Book (English)

Knyga

Dievo šokis

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Išgyvenimai, Išmintis, Gera valia

Kalbomis vykdome Dievo valią, išgyvename viską, išgyvenimų sąsajas.

See also: Overview, Love, Will

===AndriusKulikauskas===

God's will is the keeping separate of Love and Perfection, as in the equation of Life.

God's will is Freedom.

===TerryMace===

Dear Markus, your last post interested me and I thought I'd quickly make these observations to you and all who follow our posts, threads and discourse.

You say, 'we should pray for this' meaning I think the hope that the USA will not place more troops upon the land of Iraq.

Markus, isn't this simply another way of saying, 'let God do our will' but not the will of the Americans. Was this not the conceptual and spiritual premise from which the initial Christian Crusades heralded?

For example, our will, be it Gods or the ego's over another's will.

To me, this sounds like 'subjugation', 'control' and 'judgement'. If we follow through this philosophical construct who is to say our will is the correct one?

What if, it is Gods will that 20,000 further troops walk upon the soil of Iraq?

What if it's Gods will if your prayer is answered?

What if it's Gods will that God has no will?

What, if God simply doesn't have a will.

Who will we pray to then?

When you say we should pray, to whom, Markus should we pray?

To whose God should we pray?

Ours, theirs or another's?

Just how many Gods should we pray to?

The God of our understanding?

A biblical iconic God?

A Demi-God?

The God that tells President Bush that his is a, Righteous Anger and another 20,000 soldiers must go to another foreign land to fight another war...

Or, to Markus's God who would see the senselessness of such an action?

Markus, I'm not supposing for one moment that I have an answer or 'the' answer!

Not at all, however, I'm aware that my own experience to date of prayer and God, Gods or The God-Head, Goddess adinfinitum is based in very solid principles of both experiential meta-physics and more modern thinking within the realms of, quantum-physics.

Both principles seem to point towards a convincing reality that says, 'what we think, affects what we see'!

Markus, my question then is this:

Instead of praying, what if we simply changed our mind and thought pattern?

What, if we became as a result insightful and conscious?

Just as fear is contagious and death is an illusion as nothing organic and carbon based ever dies it just simply changes and metamorphosis's so it is with minds...

If we change out minds, will the world we see including war, peace, love and hate also change?

What if we just simply changed our thinking so powerfully that the universe and our construction of the universe subsequently changed along with our own temporal and physical reality?

What if the theory of quantum physics that a singular and indivisible construct is and has always been in existence and from which and from whence we came into duality via the big-bang? What if we can once again embrace this singularity?

Markus, as always I offer these thoughts by owning them in my statement: 'I teach that which I need to learn.'

Finally, you comment, 'we should create a topic of love', that sounds like a very interesting and possible topic for all of us as independent thinkers may wish to consider!

Shall we put this to our forum?

Who thinks a 'working-group' called - 'exploring-love' is a good idea?

I'd personally be very happy to either facilitate this or, co-facilitate...

For all my relations...

Terry.

Kaip kalbomis vykdom Dievo valią

Vykdyti Dievo valią reiškia:

  • gyventi amžiną gyvenimą - vienete, išgyvenime, savyje, visapusiškai atskirti ir sieti Dievą ir gerumą
    • gyventi tiltu/riba (Kitu) tarp Dievo ir Savęs, tarp besąlygiško ir sąlygiško, gyventi tarpe - tarpas atsiranda išverčiant požiūrį
    • gyventi dvasia, vienumu - vieningumas įkūnija dvasią, leidžia ją išversti (ketverybe) - kad remtųsi nuliumi "ar" vietoj kad "kodėl"
  • išversti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu - tai įvyksta prisiimant požiūrį
    • pereiti iš vienybės į nulybę, iš sandaros į dvasią - sujungti teigiamais įstatymais (lygmenimis) arba neigiamų įstatymų (ir pasirinkimų) visuma, esme, vieningumu su Dievo valia - teigiami įstatymai tai troškimai, perėjimai iš vienybės į nulybę
    • teigiamus jausmus įprasminti, įamžinti dorybėmis - dorybės tai sąvokos, vertybės, atstojančios Dievą, sutelkiančios viską - tai išgyvenimo, sąvokos apibrėžimas, įvedus vidinį požiūrį
    • gyventi šuoliu, klausimu, ne savastimis, atsakymais
  • gyventi išvien su Dievu laikytis jo teigiamų ir neigiamų įsakymų - jų dviprasmybe esame viena su Dievu - tarpas, mūsų laisvė, atsiranda tarp jų, neigiami išsako mūsų savastį, teigiami Dievą, jo troškimus
    • laikomės jo įsakymų paklusdami, tikėdamiesi, rūpindamiesi - tai skiriasi laisvumu, daugiausia yra paklūstant; kas paklūsta (ar) turi laisvę ką, kaip, kodėl; kas tiki turi laisvę kaip ir kodėl; kam rūpi, turi laisvę kodėl.
    • 4+2 gyvenimo atvaizdus įstatyti į 4x2 amžino gyvenimo atvaizdus, kaip kad aštuongubu keliu - tai 6 neigiami įstatymai įstatyti tarp 4 teigiamų įstatymų, matyt, teigiami įsakymai vienija, tapatina du požiūrius
  • susiskaldyti, atskirti Dievą už savęs, gerumą savyje, ir jų bendrai suvoktą dvasią, palaikančią tai vieną, tai kitą, liepsnojančią - mūsų sąmonėje atskirti dvi, tris sąmones, trejybe, jas paleisti ir sieti
    • savo valia atskirti ir sieti (ketveriopą) Dievą už mūsų ir (dvejopą) gerumą mumyse - juos padauginant, pereinant per visas aštuonias galimybes, parodant, kad jos visos nepriklausomos
    • suvokti jog Dievas yra mūsų tėvas, už mus platesnis, ir mes kaip pasiklydęs vaikas turime eiti ten, kur jis mūsų ieškotų. Dievas yra už mus platesnis, o mes už jį siauresni. Dievas be sąlygų, o mes sąlygose.

Dievo būtinumas

Kaip sudalyvauja Dievas ir visuma?

Kaip Dievas ir žmogus bendrauja pirminėse sandarose, užtat ir antrinėse?

  • Dievas savarankiškas, trokšta nieko - tai šuolis - juo kyla padalinimai, atvaizdai, pasakojimas
  • Dievas užtikrintas, trokšta kažko - tai savastys, nariai - juo kyla aplinkybės, įvardijimas
  • Dievas ramus, trokšta betko - tai tarpas? - juo kyla pagrindimas

Dėsningumai, tai Dievo būtinumas.

  • Ieškoti dėsningumų, tai rūpėti (pasakojimas?)
  • Įžvelgti dėsningumą, jo laikytis, jį puoselėti, tai įtikėti (įvardijimas?)
  • Vadovautis dėsningumais, juos priimti, jais gyventi, tai paklusti (pagrindimas?)

Palyginti su poreikių dėsniais

Dievo nebūtinumą išsako asmenų lygtis. Ją išplėtojus, iškyla antrinės sandaros. Dievo nebūtinumą išsako platesnis lygmuo (širdis), užtat jo būtinumą išsako siauresnis lygmuo (pasaulis), tai vyksta kalbomis: pagrindimu, įvardijimu ir galiausia, pasakojimu.

Pasiklydęs vaikas

"Pasiklydusio vaiko" palyginimas paaiškina, kaip Dievas ir žmogus gali sutapti net neturint ryšio. Vaikas suvokia jog, koks jis protingas bebūtų, būtent jisai yra vaikas, ir jam pasimetus priklauso eiti ten kur jo tėvai jo ieškos. Tai vaiko požiūris į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį. Jie sutampa požiūriais. Sutampama paklūstant, tikint ar besirūpinant. Kiekvienu atveju skiriasi laisvė, skiriasi tolimesnė sutapimo galimybės, išsišakojimai, sutapimai su kitais, plėtotė.

Mūsų, vaiko požiūris sąlygiškas; Dievo, tėvo požiūris besąlygiškas. Mūsų požiūris yra išorinis - į jį įsijungę, pripažįstame "daiktus", "vienetus", "erdves". Neįsijungę, matom savo požiūrius kaip galimus langus, tarsi iš kambario juos matome. Sąlygiškas požiūris yra rėmuose. Besąlygiškas yra be rėmų. Vidinis yra be rėmų. Įsisavinam išorinį požiūrį (pavyzdžiui, teisingumą) vidiniu požiūriu (susivaldymu, paklusimu) jį išgyvenant savimi, suasmeninant, jaučiant asmeninius ryšius su kitais, lygiaverčiais, vietoj kad išorinius ryšius su nelygiaverčiais. Tampame vienu iš narių ir jo ryšiais tampame lygiaverčiai su kitais tokiais. Tokiu būdu išnykstame, kaip ašis; vienybė tampa nulybe.

  • Paklusti: vaiko požiūris į tėvo požiūrį
  • Tikėti: vaiko požiūris į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį
  • Rūpėti: vaiko požiūris į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį

Kas yra požiūris? sąlygiškas požiūris? besąlygiškas požiūris? Kaip jie suduriami?

