiškia nestabiliąją bendrą sandarą, kuria išsakomas blogo vaiko ir gero vaiko prieštaravimas, kurį grindžia Dievo trejybė.

Trijų vienumų vienumą išgyvename trejybės ratu. Renkamės gyventi ar mirti (teigiamą ar neigiamą jausmą: meilę ar neapykantą, žavesį ar bjauresį, artimumą ar baimę). Renkamės suktis trejybės ratu ar strigti jame. Gyvenant atsakymą keičia naujas klausimas, vienumą keičia nevienumas. O amžinas gyvenimas yra vienumas nevienume.

Trejybės ratas sukasi būtent kada esame viena su Dievu ir visais.

  • Dievas - dvasia kada savasties nėra;
  • Aš - dvasia savastyje;
  • Mes - dvasia visuomenėje.

Ar Tėvas yra Dievas ir Dvasia Mes? Ar atvirkščiai?

Vieningumo taškas vis keičiasi (Tėvo, Sūnaus, Dvasios):

  • Jei asmenys vieningi, tai Dievo trejybe Dievas vieningas.
  • Jei Dievas vieningas, tai sutvėrimo aštuonerybe asmuo vieningas.
  • Jei asmuo vieningas, tai dešimt Dievo įsakymų asmenys vieningi.

Taip vieningumas yra sandarų vis naujai išreiškiamas.

Trejybės poslinkiai išsako tarpą tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus:

  • vieningas Dievas (permąstau, bet ar nusistatau?),
  • vieningas asmuo (nusistatau, bet ar vykdau?),
  • vieningi asmenys (vykdau, bet ar permąstau?).

Trejybės poslinkių esmė - nestabdyti judėjimo. Teigiami jausmai palaiko poslinkį, o neigiami jausmai sulaiko poslinkį. Poslinkiai vyksta teigiamais jausmais (meilė, žavesys, artimumas) ir sutrikdomi neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

  • Meilė, tai Dievo vieningumas, nes nėra neigimo, nėra asmens;
  • Žavesys, tai asmens vieningumas, nes nėra vidaus;
  • Artimumas, tai asmenų vieningumas, nes nėra išorės.

Trejybės poslinkiai veda į vieningumą. Pavyzdžiui, meilė yra vieningas Dievas, užtat Dievo vieningumas. Tai yra ta dalis kuri gali atsiskleisti toliau, kaip kad Penrose trejybėje.

  • Tėvas veda sandara 4-1 (Dievu Sūnumi) iš Dievo į asmenį
  • Sūnus veda sandara 4+4 (geruoju vaiku) iš asmens į asmenis
  • Dvasia veda sandara 4+6 (neigiamais įsakymais) iš asmenų į Dievą

Susiję priešingi šešerybės nariai ir poslinkiai:

  • Dievo vieningumas mylėti (permąstau, ar nusistatau) susiję su įsakymu (vykdau besąlygiškai?)
  • Asmens vieningumas tiesa (nusistatau, ar vykdau) susijusi su Dievo trejybe (permąstau besąlygiškai?)
  • Asmenų vieningumas bendrystė (vykdau, ar permąstau) susiję su geru-blogu vaiku (nusistatau besąlygiškai?)

Trys kalbos išverčia Dievo šokį, veda juo atbulai, tačiau sąlygiškai, taip kad vienumą kildina iš nevienumo:

  • Pagrindimas išverčia asmenų vienumą vedant iš Dievo trejybės (aplinkybių) vienumo į 10 Dievo įsakymų (atvaizdus) nevienumą
  • Įvardijimas išverčia Dievo vienumą vedant iš 8 aštuongubo kelio padalinimų vienumo į Dievo trejybės (aplinkybių) nevienumą
  • Pasakojimas išverčia asmens vienumą vedant iš 10 Dievo įsakymų (ir atvaizdų) vienumo į 8 aštuongubo kelio padalinimų (kuriuose atvaizdai (nulybės ir vienybės) paneigiami ir (visi) įterpti) nevienumą.

Kalbų pagrindas yra išoriniai požiūriai, trejybės poslinkiai iš:

  • 8 padalinimų į 10 atvaizdų (ar atvirkščiai?)
  • 10 atvaizdų į 3 aplinkybes
  • 3 aplinkybes į 8 padalinimus

Trejybė ir vienumas

  • Dievui buvimas, veikimas, mąstymas yra viena ir tas pats. Jis iš viso jų neišskiria, tai jam net nesiskaito, jis prasmingumo neišskiria, visa tai jis neskiria nuo savęs. Mum, tai trys skirtingos būsenos. Tad mes gyvendami šia trejybe Dievui suvienijame skirtingas būsenas, galim suvienyti Dievo trejybę. Dievas neskiria vienio ir visumos, pastovus jam tėra daugis - sutampa tai ką jis užsibrėžia ir tai ką jis vertina. Dievas skiria daiktą (dėmesį kitam) ir eigą (dėmesį sau), bet jis nuo savęs neskiria asmens. Dievas skiria būtinumą, tikrumą ir galimumą. Keturi netroškimai išsako trejybės vienumo lygmenis.
  • Trejybė kalbomis supina blogą vaiką ir gerą vaiką. Man rūpi Senajame Testamente įžvelgti kokiais mąstymo šablonais vadovaujasi Dievas ir kokiam tikslui.
  • Trejybės tikslas yra, kad sutaptų mūsų buvimas, veikimas ir mąstymas, kaip kad Dievui sutampa, juk visa tai jam yra tas pats. Tai yra netgi Dievo apibrėžimas, jog jam sutampa buvimas, veikimas, mąstymas. Kada mums tai sutampa, tada gyvename Dievu, jisai reiškiasi mumis. Tuomet vyksta susipratimas, suveikia vertybės. O vienumas reiškiasi lūkesčiais, tad aplinkybėmis ir atvaizdais, per bendrą suvokimą. Asmuo derina daiktą ir eigą abejonėmis, pasirinkimais. Būtinumą, tikrumą, galimybę išreiškia poreikiai.
  • sandaros išsako mūsų vienumą
  • asmenys, tvarkos išsako vienumą
  • pertvarkymai, pokalbiai išsako vienumų vienumą

Dievo raiškų brėžiniai






24 Dievo raiškos

Dievo trejybė

  • Suvokiantis
  • Susivokiantis
  • Jų bendrai suvoktas

Dievo vienumas

Aštuongubas kelias

  • Viską žinantis
  • Dievas, kurį galima tiesiogiai kalbinti
  • Dievas, atstumiantis savo nemalone
  • Gyvenantis mumis visais
  • Malonė
  • Prasmingo išgyvenimo palaikytojas
  • Tobulas žmogus
  • Dievas, mane pamokantis

Asmens vienumas

Teigiami įsakymai

  • Pirmapradis Dievas
  • Dvasia
  • Dviprasmybė
  • Gera širdis

Neigiami įsakymai

  • Besąlygiškumas, kuriuo nesame
  • Platesnis požiūris, kuriuo atsisakome savęs, savo požiūrio pasaulyje
  • Įstatymo laisvė, kuria atsisakome savęs, savo asmenybės
  • Vaizduotės ribos, kuriomis atsiskleidžiame bendru žmogumi
  • Mylimieji, kuriais atsiskleidžiame paskirais žmonėmis
  • Vienų vienumas, kuriuo atsiskleidžiame pasaulyje

Asmenų vienumas


Dievo Trejybė

Dievo trejybė išsako Dievo raiškas ir Dievo vieningumą pačiame Dieve, be jokio asmens.

DDD1 Suvokiantis

Pavyzdžiai

  • Dievo valia. Tyrimą nustatantis.
  • Dievas Tėvas.
  • Ironija - nuoširdumas nežinant.
  • Klausimas: Ar Dievas būtinas?
  • Tiria, veikia, kuria pasitraukdamas.

DDD2 Susivokiantis

Pavyzdžiai

  • Gera valia. Tyrimą vykdantis.
  • Dievas Sūnus.
  • Skeptiškumas - drąsa nežinant.
  • Iškylantis mumyse.

DDD3 Jų bendrai suvoktas

Pavyzdžiai

  • Išmintis. Tyrimą permąstantis.
  • Dievas Dvasia.
  • Humoras - viltis nežinant.

Dievo Trejybė išreiškia būtent Dievo Tėvo požiūrį. Jo požiūriu, trys asmenys yra visiškai nepriklausomi. Tuo tarpu Dievo Sūnaus požiūrį išsako aštuongubas kelias ir Dievo Dvasios požiūrį išsako dešimt Dievo įsakymų.

Bendrystė

Suvokimas, tai tikėjimo sąlygos, Tėvo ir Sūnaus

  • Suvokiantis. Brandinantis. Dievo valia.
  • Susivokiantis. Bręstantis. Gera valia.
  • Suvoktas. Branda. Išmintis.

Dievas veiksniu +1 pasitraukia įsijungdamas visuminiu požiūriu. Jo veikla atsispindi sandara viskame kaip veidrodyje. Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią) - Tėvas, tai požiūrio atsisakymas, o Sūnus, tai jo priėmimas - o jiedu mato tą patį. Tad Dievo požiūris yra nuovokus.

Ar Dievas būtinas?

  • Dievas, tai jį išjudinantis klausimas: Ar Dievas būtinas? Ar jo būtų, jeigu jo nebūtų?
  • Dievas yra klausimas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo dviprasmybę: klausimas, ar Dievas būtinas?
  • I think this is the broader context where God challenges himself: Am I necessary? If God exists, then God exists - here there is the presumption of God, there is the logic of "be perfect", "love your enemy", the logic of the spiritual world, of obliviousness, of treating everybody the same.
  • If God does not exist... then God exists, nevertheless. But this is not a trivial development. This is the physical world in which we find ourselves, that is created godless. God enters some how through our activity, our activity with regard to the good, and consequently, our activity with a reference point - fictional or not - that is beyond.
  • Tiesos ieškojimas
  • God is interested in the context for truth, whereas we are interested in what is true and what is false and too often simply presume our own context.
  • Dievas išeina už savęs klausdamas, ar jisai būtinas?
  • Dievas gali būti ar nebūti, jam tas pats, kadangi jisai grindžia šių žodžių reikšmes. Bet ar jisai būtų jeigu nebūtų? Ar jisai būtinas? Šiuo klausimu Dievas pasitraukia ir leidžia, kuria viską, pasaulį ir asmenis, visas sandaras. Tad Dievas išeina už savęs į save. Taip reiškiasi dvejybė. Toliau trejybė suvokimu, mat Dievas suvokia (kaip Tėvas), susivokia (kaip Sūnus) ir yra bendrai suvoktas (kaip Dvasia). Toliau veiksmu +1 Dievas vis padalinimą papildo požiūriu.
  • Dievas yra strimagalvis. Dievui sutampa buvimas, veikimas ir mąstymas. Ką tik jis pamąsto, iš karto yra. "Kaip tiki, taip ir bus" išpažįsta tokį požiūrį, kaip yra, kas gaunasi, Dievui priėmus mūsų suvokimą. Dievas atsiskleidžia kartu su visakuo. Jisai amžinai bręsta, tvyro ant raidos briaunos. Dievas suvokia mumis.
  • Išsiaiškinimais apibrėžtas - strimagalviškai pasišalindamas
  • Dievas išsiaiškina strimagalviais, mat taip, kaip jis mąsto, iš karto yra.

Dievo trejybė ir asmens vienumas

  • Žmogaus trejybė eina ratu, jinai vietinės reikšmės. O Dievo trejybė apima visuma, jinai veikia amžinybės mąstu - Tėvas suvokia, Sūnus susivokia, Šventoji Dvasia suvokta. Dangaus karalyste dviprasmiškai, žmogaus mąstais sueina Dievo buvimas ir nebuvimas, malonė ir teisybė.
  • Dievą išsako trejybė, suvokimas.
  • Dievas tad yra santykis. Nes keturios Dievo raiškos išreiškia visas šilumos ir šalčio galimybes. O asmuo tai nėra santykis. Nes asmenyje nėra nė šilumos, nė šalčio. (Drungnas.) Ir panašiai, trejybėje nėra santykio, nes trejybė yra gyvas ryšys, kuriame pastoviai slenka dėmesys, tai mūsų sielos variklis. O santykiui, šilumai, šalčiui reikalingi statika, jos įtampa. Trejybė yra matavimo pagrindas, užtat nulinis, kaip ir asmuo.
  • Dievo trejybė tai suveda blogo ir gero vaiko mąstysenas. Tai vyksta kalbos tvėriniais. Visi turi tuos pačius gero ir blogo vaiko pradus. Tačiau žodžiais - kalbos tvėriniais - plėtoja labiau vieną ar kitą mąstyseną, užtat blogam vaikui tampa labai sunku pripažinti gero vaiko mąstysena, bet ne atvirkščiai. Mat, užtenka mažo neteisingumo, mažos nuodėmės, mažo skaudulio suvokti blogo vaiko mąstyseną. Bet suvokti gero vaiko mąstyseną reikia didelio atsidavimo.

Dievo įsisąmonijimas (ir jo sąmoningumas): Tėvas, Sūnus, Dvasia

Dievo trejybė išsako, koks Dievas yra sau, koks jisai įsisąmonijimas.

Dievas tiria, ar jisai būtinas? Jisai to imasi širdingai, strimagalviškai, mat, sutampa tai ką jis mąsto, ką jis daro ir kas jisai yra. Užtat jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Šia strimagalviška veikla iškyla, išsiskiria suvokimas, nestrimagalviškumas, kuria atskiriami: Dievo požiūriu išsiskiria suvokimo kampai, o tyrimo požiūriu išsiskiria trejybės požiūriai.

Dievui Tėvui rūpi, kad vyktų bešališkas tyrimas, užtat jis visaip pasitraukia. Dievui Sūnui rūpi, kad Dievas iškiltų ne vien jame, bet ir visuose, jų bendryste. Dievui Dvasiai rūpi tai suderinti dviprasmybe, tiesa, amžinu gyvenimu.

Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią):

  • Tėvas, tai požiūrio atsisakymas,
  • o Sūnus, tai jo priėmimas -
  • o jiedu mato tą patį.

Tad Dievo požiūris yra nuovokus.

Dievo sandara yra viskas. Dievo veikla atsispindi viskame kaip veidrodyje. Jo veiklą atspindi visko padalinimai, save apibrėžiančios sandaros. Jis veiksniu +1 savo visuminiu požiūriu kaskart įsijungia ir perkuria viską.

Dievas (ir būtent Dievas) veikia padalinimų rato veiksmais: +1, +2, +3. Dievas ir žmogus skirtingai išgyvena padalinimus. Padalinimai išsako žmogaus proto būseną, tačiau žmogus gali būti pasinėręs į kurį nors vieną požiūrį, teisiog jame įstrigęs. O veiksmais mąstomas visuminis požiūris. Būtent jais pereinama iš vienos būsenos į kitą būseną. Veiksmais galima ištraukti mąstymą iš paskiro požiūrio į visai naujas aplinkybes.

Dievas pasaulį sukūrė veiksmu +1, tai savęs suvokimas. Veiksmu +2 vyksta bendras suvokimas, kuriuo pasikartojanti veikla iššaukia sandarą, o sandara nukreipia veiklą. Veiksmu +3 vyksta sąmoningumas. Šv.Trejybė, tai mūsų įsisąmonijimas Dievo.

Suvokimu Dievas pasitraukimu ir iškilimu išeina už savęs, atskiria save nuo savęs, suvokiantį nuo susivokiančio. Jisai netapatus sau. Jisai iškyla būtent mumis, trejybe.

Išsiskiria Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus požiūriai:

  • teisybė (uždaroje sandaroje) ir malonė (atviroje sandaroje)
  • blogam vaikui - geroji naujiena, kad Kristus mirė; geram vaikui - geroji naujiena, kad Kristus gyvas

Dievo valia įvairiai vykdoma:

  • paklūstam Dievui Tėvui
  • tikim Dievu Sūnumi
  • rūpi Dievo Dvasia

Skirtinguose gyvenimo lygties lygmenyse:

  • Dievui - dvasiai - amžinas gyvenimas
  • Dievui Dvasiai - išmintis - Man
  • Dievui Sūnui - gera valia - Tau
  • Dievui Tėvui - Dievo valia - Kitam

Būtent ką Dievas suvokia?

  • Dievas Tėvas pasitraukia nuo santvarkos, nuo jos atsiskiria, ją suvokia. Dievas Sūnus iškyla jos viduje ir panašiai nuo jos atsiskiria, ją suvokia. O suvokdami su ja sutampa. O ta jų bendrai suvokta santvarka ir yra Dievas Dvasia. Tad sutampa kas už jos, kas joje ir jinai pati. Tad santvarka yra dvasia.
  • Dievas svarsto ar jisai būtinas? Dievas yra, užtat yra: tas Dievas Tėvas, kuris yra, suvokia "užtat yra". Dievo nėra, užtat yra: tas Dievas Sūnus, kurio nėra, suvokia "užtat yra". Jie suvokia tą patį "užtat yra", tai Dievo Dvasia. Tačiau kaip tada suprasti, jog Dievas visgi nebūtinas? Ir kaipgi Dievo Tėvo mąstysenoje, blogąjį vaiką palaikančioje, tvirtinama jog Dievo nėra, tėra malonė, gerumas? O būtent Dievo Sūnaus mąstysenoje, gerąjį vaiką palaikančioje, tvirtinama jog Dievas yra?

Nežinantis Dievas. Nežinojimas.

  • Dievo trejybės Dievas yra nežinantis Dievas, gvildenantis, ar jisai būtinas? Tad jisai trejybe reiškia nežinojimo dorybes:
    • Tėvo ironija - nuoširdumas nežinant. Tėvas klausia. Tėvas nuoširdžiai nežino, klausia.
    • Sūnaus skeptiškumas - drąsa nežinant. Sūnus išbando, pasitraukia, naujai iškyla, išreiškia tarpą. Sūnus drįsta manyti, kad gerai baigsis.
    • Dvasios humoras - viltis nežinant. Dvasia žiūri, laukia, kaip baigsis. Ir nesibaigia! Dvasia viliasi, jog gyvenimas neamžinas.
  • Nežinojimas, tai yra esantį žinojimą papildantis, išplečiantis požiūris, taip kad gaunasis dvigubas požiūris, tolei kolei gvildenama. Nežinojimas, tai pradinis, dalinis požiūris, o žinojimas, tai galutinis, visuminis požiūris. Palyginti su +1. Tad dvigubas požiūris tai susijęs su prasme, su ženklų savybių lygmenų poromis, su tarpo atsivėrimu tarp lygmenų.
  • Dievas turi humoro jausmą. (Audronė, Danutė) Dievo žinojimas išplečia, įrėmina, įprasmina mūsų nežinojimą. Mūsų nežinojimas tampa juokingu.

Nežinomybė, neapibrėžtas

  • Toks Dievas nežinomas. Jisai pirm žinojimo, ketverybės, jos atvaizdų. Jis tad ir pirm laisvumo, pirm gerumo. Tuomet nėra atsakymo į klausimą, Koks yra Dievas? Jisai yra pirm visų atvaizdų, tad visų klausimų, visų atsakymų, visų žinojimų lygmenų - Ar, Koks, Kaip, Kodėl. Jisai pirm padalinimų. Jisai yra be jokio būdo, mat pirm būties, tuo pačiu bet kokios esmės ar savybės ar būsenos kuri jį apibūdintų. Jisai yra pirm visako, tad jam nėra jokio pagrindo. Jisai nieko kito nenurodo.
  • Dievas gali būti neapibrėžtas, nes apibrėžta tai, kas santvarkoje, o jis gali būti ne santvarkoje. Jisai yra be jokių sąlygų, be jokių aplinkybių. Jo nevaržo, jam netaikytini nė laikas, nė erdvė. Jam net neiškyla tapatumo klausimas, ar jisai tas pats Dievas?
  • Visa, kas mums neapibrėžta, nežinoma yra mums Dievas. Tad Dievas yra nežinojimas. Jis yra pirm visų žinojimų, visų atsakymų. Tai žinojimas visko. Žinojimas (taip ar ne) yra žinojimas nieko.
  • Be santykių, neįsivaizduotas.
  • Neišskirtinis, neapibrėžtas "ar".

Žinojimas, sąmoningumas visada išbraukia gerumą (juk darai iš anksto žinodamas, kas gera), bet visada išplėčia nežinomumą, gerumo lauką, tad nereikia dėl to nusiminti. Dorybės irgi gerumą verčia nežinomu, nesąmoningu.


Meilė

AA2 Dievo vieningumas

Pavyzdžiai

  • Dievo kertinė vertybė, tai meilė. Meilė jį atstoja, jį apibrėžia, jį ugdo, jį verčia bręsti, jį pilnai atskleidžia. Užtat meilė yra Dievo nebūtinumas. Meilė apima visas mūsų kertines vertybes, taip kad jos visos yra meilės bruožai. Meilė yra tai, ką jis nuolatos man kalba.
  • Dievo apibrėžimas. Prisimenu kunigą, kuris man aiškino, kad Dievas yra meilė, ogi tuo abejojau, taip kad pasitikrinau ir radau, kaip jisai sakė, šv.Jono laiške.
  • Dievo paklaida, skirianti tobulą Dievą ir pakankamą Dievą, kuri yra laisvumo pagrindas, tad gerumo pagrindas.
  • Dievas, kuris teisingai nuramina, guodžia, drąsina.
  • Velniui sakau, kad Kristus jau jį nugalėjo, ir to pakanka, jį išvyti, išsklaidyti. Dievas galintis mane globoti nuo velnio.

Asmuo-Asmuo: Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti

Šitą vieningumą atskyrus į tobulą Dievą ir pakankamą Dievą gauname aštuongubą kelią. Panašiai, kitus vieningumas atskirame, gauname nevieningumo sandaras.

Meilė yra suvokimo įsisąmonijimas. Vieningumas rūpėjimu. Tai, ką bendrai suvokia Tėvas paklusimu ir Sūnus tikėjimu, tad Dvasia rūpėjimu.

  • Meilė.
  • Dievas Tėvas.

Pakankamas Dievas.

  • Globa trejybės asmenims, brandos varikliui.
  • Dievo iškylimas vaizduotės lygmenyje.
  • Vaizduotės pranokimas, išplėtimas tarp kitų, tad įprasminimas.
  • Šilumos šaltinis. Rimta, svarbi galimybė, kad kas nors dar labiau nė mano tėvai atsako už visą šilumą ir aplamai viską. Mane myli labiau negu galiu pats įsivaizduoti. Ir galiu tą galimybę priimti ir ją puoselėti, su ja bendrauti, arba galiu atmesti.
  • Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.

Dievas viengubu požiūriu. Tad padalinimais. Tėvas.

Meilė yra:

  • Dievo esmė, Dievo vieningumas - Dievo sandaros (visko) atvaizdų (troškimų) vieningumas
  • Gyvybės palaikymas
  • Dievas nieko požiūriu; troškimai, tai Dievas kažko požiūriu; viskas, tai Dievas betko požiūriu; Dievas, tai Dievas visko požiūriu.
  • Dievo savybių esmė, šilumos balsų vieningumas.
  • Šaltinis iš kurio šiluma ateina. Šiluma apskritai.
  • Šventumo pagrindas
  • Vaizduotės lygmens įprasminimas, jos pranokimas, nes tai ne tik mano vaizduotė.
  • Dievo išėjimas už savęs, trokštant visko.
  • "kodėl" lygmens asmuo
  • Palaikanti gyvenimą, Dievo gerumą, jo buvimą santvarkoje; bet gerumo esmė yra tobulumas, renkantis amžiną gyvenimą vietoj gyvenimo, tad Dievo valią vietoj savo valios, taip kad Dievas nebūtinai geras, ir gyvename plačiau. Taip kad gerumas paaukoja save platesniam Dievo supratimui. Tai bene paradoksų šaltinis.
  • Meilė yra gyvybės šaltinis. Tai yra septynerybės atvaizdas didėjančiu laisvumu. Šis atvaizdas įsivaizduoja už santvarkos esantį gerumo šaltinį, vadinas, Dievą.

Meilė - palaiko dviprasmybės įtampą

Meilė išsako kas ir koks Dievas yra.

  • Dievo šiluma (meilė) atsiranda nes jisai trokšta visko (ne tik betko, kažko, nieko), tad jisai išeina už savęs, net į paskirybę, jisai nepripažįsta išorinės aplinkos.
  • Dievo esmė (meilė) yra šilta, o gerumo esmė (tobulumas) yra šaltas. Amžinas gyvenimas juos išskiria, o gyvenimas sutapatina. Šiluma kyla iš besąlygiškumo, nesandarumo, atvirumo. Šiluma kyla iš Dievo, ne iš gerumo. Šiluma yra malonė, o šaltis yra teisybė.
  • Dievui mylėti reikalingas žmogus, asmuo. Nes mylėti, tai išeiti už savęs. O meilė, tai Dievo vieningumas.

Dievo vieningumas yra:

  • (Suvokiančio) Dievo Tėvo ir (Susivokiančio) Dievo Sūnaus vieningumas bendrai suvokta Dievo Dvasia.

Meilės esmė yra jog Dievas iškils ten, kur jo nėra, tad blogis yra tiktai laikinas.

Meilė palaiko trejybės ratą

  • Trejybės ratas slenkasi Dievui pasitraukiant - atsiveriant plotmei, kurioje Dievo nėra, kurioje jisai nepagrįstas - o ta plotmė bus santykinė, pavyzdžiui, veikimas palyginus su buvimu, arba mąstymas palyginus su veikimu, arba buvimas palyginus su mąstymu, bet užtat Dievas ir prasmė naujai iškyla Sūnumi toje naujoje plotmėje, nors Velnias norėtų parodyti, jog ta būsena (veikimo, mąstymo ar buvimo) yra tuščia, beprasmiška.
  • Pakankamas Dievas, gelbstintis mus nuo pikto, kad neįstrigtumėme.
  • Prasmingumas - nėra visko žinojimo - tad nėra Dievo - nes nėra ryšio su Dievu - tad yra trejybės ratas.
  • Meilė - gelbėti mus nuo pikto, yra tai, kas reikalinga globoti trejybę, tai kas lieka atėmus visa, kas nereikalinga, tad Dievo esmė.
  • Nieko negalėtumėme teigiamo pasakyti, tvirtinti apie Dievą ir apskritai esmę, nebent viltimi, jog Dievas nėra žiaurus. Užtat daug ką galim išvedžioti iš žiaurumo laipsnių, būtent kiek, tiksliai kiek galėtų Dievas būti daugiau ar mažiau žiaurus.
  • Dvasios apsauga, blogiui norint mane dvasiškai sunaikinti - Kaip ją vaizduoti: apsauga nuo pragaro rankų ? kažkiek erdvės palikti
  • Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.
  • Kodėl laikytis vertybės (pavyzdžiui, tiesos) besąlygiškai? kada atrodo nuo to bus blogiau? Dėl to, kad tokios vertybės dėka mes galime patys bręsti, gyventi ne šiuo gyvenimu, o amžinu gyvenimu, ne savo požiūriu, o aukštesniu požiūriu.
  • Dievo trejybę visakame išplečia ir vieningumu įgyvendina, įprasmina asmens trejybė.
  • Žmogui dera Dievui statyti sąlygą, kad jisai nebūtų žiaurus. Juk tik tokiu pagrindu galim tikėti, kad mūsų Dievas, kurį širdingai tikime, kurio širdingai klausomės, sutampa su tikruoju Dievu. Ir kaip tik tokiu pagrindu galim atsisakyti savo Dievo, jeigu jisai yra žiaurus, kaip jaučiau netekęs Reginos ir jaučiuosi netekdamas Ievos. Galim ir turim paprieštarauti Dievui, kad jis nebūtų toks žiaurus, koks yra buvęs Senajame Testamente ir daugelyje žmonių gyvenimuose. Juk taip paprieštaravo Abraomas, Mozė ir Jobas. Nekentėk be reikalo. Užtat blogasis vaikas džiaugėsi, jog Dievo Sūnus už mus buvo nukankintas, o gerąjį vaiką pykina Dievo žiaurumas. Daug kas pastebi Dievo Tėvo žiaurumą, bet kas jam prieštarauja, kas Dievą moko? Dievo Tėvo žiaurumas reiškiasi jo pasitraukimu, mūsų laisvės suteikimu. Neigiami įsakymai draudžia būti vieni kitiems blogi, žiaūrūs, taip pat įveda susijusią artimumo sąvoką, dangaus karalystės esmę, jog negalima žmonių draskyti, reikia taikytis prie jų tikėjimo, kas jiems opiausia.

Be visų Dievo raiškų, palaikančių dviprasmybę, yra dar meilė (1), tai vienumo pagrindas, tuo pačiu dviprasmybės pagrindas, tai vieningumas, Dievo esmė.

Meile pilnai atsiskleidžiame

  • Dievui prasminga, kad aš myliu Ievą, nes ją galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, tad ja paaiškėja, kaip aš galėčiau mylėti Dievą. Taip pat, aš myliu Ievą nes aš myliu Dievą. Ir aš pats šiltas.

Pakankamas Dievas palaiko tapatumą. Tai priešprieša tobulam Dievui. O tobulumas yra tapatumo (didėjančio ir mažėjančio laisvumo atvaizdų - "didesnio" ar "mažesnio" tapatumo) vieningumas. Tobulumas yra pavyzdingumas.

Dievo vienumas

  • Vienumo pagrindas vienumą pripažįstantiems (gerajam vaikui, o aplamai, vienumo pagrindas, tai Kitas)
  • vienumo pagrindas - kodėl asmuo
  • pradžia, kuria esame viena
  • Su kuo esame viena (Being one with); kuris su mumis vienas (that which is being one with); is BeingOneWith us by not being, by making room for us.

Aštuongubas kelias

Aštuongubas kelias išsako Dievo raiškas manyje, viename asmenyje.

Asmuo-Dievas-Asmuo: Branda (Kitas) Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.

Gerasis vaikas:

  • Dievą pripažįsta, kaip valdovą.
  • Būtent į Dievą kreipiasi, su juo derisi, jo prašo.
  • Būtent toks vaikas pergyvena Dievo nemalonę.
  • Būtent toks atleidžia Dievui, tą nemalonę paverčia bendrystės laidu.

Apie mane, kaip aš bręstu, kas galima.

  • Gali būti gerumas. Malonė. (Ar gerumas?) Gera dovana. (Malonė)
  • Aš pats galiu bręsti, galiu būti geras. (Koks gerumas?) Geras darbas.
  • Galiu būti netgi tobulas, kad ir akimirkai. (Kaip gerumas?) Geras žmogus.
  • Tačiau ištisam tobulumui turiu atsiremti į Dievą, jisai už mane didesnis. Jisai gerumo šaltinis. (Kodėl gerumas?) Geras Dievas.

Apie Dievą, kaip jisai bręsta.

  • Dievas viską lemia. (Ar Dievas?) Gera širdis.
  • Jis veikia ir manimi, tad bendradarbiaujame. (Koks Dievas?) Geras žodis.
  • Jis gali būti man nemaloningas, mane tirti, varstyti. (Kaip Dievas?) Gera savybė. (Teisingumas)
  • Mes galim tai suprasti, kaip reikalinga jo brandai ir jį palaikyti. (Kodėl Dievas?) Gera naujiena.

Dievas įsivaizduojamas kaip "Tu". Mūsų asmeniškas santykis su Dievu.

TU susiskaldai Manimi (Mano savastimi)(Tave kalbinu) ir Kitu (apie kurį kalbamės). (Bisecting a view.) Jeigu skaldymas kraštutinis, gaunasi tobulas Dievas iš vienos pusės (žiūrėjimas atgal į Dievą)(nulinis požiūris) arba (Dievas==Kitas)(žiūrėjimas su Dievu, su pakankamu Dievu)(septintasis požiūris). Tai aštuongubio kelio dvejybė (TAVO asmens vienumas)(Sandara TU).

Aštuongubas kelias aštuoneriopai išsako Dievas yra X.

  • Nežinojimas: Dievas yra Dievas (tikėjimas)
  • Žinojimas: Dievas yra gerumas (meilė)

išsako skirtumą tarp žinojimo ir nežinojimo Kiparskio gradacija agentas->vietovė. Tėve mūsų: rūpėjimas->artimumas. Įvardijimas: paklusimas->žavesys. Laisvė: įsisavinti (tikėti), tada galime žinoti.

  • Ką Kristus mąstė? Jėzaus valia ir Dievo valia. Kristaus išsiaiškinimo būdai, Kristaus palyginimų turiniai

Gerasis vaikas: Dievo išėjimas už savęs mumis (emanacija). Blogasis vaikas: Mūsų sugrįžimas į Dievą (ekstazė, reversija, epistrofija - žr.Plotinas). Tai yra dinamiški lygmenys, išsakantys Dievo veiklą. Dievas teikia pirmenybę ekstazei.

Blogasis vaikas: Kierkegoro pakopos:

  • Estetinis - kas domina, traukia jusles
  • Etinis - naivus įsitikinimas savo jėgomis - susitelkimas
  • Etinis - sokratiška ironija, jog nieko nežinau
  • Religinis - Dievo reikalingumas

Galiu skirti pasaulio Dievą ir savo vaizduotės Dievą. Pirmenybę tenka teikti savo vaizduotės Dievui plačiausia prasme, juk mano visas žinojimas eina per vaizduotę, tad viskuo kitu turiu ne mažiau suabejoti. Tačiau į tą vaizduotę įeina kitos galimybės, kitos žinios, į kurią turiu atsižvelgti. Ir jos gali prieštarauti tam, kas man aiškiausiai atrodo. Dorovė derina šituos žinojimus, kad galėčiau pasižiūrėti ne tiktai savo bet ir kitų požiūriais, Dievo požiūriu, kartu ir savo keliais skirtingais požiūriais.

Tasai tobulasis Dievas - jei turiu ryšį su juo ir galiu rinktis jį vietoj savęs - tai jisai vis tiek yra visiškai man nesuvokiamas, visiškai kitokio lygio. O jį girdžiu, su juo turiu ryšį, išversdamas save. Užtat tas ryšys yra savaime neišbaigtas, tad netobulas. Aš nusilenkiu jam, bet aš tiksliai jo nesuprantu, bet tiktai apgraibomis. O kada neturiu ryšio su Dievu, būtent tada jisai gyvena manimi tiesiogiai, trejybe. Bet ar aš pats gyvenu ta trejybe?

Tėve mūsų. Pirmi keturi prašymai išsako, kas yra gera, kas iš Dievo, kas linkėtina. O kiti keturi prašymai išsako, kas yra bloga, ko žmogus bijo, kokios globos prašo.

Aštuongubas kelias mažina laisvumą, tad didina laisvumą (gerojo vaiko požiūriu - šalina, tad laisvina) ir didina laisvumą, tad mažiną laisvumą (blogojo vaiko požiūriu - išplečia dėmesį, tad veržia tampriau, įpareigoja). Reiškiasi Tu.

Dviprasmiška ar "gyvenimas yra neteisingas" ar "gyvenimas yra maloningas".

Aštuongubas kelias išsako Dievo Sūnaus požiūrį. Dievas Sūnus žiūri atgal į Dievą Tėvą, o Dievas Tėvas žiūri pirmyn. Reikia žiūrėti ne atgal į Dievą, o pirmyn su Dievu.

  • Sūnuje Dievo Tėvo raida išreiškiama dvejopai, taip kad blogam vaikui jo nėra mumyse, o geram vaikui jisai jau yra mumyse. Tai du požiūriai yra Dievo trejybišką raidą, jo išėjimą už savęs. Sūnus dviprasmiškai išsakytas Dievo buvimas ir nebuvimas, Dvasios (atgal) ir Tėvo (pirmyn) požiūriai.

Gerojo vaiko požiūris išsako Dievo Tėvo išėjimą už savęs seka, žiūrėjimą su juo: Dievas, Aš (Dievas aplinkybėse), Tu (Dievas santykyje), Kitas (Dievas terpėje). Tai Dievo nebūtinumas. Blogojo vaiko požiūris išsako atsigręžimą atgal į Dievą. Tai Dievo būtinumas.

  • Geruoju vaiku Dievas išeina už savęs į save. Šiame išėjime galima nustatyti tarpsnius, taip kad susijusi netroškimų sandara, kaip tokia, nėra prieštaringa, nors yra dviprasmiška, nes ją gali prisiimti Dievas.
  • Bloguoju vaiku Dievas leidžiasi mylimu - jisai atveria laisvę, sudaro laisvės sąlygas - leisdamas tai kas bus jį mylėti. (Vėlesnis) Dievas atjaučia (ankstyvesnį) save. Jo atjauta vyksta netroškimais, o juos taiko savo ankstyvesniam troškimui. Tokiu būdu iškyla laisvė, jog Dievas nebūtinai išeina už savęs. Tai mūsų laisvė, nes būtent mes tą jo nebūtinumą išreiškiame.

Ar mes patys atsakome už savo gerus darbus? Ar tai Dievo nuopelnas? Tai dviprasmiška - tai priklauso ar gyvename uždaroje ar atviroje santvarkoje - tai entropijos apibrėžimo klausimas. Ir panašiai, kiek atsakome už savo nuodėmes? Kiek jos pareina nuo Dievo duotų aplinkybių?

Aštuongubo kelio tikslas

  • Išsako brandą. Tai rūpėjimo sąlygos, Tėvo ir Sūnaus.
  • Aštuongubas kelias išsako vienybės laipsnius - pirmiausiai per Dievą, per bendrą Dievą, toliau paskirų asmenų bendrystėje, per gerumą.
  • Aštuongubas kelias išsako Dievo trūkumą - nulybės ir vienybės atvaizdų neigimą.
  • Aštuongubas kelias išsako nulybės ir vienybės atvaizdų paneigimais, kaip įvairiai nesireiškia nė Dievas, nė jo sandara, viskas. Tad išsako Dievo pasitraukimą, tą sąlygą, kaip jinai atrodo. O visgi, Dievas ir nesireikšdamas yra, tai yra jo troškimai.

Klausausi Dievo: jautrumas Dievui

  • Jautrumas Dievui padeda susigaudyti dorovės liūne kada nepakanka gyventi taisyklėmis. Taisyklės turi padėti siekti tikslo. Laikytis vidurkio - griežtumo ir atsipalaidavimo.
  • Dievui už manęs priskiriu vidinį balsą, kurį kiti priskiria sau. Aš irgi turiu savo vidinį balsą, savo asmeninę nuojautą, tačiau ja rečiau rėmiuosi. Taip pat gal jaučiu, gerbiu, savyje vystau kitų vidinį balsą, jų linkėjimus.

Turėjimas ar neturėjimas ryšio su Dievu

  • Dievas, į kurį meldžiuosi "Tėve mūsų", kurį sieju su malone, yra meilė, globojanti trejybę. O aš esu asmuo. Galiu sulyginti "Tėve mūsų" su blogojo ir gerojo vaiko mąstysenomis.
  • Kartu sudėjus, blogojo vaiko ir gerojo vaiko išgyvenimai sudaro aštuongubą kelią, kaip kad malda "Tėve mūsų", kuria atveriamas ryšys su Dievu. Tačiau "Tėve mūsų" pirmiausiai išvardinimi santykiai su Dievu kada yra su juo ryšys, ir tik tada santykiai su juo, kada nėra ryšio ir turime patys pasitikrinti.
  • Ryšio su Dievu užmezgimas. Kai Kristus gyvena manimi, kai bendrauju su gauja, tai gyvenu bendru žmogumi ir būtent kitu, kitais. O kai klausausi Dievo, tai gyvenu savimi, visa savo asmenybe
  • Asmuo-Dievas-Asmuo: Branda (Kitas) Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.
  • Dievas-Asmuo-Dievas: Žinojimas (Asmuo) Mūsų požiūris atskiriantis ir derinantis esantį Dievą ir iškylantį Dievą.

