行为

Dievo šokis išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.

Pasąmonė - elgesys

Metmenys klausimais

Dievą išjudina vienas klausimas, o mus judina keturi klausimai:

• Kodėl gyvename? Susigaudyti kodėl.
• Kaip gyvename? Renkamės kaip.
• Ką gyvename? Kuriame ką (save).
• Elgesio esmė: Ar gyvename? Jau gyvename.

Žmogus ištisai kuria save, tačiau jisai turi susigaudyti, kad jisai yra Dievas, užtat ištisai rinktis ne save, o Dievą, tačiau būtent kurti save tokį taip rinktis.

Metmenys

Elgesys yra daugiau ar mažiau nesąmoningas. Dorove reikalauja sąmoningumo.

Žmogus elgiasi pasąmone, o turėtų elgtis sąmone.

• Kodėl žmogus veikia? Susigaudyti, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
  • Ištakos Dievo šokyje
  • Dievo ir žmogaus santykis
  • Ketverybė
  • Sąlygiškumas
  • Riba
  • Dievas laukia, myli
  • Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas
  • Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?
  • Sąvoka "turėtų"
  • Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
  • Žmogaus santykis su pasauliu
  • Nesitenkinimas sandarumu
• Kaip žmogus veikia? Ką žmogus išgyvena?
• Ką žmogus veikia? Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
  • Žiūrint iš šalies, matome žmogų vieno pakopoje - viename lygmenyje, tad matome, kad jisai būtinai vysto žinojimą - toks jo elgesys.
  • Žmogus save suvokia įsiklausydamas
  • Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
  • Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
  • Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
  • Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
  • Žmogus kuria ribas - sąvokas:
  • Auga tarpas
  • Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą

Elgesio esmė: Kodėl žmogus veikia? Susigaudyti.

Elgesiu (gyvenimu) pasąmonė puoselėja sąmonę.

• Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. Užtat tuo pačiu išryškėja žinojimo nepakankumas, pasireiškiantis nežinojimo.
• Sąmonę žadiname įsivaizduodami už mus platesnį Dievo besąlygiškumą, tad Dievo trejybę.
• Dievo būtinumą įrodome patys gyvendami Dievu - gyvendami nežinojimu.

Žmogus turėtų susigaudyti

• Ką turėtų veikti žmogus? Jis turėtų susigaudyti.
• Susigaudyti, tai reiškia tinkamai skirti išteklius. Pagrindinį dėmesį skirti nežinojimui, šalutinį žinojimui.
• Susigaudyti, jog reikia gyventi nežinojimu, o ne žinojimu.
• Susigaudyti, jog yra besąlygiškas, nors yra sąlygose.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti

• Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
• Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
• Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
• Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
• Dėmesys yra įtampos, kalbos vienetų, sąmoningumo pagrindas.
• Dėmesys yra išteklių išskyrimo pagrindas.
• Dėmesys yra pasąmonės pasitraukimo ir susitelkimo pagrindas.
• Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
• Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
• Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
• Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
• Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
• Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Žmogus save suvokia įsiklausydamas

• Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
• Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
• Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
• Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
• Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
• Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
• Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
• Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmoguje ryškėja skirtumas tarp neramybės ir ramybės

• Žmogus gali gyventi ramybe ar neramybe. Jeigu jisai gyvena neramybe, jisai nepaiso ramybės, užtat ta neramybė nepaliaujamai didėja, užtat žmogus jos nebenori, ir tik tada ieško ramybės ir ją vertina. O jeigu žmogus gyvena ramybe jisai tampa vis jautresnis, jam ryškėja skirtumas tarp ramybės ir neramybės, ir vis labiau, vis aiškiau renkasi ramybę. O apie ramybę vis yra neramybės migla, šešėlis.

Žmogus įsiklauso klausdamas

• Įsiklausiant atsiveria tarpas. Klausiant atsiveria tarpas. Atsakant užsiskleidžia tarpas.

Žmogus klausia, Kas aš esu?

Žmogaus būklė, jo klausimas: Kas aš esu? - Koks esu?

• Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
• Žmogaus sąlygos
• Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")

Žmogui atsiliepia Dievas ir pasaulis

Žmogaus santykis su pasauliu

• Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
• Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.

Dievo ir žmogaus santykis

• Dievas žmogui atsiliepia, atsako jo pasąmone.
• Mums yra vienas kelias (sąmoningėjimas, Dievas), o Dievui yra daug kelių (kiekvienu iš mūsų).
• Dievas-pasąmonė myli sąmonę-žmogų. "Mylėk" kreipiasi į sąmonę. Iš pasąmonės padaromas Dievas.
• (Dievo) Nežinojimas yra visko žinojimas. Žinojimas jame jau slypi.
• Žinojimas - nežinojimas. Dora, šviesu: gyventi be nuomonių, tad be žinojimo.
• Dievas nebūtinas: nes vietoj Visko ar netgi Laisvumo atsiranda (šešių atvaizdų) išeities taškas Betkas (gyvenimas). Tad klausimas, kaip iš 6=4+2 visgi atsiranda 8=4x2?
• Šventraštis, tai Dievo veikla. Jeigu Dievas parašo, tai kitaip suvokiame jos reikšmę. O jeigu Heidegerio raštai yra šventraštis? Pateisina požiūrį?
• Dievo požiūris yra jo liudijimas, ar jisai būtinas.
• Besąlygiškas: yra nulinis požiūris.
• Maldos linkėjimą "teesie tavo valia" suprantame asmeniškai, kaip patys rodome gerą valią, kaip Dievas pats gyvena mumyse gera širdimi, tad ši pusė Tėve mūsų asmeniškėja. O kita pusė Tėve mūsų prasideda asmeniškai "kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien" ir vystosi plačiau, tad priešingai.

Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas

• Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti. Iš Dievo šokio lieka šešerybė, tai žmogaus būklė, siejanti šias dalines sandaras.
• Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda aštuongubo kelio laipsnynai. Jie sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Laipsnynai atitinka mūsų vienumą Dievu, mūsų vienumą asmeniu ir mūsų vienumą bendryste.
• Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų. Jie išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus susigaudo ar dar nesusigaudo, jog jisai Dievas.
• Teigiami išsakymai išsako Tėvo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs
• Neigiami įsakymai išsako Sūnaus požiūrį, kaip susigaudo jog esame viena Dievu, trimis būdais:
  • mūsų vienumu (mumyse galimu) Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
  • mūsų vienumu (mumyse tikru) vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
  • mūsų vienumu (mumyse būtinu) asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
• Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
• Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti nežinojimo, neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
• Neneigti Dievo neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia kažko
• Neneigti asmens neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia betko
• Neneigti asmens betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia betko
• Neneigti asmenybės pastovumo - Dievas laukia betko, žmogus sulaukia visko
• Neneigti asmenybės betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia visko
• Neneigti asmenybės neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia visko
• Panašiai kaip galime atsisakyti savęs ir gyventi bendru žinojimu (ryšium su daiktais ir jų bendrumu mūsų atžvilgiu - kaip - betkuo), galime taip pat gyventi Dievu - ryšium su visakuo.

Rasti žmogaus požiūrio esmę: susigaudymas, kad jis yra Dievas, tai vyksta žingsneliais, aštuongubu keliu. Ryšyje su Dievu. "Tu" Dievas. Supaprastintas Dievo šokis - šešerybė.

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems.

• Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
• Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
• Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.

Žmogus nesitenkina sandarumu

• Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
• Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
• Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
• Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
• Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo.