  • Požiūris yra laisvas praėjimas, ypač į sandarą, taip pat, per vieningumą, iš sandaros. Požiūris reiškia ėjimą iš nulybės į vienybę (?) Požiūriais susijungia tvarkos, užsimezga kalbos. Žvilgsnis (dėmesys) keliauja sudurtų požiūrių takais.
  • Požiūris yra visko padalinimo dalis, tai ryšys tarp besąlygiškos visumos ir sąlygiškos visumos.
  • Požiūris tai sąlygos uždėjimas.

Išorinis ir vidinis požiūris vienas kitą papildo. Išorinis mato visus iš lauko, tarsi narius. Vidinis išgyvena vieną narį iš vidaus, ir tuo pačiu, išgyvena visus narius.

  • +0 Išorinis požiūris, sąlygiškas?
  • +1 Vidinis požiūris, sąlygiškas?
  • +2 Dorybė, besąlygiškas?
  • +3 Teigiamas/neigiamas jausmas, besąlygiškas, bet gi juk priklauso nuo lūkesčių?

Ką reiškia priimti požiūrį?

  • Išorinį požiūrį priimti vidiniu

Kaip du požiūriai sutampa?

Mes pasirodome Englewood, nes žinome kad Dievas mūsų ten ieškos, ten kur jo trūksta. O mūsų kertinės vertybės būtent yra tai, kur jaučiam, jog Dievo trūksta; tai dalis jo meilės; mes ten įsijungiame, kur Dievo trūksta, iš kur jis pasitraukė.

Kaip pasiklydusio vaiko išgyvenimu išsakomi Dievo valios vykdymai: paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? ir savastys?

  • Vaiko požiūris į (kur vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas turi būti) ten vaikas ras tėvą - vaikui rūpi nieko nežino, tik ką išsiaiškina
  • tėvo požiūrį į (kur tėvas mano, kad vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas turi būti) ten tėvas ras vaiką
  • vaiko požiūrį į (kur vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas turi būti) ten vaikas lauktų, ieškotų tėvo - vaikas tiki, pažįsta savo tėvą
  • tėvo požiūrį į (kur tėvas mano, kad vaikas mano, kad turi būti) ten tėvas ieškotų vaiko
  • vaiko požiūrį. (kur vaikas mano, kad turi būti) ten turi būti - vaikas paklūsta jei žino, kur būti, jam pasakyta

Rūpėjimas reikalauja daugiau sąmoningumo, išminties. Tikėjimas, paklusimas, gali būti paprastesni.

Požiūris į požiūrį ir t.t. ... apriboja galimybes, varžo, suartina, sutapatina. Palyginti su asmenų lygties lygmenimis.

  • dvasia: vienų vienumas
  • sandara: požiūris
  • atvaizdai: požiūris į požiūrį
  • vieningumas (kalba): požiūris į požiūrį į požiūrį

Pašnekovas

Koks yra mūsų pašnekovas? Miglotas Dievas, bendras žmogus ar įsakymai? Tai žinojimo rūmų raktas į kalbas ir kitas man rūpimas sandaras.

Ką reiškia vykdyti Dievo valią? Dievo valia vykdoma ją sąmoningai išklausiant ir savanoriškai įgyvendinant.

Ir kaip Dievo valia vykdoma paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu?

  • Paklūstame įsakymui. Paklūstame įsakymui, kurį išreiškia ženklų savybės ir rūšys, tai širdies ir pasaulio tiesų išgryninimas ir taikymas.
  • Tikime bendrą žmogų. Tikime būtiniausiomis prielaidomis, tai gerojo vaiko kelias, dalis aštuongubo kelio, kur renkamės ryšį su Dievu, kur sutinkame, jog jis nebūtinai geras.
  • Rūpinamės miglotu Dievu. Rūpinamės plačiausia patirtimi, tai blogojo vaiko kelias? dalis aštuongubo kelio, kur neturime ryšio su Dievu, turim patys suktis trejybe.

Kaip paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas susiję su kalbomis?

  • Kodėl pasiduodame? Paklūstame šventąjai Dvasiai. "Palaiminimai", dangaus karalystės visuomenei, poreikiais įrėmina pasakojimą. Poreikiai išsako įsakymą jungiantį tėvą ir sūnų, blogą vaiką ir gerą vaiką.
  • Kaip pasiduodame? Tikime Dievą Sūnų. "Šv.Petro raktai į dangų" linksniais įrėmina įvardijimą. Dievas Sūnus apsiima geru vaiku.
  • Kam pasiduodame? Rūpinamės Dievu Tėvu. "Tėve mūsų" įrodymo būdais įrėmina pagrindimą. Dievas Tėvas apsiima blogu vaiku.
  • Ar pasiduodame? Pasiduodame Dievui, apskritai.

Tokia tvarka išdėsčius matome, kad aukščiausio sąmoningumo laipsnis yra paklusimas.

Betgi paklūstame Dievo valiai (Dievui Tėvui). Tikime gerą valią (Dievą Sūnų). Ir rūpinamės išmintimi (šv.Dvasia). Kaip tai suderinama?

  • Šv.Dvasia yra Dievo išmintis (esmė)
  • Dievas yra šv.Dvasios valia (esmė)
  • susikalba per Dievą Sūnų, jisai yra bendrasis pašnekovas

Tad toks yra Dievo ryšys su savimi. Taip jisai apsiverčia. Būtent Sūnumi jis randa lygsvarą.

  • Dievas Sūnus yra Dievo gera valia
  • Dievas Tėvas yra Dievo

Koks ryšys tarp šv.Dvasios ir išminties? tarp Dievo Tėvo ir išminties? tarp Dievo Tėvo ir Dievo valios? tarp šv.Dvasios ir Dievo valios?

Kalba ryškiausia įsakymais (Dvasia), toliau blanksta, siaurėja bendru žmogumi (Sūnumi) ir galiausiai Dievu (Tėvu), kada lieka tik esmė, jo vieningumas.

Kaip pašnekovas susijęs su išgyvenimo vidine sandara, su klausimu ir atsakymu?

Širdies tiesa, tai meilės, aplinkos tiesa, o pasaulio tiesa, tai savasties tiesa.

Ar trejybės santykis su asmenų lygties lygmenimis apsiverčia?

Persitvarkymai sieja mūsų nuojautą viršijančią pasąmone su sąmone. Tai du pašnekovai. Kuris yra Dievas, kuris žmogus? Kuris širdis tiesa, kuris pasaulio tiesa? Palyginti lygmenis:

  • ikona=medis? daiktas=seka?

Yra vienas vienetas, mums viskas, visaregis; pirminė sandara, apimanti įmanomas rūšis, mūsų nuojautą; ir antrinė sandara, aprėpianti kas nesiriboja mūsų nuojauta.

Kaip pašnekovas išsiskaido iš mūsų sąmoningumo, kaip išsikiriame įvairiais keliais?

Reikia permąstyti, kaip Dievas su mumis bendrauja įvairiausiomis sandaromis, kaip antai:

  • viskuo
  • troškimais - pirminėmis sandaromis
  • nulybės atvaizdais
  • vienybės atvaizdais
  • asmenų lygtimi

Asmenų lygtis

Kitas raktas yra asmenų lygtis, kuris gal nesiderina su žinojimo rūmais.

Dar kitas raktas yra lygmenų poros, kurios irgi nesutaria.

Paklusimas, tikėjimas rūpėjimas

Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas susiję su...