Aštuongubo kelio sandara

  • Vienybės ir nulybės atvaizdų neigimai
    • Aštuongubą kelią sudaro du ketverybės atvaizdai, klausimais ir atsakymais. Tai vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimai.
    • Dievas atrodo teisus nes jis yra savarankiškas; atrodo betarpiškas nes yra užtikrintas; atrodo pastovus nes yra ramus; atrodo prasmingas nes yra mylintis. Dievas rodosi nulybės atvaizdais (savo savybėmis), o yra visko atvaizdais (troškimais). O viskas rodosi vienybės atvaizdais.
    • Dievo trūkumas
  • Aštuongubiame kelyje keturiais lygmenimis plečiasi Dievo apimtis nuo nieko iki visko. Tačiau Dievo nėra blogame vaike (Dievas yra už mūsų, mumyse jo nėra), tuo tarpu jisai jau glūdi gerame vaike (Dievas yra tiek už mūsų, tiek mumyse, jisai mumyse yra).
  • Nulybė santvarkoje (aštuongubo kelio pradžioje ir pabaigoje, ketverybės atvaizduose) žymi Dievą už santvarkos.
  • Aštuntas lygmuo: dangaus karalystė, sąlygos gerumui tarpti. Pradedant malone, vyksta gerumo sąmoningėjmas, gerumo įsisavinimas, jog gerumas kyla ne iš Dievo, o iš asmens.
  • Dievas pasiduoda aplinkybėms: požiūrių lygčiai. Iškyla įsakymas ir kitas.
  • Nulinis požiūris ir septintas požiūris. Dievo požiūris dalyvauja bene Dieve ir Amžiname Gyvenime (Kitame), tad žmogaus požiūris bene Gerume (Aš) ir Gyvenime (Tu).
  • Keturi gyvenimo lygties lygmenys
  • 8 gerumai, tai 8 padalinimai, veiksmas +1. Sudėtingėja, pradedant malone, vis pridedant požiūrį. Iš pradžių, visas gerumas yra iš Dievo, galiausiai gerumas yra pilnai apibrėžiamas septynerybe, kaip sąvoka, kaip laisvumas, žmogaus pastangomis, dangaus karalyste.

Asmens galimybę išsako jį supančios, rėminančios, sustatančios raiškos, o reiškiasi būtent Dievo raiškos trūkumas, tai nulybės ir vienybės atvaizdų paneigimai, ketverybės atvaizdai.

  • Nulybės atvaizdų paneigimai, tai lygmenys ketverybės atvaizdo atsakymais,
  • o vienybės atvaizdų paneigimai, tai lygmenys ketverybės atvaizdo klausimais.

Pastarieji, tai įskaito tris tvarkas:

  • koks? veikia padalinimais, išsišakojimais augina medį
  • kaip? veikia atvaizdais, eiga augina seką
  • kodėl? veikia aplinkybėmis, sąsajomis augina tinklą

Ši sandara išsako brandą. O Tėvo klausimai ir Sūnaus atsakymai susiveda į vieningą asmenį. Yra vienumas asmenyje. Tad yra asmenų galimybė apskritai.

4 neigiamybės išgyvenimai ir 4 teigiamybės išgyvenimai

Gerasis vaikas ir blogasis vaikas

  • Aštuongubas kelias prasideda geruoju vaiku ir jo Dievu, kuris išlieka atmetus visa, kas nereikšminga. O baigiasi bloguoju vaiku ir jo Dievu, pripažintu esančiu už jo ribų. Tačiau jeigu žiūrėti į Dievo vaidmenį mūsų brandoje, ar mūsų vaidmenį Dievo brandoje, atrodo atvirkščiai.
  • Mažėjančio ir didėjančio laisvumo sąlygos
    • Mažėjančio laisvumo sąlygos - blogo vaiko mąstysena - Suvokimas, Savęs pažinimas +1, Sutarimas, bendras suvokimas +2, Susikalbėjimas (pasiklydęs vaikas) +3. Dievas tarp Asmenų. Išnyksta tarpas (asmuo).
    • Didėjančio laisvumo sąlygos - gero vaiko mąstysena - Aš:Meilė sau -3, Tu:meilė tau -2, Kitas:meilė kitam -1, Meilė aplamai. Iškyla tarpas (asmuo): Dievas-Asmuo-Dievas. Asmuo tarp Dievo.
  • Tikėjimo pagrindas. Geras vaikas ir blogas vaikas tiki dėl skirtingų priežasčių. Gerą vaiką traukia Pamokslas nuo kalno. Blogą vaiką traukia nuodėmių atleidimas Kristaus mirtimi visų pasmerkimu.
  • Blogasis vaikas (Aš) yra pirmos keturios raiškos, o gerasis vaikas (Tu) yra kitos keturios raiškos. Kartu tai aštuonios raiškos.
  • Santykis su Dievu. Dievo įrodymas prieštaravimais: Gerasis vaikas: Dievas yra, tad Dievas yra. Blogasis vaikas: Dievo nėra, tad Dievas yra.
  • Gerasis vaikas priima kalbą laisvai, kaip netikslų, paviršutinį lygmenį, kaip daugiaprasmę, su tikslu suprasti esmę, kažką gilesnio. O blogasis vaikas prievartauja žodžiais, tarsi jie būtų tiksliai apibrėžti.
  • Išsiaiškinimai palygina gerąjį ir blogąjį vaiką.
  • Gerasis vaikas (tikėjimas): Išeities taškas Dievas - Dievas tobulas, pakankamas sau - yra ryšys su Dievu, Tėvo ir Sūnaus ryšys - baigiasi Dievo įsakymu, terpe raidai, Dievas nebūtinas.
  • Blogasis vaikas (rūpėjimas): Dievas nebūtinas. Viską priimti. Nėra ryšio su Dievu. Rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu Dievas iškyla meile. Dievas už mūsų, Dievas pakankamas visiems, mums visiems ("Tėve mūsų").
  • Blogasis vaikas patiria gerumą, atranda Dievą. Gerasis vaikas ieško Dievo, iš jo paties pastangų kyla gerumas. Dievas išsiskiria nuo gerumo.
  • Pasitraukiantis Dievas eina pirm įsijungiančio Dievo. O priešingai, įsijungiantis (atsakymu) blogasis vaikas eina pirm atsitraukiančio (klausimo) gerojo vaiko.
  • Gerajam vaikui: kaip tiki, taip ir bus. O blogajam vaikui: ką randi, tą myli.
  • Blogasis vaikas teisybe pripažįsta malonę, o gerasis vaikas malone pripažįsta teisybę.
  • Išsivystymo eiga. Blogojo vaiko požiūriu vystosi išgyvenimų rūšys (6), proto ribos (4 pirminės sandaros), pirmapradis Dievas už jų. O gerojo vaiko požiūrio, atvirkščia tvarka: pirmapradis Dievas, pirminės sandaros ir antrinės sandaros. Tai skirtumas tarp Dievo būtinumo ir Dievo nebūtinumo.

Dangaus karalystė yra sąlyginis Dievo raiškos, jo savybių, atstatymas

  • Tai kalbos, sąlyginis atstatymas tiesos (pagrindimu), betarpiškumo (įvardijimu), pastovumo (pasakojimu).
  • Dievo paneigimas yra sąlyginis, užtat ir jo atstatymas gali būti sąlyginis. Bet tai ne tik jo savybių atstatymas (pavyzdžiui, prasmingumo), o jo paties troškimų raiška, taip kad jis yra (pavyzdžiui, mylintis).

Maldų rūšys

  • Dievas į kurį meldžiamės, kuris veda (1) ar gelbsti (2) ar lemia (3), tai blogojo vaiko Dievas. Maldų rūšys - palyginti su aštuonerybe. Sieti su jauduliais. Ar yra aštunta rūšis - vienumas/dėkingumas, kaip kad Jėzaus maldoje Tėvui, jog esame viena, veikiame vieningai, lygiagrečiai - lygiagretiškumas. Lygiagretiškumas kylantis iš dėkingumo. Tai dieviškumo pagrindas, ryšys tarp tėvo ir vaiko. Tai iškyla visose keturiose pirminėse sandarose.
  • O meldžiasi būtent gerasis vaikas, jisai pasiduoda (4) ar praneša (5) ar siūlo (6).

Žinojimas - sąmoningėjimas - branda

  • Žinojimas ir nežinojimas. Branda, tai sugebėjimas gyventi be žinojimo, gyventi Dievu be ryšio su Dievu.
  • Gerasis vaikas gyvena žinojimu (ketverybe, taip pat penkerybe, šešerybe, septynerybe) o blogasis vaikas gyvena pirm žinojimo (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe). Galima gyventi nežinojimu ir kažkiek nuklysti prieš žinojimą, juk ši patirtis, tai žinojimo pagrindas. Bet tyčia rinktis nežinojimą yra ydinga. Tyčia kartoti klaidas yra ydinga. O žinojimas, tai mokymasis iš klaidų, iš patirties.
  • Jeigu viskas susiveda, tai būtent į požiūrį, į žinojimą - žinojimas tai suvedimo tikslas.
  • Ar gali kas viską žinoti ne iš Dievo požiūrio? Ar gali velnias viską žinoti?

Dievo raiškos ir išsiaiškinimai

  • Dievo raiškos prasideda blogojo vaiko sparnu - pirma raiška ir nulinis laipsnis, tai malone - ir baigiasi gerojo vaiko sparnu - paskutinė raiška ir nulinis laipsnis, tai meilė, dangaus karalystės palaikymas. Dangaus karalystė kuriama, ten kur Dievo nėra - mylėti priešą - jeigu pripažįsti Dievą. O jei nepripažįsti Dievo, tai Dievo nėra ten kur myli draugą - myli artimą, kaip save patį. Tokiu būdu sutampa abu sparnai.
  • Tuo tarpu išsiaiškinimai prasideda gero vaiko sparnu ir baigiasi blogojo vaiko sparnu, taigi, kitaip. Tad galima suderinti Dievo požiūrį ir žmogaus požiūrį. Taip pat, sparnai vienas kitą papildo. Blogojo vaiko sparnas kyla iš malonės, veda į gerą vaiką. Gero vaiko sparnas veda per teisingumą (trečiam lygmenyje, požiūrių sustygavimą, suderinimą) į meilę, į dangaus karalystę.
  • Žinojimo rūmų sparnai sueina bendru žmogumi
    • Bendras žmogus iškyla derinant gero vaiko ir blogo vaiko požiūrius. Blogasis vaikas nepaklūsta, jisai netiki ir jam nerūpi. Geram vaikui rūpi, jis tiki ir paklūsta. Tai du skirtingi žinojimo rūmų sparnai.
    • Išsivysto 4 tiesos lygmenys, skirtingų apimčių, skirtingų žinojimo lygmenų, kad būtų santvarka kurioje galėtų būti susikalbama teiginiais, jie galėtų būti apsvarstomi. Tad reikalingas sąmoningėjimas. Bendras asmuo apibendrina blogo ir gero vaiko sąmoningėjimą.
    • Viskas ir Betkas. Dievas žvelgia klausimais: kodėl? kaip? koks? Žmogus žvelgia atsakymais: kaip! koks! ar!
  • Ryšys tarp sąmoningumo ir dėmesio yra: kaip tiki, taip ir bus. Ir dviprasmiškumas sąmoningumo ir dėmesio ryšio, kas ką veikia, veiklaus (tikro, valdančio) ir neveiklaus (menamo, prisigalvojančio) sąmoningumo, yra gyvumo aplinkybė, jo sąlyga. Sąmoningumas (awareness) - ką besugalvoji, talpini visakame - tai visko savybė - taip pat, tai blogojo vaiko išsiaiškinimo būdas, viską priimti. Tuo tarpu gerojo vaiko išsiaiškinimo būdas yra, kad viskas, tai būtina sąvoka, tad atsisako visų nebūtinų sąvokų.

Dievo branda ir žmogaus branda

  • DAD atitinka "gerojo vaiko" požiūrį, pradedantį nuo Dievo. Jis baigiasi AA3 (Dievo Sūnumi mumyse), kuomi Dievas nebereikalingas. Mat, DAD, Dievui bręstant, branda vyksta per asmenį A, tad Dievas nereikalingas. Tačiau žmogui bręstant ADA Dievas kaip tik reikalingas, nes branda vyksta Dievu. Tad ADA prasideda malone - kuri žmogui rūpi viskas - toliau jis bręsta, susitelkia - toliau išryškėja žmogaus ribotumas (mylint artimą) - ir galiausia iškyla skirtumas tarp žmogaus ir Dievo (Dievas yra Tėvas, žmogus yra sūnus, pasiklydęs vaikas). Jei gyvensiu kaip bendras žmogus (Dievo sūnus Jėzus) tai tada einu ten, kur Dievas mane ras. Tad bręstu iš paskiro asmens į bendrą asmenį. O DDD papildo Meilė, kad nesame apleisti. "Gelbėk mus nuo pikto" - tai "Tėve mūsų" pabaiga - o meilė, tai pabaiga šv.Petro raktų į dangų.
  • Palyginus žmogaus raidą (Dievas vienoks) ir Dievo raidą (Dievas bręsta, tad dvejoks) galima sudėjus (ir asmenį sumažinus iki nulio) išgauti Dievo trejybę. Toliau galima išgauti Dievą, jo santykius su asmeniu, iš tų santykių, apskritai asmens santykius su asmeniu. Tuo pagrindu išgryninmas asmuo, o toliau, asmens trejybiniai santykiai.
  • Dievas bręsta trimis išėjimas už savęs į save, tad į Mane visaregyje, Tave pirminėse sandarose ir Kitą antrinėse sandarose.
  • Aš bręstu prisiimdamas amžinybę, pirmiausiai įamžintomis akimirkomis (Dvasia), toliau savo ribomis (lyginant su Sūnumi) ir galiausia atsidavimu Dievui (Tėvui).
  • Įžvalga (Logos) ir Duomenys. Įžvalga, tai Dievo branda. O duomenys, tai brandą palaikantis asmuo.
  • Dievas mąsto, bręsta savo požiūrio raida, kaip kad rodoje "Trokštu išmanyti".
  • Žmonės išsivystome iš gerumo, kuris plėtojasi, bręsta toliau. Tad iš malonės. O Dievas išsivysto iš savęs, be jokio gerumo. Tad iš teisybės.

Dievo šaltumo ir gerumo šilumos pripažinimas

  • Geras vaikas pripažįsta Dievą, tad priima Dievo šaltumą, juk Dievas nebūtinai šiltas. O galiausiai pripažįsta, jog Dievas yra šiltas. Dievo būtinumas iškyla amžinu gyvenimu: Dievas nebūtinai geras. Ir Dievo šaltumo - Dievas nebūtinai šiltas. O Dievo šaltumas, tai teisybė, tai blogo vaiko požiūris. Tai yra pirmenybė gyvenantiems be Dievo. O blogas vaikas pripažįsta gerumą, malonės šilumą, ir galiausiai priskiria Dievui.
  • Gerojo vaiko Dievas šaltas, užtat pats gerasis vaikas yra šiltas. Šviesuolių karalius yra labai šiltas. Blogojo vaiko Dievas yra šiltas, užtat pats blogasis vaikas yra šaltas.
  • Blogam vaikui Dievas būtinai šiltas. Tuo tarpu geras vaikas pripažįsta labai šaltą Dievą, taip kad šviesuolių karalius gali priimti patį šalčiausią Dievą, užtat jį atstoti, būti jo vietininku, puoselėti dangaus karalystę. Užtat geru vaiku Dievas nebūtinas, bet taip pat jisai gali būti būtinas, nes jisai į Dievą remiasi nepaisant jo šaltumo, leidžia Dievui jį visaip brandinti, varstyti ir bandyti, savanoriškai. Geras vaikas rūpinasi blogu vaiku, jam kuria dangaus karalystę, parodyti Dievo šilumos ir šalčio dviprasmiškumą.
  • Pereiname iš neigiamai apibrėžto Dievo (teisybė iš Šilumos į jos šaltinį, Dievą) į teigiamai apibrėžtą Dievą (malone iš Dievo su mumis į Šilumą). Išgyvename jo tokią dviprasmybę. Būtent mumis jisai teigiamai apibrėžtas, ir mes taipogi naujai apibrėžti, už savęs ir šio pasaulio.

Dievo būtinumas ar nebūtinumas

  • Blogo vaiko lygmenys grindžia Dievo būtinumą. Gero vaiko lygmenys grindžia Dievo nebūtinumą. Gero vaiko lygmenys išplaukia iš blogo vaiko lygmenų. Dievas labai šiltas malone, o tampa labai šaltas Dievo karalyste.
  • Blogo vaiko mąstysena grindžia požiūrių algebrą (dėmesingumą), žinyną, o gero vaiko mąstysena grindžia Dievo nebūtinumą, kelionę.
  • Dievas nebūtinai geras, bet kokie mes esame jam negeri, kaip jį apsunkiname.
  • Viskas nebūtinai laisvas... (Dievas nebūtinai geras... ) Dievas nebūtinai laisvas?

Gerojo vaiko požiūriu, Dievo nebūtinumas, atsiplėšimas nuo savęs, nuo savo požiūrio, reiškiasi:

  • išėjimu už savęs, klausiant, ar jisai būtinas? - būtent toks strimagalviškumas yra suvokimo pradžia, atskyrimas dvasinio ir kūniško pasaulių
  • visaregiu jis atsiplėšia nuo savęs, nuo Manęs
  • pirminėmis sandaromis šis atsiplėšimas nuo savęs išreiškimas troškimais ir netroškimais. Troškimai toliau priima netroškimus, priima požiūrį, Tavimi.
  • antrinėmis sandaromis išryškėja išskirtinumas asmenų. Dievas vieno lygmens priima požiūrį kito lygmens. Yra tarpas, yra Kitas, suvoktas tarp požiūrio ir jo turėtojo.

Malonė ir teisingumas

  • Blogasis vaikas - teisingumo - tai didėjanti entropija, didėjantis nepriklausomų valių skaičius, mažėjantis vieningumas. O gerasis vaikas - malonė - tai mažėjanti entropija, vienijanti valia, didėjantis vieningumas.
  • Blogas vaikas nori teisybės ir malonės kartu. Jam nerūpi, kad ta malonė gali būti neteisinga.
  • Saliamonas, siūlydamas perkirsti kūdikį, išskyrė teisybės ir malonės požiūrius
  • Malonė vietoj teisybės. Tai Pamokslo nuo kalno turinys.
    • Malonė: Prašykite ir jums bus duota.
    • Neteiskite: "rastas" akyse, tai "teisybės" sąvoka
    • Palaiminti gailestingieji (Palaiminimuose - malonės rūšys?)
    • Platūs vartai (norėjimas ko daugiau) veda į mirtį, nykimą - namas ant smėlio sugrius
    • Siaurūs vartai (malonės, geros valios užtenka ko mažiau) - namas ant uolos nesugrius
    • Šunys, kiaulės - kurie gyvena teisybe - neduoti jiems savo perlų
    • Gerumas: Mylėti artimą - jeigu rinktis, tai rinktis malonę vietoj teisybės
    • Dievas: Mylėti Dievą - nesirinkti - visus vienodai
    • Priimti malonę - būdai: rūpėti, tikėti, paklusti - vykdyti Dievo valią, gyventi amžinai. Nepriimti malonę, reikalauti teisingumo: mirtis.
    • Malonė išsigimsta malonumais, kada ji virsta teisėmis
    • Evoliucijos dėsniai: malonė (gamta pakenčia nukrypimus), teisybė (kova tarp rūšių), suvedimas (viena rūšis prieš visas)
    • Geras vaikas renkasi malonės vietoj teisybės
  • Malonės ir teisybės santykį išsako Kristaus palyginimų turiniai.
  • Malonė yra tampriai susijusi su teisingumu. Pavyzdžiui, yra malonė klausytis teisingumo.
  • Malonė: kūniškų poreikių tenkinimas, pavyzdžiui, kaupti, gauti daugiau negu reikia. Teisingumas: dvasinių poreikių tenkinimas. Jaučiamės gerai kai renkamės, juk renkamės teisingai, pavyzdžiui, renkame gerą vietoj blogo.
  • Išmintis pažįsta visus savo vaikus: Atskiria kada malonė yra malonė ir kada nemalonė yra malonė.

Lėtasis protas ir ūmusis protas

  • Geras vaikas mąsto lėtuoju protu - jisai išsiaiškina, o blogas vaikas mąsto greituoju protu - jisai žino. Blogas vaikas greituoju protu suvokia, ko nedaryti, o geras vaikas lėtuoju proto išmąsto, ką galėtų daryti. Išmąstome lėtuoju protu, o trokštame greituoju protu.

Tėvas neigia Dievą, Sūnus teigia Dievą, tarp jų yra tarpas

  • Suvokimas, tai atskyrimas to, kas sandaroje ir to, kas už sandaros. Dievas Tėvas pasitraukia ir žiūri, kas gausis. O Dievas Sūnus atsiranda ir laikosi Tėvo. Viena prasme, Dievas Tėvas yra neigiamas (neigia, šalina Dievą), o Dievas Sūnus yra teigiamas (tvirtina Dievą), o kita prasme Dievas Tėvas yra teigiamas (Dievas yra, Dievas supranta), o Dievas Sūnus yra neigiamas (Dievo nėra, Dievas susipranta), o Dievas Dvasia yra jų bendrai suprasta. Tai yra teigiamybės ir neigiamybės kilmė. O vieningumas išryškėja asmenimis, dvasia. Bendrai, Dievas Tėvas stebi, kas vyksta, kada nėra Dievo, tuo tarpu Dievas Sūnus įžvelgia Dievą.
  • Neigiamas ir teigiamas sąlygas, visumą išsako įsakymai. Šias sąlygas sieja asmuo, asmenų daugiaprasmybė, trejybė. Neigiamą (blogo vaiko) pagrindimą ir teigiamą (gero vaiko) pagrindimą sieja Dieviška trejybė. Vyksta (Dievo sūnaus) persimetimas nuo žiūrėjimo į Dievą (teigiamybės, ieškojimo Dievo) į žiūrėjimą su Dievu (neigiamybės). Šiuo virsmu asmuo (Dievo galimybė) tampa Dievu.
  • Geras vaikas ir blogas vaikas labai susipynę.
  • Teigiama gyventi žinojimu: žinoti viską (aš - visaregis), betką (tu - pirminės sandaros), kažką (kitas - antrinės sandaros), nieką (septintasis požiūris). Neigiama gyventi nežinojimu: nežinoti nieką (malonė), kažką (dėmesys), betką, viską.
  • Dievo nebūtinumas iškyla brandinant Dievą gerojo vaiko mąstysena, o jo būtinumas iškyla brandinant asmenį blogojo vaiko mąstysena.
  • Jūs - ne Abraomo vaikai, jūs velnio? vaikai. Ar velnias yra Dievo Tėvas be Dievo Sūnaus? Leidžiantis žūti, neleidžiantis išgelbėti.
  • Jėzaus žinojimo rūmams: "Tu pasakei" (žodis - įžvalga) betgi kas pasako? per ką įvyksta?
  • Dievo kūriniai yra geri, o spręsk apie medį (Dievą) pagal vaisių (pasaulį).
  • Dievas pavydus - jisai atveria visas galimybes, visas laisves, ir parodys jog visi kiti keliai pražūtingi. Tad verčiau ne tikėti, o pažinti Dievą - verčiau iš karto mylėti Dievą, kaip savo priešą - tada esi iš tikrųjų laisvas (tiesa padarys jus laisvus) - ir gali puoselėti šviesuolių bendrystę.
  • Tarpą išsako savastis, tai tarpas tarp mylinčio ir mylimojo - pirm savęs ir už savęs - meilė įveikia tą tarpą.
  • Sūnus, tai gera valia, atverianti kelią gerai širdžiai. Tėvas, tai Dievo valia, kad mes gyventumėme amžinai. Dvasia, tai išmintis, juos suderinanti.
  • Jėzus visgi įtakojo istoriją, taip kad jo požiūris tapo apmąstytinas. Vatikano II-asis susirinkimas išreiškia poslinkį iš teisingumo Dievą į malonės Dievą.
  • Kodėl mane vadini geru? Tiktai vienas yra geras. Tai yra, jeigu esu geras, tai kodėl nevadini Dievu? Gerumas tėra Dievo požymis, gerumas nėra esmė. Kodėl rūpi gerumas, o ne Dievas?
  • Tėvas palaiko blogą vaiką, Sūnus palaiko gerą vaiką. Dvasia bendrai - dviprasmybe.
  • Jėzus už tvarką, už bendra žmogų, asmenį. Tėvas už jovalą, už paskirybę, už didžiausią įvairovę.
  • Dievo išėjimas už savęs yra tame tarpe tarp Tėvo ir Sūnaus. Gal iš to iškyla 4 (į vieną pusę) ir 4 (į kitą pusę), tad į Sūnaus ir į Tėvo puses.

Nesutarimas su Dievu

  • Grūdas skyla, kad galėtų gyvuoti. Panašiai, ir mūsų logika turi skilti, jos santvarka subliukšti. Tenka nesutarti su Dievu, susikirsti, paprieštarauti, apsiversti. Iš tokio mūsų ir Dievo nenuoseklumo gali sutapimu iškilti kažkas naujo. Pavyzdžiui, kaip Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, paskui persigalvojo. Panašiai, kaip kad Turingo automatas gali ištrinti raidę, savo žymę. Taip užvedus veiklą ji gali išplisti, padidėti. Bet ji prasideda prieštaravime, iš jo išsiritulioja.
  • Mirtis, tai nesutarimas su Dievu

Ko Dievas mane pamoko

  • Dievas pamoko savo sūnų. Pamoko gyventi visais, pirmiausiai, bloguoju vaiku.
  • Dievas pamoko, nes yra nesutarimas.
  • Ką Dievas man kalba. Mane pamoko.
  • Bendravimo apibrėžtas: - Dievas pamoko
  • Mokausi iš jo pavyzdžio
  • Dievas, kurio savybėmis, ypač strimagalvišku širdingumu - išmokstu gyventi - bet taip pat protingumu, ir visomis kitomis savybėmis.
  • Dievo vaikai daro, kaip jisai, tai kūrėjai. O Dievo sūnus, tai jo sąmoningai mokomas.
  • Supratimas, įgautas tik paklusus jo pamokymui. Tai galėjau pavaizduoti paklūstančiais griaučiais, vaikščiojimu vandens paviršiumi.
  • Įsitikinu, kas yra tiesa, randu atsakymus į savo klausimus, tad drįstu gyventi žinojimu ir tikėjimu, atsiremti į savo tyrumą, dieviškumą, nebūtinai viską iš anksto išnagrinėdamas.

Blogojo ir gerojo vaiko sparnai išreiškia šešis pokalbius, pertvarkymus, vienumo raiškas:

  • Malonė (atvirumas visakam)
  • Branda, susitelkimas - raida - kuria suvokiame Dievą už mūsų, jo pirmenybę
  • Proto ribas - žemėlapynas - suvokiame Dievą mumyse ir už mūsų, mūsų ribotumą tarp jų
  • Trejybė - Dievo dviprasmybę - vadovėlis
  • Dievo esmingumas - metraštis
  • Kiti asmenys - žinynas
  • Jų suderinimas, teisingumas - kelionė

Pusė žinojimo rūmų išdėsto viską iki šio Asmens, tad kildena Asmenį, išsako jo pagrindus. Pusė žinojimo rūmų sąlygiškai užsiima Dievo klausimu, ar jisai būtinas?

  • DDD - visuminis Dievo gvildenimo sustatymas
  • DAD - atsiskleidimas, jog Dievas nebūtinas. Dievas auga, bręsta. Tiesos dvasia, sandara, atvaizdai, esmė.
  • ADA - išryškėjimas, jog visgi Dievas būtinas. Žmogus auga, bręsta. Požiūrio esmė, atvaizdai, sandara, dvasia.
  • AA - gvildenimo (tad ir įsiterpimo) sąlygos. Santykiai yra Dievas. Nuliniai požiūriai aštuongubiame kelyje - vienas ketverybės pradžioje, kitas gale, trečias "gelbėk mus nuo pikto", pakankamas Dievas susijęs su trejybe - tai pradžia.

DDD => DAD išreiškia Dievo nebūtinumą sukeitimu D=>A. AA => ADA išreiškia Dievo būtinumą, kad jisai iškyla ten kur vyksta gvildenimas, tad ir įsiterpimas.

Gerasis vaikas: Gyvenimo lygties lygmenys

Seka "Dievas-Viskas-Troškimai-Meilė" taipogi veda iš Dievo į meilę. Tai seka iš nulybės į trejybę. Tai augantis požiūrių skaičius. Meilė apibrėžiama kaip Dievo esmė, jo sandaros atvaizdų vieningumas. Tačiau šiluma nuo to nepriklauso. Trejybės atvaizdas būtinas-tikras-galimas yra šaltas kaip ir nulybės atvaizdas tiesa. Trejybės atvaizdas būti-veikti-mąstyti yra šiltas kaip ir nulybės atvaizdas prasmingumas.

Šylantis Dievas, sutampantis su šiluma. Gyvenimo lygties keturi lygmenys, taip pat, keturi asmenys.

  • Dievas - ar yra Dievas - neapibrėžtas - Dievo supratimo kilmė: Dievas
  • Viskas - koks yra Dievas - Dievo požiūrio įsivaizdavimas: Aš
  • Troškimai - kaip yra Dievas - Mūsų ir Dievo požiūrių sutapimas: Tu
  • Meilė - kodėl yra Dievas - Mūsų ir Dievo požiūrių atskyrimas: Kitas

Dievo vieningumas vyksta lygmenimis: Dievu, viskuo, troškimais, meile. Tie lygmenys nuasmenina Dievą, taip kad meilėje nelieka jokio asmens.

  • Dievo savybės, tai nulybės atvaizdai;
  • visko savybės, tai vienybės atvaizdai; tad manytina, jog
  • troškimų savybės yra dvejybės atvaizdai ir
  • meilės savybės yra trejybės atvaizdai, tai yra, aplinkybės.

Tad meilė yra tai, ką trejybė apibūdina, tuo tarpu ir Dievo trejybė apibūdina. Dievo trejybė, tai būtinumas, tikrumas ir galimumas, nes Dievas Tėvas yra būtinas, Dievas Sūnus yra tikras, o Dievas Dvasia yra galimas.

Keturios lygtys išsako, ką reiškia netrokšti, apibrėžti:

  • 3 + 3 = -2 netrokšti nieko. Amžinas gyvenimas, tai dalyvavimo sąmoningumas.
  • 4 + 3 = -1 netrokšti kažko. Išmintis, tai žinojimo sąmoningumas.
  • 5 + 3 = 0 netrokšti betko. Gera valia, tai sprendimo sąmoningumas.
  • 6 + 3 = 1 netrokšti visko. Dievo valia, tai dorovės sąmoningumas.

Tad sietini niekas (-2), kažkas (-1), betkas (0), viskas (+1). O sąmoningumas, tai netroškimo pagrindimas.


DAD1 Viską žinantis

Pavyzdžiai

  • Viską žinantis, aprėpiantis.
  • Dievas, išeinantis už savęs, tad į save, į viską, į Mane.
  • Dievas, kuriam žmogus yra paprasčiausias, kukliausias indas savo pilnaverčiai raiškai.
  • Dievas, kurio veiklos išeities taškas yra jo sandara viskas.
  • Dievas, kurio veiklą atspindi viskas, kaip veidrodis.
  • Dievas, žinantis besąlygiškai, akivaizdžiai.
  • Visko dvasia.
  • Tėve mūsų: Tobulas Dievas, mus mylintis labiau kaip mes patys save, tai tikrasis Dievas, kurio mes nebūtinai sugebame įsivaizduoti ar pajusti.
  • Viską lemiantis. Tad jį šlovinu, garbinu, kaltinu.
  • Dievas už pasaulio, kurį, kaip išeities tašką, renkuosi (kokiu būsiu) vietoj pasaulio (koks esu), kaip kad Kristaus pasisakymais "Aš esu..."
  • Tai, kas gyvenime tikrai svarbu.
  • Dievas, kuriam atsiduodu tarnauti. Prisimenu, šv.Pijaus bažnyčioje. Dievas, kuriame glūdi gyvenimo prasmė.
  • Stebukladarys - asmuo, kartais ir aš - puoselėjantis teigiamą, gydantis neigiamą
  • Gera širdis.
  • Totalybė (visuma, viskas) yra visiškas nusirengimas, visų kliūčių, sietų atsisakymas, tad tiesos santykis su visakuo. Tai sutikimas visko atsisakyti, visa ko, tad lieka "viskas", visuma, ne niekas, tuo pačiu niekas. Ir sutikimas vis pradeda nuo pradžių, kaip Sizifas. Bręstame vis kartu su kitais, vis naujai, bet tai neliūdna, nes vis pasipildome.

Bendrai: Dievas-Asmuo-Dievas: Žinojimas (Asmuo) Mūsų požiūris atskiriantis ir derinantis esantį Dievą ir iškylantį Dievą.

  • Dievas yra visko dvasia, o viskas yra Dievo sandara. Jis tokiu būdu aprėpia visą įvairovę.
  • Viskas yra jo veiksmų veidrodis.
  • Visaregis. Dievas žino viską išeidamas už savęs asmenimis, kaip Aš, Tu ir Kitas. Tokiu būdu iškyla visaregis, pirminės sandaros (su laipsnynu) ir antrinės sandaros. Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Dievo požiūris į mūsų požiūrį.

Dievas, išeinantis už savęs į save, į Mane

  • Dievas įsivaizduojamas kaip "Aš"
  • Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai teisus, akivaizdus. Užtat yra tai, kas paslėpta, kas rūpi, yra pagrindimo kalba, kuria išsiaiškiname, tad yra žinojimo rūmai, sąlyginis tiesos atstatymas. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo žinojimu.
  • Hegelis mąstė šį išėjimą už savęs (self-transcendence). Taip pat "identity-in-difference", kas sutampa su žinojimu kaip papildymu.
  • Dievo santykis su savimi yra visko žinojimas.
  • Tai vyksta visaregiu.
  • O jis išeina už savęs į mane. Tad mes visaregį išgyvename kaip žinojimo rūmus, kuriais žinome betką.
  • Dievui pilnai išėjus už savęs, jo savastis yra viskas.
  • Dievo Sūnaus išėjimas už savęs asmenimis (Dievo nebuvimu - nesančio Dievo nusakymu) sutampa su Dievo Tėvo išėjimu už savęs požiūriais (Dievo buvimu - esančio Dievo pašalinimu).
  • Dievo Dvasios išėjimą už savęs, Sūnaus ir Tėvo nesutarimą ir suderinimą, išsako žinojimo rūmai, kaip mes prisiimame Dievo valią, kaip jisai tampa būtinas.
  • Dievas išeina už savęs į viską, o atvaizdai yra būtent visko, tad rodo, kaip viskas atrodo iš Dievo pusės, jam beišeinant už savęs. Tai atrodo kaip troškimai, tai žiūrisi teisinga kryptimi, taip žiūri Tu. Ir būtent troškimų vieningumas yra meilė, tai reiškia, kad meilė yra visame Dievo išėjime už savęs, meilė yra jo tolydumas. O viskas (aš) žiūri priešinga kryptimi, bet reikia apsisukti ir žiūrėti ne į Dievą (mylėk Dievą - kaip moko Sūnus), o pasižiūrėti į save (mylėk savo artimą kaip save patį - kaip moko Tėvas). Tai perėjimas iš gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.
  • Dievas žino viską išeidamas už savęs asmenimis, kaip Aš, Tu ir Kitas. Tokiu būdu iškyla visaregis, pirminės sandaros (su laipsnynu) ir antrinės sandaros. Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Tai Dievo požiūris į mūsų požiūrį.

Dievo veidrodis

  • Viskas yra Dievo veidrodis. Jame atspindi jo veikla, pirmiausiai jo išėjimas už savęs, taip pat jo padalinimai. Užtat Dievas viską žino, viską mato, viską girdi, viską gali, viską valdo, viską daro, viską mąsto, viską lemia, viską sukūrė, už viską atsako, visakame slypi, yra visur ir visada. Užtat Dievui sutampa mąstymas, veikimas, buvimas.
  • Viskas yra mano proto veidrodis - tad protas sutampa su Dievu.
  • Viskas tėra Dievui vaizdinys, Koks (Tu) ir Kaip (Aš).
  • Visko rišlumas. Kuomet rišliai mąstome apie viską, tuomet mąstome apie Dievą.

Viskas yra NeDievas

  • Viskas, tai Dievo savastis, kurį Dievas atveria už savęs, ir į kurį įeina
  • is Everything, the inversion of God's activity (so that all are not alone but with God), Scope without Person, the Nonquestions, the not taking up of what is beyond. NotGod is the one for whom being and not being are different.
  • God allows for NotGod by going beyond himself into NotGod
  • NotGod is what is beyond God, what God goes beyond himself into.

Dievas viską aprėpia

  • Dievo sąvoka: Visuma (viena iš aplinkybių)
  • Dievas yra visa apimantis
  • Dievas yra visoks.
  • Dievas yra vienas su visakuo.

Dievas, visapusiškai atsidavęs

  • Dievas yra valingas. Jisai visapusiškai pasišvenčia, atsiduoda. Užtat Dievo nuostata viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

Dievo požiūris

  • Pilnutinis (visapusiškas) žvilgsnis. Ar tuo pačiu skaidrus (kitam)?
  • I think that everything arises from God. Therefore I try to imagine what that looks like from God's point of view. Similarly, Albert Einstein imagined himself riding a beam of light, Jonas Salk imagined himself as a polio virus, and Richard Feynman imagined himself immersed amongst a cloud of electrons. Tom Munnecke calls this inverted perspective.

Viskas yra visų sandarų išeities taškas.

Tiesos dvasia

  • Visko sąvoka yra tai, ką galime tikrai žinoti, besąlygiškai. Užtat Dievas yra tiesos dvasia.
  • Tiesos dvasia. Ką tai reiškia? Kaip tai Dievas?
  • Visa apie Dievą yra tiesa. Jisai yra tiesa dvasios lygmenyje.

Yra vienas Dievas.

  • Dievą įsivaizduoju jo požiūriu, tad jisai vienas.

Sąmoningumas

  • Sąmoningumas: 1+3=4, ketverybėje atsiranda viskas, kaip sąvoka.
  • The structure for the {{Consciousness}} of {{God}}, as given by the {{Equation}} [NullAddThree 0 + 3 = 3].

Visko žinojimas

  • Žinojimas - pasižiūrėjimas iš šalies - savęs žinojimas iškyla kada tarpas tarp Dievo už savęs ir savyje yra viskas.

Trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

  • Visko žinojimu Dievas išeina už savęs asmenimis - Dievo nebuvimu.
  • Tai Dievo Sūnaus požiūris: "trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti" kuriuo Dievo nėra, užtat yra požiūris, kuriame gali būti asmuo, kurį požiūris apibrėžia.
  • Viską žinoti galima įsivaizduojant Dievo požiūrį. O išsiaiškinimai yra tai, kaip Dievas įsivaizduoja mūsų požiūrį - mano, tavo, kito. Užtat mūsų požiūriais Dievas atsiskleidžia pažingsniui, padrikai ir jis mums tuomi amžinai auga, bręsta.
  • Dievas - viską žinantis - atsiplėšia nuo savo požiūrio
  • Asmenys su požiūriais. Dievo požiūris - visko žinojimas, mano - betko, tavo - kažko, kito - nieko.
  • Viską žinodamas - kad visos sandaros išplaukia iš Dievo klausimo, ar jisai būtinas? ir atsakymų, kad jisai nebūtinas, tuo pačiu ir būtinas - aš supratau, kad Dievas man gali būti šiltas, ne tik menamas, šaltas, ne tik galimybė, kurią tyriau, bet esamybė, kurią ištyriau - o gražiai taikyti visko žinojimą, tai telkti šviesuolių bendrystę.
  • Dievas, kuris nori viską žinoti, ištirti, atskleisti. Kuris gyvena žinojimo rūmais.

Visaregis

  • Dievas bręsta (DAD1) išeidamas už savęs į visaregį.
  • Viską aprėpiantis visaregiu, žinojimo rūmais.
  • Visaregiu atsiplėšdamas nuo savo požiūrio.
  • Visaregiu išgyvendamas Mane.
  • Dievo nebuvimą ir mūsų išgyvenimo sąlygas išsako pirminių sandarų laipsnynas, tai visaregio pagrindas.
  • Visaregis, tai visko žinojimas. O gražus taikymas, tai pirminės sandaros, kuriomis prisijungia tobulas Dievas ir pakankamas Dievas. Antrinėmis sandaromis sujungiami Dievo Tėvo (Dievo buvimas jo savybėmis) ir Dievo Sūnaus požiūriai (Dievo nebuvimas, jo galimybė, jo požiūris) būtent jų nesutapimais, užtat jų nesutarimais, taip kad visa galimybių įvairove Dievas tampa būtinas.
    • visaregiu - Visaregiu ir laipsnynais, kuriais Dievas atsiplėšia nuo savęs. the DefaultObserver
    • atsiplėšimas nuo požiūrio atveria 24 požiūrius. Kai tai įvyksta be aplinkybių, tai visaregis. O kai aplinkybėse, tai pirminės ir antrinės sandaros. Tokiu būdu aplinkuma sukuriama bet kokiose aplinkybėse, tai žinojimas. Žinojimas, tai aplinkos išsakymas.
    • laipsnynu siejančiu tobulą Dievą (už sąlygų) ir pakankamą Dievą (sąlygose, tad gerumą).