Dievas laukia, myli

• Dievas laukia, tai jo esmė, jo meilė, jo troškimų vieningumas.
• Troškimų Dievas virsme trokšta nieko, kažko, betko, visko. Tai žvilgsniai į jį iš šalies.
• Apimtis sieja joje laukiamą Dievą ir laukiantį Dievą už jos.
• Laukimu Dievas išgyvena virsmą, sieja troškimus, išeina už savęs į save, atsiskleidžia savo perėjimu iš nelaukimo nieko į laukimą visko. Jisai nelaukia išeiti už savęs, tačiau jisai mūsų širdyse laukia ar mes juo gyvensime. Mumyse išryškėja jo kantrybė.
• Netroškimų Dievas ne virsme, o santvarkoje: Dievas nulinis požiūris už santvarkos, Dievas dalyvauja laipsnynų lygtyse, gerumas tai septintasis požiūris.
• Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
  • vienkryptė: nelaukimas
  • dvasia - dėmesys: dvikryptė, pirmyn atgal (Tėvas ir Sūnus) į Dievą ir su Dievu
  • dviprasmybė: kampas, laisvė
  • gera širdis: vietoje, erdvėje, gali glūdėti, laukti
• Dievas laukia:
  • pirmapradis (besiplėtojantis - šaltinis) kūno laukimas, išjautimas
  • dvasia-dėmesys (papildantis) proto laukimas, išjautimas
  • dviprasmybė (mūsų laisvė) širdies laukimas, išjautimas

Žmogus amžina branda grindžia Dievo būtinumą

• Dorovė praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka ir veda į Dievo būtinumą.
• Dievo būtinumo įrodymas, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.

Kaip žmogus veikia? Renkasi.

Ką žmogus išgyvena? Renkamės. Ištisai iškyla galimybė rinktis ar šiaip gyventi, ar amžinai bręsti? ir atitinkamai kurti save, atitinkamai įprasti. Ar gyventi ne Dievu ar gyventi Dievu?

Pasirinkimai:

• Dievo požiūriu ( - ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar savo požiūriu ( - pasitenkinti savimi)
• Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti?
• Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?

Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu. Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.

• Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu). Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
• Tarnauti tiesiogiai ar, turint papildomų išteklių, juos puoselėti, kad galėtumėme geriau tarnauti? Kur nustatyti ribą tarp šių dviejų galimybių? Pavyzdys: Nesulaukė Mozės, sukurė aukso veršį.

Ko mes klausomės: Dievo ar pasaulio?

Gyventi Dievu ar gerumu/savimi?

• Ar atsiliepiame ryšium su pasauliu (gerumu) ar ryšium su Dievu? Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
• Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
• Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
• Jeigu gyvename Dievu, tai nepripažįstame ribos tarp vidaus ir išorės, užtat gyvename teigiamais įsakymais. O jeigu gyvename savimi, tegul ir visų vienumu, tai visgi pripažįstame šią ribą, nes gerbiame kitą, jo laisvą valią, atsakingą už save, tad gyvename neigiamais įsakymais.
• Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
• Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.
• garbinti, šlovinti Dievą, tai reiškia jį pripažinti, kaip kad Jėzaus pasisakymais, "Aš esu..."
• Audronei sakiau, manau, elgesio ir dorovės esmė yra gyventi Dievu. Audronė malda man palinkėjo būti Dievo įrankiu. O, manau, tai svarbus pavyzdys, kaip gyvename Dievu. Nes plaktukas rankose yra smegenų laikomas kūno dalimi. Ir "būti" "savimi" tai gali reikšti būti kūnu, protu, širdimi ar valia. Ir panašiai, galime smegenimis laikyti, jog mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai už mūsų.
• Esmė (meilė) yra tai iš ko pažįstame, atstatome Dievą, kad juo gyvename.

Žinojimas

• Ką mes žinome? Mes visada žinome, kad mes žinome. Tai mūsų bendras sąmoningumo išeities taškas: žinome, kad žinome.
• Kristaus 8 pasisakymai. 3 vertinimai, tai žinojimai, Sūnaus požiūris, o jų išvada, tai tikėjimas (nežinojimas): kaip tiki, taip ir bus. 3 nuolankumai, tai nežinojimai, Tėvo požiūris, o jų išvada, tai žinojimas: ką randi, tą myli. Tai gyvenimiškais dėsniais išsako Sūnaus ir Tėvo nesutarimą.
• Jono evangelija 4: Dievą šlovinti tiesa ir dvasia. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.
• Jeigu protaujame be prielaidų - galime daugiau protauti.

Kas yra nežinojimas ir žinojimas

• Riba (tarp savasties ir pasaulio) nematoma (tuštuma), tai nežinojimo kelias. Svarbu nenukrypti per daug į artumą (savastį) ar tolumą (pasaulį) bet supinti abu. Tad palyginti su žavesiu, artimumu ir meile.
• Dievas nebūtinai geras nes jisai nežinojimas, o mes sukurti gyventi žinojimu.
• Žinojimas, tai ženklas, kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
• Dešimt Dievo įsakymų yra žinojimo ženklai (jų rūšys ir savybės), kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
• Gera valia atveria (nežinojimo) kelią į gerą širdį.
• Žinojimas yra praplėtimas atmintimi. Žinoti, tai sugebėti atsiminti. Nežinojimas, tai apsiėjimas be atminties.
• Pasauliui prasmingas žinojimas (gerumo), o Dievas yra už žinojimo ir naudos. Dievas yra nežinojimas, o nežinojimas pasaulyje naudos neteikia. Nebent nežinojimo žinojimas.
• Reikia rinktis (susitelkti į) nežinojimą vietoj žinojimo

Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.

• Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
• Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
• Žinojimas - gėrio ir blogio žinojimo medis, o nežinojimas - gyvybės medis. Kas valgo gyvybės medžio vaisių, tas gyvens amžinai. Tad šitas yra žmogui Dievo uždrausta. Kad nebūtų "kaip" Dievas ir kiti danguje.
• Teisingas, doras gyvenimas: laikytis nežinojimo, įsikibti į jį, kaip savą. O žinojimą laikyti svetimu. Taip kad esame pasiruošę gyventi visiškai naujai, tai ir yra amžinas gyvenimas. Tačiau šiaip elgiamės priešingai. Tuom skiriasi mūsų elgesys (mūsų riba) ir dorovė (Dievo riba).
• Žvilgsniai keliu (nežinojimo) pirmyn ir (žinojimo) atgal. Tai tas pats kelias, tik dvi skirtingos kryptys. Ar galima apsukti automobilį, nežinojimo keliu vairuoti atbulai? Žiūrėti su Dievu, ne atgal į Dievą.
• Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
• Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
• Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
• Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).

Renkamės platesnį (Dievo) ar siauresnį (savo) požiūrį

• Nesusivedimai skatina mąstymą, skatina širdies tiesos mąstymą.
• Teisingumas - be šilumos, "tobulas žmogus" labai šaltas. Kitiems reikia šilumos, kad galėtų priimti mūsų pavyzdį. Kas tau svarbiau, šiluma (malonė) ar teisingumas?
• Paprastumo (už pasaulio) ieškojimas. Pasaulietiškų dėsnių laikytis Dievo pagrindu. Jėzaus palyginimų turiniai. Jėzaus pasisakymai, "Aš esu..."
• Raida, evoliucija, tai paprastumo ieškojimas, paprasčiausio sprendimo.
• Dievas bręsta mumis, jei tik gyvename širdimi, plačiau už Dievą, nes dvigubai, tiek už pasaulio, tiek jame
• Gyvenimas Dievu, tai susikalbėjimas su juo. Jisai tėvas, o mes vaikai, tad savo valia renkamės jo valią vietoj savo valios.
• Gyvenimas, elgesys ir dorovė. Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).

Gyventi besąlygiškai ar sąlygiškai? už santvarkos ar santvarkoje? troškimais ar netroškimais? laukimu ar sulaukimu? nežinojimu ar žinojimu?

Besąlygiškai ar sąlygiškai

• Dievas gyvena, myli, gvildena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
• Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.
• Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
• Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
• Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
• Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
• Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
• Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
• Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
• Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
• Dvasia yra besąlygiška.
• Visos kalbos yra sąlygiškos.
• Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
• Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
• Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"

Laukti ar sulaukti

• Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
• Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
• Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
• Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
• Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
• Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
• Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
• Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
• Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
• Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
• Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.