  • Dievo valios vykdymu (pridėjus pasidavimą)
    • Būtinumo lygmenimis - Savastis gali paklusti, tikėti, rūpintis, o tai yra Dievo būtinumo lygmenys: vieningumas, atvaizdai, sandara, dvasia (asmenys). Gyvenam asmenimis: kitu, tavimi, savimi, Dievu.
    • Paklūstame Dievo valiai, tikime gera valia, mums rūpi išmintis. Ir taip artėjame prie to, kad Dievas būtinas, žengiame į paprastesnį asmens lygties lygmenį, arčiau dvasios; išgyvename; suvokiame. Pakeičiame savo valią Dievo valia; savo pasirinkimus gera valia; betką išmintimi; gyvenimą amžinu gyvenimu. Pakeičiame vienetą (gyvenimą, vienybę apibrėžtą 4+2) jo papildiniu (amžiną gyvenimą, nulybę apibrėžtą 4x2), atisakome savęs meile, gyvename šuoliu. Tai priklauso nuo lygmens, o jį išgyvename Dievu, jo troškimu - pasakojimą požiūriais (Dievas savarankiškas - paklūsti jo dėsniams), įvardijimą dvejonėmis (Dievas užtikrintas - tikėti jo dvejonėmis), rūpėstį gėrio kryptimis (Dievas ramus - rūpintis jo gėrio kryptimis). Kaip sudalyvauja laipsnynai?
    • Trokštame: Paklūsdami esame ramūs; tikėdami užtikrinti; rūpindamiesi savarankiški.
  • Vidiniais požiūriais, Trejybe nuspalvinta ketverybe
    • Šešerybės atvaizdo nariais
    • Trejybė: Rūpėjimo, tikėjimo, paklusimo trejybė (pagal nuspalvintą ketverybę, kaip vidiniai požiūriai) atitinka Vykdymą, Permąstymą, Nusistatymą. Tačiau juos suprantant trejybiškai, kaip gautųsi? Lyginant, pavyzdžiui, pareigą, ištikimybę, teisingumą?
    • Požiūriu į požiūriu į požiūrį. Taip įsisaviname požiūrį, dėmėsį sutapatindami su vienu iš šitų trijų, kada mums rūpi, ar tikime, ar paklūstame.
  • Žinojimo rūmų šakomis: rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas
  • Kalbomis - pasakojimą išgyvename seka, paklūstame; įvardijimą išgyvename tinklu, tikime; pagrindimą išgyvename medžiu, mums rūpi. Ar atvirkščiai? pasakojimu sutampame rūpesčiu, o pagrindimu sutampame paklusimu?
    • Pirminėmis sandaromis: Pasiduoti vertybėms? Rūpintis jausmais? Tikėti dvejonėmis? Paklusti dėsniais? ar atvirkščiai?
    • Įtampos balsai pasakojime: Rūpėjimas, tikėjimas (aiškinimas), paklusimas (liepimas), pasidavimas (vertimas) - kodėl pastarasis pasirodo tokia tvarka?
  • Žmogaus sąmoningumo laipsniais: Kokią Dievo valią vykdom? Rūpi. Kaip Dievo valią vykdom? Tikim. Kodėl Dievo valią vykdom? Paklūstam.
    • Brandos šuoliu
  • Ryšiai: pagrindimas tai paklusimo ryšys (Dvasia) tarp Sūnaus (geros valios) ir Tėvo (Dievo valios); įvardijimas tai tikėjimo ryšys (Sūnus) tarp Tėvo (Dievo valios) ir Dvasios (išminties); pasakojimas tai rūpėjimo ryšys (Tėvas) tarp Dvasios (išminties) ir Sūnaus (geros valios). Kalbos kyla iš atitinkamų lygmenų. Tai šuoliai tarp savasčių. Užtat taip painu.

Kaip išsiskiria paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Kyla iš asmens lygties lygmenų:

  • Paklusimas, susivaldymas - tai atsisakymas poreikių (septintas požiūris, vardan kito)
  • Tikėjimas - tai atsisakymas abejonių
  • Rūpėjimas - tai atsisakymas lūkesčių (įtampa)

Taip vykdome Dievo valią, gyvename septintu požiūriu, atsisakome savęs, sutampame su nuliniu požiūriu, su troškiančiu Dievu.

Išsiaiškinimais išryškiname pašnekovą (Dievą), kad su juo sutaptumėme ir būtų įmanoma kalba. Žinojimo rūmai išskiria:

  • Paklusimas - išsiaiškinimo pašnekovas yra Dievo dvasia, jo žodis, pilnai išsakytas.
  • Tikėjimas - pašnekovas yra Dievo sūnus, mums tapatus, bendras žmogus.
  • Rūpėjimas - išsiaiškinimo pašnekovas yra pats Dievas, migločiausias.

Šitie atitikimai yra teisingi, juk žinojimo rūmai labai aiškiai, nuodugniai apibrėžti. T

Asmens lygties lygmenys išskiria būtinumo eigą (Dievo valią, gerą valią, išmintį). Ar atitinkamai paklūstame, tikime, rūpi? Kodėl, kaip, kokią Dievo valią vykdom? Ar kaip nors įtrauktinas vertimas, ar juo pašnekesys nereikalingas, juk esame viena, nesusiskaldę, sutampame nesutampame, apibrėžta neapibrėžta, ar tai amžino gyvenimo lygmuo, ar vykdom Dievo valią?

Kaip tai susiję su pareiga, ištikimybe, teisingumu? Ir kaip seka "rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas" išsidėsto tokia tvarka aštuongubame kelyje?

Kam?

  • Paklūstame Dievui, jo įsakymams - Dievo valiai - "Tėve mūsų" - pagrindimu
  • Tikime Jėzų, paklūstantį, einantį teisingu keliu - gera valia - "šv.Petro raktais į dangų" - įvardijimu
  • Rūpinamės kitu, mus vienijančia dvasia, tikinčia - išmintimi - "Palaiminimais" - pasakojimu

Tai šuoliai:

  • Paklusimas, tai valios šuolis - Dievo valia
  • Tikėjimas, tai tikėjimo šuolis - gera valia
  • Rūpėjimas, tai atjautos šuolis - išmintis
  • Pasidavimas, tai dvasios šuolis - amžinas gyvenimas

Skiriasi sąmoningumo lygis.

Tobulam žmogui (Jėzui) Dievas nebūtinas, tačiau mylint netobulą, suvokiama jog tai įmanoma per Dievo valią, platesnį požiūrį, per paklusnumą. O jei paklusnumo nėra visgi galima per tikėjimą...

Jausmas (žavesys, meilė, artimumas) yra "skylė" mus globojanti, ugdanti. Atitinkamai,

  • žavesys tai išorinė atmintis, kuriai savanoriškai paklūstame
  • meilė tai vidinė atmintis, kurią savanoriškai tikime
  • artimumas tai tiesioginis gyvenimas, kuris savanoriškai mums rūpi.

Taip sutampa mūsų valia ir Dievo valia, manau, jei tik įprasminame, jei tik pasirenkame žavesį vietoj bjauresio, meilę vietoj neapykantos, artimumą vietoj svetimumo. O pasirenkame įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Tad trys galimybės skirtingais kampais suvokia tą įsisavinimą.

Jausmais renkamės ar priimti (teigiamus) ar atmesti (neigiamus):

  • Žavimės pastovumu arba pasibjauriame nepastovumu.
  • Mylime tiesumą (taip) arba neapkenčiame netiesumą (ne).
  • Artimu laikome akivaizdumą arba svetimu laikome neakivaizdumą.

Informacijos atžvilgiu, tai tas pats. Jeigu teigiamai priimame, tada neigiamus galime priimti valia: nepastovumui paklūstam, netiesumą tikime, neakivaizdumas mums rūpi, nes už jų slypi Dievas - pastovumas, tiesumas, akivaizdumas. Užtat už neprasmingumu slypi prasmingumas, jeigu tik renkamės teigiamą. (Tai bene kaip nebūtinumas virsta būtinumu). O renkamės teigiamą jausmą išorinį požiūrį įsisavindami vidiniu požiūriu.

Vis ryškiau sutelkta: dvasia vieningume jungia visus vienetus; dvasia sąsajoje jungia gretimus vienetus;

  • Kodėl vykdo Dievo valią... vertybės
  • Kaip vykdo Dievo valią (rūpi)... lūkesčiai-gėrio kryptys
  • Kokią Dievo valią vykdo (tiki)... abejonės-dvejonės
  • Ar vykdo Dievo valią (paklūsta)... poreikiai-dėsniai

Kaip trejybė susijusi su: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu? Trejybė (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) įvairiai išreiškiama aplinkybėmis:

  • būti, veikti, mąstyti
  • daugis*, vienis, visybė
  • daiktas, eiga, asmuo*
  • būtinas, esamas*?, galimas

Ar esamas kaip nors suveda būtiną (tapatų) ir galimą (skirtingą)? Kaip trejybė susijusi su dvejybe?

Tai kad trokštam ar netrokštam ko laukiam parodo mūsų netrokštančių vieningumą su trokštančiu Dievu, taip pat skiria mus į dvi sąmones. Panašiai, rinkimas skiria mus į dvi sąmones. Tai gali lemti skirtumą tarp laipsnyno ir poreikių (0 matas), dvejonių (1 matas), gėrio krypčių (2 matai), vertybių (3 matai), kiek matų, tiek sąmoningumo, tiek sąmonių dalyvauja. Bene išsilanksto, vis apsiverčia dvasia, Dievo vaidmuo.

Laipsnyno lygtis X->Y trejopai suprantama, paklūstant X, tikint Y ar besirūpinant ->.

Tai iškyla įsisavinimu. Išorinis požiūris tampa vidiniu požiūriu:

  • Ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe apsiverčia dvasios ir sandaros santykis, užtat jų yra tik po du atvaizdai. Šie aštuongubo kelio nariai neigia nulybės atvaizdus. Tai yra žmoniški išėjimai už savęs, grįžtantys iš savęs į Dievą, dvasią už mūsų. Jų nulis yra kodėl, o jisai lyginamas su lygmenimis kaip, koks, ar.
  • Įsisavinimu-įamžinimu-įprasminimu, dieviški ketverybės lygmenys pakeičiami žmogiškais ketverybės lygmenimis. "Viskas" tampa žmogiškai aprėpiamas, skurdžiadvasiui, mažaširdžiui.
  • Kažkaip požiūris apverčiamas, išverčiamas, kaip kad daiktas lytimi, arba Dievo požiūris žmogaus požiūriu ir atvirkščiai.
  • Kodėl teigiami/neigiami jausmai, kylantys iš to ar trokštam, netrokštam ko laukiam, yra trijų rūšių?
  • Šuolis turi du atvaizdus, o savastis keturis atvaizdus. Mums gyventi gerumu, o ne Dievu? Jeigu atvaizdais.