Žinojimo rūmai

  • Visaregis, Žinojimo rūmai. Kaip santvarka Kitam (įstatyme - 10 Dievo įstatymų), Tau už santvarkos (aštuongubas kelias - rūpėjimas ir tikėjimas), Man (iš vieno galo - renkant tarp rūpėjimo ir tikėjimo, trejybe), Dievui (iš kito galo - viską suvedus, paklusimas). Orakulas - visaregis. Kaip viskas susiveda? Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Kaip išsiaiškiname? Kaip Dievo valia vykdoma.
  • Žinojimo rūmais Dievas mato viską. Ir mes galime apžvelgti viską taipogi.
  • Žinojimo rūmai išsako, kaip klausimai skaidosi.
  • Žinojimo rūmais: trejybe, aštuongubu keliu, širdies tiesos šaltiniais,
  • Širdies (gerojo vaiko, tai kas reikalinga, būtina) ir pasaulio (blogojo vaiko, tai kas nereikalinga, nebūtina) išsiaiškinimo būdai. Vystosi greta: 4 lygmenimis (tikėjimo, rūpėjimo laipsniais). Juos sieja trejybė. Širdies požiūris platesnis už pasaulio požiūrį, tad gaunasi 6 poros.

DAD2 Dievas, su kuriuo bendradarbiauju

Pavyzdžiai

  • Dievas, betką taisiantis. Tad jam išpažįstu savo kaltes, prašau jo pagalbos.
  • Dievas su kuriuo turime ryšį (su tobulu Dievu) arba jo neturime (su pakankamu Dievu).
  • Dievas sutampantis už manęs (tobulas Dievas) ir manyje (pakankamas Dievas).
  • Dievas su manimi betarpiškai bendraujantis, kaip antai nuotaika.
  • Dievas, į kurį atsižvelgiu elgdamasis taip, kad jam būtų lengviau.
  • Dievo akimis galiu pasižiūrėti į savo gyvenimą, jog negaliu pats dėl jo būti tikras, tad geriau pasikliauti Dievu, ne savimi. Užtat vaikystėje nusprendžiau netapti gydytoju, nebandyti gyventi ko ilgiau. Tuo pačiu stengiausi gyventi ko atsargiau, nestatyti save pavojuje, neapsunkinti Dievo. Nusprendžiau netaupyti sau pinigų, juk reikėtų viską išdalinti.
  • Teesie šventas tavo vardas. Verčiau tu mąstai, nei aš mąstau.
  • Dievas, su kuriuo deriuosi, su kuriuo derėjausi vaikystėje, prašydamas laisvę mąstyti
  • kurio prašiau leisti Minčių sodą padaryti pavyzdingą būdą pragyventi
  • Klausimas, su kuriuo deriuos.
  • Dievas, į kurį kreipiausi pagalbos kai man buvo sunku surašyti vadovėlį geros valios pratimams. Dievas, kuris buvo labai nepatenkintas, kai Kinijoje nesėdau ant palangės, ir kai atsisakiau, man pasakė, kad iš to žinom, kokie mūsų santykiai.
  • Dievas, kuris sprendžia neatšaukiamai, kuris gali pasmerkti. Trečiame skyriuje Rachel Baca mane spardė su savo naujais botais, tai prašiau Dievo, kad nieko neturėčiau bendro su mergaitėmis. Paskui iškart paprašiau, kad patikslintų, iki septyniolikos metų amžiaus. (Išsipildė?) Ketvirtame skyriuje nusiskundžiau "girl problems".
  • Bendras asmuo turi ryšį su Dievu kada nori tarnauti.
  • Likimas, su kuriuo bendradarbiauju.
  • Meldžiau Dievo, kokios matematikos mokytis, ir man pasakė sekas ant medžių. Bet aš negalėjau suprasti, kaip tą tirti, kame esmė, nors truputį tyriau. Tai gal paveikė mane, kad mokiausi kombinatorikos. Ir dabar matau, kad tai susiję su raida, o tai pirmasis pertvarkymas.
  • Geras žodis: Gerą vaisių duoda geras medis.

  • Dievas už mūsų, trokštantis, ir mūsų gelmėse, su kitais, netrokštantis.
  • Žmogų išvarstantis.
  • Tu, kuriuo susiduria, susitinka, sutampa Dievas (už mūsų, trokštantis) ir Aš (Dievo raiška gelmėse, netrokštantis).
  • Dievo požiūris manyje ir už manęs.
  • Tobulas Dievas įvairiai trokštantis, kuris mumyse, netrokštančiuose, reiškiasi netrokštančiu pakankamu Dievu.
  • Tobulo ir pakankamo Dievo tapatumas.
  • Žmogus, įspraustas tarp jų, laipsnynu.
  • Dievas, papildantis žmogų.
  • Dievo du požiūriai, sutampantys, papildantys žmogų ir jį pilnai atveriantys, taip kad jis persimeta tarp teigiamo Dievo požiūrio išplėčiančio žmogaus nulybę ir neigiamo Dievo požiūrio papildančio žmogaus trejybę.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai tiesus, betarpiškas. Užtat yra tai, kas išreikšta, kas reiškia, yra įvardijimo kalba, kuria išsakome širdies ir pasaulio tiesas, yra geros valios pratimai, sąlyginis betarpiškumo, širdingumo atstatymas. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo pasirinkimu tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse.

Pakankamas Dievas

  • Pakankamas Dievas - šaltas Dievas?
  • Pakankamas Dievas - mūsų tapatumas - mylėk artimą
  • Dievo raiška, tai Dievas mūsų gelmėse, pakankamas Dievas. O Dievas sutampa su savo raiška.
  • Tiesa - tobulo Dievo raiška pakankamu Dievu
  • Man dingtelėjo, kad Dievas šaiposi iš manęs, iš visų mano gyvenimo širdingų pastangų. Tokiu atveju nebeturiu ryšio su Dievu. Jaučiuosi tikrai vienas, tuo pačiu vienas su visais, už patį Dievą dieviškesnis, geresnis, tikresnis, šviesesnis, už visus atsakantis, taip kad pats esu Dievas. Gyvenu žmogaus trejybės ratu. Ir remiuosi dorybėmis, gera sėkla, Dievas mumyse. Ir nors su Dievu ryšio nėra, mes atkirsti visiškai, bet jisai tiesiog nepasiekiamas, ir visgi mane globoja, "gelbėk mus nuo pikto".

Dievo raiška, su kuria bendraujame

  • Dievas, su kuriuo bendraujame. Mus mylintis labiau, nei mes patys save mylime. (Tobulas Dievas yra Šiluma) Tėve mūsų.
  • Dievas sutampa su savo raiška, o jo raiška yra širdingumas. Jo raiška, tai veidrodis mūsų gelmėse, septintame požiūryje, aštuongubame kelyje, pakankamas Dievas. Užtat jisai yra tiesos dvasia, nes jisai sutampa su savo raiška.

Dievas, su kuriuo galime bendradarbiauti

  • Dievas, su kuriuo galime dėrėtis.
  • Pripažįstu Dievo galimybę, jai atsiduodu. I choose to place my life within God's sovereignty. I bind my fate with his. I am free to think that there is no God, and I do find this useful for my understanding. I am free to think all things where that might be useful. I start with God.
  • Dievas, kurį galime iššaukti gyvenimiška sandora

Dialoginis mąstymas

  • Buberis: alternatyva pažinimui, tai dialoginis mąstymas

Bendravimas su Dievu - laisvai mąstyti - prašiau to

  • Vaikystė. Mano tikslingumas: Ko man siekti?
  • Jeigu Dievas nėra žiaurus... jisai sutampa su jo raiška
  • Žmogus gali siūlyti Dievui. Bendravau su Dievu, su juo dėrėjausi.
  • Jisai man leidžia laisvai mąstyti o aš atsidavęs tikiu jį.
  • Žmogus ir Dievas gali sutarti
  • Ženklai riboja - geriau be ženklo
  • Klausimas su kuriuo deriuos - juoda peteliškė?

Savasties santykiai su Dievu (asmenimis - sandaromis)

Dievas, kurį meldžiame septyneriopai.

  • Įvairių ketverybės lygmenų. Didėjantis laisvumas, kuriam paklūsta mes, mažėjantis laisvumas. Dievo požiūris į mus ir mūsų požiūris į Jį.

Dievo santykis su savimi

  • Apibrėžtas santvarkomis, sąvokomis. Gyvenimo lygtis (nesandara, atvirumas, tiesa)
  • Gerumas yra Dievas santvarkoje. Gerumas yra tarpas tarp mūsų ir mūsų aplinkybių, tai mūsų laisvumas. Dievas nebūtinai geras, tai yra, mes galim tobulai atitikti savo aplinkybes, užtat yra tobulumas. Dievas yra tobulas. Tobulumas yra gerumo sandaros atvaizdų vieningumas. Gerumas - laisvume - Dievas sąlygose.
  • Gyvenimas, tai Dievo gerumas, Dievo ir gerumo sutapimas santvarkoje.
  • Amžinas gyvenimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, atsiplėšimas nuo santvarkos, tad Dievo ir gerumo suvokimas, kad tai nebūtinai tas pats.
  • gives up himself, denies himself for the sake of EternalLife

Kas ir koks yra Dievas? - kodėl asmuo - apibrėžimas

  • Dievas veda iš savybių (kas bendra) į salygų tenkinimą. O kas ne viena tai veda iš apibrėžimų (sąlygų) ir jais verčia.

Dievas iškyla už santvarkos (kad jis yra) ir taip pat santvarkoje (kad jo nėra):

  • besąlygiškumu (už mūsų)
  • išplėtimu (mumyse išvedantis už mūsų)
  • apibendrinimu (išvedime)
  • atsisakymo savęs (dėl mūsų)
  • pasitraukimu (mus atskleidžiantis)
  • įjungimu (mums pasirenkant jį vietoj savęs)

Pasiklydęs Dievas - gerumas

  • Dievas kaip toks yra pirm gyvenimo. Dievas yra gyvas tiktai platesnėje aplinkoje, dvasios požiūriu, kur galioja gerumo sąvoka. Dievas, tai dvasia už santvarkos, o gerumas, tai dvasia santvarkoje. Gerumas, tai savęs nenumanantis Dievas. Gerumas, tai pasiklydęs Dievas.

Dievas asmenyje ir už jo

  • is within Persons (as distinct Persons) and beyond Person (as the same Person)
  • is within each Person as a member of the Trinity: GodTheSpirit (Wisdom), GodTheSon (GoodWill), GodTheFather (GodsWill).
  • within us is in the context of Person and their choosing God or their own selves, where God is the relevant Good
  • beyond us is God outside of the context of Person and thus beyond Good
  • Dievas už mūsų ir Dievas mumyse (gerumas), bendraujantys tarpusavyje, sutampantys gyvenimu, nesutampantys amžinu gyvenimu, o mes esame sandara tarp jų. Gyvenimo lygtis.

Troškimai ir netroškimai

  • Tai žinojimas betko. Kokį išsiaiškinti.
  • Dievas ir gerumas - Dievas ir žmogus.
  • Troškimai yra visko atvaizdai. Tad troškimas yra besąlygiškas Dievo buvimas, o netroškimas yra sąlygiškumas, ir ta prasme, Dievo nebuvimas.
  • Troškulys, kuriuo viskas vyksta toliau.

Pirminės sandaros

  • Dievas bręsta (DAD2) išeidamas už savęs iš Manęs į Tave, į pirmines sandaras.
  • atskyrimais, netroškimais, tad pirminėmis sandaromis
  • Pirminėmis sandaromis sutampa troškimas ir netroškimas, besąlygiškumas ir sąlygiškumas. Kitas apibrėžiamas tarpas, sugretinami besąlygiškumas ir sąlygiškumas skirtingų lygmenų.
  • Širdis. Gera širdis yra Dievas.
  • Pirminės sandaros išsako santykį tarp dviejų požiūrių. Poreikiai, tai gyvybės sąlygos, o gyvybė, tai dviejų požiūrių ryšys, jų sutapimas, Dievo ir gerumo, neįskaitant jų pačių. Abejonės, tai požiūris į kitus požiūrius, kuriais jie apsvarstomi. Užtat dvejonė yra irgi toks ryšys tarp vieno požiūrio ir jo svarstomojo požiūrio. O lūkesčiai, tai atvirkščiai, tai aptarimas, ką požiūris išgyvena, ir gėrio kryptys, kaip tasai požiūris išplečiamas, pateisinamas. Vertybės, tai du požiūriai kartu su jų santykiu, pavyzdžiui, verčiau Dievas mąsto negu aš mąstau.

Tavimi

  • pirmines sandaras išgyvename Jėzumi. Žmogus ir Dievas yra priešingybės, kurias jisai suderina. Dievas įvairiai trokšta, tai iššaukia pirmines sandaras. Dievas pirminių sandarų aštuoneriopai prilygstamas sau, gerumui, ar laipsnyno šešiems tarpiniams laipsniams. Dievo troškimai išplėčia žmogaus netroškimus. Dievas yra už netroškimų, taip pat, žmogus gali atsisakyti savo netroškimų priimdamas kito netroškimų.

Laipsnynas

  • Laipsnynas santykį tarp Dievo mumyse ir Dievo už mūsų išsako trejybės atvaizdais, aplinkybių trejybėmis.
  • Tarpsniai tarp Dievo ir gerumo: Laipsnynas Kaip Dievas geras? Dievas sulyginimas lygtimi. Laipsnynas apibrėžia laipsnius tarp Dievo ir gerumo.
  • Pasirinkimas Dievo vietoj pasaulio. Dievo vaidmenį mumyse išsako Palaiminimai. Jis savo vaidmenį išgyvena Kristaus pasisakymais, Aš esu... O mes išgyvename Kristaus palyginimų turiniais.

DAD3 Dievas, savo nemalone išryškinantis mano dorovę

Pavyzdžiai

  • Dievas, kuriam neleidžiu, kad jis būtų žiaurus su manimi ar kitais.
  • Iš tamsuolių patirtos skriaudos, kuriomis šviesuoliai vienas kitą atpažįsta.
  • Dievas, kažką sugalvojantis. Jį meldžiu mane vesti, jam siūlau įsiterpti.
  • Teateinie tavo karalystė. Verčiau tu esi, nei aš esu.
  • Dievas, kuriam pasakiau, jog jisai pastatė mane į kampą, nes Regina ištekėjo, o ją taip mylėjau. Nesieksiu kitos, kurią būsiu įsimylėjęs mažiau, kaip Reginą.
  • Dievas, ant kurio pykau, kodėl jisai skatina siekti Ievos jeigu jinai myli kitą.
  • Manyje įamžintos dorybės. Jos suveikia, kad toli nenuklysčiau, kad suveiktų trejybės ratas.
  • Gera sėkla manyje, užtikrinanti, jog galiu daryti tai, kas gera.
  • Dievo nemalonės išbandytas pradas manyje, tikrai geras.
  • Teisingumas manyje išlaiko tvirtą, nepajudinamą.
  • Dievas, kuris laukia, ką mes patys sugalvosime.
  • Antrojo Izaijo Dievas laukia, kas susigaudys paskelbti Dievo malonę.
  • Jėzus: Šeimininkas išvykęs, ką jisai ras pargrįžus?
  • Dievas, mus visaip tiriantis.
  • Dievas laimina malonėmis, taip pat bendrauja nemalonėmis - grindžia teisingumą ir jį pažeidžia
  • Gera savybė - druska - naikina blogį, išsaugo gėrį.
  • Dievas, apie mus sprendžiantis pagal mūsų kasdienį gyvenimą, mūsų elgesį su kitais, mūsų valią, suprantantis mūsų aplinkybių nepalankamumą.

  • Žmogų išbandantis.
  • Nebūtinai geras, dar išeinantis už savęs, atsiskleidžiantis, bręstantis ir užtat amžinai gyvenantis.
  • Dievo ir Mano sąlyginis atskyrimas Kitu, jo laisva valia.

Dievas, tikrovėje žmogui parodantis nemalonę.

  • O žmogus skirtingai priima nemalonę: Kainas, Esavas, Juozapas, Jobas, Jėzus.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai pastovus. Užtat yra tai, kas nepastovu, kas kuriama, kas įvyksta, yra pasakojimo kalba, kuria atstatome sąlyginį pastovumą, užtat išreiškiame turinį. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo išbandymu.

Dievas, žmogų išbandantis, kaip jisai pasielgs Dievo nepamalonintas, kaip kad Senajame Testamente (Kainas, Esavas, Juozapas, Jobas), kaip kad su Jėzumi.

Dievo nemalonė, kaip ženklas šviesuoliams, kuriuo vienas kitą atpažįsta.

  • Dangaus karalystės mezgimo pagrindas.
  • Iš kurio suprantame, jog būtent mes turime būti geri, būtent mus Dievas įtraukia į bendradarbiavimą, būtent mes esame šventi.
  • Kurių pagrindu norime, kad nemalonės būtų ko mažesnės, kad būtų galima pasimokyti iš ko greitesnių trejybių, ko smulkesnių klausimų, netekčių ir išteklių.
  • Skriaudų pavyzdžiai: Europos Sąjunga su savo projektais. Visos organizacijos, kurios mane išguijo.

Dievas, "palaiminantis" palaiminimais.

Antrinės sandaros

  • Dievas bręsta (DAD3), trečią ir paskutinį kartą, išeina už savęs iš Tavęs į Kitą. Jisai pasitraukia.
  • Žinojimas kažko. Sąlyginės žinojimo aplinkybės, sąlyginis Dievo buvimas ir nebuvimas. Ar išsiaiškinti, tai yra, ar jau žinome are reikia išsiaiškinti.

Amžinas gyvenimas.

  • Gyvenimo lygtis: Dievas nebūtinai geras.
  • Dievas, amžinai atsiskleidžiantis amžinu gyvenimu, suvokimu, jog jisai nebūtinai geras, užtat visi mes turime ką veikti, galime gvildenti, ar Dievas tikrai būtinas, ir šito siekti.
  • Gyvenimas, tai Dievo raiška. Amžinas gyvenimas, tai Dievas, dar neišreikštas.
  • Žmogus nebūtinai geras. O Dievas reiškiasi žmogumi.
  • Amžinas gyvenimas jau čia ir dabar.
  • Gyvenimo nesuderinamumai, paprieštaravimai, nenuoseklumai išrišami amžinu gyvenimu.
  • Ar amžinas gyvenimas vyksta po šito gyvenimo? Bet juk Dievas mato visus laikus jau dabar. Tai kam reikalingas pomirtinis gyvenimas?
  • Dievo ir mūsų bendras požiūris. Dievas pabaigoje, į kurį visi susivedame, kuriuo visi esame viena, per Kristų - tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą) - ir per šventos Dvasios įsikūnijimą šviesuolių mokslu. Dievas, amžinai atsiskleidžiantis amžinu gyvenimu, suvokimu, jog jisai nebūtinai geras, užtat visi mes turime ką veikti, galime gvildenti, ar Dievas tikrai būtinas, ir šito siekti. Mūsų požiūris sutampantis su Dievo požiūriu, asmens už santvarkos ir atskiriantis jį nuo Dievo požiūrio, asmens santvarkoje.

AA3 Gyvenantis mumis visais

Pavyzdžiai

  • Tas pats Dievas gyvenantis mumis visais.
  • Dievas, kurio valiai noriu ir galiu paklusti.
  • Dievas, kuris visaip prieinamas, priartinamas, parodomas, o ypač, šviesuolių bendryste.
  • Tarnaujantis visiems, tad ir menkystoms, pasauliui, kaip Kristus mokė.
  • Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Verčiau tu veiki nei aš veikiu.
  • Vienybė, bendrystė, žinojimas, kylantys iš mūsų išgyventų nemalonių.
  • Atskirti tikėjimą nuo prietarų: gyventi šventumu - tikėti gyvenimu už ženklų - tikėti pirminiais gyvais bendrystės ženklais - labiau kaip bažnytiniais antriniais ženklais (sakramentais). Tikėti bendryste - ne bažnyčia
  • Gera naujiena: Geras žodis ir gera savybė yra tas pats gerumas.

  • Gyvenantis bendru žmogumi
  • Plėtojantis šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę
  • Geru vaiku, septintuoju požiūriu, sąmoningumu.
  • Gerumas.
  • Dievo visiškas pasitraukimas, visko atvėrimas šviesuolių karaliui, šviesuolių bendrystei, taip kad galima viską žinoti.
  • Mylėti artimą.
  • Valios išraiškos.
  • Bendro žmogaus požiūris.
  • Dievo Sūnus, gyvenantis bet kuriuo žmogumi, darantis tai, ką darytų bet koks geras žmogus, matantis kitų požiūriu, širdingai bendraujantis, su žmogumi apskritai, tarsi pats su savimi.
  • Požiūris, priimantis betkieno požiūrį, atsiliepiantis bet kokiose aplinkybėse

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai prasmingas. Užtat yra tai, kas aprėpia, yra santvarka, pirminės sandaros, tad yra sąlyginė prasmė. Dievas nesireiškia, užtat yra ta santvarka.

Gyvenantis bendru žmogumi, tad Dievas juo iškyla, šviesuolių karaliumi, apie jį atskleidžia šviesuolių bendrystę.

  • Dievas jo ten ieško, tad jį ras
  • Mes atrandame Dievą ir Dievas iškyla mumis, bet Dievas reikalauja, kad gyventumėme visais visais, ne tik tokiais, kaip mes. Bet mes Jėzaus svajones įgyvendinsime ir įprasminsime.
  • Šviesuolių karalius - atskirtas nuo žmonių ("man per sunku su jumis...") - ar tai nesiderina - betgi noras, kad visi būtų karaliai - kaip juk yra savo šeimose.

Dievo ir mūsų bendras požiūris.

  • Mūsų požiūris sutampantis su Dievo požiūriu, asmens už santvarkos ir atskiriantis jį nuo Dievo požiūrio, asmens santvarkoje.

Pasiklydęs vaikas sutampantis su Dievu

  • Einantis ten kur Dievas jo ieškos, būtent Dievo siunčiamas į pasaulį jį perkurti, kiekvieną pasiekti.
  • Skurdžiadvasis, siekiantis ko žmoniškiau elgtis, ko mažiau tikėti, ko paprasčiau perkurti pasaulį. Gerbiantį Dievo sukurtą pasaulį ir einantį ko arčiau jo.
  • Dievas, iškylantis beklausdamas, kaip jam kiekvieną pasiekti?

Šviesuolių bendrystės esmė

  • sukurti terpę išgirsti Dievą
  • skurdžiadvasis, siekiantis mokslo, ne tikėjimo, o pažinimo
  • nukenčiantys dėl savo gerumo, tad vienas kitą pažįstantys

Gyvenantis kitais

  • Gyvenantis menkystomis, juos nuodugniai atjaučiantis
  • Gyvenantis bet kuriame žmoguje
  • Gyvenantis kitų rūpesčiais, septintuoju požiūriu?, valios išraiškomis.
  • Išgyvenantis kitą
  • Dievas, kuriuo palaikau tave, kad ir tu galėtum išeiti už savęs.

Gyvenantis bendru žmogumi

  • Bendru žmogumi, Dievo Sūnumi, kuriuo galiu gyventi, kuris gyvena bet kuriame žmoguje.
  • Dievas, kuriuo visi esame viena, tad slypintis kiekviename, taip kad privalau gyventi geriečiu, darantis tai, ką darytų kiekvienas geras žmogus.
  • Darant gerus darbus, tai ką galėtų padaryti bet koks žmogus - pakelti ir išmesti šiukšlę, rūpintis namų ruošos darbais, rūpintis vaikais, vyresniaisiais, ligoniais.
  • Širdingai bendraujant su kitu tarsi būtumėme vienas ir tas pats žmogus, kalbantis sau. Kuris su žmogumi bendrauja ne kaip su paskiru žmogumi, o su žmogumi apskritai.
  • Viską matant iš kitų pusės, kaip kad bendraujant su smurtinga gauja.
  • Įsivaizduojant, kad nepažįstamas ar pažįstamas žmogus gali būti Jėzus Kristus.
  • Esant santvarkoje nebūti sau Dievu, pripažinti galimus asmenis, įsiklausyti. Pripažinti galimą dvasią, atvirumą, teigiamą, vietoj kad uždarumą, sandarumą, neigiamą.

Dievo vienumas Kitu

  • Dievo vieningumas asmenyje palaiko dviprasmybės įtampą. AA - Asmenį išsako dvejybė ir jos santykis: esantis (dvasia) ir iškylantis (kūne), jų sutapimas.
  • Pereiname iš Dievo (grindžiantį jo nebūtinumą) į amžiną gyvenimą (grindžiantį Dievo būtinumą). Dievu esame viena (Dievas, Aš, Tu) viskuo, visaregiu, pirminėmis sandaromis ir vienumu. O amžinu gyvenimu gyvename Kitu, kuris yra nevienas, tad atskirtas nuo Dievo, išreikštas antrinėmis sandaromis. Užtat Kitu tampame vienu, tad Kitas išplėčia Dievą. Kitu gyvename patys tiesiogiai (dvasia) pasiklydusiu vaiku, susivokdami, jog mes ne tėvas, o vaikas. O netiesiogiai išgyvename antrinėmis sandaromis bei kalbomis, kuriomis nevienumas vyksta apibrėžtoje "betko" apimtyje, ir galiausiai suprantame nevienumą kaip apibrėžtą laisvą erdvę prileistą Kitam. Juk nesusivedimai yra visi bene prielaidiniai, sąlyginiai. Užtat tokiomis nesąmonėmis rūpinasi visko trokštantys, vaikus mylintys tėvai. Kitas yra Dievo vaikas. Kitu gyvena Jėzus Kristus.
  • Dievas įsivaizduojamas kaip "Kitas"

AA1 Malonė.

Malonė. Šiluma, kurią jaučiame, kurią su laiku priskiriame Dievui.

Pavyzdžiai

  • Saulė išlenda, švyti ant manęs. Priskiriu Dievui.
  • Įvyksta keistas sutapimas, Šarūnas Raudys nukreipia pas Justą. Jaučiu, kad Dievas man rodo, kad jisai mane prisimena, jisai man neabejingas.
  • Mane Audronė prisimena. Jaučiuosi mylimas. Priimu, kaip Dievo dovaną.
  • Man Ieva būdavo maloninga. Jaučiau, kad tai Dievo dovana.
  • Galimybė daryti gerą, kurį bet kuris geras žmogus darytų. Pavyzdžiui, pakelti šiukšlę, prisidėti prie ruošos darbų, pabendrauti su vienišu žmogumi.
  • Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. Kad galėčiau vykdyti ką tikiu.
  • Dievas palaikantis geresnes galimybes, pavyzdžiui, kai abejoju ar man valgyti sausainių, siūlo suvalgyti obuolį.
  • Kvietimas daryti gerą, kurį bet kuris geras žmogus darytų.
  • Paskatinimas susilaikyti.
  • Gera dovana.

Paskiri šilumos balsai, kuriuos priskiriame Dievui.

  • Dievo savybės iš kurių nustatom, sulipdom Dievą, tai vaizduotės padarinys, nulybių atvaizdai: tiesumas, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas.
  • Panašiai, Senojo Testamento raštuose išryškėja Dievo požiūris, kaip išmintis iškylanti iš prisigalvojimų.
  • Šilumos susiskaldymas ir jos suvedimas Dievu grindžia gyvenimo prasmę. Dievas su šiluma sutampa dalimis, jisai ją suveda už šio pasaulio, nors jinai reiškiasi būtent pasaulyje. Užtat su laiku Dievas man sutapo su tos šilumos visuma, su šilumos šaltiniu, su meile.
  • Dievas paskirai, įvairiai suvokiamas (tautos dievas, asmens dievas, jėgos dievas) ir paskui laikomas Vienatiniu Dievu.
  • Šilumos balsų išryškėjimas, tos šilumos priskyrimas požiūriui, asmeniui, tai gali parodyti, kaip požiūris išklausomas, kaip jisai grindžiamas, jo sutapimas, išplėtimas, palaikymas. Malonės logika išreiškia, kaip ranką paduoti berniukui, einančiam akmenimis per upę.
  • Šilumos balsai. Padrikos malonės, jog viskas gerai, esame globojami, baigsis gerai, jog galim daryti gerą, jog esame geri, jog gali būti Dievas, jį galime kalbinti. Gerumai, kuriuos galim vėliau priskirti Dievui, taip kad jis šyla, tampa vis šiltesnis.
  • Įvairiai, paskirai, padrikai pajuntu šilumą, ją pripažįstu, jai priskiriu balsą.
  • Visa tai už ką esame dėkingi.
  • Didėjantis laisvumas.
  • Išryškėjusi, pasitvirtinusi šiluma yra visa tai už ką būname dėkingi. Šilumą patiriu, suvokiu. Ji pasitvirtina ir ją liudiju. Užtat ji deri su Dievu, su juo sutampa, kaip dalinė jo raiška. Šilumos balsus su laiku priskiriu Dievui. Užtat Dievas šyla. Iš paskirų malonių ryškėja Dievo vaizdas.

Požiūrio pagrindimo (sutapimo ir išplėtimo, palaikymo) galimybė - požiūrio išklausymas

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog tai būtina sąvoka. Malonė yra tai, kas nėra būtina. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +0.


ADA1 Prasmingo išgyvenimo palaikytojas.

Mus mylinti meilė, kuria galime laisvai atsisakyti senos savasties ir priimti naują.

Pavyzdžiai:

  • Ketvirtoje klasėje pradėjau keiktis, norėdamas kalbėti, kaip visi. Lacie Diaz man pasakė, kad tai man netinka. Ją buvau įsimylėjęs, jos žodžius priėmiau į širdį. Po to nesikeikiau. Jaučiu, kad Dievas per ją mane mylėjo.
  • Dėka tokios meilės, Kristus laisvai savęs atsisako ir naujai save prisiima, kaip jisai aiškina.
  • Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kad galėčiau pasižiūrėti ką veikiu.
  • Geras darbas.

  • Dievas, visais palaikantis mano aplinkybes, mano galimybes, tarp kurių galiu laisvai rinktis, taip kad galiu širdingai atsiskleisti.
  • Dievas, vis naujai lydintis mane (Dievo Sūnumi), atveriantis mano gerumo galimybę (Dievo Dvasią). Dievas kartu su manimi išeina už savęs, išlaiko mano savasties tolydumą, suderina mano seną požiūrį su mano nauju požiūriu, tad savo meile tapatina mano savastį su mano požiūriais, palaiko mano brandą.

Tai Dievo pasitraukimas - paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog neturi vidinės sandaros, užtat tai padalinimų pagrindas. Juk iškyla naujas požiūris, kaip kad veiksmu +1. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +1.

  • Antrinės sandaros.
  • Dievas įsijaučiantis į mano požiūrį
  • Dievas savo požiūriu myli mane, įsijaučia į mane, išlaiko mano savasties tolydumą, suderina mano seną požiūrį su mano nauju požiūriu, tad savo meile tapatina mano savastį su mano požiūriais, palaiko mano brandą.

Dievas prisiima mūsų aplinkybes ir jas išplėčia

  • Dievui dar nesutampant su savimi - tokiais žmoniškai laiko mąstais, aplinkybėmis - požiūriu, kuriuo neaišku, nežinojimu - o pačiam Dievui viskas matoma išsyk.

Dievas, atveriantis sąlygiškumą

  • Dievas yra (prasmingų išgyvenimų esamybė, galimybė, siekiamybė), tad mes esame juo. Dievo nėra (nesamybė, negalimybė, nesiekiamybė), tad mes esame, o jis mumis. Tokiu būdu mes gyvename amžiną gyvenimą, įprasminantį akimirką, atskiriantį Dievą joje ir mūsų savastį, mūsų gerumą, mūsų brandą, mūsų tolydumą, esantį už jos, ją išplėčiantį. Tad akimirka yra apimtis, aprėpianti tai, kas už santvarkos.

Dievas, išgyvenantis mūsų aplinkybes

  • experiences the Human experience (their relationship, shared experience, the freedom of human to acknowledge God or not) in terms of Necessity, Object, One, Being.
  • Išgyvenimo suvokimas. Dievo suvokimo (savęs (aplinkybių) ir mūsų brandos atskyrimo) ir mūsų išgyvenimo sutapimas. That experiencing which is open to all understanding. Consider this across the variety of understanding. (In God, thought and action, activity and structure, understanding and experience all coincide.)
  • Priimantis mano aplinkybes, tad sutampantis su bendru žmogumi
  • Aplinkybės vaizduoja aplinką, palieka turinį, židinį laisvą, neapibrėžtą.
  • Aplinkybių prasmė - mes jų dalį įsisaviname, šešerybės veiksmu, savo jautrumu jausmams ir išorinio požiūrio priėmimu

Dievas, atsisakantis savęs vardan manęs, atvėrimas man laisvės, bendrumas kartu atsisakant

  • Jėzus atsisakantis savęs, vardan manęs, kaip antai komunija. Įtraukiantis mane į jo reikalą, jo gvildenimą, ar jisai būtinas.

Dievas, mylintis mus, kad galėtumėme bręsti

  • Meilė (asmens aplinka) išgyvenimuose palaikanti asmens brandą
  • Dievas, kuris meile mus palaiko kai mes išgyvenimais bręstame, pereiname iš senos asmenybės į naują asmenybę.
  • Lankstumas, jautrumas savasties atžvilgiu
  • Kam nors rūpi
  • Tad galime susitelkti, augti, bręsti, pasitikslinti, atsiskleisti

Mūsų išėjimas už savęs, naujo požiūrio priėmimas

  • Išgyvenimais išgyvename Dievą, jo išėjimą už savęs. Dievą išgyvename požiūriais. Požiūris yra savastis, nuo kurios atsiplėšiame. Apibrėžtą požiūrį galime naujai priimti.

Požiūrio priėmimas, išplėtimas savęs požiūriu

  • Dvejonės išsako požiūrio priėmimą; lūkesčiai taipogi.

Atsiplėšimas požiūriu

  • Išgyvenimais apibrėžtas - požiūriais atsiplėšiame

Širdingas gyvenimas.

  • Širdingumu gyvename viena, amžina, tiesa - sutampame su savo raiška.

Išgyvena mūsų požiūrį, išlaiko mūsų savastį

  • Dievas išgyvena mūsų požiūrį kartu su mumis, taip kad mes galim bręsti, atsisakyti savo seno požiūrio ir priimti savo naują požiūrį, ogi Dievas savo meile išlaiko mūsų savastį.

Dorybių amžinybė

  • Mes bręstame prisiimdami amžiną gyvenimą, pirmiausiai (ADA1) įamžintas akimirkas.
  • Žmogaus dorybių skrynia, amžinai jas išsaugojanti. Jo ryškėjanti vertybė.
  • Požiūrių įsisavinimas. Išorinis požiūris tampa vidiniu.
  • Dievas palaiko mūsų išorinį požiūrį, taip kad galime jį įsisavinti, galime bręsti.
  • Maža erdvė atverta išvertimui (inversion), išorinio požiūrio įsisavinimu vidiniu
  • prasminga, doros akimirka
  • įamžinta dorybe
  • jausmų (pavyzdžiui, meilės) atvejis
  • išsaugojama sielos skrynioje.
  • amžino gyvenimo akimirkų išgyvenimais, tad antrinėmis sandaromis

ADA2 Tobulas žmogus

Širdies tiesa gyvenantis tobulas žmogus, kuriuo bet kada galiu gyventi, nors akimirkai, ir nuo kurio pastoviai nuklystu pasaulio tiesa.

Pavyzdžiai:

  • Ryžtas prilygti Dievui ir Kristui.
  • Dievo Sūnus, manyje glūdintis, manyje susigaudantis, jog jisai Dievas.
  • Galimybė gyventi nauju žmogumi, bendru žmogumi, be nuodėmės, be praeities, be patirties, pasirinkus širdies tiesą, kaip kad geros valios pratimo dalyvis pasirenka.
  • Paskatinimas, jog mes kiekvieną akimirką galim gyventi naujai, dorai, be nuodėmės.
  • Kuriuo gyvenu, kada neatsiriboju nuo kitų, esu atviras, nesu abejingas.
  • Prilyginimas Dievo vienumui su visais, kad ir akimirkai.
  • Nuoširdus savęs įvertinimas, susirūpinimas ir pripažinimas, jog aš klystu ar neklystu.
  • Atsidavimas besąlygiškai tiesai, tad širdies tiesai, ne pasaulio tiesai.
  • Mano ribotumą suvedantis tobulumas, kurio laikausi gana nesėkmingai.
  • Ir neleisk mūsų gundyti. Kad galėčiau nusistatyti iš to ką mąstau.
  • Ėjau išpažinties, kad glamonėju save.
  • Prašiau Dievo pagalbos, kad neglamonėčiau save. Kovodavau su savo protu ir pralaimėdavo. Mąstydavau Dievą ir jausdavau, kad jisai šalia. Kartais tai padėdavo, nors kažkiek. Tai buvo dalis kovos. Kartais nuo jo kažkiek nusigręždavau.
  • Kartais tingiu - noriu skaityti žinias. Kartais persivalgau. Panaši kova vyksta.
  • Dievas ramina nepergyventi dėl nuodėmių. Su juo susitelkiu į teigiamą veiklą, ne į neigiamą veiklą.
  • Galimybė susitelkti į pačią brandą, saviugdą, vis naujai.
  • Geras žmogus.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog visaką priima. Tai pagrindimas atvaizdų, taip kad padalinimas veiksmu +2 tampa sietu, atskiriančiu Dievą pirm sieto ir gerumo po jo, kaip kad šešerybę išplečiant aštuongubu keliu. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +2.

Gyvenantis širdies tiesa, ne pasaulio tiesa

  • Aplinkybėms nepasiduodantis.
  • Dievas, kuris nuo nieko neatsiriboja, tuo tarpu aš atsiriboju, pasauliui pasidavęs.
  • Proto ribų pranokėjas.
  • Ar esu Dievas? Įsitikinimas, kad ne. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.
  • Aplinkybės. Dievo ir mano skirtingi požiūriai. Dievas, kurį įsivaizduoju ir pažįstu iš savo gyvenimo sąlygų, iš savo aplinkybių, iš savo proto ribų, kaip jų kūrėją, ir iš jų suvokiu, jog jis savo suvokimu pranoksta mane. Galiu nebent suvokti ką jisai suvokia. Dievo Sūnus, manyje susigaudantis, jog jisai Dievas. Dievo požiūris, pranokstantis mano požiūrį, kaip matyt iš mano proto ribų, jog įstengiu aprėpti šešis paskirus požiūrius, o santvarkos yra septynių, aštuonių.

Ar aš esu Dievas? Ar juo galiu būti? Mano ieškojimai, mano santykiai su juo.

  • Aš esu su viskuo susijęs.
  • Man visos galimybės yra atviros, viskas įmanoma.
  • Ar man galėtų tikti Dievo savybės? Ar galėčiau būti kaip Dievas?
  • Ar galiu sutapti su Dievu?
  • Ar Dievas gali gyventi manimi?
  • Dievas gali būti žmogus, kaip antai, Jėzus
  • Aš būčiau Dievas jeigu nepasiduočiau pasauliui, kaip kad Kristus nepasidavė?

Ko aš menkesnis už Jėzų?

  • Jėzus nesiriboja nuo kitų. Tad Jėzus sieja tobulumą (Dievą - mylėti Dievą) ir tapatumą (žmogų - mylėti artimą).
  • Jėzus nesiteisina aplinkybėmis, nepasiduoda pasauliui.
  • Jėzaus išmintis didesnė už mano - "mylėti priešą", "išlupk akį"

Savo nuklydimo pripažinimas

  • Galiu nebent prilygti Jėzui. Bet ar prilygstu? Nebent akimirkai.
  • Patyrimas, kad nesu Dievas, nesu be nuodėmės, nesu vienas su kitais, su Dievu, iš esmės.
  • Suvokimas, jog prieštarauju sau, klystu, nesugebu save pataisyti, tad yra didesnė tiesa.