Troškimai

• Troškimas - laukimas be sulaukimo. Meilė, ilgėjimasis. Aukščiausia meilė: be papildomų motyvų, nenutrūkstama. Dorovė - netrokšti.
• Protas supaprastina kūną. Jauduliai sieja-derina kūną su protu, o valia-klausimai atskiria kūną ir protą.
• Kartais išsiskaido: valios židinys (vertybė), jausmų židinys (lūkestis), proto židinys (abejonė), kūno židinys (poreikis). Tai paneigimai troškimų. Aš esu: Netroškimai. Kaip gyventi troškimais?
• Ar tai, ko aš trokštu, iš tikrųjų yra tai, ko turėčiau trokšti? ko norėčiau, kad trokščiau? Ir kaip tai susiję su klausimu, Ko iš tikrųjų trošktu? Ką reiškia trokšti?
• Netroškimai yra išėjimai už savęs. Lūkesčiai, tai žmogaus išėjimai už savęs. Abejonės ir dvejonės - taipogi - tik tai kitas tarpas, tarp požiūrio ir padėties. Visur yra tarpas, kurį išsako du atvaizdai, klausimo ir atsakymo. Išėjimas už savęs vyksta tame tarpe. Kiekvienas netroškimas savaip išsako tą išėjimą už savęs per tą tarpą.
• Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).

Nežinojimu ar žinojimu?

• Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
• Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
• We drive into the future using only our rearview mirror. - McLuhan
• Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
• Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
• Šiaip gyventi, tai gyventi žinojimu. Gyventi Dievu, tai gyventi nežinojimu. Dievas nieko nežino. Tikslas yra žinoti ko mažiau, atsikratyti nereikalingų, išvestinių žinių - tad tikėti, užtat žinoti ko giliau, esmingiau.
• Asmenybė gyvena žinojimu, o asmuo - nežinojimu.
• Vietoj, kad klausti kaip "žinoti" kas yra būtis, rasti atsakymą. Bręsti "nežinoti" kas yra būtis, išpuoselėti klausimą ryšium su tuo ką visi būtinai "žino". Būtis yra tai ką pirmiausiai žinome, kad be "sąlygų", be susiskirstymo negalėsime vaisingai mąstyti, reikia atskirti save nuo to ką mąstome, ką tiriame, tokiu būdu atsiranda žinojimas, betgi reikia klausimais atsisakyti žinojimo.
• Ar mes esame pasaulio (žinojimo, pasąmonės)? Ar mes esame už pasaulio (nežinojimo, sąmonės)?
• Žmonės elgiasi, kaip jie žino, kaip sukaupta jų pasąmonėje. O žmonės turėtų elgtis, kaip jie nežino, kaip atskleidžia sąmonė - atsiliepimais (į jaudulius), dvejonėmis į abejones, tenkinimais į poreikius, ir būtent septintu ir nuliniu požiūriu. Juk ramybė, tai nežinojimo požiūris.
• Širdis yra pasąmonė - ji suveda į jausmų židinį. Valia yra kažkas daugiau - tai mūsų ryšys su kažkuo daugiau - užtat tai židinys mus perkeliantis už mūsų - tai mūsų sąmonė. Užtat valia (ryšys su Dievu) atveria galimybę mąstyti Dievo valią (jo ryšį su mumis). Valia yra mūsų širdies (ir viso pasaulio) papildymas požiūriu. O širdis yra pasaulio esmė, tad širdis yra mūsų galimybė sietis su tuo, kas už pasaulio, juk tai palengvinimas tam, kas už pasaulio, užtat tai dviprasmybės palaikymas, tuo pačiu ir dviprasmybė, užtat ir bendra dviprasmybė. Gyvendamas esmingai: sukuriu dviprasmybę pasaulyje (visumos ir esmės), palaikau dviprasmybę už pasaulio (esu ten, kur jai paprasčiausia pasireikšti, nes dviprasmiškiausia), ir užtat dalyvauja savo ir už pasaulį esančio bendroje dviprasmybėje. Tai bene elgesio raktas - kaip turėčiau elgtis - esmingai. Tai reiškia, nedaryti bereikalingų klaidų, nors tos klaidos ir nėra lemtingos, bet jos apsunkina dviprasmybę.
• Žmonės šiaip plėtoja save, savo pasąmonę. Tai elgesys. O dorovė yra vis atsisakyti savęs, gyventi klausimais, atsisakyti prielaidų.

Gyventi klausimais ar atsakymais?

• Dievo požiūriu (amžinai bręsti - ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar savo požiūriu (šiaip gyventi - pasitenkinti savimi)
• Suvedimas: Gyventi klausimu, tai gyventi žmogaus branda. Gyventi atsakymu, tai gyventi Dievu. Atsakymas, tai siauresnis požiūris, tai pasirinkimas. O pasirinkimus išsako jų aštuonerybė. O klausimas, tai platesnis požiūris, tai veda į visą padalinimą apimančią visumą, ne tik vieną paskirą požiūrį.

Amžinai gyventi ar šiaip bręsti?

• Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
• Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
• Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
• Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
• Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.

Branda

• Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
• Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
• Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
• Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
• Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
• Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
• Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.
• Pasirinkimas: Gali bręsti toliau arba nupulti.

Sąmonę ar pasąmone? Atsitokėti ar įsijausti? Gyventi sąmoningai ar nesąmoningai? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį ar nekryptingai (kreipt dėmesį papuolamai)? Laikytis ar nesilaikyti kelio? Tikslinti kryptį ar laikytis jos? Gyventi tiesiogiai (pasaulyje) ar netiesiogiai (mintyse)? taisytis dažniau ir nuklysti mažiau ar taisytis rečiau ir nuklysti daugiau?

Pasąmone esame taškas pasaulyje, kertinė vertybė. O sąmone gyvename besąlygiškai, ne vien savo tašku. Sąmone gyvename visom kryptim, klausimais.

Atsitokėti ar įsijausti?

• Įsijautę ir įsijungę - koks skirtumas?
• Ar esame įsijungę (invested) ar ne?
• Įsijungę (stepped-in) ar atitokėję (stepped-out)? Juk galime įsijausti tiek į įsijautimą, tiek į atsitokėjimą.
• Ar permąstome? tai įsijautimas į atitokėjimą.

Kyla (dalyvavimo/įsijautimo) trejybė: įsijaučiame į įsijautimą (veikimą), atitokėjimą (permąstymą) ir atsakomybę (galiu tverti savastį, su juo sutapti, juo būti, kurti, puoselėti, plėsti ribą tarp savęs ir pasaulio, už ką atsakau.

Sąmoningai ar nesąmoningumai?

• Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?

Sąmoningumas

• Mąstymas yra, iš dalies, atsitraukimas: During all the stages leading to adulthood, the secret place remains an asylum in which the personality can mature; this self-creating process of this standing apart from others, this experiment, this growing self-awareness, this creative peace and absolute intimacy demand it -- for they are only possible in alone-ness (1983a, p. 17).
• Mąstymas gali būti pakartotas ir tik tuomet būti sąmoningas. Tai grįžimas prie savo minčių. Tai savo mąstymo valdymas. Mąstymo atkarpa gali būti nurėžta. Ir "aš" galiu būti apibrėžtas nuo pasaulio. Būtent Aš.
• Sąmoningumas yra visada sąmoningumas savęs - savo mąstymu, tad savęs - būtent AŠ mąstau X, tad sieja mane ir X (užrankiškumas) - taip pavaizduoja mąstymą
• Sąmoningumas užtikrina, kad ne šiaip nesąmones mąstau. Ką duoda aš. Įsisąmonijus: suvokimą. Mąstymo atkartotinis yra atkarpos ribose. Tačiau aš, mintį atkartojantis, esu plačiau. Būtent "mano" mąstymo atkarpa atitinka jos taikinio (sąvokos) ir jisai gali būti tvarkingas, turi savo esmę (centrą, židinį), suvesties tašką, kuriam paskui gali būti priskirtas požiūris.
• Būtent asmeninis sąmoningumas sudalyvauja lygtyje "Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas". Tai įveda rėmus kuriais plėtojasi santvarka.
• Širdies tiesa, tai sąmonės tiesa. Pasaulio tiesa, tai pasąmonės tiesa.
• Aštuongubas kelias skatina sąmoningumą bei laisvę nes išskiria du požiūrius: ryšį su Dievu ir šio ryšio neturėjimo.
• Sąmoningumu atsiliepiame į netroškimus taip, kad galime rinktis, ar juos taikyti pasaulyje ar už jo. Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę.
• (Pasąmoningas) žinojimas yra vieningumas kažkurioje apimtyje (žinau viską, betką, kažką, nieką).
• Pasąmoningas žinojimas, tai ketverybė (ir jos atvaizdai), o sąmoningas nežinojimas, tai nulybė (ir jos atvaizdai).
• Nesusivedimas: pasąmonės kalba/tikrovė vieningai apsiima ribota apimtimi, tuo tarpu sąmonė apsiima viskuo, tačiau ją skaldo į skirtingus požiūrius

Laikytis krypties ar keisti kryptį?