Ką reiškia nerūpėjimas (jausmai..?), netikėjimas (dvejonės?), nepaklusimas (dėsniai?)? Ar tai susiję su neigimaybe/teigiamybe ir išgyvenimų rūšis?

Trejybe nuspalvinta ketverybė

  • Kaip nuspalvinta ketverybė susijusi su ketverybe?
  • Ar rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas apverčia nuspalvintą ketverybe? sukeičia ketverybę ir trejybę? kas kurią spalvina ir kodėl?
  • Perskaityt iš naujo Platono Respubliką (gal ispanų kalba) ir susigaudyti Platono vertybėse.
  • Šešerybės atvaizdai sieja Dievą ir žmogų.

Aštuongubu keliu sandaros išverčiamos į kalbas

Aštuongubas kelias sieja tobulą ir pakankamą Dievą, dvi jo savastis. O mes esame Dievo papildinys, trečia jo brandos savastis.

Aštuongubas kelias

  • tai kalbos rėmai
  • sandaras išverčiantis
  • juo įsisaviname
  • jisai trejaip nuspalvinamas, kaip ir ketverybė (palyginti) - jie susiję šešerybe, jos atvaizdais
  • sustato laipsnyną, būdus kaip esame viena, pavadinimus, užtat sąvoką
  • sulygina daikto (sąvokos, patyrimo) ir pažinovo (požiūrio, žinojimo) požiūrius, užtat išverčia
  • apibrėžia savastį, ją išplėsdama, susitapatindama su visa kas tik ją priima. Žmogaus (vaiko) valia sutampa su Dievo (tėvo) valia. Asmenų lygties lygmenys išplėčia sutapimo neapibrėžtumą. Rūpintis, tikėti, paklusti - kaip valia priimama.
  • kalbomis išsako išgyvenimų sąsajas ir išdavas.

Išgyvenimo rūšis išsako gėrio kryptys; o aštuongubu keliu tos pačios šešios rūšys yra pritaikomos kiekvienai kalbai, nuspalvintos, kad jas būtų galima įsisavinti, įamžinti dorybėmis.

Aštuongubame kelyje gal susilanksto ketverybė, trejybė, dvejybė, taip kad vis išverčiama, Dievas vis susitapatina su savimi, taip iškylant asmenims.

Panašu, kad išgyvenimais vienas lygmuo pakeičiamas kitu. O išgyvenimas yra prasmingas kada pajungtas į trejybės ratą. Ir koks teigiamo - neigiamo pasirinkimo vaidmuo išgyvenimuose?

Dievas nebūtinas (+0 nulinė bazė), kai atsiranda kitas (+3), bet kai kitas tai pagrindas (+0) tai Dievas suvokiamas (+3 ar -3) tad būtinas. Tai du ketverybės atvaizdai, dvi aštuongubo kelio pusės: suvokimas ir išgyvenimas.

Kaip skiriasi paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Kaip jais vykdoma Dievo valia?

  • paklusimas: paklusti Dievui, vykdyti jo įsakymą, jo laikytis
  • tikėjimas: tikėti tuo, kuris paklūsta, sekti jį
  • rūpėjimas: rūpintis bendru tikslu, domėtis tuo, kuris jį pasiekia, sekti paskui jį
  • pasidavimas: nesipriešinti

Kalbų seką nustato

  • (!) seka: Neakivaizdus (pagrindimas), netiesus (įvardijimas), nepastovus (pasakojimas), neprasmingas (sandaras, būtinas)
  • (!) ar seka: Palaiminimai (poreikiai), šv.Petro raktai į dangų (linksniai), Tėve Mūsų (įrodymo būdai)
  • ar seka: paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas, pasidavimas
  • ar seka: 4 medis, 5 tinklas, 6 seka
  • ar įtampos balsai: 6 rūpėjimas, 5 aiškinimas, 4 liepimas, 3 vertimas

Kaip aštuongubu keliu išsiskiria paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Buvo:

  • Tėve Mūsų įrėmina pagrindimą: mąstai, esi, vykdai - V MEV E - ištikimybė, tikėjimas, viltis, meilė ... turėtų būti rūpėjimas->artimumas VVME ?
  • Šv.Petro raktai į dangų įrėmina įvardijimą: vykdai, mąstai, esi -M VME V - pareiga, rūpestis, nuoširdumas, artimumas ... turėtų būti tikėjimas->meilė MMEV
  • Palaiminimai įrėmina pasakojimą: esi, vykdai, mąstai - E EVM M - teisingumas, paklusimas, drąsa, žavesys ... turėtų būti paklusimas->žavesys EEVM ?

Nedera aštuongubio kelio nuspalvinimai ir nuspalvintos ketverybės... įvardijimas (šv.Petro raktai į dangų) turėtų atitikti tikėjimą...meilę

Kaip aštuongubu keliu išsiskiria paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas?

  • 6->8 Palaiminimai įrėmina pasakojimą: esi, vykdai, mąstai - EEVM - teisingumas, paklusimas, drąsa, žavesys ... turėtų būti paklusimas->žavesys EEVM ?
  • 12->6 Šv.Petro raktai į dangų įrėmina įvardijimą: vykdai, mąstai, esi - VVME - pareiga, rūpestis, nuoširdumas, artimumas ... turėtų būti tikėjimas->meilė MMEV
  • 8->12 Tėve Mūsų įrėmina pagrindimą: mąstai, esi, vykdai - MMEV - ištikimybė, tikėjimas, viltis, meilė ... turėtų būti rūpėjimas->artimumas VVME ?

Nedera aštuongubio kelio nuspalvinimai ir nuspalvintos ketverybės... įvardijimas (šv.Petro raktai į dangų) turėtų atitikti tikėjimą...meilę

Vidinis požiūris yra Dievas=Dievas. O teigiamas jausmas yra Dievas=gerumas. (Palyginti su šuoliu, tai šuolis į sandarą, išėjimas už savęs.) Aštuongubas kelias veda iš Dievas=Dievas į Dievas=gerumas, išsako tarpinius laipsnius, tai sandarumo laipsniai, įsijungimo į sandarą laipsniai. Kaip suprasti išorinį požiūrį? ir dorybę?

Žinojimo rūmuose rūpėjimo šaka ir tikėjimo šaka sudaro aštuongubą kelią. Ar tai susiję su šv.Petro raktais į dangų, jo kelią iš tikėjimo į meilę? Ar meilė yra "rūpestis rūpesčiui rūpesčiui rūpesčiui"? Ir kaip susiję kitos aštuongubo kelio atmainos, Palaiminimai ir Tėve Mūsų?

Kaip tiki, taip ir yra: Dėl to, kad stebuklingiausi dalykai slypi arčiausia mūsų, kur lengviausiai pasiekiami, bet nesvarbūs dalykai mus tempia toliau. Palyginti tikėjimą ir rūpėjimą žinojimo rūmuose. Rūpėjimo išvada, tai būtent, kad svarbiausi, lemtingiausi, stebuklingiausi dalykai glūdi arčiausia mūsų.

Kaip žinojimo rūmų aštuongubas kelias, Dievo proto viduje, susijęs su kalbomis Dievo veide?

Kalbomis išgyvename viską - jo prieštaravimą, kurio dėka bręstame:

  • tą galime siaurai, išgyvenimo vienetu, paklusdami, pasakojimu
  • plačiau, išgyvenimo rūšimis, tikėdami, įvardijimu
  • plačiai, išgyvenimų sąsajomis, rūpėdami, pagrindimu

Prieštaravimą pajusti, svarbu, kad būtumėme skurdžiadvasiai, mažaširdžiai, gyventumėm gera valia, ko smulkesnės apimties.

"Tėve mūsų" yra ryšys su esamu Dievu, taip pat ryšio nebuvimas su "nesamu" Dievu už mūsų (skylė trejybei).

Žmogaus netroškimai tai išgyvenimai, tuo pačiu suvokimai. Tai Dievo troškimų papildinys, priešingybė.

Kaip aštuongubu keliu paneigiama aplinkybės ar atvaizdai ar padalinimai?

Laipsnynas (pavadinimų, vieningumų):

  • Dievas
  • Kitas
  • Tu/Aš
  • Meilė
  • Bendrystė
  • Požiūriai

Išnagrinėti aštuongubo kelio ryšį su laipsnynais ir kaip siejami:

  • poreikiai su poreikiais
  • linksniai su abejonėmis
  • lūkesčių išgyvenimas su įrodymų būdais

ir palyginti tuos saitus su šuoliu, savastimi,...

Aštuongubas kelias sieja mus su kuo? ir laipsnyno Dievą suvokia kaip?