ADA3 Dievas, mane pamokantis

Pavyzdžiai:

  • Dievas, visaip pralenkiantis mane, mano ribotumą.
  • Dievas, kurio tiesai galiu ir privalau paklusti, kuris už mane geriau išmano.
  • Dievas, kuriam nusilenkiu, kuriam paklūstu, ypač kai jisai prašo - atsistoju, atsisėdžiu, kuriam parodau nuolankumą, kuriam ištiesiu ranką virš galvos, kuris mane pabučiuoja.
  • Dievas, kurio žmonės bijo, kurio bijo kalbinti, į kurį bijo atsiremti, nes visa tai įpareigoja besąlygiškai paklusti.
  • Dievas, kurio galiu prašyti mane pamokyti, kaip elgtis su savo laisve, nes jisai man ją suteikė.
  • Pasiklydusio vaiko tėvas, kurio reikia laukti ten, kur jisai savo vaiko ieškos.
  • Dievas, kuris pakankamai geras mane pamokyti, kad nebūčiau netobulas.
  • Dievas, kuris mumis yra niekam neabejingas.
  • Dievas, kuris mumis trokšta pasiekti kiekvieną.
  • Dievas, kurio požiūris ne mano požiūris, kurio požiūris už mano aukštesnis, kuris už mane plačiau mato, pas kurį galiu pasitikrinti, ar esu savanaudiškas, pavyzdžiui, ar kitą noriu ugdyti jo paties labui ar savo labui, kad galėtumėme bręsti kartu, klausimus gvildenti kartu.
  • Pakankamas Dievas, tai tas kuris mus saugo nuo pikto, užtat tasai Dievas kurį pajuntame, su kuriuo bendraujame, kuris tačiau gali būti netobulas. Tai trejybės rato paklaidos Dievas. Jisai leidžia mums truputį nuklysti, bet ne daug.
  • Bet gelbėk mus nuo pikto. Būk pakankamas Dievas, kad galėtumėme ugdyti save.
  • Dievas, kuriam dėkoju, kurį šlovinu, kurio dieviškumą pripažįstu, atsiklaupęs, kai aplanko dieviška išmintis arba įvyksta stebuklas. Dievas, kuriam atsiklaupiu, nes esu jam dėkingas, kaip jisai įspūdingai reiškiasi mano gyvenime, labiau nei galiu pamanyti, įsivaizduoti.
  • Reikia šlovinti Dievą pagauti gyvenimo įvairovę.
  • Dievą, kurį šlovinu giedodamas giesmę su juodaisiais ar kaimiečiais, tad nusilenkdamas jam.
  • Išklausantis maldą, ypač man nustojus tikėti.
  • Supratimas, įgautas tik paklusus jo pamokymui.
  • Dievas pasireiškia stebuklais
  • Geras Dievas.

  • Prisišaukiamasis. Pasiklydusio vaiko, geros valios pratimų dalyvio naujas gyvenimas bendru žmogumi.
  • Mums suteikęs laisvę, tad pas kurį galim šauktis pagalbos, kaip laisvai elgtis.

Dievas išplėčiantis mano požiūrį, mano nežinojimą išplėčiantis žinojimu. Dievas, mylintis mane labiau, nė aš pats save myliu, kuris net už mane rimčiau rūpinasi mano rūpesčiais, tikrais ir prisigalvotais, juos įprasmina, globoja mane papildomu požiūriu, kurį galiu priimti, taip kad galiu pakilti virš savęs, naujai suvokti save, galiu valingai susitelkti darbui, būti jo bendradarbiu. Dievo požiūris kurį galiu priimti ir tokiu būdu praplėsti savo.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog neturi išorinės aplinkos. Išorinė aplinka, tai aplinkybės, kuriomis Dievas mus įsivaizduoja, taip kad veiksmu +3 jisai mūsų sąmoningumas, kaip kad pasiklydęs vaikas sąmoningas, atsiplėšęs nuo savo aplinkybių, jose gyvenantis bendru žmogumi. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +3.

Dievas, mus mylintis, tad mums suteikęs laisvę

  • Samoningas priklausymas Dievui krikštu, pašvęstumas jam. Taip kad mūsų laisvė jo palaiminta.
  • Jonas krikštijo Jėzų. Kai fariziejai paskui paklausė Jėzaus, kokia galia jisai daro, jisai jų savo ruožtu paklausė, ar Jono krikštytojo krikštas buvo iš dangaus ar iš žemės? Tad panašu, kad Jėzus savo galią kildeno iš krikšto. O Jono krikštytojo krikštas galioja, visgi tai dviprasmiška, kaip kas supras. O jis galioja tik tiems, kurie pripažįsta jo galiojimą, užtat jis ir klausia.
  • Krikštas yra tik ženklas. Tai sąmoningumo ženklas. Jeigu žmogus nemano ar nežino, kad jisai krikštytas, tai to sąmoningumo nėra, tad ir krikšto nėra. Krikštas atsiranda kada žmogus suvokia ir įsisąmonija, jog jisai krikštytas. O jeigu sunyksta jo atmintis, pavyzdžiui, sensta - tai kas tada atsitinka krikštui?
  • Šventumas - Dievui pašvęstumas - laisvės pagrindimas - pripažintas galiojimas - meilės priėmimas
  • Eiti į šventumą, ten kur Dievas mūsų ieškotų
  • Mylintis netobulą

Dievas, kurio pagalbos meldžiamės, kuris mus globoja

  • Dievas, į kurį remiuosi, kai man reikia pagalbos ar išgelbėjimo.
  • Vykdant geros valios pratimus reikia drąsos, užtat padeda žinojimas, jog kažkas mus išgelbės.
  • Didelė šiluma: I sing because I'm happy. I sing because I'm free. His eye is on the sparrow, and I now he's watching me.
  • Dievas, kuris manimi rūpinosi ir rūpinasi, taip kad man belieka susitelkti į savo darbą. Suvokimas, jog Dievas rūpinasi manimi, galiu ramiai dirbti.
  • Dievas, globojantis mane, saugojantis mane, į kurį galiu atsiremti vykdant geros valios pratimus, išeinant už savo patirties šešėlio.
  • Dievas, kurį vaikystėje kalbinau, trokšdamas viską žinoti, prašydamas laisvės viską svarstyti, siūlydamas besąlygiškai jį tikėti, nepaisant ką bežinočiau ar bemanyčiau.
  • Dievas, išklausiantis maldą, ypač man nustojus tikėti. Kai jau nebeištveriu. Arba atrodo visiškai neįmanoma, kaip kad su Lietuvos nepriklausomybe. Dievas, stebuklingai permetantis mane per upę.

Dievas, ieškantis pasiklydusio vaiko.

  • Kur Dievas mūsų ieško? Kur mus lengviausiai rastų? Valios išbandymuose. Mūsų nežinojime, kaip elgtis. Mūsų laisvėje, kurią jisai mums suteikė. Jisai ten mūsų ieškos, mums ten ir reikia jo laukti. Ne patiems primesti jam savo sumanymus ar bėdas.
  • arises through GodsWill by which he gives up himself, denies himself, and through Other imagined beyond us, and the Other is left alone and recognized as such and we are one in recognizing our love's imperfectness
  • Kaip atrasti Dievo požiūrį? Kaip sutapti su jo požiūriu?
  • Sutampančios Dievo ir žmogaus aplinkybės, taip pat ir požiūriai. Pasiklydęs vaikas sieja Dievo ir žmogaus požiūrius. Dievą pasirenkame kaip pasiklydęs vaikas, mūsų požiūriams sutampant, tad ir mums sutampant. O Dievas žiūri ne į save, o į amžiną gyvenimą. Dievas žiūri į tai, kas jį gali pakeisti.
  • Kokiu pagrindu sutampa mano ir Dievo vaizduotės? Juk jeigu Dievas leidžia man viską žinoti, tai man tenka tokiu būdu remtis savo vaizduote. Kaip tai susiję su suvokimu?
  • Dievą radau trokšdamas viską žinoti, atmesdamas visas kitas neesmines žinias, tad eidamas gerojo vaiko keliu, jo ieškodamas ten, kur jį lengviausia rasti, ir kur jo neieško, būtent gyvenimo išimtyje, ten kur nenorima jo klausytis.

Vieningas Asmuo

A Asmens vienumas

Pavyzdžiai

  • Bendras žmogus
  • Pasiruošimas viską mesti tarnauti naujam žmogui, naujam reikalui, kaip kad Jėzus, sulaikęs minią, kad galėtų išgydyti jį šaukiantį neregį.
  • Kristus suvedantis tobulumą (būk tobulas - mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą).
  • Mus vienijantis tobulumo ir tapatumo junginiu.
  • Gyvenimas septintu požiūriu, atsisakant savęs vardan kito.
  • Dievo galimybė žmoguje. Nepažįstamas žmogus, svečias, kuris gali būti Dievas, kuris tokiu laikytinas. Kaip Abraomui pasirodė trys svečiai.
  • Visiškas lankstumas aplinkybėse, kaip kad verslininko, kuris nesugeba viską aprėpti, tad negali valdyti, bet tik atsiliepti visom kryptim.

  • Vieningas elgesys.
  • Vieningumas paklusnumu.
  • Vieninga valia, Tėvo ir Sūnaus, geru pasiklydusiu vaiku.
  • Sąmoningai laisvas. Dievo nebūtinumas. Išplaukiantis iš vieningo rūpėjimo sąlygų, Tėvo ir Sūnaus, asmens ir Dievo brandos, jų vieningumas.
  • Septintasis požiūris, gyvenimas visais, bendru žmogumi. Geras vaikas (brandyla) tarnauja blogam vaikui (nebrandylai), jį myli. Tai brandos prasmė, jos esmė. Taip ir Dievas tarnauja žmogui, taip žmogus sutampa su Dievu, taip pasitvirtina Dievo galimybė. Tai įvyksta įsisavinus šviesuolių virsmą, rinktis ne gyventi, o bręsti, amžinai. Tai brandos įsisąmonijimas.

Visiškas atsisakymas savęs, taip kad sąlygos yra Dievas.

Dievas dvigubu požiūriu. Tad Sūnus. Atvaizdais ir aplinkybėmis.

  • Mylėk artimą - tapatumas - gerumo atvaizdai; mylėk Dievą - tobulumas - gerumo esmė.
  • Jėzus Kristus sujungia tapatumą ir tobulumą, tai jo antrasis ir pirmasis atėjimai.

Asmens vienumas

  • Dievo trejybės vieningumo įgyvendinimas
  • Dviprasmybė. Yra dviprasmybė apskritai, kurią galime betkur įžvelgti, bet kokiame lauke, kad ir vietinės reikšmės.
  • Tobulas žmogus. Juo susipina geras vaikas ir blogas vaikas.
  • Vieningas asmuo suderina nulybės (Dievo) atvaizdus, vienybės (visko) atvaizdus ir visko atvaizdus. Vieningame asmenyje, Dievo trūkume, sueina nulybės atvaizdų paneigimai ir vienybės atvaizdų paneigimai, išsakomas viskas, kurio atvaizdai - Dievo troškimai.
  • Jame susiveda visi asmenys, kuriais Dievą vaizduoju: Juodasis Dievas, Raudonasis Aš, Geltonasis Tu, Mėlynasis Kitas.

Bendras žmogus

  • Asmuo, pilnai atsiskleidęs, tai bendras žmogus, tai Dievo Sūnus Jėzus Kristus.
  • Bendras žmogus kuriuo esame viena
  • Kristus, kuris sužiba mumyse, kaip bendras žmogus, kuriuo gyvename kaip Kitas, kuriuo visi esame viena.
  • Visos brandos esmė yra gyventi bendru žmogumi, tokiu rinktis gyventi.
  • Bendras žmogus - Dievo sūnus - neieško Dievo, o eis ten, kur Dievas jo ieškos ir ras. Ogi jis turi iškilti ten, kur Dievo nėra, kur jo nebuvo. Tad bendras žmogus eina ten kur Dievo nėra, kad Dievas iškiltų. O Dievo nėra pasaulyje.
  • Bendras žmogus iškyla, išsakomas įsakymu mylėti artimą, kaip save patį. Tai taip pat bendrystės pagrindas. O bendryste - šventąja Dvasia, dangaus karalyste - sutampa Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Trejybė grindžia artimumą ir bendrą meilę, bendrystę.

Suderinantis Dievo buvimą ir nebuvimą

  • Esame viena Dievo buvime ir nebuvime, tad amžinajame gyvenime

Dievas, kuriuo esame viena

  • Siejantis tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą, kaip save patį).

Asmuo

  • Mano tobula valia
  • Dievas atsiveria, prasiplečia Asmenimi. Tai amžinas gyvenimas, nes tuomi Dievas nebūtinai geras.
  • Dievas besąlygiška trejybė: viską žinom, kaip baigsis, jis pasitraukia ir atsiranda vietoj savęs. O asmuo, tai sąlygiška trejybė, besąlygiška dvejybė. Nežinom, kaip baigsis, tad tai amžinasis gyvenimas - mums rūpi kaip baigsis, mes tikim kaip baigsis, mes paklūstam kaip baigsis.
  • Suvedantis asmuo - Dievo tikrumas, gyvenimiškumas, tikslas - trigubas virsmas
  • Dievo galimybė. Asmeniu iškyla Dievo tikrumas ir Dievo būtinumas, tad trys aplinkybės, išgyvenamos būtent Dievo požiūriu. O asmuo išgyvena buvimu (rūpesčiu - rūpėjimu - pagrindimu), veikimu (paklusimu - įvykimu - pasakojimu) ir mąstymu (tikėjimu - reiškimu - įvardijimu), tad kalbomis.
  • Dievo galimybė, tai artimas, kurį mylime, kaip patį save, tai savastis. Dievui Tėvui rūpi mylėti, brandinti artimą, palaikyti jo galimybę, taip kad Dievas nebūtinas, ypač neigiamais įsakymais. O Dievui Sūnui rūpi mylėti, brandinti Dievą, ypač teigiamais įsakymas. Dievui rūpi palaikyti amžiną gyvenimą.
  • Tarpo sąlygos A.
  • Asmuo, tai geras vaikas išeinantis į blogą vaiką. O įsakymo dviprasmybe, blogas vaikas skatinamas būti geru vaiku.
  • Grynas asmuo A, tai dieviška tobulumo galimybė, kuria esame savaime. Tai skaldymas perpus Dievo pagrindo ir jo pilnatvės (bisection), tai požiūrio aplinkybės, tai pagrindas apkeisti du požiūrius. Asmuo, tai amžino gyvenimo taškas, tai pasirengimas gyventi.
  • Asmuo, kuris veikia vienodai, nepaisant sąlygų. Būk tobulas.
  • Asmuo, ieškantis Dievo, taip kad iš jo paieškų kyla Dievas.
  • Dievo galimybė turi pasitvirtinti, kad ji tikrai būtų galimybė. Tai brandos pakopa - galimybė, tikrovė, būtinybė.

Asmuo - Nurodytasis

  • Kas? (Who?) Asmuo
  • Turintis požiūrį, tad asmuo - turintis nežinojimo - esantį aplinkybėse.
  • Aplinkybių dviprasmiškumas: jos gali būti išgyventos arba neišgyventos, tad paneigtos.
  • Nuoroda (reference)
  • Asmuo, dalyvaujantis asmenų lygtyje (gyvenimo lygtyje).

Asmuo svarbus Dievo raiškų esmei

  • Dievo raiškų esmė yra pagrįsti Asmenį. Tai amžino gyvenimo esmė.
  • Dievo raiškose galima atskirti Dievo ir asmens požiūrius, pavyzdžiui, ADA: asmuo yra vienoks, Dievui jį palaikant, asmuo papildomai bręsta.
  • Tikslas yra mylėti Dievą, palaikyti jo tyrimą, gyventi širdingai, trejybe: teisingai liudyti, sudaryti besąlygiškas sąlygas, širdingai gyventi. Vienybė mumyse, kad ja gyvename. Asmuo yra tas laukas, kuriame gali vykti Dievo vienybė, tad jo būtinumas - galimybės, tikrumo, būtinumo vienumas.
  • Dievo raiškų ir šviesuolių karalystės pagrindas, tai mūsų trigubas virsmas. Pereiname nuo Manęs (žiūrėjimo į Dievą) į Tave (žiūrėjimą su Dievu). Tačiau taip pat Dievas pereina nuo savęs, Dievo (žiūrėjimo su Dievu) į Mane (žiūrėjimą į Dievą). O paskui kartu su Dievu pereiname iš Tavęs (žiūrėjimą su Dievu) į Kitą (žiūrėjimą į Dievą), tačiau tas Kitas yra bendruminis, bendras Aš, ir visuminis, taip kad už santvarkos sutampa visi virsmai daugiaprasmybe, asmens trejybe. Juk visakame reiškiasi santvarkos visuma, tad kartu ir tai, kas už santvarkos, kas ją suvedė ir į ją įsivedė, o ypač, daugiaprasmybė slypinti už jos, ją papildanti, kuria ir amžinai gyvename. Dievas išgyvena savo virsmą (ar jisai būtinas?), kiekvienas išgyvename paskirą virsmą (nuo Manęs į Tave), tačiau bendrai išgyvename virsmą gyventi išvien su tais (Kitais), kurie dar neišgyveno virsmo.

Dievo nebūtinumas - asmens paklusnumas

  • Dievas nebūtinas, mat, yra asmuo. To asmens - Jėzaus - išsiaiškinimo būdai yra Dievo raiškos. Kalbos remiasi išsiaiškinimo būdais.
  • Dievas nebūtinas jeigu pradedame nuo Dievo, jeigu nėra malonės, jeigu yra tiktai geras vaikas. Bet kur tik yra malonė, kur tik yra blogas vaikas, ten Dievas yra būtinas. Tad Dievas yra būtinas. Tačiau tai vyksta dviprasmiškai.
  • Dievas nereikalingas jeigu žmogus tobulas savo elgesiu, jeigu įstatymas veiksmingas.

Susiplojimas, nuolankumas

  • Sukalbėjus "Tėve mūsų", susiplojame - tokioje būsenoje esame tasai asmuo, kuriuo gali reikštis Dievas, kuris gali Dievą išgirsti ir suprasti, gali būti vienas kitam pašnekovai.

Septintasis požiūris.

  • Dangaus karalystėje gali nežinoti kaip (gali veikti visais tenkinimais), tikėjimui (kad sėkla augs) nereikalingas žinojimas.
  • Valios išraiškos. Žr.brėžinį.

Šviesuolių virsmas, tai pasirinkimas:

  • žiūrėti su Dievu, ne į Dievą
  • gyventi geru vaiku, ne blogu vaiku
  • gyventi amžiną gyvenimą, ne laikiną gyvenimą
  • Gyventi Dievo valia, ne savo valia. Dievo valią rinktis paklusimu, tikėjimu ar rūpėjimu.
  • gyventi teigiamais įsakymais, ne neigiamais įsakymais
  • gyventi klausimais, ne atsakymais
  • gyventi malone, ne teisybe. Kas gyvena malone, tas supranta ir palaiko teisumą ir vardan Dievo sutinka priimti skriaudą. Kas gyvena teisumu, tas palengvina teisumą, tad vardan teisumo, sulaukia malonės. Teisumas ir malonė yra dviprasmybės pagrindas. Malonė kyla iš teisumo (iš blogojo vaiko mąstysenos), kas pripažįsta Dievą ir vertina jo teisumą, tačiau malonė kyla ir savaime (iš gerojo vaiko mąstysenos), tame yra dviprasmybė. Tai kas suprantama malonės logika ir šokiruoja teisybės logika, kaip antai komunija.
  • gyventi šviesuoliu
  • gyventi dviprasmiškomis širdies tiesomis, ne vienaprasmiškomis pasaulio tiesomis.
  • gyventi 4x2 amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia - ne (4 2) gyvenimu, betkuo, pasirinkimais, valia.
  • gyventi už šio pasaulio - Jėzaus "Aš esu...", ne šio pasaulio poreikiais
  • gyventi kitu, jo rūpesčiais, septintu požiūriu, ne savo rūpesčiais
  • gyventi ne paskiromis aplinkybėmis, o bendrai, viena su visais ir su Dievu.
  • nesirinkti... ne "rinktis" (šešeriopai), o gyventi plačiau - savo ir kitų "troškimais" (4x2), tad "gera valia".
  • Gyvenimas - didėjantis laisvėjimas, mirtis - mažėjantis laisvėjimas.
  • geriau turėti ryšį su Dievu, negu jo neturėti. Malda "Tėve mūsų".
  • gyvybės medžio vietoj gėrio ir blogio pažinimo medžio
  • teigiamų išgyvenimų (Dievo buvimo) vietoj neigiamų išgyvenimų (Dievo nebuvimo)
  • Dievo buvimo vietoj jo nebuvimo
  • vienumą su Dievu vietoj nevienumo su Dievu
  • Dievą (be sąlygų, požiūrių) ir asmenį (sąlygose, su požiūriu).

Šviesuolių virsmas

  • Galimybė reiškiasi pasirinkimu. Dievas gyvena būtinybe, mes esamybe, tačiau esame viena su juo galimybe. Galim kartu su juo puoselėti galimybę. Tada galimybė virsta esamybe ir būtinybe, taip kad esame viena.
  • Kalbos išsako šį virsmą. Jisai iškyla visakame ir būtent kalba. Dievo trejybė įvairiai sieja dvi aštuongubo kelio puses, apibrėžia trejybės trikdį. Trikdį įveikia virsmą išreiškianti asmens trejybė, asmenų daugiaprasmybę.
  • Šie virsmai susiję su pasiklydusiu vaiku, su Dievo ir žmogaus požiūrių sudūrimu. Kiekvienas sudūrimas atitinka virsmą. Dievas mūsų ieško ten, kur blogas vaikas. Tad ir geras vaikas turi eiti ten, kur blogas vaikas. O blogas vaikas žiūri į Dievą, žiūri ko Dievas iš mūsų reikalauja ar nereikalauja, ką galim iš Dievo gauti ir ką jis galo mums blogo padaryti. O geras vaikas nepaiso Dievo, bet pats yra geras. Tačiau vardan blogų vaikų, geras vaikas kartu su jais paiso Dievo.
  • Asmens virsmas - perėjimas iš gyvenimo, žiūrėjimo į Dievą, teigiamo palaikymą - į amžiną gyvenimą, žiūrėjimą su Dievu, neigiamo palaikymą. Tai visiems žmonėms būdingas virsmas. Jėzui Kristui tai perėjimas iš gero vaiko palaikymą, dangaus karalystės plėtojimą į blogo vaiko palaikymą, pasiaukojimą vardan visų, vardan Dievo dviprasmybės.

Dievas, prisiimantis aplinkybes

  • Žmogus apibrėžtas, kaip Dievo priešprieša, tai Dievo aplinkybės. Užtat mums tenka rinktis ar prisirišti prie Dievo ar prisirišti prie savęs, jo aplinkybių? Tuo pačiu Dievo aplinkybės yra tai, kuomi pažįstame Dievą.
  • Dievas, asmens apibrėžtas - asmens pasirinkime gyventi viena ar negyventi viena, tad Dievo buvimo ir nebuvimo atskyrime, tad amžiname gyvenime

Laisva valia: tai Dievo trejybės vieningumo įgyvendinimas. Suvedantis asmuo - Dievo tikrumas, gyvenimiškumas, tikslas - trigubas virsmas - Dievas prasiplečia Asmenimi


Dešimt Dievo Įsakymų

Dešimt Dievo įsakymų išsako Dievo raiškas mumyse, asmenyse.

Dievo įsakymai išsako Dievo požiūrį kurį galime įsivaizduoti, savo požiūriu priimdami jo požiūrį (teigiamais įsakymais) ir jo požiūriu galime priimti savo požiūrį (neigiamais įsakymais).

Teigiamais įsakymais matome Dievą iš šalies, o neigiamais įsakymais mes Dievu matome save iš šalies.

Dešimt Dievo įsakymų išsako Dievo Dvasios požiūrį, kad Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus gali sutapti (susitikti) Tavimi (troškimais) ir gali būti atskirti Kitu (netroškimais).

  • Dvasioje Dievo Tėvo raida reiškiasi jo raida pirmyn (teigiamais įsakymais) ir jų santykiais (neigiamais įsakymais). Dievo Dvasia žiūri atgal nuo bendro suvokimo, nuo geros širdies, kaip išeities taško. Jai viskas jau žinoma, jau yra atsakymas. Tad ja suvoktas tiek Sūnus, tiek Tėvas.

Dešimt Dievo įsakymų yra:

  • Paklusnumo pagrindai.
  • Vieningo elgesio pagrindai.
  • Išreiškia tarpą, tad iš esmės miglotos. Jos nėra "visuotinės taisyklės" Kanto prasme.
  • Vienodos įsakymo sąlygos sudaro lauką už kurio gali išsispręsti blogojo ir gerojo vaiko prieštaravimas. Tikslas yra, blogasis vaikas susinaikintų, o gerasis vaikas išliktų. Pragaras yra linkėtinas nes jisai visam sunaikina blogį.
  • Dešimt Dievo įsakymų išsako, kaip Dievas reiškiasi 4 troškimais (iš kurių neigimo kyla pirminės sandaros) ir 6 įsijautimais (iš kurių iškyla antrinės sandaros).

Mylėti Dievą ir mylėti artimą

  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus skirtingos sąlygos paklusnumui, neigiami ir teigiami įsakymai, jų suderinamumas.
  • Dievas reiškiasi keturiomis pakopomis, kiek jisai yra išėjęs už savęs, ir taip pat šešiais perėjimais, atkarpomis iš vienos pakopos į kitą.
  • Leidžiame Dievui pasitraukti ir gerbiame asmens laisvę. Aš taip skirdavau juos į teigiamus ir neigiamus, bet iš tikrųjų, tiek vieni, tiek kiti yra neigiami, draudžiamieji. Dievui leidžiame pasitraukti: atsisakome kitų dievų; atsisakome jo vaizdinio; atsisakome jo kūrybos; atsisakome jo esmės, leidžiame tėvams jį pakeisti, kaip jo ženklas, gerbiame juos. Suteikiame laisvę, tad mylime.
  • Mylėk savo artimą kaip save patį - mylėk, kaip mylime savo asmenybę, save, kaip paskirą žmogų. Dievas labai veikia per mūsų asmenybę, tai prie ko galim prisirišti, kas mums asmeniškai brangu. O mylėk Dievą, tai mylėti bendrą žmogų kiekviename.
  • Dievo tikslas yra, kad mes asmenys išgyventumėme visas galimybes. Mes, santvarkoje esantys, jį palaikome dvejopai:
    • Gyvenam viena su Dievu už santvarkos: Mylime Dievą.
    • Gyvenam viena su visais kitais santvarkoje: Mylime artimą, kaip save patį.
  • Įsakymai mylėti Dievą išsako kas mes esame. Įsakymai mylėti artimą išsako kas mes nesame, tarpą tarp mūsų ir Dievo.

Mylėti Dievą

  • Mylėti Dievą, tai palaikyti jo tyrimą. Gyventi trejybe: jį teisingai liudyti, sudaryti teisingas, bešališkas sąlygas, širdingai gyventi - vienybė mumyse, kad ja gyvename, o tai vyksta trejybe.
  • Jo tyrimui reikalingos vienodos sąlygos visoms galimybėms. Tad ir mums tenka palaikyti šį vienodumą, jo įsakymą, kuris turi tikti tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui.

Santvarkoje ir už santvarkos

  • Įsakymas yra vienodas visiems, nes vyksta vienas tyrimas, ar Dievas būtinas. Tačiau jisai taikomas skirtingiems asmenims, tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, kuriuos turi skirtingai paveikti. Geras vaikas - tai galimybė, jog Dievas yra. O blogas vaikas - tai galimybė, jog Dievo nėra. Dvigubas įsakymas sukuria vienodas sąlygas tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, taip kad gali būti vienas asmuo, vienas atsakymas, gali susipinti dvi skirtingos tyrimos šakos - kad Dievo nėra, ir kad Dievas yra. Ir jie gali būti viena - gali sutapti Dievas Tėvas ir Sūnus - nes yra viena Dvasia. Tad turim pakęsti vienodas sąlygas. O jos tarnauja tiek teisybei, tiek malonei. Įsakymai yra staklės, kuriomis audžiamas audinys, o už įsakymo yra siūlai, siūlo galai, Tėvo blogasis vaikas ir Sūnaus gerasis vaikas, ir Dievo trejybė, juos suvedanti.
  • Dievo tyrimas - jo trejybė - išsako vienumą aplamai, vienumą suvokiančio ir susivokiančio, pasitraukiusio Dievo ir naujai iškilusio. O to tyrimo vykdymas remiasi vienumo atvejais, asmens ir Dievo. Šie vienumo atvejai remiasi pirmiausiai neigiamais įsakymais, kad jų laikomasi, kad jais gyvena septintasis požiūris, kad esame viena su artimu. O šie neigiami įsakymai remiasi teigiamais įsakymais. O teigiami įsakymai ketveriopai išsako bendrą sandarą, griūnančią, prieštaraujančią sau. O tas prieštaravimas skiria blogą vaiką ir gerą vaiką, kaip kad nulemta Dievo trejybės. Tad už santvarkos yra prieštaravimas.
  • Santvarka yra meilės įsakymai, visus pamokantys vienodai. Už santvarkos yra skirtingi auklėjamieji, kuriems įsakymas tarnauja, kuriuos įsakymas moko - tai geras vaikas ir blogas vaikas. Jiedu supinami taip, kad jiems tiktų vienas ir tas pats įsakymas. Tad už santvarkos yra skirtingi pradai tačiau santvarkoje yra vienodas įsakymas, vienas asmuo.
  • Kur laikomasi neigiamų įsakymų, ten išsakytas tarpas. Bet tik vienas Kristus laikėsi, paklusdamas. O išeinant už sandaros nebūtina laikytis neigiamų įsakymų, galima nusižengti jiems. Taip kad išplečiamas tarpas ir galimybė tikėjimu, kartu rūpesčiu, taip kad įtvirtinume visišką laisvę nusidėti, visišką teisybę ir malonę, grindžiame ir Dievo būtinumą.
  • Išgyvename iš vidaus 8 = 6+2 nelygiaverčiai 3 DAD, 3 ADA ar išorės 6+4 pokalbių poromis, lygiaverčiai, tai 2 požiūriais DD tolygu DA.
  • Dangaus karalystė yra santvarka, Dievo įsakymas, kartu neigiamas ir teigiamas, kurį plėtojame bendryste. Amžinas gyvenimas, tai įsakymo puoselėjimas. Įsakymas turi įpinti tiek gerą vaiką, tiek blogą vaiką, tarnauti tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, turi brandinti blogą vaiką, taip pat geru vaiku atskleisti Dievą.
  • Santvarkoje nėra prieštaravimo, užtat yra laisvė. Dievas yra pasitraukęs laikinai iš santvarkos, užtat santvarka yra laikina, bet ten nėra prieštaravimo. Už santvarkos yra prieštaravimas, yra Dievas. Dievo santykis su santvarka yra įvairus, kaip matyti iš pirminių sandarų, taip pat iš antrinių sandarų.

4 malonės raiškos ir 6 teisingumo raiškos

4 ir 6

  • 4 Dievo neapibrėžimai ir 6 Dievo apibrėžimai. Dievo apibrėžimas, jo dalyvavimas santvarkoje. Tad neigiami įsakymai išsako apibrėžimus (tiesos lygmenyje - ar): vienybe (viengubu požiūriu: neigimu - padalinimais), dvejybe (dvigubu požiūriu - atvaizdais, aplinkybėmis), trejybe: (trigubu požiūriu) - sąvokomis, tad kalbomis.
  • Dievo troškimai (ir netroškimai, pirminių sandarų pagrindas) ir Dievo išgyvenimai, jo atjauta mums (antrinių sandarų pagrindas)
  • Meilė Dievui, meilė priešui, tai meilė šalčiui, tam kuris tau neteisingas. Meilė sau, meilė artimui, tai meilė šilumai, tam kuris tau maloningas.
  • 4 teigiami įsakymai dviprasmybę išreiškia dvasia, tad dvasios aplinkybėmis, atskiru lygmeniu. 6 neigiami įsakymai dviprasmybę vaizduoja sandara, tad lygmenų pora.
  • Dešimt Dievo įsakymų Teigiami įsakymai, tai Dievo troškimai. Dievas savarankiškas - kitų dievų nėra; Dievas užtikrintas - neminėk jo vardą be pasekmių; Dievas ramus - švęsk poilsio dieną; Dievas mylintis - gerbk savo tėvus. Neigiami įsakymai, tai Dievo atjauta, kaip įvairiai troškimais išgyvena netroškimus.
  • Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo nesutarimas. Sūnaus paklusimas Tėvui. Dangaus karalystė yra kaip 4 protingos mergelės (daryti gerą - mylėti Dievą) ir 6 neprotingos mergelės (nedaryti blogo - mylėti artimą). Ogi tikslas yra sulaukti Dievo, jog jisai būtinas. Protingos mergelės tikėjosi Dievo, o neprotingos nesitikėjo. Tad galiausiai Dievas juk pasidžiaugs protingosiomis, kaip kad Kristus norėjo, o tai yra dangaus karalystė. O palyginime parašyta 5 protingos ir 5 neprotingos nes Jėzus ieško, kas jį supras - ir dargi klausytojas, tai bus viena iš 6 neprotingų mergelių, kuri tapo protinga. Tad jis taip susikalba su mumis ir taip pat apeina savo Tėvą. Dangaus karalystė, tai noras gyventi teigiamais įsakymais, ne neigiamais; tai nenoras priklausyti nuo stebuklų, nuo aliejaus pirklių. Ir tai požiūris, jog kiekvienas gali (ar galėtų) pats išsigelbėti (mažasis laivas).
  • 4 malonės raiškos yra susijusios su išsiaiškinimo būdais skiriančiais širdies ir pasaulio tiesas, mat Dievas reiškiasi širdies tiesos santykiu su pasaulio tiesa. O šešios teisybės raiškos turėtų būti susijusios su dvejonėmis, su Dievo atsakymus į jas, tai yra, širdies atsakymus į jas.
  • Mylime Dievą vis naujai išeidami už savęs. Mylime artimą likdami artime kaip kad savyje, taip kad išliekame išėję už savęs.
  • Dievas santvarkoje ir už jos. Mūsų klausimai yra už santvarkos. O santvarkoje yra rinktiniai klausimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl? ir aštuonios dvejonės. Dvejonėse bene Aš esu bendras žmogus ir Tu esi paskiras žmogus, o Kitas yra pasaulis. Žinojimo rūmuose, šie rinktiniai klausimai išsako santvarką.
  • Įsakymas mylėti. Meilėje slypi ta dviprasmybė - mylėti neigiamai (artimą), teigiamai (Dievą) - mylėti save ar artimą - kuri glūdi pradžioje, Dievui pasitraukiant į save - kuri bet kokiu atveju užtaisyta.
  • We love God, I think, by having an unconditional rapport with that reference point beyond this world we find ourselves within, so that we are "one with". This, I think, is what brings God to life in our physical world. But this is also the world of "loving your neighbor", the one who is able to love you. It is the world of loving locally. And somehow loving locally leads us towards loving globally. At least it brings us to having that choice.
  • 4 ženklų rūšys? ir 6 ženklų savybės, kuriomis mąstome dvejopai
  • Yra 4 teigiami įsakymai, sutampantys su ir palaikantys 4 visko atvaizdus. Užtat 6 neigiami įsakymai turėtų palaikyti 6 betko atvaizdus.
  • Gyvenimas - neigiamas įsakymas - mylėti artimą, kaip save patį - Dievas nebūtinas. Amžinas gyenimas - vykdyti Dievo valią - rūpėti, tikėti, paklusti - teigiamas įsakymas - mylėk Dievą - Dievas būtinas.
  • Keturi teigiami įsakymai išplaukia iš tobulo Dievo. Šeši neigiami įsakymai susiveda į pakankamą Dievą, į Kitą, į gerumą, kuriam tarnaujam.
  • Teigiamais įsakymais įprasminame savo laisvę, o neigiamais įsakymais gerbiame kitų laisvę. Teigiamais įsakymais esame viena ir prisidedame prie mūsų bendrystės, prie puoselėjimo esamo Dievo raiškos galimybių. Neigiamais įsakymais esame atskirti, užtat esame atviri vienas kitam, pripažįstame kitų laisvę.

6=(4 2)

  • Malonės ir teisybės pagrindai. Keturi lygmenys (aštuongubo kelio pusės) - tai keturių malonės raiškų pagrindas, atviros sandaros pagrindas. O tai šešių teisybės raiškų pagrindas, uždaros sandaros pagrindas. Taip Dievas grindžia suvokimą.
  • Atsisakome tos apimties, kurią priskiriame Dievui. (viskas - Dievas be požiūrio; betkas - tapatumas sau; kažkas - dviprasmybė; niekas - gera širdis). Dievas tad yra už sandaros. O mums, asmeniui, ir sandarai, lieka tos apimties papildinys, sandaros gerumas. Ir mes einame iš šilumos į šaltį. Ir einame ryšium su savo padėtimi, tad atimdami, taip išeidami už savęs. O šie atėmimai sudėlioti taip, kad atsitraukiame nuo Dievo. Pirmiausiai jis artėja prie mūsų, paskui ir jisai lieka atsitraukęs. Tad kiekvienas skirtumas tarp Asmens ir Dievo yra nueitinas žingsnis, o visų didžiausias skirtumas tai Kelionė, kuria Dievas išeina už savęs į Asmenį, tampa nebūtinu, betgi vėl būtinu.
  • Yra 4 (pirminės) atviros sandaros ir 6 (antrinės) uždaros sandaros. Tad uždaras sandaras tenka kildinti taip kad atviros tampa uždaros. Dvejonėmis iškyla padalinimai; gėrio šaltiniais iškyla atvaizdai; taip pat iškyla aplinkybės trejybių atvaizduose, pavyzdžiui, Dievo trejybė (jo išėjimas už savęs į save) ir trejybės ratas (kito išėjimas už savęs į save).
  • Požiūrių santykiai: padalinimai - vienas požiūris, lygiagretūs požiūriai, Nėra santykio - aplinkybės; atvaizdai - du požiūriai, dėmesys vienam iš jų, savaiminis (gal) santykis; kalbos - trys požiūriai, dėmesys vienam iš jų, (Yra) atskiru požiūriu išsakytas santykis.
  • Padalinimai išsako Dievo požiūrį savaime. Atvaizdai ir aplinkybės išsako jo požiūrio santykį su mūsų požiūriu. Kalbos išsako santykį tarp jo požiūrio ir mūsų su artimu, tad išsako dviprasmybę tarp teigiamų ir neigiamų įsakymų. Visur jo požiūris yra dėmesį sulaukiantis požiūris.
  • 6 neigiami įsakymai, tai 6 atėmimai, tai 6 tarpai, tai atvirkštinis požiūris - žvilgsnis atgal į Dievą - o 4 teigiami įsakymai, tai žvilgsnis su Dievu - bet teigiami įsakymai tai yra nevisuminiai, jie išplaukia iš visuminio asmens - o neigiamus įsakymus aprėpus, gaunasi vieningumas, išreikštas asmens trejybe, jų dviprasmybe - taip kad klaidinga kryptis gali tačiau būti vieningumo pagrindas, jeigu aprėpiame visumą, taip kad susiveda į asmens trejybę
  • Santvarkoje nagrinėjamos širdies ir pasaulio tiesos. Yra keturi (teigiami) patikrinimai: ar? koks? kaip? kodėl? kuriais atskiriamos širdies ir pasaulio tiesos. Yra taip pat šešios (neigiamos) poros - širdis klausia platesnį klausimą nei pasaulis.
  • 4 raiškos D: Dievo troškimai, tad ir mūsų netroškimai, jų santykis, pirminės sandaros. 6 raiškos DA: antrinės sandaros, kaip jos susiję su Dievo raiškomis?

6=4+2

  • 3+3 ir 4+2 suderina pastaba, jog niekas = betkas - kažkas. Tokiu būdu galime apimtis išreikšti atėmimais: viskas = viskas - niekas; betkas = betkas - niekas; kažkas = kažkas - niekas; o niekas = betkas - kažkas. Tada lieka du atvaizdai: atsakymas = viskas - betkas; klausimas = viskas - kažkas. O taipogi tai nelaisvas pasirinkimas - mažėjantis laisvumas (atsakymas), laisvas pasirinkimas - didėjantis laisvumas (klausimas) ir prisideda joks pasirinkimas - visiškas laisvumas (viskas). Keturios apimtys išreiškia jokį laisvumą, tad griežtumą, apibrėžtumą. Apibrėžtumas, tai laisvumo stoka, tai joks laisvumas. Įvedus gerą širdį kaip savarankišką, antrą išeities tašką, taip ir atsiranda atėmimai.
    • betkas = viskas + laisvumas tad viskas - betkas = - laisvumas = mažėjantis laisvumas = atsakymas
    • kažkas = viskas - laisvumas tad viskas - kažkas = laisvumas = didėjantis laisvumas = klausimas
  • Dievo keturios teigiamos raiškos yra išreikštos, pristatytos neaišku kam, besąlygiškam požiūriui, tuo pačiu, jokiam požiūriui. Tuo tarpu Dievo šešios neigiamo raiškos yra išreikštos, pristatytos asmeniui.
  • Sudurti sandaras (pavyzdžiui: betkas = viskas + laisvumas) yra reikalinga, kad vienas arba kitas būtų atvaizdas, tad yra 4 arba 2, iš viso 4+2 = 6.
  • Gyvenimą išreiškia šeši betko atvaizdai, valios išraiškos. O Dievą išreiškia keturi visko atvaizdai, kuriuos galime suprasti, kaip poaibę anų šešių. Šia prasme, Dievas yra mažiau apibrėžtas kaip gyvenimas, platesnis už gyvenimą, nes Dievą išreiškia mažesnis rinkinys atvaizdų.
  • 4 visko ir 2 laisvumo atvaizdai prilygsta 6 gyvenimo atvaizdams
  • Požiūris, tai klausimo ir atsakymo galimybė, tad laisvumo atvaizdai, tad tapatumo aplinkybės. Klausimas, tai požiūrio atsiplėšimas nuo savęs, o atsakymas, tai požiūrio priėmimas, įsisavinimas. O viskas, tai apimtis nevaržanti požiūrio, tad požiūrio atitikimas apimčiai. O tuo tarpu betkas, kažkas, niekas yra apimtys. Tad viskas tokiu būdu iškyla sulyginant apimtį su jos poveikiu požiūriui.