• Laikomės krypties (įsikimbame) ir keičiame kryptį (renkamės gerą vietoj blogo ir t.t.) - poreikio tenkinimais, laipsnynais - nustatome atsakomybę (linksniais) ir teisingos krypties nustatymo būdus (matematinio įrodymo būdai).

Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)

• Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
• Žmogus ieško globos, žinojimo, atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame globojami žinojimo - Dievo ar visuomenės. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
• Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
• Gyvenimas mintyse atstoja gyvenimą pasaulyje. Bet kuris iš tikrųjų tikresnis, svarbesnis? Kuris kurį atstoja?
• Nuotaikomis įvariai išgyvename savo nuostatas, ką jos reiškia, ar jos iš tikrųjų besąlygiškos.
• Nuotaikos brandina žmogų jį išbandydamos, ar jisai laikytųsi savo nuostatų bet kokiose aplinkybėse?
• Atsakome už savo vidinį gyvenimą net labiau kaip už gyvenimą už mūsų (gerbdami kitų laisvę) tačiau irgi atsakome už mūsų įtaką, kokią bendrystę puoselėjame. Juk su kitais žmonėmis turime būti itin dorovingi. Užtat išryškėja tiek vidinė gyvensena, tiek išorinė.

Nuklysti daugiau ar mažiau?

• Ar nuo nežinojimo kelio nuklysti ko mažiau ar ko daugiau? Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
• Nuklysdami ko mažiau nuo nežinojimo kelio, susigaudome, jog šis pasaulis pašlijęs.

Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio?

• Dešimt Dievo įsakymų mums parodo, jog esame nuklydę, ir kiek mes nuklydę: meluodami, geisdami - mažiau, vogdami, svetimaudami - daugiau, žudydami - daugiausia.

Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?

• Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
• Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
• Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.
• Esminės nuodėmes: Abejingumas - nerūpi, puikybė - nereiškia? (tuščia - tuštybė), stabmeldystė - neveiksmingumas.
• Mirtis iškyla tiktai jeigu švaistome gyvenimą. Jeigu nešvaistai gyvenimo, tada gyvenimas tampa ne-sąvoka ir mirtis taipogi.

Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku? Ramybe ar neramybe? Iš teisingumo į malonę ar iš malonės į teisingumą?

Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?

• Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią.

Teisingumu ar malone

• Teisingumas remiasi lūkesčiais, o malonė už lūkesčių parodo jų nepakankamumą
• Platono Valstybėje filosofai karaliai sulaukia neteisingumo nes jie ištisai grūdinami, bandomi, tačiau juos traukia išmintis, žavesys; kariai kurie nežino už ką kovoti visgi traukiami kovingumo, drąsos; suglebę, nesuprantantys, kam to reikia, valdo turtais, tad juos traukia turtai; turtų neturintys, nuskriausti, trokšta laisvės; laisve pakrikusiems tironas siūlo teisingumą. Užtat teisingumas yra paties žemiausio lygio vertybė. Tokia nykimo eiga, priešinga kryptimi kyla palaikymo eiga. Valia, tai sugebėjimas priimti gyvenimo neteisingumą, pakęsti, aukotis. O gyvenimas, tai įsijungimas į šį pasaulį, tad teisingumo reikalavimas. Teisingumą reikalauja visi, kurie gyvena paskirai, atkirsti, tuo tarpu gyvenantys visais siekia visumos teisingumo, ne savo.

Atsisakyti savęs ar gyventi savimi? Tarnauti tiesiogiai kitam ar tarnauti savo tikslui? Gyventi vienumu ar nevienumu?

Gyventi asmeniu (bendru žmogumi) ar asmenybe (paskiru žmogumi)?

• Gyventi savo paskira būkle? Ar bendra dvasia?
• Būtent išgyvenimais gyvename bendru asmeniu, atsisakome asmenybės, o tuo pačiu ją brandiname.
• Asmenybė gyvena elgesiu, o asmuo dorove. O asmuo pasireiškia tiktai asmenybės branda, tai yra, išgyvenimais.
• Priešingybės: bendras asmuo ir "žmonės" (das Man), pasikartojanti žmogaus veikla
• Tikėti iš savęs ir kitų tokio pavyzdingo elgesio, kuris tarnautų bendru dėsniu. (Kantas) Pavyzdys, tai siekiamybės išgyvenimas, tai bendro žmogaus elgesys - bendrumo poreikiui. O esamybė, tai gyvybės poreikio išgyvenimas, ir galimybė, tai saugumo poreikio išgyvenimas.

Renkamės kitą ar save?

• Tarp poreikio išryškėjimo ir jo patenkinimo yra mūsų laisvė apsispręsti kuo rūpinamės, savimi ar kitu? Tad mes visada esame laisvi nes būtent šitą pirmą sprendžiame. Tad septintas požiūris apibrėžia dorovę ir eina pirm kitų šešių požiūrių, kurie apibrėžia elgesį. Užtat mes nesame automatai.
• Pasirinkdami kitą vietoj savęs, mąstome plačiau, kartu išplečiame Dievo meilę. Geometrijos patikslinimai, požiūrių permainos, matematikos įrodymo būdai išreiškia kaip išplėsti Dievo meilę ja mylėti kitą, gyventi jam laidu su Dievu, kada mūsų platesnis požiūris, kaip ir Dievo požiūris platesnis už mūsų (o malonės-širdies požiūris platesnis už teisingumo-pasaulio).

Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?

• Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
• Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
• Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
• Dievo meilė: rūpintis kitais

Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)

• Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
• Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
• Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.

Kurti pasaulį ar būti jo valdomam?

Taisyti klaidas ar jų netaisyti? Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį) ar nekryptingai (kreipti dėmesį papuolamai)?

Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?

• Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.

Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu?

• Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname aukštesnį sąmoningumą - pirmiausiai valią, toliau širdį, protą ir tik tada kūną. Jeigu kažkur vertiname žemesnį sąmoningumą, tada renkamės mažėjantį laisvumą, bet galiausiai teks mums nesirinkti jo.
• Jeigu vadovaujamės žemesniu lygmeniu (ypač kūnu, taip pat protu, širdimi...) tai skaudžiai nuklystame. Jeigu gyvename aukštesniu lygmeniu, nuklydus bausmės skausmai gali būti mažesni. Bet argi? Argi nebūna nekaltų kankinių? Tačiau numanant, galima praslysti pro baisiausias kančias. Taip praslystantis visgi supranta esmę, atjaučia kankinius. Nors kam reikalinga, kad kiti taip labai kentėtų? Kam taip reikia? Taip reikia, kad iš viso galėtų kažkas būti.
• Sąmoningumu lygmenis nusako, ką mes mąstome. Sąmoningiau mąstome, mąstydami plačiau: viską, betką, kažką, o nieką mąstydami esame nesąmoningi. Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo, kada mąstome kažką.

Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:

• Sąžinė prabyla jei pats netikrini savęs. Sąžinė pasako skirtumą tarp to kaip elgiesi ir turėtum pasielgti.
• Sąmoningėjimas yra gyvenimas vis arčiau nežinojimo srovės: ne kūno, o protu; ne protu, o širdimi; ne širdimi, o valia.
• Neigiami įsakymai mus sulaiko nuo nukrypimo, mus veda atgal, sugrįžti į kelią. Neigiamais įsakymais renkamės aukštesnį sąmoningumą (o ypač valią) vietoj žemesnio (kūno).
• Sąmoningumo pasižymi Saugos dėsnis: budėti, kur slypi pavojai, taip pat netingėti juos šalinti.
• Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.

