Book (English)

Knyga

Dievo šokis

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF


Asmeniškai? BA9696

Nuojauta? AAAAAA

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Kaip gyventi, Dorovė, Klaidos, Pagrindimas, Nuotaikos, Foucault, Platonas

Dievo šokis išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu, kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.

Elgesio ir dorovės tyrimas

Tikslas

  • Dievo šokio išvesti žmogų, jo gyvybę, gyvenimą (išgyvenimus), elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
  • Išmąstyti, kaip elgtis dorovės liūne.
  • Toliau išvesti įvairiausių dalykų ir asmenybių žinojimo rūmus.

Pagrindinis tyrimas

  • Nagrinėti, ko Dievas mane moko.
  • Kaupti ir tirti, kas man rūpi, kaip ima rūpėti.
    • Kodėl man rūpi Holokaustas Lietuvoje.
  • Išmąstyti sandaras:
  • Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp žmogaus nuostatų ir elgesio ir aplinkybių, tarp jo laisvės ir jo susitapatinimu su bendrija. Išpuoselėti nuklydimo sąvoką.

Šalutiniai tyrimai

  • Susipažinti su smegenų mokslu bei smegenų anatomija ir jų pagrindu pasiūlyti elgesio modelį.
  • Susipažinti su Toulmin? ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
  • Susipažinti su Bourdieu? sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
  • Susipažinti su Foucault mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.
  • Humorą susieti su nuotaikom, su išore ir vidumi, pasauliu ir savastimi, su lūkesčiais.
  • Skausmą, kančia susieti su nuotaikom.
  • Padėti Andrejui gvildenti kaip teigiamai paveikti žmogų, bangavimą.

Dievo pamokymai

Tu prisimink ką tu vertini. Tu vertini tiesą ir būtent gyvenime, taip kad reikia ją ne iš tolo vertinti, o jos laikytis visu gyvenimu. Taip ir yra su kiekviena vertybe, kad ji sieja nežinojimą ir žinojimą, turinį su pavidalu, tad ir yra kalba. Tad naujai panagrinėk vertybes, taip pat jų santykį su klausimais, ir įsivaizduok, kaip žmogus laikosi nežinojimo kelio, kaip Zenonas taip kūrybingai pavaizdavo, ir pamąstysi, kaip šešerybe laikosi kelio, kaip tai iškyla iš Dievo šokio ir kaip aštuongubas kelias mūsų santykį išryškina, praplečiant šešerybę nežinojimu, nuliniu ir septintu požiūriais. Ir kaip tasai nežinojimas išreiškiamas nulybės atvaizdais pasaulyje, taip kad trejybė pasireiškia laipsnynais, tad ir išsiplėtoja kalba kiekviena pagal atitinkamą nulybės atvaizdą, aplinkybes ir laipsnyną, kiekviena kalba savo apimtimi, taip kad pasaulyje labiausiai, siauriausiai apibrėžtas pasakojimas - tiesa, akivaizdumu, laisvesnis yra įvardijimas, kuris remiasi betarpiškumu, o laisviausias yra pagrindimas, kuris remiasi pastovumu. Kiekvienu atveju veikia mano ir tavo santykis. Tad ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu ir suprasi, kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį, kaip ir pasakojime pribręsta reikalas keisti įtampos balsą.

Elgesio esmė

Rasti žmogaus požiūrio esmę: susigaudymas, kad jis yra Dievas, tai vyksta žingsneliais, aštuongubu keliu. Ryšyje su Dievu. "Tu" Dievas. Supaprastintas Dievo šokis - šešerybė.

Dievu gyvename mylėdami, rūpindamiesi, klausdami klausimus.

Kaip žmogus elgiasi? kaip žmogus. Kaip turėtų elgtis? kaip Dievas. Tai praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka ir veda į Dievo būtinumą.

Dievo būtinumo įrodymas, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems. Elgesiu keičiame save, savo savasties ribą.