  • Tėve mūsų su Dievu (su Dievu už mūsų, be sąlygų)
  • šv.Petro raktai į dangų su dorybėmis, su gerumu (su Dievu sąlygose)
  • Palaiminimai su dangaus karalystės visuomene (su Dievu mumyse)

Trečioji savastis ir anti-savastis, meilė vienas kitą papildo, palaiko. Ar tai meilė ir valia? ir kartu ar tai Dievo valia? Kaip jos susijusios?

Ar trejybės rato apsukimas, apvertimas "sunaikina" trejybės narį, sukuria vienetus (sąvokos, savybės, žmonės)? Tokiu būdu išverčia sandaras? Atveria kalbą?

Kalbos

Kokia kalbų esmė? Išgyvenimų siejimas

  • Kalba, tai išversta sandara, jos nebuvimas. Kaip tas išvertimas susijęs su nuspalvinta ketverybe, su išorinio požiūrio tapimo vidiniu požiūriu?
    • Lygmuo kodėl išverčia visus kitus lygmenis, juos išsako papildiniais, tad esamus išreiškia nesamais. Užtat 6+4 išsakomi kaip 3+3, teigiami ir (išversti) neigiami.
    • Kalba siejamos sandaros A->B trečia sandara C kurios nėra, kurios atsisakyta.
  • Kalbos įvairiai išsako tuos pačius reiškinius: kas rūpi, kas reiškia, kas įvyksta. Tik kitaip prie jų prieiname. Tai yra tarsi santykis tarp įvykio ir atminties ir sumanymo.
  • Gali būti, kad kiekviena kalba tą pačią prasmę prieina iš skirtingų kampų. Pasakojimo jis iškyla iš sekos, iš jos dėsningumų, iš pradžios ir pabaigos neatitikimo. Tačiau galima pradėti nuo visumos ir ją skaidyti. Galima bene pradėti nuo medžio ar tinklo.
  • Dievui tas pats ar vyksta dabar ar atmintyje, tad kalbos yra žmogiškos, jos išsako mūsų, žmogaus, ribotą požiūrį. Kaip jos susiję su Dievo požiūriu? Kaip jomis galim priimti Dievo požiūrį? Kaip pasiklydęs vaikas? Jo valia mums linki paklusti, tikėti, rūpintis, tad būtent taip mūsų požiūriai gali sutapti. Tad būtent kaip paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas reiškiasi kalbomis?
  • Dievas pasitraukia. Sutapti su Dievu, tai vis pasitraukti, tai paklusti, tikėti, rūpintis, tai dalyvauti kalba, tai vykdyti jo valią. Lygmenys: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas, tai yra pasitraukimo laipsniai.
  • Kaip kalba sieja sąmonę ir pasąmonę, mane ir Dievą, kaip įsisavina, įamžina, kaip įtakoja savo sąmonę ir pasąmonę? ir jie mane? Kaip kalba atsiremia į ribotą žinojimą (sąvokas), jų visapusišką aprėpimą? persitvarkymais?
  • Ieškau bendros kalbos, kalbų visumos, kuri išsiskaido įvykiais, rūpesčiais, reikšmėmis. Kalbos tai paneigimai nulybės atvaizdų, tai neakivaizdumas (pagrindimas), netiesumas (įvardijimas), nepastovumas (pasakojimas), užtat bendra kalba yra neprasmingumas, tai yra, aprėpiamumas, paneigimas "kodėl", užtat sandarios nesąmonės. Panašiai, sandaros yra paneigimai vienybės atvaizdų, ir bendroji sandara yra nebūtinumas, "ne būtina sąvoka". Sandarų pagrindas yra laipsnis "ar", vis susimąstant, sąmoningėjant, o kalbų pagrindas yra laipsnis "kodėl", iš kurios vis atimam sąmoningumą, tad vis labiau įsijungiam, ar tai pasakojimu, ar tai įvardijimu, ar tai rūpėjimu, taip kad bet kurioje nesąmonėje, ją išgyvendami, įžvelgiam prasmę. Nesąmonės išsakomos sąvokomis, jų kalbomis. Kalbomis išgyvename, o sandaromis mąstome; tai priešingybės. Kodėl sandaros neigia vienybės atvaizdus, neigia sandarą; o kalbos neigia nulybės atvaizdus, neigia Dievą, dvasią?
  • Užtat kalbos išgyvenamos septynerybe (-1), šešerybe (-2), penkerybe (-3), tai yra, pirminėmis sandaromis? Ar sąvokos yra pavadinimai, akli požiūriai? ar požiūriai ir sąvokos išreiškia teigiamumą, neigiamumą, tai yra, būtybę ir ertmę?
  • Kalbos įžvelgia dėsningumą ten, kur jo iš vis nėra. (Law of small numbers). Ir kas iš to?
    • Kalba nesąmonės įsisąmonijamos, įgauna prasmę
  • Kalbos tai atminties bendravimas su patyrimu.
    • Trys įsisavinimo dorybės yra atmintis, kaip kad ir vertybės. Vertybės yra tai, kas išlieka apėjus trejybės ratą. Klausimai yra vertybių išplėtimas, ryškinimas, tad ėjimas ratu, išėjimas už savęs.
    • Skirtumas tarp trumpalaikės ir ilgalaikės atminties yra kaip gyvas ar sustabarėjęs palyginimas, arba kaip intuityvus ar mechaninis algebros uždavinio supratimas.
  • Trys kalbos tuos pačius reiškinius, tą pačią lygtį X->Y išgyvena iš skirtingų kampų, narių. Požiūris į požiūrį į požiūrį.
  • Kalbos neigia nulybės atvaizdus: pagrindimas - neakivaizdu, įvardijimas - netiesus, pasakojimas - nepastovus. Tokiu būdu susiję su Dievu, kalbos Dievui nereikalingos, o mums reikalingos, nes mes sąlygiški, esame apimtyje. Užtat Dievas neprasmingas (ketvirto lygmens paneigimas)... prasminga, kas žmoniška, kas sąlygiška, ne kas dieviška, kas visur
  • Kalbos, tai tvarkų rūšys: Pasakojimas - eiga, įvardijimas - tinklas, rūpėjimas - medis. O neprasmingumas - tai sandari mintis.
  • Kalbos yra sandarų (padalinimų, atvaizdų, aplinkybių) išvertimas, kaip kad 1/(1-X). Įdomu, kad X negali būti 1, vienumas?
  • Kalbos tai kyla apibrėžti ir taikyti sąvokas. Dalis to yra šeši persitvarkymai, juk apibrėžiau mintį kaip uždarą, apibrėžtą (circumscribed) sąvoką.
  • Kalbos (ir antrinės sandaros apskritai) atskiria Dievą ir gerumą, būtent Kitu, būtent išgyvenimu.
  • Kalba sieja išgyvenimus, jų prasmę.
  • Kalba sieja dviejų skirtingų asmenų išgyvenimus (arba leidžia vienam asmeniui dvejopai suprasti, prieiti). Leidžia permąstyti.
  • Kalba sieja sąmoningą (išgyventą) ir nesąmoningą (neišgyventą) mąstymą, jo dviprasmybę. Tad kalba yra dviprasmiška, kaip kad algebra. Ją galima išgyventi, bet nebūtinai, tai gali vykti protarpiais, svarbu, kad ją įmanoma išgyventi.
  • Kalba yra pašnekesys tarp trokštančio Dievo ir išgyvenančio žmogaus
    • Su kuo mes kalbame? Kokį pašnekovą prileidžiame?
    • Kalbos sieja du pašnekovus (arba vieną su savimi)
    • Kalba sutampa požiūriai, susišnekama, su platesniu (Dievu) ir siauresniu (kitu)
    • Kalba sutariam praktiškai, pragmatiškai, pavyzdžiui, kad tai yra "medis", o toliau, kas sėdi šalia medžio?
    • Kalba išreiškia dviprasmiškumą, užtat gali susikalbėti du skirtingi pašnekovai, sutapti. Tad reikia nagrinėti nesusivedimus, paradoksus. Ir suvokti pašnekovus, pirmiausia mane ir Dievą, taip pat ir kitą ir tave. Vykdyti Dievo valią turiu sutapti su juo, mano valia su jo valia, esme su esme, tad kažkiek dviprasmiškai, vienijant jo atvaizdus (4x2) ir mano (4+2). Tad kaip galima sudėti (aštuongubo keliu) 4x2 ir 4+2. Matyt, tai ir yra mano sunkumai.
  • Kalbos susijusios su Dievo nebūtinumu ir jo būtinumu. Kaip?
  • Kalbomis Dievas (savarankiškas, užtikrintas, ramus) bendrauja su Dievu.
  • Kalbos išskaido sąmoningumą, o sandaros suveda. Ar pagrindimas veikia kaip padalinimas? įvardijimas kaip atvaizdas? ir pasakojimas kaip aplinkybė?
  • Kalbos išsako tai, ko nėra, panašiai kaip ženklų savybės: įsimintinas, reikšmingas, tikslingas. Jos sieja (nesamą) dvasią su rūpima ūpais išjaučiama savybe (vertybe) pagrindimu, su reiškiančiu sutartiniu žodžiu įvardijimu, su įvykį išgyvenančiu, išsakančiu žmogumi pasakojimu.
  • Kalbos, tai apsiribojimo laipsniai, nuo labiausiai apimančio pagrindimo (sąsajų apribojimo), iki siauresnės apimties įvardijimo (savasties apribojimo) ir pasakojimo (išgyvenimo apribojimo).
  • Kalba, ypač pagrindimu, jaudina įvykių nesurikiavimas, tad laukimas, kaip kad jauduliais, keliantys įtampą. Ogi pagrindimas susijęs su jauduliais, matyt, jų painiojimu ir atpainiojimu įvairiais lūkesčiais.