8=4x2

  • 6 pasirinkimai, tai Dievo gerumai, tai gyvenimas, 6 teisingumo raiškos, dviejų požiūrių lygiagretumai, uždara sandara, vienas lygmuo atsveria kitą. Kas gyvena neigiamais įsakymais, tas gyvena nuodėme, teisybe. O 4 troškimai, tai malonės raiškos, atvira sandara, tam pačiame lygmenyje, 4 tarpo apimčių sąlygos. Gera valia, tai 4 troškimai suporuoti su 2 laisvumo atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu, teisybe ir malone.
  • Aštuongubas kelias yra rėmai šešerybei. Tai yra (ne)troškimų tikslas, tapti padalinimų rėmais.

Keturios pakopos Dievo išėjimo už savęs

  • Ar Dievas? pirmapradis Dievas už mūsų
  • Koks Dievas? mūsų ir Dievo tęstinumas, tapatumas sau: esu, kas esu - toks jo vardas
  • Kaip Dievas? mūsų ir Dievo dviprasmybė
  • Kodėl Dievas? Gera širdis mūsų gelmėse

Aukštesnis lygmuo apibrėžia žemesnį lygmenį. Aukštesnis lygmuo labiau įsitvirtinęs sandaroje, santvarkoje. Tad 6 apibrėžimais išeinama į Dievą už sandaros, grįžtama į jį, išsakomas jo tarpas, ką Kitas išgyvena.

Kita pusė išdėsto viską, kas išplaukia iš Asmens, iš išbaigto pašnekovo, tad iš visapusiškos kalbos. Kita pusė žinojimo rūmų besąlygiškai išreiškia Dievo ir asmens dviprasmybę, jos sąlygas. Išsakomas klausytojas (asmuo), kuriam pašnekovas (būtent Dievas) atsiskleidžia. Iš pradžių, tai neišsakytas klausytojas (kada Dievas atsiskleidžia - D), o paskui, tai išsakytas klausytojas, asmuo (kada Dievas atsiskleidžia asmeniui - DA). Ir tas klausytojas yra išbaigtas atskirai (asmuo - A - kurį šnekiname). Ir tas klausytojas yra savistovis, be mūsų, dviprasmybe kasdienybėje, bet kokioje apimtyje - AAA vietinės reikšmės trejybe.

  • A - asmuo, stebintis, ar yra Dievas. Asmuo yra Dievas, poslinkis. Tai bendras asmuo, Jėzus.
  • D - teigiamai apibrėžtas Dievas. Dievas yra narys. Dievas savimi. Ko labiau Dievas prasikerta pro santvarka, ko toliau jis išeina už savęs, ko labiau siaurėja jo apimtis, to šiltesnė jo raiška. Kaip Dievas iškyla skirtingose apimtyse man atsisakius savo požiūrio, savo apimties: atsisakius visko - Dievas be požiūrio (nulybė); betko - nuoseklus, tapatus sau (vienybė); kažko - dviprasmybė (dvejybė); nieko - gera širdis (trejybė). Tai yra malonės šaltiniai. Pavyzdžiui, Dievas savo nuoseklumu, savo tapatumu sau, nenyksta, išsilaiko. Tai yra būdai malonę išsakyti ir ją atpažinti.
  • DA - neigiamai apibrėžtas Dievas, santykiais, aplinkybėmis. Dievo santykiai su savimi, tad su asmenimi. (DD prilygsta DA). Dievo požiūrį susijusį su mano požiūriu. Dievas, asmens išklausytas. Tai yra malonės priėmimas.
  • AAA - apibrėžia dviprasmybę. Sąlygos yra Dievas.

Asmuo yra širdyje - tai galimas Dievas, į kurį už savęs išėjo Dievas. Dievas ir Asmuo eina vienas link kito. Tad gaunasi jų santykiai. Dievas yra teisingas, dviprasmiškas ar maloningas.

  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai nėra, jo teisingumą. 01 (Dievas be požiūrio => <= tapatumas sau) Dievas už savęs, neigiamai apibrėžtas. (kažkas = kažkas-niekas)
  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai gali būti, jo atvirumą, dviprasmiškumą. 02 (Dievas be požiūrio => <= dviprasmybė) Dievas, kurio visuminis požiūris parodo jog mano tėra sąlyginis. (betkas = betkas-niekas)
  • Išsako užtikrintą, nuoseklų Dievą, santvarkoje, kas jisai gali būti, jo atvirumą, dviprasmiškumą. 12 (tapatumas sau => <= dviprasmybė) Dievas pranokstantis mano požiūrį kaip liudija mano proto ribos. Prisideda 0-požiūris (niekas) ir 7-požiūris (niekas = betkas-kažkas).
  • Išsako dviprasmišką, ramų Dievą, įsitraukiantį į santvarką, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 23 (dviprasmybė => <= gera širdis) Dievas, kurį galiu rinktis vietoj savęs, kaip pasiklydęs vaikas, jo gerumą. (klausimas - laisvas pasirinkimas)
  • Išsako užtikrintą, nuoseklų Dievą, santvarkoje, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 13 (tapatumas sau => <= gera širdis) Dievas - mylimoji, mane suvedanti. (atsakymas - nelaisvas pasirinkimas)
  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 03 (Dievas be požiūrio => <= gera širdis) Dievas išeinantis už savęs į sandaras (atsisakantis savęs) (viskas = viskas-niekas; joks pasirinkimas)

Šventosios Dvasios sandaromis:

  • Jėzus - mylėti priešą, Dievą
  • Tėvas - mylėti artimą - betgi tai šviesuolių bendrystės pagrindas

Asmenų galimybę išsako įstatymas, tiek Sūnaus teigiamas, tiek Tėvo neigiamas. Įstatymo pagrindas, tai aštuongubo kelio atsiskleidimas, Dievui išeinant už savęs, taip kad atsiveria tiek pirminės sandaros, tiek antrinės sandaros. Juos bene sieja trejybė. Iškyla vieningi asmenys, šviesuolių bendrystė, jos akimirka.

Jeigu gyvensime pomirtinį gyvenimą, tai juk gyvensime ne paskirai, kaip dabar, bet visi visais, Dievas mumis ir mes Dievu.

Tikrovės kūrimas smulkmenomis.

Maldos veiklos logika teigiamai vienas kitą veikiame. Yra ir atitinkamai neigiama veikla - nuoskaudų logika - kai mus skaudina, mus susipaudžia, mes su laiku turime atsitiesti - tačiau turime laisvę "kaip" tatai padarysime, ar dirbsime "naudingą darbą" ar tai bus griaunamoji veikla. Tai yra karmos dėsniai. O Kristaus nukryžiavimas, tai jo pakėlimas visų mūsų kančių, jų susivedimas į jį ir jo neturėjimas kam pervesti.

Dvasia: kiekvieną Dešimt Dievo įsakymų susieti su Dievo raiška, kaip įsakymas iššaukia langą į Dievą, kuriam paklūstam

  • Neturėk kitų dievų - Dievas, savarankiškas
  • Neminėk Dievo vardo be reikalo - dvasia, užtikrinta
  • Septintą dieną švęsk - dviprasmybė, rami
  • Gerbk tėvą ir motiną - gera širdis, mylinti
  • Nežudyk - neribotas
  • Nevok - pranokstantis mane, aprėpiantis ir kitus
  • Nesvetimauk - įstatymiška laisvė -
  • Nemeluok - išeities taškas, klausimas
  • Negeisk svetimo daikto - mylimoji, atsakymas
  • Negeisk svetimo asmens - vienų vienas

Kada pasitraukiam, Dievas įvairiausiai iškyla. Mūsų širdis yra tai, kas mumyse giliausia. Ar jinai pasitraukia, ar jinai nepasitraukia? Ar jinai gera širdis (už mūsų, giliau nei mes), ar jinai pikta širdis (užstojanti kelią). Tad širdis yra šaltinis to, kas iš mūsų išplaukia.

Padalinimai - už santvarkos jie tiesiog nustato požiūrių galimybes. Tačiau santvarkoje jie išsako prieštaravimą, kurį pergyvename, santvarkoje gyvenantys. Prieštaravime nereikalinga laisvė, ir jos nėra padalinimuose. O tas prieštaravimas išnyksta kada nusakomas Dievo tarpsnis, jam išeinant už savęs. Įsakyme nebėra prieštaravimo, užtat yra laisvė, kurią duoda dviprasmybė teigiamų ir neigiamų įsakymų. Dievas nebūtinas nes yra tobulas žmogus, bet Dievas tampa būtinas nes palaikomas ir netobulas žmogus, tai vyksta vienumu, atjauta, asmens trejybe, o tam raktas yra meilė. Tobulas žmogus kuris laikosi įsakymo yra išplečiamas netobulu žmogumi, kuris įsakymo nesilaiko, o vis dėl to mylimas.

Teigiami įsakymai: Dievo patirtis - šaltis ir šiluma

  • Keturi troškimai yra Dievo savybės.
  • Teigiami įsakymai išsako mūsų atitrūkimą nuo Dievo ir tuo pačiu jo dieviškumą, jo ryšį su mumis nepaisant to, taip kad jis nuo mūsų neatitrūkęs. Jo savarankiškumą mūsų atžvilgiu. Kuriam visi esame lygiaverčiai.
  • Mylėti visu kūnu, protu, širdimi, valia, tai vyksta asmenybe. Būtent ja pažįstame. Būtent ja Dievas mus ataidi. Būtent ja bendraujame su Dievu. Tuo tarpu asmeniu su Dievu nebendraujame, o tiesiog esame. Bet su Dievu galime visgi bendrauti kaip asmuo su asmenimi, kaip bendras asmuo, kuris kalbasi su savimi.
  • Gryni požiūriai išsako asmenis: nulgubas: Dievas (Dievas, kaip Dievas); viengubas: Aš (Dievas, kaip dėmesys-dvasia); dvigubas: Tu (Dievas, kaip dviprasmybė); trigubas: Kitas (Dievas, kaip gera širdis). Taip pat tai vienumo sąlygos: Aš - vieninga savastis; Tu - vieningas asmuo; Kitas - vieningi asmenys. Tai susiję su nulybės atvaizdais ir su aplinkybėmis: nulgubas Dievas tiesus (būtinas, tikras, galimas); viengubas Mano dėmesys betarpiškas (daiktas, eiga, asmuo); dviguba Tavo dviprasmybė pastovi (vienis, daugis, visybė); triguba Kito gera širdis prasminga (būti, veikti, mąstyti). Ar tai susiję su Dievo išraiškomis psalmėse?
  • Keturi gyvenimo lygties lygmenys, kaip Dievas išeina už savęs ir skverbiasi į pasaulį. Dievas (savarankiškas); dvasia tapati sau (užtikrintas) - tai Dievo sandara "viskas"; dviprasmybė (ramus) - tai visko atvaizdai, troškimai; gera širdis (mylintis) - tai troškimų vienybė - meilė.
  • Dievas, dvasia, dviprasmybė ir gera širdis iškyla pirminėse sandarose. Dievas, tai troškimas nieko, kažko, betko ar visko. Dvasia, tai netroškimo vieningumas, juos vieningai atliepiantis, kaip antai poreikių tenkinimas arba abejonių atliepimas dvejonėmis. Dviprasmybė, tai galimybė atliepimus taikyti pasaulios (visuomenės) ar širdies (Dievo) pagrindu. Gera širdis, tai širdies įsisavinimas iš esmės, gyvenimas būtent ja, būtent Dievu, tai Dievo šaltinis, Dievo Dievas, iš kurios bet kokiose sąlygose kyla grynasis, pirmapradis Dievas. Kiekviena pirminė sandara suveda visas keturias raiškas, tačiau pabrėžia vieną iš jų: poreikiai Dievą; abejonės dvasią; lūkesčiai dviprasmybę; vertybės gerą širdį. Taip kad raiška sudaro pirminės sandaros pagrindą, kuriuo išsakytos visos keturios raiškos.
  • Dievas, įvairiai išėjęs už savęs, tad įvairiai mylėtinas, teigiamai, kaip (vienas) Dievas, (rimtasis) Viskas, (kūrybingi) Troškimai, (Šilumos šaltinis, esmė, tėvai) Meilė. Tai teigiami įstatymai, o neigiami, tai kyla iš jų porų.
  • Dievas išeinantis už savęs į save: Dievas - viskas - troškimai? - meilė.
  • Teigiamais įsakymais išsakoma Dievo patirtis, ji įvairiai pateikiama šalčiu ir šiluma
  • Šalčio (teisybės) ir šilumos (malonės) dviprasmybė: Šiluma: Dievo įsijungimas į sandarą
  • Ko daugiau Dievas išeina už savęs, to šilčiau. Tai išsako keturi troškimai.
  • Šiluma iškyla su gyvenimo lygtimi, o šaltį išsako padalinimai. Tai atitinka ir termodinamiką, šiltą malonę ir šaltą teisybę.
  • Dievą pripažįstam, priimam kartu su juo šalčiu, tai ir yra amžinasis gyvenimas, kuris mums šiaip svetimas, bet mus išplėčia.
  • Mes iškylam Dievui pasitraukiant, tad mes esame, kaip tokie, šalti.
  • Šiluma ir šalis kyla iš santykio. Jeigu nėra santykio, tai nėra šilumos nė šalčio. Tad trejybėje nėra, nė paskirame asmenyje.
  • Šiluma kyla iš sutapimų iškylančių dėka netobulumų. Nes tobulume nėra nė šilumos, nė šalčio. O septintu požiūriu, derinant Dievo sandarą ir asmens dvasią iškyla netikėti sutapimai, sprendimai, kartu su jais, šiluma.
  • Kasdienybės Dievas yra labai šiltas, o išmąstytas (teologinis) Dievas yra labai šaltas. Tad visiems prieinama Dievo šiluma. Bet vieni ieško tos šilumos šaltinio - tad myli Dievą ir jį pripažįsta bei priima, kad ir labai šaltą. O kiti priima šilumą, bet neieško jos šaltinio, tad atmeta Dievą, vengia Dievo. Kurie įžvelgia Dievą šilumoje, tie šildo Dievą, brandina Dievą. O kurie primeta Dievui šilumą, tie nepažįsta Dievo. Užtat pasiklydęs vaikas, suvokiantis jog Tėvas turi jo ieškoti, o ne atvirkščiai, supranta jų ryšio nepaprastą šilumą, išryškėjančią būtent jų vienų vienumu, jų bendru ryšiu, net kai jie neturi ryšio. O kas nesuvokia, tas negali pagauti to ryšio šilumos, tam tai atrodo iš šalie, iš pirmo žvilgsnio, gana šalta ar baisiai šalta.
  • Šios keturios raiškos prilygsta, kur kūrėjo tikslas: tiesa (Dievas) - už savęs; betarpiškumas (dvasia) - iš savęs; pastovumas (dviprasmybė) - į save; prasmė (gera širdis) - savyje. Atitinkamai, veiksmingose maldos, kur Dievas:
    • Dievas: nuolankume-atvirume/pažeidiamume-norų sutapime;
    • dvasia: supratingume jog kenčia-širdingume/naujame ryšyje-bendrame neabejingume;
    • dviprasmybė: teisinguose noruose-lygiavertiškume;
    • gera širdis: atsidavime-tikėjime-tiesos laikymasis/kito gerbimas.
  • 4 savastys, savęs įsivaizdavimai: atitrūkus (joks); neigimu (riba); dviprasmybe, sutapimu; veidrodžiu (savęs atpažinimu), atjauta.
  • Dievo tapatumas sau, tai yra attentional schema, savęs neigimas, savo riba, atskyrimas "savęs" nuo nesavęs, dėmesio sutelkimas. Sąmoningumas, tai lygiagretus dėmesio pajungimas ir išjungimas. Dėmesingumas, atidumas (attention to attention), tai požiūrių algebros (žvilgsnių ir požiūrių, jų sudūrimo) pagrindas.
  • Šilumo, tai išgyvenimo laipsnis, neabejingumo laipsnis, kiek išgyvename kitą, ir būtent kiek Dievas išgyvena kitą, kokiu asmeniu Dievas gyvena (reiškiasi): Dievu (Dievu-galimybe), Manimi (dvasia-vienumu), Tavimi (dviprasmybe), Kitu (gera širdimi).
  • Ko labiau Dievas atsiskleidžia asmenimis, to labiau jisai šyla, to labiau jisai mylėtinas.
  • Tai supratimo lygmenys: Gera širdis supranta atjausdama, išgyvendama; dviprasmybė supranta galimybėmis, pasirinkimais, atsiskleidimu; dvasia supranta tirdama; o Dievas nesupranta, tai yra, veikia strimagalviais. Tai atviro, neapibrėžto, supratimo lygmenys - tai išgyvenimo lygmenys.
  • Dievo išėjimas už savęs į save iškelia savasties trejybę: už savęs, į save, ir savastis. Tokios sąvokos iškyla ir penkerybe, kur yra riba tarp vidaus ir išorės.
  • Keturi teigiami įsakymai yra dviprasmiški, pavyzdžiui, neturėk kitų dievų... ir tik mane vieną.
  • Vienumas asmenimis (Kaip esame viena?): Dievas (dvasia) - aš (sandara) - tu (atvaizdai) - kitas (vieningumas).
  • Mylint priešą reikalingas dvigubas požiūris, neapkęsti ir tuo pačiu mylėti.
  • Poreikių tenkinimas - amžinas gyvenimas, abejonių atliepimas dvejonėmis - išmintis, lūkesčių atliepimas - gera valia, vertybių atliepimas - Dievo valia.
  • Poreikis apibrėžia nieką, abejonė apibrėžia kažką, lūkestis apibrėžia betką, vertybė apibrėžia viską. Netroškimas apibrėžia, išmąsto.
  • Tikime Dievą dar nepažindami jo. Mylėti Dievą galime tiktai pažinę jį. Nepažintas Dievas šaltas, o pažintas Dievas šiltas. Jėzus liepia tiek tikėti Dievą (visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visomis jėgomis), tiek mylėti Dievą. (Reik peržiūrėti evangeliją.)

Požiūris sieja asmenį ir aplinkybes. Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio.

Aplinkybės išsako Dievo atvertą tarpą. Mums gyventi amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Tai tarpas tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus. Tas tarpas yra jų bendrai suvokta Dievo Dvasia.

  • Juk Dievas reiškiasi mumis. Tad aplinkybėmis. Viena aplinkybe Dievas be mūsų, antra aplinkybe Dievas su mumis, o trečia aplinkybe šiuodu suvedame. Tai išsako Tėvą, Sūnų ir Dvasią.
    • Ar: galimybe, suvedančia mūsų esamybę ir Dievo būtinybę. Gera širdimi išgyvename, atjaučiame visas galimybes. Dievo valia.
    • Koks: asmeniu, laisvai pasirenkančiu tarp Dievo už savęs ir savyje. Dviprasmybe, tad pasirinkimu, sąmoningumu, valia. Gera valia.
    • Kaip: lygiagrečiai (daugiu), suvedančiu vienį ir visumą. Dvasia, lygiagrečiai mes visi esame viena. Išmintimi.
    • Kodėl: Gyvename trejybe: esame, veikiame, mąstome. Dievu. Amžinu gyvenimu. Dievas yra poslinkiuose (nusistatyti: mąstau, tad esu; vykdyti: esu, tad veikiu; permąstyti: veikiu, tad mąstau), o mes būsenose. Tad šios aplinkybės išsako trejybės narius, kaip poslinkius tarp aplinkybių.
  • Aplinkybės leidžia asmenims išsiskirti: Tėvas, Sūnus, Dvasia; Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Mylimas Dievas

  • Mylėti Dievą. Dievas tampa gyvas, platesnis, išeidamas už savęs. Jį mylime kada išeiname už savęs, taip kad ir jis su mumis.
  • Mylėti Dievą, tai palaikyti jo gyvybę. Esame įsakyti mylėti Dievą, vadinasi, jisai yra gyvas ir mes galime jo gyvybę palaikyti. Kažkuria prasme Dievas yra didesnis už gyvenimą. Gyvenimas, tai reiškinys, jog Dievas yra geras. Dievas ir pirm gyvybės. June 25, 2003

Grynasis požiūris: nulgubas, viengubas, dvigubas, trigubas

  • Požiūris yra tai, nuo ko Dievas atsiplėšia, visaregiu atsiplėšdamas nuo savęs. esu Dievas, iškylantis jo požiūryje. Panašiai, aš galiu atsiplėšti nuo savo požiūriu. Požiūris tad yra asmens savastis, asmens aplinkybės. Požiūris yra netroškimas: poreikis (požiūris į nieką), abejonė (į kažką), lūkestis (į betką), vertybė (į viską).
  • Požiūris, tai klausimo ir atsakymo galimybė, tad laisvumo atvaizdai, tad tapatumo aplinkybės. Klausimas, tai požiūrio atsiplėšimas nuo savęs, o atsakymas, tai požiūrio priėmimas, įsisavinimas. O viskas, tai apimtis nevaržanti požiūrio, tad požiūrio atitikimas apimčiai. O tuo tarpu betkas, kažkas, niekas yra apimtys. Tad viskas tokiu būdu iškyla sulyginant apimtį su jos poveikiu požiūriui.
  • Apibrėžti asmenį, tai išsakyti jo požiūrį

Troškimai

  • Dievas trokšta visko (mylintis), betko (ramus), kažko (užtikrintas), nieko (savarankiškas).
  • Dievo troškimai, tai visko atvaizdai.
  • Dievo troškimai išsako jo savybes: jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Toks jis savo akimis atrodo atskyrus pradžią ir pabaigą, jam neturint apimties laike, raidoje.
  • Dievo troškimai pasižymi savo šalčiu ar šiluma. Jie yra šalčio ir šilumos šaltinis. Troškimai yra Dievo sandaros, visko, atvaizdai. Jie išsako kiek jisai yra išėjęs už savęs. Dievas gali būti už savęs (be jokio požiūrio), gali būti savyje (dvasia, tapati sau), gali eiti į save (dviprasmybe) ir gali šviesti iš savęs (gera širdimi). Užtat troškimai išsako, kokį Dievą pažįstame. Tai jo pažinimo sąlygos.
  • Dievas suvokiamas kaip troškimas (nieko, kažko, betko, visko). Dievas trokšta visko atvaizdų; vadinas, trokšta, kad viskas reikštųsi. Juk troškimai yra visko atvaizdai: savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Tai Dievas, koks jisai reiškiasi, koks jisai yra. Dievas atrodo teisus nes jis yra savarankiškas; atrodo tiesus nes yra užtikrintas; atrodo pastovus nes yra ramus; atrodo prasmingas nes yra mylintis. Dievas rodosi nulybės atvaizdais (savo savybėmis), o yra visko atvaizdais (troškimais). O viskas rodosi vienybės atvaizdais. Keičiasi, kaip taikom apimtį, o Dievas nesikeičia.
  • Dievo troškimas - gyvenimas. Žmogaus netroškimas - sunaikina.
  • Mums trokšti. Mums gyventi širdingai.
  • Mums išmokti trokšti, gyventi troškimais (savarankiški, užtikrinti, ramūs, mylintys) vietoj kad netroškimais, tad gyventi Dievo atvaizdais ir taip jį įtvirtinti, kaip tikrai būtiną.
  • Trokšti, tai gyventi dviprasmiškai, kaip yra ir kaip norėtumėme, kad būtų.
  • Dievas yra troškimuose. Gerumas yra tapatumuose. Gerumas yra tarpe, tarp troškimų ir netroškimų. O galima neigiamų įsakymų nesilaikyti.

Dievas šyla mumis

  • Dievas pats tampa šiltesnis per mus. Jisai pats, kaip toks, yra nešališkas, svarsto ar jisai būtinas ar nebūtinas, užtat ir kyla pasaulis. Tačiau mes kalbiname Dievą nebūti nešališku. Raupsuotasis jam pasako, Jei tu nori, būčiau švarus. Jėzus atsako, Noriu. Ir liepia jam niekam nepasakyti. Įsivaizduoju, kad liktų nešališka.

Keturi troškimai

Seka "savarankiškas - užtikrintas - ramus - mylintis" veda į meilę (Dievą trokštantį visko). Tai seka iš nieko į viską. Tai platėjantys vienumo apimtys, ryšio apimtys. Šaltį ir šilumą nusako ryšio apimtis. Ko siauresnė apimtis, to šalčiau; ko šiltesnė apimtis, to šilčiau. Platesnė apimtis grindžia asmeniškesnį požiūrį.

Dievas išeina už savęs į save. O jisai šilčiausias, mylintis, kada trokšta visko. O viskas yra Dievo sandara. Tad Dievas išsipildo būtent pilnai išėjęs už savęs. Aišku, toks yra Dievo Dvasios požiūris, kur Dievas. Kiekvienoje nevienumo sandaroje Dievo išeities taškas (lokalizacija) kitaip priskiriamas, kitaip suprantamas.

Dievas išeina už savęs. Tai eiga nusakoma jo troškimais. Jisai:

  • trokšta nieko - savarankiškas - Dievas - pirm išeinant už savęs
  • trokšta kažko - užtikrintas - dvasia - iškėlęs klausimą, tuo pačiu jį vykdant, juo mąstant, paklūstantis sau - Dievas Tėvas
  • trokšta betko - ramus - dviprasmybė - laukiantis, tikintis savimi, jog jisai pasirodys - Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus
  • trokšta visko - mylintis - gera širdis - besirūpinantis, jog jisai iškilęs tenkins tuos lūkesčius - Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia

Tai vienumo apimtys niekame, kažkame, betkame, visakame.

Keturi liudijimai sudaro semiotinį kvadratą:

  • 3 (Meilės) Geros širdies išklausytojas pripažįsta gerumą. Liudija, kas yra.
  • 2 (Ramybės) Dviprasmybės išklausytojas neįpareigoja. Liudija, ko gali būti.
  • 1 (Užtikrintumo) Nuoseklumo išklausytojas vertina išsilaikymą, nesunykimą. Liudija, ko nėra.
  • 0 (Savarankiškumo) Savarankiško Dievo išklausytojas vertina galimybę, jog už jo yra kažkas. Neliudija.

Mylėti visų kūnu, protu, širdimi, dvasia - tai atliepimai į netroškimus.

  • Kūnas - tenkina poreikius
  • protas - dvejoja abejonėmis
  • širdis - išgyvena lūkesčius
  • valia, dvasia - laikosi vertybių

Besąlygiškai šaltas:

  • Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio.

Šaltas, bet šylantis:

  • Požiūris mane praplėčiantis.
  • Mūsų požiūris atskiriantis esantį ir iškylantį Dievą.
  • Dievo požiūris suvedantis esantį ir iškylantį Dievą.

Šiltas, santykinai, dalinėje sandaroje:

  • Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.
  • Asmens požiūris suvedantis esantį ir iškylantį asmenį.

Besąlygiškai šiltas:

  • Požiūris mane pilnai atskleidžiantis.
  • Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti.

D1 Pirmapradis Dievas

D1 Dievas.

  • Pirmapradis Dievas, pirm visko, pirm laiko, erdvės, būties, logikos, proto, tiesos, tikslo, paaiškinimo, būtinumo, reikšmės, prasmės, kalbos, sandaros, jausmo, gerumo, meilės, asmenų...
  • Už santvarkos. Šaltas. Niekur.
  • Savarankiškas. Trokštantis nieko, tai yra, nieko netrokštantis. Be poreikių.
  • Be jokio požiūrio. Grynasis nulgubas požiūris.
  • Neapibrėžtas.
  • Nulinis asmuo, be požiūrio.
  • Asmenų šaltinis.
  • Neturėkim kitų dievų.
  • Vienumas niekame, už santvarkos.
  • Dievas savaime, už ženklo.

  • Dievas už manęs.
  • Dievas, man nežinomas, be santykių, neįsivaizduotas.
  • Žmogus atsisako savo požiūrio. Dievas be požiūrio.
  • Dievas savyje.
  • Dievas, kaip toks.

Už santvarkos. Šaltas.

  • Dievas gali būti visai už santvarkos, niekaip neapibrėžtas, visai neišėjęs už savęs, tad Dievas visakame, labai šaltas. Tai Dievo tiesa. Dievas nenustatęs tiesos, nenustatęs vienumo plotmės, nenustatęs asmenų.
  • Toksai Dievas labai šaltas, tolimas, svetimas, abejingas, nes jisai be jokio ryšio, be jokių santykių. Dievas toks yra nesant jokiam požiūriui.

Savarankiškas. Grynasis nulgubas požiūris.

  • Nulgubas požiūris, nes trokštantis nieko, o niekas turi vieną savybę, kuri yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į nieką: poreikiai.
  • Akivaizdžiai savarankiškas.
  • Tad neturėkim kitų dievų. Yra vienas Dievas.

Nulinis asmuo, be požiūrio

  • Dievas yra nulinis asmuo, kuris gali būti be jokio požiūrio, pirm apimties. Toks yra jo požiūris. O požiūris, tai jau išėjimas už savęs, už savo apimties. Jisai yra "nulis", tai kas yra pirm mūsų, pirm visko, besąlygiška mūsų aplinka, užtat ir jo savybės yra tokios pat "nulinės".
  • Štai atsisakome savo požiūrio, ir visgi įsivaizduojame, koks tada Dievas gali būti. O jisai tada lieka mįslė, nežinomas, kaip ir kiekvienas asmuo. Tad net ir turėdami požiūrį, galime jo atsisakyti, įsivaizduodami tokį Dievą, tokį asmenį be požiūrio.
  • Asmuo be sąlygų, be aplinkybių
  • Dievas yra tasai... užtat asmuo. Bet Dievas nėra žmogus, nėra laikinas, nėra ribotas, nėra kūniškas.
  • Kodėl lygmens asmuo

Asmenų šaltinis

  • Visi asmenys pagrįsti Dievo pagrindu.
  • Kiekvienas asmuo tai kyla iš nežinojimo, jame yra Dievas. Ir Dievas būdamas neapibrėžtas tai reiškia ir apibrėžtumu, tačiau netiesiogiai. Ir ten kur yra neapibrėžtumas, nežinojimas, ten yra Dievas. Ir Dievas taip iškyla klausimais, nors ten nežinojimas yra sąlyginis.

Poreikiai, tenkinimai - Savarankiškas - Nieko netrokšta

  • Ko mums rūpintis? Dievas be poreikių. Kristus prisiima kitų poreikius.
  • Būk tobulas. Dievo atsiradimas Kristumi.
  • Jėzaus pasakymai, "Aš esu", mus atremia į Dievą vietoj kad žmones. Dievas šešiais būdais iškyla, buvimas nebuvime. Jis taip pat tiesiog yra, "Aš esu". Tuo pačiu jis gali nebūti, kad kiti būtų: "Aš gyvenimo duona", tai yra, jisai suvalgomas, sunaikinimas, kad kiti galėtų gyventi. Kas priima jį, kaip tikslingai nesantį, tas negali mirti, o gyvens amžinai, amžiną gyvenimą.
    • Dievo reiškiniai (šlovė, ketinimai...) išsako mūsų santykį su Dievu, kuriuo jisai atsiranda. Šiuo laipsnynu mūsų valia didėja ir Dievo aprėptis siaurėja. Jį taip pat išsako Jėzaus Kristaus pamokymai. Pirmais trimis reiškiniais Dievas yra už mus didesnis, už santvarkos, o kitais trimis jisai yra už mus mažesnis. Užtat pastaraisiais trimis Dievas iškyla iš smulkiausio ir prasiplečia, auga didesniu, kaip kad iš garstyčios grūdelio, kaip kad pamokyme, "kaip tiki, taip ir bus". Pirmi trys išsako Dievo požiūrį į mus, o paskutiniai trys išsako mūsų požiūrį į jį.
  • priklausyti Dievui - Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. - jo šlove - Priklausyk valdovui, dalinkis jo malone.
  • laukti Dievo - Aš esu avių vartai. - jo ketinimais - Lauk šeimininko, dalinkis jo turtais.
  • sekti Dievą - Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. - jo pavyzdžiu - Sek mokytoją, dalinkis jo dorybėmis.
  • priimti Dievą - Aš esu gerasis ganytojas. - jo meile - Kaip vertini kitus, taip tave vertina.
  • įžvelgti Dievą - Aš esu pasaulio šviesa. - jo darbais - Kaip vertini mažą, taip vertini didelį.
  • pasirinkti Dievą - Aš esu tikrasis vynmedis. - jo įsakymas - Kaip vertini vaisių, taip vertini medį.
  • Jėzaus pasisakymai "Aš esu..." apibūdina Dievo Tėvo vaidmenis. Dievas yra visuma, o Jėzus jo išreikšta savybė, išgyventas vaidmuo (pavyzdžiui, Dievo šlovė). Mes turime savo vaidmenį. Šventoji Dvasia yra prileista "logika" (vaidmenys, sandara, santvarka) kuria Dievas Tėvas ir Sūnus yra viena, ir būtent mumis visais. Toks susiskaldymas išreiškia suvokimą ir jame įvairiai slypintį vieningumą.
  • Dievo išėjimas už savęs, jo buvimo iškylimas nebuvime, tai reiškiasi šešeriopai mums ir Dievui sutampant, nes mes esame ten, kur jis nebuvo, bet yra.
    • Jo šlove mes sutampame su jo buvimu. Mes gyvenam juo.
    • Jo ketinimais jis sutampa su mūsų buvimu. Jis gyvena mumis.
    • Jo pavyzdžiu sutampame su juo sutampant sutapimui ir nesutapimui, lygiaverčiai. Yra gyvenimas.
    • Savo meile jis atsisakydamas savęs, savo nebuvimu sutampa su mumis, kokiais nesame. Jis mus pasirenka.
    • Jo darbais, tikėdami jį, mes savo nebuvimu sutampame su jo nebuvimu kol kas, rengiamės jo pasirodymui. Mes jį pasirenkam.
    • Jo įsakymu sutampame nesutapimu su juo, mes nesame, o jis yra, jį priimame vietoj savęs, nelygiaverčiai. Yra pasirinkimas.

D2 Dvasia

Pavyzdžiai

  • Savo ir kitų dėmesį suvokiame kaip dvasias išeinančias už mūsų į tai, kas mus domina, kas mums įdomu. Neurologai pripažįsta šį ryšį tarp dėmesio ir dvasios, taip kad visakame įžvelgiame dvasią. Tad ir patį Dievą galime suvokti, kaip dvasią priskirtą tam, kas nesiriboja šiuo pasauliu, kas jį pralenkia.
  • Dievas trokštantis kažko, užtikrintas. Be abejonių.
  • Klausimas, ko iš tikrųjų trokštu?
  • Vienumas kažkame, santvarkoje, tad gerumas.
  • Dievo paveikslas, ikonas.
    • Dievas, kurio vardas neminėtinas be reikalo, be pasekmių.
  • Iš Mamos patyriau, jog jos požiūris į Dievą yra labai rimtas. Yra rimta Dievo galimybė. Dievas yra rimtas reikalas. O jeigu neatmeti galimybę, tai ją priimi - taip išlieka daugiau galimybių. Užtikrintas rimtumas.

  • Santvarkos akimis, Dievas yra už santvarkos. Jisai kaip toks yra tapatus sau, tas pats Dievas. Mat, tapatumui reikalingos skirtingos sąlygos, skirtingos aplinkybės. O Dievas yra už santvarkos, tad Dievas tapatus sau. Tas tapatumas santvarkoje reiškiasi nulybės atvaizdais, įskaitant tiesa. Požiūrio asmens sąlygos.
  • Kažkur. Tapatumas sau, dėmesingumas, Dievas santvarkoje. Betarpiškai užtikrintas. Gerumas, pirminis asmuo, viengubas požiūris, Aš. Neišskirtinas, neapibrėžtas "koks". Jo vardas neminėtinas be suveikimo.
  • Dievas išsitenka santvarkoje, jisai jos nevaržomas, jisai tapatus sau.
  • Dvasios visumą, jos sąvoką išsako poreikiai, apibrėžiantys kūno ir dvasios gyvybę. O dvasios viengubą požiūrį išsako dvejonės, jungiančios požiūrius ir aplinkas.

Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į kažką: abejonės.

Grynasis viengubas požiūris.

  • Viengubas požiūris, nes trokštantis kažko, o kažkas turi dvi savybes, iš kurių viena yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Dvasia, tai apibendrinimas visų septynių atliepimų santvarkos požiūrių (dvejonių), jos visos viengubos (požiūris aplinkoje). Tas apibendrinimas sutapatinamas su asmenimi, su ...?

Širdies tiesa reiškiasi savo vidiniu nuoseklumu, o pasaulio tiesa atsiremia į pavyzdžius pasaulyje. Tad skiriasi kaip eiga ir daiktas. Skirtumas tarp jų yra kažkas, tai nuoroda į tai, į ką sutelktas jų dėmesys.

Išėjimas už savęs į save, į požiūrį.

  • Įgavimas požiūrio išeinant už savęs į asmenį.
  • Išėjimas už savęs į vieningumą. Savastis yra tai, kas mus atskiria.
  • Dievas yra ne šiaip gerumas. Gerumas santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos.

Dvasia yra už sandaros, už savęs.

Dievo išsitenkimas sandaroje - tapatumas sau

  • Dievas išsitenka sandaroje dėl to, kad jis sutampa su savimi. Dievas tad gali būti sandaroje ir tuo pačiu jos nepaisyti, būti už jos, nes jinai jam nekliudo, jisai besąlygiškas. Savo sutapimu su savimi, savo nuoseklumu, savo tiesa, savo dvasia, savo pasikartojančia veikla, jis ir iššaukia visas sandaras. Tai Dievo sąvoka, šaltoka.

Neapibrėžtumas - Tapatumas sau

  • Santvarka, tai yra kas apibrėžta. Santvarkos požiūriu, neapibrėžtumas (Dievas) yra tapatus sau.

Pasikartojanti veikla - Tapatumas sau

  • Tapatumas sau, tai pasikartojanti veikla. Tokiu atveju Dievas savo savastimi įeina į santvarką kaip gerumas. Santvarkos akimis tai yra gyvenimas, o Dievo akimis, jisai yra atskirtas nuo savęs, tai yra amžinas gyvenimas.
  • Dvasia, tai pasikartojantis veiksmas, tuomi tapatumas su savimi, palyginti su veiksniu +2.

Nulybės atvaizdai - tapatumas sau

  • tai tapatumo sau įvairiausi būdai.
  • Dievo savybės yra nulybės atvaizdai: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas. Tai Dievas, koks jisai atrodo mūsų akimis, esantiems santvarkoje, jam neturint apimties erdvėje, santvarkoje.

Nulinė sąvoka - vienų vienumas - Tapatumas sau

  • Nulinė sąvoka - besąlygiškas tapatumas sau (o mes ir visa kita sąlygiškai tapatūs sau) - vienų vienumas

Neišskirtinumas - tapatumas sau

  • mūsų akimis - neišskirtinumas - Savybėmis apibrėžtas - neturintis apimties erdvėje (nulybės atvaizdai)
  • Indistinction, Complete, Spirit
  • that Indistinction which is open to all Distinction.

Teisybė - tapatumas sau

  • Dievo tapatumas su savimi yra jo teisybė. Santvarkoje tai tampa nykimu, mažėjančiu laisvumu. Šaltas, nes tai gęstanti dvasia. O protas būtent taip veikia, atsisakydamas dvasios, viso kas nereikalinga.
  • Teisybės šaltinis.