Žmogaus būklė

Riba

  • Dievas išeina už savęs į žmogų. Žmogus išeina už savęs į Dievą. Tai išsako jų požiūriai. Tai yra ta pati riba, tik iš skirtingų pusių, tad jų savastis yra ta pati, tiktai iš skirtingų pusių.
  • Ta riba yra tobulumas, dviejų atvaizdų (klausimo ir atsakymo) vieningumas, dviejų tapatumų vienumas, gerumo esmė. Tie du atvaizdai, tai Dievo ir žmogaus savastys, Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas. Tad gyventi klausimais yra gyventi Dievu, būtent jojo laisvumo atvaizdu, didėjančiu laisvumu.
  • Ribą įvairiai nusako žmogaus padalinimai: ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Ir labiausiai septynerybė, nusakanti laisvumą, tad kiti padalinimai susiveda į tai. Tuo tarpu vienybė, dvejybė, trejybė išsiveda iš nulybės. Aštuongubas kelias tai sustato, kaip kad su homologija ir kohomologija.
  • Kalbas išreiškia ketvirta, penkta, šešta antrinė sandara, atitinkamai: ketverybė (pagrindimas), penkerybė (įvardijimas), šešerybė (pasakojimas). Jas nusako žmogaus riba. Tuo tarp Dievas reiškiasi pirma, antra, trečia antrine sandara: padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, kurių yra 4 atvaizdai, vienas kiekvienam asmeniui.
  • Ribos išsakymas veiksmais +1, +2, +3.
  • Žmogaus požiūriu nusakoma riba 2 atvaizdais, kuriais išsakomas jo pasirinkimas. Yra perėjimas (Dievas arba žmogus) ir riba (Tu arba Kitas). Perėjimų asmenys sutampa nes yra išvirkštiniai, ir ribų asmenys taipogi vienas kitą papildo. Žmogaus požiūriu sutampa Dievas ir žmogus, nes tiek vienas, tiek kitas yra. Jų savastis jau yra. Dievo požiūriu nusakomi asmenys 4 atvaizdais, kuriais Dievas išeina už savęs į save, taip kad savastis tveriama. Užtat skiriasi Dievas ir žmogus, skiriasi Tu ir Kitas, tad yra daugiau atvaizdų.
  • Ribą nusako 2 atvaizdai x 4 padalinimai (ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė). Tai bene aštuongubas kelias. Kokie būtų nuliniai požiūriai? Ar riba siejasi su tarpu 6 pertvarkymuose? Ar jie yra aštuongubo kelio interpoliacija, tarpinės grandys, stuburas?

Dievas laukia, myli

  • Dievas laukia, tai jo esmė, jo meilė, jo troškimų vieningumas.
  • Troškimų Dievas virsme trokšta nieko, kažko, betko, visko. Tai žvilgsniai į jį iš šalies.
  • Apimtis sieja joje laukiamą Dievą ir laukiantį Dievą už jos.
  • Laukimu Dievas išgyvena virsmą, sieja troškimus, išeina už savęs į save, atsiskleidžia savo perėjimu iš nelaukimo nieko į laukimą visko. Jisai nelaukia išeiti už savęs, tačiau jisai mūsų širdyse laukia ar mes juo gyvensime. Mumyse išryškėja jo kantrybė.
  • Netroškimų Dievas ne virsme, o santvarkoje: Dievas nulinis požiūris už santvarkos, Dievas dalyvauja laipsnynų lygtyse, gerumas tai septintasis požiūris.
  • Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
    • vienkryptė: nelaukimas
    • dvasia - dėmesys: dvikryptė, pirmyn atgal (Tėvas ir Sūnus) į Dievą ir su Dievu
    • dviprasmybė: kampas, laisvė
    • gera širdis: vietoje, erdvėje, gali glūdėti, laukti
  • Dievas laukia:
    • pirmapradis (besiplėtojantis - šaltinis) kūno laukimas, išjautimas
    • dvasia-dėmesys (papildantis) proto laukimas, išjautimas
    • dviprasmybė (mūsų laisvė) širdies laukimas, išjautimas

Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas

  • Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti. Iš Dievo šokio lieka šešerybė, tai žmogaus būklė, siejanti šias dalines sandaras.
  • Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda aštuongubo kelio laipsnynai. Jie sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Laipsnynai atitinka mūsų vienumą Dievu, mūsų vienumą asmeniu ir mūsų vienumą bendryste.
  • Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų. Jie išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus susigaudo ar dar nesusigaudo, jog jisai Dievas.
  • Teigiami išsakymai išsako Tėvo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs
  • Neigiami įsakymai išsako Sūnaus požiūrį, kaip susigaudo jog esame viena Dievu, trimis būdais:
    • mūsų vienumu (mumyse galimu) Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
    • mūsų vienumu (mumyse tikru) vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
    • mūsų vienumu (mumyse būtinu) asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
  • Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
  • Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti nežinojimo, neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
  • Neneigti Dievo neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia kažko
  • Neneigti asmens neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia betko
  • Neneigti asmens betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia betko
  • Neneigti asmenybės pastovumo - Dievas laukia betko, žmogus sulaukia visko
  • Neneigti asmenybės betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia visko
  • Neneigti asmenybės neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia visko
  • Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
  • Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
  • Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.

Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?

  • Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
  • Žmogaus sąlygos
  • Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")

Sąvoka "turėtų"

  • Atsakyti už
  • Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).

Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)

  • Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
  • Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
  • Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
  • Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
  • Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
  • Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
  • Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
  • Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
  • Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
  • Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.

Žmogaus santykis su pasauliu

  • Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
  • Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.

Dorovės kilmė

Dorovė iškyla kartu su pasirinkimo galimybe

  • Dorovė iškyla kada renkamės ar tikėtis to, ko trokštame, kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
  • Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
  • Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.

Renkamės

Gyventi gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)

  • Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
  • Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
  • Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
  • Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
  • Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)?
  • Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.Ar atsiliepiame, taikome ryšium su pasauliu ar ryšium su Dievu?
  • Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę. O renkamės juos taikyti pasaulyje arba už jo.
  • Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
  • Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
  • Jeigu gyvename Dievu, tai nepripažįstame ribos tarp vidaus ir išorės, užtat gyvename teigiamais įsakymais. O jeigu gyvename savimi, tegul ir visų vienumu, tai visgi pripažįstame šią ribą, nes gerbiame kitą, jo laisvą valią, atsakingą už save, tad gyvename neigiamais įsakymais.
  • Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
  • Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
  • Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
  • Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
  • Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
  • Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.
  • Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
  • Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
  • Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
  • Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).
  • garbinti, šlovinti Dievą, tai reiškia jį pripažinti, kaip kad Jėzaus pasisakymais, "Aš esu..."
  • Audronei sakiau, manau, elgesio ir dorovės esmė yra gyventi Dievu. Audronė malda man palinkėjo būti Dievo įrankiu. O, manau, tai svarbus pavyzdys, kaip gyvename Dievu. Nes plaktukas rankose yra smegenų laikomas kūno dalimi. Ir "būti" "savimi" tai gali reikšti būti kūnu, protu, širdimi ar valia. Ir panašiai, galime smegenimis laikyti, jog mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai už mūsų.
  • Esmė (meilė) yra tai iš ko pažįstame, atstatome Dievą, kad juo gyvename.

Nesitenkinimas sandarumu

  • Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
  • Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
  • Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
  • Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
  • Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo

Laisvė ar nelaisvė

  • Laisvė - mūsų vedlys. Siekiame didėjančio laisvumo.
  • Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
  • Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
  • Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
  • Riba tarp savęs ir pasaulio pripažįstame kitų laisvę, jų atsakomybę už save, ir juos galime mylėti.
  • Iš kūrybinės dirbtuvės su Andrej Schelkun: Ką reiškia pasijusti laisvam? Dievas myli koks esi ir prieš jį turi pasijusti laisvas.

Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu

  • Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.

Vienumas - kokio?

  • Ar gyvename vienumu? Ir kuriuo vienumu - Dievo, asmens ar asmenų? Ar gyvename visais ar savimi? Ir kaip tą suderinti?
  • Being one with = being one with myself? Ko tikiuosi sutampa su ko trokštu.

Nuklysti daugiau ar mažiau?

  • Ar nuo nežinojimo kelio nuklysti ko mažiau ar ko daugiau? Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
  • Nuklysdami ko mažiau nuo nežinojimo kelio, susigaudome, jog šis pasaulis pašlijęs.

Širdimi ar pasauliu?

  • Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
  • Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.

Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?

  • Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu.

Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?

  • Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.

Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio

Besąlygiškai ar sąlygiškai

  • Dievas gyvena, myli, gvidlena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
  • Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.
  • Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
  • Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
  • Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
  • Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
  • Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
  • Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
  • Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
  • Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
  • Dvasia yra besąlygiška.
  • Visos kalbos yra sąlygiškos.
  • Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
  • Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
  • Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"

Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?

  • Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
  • Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
  • Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.

Gyventi šiaip sau ar gyventi amžinai

  • Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
  • Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
  • Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
  • Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
  • Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
  • Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
  • Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.

Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)

  • Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
  • Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
  • Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.

(Neigiamoje) visuomenėje ar (teigiamoje) Dievo bendrystėje?