Gyventi dvireikšmiškai ar vienareikšmiškai? Širdies ar pasaulio tiesa? Laisve ar nelaisve? Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?

Širdies ar pasaulio tiesa?

• Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
• Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
• Širdies tiesa mąstome plačiau. Atviros santvarkos malonė platesnė už uždaros santvarkos teisingumą.
• Šaunumas (cool), pasitikėjimas savimi, autentiškumas, savitumas, tikrumas - ramybė - tai gerbiu, nes jaučiu, kad jo šaknys už šio pasaulio, nes nėra to pasaulinio nerimo, jaudulio.
• Kai mąstome plačiau, pereiname iš pasaulio tiesą į širdies tiesą, juk keturiuose lygmenyse (kodėl, kaip, koks, ar) širdis klausia platesnį klausimą. Platesnį požiūrį savaime pasirenkame pasirinkdami atviros santvarkos malonę vietoj uždaros santvarkos teisingumo. Platesnis požiūris, tai Dievo, mūsų tėvo požiūris.
• Platesnis mąstymas yra sąmoningesnis, arčiau nežinojimo, atvirumo, malonės. Siauresnis mąstymas labiau pasižymi žinojimu, uždarumu, teisingumu.
• Dievu naujai suvokiame jog esame vaikai, yra už mus platesnis požiūris, jisai atveria mūsų širdis, o mes laisvi tam pritarti, vykdyti jo valią paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, amžinai bręsti, sutapti meile, būti viena, mylėti kitus kaip ir mes esame mylimi, tai yra dorovė, apsiversti, tikrasis teisingumas, malone atliepti malonę.

Santvarkoje ar už jos

• Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
• Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
• Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
• Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
• Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.
• Koks ryšys tarp In-Sein (parankiškumo - kaip) ir In-Sein-already (užrankiškumo - kodėl)?

Gyventi laisve ar nelaisve?

• Laisvė - mūsų vedlys. Siekiame didėjančio laisvumo.
• Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
• Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
• Riba tarp savęs ir pasaulio pripažįstame kitų laisvę, jų atsakomybę už save, ir juos galime mylėti.
• Iš kūrybinės dirbtuvės su Andrej Schelkun: Ką reiškia pasijusti laisvam? Dievas myli koks esi ir prieš jį turi pasijusti laisvas.

Laisvės pagrindas

• Laisvė grindžiama dorovės ir elgesio skirtumu. Laisvė remiasi dviprasmybe.
• Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
• Galėdami tobulinti save, savo savastį, savo vertybę, kad mūsų žinojimas labiau atitiktų nežinojimą, turime tuo pačiu laisvę save žaloti, menkinti, nuklysti.
• Esame laisvi gyventi be Dievo. Bet galime pagalvoti, kas suteikia laisvę - Dievas.

Didėjančiu laisvumu (sąmone, sąmoningumu) ar mažėjančiu laisvumu (pasąmone, nesąmoningumu)?

• Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.

Kas yra sąmoningumas, pasąmonė, dėmesys

• Sąmoningumas teikia laisvę nes išskiria skirtingus požiūrius, tuo tarpu pasąmonė visada susiveda į vieną požiūrį.
• Atmintis yra sąlyginis dėmesys.
• +2, tai pakartojimas, grindžiantis "Aš" mąstau. Sąmoninga mintis yra pakartota mintis.
• Tikrovė yra pasąmonės atmintis, jos išplėtimas. Tikrovė yra prieinama panašiai dėsniais, kaip kad veikia mūsų pasąmonė. O rašytinė ženklų kalba ir taip pat žodžių kalba yra sąmonės atmintis, jos išplėtimas.

Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?

(Teigiamoje) Dievo bendrystėje ar (neigiamoje) visuomenėje?

• Visuomenė remiasi poreikiais - žmonės poreikių kalba (pasakojimu) sukuria bendrą pasaulį, kurį laiko tikru. Kiekvienas žmogus gali susikurti savo vidinį pasaulį - proto, širdies, valios - tačiau tai lieka asmeniška. Reikėtų bendrom jėgom sukurti bendrą vidinį pasaulį, tai ir būtų šviesuolių bendrystė, kuri nesiribotų santvarka, o remtųsi Dievu.
• Paprasčiausia yra atpažinti Jėzų tikrovėje, poreikių tenkinime, jo pasisakymais "Aš esu..."
• Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
• Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
• Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
• Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
• Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
• Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
• Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
• Pilietiškumu puoselėjame bendrystę ir taipogi įtraukiame Dievą į bendrystę.
• Nešališka, kūno bendryste gyvename aplinkybėmis plokštumoje: būtina, tikra, galima. Protu: daiktas, eiga, asmuo. Širdimi: vienis, visybė, daugis. O šališka valios bendryste išeiname už plokštumos: esame, veikiame, mąstome.
• Bendrysčių susikirtimas vyksta mumyse.
• Juk mes apibrėžiame, kuriame bendrystę - užtat turi būti sunku.
• Išmokstame patogiai jaustis nepatogumuose - išmokstame gyventi neteisingumais, bendrysčių susipriešinime, vidinėje kovoje.
• ar kuriame bendrystę? ar ja vadovaujamės?
• kaip gali bendrystė mus teigiamai veikti? nebent ją kuriame? ir kaip galime teigiamai kitus veikti bendryste? bendrystė, kaip meilė, turi būti papildanti, iššaukianti

Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?

• Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu.
• Tėvas už pasaulio bet mus siunčia į pasaulį. Sūnus yra pasaulyje bet veda už pasaulio. Ar tai yin-yang santykis, dviejų požiūrių ratas? Ne, juk ją papildo Dvasia. Ir ne, yra kryptingas. Keičia poslinkio kryptį. Varo refleksiją, sąmoningumo lygmenis.

Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?

Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui

• Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
• Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.
• Pasirinkimas atsiranda, kada suvokiame, jog esame besąlygiški, tad renkamės ar gyventi sąlygiškai ar besąlygiškai.
• Dorovės ir elgesio esmė yra jo sąlygiškumas. Tai susivokiančio Jėzaus ir mūsų būklė - laikina, sąlygiška, kolei susivokiame. Tačiau kurioje vis naujai, amžinai reiškiasi Dievas, besąlygiškas žinojimas. Besąlygiškumas iškyla iš sąlygiškumo. Nes vis norime atsisakyti sąlygų.
• Ne suprasti, o išgyventi? Sąlygose išgyventi (kada nėra ryšio su Dievu) ir besąlygiškai suprasti (kada yra ryšys su Dievu).
• Kaip suderinti parankiškumą (sąlygose, tai teisinga) ir užrankiškumą (besąlygiškume, tai teisinga)?

Pasirinkimai nenuklysti

Ką žmogus veikia? Žmogus kuria save.

Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies?

Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.

Kaip žmogus atrodo iš šalies?

Ką veikiame

• Išgyvename. Elgesys nusako kas išplaukia iš to ką išgyvename. Užtat pačiame elgesyje nėra laisvės. Elgesys išreiškia pasąmonės atsakymus į gyvenimo klausimus.
• Life is like playing a violin solo in public and learning the instrument as one goes on. Samuel Butler's essay: How to make the best of life.

Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.

• Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
• Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
• Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
• Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
• Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
• Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.

Kokios esminės klaidos:

• nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
• gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
• nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)

O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.

• Kur tad iškyla sąžinė?

