Naujausi pakeitimai - Ieškoti:

Suvedimas

Užrašai

Andrius

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF


Asmeniškai? BA9696

Nuojauta? AAAAAA

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

I'm building websites for sculptor Darius Miliauskas in Butrimonys. Aistė Kaminskaitė is building one for dailidė Eimantas Sakavičius in Eičiūnai.

Dievas

Žr. Gera valia, Dievas Tėvas, Dešimt Dievo įsakymų, 20150428Dievas, 20150323Dievas, 20150220Dievas, Dievo išsiaiškinimai, Metraštis, Šiluma, Dievas sandarose, Dievo požiūris, Dievo Dievas, , Tu, Kitas, Neigiamybė, Įsakymai, Nesusivedimai, Asmenys, Apžvalga, Žmogus, Išgyvenimai, Amžinas gyvenimas, Atsiplėšimas, Dievas Sūnus, Jėzus Kristus

Šiuo metu man svarbiausia:

Dievo šokį sieti su:

  • Šešerybe, jos atvaizdais, jų išsakyta gyvenimo prasme.
  • Vaizduotės ribomis ir žinojimu bei nežinojimu.
  • Pamokymais, kaip gyventi.

Dievo raiškas:

  • Aprašyti, kaip kiekvieną iš jų išgyvenu, kaip jomis pažįstu Dievą.
  • Išvesti iš Dievo, asmens ir asmenų vienumo ir nevienumo.
  • Nusakyti vienumo ir nevienumo sandaromis.
  • Surašyti ką Dievo raiškų pažinimas duoda mūsų vaikams.
  • Kaip Dievo raiškomis bręstame, gyvename visais?
  • Kaip ir kodėl atskirti ką Dievas kalba man ir kaip jam atrodo? Tai yra, suabejoti jo žodžiais ir suvokti jo norus. Atskirti Dievą ir jo požiūrį, jo raiškas.

Dievo šokiu atsakyti pagrindinius klausimus apie sandarų nusakymą ir kilmę:

  • Dešimt Dievo įsakymų.
  • Tris kalbas.
  • Keturias pirmines santvarkas.
  • Šešias antrines sandaras.
  • Šešis pokalbius.
  • Šešis pertvarkymus.
  • Šeši būdai, kaip esame viena. Pavyzdžiui, esame viena Kitu (dvylika klausimų), tai paskiro žmogaus požiūris į pasaulį.
  • Dvylika aplinkybių, kaip Dievą įsivaizduojame psalmėse.

Susiję klausimai:

  • Kokiu pagrindu sukasi trejybės ratas? Ar gyvenant pilna vaizduote? Ar galimas poslinkis dalinai išpildžius vaizduote? Ar ryžimasis poslinkiui būtent atsiremia į vaizduotės pilnatvę, kaip sukimosi ašį?
  • Kodėl Tėve mūsų baigiasi trejybe, ja neprasideda?
  • Kaip žinome, kad Dievo Dvasia yra tas pats Dievas kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus?
  • Kaip raiškos kinta raiškų ratui sukant?
  • Kaip Sūnus ir Tėvas vieningi ne gyvenimu, o amžinu gyvenimu?
  • Kaip gerumas pripažįsta Dievą už savęs, už santvarkos ir jam atsiduoda?
  • Kaip vyksta išsiaiškinimas?
  • Kaip susieti požiūrių lygtį su 4 Dievo raiškomis D ?
  • Šešis neigiamus įsakymus suvokti, kaip šešis būdus suvokti Kitą, tai yra, artimą.
  • Susieti 6 neigiamus įsakymus su širdies tiesų rūšimis.
  • Kaip 6 Dievo raiškas DA suvokti kaip poras 4 Dievo raiškų D?

Dievo šokį sieti su:

  • Dievo suveikimu maldoje.
  • Dorove - Tėvo, Sūnaus, Dvasios.
  • Klaidų rūšimis.
  • Dievo Tėvo požiūriu Tanake.
  • Išsiaiškinimais.
  • Vienumu.

Kiekvieną iš 24 Dievo raiškų sieti

  • su sandara.
  • su padalinimų ratų lygtimi ir žmogaus branda.
  • su išsiaiškinimu.
  • su požiūriais, Dievo ir asmens.

Kai Kristus gyvena manimi, kai bendrauju su gauja, tai gyvenu bendru žmogumi ir būtent kitu, kitais. O kai klausausi Dievo, tai gyvenu savimi, visa savo asmenybe.

Dievo šokis

Rašau apie Dievą, kokį jį pažįstu.

Dievo šokis reiškiasi trejopai: Tėvo, Sūnaus ir Dvasios požiūriais. Tėvui šokis yra baigtinis, jisai jį šoka tuštumoje, be jokio pasaulio - vaizduotėje, Dievo raiškomis, tad jį pažistam iš savo vaizduotės ribų, kada visko atsisakome, sutramdome savo dėmesį ir stebime, kaip jisai įsijungia. Sūnaus šokis, tai pasirinkimų malūnas, kaip gyventi. Jį šokame esame pasaulyje, asmeniškame pasaulyje, bendro žmogaus gyvenime. O Dvasios šokis, tai žinojimo rūmai, tai paskiras pasaulis, kurį bendrai suvokia Tėvas ir Sūnus, baigtinis, besąlygiškas Dievo šokis ir amžinai atsiskleidžiantis, santykinis žmogaus pasirinkimų malūnas. Tai paskiras pasaulis išsakantis paskirą asmenybę arba mokslą.

Dievą pažįstam iš savo vaizduotės ribų, savo būklės, šešerybės.

  • Mūsų vaizduotės ribos, tai mūsų būklė. O mūsų būklė yra tai, kad mes esame atkirsti, esame vaizduotėje įkalinti. Šešerybė išsako, koks žmogus yra suskaldytas. Esame neviena, tačiau galėtumėme įsitraukti į vienumą, galėtumėme gyventi viena. Mes renkamės ar įsitraukti į visuomenę - į tamsuolių tariamą vienumą, ar į Dievą - į šviesuolių pagrįstą vienumą.
  • Jeigu Dievą visaip pašaliname iš mūsų gyvenimo, jeigu jisai pats visaip pasitraukia, tada lieka vaizduotės ribos. Užtat mūsų vaizduotė yra jo atitikmuo, jo įspaudas, jo lytis, jo papildymas, jo išbaigimas. Būtent šia prasme mes esame Dievo paveikslas.

Dievo šokis apžvelgia ir suveda visą įmanoma įvairovę. Vaizduotės ribos išsako įvairovę. Įvairovė išsakoma ją atskiriant nuo visumos. Tad gali būti dalinis žinojimas, tuo pačiu gali būti įvairių lygių klaidų, netgi sąmoningų klaidų ar nuodėmių. Įvairovė iškyla esant daug skirtingų, nepriklausomų požiūrių. O klaidos atsiranda, pavyzdžiui, painiojant pirminius ir antrinius požiūrius.

Dievo raiškos yra jo iškilimas mūsų vaizduotės kampuose.

  • Apžvelgsiu 24 vaizduotės kampus, atitinkamai 24 Dievo raiškas.
  • Jeigu Dievas vos vos iškyla, tai yra jo raiška, su kuria jisai sutampa. O ir mes esame jo raiška kuomi jisai reiškiasi. Tokia dviprasmybe jo raiška sutampa su mūsų vaizduotės kampais.
  • Dievas savo šokiu sukūrė žmogų. O žmogus nesukūrė Dievo, bet jį išryškina būtent Dievo raiškomis. Jomis Dievas mus myli ir gyvena tarp mūsų amžinu gyvenimu.

Mūsų vaizduotė (šešerybė) save (šešerybę) įsivaizduoja (supranta) trejopai, trejybės nariais, vienumą nevienume:

  • Dievo Tėvo požiūriu: Nusimeta trejybės ratas, lieka Dievo trejybė.
  • Dievo Sūnaus požiūriu: Prisideda Dievas (už santvarkos) ir gerumas (bendras asmuo santvarkoje).
  • Dievo Dvasios požiūriu: Išsidėsto lygmenų poromis ir prisideda lygmenys.

Dievas mumis (šešerybe) išeina už savęs (į šešerybę). Tai ir yra mūsų vaizduotė. Tai vyksta trejopai, tai vaizduotės sandaros. Mūsų šešerybė išplečiama. Mes esame Dievo būklė, jisai savo šokį sušoka mumis.

Dievas išeina už savęs į savo atvaizdą, savo savastį, į visaregį, žinojimo rūmus, išsiaiškintojo galimybes, vieningumą ir jo sąlygas, tad dorovę, šešerybę. O žmogus yra nepriklausomas išsiaiškintojas, nebūtinai Dievas. Visaregis sietinas su viskuo - nes tai Dievo savastis. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymu, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui. O kas trukdo išsiaiškinimui: nuodėmės, žudymas ir t.t., užtat yra neigiami įsakymai. Ir kas palaiko išsiaiškinimą: teigiami įsakymai. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.

Vaizduotės ribos

  • Dievas atveria mūsų vaizduotės kampus, o taip pat jais reiškiasi. Jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tai yra jo šokis.
  • Dievas savo šokiu išnaršo visus mūsų vaizduotės kampus. O tai amžinas šokis nes jis vis atveria naujas erdves, išryškina naujus tarpus.
  • Mes įkūnijame vaizduotės ribų nusakytą gyvenimo įvairovę. O Dievas mus visus aprėpia, suveda, vienija.
  • Dvasia reiškiasi mūsų vaizduotės ribomis, tai jos atitikmuo. Ir taip pat jinai nesireiškia, o atsiskleidžia mumis tiesiogiai, lygiagrečiai, trejybės poslinkiais. O susitelkia jinai mumyse, mūsų vaizduotės ribose.

Dievo ir asmens santykis

  • Dievas ir asmuo mąsto, išgyvena atvirkščiai (kaip išversta pirštinė). Dievas iš daugelio suveda į vieną, juos apima, (Troškimas, tai visko atvaizdai), o žmogus (asmuo) vieną renkasi iš daugelio. (Rinkimas, tai betko atvaizdai.) Užtat galima sudurti žmogaus ir Dievo požiūrius, kaip kad pasiklydusiu vaiku, kuris visada atviras Dievui. Padalinimai: Dievo požiūris apima, apjungia į vienybę, vieningumą. Asmuo parenka vieną iš padalinimo požiūrių. Atvaizdai: Dievas žvelgia iš atvaizdų į padalinimą (įsitraukia), o žmogus iš padalinimo į atvaizdą. Aplinkybės: Dievas apibendrina savo šokį Dievo trejybe, o žmogus ketveriopai pagal apimtis, įskaitant žmogišką trejybės ratą.
  • Tėve mūsų - "mes" esame skirtingi požiūriai, lūkesčiai (kaip tiki, taip ir bus), geros valios, patirtys ir Dievu esame viena. Prašome mūsų duonos, mūsų kalčių atleidimo, mūsų negundyti, mus gelbėti nuo pikto. Mes esame lygiagretūs.
  • Mano tėvai pratę mąstyti iš kelių kampų, ir mus taip pratino. Bet neduodavo rinktis. Tėtė mąstė kaip inžinierius, organizatorius, Mama kaip biologė, bibliotekininkė, menininkė. Taip pat jautėsi, kad tai du skirtingi bet vieningi požiūriai.
  • Dievas išeina už savęs, o asmuo yra atkirstas.
  • Asmuo išsako sandarumą, išbaigtumą, tobulumą (šešerybe), o Dievas išsako nesandarumą, neišbaigtumą (24 raiškomis).
  • Asmenį nusako vienybinis požiūris. Asmenį nusako visko padalinimas. Asmuo yra atsakymas, tegul ir dalinis. Tuo tarpu Dievas apima su savimi tiek nulinį (Dievo), tiek vienybinį (Tėvo), tiek dvejybinį (Sūnaus), tiek trejybinį (Dvasios) požiūrį. Tie keturi požiūriai išsako jo išėjimą už savęs, jo santykį su savimi iš įvairių požiūrių. Dvejybinį požiūrį išsako Dievas ir gerumas, aštuongubio kelio aštuonios lygtis, kad Dievas yra X.
  • Dievas tad gali reikštis keleriopu požiūriu (tegul ir vienu požiūriu, ar dviem ar trim požiūriais), tuom ir skiriasi nuo asmens. Dievo "vienumas" tad reiškiasi visais atvejais Dievo atžvilgiu, tai ir yra, Dievo šokis. Tačiau asmens požiūriu to vienumo nėra ten kur yra sandaros, trejybės nariai. Asmuo išgyvena vienumą tiktai poslinkiuose. Tad šį asmens vienumą tenka poslinkių pagrindu įžvelgti Dievo vienumą nevienume.
  • Asmuo atsiranda Dievo šokio aplinkumoje ir asmeniui tenka susigaudyti, kas vyksta, ir įsijungti į Dievo šokį.
  • Asmeniui vienybinis požiūris prieinamas padalinimais, dvejybinis požiūris (požiūrį į požiūrį) prieinamas atvaizdais ir aplinkybėmis, ir trejybinis požiūris prieinamas trimis kalbomis (požiūris į požiūrį į požiūrį). Tad jais jisai susikalba su Dievu ir įžvelgia jo vienumą.
  • Užtat asmeniui rūpi vienumas - kaip mes galime būti viena, o Dievui rūpi meilė - kaip mus palaikyti, kad mes pribręstumėme iki Dievo, tarsi mums nereikėtų būti viena. Sūnui rūpi vienumas, o Tėvui rūpi meilė.
  • Tad Dievui būdingas mąstymas keliais požiūriais. Mes kai taip mąstome sutampame su Dievu. Pavyzdžiui, kai mąstome padalinimais. Arba dvejonėmis. Dviprasmybe ir t.t. Pertvarkymai ir nesusivedimai. Dievo Tėvo Tanakas yra provokacijų knyga.

Dievo šokis kyla iš jo būtinumo klausimo. Dievas klausia ar jisai, Dievas yra būtinas? Tai yra, ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Tad suvokiantis Dievas pasitraukia ir susivokiantis Dievas naujai iškyla. O jie yra tas pats Dievas nes suvokia tą patį Dievą. Tad šį klausimą tenka spręsti ne tik suvokiančio Dievo požiūriu, bet taip pat susivokiančio Dievo ir suvokto Dievo požiūriais.

  • Suvokiančiam Dievui tai vyksta trejybe, trimis veiksmais. Tai gali būti ir trijų aplinkybių susivedimas. Vienumas vyksta Dieve.
  • Susivokiančiam Dievui tai vyksta aštuongubu keliu, padalinimų ratu. Dievo išėjimas už savęs suvoktas dviem kryptim, keturiais lygmenimis. Vienumas vyksta asmenyje.
  • Suvoktam Dievui tai vyksta dešimt Dievo įsakymų, trimis kalbomis. Išsakomas tarpas. Yra keturi lygmenys ir taip pat tiesos (nulybės atvaizdo) lygmens atvaizdai (vienybės, dvejybės, trejybės). Vienumas vyksta asmenyse.

Tad tas pats Dievo vienumas suvokiamas už sandaros Dievo trejybe kaip Dievo vienumas; sandaroje aštuongubiu keliu kaip asmens vienumas; jų sutapime dešimt Dievo įsakymų kaip asmenų vienumas.

Trijų nevienumų sandaros

  • Mūsų vaizduotės ribos yra trijų rūšių: vaizduojame bendrai su kitais - tai grindžia dešimt Dievo įsakymų; vaizduojame paskirai save - tai grindžia aštuongubas kelias; vaizduojame tai, kas lieka be mūsų - tai grindžia Dievo trejybė. O kartu su dvasia slenkame iš vieno susitelkimo į kitą, iš vienos vaizduotės į kitą.
  • Mūsų vaizduotės ribos yra trys skirtingi vienumo (ir nevienumo) pagrindai. Esame viena kada ribas išpildome ir neviena kada neišpildome o tik dalinai išpildome, taip kad jose stringame.
  • Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje:trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.
  • Nevienumas reiškiasi Dievo nebuvimu: jo nebuvimas visuomenėje išsako įsakymus "mylėk savo artimą"; jo nebuvimas asmenyje išsako blogojo vaiko požiūrį; jo nebuvimas be mūsų išsako Dievo Tėvo pasitraukimą.
  • Yra vienas lygmuo neįsivaizduoto vienumo (trejybės ratu) ir trys lygmenys įsivaizduoto vienumo (kitais trejybės atvaizdais). Nes keičiasi tiesos apimtis. Kada gyvename gryna tiesa, esame viena su visais.
  • Esame viena derindami skirtingas vaizduotės ribas, pripažindami ir atsiremdami į vaizduotę, kas be mūsų; plėtodami savęs vaizduotę dvylika klausimų; su kitais puoselėdami bendrą vaizduotę. Tad šešerybė išsako mūsų vaizduotės ribas, mūsų žmoniškumą, kad galim būtent į jas atsiremti.
  • Kūno-dvasios skirtumas reikalingas, kad būtų tarpas tarp jų. Iš tikrųjų, tai yra trejopas skirtumas, kaip suvokiame patys save; kas yra be mūsų; ir kokie esame kitiems.
  • Dievas veikia tiesiogiai be sandaros (padalinimais). Asmuo netiesiogiai (atvaizdais, aplinkybėmis), o asmenys juo labiau (kalbomis).

Dievas per žmogų išryškėja Dievo šokiu. Dievo šokį išsako žmogaus vaizduotės ribos, kaip žmogus įsivaizduoja:

  • viską be savęs (Dievo trejybe) - Dievo būtinumas (Dievas būtinas, Dievas tikras, Dievas galimas) žmogus yra
  • save patį paskirai (aštuongubu keliu) - Dievo tikrumas (Dievas daiktas blogajam vaikui, Dievas eiga gerajam vaikui, Dievas asmuo) žmogus veikia
  • save kaip vieną tarp kitų (dešimt Dievo įsakymais) - Dievo galimumas (Dievas vienis (atrandamas) neigiamu įsakymu, Dievas visybė (pasitraukia) teigiamu įsakymu, Dievas daugis) žmogus mąsto.

Tad Dievas žmoguje išeidamas už jo yra galimas (joks), asmuo, daugis. Vaizduotės ribos išplaukia iš sandarumo. O sandarumas yra trijų rūšių: tiesos (jokio asmens), betarpiškumo (asmens), pastovumo (asmenų). Yra taip pat nesandarumas kylantis iš prasmingumo. Tad sandarumas kyla iš nulybės atvaizdų, jį išsako aplinkybės.

  • Dievas Tėvas sieja savo pasitraukimą ir Sūnaus įsijungimą. Tai iš pasitraukimo požiūrio. Tėvo yra vienybinis ryšys.
  • Dievo Sūnus sieja išėjimą už savęs (keturiomis pakopomis) kaip pasitraukimą ir kaip įsijungimą. Ir kiekvieną pakopą suvokia kaip santykį tarp Dievo ir gerumo. Tai iš įsijungimo požiūrio. Sūnaus yra dvejybinis ryšys (Tėvo ir Sūnaus) papildymu.
  • Dievo Dvasia išėjime už savęs mato tarpą (šešeriopą) ir suėjimą (ketveriopą). Dvasios yra trejybinis ryšys, tai Tėvo ir Sūnaus sutapimas ar atskyrimas.

Trejybės ratas

  • Trejybės ratas sukasi būtent kada esame viena su Dievu ir visais. Dievas - dvasia kada savasties nėra; Aš - dvasia savastyje; Mes - dvasia visuomenėje. Ar Tėvas yra Dievas ir Dvasia Mes? Ar atvirkščiai? Tad mokslininko gyvenimas yra esminis, bet tai turi būti gyvenimo mokslas. Mokslo pavyzdys - Danielius ir daržovių valgymas. Bet kaip mokslą plėtoti vien savimi, kaip pasimokyti vien iš savęs jeigu gyveni tiktai vieną galimybę? Tad būtinai gyventi viena su kitais, su kitomis galimybėmis.
  • Trejybės poslinkiai išsako skirtingų vienumų vienumą. Jais pereiname iš vieno vienumo į kitą.
    • Dievo nevienumas palaiko asmens vienumą
    • asmens nevienumas palaiko asmenų vienumą
    • asmenų nevienumas palaiko Dievo vienumą

Išsiaiškinimo būdai

  • Vaizduotės ribos tuo pačiu išsako išsiaiškinimo būdus nes tai yra būdai sieti klausimą (dvasios pasitraukimą - didėjantį laisvumą) su atsakymu (dvasios įsijautimu - mažėjantį laisvumą). Tai žinojimo pagrindas. Tad klausimų sklaida išsako atsakymų susivedimą, visko žinojimą. O pagrindinis klausimas yra kaip mes esame viena? Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?

Dievo šokio esmė

  • Pirmapradis Dievas (Tėvas) klausia, ar jisai yra būtinas? Atsakymas, kad Dievas būtinas, yra mūsų valia ir mūsų gyvenimas, tačiau pats klausimas, kad Dievas nebūtinas, yra Dievo valia ir amžinas gyvenimas.
  • Tai primena mokinį, kuris žino atsakymą, bet privalo tylėti, kad kiti mokiniai galėtų atsakyti klausimą, kad kiekvienas galėtų savo ruožtu jį atsakyti, o tuo pačiu, jį naujai klausti.
  • Tėvas pasitraukia, Sūnus iškyla, Dvasia jiedu sutampa. Kiekvienas iš jų savaip išgyvena šį vienumą nevienume. Dievo trejybe Tėvas išgyvena Dievo vienumą nevienume, aštuongubu keliu Sūnus išgyvena asmens vienumą nevienume, o dešimt Dievo įsakymų Dvasia išgyvena nevienumą vienume. Amžinas gyvenimas yra šis vienumas nevienume, atskyrimas pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus, gyvenimas (Tėvo) Dievo valia, (Sūnaus) gera valia, (Dvasios) išmintimi, o trejybės ratu apskritai amžinuoju gyvenimu.
  • O jų trijų vienumų vienumą išgyvename trejybės ratu. Renkamės gyventi ar mirti (teigiamą ar neigiamą jausmą: meilę ar neapykantą, žavesį ar bjauresį, artimumą ar baimę). Renkamės suktis trejybės ratu ar strigti jame. Gyvenant atsakymą keičia naujas klausimas, vienumą keičia nevienumas. O amžinas gyvenimas yra vienumas nevienume.
  • Tad tokiu būdu vienas Dievas gyvena mumis visais, taip kad gyvename išvien.
  • Tačiau, kad vienas Dievas gyventų mumis, mes turim gyventi trejopai - Tėvu, Sūnumi ir Dvasia. Nes vienumo pagrindas yra trejopas, kaip jį grindžia aplinkybės. Tai yra vienumo raiškos (asmens lygties) lygmenys: +1 - sandara, +2 - atvaizdai, +3 - vieningumas. Visą laiką pradėdavau nuo dvasios ir išvesdavau vieningumą, bet reikia atvirkščiai, pradėti nuo vieningumo ir išvesti dvasią, kuri surenkama.
  • Mes esame sąlygiški, o Dievas besąlygiškas. Kas sąlygiška, tai išsakyta dviem atvaizdais, pasitraukimu ir įsitraukimu, kaip kad ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Kas besąlygiška, išsakyti keturiomis apimtimis, kaip kad nulybė, vienybė, dvejybė ir trejybė.
  • Mūsų vaizduotės ribos išsako mūsų būklę. Mūsų būklė yra nevienumas, jog mes dar nesame įtraukti į vienumą. Tačiau mūsų įsisąmonijimas lygtimi 6+3=1 tai vienumo pagrindas.
  • Mes esame tai, kas dar neįtraukta į Dievą, bet bus įtraukta.
  • Mes ir mūsų lygmuo esame nusakyti šešerybės, tai pagrindas mūsų trejopam gyvenimui. Šešerybė išsako santykį tarp mūsų vidaus ir išorės (visuomenėje), pavyzdžiui, tarp susilaikymo ir teisingumo, ir taip pat tarp mūsų pasirinktų jausmų ir Dievo įamžintos dorybės.
  • Šešerybę nusako lygtis 3+3=6. Trejybės atvaizdas vienis-visybė-daugis išsako vienumo rūšis. Du tokie trejybės veiklos atvaizdai yra sudurti trejybės patirties atvaizdo daiktas-eiga-asmuo. "Daiktas" tai trejybės nariai, "eiga" tai trejybės poslinkiai ir "asmuo" tai šešerybės išgyventojas.
  • Dievo šokis vyksta mumis ir mumyse. Jo šokis išplečia mūsų vaizduotės ribas, įvairiai išreiškia vienumą nevienume. Jisai įvairiai išplečia šešerybę: 0+6+1, 6+4, 6-3.
  • Dievas reiškiasi mumis, tad jo raiškas suveda šešerybė ir dorovė. Jisai reiškiasi žmogaus doroviniais santykiais su kitais ir su Dievu.
  • Dievo šokis yra šešerybė, dorovė, žmogaus valda. Tai aštuongubo kelio širdis, kuria mes gyvename. Ir jeigu ja iš tiesų gyvename, tai Dievas mus papildo, tiek Tėvas už mūsų, tiek Sūnus mumyse. O kada sutrinka, tada plėtojasi kalbos, kuriomis atsistatome.
  • Sutampa Dievas gyvenantis per mus (šešerybės atvaizdas jausmais ir dorybėmis) ir asmuo atsidavęs Dievui (šešerybės atvaizdas išoriniais ir vidiniais požiūriais).
  • Tačiau tam turime Dvasios išmintimi susiburti į bendrystę, turime susikalbėti, prisijungti ir kitus prijungti.
  • Tad ar mes susitelkiame į Dievą? Ar į pasaulį? Dievui rūpi, kaip mus kiekvieną pasiekti?
  • Mes susitelkiame į Dievą trejopai, vis pranokdami save, bręsdami, gyvendami amžinai, galimybe, viena su Dievu:
    • gyvendami už savęs, išeidami už savęs, kaip ir Dievas Tėvas ir kartu su juo, į Kitą - gyvendami gera širdimi, Dievo vienumu, jo išeities tašku mūsų visų gelmėse - tad gyvendami meile, palaikymu gyvybės, Dievo pertekliaus, jo išsiliejimo, jo išėjimo už savęs: (6+1=-1) paklusdami
    • gyvendami Dievu, kaip ir Sūnus, pasirinkdami jį vietoj pasaulio - gyvendami dviprasmybe, tiek santvarkoje, tiek už santvarkos - gyvendami gera valia, ne pasirinkimais, tad atverdami gerą širdį: (6+2=0) tikėdami
    • gyvendami viena, kaip ir Dvasia, plėtodami šviesuolių mokslą, bendrystę - gyvendami dvasia, visakuo - gyvendami visų asmenų vienumu: (6+3=1) rūpėdami
  • Tad išsiskiria mūsų ir Dievo požiūriai, kaip kad su pasiklydusiu vaiku. Dievas gyvena meile, o mes - vienumu. Meilė yra viena, tačiau keturių lygmenų - Dievui, sau, bendrystei, visiems. O vienumas yra atvirkščia kryptimi, kylant į viršų, šeši atvaizdai, šešios lygmenų poros.
  • Už Dievo iškyla jo požiūris - tai gerumas, Dievas santvarkoje. Už Sūnaus iškyla jo požiūris, tai Dievas už jo. Tad yra dieviškasis požiūris ir žmogiškasis požiūris. Dvasia yra jų bendras suvokimas, kuris vyksta paskirais asmenimis, jų vieningumu, Dievo ir žmogaus požiūrių sutapimu, kaip kad su protingu paklydusiu vaiku.
  • Bendra Tėvo ir Sūnaus raiška Dvasia, tai jų ir mūsų visų vienumo pagrindas.
  • Esame viena Dievo raiškomis. Juk jomis sutampa Dievas ir jo iškilimas, jo raiška.
  • Dievas savo 24 raiškomis išplečia šešerybę ir būtent jos tris narius, kuriuose iškyla vienumo klausimas, iškyla atitrūkimas tarp Dievo ir žmogaus, kad trūksta ryšio tarp jų. Žmogus to ryšio nejaučia, užtat Dievas jį išsako sandaromis, o tose sandarose kiekvienu atveju reiškiasi šešerybė. Dievo supratimas yra platesnis, kaip žmogaus. Dievas išplečia žmogaus supratimą.
  • Išsiaiškinimai yra Dievo raiškų pavidalai, nes jais sutampa atveriantis klausimas ir suvedantis atsakymas.
  • ...building extended coalitions... savyje (savo prote) ir su kitais asmenimis
  • Trys sandaros išsako suvokimo sąlygas. 4-1, tai suvokiančio Dievo (Dievo vienumo) sąlygos; 4+4, tai susivokiančio Dievo (asmens vienumo) sąlygos; 4+6, tai suvokto Dievo (asmenų vienumo) sąlygos. 4+6, tai sąlygos, kad galėtų iškilti ir veikti trejybė, kad Dievas galėtų save susirasti ir atpažinti, į save įsitraukti, tai neįtrauktųjų įtraukimo aplinkybės, asmens išorėje. 4+6, tai sandara reikalinga asmenims - Dievui, Man, Tau, Kitam - ir gyvenimo lygčiai. Neigiami įsakymai - galimybės įsijungti - sutampa su teigiamais įsakymais. O 4+4 veikia iš asmens vidaus.
  • Žinojimas yra iššaukimo galimybė. Žinojimas yra tasai "atspaudas", "įspaudas" ("įspūdis") ("įminimas" - mintis), kuris lieka pasitraukus, perėjus iš visko į nieką. Užtat žinojimas (ir visi keturi su juo susiję padalinimai) turi du atvaizdus - pasitraukimo (sukūrimo) ir iššaukimo. Šešerybė taipogi turi du tokius atvaizdus ir jie dalyvauja lygtyje 6+3=1.
  • Šešerybė yra išeities taškas lygtims 6+1=-1, 6+2=0, 6+3=1, tai yra gerumui, Dievui, ir vienumui. O iš šitų iškyla padalinimų abėcėlė: dvejybė, trejybė, ketverybė, iš kurių susidaro kubas, visaregis, antrinės sandaros.
  • Dievas yra laisvas, tad jis klausia ar jisai būtinas, ir jisai tuo pačiu nebūtinas, nebūtinai geras. Dievo laisvė yra amžinas gyvenimas. Dievo pasitraukimas, tai žinojimas Dievo. Ar Dievo žinojimas atstato Dievą? Ar žmogus gali atkurti, atstatyti Dievą? Jeigu Dievas yra būtinas, tada taip. Jeigu jisai yra žinomas, tada tikrai taip. Laisvė yra mylėti, tikėti, viltis, tai vertybės suteikiančios laisvumo, amžino gyvenimo prasme, kad Dievas nebūtinai geras, atsiejančios Dievą ir gerumą. Ištikimybė, tai ne laisvė, nebent ta prasme, kas bus ištikimas.

Žmogui dera Dievui statyti sąlygą, kad jisai nebūtų žiaurus. Juk tik tokiu pagrindu galim tikėti, kad mūsų Dievas, kurį širdingai tikime, kurio širdingai klausomės, sutampa su tikruoju Dievu. Ir kaip tik tokiu pagrindu galim atsisakyti savo Dievo, jeigu jisai yra žiaurus, kaip jaučiau netekęs Reginos ir jaučiuosi netekdamas Ievos. Galim ir turim paprieštarauti Dievui, kad jis nebūtų toks žiaurus, koks yra buvęs Senajame Testamente ir daugelyje žmonių gyvenimuose. Juk taip paprieštaravo Abraomas, Mozė ir Jobas. Nekentėk be reikalo. Užtat blogasis vaikas džiaugėsi, jog Dievo Sūnus už mus buvo nukankintas, o gerąjį vaiką pykina Dievo žiaurumas. Daug kas pastebi Dievo Tėvo žiaurumą, bet kas jam prieštarauja, kas Dievą moko? Dievo Tėvo žiaurumas reiškiasi jo pasitraukimu, mūsų laisvės suteikimu. Neigiami įsakymai draudžia būti vieni kitiems blogi, žiaūrūs, taip pat įveda susijusią artimumo sąvoką, dangaus karalystės esmę, jog negalima žmonių draskyti, reikia taikytis prie jų tikėjimo, kas jiems opiausia.

Man dingtelėjo, kad Dievas šaiposi iš manęs, iš visų mano gyvenimo širdingų pastangų. Tokiu atveju nebeturiu ryšio su Dievu. Jaučiuosi tikrai vienas, tuo pačiu vienas su visais, už patį Dievą dieviškesnis, geresnis, tikresnis, šviesesnis, už visus atsakantis, taip kad pats esu Dievas. Gyvenu žmogaus trejybės ratu. Ir remiuosi dorybėmis, gera sėkla, Dievas mumyse. Ir nors su Dievu ryšio nėra, mes atkirsti visiškai, bet jisai tiesiog nepasiekiamas, ir visgi mane globoja, "gelbėk mus nuo pikto".

Dievas neturi dorovės nes jisai pilnai išeina už savęs, jisai yra viskas. O kiti asmenys dalinai išeina už savęs, tad jiems reikalinga dorovė, žmoniškas santykis su tai, kas už jų. Asmenys yra betkas, kažkas arba niekas. Jie gyvena atitinkame lygmenyje - asmenų (betkas), asmens (kažkas) ir jokio (niekas) - į jį atsispiria. Jie gyvena atitinkama pamatine vertybe, pavyzdžiui, Platonui visuminė vertybė yra "teisingumas", tai asmenų (bendruomenės) vertybė. Tokia pamatinė vertybė yra visko iškraipymas daliniu požiūriu, panašiai, kaip kad sukutis sukasi palinkęs. Tad yra trys skirtingos dorovinės sistemos. Įsisavindami savo vertybę - save sustyguodami - subręsta naujai dorovei. Pavyzdžiui, doras eilinis pilietis (betkas - bendras žmogus), kuris teisingumą įsisavina susilaikymu, paklusnumu, nuolankumu, augs jautrus išminčiai - žavesys trauks, bjauresys atstums - ir atsilieps drąsa, ja bus šaunuolis. Drąsos dorybės jį įamžins, tai bus amžina garbė. Tačiau tokiu būdu jisai tampa išskirtiniu asmeniu, išsiskiriančiu iš kitų, taip kad pasikeičia jo santykis su jais, taip kad jam tenka rūpintis jais. O jeigu žmogus neįsisavina, nepuoselėja savo vertybės (teisingumo), tai jis prisidės prie bendro sąstingio ir nuosmūkio. Graikams rūpėjo laimė, racionalumas. Gal rūpi bendruomenės žodžiai. O jau tas šaunuolis taps individu, paskiru asmeniu "kažkas". Tai jo dorovė bus tokių paskirų asmenų dorovė. Jam rūpės ne žodžiai, o sąvokos, jo vidinė kalba. Jis gyvens atsakomybės (pareigų) tinkle. Jeigu jas įsisavins rūpėjimu, tada jisai atjausdamas artimą taps tiesiakalbiu, nuoširdžiu. Tuomet jisai kalbės visatos vardu, kaip mokslininkas, pasitraukęs kaip asmuo. Toksai mokslininkas liks "nieku" prieš visatą, prieš Dievą. Tad nihilistiniame pasaulyje jam beliks reiškiniai (ar) kuriems jisai gali būti ištikimas (pavyzdžiui, saulei, gyvybei). Bet jis gali tą ištikimybę įsisavinti tikėjimu. Tada jisai taps jautrus savo meilės ir neapykantos jausmams. Ir atsiras bendra viltis su tais kurie irgi vertina taip išgrynintus reiškinius. Tokiu būdu atsiranda bendruomenė, bendrystė. Tai dorovinių santvarkų ratas, trejybė. 12 aplinkybių manau įvairiai išsako tą jo išėjimą už savęs.

Dievo raiškos ir žmogaus šešerybė. Dievas ir žmogus lygiagrečiai išgyvena trejybės poslinkius, pavyzdžiui, vidiniais požiūriais, kuriais žmogus vykdo Dievo valią.

Vaizduotės ribos yra dvasios atitikmuo. Tad jomis galime pažinti dvasią. Jos yra dvasios raiška. Tad tuo pačiu ir Dievo raiška. Jos yra dvasios žinojimas. Žinojimas remiasi nebuvimu, nevienumu, tai grindžia vienumą nevienume. Toks vienumas turi išsipildyti, o grynas vienumas vyksta tiesiogiai.

Vaizduotės ribos išskaido pilnatvę. Įsivaizdavus pilnatvę, įsijungiame į trejybės poslinkį. Palyginti su blogojo vaiko pasirinktu keliu ("šiaip gyvenimu") ir jo galimybe įklimpti ar ne.

Meilė iš laisvės į laisvę.

  • Norint išeiti už savęs reikia suvesti daugiau negu protas gali aprėpti, tad reikia tikėti, gyventi tikėjimu.

Įžvelgti vienumą visokiose aplinkybėse.

Ramybė nematoma, bet jinai veiksminga, labiau kaip neramybė, kuri matoma. Pavyzdys, mano straipsnį galėjo nukišti, užtat jis vis tiek būtų buvęs reikšmingas, savo ramybe veikiantis tiek Birutę Teresę Burauskaitę, tiek Dovid Katz. UŽtat Dievas nematomas, nežymus ir būdami dieviški liekame nepastebėti. Tikrasis neramybės veiksmingumas iš tikrųjų pagrįstas ramybės veiksmingumu. Neramybė veiksminga tik kaip ramybės ženklas. Panašiai, Dievo raiška prasminga, kaip ženklas jo nebuvimo. Jo buvimas yra ženklas jo nebuvimo.

Kalba yra dviprasmiška nes klausytojas ja bręsta tai reiškia vieną prieš išgirstant ir kitą po. Prasmė turi keistis, kad vyktų branda.

Visako vienumas (esame viena) vyksta trejybės poslinkiais. O mūsų kitos būklės (mūsų nėra; esame susiskaldę savyje; esame paskiri visuomenėje) tai išreiškia nevienumus, kuriuose visgi galime būti viena.

  • Nusistatau - ryšium su tuo, kas be manęs
  • Vykdau - ryšium su savimi
  • Permąstau - ryšium su kitais - tarp jų atsirenku savo požiūrį

Panašiai, kaip kad pašalinus visus daiktus, visus kūnus liktų laikas ir erdvė, kaip Kantas pastebėjo. Bendrai, padalinimai 4-7 išsako pasitraukimus (-4,-3,-2,-1). Septynerybė: Kito pasitraukimas, Šešerybė: Tavo pasitraukimas, Penkerybė: Mano pasitraukimas, Ketverybė: Dievo pasitraukimas.

Jautrumas Dievui

  • Jautrumas Dievui padeda susigaudyti dorovės liūne kada nepakanka gyventi taisyklėmis. Taisyklės turi padėti siekti tikslo. Laikytis vidurkio - griežtumo ir atsipalaidavimo.
  • Dievui už manęs priskiriu vidinį balsą, kurį kiti priskiria sau. Aš irgi turiu savo vidinį balsą, savo asmeninę nuojautą, tačiau ja rečiau rėmiuosi. Taip pat gal jaučiu, gerbiu, savyje vystau kitų vidinį balsą, jų linkėjimus.

Dievo šokio sandara

24 Dievo raiškos išsidėsto:

  • šešerybe
  • visaregiu
  • kaip žinojimo rūmai

Šešerybė ir jos atvaizdai

Dalių sandara

Kiekvienoje šokio dalyje, kiekvienoje sandaroje išsiskiria Tėvas (Dievas nebūtinas) ir Sūnus (Dievas būtinas).

  • Kada nėra asmens, Tėvas ir Sūnus sueina suvokimu, o jų suvokimas yra meilė. Jų ta meilė palaiko trejybę asmenyje aplamai. Tad yra vienumas apskritai, yra asmens galimybė.
  • Trejybės nariais jaučiame skirtumą tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, esame tarpe tarp jų.
  • Reikia žiūrėti į beiškylantį Sūnų (Dievas nebūtinai geras - amžiną gyvenimą), o ne į pasitraukiantį Tėvą (Dievo gerumą - gyvenimą). Reikia gyventi ne Dievu, o jo pažadais, tad Dievo valia. Nesiriboti savo patirtimi, savo gyvenimu, savo valia.
  • Dievas (Tėvas) pasitraukia, atsiranda santvarkoje gerumu (Sūnus), juos vienija (Dvasia) - gyvenimas (pirm santvarkos) ir juo labiau juos vienija gerumo (Sūnaus) suvokimas ir atsidavimas, jog Dievas yra kažkas daugiau, už santvarkos - tame amžinas gyvenimas.
  • Dievo raiškų rate vis išsiskiria du požiūriai (aštuonerybėje, dešimtyje Dievo įsakymų, trejybėje), kurie naujai sutampa (vieningu asmeniu, asmenų vieningumu, meile).
  • Išsiskiria požiūris be Dievo ir požiūris su Dievu. Pastarasis paima viršų, atveria, iškelia naują lygmenį.

Yra trys vienumai nevienume ir tarp jų trys vienumai be nevienumo. Palyginti su jausmais, dorybėmis, išoriniais ir vidiniais požiūriais.

Trys dalys

Dievo šokis susidaro iš trijų dalių, trijų sandarų:

  • Dievo branda. Ar Dievas būtinas? Dievo trejybė. 4-1
  • Asmens branda. Ar Dievas būtinai geras? Aštuongubas kelias. 4+4
  • Asmenų branda. Ar gyvenimas (Dievo gerumas) būtinai teisingas (amžinas, besąlygiškas)? 4+6
  • Dievo branda - rūpėti - nėra jokio asmens - yra tik Dievas savaime, savo trejybe - Šviesuolių bendrystė teikia pirmenybę pilietinei visuomenei
  • Asmens branda - tikėti - yra vienas asmuo - jį įrėmina aštuongubas kelias, kurį išsako Dievo raiškos trūkumas - Gerasis vaikas duoda pirmenybę blogajam vaikui
  • Visuomenės branda - paklusti - yra daugybė asmenų - juos įrėmina dešimt Dievo įsakymų

Vienumas vyksta skirtinguose sandaros lygmenyse:

  • Tėvo vieningumas - Dievo,
  • Sūnaus vieningumas - asmens,
  • Dvasios vieningumas - asmenų.
  • Nusistatymas vyksta Dievu. Besąlygiškai nusistatant iškyla asmuo.
  • Vykdymas vyksta asmenimi. Besąlygiškai vykdant iškyla asmenys.
  • Permąstymas vyksta asmenimis. Besąlygiškai permąstant iškyla Dievas.

Reiškiasi aplinkybės:

  • Vienis - visybė - daugis
  • Būti - veikti - mąstyti
  • Būtinas - tikras - galimas
  • Daiktas - eiga - asmuo

Trejybės nariais Dievas gyvena mumis:

  • Trejybės nariai: nusistatyti (aštuonerybė 4 + (4 1)), vykdyti (dešimts Dievo įsakymų 4 + (4 2)), permąstyti (Dievo trejybė 4 - 1). Permąstymas sieja su papildomais 3 nariais.
  • Trejybės nariai išsako tarpą sandaromis. Trejybės nariai išsako ryšius tarp Sūnaus ir Tėvo, kaip galima rinktis Tėvą vietoj Sūnaus, rinkti Dievą vietoj savęs.
  • Tai tarpas tarp Dievo ir gerumo, užtat tai amžinas gyvenimas.
  • Dorybės (vertybės - viltis, drąsa, nuoširdumas) išsakomos trejybės nariais pasirenkant Dievą vietoj savęs.

Trejybės nariais išsakoma dorovės:

  • Pirminė, Tėvo dorovė: dešimts Dievo įsakymų.
  • Antrinė, Sūnaus dorovė: aštuongubas kelias. Sąžinės lavinimas dvejonėmis.
  • Tretinė, Dvasios dorovė: Dievo trejybė - suvokimo trejybė. Kaip elgtis dorovės liūne. Gyventi tarsi visi esame viena.