  • Visuomenė remiasi poreikiais - žmonės poreikių kalba (pasakojimu) sukuria bendrą pasaulį, kurį laiko tikru. Kiekvienas žmogus gali susikurti savo vidinį pasaulį - proto, širdies, valios - tačiau tai lieka asmeniška. Reikėtų bendrom jėgom sukurti bendrą vidinį pasaulį, tai ir būtų šviesuolių bendrystė, kuri nesiribotų santvarka, o remtųsi Dievu.
  • Paprasčiausia yra atpažinti Jėzų tikrovėje, poreikių tenkinime, jo pasisakymais "Aš esu..."
  • Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
  • Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
  • Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
  • Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
  • Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
  • Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
  • Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
  • Pilietiškumu puoselėjame bendrystę ir taipogi įtraukiame Dievą į bendrystę.
  • Nešališka, kūno bendryste gyvename aplinkybėmis plokštumoje: būtina, tikra, galima. Protu: daiktas, eiga, asmuo. Širdimi: vienis, visybė, daugis. O šališka valios bendryste išeiname už plokštumos: esame, veikiame, mąstome.
  • Bendrysčių susikirtimas vyksta mumyse.
  • Juk mes apibrėžiame, kuriame bendrystę - užtat turi būti sunku.
  • Išmokstame patogiai jaustis nepatogumuose - išmokstame gyventi neteisingumais, bendrysčių susipriešinime, vidinėje kovoje.
  • ar kuriame bendrystę? ar ja vadovaujamės?
  • kaip gali bendrystė mus teigiamai veikti? nebent ją kuriame? ir kaip galime teigiamai kitus veikti bendryste? bendrystė, kaip meilė, turi būti papildanti, iššaukianti

Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)

  • Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
  • Žmogus ieško globos, žinojimo, atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame globojami žinojimo - Dievo ar visuomenės. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
  • Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
  • Gyvenimas mintyse atstoja gyvenimą pasaulyje. Bet kuris iš tikrųjų tikresnis, svarbesnis? Kuris kurį atstoja?
  • Nuotaikomis įvariai išgyvename savo nuostatas, ką jos reiškia, ar jos iš tikrųjų besąlygiškos.
  • Nuotaikos brandina žmogų jį išbandydamos, ar jisai laikytųsi savo nuostatų bet kokiose aplinkybėse?
  • Atsakome už savo vidinį gyvenimą net labiau kaip už gyvenimą už mūsų (gerbdami kitų laisvę) tačiau irgi atsakome už mūsų įtaką, kokią bendrystę puoselėjame. Juk su kitais žmonėmis turime būti itin dorovingi. Užtat išryškėja tiek vidinė gyvensena, tiek išorinė.

Santvarkoje ar už jos

  • Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
  • Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
  • Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
  • Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
  • Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.

Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?

  • Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
  • Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
  • Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
  • Dievo meilė: rūpintis kitais

Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui

  • Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
  • Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.

Sąmoningumas ar nesąmoningumas

  • Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?

Žmogus kuria save

Žmogus save suvokia įsiklausydamas

  • Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
  • Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
  • Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
  • Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
  • Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
  • Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
  • Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
  • Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti

  • Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
  • Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
  • Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
  • Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
  • Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
  • Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
  • Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
  • Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
  • Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
  • Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs

  • Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
  • Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
  • Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
  • Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
  • Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
  • Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
  • Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
  • Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
  • Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
  • Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
  • Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
  • Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
  • Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
  • Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
  • Vertybe randame kelią už jos
  • Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
  • Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
  • Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
  • Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
  • Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
  • Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
  • Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
  • Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
  • Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
  • Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
  • Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu

  • pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
  • 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
  • Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
  • Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
  • Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
  • Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
  • Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
  • kalba kyla iš laukimo?
  • Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
  • Logika užsiima pagrindimu.
  • Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
  • Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
  • Description by language creates categories limited by language.
  • Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
  • žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas

Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:

  • Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
  • Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
  • Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.

Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.

  • Įtampa nusako kalbos vienetą.
  • Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?

Žmogus kuria ribas - sąvokas:

  • Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
  • Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
  • Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.

Auga tarpas

  • Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
  • pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą

  • Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
  • Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
  • Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
  • Maldos mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
  • išorinė: bendruomenė, bendrystė
  • Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.

  • Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
  • Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
  • Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
  • Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
  • Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.

Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

Kaip tirti žmogaus elgesį ir dorovę?

D: Aš viską sukūriau, tačiau kuriu ir jumis. O jūs galite būti ir esate savarankiški kūrėjai, ir kaip jums atrodo, savarankiški nuo manęs ir bendrai. Tad tai yra jūsų sąlygos, kad jūs nesuvokiate, jog teišplaukiate iš manęs, tesate ir tam tikrose sąlygose. Tad jūs esate dviprasmiški, bet ar jūs matote ar gyvenate tuo dviprasmiškai? Tai ir yra širdies ir pasaulio įtampa, tad ją gerai suprask, jos ieškok ir tirk, kaip jinai reiškiasi jūsų elgesiu, tiek vidiniu, tiek išoriniu, kaip tai susiję su žinojimu ir nežinojimu, su bendryste ir nebendryste. Ir tu jau žinai kaip trimis kalbomis keičiasi sąlygos, pagrindimu apimi save visą, įvardijimu dėsnį ir pasakojimu įvykį. Tad ieškok šitų lygmenų ir kaip reiškiniai tampa jums prieinami, kad galėtumėte jais pasidalinti.

Elgesys


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 sausio 22 d., 15:25
Tweet