Tiesa

  • Tiesa, tai kas yra tyra, be jokio melo. Panašiai: gerumas, tobulumas. Kas visiškai atskleista.
  • Dievas sau akivaizdus, o kitiems paslėptas bet iškylantis
  • is related to himself as Truth, beyond Person, and as defined by Understanding
  • Dievas būtinas - Sutampa su savo raiška. Esu, koks esu.
  • Tiesa, tai būtina raiška.
  • God's necessity is that his truth (the possibility of his being) and the manifestation of his truth (the possibility of his nonbeing) are one and the same. These are united by the fivesome as different directions (being: every effect has had its cause; nonbeing: not every cause has had its effect) in conjunction in the here and now.

Tiesioginis

  • Nenurodantis kitą, o tiesiogiai išsakantis save
  • not a Basis, but directly Agreement or Disagreement

Įžvalga (teorija, logosas, žodis). Išryškėjimas, jog Dievas būtinas.

Vaizdavimas nebuvimu

  • Kaip Dievą įsivaizduoju. Juodasis Dievas, Dievas - tyla. Palyginti nulybės atvaizdus.

Šilumos galimybė

  • Pirm požiūrio, tai pagrindas jo sutapimo su šiluma, tai jo šilumos galimybė

Dievas, suvedantis pradžią ir pabaigą

  • Dievo akimis laiko ir erdvės nėra
  • Dievas neturi apimties laike (troškimai)
  • Dievas savybėmis apibrėžtas

Dievo suvokimas.

  • Older thought, unsatisfactory: God is understanding God. We start here and ask, what does it mean that this is the same God? We first show how understanding grows completely explicit. We then conclude that indeed all understanding is understanding through God (as EternalLife, his unity as Understander and Experiencer). And through the understanding of God we can understand all who experience.

Tapatumo sau (matematinės ekvivalencijos) rūšys: kintamųjų rūšys, ženklų savybių lygmenų poros

Išėjimas už tapatumo sau

  • Dievo sau pradžia, tai monologinis santykis. Dievo kūryba, tai išėjimas už "tapatumo sau", nesiribojimas tuo. Sandara, tai apibrėžimo pagrindas.

Dievas pirm neigimo, pirm santvarkos

  • Santvarkoje yra neigimas, apibrėžimas. Dievas yra pirm neigimo. Neigimas išsivysto padalinimais, išryškėdamas dvejybe, ketverybe, o galutinai apibrėžtas septynerybe ir aštuonerybe.

Dievo galimybė

  • Dievo galimybė - kuri man buvo labai šalta - bet kada jau viską žinojau, kada supratau esmę, jog visos sandaros, visos mūsų aplinkybės išplaukia iš Dievo požiūrio, tada nebuvo jokio reikalo jį laikyti tiktai galimu - o kadangi asmeniškai esu daug kartų atsirėmęs į jį ir sulaukęs jo malones, tai galiu jį suprasti, kaip šiltą, kaip visko, bet kartu ir šilumos šaltinį.
  • Rimta Dievo galimybė, kurią pasisavinau iš Mamos.

Palyginti su tiesa, žinojimu, prietarais, mokslu, išmintimi.

Abejonės, dvejonės

  • Dvejonės. Kaip nepamesti protą? Dievas užtikrintas. Yra Dievo požiūris, bet nėra jo aplinkumos.
  • Dvejonė gali išsakyti Dievo požiūrį (taip pat ir paskiro asmens be bendro asmens - Jėzaus Kristaus). Dievas kalba širdies tiesa, o viskas, pasaulio tiesa. Tad geros valios pratimai išsako Dievo požiūrį visais klausimais. Tai požiūris kylantis iš gelmių.
  • Pirminėmis sandaromis, pavyzdžiui, dvejonėmis, Dievas susilipdo.

D3 Dviprasmybė

Pavyzdžiai

  • Dievas slypi dviprasmybėje, lubų blankumoje
  • Entropine prasme, atviro šilto malonės širdies tiesų pasaulio ir uždaro šalto teisingumo pasalio tiesų pasaulio dviprasmybė.
  • Dievas trokštantis betko, ramus, be lūkesčių.
  • Ramybė, kurios linki Kristus, vietoj laimės. Kuria esame jautrūs visakam.
  • Ramybė, kuria teisingai mąstome, kuria nesijaudiname.
  • Ramybė, kurią mokino geros valios pratimai, kad ji vertintina labiau už jaudulį.
  • Vienumas betkame: teisingumo santvarkoje ir malonės už santvarkos.
  • Dievo indeksas, jo pasekmės.
  • Dievas, kurio poilsio dieną švenčiame, atitrūkdami nuo pasaulio eigos.
  • Dievas, su kuriuo ieškau ryšio, kurį atsigulęs ant žolės kalbinau danguje, dėl savo meilės Reginai.
  • Dievas, kuris reiškiasi keistais sutapimais. Pavyzdžiui, tapau šachmatų ekspertu, tapau šachmatų meistru, bet vos vos, po to kai šito prašiau per gimtadienį.
  • Dievas, kuris kalba tikrovės įvykiais. Rodo į ką galima kreipti dėmesį. Sėkmė, papročiai nebūtinai rodo Dievo valią. Nacių Vokietija, Sovietų Sąjunga, vergija JAV ir kitur, indėnų sunaikinimas. Kaip man sekėsi: moksle nuostabiai, sporte - visiškai ne. Ir ką iš to išvedžiau? Sėkmę nesiejau tiesiogiai su Dievu. Bet jaučiausi palaimintas apskritai, jog esu laimingas ir buvau dėkingas, kokioms sąlygomis gyvenu. Taip pat pasijutau apdovanotas, kad mano dovanos yra iš Dievo (o sėkmė tai mano). Ir kad man priklauso tas dovanas taikyti visų labui, jos Dievo duotos ne mano naudai, o visų labui.
  • Ramybė, kuria žmogus sklidinas. Ramybė, suteikianti mums ramybę, atverianti jautrumą.
  • Galimybės atsivėrimas, kai esi jautrus, kad ir kur eiti. Laisvė nuo šablonų, nuo atkarpėlių. (Menais, vaidyba vaizduojame tokį gyvumą, tokią laisvę.)

  • Betkur. Malonės šaltinis. Dvasia, prasiveržianti į pasaulį. Žvilgsnis į santvarką. Gyvenimas, antrinis asmuo, dvigubas požiūris, Tu. Pastoviai ramus. Neišskirtinas, neapibrėžtas "kaip". Atitrūkimo diena švęstina.
  • Dievas, dvasia išnaršantis ir papildantis visą pasaulį, slypintis jo dviprasmybėje, nykimo teisybėje ir gaivinimo malonėje. Dievas, kurį galime ir pasirenkame įžvelgti visakame ir kalbinti, kuris išsiduoda nevienaprasmiškai, kuris veši sutapimuose. Asmens galimybės aplinkybėse.
  • Betkas, tai skirtumas tarp Dievo už santvarkos ir santvarkoje (lūkesčiuose). Dviprasmybė, tai apibendrinimas atliepimų...?
  • Ramybė, kuria žmogus sklidinas - ramybės galva. Teisingas mąstymas, kada įsisaviname būtent širdies tiesą ir ja vadovaujamės, kada nesijaudiname.

Grynasis dvigubas požiūris. Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į betką: lūkestis.

  • Dvigubas požiūris, nes trokštantis betko, o betkas turi tris savybes, iš kurių viena yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Pasirinkimas tarp širdies ir pasaulio. Tai šviesuolio virsmo pagrindas. Pavyzdžiui, pasirinkimas poreikių tenkinimus taikyti visuomenės ar Dievo pagrindu. Arba pasirinkimas dvejones atsakyti pasaulio ar širdies pagrindu. Arba pasirinkimas lūkesčius išsakyti neigiamai arba teigiamai. Arba pasirinkimas gyventi ar negyventi trejybės poslinkiais.
  • Dviprasmybės visumą, jos sąvoką išsako dvejonės savo dvejojimu. O dviprasmybės dvigubą požiūrį išsako kryptys į gėrį ir iš gėrio.

Pasaulio tiesa kyla iš širdies tiesos, bet neatvirkščiai. Tad būtent širdies tiesa yra dviprasmiška. Tai skirtumas tarp visumos (širdies) ir vienio (pasaulio). Jų santykis yra betko ir ne betko.

Dievas veržiasi į pasaulį

  • Dievas už pasaulio meile prasiveržia į pasaulį pro jo tarpus, taip palaiko Dievo gerumą, taip pat Dievo atskyrimą nuo gerumo, nes Dievas veržiasi būtent į pasaulį, į sąlygas, nors jo pasaulis nepripažįsta
  • Dievas, esantis visur ir visada. Bet ypač, visose sandarose sudalyvaujantis, jas ir išplėčiantis dvasia.
  • Dievas yra kas papildomai palaiko. Jis keičia apibrėžimą į savybę.
  • Dvigubas požiūris - Gyvenimo apibrėžtas: - Dievas tampa platesnis išeidamas už savęs

Dievas tūno dviprasmybėje

  • Dievas už santvarkos tūno dviprasmybėje, tose aplinkybėse, kur jis gali būti ar nebūti. Jisai tad kažkiek prasiveržia pro santvarką, naujai išeina už savęs į ją. Tai Dievo žvilgsnis, šiltokas. Dievas kažkame.
  • Vaikystėje ieškodavau Dievo lubų blankumoje, blankiausioje vietoje, kur jisai mažiausiai įsipareigotų pasireikšdamas.
  • Dievas, kurio ieškau, kuris slypi dviprasmybėje, atveria kitą galimybių pasaulį.
  • Dievas, link kurio einu, su kuriuo ieškau ryšio, jo ramybėje. Ieškoti ryšio su Dievu - malda dvasia, taip pat darbais - kitų laisve - kitais, kaip renkasi.
  • Dviprasmybe, tai yra, aplinkybėmis, kuriais esame viena: Galimybe, asmeniu, daugiu, buvimu, veikimu, mąstymu.

Jeigu gyvename dviprasmiškai, tiek santvarkoje, tiek už jos, tiek neigiamybe, tiek teigiamybe, tada gyvename dviem požiūriais, širdimi, gyvename širdingai, šiltai, dvasia, gyvename dieviškai, mumis gyvena Dievas. Tad svarbu gyventi ta dviprasmybe, kuria mumis santvarkoje galėtų gyventi Dievas už santvarkos.

  • Dviprasmybė kuria geras vaikas priima blogo vaiko požiūrį.

Dievas reiškiasi tarpe

  • Dievas yra tarpe, laisvume, gerume, tarp atsakomybių, tarp pertvarkymų.
  • Dievas atveria tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, kuriame gali vykti amžinas gyvenimas.
  • Dievas yra tarpe ketverybėje, penkerybėje, šešerybėje, septynerybėje, kurioje išsiskiria atsakomybės, o jisai iškyla tarpe.
  • Pasaulio nevaržomas, visiškai laisvas. Užtat pasaulyje neišaiškintas.
  • Tarpe. Dievo dviprasmybė yra tarpe, asmenyje, Dievo galimybėje, tarp pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus, tarp neigiamo įsakymo ir teigiamo įsakymo, tarp gyvenimo neigiamybe ir gyvenimo teigiamybe, juos jungiančiame dvasioje, asmenyje ir dviprasmybėje, trejybę globojančioje meilėje.

Troškimų dviprasmybė

Priežastinė dviprasmybė.

  • Ar esu geras dėl to, kad myliu Ievą... ar myliu Ievą dėl to, kad esu geras?

Dievui buvimas ir nebuvimas yra tas pats - jo dviprasmybė

  • experiences his being and nonbeing as the same because, being unlimited, he experiences Possibility, Subject, Many, Taking a stand.

Pašnekovas

  • Neturėjimas su kuo kalbėti.

Sutapimai, parodantys Dievo neabejingumą

  • Naujųjų metų vakaras
  • Šarūnas nukreipė į Justą

Sulaukimai, patvirtinantys mūsų žmoniškumą, parodantys Dievo palaikymą

  • Audronė mane prisiminė, man paskambino

Lūkesčiai, gėrio kryptys

  • Gėrio kryptys - iš gėrio, į gėrį. Geras Dievas, dovana, savybė ir geras žmogus, darbas, žodis.
  • Gero Dievo gera dovana (malonė), gera savybė (teisybė). O gero žmogaus gero darbo geras žodis.
  • Jausminiai atsiliepimai? Ką išgyventi? Dievas ramus. Kristaus lūkesčiai. Kalba gėriui žmonėse.
  • Būdai ką nuveikti -
  • Lūkesčių pakeitimai
  • Dievas ir širdis
  • Jėzaus lūkesčiai, kad esame viena, ir jo jausminiai atsiliepimai.
  • Geras žodis - pasaulio šviesa - kuria mato gerų žmonių gerus darbus, tad šlovintų Dievą (dėl to nuoseklumo, to teisingumo). Gera savybė - žemės druska.

D4 Gera širdis

Pavyzdžiai

  • Trokštantis visko, tad mylintis. Tai Dievo savybė, o pati meilė yra kita Dievo raiška.
  • Mus mylintis, labiau kaip mes patys mylime save, kad būtumėme labiau gyvi, jautrūs, atsiliepiantys, negu mes patys įsivaizduojame. Kuris rimtai, širdingai priima, kuriam tėviškai rūpi netgi mūsų kvailiausios nesąmonės, išsigalvojimai.
  • Dievas, kuriam meldžiuosi Jėzaus malda "Tėve mūsų".
  • Gera širdis, kuriai gera valia atveriam kelią. Apie kurią sakau, verčiau tu veiki, nei aš veikiu: Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.
  • Kurią įžvelgiame kituose. Glūdinti bet kuriame žmoguje, taip pat mumyse.
  • Mano tėvai - Šilumos šaltinis, Dievo pirmavaizdis. Už mane labiau žino, mato, daro, gali. Bet ir mano tėvai yra riboti, nebūtinai tobuli. Tad įsivaizduoju Dievą.
  • Džiugesys, kada esame viena su visakuo visakame.
  • Vienumo lūkesčio išsipildymas.
  • Dievo grįžimas iš mūsų gelmių per mus į save, už mūsų.
  • Įžvelgimas Dievo viskame. Įžvelgimas visa to, kas gera. Tad viso gėrio krypčių pagrindas.
  • Dievo išbaigimas, jo visiškas, tobulas atsiskleidimas.
  • Dievą mylintysis. Cass McNutt man buvo pavyzdys, kaip žmogus džiaugsmingai, jausmingai, širdingai myli Dievą, taip kad supratau, jisai toks nesiskiria nuo Kristaus, ir jį pašlovinau.
  • Dievo simbolis.
    • Dievas, kurio ženklas yra mūsų tėvas ir motina, taip kad juos būtina gerbti.
  • Pajutimas, kad viskas yra gerai, esu globojamas, mylimas, būsiu aprūpintas.
  • Kantrumas su kitais.
  • Neabejingumas Dievui, tad ryšys su juo.
  • Suvokimas, jog yra meilė, suveikianti, net jei nebūtų Dievo.
  • Dvasios apsauga, blogiui norint mane sunaikinti.
  • Tikėjimas, kad viskas gerai baigsis:
    • esu globojamas
    • būsiu aprūpintas
    • veikia kažkokia teisybė.
  • Patikėjimas, kad Dievas globoja ir rūpinasi Ieva, kad ji nenuklystų, nepadarytų nepataisomų klaidų. Galiu būti ramus.
  • Dievas, kuriuo pasikliauju kai gyvenu, kaip benamis, nežinodamas kaip bus kitą savaitę ar kitą mėnesį, iš ko pragyvensiu ar kur gyvensiu, kaip kad Dovid. Kurio prašau kasdieninės duonos. Kuriuo gyvenu viltimi.
  • Vaikystėje meldžiau Dievą, kad jis išgelbėtų iš mušeikų. Johnny Gonzalez, Dean Andrews, John Carpini, kartą Tėtė mane išgelbėjo.
  • Meldėme Dievą, kad Lietuva būtų laisva ir tai įvyko. Meldėme už Sibire kenčiančius tremtinius.
  • Gera širdis yra Dievo sutapimas su jo raiška. Jisai mums tada yra Kitas.

Mylintis

  • Dievas už požiūrio, priimantis mūsų požiūrį, jį suvokiantį plačiau nė mes, jį išplėčiantį, atitokėjant - besirūpinantis mumis, mylintis mus
  • Prasmingai mylintis.
  • Išmokstame mylėti, gyventi visų vertybėmis
  • Dievas mylintis, o mes irgi gera širdimi išmokstame mylėti, trokšti visko. Gyventi ne savo vertybe, o visų vertybėmis ir Dievo vertybe, būtent meile, gyventi mylinčiais. Tad gera širdis mus perkuria.
  • Senajame Testamente Dievas ne geras, o mylintis.

Visur. Išėjęs už savęs į save. Tad mūsų gelmėse. Dievas manyje.

  • Dievo požiūris manyje, iš santvarkos.
  • Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į viską: vertybė.
  • Sandaros giliausios gelmės, tai mūsų širdys, tai galimybė Dievui iškilti - mums leidus - arba neiškilti - mums neleidus vardan savęs ir savastimi pagrįsto pasaulio. Užtat tai šilčiausias būdas, kaip Dievas iškyla, nes tai vyksta tiktai mūsų laisva valia. Pasitraukdami, atsisakydami savęs, parodydami gerą valią atveriame kelią Dievui - gerai širdžiai - iškylančiam dar giliau už mus. Dievas yra niekame, labai šiltas. Tai Dievo požiūris.
  • Visų Dievas, gilesnis net už mano asmeninį Dievą, kuris mano ar kitų gelmėse, į kurį susiveda visas gerumas.

Grynasis trigubas požiūris.

  • Amžinas gyvenimas, tretinis asmuo, trigubas požiūris, Kitas.
  • Trigubas požiūris, nes trokštantis visko, o viskas turi keturias savybes, iš kurių vienas yra "nulinis", kad tai būtina sąvoka.
  • Gera širdis, tai apibendrinimas atliepimais reikštų trigubo požiūrių...? Geros širdies visumą, jos sąvoką, išsako lūkesčiai, mat gera valia atveria kelią gerai širdžiai. Geros širdies trejybinę sandarą, jos trigubą požiūrį išsako trejybė glūdinti aštuongubame kelyje.
  • Išskirtinas, neapibrėžtas "kodėl".

Dievas, pasireiškiantis mūsų laisva valia

  • Prisirišimo pagrindas - atsirišimas nuo savęs, tuomi rodymas geros valios
  • Mūsų laisva valia pripažįsta Dievą, jį renkasi, jį vertina labiau už gerumą, kaip jo šaltinį, tad gerumui neprilygstamam
  • Išverstas Dievas, išvertus viską. Tai skirtumas tarp Dievo mumyse ir už mūsų.
  • Prasmingas požiūris, pranokstantis visas aplinkybes.

Gera širdis

  • kurią įžvelgiu kituose
  • kuria žmogus veikia.
  • Dievas, kuriam savo laisve turiu atverti kelią
  • Dievas mane mylintis iš vidaus, kuris mane tuomi ugdo
  • Dievas, atsiradęs sandaroje ir ieškantis Dievo
  • Dievas, atveriantis aštuongubį kelią
  • tobulas Dievas - mumyse
  • gerasis Dievas - šiltas, ne šaltas - šiluma besireiškianti jo požiūriu
  • Dievo šaltinis, ir būtent šiltojo, tad ir šilumos šaltinis.
  • Dievas, kylantis iš gerumo, gerumo susivedimas į Dievą, vietoj kad atvirkščiai, gerumo išvedimas iš Dievo
  • Dievas, į kurį susitelkiame, ieškodami ryšio su juo
  • Dievas, susivedantis, už visų Dievo klodų. Vertybėmis išryškėja mūsų Dievas įvairiausių gyvenimo klodų: asmeninis Dievas, tautos Dievas ir taip toliau, kurie visi turi sutapti. Taip pat už mano asmeniško Dievo yra aukštesnis visų Dievas betgi jie sutampa. Gera širdis, tai visų Dievas, glūdintis už mūsų asmeniško Dievo, dar giliau.
  • Atjaustas Dievas. Dievas troškimais atjaučia mūsų netroškimus, bet ar mes jį atjaučiame? Širdis ir pasaulis - gera širdis ir gera valia - galim jam atverti kelią. Atveriame lankstumu, puoselėdami visas septynias kryptis, ne tik savo šešias, taip kad atsiveria požiūris už mūsų.
  • Dievas ir Širdis - apibrėžimas priešprieša - Dievo aplinkybės - Dievas kaip toks išsakomas kaip pirmapradis, iš kurio viskas išsiveda - o Širdis tai į ką viskas susiveda
  • Dievo suvedimą i širdį išsako atvaizdai didėjančiu ir mažėjančiu laisvumu. Ryšys tarp Dievo ir širdies apibrėžia Savęs-suvokimą (ir grindžia ketverybę, penkerybę, šešerybę) ir Bendrą-suvokimą (ir grindžia septynerybę). Iš to bene kyla atvaizdai - keturi Dievo požiūriu ir du širdies požiūriu. Šį ryšį išsako įsisavinimas šešerybėje, apimtis ir išvertimas (inversion effect).

Širdies tiesa, kuriai priešpastatoma pasaulio tiesa, kaip kad geros valios pratimais.

  • malonė ir teisybė
  • šiluma ir šaltis
  • Širdies tiesa platesnio lygmens nei pasaulio tiesa, tad aukštesnio sąmoningumo. Tai santykis tarp neaprėpiamo (buvimo, veikimo, mąstymo) ir jį aprėpiančio. Gera širdis veržiasi per tą tarpą. Tai santykis tarp visko ir ne visko.

Pasaulyje nesutelpantys Dievo pažadai

  • Gera širdis pramano Dievą, ir ne šiaip Dievą, o išbaigtą, gerą, teisingą, maloningą, mylintį Dievą.
  • Mūsų asmeninis Dievas yra mūsų pramanas, mūsų troškimų atvaizdis. Tačiau jeigu tai vaizduojam širdingai, nuoširdžiai, geranoriškai, tai turėtų iš esmės sutapti su tikruoju Dievu, nebent jis būtų labai žiaurus.
  • Dievo pažadai gražūs bet nevisi žemiškai išsipildo, kaip matyt iš mano gyvenimo ir iš Senojo Testamento. Labai daug gero patyriau iš Dievo, labai daug išminties ir nuovokos. Visgi, bent pora kartų jisai man nurodė, kad įvyks tai, kas neįvyko. Būtent sakė, kad Genutė pasveiks, mane ramino, kad galiu nesimelsti. Ir sakė, kad su Ieva gyvensiu David namuose Englewood, kuriuos jisai prarado. Kai jo paklausiau, kas čia atsitiko, jisai neatsiliepia arba sako, Pamatysim. Tad atrodo, jisai Dievas, kuris nori nuraminti, o taip pat pažadėti, kaip kad žydų tautai, jog jis ne šiaip, o iš tikrųjų Dievas, bet tas jo ištęsėjimas, matyt, kartais nesutelpa šioje žemėje, nebent su juo susiveda ir jį praplėčia kitas gyvenimas, amžinas gyvenimas, ne šiaip pomirtinis gyvenimas, juk ėjo kalba apie šį gyvenimą. Juk ne aš prašiau, o jis pažadėjo.
  • Užtat svarbu, kad atleistumėme Dievui, kaip jisai ir mums atleidžia.

Dievas ir Dievo Dievas

  • Gera širdis, tai Dievo šaltinis, Dievo Dievas, tai Dievo būtinumas
  • Dievas ieško savo Dievo, kuris iškyla, net kai Dievo nėra, tai už jį platesnis Dievas, užtikrinantis, jog tikrai Dievas būtinas, tai yra būtinas Dievas. O tas būtinas Dievas kaip tik ir yra tasai Dievas, kuris savęs ieškojo, būtent Dievas Tėvas; o jis iškilo kaip Sūnus ir sutapo kaip Dvasia.
  • Santykiu su savimi (asmenys) Dievo Dievas - Dievas sau akivaizdus
  • God for God is GodTheSpirit. God for GodTheSpirit is GodTheSon. God for GodTheSon is GodTheFather. GodTheFather is God
  • Kas kam yra Dievas? Asmeniui dvasia: Dievui Dievas; Man Gerumas - Dievas nebūtinai geras - atsisakom savo Dievo vardan tikrojo Dievo; Tau Gyvenimas; Kitam Amžinas Gyvenimas.
  • Dievas meldžia Dievą, save meldžia
  • worships God just as it is appropriate for Person to worship God

Aštuongubas kelias

  • Ką byloja dieviška išmintis? Dievas mylintis. Užmezgame ryšį su Dievu.
  • Bendravimas su Dievu. Kaip išgirsti Dievą? Dievas mylintis, kalbantis.
  • Ryšys su Dievu - Tėve mūsų
  • Tėvas. Pasiklydęs vaikas.
  • tobulas Dievas reiškiasi teigiamai (puoselėja gerą - Tėve mūsų, mus mylintis labiau nei mes patys save), o pakankamas Dievas reiškiasi neigiamai (apsaugo nuo blogo - gelbėk mus nuo pikto). Susitelkiame į tobulo Dievo požiūrį ir juo mylime save kartu su jį, naujai išgyvename save. O pakankamo Dievo esame tiesiogiai mylimi, jo saugojami, nesant ryšio su juo.
  • žmogus linki Dievui trimis eilutėmis (ko Dievas prašo), ir Dievo prašo trimis eilutėmis (ko Dievas linki), kaip kad maldoje dviese trise.
  • Svarbu melstis ne "Tėve mano", o "Tėve mūsų". Pirmoje dalyje tai pabrėžia jog Dievas savo siekiais rūpinasi mumis visais, ne tik manimi. O antroje dalyje tai reiškia, kad turiu rūpintis, jog globotų visus, ne tik mane.
  • Aštuongubo kelio atvejai (Tėve mūsų, šv.Petro raktai į dangų, Palaiminimai) aptaria Dievą.
  • Aštuongubas kelias Dievą sulygina su jo veikla, ja interpoliuoja Dievą už santvarkos ir gerumą, Dievą santvarkoje.
  • Meilė įkūnija šlovę; darbai įkūnija ketinimus; įsakymas įkūnija pavyzdį. Pasirinkimas yra gyvenimo įkūnijimas. O įkūnijimu, kaip kad refleksija, pasikeičia kryptis, santykis: ne mes gyvenam juo, o jis pasirenka mus. Įkūnijimas tai yra tai ką Dievas sumąsto, užtat ką jisai suvokia, kas užtat yra už jo strimagalviškumo.
    • Kurie liūdi bus paguosti. Gyvybė: Prisikėlimas ir mirtis. Dievo šlovė. Mes liudijame jo (Dievo už mūsų) buvimo pasireiškimą nebuvime, jo (tėvo) tolydumą.
    • Romieji paveldės žemę. Saugumas: Avių vartai. Dievo ketinimai. Mes (Dievas mumyse) stiprinamės, bręstame, vis išeiname už savęs į amžiną gyvenimą, liudijame savo (sūnaus) tolydumą.
    • Alkstantys, trokštantys teisybės bus pasotinti. Bendravimas: Kelias, tiesa ir gyvenimas. Dievo pavyzdys. Liudijame (dvasios) tolydumą apskritai, kad yra "kelias", nebuvimas išpildomas buvimu.
    • Gailestingieji sulauks gailestingumo. Vertė: Gerasis ganytojas. Dievo meilė. Mūsų vertė kyla iš to, kad Dievas (už mūsų) sutapo, susilygino su mumis kokiais buvom ("raudonuoju aš") susilygina, savęs atsisako vardan mūsų. Dievas vienas su mumis.
    • Tyraširdžiai regės Dievą. Laisvė: Pasaulio šviesa. Dievo darbai. Mūsų laisvė tame, kad galim būti tiek tamsoje, tiek šviesoje - šviesa mus išskiria, kad mes (Dievas mumyse) jos laukiame tamsoje - pasaulio šviesa yra Dievo nebuvimas - kada išaiškėja, kas yra kas - ir kuria esame viena su kokiais būsime ("geltonasis tu"). Esame viena su Dievu.
    • Taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Pilnavertiškumas: Tikrasis vynmedis. Dievo įsakymas. Mūsų pilnavertiškumas tame, kad gyvename iš Kristaus, iš bendro žmogaus, iš "mėlynojo kito", iš įsakymo bendrumo, taip ir mylime vienas kitą, bendriausia meile. Esame viena vienumu.

Jėzaus palyginimų turiniai. Kristaus pamokymai, tai požiūrių santykis, jų apvertimas, išvertimas, apsukimas nuo plačiausio iki siauriausio. Pirmi trys yra platesni už mus, o kiti trys yra siauresni už mus. Tai prasmės tiltas, Dievo ir mūsų visų įvairiausias siejimas, amžinas gyvenimas čia ir dabar.

  • Kaip tiki, taip yra. Dievas priima mūsų požiūrį. Strimagalviškumas išgyvena suvokimą.
  • Ką randi, tą myli. Mes priimam Dievo požiūrį. Suvokimas išgyvena strimagalviškumą.
  • O kiti šeši Kristaus pasisakymai, tai kaip išreiškia Dievo iškylimą? Kaip juos išgyvename, mes ir Dievas? Kaip jie susiję su išgyvenimais? Kaip juos pavaizduoti kūryba? Kaip jie susiję su požiūrių priėmimu?
  • Priklausyk valdovui, dalinkis jo malone.
  • Lauk šeimininko, dalinkis jo turtais.
  • Sek mokytoją, dalinkis jo dorybėmis.
  • Kaip vertini kitus, taip tave vertina.
  • Kaip vertini mažą, taip vertini didelį.
  • Kaip vertini vaisių, taip vertini medį.

Kristaus pamokymai išreiškia mūsų savavalingumo, savavaliavimo, valios savarankiškumo laipsnį. Tai susikalbėjimo pagrindas. Kaip tiki, taip ir bus: susikalbėjimas priklauso nuo mūsų nepriklausomo sudalyvavimo. Prisimenu, kaip vaikystėje pamojuodavau sau ateityje esančiam ir kaip kartais pamojuoju sau atgal.


Asmuo renkasi. Pasirinkimai, tai gyvenimo sandaros, betko, šeši atvaizdai.

Dievas-Asmuo: Atsiplėšimas (Požiūriai) Iš Dievo kylanti santrauka -> Požiūris mane pilnai atskleidžiantis -> Požiūris mane praplėčiantis

6 Neigiami įsakymai

Dievas yra tarpe, Dievo ir (mūsų) gerumo atskyrime. Šešeriopai išreiškiamas tarpas tarp Dievo įsitraukiusio troškimais ir atsitraukiusio netroškimais.

  • Dievas yra sandaroje: neribotas.
  • Dievas yra atvaizde: mus pranoksta; yra mūsų laisvumas, mūsų laisvė.
  • Dievas yra esmėje: mus vienija savo užmoju kiekvieną pasiekti; glūdi bet kokiame suvedime; yra bendroje būklėje, kada esame vienų vieni.
  • Nulybė-vienybė: vienas su viskuo (laimė)
  • Nulybė-dvejybė: vienas su klausimu (įtampa)
  • Vienybė-dvejybė: vienas su atsakymu (ramybė)
  • Dvejybė-trejybė: vienas su betkuo (jaudulys-šaknis)
  • Vienybė-trejybė: vienas su kažkuo (nuostaba-mylimoji-suvedimas)
  • Nulybė-trejybė: vienas su niekuo (liūdesys-vienų vienas)

Ženklų savybės

  • Dievas yra lankstus.
  • Dievas yra pakitus.
  • Dievas yra judrus.
  • Dievas yra įsimintinas.
  • Dievas yra reikšmingas.
  • Dievas yra tikslingas.

Ženklų savybės išreiškia santykį tarp dviejų kopijų, tai yra, tarp dviejų ženklų, užtat išsako tapatumo galimybes, to ženklo santykį su savimi. Ženklų savybių aplinkybes išsako pertvarkymai. Pavyzdžiui:

  • Ženklas gali būti kiek kitoks, jisai gali bręsti, augti, jis gali būti nevisai teisingai atpažintas, bet jisai lieka tas pats ženklas.
  • Ženklas gali dalinai pasikeisti savo reikšmėmis, bet vis tiek išlikti tas pats ženklas.
  • Ženklas gali pajudėti, pereiti iš vienų aplinkybių į kitas, būti laisvas, ir vis tiek išlieka tas pats ženklas.
  • Ženklas gali būti sutrumpintas, sutrauktas, jisai gali būti atstatytas, ir liekas tas pats ženklas.
  • Ženklas gali būti suskaidytas taip kad jisai lieka susietas ir lieka tas pats ženklas.
  • Ženklas gali dingti, būti pašalintas, bet vis tiek atstatytas pagal aplinkybių tikslingumą, tad vis tiek lieka tas pats ženklas.

Šeši atvaizdai

  • Yra apibrėžti atvaizdai: viskas, betkas, kažkas, niekas. Jų nulis yra niekas. Taip pat yra laisvi atvaizdai: viskas, klausimas, atsakymas, niekas. Jų nulis yra viskas. Klausimas ir atsakymas praplėčia apibrėžtus atvaizdus, kad būtų galimos kalbos.

Neigiamų įsakymų Dievas kyla iš tiesos, iš nulybės atvaizdo:

  • iš vienybės atvaizdo: būtina sąvoka (neribotas)
  • iš dvejybės atvaizdo: skirtingas (aukštesniu požiūriu atsitraukia) ir tapatus (mūsų laisve įsijaučia)
  • iš trejybės atvaizdo: būtinas (vaizduotės ribos), tikras (mylimasis) ir galimas (vienų vienas)

Tad šie šeši požiūriai.

Dešimt Dievo įsakymų

Šešiais neigiamais įsakymais draudžiama su kitais elgtis, kaip Dievas, juos versti ar spausti reikštis. Draudžiama:

  • Žudyti - versti kitą nebūti.
  • Vogti - versti kitą atsisakyti savo požiūrio pasaulyje.
  • Svetimauti - versti kitą atsisakyti savęs, savo asmenybės.
  • Meluoti - versti kitą atsiskleisti bendru žmogumi.
  • Geisti daiktų - versti kitą atsiskleisti asmenybe.
  • Geisti žmogaus - versti kitą atsiskleisti požiūriu pasaulyje.

Juk visa tai trukdo Dievo tyrimui.

Palaikome kitų laisvę prisirišti, iškilti, išsipildyti, atsiskleisti savo vieningumu:

  • Prisirišti prie savo kūno. (Nežudyk)
  • Prisirišti prie savo daiktų. (Nevok)
  • Prisirišti prie savo sutuoktinio. (Nesvetimauk)
  • Prisirišti prie tiesos, akivaizdumo. (Nemeluok)
  • Prisirišti prie savo aplinkos. (Negeisk svetimo daikto)
  • Prisirišti prie savo laimės. (Negeisk svetimo žmogaus)

Prisirišimas yra greitojo proto veikla. Tai mūsų valios suvedimas. Galime papildyti Dievo požiūriu. Tada susives į Dievo valią, kaip mūsų greitasis protas ją supranta. Reik šiuos šešis išsakymus išvesti iš keturių įsakymų leisti Dievui pasitraukti (neturėk kitų dievų - leisti Dievui nebūti; nedaryk jo vaizdinių; gerbk jo poilsį; gerbk jo meilę, jo aukštesnį požiūrį). Leisk atitikti lygmenims, leisk vienam lygmeniui iššaukti kitą: dvasia, kūnas, širdis, valia?

Nuodėmės

  • Neištikimybė: svetimauti
  • Neteisingumas: vogti
  • Nepareigingumas:

Neigiami įsakymai

  • Neigiami įsakymai, tai Dievo ženklai, kur jisai slypi: ribotumuose, požiūriuose, laisvėje, klausimuose, atsakymuose, vienišume.
  • 6 neigiamuose įsakymuose suveikia savarankiškas Dievas, užtikrintas Dievas, ramus Dievas, bet nėra mylinčio Dievo.
  • Neigiamais įsakymais mažiau trokštantis Dievas įsisavina netroškimą daugiau. Tokiu būdu jisai grindžia laisvę, ją išsakančias sandaras. Ta laisvė kyla iš Dievo veiklos, iš jo išėjimo už savęs į save.

Lygmenų poros

Keturiom raiškom Dievas išreiškia save. Šešiom raiškom jisai kartu išreiškia mus.

  • Besąlygiškumas, kuriuo nesame.
  • Platesnis požiūris, kuriuo atsisakome savęs, savo požiūrio pasaulyje.
  • Įstatymo laisvė, kuria atsisakome savęs, savo asmenybės.
  • Vaizduotės ribos, kuriomis atsiskleidžiame bendru žmogumi.
  • Mylimieji, kuriais atsiskleidžiame paskirais žmonėmis.
  • Vienų vienumas, kuriuo atsiskleidžiame pasaulyje.

Praraja tarp Dievo (iš kurio jisai išeina, nuo kurio jisai atsitraukia) ir jo savasties (į kurią jisai įeina, kurią jisai atjaučia):

  • Neribotas: išeinantis iš Dievo į Mane
  • Aukštesnis požiūris: išeinantis iš Dievo į Tave
  • Įstatymo laisvė: išeinantis iš Manęs į Tave
  • Kaip kiekvieną pasiekti: išeinantis iš Tavęs į Kitą
  • Mylimoji: išeinantis iš Manęs į Kitą
  • Vienų vienas: išeinantis iš Dievo į Kitą

Šeši Dievo apibrėžimai:

  • Dievas yra kažkas: Dievo tolydumas apibrėžia Dievą už mūsų: neigiamai apibrėžtas, neribotas Dievas
  • Dievas yra betkas: Dievo dviprasmybė apibrėžia Dievą už mūsų: Dievas, bet kurį asmenį pranokstantis ir praplečiantis
  • Dievas yra niekas: Dievo dviprasmybė apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: Dievas dviprasmišku įsakymu atveriantis laisvę
  • Dievas yra klausimas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo dviprasmybę: klausimas, kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
  • Dievas yra atsakymas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: atsakymas, mylėtinas žmogus
  • Dievas yra viskas: Gera širdis apibrėžia Dievą už mūsų: vienų vienumas, kuris mus vienija

Asmenų vienumo klausimas iškyla raiškomis, o jose kiekvienu atveju Dievas iškyla:

  • paskiri asmenys išryškėja pasaulyje - savo branda - ji baigiasi Dievo pažinimu
  • bendras asmuo išryškėja pasaulyje - proto aplinkybėmis - Dievas yra to kalėjimo kūrėjas
  • bendras asmuo išryškėja paskirais asmenimis - mokslas sprendimo būdų -
  • Dievas išryškėja bendru asmeniu - Dievo pažinimu - Dievas pažintas šyla
  • Dievas išryškėja paskirais asmenimis - jų požiūrių įvairovę - Dievas visus požiūrius apima ir suveda
  • Dievas išryškėja pasaulyje - užduotimi visus pasiekti ir įtraukti, tad mylėti tiek Dievą, tiek artimą - Dievas tiriantis, ar jisai būtinas
  • Kūnas tarnauja protui: pareiga
  • Kūnas tarnauja širdžiai: ištikimybė
  • Protas tarnauja širdžiai: teisingumas
  • Širdis tarnauja valiai: rūpėti - pagrindimas: kas rūpi? nuotaikos
  • Protas tarnauja valiai: tikėti - įvardijimas: kas reiškia? žodžiai
  • Kūnas tarnauja valiai: paklusti - pasakojimas: kas įvyksta? žmonės
  • Dievas savyje:
  • Dievas asmenyje: Pranokstantis požiūris, aprėpiantis kitus.
  • Dvasia asmenyje: Įstatymiška laisvė.
  • Dviprasmybė asmenų tarpe: Išeities taškas, užtaisas.
  • Dvasia asmenų tarpe: Suvedimas.
  • Dievas asmenų tarpe: Vienų vienas.