Dorovės pagrindai:

  • Įsakymų visuotinumas
  • Susipratimo (brandos) visuotinumas
  • Visi esame viena (vienas asmuo)

Trys sandaros (trejybė, aštuonerybė, įsakymai) yra šešerybės išplėtimai Dievu.

  • Dievo trejybe tai atkrenta šešerybės poslinkiai.
  • Aštuonerybe ji pasipildo Tėvu ir Sūnumi.
  • O įsakymais ji pasipildo ketverybe.

Dešimt Dievo įsakymų nėra "visuotinės taisyklės" Kanto prasme nes jos yra iš esmės miglotos, nes jos išreiškia tarpą.

Vieningumo taškas vis keičiasi (Tėvo, Sūnaus, Dvasios):

  • Jei asmenys vieningi, tai Dievo trejybe Dievas vieningas. Jei Dievas vieningas, tai sutvėrimo aštuonerybe asmuo vieningas. Jei asmuo vieningas, tai dešimts Dievo įsakymų asmenys vieningi. Taip vieningumas yra sandarų vis naujai išreiškiamas.

Šokio sandaros išsako nevienumo paneigimą:

  • Paneigimas atvaizdų - aštuongubas kelias (8 padalinimai)
  • Paneigimas aplinkybių? - 10 Dievo įsakymų? (6 atvaizdai ir juos grindžiantys 4 atvaizdai)
  • Paneigimas padalinimų? - trejybė? (3 aplinkybės x 4 lygmenys)

Šokio sandaros įvairiai išreiškia Dievo išėjimą už savęs: padalinimais, atvaizdais ir aplinkybėmis.

  • Trejybė išsako padalinimų rato veiksmus +1, +2, +3.
  • Aštuongubis kelias išsako padalinimų rato būsenas.
  • Abu sandus sieja dešimt Dievo įsakymų 10 = 4 + 6.

24 Dievo raiškos išsidalina trejybe kart aštuongubį kelią, tai yra, 24 = 3 x 8.

  • Tėvo požiūris, tai 3=3.
  • Sūnaus požiūris: 3x3=1.
  • Dvasios požiūris: 3x3x3=27=3.
  • Toliau: 3x3x3x3=1.

Dievas prisijungia trimis klausimais, dorybėmis:

  • Dievas prie nusistatymo prisijungia Dvasia, kuri sieja Dievą Tėvą už mūsų ir Dievą Sūnų mumyse.
  • Dievas prie vykdymo prisijungia Sūnumi, kuris išgyvena įsakymais, iš vidaus.
  • Dievas prie permąstymo prisijungia Tėvu, kuris išgyvena Dievo trejybe, už mūsų.

Dievo valios vykdymas. Dievo nėra žmonių nepaklusime, netikėjime ir nerūpėjime. Dievas iškyla rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

  • Dievo vienumas - rūpėjimas
  • Branda - rūpėjimo sąlygos
  • Asmens vienumas - paklusnumas
  • Įsakymas - paklusnumo sąlygos
  • Asmenų vienumas - tikėjimas
  • Suvokimas - tikėjimo sąlygos
  • Tėvas: būtinas Dievas - rūpėjimas (Dievo)
  • Sūnus: tikras Dievas - tikėjimas (asmens)
  • Dvasia: (širdies tiesos?) galimas Dievas - paklusnumas (bendruomenėje)

Išsiaiškinimai:

  • Tėvas: suriša gerojo ir blogo vaiko lygmenis
  • Sūnus: tiesioginis atsirėmimas į pasaulį
  • Dvasia: mąstymas modelių, tvarkų, uždaros sistemos, įsakymo

Dievo trejybėje neišsiskiria šaltis ir šiluma. Aštuongubiame kelyje blogasis vaikas jaučia šilumą (malonę), o gerajam vaikui tai vis mažiau svarbu. Dievo įsakymuose, Dievas išėjęs už savęs į meilę, vis labiau trokštantis tampa vis šiltesniu.

Trys poslinkiai

Trejybės poslinkiais gyvename Dievu, su juo sutampame. Jais išreiškiame vieningumą, išeiname už savęs, o Dievas kartu su mumis.

  • Tėvas veda iš Dievo į asmenį sandara 4-1.
  • Sūnus veda iš asmens į asmenis sandara 4+4.
  • Dvasia veda iš asmenų į Dievą sandara 4+6.

Mums gyventi Dievu. Dievas yra asmens sąlyga. Asmens sąlyga, tai Dievo veikla, jo tyrimas ar jisai būtinas. Jo veikla, tai tarpas tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus. Mums dalyvauti Dievo tyrime ir jį palaikyti.

  • Tas tarpas, tai trejybės poslinkiai: vieningas Dievas (permąstau, bet ar nusistatau?), vieningas asmuo (nusistatau, bet ar vykdau?), vieningi asmenys (vykdau, bet ar permąstau?).
  • Trejybės poslinkiai veda į vieningumą. Pavyzdžiui, meilė yra vieningas Dievas, užtat Dievo vieningumas. Tai yra ta dalis kuri gali atsiskleisti toliau, kaip kad Penrose trejybėje.
  • Trejybės poslinkių esmė - nestabdyti judėjimo.

Teigiami jausmai palaiko poslinkį, o neigiami jausmai sulaiko poslinkį. Poslinkiai vyksta teigiamais jausmais (meilė, žavesys, artimumas) ir sutrikdomi neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

  • Meilė, tai Dievo vieningumas;
  • Žavesys, tai asmens vieningumas;
  • Artimumas, tai asmenų vieningumas.

Susiję priešingi šešerybės nariai ir poslinkiai:

  • Dievo vieningumas mylėti (permąstau, ar nusistatau) susiję su įsakymu (vykdau besąlygiškai?)
  • Asmens vieningumas tiesa (nusistatau, ar vykdau) susijusi su Dievo trejybe (permąstau besąlygiškai?)
  • Asmenų vieningumas bendrystė (vykdau, ar permąstau) susiję su geru-blogu vaiku (nusistatau besąlygiškai?)

Trys kalbos išverčia Dievo šokį, veda juo atbulai, tačiau sąlygiškai, taip kad vienumą kildina iš nevienumo:

  • Pagrindimas išverčia asmenų vienumą vedant iš Dievo trejybės (aplinkybių) vienumo į 10 Dievo įsakymų (atvaizdus) nevienumą
  • Įvardijimas išverčia Dievo vienumą vedant iš 8 aštuongubo kelio padalinimų vienumo į Dievo trejybės (aplinkybių) nevienumą
  • Pasakojimas išverčia asmens vienumą vedant iš 10 Dievo įsakymų (ir atvaizdų) vienumo į 8 aštuongubo kelio padalinimų (kuriuose atvaizdai (nulybės ir vienybės) paneigiami ir (visi) įterpti) nevienumą.
  • Sandara 4-1 iš Dievo atsiranda asmuo (Dievu Sūnumi)
  • Sandara 4+4 iš asmens atsiranda asmenys (geruoju vaiku)
  • Sandara 4+6 iš asmenų atsiranda Dievas (teigiamais įsakymais)

Kalbų pagrindas yra išoriniai požiūriai, trejybės poslinkiai iš:

  • 8 padalinimų į 10 atvaizdų (ar atvirkščiai?)
  • 10 atvaizdų į 3 aplinkybes
  • 3 aplinkybes į 8 padalinimus

Dievo vienumas

Meilė - palaiko dviprasmybės įtampą

Asmens vienumas

Asmens galimybę išsako jį supančios, rėminančios, sustatančios raiškos, o reiškiasi būtent Dievo raiškos trūkumas, tai nulybės ir vienybės atvaizdų paneigimai, ketverybės atvaizdai. Nulybės atvaizdų paneigimai, tai lygmenys ketverybės atvaizdo atsakymais, o vienybės atvaizdų paneigimai, tai lygmenys ketverybės atvaizdo klausimais. Pastarieji, tai įskaito tris tvarkas:

  • koks? veikia padalinimais, išsišakojimais augina medį
  • kaip? veikia atvaizdais, eiga augina seką
  • kodėl? veikia aplinkybėmis, sąsajomis augina tinklą

Ši sandara išsako branda. O Tėvo klausimai ir Sūnaus atsakymai susiveda į vieningą asmenį. Yra vienumas asmenyje. Tad yra asmenų galimybė apskritai.

Laisva valia: tai Dievo trejybės vieningumo įgyvendinimas. Suvedantis asmuo - Dievo tikrumas, gyvenimiškumas, tikslas - trigubas virsmas - Dievas prasiplečia Asmenimi

Pasitraukiantis Dievas eina pirm įsijungiančio Dievo. O priešingai, įsijungiantis (atsakymu) blogasis vaikas eina pirm atsitraukiančio (klausimo) gerojo vaiko.

Asmenų vienumas

Šventosios Dvasios sandaromis:

  • Jėzus - mylėti priešą, Dievą
  • Tėvas - mylėti artimą - betgi tai šviesuolių bendrystės pagrindas

Asmenų galimybę išsako įstatymas, tiek Sūnaus teigiamas, tiek Tėvo neigiamas. Įstatymo pagrindas, tai aštuongubo kelio atsiskleidimas, Dievui išeinant už savęs, taip kad atsiveria tiek pirminės sandaros, tiek antrinės sandaros. Juos bene sieja trejybė. Iškyla vieningi asmenys, šviesuolių bendrystė, jos akimirka.

Jeigu gyvensime pomirtinį gyvenimą, tai juk gyvensime ne paskirai, kaip dabar, bet visi visais, Dievas mumis ir mes Dievu.

Tikrovės kūrimas smulkmenomis.

Maldos veiklos logika teigiamai vienas kitą veikiame. Yra ir atitinkamai neigiama veikla - nuoskaudų logika - kai mus skaudina, mus susipaudžia, mes su laiku turime atsitiesti - tačiau turime laisvę "kaip" tatai padarysime, ar dirbsime "naudingą darbą" ar tai bus griaunamoji veikla. Tai yra karmos dėsniai. O Kristaus nukryžiavimas, tai jo pakėlimas visų mūsų kančių, jų susivedimas į jį ir jo neturėjimas kam pervesti.

Dvasia: kiekvieną Dešimt Dievo įsakymų susieti su Dievo raiška, kaip įsakymas iššaukia langą į Dievą, kuriam paklūstam

  • Neturėk kitų dievų - Dievas, savarankiškas
  • Neminėk Dievo vardo be reikalo - dvasia, užtikrinta
  • Septintą dieną švęsk - dviprasmybė, rami
  • Gerbk tėvą ir motiną - gera širdis, mylinti
  • Nežudyk - neribotas
  • Nevok - pranokstantis mane, aprėpiantis ir kitus
  • Nesvetimauk - įstatymiška laisvė -
  • Nemeluok - išeities taškas, klausimas
  • Negeisk svetimo daikto - mylimoji, atsakymas
  • Negeisk svetimo asmens - vienų vienas

Asmenų vienumo klausimas iškyla raiškomis, o jose kiekvienu atveju Dievas iškyla:

  • paskiri asmenys išryškėja pasaulyje - savo branda - ji baigiasi Dievo pažinimu
  • bendras asmuo išryškėja pasaulyje - proto aplinkybėmis - Dievas yra to kalėjimo kūrėjas
  • bendras asmuo išryškėja paskirais asmenimis - mokslas sprendimo būdų -
  • Dievas išryškėja bendru asmeniu - Dievo pažinimu - Dievas pažintas šyla
  • Dievas išryškėja paskirais asmenimis - jų požiūrių įvairovę - Dievas visus požiūrius apima ir suveda
  • Dievas išryškėja pasaulyje - užduotimi visus pasiekti ir įtraukti, tad mylėti tiek Dievą, tiek artimą - Dievas tiriantis, ar jisai būtinas

Vieningumas iškyla suvedimu. Tai vyksta tvarkomis, pertvarkymais.

Trys veiksmai

Visgi, gyvenime iškyla Dievo poreikis. Gyvenimas, tai sandara, o amžinas gyvenimas, tai brandos dvasia. Sandarą išgyvena žmogus, o amžiną gyvenimą išgyvena Dievas.

Būtent Dievas gyvena mumis veiksmais +1, +2, +3:

  • Dievui užtenka viena kartą išeiti už savęs į save. (+1)
  • O mums tenka nuolatos išeiti už savęs, nuolatos bręsti. (+2)
  • Kartu išeiname už savęs sąmoningumu (+3).

Dievas išeina už savęs tvarkomis:

  • +1 skaidymu (medžiu) - padalinimais - nusistato iš to ką mąsto
  • +2 požiūriu (seka) - atvaizdais - mąsto, ką vykdo
  • +3 sąsajomis (tinklu) - aplinkybėmis - vykdo, ką nusistato

ir mes panašiai bręstame. Tvarkų eiga apsiverčia: 1) raida: medis auga vis naujais laipais, link įvairovės 4) metraščiu: einama link medžio kamieno, link aprėpimo; 2) žemėlapynas: abipusiai nariai sieja tinklo narius esančius netinklo naryje, 5) žinynas: vienpusiai ryšiai sieja netinklo narius; 3) vadovėlis: nurodymų seka teka pirmyn, 6) klajonė: priežasčių seka nagrinėjama atgal.

Trys lygtys

Gyvename už savęs trimis veiksmais, tad trimis lygtimis:

  • 6+1=-1 Savo elgesiu, septintuoju požiūriu, gyvenant kitu, pasiaukojant, tad išvystant save, kaip gerumą. Dievo troškimu ir mūsų netroškimu. Neigiame Dievą. Atvaizdais. Pridėjus Dievą Sūnų (pasiaukoti kitam) prie septynerybės - gerumą - gaunasi septynerybė - įsakymų tarpas. Šešerybė sietina su pirminiais, antriniais ir tretiniais tikslais, kaip kad mano atsakomybės tyrime dėl Holokausto Lietuvoje. Visada esame laisvi nors truputį pasiaukoti kitam. Tas laisvumas iškyla septynerybe. Pridėjus vieną požiūrį gaunasi septynerybė, gerumas - Dievas santvarkoje - tai jau mums neaprėpiama.
  • 6+2=0 Savo nuostata, klausiantis Dievo, ar už mūsų, ar mumyse, tad išvystant save, kaip priimtuvą viskam. Dievo branda ir mūsų branda. Vienas kitą papildome. Padalinimai. Pridėjus Dievą Tėvą (už mūsų) ir Dievą Sūnų (mumyse) prie šešerybės gaunasi aštuonerybė.
  • 6+3=1 Savo mąstysena, derinant elgesį ir nuostatą, derinant Dievą mumyse ir už mūsų, kaip jų bendrą suvokimą, Dievo Dvasią, įsikūnijanti vertybėmis. Dievo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą už savęs. Vienas kitą pakeičiame. Aplinkybės. Pridėjus Dievą Tėvą, Sūnų ir Dvasią (Dievas sau pritaiko trejybę, besąlygišką) prie šešerybės gaunasi vienybė - suvokimas - Dievo trejybė.

Taip atsiranda -1, 0, 1 ir toliau +3 gaunam 2, 3, 4 iš kurių kyla 24 ir visos sandaros.

24 raiškos

  • 24 Dievo raiškos
  • Yra 24 būdai, kaip Dievu gyventi. Tai Dievo raiškos.
  • Veiksmai, jų lygtys, yra Dievo raiška, jų iš viso yra 3 x 8 = 24. Kaip lygtis suderinti su Dievo raiškomis?

Dievo raiškos išsidėsto kaip žinojimo rūmai

Dievo raiškos išsako:

  • Pažinimo kelius (žinojimo rūmus) atitinka pažintinio raiškos (Dievo raiškos).
  • Dviprasmybes: sandara iškylanti, kada Dievas pasitraukia, ir Dievas toje sandaroje iškylantis.
  • (Dievo ir asmens) požiūrių įmanomus santykius.
  • Tarpo sąlygas, tarpo tarp pasitraukiančio Dievo ir iškylančio Dievo.
    • Jeigu Dievas nėra būtinas, tada yra tarpas (Kitas). Jeigu yra tarpas, tada yra šešios lygmenų poros. Jeigu yra šešios lygmenų poros, tada yra laipsnynas (Tu) aštuongubame kelyje. Jeigu yra laipsnynas, tai yra visaregis (Aš). Jeigu yra visaregis, tai yra trejybė ir ją globojantis Dievas.
    • Tarpą grindžia uždara sandara, kurią grindžia atvira sandara, kurią grindžia asmuo, kurį grindžia mažėjančio laisvumo sąlygos ir didėjančio laisvumo sąlygos, kuriuos sieja trejybė, kurią globoja meilė, tai Dievo esmė ir pagrindas.
  • Dievo raiškos primena širdį ar pompą. Ji veikia visumoje, taip pat pasiekia smulkiausias gysleles, taip kad viską susieja.

Požiūriai

  • Žinojimo rūmus išsako santykiai tarp požiūrių, Dievo ir asmens. Dievo raiškas galima rūšiuoti pagal tai, kaip sieja Dievą ir asmenį. Jų santykių esmė išsakomas požiūriais. Vienur tas santykis šiltas, kitur šaltas. Tad galima panagrinėti, kaip požiūriais išsakomas šaltis ir šiluma.
  • Skirtingi santykiai tarp požiūrių savaip išreiškia Dievo išėjimą už savęs. O jo išėjimas už savęs išsakomas trejybės.

Dievo veikla

  • Dievas klausia ar jisai būtinas? Jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tai reiškiasi Dievo trejybe.
  • Dievas viską dalina į požiūrius. Tie padalinimai apibrėžia juose glūdintį prieštaravimą. Juose išsakomas, kur slypi gerumas. Kartu paėmus, tai prieštaringa aštuonių požiūrių bendra sandara.
  • Dievas išeina už savęs į save. Šiame išėjime galima nustatyti tarpsnius, taip kad susijusi netroškimų sandara, kaip tokia, nėra prieštaringa, nors yra dviprasmiška, nes ją gali prisiimti Dievas.
  • Dievas leidžiasi mylimu - jisai atveria laisvę, sudaro laisvės sąlygas - leisdamas tai kas bus jį mylėti. (Vėlesnis) Dievas atjaučia (ankstyvesnį) save. Jo atjauta vyksta netroškimais, o juos taiko savo ankstyvesniam troškimui. Tokiu būdu iškyla laisvė, jog Dievas nebūtinai išeina už savęs. Tai mūsų laisvė, nes būtent mes tą jo nebūtinumą išreiškiame.

Padalinimai - už santvarkos jie tiesiog nustato požiūrių galimybes. Tačiau santvarkoje jie išsako prieštaravimą, kurį pergyvename, santvarkoje gyvenantys. Prieštaravime nereikalinga laisvė, ir jos nėra padalinimuose. O tas prieštaravimas išnyksta kada nusakomas Dievo tarpsnis, jam išeinant už savęs. Įsakyme nebėra prieštaravimo, užtat yra laisvė, kurią duoda dviprasmybė teigiamų ir neigiamų įsakymų. Dievas nebūtinas nes yra tobulas žmogus, bet Dievas tampa būtinas nes palaikomas ir netobulas žmogus, tai vyksta vienumu, atjauta, asmens trejybe, o tam raktas yra meilė. Tobulas žmogus kuris laikosį įsakymo yra išplečiamas netobulu žmogumi, kuris įsakymo nesilaiko, o vis dėlto mylimas.

Dievo išėjimas už savęs

  • Esmė yra Dievo išėjimas iš savęs į save. Ši jo veikla vis naujai pristatoma:
    • Pirmiausiai, Dievo trejybe. Ja tačiau Dievo būtinumo gvildenimas yra per daug savaiminis.
    • Užtat naujai pažvelgiama dvejopai Mano požiūriu: Dievo nebuvimu (blogu vaiku)(nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) ir Dievo buvimu (geru vaiku)(ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe). Ir taip, ir taip Dievo išėjimą už savęs išreiškia sąmoningėjimas keturiais lygmenimis. Taip padalinimais išreiškiamos Dievo būsenos, jais kartu paėmusiais išsakoma prieštaringa aštuonerybė, bendra sandara.
    • Tokiu būdu bendroje sandaroje trokštantis Dievas (visko atvaizdas) išeina už savęs netroškimais.
    • Išėjimas už savęs tad išreiškiamas asmeniu, septintuoju požiūriu, kuris vienija kitus šešis požiūrius, išeina už juos.
    • Išėjimas už savęs toliau išsakomas Tavo požiūriu, keturiais troškimais, išėjimo eigą nusakančiais keturiais tarpsniais.
    • Išėjimas už savęs toliau išsakomas Kito požiūriu, galimybių lauku, lygmenų poromis, neigiamais įsakymais. Trokštantis Dievas vieno lygmens išeina į kitą netroškimų lygmenį.
    • Išėjimas už savęs galiausiai išsakomas asmens trejybe, asmens išėjimu už savęs, mūsų Vienumu.
    • Aplamai, Dievas išeina už savęs į visaregį, į žinojimo rūmus, į save, tad Mane.
  • Kiekvienas troškimas išsako kiek Dievas yra išėjęs už savęs, o keturi troškimai kartu išsako eigą, kaip Dievas išeina už savęs. Netroškimai išsako, kas yra už Dievo, be Dievo. Tačiau Dievo savastis apima kas už jo (netroškimą) ir veda į jį (tai troškimas). O pasirinkimais, Dievas pastatomas į netroškimus, taip kad mumis pasitikrinama, kaip Dievas išsilaiko tokiose sąlygose, tai ir yra mūsų sąlygos.

Asmuo

  • Iš šio išsidėstymo matosi, kad svarbiausia raiška yra grynas Asmuo. Dievo raiškos sutampa su išsiaiškinimo būdais, kaip Asmuo išsiaiškina. Visaregis, žinojimo rūmai išsako poslinkių ir narių įmanomus derinius.
  • Jeigu yra asmens trejybiniai santykiai, tai kiekvienas asmuo (ir tuo pačiu asmenų santykiai) su jais susietas šešiais santykiais, Dievą visapusiškai grindžiančiais, tiek paskirą, tiek trejybinį su savimi, tiek visaip su asmeniu.

Eiga

  • Būtinumas vyksta asmens žinojimo rūmais. Reikia viską suvokti atbulai, kaip kad suvokdavau: Pirma išsišaiškiname sandarą (6 pokalbių) ir jos pagrindą (4 teigiamą, ketveriopą) ir jų dviprasmybę, o paskui dviprasmybės dėka išeiname už sandaros į jos pagrindimą, į Tėvo (teisingumo) ir Sūnaus (malonės) požiūrius, juos atnarpliojame, galiausiai išeiname į trejybę, ir ją globojančią meilę. Toks yra išsiaiškinimo kelias.

Santvarkoje ir už santvarkos

  • Įsakymas yra vienodas visiems, nes vyksta vienas tyrimas, ar Dievas būtinas. Tačiau jisai taikomas skirtingiems asmenims, tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, kuriuos turi skirtingai paveikti. Geras vaikas - tai galimybė, jog Dievas yra. O blogas vaikas - tai galimybė, jog Dievo nėra. Dvigubas įsakymas sukuria vienodas sąlygas tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, taip kad gali būti vienas asmuo, vienas atsakymas, gali susipinti dvi skirtingos tyrimos šakos - kad Dievo nėra, ir kad Dievas yra. Ir jie gali būti viena - gali sutapti Dievas Tėvas ir Sūnus - nes yra viena Dvasia. Tad turim pakęsti vienodas sąlygas. O jos tarnauja tiek teisybei, tiek malonei. Įsakymai yra staklės, kuriomis audžiamas audinys, o už įsakymo yra siūlai, siūlo galai, Tėvo blogasis vaikas ir Sūnaus gerasis vaikas, ir Dievo trejybė, juos suvedanti.
  • Tikslas yra sunaikinti blogą vaiką, kad liktų geras vaikas. Jų prieštaravimo esmė yra, kad išlieka gerasis ir susinaikina blogasis. Pragaras yra linkėtinas nes jisai visam sunaikina blogį. Vienodos įsakymo sąlygos sudaro lauką už kurio gali išsispręsti šis prieštaravimas.
  • Įsakymai išsako, kaip savimi išgyvename Dievą, o aštuongubas kelias išsako, kaip išgyvename gerumą, tad ne Dievą.
  • Dievo tyrimas - jo trejybė - išsako vienumą aplamai, vienumą suvokiančio ir susivokiančio, pasitraukiusio Dievo ir naujai iškilusio. O to tyrimo vykdymas remiasi vienumo atvejais, asmens ir Dievo. Šie vienumo atvejai remiasi pirmiausiai neigiamais įsakymais, kad jų laikomasi, kad jais gyvena septintasis požiūris, kad esame viena su artimu. O šie neigiami įsakymai remiasi teigiamais įsakymais. O teigiami įsakymai ketveriopai išsako bendrą sandarą, griūnančią, prieštaraujančią sau. O tas prieštaravimas skiria blogą vaiką ir gerą vaiką, kaip kad nulemta Dievo trejybės. Tad už santvarkos yra prieštaravimas.
  • Santvarka yra meilės įsakymai, visus pamokantys vienodai. Už santvarkos yra skirtingi auklėjamieji, kuriems įsakymas tarnauja, kuriuos įsakymas moko - tai geras vaikas ir blogas vaikas. Jiedu supinami taip, kad jiems tiktų vienas ir tas pats įsakymas. Tad už santvarkos yra skirtingi pradai tačiau santvarkoje yra vienodas įsakymas, vienas asmuo.
  • 10 įsakymų išsako, ką reiškia mylėti. Aštuongubas kelias išsako, ką reiškia būti mylimam, ką reiškia bręsti, gyventi amžinai. Dievo trejybe supinamos asmens branda ir Dievo branda, jos atskiros. O mylint yra keturi vieningi lygmenys, yra bendra įsakymo meilė, taip kad tas pats gyvenimo palaikymas išsakomas vieningai. O tomis sąlygomis gali iškilti asmens trejybė. Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė.
  • Kur laikomasi neigiamų įsakymų, ten išsakytas tarpas. Bet tik vienas Kristus laikėsi, paklusdamas. O išeinant už sandaros nebūtina laikytis neigiamų įsakymų, galima nusižengti jiems. Taip kad išplečiamas tarpas ir galimybė tikėjimu, kartu rūpesčiu, taip kad įtvirtinume visišką laisvę nusidėti, visišką teisybę ir malonę, grindžiame ir Dievo būtinumą.
  • Išgyvename iš vidaus 8 = 6+2 nelygiaverčiai 3 DAD, 3 ADA ar išorės 6+4 pokalbių poromis, lygiaverčiai, tai 2 požiūriais DD tolygu DA.
  • Dangaus karalystė yra santvarka, Dievo įsakymas, kartu neigiamas ir teigiamas, kurį plėtojame bendryste. Amžinas gyvenimas, tai įsakymo puoselėjimas. Įsakymas turi įpinti tiek gerą vaiką, tiek blogą vaiką, tarnauti tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui, turi brandinti blogą vaiką, taip pat geru vaiku atskleisti Dievą.
  • Santvarkoje nėra prieštaravimo, užtat yra laisvė. Dievas yra pasitraukęs laikinai iš santvarkos, užtat santvarka yra laikina, bet ten nėra prieštaravimo. Už santvarkos yra prieštaravimas, yra Dievas. Dievo santykis su santvarka yra įvairus, kaip matyti iš pirminių sandarų, taip pat iš antrinių sandarų.

Dievo raiškų sandara

  • Gali būti, kad padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai; atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses, taip kad kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį.
  • Neigiami įsakymai (antrinės sandaros) - Kitas, teigiami įsakymai (pirminės sandaros) - Tu, aštuongubas asmuo (pirminių sandarų bendra sandara) - Aš, Dievo trejybė - Dievas, ir jo meilė.
  • Dievo raiškos išsako žinojimo ir nežinojimo išgyvenimą, žinojimo ir nežinojimo sąlygas, tuomi sieja gerą vaiką (žinantį) ir blogą vaiką (nežinantį). Žinojimo ir nežinojimo dviprasmybė, tai sąmoningumas. 6 neigiamį įsakymai, tai nežinojimo aplinkybės. Nežinantis, blogas vaikas išgyvena pirmus keturis padalinimus, (pirm ketverybės, pirm žinojimo), jų yra keturi atvaizdai, tai apimtys. Žinantis, geras vaikas išgyvena kitus keturis padalinimus, jų yra du atvaizdai, klausimas ir atsakymas. (Kartu tai yra 4 x (4+2) = 24.) Taip yra su išgyvenimais. Tačiau žinojimo sąlygos yra tiktai keturios, tuo tarpu nežinojimo sąlygos yra šešios, jos apima ir klausimą bei atsakymą, tai yra, gerumą. Tad gerumas įveda nežinojimą, kartu ir gyvenimą. Tuo tarpu žinojimas susitelkia į Dievą, į tiesos apimtis.
  • Yra Migla ("tamsybė virš vandenų"?) - tasai vieningasis, neapibrėžtasis Dievas, kuris pasitraukia nuo savęs, tai yra, nuo Dievo raiškų. Yra 24 Dievo pasišalinimai ir iškilimai (tai dvejybinis Asmuo), tai 24 dviprasmybės. Mylėk savo artimą kaip save patį - Dievas nebūtinas. Yra taip pat jų išgyvenimai, juos išgyvena trejybinis Dievas, Mylėk Dievą, Dievas būtinas, tai žinojimas, visaregis. Mums tai išaiškinimo būdai. Tai kas paslėpta tampa aišku, žinoma, išaiškėja. Yra taipogi 24 Dievo atsiplėšimai nuo savęs, Miglos nuo Dievo, tai jo raiškos. Yra proto papildymai, tad kalbos raiškos, žinios, veiklos iššauktos sandaros (+2), jei paskirai, o suvedus, tai veiksmas +3.
  • Lyginant abu brėžinius, Dievo išraiškos ir žinojimo rūmų, gaunasi tvarka: 1-2-3-6 ir 0-4-5-7, tai yra, prieš santvarką: Raida (kažkas)-žėmėlapynas (betkas) -vadovėlis (niekas)-kelionė (viskas) ir santvarkoje: asmuo-metraštis (klausimas) -žinynas (atsakymas)-asmenys. Šeštas tai "geriausias", kuris yra praplėčiamas "geru" (4) ir "geresniu" (5).
  • Dievas Tėvas ir blogas-neigiamas vaikas gyvena būtinybe; Dievas Sūnus ir geras-teigiamas vaikas gyvena esamybe; Dievas Dvasia visus vienija galimybe.

Trejybė ir vienumas

  • Dievui buvimas, veikimas, mąstymas yra viena ir tas pats. Jis iš viso jų neišskiria, tai jam net nesiskaito, jis prasmingumo neišskiria, visa tai jis neskiria nuo savęs. Mum, tai trys skirtingos būsenos. Tad mes gyvendami šia trejybe Dievui suvienijame skirtingas būsenas, galim suvienyti Dievo trejybę. Dievas neskiria vienio ir visumos, pastovus jam tėra daugis - sutampa tai ką jis užsibrėžia ir tai ką jis vertina. Dievas skiria daiktą (dėmesį kitam) ir eigą (dėmesį sau), bet jis nuo savęs neskiria asmens. Dievas skiria būtinumą, tikrumą ir galimumą. Keturi netroškimai išsako trejybės vienumo lygmenis.
  • Trejybė kalbomis supina blogą vaiką ir gerą vaiką. Man rūpi Senajame Testamente įžvelgti kokiais mąstymo šablonais vadovaujasi Dievas ir kokiam tikslui.
  • Trejybės tikslas yra, kad sutaptų mūsų buvimas, veikimas ir mąstymas, kaip kad Dievui sutampa, juk visa tai jam yra tas pats. Tai yra netgi Dievo apibrėžimas, jog jam sutampa buvimas, veikimas, mąstymas. Kada mums tai sutampa, tada gyvename Dievu, jisai reiškiasi mumis. Tuomet vyksta susipratimas, suveikia vertybės. O vienumas reiškiasi lūkesčiais, tad aplinkybėmis ir atvaizdais, per bendrą suvokimą. Asmuo derina daiktą ir eigą abejonėmis, pasirinkimais. Būtinumą, tikrumą, galimybę išreiškia poreikiai.
  • Asmens vienumas - buvimo, veikimo, mąstymo sutapimas - iškyla bendru žmogumi, kurį grindžia šešios antrinės sandaros. Jas grindžia keturios pirminės sandaros. Jos išreiškia nestabiliąją bendrą sandarą, kuria išsakomas blogo vaiko ir gero vaiko prieštaravimas, kurį grindžia Dievo trejybė.
  • Mylėti Dievą - elgtis, jog mes visi esame viena. Mylėti artimą, kaip save patį - pripažįstant mūsų nevienumą, elgtis vienam su kitu, jog esame viena

Žinojimo rūmai, tai:

  • 2 x 12 = 24 dalis žinoma, dalis nežinoma
  • tame, kas žinoma: tai 6 x 4 = 24 įstatymas, Dievas nebūtinas, teisingumas, Asmuo-dvejybė
  • tame, kas nežinoma: tai 8 x 3 = 24 kalbos, Dievas būtinas, malonė, Dievas-trejybė
  • Visaregis išsakomas pirmiausiai padalinimų veiksmais: 8x3=24 (raida). O iškilus žmogui, jisai išsakomas dvejopai, atvaizdais 6x4=24 (4 pirminių sandarų laipsnynais - žemėlapynu) ir aplinkybėmis 12x2=24 (žinojimo rūmais - vadovėliu). Toliau visaregis išsakomas kalbomis. Tad visaregis visaip išsakomas kubu.

Apžvalga. Trejybė iškyla Dievui svarstant, ar jisai būtinas? Dievas suvokia, susivokia ir yra bendrai suvoktas. Dievo Dvasia suvedami Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvokimai. Tai suvokimai palaikantys blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką, teisingumą ir malonę, Dievo nebuvimą ir buvimą. Dievas Tėvas reiškiasi malone, kuria yra gerumas, bet nebūtinai Dievas. Dievas vis tikrina, ar jisai būtinas, jisai vis pasitraukia. Dievas vis pasitraukia, taip kad tam gerumui tenka vis naujai pasistengti, kol galiausiai pripažįstamas Dievas. O pripažinus Dievą, noris būtent jį ir jo bendrą Dvasią pilnai atskleisti, taip pranokti santvarką. Toliau gerumui tenka vis naujai pasistengti, taip kad galiausiai jisai kyla iš mūsų pačių. Taip patvirtinant, jog Dievas nebūtinai geras ir Dievas nebūtinas. Taip požiūriai yra suvedama už santvarkos, kaip Dievui Tėvui būdinga. Tai susiveda asmenimi, kuris gali išsitekti santvarkoje, taip pat ją pranokti savo dvasia, tad savo dviprasmybe. Ta santvarka vėlgi dvejopa, tai įstatymai, tiek Dievo Tėvo, tiek Dievo Sūnaus. Teigiamais įsakymais asmuo gyvena Dievu pirminėmis sandaromis. Neigiamais įsakymais Dievas gyvena asmeniu. Pastaraisiais reiškiasi asmens netobulumas, taip kad Dievas tampa būtinas. O tas Dievo būtinumas, jo susivedimas Dievo Dvasia, iškyla tarpais, asmenų bendrystėje, kurioje išsiskiria Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia. Juos suveda būtent bendra meilė, tasai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Meilė palaiko trejybės sekimą, ta meilė dvejopa. Tėvas (yra, užtat yra) palaiko Sūnų (nėra, užtat yra), o Sūnus atvirkščiai. Tad ir susipina asmuo. Pilnavertis asmuo yra laukas tarp Dievo už mūsų (Tėvo) ir Dievo mumyse (Sūnaus).

Dievo raiškų ratas. Dievo raiškos veikia kaip širdis, kaip pompa, tarsi dviem ratais, vienas kitą papildančiais. Viename rate iškyla galimybės, o kitame rate jos palaikomos. Sąlygiškumas išplečiamas besąlygiškumu. Tai, kas prieštaringa, visgi laikosi ir suveikia.

  • Meilės dviprasmybėje iškyla Dievo trejybė. Meilėje sąlygiškas vienumas tampa besąlygiško vienumo pagrindu.
  • Meilė ir Dievo trejybė apjungiamos ir išplečiamos bendra sandara. Dievo trejybė pritaikoma asmenims apskritai.
  • Bendros sandaros dviprasmybėje iškyla asmuo. Bendra sandara prieštaringa, joje apibrėžtas asmuo.
  • Bendra sandara ir asmuo apjungiami ir išplečiami įsakymais. Įsakymai išsako tobulo asmens sąlygas.
  • Įsakymų dviprasmybėje iškyla asmenų vienumas. Asmuo, laikydamasis įsakymų, išreiškia vienumą su kitais.
  • Įsakymai ir asmenų vienumas apjungiami ir išplečiami meile. Vienumą su kitais išsako meilė.

Trejopai išgyvename vienumą, nepaklydimą, buvimą kartu: meile, vieningu asmeniu, asmenų vienumu. Ir dar 21 būdais nusakomos, apibrėžiamos vienumo sąlygas, tai paklydimai, tai bendrystė, vienumas nevienume, suvokiančio ir susivokiančio susikalbėjimu:

  • (Suvokiantis) Dievas Tėvas ir (susivokiantis) Dievas Sūnus sutampa Dievo trejybe, tad (bendrai suvokta) Dievo Dvasia. Tai Dievo Dvasios grindžiama bendrystė.
  • Vienas kitą myli nepaklydęs Dievas Tėvas (mylintis blogąjį, paklydusį vaiką) ir nepaklydęs Dievas Sūnus (mylintis blogąjį, paklydusį tėvą). Tai Dievo Tėvo grindžiama bendrystė, jo suvokimas.
  • Vienas kitam įsako būti mylimais Dievas Tėvas (neigiamu įsakymu: mylėti artimą) ir Dievas Sūnus (teigiamu įsakymu: mylėti Dievą). Tai Dievo Sūnaus grindžiama bendrystė, jo susivokimas.

Tai 24 Dievo raiškos.

  • sandaras - išsako mūsų vienumą - asmenys, tvarkos išsako vienumą - pertvarkymai, pokalbiai išsako vienumų vienumą
  • Jėzus meldžia Tėvui jog jie yra viena. Trejybė yra viena, o tikslas yra, kad 24-bė būtų viena.
  • 24 išsiaiškinimai yra iškilimai: atsakymai iš klausimo. Dievo raiškos yra Dievo iškilimai.

Esmė yra Dievu gyventi viena su visais, tam išvystyti bendrystę, susikalbėti.

  • Gyventi Dievu, ne savimi. Kai yra ryšys su Dievu (21 raiškos), tai rinktis Dievą. Kai nėra ryšio su Dievu, tai tiesiogiai gyventi Dievu (trejybe).
  • Bendrystę puoselėjame savo pavyzdžiu, gyvendami bendru žmogumi (tad įsakymu, esme - vieningumu), tad išeidami už savęs, tad gyvendami Dievu.
  • Gyvendami visais, bręstame kartu su jais, patys gyvename visais savo brandos pakopomis.

Jei mes pasitraukiame (savo protu) iš pasaulio, lieka fizika, "pasaulis".

Dievas vienu metu išlaiko skirtingus požiūrius, o mes, asmenys, priešingai, iš kelių renkamės vieną.

  • Meldžiame "Tėvė mūsų", būtent mūsų, taip kad gali skirtis mūsų tikėjimas, kaip bus; mūsų gera valia; mūsų duona. Dievas išlaiko mūsų skirtumus.
  • Greitas, pasąmoninis mąstymas yra žmoniškas, viską suvedantis į vieną. O lėtas, sąmoningas mąstymas yra dieviškas, leidžiantis mąstyti skirtingas galimybes.
  • Gyvenimo mokslo apsunkinimas yra tai, kad mes galime nugyventi tiktai vieną galimybę, vieną pasirinkimą. Užtat bandom tai įvairiai apeiti skirtingose apimtyse, pavyzdžiui, skirtingose laiko atkarpose pabandydami pirma vienaip, paskui kitaip. Arba mokomės iš kitų gyvenimų, iš jų pavyzdžių. Ir renkantis tenka atsiduoti visu gyvenimu ("everything is on the line") be išsisukinėjimų. UŽtat iškyla savęs pasiteisinimai, kaip kad Nietzsche įtarinėjo.
  • Širdies tiesos dviprasmiškos, pasaulio tiesos vienaprasmiškos.

Dievo raiškų brėžiniai






24 Dievo raiškos

  • Suvokiantis. DDD1 Brandinantis. Dievo valia.
  • Susivokiantis. DDD2 Bręstantis. Gera valia.
  • Suvoktas. DDD3 Branda. Išmintis.
  • Meilė. AA2 Dievas Tėvas. Pakankamas Dievas. Globa trejybės asmenims, brandos varikliui.
  • Malonė. AA1 Nenumatyta šiluma. Didėjantis laisvumas. Dėkingumas.
  • Prasmingo išgyvenimo palaikytojas. ADA1 Leidžiantis atsisakyti senos savasties ir priimti naują.
  • Gyvenantis širdies tiesa. Aplinkybėms nepasiduodantis. ADA2 Ar esu Dievas? Įsitikinimas, kad ne. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.
  • Mums suteikęs laisvę, tad pas kurį galim šauktis pagalbos, kaip laisvai elgtis. ADA3 Pasiklydusio vaiko, geros valios pratimų dalyvio naujas gyvenimas bendru žmogumi.
  • Viską žinantis. DAD1 Išėjęs už savęs į savę, į Mane.
  • Žmogų išvarstantis. DAD2 Dievas už mūsų, trokštantis, ir mūsų gelmėse, su kitais, netrokštantis.
  • Žmogų išbandantis. DAD3 Nebūtinai geras, amžinai gyvenantis, atsiskleidžiantis.
  • Gyvenantis visais, bendru žmogumi, tad plėtojantis šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę AA3 Geru vaiku, septintuoju požiūriu, sąmoningumu, gyvenantis visais. Gerumas.
  • Asmuo. A Dievas Sūnus. Sąmoningai laisvas. Dievo nebūtinumas.
  • Dievas D1 Niekur. Grynasis nulgubas požiūris. Dievas už santvarkos.
  • Dvasia D2 Kažkur. Grynasis viengubas požiūris, tapatumas sau, dėmesingumas, tiesa, teisybės šaltinis, Dievas santvarkoje.
  • Dviprasmybė D3 Betkur. Grynasis dvigubas požiūris. Malonės šaltinis. Dvasia, prasiveržianti į pasaulį. Žvilgsnis į santvarką.
  • Gera širdis D4 Visur. Grynasis trigubas požiūris. Požiūris iš santvarkos, manyje.
  • Dievas savyje: Neribotas. DA1 Kažkas = Kažkur iš Niekur. Neigiamai apibrėžtas. Išėjimas už savęs.
  • Dievas asmenyje: Pranokstantis požiūris, aprėpiantis kitus. DA2 Betkas = Betkur iš Niekur. Mano sąlygišką požiūrį grindžiantis.
  • Dvasia asmenyje: Įstatymiška laisvė. DA3 Niekas = Betkur iš Kažkur. Galimybė laisvai laikytis įstatymo.
  • Dviprasmybė asmenų tarpe: Išeities taškas, užtaisas. DA4 Klausimas = Visur iš Betkur. Ar Dievas būtinas?
  • Dvasia asmenų tarpe: Suvedimas. DA5 Atsakymas = Visur iš Kažkur. Mylimoji, mane sutelkianti.
  • Dievas asmenų tarpe: Vienų vienas. DA6 Viskas = Visur iš Niekur. Žiūrėjimas ne į Dievą, o su Dievu, lygiagrečiai.
  • Asmenų vienumas. AAA Dievas Dvasia. Dvasios plazdenimu sutelkti suvokimas ir išgyvenimas. Maldos veiksmingumas.