Nuklydimas

• Kodėl nenusidedu? Kaip sugebu save įvairiai pataisyti ar apsaugoti, kad išsisukčiau iš nusižengimo?
• Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
• Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, grąžinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.
• Pramogos, tai (blogojo vaiko) išėjimas iš įprastinių vėžių, kuris gali tapti betiksliu ar tiesiog savaiminiu tikslu, tad svarbu vis grįžti trejybe prie to, kas svarbu. Pramogos, tai gyvybingumo paieškos.
• Geometrija matuoja, išreiškia nuklydimą. Nuklydimas matuojamas sugrįžus. Tai gali būti nuklydimas pirmyn atgal. Taip pat nuklydimas vyksta trejybės ratu, tad trikampiu. Nuklydimą galima išreikšti takais, taip pat nuotoliais, taip pat dalinį nuklydimą galima išreikšti kampais, ir visuminį nuklydimą galima kokybiškai išreikšti plotu, juk jeigu iš karto atitaisome klaidą, jeigu iš karto apsisukame ir grįžtame, tai plotas yra nulinis. Tačiau trejybinis ratas yra kitokio pobūdžio nuklydimas, tad kitokio pobūdžio atitaisymas.
• Svarbu neįsikabinti į savo klaidas, sugebėti jų atsisakyti, kaip ir bet kokio žinojimo.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs

• Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
• Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
• Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
• Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
• Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
• Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
• Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
• Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
• Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
• Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
• Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
• Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
• Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
• Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
• Vertybe randame kelią už jos
• Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
• Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
• Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
• Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
• Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
• Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
• Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
• Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
• Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
• Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
• Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.

Vertybė, klausimai

• Kertinė vertybė, gvildenamas klausimas: Lengvas būdas greitai pažinti žmogų ir jį pakalbinti jo nerūšiuojant.
• Vertybė yra tas "neapsakomasis", kurio nepavyksta pilnai atsakyti, bet amžinai atsiskleidžiasi, nors su vis mažesne paklaida atstoja nežinojimą. O klausimas yra baigtine kalba išsakomas jei tik išsakomas lyginant su vertybe.
• Kiekvieno žmogaus vertybė yra bene taip pat jo susižlugdymas, pasauline prasme, kuriuo perlenkia lazdą, tarkim, pavyzdžiui, mano - gyventi tiesa, arba Audronės - veikti vis plačiau. Tačiau tuo pačiu net ir tas pats susižlugdymas yra asmeniškai pasirinktas priartėjimas prie Dievo.
• Mano meilė Ievai mane suveda panašiai kaip mano kertinė vertybė mane suveda. Tai yra pasąmonės suvedimas, juk būtent pasąmonė suveda. Tuo tarpu sąmonė laiko atskirai, suvokia. Įdomu, kad mano meilė Ievai sutampa su mano supratimu Dievo, nors tai skirtingi suvedimai.
• Atsakymai jau manyje. Dievas manyje bet ar aš panašiai jame matau atsakymus? kaip kad jisai mato manyje?
• Kas mumyse užduoda klausimus? Jie lyg tai kyla iš mūsų kertinės vertybės nesutapimo su Nežinojimu.
• Neatsakytas klausimas tampa atsakymu. Atsakytas klausimas išlieka klausimu.
• Vertybe save sutelkiame - tai atsakymas visiems klausimams - ir taip pat išeiname už savęs savo jautrumu, ar turime ryšį su Dievu, ar jo neturime?

Kodėl žmonės klausia klausimus?

• Jiems rūpi atsakymas: tiesa
• Jiems rūpi atsakinėjimas: betarpiškumas
• Jiems rūpi klausinėjimas: pastovumas
• Jiems rūpi klausimas: prasmingumas

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu

• pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
• 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
• Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
• Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
• Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
• Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
• Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
• kalba kyla iš laukimo?
• Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
• Logika užsiima pagrindimu.
• Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
• Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
• Description by language creates categories limited by language.
• Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
• žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas

Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:

• Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
• Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
• Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.

Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.

• Įtampa nusako kalbos vienetą.
• Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?
• Rūpėjimas kuria rūpesčių medį, kurį pertvarko tinklas (visuomeniniu požiūriu kaip mes susieti) arba seka (asmeniniu požiūriu kaip dalyvaujame)
• Įvardijimas kuria žodžių reikšmių tinklą, kurį pertvarko seka (visuomeniniu požiūriu kaip mus supranta) arba medis (asmeniniu požiūriu ką norime pasakyti).
• Pasakojimas kuria įvykių seką, kurį pertvarko medis (visuomeniniu požiūriu kaip mes suveikiame) arba tinklas (asmeniniu požiūriu ką išgyvename).

Kalbos

• Liaudies pasakos, tai kas suprantama, paprasta. Jos išsiplečia eilėraščiais, kurios išryškina vienetų nuotaikas. Taip pat išsiplečia epais, kaip Odisėja, kurios praturtina žodžiais, posakiais, žiniomis, išmintimi. Šiedu keliais susiveda šventraščiu, kanonu, klasika, įžymiuoju veikalu, kaip kad Ulisu.
• Kaip mintys kyla gyvenime iš pasąmonės? išsakyti - trimis kalbomis
• Pagrindimas veda iš išgyvenimo (aplinkybių nusakyto) atgal į rūpesčius (atvaizdų nusakytų).
• Kalba ir bendrija: Consciousness and the Social Brain
• Kokia yra Dievo kalba? (Kiti sako tyla.) Mūsų asmeninės kalbos yra Dievo kalba. Jeigu mes neturime savo kalbos, jisai mums prabils asmeniniais ženklais, vėjo gūsiu, saulės spinduliu, ir t.t.
• Trys kalbos plėtoja pasąmonę, sąlygas, prie kurių vis galima grįžti, į jas naujai įsijausti. Jos išplečia sąmonę.
• Gadamer: Suvokimas yra įvykis. Tad pasakojimo kalbos įvykis. Pasakoje visada veikėjas kažką išmoksta po kurio viskas pasikeičia.
• Branda įvyksta išgyvenimais. Pasakų rūšys turėtų sutapti su išgyvenimų rūšimis.
• Pagrindimas - rūpi - rūpėjimas (širdis) - dorovė liūne
• Įvardijimas - reiškia - tikėjimas (protu) - Pamokslas nuo kalno
• Pasakojimas - įvyksta (išgyvenimas, branda) - paklusimas (kūnu) - 10 Dievo įsakymų
• Pagrindimas - širdis (rūpestis) - lūkesčiai - matematikos įrodymo būdai
• Įvardijimas - protas (reikšmė) - abejonės - linksniai
• Pasakojimas - kūnas (įvykis) - poreikiai
• Morfizmas - atspindys
• Indukcija - ištiesinims
• Algoritmo konstravimas - pasukimas
• Substitucija - didinimas
• Atvejų nagrinėjimas - lyginimas
• Konstravimas - perkėlimas
• Kiekviena kalba vysto savo atmintį. Pasakojimo kalbos atmintis - tikrovė. Įvardijimo atmintis - žmonių kalbos, jų žodžiai. Pagrindimo kalbos atmintis - prisiminimai.
• Kiekviena kalba remiasi įtampa išlaikyti mūsų dėmesį. O įtampa yra septintasis jaudulys lūkesčių santvarkoje. Panašiai, Ar tikrai nerimauju? yra septintoji abejonė.
• Pasakojime įtampos vienetai rikiuojami eilės tvarka. Tai primena Salingaros dėsnį "dėsningas kaitaliojimas". Įvardijime dėmesys sustatomas medžio tvarka. Tai primena mąstų laipsningumą. O pagrindime dėmesys išdėstomas tinklo tvarka. Tai primena entropijos mažinimą.
• Kalba yra taip sustatyta, kad būtų lengva ją išmokti, lengva išmokti žodžius.
• Kalba, kaip ir atmintis, yra proto išplėtimas.
• Kalba susidaro iš žodžių ir sakinių.
• Gramatiką, kaip kad nuotaikas, galima suprasti, kaip ribų tvėrimą.
• Pagrindimą (vedantį iš aplinkybių į atvaizdus) išgyvename padalinimais, jų ratu. Įvardijimą (vedantį iš padalinimų į aplinkybes) išgyvename atvaizdais. Pasakojimą (vedantį iš atvaizdų į padalinimus) išgyvename aplinkybėmis.

Kalba

• Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
• Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.
• Atmintis (pasąmonė) yra sąlygiška sąmonė.

Žmogus kuria ribas - sąvokas:

• Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
• Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
• Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.