Palyginti laipsnyną su išgyvenimų rūšimis: priežastis, apsisprendimas, pavyzdys; jautrumas, susitelkimas, pasitaisymas.

Kaip kalbos ir sandarų šeimos susiję?

  • Kalbomis (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu) vykdome Dievo valią, kaip?
  • Atvaizdais, aplinkybėmis rodome gerą valią
  • Padalinimais laviname išmintį, suvokimą, sąmoningumą, mokomės, kad Dievas nebūtinai geras

Aplinkybė (siekiamybė) tai yra teigiamai sukurta, išvesta neigiamybė, juk tai fonas kažkam. Tad ji grindžia neigiamybes. O pasakojimas (nesiekiamybė) išveda žmogų, jo balsą, požiūrį, išgyvenimą, tad iš neigiamybės išveda teigiamybę, kažką tvirtinančią.

Trokštantis Dievas eina už savęs į save, iš pirminės savasties, o išgyvenantis žmogus eina atgal, iš galutinės savasties. Kalba išsako jų tarpą. Iš kieno pusės?

Dievo troškimas siauresnis už mūsų išgyvenimą:

  • Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam kažką (turim požiūrį) - padalinimai
  • Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - atvaizdai
  • Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - aplinkybės
  • Dievas trokšta betką, mes išgyvenam viską - pagrindimas (įžvelgiam santvarką)
  • Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - įvardijimas
  • Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - pasakojimas (iš nesąmonių kyla sąmonės)

Dievas pasąmonė, o mes tai sąmonė

Kaip išsiveda kalbos?

  • Dievas savarankiškas (trokšta nieko), užtikrintas (trokšta kažko), ramus (trokšta betko), o mes netrokštame visko, išgyvename vertybes. Tad kyla kalbos, atitinkamai pagrindimo (rūpėjimo), įvardijimo (tikėjimo) ir pasakojimo (paklusimo).

Kaip skiriasi trys kalbos?

  • Pagrindimas vyksta teigiamų ir neigiamų įsakymų apibrėžtoje, viską aprėpiančioje santvarkoje. Įvardijimas paskirą sąvoką pristato įvairiausioms santvarkoms, ja tarp jų užmezga ryšį. kaip kad geros valios pratimais, išryškinant tiesas ir jų reikalą. Pasakojimas iš migločiausių nesąmonių ištraukia įtampos balso pastovumą ir balso pasikeitimą, taip kad nesąmonės tampa sąmonėm. Tokiu būdu žengiam vis plačiau, migločiau link pirmapradžio Dievo, kuris užtat būtinas.
  • Kalbos sieja smegenų trejybę: mąstymą (reiškia), jausmus (rūpi) ir troškimus (atsitinka). Tai trys skirtingi kampai toje pačioje lygtyje X->Y.

Kaip išgyvenimai susiję su kalbomis?

  • pasakojimu išgyvenama seka
  • įvardijimu išgyvenama tinklu
  • pagrindimu išgyvenama medžiu

Išgyvenama tarpu, matyt, dvejopai, kiekvienu atveju.

Kaip įvairiai bendraujame su Dievu?

Ieškok kaip dalyvauju jūsų gyvenimuose ir kaip jus sieju, kaip pereinu, šokinėju iš vieno į kitą ir suprasi, kaip viskas, viskas susiveda. Esu nulybės atvaizduose, esu ir aplinkybėse, juk iš nulybės atvaizdų išsivedu. Esu tarpe tarp nulybės ir vienybės, tarp jų paneigimų, susiek tai su troškimais, juos suvok, kaip perėjimus iš nulybės į vienybę.

Panašu, kad išgyvenimais vienas lygmuo pakeičiamas kitu. O išgyvenimas yra prasmingas kada pajungtas į trejybės ratą. Ir koks teigiamo - neigiamo pasirinkimo vaidmuo išgyvenimuose?

Dievas nebūtinas (+0 nulinė bazė), kai atsiranda kitas (+3), bet kai kitas tai pagrindas (+0) tai Dievas suvokiamas (+3 abgcolor=#ffccffr -3) tad būtinas. Tai du ketverybės atvaizdai, dvi aštuongubo kelio pusės: suvokimas ir išgyvenimas.

Kaip skiriasi paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Kaip jais vykdoma Dievo valia?

  • paklusimas: paklusti Dievui, vykdyti jo įsakymą, jo laikytis
  • tikėjimas: tikėti tuo, kuris paklūsta, sekti jį
  • rūpėjimas: rūpintis bendru tikslu, domėtis tuo, kuris jį pasiekia, sekti paskui jį
  • pasidavimas: nesipriešinti

Kalbų seką nustato

  • (!) seka: Neakivaizdus (pagrindimas), netiesus (įvardijimas), nepastovus (pasakojimas), neprasmingas (sandaras, būtinas)
  • (!) ar seka: Palaiminimai (poreikiai), šv.Petro raktai į dangų (linksniai), Tėve Mūsų (įrodymo būdai)
  • ar seka: paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas, pasidavimas
  • ar seka: 4 medis, 5 tinklas, 6 seka
  • ar įtampos balsai: 6 rūpėjimas, 5 aiškinimas, 4 liepimas, 3 vertimas

Kaip aštuongubu keliu išsiskiria paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Buvo:

  • Tėve Mūsų įrėmina pagrindimą: mąstai, esi, vykdai - V MEV E - ištikimybė, tikėjimas, viltis, meilė ... turėtų būti rūpėjimas-ip viskas, viskas susiveda. Esu nulybės atvaizduose, esu ir aplinkybėse, juk iš nulybės atvaizdų išsivedu. Esu tarpe tarp nulybės ir vienybės, tarp jų paneigimų, susiek tai su troškimais, juos suvok, kaip perėjimus iš nulybės į vienybę.''

Nulybės ir vienybės atvaizdus sieja...

  • aštuongubas kelias, neigiantis ir vienus ir kitus
  • ženklų savybės, juos siejantis

Trilypis protas. Žmogus kalba, nemyli, išgyvena viską, o Dievas...

  • Dievas savarankiškas: poreikiai (motivacija - tikslingas) paklūsta OXXO 6->8 pasakojimas "Palaiminimai"
  • Dievas užtikrintas: dvejonės (mąstymas - reikšmingas) tiki OXOX įvardijimas "šv.Petro raktai į dangų"
  • Dievas ramus: lūkesčiai (jausmai - įsimintinas) rūpi OOXX pagrindimas "Tėve mūsų"
  • Dievas mylintis - viską apverčia?

Šitaip išdėsčius deri lygmenys aštuongubame kelyje: rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas, vertimas... bet taip pat

Aštuongubas kelias ir jo lygtys suskaldo Dievas=X Taip pat laipsnynas apverčia X->Y ir Dievą, kaip papildinį, sulygina viduj ir išorėje?

Kalbomis persimeta ketinimai, žodžiai, mintys, jausmai, požiūriai, žvilgsniai...

Kaip kas kam atrodo? Dievui ir žmogui (įsisavinimas). Ar keičiasi trejybė? Pagrindimas "Tėve mūsų", ryšys su juo išorėje.

  • Mano pusėje, geras vaikas, tikėjimas, dangaus karalystė, palaiminimai, tad susiję su pasakojimu - betgi tikėjimas susijęs su įvardijimu
  • Tavo pusėje, blogas vaikas, rūpėjimas, dorybės, šv.Petro raktai į dangų, tad susiję su įvardijimus - betgi rūpėjimas susijęs su pagrindimu

Ar pasisukimas trejybe susijęs su nuspalvinta ketverybe?

Ar pasakojimo vienetai (įtampos vienetai) yra pagrindimai? O pasakojimas, tai visas turinys? Jei taip, ar pagrindimo vienetai yra įvardijimai? Ir įvardijimo vienetai yra pasakojimai? Taip kad:

  • pasakojimas yra seka pagrindimų
  • pagrindimas yra medis įvardijimų
  • įvardijimas yra tinklas pasakojimų
  • Ar aš geras... Gera širdis
  • Koks aš geras... Gera valia
  • Kaip aš geras... Širdies tiesos
  • Kodėl aš geras... Dievas

Koks yra Dievas: savarankiškas, užtikrintas, ramus? mylintis?