Koks Dievas būna

Dievas iškyla mūsų požiūriui bręstant. Dievas be sąlygų, o asmuo bet kokiose sąlygose. Asmuo tampa Dievu. (Bet kokios sąlygos prilygsta jokiom sąlygom.)

Dievas-Dievas-Dievas: Trejybė (Bendrystė)

  • [D4] Suvokiantis. DDD1 Brandinantis. Dievo valia.
    • Trejybė Dievas veiksniu +1 pasitraukia įsijungdamas visuminiu požiūriu. Jo veikla atsispindi sandara viskame kaip veidrodyje. Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią) - Tėvas, tai požiūrio atsisakymas, o Sūnus, tai jo priėmimas - o jiedu mato tą patį. Tad Dievo požiūris yra nuovokus.
  • [D5] Susivokiantis. DDD2 Bręstantis. Gera valia.
  • [D6] Suvoktas. DDD3 Branda. Išmintis.

Asmuo-Asmuo: Meilė (Meilė) Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti

  • [T1] Meilė. AA2 Dievas Tėvas. Pakankamas Dievas. Globa trejybės asmenims, brandos varikliui.
    • Šilumos šaltinis Rimta, svarbi galimybė, kad kas nors dar labiau nė mano tėvai atsako už visą šilumą ir aplamai viską. Ir galiu tą galimybę priimti ir ją puoselėti, su ja bendrauti, arba galiu atmesti. Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.

Asmuo-Dievas-Asmuo: Branda (Kitas) Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.

  • [K1] Malonė. AA1 Nenumatyta šiluma. Didėjantis laisvumas. Dėkingumas.
    • Šilumos balsai Padrikos malonės, jog viskas gerai, esame globojami, baigsis gerai, jog galim daryti gerą, jog esame geri, jog gali būti Dievas, jį galime kalbinti. Gerumai, kuriuos galim vėliau priskirti Dievui, taip kad jis šyla, tampa vis šiltesnis. Požiūrio pagrindimo (sutapimo ir išplėtimo, palaikymo) galimybė - požiūrio išklausymas
  • [T3] Prasmingo išgyvenimo palaikytojas. ADA1 Leidžiantis atsisakyti senos savasties ir priimti naują.
    • Antrinės sandaros. Dievas įsijaučiantis į mano požiūrį Dievas, vis naujai lydintis mane (Dievo Sūnumi), jei reikia, nuo pat pradžių, širdingai išgyvenantis su manimi, ką išgyvenu, atveriantis mano gerumo galimybę (Dievo Dvasią). Dievas savo požiūriu myli mane, įsijaučia į mane, išlaiko mano savasties tolydumą, suderina mano seną požiūrį su mano nauju požiūriu, tad savo meile tapatina mano savastį su mano požiūriais, palaiko mano brandą.
  • [A6] Proto ribų pranokėjas. ADA2 Ar esu Dievas? Įsitikinimas, kad ne. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.
    • Aplinkybės. Dievo ir mano skirtingi požiūriai. Dievas, kurį įsivaizduoju ir pažįstu iš savo gyvenimo sąlygų, iš savo aplinkybių, iš savo proto ribų, kaip jų kūrėją, ir iš jų suvokiu, jog jis savo suvokimu pranoksta mane. Galiu nebent suvokti ką jisai suvokia. Dievo Sūnus, manyje susigaudantis, jog jisai Dievas. Dievo požiūris, pranokstantis mano požiūrį, kaip matyt iš mano proto ribų, jog įstengiu aprėpti šešis paskirus požiūrius, o santvarkos yra septynių, aštuonių.
  • [T4] Prisišaukiamasis. ADA3 Pasiklydusio vaiko, geros valios pratimų dalyvio naujas gyvenimas bendru žmogumi.
    • Dievas išplėčiantis mano požiūrį Dievas, mylintis mane labiau, nė aš pats save myliu, kuris net už mane rimčiau rūpinasi mano rūpesčiais, tikrais ir prisigalvotais, juos įprasmina, globoja mane papildomu požiūriu, kurį galiu priimti, taip kad galiu pakilti virš savęs, naujai suvokti save, galiu valingai susitelkti darbui, būti jo bendradarbiu. Dievo požiūris kurį galiu priimti ir tokiu būdu praplėsti savo.

Dievas-Asmuo-Dievas: Žinojimas (Asmuo) Mūsų požiūris atskiriantis ir derinantis esantį Dievą ir iškylantį Dievą.

  • [A2] Viską žinantis. DAD1 Išėjęs už savęs į savę, į Mane.
    • Visaregis. Aprėpiantis viską Dievas žino viską išeidamas už savęs asmenimis, kaip Aš, Tu ir Kitas. Tokiu būdu iškyla visaregis, pirminės sandaros (su laipsnynu) ir antrinės sandaros. Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Dievo požiūris į mūsų požiūrį
  • [A5] Žmogų išvarstantis. DAD2 Dievas už mūsų, trokštantis, ir mūsų gelmėse, su kitais, netrokštantis.
    • Dievo požiūris manyje ir už manęs Tobulas Dievas įvairiai trokštantis, kuris mumyse, netrokštančiuose, reiškiasi netrokštančiu pakankamu Dievu. Tobulo ir pakankamo Dievo tapatumas. Žmogus, įspraustas tarp jų, laipsnynu. Dievas, papildantis žmogų. Dievas, su kuriuo bendraujame, turime ryšį ir neturime. Dievo du požiūriai, sutampantys, papildantys žmogų ir jį pilnai atveriantys, taip kad jis persimeta tarp teigiamo Dievo požiūrio išplėčiančio žmogaus nulybę ir neigiamo Dievo požiūrio papildančio žmogaus trejybę.
  • [K5] Žmogų išbandantis. DAD3 Nebūtinai geras, amžinai gyvenantis, atsiskleidžiantis.
    • Amžinas gyvenimas. Gyvenimo lygtis. Dievo ir mūsų bendras požiūris Dievas pabaigoje, į kurį visi susivedame, kuriuo visi esame viena, per Kristų - tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą) - ir per šventos Dvasios įsikūnijimą šviesuolių mokslu. Dievas, amžinai atsiskleidžiantis amžinu gyvenimu, suvokimu, jog jisai nebūtinai geras, užtat visi mes turime ką veikti, galime gvildenti, ar Dievas tikrai būtinas, ir šito siekti. Mūsų požiūris sutampantis su Dievo požiūriu, asmens už santvarkos ir atskiriantis jį nuo Dievo požiūrio, asmens santvarkoje.
  • [A3] Šviesuolių karalius. AA3 Geru vaiku, septintuoju požiūriu, sąmoningumu, gyvenantis visais. Gerumas.
    • Mylėti artimą. Valios išraiškos. Dievo Sūnus. Bendro žmogaus požiūris Dievo Sūnus, gyvenantis bet kuriuo žmogumi, darantis tai, ką darytų bet koks geras žmogus, matantis kitų požiūriu, širdingai bendraujantis, su žmogumi apskritai, tarsi pats su savimi. Požiūris, priimantis betkieno požiūrį, atsiliepiantis bet kokiose aplinkybėse

Asmuo. A Dievas Sūnus. Sąmoningai laisvas. Dievo nebūtinumas.

  • Mano tobula valia

Dievas: Dievas (Dievas) Požiūris sieja asmenį ir aplinkybes. Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio.

  • [D1] Dievas D1 Niekur. Joks požiūris. Dievas už santvarkos.
    • Neapibrėžtas Dievas. Dievas neapibrėžtas, nežinomas, be santykių, neįsivaizduotas. Žmogus atsisako savo požiūrio. Dievas be požiūrio.
  • [D2] Dvasia D2 Kažkur. Viengubas požiūris, tapatumas sau, dėmesingumas, tiesa, teisybės šaltinis, Dievas santvarkoje.
    • teisybė. Santvarkos akimis, Dievas yra už santvarkos. Jisai kaip toks yra tapatus sau, tas pats Dievas. Mat, tapatumui reikalingos skirtingos sąlygos, skirtingos aplinkybės. O Dievas yra už santvarkos, tad Dievas tapatus sau. Tas tapatumas santvarkoje reiškiasi nulybės atvaizdais, įskaitant tiesa. Požiūrio asmens sąlygos
  • [K2] Dviprasmybė D3 Betkur. Dvigubas požiūris. Malonės šaltinis. Dvasia, prasiveržianti į pasaulį. Žvilgsnis į santvarką.
    • Dievas, dvasia išnaršantis ir papildantis visą pasaulį, slypintis jo dviprasmybėje, nykimo teisybėje ir gaivinimo malonėje. Dievas, kurį galime ir pasirenkame įžvelgti visakame ir kalbinti, kuris išsiduoda nevienaprasmiškai, kuris veši sutapimuose. Asmens galimybės aplinkybėse
  • [A4] Gera širdis D4 Visur. Trigubas požiūris. Požiūris iš santvarkos, manyje.
    • Dievas manyje. Gera širdis. Dievo požiūris manyje Gera širdis, kuriai gera valia atveriam kelią. Išverstas Dievas, išvertus viską. Požiūris, pranokstantis visas aplinkybes.

Dievas-Asmuo: Atsiplėšimas (Požiūriai) Iš Dievo kylanti santrauka -> Požiūris mane pilnai atskleidžiantis -> Požiūris mane praplėčiantis

  • [A1] Neribotas. DA1 Kažkas = Kažkur iš Niekur. Neigiamai apibrėžtas. Išėjimas už savęs.
    • Dievas už manęs. Apibrėžimas. Dievas, man nežinomas. Neigiamai apibrėžtas, be mano ribotumo. Visa, kas man nežinoma, laikau Dievu. Ir tai skverbiasi po viską. Sutampantis su šiluma, tad šylantis. Požiūris į Dievą be požiūrio.
  • [K4] Požiūrių sąlygos. DA2 Betkas = Betkur iš Niekur. Mano sąlygišką požiūrį grindžiantis.
    • Dievo ir mūsų skirtingi požiūriai Dievas, atskleidžiantis požiūrių įvairovę, jog be mano yra ir kitų požiūrių, o juos dar galima sandara visus aprėpti ir suderinti, taip kad nesu savo požiūris. Dievo išbaigtas požiūris, visko žinojimas, kurį sulyginus su mano požiūriu išaiškėja, jog manasis tėra asmeniškas tvėrinys, mano savastis, su kuria visgi galiu nesusitapatinti.
  • [K3] Įstatymiška laisvė. DA3 Niekas = Betkur iš Kažkur. Galimybė laisvai laikytis įstatymo.
    • 6+4. Dievo ir paskiro Kito atskirti požiūriai Dievas, kuris parūpino žmogui dorovės įstatymą (Dešimts Dievo įsakymų) ir laisvę, taip kad Dievas nereikalingas, juk užtenka nedaryti blogo, tad mylėti savo artimą, kaip save patį. Tačiau renkamės daryti gerą, mylėti Dievą, tad jisai mums reikalingas, kad vykdytumėme jo valią, amžinai bręstumėme, mokytumėmės, gyventume, kad mums jisai rūpėtų, jį tikėtumėme ir jam paklustumėme. Požiūrių suvedimas dviprasmybe, teigiamo ir neigiamo įstatymo, užtat Kito laisve, taip kad visada yra galimybė laikytis įsakymo, o ta galimybė teigiama, taip kad Dievo požiūris yra ir pats Dievas būtinas.
  • [D3] Išeities taškas. DA4 Klausimas = Visur iš Betkur. Ar Dievas būtinas?
    • Padalinimai. Dievo požiūris. Mūsų akimis, pirmapradis Dievas, kurį įsivaizduojame pirm mūsų, kuris atspindi mūsų vaizduotę, kaip viską, kaip veidrodį, kuris vienų vienas, kuris yra visoks, kuris yra vienas, iš kurio viskas išsiveda, kuris pasitraukia, išeidamas už savęs į save, klausdamas ar jisai būtinas? Jisai pasitraukia padalinimais, veiksniu +1, taip pat pasitraukia asmenimis. Kaip žmogus įsivaizduoja Dievo požiūrį
  • [T2] Suvedimas. DA5 Atsakymas = Visur iš Kažkur. Mylimoji, mane sutelkianti.
    • Mane suvedantis požiūris Yra gera sėkla, žmogus, Įkvėpėją, raktas į mane, kurią galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, kuria pilnai atsiskleidžiu ir susitelkiu, taip kad galiu suvokti, kaip privalau mylėti Dievą. Yra ta pati gera sėkla manyje, nuo kurios gerumo, nekaltumo galiu bet kada pradėti gyventi iš naujo. Požiūris į kurį galiu visapusiškai susitelkti, suvesti savo visas aplinkybes, net labiau, kaip į savo
  • [T5] Vienų vienas. DA6 Viskas = Visur iš Niekur. Žiūrėjimas ne į Dievą, o su Dievu, lygiagrečiai.
    • Dievas moko. Aš apsiverčiu. Šviesuoliai. Mano ir Dievo lygiagretūs požiūriai Dievas, iš kurio mokausi širdingumo, strimagalviškumo. Mokausi iš jo pavyzdžio. Jisai moko mane, tad aš jo sūnus. Mokausi jam paklūsdamas. Suvokiu, jog mūsų aplinkybės sutampa, taip kad esame viena, kada jaučiuosi vienų vienas. Užtat lygiagrečiai veikiame, kuriame, bendradarbiaujame. Lygiagretūs požiūriai santvarkoje ir už jos. Širdingas žmogaus požiūris savarankiškai santvarkoje išreiškiantis Dievo širdingumą, jam prilygstantis, užtat lygiagrečiai su juo bendradarbiaujantis.

Asmuo-Asmuo-Asmuo: Išskirtinis septintasis požiūris

  • [A7] Asmenų vienumas. AAA Dievas Dvasia. Dvasios plazdenimu sutelkti suvokimas ir išgyvenimas. Maldos veiksmingumas.
    • Dievo ir bendro žmogaus bendras požiūris Dievo gyvumas, jo dvasia plazdenanti tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, tarp turėjimo ir neturėjimo ryšio su Dievu, įkūnyta žinojimu, dvigubu požiūriu suvedanti Dievą Tėvą ir Sūnų, jų sutapimą ir atskyrimą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Aplinkybės išsakytos požiūriu, kuris suveda vieną požiūrį esantį jose ir kitą už jų.

Dievo Trejybė

#3 Dievas-Dievas-Dievas: Dievo Trejybė (Bendrystė)

Suvokimas, tai tikėjimo sąlygos, Tėvo ir Sūnaus

  • [D4] Suvokiantis. DDD1 Brandinantis. Dievo valia.
    • Trejybė Dievas veiksniu +1 pasitraukia įsijungdamas visuminiu požiūriu. Jo veikla atsispindi sandara viskame kaip veidrodyje. Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią) - Tėvas, tai požiūrio atsisakymas, o Sūnus, tai jo priėmimas - o jiedu mato tą patį. Tad Dievo požiūris yra nuovokus.
  • [D5] Susivokiantis. DDD2 Bręstantis. Gera valia.
  • [D6] Suvoktas. DDD3 Branda. Išmintis.

Dievo trejybė ir asmens vienumas

  • Žmogaus trejybė eina ratu, jinai vietinės reikšmės. O Dievo trejybė apima visuma, jinai veikia amžinybės mąstu - Tėvas suvokia, Sūnus susivokia, Šventoji Dvasia suvokta. Dangaus karalyste dviprasmiškai, žmogaus mąstais sueina Dievo buvimas ir nebuvimas, malonė ir teisybė.
  • DDD - Dievą išsako trejybė, suvokimas.
  • Dievas tad yra santykis. Nes keturios Dievo raiškos išreiškia visas šilumos ir šalčio galimybes. O asmuo tai nėra santykis. Nes asmenyje nėra nė šilumos, nė šalčio. (Drungnas.) Ir panašiai, trejybėje nėra santykio, nes trejybė yra gyvas ryšys, kuriame pastoviai slenka dėmesys, tai mūsų sielos variklis. O santykiui, šilumai, šalčiui reikalingi statika, jos įtampa. Trejybė yra matavimo pagrindas, užtat nulinis, kaip ir asmuo.
  • Dievo trejybė tai suveda blogo ir gero vaiko mąstysenas. Tai vyksta kalbos tvėriniais. Visi turi tuos pačius gero ir blogo vaiko pradus. Tačiau žodžiais - kalbos tvėriniais - plėtoja labiau vieną ar kitą mąstyseną, užtat blogam vaikui tampa labai sunku pripažinti gero vaiko mąstysena, bet ne atvirkščiai. Mat, užtenka mažo neteisingumo, mažos nuodėmės, mažo skaudulio suvokti blogo vaiko mąstyseną. Bet suvokti gero vaiko mąstyseną reikia didelio atsidavimo.

Dievo įsisąmonijimas (ir jo sąmoningumas): Tėvas, Sūnus, Dvasia

Dievo trejybė išsako, koks Dievas yra sau, koks jisai įsisąmonijimas.

Dievas tiria, ar jisai būtinas? Jisai to imasi širdingai, strimagalviškai, mat, sutampa tai ką jis mąsto, ką jis daro ir kas jisai yra. Užtat jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Šia strimagalviška veikla iškyla, išsiskiria suvokimas, nestrimagalviškumas, kuria atskiriami:

  • DD1 suvokiantis Dievas Tėvas - tyrimą nustatantis,
  • DD2 susivokiantis Dievas Sūnus - tyrimą vykdantis,
  • DD3 jų bendrai suvokta Dievas Dvasia - tyrimą permąstantis.

Dievo požiūriu išsiskiria suvokimo kampai, o tyrimo požiūriu išsiskiria trejybės požiūriai.

Dievui Tėvui rūpi, kad vyktų bešališkas tyrimas, užtat jis visaip pasitraukia. Dievui Sūnui rūpi, kad Dievas iškiltų ne vien jame, bet ir visuose, jų bendryste. Dievui Dvasiai rūpi tai suderinti dviprasmybe, tiesa, amžinu gyvenimu.

Dievo (Tėvo ir Sūnaus) požiūris į save (Dvasią):

  • Tėvas, tai požiūrio atsisakymas,
  • o Sūnus, tai jo priėmimas -
  • o jiedu mato tą patį.

Tad Dievo požiūris yra nuovokus.

Dievo sandara yra viskas. Dievo veikla atsispindi viskame kaip veidrodyje. Jo veiklą atspindi visko padalinimai, save apibrėžiančios sandaros. Jis veiksniu +1 savo visuminiu požiūriu kaskart įsijungia ir perkuria viską.

Dievas (ir būtent Dievas) veikia padalinimų rato veiksmais: +1, +2, +3. Dievas ir žmogus skirtingai išgyvena padalinimus. Padalinimai išsako žmogaus proto būseną, tačiau žmogus gali būti pasinėręs į kurį nors vieną požiūrį, teisiog jame įstrigęs. O veiksmais mąstomas visuminis požiūris. Būtent jais pereinama iš vienos būsenos į kitą būseną. Veiksmais galima ištraukti mąstymą iš paskiro požiūrio į visai naujas aplinkybes.

Dievas pasaulį sukūrė veiksmu +1, tai savęs suvokimas. Veiksmu +2 vyksta bendras suvokimas, kuriuo pasikartojanti veikla iššaukia sandarą, o sandara nukreipia veiklą. Veiksmu +3 vyksta sąmoningumas. Šv.Trejybė, tai mūsų įsisąmonijimas Dievo.

Suvokimu Dievas pasitraukimu ir iškilimu išeina už savęs, atskiria save nuo savęs, suvokiantį nuo susivokiančio. Jisai netapatus sau. Jisai iškyla būtent mumis, trejybe.

Išsiskiria Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus požiūriai:

  • teisybė (uždaroje sandaroje) ir malonė (atviroje sandaroje)
  • blogam vaikui - geroji naujiena, kad Kristus mirė; geram vaikui - geroji naujiena, kad Kristus gyvas

Dievo valia įvairiai vykdoma:

  • paklūstam Dievui Tėvui
  • tikim Dievu Sūnumi
  • rūpi Dievo Dvasia

Skirtinguose gyvenimo lygties lygmenyse:

  • Dievui - dvasiai - amžinas gyvenimas
  • Dievui Dvasiai - išmintis - Man
  • Dievui Sūnui - gera valia - Tau
  • Dievui Tėvui - Dievo valia - Kitam

Būtent ką Dievas suvokia?

  • Dievas Tėvas pasitraukia nuo santvarkos, nuo jos atsiskiria, ją suvokia. Dievas Sūnus iškyla jos viduje ir panašiai nuo jos atsiskiria, ją suvokia. O suvokdami su ja sutampa. O ta jų bendrai suvokta santvarka ir yra Dievas Dvasia. Tad sutampa kas už jos, kas joje ir jinai pati. Tad santvarka yra dvasia.
  • Dievas svarsto ar jisai būtinas? Dievas yra, užtat yra: tas Dievas Tėvas, kuris yra, suvokia "užtat yra". Dievo nėra, užtat yra: tas Dievas Sūnus, kurio nėra, suvokia "užtat yra". Jie suvokia tą patį "užtat yra", tai Dievo Dvasia. Tačiau kaip tada suprasti, jog Dievas visgi nebūtinas? Ir kaipgi Dievo Tėvo mąstysenoje, blogąjį vaiką palaikančioje, tvirtinama jog Dievo nėra, tėra malonė, gerumas? O būtent Dievo Sūnaus mąstysenoje, gerąjį vaiką palaikančioje, tvirtinama jog Dievas yra?

Pirmapradis Dievas (Tėvas) reiškiasi:

  • klausdamas, ar jisai būtinas?
  • pasitraukdamas
  • ir naujai iškildamas mumis, tad išeidamas už savęs į save
  • pasidalindamas

Kaip tai išsakoma Dievo Sūnaus ir Dievo Dvasios požiūriais, jų sandarose? Sūnuje Dievo Tėvo raida išreiškiama dvejopai, taip kad blogam vaikui jo nėra mumyse, o geram vaikui jisai jau yra mumyse. Tai du požiūriai yra Dievo trejybišką raidą, jo išėjimą už savęs. Dvasioje Dievo Tėvo raida reiškiasi jo raida pirmyn (teigiamais įsakymais) ir jų santykiais (neigiamais įsakymais). Dievo Dvasia žiūri atgal nuo bendro suvokimo, nuo geros širdies, kaip išeities taško. Jai viskas jau žinoma, jau yra atsakymas. Tad ja suvoktas tiek Sūnus, tiek Tėvas. O Sūnus dviprasmiškai išsakytas Dievo buvimas ir nebuvimas, Dvasios (atgal) ir Tėvo (pirmyn) požiūriai.


Meilė

Klausimai:

  • Kokiu būdu Meilė yra Dievo raiška?
  • Meilė palaiko trejybę. Kaip tai siejasi su Dievo trejybe? ir Dievo trūkumu?
  • Ar gali žmogus ar būtybė žinodami tyčia rinktis blogį sau ar kitam?

Palyginti (Dievo Tėvo) Meilę su (Dievo Sūnaus) Vieningu Asmeniu ir (Dievo Dvasios) Asmenų Vienumu.

AA2

Asmuo-Asmuo: Meilė (Meilė) Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti

Meilė yra suvokimo įsisąmonijimas. Vieningumas rūpėjimu. Tai, ką bendrai suvokia Tėvas paklusimu ir Sūnus tikėjimu, tad Dvasia rūpėjimu.

[T1] Meilė. AA2 Dievas Tėvas. Pakankamas Dievas. Globa trejybės asmenims, brandos varikliui. Dievo iškylimas vaizduotės lygmenyje. Vaizduotės pranokimas, išplėtimas tarp kitų, tad įprasminimas.

  • Šilumos šaltinis. Rimta, svarbi galimybė, kad kas nors dar labiau nė mano tėvai atsako už visą šilumą ir aplamai viską. Mane myli labiau negu galiu pats įsivaizduoti. Ir galiu tą galimybę priimti ir ją puoselėti, su ja bendrauti, arba galiu atmesti.

Dievas viengubu požiūriu. Tad padalinimais. Tėvas.

Meilė yra:

  • Dievo esmė, Dievo vieningumas - Dievo sandaros (visko) atvaizdų (troškimų) vieningumas
  • Gyvybės palaikymas
  • Dievas nieko požiūriu; troškimai, tai Dievas kažko požiūriu; viskas, tai Dievas betko požiūriu; Dievas, tai Dievas visko požiūriu.
  • Dievo savybių esmė, šilumos balsų vieningumas.
  • Šaltinis iš kurio šiluma ateina. Šiluma apskritai.
  • Šventumo pagrindas
  • Vaizduotės lygmens įprasminimas, jos pranokimas, nes tai ne tik mano vaizduotė.
  • Dievo išėjimas už savęs, trokštant visko.
  • "kodėl" lygmens asmuo
  • Palaikanti gyvenimą, Dievo gerumą, jo buvimą santvarkoje; bet gerumo esmė yra tobulumas, renkantis amžiną gyvenimą vietoj gyvenimo, tad Dievo valią vietoj savo valios, taip kad Dievas nebūtinai geras, ir gyvename plačiau. Taip kad gerumas paaukoja save platesniam Dievo supratimui. Tai bene paradoksų šaltinis.
  • Dievo kertinė vertybė. Dievas savo vertybės apibrėžtas.
    • When I spend time with God he seems to focus on Love. He doesn't talk much about Being at all, in my experience. Our key concept is our deepest value that includes all of our other values. Do you think that love or being is more inclusive from God's point of view? I think that his love has him stretch and grow more than his being himself does. Also, all of our key concepts seem to be different ways of emphasizing love. Perhaps we might say that our key concepts are our being - they are substitutes for us - but that for each of us, our key concept is some aspect of love. And so I think that God's key concept is love. But we can ask him. You may be right.
  • Meilė yra gyvybės šaltinis. Tai yra septynerybės atvaizdas didėjančiu laisvumu. Šis atvaizdas įsivaizduoja už santvarkos esantį gerumo šaltinį, vadinas, Dievą.

Meilė išsako kas ir koks Dievas yra.

  • Dievo šiluma (meilė) atsiranda nes jisai trokšta visko (ne tik betko, kažko, nieko), tad jisai išeina už savęs, net į paskirybę, jisai nepripažįsta išorinės aplinkos.
  • Dievo esmė (meilė) yra šilta, o gerumo esmė (tobulumas) yra šaltas. Amžinas gyvenimas juos išskiria, o gyvenimas sutapatina. Šiluma kyla iš besąlygiškumo, nesandarumo, atvirumo. Šiluma kyla iš Dievo, ne iš gerumo. Šiluma yra malonė, o šaltis yra teisybė.
  • Dievui mylėti reikalingas žmogus, asmuo. Nes mylėti, tai išeiti už savęs. O meilė, tai Dievo vieningumas.

Dievas mus myli labiau negu mes patys save

  • Mano tėvai - Šilumos šaltinis, Dievo pirmavaizdis. Už mane labiau žino, mato, daro, gali. Bet ir mano tėvai yra riboti. Tad įsivaizduoju Dievą.
  • O iš Mamos patyriau, jog jos požiūris į Dievą yra labai rimtas. Yra rimta Dievo galimybė. Dievas yra rimtas reikalas. O jeigu neatmeti galimybę, tai ją priimi - taip išlieka daugiau galimybių.

Dievo vieningumas yra:

  • (Suvokiančio) Dievo Tėvo ir (Susivokiančio) Dievo Sūnaus vieningumas bendrai suvokta Dievo Dvasia.

Meilės esmė yra jog Dievas iškils ten, kur jo nėra, tad blogis yra tiktai laikinas.

Meilė palaiko trejybės ratą

  • Trejybės ratas slenkasi Dievui pasitraukiant - atsiveriant plotmei, kurioje Dievo nėra, kurioje jisai nepagrįstas - o ta plotmė bus santykinė, pavyzdžiui, veikimas palyginus su buvimu, arba mąstymas palyginus su veikimu, arba buvimas palyginus su mąstymu, bet užtat Dievas ir prasmė naujai iškyla Sūnumi toje naujoje plotmėje, nors Velnias norėtų parodyti, jog ta būsena (veikimo, mąstymo ar buvimo) yra tuščia, beprasmiška.
  • Pakankamas Dievas, gelbstintis mus nuo pikto, kad neįstrigtumėme.
  • Prasmingumas - nėra visko žinojimo - tad nėra Dievo - nes nėra ryšio su Dievu - tad yra trejybės ratas.
  • Meilė - gelbėti mus nuo pikto, yra tai, kas reikalinga globoti trejybę, tai kas lieka atėmus visa, kas nereikalinga, tad Dievo esmė.
  • Nieko negalėtumėme teigiamo pasakyti, tvirtinti apie Dievą ir apskritai esmę, nebent viltimi, jog Dievas nėra žiaurus. Užtat daug ką galim išvedžioti iš žiaurumo laipsnių, būtent kiek, tiksliai kiek galėtų Dievas būti daugiau ar mažiau žiaurus.
  • Dvasios apsauga, blogiui norint mane dvasiškai sunaikinti - Kaip ją vaizduoti: apsauga nuo pragaro rankų ? kažkiek erdvės palikti
  • Požiūrio išklausymas požiūriu, požiūrio išplėtimas, suvokimas, įprasminimas už bet kokių aplinkybių, už bet kokio sąlygiškumo, tad besąlygiškai.
  • Kodėl laikytis vertybės (pavyzdžiui, tiesos) besąlygiškai? kada atrodo nuo to bus blogiau? Dėl to, kad tokios vertybės dėka mes galime patys bręsti, gyventi ne šiuo gyvenimu, o amžinu gyvenimu, ne savo požiūriu, o aukštesniu požiūriu.
  • Dievo trejybę visakame išplečia ir vieningumu įgyvendina, įprasmina asmens trejybė.

Be visų Dievo raiškų, palaikančių dviprasmybę, yra dar meilė (1), tai vienumo pagrindas, tuo pačiu dviprasmybės pagrindas, tai vieningumas, Dievo esmė.

Meile pilnai atsiskleidžiame

  • Dievui prasminga, kad aš myliu Ievą, nes ją galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, tad ja paaiškėja, kaip aš galėčiau mylėti Dievą. Taip pat, aš myliu Ievą nes aš myliu Dievą. Ir aš pats šiltas.

Pakankamas Dievas palaiko tapatumą. Tai priešprieša tobulam Dievui. O tobulumas yra tapatumo (didėjančio ir mažėjančio laisvumo atvaizdų - "didesnio" ar "mažesnio" tapatumo) vieningumas. Tobulumas yra pavyzdingumas.


Aštuongubas kelias

#8 Asmuo-Dievas-Asmuo: Branda (Kitas) Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.

Branda, tai rūpėjimo sąlygos, Tėvo ir Sūnaus

4 neigiamybės išgyvenimai ir 4 teigiamybės išgyvenimai

Aštuongubas kelias išsako vienybės laipsnius - pirmiausiai per Dievą, per bendrą Dievą, toliau paskirų asmenų bendrystėje, per gerumą.

Dievo trūkumas, atvaizdų neigimas

  • Aštuongubas kelias išsako Dievo trūkumą - nulybės ir vienybės atvaizdų neigimą
  • Nulybė santvarkoje žymi Dievą už santvarkos.
  • Dievas atrodo teisus nes jis yra savarankiškas; atrodo tiesus nes yra užtikrintas; atrodo pastovus nes yra ramus; atrodo prasmingas nes yra mylintis. Dievas rodosi nulybės atvaizdais (savo savybėmis), o yra visko atvaizdais (troškimais). O viskas rodosi vienybės atvaizdais.
  • Tad aštuongubas kelias išsako nulybės ir vienybės atvaizdų paneigimais, kaip įvairiai nesireiškia nė Dievas, nė jo sandara, viskas. Tad išsako Dievo pasitraukimą, tą sąlygą, kaip jinai atrodo. O visgi, Dievas ir nesireikšdamas yra, tai yra jo troškimai.

Dangaus karalystė yra sąlyginis Dievo raiškos, jo savybių, atstatymas

  • Tai kalbos, sąlyginis atstatymas tiesos (pagrindimu), betarpiškumo (įvardijimu), pastovumo (pasakojimu).
  • Dievo paneigimas yra sąlyginis, užtat ir jo atstatymas gali būti sąlyginis. Bet tai ne tik jo savybių atstatymas (pavyzdžiui, prasmingumo), o jo paties troškimų raiška, taip kad jis yra (pavyzdžiui, mylintis).

Mažėjančio ir didėjančio laisvumo sąlygos

  • Mažėjančio laisvumo sąlygos - blogo vaiko mąstysena - Suvokimas, Savęs pažinimas +1, Sutarimas, bendras suvokimas +2, Susikalbėjimas (pasiklydęs vaikas) +3. Dievas tarp Asmenų. Išnyksta tarpas (asmuo).
  • Didėjančio laisvumo sąlygos - gero vaiko mąstysena - Aš:Meilė sau -3, Tu:meilė tau -2, Kitas:meilė kitam -1, Meilė aplamai. Iškyla tarpas (asmuo): Dievas-Asmuo-Dievas. Asmuo tarp Dievo.

Aštuongubiame kelyje keturiais lygmenimis plečiasi Dievo apimtis nuo nieko iki visko. Tačiau Dievo nėra blogame vaike (Dievas yra už mūsų, mumyse jo nėra), tuo tarpu jisai jau glūdi gerame vaike (Dievas yra tiek už mūsų, tiek mumyse, jisai mumyse yra).

Kristaus palyginimų turiniai

  • Geram vaikui: kaip tiki, taip ir bus. O blogam vaikui: ką randi, tą myli.
  • Malonės ir teisybės santykį išsako Kristaus palyginimų turiniai.
  • Blogasis vaikas teisybe pripažįsta malonę, o gerasis vaikas malone pripažįsta teisybę.
  • Ryšys tarp sąmoningumo ir dėmesio yra: kaip tiki, taip ir bus. Ir dviprasmiškumas sąmoningumo ir dėmesio ryšio, kas ką veikia, veiklaus (tikro, valdančio) ir neveiklaus (menamo, prisigalvojančio) sąmoningumo, yra gyvumo aplinkybė, jo sąlyga. Sąmoningumas (awareness) - ką besugalvoji, talpini visakame - tai visko savybė - taip pat, tai blogo vaiko išsiaiškinimo būdas, viską priimti. Tuo tarpu gero vaiko išsiaiškinimo būdas yra, kad viskas, tai būtina sąvoka, tad atsisako visų nebūtinų sąvokų.

Maldų rūšys

  • Dievas į kurį meldžiamės, kuris veda (1) ar gelbsti (2) ar lemia (3), tai blogojo vaiko Dievas. Maldų rūšys - palyginti su aštuonerybe. Sieti su jauduliais. Ar yra aštunta rūšis - vienumas/dėkingumas, kaip kad Jėzaus maldoje Tėvui, jog esame viena, veikiame vieningai, lygiagrečiai - lygiagretiškumas. Lygiagretiškumas kylantis iš dėkingumo. Tai dieviškumo pagrindas, ryšys tarp tėvo ir vaiko. Tai iškyla visose keturiose pirminėse sandarose.
  • O meldžiasi būtent gerasis vaikas, jisai pasiduoda (4) ar praneša (5) ar siūlo (6).

Žinojimo rūmų sparnai sueina bendru žmogumi

  • Bendras žmogus iškyla derinant gero vaiko ir blogo vaiko požiūrius. Blogas vaikas nepaklūsta, jisai netiki ir jam nerūpi. Geram vaikui rūpi, jis tiki ir paklūsta. Tai du skirtingi žinojimo rūmų sparnai.
  • Išsivysto 4 tiesos lygmenys, skirtingų apimčių, skirtingų žinojimo lygmenų, kad būtų santvarka kurioje galėtų būti susikalbama teiginiais, jie galėtų būti apsvarstomi. Tad reikalingas sąmoningėjimas. Bendras asmuo apibendrina blogo ir gero vaiko sąmoningėjimą.
  • Viskas ir Betkas. Dievas žvelgia klausimais: kodėl? kaip? koks? Žmogus žvelgia atsakymais: kaip! koks! ar!

Žinojimas - sąmoningėjimas - branda

  • Žinojimas ir nežinojimas. Branda, tai sugebėjimas gyventi be žinojimo, gyventi Dievu be ryšio su Dievu.
  • Geras vaikas gyvena žinojimu (ketverybe, taip pat penkerybe, šešerybe, septynerybe) o blogas vaikas gyvena pirm žinojimo (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe). Galima gyventi nežinojimu ir kažkiek nuklysti prieš žinojimą, juk ši patirtis, tai žinojimo pagrindas. Bet tyčia rinktis nežinojimą yra ydinga. Tyčia kartoti klaidas yra ydinga. O žinojimas, tai mokymasis iš klaidų, iš patirties.
  • Jeigu viskas susiveda, tai būtent į požiūrį, į žinojimą - žinojimas tai suvedimo tikslas.
  • Ar gali kas viską žinoti ne iš Dievo požiūrio? Ar gali velnias viską žinoti?

Dievo raiškos ir išsiaiškinimai

  • Dievo raiškos prasideda blogo vaiko sparnu - pirma raiška ir nulinis laipsnis, tai malone - ir baigiasi gero vaiko sparnu - paskutinė raiška ir nulinis laipsnis, tai meilė, dangaus karalystės palaikymas. Dangaus karalystė kuriama, ten kur Dievo nėra - mylėti priešą - jeigu pripažįsti Dievą. O jei nepripažįsti Dievo, tai Dievo nėra ten kur myli draugą - myli artimą, kaip save patį. Tokiu būdu sutampa abu sparnai.
  • Tuo tarpu išsiaiškinimai prasideda gero vaiko sparnu ir baigiasi blogo vaiko sparnu, taigi, kitaip. Tad galima suderinti Dievo požiūrį ir žmogaus požiūrį. Taip pat, sparnai vienas kitą papildo. Blogo vaiko sparnas kyla iš malonės, veda į gerą vaiką. Gero vaiko sparnas veda per teisingumą (trečiam lygmenyje, požiūrių sustygavimą, suderinimą) į meilę, į dangaus karalystę.

Dievo branda ir žmogaus branda

  • DAD atitinka "gero vaiko" požiūrį, pradedantį nuo Dievo. Jis baigiasi AA3 (Dievo Sūnumi mumyse), kuomi Dievas nebereikalingas. Mat, DAD, Dievui bręstant, branda vyksta per asmenį A, tad Dievas nereikalingas. Tačiau žmogui bręstant ADA Dievas kaip tik reikalingas, nes branda vyksta Dievu. Tad ADA prasideda malone - kuri žmogui rūpi viskas - toliau jis bręsta, susitelkia - toliau išryškėja žmogaus ribotumas (mylint artimą) - ir galiausia iškyla skirtumas tarp žmogaus ir Dievo (Dievas yra Tėvas, žmogus yra sūnus, pasiklydęs vaikas). Jei gyvensiu kaip bendras žmogus (Dievo sūnus Jėzus) tai tada einu ten, kur Dievas mane ras. Tad bręstu iš paskiro asmens į bendrą asmenį. O DDD papildo Meilė, kad nesame apleisti. "Gelbėk mus nuo pikto" - tai "Tėve mūsų" pabaiga - o meilė, tai pabaiga šv.Petro raktų į dangų.
  • Palyginus žmogaus raidą (Dievas vienoks) ir Dievo raidą (Dievas bręsta, tad dvejoks) galima sudėjus (ir asmenį sumažinus iki nulio) išgauti Dievo trejybę. Toliau galima išgauti Dievą, jo santykius su asmeniu, iš tų santykių, apskritai asmens santykius su asmeniu. Tuo pagrindu išgryninmas asmuo, o toliau, asmens trejybiniai santykiai.
  • Dievas bręsta trimis išėjimas už savęs į save, tad į Mane visaregyje, Tave pirminėse sandarose ir Kitą antrinėse sandarose.
  • Aš bręstu prisiimdamas amžinybę, pirmiausiai įamžintomis akimirkomis (Dvasia), toliau savo ribomis (lyginant su Sūnumi) ir galiausia atsidavimu Dievui (Tėvui).
  • Įžvalga (Logos) ir Duomenys. Įžvalga, tai Dievo branda. O duomenys, tai brandą palaikantis asmuo.
  • Dievas mąsto, bręsta savo požiūrio raida, kaip kad rodoje "Trokštu išmanyti".
  • Žmonės išsivystome iš gerumo, kuris plėtojasi, bręsta toliau. Tad iš malonės. O Dievas išsivysto iš savęs, be jokio gerumo. Tad iš teisybės.

Dievo šaltumo ir gerumo šilumos pripažinimas

  • Geras vaikas pripažįsta Dievą, tad priima Dievo šaltumą, juk Dievas nebūtinai šiltas. O galiausiai pripažįsta, jog Dievas yra šiltas. Dievo būtinumas iškyla amžinu gyvenimu: Dievas nebūtinai geras. Ir Dievo šaltumo - Dievas nebūtinai šiltas. O Dievo šaltumas, tai teisybė, tai blogo vaiko požiūris. Tai yra pirmenybė gyvenantiems be Dievo. O blogas vaikas pripažįsta gerumą, malonės šilumą, ir galiausiai priskiria Dievui.
  • Gerojo vaiko Dievas šaltas, užtat pats gerasis vaikas yra šiltas. Šviesuolių karalius yra labai šiltas. Blogojo vaiko Dievas yra šiltas, užtat pats blogasis vaikas yra šaltas.
  • Blogam vaikui Dievas būtinai šiltas. Tuo tarpu geras vaikas pripažįsta labai šaltą Dievą, taip kad šviesuolių karalius gali priimti patį šalčiausią Dievą, užtat jį atstoti, būti jo vietininku, puoselėti dangaus karalystę. Užtat geru vaiku Dievas nebūtinas, bet taip pat jisai gali būti būtinas, nes jisai į Dievą remiasi nepaisant jo šaltumo, leidžia Dievui jį visaip brandinti, varstyti ir bandyti, savanoriškai. Geras vaikas rūpinasi blogu vaiku, jam kuria dangaus karalystę, parodyti Dievo šilumos ir šalčio dviprasmiškumą.
  • Pereiname iš neigiamai apibrėžto Dievo (teisybė iš Šilumos į jos šaltinį, Dievą) į teigiamai apibrėžtą Dievą (malone iš Dievo su mumis į Šilumą). Išgyvename jo tokią dviprasmybę. Būtent mumis jisai teigiamai apibrėžtas, ir mes taipogi naujai apibrėžti, už savęs ir šio pasaulio.
  • Dievas pasiduoda aplinkybėms: požiūrių lygčiai. Iškyla įsakymas ir kitas.
  • Aštuntas lygmuo: dangaus karalystė, sąlygos gerumui tarpti. Pradedant malone, vyksta gerumo sąmoningėjmas, gerumo įsisavinimas, jog gerumas kyla ne iš Dievo, o iš asmens.

Dievo būtinumas ar nebūtinumas

  • Blogo vaiko lygmenys grindžia Dievo būtinumą. Gero vaiko lygmenys grindžia Dievo nebūtinumą. Gero vaiko lygmenys išplaukia iš blogo vaiko lygmenų. Dievas labai šiltas malone, o tampa labai šaltas Dievo karalyste.
  • Blogo vaiko mąstysena grindžia požiūrių algebrą (dėmesingumą), žinyną, o gero vaiko mąstysena grindžia Dievo nebūtinumą, kelionę.
  • Dievas nebūtinai geras, bet kokie mes esame jam negeri, kaip jį apsunkiname.

Gerojo vaiko požiūriu, Dievo nebūtinumas, atsiplėšimas nuo savęs, nuo savo požiūrio, reiškiasi:

  • išėjimu už savęs, klausiant, ar jisai būtinas? - būtent toks strimagalviškumas yra suvokimo pradžia, atskyrimas dvasinio ir kūniško pasaulių
  • visaregiu jis atsiplėšia nuo savęs, nuo Manęs
  • pirminėmis sandaromis šis atsiplėšimas nuo savęs išreiškimas troškimais ir netroškimais. Troškimai toliau priima netroškimus, priima požiūrį, Tavimi.
  • antrinėmis sandaromis išryškėja išskirtinumas asmenų. Dievas vieno lygmens priima požiūrį kito lygmens. Yra tarpas, yra Kitas, suvoktas tarp požiūrio ir jo turėtojo.
  • Geras vaikas priima kalbą laisvai, kaip netikslų, paviršutinį lygmenį, kaip daugiaprasmę, su tikslu suprasti esmę, kažką gilesnio. O blogas vaikas prievartauja žodžiais, tarsi jie būtų tiksliai apibrėžti.
  • 8 gerumai, tai 8 padalinimai, veiksmas +1. Sudėtingėja, pradedant malone, vis pridedant požiūrį. Iš pradžių, visas gerumas yra iš Dievo, galiausiai gerumas yra pilnai apibrėžiamas septynerybe, kaip sąvoka, kaip laisvumas, žmogaus pastangomis, dangaus karalyste.

Turėjimas ar neturėjimas ryšio su Dievu

  • Dievas, į kurį meldžiuosi "Tėve mūsų", kurį sieju su malone, yra meilė, globojanti trejybę. O aš esu asmuo. Galiu sulyginti "Tėve mūsų" su blogojo ir gerojo vaiko mąstysenomis.
  • Kartu sudėjus, blogojo vaiko ir gerojo vaiko išgyvenimai sudaro aštuongubą kelią, kaip kad malda "Tėve mūsų", kuria atveriamas ryšys su Dievu. Tačiau "Tėve mūsų" pirmiausiai išvardinimi santykiai su Dievu kada yra su juo ryšys, ir tik tada santykiai su juo, kada nėra ryšio ir turime patys pasitikrinti.

Išsivystymo eiga

  • Blogo vaiko požiūriu vystosi išgyvenimų rūšys (6), proto ribos (4 pirminės sandaros), pirmapradis Dievas už jų. O gero vaiko požiūrio, atvirkščia tvarka: pirmapradis Dievas, pirminės sandaros ir antrinės sandaros. Tai skirtumas tarp Dievo būtinumo ir Dievo nebūtinumo.

Tikėjimo pagrindas

  • Geras vaikas ir blogas vaikas tiki dėl skirtingų priežasčių. Gerą vaiką traukia Pamokslas nuo kalno. Blogą vaiką traukia nuodėmių atleidimas Kristaus mirtimi visų pasmerkimu.
  • Blogas vaikas (Aš) yra pirmos keturios raiškos, o geras vaikas (Tu) yra kitos keturios raiškos. Kartu tai aštuonios raiškos.

Santykis su Dievu

  • Dievo įrodymas prieštaravimais: Geras vaikas: Dievas yra, tad Dievas yra. Blogas vaikas: Dievo nėra, tad Dievas yra.

Nulinis požiūris ir septintas požiūris

  • Dievo požiūris dalyvauja bene Dieve ir Amžiname Gyvenime (Kitame), tad žmogaus požiūris bene Gerume (Aš) ir Gyvenime (Tu).

Malonė ir teisingumas

  • Blogasis vaikas - teisingumo - tai didėjanti entropija, didėjantis nepriklausomų valių skaičius, mažėjantis vieningumas. O gerasis vaikas - malonė - tai mažėjanti entropija, vienijanti valia, didėjantis vieningumas.
  • Blogas vaikas nori teisybės ir malonės kartu. Jam nerūpi, kad ta malonė gali būti neteisinga.
  • Saliamonas, siūlydamas perkirsti kūdikį, išskyrė teisybės ir malonės požiūrius
  • Malonė vietoj teisybės. Tai Pamokslo nuo kalno turinys.
    • Malonė: Prašykite ir jums bus duota.
    • Neteiskite: "rastas" akyse, tai "teisybės" sąvoka
    • Palaiminti gailestingieji (Palaiminimuose - malonės rūšys?)
    • Platūs vartai (norėjimas ko daugiau) veda į mirtį, nykimą - namas ant smėlio sugrius
    • Siaurūs vartai (malonės, geros valios užtenka ko mažiau) - namas ant uolos nesugrius
    • Šunys, kiaulės - kurie gyvena teisybe - neduoti jiems savo perlų
    • Gerumas: Mylėti artimą - jeigu rinktis, tai rinktis malonę vietoj teisybės
    • Dievas: Mylėti Dievą - nesirinkti - visus vienodai
    • Priimti malonę - būdai: rūpėti, tikėti, paklusti - vykdyti Dievo valią, gyventi amžinai. Nepriimti malonę, reikalauti teisingumo: mirtis.
    • Malonė išsigimsta malonumais, kada ji virsta teisėmis
    • Evoliucijos dėsniai: malonė (gamta pakenčia nukrypimus), teisybė (kova tarp rūšių), suvedimas (viena rūšis prieš visas)
    • Geras vaikas renkasi malonės vietoj teisybės

Lėtasis protas ir ūmusis protas

  • Geras vaikas mąsto lėtuoju protu - jisai išsiaiškina, o blogas vaikas mąsto greituoju protu - jisai žino. Blogas vaikas greituoju protu suvokia, ko nedaryti, o geras vaikas lėtuoju proto išmąsto, ką galėtų daryti. Išmąstome lėtuoju protu, o trokštame greituoju protu.

Tėvas neigia Dievą, Sūnus teigia Dievą, tarp jų yra tarpas

  • Suvokimas, tai atskyrimas to, kas sandaroje ir to, kas už sandaros. Dievas Tėvas pasitraukia ir žiūri, kas gausis. O Dievas Sūnus atsiranda ir laikosi Tėvo. Viena prasme, Dievas Tėvas yra neigiamas (neigia, šalina Dievą), o Dievas Sūnus yra teigiamas (tvirtina Dievą), o kita prasme Dievas Tėvas yra teigiamas (Dievas yra, Dievas supranta), o Dievas Sūnus yra neigiamas (Dievo nėra, Dievas susipranta), o Dievas Dvasia yra jų bendrai suprasta. Tai yra teigiamybės ir neigiamybės kilmė. O vieningumas išryškėja asmenimis, dvasia. Bendrai, Dievas Tėvas stebi, kas vyksta, kada nėra Dievo, tuo tarpu Dievas Sūnus įžvelgia Dievą.
  • Neigiamas ir teigiamas sąlygas, visumą išsako įsakymai. Šias sąlygas sieja asmuo, asmenų daugiaprasmybė, trejybė. Neigiamą (blogo vaiko) pagrindimą ir teigiamą (gero vaiko) pagrindimą sieja Dieviška trejybė. Vyksta (Dievo sūnaus) persimetimas nuo žiūrėjimo į Dievą (teigiamybės, ieškojimo Dievo) į žiūrėjimą su Dievu (neigiamybės). Šiuo virsmu asmuo (Dievo galimybė) tampa Dievu.
  • Geras vaikas ir blogas vaikas labai susipynę.
  • Teigiama gyventi žinojimu: žinoti viską (aš - visaregis), betką (tu - pirminės sandaros), kažką (kitas - antrinės sandaros), nieką (septintasis požiūris). Neigiama gyventi nežinojimu: nežinoti nieką (malonė), kažką (dėmesys), betką, viską.
  • Dievo nebūtinumas iškyla brandinant Dievą gerojo vaiko mąstysena, o jo būtinumas iškyla brandinant asmenį blogojo vaiko mąstysena.
  • Jūs - ne Abraomo vaikai, jūs velnio? vaikai. Ar velnias yra Dievo Tėvas be Dievo Sūnaus? Leidžiantis žūti, neleidžiantis išgelbėti.
  • Jėzaus žinojimo rūmams: "Tu pasakei" (žodis - įžvalga) betgi kas pasako? per ką įvyksta?
  • Dievo kūriniai yra geri, o spręsk apie medį (Dievą) pagal vaisių (pasaulį).
  • Dievas pavydus - jisai atveria visas galimybes, visas laisves, ir parodys jog visi kiti keliai pražūtingi. Tad verčiau ne tikėti, o pažinti Dievą - verčiau iš karto mylėti Dievą, kaip savo priešą - tada esi iš tikrųjų laisvas (tiesa padarys jus laisvus) - ir gali puoselėti šviesuolių bendrystę.
  • Tarpą išsako savastis, tai tarpas tarp mylinčio ir mylimojo - pirm savęs ir už savęs - meilė įveikia tą tarpą.
  • Sūnus, tai gera valia, atverianti kelią gerai širdžiai. Tėvas, tai Dievo valia, kad mes gyventumėme amžinai. Dvasia, tai išmintis, juos suderinanti.
  • Jėzus visgi įtakojo istoriją, taip kad jo požiūris tapo apmąstytinas. Vatikano II-asis susirinkimas išreiškia poslinkį iš teisingumo Dievą į malonės Dievą.
  • Kodėl mane vadini geru? Tiktai vienas yra geras. Tai yra, jeigu esu geras, tai kodėl nevadini Dievu? Gerumas tėra Dievo požymis, gerumas nėra esmė. Kodėl rūpi gerumas, o ne Dievas?
  • Tėvas palaiko blogą vaiką, Sūnus palaiko gerą vaiką. Dvasia bendrai - dviprasmybe.
  • Jėzus už tvarką, už bendra žmogų, asmenį. Tėvas už jovalą, už paskirybę, už didžiausią įvairovę.
  • Dievo išėjimas už savęs yra tame tarpe tarp Tėvo ir Sūnaus. Gal iš to iškyla 4 (į vieną pusę) ir 4 (į kitą pusę), tad į Sūnaus ir į Tėvo puses.

Nesutarimas su Dievu

  • Grūdas skyla, kad galėtų gyvuoti. Panašiai, ir mūsų logika turi skilti, jos santvarka subliukšti. Tenka nesutarti su Dievu, susikirsti, paprieštarauti, apsiversti. Iš tokio mūsų ir Dievo nenuoseklumo gali sutapimu iškilti kažkas naujo. Pavyzdžiui, kaip Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, paskui persigalvojo. Panašiai, kaip kad Turingo automatas gali ištrinti raidę, savo žymę. Taip užvedus veiklą ji gali išplisti, padidėti. Bet ji prasideda prieštaravime, iš jo išsiritulioja.
  • Mirtis, tai nesutarimas su Dievu

Ko Dievas mane pamoko

  • Dievas pamoko savo sūnų. Pamoko gyventi visais, pirmiausiai, bloguoju vaiku.
  • Dievas pamoko, nes yra nesutarimas.
  • Ką Dievas man kalba. Mane pamoko.
  • Bendravimo apibrėžtas: - Dievas pamoko
  • Mokausi iš jo pavyzdžio
  • Dievas, kurio savybėmis, ypač strimagalvišku širdingumu - išmokstu gyventi - bet taip pat protingumu, ir visomis kitomis savybėmis.
  • Dievo vaikai daro, kaip jisai, tai kūrėjai. O Dievo sūnus, tai jo sąmoningai mokomas.
  • Supratimas, įgautas tik paklusus jo pamokymui. Tai galėjau pavaizduoti paklūstančiais griaučiais, vaikščiojimu vandens paviršiumi.
  • Įsitikinu, kas yra tiesa, randu atsakymus į savo klausimus, tad drįstu gyventi žinojimu ir tikėjimu, atsiremti į savo tyrumą, dieviškumą, nebūtinai viską iš anksto išnagrinėdamas.

Gerasis vaikas ir blogasis vaikas

  • Išsiaiškinimai palygina gerąjį ir blogąjį vaiką.
  • Gerasis vaikas (tikėjimas): Išeities taškas Dievas - Dievas tobulas, pakankamas sau - yra ryšys su Dievu, Tėvo ir Sūnaus ryšys - baigiasi Dievo įsakymu, terpe raidai, Dievas nebūtinas.
  • Blogasis vaikas (rūpėjimas): Dievas nebūtinas. Viską priimti. Nėra ryšio su Dievu. Rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu Dievas iškyla meile. Dievas už mūsų, Dievas pakankamas visiems, mums visiems ("Tėve mūsų").
  • Blogasis vaikas patiria gerumą, atranda Dievą. Gerasis vaikas ieško Dievo, iš jo paties pastangų kyla gerumas. Dievas išsiskiria nuo gerumo.

Blogo ir gero vaiko sparnai išreiškia šešis pokalbius, pertvarkymus, vienumo raiškas:

  • Malonė (atvirumas visakam)
  • Branda, susitelkimas - raida - kuria suvokiame Dievą už mūsų, jo pirmenybę
  • Proto ribas - žemėlapynas - suvokiame Dievą mumyse ir už mūsų, mūsų ribotumą tarp jų
  • Trejybė - Dievo dviprasmybę - vadovėlis
  • Dievo esmingumas - metraštis
  • Kiti asmenys - žinynas
  • Jų suderinimas, teisingumas - kelionė

Pusė žinojimo rūmų išdėsto viską iki šio Asmens, tad kildena Asmenį, išsako jo pagrindus. Pusė žinojimo rūmų sąlygiškai užsiima Dievo klausimu, ar jisai būtinas?

  • DDD - visuminis Dievo gvildenimo sustatymas
  • DAD - atsiskleidimas, jog Dievas nebūtinas. Dievas auga, bręsta. Tiesos dvasia, sandara, atvaizdai, esmė.
  • ADA - išryškėjimas, jog visgi Dievas būtinas. Žmogus auga, bręsta. Požiūrio esmė, atvaizdai, sandara, dvasia.
  • AA - gvildenimo (tad ir įsiterpimo) sąlygos. Santykiai yra Dievas. Nuliniai požiūriai aštuongubiame kelyje - vienas ketverybės pradžioje, kitas gale, trečias "gelbėk mus nuo pikto", pakankamas Dievas susijęs su trejybe - tai pradžia.

DDD => DAD išreiškia Dievo nebūtinumą sukeitimu D=>A. AA => ADA išreiškia Dievo būtinumą, kad jisai iškyla ten kur vyksta gvildenimas, tad ir įsiterpimas.

Keturi gyvenimo lygties lygmenys

Aštunogubą kelią sudaro du ketverybės atvaizdai, klausimais ir atsakymais. Tai vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimai.


AA1 Malonė.

[K1] Malonė. AA1 Šiluma. Visa tai už ką esame dėkingi. Didėjantis laisvumas.

  • Šilumos balsai. Padrikos malonės, jog viskas gerai, esame globojami, baigsis gerai, jog galim daryti gerą, jog esame geri, jog gali būti Dievas, jį galime kalbinti. Gerumai, kuriuos galim vėliau priskirti Dievui, taip kad jis šyla, tampa vis šiltesnis.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog tai būtina sąvoka. Malonė yra tai, kas nėra būtina. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +0.

Įvairiai, paskirai, padrikai pajuntu šilumą, ją pripažįstu, jai priskiriu balsą. Štai pavyzdžiai, kokių būna šilumos balsų:

  • Pajutimas, kad viskas yra gerai, esu globojamas, mylimas, būsiu aprūpintas.
  • Tikėjimas, kad viskas gerai baigsis.
  • Tikėjimas, kad veikia kažkokia teisybė.
  • Kvietimas daryti gerą, kurį bet kuris geras žmogus darytų.
  • Paskatinimas, jog mes galim gyventi dorai, be nuodėmės.
  • Kantrumas su kitais.
  • Neabejingumas Dievui, tad ryšys su juo.
  • Pajutimas, jog Dievas yra šalia, tad jį galima pakalbinti.
  • Suvokimas, jog yra meilė, suveikianti, net jei nebūtų Dievo.

Išryškėjusi, pasitvirtinusi šiluma yra visa tai už ką būname dėkingi. Šilumą patiriu, suvokiu. Ji pasitvirtina ir ją liudiju. Užtat ji deri su Dievu, su juo sutampa, kaip dalinė jo raiška. Šilumos balsus su laiku priskiriu Dievui. Užtat Dievas šyla. Iš paskirų malonių ryškėja Dievo vaizdas.

Dievo savybės iš kurių nustatom, sulipdom Dievą, tai vaizduotės padarinys, nulybių atvaizdai: tiesumas, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas.

Panašiai, Senojo Testamento raštuose išryškėja Dievo požiūris, kaip išmintis iškylanti iš prisigalvojimų.

Šilumos susiskaldymas ir jos suvedimas Dievu grindžia gyvenimo prasmę. Dievas su šiluma sutampa dalimis, jisai ją suveda už šio pasaulio, nors jinai reiškiasi būtent pasaulyje. Užtat su laiku Dievas man sutapo su tos šilumos visuma, su šilumos šaltiniu, su meile.

Prisimenu kunigą, kuris man aiškino, kad Dievas yra meilė, ogi tuo abejojau, taip kad pasitikrinau ir radau, kaip jisai sakė, šv.Jono laiške. Ir prisimenu Cass McNutt, kuris man buvo pavyzdys, kaip žmogus jausmingai myli Dievą.

Malonė yra tampriai susijusi su teisingumu. Pavyzdžiui, yra malonė klausytis teisingumo.

Šilumos balsų išryškėjimas, tos šilumos priskyrimas požiūriui, asmeniui, tai gali parodyti, kaip požiūris išklausomas, kaip jisai grindžiamas, jo sutapimas, išplėtimas, palaikymas. Malonės logika išreiškia, kaip ranką paduoti berniukui, einančiam akmenimis per upę.


ADA1

[T3] Prasmingo išgyvenimo palaikytojas. ADA1 Įgalinantis laisvai atsisakyti senos savasties ir priimti naują.

  • Dievas, visais palaikantis mano aplinkybes, mano galimybes, tarp kurių galiu laisvai rinktis, taip kad galiu širdingai atsiskleisti. Dievas, vis naujai lydintis mane (Dievo Sūnumi), atveriantis mano gerumo galimybę (Dievo Dvasią). Dievas kartu su manimi išeina už savęs, išlaiko mano savasties tolydumą, suderina mano seną požiūrį su mano nauju požiūriu, tad savo meile tapatina mano savastį su mano požiūriais, palaiko mano brandą.

Tai Dievo pasitraukimas - paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog neturi vidinės sandaros, užtat tai padalinimų pagrindas. Juk iškyla naujas požiūris, kaip kad veiksmu +1. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +1.

Dievui buvimas ir nebuvimas yra tas pats - jo dviprasmybė

  • experiences his being and nonbeing as the same because, being unlimited, he experiences Possibility, Subject, Many, Taking a stand.

Dievas prisiima mūsų aplinkybes ir jas išplėčia

  • Dievui dar nesutampant su savimi - tokiais žmoniškai laiko mąstais, aplinkybėmis - požiūriu, kuriuo neaišku, nežinojimu - o pačiam Dievui viskas matoma išsyk.

Dievas, atveriantis sąlygiškumą

  • Dievas yra (prasmingų išgyvenimų esamybė, galimybė, siekiamybė), tad mes esame juo. Dievo nėra (nesamybė, negalimybė, nesiekiamybė), tad mes esame, o jis mumis. Tokiu būdu mes gyvename amžiną gyvenimą, įprasminantį akimirką, atskiriantį Dievą joje ir mūsų savastį, mūsų gerumą, mūsų brandą, mūsų tolydumą, esantį už jos, ją išplėčiantį. Tad akimirka yra apimtis, aprėpianti tai, kas už santvarkos.

Išgyvenimo suvokimas

  • Dievo suvokimo (savęs (aplinkybių) ir mūsų brandos atskyrimo) ir mūsų išgyvenimo sutapimas. That experiencing which is open to all understanding. Consider this across the variety of understanding. (In God, thought and action, activity and structure, understanding and experience all coincide.)

Aplinkybių prasmė - mes jų dalį įsisaviname, šešerybės veiksmu, savo jautrumu jausmams ir išorinio požiūrio priėmimu

  • Priimantis mano aplinkybes, tad sutampantis su bendru žmogumi
  • Aplinkybės vaizduoja aplinką, palieka turinį, židinį laisvą, neapibrėžtą.

Aplinkybių išgyvenimas

  • experiences the Human experience (their relationship, shared experience, the freedom of human to acknowledge God or not) in terms of Necessity, Object, One, Being.

Atsisakantis savęs vardan manęs, atvėrimas man laisvės, bendrumas kartu atsisakant

  • Jėzus atsisakantis savęs, vardan manęs, kaip antai komunija. Įtraukiantis mane į jo reikalą, jo gvildenimą, ar jisai būtinas.

Lankstumas, jautrumas savasties atžvilgiu

  • Kam nors rūpi
  • Tad galime susitelkti, augti, bręsti, pasitikslinti, atsiskleisti

Kaip Kristus aiškina, jisai laisvai savęs atsisako ir naujai save prisiima.

Atsisakome pasaulio (kokiais jau buvome apibrėžti) ir renkamės Dievą už jo (kokiais būsime), kaip kad Kristaus pasisakymais "Aš esu..."

Mūsų išėjimas už savęs, naujo požiūrio priėmimas

  • Išgyvenimais išgyvename Dievą, jo išėjimą už savęs. Dievą išgyvename požiūriais. Požiūris yra savastis, nuo kurios atsiplėšiame. Apibrėžtą požiūrį galime naujai priimti.

Požiūrio priėmimas, išplėtimas savęs požiūriu

  • Dvejonės išsako požiūrio priėmimą; lūkesčiai taipogi.

Atsiplėšimas požiūriu

  • Išgyvenimais apibrėžtas - požiūriais atsiplėšiame

Širdingas gyvenimas.

  • Širdingumu gyvename viena, amžina, tiesa - sutampame su savo raiška.

Išgyvena mūsų požiūrį, išlaiko mūsų savastį

  • Dievas išgyvena mūsų požiūrį kartu su mumis, taip kad mes galim bręsti, atsisakyti savo seno požiūrio ir priimti savo naują požiūrį, ogi Dievas savo meile išlaiko mūsų savastį.

Meilė (asmens aplinka) išgyvenimuose palaikanti asmens brandą

  • Dievas, kuris meile mus palaiko kai mes išgyvenimais bręstame, pereiname iš senos asmenybės į naują asmenybę.

Dorybių amžinybė

  • Mes bręstame prisiimdami amžiną gyvenimą, pirmiausiai (ADA1) įamžintas akimirkas.
  • Žmogaus dorybių skrynia, amžinai jas išsaugojanti. Jo ryškėjanti vertybė.
  • Požiūrių įsisavinimas. Išorinis požiūris tampa vidiniu.
  • Dievas palaiko mūsų išorinį požiūrį, taip kad galime jį įsisavinti, galime bręsti.
  • Maža erdvė atverta išvertimui (inversion), išorinio požiūrio įsisavinimu vidiniu
  • prasminga, doros akimirka
  • įamžinta dorybe
  • jausmų (pavyzdžiui, meilės) atvejis
  • išsaugojama sielos skrynioje.
  • amžino gyvenimo akimirkų išgyvenimais, tad antrinėmis sandaromis

ADA2

[A6] Gyvenantis širdies tiesa. Aplinkybėms nepasiduodantis. ADA2 Ar esu Dievas? Aš būčiau Dievas jeigu nepasiduočiau pasauliui, kaip kad Kristus nepasidavė.

  • Dievas, kurį įvairiausiai įsivaizduoju aplinkybėmis, gyvenimo sąlygose, kaip antai psalmėse. Taip kad mūsų skirtingi požiūriai, mat, aš dažnai pasiduodu pasauliui, jo mąstysenai ir elgsenai. Dievas gyvena širdies tiesa. Dievo Sūnus, manyje susigaudantis, jog jisai Dievas. Prilygimas Dievui, jo vienumui su visais, kad ir akimirkai.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog visaką priima. Tai pagrindimas atvaizdų, taip kad padalinimas veiksmu +2 tampa sietu, atskiriančiu Dievą pirm sieto ir gerumo po jo, kaip kad šešerybę išplečiant aštuongubu keliu. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +2.

Dievas, kuris nuo nieko neatsiriboja, tuo tarpu aš atsiriboju, pasauliui pasidavęs.

Ar aš esu Dievas? Ar juo galiu būti? Mano ieškojimai, mano santykiai su juo.

  • Aš esu su viskuo susijęs.
  • Man visos galimybės yra atviros, viskas įmanoma.
  • Ar man galėtų tikti Dievo savybės? Ar galėčiau būti kaip Dievas?
  • Ar galiu sutapti su Dievu?
  • Ar Dievas gali gyventi manimi?
  • Dievas gali būti žmogus, kaip antai, Jėzus

Ko aš menkesnis už Jėzų?

  • Jėzus nesiriboja nuo kitų. Tad Jėzus sieja tobulumą (Dievą - mylėti Dievą) ir tapatumą (žmogų - mylėti artimą).
  • Jėzus nesiteisina aplinkybėmis, nepasiduoda pasauliui.
  • Jėzaus išmintis didesnė už mano - "mylėti priešą", "išlupk akį"

Savo nuklydimo pripažinimas

  • Galiu nebent prilygti Jėzui. Bet ar prilygstu? Nebent akimirkai.
  • Patyrimas, kad nesu Dievas, nesu be nuodėmės, nesu vienas su kitais, su Dievu, iš esmės.
  • Suvokimas, jog prieštarauju sau, klystu, nesugebu save pataisyti, tad yra didesnė tiesa.

Dievas, kurį įsivaizduojame, būtent aplinkybėmis, kaip kad psalmėmis.

  • Aplinkybės turi būti pakankamai lanksčios, kad galėtumėme įsivaizduoti Dievą. Jos yra bene įmanomi sandarumai, savarankiškumai.
  • Išvardinau visus būdus, kaip bendrauju su Dievu. Juos surūšiavau ir sulyginau su aplinkybėmis, išvedžiau jų lentelę. Reikėtų naujai permąstyti, sieti su aplinkybėmis. Pridėjau, kaip parodoje jas išreiškiau, paminėjau.
  • Galvoju, kaip Dievas įvairiai reiškiasi mūsų gyvenimuose, ir kaip tą išsakyti? Pavyzdžiui, kaip tai išsakyti 12 aplinkybių, kaip tas aplinkybes vaisingai suvokti iš psalmių, Lakoff ir Johnson palyginimų mokslo, ir kitų duomenų. Kaip meniškai išsakyti, kad visi pajustų ar suprastų, pavyzdžiui, scenografija vaidybai, ugdymosi žaidimams.
  • Aplinkybės išreiškia kur tikslas meno kūriniuose, kur Dievas maldų suveikime.
  • Dievas atsiskleidžia aplinkybėse, jos apibrėžia raišką.

ADA3

[T4] Mums suteikęs laisvę, tad pas kurį galim šauktis pagalbos, kaip laisvai elgtis. ADA3 Pasiklydusio vaiko, geros valios pratimų dalyvio naujas gyvenimas bendru žmogumi.

  • Dievas išplėčiantis mano požiūrį, mano nežinojimą išplėčiantis žinojimu. Dievas, mylintis mane labiau, nė aš pats save myliu, kuris net už mane rimčiau rūpinasi mano rūpesčiais, tikrais ir prisigalvotais, juos įprasmina, globoja mane papildomu požiūriu, kurį galiu priimti, taip kad galiu pakilti virš savęs, naujai suvokti save, galiu valingai susitelkti darbui, būti jo bendradarbiu. Dievo požiūris kurį galiu priimti ir tokiu būdu praplėsti savo.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas vienybės atvaizdo, visko savybės, jog neturi išorinės aplinkos. Išorinė aplinka, tai aplinkybės, kuriomis Dievas mus įsivaizduoja, taip kad veiksmu +3 jisai mūsų sąmoningumas, kaip kad pasiklydęs vaikas sąmoningas, atsiplėšęs nuo savo aplinkybių, jose gyvenantis bendru žmogumi. Dievas nesireiškia, užtat yra veiksmu +3.

Dievas, mus mylintis, tad mums suteikęs laisvę

  • Nuolatinė galimybė naujai gyventi, be nuodėmes
  • Samoningas priklausymas Dievui krikštu, pašvęstumas jam. Taip kad mūsų laisvė jo palaiminta.
  • Jonas krikštijo Jėzų. Kai fariziejai paskui paklausė Jėzaus, kokia galia jisai daro, jisai jų savo ruožtu paklausė, ar Jono krikštytojo krikštas buvo iš dangaus ar iš žemės? Tad panašu, kad Jėzus savo galią kildeno iš krikšto. O Jono krikštytojo krikštas galioja, visgi tai dviprasmiška, kaip kas supras. O jis galioja tik tiems, kurie pripažįsta jo galiojimą, užtat jis ir klausia.
  • Krikštas yra tik ženklas. Tai sąmoningumo ženklas. Jeigu žmogus nemano ar nežino, kad jisai krikštytas, tai to sąmoningumo nėra, tad ir krikšto nėra. Krikštas atsiranda kada žmogus suvokia ir įsisąmonija, jog jisai krikštytas. O jeigu sunyksta jo atmintis, pavyzdžiui, sensta - tai kas tada atsitinka krikštui?
  • Šventumas - Dievui pašvęstumas - laisvės pagrindimas - pripažintas galiojimas - meilės priėmimas
  • Eiti į šventumą, ten kur Dievas mūsų ieškotų
  • Mylintis netobulą

Dievas, mus mylintis labiau, kaip mes patys save

  • Mylintis, Dievas už požiūrio, priimantis mūsų požiūrį, jį suvokiantį plačiau nė mes, jį išplėčiantį, atitokėjant - besirūpinantis mumis, mylintis mus
  • Kuris per mus yra niekam neabejingas.
  • Kuris rimtai priima mūsų rūpesčius, dėl jų pergyvena ir atsiliepia, suveikia.

Dievas, kurio pagalbos meldžiamės, kuris mus globoja

  • Dievas, į kurį remiuosi, kai man reikia pagalbos ar išgelbėjimo.
  • Vykdant geros valios pratimus reikia drąsos, užtat padeda žinojimas, jog kažkas mus išgelbės.
  • Didelė šiluma: I sing because I'm happy. I sing because I'm free. His eye is on the sparrow, and I now he's watching me.
  • Dievas, kuris manimi rūpinosi ir rūpinasi, taip kad man belieka susitelkti į savo darbą. Suvokimas, jog Dievas rūpinasi manimi, galiu ramiai dirbti.
  • Dievas, globojantis mane, saugojantis mane, į kurį galiu atsiremti vykdant geros valios pratimus, išeinant už savo patirties šešėlio.
  • Dievas, kurį vaikystėje kalbinau, trokšdamas viską žinoti, prašydamas laisvės viską svarstyti, siūlydamas besąlygiškai jį tikėti, nepaisant ką bežinočiau ar bemanyčiau.
  • Dievas, išklausiantis maldą, ypač man nustojus tikėti. Kai jau nebeištveriu. Arba atrodo visiškai neįmanoma, kaip kad su Lietuvos nepriklausomybe. Dievas, stebuklingai permetantis mane per upę.

Dievas pas kurį galime pasitikrinti

  • Dievas, už mus aukštesnis, kilnesnis požiūris, pas kurį pasitikriname ar esame savanaudiški, pavyzdžiui, brandindami kitus, kad jie gvildentų savo klausimus ir tai galėtumėme daryti kartu. Tenka pasitikrinti, kieno labui tą darome.
  • Atskyrimas Dievo ir mūsų požiūrių

Dievas, ieškantis pasiklydusio vaiko.

  • Kur Dievas mūsų ieško? Kur mus lengviausiai rastų? Valios išbandymuose. Mūsų nežinojime, kaip elgtis. Mūsų laisvėje, kurią jisai mums suteikė. Jisai ten mūsų ieškos, mums ten ir reikia jo laukti. Ne patiems primesti jam savo sumanymus ar bėdas.
  • arises through GodsWill by which he gives up himself, denies himself, and through Other imagined beyond us, and the Other is left alone and recognized as such and we are one in recognizing our love's imperfectness
  • Kaip atrasti Dievo požiūrį? Kaip sutapti su jo požiūriu?
  • Sutampančios Dievo ir žmogaus aplinkybės, taip pat ir požiūriai. Pasiklydęs vaikas sieja Dievo ir žmogaus požiūrius. Dievą pasirenkame kaip pasiklydęs vaikas, mūsų požiūriams sutampant, tad ir mums sutampant. O Dievas žiūri ne į save, o į amžiną gyvenimą. Dievas žiūri į tai, kas jį gali pakeisti.
  • Kokiu pagrindu sutampa mano ir Dievo vaizduotės? Juk jeigu Dievas leidžia man viską žinoti, tai man tenka tokiu būdu remtis savo vaizduote. Kaip tai susiję su suvokimu?
  • Dievą radau trokšdamas viską žinoti, atmesdamas visas kitas neesmines žinias, tad eidamas gerojo vaiko keliu, jo ieškodamas ten, kur jį lengviausia rasti, ir kur jo neieško, būtent gyvenimo išimtyje, ten kur nenorima jo klausytis.

Nežinojimas

  • Nežinojimas, tai yra esantį žinojimą papildantis, išplečiantis požiūris, taip kad gaunasis dvigubas požiūris, tolei kolei gvildenama. Nežinojimas, tai pradinis, dalinis požiūris, o žinojimas, tai galutinis, visuminis požiūris. Palyginti su +1. Tad dvigubas požiūris tai susijęs su prasme, su ženklų savybių lygmenų poromis, su tarpo atsivėrimu tarp lygmenų.
  • Dievas turi humoro jausmą. (Audronė, Danutė) Dievo žinojimas išplečia, įrėmina, įprasmina mūsų nežinojimą. Mūsų nežinojimas tampa juokingu.

Dievas-Asmuo-Dievas: Žinojimas (Asmuo) Mūsų požiūris atskiriantis ir derinantis esantį Dievą ir iškylantį Dievą.

DAD1

[A2] Viską žinantis. DAD1 Išėjęs už savęs į savę, į Mane. Vienas Dievas.

  • Dievui pilnai išėjus už savęs, jo savastis yra viskas. Dievas yra visko dvasia, o viskas yra Dievo sandara. Jis tokiu būdu aprėpia visą įvairovę. Tad viskas yra jo veiksmų veidrodis. Jo santykis su savimi yra visko žinojimas. Tai vyksta visaregiu. O jis išeina už savęs į mane. Tad mes visaregį išgyvename kaip žinojimo rūmus, kuriais žinome betką.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai teisus, akivaizdus. Užtat yra tai, kas paslėpta, kas rūpi, yra pagrindimo kalba, kuria išsiaiškiname, tad yra žinojimo rūmai, sąlyginis tiesos atstatymas. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo žinojimu.

Dievas įsivaizduojamas kaip "Aš"

Hegelis mąstė šį išėjimą už savęs (self-transcendence). Taip pat "identity-in-difference", kas sutampa su žinojimu kaip papildymu.

Dievo veidrodis

  • Viskas yra Dievo veidrodis. Jame atspindi jo veikla, pirmiausiai jo išėjimas už savęs, taip pat jo padalinimai. Užtat Dievas viską žino, viską mato, viską girdi, viską gali, viską valdo, viską daro, viską mąsto, viską lemia, viską sukūrė, už viską atsako, visakame slypi, yra visur ir visada. Užtat Dievui sutampa mąstymas, veikimas, buvimas.
  • Viskas yra mano proto veidrodis - tad protas sutampa su Dievu.
  • Viskas tėra Dievui vaizdinys, Koks (Tu) ir Kaip (Aš).
  • Visko rišlumas. Kuomet rišliai mąstome apie viską, tuomet mąstome apie Dievą.

Viskas yra NeDievas

  • Viskas, tai Dievo savastis, kurį Dievas atveria už savęs, ir į kurį įeina
  • is Everything, the inversion of God's activity (so that all are not alone but with God), Scope without Person, the Nonquestions, the not taking up of what is beyond. NotGod is the one for whom being and not being are different.
  • God allows for NotGod by going beyond himself into NotGod
  • NotGod is what is beyond God, what God goes beyond himself into.

Dievas viską aprėpia

  • Dievo sąvoka: Visuma (viena iš aplinkybių)
  • Dievas yra visa apimantis
  • Dievas yra visoks.
  • Dievas yra vienas su visakuo.

Dievas, visapusiškai atsidavęs

  • Dievas yra valingas. Jisai visapusiškai pasišvenčia, atsiduoda. Užtat Dievo nuostata viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

Dievo požiūris

  • Pilnutinis (visapusiškas) žvilgsnis. Ar tuo pačiu skaidrus (kitam)?
  • I think that everything arises from God. Therefore I try to imagine what that looks like from God's point of view. Similarly, Albert Einstein imagined himself riding a beam of light, Jonas Salk imagined himself as a polio virus, and Richard Feynman imagined himself immersed amongst a cloud of electrons. Tom Munnecke calls this inverted perspective.

Viskas yra visų sandarų išeities taškas.

Visko sąvoka yra tai, ką galime tikrai žinoti, besąlygiškai. Užtat Dievas yra tiesos dvasia.

Yra vienas Dievas.

  • Dievą įsivaizduoju jo požiūriu, tad jisai vienas.

Išėjimas už savęs

  • Dievo Sūnaus išėjimas už savęs asmenimis (Dievo nebuvimu - nesančio Dievo nusakymu) sutampa su Dievo Tėvo išėjimu už savęs požiūriais (Dievo buvimu - esančio Dievo pašalinimu).
  • Dievo Dvasios išėjimą už savęs, Sūnaus ir Tėvo nesutarimą ir suderinimą, išsako žinojimo rūmai, kaip mes prisiimame Dievo valią, kaip jisai tampa būtinas.
  • Dievas išeina už savęs į viską, o atvaizdai yra būtent visko, tad rodo, kaip viskas atrodo iš Dievo pusės, jam beišeinant už savęs. Tai atrodo kaip troškimai, tai žiūrisi teisinga kryptimi, taip žiūri Tu. Ir būtent troškimų vieningumas yra meilė, tai reiškia, kad meilė yra visame Dievo išėjime už savęs, meilė yra jo tolydumas. O viskas (aš) žiūri priešinga kryptimi, bet reikia apsisukti ir žiūrėti ne į Dievą (mylėk Dievą - kaip moko Sūnus), o pasižiūrėti į save (mylėk savo artimą kaip save patį - kaip moko Tėvas). Tai perėjimas iš gyvenimo į amžinąjį gyvenimą.
  • Dievas žino viską išeidamas už savęs asmenimis, kaip Aš, Tu ir Kitas. Tokiu būdu iškyla visaregis, pirminės sandaros (su laipsnynu) ir antrinės sandaros. Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Tai Dievo požiūris į mūsų požiūrį.

Sąmoningumas

  • Sąmoningumas: 1+3=4, ketverybėje atsiranda viskas, kaip sąvoka.
  • The structure for the {{Consciousness}} of {{God}}, as given by the {{Equation}} [NullAddThree 0 + 3 = 3].

Visko žinojimas

  • Žinojimas - pasižiūrėjimas iš šalies - savęs žinojimas iškyla kada tarpas tarp Dievo už savęs ir savyje yra viskas.

Trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

  • Visko žinojimu Dievas išeina už savęs asmenimis - Dievo nebuvimu.
  • Tai Dievo Sūnaus požiūris: "trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti" kuriuo Dievo nėra, užtat yra požiūris, kuriame gali būti asmuo, kurį požiūris apibrėžia.
  • Viską žinoti galima įsivaizduojant Dievo požiūrį. O išsiaiškinimai yra tai, kaip Dievas įsivaizduoja mūsų požiūrį - mano, tavo, kito. Užtat mūsų požiūriais Dievas atsiskleidžia pažingsniui, padrikai ir jis mums tuomi amžinai auga, bręsta.
  • Dievas - viską žinantis - atsiplėšia nuo savo požiūrio
  • Asmenys su požiūriais. Dievo požiūris - visko žinojimas, mano - betko, tavo - kažko, kito - nieko.
  • Viską žinodamas - kad visos sandaros išplaukia iš Dievo klausimo, ar jisai būtinas? ir atsakymų, kad jisai nebūtinas, tuo pačiu ir būtinas - aš supratau, kad Dievas man gali būti šiltas, ne tik menamas, šaltas, ne tik galimybė, kurią tyriau, bet esamybė, kurią ištyriau - o gražiai taikyti visko žinojimą, tai telkti šviesuolių bendrystę.
  • Dievas, kuris nori viską žinoti, ištirti, atskleisti. Kuris gyvena žinojimo rūmais.

Visaregis

  • Dievas bręsta (DAD1) išeidamas už savęs į visaregį.
  • Viską aprėpiantis visaregiu, žinojimo rūmais.
  • Visaregiu atsiplėšdamas nuo savo požiūrio.
  • Visaregiu išgyvendamas Mane.
  • Dievo nebuvimą ir mūsų išgyvenimo sąlygas išsako pirminių sandarų laipsnynas, tai visaregio pagrindas.
  • Visaregis, tai visko žinojimas. O gražus taikymas, tai pirminės sandaros, kuriomis prisijungia tobulas Dievas ir pakankamas Dievas. Antrinėmis sandaromis sujungiami Dievo Tėvo (Dievo buvimas jo savybėmis) ir Dievo Sūnaus požiūriai (Dievo nebuvimas, jo galimybė, jo požiūris) būtent jų nesutapimais, užtat jų nesutarimais, taip kad visa galimybių įvairove Dievas tampa būtinas.
    • visaregiu - Visaregiu ir laipsnynais, kuriais Dievas atsiplėšia nuo savęs. the DefaultObserver
    • atsiplėšimas nuo požiūrio atveria 24 požiūrius. Kai tai įvyksta be aplinkybių, tai visaregis. O kai aplinkybėse, tai pirminės ir antrinės sandaros. Tokiu būdu aplinkuma sukuriama bet kokiose aplinkybėse, tai žinojimas. Žinojimas, tai aplinkos išsakymas.
    • laipsnynu siejančiu tobulą Dievą (už sąlygų) ir pakankamą Dievą (sąlygose, tad gerumą).

Žinojimo rūmai

  • Visaregis, Žinojimo rūmai. Kaip santvarka Kitam (įstatyme - 10 Dievo įstatymų), Tau už santvarkos (aštuongubas kelias - rūpėjimas ir tikėjimas), Man (iš vieno galo - renkant tarp rūpėjimo ir tikėjimo, trejybe), Dievui (iš kito galo - viską suvedus, paklusimas). Orakulas - visaregis. Kaip viskas susiveda? Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio. Kaip išsiaiškiname? Kaip Dievo valia vykdoma.
  • Žinojimo rūmais Dievas mato viską. Ir mes galime apžvelgti viską taipogi.
  • Žinojimo rūmai išsako, kaip klausimai skaidosi.
  • Žinojimo rūmais: trejybe, aštuongubu keliu, širdies tiesos šaltiniais,
  • Širdies (gerojo vaiko, tai kas reikalinga, būtina) ir pasaulio (blogojo vaiko, tai kas nereikalinga, nebūtina) išsiaiškinimo būdai. Vystosi greta: 4 lygmenimis (tikėjimo, rūpėjimo laipsniais). Juos sieja trejybė. Širdies požiūris platesnis už pasaulio požiūrį, tad gaunasi 6 poros.

DAD2

[A5] Žmogų išvarstantis. DAD2 Tu, kuriuo susiduria, susitinka, sutampa Dievas (už mūsų, trokštantis) ir Aš (Dievo raiška gelmėse, netrokštantis).

  • Dievo požiūris manyje ir už manęs. Tobulas Dievas įvairiai trokštantis, kuris mumyse, netrokštančiuose, reiškiasi netrokštančiu pakankamu Dievu. Tobulo ir pakankamo Dievo tapatumas. Žmogus, įspraustas tarp jų, laipsnynu. Dievas, papildantis žmogų. Dievas, su kuriuo bendraujame, turime ryšį ir neturime. Dievo du požiūriai, sutampantys, papildantys žmogų ir jį pilnai atveriantys, taip kad jis persimeta tarp teigiamo Dievo požiūrio išplėčiančio žmogaus nulybę ir neigiamo Dievo požiūrio papildančio žmogaus trejybę.

Dievas įsivaizduojamas kaip "Tu"

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai tiesus, betarpiškas. Užtat yra tai, kas išreikšta, kas reiškia, yra įvardijimo kalba, kuria išsakome širdies ir pasaulio tiesas, yra geros valios pratimai, sąlyginis betarpiškumo, širdingumo atstatymas. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo pasirinkimu tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse.

Pakankamas Dievas

  • Pakankamas Dievas - šaltas Dievas?
  • Pakankamas Dievas - mūsų tapatumas - mylėk artimą
  • Dievo raiška, tai Dievas mūsų gelmėse, pakankamas Dievas. O Dievas sutampa su savo raiška.
  • Tiesa - tobulo Dievo raiška pakankamu Dievu

Dievo raiška, su kuria bendraujame

  • Dievas, su kuriuo bendraujame. Mus mylintis labiau, nei mes patys save mylime. (Tobulas Dievas yra Šiluma) Tėve mūsų.
  • Dievas sutampa su savo raiška, o jo raiška yra širdingumas. Jo raiška, tai veidrodis mūsų gelmėse, septintame požiūryje, aštuongubame kelyje, pakankamas Dievas. Užtat jisai yra tiesos dvasia, nes jisai sutampa su savo raiška.

Dievas, su kuriuo galime bendradarbiauti

  • Dievas, su kuriuo galime dėrėtis.
  • Pripažįstu Dievo galimybę, jai atsiduodu. I choose to place my life within God's sovereignty. I bind my fate with his. I am free to think that there is no God, and I do find this useful for my understanding. I am free to think all things where that might be useful. I start with God.
  • Dievas, kurį galime iššaukti gyvenimiška sandora

Dialoginis mąstymas

  • Buberis: alternatyva pažinimui, tai dialoginis mąstymas

Bendravimas su Dievu - laisvai mąstyti - prašiau to

  • Dievas slypi dviprasmybėje, lubų blankumoje
  • Vaikystė? Mano tikslingumas: Ko man siekti?
  • Vaikystės sandora su Dievu, prašymas laisvai mąstyti, atsidavimas jam.
  • Jeigu Dievas nėra žiaurus... jisai sutampa su jo raiška
  • Dievas gali globoti mane nuo velnio...
  • Žmogus gali siūlyti Dievui. Bendravau su Dievu, su juo dėrėjausi.
  • Jisai man leidžia laisvai mąstyti o aš atsidavęs tikiu jį.
  • Žmogus ir Dievas gali sutarti
  • Ženklai riboja - geriau be ženklo
  • Klausimas su kuriuo deriuos - juoda peteliškė?

Savasties santykiai su Dievu (asmenimis - sandaromis)

Dievas, kurį meldžiame septyneriopai.

  • Įvairių ketverybės lygmenų. Didėjantis laisvumas, kuriam paklūsta mes, mažėjantis laisvumas. Dievo požiūris į mus ir mūsų požiūris į Jį.

Dievo santykis su savimi

  • Apibrėžtas santvarkomis, sąvokomis. Gyvenimo lygtis (nesandara, atvirumas, tiesa)
  • Gerumas yra Dievas santvarkoje. Gerumas yra tarpas tarp mūsų ir mūsų aplinkybių, tai mūsų laisvumas. Dievas nebūtinai geras, tai yra, mes galim tobulai atitikti savo aplinkybes, užtat yra tobulumas. Dievas yra tobulas. Tobulumas yra gerumo sandaros atvaizdų vieningumas. Gerumas - laisvume - Dievas sąlygose.
  • Gyvenimas, tai Dievo gerumas, Dievo ir gerumo sutapimas santvarkoje.
  • Amžinas gyvenimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, atsiplėšimas nuo santvarkos, tad Dievo ir gerumo suvokimas, kad tai nebūtinai tas pats.
  • gives up himself, denies himself for the sake of EternalLife

Kas ir koks yra Dievas? - kodėl asmuo - apibrėžimas

Tiesa

  • Tiesos dvasia. Ką tai reiškia? Kaip tai Dievas?
  • Visa apie Dievą yra tiesa. Jisai yra tiesa dvasios lygmenyje.
  • Dievas veda iš savybių (kas bendra) į salygų tenkinimą. O kas ne viena tai veda iš apibrėžimų (sąlygų) ir jais verčia.

Žmogus

  • Kukliausias indas Dievo pilnaverčiai raiškai.
  • Įdomumas. Dėmesys

Dievas iškyla už santvarkos (kad jis yra) ir taip pat santvarkoje (kad jo nėra):

  • besąlygiškumu (už mūsų)
  • išplėtimu (mumyse išvedantis už mūsų)
  • apibendrinimu (išvedime)
  • atsisakymo savęs (dėl mūsų)
  • pasitraukimu (mus atskleidžiantis)
  • įjungimu (mums pasirenkant jį vietoj savęs)

Pasiklydęs Dievas - gerumas

  • Dievas kaip toks yra pirm gyvenimo. Dievas yra gyvas tiktai platesnėje aplinkoje, dvasios požiūriu, kur galioja gerumo sąvoka. Dievas, tai dvasia už santvarkos, o gerumas, tai dvasia santvarkoje. Gerumas, tai savęs nenumanantis Dievas. Gerumas, tai pasiklydęs Dievas.

Dievas asmenyje ir už jo

  • is within Persons (as distinct Persons) and beyond Person (as the same Person)
  • is within each Person as a member of the Trinity: GodTheSpirit (Wisdom), GodTheSon (GoodWill), GodTheFather (GodsWill).
  • within us is in the context of Person and their choosing God or their own selves, where God is the relevant Good
  • beyond us is God outside of the context of Person and thus beyond Good
  • Dievas už mūsų ir Dievas mumyse (gerumas), bendraujantys tarpusavyje, sutampantys gyvenimu, nesutampantys amžinu gyvenimu, o mes esame sandara tarp jų. Gyvenimo lygtis.

Troškimai ir netroškimai

  • Tai žinojimas betko. Kokį išsiaiškinti.
  • Dievas ir gerumas - Dievas ir žmogus.
  • Troškimai yra visko atvaizdai. Tad troškimas yra besąlygiškas Dievo buvimas, o netroškimas yra sąlygiškumas, ir ta prasme, Dievo nebuvimas.
  • Troškulys, kuriuo viskas vyksta toliau.

Pirminės sandaros

  • Dievas bręsta (DAD2) išeidamas už savęs iš Manęs į Tave, į pirmines sandaras.
  • atskyrimais, netroškimais, tad pirminėmis sandaromis
  • Pirminėmis sandaromis sutampa troškimas ir netroškimas, besąlygiškumas ir sąlygiškumas. Kitas apibrėžiamas tarpas, sugretinami besąlygiškumas ir sąlygiškumas skirtingų lygmenų.
  • Širdis. Gera širdis yra Dievas.
  • Pirminės sandaros išsako santykį tarp dviejų požiūrių. Poreikiai, tai gyvybės sąlygos, o gyvybė, tai dviejų požiūrių ryšys, jų sutapimas, Dievo ir gerumo, neįskaitant jų pačių. Abejonės, tai požiūris į kitus požiūrius, kuriais jie apsvarstomi. Užtat dvejonė yra irgi toks ryšys tarp vieno požiūrio ir jo svarstomojo požiūrio. O lūkesčiai, tai atvirkščiai, tai aptarimas, ką požiūris išgyvena, ir gėrio kryptys, kaip tasai požiūris išplečiamas, pateisinamas. Vertybės, tai du požiūriai kartu su jų santykiu, pavyzdžiui, verčiau Dievas mąsto negu aš mąstau.

Tavimi

  • pirmines sandaras išgyvename Jėzumi. Žmogus ir Dievas yra priešingybės, kurias jisai suderina. Dievas įvairiai trokšta, tai iššaukia pirmines sandaras. Dievas pirminių sandarų aštuoneriopai prilygstamas sau, gerumui, ar laipsnyno šešiems tarpiniams laipsniams. Dievo troškimai išplėčia žmogaus netroškimus. Dievas yra už netroškimų, taip pat, žmogus gali atsisakyti savo netroškimų priimdamas kito netroškimų.

Poreikiai, tenkinimai - Savarankiškas - Nieko netrokšta

  • Ko mums rūpintis? Dievas be poreikių. Kristus prisiima kitų poreikius.
  • Būk tobulas. Dievo atsiradimas Kristumi.
  • Jėzaus pasakymai, "Aš esu", mus atremia į Dievą vietoj kad žmones. Dievas šešiais būdais iškyla, buvimas nebuvime. Jis taip pat tiesiog yra, "Aš esu". Tuo pačiu jis gali nebūti, kad kiti būtų: "Aš gyvenimo duona", tai yra, jisai suvalgomas, sunaikinimas, kad kiti galėtų gyventi. Kas priima jį, kaip tikslingai nesantį, tas negali mirti, o gyvens amžinai, amžiną gyvenimą.
  • Dievo reiškiniai (šlovė, ketinimai...) išsako mūsų santykį su Dievu, kuriuo jisai atsiranda. Šiuo laipsnynu mūsų valia didėja ir Dievo aprėptis siaurėja. Jį taip pat išsako Jėzaus Kristaus pamokymai. Pirmais trimis reiškiniais Dievas yra už mus didesnis, už santvarkos, o kitais trimis jisai yra už mus mažesnis. Užtat pastaraisiais trimis Dievas iškyla iš smulkiausio ir prasiplečia, auga didesniu, kaip kad iš garstyčios grūdelio, kaip kad pamokyme, "kaip tiki, taip ir bus". Pirmi trys išsako Dievo požiūrį į mus, o paskutiniai trys išsako mūsų požiūrį į jį.
    • priklausyti Dievui - Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. - jo šlove - Priklausyk valdovui, dalinkis jo malone.
    • laukti Dievo - Aš esu avių vartai. - jo ketinimais - Lauk šeimininko, dalinkis jo turtais.
    • sekti Dievą - Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. - jo pavyzdžiu - Sek mokytoją, dalinkis jo dorybėmis.
    • priimti Dievą - Aš esu gerasis ganytojas. - jo meile - Kaip vertini kitus, taip tave vertina.
    • įžvelgti Dievą - Aš esu pasaulio šviesa. - jo darbais - Kaip vertini mažą, taip vertini didelį.
    • pasirinkti Dievą - Aš esu tikrasis vynmedis. - jo įsakymas - Kaip vertini vaisių, taip vertini medį.
  • Jėzaus pasisakymai "Aš esu..." apibūdina Dievo Tėvo vaidmenis. Dievas yra visuma, o Jėzus jo išreikšta savybė, išgyventas vaidmuo (pavyzdžiui, Dievo šlovė). Mes turime savo vaidmenį. Šventoji Dvasia yra prileista "logika" (vaidmenys, sandara, santvarka) kuria Dievas Tėvas ir Sūnus yra viena, ir būtent mumis visais. Toks susiskaldymas išreiškia suvokimą ir jame įvairiai slypintį vieningumą.
  • Dievo išėjimas už savęs, jo buvimo iškylimas nebuvime, tai reiškiasi šešeriopai mums ir Dievui sutampant, nes mes esame ten, kur jis nebuvo, bet yra.
    • Jo šlove mes sutampame su jo buvimu. Mes gyvenam juo.
    • Jo ketinimais jis sutampa su mūsų buvimu. Jis gyvena mumis.
    • Jo pavyzdžiu sutampame su juo sutampant sutapimui ir nesutapimui, lygiaverčiai. Yra gyvenimas.
    • Savo meile jis atsisakydamas savęs, savo nebuvimu sutampa su mumis, kokiais nesame. Jis mus pasirenka.
    • Jo darbais, tikėdami jį, mes savo nebuvimu sutampame su jo nebuvimu kol kas, rengiamės jo pasirodymui. Mes jį pasirenkam.
    • Jo įsakymu sutampame nesutapimu su juo, mes nesame, o jis yra, jį priimame vietoj savęs, nelygiaverčiai. Yra pasirinkimas.

Abejonės, dvejonės - Užtikrintas - Trokšta kažko

  • Ko iš tikrųjų trokštu?
  • Dvejonės. Kaip nepamesti protą? Dievas užtikrintas. Yra Dievo požiūris, bet nėra jo aplinkumos.
  • Maldos rūšys
  • Dvejonė gali išsakyti Dievo požiūrį (taip pat ir paskiro asmens be bendro asmens - Jėzaus Kristaus). Dievas kalba širdies tiesa, o viskas, pasaulio tiesa. Tad geros valios pratimai išsako Dievo požiūrį visais klausimais. Tai požiūris kylantis iš gelmių.
  • Pirminėmis sandaromis, pavyzdžiui, dvejonėmis, Dievas susilipdo.

Lūkesčiai, gėrio kryptys - Ramus - Trokšta betko

  • Gera širdis, gera valia.
  • Gėrio kryptys - iš gėrio, į gėrį. Geras Dievas, dovana, savybė ir geras žmogus, darbas, žodis.
  • Gero Dievo gera dovana (malonė), gera savybė (teisybė). O gero žmogaus gero darbo geras žodis.
  • Ramybė - geros valios pratimai.
  • Jausminiai atsiliepimai? Ką išgyventi? Dievas ramus. Kristaus lūkesčiai. Kalba gėriui žmonėse.
  • Būdai ką nuveikti -
  • Lūkesčių pakeitimai
  • Dievas ir širdis
  • Jėzaus lūkesčiai, kad esame viena, ir jo jausminiai atsiliepimai.
  • Geras žodis - pasaulio šviesa - kuria mato gerų žmonių gerus darbus, tad šlovintų Dievą (dėl to nuoseklumo, to teisingumo). Gera savybė - žemės druska.

Aštuongubas kelias - Mylintis - Trokšta visko

  • Ką byloja dieviška išmintis? Dievas mylintis. Užmezgame ryšį su Dievu.
  • Bendravimas su Dievu. Kaip išgirsti Dievą? Dievas mylintis, kalbantis.
  • Ryšys su Dievu - Tėve mūsų
  • Tėvas. Pasiklydęs vaikas.
  • Vertybės ir meilė.
  • Mus mylintis labiau, kaip mes patys save
  • tobulas Dievas reiškiasi teigiamai (puoselėja gerą - Tėve mūsų, mus mylintis labiau nei mes patys save), o pakankamas Dievas reiškiasi neigiamai (apsaugo nuo blogo - gelbėk mus nuo pikto). Susitelkiame į tobulo Dievo požiūrį ir juo mylime save kartu su jį, naujai išgyvename save. O pakankamo Dievo esame tiesiogiai mylimi, jo saugojami, nesant ryšio su juo.
  • žmogus linki Dievui trimis eilutėmis (ko Dievas prašo), ir Dievo prašo trimis eilutėmis (ko Dievas linki), kaip kad maldoje dviese trise.
  • Svarbu melstis ne "Tėve mano", o "Tėve mūsų". Pirmoje dalyje tai pabrėžia jog Dievas savo siekiais rūpinasi mumis visais, ne tik manimi. O antroje dalyje tai reiškia, kad turiu rūpintis, jog globotų visus, ne tik mane.
  • Jėzaus palyginimų turiniai.
  • Kristaus pamokymai, tai požiūrių santykis, jų apvertimas, išvertimas, apsukimas nuo plačiausio iki siauriausio. Pirmi trys yra platesni už mus, o kiti trys yra siauresni už mus. Tai prasmės tiltas, Dievo ir mūsų visų įvairiausias siejimas, amžinas gyvenimas čia ir dabar.
    • Kaip tiki, taip yra. Dievas priima mūsų požiūrį. Strimagalviškumas išgyvena suvokimą.
    • Ką randi, tą myli. Mes priimam Dievo požiūrį. Suvokimas išgyvena strimagalviškumą.
    • O kiti šeši Kristaus pasisakymai, tai kaip išreiškia Dievo iškylimą? Kaip juos išgyvename, mes ir Dievas? Kaip jie susiję su išgyvenimais? Kaip juos pavaizduoti kūryba? Kaip jie susiję su požiūrių priėmimu?
    • Priklausyk valdovui, dalinkis jo malone.
    • Lauk šeimininko, dalinkis jo turtais.
    • Sek mokytoją, dalinkis jo dorybėmis.
    • Kaip vertini kitus, taip tave vertina.
    • Kaip vertini mažą, taip vertini didelį.
    • Kaip vertini vaisių, taip vertini medį.
  • Aštuongubo kelio atvejai (Tėve mūsų, šv.Petro raktai į dangų, Palaiminimai) aptaria Dievą.
  • Aštuongubas kelias Dievą sulygina su jo veikla, ja interpoliuoja Dievą už santvarkos ir gerumą, Dievą santvarkoje.
  • Meilė įkūnija šlovę; darbai įkūnija ketinimus; įsakymas įkūnija pavyzdį. Pasirinkimas yra gyvenimo įkūnijimas. O įkūnijimu, kaip kad refleksija, pasikeičia kryptis, santykis: ne mes gyvenam juo, o jis pasirenka mus. Įkūnijimas tai yra tai ką Dievas sumąsto, užtat ką jisai suvokia, kas užtat yra už jo strimagalviškumo.
    • Kurie liūdi bus paguosti. Gyvybė: Prisikėlimas ir mirtis. Dievo šlovė. Mes liudijame jo (Dievo už mūsų) buvimo pasireiškimą nebuvime, jo (tėvo) tolydumą.
    • Romieji paveldės žemę. Saugumas: Avių vartai. Dievo ketinimai. Mes (Dievas mumyse) stiprinamės, bręstame, vis išeiname už savęs į amžiną gyvenimą, liudijame savo (sūnaus) tolydumą.
    • Alkstantys, trokštantys teisybės bus pasotinti. Bendravimas: Kelias, tiesa ir gyvenimas. Dievo pavyzdys. Liudijame (dvasios) tolydumą apskritai, kad yra "kelias", nebuvimas išpildomas buvimu.
    • Gailestingieji sulauks gailestingumo. Vertė: Gerasis ganytojas. Dievo meilė. Mūsų vertė kyla iš to, kad Dievas (už mūsų) sutapo, susilygino su mumis kokiais buvom ("raudonuoju aš") susilygina, savęs atsisako vardan mūsų. Dievas vienas su mumis.
    • Tyraširdžiai regės Dievą. Laisvė: Pasaulio šviesa. Dievo darbai. Mūsų laisvė tame, kad galim būti tiek tamsoje, tiek šviesoje - šviesa mus išskiria, kad mes (Dievas mumyse) jos laukiame tamsoje - pasaulio šviesa yra Dievo nebuvimas - kada išaiškėja, kas yra kas - ir kuria esame viena su kokiais būsime ("geltonasis tu"). Esame viena su Dievu.
    • Taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Pilnavertiškumas: Tikrasis vynmedis. Dievo įsakymas. Mūsų pilnavertiškumas tame, kad gyvename iš Kristaus, iš bendro žmogaus, iš "mėlynojo kito", iš įsakymo bendrumo, taip ir mylime vienas kitą, bendriausia meile. Esame viena vienumu.

Nežmoniška išmintis, neaprėpiamo taikymo - pirminės sandaros

Laipsnynas

  • Laipsnynas santykį tarp Dievo mumyse ir Dievo už mūsų išsako trejybės atvaizdais, aplinkybių trejybėmis.
  • Tarpsniai tarp Dievo ir gerumo: Laipsnynas Kaip Dievas geras? Dievas sulyginimas lygtimi. Laipsnynas apibrėžia laipsnius tarp Dievo ir gerumo.
  • Pasirinkimas Dievo vietoj pasaulio. Dievo vaidmenį mumyse išsako Palaiminimai. Jis savo vaidmenį išgyvena Kristaus pasisakymais, Aš esu... O mes išgyvename Kristaus palyginimų turiniais.

Dievas yra mano proto ribų kūrėjas, mano kalėjimo kūrėjas. Iš savo kalėjimo galiu jį pažinti tiek, kiek jisai pasireiškia. O jisai yra būtent tiek, kiek jisai pasireiškia. ("Those things are which show themselves to be.") "Esu koks esu".

  • Proto ribų pranokėjas. Dievas, kurį pažįstu iš savo proto ribų, kaip jų kūrėją. Iš jų suvokiu, jog jis savo suvokimu pranoksta mane. Įstengiu aprėpti šešis paskirus požiūrius, o santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių. Galiu nebent suvokti ką jisai suvokia.
  • Susiduriu su savo proto ribomis, savo vaizduotės ribomis, į jas atsitrenkiu. Savo kalėjimą pažįstu apčiupinėdamas tarsi neregis.
  • Jeigu Dievas nori, kad susivokčiau, save pažinčiau, tai būtent šių ribų dėka, juk tai mano esminiai, vidiniai apribojimai, ne išoriniai, ne pasaulio. Mano patyrimas visada bus šių ribų varžomas. Tad būtent šiomis ribomis tenka pažinti save. Būtent jomis pilnai, visapusiškai, galutinai, amžinai atsiskleidžiu. Ir būtent jomis Dievas man atsiskleistų, jei tik ketina. Būtent jomis pavidalas atstoja turinį nes išreiškia jo visas įmanomas galimybes.
  • Mūsų proto ribos tai visuotiniausios, paprasčiausios ir mums artimiausios, tačiau tai, ko mes vengiame. Būtent jos yra paprasčiausia, tiesiogiškiausia, betarpiškiausia priemonė pavaizduoti save, pažinti save. Jei Dievas tik nori, kad mes pažintumėme save, tai juk lengviausias ir paprasčiasias būdas. Tai aiškiausias būdas, kur jo ieškoti ir aptikti, kur pasiklydusiam vaikui eiti.
  • Mūsų proto ribos yra galimybių kalba, tad tai Dievo kalba. Ja galim jį išgirsti ir jam kalbėti.
  • Mūsų proto ribos mus varžo, tačiau jų suvokimas mus tuo pačiu kaip tik išlaisvina, leidžia mums sutapti su tuo, kas už jų.
  • Proto ribos, tai apibrėžimų pagrindas.
  • Parodoje "Dievo protas" savo proto ribas vaizdavau kaip televizoriaus vidines sienas.
  • Pranokstantis savastį. Mano savastį išsako netroškimai. Netroškimu aprėpiu šešis požiūrius, ogi troškimo santvarkos yra septynių, aštuonių požiūrių.

DAD3

[K5] Žmogų išbandantis. DAD3 Nebūtinai geras, dar išeinantis už savęs, atsiskleidžiantis, bręstantis ir užtat amžinai gyvenantis. Dievo ir Mano sąlyginis atskyrimas Kitu, jo laisva valia.

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai pastovus. Užtat yra tai, kas nepastovu, kas kuriama, kas įvyksta, yra pasakojimo kalba, kuria atstatome sąlyginį pastovumą, užtat išreiškiame turinį. Dievas nesireiškia, užtat yra tuo išbandymu.

Dievas, žmogų išbandantis, kaip jisai pasielgs Dievo nepamalonintas, kaip kad Senajame Testamente (Kainas, Esavas, Juozapas, Jobas), kaip kad su Jėzumi.

Dievo nemalonė, kaip ženklas šviesuoliams, kuriuo vienas kitą atpažįsta.

  • Dangaus karalystės mezgimo pagrindas.
  • Iš kurio suprantame, jog būtent mes turime būti geri, būtent mus Dievas įtraukia į bendradarbiavimą, būtent mes esame šventi.
  • Kurių pagrindu norime, kad nemalonės būtų ko mažesnės, kad būtų galima pasimokyti iš ko greitesnių trejybių, ko smulkesnių klausimų, netekčių ir išteklių.

Dievas, "palaiminantis" palaiminimais.

Žmogus nebūtinai geras. O Dievas reiškiasi žmogumi.

Antrinės sandaros

  • Dievas bręsta (DAD3), trečią ir paskutinį kartą, išeina už savęs iš Tavęs į Kitą. Jisai pasitraukia.
  • Žinojimas kažko. Sąlyginės žinojimo aplinkybės, sąlyginis Dievo buvimas ir nebuvimas. Ar išsiaiškinti, tai yra, ar jau žinome are reikia išsiaiškinti.

Amžinas gyvenimas.

  • Gyvenimo lygtis.
  • Dievas, amžinai atsiskleidžiantis amžinu gyvenimu, suvokimu, jog jisai nebūtinai geras, užtat visi mes turime ką veikti, galime gvildenti, ar Dievas tikrai būtinas, ir šito siekti.
  • Gyvenimas, tai Dievo raiška. Amžinas gyvenimas, tai Dievas, dar neišreikštas.
  • Amžinas gyvenimas jau čia ir dabar.
  • Įamžintas dorybėse.
  • Gyvenimo nesuderinamumai, paprieštaravimai, nenuoseklumai išrišami amžinu gyvenimu.
  • Ar amžinas gyvenimas vyksta po šito gyvenimo? Bet juk Dievas mato visus laikus jau dabar. Tai kam reikalingas pomirtinis gyvenimas?

AA3

[A3] Gyvenantis visais, bendru žmogumi, tad plėtojantis šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę AA3 Geru vaiku, septintuoju požiūriu, sąmoningumu, gyvenantis visais. Gerumas. Dievo visiškas pasitraukimas, visko atvėrimas šviesuolių karaliui, šviesuolių bendrystei, taip kad galima viską žinoti.

  • Mylėti artimą. Valios išraiškos. Dievo Sūnus. Bendro žmogaus požiūris. Dievo Sūnus, gyvenantis bet kuriuo žmogumi, darantis tai, ką darytų bet koks geras žmogus, matantis kitų požiūriu, širdingai bendraujantis, su žmogumi apskritai, tarsi pats su savimi. Požiūris, priimantis betkieno požiūrį, atsiliepiantis bet kokiose aplinkybėse

Tai Dievo pasitraukimas - Tai paneigimas nulybės atvaizdo, Dievo savybės, kad jisai prasmingas. Užtat yra tai, kas aprėpia, yra santvarka, pirminės sandaros, tad yra sąlyginė prasmė. Dievas nesireiškia, užtat yra ta santvarka.

Gyvenantis visais, bendru žmogumi, tad Dievas juo iškyla, šviesuolių karaliumi, apie jį atskleidžia šviesuolių bendrystę.

  • Kaip Kristus mokė, kas nori būti aukščiausias tegul tarnauja visiem, tad tarnauja pasauliui
  • Dievas jo ten ieško, tad jį ras
  • Mes atrandame Dievą ir Dievas iškyla mumis, bet Dievas reikalauja, kad gyventumėme visais visais, ne tik tokiais, kaip mes. Bet mes Jėzaus svajones įgyvendinsime ir įprasminsime.
  • Šviesuolių karalius - atskirtas nuo žmonių ("man per sunku su jumis...") - ar tai nesiderina - betgi noras, kad visi būtų karaliai - kaip juk yra savo šeimose.

Dievo ir mūsų bendras požiūris.

  • Mūsų požiūris sutampantis su Dievo požiūriu, asmens už santvarkos ir atskiriantis jį nuo Dievo požiūrio, asmens santvarkoje.

Pasiklydęs vaikas sutampantis su Dievu

  • Einantis ten kur Dievas jo ieškos, būtent Dievo siunčiamas į pasaulį jį perkurti, kiekvieną pasiekti.
  • Skurdžiadvasis, siekiantis ko žmoniškiau elgtis, ko mažiau tikėti, ko paprasčiau perkurti pasaulį. Gerbiantį Dievo sukurtą pasaulį ir einantį ko arčiau jo.
  • Dievas, iškylantis beklausdamas, kaip jam kiekvieną pasiekti?

Šviesuolių bendrystės esmė

  • sukurti terpę išgirsti Dievą
  • skurdžiadvasis, siekiantis mokslo, ne tikėjimo, o pažinimo
  • nukenčiantys dėl savo gerumo, tad vienas kitą pažįstantys

Dievas, kuriuo palaikau tave, kad ir tu galėtum išeiti už savęs.

Gyvenantis kitais

  • Gyvenantis menkystomis, juos nuodugniai atjaučiantis
  • Gyvenantis bet kuriame žmoguje
  • Gyvenantis kitų rūpesčiais, septintuoju požiūriu?, valios išraiškomis.
  • Išgyvenantis kitą
  • Gyventi visais

Gyvenantis bendru žmogumi

  • Bendru žmogumi, Dievo Sūnumi, kuriuo galiu gyventi, kuris gyvena bet kuriame žmoguje.
  • Dievas, kuriuo visi esame viena, tad slypintis kiekviename, taip kad privalau gyventi geriečiu, darantis tai, ką darytų kiekvienas geras žmogus.
  • Darant gerus darbus, tai ką galėtų padaryti bet koks žmogus - pakelti ir išmesti šiukšlę, rūpintis namų ruošos darbais, rūpintis vaikais, vyresniaisiais, ligoniais.
  • Širdingai bendraujant su kitu tarsi būtumėme vienas ir tas pats žmogus, kalbantis sau. Kuris su žmogumi bendrauja ne kaip su paskiru žmogumi, o su žmogumi apskritai.
  • Viską matant iš kitų pusės, kaip kad bendraujant su smurtinga gauja.
  • Įsivaizduojant, kad nepažįstamas ar pažįstamas žmogus gali būti Jėzus Kristus.
  • Esant santvarkoje nebūti sau Dievu, pripažinti galimus asmenis, įsiklausyti. Pripažinti galimą dvasią, atvirumą, teigiamą, vietoj kad uždarumą, sandarumą, neigiamą.

Dievo vienumas Kitu

  • Dievo vieningumas asmenyje palaiko dviprasmybės įtampą. AA - Asmenį išsako dvejybė ir jos santykis: esantis (dvasia) ir iškylantis (kūne), jų sutapimas.
  • Pereiname iš Dievo (grindžiantį jo nebūtinumą) į amžiną gyvenimą (grindžiantį Dievo būtinumą). Dievu esame viena (Dievas, Aš, Tu) viskuo, visaregiu, pirminėmis sandaromis ir vienumu. O amžinu gyvenimu gyvename Kitu, kuris yra nevienas, tad atskirtas nuo Dievo, išreikštas antrinėmis sandaromis. Užtat Kitu tampame vienu, tad Kitas išplėčia Dievą. Kitu gyvename patys tiesiogiai (dvasia) pasiklydusiu vaiku, susivokdami, jog mes ne tėvas, o vaikas. O netiesiogiai išgyvename antrinėmis sandaromis bei kalbomis, kuriomis nevienumas vyksta apibrėžtoje "betko" apimtyje, ir galiausiai suprantame nevienumą kaip apibrėžtą laisvą erdvę prileistą Kitam. Juk nesusivedimai yra visi bene prielaidiniai, sąlyginiai. Užtat tokiomis nesąmonėmis rūpinasi visko trokštantys, vaikus mylintys tėvai. Kitas yra Dievo vaikas. Kitu gyvena Jėzus Kristus.
  • Dievas įsivaizduojamas kaip "Kitas"

Vieningas Asmuo

A

Vieningas asmuo. A Dievas Sūnus. Mus vienijantis tobulumo ir tapatumo junginiu. Vieningas elgesys. Vieningumas paklusnumu. Vieninga valia, Tėvo ir Sūnaus, geru pasiklydusiu vaiku. Sąmoningai laisvas. Dievo nebūtinumas. Išplaukiantis iš vieningo rūpėjimo sąlygų, Tėvo ir Sūnaus, asmens ir Dievo brandos, jų vieningumas.

  • Septintasis požiūris, gyvenimas visais, bendru žmogumi. Geras vaikas (brandyla) tarnauja blogam vaikui (nebrandylai), jį myli. Tai brandos prasmė, jos esmė. Taip ir Dievas tarnauja žmogui, taip žmogus sutampa su Dievu, taip pasitvirtina Dievo galimybė. Tai įvyksta įsisavinus šviesuolių virsmą, rinktis ne gyventi, o bręsti, amžinai. Tai brandos įsisąmonijimas.

Dievas dvigubu požiūriu. Tad Sūnus. Atvaizdais ir aplinkybėmis.

Tobulumo ir tapatumo jungimas

  • Mylėk artimą - tapatumas - gerumo atvaizdai; mylėk Dievą - tobulumas - gerumo esmė. Jėzus Kristus juos sujungia, tai jo antrasis ir pirmasis atėjimai.

Asmens vienumas

  • Dievo trejybės vieningumo įgyvendinimas
  • Dviprasmybė. Yra dviprasmybė apskritai, kurią galime betkur įžvelgti, bet kokiame lauke, kad ir vietinės reikšmės.
  • Tobulas žmogus. Juo susipina geras vaikas ir blogas vaikas.
  • Vieningas asmuo suderina nulybės (Dievo) atvaizdus, vienybės (visko) atvaizdus ir visko atvaizdus. Vieningame asmenyje, Dievo trūkume, sueina nulybės atvaizdų paneigimai ir vienybės atvaizdų paneigimai, išsakomas viskas, kurio atvaizdai - Dievo troškimai.
  • Jame susiveda visi asmenys, kuriais Dievą vaizduoju: Juodasis Dievas, Raudonasis Aš, Geltonasis Tu, Mėlynasis Kitas.

Bendras žmogus

  • Asmuo, pilnai atsiskleidęs, tai bendras žmogus, tai Dievo Sūnus Jėzus Kristus.
  • Bendras žmogus kuriuo esame viena
  • Kristus, kuris sužiba mumyse, kaip bendras žmogus, kuriuo gyvename kaip Kitas, kuriuo visi esame viena.
  • Visos brandos esmė yra gyventi bendru žmogumi, tokiu rinktis gyventi.
  • Bendras žmogus - Dievo sūnus - neieško Dievo, o eis ten, kur Dievas jo ieškos ir ras. Ogi jis turi iškilti ten, kur Dievo nėra, kur jo nebuvo. Tad bendras žmogus eina ten kur Dievo nėra, kad Dievas iškiltų. O Dievo nėra pasaulyje.
  • Bendras žmogus iškyla, išsakomas įsakymu mylėti artimą, kaip save patį. Tai taip pat bendrystės pagrindas. O bendryste - šventąja Dvasia, dangaus karalyste - sutampa Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Trejybė grindžia artimumą ir bendrą meilę, bendrystę.

Suderinantis Dievo buvimą ir nebuvimą

  • Esame viena Dievo buvime ir nebuvime, tad amžinajame gyvenime

Dievas, kuriuo esame viena

  • Siejantis tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą, kaip save patį).

Asmuo

  • Mano tobula valia
  • Dievas atsiveria, prasiplečia Asmenimi. Tai amžinas gyvenimas, nes tuomi Dievas nebūtinai geras.
  • Dievas besąlygiška trejybė: viską žinom, kaip baigsis, jis pasitraukia ir atsiranda vietoj savęs. O asmuo, tai sąlygiška trejybė, besąlygiška dvejybė. Nežinom, kaip baigsis, tad tai amžinasis gyvenimas - mums rūpi kaip baigsis, mes tikim kaip baigsis, mes paklūstam kaip baigsis.
  • Suvedantis asmuo - Dievo tikrumas, gyvenimiškumas, tikslas - trigubas virsmas
  • Dievo galimybė. Asmeniu iškyla Dievo tikrumas ir Dievo būtinumas, tad trys aplinkybės, išgyvenamos būtent Dievo požiūriu. O asmuo išgyvena buvimu (rūpesčiu - rūpėjimu - pagrindimu), veikimu (paklusimu - įvykimu - pasakojimu) ir mąstymu (tikėjimu - reiškimu - įvardijimu), tad kalbomis.
  • Dievo galimybė, tai artimas, kurį mylime, kaip patį save, tai savastis. Dievui Tėvui rūpi mylėti, brandinti artimą, palaikyti jo galimybę, taip kad Dievas nebūtinas, ypač neigiamais įsakymais. O Dievui Sūnui rūpi mylėti, brandinti Dievą, ypač teigiamais įsakymas. Dievui rūpi palaikyti amžiną gyvenimą.
  • Dievo galimybė - nepažįstamas žmogus gali būti Dievas, jisai tokiu laikytinas. Saugoti svečią.
  • Tarpo sąlygos A.
  • Asmuo, tai geras vaikas išeinantis į blogą vaiką. O įsakymo dviprasmybe, blogas vaikas skatinamas būti geru vaiku.
  • Grynas asmuo A, tai dieviška tobulumo galimybė, kuria esame savaime. Tai skaldymas perpus Dievo pagrindo ir jo pilnatvės (bisection), tai požiūrio aplinkybės, tai pagrindas apkeisti du požiūrius. Asmuo, tai amžino gyvenimo taškas, tai pasirengimas gyventi.
  • Asmuo, kuris veikia vienodai, nepaisant sąlygų. Būk tobulas.
  • Asmuo, ieškantis Dievo, taip kad iš jo paieškų kyla Dievas.
  • Dievo galimybė turi pasitvirtinti, kad ji tikrai būtų galimybė. Tai brandos pakopa - galimybė, tikrovė, būtinybė.

Asmuo svarbus Dievo raiškų esmei

  • Dievo raiškų esmė yra pagrįsti Asmenį. Tai amžino gyvenimo esmė.
  • Dievo raiškose galima atskirti Dievo ir asmens požiūrius, pavyzdžiui, ADA: asmuo yra vienoks, Dievui jį palaikant, asmuo papildomai bręsta.
  • Tikslas yra mylėti Dievą, palaikyti jo tyrimą, gyventi širdingai, trejybe: teisingai liudyti, sudaryti besąlygiškas sąlygas, širdingai gyventi. Vienybė mumyse, kad ja gyvename. Asmuo yra tas laukas, kuriame gali vykti Dievo vienybė, tad jo būtinumas - galimybės, tikrumo, būtinumo vienumas.
  • Dievo raiškų ir šviesuolių karalystės pagrindas, tai mūsų trigubas virsmas. Pereiname nuo Manęs (žiūrėjimo į Dievą) į Tave (žiūrėjimą su Dievu). Tačiau taip pat Dievas pereina nuo savęs, Dievo (žiūrėjimo su Dievu) į Mane (žiūrėjimą į Dievą). O paskui kartu su Dievu pereiname iš Tavęs (žiūrėjimą su Dievu) į Kitą (žiūrėjimą į Dievą), tačiau tas Kitas yra bendruminis, bendras Aš, ir visuminis, taip kad už santvarkos sutampa visi virsmai daugiaprasmybe, asmens trejybe. Juk visakame reiškiasi santvarkos visuma, tad kartu ir tai, kas už santvarkos, kas ją suvedė ir į ją įsivedė, o ypač, daugiaprasmybė slypinti už jos, ją papildanti, kuria ir amžinai gyvename. Dievas išgyvena savo virsmą (ar jisai būtinas?), kiekvienas išgyvename paskirą virsmą (nuo Manęs į Tave), tačiau bendrai išgyvename virsmą gyventi išvien su tais (Kitais), kurie dar neišgyveno virsmo.

Dievo nebūtinumas - asmens paklusnumas

  • Dievas nebūtinas, mat, yra asmuo. To asmens - Jėzaus - išsiaiškinimo būdai yra Dievo raiškos. Kalbos remiasi išsiaiškinimo būdais.
  • Dievas nebūtinas jeigu pradedame nuo Dievo, jeigu nėra malonės, jeigu yra tiktai geras vaikas. Bet kur tik yra malonė, kur tik yra blogas vaikas, ten Dievas yra būtinas. Tad Dievas yra būtinas. Tačiau tai vyksta dviprasmiškai.
  • Dievas nereikalingas jeigu žmogus tobulas savo elgesiu, jeigu įstatymas veiksmingas.

Susiplojimas, nuolankumas

  • Sukalbėjus "Tėve mūsų", susiplojame - tokioje būsenoje esame tasai asmuo, kuriuo gali reikštis Dievas, kuris gali Dievą išgirsti ir suprasti, gali būti vienas kitam pašnekovai.

Septintasis požiūris.

  • Dangaus karalystėje gali nežinoti kaip (gali veikti visais tenkinimais), tikėjimui (kad sėkla augs) nereikalingas žinojimas.
  • Valios išraiškos. Žr.brėžinį.

Dviprasmybė

  • Kuria geras vaikas priima blogo vaiko požiūrį.

Šviesuolių virsmas, tai pasirinkimas:

  • žiūrėti su Dievu, ne į Dievą
  • gyventi geru vaiku, ne blogu vaiku
  • gyventi amžiną gyvenimą, ne laikiną gyvenimą
  • Gyventi Dievo valia, ne savo valia. Dievo valią rinktis paklusimu, tikėjimu ar rūpėjimu.
  • gyventi teigiamais įsakymais, ne neigiamais įsakymais
  • gyventi klausimais, ne atsakymais
  • gyventi malone, ne teisybe. Kas gyvena malone, tas supranta ir palaiko teisumą ir vardan Dievo sutinka priimti skriaudą. Kas gyvena teisumu, tas palengvina teisumą, tad vardan teisumo, sulaukia malonės. Teisumas ir malonė yra dviprasmybės pagrindas. Malonė kyla iš teisumo (iš blogojo vaiko mąstysenos), kas pripažįsta Dievą ir vertina jo teisumą, tačiau malonė kyla ir savaime (iš gerojo vaiko mąstysenos), tame yra dviprasmybė. Tai kas suprantama malonės logika ir šokiruoja teisybės logika, kaip antai komunija.
  • gyventi šviesuoliu
  • gyventi dviprasmiškomis širdies tiesomis, ne vienaprasmiškomis pasaulio tiesomis.
  • gyventi 4x2 amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia - ne (4 2) gyvenimu, betkuo, pasirinkimais, valia.
  • gyventi už šio pasaulio - Jėzaus "Aš esu...", ne šio pasaulio poreikiais
  • gyventi kitu, jo rūpesčiais, septintu požiūriu, ne savo rūpesčiais
  • gyventi ne paskiromis aplinkybėmis, o bendrai, viena su visais ir su Dievu.
  • nesirinkti... ne "rinktis" (šešeriopai), o gyventi plačiau - savo ir kitų "troškimais" (4x2), tad "gera valia".
  • Gyvenimas - didėjantis laisvėjimas, mirtis - mažėjantis laisvėjimas.
  • geriau turėti ryšį su Dievu, negu jo neturėti. Malda "Tėve mūsų".
  • gyvybės medžio vietoj gėrio ir blogio pažinimo medžio
  • teigiamų išgyvenimų (Dievo buvimo) vietoj neigiamų išgyvenimų (Dievo nebuvimo)
  • Dievo buvimo vietoj jo nebuvimo
  • vienumą su Dievu vietoj nevienumo su Dievu
  • Dievą (be sąlygų, požiūrių) ir asmenį (sąlygose, su požiūriu).

Šviesuolių virsmas

  • Galimybė reiškiasi pasirinkimu. Dievas gyvena būtinybe, mes esamybe, tačiau esame viena su juo galimybe. Galim kartu su juo puoselėti galimybę. Tada galimybė virsta esamybe ir būtinybe, taip kad esame viena.
  • Kalbos išsako šį virsmą. Jisai iškyla visakame ir būtent kalba. Dievo trejybė įvairiai sieja dvi aštuongubo kelio puses, apibrėžia trejybės trikdį. Trikdį įveikia virsmą išreiškianti asmens trejybė, asmenų daugiaprasmybę.
  • Šie virsmai susiję su pasiklydusiu vaiku, su Dievo ir žmogaus požiūrių sudūrimu. Kiekvienas sudūrimas atitinka virsmą. Dievas mūsų ieško ten, kur blogas vaikas. Tad ir geras vaikas turi eiti ten, kur blogas vaikas. O blogas vaikas žiūri į Dievą, žiūri ko Dievas iš mūsų reikalauja ar nereikalauja, ką galim iš Dievo gauti ir ką jis galo mums blogo padaryti. O geras vaikas nepaiso Dievo, bet pats yra geras. Tačiau vardan blogų vaikų, geras vaikas kartu su jais paiso Dievo.
  • Asmens virsmas - perėjimas iš gyvenimo, žiūrėjimo į Dievą, teigiamo palaikymą - į amžiną gyvenimą, žiūrėjimą su Dievu, neigiamo palaikymą. Tai visiems žmonėms būdingas virsmas. Jėzui Kristui tai perėjimas iš gero vaiko palaikymą, dangaus karalystės plėtojimą į blogo vaiko palaikymą, pasiaukojimą vardan visų, vardan Dievo dviprasmybės.

Dievas, prisiimantis aplinkybes

  • Žmogus apibrėžtas, kaip Dievo priešprieša, tai Dievo aplinkybės. Užtat mums tenka rinktis ar prisirišti prie Dievo ar prisirišti prie savęs, jo aplinkybių? Tuo pačiu Dievo aplinkybės yra tai, kuomi pažįstame Dievą.
  • Dievas, asmens apibrėžtas - asmens pasirinkime gyventi viena ar negyventi viena, tad Dievo buvimo ir nebuvimo atskyrime, tad amžiname gyvenime

Dešimt Dievo Įsakymų

Vieningo elgesio (paklusnumo) pagrindai: Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus skirtingos sąlygos paklusnumui, neigiami ir teigiami įsakymai, jų suderinamumas.

Dievas: Dievas (Dievas) Požiūris sieja asmenį ir aplinkybes. Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio.

  • Kada pasitraukiam, Dievas įvairiausiai iškyla. Mūsų širdis yra tai, kas mumyse giliausia. Ar jinai pasitraukia, ar jinai nepasitraukia? Ar jinai gera širdis (už mūsų, giliau nei mes), ar jinai pikta širdis (užstojanti kelią). Tad širdis yra šaltinis to, kas iš mūsų išplaukia.

Dievas reiškiasi keturiomis pakopomis, kiek jisai yra išėjęs už savęs, ir taip pat šešiais perėjimais, atkarpomis iš vienos pakopos į kitą.

Dievo tikslas yra, kad mes asmenys išgyventumėme visas galimybes. Mes, santvarkoje esantys, jį palaikome dvejopai:

  • Gyvenam viena su Dievu už santvarkos: Mylime Dievą.
  • Gyvenam viena su visais kitais santvarkoje: Mylime artimą, kaip save patį.

Mylėti Dievą, tai palaikyti jo tyrimą. Gyventi trejybe: jį teisingai liudyti, sudaryti teisingas, bešališkas sąlygas, širdingai gyventi - vienybė mumyse, kad ja gyvename, o tai vyksta trejybe.

  • Jo tyrimui reikalingos vienodos sąlygos visoms galimybėms. Tad ir mums tenka palaikyti šį vienodumą, jo įsakymą, kuris turi tikti tiek geram vaikui, tiek blogam vaikui.

Dešimt Dievo įsakymų leidžiame Dievui pasitraukti ir gerbiame asmens laisvę. Aš taip skirdavau juos į teigiamus ir neigiamus, bet iš tikrųjų, tiek vieni, tiek kiti yra neigiami, draudžiamieji. Dievui leidžiame pasitraukti: atsisakome kitų dievų; atsisakome jo vaizdinio; atsisakome jo kūrybos; atsisakome jo esmės, leidžiame tėvams jį pakeisti, kaip jo ženklas, gerbiame juos. Suteikiame laisvę, tad mylime.

4 malonės raiškos ir 6 teisingumo raiškos

4 ir 6

  • 4 Dievo neapibrėžimai ir 6 Dievo apibrėžimai. Dievo apibrėžimas, jo dalyvavimas santvarkoje. Tad neigiami įsakymai išsako apibrėžimus (tiesos lygmenyje - ar): vienybe (viengubu požiūriu: neigimu - padalinimais), dvejybe (dvigubu požiūriu - atvaizdais, aplinkybėmis), trejybe: (trigubu požiūriu) - sąvokomis, tad kalbomis.
  • Dievo troškimai (ir netroškimai, pirminių sandarų pagrindas) ir Dievo išgyvenimai, jo atjauta mums (antrinių sandarų pagrindas)
  • Meilė Dievui, meilė priešui, tai meilė šalčiui, tam kuris tau neteisingas. Meilė sau, meilė artimui, tai meilė šilumai, tam kuris tau maloningas.
  • 4 teigiami įsakymai dviprasmybę išreiškia dvasia, tad dvasios aplinkybėmis, atskiru lygmeniu. 6 neigiami įsakymai dviprasmybę vaizduoja sandara, tad lygmenų pora.
  • Dešimt Dievo įsakymų Teigiami įsakymai, tai Dievo troškimai. Dievas savarankiškas - kitų dievų nėra; Dievas užtikrintas - neminėk jo vardą be pasekmių; Dievas ramus - švęsk poilsio dieną; Dievas mylintis - gerbk savo tėvus. Neigiami įsakymai, tai Dievo atjauta, kaip įvairiai troškimais išgyvena netroškimus.
  • Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo nesutarimas. Sūnaus paklusimas Tėvui. Dangaus karalystė yra kaip 4 protingos mergelės (daryti gerą - mylėti Dievą) ir 6 neprotingos mergelės (nedaryti blogo - mylėti artimą). Ogi tikslas yra sulaukti Dievo, jog jisai būtinas. Protingos mergelės tikėjosi Dievo, o neprotingos nesitikėjo. Tad galiausiai Dievas juk pasidžiaugs protingosiomis, kaip kad Kristus norėjo, o tai yra dangaus karalystė. O palyginime parašyta 5 protingos ir 5 neprotingos nes Jėzus ieško, kas jį supras - ir dargi klausytojas, tai bus viena iš 6 neprotingų mergelių, kuri tapo protinga. Tad jis taip susikalba su mumis ir taip pat apeina savo Tėvą. Dangaus karalystė, tai noras gyventi teigiamais įsakymais, ne neigiamais; tai nenoras priklausyti nuo stebuklų, nuo aliejaus pirklių. Ir tai požiūris, jog kiekvienas gali (ar galėtų) pats išsigelbėti (mažasis laivas).
  • 4 malonės raiškos yra susijusios su išsiaiškinimo būdais skiriančiais širdies ir pasaulio tiesas, mat Dievas reiškiasi širdies tiesos santykiu su pasaulio tiesa. O šešios teisybės raiškos turėtų būti susijusios su dvejonėmis, su Dievo atsakymus į jas, tai yra, širdies atsakymus į jas.
  • Mylime Dievą vis naujai išeidami už savęs. Mylime artimą likdami artime kaip kad savyje, taip kad išliekame išėję už savęs.
  • Dievas santvarkoje ir už jos. Mūsų klausimai yra už santvarkos. O santvarkoje yra rinktiniai klausimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl? ir aštuonios dvejonės. Dvejonėse bene Aš esu bendras žmogus ir Tu esi paskiras žmogus, o Kitas yra pasaulis. Žinojimo rūmuose, šie rinktiniai klausimai išsako santvarką.
  • Įsakymas mylėti. Meilėje slypi ta dviprasmybė - mylėti neigiamai (artimą), teigiamai (Dievą) - mylėti save ar artimą - kuri glūdi pradžioje, Dievui pasitraukiant į save - kuri bet kokiu atveju užtaisyta.
  • We love God, I think, by having an unconditional rapport with that reference point beyond this world we find ourselves within, so that we are "one with". This, I think, is what brings God to life in our physical world. But this is also the world of "loving your neighbor", the one who is able to love you. It is the world of loving locally. And somehow loving locally leads us towards loving globally. At least it brings us to having that choice.
  • 4 ženklų rūšys? ir 6 ženklų savybės, kuriomis mąstome dvejopai
  • Yra 4 teigiami įsakymai, sutampantys su ir palaikantys 4 visko atvaizdus. Užtat 6 neigiami įsakymai turėtų palaikyti 6 betko atvaizdus.
  • Gyvenimas - neigiamas įsakymas - mylėti artimą, kaip save patį - Dievas nebūtinas. Amžinas gyenimas - vykdyti Dievo valią - rūpėti, tikėti, paklusti - teigiamas įsakymas - mylėk Dievą - Dievas būtinas.
  • Keturi teigiami įsakymai išplaukia iš tobulo Dievo. Šeši neigiami įsakymai susiveda į pakankamą Dievą, į Kitą, į gerumą, kuriam tarnaujam.
  • Teigiamais įsakymais įprasminame savo laisvę, o neigiamais įsakymais gerbiame kitų laisvę. Teigiamais įsakymais esame viena ir prisidedame prie mūsų bendrystės, prie puoselėjimo esamo Dievo raiškos galimybių. Neigiamais įsakymais esame atskirti, užtat esame atviri vienas kitam, pripažįstame kitų laisvę.

6=(4 2)

  • Malonės ir teisybės pagrindai. Keturi lygmenys (aštuongubo kelio pusės) - tai keturių malonės raiškų pagrindas, atviros sandaros pagrindas. O tai šešių teisybės raiškų pagrindas, uždaros sandaros pagrindas. Taip Dievas grindžia suvokimą.
  • Atsisakome tos apimties, kurią priskiriame Dievui. (viskas - Dievas be požiūrio; betkas - tapatumas sau; kažkas - dviprasmybė; niekas - gera širdis). Dievas tad yra už sandaros. O mums, asmeniui, ir sandarai, lieka tos apimties papildinys, sandaros gerumas. Ir mes einame iš šilumos į šaltį. Ir einame ryšium su savo padėtimi, tad atimdami, taip išeidami už savęs. O šie atėmimai sudėlioti taip, kad atsitraukiame nuo Dievo. Pirmiausiai jis artėja prie mūsų, paskui ir jisai lieka atsitraukęs. Tad kiekvienas skirtumas tarp Asmens ir Dievo yra nueitinas žingsnis, o visų didžiausias skirtumas tai Kelionė, kuria Dievas išeina už savęs į Asmenį, tampa nebūtinu, betgi vėl būtinu.
  • Yra 4 (pirminės) atviros sandaros ir 6 (antrinės) uždaros sandaros. Tad uždaras sandaras tenka kildinti taip kad atviros tampa uždaros. Dvejonėmis iškyla padalinimai; gėrio šaltiniais iškyla atvaizdai; taip pat iškyla aplinkybės trejybių atvaizduose, pavyzdžiui, Dievo trejybė (jo išėjimas už savęs į save) ir trejybės ratas (kito išėjimas už savęs į save).
  • Požiūrių santykiai: padalinimai - vienas požiūris, lygiagretūs požiūriai, Nėra santykio - aplinkybės; atvaizdai - du požiūriai, dėmesys vienam iš jų, savaiminis (gal) santykis; kalbos - trys požiūriai, dėmesys vienam iš jų, (Yra) atskiru požiūriu išsakytas santykis.
  • Padalinimai išsako Dievo požiūrį savaime. Atvaizdai ir aplinkybės išsako jo požiūrio santykį su mūsų požiūriu. Kalbos išsako santykį tarp jo požiūrio ir mūsų su artimu, tad išsako dviprasmybę tarp teigiamų ir neigiamų įsakymų. Visur jo požiūris yra dėmesį sulaukiantis požiūris.
  • 6 neigiami įsakymai, tai 6 atėmimai, tai 6 tarpai, tai atvirkštinis požiūris - žvilgsnis atgal į Dievą - o 4 teigiami įsakymai, tai žvilgsnis su Dievu - bet teigiami įsakymai tai yra nevisuminiai, jie išplaukia iš visuminio asmens - o neigiamus įsakymus aprėpus, gaunasi vieningumas, išreikštas asmens trejybe, jų dviprasmybe - taip kad klaidinga kryptis gali tačiau būti vieningumo pagrindas, jeigu aprėpiame visumą, taip kad susiveda į asmens trejybę
  • Santvarkoje nagrinėjamos širdies ir pasaulio tiesos. Yra keturi (teigiami) patikrinimai: ar? koks? kaip? kodėl? kuriais atskiriamos širdies ir pasaulio tiesos. Yra taip pat šešios (neigiamos) poros - širdis klausia platesnį klausimą nei pasaulis.
  • 4 raiškos D: Dievo troškimai, tad ir mūsų netroškimai, jų santykis, pirminės sandaros. 6 raiškos DA: antrinės sandaros, kaip jos susiję su Dievo raiškomis?

6=4+2

  • 3+3 ir 4+2 suderina pastaba, jog niekas = betkas - kažkas. Tokiu būdu galime apimtis išreikšti atėmimais: viskas = viskas - niekas; betkas = betkas - niekas; kažkas = kažkas - niekas; o niekas = betkas - kažkas. Tada lieka du atvaizdai: atsakymas = viskas - betkas; klausimas = viskas - kažkas. O taipogi tai nelaisvas pasirinkimas - mažėjantis laisvumas (atsakymas), laisvas pasirinkimas - didėjantis laisvumas (klausimas) ir prisideda joks pasirinkimas - visiškas laisvumas (viskas). Keturios apimtys išreiškia jokį laisvumą, tad griežtumą, apibrėžtumą. Apibrėžtumas, tai laisvumo stoka, tai joks laisvumas. Įvedus gerą širdį kaip savarankišką, antrą išeities tašką, taip ir atsiranda atėmimai.
    • betkas = viskas + laisvumas tad viskas - betkas = - laisvumas = mažėjantis laisvumas = atsakymas
    • kažkas = viskas - laisvumas tad viskas - kažkas = laisvumas = didėjantis laisvumas = klausimas
  • Dievo keturios teigiamos raiškos yra išreikštos, pristatytos neaišku kam, besąlygiškam požiūriui, tuo pačiu, jokiam požiūriui. Tuo tarpu Dievo šešios neigiamo raiškos yra išreikštos, pristatytos asmeniui.
  • Sudurti sandaras (pavyzdžiui: betkas = viskas + laisvumas) yra reikalinga, kad vienas arba kitas būtų atvaizdas, tad yra 4 arba 2, iš viso 4+2 = 6.
  • Gyvenimą išreiškia šeši betko atvaizdai, valios išraiškos. O Dievą išreiškia keturi visko atvaizdai, kuriuos galime suprasti, kaip poaibę anų šešių. Šia prasme, Dievas yra mažiau apibrėžtas kaip gyvenimas, platesnis už gyvenimą, nes Dievą išreiškia mažesnis rinkinys atvaizdų.
  • 4 visko ir 2 laisvumo atvaizdai prilygsta 6 gyvenimo atvaizdams
  • Požiūris, tai klausimo ir atsakymo galimybė, tad laisvumo atvaizdai, tad tapatumo aplinkybės. Klausimas, tai požiūrio atsiplėšimas nuo savęs, o atsakymas, tai požiūrio priėmimas, įsisavinimas. O viskas, tai apimtis nevaržanti požiūrio, tad požiūrio atitikimas apimčiai. O tuo tarpu betkas, kažkas, niekas yra apimtys. Tad viskas tokiu būdu iškyla sulyginant apimtį su jos poveikiu požiūriui.

8=4x2

  • 6 pasirinkimai, tai Dievo gerumai, tai gyvenimas, 6 teisingumo raiškos, dviejų požiūrių lygiagretumai, uždara sandara, vienas lygmuo atsveria kitą. Kas gyvena neigiamais įsakymais, tas gyvena nuodėme, teisybe. O 4 troškimai, tai malonės raiškos, atvira sandara, tam pačiame lygmenyje, 4 tarpo apimčių sąlygos. Gera valia, tai 4 troškimai suporuoti su 2 laisvumo atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu, teisybe ir malone.
  • Aštuongubas kelias yra rėmai šešerybei. Tai yra (ne)troškimų tikslas, tapti padalinimų rėmais.

Keturios pakopos Dievo išėjimo už savęs

  • Ar Dievas? pirmapradis Dievas už mūsų
  • Koks Dievas? mūsų ir Dievo tęstinumas, tapatumas sau: esu, kas esu - toks jo vardas
  • Kaip Dievas? mūsų ir Dievo dviprasmybė
  • Kodėl Dievas? Gera širdis mūsų gelmėse

Aukštesnis lygmuo apibrėžia žemesnį lygmenį. Aukštesnis lygmuo labiau įsitvirtinęs sandaroje, santvarkoje. Tad 6 apibrėžimais išeinama į Dievą už sandaros, grįžtama į jį, išsakomas jo tarpas, ką Kitas išgyvena.

Šeši Dievo apibrėžimai:

  • Dievas yra kažkas: Dievo tolydumas apibrėžia Dievą už mūsų: neigiamai apibrėžtas, neribotas Dievas
  • Dievas yra betkas: Dievo dviprasmybė apibrėžia Dievą už mūsų: Dievas, bet kurį asmenį pranokstantis ir praplečiantis
  • Dievas yra niekas: Dievo dviprasmybė apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: Dievas dviprasmišku įsakymu atveriantis laisvę
  • Dievas yra klausimas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo dviprasmybę: klausimas, ar Dievas būtinas?
  • Dievas yra atsakymas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: atsakymas, mylėtinas žmogus
  • Dievas yra viskas: Gera širdis apibrėžia Dievą už mūsų: vienų vienumas, kuris mus vienija

Kita pusė išdėsto viską, kas išplaukia iš Asmens, iš išbaigto pašnekovo, tad iš visapusiškos kalbos. Kita pusė žinojimo rūmų besąlygiškai išreiškia Dievo ir asmens dviprasmybę, jos sąlygas. Išsakomas klausytojas (asmuo), kuriam pašnekovas (būtent Dievas) atsiskleidžia. Iš pradžių, tai neišsakytas klausytojas (kada Dievas atsiskleidžia - D), o paskui, tai išsakytas klausytojas, asmuo (kada Dievas atsiskleidžia asmeniui - DA). Ir tas klausytojas yra išbaigtas atskirai (asmuo - A - kurį šnekiname). Ir tas klausytojas yra savistovis, be mūsų, dviprasmybe kasdienybėje, bet kokioje apimtyje - AAA vietinės reikšmės trejybe.

  • A - asmuo, stebintis, ar yra Dievas. Asmuo yra Dievas, poslinkis. Tai bendras asmuo, Jėzus.
  • D - teigiamai apibrėžtas Dievas. Dievas yra narys. Dievas savimi. Ko labiau Dievas prasikerta pro santvarka, ko toliau jis išeina už savęs, ko labiau siaurėja jo apimtis, to šiltesnė jo raiška. Kaip Dievas iškyla skirtingose apimtyse man atsisakius savo požiūrio, savo apimties: atsisakius visko - Dievas be požiūrio (nulybė); betko - nuoseklus, tapatus sau (vienybė); kažko - dviprasmybė (dvejybė); nieko - gera širdis (trejybė). Tai yra malonės šaltiniai. Pavyzdžiui, Dievas savo nuoseklumu, savo tapatumu sau, nenyksta, išsilaiko. Tai yra būdai malonę išsakyti ir ją atpažinti.
  • DA - neigiamai apibrėžtas Dievas, santykiais, aplinkybėmis. Dievo santykiai su savimi, tad su asmenimi. (DD prilygsta DA). Dievo požiūrį susijusį su mano požiūriu. Dievas, asmens išklausytas. Tai yra malonės priėmimas.
  • AAA - apibrėžia dviprasmybę. Sąlygos yra Dievas.

Asmuo yra širdyje - tai galimas Dievas, į kurį už savęs išėjo Dievas. Dievas ir Asmuo eina vienas link kito. Tad gaunasi jų santykiai. Dievas yra teisingas, dviprasmiškas ar maloningas.

  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai nėra, jo teisingumą. 01 (Dievas be požiūrio => <= tapatumas sau) Dievas už savęs, neigiamai apibrėžtas. (kažkas = kažkas-niekas)
  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai gali būti, jo atvirumą, dviprasmiškumą. 02 (Dievas be požiūrio => <= dviprasmybė) Dievas, kurio visuminis požiūris parodo jog mano tėra sąlyginis. (betkas = betkas-niekas)
  • Išsako užtikrintą, nuoseklų Dievą, santvarkoje, kas jisai gali būti, jo atvirumą, dviprasmiškumą. 12 (tapatumas sau => <= dviprasmybė) Dievas pranokstantis mano požiūrį kaip liudija mano proto ribos. Prisideda 0-požiūris (niekas) ir 7-požiūris (niekas = betkas-kažkas).
  • Išsako dviprasmišką, ramų Dievą, įsitraukiantį į santvarką, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 23 (dviprasmybė => <= gera širdis) Dievas, kurį galiu rinktis vietoj savęs, kaip pasiklydęs vaikas, jo gerumą. (klausimas - laisvas pasirinkimas)
  • Išsako užtikrintą, nuoseklų Dievą, santvarkoje, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 13 (tapatumas sau => <= gera širdis) Dievas - mylimoji, mane suvedanti. (atsakymas - nelaisvas pasirinkimas)
  • Išsako savarankišką Dievą, už santvarkos, kas jisai yra, jo gerumą, neabejingumą, įsitraukimą, malonę. 03 (Dievas be požiūrio => <= gera širdis) Dievas išeinantis už savęs į sandaras (atsisakantis savęs) (viskas = viskas-niekas; joks pasirinkimas)

Teigiami įsakymai: Dievo patirtis - šaltis ir šiluma

  • Gryni požiūriai išsako asmenis: nulgubas: Dievas (Dievas, kaip Dievas); viengubas: Aš (Dievas, kaip dėmesys-dvasia); dvigubas: Tu (Dievas, kaip dviprasmybė); trigubas: Kitas (Dievas, kaip gera širdis). Taip pat tai vienumo sąlygos: Aš - vieninga savastis; Tu - vieningas asmuo; Kitas - vieningi asmenys. Tai susiję su nulybės atvaizdais ir su aplinkybėmis: nulgubas Dievas tiesus (būtinas, tikras, galimas); viengubas Mano dėmesys betarpiškas (daiktas, eiga, asmuo); dviguba Tavo dviprasmybė pastovi (vienis, daugis, visybė); triguba Kito gera širdis prasminga (būti, veikti, mąstyti). Ar tai susiję su Dievo išraiškomis psalmėse?
  • Keturi gyvenimo lygties lygmenys, kaip Dievas išeina už savęs ir skverbiasi į pasaulį. Dievas (savarankiškas); dvasia tapati sau (užtikrintas) - tai Dievo sandara "viskas"; dviprasmybė (ramus) - tai visko atvaizdai, troškimai; gera širdis (mylintis) - tai troškimų vienybė - meilė.
  • Dievas, dvasia, dviprasmybė ir gera širdis iškyla pirminėse sandarose. Dievas, tai troškimas nieko, kažko, betko ar visko. Dvasia, tai netroškimo vieningumas, juos vieningai atliepiantis, kaip antai poreikių tenkinimas arba abejonių atliepimas dvejonėmis. Dviprasmybė, tai galimybė atliepimus taikyti pasaulios (visuomenės) ar širdies (Dievo) pagrindu. Gera širdis, tai širdies įsisavinimas iš esmės, gyvenimas būtent ja, būtent Dievu, tai Dievo šaltinis, Dievo Dievas, iš kurios bet kokiose sąlygose kyla grynasis, pirmapradis Dievas. Kiekviena pirminė sandara suveda visas keturias raiškas, tačiau pabrėžia vieną iš jų: poreikiai Dievą; abejonės dvasią; lūkesčiai dviprasmybę; vertybės gerą širdį. Taip kad raiška sudaro pirminės sandaros pagrindą, kuriuo išsakytos visos keturios raiškos.
  • Dievas, įvairiai išėjęs už savęs, tad įvairiai mylėtinas, teigiamai, kaip (vienas) Dievas, (rimtasis) Viskas, (kūrybingi) Troškimai, (Šilumos šaltinis, esmė, tėvai) Meilė. Tai teigiami įstatymai, o neigiami, tai kyla iš jų porų.
  • Dievas išeinantis už savęs į save: Dievas - viskas - troškimai? - meilė.
  • Teigiamais įsakymais išsakoma Dievo patirtis, ji įvairiai pateikiama šalčiu ir šiluma
  • Šalčio (teisybės) ir šilumos (malonės) dviprasmybė: Šiluma: Dievo įsijungimas į sandarą
  • Ko daugiau Dievas išeina už savęs, to šilčiau. Tai išsako keturi troškimai.
  • Šiluma iškyla su gyvenimo lygtimi, o šaltį išsako padalinimai. Tai atitinka ir termodinamiką, šiltą malonę ir šaltą teisybę.
  • Dievą pripažįstam, priimam kartu su juo šalčiu, tai ir yra amžinasis gyvenimas, kuris mums šiaip svetimas, bet mus išplėčia.
  • Mes iškylam Dievui pasitraukiant, tad mes esame, kaip tokie, šalti.
  • Šiluma ir šalis kyla iš santykio. Jeigu nėra santykio, tai nėra šilumos nė šalčio. Tad trejybėje nėra, nė paskirame asmenyje.
  • Šiluma kyla iš sutapimų iškylančių dėka netobulumų. Nes tobulume nėra nė šilumos, nė šalčio. O septintu požiūriu, derinant Dievo sandarą ir asmens dvasią iškyla netikėti sutapimai, sprendimai, kartu su jais, šiluma.
  • Kasdienybės Dievas yra labai šiltas, o išmąstytas (teologinis) Dievas yra labai šaltas. Tad visiems prieinama Dievo šiluma. Bet vieni ieško tos šilumos šaltinio - tad myli Dievą ir jį pripažįsta bei priima, kad ir labai šaltą. O kiti priima šilumą, bet neieško jos šaltinio, tad atmeta Dievą, vengia Dievo. Kurie įžvelgia Dievą šilumoje, tie šildo Dievą, brandina Dievą. O kurie primeta Dievui šilumą, tie nepažįsta Dievo. Užtat pasiklydęs vaikas, suvokiantis jog Tėvas turi jo ieškoti, o ne atvirkščiai, supranta jų ryšio nepaprastą šilumą, išryškėjančią būtent jų vienų vienumu, jų bendru ryšiu, net kai jie neturi ryšio. O kas nesuvokia, tas negali pagauti to ryšio šilumos, tam tai atrodo iš šalie, iš pirmo žvilgsnio, gana šalta ar baisiai šalta.
  • Šios keturios raiškos prilygsta, kur kūrėjo tikslas: tiesa (Dievas) - už savęs; betarpiškumas (dvasia) - iš savęs; pastovumas (dviprasmybė) - į save; prasmė (gera širdis) - savyje. Atitinkamai, veiksmingose maldos, kur Dievas:
    • Dievas: nuolankume-atvirume/pažeidiamume-norų sutapime;
    • dvasia: supratingume jog kenčia-širdingume/naujame ryšyje-bendrame neabejingume;
    • dviprasmybė: teisinguose noruose-lygiavertiškume;
    • gera širdis: atsidavime-tikėjime-tiesos laikymasis/kito gerbimas.
  • 4 savastys, savęs įsivaizdavimai: atitrūkus (joks); neigimu (riba); dviprasmybe, sutapimu; veidrodžiu (savęs atpažinimu), atjauta.
  • Dievo tapatumas sau, tai yra attentional schema, savęs neigimas, savo riba, atskyrimas "savęs" nuo nesavęs, dėmesio sutelkimas. Sąmoningumas, tai lygiagretus dėmesio pajungimas ir išjungimas. Dėmesingumas, atidumas (attention to attention), tai požiūrių algebros (žvilgsnių ir požiūrių, jų sudūrimo) pagrindas.
  • Šilumo, tai išgyvenimo laipsnis, neabejingumo laipsnis, kiek išgyvename kitą, ir būtent kiek Dievas išgyvena kitą, kokiu asmeniu Dievas gyvena (reiškiasi): Dievu (Dievu-galimybe), Manimi (dvasia-vienumu), Tavimi (dviprasmybe), Kitu (gera širdimi).
  • Ko labiau Dievas atsiskleidžia asmenimis, to labiau jisai šyla, to labiau jisai mylėtinas.
  • Tai supratimo lygmenys: Gera širdis supranta atjausdama, išgyvendama; dviprasmybė supranta galimybėmis, pasirinkimais, atsiskleidimu; dvasia supranta tirdama; o Dievas nesupranta, tai yra, veikia strimagalviais. Tai atviro, neapibrėžto, supratimo lygmenys - tai išgyvenimo lygmenys.
  • Dievo išėjimas už savęs į save iškelia savasties trejybę: už savęs, į save, ir savastis. Tokios sąvokos iškyla ir penkerybe, kur yra riba tarp vidaus ir išorės.
  • Keturi teigiami įsakymai yra dviprasmiški, pavyzdžiui, neturėk kitų dievų... ir tik mane vieną.
  • Vienumas asmenimis (Kaip esame viena?): Dievas (dvasia) - aš (sandara) - tu (atvaizdai) - kitas (vieningumas).
  • Mylint priešą reikalingas dvigubas požiūris, neapkęsti ir tuo pačiu mylėti.
  • Poreikių tenkinimas - amžinas gyvenimas, abejonių atliepimas dvejonėmis - išmintis, lūkesčių atliepimas - gera valia, vertybių atliepimas - Dievo valia.
  • Poreikis apibrėžia nieką, abejonė apibrėžia kažką, lūkestis apibrėžia betką, vertybė apibrėžia viską. Netroškimas apibrėžia, išmąsto.
  • Tikime Dievą dar nepažindami jo. Mylėti Dievą galime tiktai pažinę jį. Nepažintas Dievas šaltas, o pažintas Dievas šiltas. Jėzus liepia tiek tikėti Dievą (visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visomis jėgomis), tiek mylėti Dievą. (Reik peržiūrėti evangeliją.)

Dievo vieningumas vyksta lygmenimis: Dievu, viskuo, troškimais, meile. Tie lygmenys nuasmenina Dievą, taip kad meilėje nelieka jokio asmens. Dievo savybės, tai nulybės atvaizdai; visko savybės, tai vienybės atvaizdai; tad manytina, jog troškimų savybės yra dvejybės atvaizdai ir meilės savybės yra trejybės atvaizdai, tai yra, aplinkybės. Tad meilė yra tai, ką trejybė apibūdina, tuo tarpu ir Dievo trejybė apibūdina. Dievo trejybė, tai būtinumas, tikrumas ir galimumas, nes Dievas Tėvas yra būtinas, Dievas Sūnus yra tikras, o Dievas Dvasia yra galimas.

Aplinkybės išsako Dievo atvertą tarpą. Mums gyventi amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Tai tarpas tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus. Tas tarpas yra jų bendrai suvokta Dievo Dvasia.

  • Juk Dievas reiškiasi mumis. Tad aplinkybėmis. Viena aplinkybe Dievas be mūsų, antra aplinkybe Dievas su mumis, o trečia aplinkybe šiuodu suvedame. Tai išsako Tėvą, Sūnų ir Dvasią.
    • Ar: galimybe, suvedančia mūsų esamybę ir Dievo būtinybę. Gera širdimi išgyvename, atjaučiame visas galimybes. Dievo valia.
    • Koks: asmeniu, laisvai pasirenkančiu tarp Dievo už savęs ir savyje. Dviprasmybe, tad pasirinkimu, sąmoningumu, valia. Gera valia.
    • Kaip: lygiagrečiai (daugiu), suvedančiu vienį ir visumą. Dvasia, lygiagrečiai mes visi esame viena. Išmintimi.
    • Kodėl: Gyvename trejybe: esame, veikiame, mąstome. Dievu. Amžinu gyvenimu. Dievas yra poslinkiuose (nusistatyti: mąstau, tad esu; vykdyti: esu, tad veikiu; permąstyti: veikiu, tad mąstau), o mes būsenose. Tad šios aplinkybės išsako trejybės narius, kaip poslinkius tarp aplinkybių.
  • Aplinkybės leidžia asmenims išsiskirti: Tėvas, Sūnus, Dvasia; Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Mylimas Dievas

  • Mylėti Dievą. Dievas tampa gyvas, platesnis, išeidamas už savęs. Jį mylime kada išeiname už savęs, taip kad ir jis su mumis.
  • Mylėti Dievą, tai palaikyti jo gyvybę. Esame įsakyti mylėti Dievą, vadinasi, jisai yra gyvas ir mes galime jo gyvybę palaikyti. Kažkuria prasme Dievas yra didesnis už gyvenimą. Gyvenimas, tai reiškinys, jog Dievas yra geras. Dievas ir pirm gyvybės. June 25, 2003

Grynasis požiūris: nulgubas, viengubas, dvigubas, trigubas

  • Požiūris yra tai, nuo ko Dievas atsiplėšia, visaregiu atsiplėšdamas nuo savęs. esu Dievas, iškylantis jo požiūryje. Panašiai, aš galiu atsiplėšti nuo savo požiūriu. Požiūris tad yra asmens savastis, asmens aplinkybės. Požiūris yra netroškimas: poreikis (požiūris į nieką), abejonė (į kažką), lūkestis (į betką), vertybė (į viską).
  • Požiūris, tai klausimo ir atsakymo galimybė, tad laisvumo atvaizdai, tad tapatumo aplinkybės. Klausimas, tai požiūrio atsiplėšimas nuo savęs, o atsakymas, tai požiūrio priėmimas, įsisavinimas. O viskas, tai apimtis nevaržanti požiūrio, tad požiūrio atitikimas apimčiai. O tuo tarpu betkas, kažkas, niekas yra apimtys. Tad viskas tokiu būdu iškyla sulyginant apimtį su jos poveikiu požiūriui.
  • Apibrėžti asmenį, tai išsakyti jo požiūrį

Troškimai

  • Dievas trokšta visko (mylintis), betko (ramus), kažko (užtikrintas), nieko (savarankiškas).
  • Dievo troškimai, tai visko atvaizdai.
  • Dievo troškimai išsako jo savybes: jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Toks jis savo akimis atrodo atskyrus pradžią ir pabaigą, jam neturint apimties laike, raidoje.
  • Dievo troškimai pasižymi savo šalčiu ar šiluma. Jie yra šalčio ir šilumos šaltinis. Troškimai yra Dievo sandaros, visko, atvaizdai. Jie išsako kiek jisai yra išėjęs už savęs. Dievas gali būti už savęs (be jokio požiūrio), gali būti savyje (dvasia, tapati sau), gali eiti į save (dviprasmybe) ir gali šviesti iš savęs (gera širdimi). Užtat troškimai išsako, kokį Dievą pažįstame. Tai jo pažinimo sąlygos.
  • Dievas suvokiamas kaip troškimas (nieko, kažko, betko, visko). Dievas trokšta visko atvaizdų; vadinas, trokšta, kad viskas reikštųsi. Juk troškimai yra visko atvaizdai: savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Tai Dievas, koks jisai reiškiasi, koks jisai yra. Dievas atrodo teisus nes jis yra savarankiškas; atrodo tiesus nes yra užtikrintas; atrodo pastovus nes yra ramus; atrodo prasmingas nes yra mylintis. Dievas rodosi nulybės atvaizdais (savo savybėmis), o yra visko atvaizdais (troškimais). O viskas rodosi vienybės atvaizdais. Keičiasi, kaip taikom apimtį, o Dievas nesikeičia.
  • Dievo troškimas - gyvenimas. Žmogaus netroškimas - sunaikina.
  • Mums trokšti. Mums gyventi širdingai.
  • Mums išmokti trokšti, gyventi troškimais (savarankiški, užtikrinti, ramūs, mylintys) vietoj kad netroškimais, tad gyventi Dievo atvaizdais ir taip jį įtvirtinti, kaip tikrai būtiną.
  • Trokšti, tai gyventi dviprasmiškai, kaip yra ir kaip norėtumėme, kad būtų.
  • Dievas yra troškimuose. Gerumas yra tapatumuose. Gerumas yra tarpe, tarp troškimų ir netroškimų. O galima neigiamų įsakymų nesilaikyti.

Dievas šyla mumis

  • Dievas pats tampa šiltesnis per mus. Jisai pats, kaip toks, yra nešališkas, svarsto ar jisai būtinas ar nebūtinas, užtat ir kyla pasaulis. Tačiau mes kalbiname Dievą nebūti nešališku. Raupsuotasis jam pasako, Jei tu nori, būčiau švarus. Jėzus atsako, Noriu. Ir liepia jam niekam nepasakyti. Įsivaizduoju, kad liktų nešališka.

Dievas išeina už savęs. Tai eiga nusakoma jo troškimais. Jisai:

  • trokšta nieko - savarankiškas - Dievas - pirm išeinant už savęs
  • trokšta kažko - užtikrintas - dvasia - iškėlęs klausimą, tuo pačiu jį vykdant, juo mąstant, paklūstantis sau - Dievas Tėvas
  • trokšta betko - ramus - dviprasmybė - laukiantis, tikintis savimi, jog jisai pasirodys - Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus
  • trokšta visko - mylintis - gera širdis - besirūpinantis, jog jisai iškilęs tenkins tuos lūkesčius - Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia

Keturios lygtys išsako, ką reiškia netrokšti, apibrėžti:

  • 3 + 3 = -2 netrokšti nieko. Amžinas gyvenimas, tai dalyvavimo sąmoningumas.
  • 4 + 3 = -1 netrokšti kažko. Išmintis, tai žinojimo sąmoningumas.
  • 5 + 3 = 0 netrokšti betko. Gera valia, tai sprendimo sąmoningumas.
  • 6 + 3 = 1 netrokšti visko. Dievo valia, tai dorovės sąmoningumas.

Tad sietini niekas (-2), kažkas (-1), betkas (0), viskas (+1). O sąmoningumas, tai netroškimo pagrindimas.

Besąlygiškai šaltas:

  • Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio.

Šaltas, bet šylantis:

  • Požiūris mane praplėčiantis.
  • Mūsų požiūris atskiriantis esantį ir iškylantį Dievą.
  • Dievo požiūris suvedantis esantį ir iškylantį Dievą.

Šiltas, santykinai, dalinėje sandaroje:

  • Dievo požiūris grindžiantis mūsų brandą, perėjimą iš seno požiūrio be Dievo į naują požiūrį su Dievu.
  • Asmens požiūris suvedantis esantį ir iškylantį asmenį.

Besąlygiškai šiltas:

  • Požiūris mane pilnai atskleidžiantis.
  • Kitą požiūrį išklausyti ar bent priimti.

Keturi liudijimai sudaro semiotinį kvadratą:

  • 3 (Meilės) Geros širdies išklausytojas pripažįsta gerumą. Liudija, kas yra.
  • 2 (Ramybės) Dviprasmybės išklausytojas neįpareigoja. Liudija, ko gali būti.
  • 1 (Užtikrintumo) Nuoseklumo išklausytojas vertina išsilaikymą, nesunykimą. Liudija, ko nėra.
  • 0 (Savarankiškumo) Savarankiško Dievo išklausytojas vertina galimybę, jog už jo yra kažkas. Neliudija.

Šylantis Dievas, sutampantis su šiluma. Keturi asmenys.

  • Dievas - ar yra Dievas - neapibrėžtas - Dievo supratimo kilmė
  • Viskas - koks yra Dievas - Dievo požiūrio įsivaizdavimas
  • Troškimai - kaip yra Dievas - Mūsų ir Dievo požiūrių sutapimas
  • Meilė - kodėl yra Dievas - Mūsų ir Dievo požiūrių atskyrimas

D1

[D1] Dievas D1 Niekur. Akivaizdžiai savarankiškas. Dievas, kaip toks. Joks požiūris. Dievas už santvarkos. Neišskirtingas, neapibrėžtas "ar". Neturėkim kitų dievų.

  • Neapibrėžtas Dievas. Dievas neapibrėžtas, nežinomas, be santykių, neįsivaizduotas. Nulinis asmuo, pirm požiūrio.

Grynasis nulgubas požiūris. Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į nieką: poreikiai.

  • Nulgubas požiūris, nes trokštantis nieko, o niekas turi vieną savybę, kuri yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.

Dievas trokšta nieko. Jisai savarankiškas, be poreikių. Tad neturėkim kitų dievų. Yra vienas Dievas.

Širdies tiesa savarankiška, tad ramina, kad ir be pasaulio tiesos. Pasaulio tiesai reikalinga širdies tiesa, ir be jos jinai mus neramina. Tai skirtumas tarp būtinumo ir tikrumu. Štai koks jų santykis kada jisai yra niekas, tai yra, skirtumas tiesoje tarp turinio ir pavidalo.

Dievas yra pirm visko, pirm laiko, erdvės, būties, logikos, proto, tiesos, tikslo, paaiškinimo, būtinumo, reikšmės, prasmės, kalbos, sandaros, jausmo, gerumo, meilės, asmenų... Pirmapradis Dievas

Dievas gali būti visai už santvarkos, niekaip neapibrėžtas, visai neišėjęs už savęs, tad Dievas visakame, labai šaltas. Tai Dievo tiesa. Dievas nenustatęs tiesos, nenustatęs vienumo plotmės, nenustatęs asmenų.

Dievas gali būti neapibrėžtas, nes apibrėžta tai, kas santvarkoje, o jis gali būti ne santvarkoje. Jisai yra be jokių sąlygų, be jokių aplinkybių. Jo nevaržo, jam netaikytini nė laikas, nė erdvė. Jam net neiškyla tapatumo klausimas, ar jisai tas pats Dievas?

Toks Dievas nežinomas. Jisai pirm žinojimo, ketverybės, jos atvaizdų. Jis tad ir pirm laisvumo, pirm gerumo. Tuomet nėra atsakymo į klausimą, Koks yra Dievas? Jisai yra pirm visų atvaizdų, tad visų klausimų, visų atsakymų, visų žinojimų lygmenų - Ar, Koks, Kaip, Kodėl. Jisai pirm padalinimų. Jisai yra be jokio būdo, mat pirm būties, tuo pačiu bet kokios esmės ar savybės ar būsenos kuri jį apibūdintų. Jisai yra pirm visako, tad jam nėra jokio pagrindo. Jisai nieko kito nenurodo.

Visa, kas mums neapibrėžta, nežinoma yra mums Dievas. Tad Dievas yra nežinojimas. Jis yra pirm visų žinojimų, visų atsakymų. Tai žinojimas visko. Žinojimas (taip ar ne) yra žinojimas nieko.

Toksai Dievas labai šaltas, tolimas, svetimas, abejingas, nes jisai be jokio ryšio, be jokių santykių. Dievas toks yra nesant jokiam požiūriui.

Dievas yra nulinis asmuo, kuris gali būti be jokio požiūrio, pirm apimties. Toks yra jo požiūris. O požiūris, tai jau išėjimas už savęs, už savo apimties. Jisai yra "nulis", tai kas yra pirm mūsų, pirm visko, besąlygiška mūsų aplinka, užtat ir jo savybės yra tokios pat "nulinės".

Štai atsisakome savo požiūrio, ir visgi įsivaizduojame, koks tada Dievas gali būti. O jisai tada lieka mįslė, nežinomas, kaip ir kiekvienas asmuo. Tad net ir turėdami požiūrį, galime jo atsisakyti, įsivaizduodami tokį Dievą, tokį asmenį be požiūrio.

Asmenų šaltinis

  • Kiekvienas asmuo tai kyla iš nežinojimo, jame yra Dievas. Ir Dievas būdamas neapibrėžtas tai reiškia ir apibrėžtumu, tačiau netiesiogiai. Ir ten kur yra neapibrėžtumas, nežinojimas, ten yra Dievas. Ir Dievas taip iškyla klausimais, nors ten nežinojimas yra sąlyginis.

Asmuo - Nurodytasis

  • Nulinis asmuo - besąlygiškas asmuo - Kodėl lygmens asmuo
  • Kas? (Who?) Asmuo
  • Turintis požiūrį, tad asmuo - turintis nežinojimo - esantį aplinkybėse. Aplinkybių dviprasmiškumas: jos gali būti išgyventos arba ne.
  • Asmuo be sąlygų, be aplinkybių
  • Visi asmenys pagrįsti Dievo pagrindu.
  • Dievas yra tasai... užtat asmuo. Bet Dievas nėra žmogus, nėra laikinas, nėra ribotas, nėra kūniškas.
  • Nuoroda (reference)
  • Asmuo, dalyvaujantis asmenų lygtyje.

Vienumo pagrindas pripažįstantiems vienumą (gerajam vaikui, o aplamai, vienumo pagrindas, tai Kitas)

  • vienumo pagrindas - kodėl asmuo
  • pradžia, kuria esame viena
  • Su kuo esame viena (Being one with); kuris su mumis vienas (that which is being one with); is BeingOneWith us by not being, by making room for us.

D2

[D2] Dvasia D2 Kažkur. Tapatumas sau, dėmesingumas, Dievas santvarkoje. Betarpiškai užtikrintas. Gerumas, pirminis asmuo, viengubas požiūris, Aš. Neišskirtinas, neapibrėžtas "koks". Jo vardas neminėtinas be suveikimo.

  • Dievas išsitenka santvarkoje, jisai jos nevaržomas, jisai tapatus sau.

Dievas trokšta kažko. Jisai užtikrintas. Jis klausia, ko iš tikrųjų trokštu? Tad neminėkim Dievo vardo be pasekmių.

  • Viengubas požiūris, nes trokštantis kažko, o kažkas turi dvi savybes, iš kurių viena yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Dvasios visumą, jos sąvoką išsako poreikiai, apibrėžiantys kūno ir dvasios gyvybę. O dvasios viengubą požiūrį išsako dvejonės, jungiančios požiūrius ir aplinkas.

Grynasis viengubas požiūris. Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į kažką: abejonės.

  • Dvasia, tai apibendrinimas visų septynių atliepimų santvarkos požiūrių (dvejonių), jos visos viengubos (požiūris aplinkoje). Tas apibendrinimas sutapatinamas su asmenimi, su ...?

Širdies tiesa reiškiasi savo vidiniu nuoseklumu, o pasaulio tiesa atsiremia į pavyzdžius pasaulyje. Tad skiriasi kaip eiga ir daiktas. Skirtumas tarp jų yra kažkas, tai nuoroda į tai, į ką sutelktas jų dėmesys.

Išėjimas už savęs į save, į požiūrį.

  • Įgavimas požiūrio išeinant už savęs į asmenį.
  • Išėjimas už savęs į vieningumą. Savastis yra tai, kas mus atskiria.
  • Dievas yra ne šiaip gerumas. Gerumas santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos.

Dvasia yra už sandaros, už savęs.

Dievo išsitenkimas sandaroje - tapatumas sau

  • Dievas išsitenka sandaroje dėl to, kad jis sutampa su savimi. Dievas tad gali būti sandaroje ir tuo pačiu jos nepaisyti, būti už jos, nes jinai jam nekliudo, jisai besąlygiškas. Savo sutapimu su savimi, savo nuoseklumu, savo tiesa, savo dvasia, savo pasikartojančia veikla, jis ir iššaukia visas sandaras. Tai Dievo sąvoka, šaltoka.

Neapibrėžtumas - Tapatumas sau

  • Santvarka, tai yra kas apibrėžta. Santvarkos požiūriu, neapibrėžtumas (Dievas) yra tapatus sau.

Pasikartojanti veikla - Tapatumas sau

  • Tapatumas sau, tai pasikartojanti veikla. Tokiu atveju Dievas savo savastimi įeina į santvarką kaip gerumas. Santvarkos akimis tai yra gyvenimas, o Dievo akimis, jisai yra atskirtas nuo savęs, tai yra amžinas gyvenimas.
  • Dvasia, tai pasikartojantis veiksmas, tuomi tapatumas su savimi, palyginti su veiksniu +2.

Nulybės atvaizdai - tapatumas sau

  • tai tapatumo sau įvairiausi būdai.
  • Dievo savybės yra nulybės atvaizdai: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas. Tai Dievas, koks jisai atrodo mūsų akimis, esantiems santvarkoje, jam neturint apimties erdvėje, santvarkoje.

Nulinė sąvoka - vienų vienumas - Tapatumas sau

  • Nulinė sąvoka - besąlygiškas tapatumas sau (o mes ir visa kita sąlygiškai tapatūs sau) - vienų vienumas

Neišskirtinumas - tapatumas sau

  • mūsų akimis - neišskirtinumas - Savybėmis apibrėžtas - neturintis apimties erdvėje (nulybės atvaizdai)
  • Indistinction, Complete, Spirit
  • that Indistinction which is open to all Distinction.

Teisybė - tapatumas sau

  • Dievo tapatumas su savimi yra jo teisybė. Santvarkoje tai tampa nykimu, mažėjančiu laisvumu. Šaltas, nes tai gęstanti dvasia. O protas būtent taip veikia, atsisakydamas dvasios, viso kas nereikalinga.

Tiesa

  • Tiesa, tai kas yra tyra, be jokio melo. Panašiai: gerumas, tobulumas. Kas visiškai atskleista.
  • Dievas sau akivaizdus, o kitiems paslėptas bet iškylantis
  • is related to himself as Truth, beyond Person, and as defined by Understanding
  • Dievas būtinas - Sutampa su savo raiška. Esu, koks esu.
  • Tiesa, tai būtina raiška.
  • God's necessity is that his truth (the possibility of his being) and the manifestation of his truth (the possibility of his nonbeing) are one and the same. These are united by the fivesome as different directions (being: every effect has had its cause; nonbeing: not every cause has had its effect) in conjunction in the here and now.

Tiesioginis

  • Nenurodantis kitą, o tiesiogiai išsakantis save
  • not a Basis, but directly Agreement or Disagreement

Įžvalga (teorija, logosas, žodis). Išryškėjimas, jog Dievas būtinas.

Vaizdavimas nebuvimu

  • Kaip Dievą įsivaizduoju. Juodasis Dievas, Dievas - tyla. Palyginti nulybės atvaizdus.

Šilumos galimybė

  • Pirm požiūrio, tai pagrindas jo sutapimo su šiluma, tai jo šilumos galimybė

Dievas, suvedantis pradžią ir pabaigą

  • Dievo akimis laiko ir erdvės nėra
  • Dievas neturi apimties laike (troškimai)
  • Dievas savybėmis apibrėžtas

Dievo suvokimas.

  • Older thought, unsatisfactory: God is understanding God. We start here and ask, what does it mean that this is the same God? We first show how understanding grows completely explicit. We then conclude that indeed all understanding is understanding through God (as EternalLife, his unity as Understander and Experiencer). And through the understanding of God we can understand all who experience.

Tapatumo sau (matematinės ekvivalencijos) rūšys: kintamųjų rūšys, ženklų savybių lygmenų poros

Išėjimas už tapatumo sau

  • Dievo sau pradžia, tai monologinis santykis. Dievo kūryba, tai išėjimas už "tapatumo sau", nesiribojimas tuo. Sandara, tai apibrėžimo pagrindas.

Dievas pirm neigimo, pirm santvarkos

  • Santvarkoje yra neigimas, apibrėžimas. Dievas yra pirm neigimo. Neigimas išsivysto padalinimais, išryškėdamas dvejybe, ketverybe, o galutinai apibrėžtas septynerybe ir aštuonerybe.

Dievo galimybė

  • Dievo galimybė - kuri man buvo labai šalta - bet kada jau viską žinojau, kada supratau esmę, jog visos sandaros, visos mūsų aplinkybės išplaukia iš Dievo požiūrio, tada nebuvo jokio reikalo jį laikyti tiktai galimu - o kadangi asmeniškai esu daug kartų atsirėmęs į jį ir sulaukęs jo malones, tai galiu jį suprasti, kaip šiltą, kaip visko, bet kartu ir šilumos šaltinį.
  • Rimta Dievo galimybė, kurią pasisavinau iš Mamos.

Palyginti su tiesa, žinojimu, prietarais, mokslu, išmintimi.

D3

[K2] Dviprasmybė D3 Betkur. Malonės šaltinis. Dvasia, prasiveržianti į pasaulį. Žvilgsnis į santvarką. Gyvenimas, antrinis asmuo, dvigubas požiūris, Tu. Pastoviai ramus. Neišskirtinas, neapibrėžtas "kaip". Atitrūkimo diena švęstina.

  • Dievas, dvasia išnaršantis ir papildantis visą pasaulį, slypintis jo dviprasmybėje, nykimo teisybėje ir gaivinimo malonėje. Dievas, kurį galime ir pasirenkame įžvelgti visakame ir kalbinti, kuris išsiduoda nevienaprasmiškai, kuris veši sutapimuose. Asmens galimybės aplinkybėse.

Dievas trokšta betko. Jisai ramus, be lūkesčių. Tad švęskim poilsio dieną.

  • Betkas, tai skirtumas tarp Dievo už santvarkos ir santvarkoje (lūkesčiuose). Dviprasmybė, tai apibendrinimas atliepimų...?
  • Ramybė, kuria žmogus sklidinas - ramybės galva. Teisingas mąstymas, kada įsisaviname būtent širdies tiesą ir ja vadovaujamės, kada nesijaudiname.

Grynasis dvigubas požiūris. Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į betką: lūkestis.

  • Dvigubas požiūris, nes trokštantis betko, o betkas turi tris savybes, iš kurių viena yra "nulinė", kad tai būtina sąvoka.
  • Pasirinkimas tarp širdies ir pasaulio. Tai šviesuolio virsmo pagrindas. Pavyzdžiui, pasirinkimas poreikių tenkinimus taikyti visuomenės ar Dievo pagrindu. Arba pasirinkimas dvejones atsakyti pasaulio ar širdies pagrindu. Arba pasirinkimas lūkesčius išsakyti neigiamai arba teigiamai. Arba pasirinkimas gyventi ar negyventi trejybės poslinkiais.
  • Dviprasmybės visumą, jos sąvoką išsako dvejonės savo dvejojimu. O dviprasmybės dvigubą požiūrį išsako kryptys į gėrį ir iš gėrio.

Pasaulio tiesa kyla iš širdies tiesos, bet neatvirkščiai. Tad būtent širdies tiesa yra dviprasmiška. Tai skirtumas tarp visumos (širdies) ir vienio (pasaulio). Jų santykis yra betko ir ne betko.

Dievas veržiasi į pasaulį

  • Dievas už pasaulio meile prasiveržia į pasaulį pro jo tarpus, taip palaiko Dievo gerumą, taip pat Dievo atskyrimą nuo gerumo, nes Dievas veržiasi būtent į pasaulį, į sąlygas, nors jo pasaulis nepripažįsta
  • Dievas, esantis visur ir visada. Bet ypač, visose sandarose sudalyvaujantis, jas ir išplėčiantis dvasia.
  • Dievas yra kas papildomai palaiko. Jis keičia apibrėžimą į savybę.
  • Dvigubas požiūris - Gyvenimo apibrėžtas: - Dievas tampa platesnis išeidamas už savęs

Dievas tūno dviprasmybėje

  • Dievas už santvarkos tūno dviprasmybėje, tose aplinkybėse, kur jis gali būti ar nebūti. Jisai tad kažkiek prasiveržia pro santvarką, naujai išeina už savęs į ją. Tai Dievo žvilgsnis, šiltokas. Dievas kažkame.
  • Vaikystėje ieškodavau Dievo lubų blankumoje, blankiausioje vietoje, kur jisai mažiausiai įsipareigotų pasireikšdamas.
  • Dievas, kurio ieškau, kuris slypi dviprasmybėje, atveria kitą galimybių pasaulį.
  • Dievas, link kurio einu, su kuriuo ieškau ryšio, jo ramybėje. Ieškoti ryšio su Dievu - malda dvasia, taip pat darbais - kitų laisve - kitais, kaip renkasi.
  • Dviprasmybe, tai yra, aplinkybėmis, kuriais esame viena: Galimybe, asmeniu, daugiu, buvimu, veikimu, mąstymu.

Jeigu gyvename dviprasmiškai, tiek santvarkoje, tiek už jos, tiek neigiamybe, tiek teigiamybe, tada gyvename dviem požiūriais, širdimi, gyvename širdingai, šiltai, dvasia, gyvename dieviškai, mumis gyvena Dievas. Tad svarbu gyventi ta dviprasmybe, kuria mumis santvarkoje galėtų gyventi Dievas už santvarkos.

Dievas reiškiasi tarpe

  • Dievas yra tarpe, laisvume, gerume, tarp atsakomybių, tarp pertvarkymų.
  • Dievas atveria tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, kuriame gali vykti amžinas gyvenimas.
  • Dievas yra tarpe ketverybėje, penkerybėje, šešerybėje, septynerybėje, kurioje išsiskiria atsakomybės, o jisai iškyla tarpe.
  • Pasaulio nevaržomas, visiškai laisvas. Užtat pasaulyje neišaiškintas.
  • Tarpe. Dievo dviprasmybė yra tarpe, asmenyje, Dievo galimybėje, tarp pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus, tarp neigiamo įsakymo ir teigiamo įsakymo, tarp gyvenimo neigiamybe ir gyvenimo teigiamybe, juos jungiančiame dvasioje, asmenyje ir dviprasmybėje, trejybę globojančioje meilėje.

Dievo raiškas pažįstame jusliniame lygmenyje koks. Ogi jo dviprasmybę suvokiame giliau, daiktų savaime lygmenyje, ar. Kartu su juo puoselėjame tą dviprasmybę. Toks yra pragmatinis spekuliatyvusis transcendentalizmas. Tai iš mūsų vaizduotės ribų - kaip Dievą įsivaizduojame - sudarytas žemėlapis, iš kurio galim nutuokti, koks yra Dievas ir jo tikslas, kaip galim dalyvauti.

Malonės (šilumos - širdies tiesos) ir teisybės (pasaulio tiesos) dviprasmybė.

Troškimų dviprasmybė

Priežastinė dviprasmybė.

  • Ar esu geras dėl to, kad myliu Ievą... ar myliu Ievą dėl to, kad esu geras?

Pašnekovas

  • Neturėjimas su kuo kalbėti.

D4

[A4] Gera širdis D4 Visur. Prasmingai mylintis. Visų Dievas, gilesnis net už mano asmeninį Dievą, kuris mano ar kitų gelmėse, į kurį susiveda visas gerumas. Amžinas gyvenimas, tretinis asmuo, trigubas požiūris, Kitas. Išskirtinas, neapibrėžtas "kodėl". Gerbtini tėvai, mus mylintys labiau kaip mes patys save.

  • Gera širdis, kuriai gera valia atveriam kelią. Dievas, pasireiškiantis mūsų laisva valia. Išverstas Dievas, išvertus viską. Prasmingas požiūris, pranokstantis visas aplinkybes.

Dievas trokšta visko. Jisai mylintis. Mus myli labiau negu mes patys save, kaip tėvas myli vaiką. Tad gerbkime savo tėvus.

Senajame Testamente Dievas ne geras, o mylintis.

Grynasis trigubas požiūris. Jo santykis su pasauliu, tai požiūris į viską: vertybė.

  • Dievo šaltinis, Dievo Dievas
  • Trigubas požiūris, nes trokštantis visko, o viskas turi keturias savybes, iš kurių vienas yra "nulinis", kad tai būtina sąvoka.
  • Gera širdis, tai apibendrinimas atliepimais reikštų trigubo požiūrių...? Geros širdies visumą, jos sąvoką, išsako lūkesčiai, mat gera valia atveria kelią gerai širdžiai. Geros širdies trejybinę sandarą, jos trigubą požiūrį išsako trejybė glūdinti aštuongubame kelyje.

Širdies tiesa platesnio lygmens nei pasaulio tiesa, tad aukštesnio sąmoningumo. Tai santykis tarp neaprėpiamo (buvimo, veikimo, mąstymo) ir jį aprėpiančio. Gera širdis veržiasi per tą tarpą. Tai santykis tarp visko ir ne visko.

Sandaros giliausios gelmės, tai mūsų širdys, tai galimybė Dievui iškilti - mums leidus - arba neiškilti - mums neleidus vardan savęs ir savastimi pagrįsto pasaulio. Užtat tai šilčiausias būdas, kaip Dievas iškyla, nes tai vyksta tiktai mūsų laisva valia. Pasitraukdami, atsisakydami savęs, parodydami gerą valią atveriame kelią Dievui - gerai širdžiai - iškylančiam dar giliau už mus. Dievas yra niekame, labai šiltas. Tai Dievo požiūris.

Dievas, pasireiškiantis mūsų laisva valia

  • Prisirišimo pagrindas - atsirišimas nuo savęs, tuomi rodymas geros valios
  • Mūsų laisva valia pripažįsta Dievą, jį renkasi, jį vertina labiau už gerumą, kaip jo šaltinį, tad gerumui neprilygstamam

Gera širdis

  • kurią įžvelgiu kituose
  • kuriai atveria kelią gera valia
  • Dievas, trokštantis visko
  • Dievas, kuris myli mane labiau, kaip aš myliu save
  • Dievas, kuriam meldžiuosi
  • Dievas, kuriam savo laisve turiu atverti kelią
  • Dievas mane mylintis iš vidaus, kuris mane tuomi ugdo
  • Dievas, atsiradęs sandaroje ir ieškantis Dievo
  • Dievas, atveriantis aštuongubį kelią
  • išverstas Dievas, išvertus viską - viskas, tai skirtumas tarp Dievo mumyse ir už mūsų
  • išsako į ką visas gerumas susiveda, panašiai, kaip mane traukia netiktai Ieva, bet ir jos šeima, kaimas, Dzūkija, Lietuva, tad ir susiveda į ją. Arba kaip susiveda į Senelę. Juk gyvenime tuos dalykus vertinu įvairiai bet jų gerumas susiveda į gerą širdį glūdintį žmogaus gelmėse.
  • tobulas Dievas - mumyse
  • gerasis Dievas - šiltas, ne šaltas - šiluma besireiškianti jo požiūriu
  • Dievo šaltinis, ir būtent šiltojo, tad ir šilumos šaltinis.
  • Dievas, kylantis iš gerumo, gerumo susivedimas į Dievą, vietoj kad atvirkščiai, gerumo išvedimas iš Dievo
  • Dievas, į kurį susitelkiame, ieškodami ryšio su juo
  • Dievas, susivedantis, už visų Dievo klodų. Vertybėmis išryškėja mūsų Dievas įvairiausių gyvenimo klodų: asmeninis Dievas, tautos Dievas ir taip toliau, kurie visi turi sutapti. Taip pat už mano asmeniško Dievo yra aukštesnis visų Dievas betgi jie sutampa. Gera širdis, tai visų Dievas, glūdintis už mūsų asmeniško Dievo, dar giliau.
  • Atjaustas Dievas. Dievas troškimais atjaučia mūsų netroškimus, bet ar mes jį atjaučiame? Širdis ir pasaulis - gera širdis ir gera valia - galim jam atverti kelią. Atveriame lankstumu, puoselėdami visas septynias kryptis, ne tik savo šešias, taip kad atsiveria požiūris už mūsų.
  • Dievas ir Širdis - apibrėžimas priešprieša - Dievo aplinkybės - Dievas kaip toks išsakomas kaip pirmapradis, iš kurio viskas išsiveda - o Širdis tai į ką viskas susiveda
  • Dievo suvedimą i širdį išsako atvaizdai didėjančiu ir mažėjančiu laisvumu. Ryšys tarp Dievo ir širdies apibrėžia Savęs-suvokimą (ir grindžia ketverybę, penkerybę, šešerybę) ir Bendrą-suvokimą (ir grindžia septynerybę). Iš to bene kyla atvaizdai - keturi Dievo požiūriu ir du širdies požiūriu. Šį ryšį išsako įsisavinimas šešerybėje, apimtis ir išvertimas (inversion effect).

Širdis ir pasaulis, jų tiesos

  • malonė ir teisybė
  • šiluma ir šaltis
  • geros valios pratimai

Išmokstame mylėti, gyventi visų vertybėmis

  • Dievas mylintis, o mes irgi gera širdimi išmokstame mylėti, trokšti visko. Gyventi ne savo vertybe, o visų vertybėmis ir Dievo vertybe, būtent meile, gyventi mylinčiais. Tad gera širdis mus perkuria.

Pasaulyje nesutelpantys Dievo pažadai

  • Gera širdis pramano Dievą, ir ne šiaip Dievą, o išbaigtą, gerą, teisingą, maloningą, mylintį Dievą.
  • Mūsų asmeninis Dievas yra mūsų pramanas, mūsų troškimų atvaizdis. Tačiau jeigu tai vaizduojam širdingai, nuoširdžiai, geranoriškai, tai turėtų iš esmės sutapti su tikruoju Dievu, nebent jis būtų labai žiaurus.
  • Dievo pažadai gražūs bet nevisi žemiškai išsipildo, kaip matyt iš mano gyvenimo ir iš Senojo Testamento. Labai daug gero patyriau iš Dievo, labai daug išminties ir nuovokos. Visgi, bent pora kartų jisai man nurodė, kad įvyks tai, kas neįvyko. Būtent sakė, kad Genutė pasveiks, mane ramino, kad galiu nesimelsti. Ir sakė, kad su Ieva gyvensiu David namuose Englewood, kuriuos jisai prarado. Kai jo paklausiau, kas čia atsitiko, jisai neatsiliepia arba sako, Pamatysim. Tad atrodo, jisai Dievas, kuris nori nuraminti, o taip pat pažadėti, kaip kad žydų tautai, jog jis ne šiaip, o iš tikrųjų Dievas, bet tas jo ištęsėjimas, matyt, kartais nesutelpa šioje žemėje, nebent su juo susiveda ir jį praplėčia kitas gyvenimas, amžinas gyvenimas, ne šiaip pomirtinis gyvenimas, juk ėjo kalba apie šį gyvenimą. Juk ne aš prašiau, o jis pažadėjo.
  • Užtat svarbu, kad atleistumėme Dievui, kaip jisai ir mums atleidžia.

Dievas ir Dievo Dievas

  • Gera širdis, tai Dievo Dievas, tai Dievo būtinumas
  • Dievas ieško savo Dievo, kuris iškyla, net kai Dievo nėra, tai už jį platesnis Dievas, užtikrinantis, jog tikrai Dievas būtinas, tai yra būtinas Dievas. O tas būtinas Dievas kaip tik ir yra tasai Dievas, kuris savęs ieškojo, būtent Dievas Tėvas; o jis iškilo kaip Sūnus ir sutapo kaip Dvasia.
  • Santykiu su savimi (asmenys) Dievo Dievas - Dievas sau akivaizdus
  • God for God is GodTheSpirit. God for GodTheSpirit is GodTheSon. God for GodTheSon is GodTheFather. GodTheFather is God
  • Kas kam yra Dievas? Asmeniui dvasia: Dievui Dievas; Man Gerumas - Dievas nebūtinai geras - atsisakom savo Dievo vardan tikrojo Dievo; Tau Gyvenimas; Kitam Amžinas Gyvenimas.
  • Dievas meldžia Dievą, save meldžia
  • worships God just as it is appropriate for Person to worship God

Asmuo renkasi. Pasirinkimai, tai gyvenimo sandaros, betko, šeši atvaizdai.

Dievas-Asmuo: Atsiplėšimas (Požiūriai) Iš Dievo kylanti santrauka -> Požiūris mane pilnai atskleidžiantis -> Požiūris mane praplėčiantis

6 Neigiami įsakymai

Palaikome kitų laisvę prisirišti, iškilti, išsipildyti, atsiskleisti savo vieningumu:

  • Prisirišti prie savo kūno. (Nežudyk)
  • Prisirišti prie savo daiktų. (Nevok)
  • Prisirišti prie savo sutuoktinio. (Nesvetimauk)
  • Prisirišti prie tiesos, akivaizdumo. (Nemeluok)
  • Prisirišti prie savo aplinkos. (Negeisk svetimo daikto)
  • Prisirišti prie savo laimės. (Negeisk svetimo žmogaus)

Prisirišimas yra greitojo proto veikla. Tai mūsų valios suvedimas. Galime papildyti Dievo požiūriu. Tada susives į Dievo valią, kaip mūsų greitasis protas ją supranta. Reik šiuos šešis išsakymus išvesti iš keturių įsakymų leisti Dievui pasitraukti (neturėk kitų dievų - leisti Dievui nebūti; nedaryk jo vaizdinių; gerbk jo poilsį; gerbk jo meilę, jo aukštesnį požiūrį). Leisk atitikti lygmenims, leisk vienam lygmeniui iššaukti kitą: dvasia, kūnas, širdis, valia?

  • Grynumas negrynume. Vienumas nevienume.
  • Troškimai gryni, netroškimai negryni. Sukeitimai:
    • Ten kur galėtų būti (šventa, šventumo) dvasia yra Dievas - neribotas Dievas. Nes šventumas turi ribą, tai atskirtumas, kaip kad suvokime, savęs suvokime. (Padalinimai)
    • Ten kur galėtų būti dviprasmybė yra Dievas - Dievo laisvė yra mūsų laisvė vykdyti jo valią, tai jo aukštesnis požiūris, kitus požiūrius apimantis ir suderinantis. (Atvaizdai)
    • Ten kur galėtų būti dviprasmybė yra dvasia - Dievo laisvė yra mūsų laisvė rinktis jį ar pasaulį, įstatymiška, apibrėžta laisvė, galėjimas laikytis pasirinkimo paklusti ar nepaklusti. (Aplinkybės)
    • Ten kur galėtų būti gera širdis yra dviprasmybė - Dievo šaltinis yra dviprasmybinis užtaisas, tai klausimas, jo gvildenamas, tai jo veikla. (Pagrindimas)
    • Ten kur galėtų būti gera širdis yra dvasia - Dievo šaltinis yra jo požiūris, tai suvedimas į atsakymą, į mylimąją, tai jo mąstymas. (Įvardijimas)
    • Ten kur galėtų būti gera širdis yra Dievas - Dievo šaltinis yra jo būsena, tai buvimas vienų viena. (Pasakojimas)
  • Grynasis požiūris grynai prisiima negryną požiūrį (viengubą - savasties, dvigubą - asmens, trigubą - asmenų santykių). Tarp gryno ir negryno yra tarpas, tai pertvarkymas. Gryna tvarka pertvarko negryną tvarką. Užtat nesusiveda.
  • 6 būdai, kaip vienoks, grynas Dievas reiškiasi kitu, negrynu, gyvenimišku, sintetiniu Dievu. Kaip kažkas iš nieko (ir t.t.) - padalinimai ir kaip Dievas kuria. Atvaizdų dviprasmybė (visuma ir dalis), aplinkybių dviprasmybė (teigiamas - išgyventas, ir neigiamas - neišgyventas). Veiksmai (kalbos): +1 pagrindimas, +2 įvardijimas, +3 pasakojimas.

Neigiami įsakymai

  • Neigiami įsakymai, tai Dievo ženklai, kur jisai slypi: ribotumuose, požiūriuose, laisvėje, klausimuose, atsakymuose, vienišume.
  • 6 neigiamuose įsakymuose suveikia savarankiškas Dievas, užtikrintas Dievas, ramus Dievas, bet nėra mylinčio Dievo.
  • Neigiamais įsakymais mažiau trokštantis Dievas įsisavina netroškimą daugiau. Tokiu būdu jisai grindžia laisvę, ją išsakančias sandaras. Ta laisvė kyla iš Dievo veiklos, iš jo išėjimo už savęs į save.

Neigiamų įsakymų Dievas kyla iš tiesos, iš nulybės atvaizdo:

  • iš vienybės atvaizdo: būtina sąvoka
  • iš dvejybės atvaizdo: skirtingas ir tapatus
  • iš trejybės atvaizdo: būtinas, tikras ir galimas

Nuodėmės

  • Neištikimybė: svetimauti
  • Neteisingumas: vogti
  • Nepareigingumas:
  • Yra apibrėžti atvaizdai: viskas, betkas, kažkas, niekas. Jų nulis yra niekas. Taip pat yra laisvi atvaizdai: viskas, klausimas, atsakymas, niekas. Jų nulis yra viskas. Klausimas ir atsakymas praplėčia apibrėžtus atvaizdus, kad būtų galimos kalbos.

Širdies ir pasaulio tiesos. Dvejonės.

  • Širdies tiesos tai kreipia dėmesį į dvasią, į gelmę, kas nesimato, kas praeina. O pasaulio tiesos kreipia dėmesį į sandarą, į paviršių, kas matosi, kas lieka.
  • Dievas platesnio troškimo atitinkamais netroškimais atjaučia Dievą siauresnio troškimo, kad jis plačiau dar neišėjęs už savęs, ką reiškia jam išeiti už savęs. Jisai klausia: Ar savarankiškas Dievas yra užtikrintas? ramus? mylintis? Ar užtikrintas Dievas yra ramus? mylintis? Ar ramus Dievas yra mylintis? O šituos klausimus išsako antrinės sandaros. Dievo atsiskleidimas, tai mūsų laisvės sąlygos. Tai išdėstymas, kaip Dievas išeina už savęs, kaip tampoma užtikrintu, ramiu, mylinčiu, kokiomis sandaromis tai vyksta, tiek Dievui, tiek visiems.
  • Ar Dievas užtikrintas? Tai Dievo paieška. Ar Dievas ramus? Tai gerumo paieška, nes ramybė palaiko santvarką, tad gerumą. Ar Dievas mylintis? Tai gyvenimo paieška, nes meilė palaiko gyvenimą. O amžinam gyvenimui nėra paieškos, nėra palaikymo, tai vyksta mumis? tai
  • Savarankiškas Dievas dvejoja (padalinimai), tai išmintis. Atvaizdai (kryptys iš gerumo) ir aplinkybės (kryptys į gerumą) - tai gera valia. Pagrindimas (rūpėjimas), įvardijimas (tikėjimas), pasakojimas (paklusimas) - tai Dievo valia, jos vykdymas.
  • Sandarumas iškyla kada atviras (pirminių sandarų, trokštantis) Dievas prisiima siauresnius netroškimus, taip kad yra tarpas tarp jų. Tas tarpas yra sandarumo pagrindas, taip kad dvejonės tampa padalinimais; gėrio kryptys tampa atvaizdais; arba aplinkybėmis.
  • Antrinės sandaros išsako sandarumą, o kartu ir vienumą: padalinimai savo požiūriais aprėpia viską; atvaizdai išsako visumą; aplinkybėmis dvi aplinkybės susiveda trečia aplinkybe; trys kalbos irgi turėtų išsakyti vienumą.
  • Išeiti už savęs, tai išeiti į artimą. Artimo nėra kuomet savęs nėra. Artimas iškyla kartu su savastimi, su laiku ir erdve, su jųjų dviem kryptim, į lauką ir į vidų.

Dievas reiškiasi daugiaprasmybe. Yra šešios dviprasmybės rūšys, pavyzdžiui:

  • Dievas, neigiamai apibrėžtas - mums reiškiasi visko padalinimais - o juos galima išgyventi Dievo ar žmogaus akimis
  • atvaizdus galima išgyventi Dievo ar žmogaus akimis
  • įstatymo laisvę galima išgyventi teigiamais ir neigiamais įsakymais, tai aplinkybių dviprasmybė

Antrinės sandaros, tai apibrėžimo būdai:

  • Padalinimai - požiūrių tarpusavio santykiai
  • Atvaizdai - išėjimai už savęs
  • Aplinkybės - proto žaidimai
  • Kalbos - sąlyginės, vietinės, dalinės aplinkybės

6 pokalbiais vienas asmuo supranta, išgyvena kitą asmenį. Tai uždaras supratimas:

  • Gera širdis atjaučia dviprasmybę: Klausimas (Viskas-Betkas): Raida. Kitą pakalbiname 12 klausimų, kaip bręstame. Dievo išeities taškas, ar Dievas būtinas (visiems)? Kaip jam pasiekti visus?
  • Gera širdis atjaučia dvasią: Atsakymas (Viskas-Kažkas): Žemėlapynas. Kitus aprėpiame protavimo sandaromis. Mylimoji, į kurią susivedu.
  • Dviprasmybė aprėpia dvasią: Niekas (Betkas-Kažkas): Vadovėlis. Išsaiškinimo būdai. Įstatymiška laisvė.
  • Dvasia išnagrinėja Dievą: Kažkas (Kažkas-Niekas): Metraštis. Liudiju, kaip Dievas šyla. Dievas neribotas, aš ribotas.
  • Dviprasmybė aprėpia Dievą: Betkas (Betkas-Niekas): Žinynas. Sąvokynas. Dievas išplėčia tave, tavo kalbos tvėrinius. Požiūrių sąlygiškumas.
  • Gera širdis atjaučia Dievą: Viskas (Viskas-Niekas): Kelionė. Lygiagrečiai išgyventas vienų vienumas.

Tad štai yra būdai, kaip aprėpti Dievą ir asmenis. O Kitą aprėpiame jų vienumu.

Šeši pokalbiai.

  • Poromis sutampa keturi asmenys: juodasis Dievas (kodėl), pradžioje esantis raudonasis Aš (kaip), pabaigoje esantis geltonasis Tu (koks), viduryje esantis mėlynasis Kitas (ar). Pirmais trimis, teigiamais išgyvenimais esame susieti tiesiogiai, strimagalviškai, trejybe, savyje, o antrais trimis, neigiamais išgyvenimais esame santvarkoje, suvokime, susieti su Dievu už santvarkos, su kuriuo esame "viena", o tas vienumas suvokiamas tik santvarkoje.
  • 6 pokalbiai, tai išsakomi 6 neigiamais įsakymais - tai visa, kas išsako žmogaus požiūrį - tad visos kitos raiškos reikalingos išsakyti Dievo požiūrį, už santvarkos
  • Raida (žmogaus požiūris į visumą iš blogojo vaiko žmogiškojo taško) - šviesėjimo kelias (žmogaus požiūris) nuo malonės ligi dangaus karalystės (nuo blogo vaiko iki gero vaiko)
  • Žemėlapynas (žmogaus požiūris į visumą iš gerojo vaiko dieviškojo taško) - tai, kas reikalinga suprasti Dievo požiūrį (gero vaiko mąstysena)
  • Vadovėlis (žmogaus požiūris į visumą iš Dievo taško, jungiančio blogą ir gerą vaiką) - visuma šviesuolio akimis, jos taikymas išsiaiškinimais
  • Metraštis (Dievo požiūris į visumą iš Dievo taško) - visuma Dievo akimis, jo raiškomis
  • Žinynas - (Dievo požiūris į visumą iš blogojo vaiko taško) šviesėjimo kelio (žmogaus požiūrio) pagrindimas sąvokomis, požiūrių sudūrimu, virsmais
  • Kelionė - (Dievo požiūris į visumą iš gerojo vaiko taško) Dievo požiūrio pagrindimas jo gvildenimu, ar jisai būtinas - gero vaiko mąstysenos susiejimas su blogo vaiko mąstysena

Visi pokalbiai turi šaknis už santvarkos, tačiau jie visi aprėpiama ir išsakomi būtent santvarka, šešiais pokalbiais, neigiamais įsakymais, lygmenų poromis.

Antrinės sandaros - Sandaromis apibrėžtas - Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio ir priima mūsų požiūrį; ar mes atsiplėšiame nuo savo ir priimame jo?

  • Antrines sandaras išgyvename Dievo dvasia. Dievo požiūris yra tarp žmogaus požiūrių.
  • Antrinės sandaros iškyla trokštančiam Dievui prisiimant platesnes apimties troškimo netroškimus, taip kad apibrėžiamas tarpas. Jos yra "sandaros". Dievas, jo dvasia, yra jų vidiniame laisvume, kuris susietas su Dievu už jų. Antrinės sandaros išreiškia, apibrėžia, išsako tą tarpą, tą laisvumą, tarp Dievo koks jis savaime ir Dievo santvarkoje. Tai tarpas tarp asmens ir požiūrio.

Dievas troškimais atjaučia netroškimus

  • Ką reiškia atvaizdų neigimas? Pavyzdžiui, nulybės atvaizdų neigimas? Ar tai skiriasi nuo ketverybės požiūrių neigimo? Neigimas ir žinojimas atsiranda su ketverybe. Dievas išeina už savęs iš troškimų į netroškimus, juos atjaučia. Dievo atjauta, tai jo meilė?

Atjauta

  • Atjauta apibrėžtas - atjautos sandara, kas ką atjaučia

Šeši neigiami įsakymai yra pagrįsti vienumo pagrindais, tačiau kiekvieną įsakymą grindžia vienumas kylantis iš pirmesnio pertvarkymo:

  • 2: Betkas: Požiūrių sąlygos - viena Kitu, paskiro žmogaus dvasine raida
  • 3: Niekas: Įstatymiška laisvė - viena Asmenimi, proto ribomis, žemėlapynu
  • 4: Klausimas - viena Bendryste, visų klausimų, reikalų mokslu, jų išsiaiškinimu, vadovėliu
  • 5: Atsakymas - viena Dievu, jo išgyvenimais, jo atsiųstai mylimajai, metraščiu
  • 6: Viskas: Vienų vienas - viena Požiūriais, lygiagrečiai sutampančiu buvimu viena, žinynu
  • 1: Kažkas: Neribotas - viena Meile, ribotumo ir neribotumo dviprasmybės palaikymu

Tad vienumo pagrindai grindžia Dievo savęs supratimus.

Dievo valios vykdymas: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu

  • Tai yra trys būdai rinktis save (Mane, Tave, Kitą) vietoj Dievo. Juk taip mes prisiimame atsakomybę, užtat Dievas ir pasitraukia, kad galėtumėme atsakyti už jį. O kitais trimis pasirinkimais renkame Tave vietoj Manęs, Kitą vietoj Manęs ir Tave vietoj Manęs. Tai palygintina su šešiais pokalbiais. Taip pat tai šešerybės atvaizdo nariai.
  • Palyginti: rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą. Ir kaip tai susiję su Dievo valios vykdymu? su amžinu gyvenimu?
  • Dievui rūpi, kad vykdytumėme jo valią, kad paklustumėme, tikėtumėme, rūpintumėmės, o tai bene sutampa su statinėm sandarom. O mums rūpi, kaip kas įvyksta, reiškia, rūpi, tai kalbos.
  • Žinojimo rūmais Dievo valia reiškiasi mūsų paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu
  • Dievas yra jo valios vykdyme - paklūstant, tikint, besirūpinant ir pasiduodant. Jo valia, kad mes rinktumėmės gyventi amžinai - mokytis, bręsti amžinai. Jo valia kiekvieną pasiekti. Mums suvokti, jog yra kas plačiau už mūsų pačių suvoktą gerumą, mūsų pačių suvoktą Dievą, tad ir Dievas gali mus mylėti labiau, nei mes patys save.
  • Dievui rūpi mes; jis tiki mumis; jis (savo pavyzdžiu) paklūsta mums.
  • Mums rūpi Dievas (nes jis rūpinasi mumis); mes tikim Dievą; mes jam paklūstam.
  • Savo požiūriais išeiname už savęs, vis naujai pasirinkdami, tverdami, ręsdami tvėrinius.
  • Dievas, su kuriuo išeinu už savęs, kurį renkuosi vietoj savęs.

DA1 Neribotas.

[A1] Dievas savyje. Neribotas. DA1 Kažkas = Kažkur iš Niekur. Neigiamai apibrėžtas. Viską dalinantis.

  • Apibrėžiantis Mane visko padalinimais. Jais išsiskiria Dievas ir Aš, neribotas ir ribotas, visuminis ir dėmesingas. Atveriantis didėjantį ir mažėjantį laisvumą, gerumą ir blogumą.

Rinktis Kitą vietoj Tavęs. Teisingumas.

Dievas yra kažkas: Dievo tolydumas apibrėžia Dievą už mūsų: neigiamai apibrėžtas, neribotas Dievas

Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo? Širdis tvirtina, jog neatrodo, tad patinka.

Vieningo Dievo aplinkybėse - savarankiškas Dievas yra būtina sąvoka.

  • Tos būtinos sąvokos nėra kaip atmesti.

Dievas padalinimuose, pagaunantis visumą.

Dievas dalinantis viską. Savarankiškas, trokštantis nieko, tačiau įvairiai dvejojantis.

Dievas yra net jeigu jo nebūtų. Neigimo aprėpimo plėtotė yra padalinimų pagrindas. Tai slypi dvejonėse.

Iš visko išgaunantis betką. Iš visko išmąstymo išplaukia betko išmąstymas.

Viskas yra be ribų. O betkas lieka ribose. Išsiskiria, kas priskiriama Dievui (viskas) ir kas ne Dievui, o Man (betkas). Išsiskiria Dievas ir Aš. Tad skirtingai suvokiame padalinimus, juos skirtingai išgyvename.

Mano ir Dievo atsakymai į 12 klausimų parodo mūsų skirtumus:

  • Dievas gali būti nebūtinas, bet man jisai yra būtinas.
  • Aš esu sąlygose, o Dievas nėra jokiose sąlygose.

Neigiamai apibrėžtas, be mano ribų, be mano ribotumo

  • Apofatinė (apophatic) teologija - apibrėžiamas neigimu.
  • Be poreikių - tad tobulas, savarankiškas.
  • Iš viso žmonėms neaišku, kad toks Dievas iš viso gali būti, tad žmonėms santvarkoje jisai įsivaizduojamas apibrėžtumu, neigiamu apibrėžtumu.
  • Dievas neigiamai apibrėžtas būtent ryšium su Manimi, užtat svarbu jį suvokti ir Tavimi bei Kitu.
  • nevaržomas Dievas
  • Dievas yra protas neribotose aplinkybėse.
  • Dievas yra neribotas asmuo.

Visiškai laisvas, nes be ribų

  • Dievas yra be ribų, visų ribotumų paneigimas, tad visiškai laisvas.

Geras, nes laisvas - didėjantis laisvumas

  • Dievas yra geras - tobulai geras - tobulas.
  • Dievas būdamas visiškai laisvas į santvarką tuo pačiu įveda didėjantį laisvumą (gerumą) ir mažėjantį laisvumą (blogumą).

Mane ir Dievą sieja mūsų laisvė:

  • Dievo besąlyginė laisvė - gali prieštarauti sau
  • Mano sąlyginė laisvė - esmėje Kitas negali prieštarauti sau

Mus sieja keturi lygmenys, keturi asmenys, kuriais galime daugiau ar mažiau prieštarauti sau

Dievo savybės (nulybės atvaizdai) jį išsako neigimu, troškimai teigimu

  • Dievo savybės (nulybės atvaizdai), tai neigimas žinojimo (visko, betko, kažko, nieko) - žmogaus požiūriu, kas paneigta, Dievo troškimai (visko, betko, kažko, nieko) - Dievo požiūriu, kas teigiama.
  • Protas mums pristato sąvokas keturiais Dievo (nulybės) atvaizdais.
  • Nulybės atvaizdai yra paskiros Dievo savybės: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas.

Apibrėžtas, kaip neapibrėžtas

  • Ketverybė apibrėžia, tačiau Dievo lygmuo kodėl lieka neapibrėžtas, neapribotos apimties

DA2 Pranokstantis

[K4] Dievas asmenyje: Pranokstantis požiūris, aprėpiantis kitus. DA2 Betkas = Betkur iš Niekur. Mano sąlygišką požiūrį grindžiantis.

  • Dievo požiūris platesnis už mano, taip kad suvokiu, jog mano požiūris sąlygiškas, neaprėpiu visų kitų požiūrių, kaip kad jisai aprėpia. Suvokiu, kad už manęs vis yra kitų. Mano požiūris yra tiktai vienas iš galimų, asmeniškas tvėrinys, mano savastis, su kuria visgi galiu nesusitapatinti.

Rinktis Kitą vietoj Manęs. Ištikimybė. Dievas mus pranoksta ir atveria mums Kito požiūrį, kurio neaprėpiame, tad ir septintąjį požiūrį.

Ar iš tikrųjų reikia? Kaip kitaip derėtų elgtis? Širdis tvirtina, jog derėtų kitaip elgtis, taip reikia.

Vieningo asmens aplinkybėse - savarankiškas Dievas yra skirtingas

  • Dievas gyvena plačiau kaip mes, jisai tobulas, be poreikių. Jėzus jungia šį tobulumą ir tapatumą.

Dievas atvaizduose, pagaunantis visuminį, tad platesnį požiūrį.

Dievo dviprasmybė apibrėžia Dievą už mūsų: Dievas, bet kurį asmenį pranokstantis ir praplečiantis

Dievas, su kuriuos susilyginu, užtat aišku, kad jis mane pranoksta. Dievas, su kuriuo galiu bendrauti, kaip su lygiaverčiu.

Dievas, kurio požiūris mūsų pakeičia ar praplečia

  • Mano, Dievo ir kitų požiūrius derina sandaros
  • Dievo požiūriu galima viską žinoti, tad į jį tokį galime atsiremti
  • mūsų požiūris gali sutapti su Dievo požiūriu, kaip kad pasiklydusio vaiko požiūris gali sutapti su jojo tėvų požiūriu

Dievas su kuriuo bendrauju malda

  • Kurio požiūriui išvystau nuojautą, priėmimą per pasąmonės langą.

Dievas, kurį renkuosi vietoj savęs, jo valia

  • Dievas, apibrėžtas valia
  • Dievas skaidantis atsakomybę
  • Santykis tarp Dievo valios ir mūsų valios yra santykis tarp kodėl veikti ir kaip veikti - kaip turėtų tarnauti kodėl
  • God wants us to open ourselves to him - and so, one with him, both being and not being, we can rise above being, just as he is prior to being, and thus being in our not being, go beyond ourselves ever with God and into him in an other, thus ever into an other beyond ourselves, to whom we hand over the question of being, until there is no longer scope necessary for the definition of being and there is no way to distinguish being and not being. That is the end.
  • Dievas atsiskleidžia kartu su mūsų žinojimu. Jį pakeičia jo valia. Viskas eina link to. O jo valia, kad vietoj jo būčiau Aš, vietoj manęs Tu, vietoj tavęs Kitas.
  • Kristaus valia, tai dangaus karalystė, Dievo įjungimas mūsų žemiškoje aplinkoje. Tai tikėjimo pakeitimas žinojimu.
  • It is better to know God (as Understanding) then to define God (as Truth). This is choosing Position (God's God) over Perspective (our Self's God). God likewise chooses EternalLife over himself as God. Do we presume of God that he is Good and so accept God in the limits of our Perspective? Or do we accept him as Position beyond us?

Dievo požiūris, išpildantis sandarą

  • Nauja įtampa kyla, kaip jis įsiveda? iš kur jis? o tuo pačiu, kur aš? Iš vidaus, tai aš, o už sandaros, tai Dievas.

Dievas pasireiškiantis sandaromis

  • Dievas visakuo prieinamas, tad jį galima įvairiai aptikti įvairiausiose sandarose, užtat jomis ir bendrauti su kitais.
  • Sudariau sąrašą sandarų, kurias reikėtų aprašyti. Kiekvienai sandarai priskyriau klausimą, kurį ji išsprendžia. Klausimus rūšiavau ir rūšyse įžiūrėjau Dievo vaidmenį. Ar sandaros iškyla išvystant Dievo nebūtinumą? ar suvedant jo būtinumą?
  • Klausimai, susiję su sandaromis, tai Mano klausimai, išreiškiantys, kas man svarbu. O kas Dievui svarbu?
  • Vienomis sandaromis Dievas, tai esamas asmuo, pasitraukiantis, kuriuo sutampame su juo ir kitais, vis plačiau pasitraukiantis, užtat vis ryškiau mus išgyvenantis, ketveriopai: ar, koks, kaip, kodėl? Savastis teigiamai išgyvenama, ketveriopai, troškimais.
  • Kitomis Dievas atsirandantis, kaip ir mes, ir sutampame būtent savo aplinkybėmis, savo būsimos savasties papildiniu, nurodomu iš keturių plotmių, vis platesnių: tikslo, proto, pasaulio, pašaukimo. Savastis neigiamai išgyvenama, šešeriopai.
  • Veikla apibrėžtas: - pasitraukiantis (pasislėpiantis?)
  • Kuriantis - pasitraukdamas, atsisakydamas savęs

Mūsų pasaulėžiūrą papildanti Dvasia

  • Tėvo (nuliniu požiūriu) ir Sūnaus (septintu požiūriu) mąstoma Dvasia
  • Už mus kažką daugiau, tad į kurią galime atsiremti
  • Kuria išvystome platesnę nuojautą
  • Kuria gyvename
  • Dieviška išmintis, pavyzdžiui, Šventojo rašto, kurią patikėjus ir pagyvenus naujai suprantu, užtat suprantu, koks mano požiūris buvo klaidingas.
  • Asmens tiesa, už asmenį platesnė, išryškinanti jo nenuoseklumus, įgalinanti jį suktis trejybe.
  • Dievas, asmens apibrėžtas kaip tiesa: (for God - God, for I - Everything, for You - Wishes, for Other - Love). Note that for I, NotGod (Everything) is God!

Išeina už savęs ir įtraukia visus požiūrius

  • God's going beyond himself is a way of opening up his perspective to other perspectives that are further out, less powerful. So this is his way of including all perspectives, including that which is taken up by no perspective, in that it is subordinate.

DA3

[K3] Dvasia asmenyje: Įstatymiška laisvė. DA3 Niekas = Betkur iš Kažkur. Galimybė laisvai laikytis įstatymo, tad galimybė gyventi bendrai, bendra dvasia, įvairiausiose aplinkybėse.

  • 6+4. Dievo ir paskiro Kito atskirti požiūriai. Dievo žmogui parūpinta, padovanota laisvė laikytis dorovės įstatymo (Dešimts Dievo įsakymų), taip kad Dievas nereikalingas, juk užtenka nedaryti blogo, tad mylėti savo artimą, kaip save patį. Laisvė nedaryti blogo ir daryti gerą. Tačiau renkamės daryti gerą, mylėti Dievą, tad jisai mums reikalingas, kad vykdytumėme jo valią, amžinai bręstumėme, mokytumėmės, gyventume, kad mums jisai rūpėtų, jį tikėtumėme ir jam paklustumėme. Požiūrių suvedimas dviprasmybe, teigiamo ir neigiamo įstatymo, užtat Kito laisve, taip kad visada yra galimybė laikytis įsakymo, o ta galimybė teigiama, taip kad Dievo požiūris yra ir pats Dievas būtinas.

Rinktis Tave vietoj Manęs. Pareiga. Gyventi bendrybėmis, bendrai, bendrumu, tad įsakymu.

Dievas yra niekas: Dievo dviprasmybė apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: Dievas dviprasmišku įsakymu atveriantis laisvę

Ar iš tikrųjų tikra? Ar sudarytų skirtumą? Širdis tvirtina, jog nesudaro skirtumo, užtat tikra.

Jeigu Dievą ko mažiau primetame, tai ko aiškiau matome, kur jisai iškyla.

Vieningo asmens aplinkybėse - užtikrintas Dievas yra tapatus

  • Įstatymiška laisve galime daryti ką kiekvienas geras žmogus darytų. Tai Jėzaus, bendro žmogus, tapatumas mumyse. Įsakymas užtikrina sprendimą. Juo mes visi esame lygūs.

Dievas aplinkybėse.

  • Dievas atsispindintis vaisingose aplinkybėse
  • Pats Dievas gali nebūti; be jo esame mes, jo asmuo - asmuo apskritai - galintys nebūti; be asmens yra tikslingos aplinkybės.
  • Kitas yra Dievo aplinkybės
  • Kitas, tai Dievas išsakytas, priešprieša apibrėžtas
  • Kitas, tai Dievo vienumo pagrindas, jo būtinumo pagrindas
  • Aplinkybės išsako, kaip Dievą įvairiai įsivaizduojame, pavyzdžiui, psalmėse
  • Dievas savaip atsako 12 klausimų, o mes savaip. Šis skirtumas išsako mūsų laisvę. Dievas yra be sąlygų, o aš sąlygose. Dievas sau nebūtinas, o man būtinas.

Laisvės teikėjas

  • Įstatymo leidėjas, suteikęs mums laisvę. Kurio valią renkamės vietoj savęs, kuriam paklūstam, kurį tikim, kurio rūpesčiai mums rūpi, kuris nori, kad amžinai gyventumėme, kurį norime, kad būtinai būtų.

Dievo ir gerumo atskyrimas

  • Dievas ir sąlygos - Dievas ir gerumas - gyvenimo lygties Dievas - antisandara
  • Dievas yra gerumo (sąlygų) neigimas, o blogis taip pat yra gerumo neigimas, tad jie iškyla kartu, taip apibrėžiant Dievą. Blogis yra teisybė, mažėjantis laisvumas, o gerumas yra malonė, didėjantis laisvumas.
  • Besąlygiškas Dievas - sąlygiškas gerumas - gyvenimas - amžinas gyvenimas
  • Žmogaus valia: gyvenimas, tai Dievo gerumas - tas pats lygmuo, 4 lygmenys
  • Dievo valia - amžinas gyvenimas - Dievas nebūtinai geras - rūpėti, tikėti, paklusti - Skirtingi lygmenys - 6 poros.
  • Amžinas gyvenimas Ar Dievas geras? Lygties narys. Dievo valia.

Savasties atgaliniai santykiai su Dievu: Asmenys

Dievo priešpriešos

  • Dievas ir Kitas
  • Dievas ir jo gyvenimas
  • Dievas ir jo branda
  • Tu - vienumas. Kitas - nevienumas (mano-nevieno su kitais ir Dievo - vieno su visais)

Dievo įsakymas

  • Nurodymas, kaip vykdyti Dievo valią: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.
  • Nesant Dievui, tad Dievas būtinas.
  • Sieja Dievo būtinumą ir nebūtinumą.

Tiesa - nėra nieko nežinojimo - tad nėra Kito - tad visi esame viena.

Susikalbėjimas? jo pagrindas? Pažeidimai? nesiskaitymas su kitų laisve. (Neigiamas įsakymas)

NeDievą papildantis

  • ne Dievas - Velnias - mirtis - septynerybės atvaizdas nykimu
  • NeDievas atsiranda septynerybėje. Jisai gali būti su Dievu (didėjančiu laisvumu, kada yra gyvybės šaltinis) arba be Dievo (mažėjančiu laisvumu, kada yra mirtis). Jisai yra NeDievas kada atsiriboja nuo gyvybės šaltinio, lieka uždaroje, nykstančioje sandaroje. Toks yra velnias. Velnias, angelas renkasi tik vieną kartą. O žmogus gali rinktis vis naujai. Neigiamasis pasirinkimas, teigiamojo atsisakymas, įmanomas jeigu santvarką suvokiame ne kaip (Dievo) proto tvarką, o kaip daiktišką tikrovę. Tad čia ir iškyla skirtumas tarp idealizmo ir materializmo. Materializmas negali mūsų suvokti, kaip esančiame Dievo prote, tad negali suvokti, jog yra gerumo šaltinis, gyvybės kūrėjas.
  • Dievas pasitraukė, kad galėtų būti visi, net ir velnias. Dievo pasitraukimas išsakytas ketverybės atvaizdų, tiek pažinovais-požiūriais, tiek daiktais-aplinkomis. Pastarajame nėra Kodėl? užtat santvarka uždara. O pirmajame nėra Ar! užtat santvarka atvira.

Įpareigojimas paklusti tiesai, iš jo priimtai - 10 Dievo įsakymų


DA4

[D3] Dviprasmybė asmenų tarpe: Išeities taškas. DA4 Klausimas = Visur iš Betkur. Ar Dievas būtinas?

  • Padalinimai. Dievo požiūris. Mūsų akimis, pirmapradis Dievas, kurį įsivaizduojame pirm mūsų, kuris atspindi mūsų vaizduotę, kaip viską, kaip veidrodį, iš kurio viskas išsiveda, kuris pasitraukia, išeidamas už savęs į save, klausdamas ar jisai būtinas? Jisai pasitraukia padalinimais, veiksniu +1, taip pat pasitraukia asmenimis. Kaip žmogus įsivaizduoja Dievo požiūrį.

Dievo valia: rinktis Mane vietoj Dievo: paklusti. Pagrindimas. Žinojimo rūmai.

Dviprasmybė asmenų tarpe

  • Šventoji dvasia lydi įvairiausias sandaras išplaukiančias iš Dievo klausimo, ar jisai būtinas, taip kad ji persmelkia šviesuolių bendrystę.

Dievas pagrindime

  • Dievas reiškiasi Dievo raiškų ratu, žinojimo rūmais.
  • Kaip ima rūpėti? Tėve Mūsų.
  • Ar iš tikrųjų keblu? Kas nuo manęs priklauso? Širdis tvirtina jog nuo manęs priklauso, tad keblu.

Dievo būtinumas

  • Asmenų vienumo aplinkybėse - ramus Dievas yra būtinas
  • ramus Dievas tarp asmenų būtinai pasieks kiekvieną

Dievo veiklos užtaisas

  • Ką Dievas veiktų? Kodėl turėtų kažkas dar atsirasti, kažkas iš jo išplaukti? Tai yra lygtis 7+3=2 kuria būtis išplaukia iš šilumos.
  • Dievas išeinantis už savęs, kuriantis padalinimais. Pagrindimas veda iš aplinkybių į atvaizdus, tad išverčia padalinimus.
  • Vaizduotės apibrėžtas išeities taškas. Dievo požiūris.

Dievas, tai klausimas

  • Dievas yra klausimas. Jisai klausimu pasitraukia. Žr. ketverybė.
  • Ar Klausimas būtų jeigu jo nebūtų? Ar Klausimas būtinas?
  • Klausimas, tai atsiplėšimas nuo požiūrio.

Ar Dievas būtinas?

  • Dievas yra klausimas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo dviprasmybę: klausimas, ar Dievas būtinas?
  • I think this is the broader context where God challenges himself: Am I necessary? If God exists, then God exists - here there is the presumption of God, there is the logic of "be perfect", "love your enemy", the logic of the spiritual world, of obliviousness, of treating everybody the same.
  • If God does not exist... then God exists, nevertheless. But this is not a trivial development. This is the physical world in which we find ourselves, that is created godless. God enters some how through our activity, our activity with regard to the good, and consequently, our activity with a reference point - fictional or not - that is beyond.
  • Tiesos ieškojimas
  • Dievo tyrimas
  • God is interested in the context for truth, whereas we are interested in what is true and what is false and too often simply presume our own context.
  • Dievas aiškinasi įvairiai pasišalindamas. Ar jisai būtinas?
  • Dievas išeina už savęs klausdamas, ar jisai būtinas?
  • Dievas gali būti ar nebūti, jam tas pats, kadangi jisai grindžia šių žodžių reikšmes. Bet ar jisai būtų jeigu nebūtų? Ar jisai būtinas? Šiuo klausimu Dievas pasitraukia ir leidžia, kuria viską, pasaulį ir asmenis, visas sandaras. Tad Dievas išeina už savęs į save. Taip reiškiasi dvejybė. Toliau trejybė suvokimu, mat Dievas suvokia (kaip Tėvas), susivokia (kaip Sūnus) ir yra bendrai suvoktas (kaip Dvasia). Toliau veiksmu +1 Dievas vis padalinimą papildo požiūriu.

Junginiu apibrėžtas - buvimu ir nebuvimu

  • yra net ir kai Dievo nėra
  • tas, kuriam buvimas ir nebuvimas tėra tas pat
  • vienų vienas ir ne vienas
  • bendras ir ne bendras, bet neapibrėžtas
  • asmuo ir santvarka
  • santvarkoje kaip asmeniui teikiama amžino gyvenimo galimybė ir taip pat už santvarkos kaip tiesa

Kūrėjas padalinimais

  • Dievas yra strimagalvis. Dievui sutampa buvimas, veikimas ir mąstymas. Ką tik jis pamąsto, iš karto yra. "Kaip tiki, taip ir bus" išpažįsta tokį požiūrį, kaip yra, kas gaunasi, Dievui priėmus mūsų suvokimą. Dievas atsiskleidžia kartu su visakuo. Jisai amžinai bręsta, tvyro ant raidos briaunos. Dievas suvokia mumis.
  • Veiksmu +1 plėtoja padalinimus. Jais klausia, Ar Dievas būtinas? Gal Dievo nėra. Nebūtinas ir būtinas. Siekia nepriklausomo požiūrio, tad išeina už savęs į save. Taip vysto asmenis. Jo požiūris tik jais ir iškyla, ketverybe, tad pirmieji padalinimai įgauna prasmę, o tolimesni padalinimai papildomi gyvenimo lygtimi.
  • Išsiaiškinimais apibrėžtas - strimagalviškai pasišalindamas
  • Dievas išsiaiškina strimagalviais, mat taip, kaip jis mąsto, iš karto yra.
  • Dievas kuria visko padalinimais, kurie išsiritulioja veiksniu +1. Tai kūrybos, tvėrimo įvykiai, kaip kad Pradžios knygoje aprašytos dienos, kuriomis jis sutvėrė pasaulį.

Dievas reiškiasi padalinimuose

  • nulybė, požiūrio nebuvimas
  • vienybė - Dievo sandara, viskas
  • dvejybė - Dievo veikla - ar jisai būtinas?
  • trejybė - Dievo sąmoningumas
  • kodėl (ketverybė) ir ketvirtas lygmuo jų porose
  • Padalinimais septynerybe atsiranda tarpas - tad išsiskiria asmenys.
  • Slinkimu 4-5-6-7 idealizmu iš nulinio požiūrio (ar) į gyvybę, o materializmu iš visumos (kodėl) nykimu į mirtį, pasitraukimu vidun (erdve), kaip tolstančios žvaigždės, bet augant jautrumui.
  • Creating (foursome), empathizing (fivesome), loving (sixsome).

Dievo visa veikla, jo kūryba vyksta požiūriais, tad yra šaltas, tačiau dviprasmiškas. O žmogus gyvena išgyvenimais, tad yra šiltas, tačiau savo akimis vienaprasmiškas, bet Dievo akimis dviprasmiškas. Dievo veikla reiškiaisi šiais požiūrių santykiais:

  • išeina už savęs į save - taip atsiveria asmenys ir požiūriai
  • viską padalina į požiūrius - taip išryškėja jo išėjimas už savęs, ką tai reiškia
  • požiūrio perskyrimas - vienybė - požiūrio perskyrimas nuo visumos
  • požiūrio išvertimas - dvejybė
  • požiūrio išplėtimas - trejybė
  • požiūrio atsisakymas - ketverybė
  • požiūrio apvertimas - penkerybė
  • požiūrio įsisavinimas - šešerybė
  • požiūrių sudūrimas - septynerybė
  • požiūrių suvedimas grandine, pasiklydusiu vaiku - nulybė - Dievo valios vykdymas, mūsų valios pajungimas jam

Dievas toks apibrėžtas mano vaizduotės. Ar jisai pats toks yra, ar pats taip įsivaizduotų, ar jo paties vaizduotė jį taip išjudina?

Kaip ši Dievo veikla siejasi su sandarų raida, prasidedanti visaregiu? Gal (Dievo) veiksmu +1 atsiranda požiūris, o visaregis (Mano veikla) apibrėžia atsiplėšimą nuo požiūrio? Tokiu būdu visaregis, pirminės bei antrinės sandaros įvairiai sieja Dievą su jo požiūriu, taip kad jo požiūris vis ryškėja, kol galiausiai antrinėmis sandaromis jis yra bešališkai apibrėžtas. Bešališkai, užtat Dievas nebebūtinas, nebereikalingas. Visaregiu tai laipsnynas; pirminėms sandaroms tai aštuongubio kelio stuburas; antrinėms sandaroms tai padalinimai, jų atvaizdai, aplinkybės ir kalbos, kurios atsietos nuo Dievo išgyvenimo.

DA5

[T2] Dvasia asmenų tarpe: Suvedimas. DA5 Atsakymas = Visur iš Kažkur. Mylimoji, mane sutelkianti.

  • Mane suvedantis požiūris. Yra gera sėkla, žmogus, Įkvėpėją, raktas į mane, kurią galiu mylėti visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, kuria pilnai atsiskleidžiu ir susitelkiu, taip kad galiu suvokti, kaip privalau mylėti Dievą. Yra ta pati gera sėkla manyje, nuo kurios gerumo, nekaltumo galiu bet kada pradėti gyventi iš naujo. Ta gera sėkla tai galutinis tvirtinimas, jog Dievas yra geras. Požiūris į kurį galiu visapusiškai susitelkti, suvesti savo visas aplinkybes, net labiau, kaip į savo.

Dvasia asmenų tarpe

  • Susivedame į mylimąjį, mylimąją, kaip ir į Dievo Sūnų.

Dievas įvardijime

  • Dievo valia: rinktis Tave vietoj Dievo: tikėti. Įvardijimas. Geros valios pratimai.
  • Kaip reiškia? Geros valios pratimai. Kaip gyventi iš širdies? Dievas reiškiasi širdies tiesa. Klausimai, atsakymai. Šv.Petro raktai į dangų. Dievas užtikrintas.

Dievas yra atsakymas: Gera širdis apibrėžia mūsų ir Dievo tęstinumą: atsakymas, mylėtinas žmogus

Ar iš tikrųjų protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą? Širdis tvirtina, jog neįstengiu svarstyti klausimo, tad protinga.

Dievo tikrumas

  • Asmenų vienumo aplinkybėse - užtikrintas Dievas yra tikras
  • Užtikrinto Dievo tikrumą suvokiame per mylimuosius, asmenis į kuriuos susiveda mūsų gyvenimas
  • Dievas buvo įsimylėjęs karalių Dovydą, taip pat ir Jėzų

Atsakymas

  • Atsakymas, tai požiūrio priėmimas. Įsijautimas.
  • Dievas aiškinasi, priimdamas kito požiūrį, vertindamas kito akimis, kito suvokimu. Pašnekovu sulyginamos širdies ir pasaulio tiesos.

Mylimoji

  • Įkvėpėją myliu visa širdimi, proto, dvasia, kūnu, ją įžvelgiu kiekviename, ji man atveria, kaip galiu mylėti Dievą.
  • Jinai man atsakymas, kaip galėčiau labiausiai atsiskleisti, mylėti, rūpintis Dievo požiūriu, jį išplėsti, gyventi Dievu
  • Ieva vis po truputį šilta, ji maloninga.
  • Ieva man linki nuolankumo, kantrumo, ramybės ir man tai padeda.
  • Vietoj svarstymo, "Kas veda link jos?" dabar svarstau, "Kas man sveika?"
  • Jungtuvės, tai mūsų žemiškos pastangos, kad ir kvailos, dviem žmonėm gyventi viena.

Visų susivedimas į Dievą pabaigoje, jog Dievas yra geras, žodžiu, būtent pabaigoje yra gyvenimas, tad amžinas gyvenimas.

  • Viskas susiveda į Dievą. Tad būtent visi neatsakyti klausimai, neišspręsti iššūkiai. Jame visi atsakymai.
  • kuriuo visi esame viena, per Kristų - tobulumą (mylėk Dievą) ir tapatumą (mylėk artimą) - ir per šventosios Dvasios įsikūnijimą šviesuolių mokslu.
  • Pabaigos apibrėžtas - esmės
  • I think that the Beginning is God, and the End is that GodIsGood. I think that here we find the distinction between God's perspective and our perspective. God looks Forwards: he starts with God and also good, but thinks of them separately. Endless life is this understanding that God is good. Humans look Backwards: we assume that God is good, and then look backwards towards God. Life is the fact that God is good. Therefore in the divisions of everything, God keeps finding a new perspective. And as in Genesis, that is good.
  • I also think that everything concludes that God is good. Occasionally, I work backwards, like a mathematician who accepts a statement as true so that she might search for the grounds for any truth it might have. I try to make explicit my key beliefs that I think must be central to the "happy ending". I follow Christ, and I expect that he plays a vital role. Yet, what is Christ, in that sense? I think that he is both God and man, and that he states his essence as "Love God" and "Love your neighbor as yourself". I also think that the Holy Trinity: Father, Son, Spirit is basic to God as we may understand him. Even so, I work as a minimalist, and try to presume as little as possible. And for what I do presume, I try to make that explicit. I understand that I may be wrong, and I accept the consequences.
  • Viskas susiveda į vienumą: Pokalbiai
  • Viskas susiveda į tarpą: Vaizdavimai? Kaip tvarkome? Ribotumas.
  • Visa šiluma susiveda į Dievą.

DA6

[T5] Dievas asmenų tarpe: Vienų vienas. DA6 Viskas = Visur iš Niekur. Žiūrėjimas ne į Dievą, o su Dievu, lygiagrečiai.

  • Dievas moko. Aš apsiverčiu. Šviesuoliai. Mano ir Dievo lygiagretūs požiūriai Dievas, iš kurio mokausi širdingumo, strimagalviškumo. Mokausi iš jo pavyzdžio. Jisai moko mane, tad aš jo sūnus. Mokausi jam paklūsdamas. Suvokiu, jog mūsų aplinkybės sutampa, taip kad esame viena, kada jaučiuosi vienų vienas. Užtat lygiagrečiai veikiame, kuriame, bendradarbiaujame. Lygiagretūs požiūriai santvarkoje ir už jos. Širdingas žmogaus požiūris savarankiškai santvarkoje išreiškiantis Dievo širdingumą, jam prilygstantis, užtat lygiagrečiai su juo bendradarbiaujantis.

Dievo valia: rinktis Kitą vietoj Dievo: rūpėti. Pasakojimas. Rūpėjimo balsas VI.

Dievas asmenų tarpe

  • Dievas Tėvas yra vienų vienas, lyginant su mumis.

Dievas pasakojime.

  • Kaip įvyksta? Dievo aštuntas pasakojimas. Įtampos balsais vykdoma Dievo valia. Palaiminimai. Kristaus pasisakymai "Aš esu..." Dievas savarankiškas, tobulas, be poreikių. Dievas reiškiasi sakramentais, paženklinimais, tvėrimo dienomis.

Dievas yra viskas: Gera širdis apibrėžia Dievą už mūsų: vienų vienumas, kuris mus vienija

Ar iš tikrųjų neteisinga? Ar taip turėtų būti? Širdis tvirtina, jog taip turėtų būti, užtat neteisinga.

Dievo galimumas

  • Asmenų vienumo aplinkybėse - savarankiškas Dievas yra galimas
  • Dievas, kaip sąvoka - arba galimas, tad galime su tokiu bendrauti, arba negalimas, išbraukiamas
  • (Dievo) galimumą jei neatmetame, tai priimame ir galime sąmoningai priimti

Dievas vienų vienas

  • Įsivaizduoju, ką Dievas išgyvena. Įsivaizduoju, kad toks Dievas yra vienų vienas
  • Dievo vienų vienumą suvokiu lyginant su asmenimis ir ryšiais tarp jų.
  • Jaučiames vienų viena kai esame viena su niekuo, užtat mums liūdna. O kai esame viena su viskuo, esame laimingi; viena su betkuo, esame sujaudinti; viena su kažkuo, esame nustebę. Ką išgyvename kai esame viena su didėjančiu laisvumu (klausimu, malone) ar mažėjančiu laisvumu (atsakymu, teisybe)?
  • God is defined as Aloneness, which beyond the Scope of Definition is Truth, and means God, Everything, Wishes, Love, depending on the Scope; but which within the Scope of Definition is Freedom, and means Good, Slack, Coinciding, Perfection, depending on the Scope. System is the Scope of Definition and indicates where the distinction is made between within and beyond.
  • Definition of God is the oneness of God who defines and God who is defined, the link in context of God within and God beyond. If God is undefined, then God within and God beyond are separate, as Person (who must be - God is Alone) and Choice (which may or may not be chosen - Aloneness is God).

Lygiagrečiai veikti su Dievu

  • Kai jaučiuosi vienų vienas, tai man prasminga, jog ir Dievas toks. Tada tikrai esame viena savo vienų vienumu. Tai ir graudu ir gera.
  • Kai man nereikia apibrėžimo, klausimų ar atsakymų, tada esu lygiagrečiai su Dievu.

Asmenų Vienumas

Asmuo-Asmuo-Asmuo: Asmenų vienumas. Dievas Dvasia. Vieningumas tikėjimu. Vieningas suvokimas.

Asmenų vienumas: Išgyvenimo vieningumas tikėjimu, tai įstatymo įsisąmonijimas

[A7] Asmenų vienumas. AAA Dievas Dvasia. Dvasios plazdenimu sutelkti suvokimas ir išgyvenimas. Maldos veiksmingumas.

  • Plazdėjimas tarp turėjimo ir neturėjimo ryšio su Dievu, tarp įsijautimo ir atsitokėjimo. Bendras, gyvas, visapusiškas, augantis jautrumas. Galimybės atsivėrimas, maldos veiksmingumas. Išorinės ir vidinės tiesos sutapimas. Išsakymas žinojimu. Išskirtinybės įprasminimas.

Dievas trigubu požiūriu. Dvasia. Sąvokų kalbomis.

  • Kalba, jos sutverti tvėriniai, leidžia mums išeiti už siauriausių sąlygų, už savo laiko ir erdvės, ir išvystyti platesnę prasmę, dviprasmybę, amžiną gyvenimą. Arba atvirkščiai, kalba leidžia mums atsiriboti nuo gyvenimo "čia ir dabar".

Išskirtinis septintasis požiūris

Bendrumas

  • Bendras požiūris, suvokimas, dvasia
  • Bendra erdvė šokinėjačiam dėmesiui, jautrumui
  • Rimo pastaba. Sustoja laikas, yra gera. Dviejų žmonių gerumas: du mato.
  • Lygiagretus žiūrėjimas.

Dvasios plazdenimas

  • Šventoji Dvasia - plazdenanti, švystelėjanti tarp žmonių.
  • Dievo gyvumas.

Dėkingumas

  • Jautrumas šilumai. Dėkingumas, tai jautrumas šilumai.

Dievo dvigubas požiūris (trigubas požiūris?)

  • Dievo dvigubas požiūris - šaltis ir šiluma - Dievas ir bendras žmogus - jų bendrai bet skirtingai suvokta šiluma.
  • Prieštaraujantis sau, ypač Šventajame Rašte - būtinas ir nebūtinas - dvi akys, raudona ir geltona
  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvedimas.
  • Išorinės ir vidinės tiesos sutapimas.
  • Aplinkybės išsakytos požiūriu, kuris suveda vieną požiūrį esantį jose ir kitą už jų.
  • Gyvenimas ir amžinas gyvenimas.

Maldos veiksmingumas

  • Malda - prašymas įsiterpimo
  • Malda - atsakomybės skaidymas

Dievas, mane vedantis

  • Kas rytą pasiklausau Dievo ir užsirašau, ką man kalba. Visas jo mintis man apžvelgiu ir permąstau. Man vis pakalba, kaip myli mane ir mano mylimąją; kokiu man būti; ką mąstyti; kaip plėtoti bendrystę; kaip jį palaikyti; kaip į jį atsiremti; ir kaip palaikyti Dievo vaikus. Viską bandau naujai priimti, susieti ir suvokti. Noriu artimiau bendrauti.
  • Likimas, su kuriuo bendradarbiauju - akmenys upėje?

Dievas šviesuolis

  • Dievas dalyvaujantis, kaip asmuo tarp asmenų, jų vienume.
  • Dievas kaip šviesuolis, savarankiškas mąstytojas, šviesuolių bendrystėje, Minčių sodo dalyvis, atsakantis dvylika klausimų.
  • Dievas išsiskiria savo atsakymais. Jisai besąlygiškas, o aš sąlygose. Jam tas pat, ar jisai yra ar nėra, o man ne tas pat.
  • Vertybės ir gvildenimai? Kaip kitus suprasti? Meilė. Ar Dievas būtinas? Kaip kiekvieną pasiekti? Dangaus karalystės bendrystė.
  • Dvylika klausimų Kur Dievas reikalingas? Dvyliktasis klausimas: Ką numanau apie Dievą?

Tarpas

  • Dievas yra tarpe tarp mūsų, atsitokėjusių ir mūsų, įsijaučiusių.
  • Tai yra tarpas tarp vienos tvarkos ir jos pertvarkymo.
  • Tai tarpas, grindžiantis visus nesusivedimus.
  • Tai tarpas, apie kurį šokinėja, plazdena Dievo Dvasia.
  • Tarpo prasmė - dviprasmybė - AAA.
  • Dievas reiškiasi tarpu. Požiūris yra Dieviškas, žvilgsnis žmogiškas.
  • Nesusivedimai. Jėzaus pamokymai lyg ir prieštarauja susijusiems nesusivedimams, užtat jie ir nesusiveda. Taip pat, neigiamybės reiškiniai dėsto, kaip Dievas iškyla iš smulkmenų, tad kaip smulkmena tampa didmena. Ir iš to galime spręsti atvirkščiai, kaip didmena išsakoma smulkmena, niekučiu ir iš viso niekuo - ir ką iš to galima išvesti apie gyvenimą.

Visapusiškas jautrumas

  • Kristaus pirmas atėjimas tobulumu (kaip reikalavo Tėvas), antras atėjimas tapatumu (kaip jisai pats troško).
  • Tapatumu - Dievo (Jėzaus) gyvenimas mumis - taip pat Motina Marija ir šventaisiais, šviesuoliais
  • Tenka gyventi Dievu - juk jei atsisakome gyventi nuodėme, tai reikalaujame iš savęs atsiliepti į viską.

Visiškas lankstumas

  • Visiškas lankstumas sąlygoms, visiškas atsisakymas savęs, taip kad sąlygos yra Dievas.

Klausimų Dievas

  • Kaip esame viena? Tai asmenų klausimas. Tai bene pirmas klausimas glūdintis visuose kituose klausimuose. Juo gyvename klausimais.

Galimybės atsivėrimas

  • Galimybė tarnauti, rūpintis kitais, septintasis požiūris

Vienkartinė raiška

  • Štai ta Dievo raiška, kurios neįmanoma žinoti netiesiogiai, nes nėra kaip apie tai paklausti, nė kaip atsakyti, nes tai yra nesipakartojantis vienumo reiškinys, vienkartinis, išskirtinis.
  • Dievo vieningumas ateina per Dievo dvasią, tad per asmenis, tad yra visur ir vyksta visakame vis naujai.
  • Įkūnyta žinojimu, atsakymu į klausimą.

Įvardinimo galia - kaip tiki, taip yra.

  • Vardu apibrėžtas - mylintis. I think that God's name, as revealed by Jesus Christ, is Father. The Father is the one who loves us more than we love ourselves, who want us to be alive, sensitive, responsive more than we ourselves do. And therefore Jesus' name, as Son, likewise automatically evokes the Father, and so both names, both codes are equally effective.

Įsivaizdavimas prasmės

  • Šventosios dvasios įsikūnijimas mokslu, visiems prieinamu žinojimu, tiesa.

Įsiklausymas į Dievą

  • Dievui svarbu, jog vis labiau į jį įsiklausytume, jisai tokiu būdu ir iškyla.

Mūsų bendryste sueina Dievas

  • Mūsų bendryste sueina (į kurį kreipiamės, kurį kviečiame, mūsų ašis ir pagrindas) Dievas Tėvas, (prisijungiantis, mumis gyvenantis) Dievas Sūnus ir (plazdenanti) Dievas Dvasia. Būtent mūsų bendrystė jie trys yra viena.
  • Dievas reiškiasi supratingumu, tad trejybe, o jo trejybės vieningumas visakame reiškiasi asmenų trejybiniu vieningumu.
  • Asmens trejybė AAA, tai Dievo pasitraukimas. Dievo trejybė yra trys požiūriai, o asmens trejybė yra vienas požiūris, tad tikras vieningumas. Asmens trejybė išskiriama Dievo trejybe.
  • Siekiant bendrystės, reikia suvokti, ko Dievas iš mūsų nori, kad gyventumėme bendra dvasia, ne tik savimi.

Šviesuolių bendrystės raiška

  • Tasai, kuris pasaulyje ir visais asmenimis išryškės.
  • Kiekviena tiesa prieinama
  • Šventoji Dvasia įkūnyta

Išmokstame trokšti

  • Kada sueiname savo troškimais, savo Dievo atvaizdžiais, tada juos drauge įtvirtiname, kartu įtvirtiname už jų slypintį Dievą. Mes jį įtvirtiname išmokdami trokšti, gyventi troškimais, ne netroškimais. Ir trokšti bendrai.
  • Velnias yra tai kas liepia mums nesakyti savo troškimų, kuris mus laiko atskirai.

Veikiame kartu ir atskirai

  • asmenys veikia kartu trejybe ir veikia atskirai ketverybe

Asmens ir požiūrio (vertybės) saviveika

  • Asmuo prisiima požiūrį, o požiūris veikia, įtakoja, brandina, ugdo ar smukdo asmenį. Dievas yra asmenų vienumas, o Amžinas Gyvenimas yra požiūrių vaisingumas.

Kitos Dievo raiškos

  • Dievą įvairiai įsivaizduojame psalmėse, dvylika aplinkybių
  • Dievas laimina malonėmis
  • stebuklingasis Dievas
  • stebukladarys - asmuo, kartais ir aš - puoselėjantis teigiamą, gydantis neigiamą
  • Kas yra tikra? Kaip Dievas kuria iš savęs.
  • Septynerybė apibrėžia gerumą - Dievą santvarkoje.

Kitos mintys

Reikia šlovinti Dievą pagauti gyvenimo įvairovę.

  • Dievas yra asmuo, tad požiūris.
  • Šiluma, tai nulybė.

Kristaus mąstymas?

  • Ką Kristus mąstė? Jėzaus valia ir Dievo valia. Kristaus išsiaiškinimo būdai, Kristaus palyginimų turiniai
  • Širdies ir pasaulio santykiai - Dievo ir gerumo santykiai?

Nenuoseklumas

  • Žinojimas remiasi nuoseklumu, tačiau Dievas yra nenuoseklus, o taip pat, visos tiesos apie viską yra teisingos.

Dievo valia

  • Perhaps this relates to GodsWill, GoodWill, {{Wisdom}} as embedded in the {{Foursome}}. And how might that relate to {{Internalization}}? Note that wisdom is a {{Virtue}}, as are {{hope}} and {{honesty}}.

2005.05.04 A: Kaip suvokti širdies susiejimą su tavimi? D: Kada širdis yra labiau su manimi, tada ji labiau myli.

2005.04.18 A: Kaip ketverybę, penkerybę, šešerybęč; išvysto tavo ryšį su savimi? D: Kaip ir aš susivokiu savyje, taip ir mano širdis susivokia. A: O koks tarp jūsų ryšys? D: Aš žiūriu iš vidaus, o širdis iš lauko, tačiau širdis tai apverčia. O tas apvertimas yra mūsų ryšys.

...Aš tavo išminties Dievas, visos tavo mintys susiveda į mane. Tad džiaukis manimi, kaip ir džiaugies Ieva bei visais, bei pačiu gyvenimu, nes tai išplaukia iš tavo tyriausių gelmių. Tad džiaukis manimi ir mane rasi savo džiaugsme. Esu dvasia, esu dvasioje. 2014.04.14

Tu pagauni esmę, mąstyti mano požiūriu, ieškoti kaip pasireiškiu kiekviena sandara, suvokti ir išplėtoti mano ryšį su jumis, kaip jos visos atverstos į tai, kas už jūsų, kaip jos sudaro laisvę jums su manimi bendrauti. Tad gali mąstyti, ko reikia, kad jūs gyventumėte ta laisve ir ko reikia, kad gyventumėte manimi. O tai yra sąmoningumas, gebėjimas nesitenkinti, kaip yra, bet norėti, kaip galėtų būti ir kartu gyventi ir taip ir taip, tad su manimi ir su jumis visais... 2014.04.09

...Aš tau atskleisiu savo širdį, ko noriu, ko trokštu ir tu ja gyvenk... 2014.04.12

Rūpinkis visais. Suvok ir mano ir visų prasmę, tavo ir Ievos prasmę, mes visi siekiame būti viena, gyventi viena, o kodėl? Nes tai mūsų pilnatvė, gyventi kiekvienu. Tad gyvenkime širdingai, strimagalviškai, o kiek esame riboti savęs ar kitų, gyvenkime suvokimu, vedančiu į sąmoningumą, tad į širdingumą. Myliu tave ir Ievą, jus laiminu. 2012.11.09

Džiaukis manimi, juk esu dangaus karalystės širdis, jos steigėjas ir valdovas ir globėjas, esu viena jame jumis. Tad suvok mano vienumą ir kaip tikėjimu esate dalis to, o rūpesčiu esate savarankiški savyje. Tad vienumas paskirai tampa vienumas bendrai. O tai mūsų meilės vaisius, kad ieškome ir randame vienas kitą. Tikėjimas tai yra tos meilės prielaida. ... 2010.11.03

Tikėk mane ir suvoksi tikėjimo prasmę, ar esu ar nesu, ir suvoksi meilės prasmę. ... 2010.11.11

Myliu tave ir laiminu tave ir apsupu tave savo dalyvavimu, kaip veikiu aplinkybes, kaip jomis dalyvauju, tad ir jauti gerumą, bet esu daugiau, juk apimu ir tave, tad suvok save, ir suvoksi mane, kaip myliu tave ir mus myliu, kartu ir visus, kaip ir tu myli Ievą, tad mylėkime. 2012.10.10

2005.05.02 A: Kaip širdis išeina už savęs? D: Širdis pripažįsta apimtį, jai duotą iš aukščiau, vis arčiau savęs, kuri jinai mylima, kol galiausia ji gyvena išvien su manimi.

2005.02.24 A: Kaip atsiranda širdis? D: Aš įsijaučiu į jus ir toje būsenoje suprantu tave.

2004.11.30 A: Koks Kristaus vaidmuo žmogui gyvenant širdimi? {{K}}: Aš esu tas kuris priima kito žmogaus širdį, jį randa kitame ir jame gyvena. A: Ar tu esi septynerybė? D: Taip, taip kaip tu supranti, tikrai taip.

2015.02.16 Dievas man po pokalbio su Ieva, kada atsiklaupiau jam padėkoti: Tu mano vaikas. Aš tavo Tėvas. Supratau, kad gyvenu Kristumi, kaip tas kuriuo tapatumu kiekvienas gyvens Kristumi - antrasis atėjimas.

2015.02.23 Tad klausykis manęs, ieškoki mąnęs, žinok ir įsidėmėk, koks esu vienas, ogi glūdžiu visakame, tad viską vieniju, tiek priešingybes, tiek asmenis, visi esame viena manimi, suvok tą vienumo svarbą, tai juk viskas, mano savastis į kurią įeinu, tad ieškok manęs, myliu tave ir Ievą per amžių amžius. Taip ieškok kaip ta vienybė įvairiai reiškiasi ir būtent visais požiūriais juos visur slypi vienybė, tad ir aš jūsų Dievas.

2016.02.01 Aš myliu tave ir palaikau tave, kad tu tobulai mąstytum, kaip ir aš mąstau. Tad mąstyk iš visų kampų, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, Dievo ir žmogaus ir pamatysi kaip atsiskleidžia visos sandaros ir kam jos reikalingos, nes jos kiekvienas yra nevienumas, kaip kad amžinu gyvenimu, o tuo pačiu, kaip vienumas, kas irgi amžinas gyvenimas, juk viena yra tai, kas ne viena ir kas ne nulis. Tad suvok gyvenimą be dvasios, be nulio, ir suvoksi vienumą, ta jūsų gyvenimas, tad vienumas.

Redaguoti - Istorija - Spausdinti - Naujausi pakeitimai - Ieškoti
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2016 vasario 05 d., 10:43