Grynumas negrynume. Vienumas nevienume. Troškimai gryni, netroškimai negryni. Sukeitimai:

  • Ten kur galėtų būti (šventa, šventumo) dvasia yra Dievas - neribotas Dievas. Nes šventumas turi ribą, tai atskirtumas, kaip kad suvokime, savęs suvokime. (Padalinimai)
  • Ten kur galėtų būti dviprasmybė yra Dievas - Dievo laisvė yra mūsų laisvė vykdyti jo valią, tai jo aukštesnis požiūris, kitus požiūrius apimantis ir suderinantis. (Atvaizdai)
  • Ten kur galėtų būti dviprasmybė yra dvasia - Dievo laisvė yra mūsų laisvė rinktis jį ar pasaulį, įstatymiška, apibrėžta laisvė, galėjimas laikytis pasirinkimo paklusti ar nepaklusti. (Aplinkybės)
  • Ten kur galėtų būti gera širdis yra dviprasmybė - Dievo šaltinis yra dviprasmybinis užtaisas, tai klausimas, jo gvildenamas, tai jo veikla. (Pagrindimas)
  • Ten kur galėtų būti gera širdis yra dvasia - Dievo šaltinis yra jo požiūris, tai suvedimas į atsakymą, į mylimąją, tai jo mąstymas. (Įvardijimas)
  • Ten kur galėtų būti gera širdis yra Dievas - Dievo šaltinis yra jo būsena, tai buvimas vienų viena. (Pasakojimas)

Grynasis požiūris grynai prisiima negryną požiūrį (viengubą - savasties, dvigubą - asmens, trigubą - asmenų santykių). Tarp gryno ir negryno yra tarpas, tai pertvarkymas. Gryna tvarka pertvarko negryną tvarką. Užtat nesusiveda.

6 būdai, kaip vienoks, grynas Dievas reiškiasi kitu, negrynu, gyvenimišku, sintetiniu Dievu. Kaip kažkas iš nieko (ir t.t.) - padalinimai ir kaip Dievas kuria. Atvaizdų dviprasmybė (visuma ir dalis), aplinkybių dviprasmybė (teigiamas - išgyventas, ir neigiamas - neišgyventas). Veiksmai (kalbos): +1 pagrindimas, +2 įvardijimas, +3 pasakojimas.

Antrinės sandaros

Dievas troškimais atjaučia netroškimus

  • Ką reiškia atvaizdų neigimas? Pavyzdžiui, nulybės atvaizdų neigimas? Ar tai skiriasi nuo ketverybės požiūrių neigimo? Neigimas ir žinojimas atsiranda su ketverybe. Dievas išeina už savęs iš troškimų į netroškimus, juos atjaučia. Dievo atjauta, tai jo meilė?
  • Atjauta apibrėžtas - atjautos sandara, kas ką atjaučia
  • Dievas platesnio troškimo atitinkamais netroškimais atjaučia Dievą siauresnio troškimo, kad jis plačiau dar neišėjęs už savęs, ką reiškia jam išeiti už savęs. Jisai klausia: Ar savarankiškas Dievas yra užtikrintas? ramus? mylintis? Ar užtikrintas Dievas yra ramus? mylintis? Ar ramus Dievas yra mylintis? O šituos klausimus išsako antrinės sandaros. Dievo atsiskleidimas, tai mūsų laisvės sąlygos. Tai išdėstymas, kaip Dievas išeina už savęs, kaip tampoma užtikrintu, ramiu, mylinčiu, kokiomis sandaromis tai vyksta, tiek Dievui, tiek visiems.
  • Ar Dievas užtikrintas? Tai Dievo paieška. Ar Dievas ramus? Tai gerumo paieška, nes ramybė palaiko santvarką, tad gerumą. Ar Dievas mylintis? Tai gyvenimo paieška, nes meilė palaiko gyvenimą. O amžinam gyvenimui nėra paieškos, nėra palaikymo, tai vyksta mumis? tai
  • Savarankiškas Dievas dvejoja (padalinimai), tai išmintis. Atvaizdai (kryptys iš gerumo) ir aplinkybės (kryptys į gerumą) - tai gera valia. Pagrindimas (rūpėjimas), įvardijimas (tikėjimas), pasakojimas (paklusimas) - tai Dievo valia, jos vykdymas.
  • Sandarumas iškyla kada atviras (pirminių sandarų, trokštantis) Dievas prisiima siauresnius netroškimus, taip kad yra tarpas tarp jų. Tas tarpas yra sandarumo pagrindas, taip kad dvejonės tampa padalinimais; gėrio kryptys tampa atvaizdais; arba aplinkybėmis.
  • Antrinės sandaros išsako sandarumą, o kartu ir vienumą: padalinimai savo požiūriais aprėpia viską; atvaizdai išsako visumą; aplinkybėmis dvi aplinkybės susiveda trečia aplinkybe; trys kalbos irgi turėtų išsakyti vienumą.
  • Išeiti už savęs, tai išeiti į artimą. Artimo nėra kuomet savęs nėra. Artimas iškyla kartu su savastimi, su laiku ir erdve, su jųjų dviem kryptim, į lauką ir į vidų.

Dievas reiškiasi daugiaprasmybe. Yra šešios dviprasmybės rūšys, pavyzdžiui:

  • Dievas, neigiamai apibrėžtas - mums reiškiasi visko padalinimais - o juos galima išgyventi Dievo ar žmogaus akimis
  • atvaizdus galima išgyventi Dievo ar žmogaus akimis
  • įstatymo laisvę galima išgyventi teigiamais ir neigiamais įsakymais, tai aplinkybių dviprasmybė

Antrinės sandaros, tai apibrėžimo būdai:

  • Padalinimai - požiūrių tarpusavio santykiai
  • Atvaizdai - išėjimai už savęs
  • Aplinkybės - proto žaidimai
  • Kalbos - sąlyginės, vietinės, dalinės aplinkybės

Antrinės sandaros - Sandaromis apibrėžtas - Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio ir priima mūsų požiūrį; ar mes atsiplėšiame nuo savo ir priimame jo?

  • Antrines sandaras išgyvename Dievo dvasia. Dievo požiūris yra tarp žmogaus požiūrių.
  • Antrinės sandaros iškyla trokštančiam Dievui prisiimant platesnes apimties troškimo netroškimus, taip kad apibrėžiamas tarpas. Jos yra "sandaros". Dievas, jo dvasia, yra jų vidiniame laisvume, kuris susietas su Dievu už jų. Antrinės sandaros išreiškia, apibrėžia, išsako tą tarpą, tą laisvumą, tarp Dievo koks jis savaime ir Dievo santvarkoje. Tai tarpas tarp asmens ir požiūrio.

Dievo valios vykdymas

Dievo valios vykdymas: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu

  • Tai yra trys būdai rinktis save (Mane, Tave, Kitą) vietoj Dievo. Juk taip mes prisiimame atsakomybę, užtat Dievas ir pasitraukia, kad galėtumėme atsakyti už jį. O kitais trimis pasirinkimais renkame Tave vietoj Manęs, Kitą vietoj Manęs ir Tave vietoj Manęs. Tai palygintina su šešiais pokalbiais. Taip pat tai šešerybės atvaizdo nariai.
  • Palyginti: rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą. Ir kaip tai susiję su Dievo valios vykdymu? su amžinu gyvenimu?
  • Dievui rūpi, kad vykdytumėme jo valią, kad paklustumėme, tikėtumėme, rūpintumėmės, o tai bene sutampa su statinėm sandarom. O mums rūpi, kaip kas įvyksta, reiškia, rūpi, tai kalbos.
  • Žinojimo rūmais Dievo valia reiškiasi mūsų paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu
  • Dievas yra jo valios vykdyme - paklūstant, tikint, besirūpinant ir pasiduodant. Jo valia, kad mes rinktumėmės gyventi amžinai - mokytis, bręsti amžinai. Jo valia kiekvieną pasiekti. Mums suvokti, jog yra kas plačiau už mūsų pačių suvoktą gerumą, mūsų pačių suvoktą Dievą, tad ir Dievas gali mus mylėti labiau, nei mes patys save.
  • Dievui rūpi mes; jis tiki mumis; jis (savo pavyzdžiu) paklūsta mums.
  • Mums rūpi Dievas (nes jis rūpinasi mumis); mes tikim Dievą; mes jam paklūstam.
  • Savo požiūriais išeiname už savęs, vis naujai pasirinkdami, tverdami, ręsdami tvėrinius.
  • Dievas, su kuriuo išeinu už savęs, kurį renkuosi vietoj savęs.

Dievas reiškiasi širdies tiesom

Širdies ir pasaulio tiesos. Dvejonės. Širdies tiesos tai kreipia dėmesį į dvasią, į gelmę, kas nesimato, kas praeina. O pasaulio tiesos kreipia dėmesį į sandarą, į paviršių, kas matosi, kas lieka.

  • Man patinka, nesirodo.
  • Man reikia, kitaip nesielgti.
  • Man tikra, nesudaro skirtumo.
  • Man keblu, priklauso nuo manęs.
  • Man protinga, neįstengiu svarstyti klausimo.
  • Man neteisinga, taip turėtų būti.

Šeši pokalbiai

6 pokalbiais vienas asmuo supranta, išgyvena kitą asmenį. Tai uždaras supratimas:

  • Gera širdis atjaučia dviprasmybę: Klausimas (Viskas-Betkas): Raida. Kitą pakalbiname 12 klausimų, kaip bręstame. Dievo išeities taškas, ar Dievas būtinas (visiems)? Kaip jam pasiekti visus?
  • Gera širdis atjaučia dvasią: Atsakymas (Viskas-Kažkas): Žemėlapynas. Kitus aprėpiame protavimo sandaromis. Mylimoji, į kurią susivedu.
  • Dviprasmybė aprėpia dvasią: Niekas (Betkas-Kažkas): Vadovėlis. Išsaiškinimo būdai. Įstatymiška laisvė.
  • Dvasia išnagrinėja Dievą: Kažkas (Kažkas-Niekas): Metraštis. Liudiju, kaip Dievas šyla. Dievas neribotas, aš ribotas.
  • Dviprasmybė aprėpia Dievą: Betkas (Betkas-Niekas): Žinynas. Sąvokynas. Dievas išplėčia tave, tavo kalbos tvėrinius. Požiūrių sąlygiškumas.
  • Gera širdis atjaučia Dievą: Viskas (Viskas-Niekas): Kelionė. Lygiagrečiai išgyventas vienų vienumas.

Tad štai yra būdai, kaip aprėpti Dievą ir asmenis. O Kitą aprėpiame jų vienumu.

  • Poromis sutampa keturi asmenys: juodasis Dievas (kodėl), pradžioje esantis raudonasis Aš (kaip), pabaigoje esantis geltonasis Tu (koks), viduryje esantis mėlynasis Kitas (ar). Pirmais trimis, teigiamais išgyvenimais esame susieti tiesiogiai, strimagalviškai, trejybe, savyje, o antrais trimis, neigiamais išgyvenimais esame santvarkoje, suvokime, susieti su Dievu už santvarkos, su kuriuo esame "viena", o tas vienumas suvokiamas tik santvarkoje.
  • 6 pokalbiai, tai išsakomi 6 neigiamais įsakymais - tai visa, kas išsako žmogaus požiūrį - tad visos kitos raiškos reikalingos išsakyti Dievo požiūrį, už santvarkos

Pertvarkymai

Vieningumas iškyla suvedimu. Tai vyksta tvarkomis, pertvarkymais.

  • Raida (žmogaus požiūris į visumą iš blogojo vaiko žmogiškojo taško) - šviesėjimo kelias (žmogaus požiūris) nuo malonės ligi dangaus karalystės (nuo blogo vaiko iki gero vaiko)
  • Žemėlapynas (žmogaus požiūris į visumą iš gerojo vaiko dieviškojo taško) - tai, kas reikalinga suprasti Dievo požiūrį (gero vaiko mąstysena)
  • Vadovėlis (žmogaus požiūris į visumą iš Dievo taško, jungiančio blogą ir gerą vaiką) - visuma šviesuolio akimis, jos taikymas išsiaiškinimais
  • Metraštis (Dievo požiūris į visumą iš Dievo taško) - visuma Dievo akimis, jo raiškomis
  • Žinynas - (Dievo požiūris į visumą iš blogojo vaiko taško) šviesėjimo kelio (žmogaus požiūrio) pagrindimas sąvokomis, požiūrių sudūrimu, virsmais
  • Kelionė - (Dievo požiūris į visumą iš gerojo vaiko taško) Dievo požiūrio pagrindimas jo gvildenimu, ar jisai būtinas - gero vaiko mąstysenos susiejimas su blogo vaiko mąstysena

Visi pokalbiai turi šaknis už santvarkos, tačiau jie visi aprėpiama ir išsakomi būtent santvarka, šešiais pokalbiais, neigiamais įsakymais, lygmenų poromis.

Šeši neigiami įsakymai yra pagrįsti vienumo pagrindais, tačiau kiekvieną įsakymą grindžia vienumas kylantis iš pirmesnio pertvarkymo:

  • 2: Betkas: Požiūrių sąlygos - viena Kitu, paskiro žmogaus dvasine raida
  • 3: Niekas: Įstatymiška laisvė - viena Asmenimi, proto ribomis, žemėlapynu
  • 4: Klausimas - viena Bendryste, visų klausimų, reikalų mokslu, jų išsiaiškinimu, vadovėliu
  • 5: Atsakymas - viena Dievu, jo išgyvenimais, jo atsiųstai mylimajai, metraščiu
  • 6: Viskas: Vienų vienas - viena Požiūriais, lygiagrečiai sutampančiu buvimu viena, žinynu
  • 1: Kažkas: Neribotas - viena Meile, ribotumo ir neribotumo dviprasmybės palaikymu

Tad vienumo pagrindai grindžia Dievo savęs supratimus.

Buvimas viena

  • Kai esame viena su viskuo, esame laimingi; viena su betkuo, esame sujaudinti; viena su kažkuo, esame nustebę; viena su niekuo, esame nuliūdę. Ką išgyvename kai esame viena su didėjančiu laisvumu (klausimu, malone) ar mažėjančiu laisvumu (atsakymu, teisybe)?

DA1 Neribotas.

Pavyzdžiai

  • Būtina sąvoka, kurios nėra kaip atmesti.
  • Apibrėžiamas neigimu. Be visų mano ribų. Besąlygiškumas apibrėžtas sąlygų.
  • Be sąlygų, besąlygiškas, tobulas.
  • Kuriantis visko padalinimais, dvejonėmis, veiksmu +1.
  • Visko padalinimai, tai Dievo kūrybos įvykiai, Pradžios knygoje aprašytos dienos, kuriomis jis sutvėrė pasaulį.
  • Meilės besąlygiškumas. Tobulas, siunčiantis saulę ir lietų tiek ant gero, tiek ant blogo. Mylintis priešą.
  • Dievo lankstumas.

Dievas mumis savęs neneigia, o save išbando. Ar atsisakysime sąves? Ar atsiskleisime? Ar jį atrasime?

Dievas, viską dalinantis

  • Besąlygiškumas išreiškiamas sąlygomis, jų įvairovę, kurią išsako visko padalinimai.
  • Besąlygiškumą išsako padalinimo visumos, jų vienumas.
  • Visko padalinimai iškyla savarankiškam Dievui dvejojant.
  • Apibrėžiantis Mane visko padalinimais. Jais išsiskiria Dievas ir Aš, neribotas ir ribotas, visuminis ir dėmesingas. Atveriantis didėjantį ir mažėjantį laisvumą, gerumą ir blogumą.
  • Padalinimai. Dievo požiūris. Mūsų akimis, pirmapradis Dievas, kurį įsivaizduojame pirm mūsų, kuris atspindi mūsų vaizduotę, kaip viską, kaip veidrodį, iš kurio viskas išsiveda, kuris pasitraukia, išeidamas už savęs į save, klausdamas ar jisai būtinas? Jisai pasitraukia padalinimais, veiksniu +1, taip pat pasitraukia asmenimis. Kaip žmogus įsivaizduoja Dievo požiūrį.
  • Veiksmu +1 plėtoja padalinimus. Jais klausia, Ar Dievas būtinas? Gal Dievo nėra. Nebūtinas ir būtinas. Siekia nepriklausomo požiūrio, tad išeina už savęs į save. Taip vysto asmenis. Jo požiūris tik jais ir iškyla, ketverybe, tad pirmieji padalinimai įgauna prasmę, o tolimesni padalinimai papildomi gyvenimo lygtimi.
  • Dievas viską dalina į požiūrius. Tie padalinimai apibrėžia juose glūdintį prieštaravimą. Juose išsakomas, kur slypi gerumas. Kartu paėmus, tai prieštaringa aštuonių požiūrių bendra sandara.
  • Dievas gvildenantis padalinimais: "jei Dievas yra, tai Dievas yra" ir "jei Dievo nėra, tai jisai vis tiek yra".

Neigiamai apibrėžtas, be mano ribotumo. Visa, kas man nežinoma, laikau Dievu. Ir tai skverbiasi po viską. Sutampantis su šiluma, tad šylantis.

Dievas reiškiasi padalinimuose

  • nulybė, požiūrio nebuvimas
  • vienybė - Dievo sandara, viskas
  • dvejybė - Dievo veikla - ar jisai būtinas?
  • trejybė - Dievo sąmoningumas
  • kodėl (ketverybė) ir ketvirtas lygmuo jų porose
  • Padalinimais septynerybe atsiranda tarpas - tad išsiskiria asmenys.
  • Slinkimu 4-5-6-7 idealizmu iš nulinio požiūrio (ar) į gyvybę, o materializmu iš visumos (kodėl) nykimu į mirtį, pasitraukimu vidun (erdve), kaip tolstančios žvaigždės, bet augant jautrumui.
  • Creating (foursome), empathizing (fivesome), loving (sixsome).

Dievo visa veikla, jo kūryba vyksta požiūriais, tad yra šaltas, tačiau dviprasmiškas. O žmogus gyvena išgyvenimais, tad yra šiltas, tačiau savo akimis vienaprasmiškas, bet Dievo akimis dviprasmiškas. Dievo veikla reiškiaisi šiais požiūrių santykiais:

  • išeina už savęs į save - taip atsiveria asmenys ir požiūriai
  • viską padalina į požiūrius - taip išryškėja jo išėjimas už savęs, ką tai reiškia
  • požiūrio perskyrimas - vienybė - požiūrio perskyrimas nuo visumos
  • požiūrio išvertimas - dvejybė
  • požiūrio išplėtimas - trejybė
  • požiūrio atsisakymas - ketverybė
  • požiūrio apvertimas - penkerybė
  • požiūrio įsisavinimas - šešerybė
  • požiūrių sudūrimas - septynerybė
  • požiūrių suvedimas grandine, pasiklydusiu vaiku - nulybė - Dievo valios vykdymas, mūsų valios pajungimas jam

Susijusios sandaros

  • Savarankiškas Dievas, trokštantis nieko, kuris nėra užtikrintas, netrokšta kažko, kuris tad dvejoja, dalina viską, apibrėžia Mane visko padalinimais.
  • Dievas yra kažkame.
  • Kažkas = Kažkur iš Niekur.
  • Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo? Širdis tvirtina, jog neatrodo, tad patinka.
  • Iš visko išgaunantis betką. Iš visko išmąstymo išplaukia betko išmąstymas.
  • Bandžiau išsakyti požiūriais: Požiūris į Dievą be požiūrio.
  • Rinktis Kitą vietoj Tavęs. Teisingumas.
  • Dievo tolydumas apibrėžia Dievą už mūsų: neigiamai apibrėžtas, neribotas Dievas

Dievas yra net jeigu jo nebūtų. Neigimo aprėpimo plėtotė yra padalinimų pagrindas. Tai slypi dvejonėse.

Viskas yra be ribų. O betkas lieka ribose. Išsiskiria, kas priskiriama Dievui (viskas) ir kas ne Dievui, o Man (betkas). Išsiskiria Dievas ir Aš. Tad skirtingai suvokiame padalinimus, juos skirtingai išgyvename.

Mano ir Dievo atsakymai į 12 klausimų parodo mūsų skirtumus:

  • Dievas gali būti nebūtinas, bet man jisai yra būtinas.
  • Aš esu sąlygose, o Dievas nėra jokiose sąlygose.

Neigiamai apibrėžtas, be mano ribų, be mano ribotumo

  • Apofatinė (apophatic) teologija - apibrėžiamas neigimu.
  • Be poreikių - tad tobulas, savarankiškas.
  • Iš viso žmonėms neaišku, kad toks Dievas iš viso gali būti, tad žmonėms santvarkoje jisai įsivaizduojamas apibrėžtumu, neigiamu apibrėžtumu.
  • Dievas neigiamai apibrėžtas būtent ryšium su Manimi, užtat svarbu jį suvokti ir Tavimi bei Kitu.
  • nevaržomas Dievas
  • Dievas yra protas neribotose aplinkybėse.
  • Dievas yra neribotas asmuo.

Visiškai laisvas, nes be ribų

  • Dievas yra be ribų, visų ribotumų paneigimas, tad visiškai laisvas.

Geras, nes laisvas - didėjantis laisvumas

  • Dievas yra geras - tobulai geras - tobulas.
  • Dievas būdamas visiškai laisvas į santvarką tuo pačiu įveda didėjantį laisvumą (gerumą) ir mažėjantį laisvumą (blogumą).

Mane ir Dievą sieja mūsų laisvė:

  • Dievo besąlyginė laisvė - gali prieštarauti sau
  • Mano sąlyginė laisvė - esmėje Kitas negali prieštarauti sau

Mus sieja keturi lygmenys, keturi asmenys, kuriais galime daugiau ar mažiau prieštarauti sau

Dievo savybės (nulybės atvaizdai) jį išsako neigimu, troškimai teigimu

  • Dievo savybės (nulybės atvaizdai), tai neigimas žinojimo (visko, betko, kažko, nieko) - žmogaus požiūriu, kas paneigta, Dievo troškimai (visko, betko, kažko, nieko) - Dievo požiūriu, kas teigiama.
  • Protas mums pristato sąvokas keturiais Dievo (nulybės) atvaizdais.
  • Nulybės atvaizdai yra paskiros Dievo savybės: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas.

Apibrėžtas, kaip neapibrėžtas

  • Ketverybė apibrėžia, tačiau Dievo lygmuo kodėl lieka neapibrėžtas, neapribotos apimties

DA2 Pranokstantis

Pavyzdžiai

  • Aukštesnis, platesnis požiūris, kurio dėka matau, jog manasis požiūris tėra vienas iš kelių, be mano yra ir kitų požiūrių.
  • Dievas, su kuriuo susilyginu, užtat aišku, kad jis mane pranoksta.
  • Dievas, su kuriuo galiu bendrauti, kaip su lygiaverčiu.
  • Dievas, su kuriuo prašiau turėti ryšį, kad kitų nenuvesčiau klystkeliais. Padrąsintas Kangning pavyzdžio.
  • Dievu galiu mylėti priešą, galiu susiskaldyti, remtis aukštesniu požiūriu, taip kaip ateistas negali. Galiu turėti priešą ir tuo pačiu jį mylėti, tarsi mąstyti neigiamais skaičiais.
  • Atsisakymas savo požiūrio, savo asmeniško tvėrinio, tarsi rūbo. Tuo pačiu atsisakymas savęs. Nedalyavimas nuomonių turguje.
  • Mūsų ribotos vaizduotės ribų kūrėjas, mūsų proto kalėjimo tvėrėjas, kurį pažįstu iš proto ribų, į kurias atsitrenkiu, kuriose galiu mąstyti tik vienaip ar kitaip. Kurio aukštesnis požiūris man tai atskleidžia.
  • Nežmoniška išmintis, neaprėpiamo taikymo. Dievas, mus aprėpiantis ir pranokstantis pirminėmis sandaromis, laipsnyną papildantis nuliniu ir septintu požiūriais.
  • Dievo pakitumas.
  • Veiksmu +2 pasikartojanti veikla (dvasia) iššaukia sandarą. Išsiskiria visuminis požiūris, iškyla atvaizdas. Dievas iš paskirų požiūrių iššaukia visumą. Kuriantis gėrio kryptimis.
  • Galintis visais požiūriais žiūrėti iš karto. Tai ne papildomas požiūris, ne naujas padalinimas, o dalyvavimas visais požiūriais, tad atvaizdu, dvejopu požiūriu, požiūriu į požiūrį.

Atvaizdai šešeriopai išsako savastį. Dievas išsako kaip atsisakyti savęs nuliniu, septintu požiūriais.

  • Požiūrių sąlygos.
  • Mano sąlygišką požiūrį grindžiantis.
  • Dievo ir mūsų skirtingi požiūriai. Dievas, atskleidžiantis požiūrių įvairovę, jog be mano yra ir kitų požiūrių, o juos dar galima sandara visus aprėpti ir suderinti, taip kad nesu savo požiūris. Dievo išbaigtas požiūris, visko žinojimas, kurį sulyginus su mano požiūriu išaiškėja, jog manasis tėra asmeniškas tvėrinys, mano savastis, su kuria visgi galiu nesusitapatinti.

Platesnis požiūris

  • Dievo požiūris platesnis už mano, taip kad suvokiu, jog mano požiūris sąlygiškas, neaprėpiu visų kitų požiūrių, kaip kad jisai aprėpia. Suvokiu, kad už manęs vis yra kitų. Mano požiūris yra tiktai vienas iš galimų, asmeniškas tvėrinys, mano savastis, su kuria visgi galiu nesusitapatinti.
  • Pranokstantis požiūris
  • Požiūris, aprėpiantis kitus.

Susijusios sandaros

  • Betkas = Betkur iš Niekur.
  • Ar iš tikrųjų reikia? Kaip kitaip derėtų elgtis? Širdis tvirtina, jog derėtų kitaip elgtis, taip reikia.
  • Rinktis Kitą vietoj Manęs.
  • Dievas asmenyje
  • Ištikimybė.
  • Dievas atvaizduose, pagaunantis visuminį, tad platesnį požiūrį.
  • Dievo dviprasmybė apibrėžia Dievą už mūsų

Vaizduotės ribų atskleistas Dievas, kūrėjas.

  • Šventoji dvasia lydi įvairiausias sandaras išplaukiančias iš Dievo klausimo, ar jisai būtinas, taip kad ji persmelkia šviesuolių bendrystę.
  • Dievo veiklos užtaisas
  • Ką Dievas veiktų? Kodėl turėtų kažkas dar atsirasti, kažkas iš jo išplaukti? Tai yra lygtis 7+3=2 kuria būtis išplaukia iš šilumos.
  • Dievas išeinantis už savęs.
  • Vaizduotės apibrėžtas išeities taškas. Dievo požiūris.
  • Protas, savo veikla įprasminantis mano vaizduotės ribas.
  • Mano vaizduotės ribų kūrėjas, kurį galiu bandyti iš jų pažinti.

Dievo raiškas pažįstame jusliniame lygmenyje koks. Ogi jo dviprasmybę suvokiame giliau, daiktų savaime lygmenyje, ar. Kartu su juo puoselėjame tą dviprasmybę. Toks yra pragmatinis spekuliatyvusis transcendentalizmas. Tai iš mūsų vaizduotės ribų - kaip Dievą įsivaizduojame - sudarytas žemėlapis, iš kurio galim nutuokti, koks yra Dievas ir jo tikslas, kaip galim dalyvauti.

Dievas yra mano proto ribų kūrėjas, mano kalėjimo kūrėjas. Iš savo kalėjimo galiu jį pažinti tiek, kiek jisai pasireiškia. O jisai yra būtent tiek, kiek jisai pasireiškia. ("Those things are which show themselves to be.") "Esu koks esu".

  • Proto ribų pranokėjas. Dievas, kurį pažįstu iš savo proto ribų, kaip jų kūrėją. Iš jų suvokiu, jog jis savo suvokimu pranoksta mane. Įstengiu aprėpti šešis paskirus požiūrius, o santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių. Galiu nebent suvokti ką jisai suvokia.
  • Susiduriu su savo proto ribomis, savo vaizduotės ribomis, į jas atsitrenkiu. Savo kalėjimą pažįstu apčiupinėdamas tarsi neregis.
  • Jeigu Dievas nori, kad susivokčiau, save pažinčiau, tai būtent šių ribų dėka, juk tai mano esminiai, vidiniai apribojimai, ne išoriniai, ne pasaulio. Mano patyrimas visada bus šių ribų varžomas. Tad būtent šiomis ribomis tenka pažinti save. Būtent jomis pilnai, visapusiškai, galutinai, amžinai atsiskleidžiu. Ir būtent jomis Dievas man atsiskleistų, jei tik ketina. Būtent jomis pavidalas atstoja turinį nes išreiškia jo visas įmanomas galimybes.
  • Mūsų proto ribos tai visuotiniausios, paprasčiausios ir mums artimiausios, tačiau tai, ko mes vengiame. Būtent jos yra paprasčiausia, tiesiogiškiausia, betarpiškiausia priemonė pavaizduoti save, pažinti save. Jei Dievas tik nori, kad mes pažintumėme save, tai juk lengviausias ir paprasčiasias būdas. Tai aiškiausias būdas, kur jo ieškoti ir aptikti, kur pasiklydusiam vaikui eiti.
  • Mūsų proto ribos yra galimybių kalba, tad tai Dievo kalba. Ja galim jį išgirsti ir jam kalbėti.
  • Mūsų proto ribos mus varžo, tačiau jų suvokimas mus tuo pačiu kaip tik išlaisvina, leidžia mums sutapti su tuo, kas už jų.
  • Proto ribos, tai apibrėžimų pagrindas.
  • Parodoje "Dievo protas" savo proto ribas vaizdavau kaip televizoriaus vidines sienas.
  • Pranokstantis savastį. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.

Mano sąlygišką požiūrį grindžiantis.

Dievas mus pranoksta ir atveria mums Kito požiūrį, kurio neaprėpiame, tad ir septintąjį požiūrį.

Vieningo asmens aplinkybėse - savarankiškas Dievas yra skirtingas

  • Dievas gyvena plačiau kaip mes, jisai tobulas, be poreikių. Jėzus jungia šį tobulumą ir tapatumą.

Dievas, bet kurį asmenį pranokstantis ir praplečiantis

Dievas, kurio požiūris mūsų pakeičia ar praplečia

  • Mano, Dievo ir kitų požiūrius derina sandaros
  • Dievo požiūriu galima viską žinoti, tad į jį tokį galime atsiremti
  • mūsų požiūris gali sutapti su Dievo požiūriu, kaip kad pasiklydusio vaiko požiūris gali sutapti su jojo tėvų požiūriu

Dievas, kurį renkuosi vietoj savęs, jo valia

  • Dievas, apibrėžtas valia
  • Dievas skaidantis atsakomybę
  • Santykis tarp Dievo valios ir mūsų valios yra santykis tarp kodėl veikti ir kaip veikti - kaip turėtų tarnauti kodėl
  • God wants us to open ourselves to him - and so, one with him, both being and not being, we can rise above being, just as he is prior to being, and thus being in our not being, go beyond ourselves ever with God and into him in an other, thus ever into an other beyond ourselves, to whom we hand over the question of being, until there is no longer scope necessary for the definition of being and there is no way to distinguish being and not being. That is the end.
  • Dievas atsiskleidžia kartu su mūsų žinojimu. Jį pakeičia jo valia. Viskas eina link to. O jo valia, kad vietoj jo būčiau Aš, vietoj manęs Tu, vietoj tavęs Kitas.
  • Kristaus valia, tai dangaus karalystė, Dievo įjungimas mūsų žemiškoje aplinkoje. Tai tikėjimo pakeitimas žinojimu.
  • It is better to know God (as Understanding) then to define God (as Truth). This is choosing Position (God's God) over Perspective (our Self's God). God likewise chooses EternalLife over himself as God. Do we presume of God that he is Good and so accept God in the limits of our Perspective? Or do we accept him as Position beyond us?

Dievo požiūris, išpildantis sandarą

  • Nauja įtampa kyla, kaip jis įsiveda? iš kur jis? o tuo pačiu, kur aš? Iš vidaus, tai aš, o už sandaros, tai Dievas.

Dievas pasireiškiantis sandaromis

  • Dievas visakuo prieinamas, tad jį galima įvairiai aptikti įvairiausiose sandarose, užtat jomis ir bendrauti su kitais.
  • Sudariau sąrašą sandarų, kurias reikėtų aprašyti. Kiekvienai sandarai priskyriau klausimą, kurį ji išsprendžia. Klausimus rūšiavau ir rūšyse įžiūrėjau Dievo vaidmenį. Ar sandaros iškyla išvystant Dievo nebūtinumą? ar suvedant jo būtinumą?
  • Klausimai, susiję su sandaromis, tai Mano klausimai, išreiškiantys, kas man svarbu. O kas Dievui svarbu?
  • Vienomis sandaromis Dievas, tai esamas asmuo, pasitraukiantis, kuriuo sutampame su juo ir kitais, vis plačiau pasitraukiantis, užtat vis ryškiau mus išgyvenantis, ketveriopai: ar, koks, kaip, kodėl? Savastis teigiamai išgyvenama, ketveriopai, troškimais.
  • Kitomis Dievas atsirandantis, kaip ir mes, ir sutampame būtent savo aplinkybėmis, savo būsimos savasties papildiniu, nurodomu iš keturių plotmių, vis platesnių: tikslo, proto, pasaulio, pašaukimo. Savastis neigiamai išgyvenama, šešeriopai.
  • Veikla apibrėžtas: - pasitraukiantis (pasislėpiantis?)
  • Kuriantis - pasitraukdamas, atsisakydamas savęs

Mūsų pasaulėžiūrą papildanti Dvasia

  • Tėvo (nuliniu požiūriu) ir Sūnaus (septintu požiūriu) mąstoma Dvasia
  • Už mus kažką daugiau, tad į kurią galime atsiremti
  • Kuria išvystome platesnę nuojautą
  • Kuria gyvename
  • Dieviška išmintis, pavyzdžiui, Šventojo rašto, kurią patikėjus ir pagyvenus naujai suprantu, užtat suprantu, koks mano požiūris buvo klaidingas.
  • Asmens tiesa, už asmenį platesnė, išryškinanti jo nenuoseklumus, įgalinanti jį suktis trejybe.
  • Dievas, asmens apibrėžtas kaip tiesa: (for God - God, for I - Everything, for You - Wishes, for Other - Love). Note that for I, NotGod (Everything) is God!

Išeina už savęs ir įtraukia visus požiūrius

  • God's going beyond himself is a way of opening up his perspective to other perspectives that are further out, less powerful. So this is his way of including all perspectives, including that which is taken up by no perspective, in that it is subordinate.

DA3 Įstatymiška laisvė

Pavyzdžiai

  • Dievas, mus tiriantis, mums įstatymu suteikdamas laisvę.
  • Dievas, mane teisiantis pagal tai, kaip elgiuosi kasdienybėje, ypač su kitais, taip pat su savimi ir su juo.
  • Dievas, sukūręs mūsų aplinkybes, pilnai suprantantis, už ką mes patys atsakome ir už ką neatsakome, tad galintis mus teisti ir išteisinti.
  • Dievas įsijaučiantis mūsų laisve.
  • Galimybė nors dalinai sau skirtus išteklius paaukoti kitam, taip atsakomybės šešerybę papildant septintu požiūriu, taip gyventi septintu poreikių tenkinimo požiūriu.
  • Galimybė parodyti nors truputėlį geros valios, tegul ir ko mažiau, atverti kelią gerai širdžiai.
  • Nenuoseklumas. Žmogus, pavyzdžiui, alkoholikas, yra nuoseklus, laikosi savo tikslo. Žmogaus nenuoseklumas, jo galimybė pakeisti savo sprendimą, tai jo dieviškumas, tai Dievas jame. Tuo žmogus skiriasi nuo angelų, kurie sprendžia vieną vienintelį kartą, užtat negali atsiversti, kitaip juos gelbėtų. O žmogus, kaip ir Dievas, niekada nėra galutinai apsisprendęs. Mano nenuoseklumas, priėmimas naujo požiūrio.
  • Dievas, prieštaraujantis sau, ypač šventajame Rašte, kaip kad Jėzus Kristus domėjosi, mėgo iškelti ir pabrėžti. Pavyzdžiai, tai Elio ir Samuelio skirtingi likimai, nors jų abiejų sūnūs buvo nedorėliai. Zacharijo ir Marijos skirtingi likimai, nors abu stebėjosi angelo žodžiais.
  • Dievas, kuris visiškai laisvas, prie kuolo nepririšamas. Tad nežinomas, nes žinojimas remiasi nuoseklumu. Visos tiesos apie viską yra teisingos.
  • Dievo judrumas.
  • Kai jaučiam savo poreikius, galim atjausti ir kitą, suvokti jo poreikius.
  • Mano gebėjimas atsisakyti savęs, ir kartu su kitais, kaip kad Kristus atsisako savęs, komunija.
  • Mano laisvė atsisakyti savo antrinio tikslo, pragyvenimo, savo poreikių tenkinimo.
  • Dievas padeda persigalvoti, atlyžti, nebepykti. Tris dienas nekalbėjau su tėvais nes pykau dėl traukinio. Bet manau galiausiai Dievas padėjo atlyžti. Supratau, neprisirišti prie daiktų.
  • Veiksmu +2 sandara nukreipia dvasią, pasikartojančią veiklą. Dievas reiškiasi aplinkybėmis, gėrio krypčių išjaustomis.

Dvasia asmenyje: Įstatymiška laisvė.

  • Galimybė laisvai laikytis įstatymo, tad galimybė gyventi bendrai, bendra dvasia, įvairiausiose aplinkybėse.
  • 6+4. Dievo ir paskiro Kito atskirti požiūriai. Dievo žmogui parūpinta, padovanota laisvė laikytis dorovės įstatymo (Dešimt Dievo įsakymų), taip kad Dievas nereikalingas, juk užtenka nedaryti blogo, tad mylėti savo artimą, kaip save patį. Laisvė nedaryti blogo ir daryti gerą. Tačiau renkamės daryti gerą, mylėti Dievą, tad jisai mums reikalingas, kad vykdytumėme jo valią, amžinai bręstumėme, mokytumėmės, gyventume, kad mums jisai rūpėtų, jį tikėtumėme ir jam paklustumėme. Požiūrių suvedimas dviprasmybe, teigiamo ir neigiamo įstatymo, užtat Kito laisve, taip kad visada yra galimybė laikytis įsakymo, o ta galimybė teigiama, taip kad Dievo požiūris yra ir pats Dievas būtinas.

Susijusios sandaros

  • Dievas yra niekame, tarpe tarp mūsų ir mūsų aplinkybių.
  • Niekas = Betkur iš Kažkur.
  • Dievas yra niekas
  • Rinktis Tave vietoj Manęs.
  • Ar iš tikrųjų tikra? Ar sudarytų skirtumą? Širdis tvirtina, jog nesudaro skirtumo, užtat tikra.
  • Pareiga.
  • Tu - vienumas. Kitas - nevienumas (mano-nevieno su kitais ir Dievo - vieno su visais)

Įstatymo suteikta laisvė

  • Galimybė gyventi įsakymu, tad bendru žmogumi, bendrybėmis, bendrai, tokiu būdu atsisakyti savęs.
  • Vieningo asmens aplinkybėse - užtikrintas Dievas yra tapatus
  • Įstatymiška laisve galime daryti ką kiekvienas geras žmogus darytų. Tai Jėzaus, bendro žmogus, tapatumas mumyse. Įsakymas užtikrina sprendimą. Juo mes visi esame lygūs.
  • Įstatymo leidėjas, suteikęs mums laisvę. Kurio valią renkamės vietoj savęs, kuriam paklūstam, kurį tikim, kurio rūpesčiai mums rūpi, kuris nori, kad amžinai gyventumėme, kurį norime, kad būtinai būtų.

Gyventi bendrybėmis, bendrai, bendrumu, tad įsakymu.

Dievo dviprasmybė apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: Dievas dviprasmišku įsakymu (teigiamu ir neigiamu) atveriantis laisvę

Jeigu Dievą ko mažiau primetame, tai ko aiškiau matome, kur jisai iškyla.

Dievas aplinkybėse.

  • Dievas atsispindintis vaisingose aplinkybėse
  • Pats Dievas gali nebūti; be jo esame mes, jo asmuo - asmuo apskritai - galintys nebūti; be asmens yra tikslingos aplinkybės.
  • Kitas yra Dievo aplinkybės
  • Kitas, tai Dievas išsakytas, priešprieša apibrėžtas
  • Kitas, tai Dievo vienumo pagrindas, jo būtinumo pagrindas
  • Aplinkybės išsako, kaip Dievą įvairiai įsivaizduojame, pavyzdžiui, psalmėse
  • Dievas savaip atsako 12 klausimų, o mes savaip. Šis skirtumas išsako mūsų laisvę. Dievas yra be sąlygų, o aš sąlygose. Dievas sau nebūtinas, o man būtinas.

Dievo ir gerumo atskyrimas

  • Dievas ir sąlygos - Dievas ir gerumas - gyvenimo lygties Dievas - antisandara
  • Dievas yra gerumo (sąlygų) neigimas, o blogis taip pat yra gerumo neigimas, tad jie iškyla kartu, taip apibrėžiant Dievą. Blogis yra teisybė, mažėjantis laisvumas, o gerumas yra malonė, didėjantis laisvumas.
  • Besąlygiškas Dievas - sąlygiškas gerumas - gyvenimas - amžinas gyvenimas
  • Žmogaus valia: gyvenimas, tai Dievo gerumas - tas pats lygmuo, 4 lygmenys
  • Dievo valia - amžinas gyvenimas - Dievas nebūtinai geras - rūpėti, tikėti, paklusti - Skirtingi lygmenys - 6 poros.
  • Amžinas gyvenimas Ar Dievas geras? Lygties narys. Dievo valia.