  • Tėve mūsų: ramus ?
  • šv.Petro raktai į dangų: užtikrintas (tikėjimas)
  • Palaiminimai: savarankiškas

Kaip išgyvenimais esame viena su kitais? Jais arba mes, arba kiti, esame pažeidžiami. Kaip tai tampa išreikština kalba? Kalba reikšmė pasiekia kitą (ar mus pačius), taip kad jie gali perimti tą išgyvenimą, tarsi atmintį, į ją įsijausti.

Trys kalbos - sandarų nebuvimas (-), o sandarų šeimos tai buvimas (+), palyginti su išgyvenimų akstinų teigiamumu (yra, gali būti, siektina = padalinimai, atvaizdai, aplinkybės) ar neigiamumu (nėra, negali būti, nesiektina = paklūsta, tiki, rūpinasi).

Kažin kaip tai susiję su 4+2, su atvaizdais, su Dievu ir gerumu, su būdais rinktis?

Požiūris į požiūrį į požiūrį

  • kalbų pagrindas, kiekviena kalba pabrėžia vieną iš tų trijų požiūrių
  • požiūriai tai sąmoningumo (visko išgyvenimo) atverti matai
  • išsako lygtį X->Y, mat Y tai požiūris, X tai požiūris į požiūrį, o -> tai požiūris į požiūrį į požiūrį.
  • tad požiūris į požiūrį į požiūrį susitelkia į tarpą (užtat į ribą) tarp vieno požiūrio į kitą
  • tai pertvarkymo tarpas, šuolis kurį įveikiame
  • kaip tas tarpas susijęs su ženklų savybėm?
  • liepsnojantis požiūris šokinėjantis tarp požiūrio į požiūrį
  • būtent taip įsisaviname požiūrį, užtat mums rūpi, ar tikime, ar paklūstame

Kiekviena kalba savaip išreiškia brandos šuolį (paklusimo, tikėjimo ar rūpėjimo).

  • Kaip žvilgsnis vieną tvarką pertvarko kitu?

Kalbų pavyzdžiai, duomenys. Išsirikiuoja kaip pasakojimo įtampos balsai: klausimas (rūpėjimas), tiesa (aiškinimas), įtampos balsas (liepimas). Taip pat: žinojimas kaip, žinojimas ką, žinojimas ar. (Idomu, kaip apsiverčia žinojimas, kaip trūksta žinojimo kodėl). Liepsnojantis požiūris (šokinėjanti valia, turinti ar neturinti ryšio) į įtampą keliantį požiūrį (gerumą) į jį priimantį požiūrį (Dievą).

  • Pagrindimas 12->6: Aš (klausimas, sąmonė) ir Pašnekovas/Dievas (atsakymas, pasąmonė).
    • Išsiaiškinimai, žinojimo rūmai
    • Įsitikinimai
  • Įvardijimas 8->12: Pasaulio tiesa ir širdies tiesa
    • Geros valios pratimų sustatymas ir vykdymas
    • Širdies ir pasaulio tiesų kilmė, išvedimas
  • Pasakojimas 6->8: įtampos kūrėjas ir įtampos židinys (skurdžiadvasis)

Pasakojimas dėlioja atvaizdus, išveda padalinimą; pagrindimas dėlioja, prideda aplinkybes, išveda atvaizdą; įvardijimas dėlioja padalinimus, prideda aplinkybę.

Aštuongubo kelio nariai išsako šokinėjimą (lygtimis Dievas = ... nuo Dievo iki gerumo), atitinkamai: paklusimą (Tėve mūsų), tikėjimą (šv.Petro raktai į dangų), rūpėjimą (Palaiminimai).

Lūkesčių galim trokšti ar netrokšti, dieviškai ar žmoniškai nusistatyti. Panašiai, dvejones galim atsakyti širdies ar pasaulio tiesa, poreikius galim priimti dieviškai "Aš esu..." ar žmoniškai. Kaip suvokti tokį įsijungimą, atsijungimą? vidinį ar išorinį požiūrį?

Pagrindimas:

  • pašnekovas yra Dievas (Tėve mūsų), ramus
  • reiškiasi 12 plėtočių, nežymiai pakeičiančių, brandinančių savastį
  • pagrindimu pinasi mintys, viena ant kitos, kaip mazgų kilpos, mažiausiais pakeitimais, kaip kad melodijoje arba gamtos raidoje
  • plėtotės yra keturių rūšių ir skiriasi, kiek laisvės man suteikia: dėsniai, išvados, sprendimai, įkvėpimai

Įvardijimas:

  • pašnekovas yra bendras žmogus (šv.Petro raktai į dangų), užtikrintas
  • Įvardijimas praplėčia atmintį. Pavadinimas atstoja žinią, padalinimo požiūrį. Įvardijimas būtinas suskaldant atmintį.
  • Prasmę, savastį, savęs supratimą galima pasiimti, kildinti iš pavadinimo, vardo, tai gali būti santrumpa kultūrai, išgyvenimui.

Pasakojimas: Koks išgyvenimų ryšys su pasakojimu?

  • pašnekovas yra Dievo dvasia, įstatymas (Palaiminimai), savarankiškas
  • poreikiai susiję su neigiamais įsakymais
  • Kaip pasakojime nėra aplinkybių? kaip tai suprasti?
  • Pasakojimas pagrįstas seka; įvardijimas bene pagrįstas medžiu; o pagrindimas tinklu? ir kaip šios sandaros pertvarkomos?
  • Kaip pasakų turiniai susiję su išgyvenimais? ir jų prasme?
  • Keturi įtampos balsai bene išsako keturis Dievo atvaizdus, o kiti du balsai bene išsako gerumo atvaizdus: teigiamumą ir neigiamumą - kas yra teigiama, o Dievo atvaizdai yra neigiami.

Neteisingumas ("Dievas nebūtinai geras") reikalingas keliant įtampą, kad ir kiekviename pasakojimo vienete.

Būtų gerai kada nors:

  • aprašyti savo išgyvenimus "Minčių sode", savo nuostatas, ir jų pagrindu išnagrinėti pagrindimo kalbą

Pokalbis

Pokalbio tikslas:

  • Vykdyti Dievo valią, tai susikaeigu teigiamai priimame, tada neigiamus galime priimti valia: nepastovumui paklūstam, netiesumą tikime, neakivaizdumas mums rūpi, nes už jų slypi Dievas - pastovumas, tiesumas, akivaizdumas. Užtat už neprasmingumu slypi prasmingumas, jeigu tik renkamės teigiamą. (Tai bene kaip nebūtinumas virsta būtinumu). O renkamės teigiamą jausmą išorinį požiūrį įsisavindami vidiniu požiūriu.
  • Kodėl vykdo Dievo valią... vertybės
  • Kaip vykdo Dievo valią (rūpi)... lūkesčiai-gėrio kryptys
  • Kokią Dievo valią vykdo (tiki)... abejonės-dvejonės
  • Ar vykdo Dievo valią (paklūsta)... poreikiai-dėsniai

Kaip trejybė susijusi su: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu? Trejybė (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) įvairiai išreiškiama aplinkybėmis:

  • būti, veikti, mąstyti
  • daugis*, vienis, visybė
  • daiktas, eiga, asmuo*
  • būtinas, esamas*?, galimas

Ar esamas kaip nors suveda būtiną (tapatų) ir galimą (skirtingą)? Kaip trejybė susijusi su dvejybe?

Tai kad trokštam ar netrokštam ko laukiam parodo mūsų netrokštančių vieningumą su trokštančiu Dievu, taip pat skiria mus į dvi sąmones. Panašiai, rinkimas skiria mus į dvi sąmones. Tai gali lemti skirtumą tarp laipsnyno ir poreikių (0 matas), dvejonių (1 matas), gėrio krypčių (2 matai), vertybių (3 matai), kiek matų, tiek sąmoningumo, tiek sąmonių dalyvauja. Bene išsilanksto, vis apsiverčia dvasia, Dievo vaidmuo.

Laipsnyno lygtis X-lbėti su juo.

  • Dievo (meilės, antisavasties) tikrumas tai kalbos pagrindas. Koks mūsų ryšys su Dievu, ir kaip juo susivedame ir išsiskaidome? Ar vyksta padalinimas?
  • Sužadinti pokalbį, širdis į širdį, įtraukti žmones išgyvenimo pagrindu. Jis vyksta ir jį galima plėtoti.
  • Vaizduote į pokalbį įtraukti atkirstąjį, vienų vieną esantį, gyventi kitų labui, turint juos mintyj. Sutapti su atikirstaisiais, kaip kad paklydęs vaikas sutampa su tėvais.
  • Aplamai, pragmatinis, "konstruktyvus" susikalbėjimas yra pokalbio esmė, jo tikslas. Tikslas yra sukurti tiltą tarp kasdienybės ir amžinybės.
  • Išryškinti pašnekovą, kaip kad išsiaiškinimais, kad su juo sutaptumėme ir būtų įmanoma kalba, kaip kad žinojimo rūmais. Užtat yra trys lygiai (kaip ši trejybė reiškiasi pirminėmis sandaromis?):
    • Rūpėjimas - pašnekovas yra pats Dievas, migločiausias - ramus
    • Tikėjimas - pašnekovas yra Dievo sūnus, mums tapatus, bendras žmogus - užtikrintas
    • Paklusimas - pašnekovas yra Dievo dvasia, jo žodis, pilnai išsakytas - savarankiškas

Kaip vyksta pokalbis:

  • Pokalbis susidaro iš sąlyginio susikalbėjimo, pavyzdžiui, iš šuns, kurį matydama Laura išdrįso paprašyti žmogaus pakalbos, arba iš feso, kurį matydamas, išdrįsau pakalbinti David'ą. Tai bendrai įvardinti daiktai, dalykai, sutampantys tik sąlygiškai, tačiau kurių dėka mes galim vienas kitą pakalbinti, susitapatinti, kad ir sąlygiškai, bet besąlygiškai.
  • Pokalbiui reikalingi tiek išnagrinėjantis protas, tiek išjaučianti širdis. Širdį alina protui prasminga išsami skaida.
  • Pokalbiu mintys yra dalinamos, dalomos, skleidžiamos.
  • Žmonės gali vienas kitą neigiamai įtakoti, kaip kad David'o aplinkoje, rasinėje kastų sistemoje. Kaip žmonės veikia vienas kitą į gerą? į blogą?
  • Požiūrį priimant, jisai bene išverčiamas. Jį priimame sutapdami su papildiniu. Tad požiūrių grandinė apibrėžia tarpą (požiūris į požiūrį į požiūrį) ir netgi sutapimą (paklydęs vaikas).
  • Reikia rasti kur, kokioj aplinkoj, iš kokio kampo žmones galima įtraukti, kaip užmegzti ryšį su kiekvienu.
  • Pokalbyje svarbu taip pat, kas tuo tarpu nutylima, kas iškyla tik vėliau, kokia tvarka, kad viskas galėtų susivesti. Atmestas akmuo tampa kertiniu, tampa esminiu, viršutiniu.
  • Iš paskirų taškų, sąvokų kyla įtampa, atsiranda paviršutinis reikalas ir išsigrynina nauja sąvoka. Ją gryninant išsiskiria skirtingos tiesos, kryptys, sąmonės, kurios gali į ją atsiremti ir keliauti toliau.
    • Dadaistai bandė atsisakyti prasmės. Žiūrovai patys įžiūri prasmę tarp nesusijusių scenų.
  • Vienetas keičiasi žingsneliais, jų raida, mutacijomis, tai vis lyginant su esamu.
  • Jaučiam stiprų norą atsakyti į klausimus, baigti šuolį.

Vidiniu gyvenimu (šuoliu!) siejame vieną vienetą su kitu, išvedame kalbą. Išorinis gyvenimas (savastys) yra svarbus apibrėžiant vidinį gyvenimą. O išorinį gyvenimą nusakome bendrais taškais, kaip kad Lauros užkalbinto vyro šuo, arba David'o fesas, arba "object work", juo apeiname vidinį gyvenimą, priešpastatom jam.

  • Vidinis gyvenimas sukasi apie Dievą ("Aš esu"), o išorinis apie žmogų, jo savastį.
  • Vidinis gyvenimas yra širdies tiesa; išorinis, tai pasaulio tiesa.
  • Vidinis gyvenimas yra trokštami, tad dieviški lūkesčiai, o išorinis gyvenimas yra netrokštami, tad žmoniški, išgyvenami lūkesčiai.

Bendrai suprastas vidaus ir išorės atskyrimas leidžia atskirti, leidžia sieti vidų. Vidaus įsisavinimas atskiria išorę ir vidų. Kaip teigiami jausmai tampa dorybėmis? Kaip tai susiję su trejybės sukimu? Kaip atsiranda vidinė sandara, ir ką ji duoda?

Geros valios pratimai

  • atskiria širdį ir pasaulį
  • jų paviršutinis reikalas mus jaudina, tai mygtukas, "žaidimas", kurį galime kartoti, kol neišrišame
  • galim prie temos grįžti, iš įvairių pusių, tai vaidybai gali būti skyrybos ženklas tarp scenų, "throughline" gali iškilti skirtingose aplinkybėse, jas suverti.
  • Harald vaidintojus jungia fizinė energija, ją įvardina, vokalizuoja, siekia to paties dažnio, ryšio, manau scenas jungia trejybė, kaip kad geros valios pratimuose
  • išgyvenimo rūšį išsako širdies ir pasaulio klausimai
  • svarbu, kad būtų įtampa tarp veikėju, kad temptų į skirtingas puses, kad būtų ištikimi savo ūpui

Pašnekovas, tai Dievas: savarankiškas, užtikrintas, ramus. Atitinkamai, miglota dvasia, pilnai apibrėžtas asmuo, pilnai apibrėžta santvarka. Aukštesniame lygmenyje jis labiau apibrėžtas, išsakytas, reiškiasi tvarka.

Kalbų tikslas

Koks kalbų tikslas?

  • Dievui tapti būtinu
    • Dievui kiekvieną pasiekti, įskaitant ir visiškai atkirstuosius
    • išsakyti bendrystę
    • iš nesąmonės sustatyti sąmonę
    • iš pasąmonės pažadinti sąmonę
    • būti tiltu tarp Dievo ir kito
  • žmogui išgyventi viską
    • kiekvieną išgyvenimą padaryti prieinamą, išgyventiną
    • įprasminti kiekvieną išgyvenimą
    • išgyvenimą išgyventi daliniu vienumu
  • suvesti ir atskirti sąmones
    • susitapatinti, sąlygiškomis priemonėmis, sąvokomis
    • prasmę išdalinti sąmonėmis, tarsi duoną
    • pavadinimais atstoti išgyvenimus, juos perteikti
    • prasmę susieti, vienas kitą paveikti
    • išreiškia požiūrį į požiūrį į požiūrį

Kaip kalba įgyvendina savo tikslus?

  • Vienetais
    • Apibrėžia vienetus, paskiras sąvokas, išgyvenimus.
    • Išreiškia skurdžiadvasio, mažaširdžio aplinkybėmis.
    • Vienetas, sąvoka, dorybė, išgyvenimas atsiranda, apibrėžiamas teigiamų jausmų, lūkesčius išpildančių, įsisavinus vidinį požiūrį. Teigiamas jausmas (meilė, artimumas, žavesys) kyla kai laukiame to, ko trokštame, o neigiamas kai laukiame to, ko netrokštame. Kodėl yra trijų skirtingų rūšių? tai paaiškintų skirtumą tarp paklusimo, tikėjimo, rūpėjimo.
  • Įtampa
    • Įtampa sukuria ir atleidžia, taip apibrėžia vienetą, taip pat sąmones, požiūrius.
    • Sudaro sąlygas įsijungti ir atsijungti, step-in ir step-out, išgyventi šaltai ar šiltai, protu ar širdimi, požiūriu ar žvilgsniu.
    • Išgyvenimą leidžia suprasti dviprasmiškai, daugiaprasmiškai.
    • Išgyvenimą leidžia tirti kaip vientisą, besikeičiantį laike, ar kaip vykstantį lygiagrečiai keliais pavyzdžiais.
  • Balsai
    • Suskaldo sąmonę, ją išsako dviem, trim balsais.
    • Sąmoningumo lygmenis išsako skirtingais balsais.
    • Išgyvenimą išreiškia skirtumu tarp balsų.
    • Tarp skirtingų išgyvenimų, ar to paties, leidžia išskirti dėsningumų.
  • Išvertimas
    • "tu" esi tarp manęs ir Dievo, mus vieniji, o "kitas" atskiria; kalba sukeičia, kitą išreiškia manimi, mane tavimi ir t.t., taip kad Dievas - Aš - Tu - Kitas išsidėstom tokia tvarka, palyginti su ženklų savybėmis, su pasirinktais ketverybės laipsniais
  • Pertvarkymas, jo tarpas
    • Sąmoningumą nutekina tvarkomis: sekomis, medžiais, tinklais.
    • Tvarkas pertvarko pertvarkymais? Sieja vienetų išorines ir vidines tvarkas.
    • Įvairiom tvarkom Dievas sutampa su savimi, išveda asmenis ir vėl sutampančius.
    • Sąvoką išreiškia tarpu tarp tvarkų.
    • Geros valios pratimų sustatymas ir vykdymas
    • Širdies ir pasaulio tiesų kilmė, išvedimasT žinynas - įvardijimas

Aesthetics: For Arthur Schopenhauer aesthetic contemplation of beauty is the most free that the pure intellect can be from the dictates of will; here we contemplate perfection of form without any kind of worldly agenda, and thus any intrusion of utility or politics would ruin the point of the beauty. It is thus for Schopenhauer one way to fight the suffering. [Dievo valia platesnė už mūsų valią. Grožis palaiko Dievo valią.]

DievoValia


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2014 birželio 01 d., 11:33
Tweet