Sąvokos, sąlygos

• Reified = sąvoka. Unreified = sąvokos numetimas, atsiplėšimas - galime atsiplėšti *po to* kai priimame
• Būtis yra pirminė sąvoka, kuri labiausiai įsitvirtina, kurios visgi galima atsisakyti, galima jos nepaisyti, gyvenant nežinojimu.
• Atvaizdai, tai mūsų sąlygos, o aplinkybės, tai sąvokų sąlygos.
• Gamtoje aiškių ribų lyg ir nėra. Viskas susideda iš tų pačių neutronų, protonų ir elektronų - nesiskiria oras nuo obuolio - tik skirtingai susieti. Neskiria obuolio, jį glostomo vėjo, slieko, mūsų rankos, obuolių košės
• Sąvoka yra padėlys - vieta daiktui pasidėti
• Sąvokos dėžėmis galime gyventi kitu.
• Atkartoti (atvaizdai) RE-presentation leidžia priskirti sau, būtent Aš mąstau
  • A) išlieka tas pats visiems atvaizdas
  • B) esu skirtingas nuo atvaizdų
  • C) gliu sąmoningai mąstyti savo atvaizdus
• Visko atsisakius lieka erdvė ir laikas.
• Fenomenologija - atsisakymas sąvokų. Atlupimas visų sąvokų, prielaidų. 5+3=8 Dievas.
• Laikas (ateitis) yra nežinojimo sąvoka, o atlupus sąvoką erdvėje ir laike, gauname Nežinojimą (Dievą).
• Kaip galima iš visumos (pasaulio, Dievo, savęs) išskirti sąvoką? Ir kaip gali sąvokos savybės (kurias išsako aplinkybės) sutapti ir prilygti pasaulio ir t.t. savybėmis (kurias išsako padalinimai). Tai vyksta mūsų sąlygomis.
• Įrankiai mus sieja su pasauliui. Įrankiais naudojasi bendras žmogus - kaip, tad ir mes tokiais gyvename.
• Riba tarp savęs (kuriame esu vieningas) ir pasaulio. Už manęs, pasaulyje, nuo kurio atsiriboju, yra galimybė kitoms savastims. O tai leidžia būti tam tarpui, kuriame galime būti mylimi, kurio dėka galime patys keistis, kaip asmenybės. Tad asmenybė grindžiama asmeniu ir yra sąlyginė. Asmuo tai išgyvenime mylimas papildiniu, jisai sieja senąją asmenybę ir naująją asmenybę.
• Daiktai iškyla mano mintyse kaip sąvokos. Tai gali būti daiktai iškylantys regėjimo lauke, arba gali būti, pavyzdžiui, trikampis sudarytas iš žemės ir lentų įžambiai pastatytų ant malkinės sienos, taigi, iš to ko visai nėra. Ir taip iškilusios sąvokos tampa prieinamos tolimesniam mąstymui, apdorojimui, tvarkymui. Ir jų iškilimą paskatina jų pasikartojimas. Matematikoje panašiai turime įtvirtinti protinį pasaulį kuriame panašiai iš pasąmonės iškyla mintys, pastebėjimai.
• Pasikalbėjime yra bendros sąvokos, bendras laikas ir erdvė.
• Daiktas "yra raudonas", daiktas "yra gyvas". "Yra" - apskritai (besąlygiškai). O laikas ir erdvė tai aprėžia.
• Žmonės paslaptis išsipasakoja. Kunigai išlaiko, nes jie remiasi šventumu.
• Sąvoka susijusi su lūkesčiais, taip pat su kitais netroškimais: poreikiais, abejonėmis, vertybėmis.

Auga tarpas

• Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
• pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą

• Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
• Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
• Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
• Meilės mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Meilės mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
• išorinė: bendruomenė, bendrystė
• Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.

Bendrystė

• Expectation states theory. Theory of status processes in groups (how status is determined). Wagner and Berger 2002.

Dangaus karalystė

• kaip tiki, taip ir bus
• tikėti ko mažiau - skurdžiadvasiai
• Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
• optimistams, skeptikams, pakantiesiems
• Dangaus karalystė yra amžinas gyvenimas būtent šioje žemėje.

Žmogus veikia

Jau elgiamės. Visi elgiamės (šiaip gyvename) ir tuomi kuriam save.

Savęs suvokimas

Understanding allows for self-understanding

At this point there is the structure which serves as a starting point for an outlook that does not know where it has come from but attempt to figure this out: a self-correcting perspective which takes a stand, follows through and reflects in an endless three-cycle.

See also: Heart, ConstructiveHypotheses, [AddTwo +2], Engaging, InversionEffect, End, Self, LoveSelf ===Self Understanding=== Self-understanding is one of four LevelsOfUnderstanding: Understanding, SelfUnderstanding, SharedUnderstanding, GoodUnderstanding.

Self-understanding is a human's view of God's view of human's view.

The [Sixsome is the [Structure for self-understanding.

[AddTwo +2] SelfUnderstanding allows for a PersonInParticular by understanding Structure Self. Self-understanding determines a scope (with regard to nobody, somebody, anybody, everybody) which says how far away we are from the end.

---

The purpose of the operation +2 is to allow for a relative perspective. This relative perspective is alongside (and relative to) an absolute perspective. The sixsome is the structure that keeps separate an absolute perspective (in terms of structure) and a relative perspective (in terms of activity). It allows them to be alongside each other. The structural threesome has us take a stand, follow through, reflect with regard to an everything (our self) that we live by way of. The activity threesome has us take a stand, follow through, reflect as self-corrections that have us move around a center. Ultimately, this center may be taken as a seventh perspective shared by both the absolute and the relative perspectives. The operation +2 allows the absolute and relative perspectives to be separated, distinguished from each other (as occurs in understanding). In particular, our self is distinguished, and taken as a concept that may be qualified, thus we have self-understanding. Consider, also, how the foursome, fivesome, sixsome may be interpreted, by way of the operation +2, as walking through (as activity) the structural threesome until this has generated a second threesome (hence the sixsome).

---

Note that by the operation [Add one +1] God keeps going beyond himself, from the bounded ever deeper into the bounded, generating more and more structure. With the fourth leap he recedes enough so that there is slack within which it is possible for a completely independent perspective to arise: the [heart . The operation +2 expresses the perspective of the heart. The heart lives by way of activity. It goes beyond itself from non-activity to activity, much as God goes from non-structure to structure. However, this is the opposite direction as God (see diagram). For example, God goes from the unbounded to the bounded. This shift (across discrete states) may be thought of as an activity - bounding. The bounding arises from the background activity of non-bounding. The shift from non-bounding to bounding is a structure - the bounded. In this way, the operation +2 has us add two perspectives, in this case: bounding and non-bounding. More generally: activity and non-activity (or background activity). Note that the shift between non-structure and structure is discrete, whereas the shift between non-activity and activity is analogue, so the relationship is much like a Fourier transform.

So this relationship is very much the one that Christopher Alexander points out regarding structure and activity:

• activity evokes structure (shift from non-structure to structure)
• structure channels activity (shift from non-activity to activity)

Where is the self? In what sense is this self-understanding? The self is the bounded (the structure) and understanding it is to perceive it as a shift from non-activity to activity.

---

Self-understanding is about the good in [Engaging and yields the [Divisions

---

This is the level that distinguishes [Anything and [Wisdom .

---

Self-understanding:

• is understanding of the [Self , which is to say, [Structure
• introduces the [End and the [Inversion effect]
• has two tracks given by the [Operation [Add two +2] and [Activity
• yields the [Sixsome and a [Person-in-particular .

---

Self-understanding is understanding of the [Self

Self-understanding is [Understanding of oneself. Self is [Structure . Hence self-understanding is understanding of one's structure. See [Awareness .