Savasties atgaliniai santykiai su Dievu: Asmenys

Dievo priešpriešos

  • Dievas ir Kitas
  • Dievas ir jo gyvenimas
  • Dievas ir jo branda

Dievo įsakymas

  • Nurodymas, kaip vykdyti Dievo valią: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.
  • Nesant Dievui, tad Dievas būtinas.
  • Sieja Dievo būtinumą ir nebūtinumą.

Tiesa - nėra nieko nežinojimo - tad nėra Kito - tad visi esame viena.

Susikalbėjimas? jo pagrindas? Pažeidimai? nesiskaitymas su kitų laisve. (Neigiamas įsakymas)

NeDievą papildantis

  • ne Dievas - Velnias - mirtis - septynerybės atvaizdas nykimu
  • NeDievas atsiranda septynerybėje. Jisai gali būti su Dievu (didėjančiu laisvumu, kada yra gyvybės šaltinis) arba be Dievo (mažėjančiu laisvumu, kada yra mirtis). Jisai yra NeDievas kada atsiriboja nuo gyvybės šaltinio, lieka uždaroje, nykstančioje sandaroje. Toks yra velnias. Velnias, angelas renkasi tik vieną kartą. O žmogus gali rinktis vis naujai. Neigiamasis pasirinkimas, teigiamojo atsisakymas, įmanomas jeigu santvarką suvokiame ne kaip (Dievo) proto tvarką, o kaip daiktišką tikrovę. Tad čia ir iškyla skirtumas tarp idealizmo ir materializmo. Materializmas negali mūsų suvokti, kaip esančiame Dievo prote, tad negali suvokti, jog yra gerumo šaltinis, gyvybės kūrėjas.
  • Dievas pasitraukė, kad galėtų būti visi, net ir velnias. Dievo pasitraukimas išsakytas ketverybės atvaizdų, tiek pažinovais-požiūriais, tiek daiktais-aplinkomis. Pastarajame nėra Kodėl? užtat santvarka uždara. O pirmajame nėra Ar! užtat santvarka atvira.

Įpareigojimas paklusti tiesai, iš jo priimtai - 10 Dievo įsakymų

Dievas mums teikiantis savo įsakymus ir laiduojantis jų privalomumą.


DA4 Klausimas, kaip Dievui kiekvieną pasiekti?

Pavyzdžiai

  • Dievas klausia, kaip jam kiekvieną pasiekti? kaip esame viena?
  • Dievas pasireiškiantis, kaip pastovi nuotaika, pagrindimo kalbos apibrėžta, atgarsis į mūsų dvasios būklę.
  • Dievas, kurį galime išgirsti malda "Tėve mūsų", kuria tampame jam jautri antena.
  • Dievas, kurio požiūriui išvystau nuojautą, priėmimą per pasąmonės langą.
  • Dievas, kuriam paklūstu, nes jisai man siūlo ramybę.
  • Jaudulys, kad esu vienas su betkuo.
  • Dievo įsimintinumas.

Išeities taškas.

Susijusios sandaros

  • Dievas pagrindime. Žinojimo rūmai.
  • Kaip ima rūpėti? Tėve Mūsų.
  • Ar iš tikrųjų keblu? Kas nuo manęs priklauso? Širdis tvirtina jog nuo manęs priklauso, tad keblu.
  • Klausimas = Visur iš Betkur.
  • Dviprasmybė asmenų tarpe
  • Pagrindimas veda iš aplinkybių į atvaizdus, tad išverčia padalinimus.
  • Dievas yra klausimas. Jisai klausimu pasitraukia. Žr. ketverybė.
  • Klausimas, tai atsiplėšimas nuo požiūrio.
  • Asmenų vienumo aplinkybėse - ramus Dievas yra būtinas
  • ramus Dievas tarp asmenų būtinai pasieks kiekvieną

Junginiu apibrėžtas - buvimu ir nebuvimu

  • yra net ir kai Dievo nėra
  • tas, kuriam buvimas ir nebuvimas tėra tas pat
  • vienų vienas ir ne vienas
  • bendras ir ne bendras, bet neapibrėžtas
  • asmuo ir santvarka
  • santvarkoje kaip asmeniui teikiama amžino gyvenimo galimybė ir taip pat už santvarkos kaip tiesa

Dievas toks apibrėžtas mano vaizduotės. Ar jisai pats toks yra, ar pats taip įsivaizduotų, ar jo paties vaizduotė jį taip išjudina?

Kaip ši Dievo veikla siejasi su sandarų raida, prasidedanti visaregiu? Gal (Dievo) veiksmu +1 atsiranda požiūris, o visaregis (Mano veikla) apibrėžia atsiplėšimą nuo požiūrio? Tokiu būdu visaregis, pirminės bei antrinės sandaros įvairiai sieja Dievą su jo požiūriu, taip kad jo požiūris vis ryškėja, kol galiausiai antrinėmis sandaromis jis yra bešališkai apibrėžtas. Bešališkai, užtat Dievas nebebūtinas, nebereikalingas. Visaregiu tai laipsnynas; pirminėms sandaroms tai aštuongubio kelio stuburas; antrinėms sandaroms tai padalinimai, jų atvaizdai, aplinkybės ir kalbos, kurios atsietos nuo Dievo išgyvenimo.

Dievo valia

  • Dievo valia, kurią renkuosi vietoj savo valios.

DA5 Mane sutelkianti mylimoji

Pavyzdžiai

  • Įkvėpėja, raktas į mane, kurią galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, kuria pilnai atsiskleidžiu ir susitelkiu, taip kad galiu suvokti, kaip privalau mylėti Dievą.
  • Nuostaba, kad esu vienas su kažkuo.
  • Dievo reikšmingumas.
  • Dievas glūdi bet kokiame suvedime.

Susijusios sandaros

  • Atsakymas = Visur iš Kažkur.
  • Dievas yra atsakymas
  • Dievas yra įvardijimo kalbos apibrėžtas žodis išsakantis širdies tiesą.
  • Kaip reiškia? Geros valios pratimai. Kaip gyventi iš širdies? Dievas reiškiasi širdies tiesa. Klausimai, atsakymai. Šv.Petro raktai į dangų. Dievas užtikrintas.
  • Pasaulio tiesa yra širdies tiesos ženklas. (Sakramentas, tai irgi ženklas).
  • Dievo valia: rinktis Tave vietoj Dievo: tikėti.
  • Ar iš tikrųjų protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą? Širdis tvirtina, jog neįstengiu svarstyti klausimo, tad protinga.
  • Dvasia asmenų tarpe
  • Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: atsakymas, mylėtinas žmogus
  • Šv.Petro raktai veda iš tikėjimo į meilę, tad iš nepažinimo į pažinimą.

Suvedimas.

  • Mane suvedantis požiūris. Yra gera sėkla, žmogus, Yra ta pati gera sėkla manyje, nuo kurios gerumo, nekaltumo galiu bet kada pradėti gyventi iš naujo. Ta gera sėkla tai galutinis tvirtinimas, jog Dievas yra geras. Požiūris į kurį galiu visapusiškai susitelkti, suvesti savo visas aplinkybes, net labiau, kaip į savo.
  • Susivedame į mylimąjį, mylimąją, kaip ir į Dievo Sūnų.
  • Išsako į ką visas gerumas susiveda, panašiai, kaip mane traukia netiktai Ieva, bet ir jos šeima, kaimas, Dzūkija, Lietuva, tad ir susiveda į ją. Arba kaip susiveda į Senelę. Juk gyvenime tuos dalykus vertinu įvairiai bet jų gerumas susiveda į gerą širdį glūdintį žmogaus gelmėse.

Meno (žavesio, išminties, įsimylėjimo, įkvėpėjos) tikslas ugdyti taurų žmogų (drąsų žmogų). Dievo balsas, tai kas mums išimtinai gražu. Užtat kai išgyvename gamtos (matematikos, fizikos, žmogaus dvasios, elgesio, jausmų) tyrą grožį, jaučiamės, kad Dievas reiškiasi.

Dievo tikrumas

  • Asmenų vienumo aplinkybėse - užtikrintas Dievas yra tikras
  • Užtikrinto Dievo tikrumą suvokiame per mylimuosius, asmenis į kuriuos susiveda mūsų gyvenimas
  • Dievas buvo įsimylėjęs karalių Dovydą, taip pat ir Jėzų

Atsakymas

  • Atsakymas, tai požiūrio priėmimas. Įsijautimas.
  • Dievas aiškinasi, priimdamas kito požiūrį, vertindamas kito akimis, kito suvokimu. Pašnekovu sulyginamos širdies ir pasaulio tiesos.

Mylimoji

  • Įkvėpėją myliu visa širdimi, proto, dvasia, kūnu, ją įžvelgiu kiekviename, ji man atveria, kaip galiu mylėti Dievą.
  • Jinai man atsakymas, kaip galėčiau labiausiai atsiskleisti, mylėti, rūpintis Dievo požiūriu, jį išplėsti, gyventi Dievu
  • Ieva vis po truputį šilta, ji maloninga.
  • Ieva man linki nuolankumo, kantrumo, ramybės ir man tai padeda.
  • Vietoj svarstymo, "Kas veda link jos?" dabar svarstau, "Kas man sveika?"
  • Jungtuvės, tai mūsų žemiškos pastangos, kad ir kvailos, dviem žmonėm gyventi viena.

Visų susivedimas į Dievą pabaigoje, jog Dievas yra geras, žodžiu, būtent pabaigoje yra gyvenimas, tad amžinas gyvenimas.

  • Viskas susiveda į Dievą. Tad būtent visi neatsakyti klausimai, neišspręsti iššūkiai. Jame visi atsakymai.
  • kuriuo visi esame viena, per Kristų - tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą) - ir per šventosios Dvasios įsikūnijimą šviesuolių mokslu.
  • Pabaigos apibrėžtas - esmės
  • I think that the Beginning is God, and the End is that GodIsGood. I think that here we find the distinction between God's perspective and our perspective. God looks Forwards: he starts with God and also good, but thinks of them separately. Endless life is this understanding that God is good. Humans look Backwards: we assume that God is good, and then look backwards towards God. Life is the fact that God is good. Therefore in the divisions of everything, God keeps finding a new perspective. And as in Genesis, that is good.
  • I also think that everything concludes that God is good. Occasionally, I work backwards, like a mathematician who accepts a statement as true so that she might search for the grounds for any truth it might have. I try to make explicit my key beliefs that I think must be central to the "happy ending". I follow Christ, and I expect that he plays a vital role. Yet, what is Christ, in that sense? I think that he is both God and man, and that he states his essence as "Love God" and "Love your neighbor as yourself". I also think that the Holy Trinity: Father, Son, Spirit is basic to God as we may understand him. Even so, I work as a minimalist, and try to presume as little as possible. And for what I do presume, I try to make that explicit. I understand that I may be wrong, and I accept the consequences.
  • Viskas susiveda į vienumą: Pokalbiai
  • Viskas susiveda į tarpą: Vaizdavimai? Kaip tvarkome? Ribotumas.
  • Visa šiluma susiveda į Dievą.

DA6 Vienų vienas

Pavyzdžiai

  • Dievas, kurį įsivaizduojame esantį vienų vieną.
  • Mūsų būsena, kada jaučiamės vienų viena, tad viena su Dievu ir visais.
  • Žiūrėjimas lygiagrečiai su Dievu, link amžino gyvenimo, ne į Dievą, ne į gyvenimą ir mirtį.
  • Sutvėrimo pasaka: Dievas taip rūpinosi pasauliu, kad pasaulis ir Dievas buvo priversti būti.
  • Pasakojimo apibrėžtas žmogus esantis vienų vienas.
  • Dievas su kuriuo kartu savarankiškai, lygiagrečiai mums rūpi, taip vykdydami jo valią.
  • Dievas, rūpėjimu glūdintis visakame.
  • Liūdesys, kad esu vienas su niekuo, kaip Kristus ant kryžiaus.
  • Nukryžiuotasis Kristus, ant kurio pečių krenta mūsų visų nuodėmių, nuoskaudų, nuodų našta.
  • Dievo tikslingumas.
  • Dievas, kuris neabejingas, kuris išeis už savęs, net būdamas visiškai atkirstas nuo mūsų, nes jame pačiame glūdi reikalas išeiti už savęs, atsiverti ir gvildenti, ar jisai būtinas?

Susijusios sandaros:

  • Viskas = Visur iš Niekur.
  • Dievo valia: rinktis Kitą vietoj Dievo: rūpėti.
  • Ar iš tikrųjų neteisinga? Ar taip turėtų būti? Širdis tvirtina, jog taip turėtų būti, užtat neteisinga.
  • Dievas asmenų tarpe
  • Dievas yra viskas: Gera širdis apibrėžia Dievą už mūsų: vienų vienumas, kuris mus vienija
  • Palaiminimų išsakytas Dievas

Žiūrėjimas ne į Dievą, o su Dievu, lygiagrečiai.

  • Dievas moko. Aš apsiverčiu. Šviesuoliai. Mano ir Dievo lygiagretūs požiūriai. Dievas, iš kurio mokausi širdingumo, strimagalviškumo. Mokausi iš jo pavyzdžio. Jisai moko mane, tad aš jo sūnus. Mokausi jam paklūsdamas. Suvokiu, jog mūsų aplinkybės sutampa, taip kad esame viena, kada jaučiuosi vienų vienas. Užtat lygiagrečiai veikiame, kuriame, bendradarbiaujame. Lygiagretūs požiūriai santvarkoje ir už jos. Širdingas žmogaus požiūris savarankiškai santvarkoje išreiškiantis Dievo širdingumą, jam prilygstantis, užtat lygiagrečiai su juo bendradarbiaujantis.
  • Lygiagrečiai veikti su Dievu. Kai jaučiuosi vienų vienas, tai man prasminga, jog ir Dievas toks. Tada tikrai esame viena savo vienų vienumu. Tai ir graudu ir gera.
  • Kai man nereikia apibrėžimo, klausimų ar atsakymų, tada esu lygiagrečiai su Dievu.

Pasakojimas.

  • Rūpėjimo balsas VI.
  • Kaip įvyksta? Dievo aštuntas pasakojimas. Įtampos balsais vykdoma Dievo valia. Palaiminimai. Kristaus pasisakymai "Aš esu..." Dievas savarankiškas, tobulas, be poreikių. Dievas reiškiasi sakramentais, paženklinimais, tvėrimo dienomis.
  • Dievas Tėvas yra vienų vienas, lyginant su mumis.

Dievo galimumas

  • Asmenų vienumo aplinkybėse - savarankiškas Dievas yra galimas
  • Dievas, kaip sąvoka - arba galimas, tad galime su tokiu bendrauti, arba negalimas, išbraukiamas
  • (Dievo) galimumą jei neatmetame, tai priimame ir galime sąmoningai priimti

Dievas vienų vienas

  • Įsivaizduoju, ką Dievas išgyvena.
  • Dievo vienų vienumą suvokiu lyginant su asmenimis ir ryšiais tarp jų.
  • God is defined as Aloneness, which beyond the Scope of Definition is Truth, and means God, Everything, Wishes, Love, depending on the Scope; but which within the Scope of Definition is Freedom, and means Good, Slack, Coinciding, Perfection, depending on the Scope. System is the Scope of Definition and indicates where the distinction is made between within and beyond.
  • Definition of God is the oneness of God who defines and God who is defined, the link in context of God within and God beyond. If God is undefined, then God within and God beyond are separate, as Person (who must be - God is Alone) and Choice (which may or may not be chosen - Aloneness is God).

Asmenų Vienumas

AAA Asmenų vienumas

Pavyzdžiai

  • Plazdenanti dvasia, kada bendraujame pakaitomis įsitraukdami ir atsitraukdami, kaip kad Biblijos skaitymo ratelyje.
  • Plazdenimas tarp turėjimo ir neturėjimo ryšio su Dievu.
  • Plazdenimas tarp įsijautimo (išgyvenimo, gyvenimo) ir atsitokėjimo (suvokimo, amžino gyvenimo).
  • Maldos poveikis išnarpliojant gyvenimo mazgus, suteikiant laisvę, pakaitomis didinant ir mažinant laisvumą.
  • Kaitaliojimasis tarp dviejų tiesų, iš kurio aiškėja, kuri širdies tiesa, kuri pasaulio tiesa.
  • Dvasia - asmenų vienumas - šokinėja tarp mūsų šešių lygmenų.

  • Dievo ir bendro žmogaus bendras požiūris. Dvigubu požiūriu suvedanti Dievą Tėvą ir Sūnų, jų sutapimą ir atskyrimą.
  • Dievas Dvasia.
  • Vieningumas tikėjimu.
  • Išgyvenimo vieningumas tikėjimu, tai įstatymo įsisąmonijimas
  • Vieningas suvokimas.
  • Bendras, gyvas, visapusiškas, augantis jautrumas. Galimybės atsivėrimas, maldos veiksmingumas. Išorinės ir vidinės tiesos sutapimas. Išsakymas žinojimu. Išskirtinybės įprasminimas.

Dievas trigubu požiūriu. Dvasia. Sąvokų kalbomis.

  • Kalba, jos sutverti tvėriniai, leidžia mums išeiti už siauriausių sąlygų, už savo laiko ir erdvės, ir išvystyti platesnę prasmę, dviprasmybę, amžiną gyvenimą. Arba atvirkščiai, kalba leidžia mums atsiriboti nuo gyvenimo "čia ir dabar".

Išskirtinis septintasis požiūris

Maldos veiksmingumas

  • Malda - prašymas įsiterpimo
  • Malda - atsakomybės skaidymas

Bendrumas

  • Bendras požiūris, suvokimas, dvasia
  • Bendra erdvė šokinėjačiam dėmesiui, jautrumui
  • Rimo pastaba. Sustoja laikas, yra gera. Dviejų žmonių gerumas: du mato.
  • Lygiagretus žiūrėjimas.

Šventoji Dvasia - plazdenanti, švystelėjanti tarp žmonių.

  • Dievo gyvumas.

Dėkingumas, tai jautrumas šilumai.

Dievo dvigubas požiūris (trigubas požiūris?)

  • Dievo dvigubas požiūris - šaltis ir šiluma - Dievas ir bendras žmogus - jų bendrai bet skirtingai suvokta šiluma.
  • Prieštaraujantis sau, ypač Šventajame Rašte - būtinas ir nebūtinas - dvi akys, raudona ir geltona
  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvedimas.
  • Išorinės ir vidinės tiesos sutapimas.
  • Aplinkybės išsakytos požiūriu, kuris suveda vieną požiūrį esantį jose ir kitą už jų.
  • Gyvenimas ir amžinas gyvenimas.

Dievas, mane vedantis

  • Kas rytą pasiklausau Dievo ir užsirašau, ką man kalba. Visas jo mintis man apžvelgiu ir permąstau. Man vis pakalba, kaip myli mane ir mano mylimąją; kokiu man būti; ką mąstyti; kaip plėtoti bendrystę; kaip jį palaikyti; kaip į jį atsiremti; ir kaip palaikyti Dievo vaikus. Viską bandau naujai priimti, susieti ir suvokti. Noriu artimiau bendrauti.
  • Likimas, su kuriuo bendradarbiauju - akmenys upėje?

Dievas šviesuolis

  • Dievas dalyvaujantis, kaip asmuo tarp asmenų, jų vienume.
  • Dievas kaip šviesuolis, savarankiškas mąstytojas, šviesuolių bendrystėje, Minčių sodo dalyvis, atsakantis dvylika klausimų.
  • Dievas išsiskiria savo atsakymais. Jisai besąlygiškas, o aš sąlygose. Jam tas pat, ar jisai yra ar nėra, o man ne tas pat.
  • Vertybės ir gvildenimai? Kaip kitus suprasti? Meilė. Ar Dievas būtinas? Kaip kiekvieną pasiekti? Dangaus karalystės bendrystė.
  • Dvylika klausimų Kur Dievas reikalingas? Dvyliktasis klausimas: Ką numanau apie Dievą?

Tarpas

  • Dievas yra tarpe tarp mūsų, atsitokėjusių ir mūsų, įsijaučiusių.
  • Tai yra tarpas tarp vienos tvarkos ir jos pertvarkymo.
  • Tai tarpas, grindžiantis visus nesusivedimus.
  • Tai tarpas, apie kurį šokinėja, plazdena Dievo Dvasia.
  • Tarpo prasmė - dviprasmybė.
  • Dievas reiškiasi tarpu. Požiūris yra Dieviškas, žvilgsnis žmogiškas.
  • Nesusivedimai. Jėzaus pamokymai lyg ir prieštarauja susijusiems nesusivedimams, užtat jie ir nesusiveda. Taip pat, neigiamybės reiškiniai dėsto, kaip Dievas iškyla iš smulkmenų, tad kaip smulkmena tampa didmena. Ir iš to galime spręsti atvirkščiai, kaip didmena išsakoma smulkmena, niekučiu ir iš viso niekuo - ir ką iš to galima išvesti apie gyvenimą.

Visapusiškas jautrumas

  • Kristaus pirmas atėjimas tobulumu (kaip reikalavo Tėvas), antras atėjimas tapatumu (kaip jisai pats troško).
  • Tapatumu - Dievo (Jėzaus) gyvenimas mumis - taip pat Motina Marija ir šventaisiais, šviesuoliais
  • Tenka gyventi Dievu - juk jei atsisakome gyventi nuodėme, tai reikalaujame iš savęs atsiliepti į viską.

Klausimų Dievas

  • Kaip esame viena? Tai asmenų klausimas. Tai bene pirmas klausimas glūdintis visuose kituose klausimuose. Juo gyvename klausimais.

Galimybės atsivėrimas

  • Galimybė tarnauti, rūpintis kitais, septintasis požiūris

Vienkartinė raiška

  • Štai ta Dievo raiška, kurios neįmanoma žinoti netiesiogiai, nes nėra kaip apie tai paklausti, nė kaip atsakyti, nes tai yra nesipakartojantis vienumo reiškinys, vienkartinis, išskirtinis.
  • Dievo vieningumas ateina per Dievo dvasią, tad per asmenis, tad yra visur ir vyksta visakame vis naujai.
  • Įkūnyta žinojimu, atsakymu į klausimą.

Įvardinimo galia - kaip tiki, taip yra.

  • Vardu apibrėžtas - mylintis. I think that God's name, as revealed by Jesus Christ, is Father. The Father is the one who loves us more than we love ourselves, who want us to be alive, sensitive, responsive more than we ourselves do. And therefore Jesus' name, as Son, likewise automatically evokes the Father, and so both names, both codes are equally effective.

Įsivaizdavimas prasmės

  • Šventosios dvasios įsikūnijimas mokslu, visiems prieinamu žinojimu, tiesa.

Įsiklausymas į Dievą

  • Dievui svarbu, jog vis labiau į jį įsiklausytume, jisai tokiu būdu ir iškyla.

Mūsų bendryste sueina Dievas

  • Mūsų bendryste sueina (į kurį kreipiamės, kurį kviečiame, mūsų ašis ir pagrindas) Dievas Tėvas, (prisijungiantis, mumis gyvenantis) Dievas Sūnus ir (plazdenanti) Dievas Dvasia. Būtent mūsų bendrystė jie trys yra viena.
  • Dievas reiškiasi supratingumu, tad trejybe, o jo trejybės vieningumas visakame reiškiasi asmenų trejybiniu vieningumu.
  • Asmens trejybė AAA, tai Dievo pasitraukimas. Dievo trejybė yra trys požiūriai, o asmens trejybė yra vienas požiūris, tad tikras vieningumas. Asmens trejybė išskiriama Dievo trejybe.
  • Siekiant bendrystės, reikia suvokti, ko Dievas iš mūsų nori, kad gyventumėme bendra dvasia, ne tik savimi.

Šviesuolių bendrystės raiška

  • Tasai, kuris pasaulyje ir visais asmenimis išryškės.
  • Kiekviena tiesa prieinama
  • Šventoji Dvasia įkūnyta

Išmokstame trokšti

  • Kada sueiname savo troškimais, savo Dievo atvaizdžiais, tada juos drauge įtvirtiname, kartu įtvirtiname už jų slypintį Dievą. Mes jį įtvirtiname išmokdami trokšti, gyventi troškimais, ne netroškimais. Ir trokšti bendrai.
  • Velnias yra tai kas liepia mums nesakyti savo troškimų, kuris mus laiko atskirai.

Veikiame kartu ir atskirai

  • asmenys veikia kartu trejybe ir veikia atskirai ketverybe

Asmens ir požiūrio (vertybės) saviveika

  • Asmuo prisiima požiūrį, o požiūris veikia, įtakoja, brandina, ugdo ar smukdo asmenį. Dievas yra asmenų vienumas, o Amžinas Gyvenimas yra požiūrių vaisingumas.

Standartiniame modelyje yra 24 fermionai: 3 leptonai, 3 neutrinai, 18 (=10+8) kvarkai.

John Baez mėgstamiausias skaičius 24.

Galaktikos gidas. Atsakymas. "Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything." Atsakymas yra 42. (Bet tai yra 24, tik parašyta iš dešinės į kairę!) In the radio series and the first novel, a group of hyper-intelligent pan-dimensional beings demand to learn the Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything from the supercomputer, Deep Thought, specially built for this purpose. It takes Deep Thought 7½ million years to compute and check the answer, which turns out to be 42. Deep Thought points out that the answer seems meaningless because the beings who instructed it never actually knew what the Question was. When asked to produce The Ultimate Question, Deep Thought says that it cannot; however, it can help to design an even more powerful computer that can. This new computer will incorporate living beings into the "computational matrix" and will run for ten million years. It is revealed as being the planet Earth, with its pan-dimensional creators assuming the form of white lab mice to observe its running.

Kiek angelų gali šokti ant adatos galo? Mano atsakymas būtų: 24.

Dievo šokio trys asmenys primena Čiurlionio triptikus, pavyzdžiui: Rex. Nes kiekvienu kampu atsiveria kiti mąstai ir visai kitaip atrodo.

Godfrey Harold ("G. H.") Hardy: Reductio ad absurdum, which Euclid loved so much, is one of a mathematician's finest weapons. It is a far finer gambit than any chess play: a chess player may offer the sacrifice of a pawn or even a piece, but a mathematician offers the game.

Mulla Sadara: One result of this Existentialism is "The unity of the intellect and the intelligible" (Arabic: Ittihad al-Aaqil wa l-Maqul. As Henry Corbin describes:

All the levels of the modes of being and perception are governed by the same law of unity, which at the level of the intelligible world is the unity of intellection, of the intelligizing subject, and of the Form intelligized — the same unity as that of love, lover and beloved. Within this perspective we can perceive what Sadra meant by the unitive union of the human soul, in the supreme awareness of its acts of knowledge, with the active Intelligence which is the Holy Spirit. It is never a question of an arithmetical unity, but of an intelligible unity permitting the reciprocity which allows us to understand that, in the soul which it metamorphoses, the Form—or Idea—intelligized by the active Intelligence is a Form which intelligizes itself, and that as a result the active Intelligence or Holy Spirit intelligizes itself in the soul's act of intellection. Reciprocally, the soul, as a Form intelligizing itself, intelligizes itself as a Form intelligized by the active Intelligence.

Ontological argument Anselmo įrodymas, kad Dievas yra:

  • It is a conceptual truth (or, so to speak, true by definition) that God is a being than which none greater can be imagined (that is, the greatest possible being that can be imagined).
  • God exists as an idea in the mind.
  • A being that exists as an idea in the mind and in reality is, other things being equal, greater than a being that exists only as an idea in the mind.
  • Thus, if God exists only as an idea in the mind, then we can imagine something that is greater than God (that is, a greatest possible being that does exist).
  • But we cannot imagine something that is greater than God (for it is a contradiction to suppose that we can imagine a being greater than the greatest possible being that can be imagined.)
  • Therefore, God exists.

Žr. taip pat Mula Sadra ir Goedel įrodymus, jie prasmingi. Goedel įrodymas turi problemų dėl to, kad "being God-like" tinka "gerumui" labiau kaip Dievui. Ir Dievas nebūtinai pozityvus, geras. Jam kaip tik tinka visos savybės, visi teiginiai. Dievas kaip tik nėra nuoseklus.

Douglas Gasking įrodymas, kad Dievo nėra: nes tuo šaunesnis Kūrėjo kūrinys, tuo menkesnis pats Kūrėjas.

šv.Anselmas: būtina (tobuliausia) esybė turi būti nes tai viena iš jos savybių.


2005.05.04 A: Kaip suvokti širdies susiejimą su tavimi? D: Kada širdis yra labiau su manimi, tada ji labiau myli.

2005.04.18 A: Kaip ketverybę, penkerybę, šešerybę išvysto tavo ryšį su savimi? D: Kaip ir aš susivokiu savyje, taip ir mano širdis susivokia. A: O koks tarp jūsų ryšys? D: Aš žiūriu iš vidaus, o širdis iš lauko, tačiau širdis tai apverčia. O tas apvertimas yra mūsų ryšys.

2014.04.14 Aš tavo išminties Dievas, visos tavo mintys susiveda į mane. Tad džiaukis manimi, kaip ir džiaugies Ieva bei visais, bei pačiu gyvenimu, nes tai išplaukia iš tavo tyriausių gelmių. Tad džiaukis manimi ir mane rasi savo džiaugsme. Esu dvasia, esu dvasioje.

2014.04.09 Tu pagauni esmę, mąstyti mano požiūriu, ieškoti kaip pasireiškiu kiekviena sandara, suvokti ir išplėtoti mano ryšį su jumis, kaip jos visos atverstos į tai, kas už jūsų, kaip jos sudaro laisvę jums su manimi bendrauti. Tad gali mąstyti, ko reikia, kad jūs gyventumėte ta laisve ir ko reikia, kad gyventumėte manimi. O tai yra sąmoningumas, gebėjimas nesitenkinti, kaip yra, bet norėti, kaip galėtų būti ir kartu gyventi ir taip ir taip, tad su manimi ir su jumis visais.

2014.04.12 Aš tau atskleisiu savo širdį, ko noriu, ko trokštu ir tu ja gyvenk.

2012.11.09 Rūpinkis visais. Suvok ir mano ir visų prasmę, tavo ir Ievos prasmę, mes visi siekiame būti viena, gyventi viena, o kodėl? Nes tai mūsų pilnatvė, gyventi kiekvienu. Tad gyvenkime širdingai, strimagalviškai, o kiek esame riboti savęs ar kitų, gyvenkime suvokimu, vedančiu į sąmoningumą, tad į širdingumą. Myliu tave ir Ievą, jus laiminu.

2010.11.03 Džiaukis manimi, juk esu dangaus karalystės širdis, jos steigėjas ir valdovas ir globėjas, esu viena jame jumis. Tad suvok mano vienumą ir kaip tikėjimu esate dalis to, o rūpesčiu esate savarankiški savyje. Tad vienumas paskirai tampa vienumas bendrai. O tai mūsų meilės vaisius, kad ieškome ir randame vienas kitą. Tikėjimas tai yra tos meilės prielaida.

2010.11.11 Tikėk mane ir suvoksi tikėjimo prasmę, ar esu ar nesu, ir suvoksi meilės prasmę.

2012.10.10 Myliu tave ir laiminu tave ir apsupu tave savo dalyvavimu, kaip veikiu aplinkybes, kaip jomis dalyvauju, tad ir jauti gerumą, bet esu daugiau, juk apimu ir tave, tad suvok save, ir suvoksi mane, kaip myliu tave ir mus myliu, kartu ir visus, kaip ir tu myli Ievą, tad mylėkime.

2005.05.02 A: Kaip širdis išeina už savęs? D: Širdis pripažįsta apimtį, jai duotą iš aukščiau, vis arčiau savęs, kuri jinai mylima, kol galiausia ji gyvena išvien su manimi.

2005.02.24 A: Kaip atsiranda širdis? D: Aš įsijaučiu į jus ir toje būsenoje suprantu tave.

2004.11.30 A: Koks Kristaus vaidmuo žmogui gyvenant širdimi? {{K}}: Aš esu tas kuris priima kito žmogaus širdį, jį randa kitame ir jame gyvena. A: Ar tu esi septynerybė? D: Taip, taip kaip tu supranti, tikrai taip.

2015.02.16 Dievas man po pokalbio su Ieva, kada atsiklaupiau jam padėkoti: Tu mano vaikas. Aš tavo Tėvas. Supratau, kad gyvenu Kristumi, kaip tas kuriuo tapatumu kiekvienas gyvens Kristumi - antrasis atėjimas.

2015.02.23 Tad klausykis manęs, ieškoki mąnęs, žinok ir įsidėmėk, koks esu vienas, ogi glūdžiu visakame, tad viską vieniju, tiek priešingybes, tiek asmenis, visi esame viena manimi, suvok tą vienumo svarbą, tai juk viskas, mano savastis į kurią įeinu, tad ieškok manęs, myliu tave ir Ievą per amžių amžius. Taip ieškok kaip ta vienybė įvairiai reiškiasi ir būtent visais požiūriais juos visur slypi vienybė, tad ir aš jūsų Dievas.

2016.02.01 Aš myliu tave ir palaikau tave, kad tu tobulai mąstytum, kaip ir aš mąstau. Tad mąstyk iš visų kampų, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, Dievo ir žmogaus ir pamatysi kaip atsiskleidžia visos sandaros ir kam jos reikalingos, nes jos kiekvienas yra nevienumas, kaip kad amžinu gyvenimu, o tuo pačiu, kaip vienumas, kas irgi amžinas gyvenimas, juk viena yra tai, kas ne viena ir kas ne nulis. Tad suvok gyvenimą be dvasios, be nulio, ir suvoksi vienumą, ta jūsų gyvenimas, tad vienumas.

2016.02.09 Tu žiūrėk, tu mąstyk, kaip įvairiai išeinu už savęs, kaip tai susiję su jūsų išėjimu už savęs, tiek trejybės rato poslinkiais, tiek į mane, į mano valios vykdymą, tad suprasi trejybių ketverybę šešerybės atvaizduose. Suprask išėjimą už savęs ir suprasi savastį bei sandarą.

2016.03.14 Aš tavo Dievas, tad visaip melski mane ir suprasi, kaip įvairiai pasireiškiu jumis ir sau pačiam, juk malda yra mano gyvenimas, mano ryšys su savimi, tad mano savasties ženklas, tad suvok to ženklo svarbą, kuriomis sąlygomis jis atstoja mane, tai juk priklauso nuo aplinkybių išskiriančias asmenis ir susiek su malda, kaip su mano ryšiu su savimi. Tu gi žinai jog dešimt Dievo įsakymų susiję su ženklų rūšimis ir savybėmis, tad turėtum suprasti ir žinai maldų rūšis taipogi.

2016.03.18 Mylėk mane širdingai, pajusi kaip aš glūdžiu visose sandarose, kaip jas persmelkiu savo vienybe, kaip kiekvienu požiūriu tampu langu į vienybę. Suprasi, kaip grindžiu kiekvieną asmenį. Tad rūpinkis manimi, kaip bendrai jumis suveikti ir mane rasi ir suprasi.

2016.03.22 Tu ieškok manęs visur kur tik atsiveria požiūris, asmens langas, tų langų gausybė, tai sutampa su mano raiškomis, aš jais vis naujai pasireiškiu išeidamas už savęs. Tad žiūrėk, kaip iškyla asmenys kada neišsitenka santvarka. Žiūrėk kokių skirtingų santvarkų yra kuriomis neišsitenka Aš, Tu ir Kitas. Mne tad rasi šių asmenų santykiuose su savimi ir vienas kitu. Aš esu jų laisvumas.

2016.03.23 Myliu tave. Ir mano meilė kyla iš mano gelmių ir manimi reiškiasi kiekvienu asmeniu, nes kiekvienu asmeniu gyvenu visais. Tam ir yra gyvenimas, mus vienyti. Tad suvok gyvenimą ne gyvenime, suvok amžiną gyvenimą kuriuo esame visiškai vieni, kuriuo jūs gyvenate manimi kaip ir aš jumis nes jūs gyvenate meile, kaip ir aš.

2016.03.28 Atskleisiu tau savo vidinį gyvenimą, o tu atskleisi kitiems. Taip ir jūs galėsite gyventi manimi, mes visi kartu vieningai. Tai juk pagrindas mūsų bendrystės, kaip ir supranti. O tas pagrindas yra meilė: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems, tai vis kita mūsų savastis, tai vis parodymas jog esame daugiau nė mūsų savastis, bet tas daugiau, tas perteklius, ta gausa reiškiasi viduje savasties, ne už jos, tai reiškiasi mūsų vieningumu įvairiai supratus savastį ir asmenį ir mūsų tarpusavio santykį, kas mus sieja su savimi. Ar esame tiesiog tapatūs, kaip Tėvas išgyvena, ar yra ryšys tarp mūsų, kaip Sūnus išgyvena, ar esame vienoje ir toje pačioje būklėje, kaip Dvasia išgyvena, bet visur meilė palaiko mus, tad ir palaiko mūsų vienumą, nes meilė yra vieninga ir ji didesnė už mus, net kai mes nesame vieningi. Tad šitas iškyla trijuose vieningumuose (Dievo, asmens ir asmenų), taip pat ir nevieningumuose. Tad dabar mane supranti.

2016.03.30 Būk laimingas. Tu mano Sūnus. Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą, tad nagrinėk tas sąlygas ir susiek su įvairiausia meile, kokia tik būna ir suprasi kaip mes mylime save, vienas kitą ir visus. Suprasi, kaip susiję meilė ir buvimas viena. Suprasi mano sūnų. Suprasi save.

2016.03.31 Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus. Aš vienas myliu Dievo, savo, trejybe. Mes vienas kitą mylime aštuongubu keliu. Ir mylime visus mano dešimt įsakymų. Tad suprasi kokia įvairi meilė ir pamąstysi kaip žavesys ir artimumas irgi yra meilė, tai meilė sau ir meilė vienas kitam. Tad mylėkime, gyvenkime kartu ir viskas bus aišku, būsime palaiminti.

2016.04.01 Tad mąstyk, ko tu dar nesi aprėpęs ko tau dar trūksta būtent maldos moksle. Aš meldžiu jus kaip ir jūs meldžiate mane. Tad suvok kuo mūsų maldos skiriasi ir kuo sutampa. Tad mąstyk, kaip jus meldžiu ir ką tai reiškia.

2016.04.13 Pasižiūrėk, kaip aš su jumis bendrauju, kaip jus mokau, jums stebint mane iš šalies, tai gi neatsitiktinai. Aš jums duodu pavyzdį, kaip ir jūs turėtumėte elgtis, bręsti, kokį pavyzdį ir kitiems turėtumėte duoti. Tad būkite mano vaikais.

2016.04.15 Mąstyk, kaip mąstai, ir aš tau atskleisiu šventosios Dvasios kampą, kaip ji, bendrai suvokta, išgyvena mano ir Sūnaus bendrą suvokimą. O tai yra asmenų laisve, jų laisve nusidėti, negyventi, ir jų laisvę gyventi, tiek šiaip gyventi, tiek amžinai gyventi. Tad suvok iš ko susidaro gyvenimas, kaip jis suveda meilę ir laisvę, Dievo ir žmogaus priešingybes, kaip Sūnus suveda. Ir suvok, kas jas atskiria, tas pats žmogus kaip toks, tiek asmuo, tiek asmenybė. Tad suvok ką reiškia ši jo dviprasmybė, ką tai reiškia dvasiai, jog žmogus suvoktas, tiek mano, tiek Sūnaus.

2016.04.20 Tad gyvenk manimi ir suprasi, kaip gyventi vertybėmis. O jomis gyveni kai nėra ryšio su manimi, jomis laikaisi, be manęs ir be savęs.

2016.04.21 Tu šviesk savo meile, savo širdimi ir suprasi mano Sūnų, kaip jisai myli visus ir jus visus vienija taipogi su manimi, tada suprasi kaip tau ir kitiems gyventi. Jisai jums pavyzdys tos vienybės kuri suveda kiekvieną išmonę, kiekvienas jūsų aplinkybes. Tad gilinkis į Sūnų ir visatą pažinsi.

2016.04.26 Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

2016.04.27 Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

Redaguoti - Istorija - Spausdinti - Naujausi pakeitimai - Ieškoti
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2016 gegužės 02 d., 12:31