Self-understanding is an [Operation +2 in that it takes us from the [Nullsome to the [Twosome . +2 adds [Shift in perspective] - two perspectives - yielding [Activity and [Self-understanding

The [Threesome makes for [Understanding , which is the return to [The beginning]. With the threesome God goes back to the beginning - this is understanding. It is then possible for there to be a perspective that is not aware that it is God. This is God bounded, which is human. This allows for there to be a point of view that find itself within structure but without understanding why - a cyclic threesome. This perspective experiences the operation +1 (going beyond oneself) as a shift in a three-cycle. (This is the great correspondence between God and human). This yields an alternate definition for "self", for structure - the cyclic threesome. Starting from this definition, the operation +1 is able to continue its activity. In this way, structure is the spirit (the threesome). This completes what is needed for two perspectives (representations), one of which is the beginning, and the other of which is the end, completely free as such. This is the greatest unfolding - subsequently, from the new perspective there is a repetition of the four perspectives, and a collapse back into the beginning. (Which is to say, the foursome is gotten by the fourth move around the threesome). This is the last of the four representations (which come from the unfolding) as the next is the beginning. In this sense, this is the end - hence a new perspective, a new representation, as such. Three such shifts bring it back to where it was. But they also make for four levels in that the return is yet not the same as the beginning. Meanwhile, the moving of the threesome has left first one, then two, finally three perspectives that can be attributed to God. The correspondence thus allows for rapport between human and God. This establishes the basis for the primary structures and for the secondary structures.

Self-understanding introduces the [End

Question: Is the end human or spirit? In what sense does the end arise? How is it introduced by the foursome? Is it related to being understood, rather than understanding?

After the threesome, the operation +1 raises the question: With regard to structure, at what point is God arising? There are four answers: God is separated from structure by everything, anything, something or nothing. These give the relationship between the [Beginning ([God the [Nullsome ) and the [End ([Structure , [Everything , [Onesome , [Self ). [Human is given by this relationship and can choose to identify himself with the combination of these concepts (and thus [Life ) or the separation of these concepts (and thus [Eternal life]) or the one or the other - thus four choices in all (?). And in what sense does this have to do with [Choosing and the [Representations of anything]?

Note: I think that key here is the introduction of inverted perspective which is necessary to imagining God wishing everything. Perhaps this happens because the threesome has shifted to include nothing. This leads to God being understood as the heart. Hence the heart reaches out to the outer God rather than be found by God. The tables have turned on God in that sense. This is apparently the basis for the [Constructive hypotheses].

Self-understanding has two tracks given by the [Operation [Add two +2]

The threesome is circled around as if on two tracks. The later track is complete and represents a [Quality that one is engaged in. The prior track has one, two or three perspectives, and represents the one who has that quality, [God , who is taken as a [Null . As a null, it is a projection, like the question Why, or the emptiness of space or time in their extremes, or the physical instincts to survive.

The operation +2 may be thought of as relating the first three nodes (unbounded, uncoincided, undirected) as non-structure with the next three nodes (not bounding, not coinciding, not directing) of non-activity. Each of these sets may be thought of as describing: take a stand, follow through, reflect. Each of these describes the relevant freedom (or slack), for example, "unbounded" is the freedom relevant for "taking a stand" when it is disengaged, and then it is "bounded" when it is engaged. Here the freedom is described as from the point of view of the actor regarding the non-structure of their surroundings. Whereas "not bounding" is a non-activity and describes the point of view of the surroundings upon the actor within them. This is the view of the [heart .

So taking a stand, following through and reflecting are different forms of engaging:

• Take a stand: unbounded to bounded
• Follow through: uncoincided to coincided
• Reflect: undirected to directed

And this engagement is supported by surroundings as they go from non-activity to activity. So this movement from non-activity to activity is what we mean by [Support , as in activity evokes structure. Love is the support of life, and in this sense, love is a movement from non-activity to activity.

So the foursome, fivesome, sixsome arise as the freedoms of the actor are reconsidered as freedoms of the surroundings. But, apparently, this can be conceived only by invoking the [Inversion effect] so that the surroundings and the actor exchange roles. In this sense, for example, the material whether is considered at the core, the heart, materially.

Each of these structures may now be thought of as a pair of threesomes which are more or less overlapping, with one providing the perspectives of the actor, and the other of the surroundings:

• [Foursome : actor is why, how, what and surroundings is whether, what, how
• [Fivesome : actor is unrestricted cause, restricted cause, restricted effect and surroundings is restricted unrestriction, unrestricted effect, restricted effect.
• [Sixsome : actor is cling to what you have, get more than what you need, avoid extremes, and surroundings is choose the good over the bad, choose the better over the worse, choose the best over the rest.

Note also that in this way, the actor is always the first three perspectives and the surroundings are the last three perspectives. And so we may think of there being a sort of cyclic rolling, unrolling, where structure overlaps with activity and activity rolls onward. Specifically:

• why/unrestricted cause/cling to what you have = unbounded (taking a stand)
• how/restricted cause/get more than what you need = uncoincided (following through) uncoinciding = how
• what/restricted effect/avoid extremes = undirected (reflect) undirecting = what/restricted effect
• (take a stand) unbounding = whether/unrestricted effect/choose the good over the bad
• (follow through) uncoinciding = restricted unrestriction/choose the better over the worse
• (reflect) undirecting = choose the best over the rest

(Note that this is perhaps the basis for [Internalization ).

Self-understanding allows that there can be activity. Activity is the [End . It arises from the perspective of a [human godlet, one who has found himself in the situation of God who has gone beyond himself from the unbounded into the bounded, yet has identified with his situation so much that he has lost understanding that he might be God. In this sense the threesome is taken not as defining understanding, but as establishing the cycle: take a stand, follow through, reflect. This truly becomes a cycle with the [Sixsome , as there it becomes clear that any one of these three can serve as an instigator, both within the cycle, but also with a stimulus from beyond the cycle. Activity is the stimulus within the cycle, and structure is the stimulus from beyond the cycle.

[Human is the [End and as such is bounded. The human outlook is given by the cyclic [Threesome (take a stand, follow through, reflect) as it advances forward (with God's going beyond himself) leaving behind a trail of perspectives.

The [Foursome describes with regard to the separation from [The end]. This is the arisal of an alternative point of view, of the bounded God. This is [Self-understanding where self is structure. Here the operation +1 is understood also as a shift in the threesome, hence the threesome moves cyclically.

I think that the foursome gives what separates us from the end. God is the beginning, human is the end.

• why (the beginning): we are separated from the end by everything
• how (not the end): we are separated from the end by anything
• what (not the beginning): we are separated from the end by something
• whether (the end): we are separated from the end by nothing

Self-understanding determines a [Scope (with regard to nobody, somebody, anybody, everybody) which says how far away we are from the end.

Self-understanding yields the [Sixsome

Self-understanding juxtaposes the [Threesome and it's cyclic representation, hence the sixsome. Note that the threesome (take a stand, follow through, reflect) is not cyclic of itself, only by way of its representation (be, do, think) is it (think about this). But the sixsome has, as half of itself, a cyclic threesome.

The [Fivesome is for [Shared understanding]. It places the beginning and the end with regard to their points of view. The beginning's point of view is unbounded and moves from the beginning to the end. The end's point of view is bounded and moves from the end to the beginning. So we have: unbounded beginning, unbounded end, bounded end, bounded beginning and also unbounded bounded. Which is to say, the present is the separation within the joining. The unbounded is thinking separately, the bounded is thinking joined. But even in the joined, there is possible a separation between the beginning and the end. The here and now - that is this separation, this boundary. The threesome moves again cyclically.

Note also that the fivesome relates the beginning and the end in two different directions.

The [Sixsome is what defines human. Human is able to participate in rapport with God. The threesome moves again cyclically, returning to the beginning.

Suvokia save: susigaudo.

Užrašai

• Jėzaus pamokymu, "kiekviena diena turi savo rūpesčių"
• žmogus yra sąlygiškas, tad jo rūpesčiai šiame pasaulyje turėtų būti sąlygiški, nereikėtų šiame pasaulyje peržengti tų sąlygų, verčiau leisti Dievui visa tai spręsti
• žmogus yra besąlygiškas kitoje plotmėje, ten gali rūpintis besąlygiškai

---

---

---

---

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC