调查

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Miglos? AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Ištirti, kaip nagrinėti savo ir kitų išgyvenimus.


Išgyvenimų nagrinėjimas 经验研究


  • Išgyvenimuose įžvelgti neišgyvenimus ir tapatybės kaitą.
  • Kaip išgyvenimuose įžvelgti rūpesčius, klaidas, brandą, dorovę, tapatybės kaitą, nuotaikas, pagrindimus?
  • Palyginti išgyvenimo eigą su Lajos N. Egri knyga, "The Art of Dramatic Writing".
  • Palyginti išgyvenimo matus su Mick Napier knyga, "Improvise: Scence from the Inside Out".


Išgyvenimų pavyzdžiai


Esamybės

  • Numeris: 25
  • Išgyvenimas: Gillespie pamokoje pastebėjau trejybę.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė.
  • Įtampa: Man rūpėjo pradėti įgyvendinti savo tikslą viską žinoti. Pradėjęs mokslus universitete, susidūriau su didžiasiais klausimais ir tikėjau jiems rasti besąlygiškus atsakymus. Michael Gillespie mums dėstė "Politinę santvarką ir permainą". Jisai pradėjo pirmą pamoką su klausimu, "Kas yra laimė?" Labai norėjau parodyti, kad galima rasti akivaizdžiai teisingą atsakymą į tokį klausimą.
  • Aklavietė: Įvairūs studentai pasisakė pakankamai lėkščiai. Bet man buvo sunku pasakyti, kas iš tikrųjų yra laimė? Norėjau sudalyvauti, bet pokalbis vyko labai greitai, ir nespėjau įsiterpti.
  • Atsivėrimas: Pastebėjau, kad pasisakymai nors lėkštoki, bet jie visi kažkuo teisingi. Užtat jų visuma turėtų būti reikšminga.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Vienatvė, kitų aplinkoje, klausimas.
  • Klausimas: Kokia atsakymų įvairovės prasmė?
  • Vertybinis klausimas: Klausti vertybę!
  • Suvokimas: Pastebėjau, kad pokalbyje vieniems laimė buvo džiaugsmas, ką nors darant, pavyzdžiui, valgant ledus. Kitiems laimė buvo pasitenkinimas, mąstant, kokie tie ledai skanūs. O dar kitiems laimė buvo įsitikinimas, kad tinka ir dera valgyti ledus, kad tai ne sapnas, ar savęs apgaulė, o tai, kas iš tikrųjų yra. Tad laimės klausimas mumyse iššaukia tris skirtingas būsenas: veikimą, mąstymą, buvimą.
  • Abejonė ir dvejonė: Ko tikrai trokštu?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi derinti.
  • Poreikio tenkinimas: Prisiimti kito rūpestį.
  • Įtampos jėgos: Norėjau pats atrasti tiesą, norėjau pasireikšti, ieškojau visiems bendros tiesos, buvau atviras tiesai, gerbiau kiekvieną.
  • Supratimas: Berods tą vakarą su kambario draugais Joe ir Sidney buvome nuėję pasižiūrėti į Doc Films pasižiūrėti čekų režisieriaus filmo. Teko pusvalandį palaukti, tai viename kambaryje, prie lentos, bandžiau išmąstyti tų trijų būsenų santykius. Prisiminiau Dekarto tvirtinimą, "Mąstau, vadinas, esu", ir jo pagrindu išvedžiau trejybės ratą: "Esu, vadinas, veikiu" ir "Veikiu, vadinas, mąstau".
  • Derinys: Besąlygiškos tiesos sandara nusakyti ir sieti kiekvieną asmeninę tiesą, kokią žmogus gali turėti.
  • Įsisavinimas: Pastebėjau, kad tai sandara, kurios dalys savo tarpusavio santykiais vienas kitą apibrėžia. Pradėjau rinkti tokių sandarų pavyzdžius, ypač trejybių, ir bandyti juos sulyginti. Taip pat aptikau dvejybę ir ketverybę.
  • Dorovė: Įsiklausiau į kiekvieną, vertinau jų požiūrius, ir ieškojau visų ryšio su besąlygiška tiesa.
  • Dorovės rūšis: Asmenybei rūpi pasaulis.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareiga įsisavinta rūpėjimu.
  • Pasakojimas: Suėjimo, komunijos.
  • Įvardijimas: "Threesome", trejybė, "being, doing, thinking"
  • Neįvardinta: Niekas kitas nesuvokė šitos sandaros svarbos.
  • Pagrindimas: Svarbiau negu rasti vieną teisingą atsakymą į klausimą yra nusakyti sandarą apžvelgiančią ir siejančią visus nuoširdžius atsakymus į klausimą.
  • Jausmai: Lūkesčiai, pakilimas, užsimojimas, pasiryžimas, susidomėjimas, pasišovimas, keblumas, pagarba, atsitokėjimas, atradimas, įsitikinimas, ramybė.
  • Išdavos: Tokiu būdu pradėjau atpažinti ir rinkti protavimo sandaras.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Vaikystėje užsimojau viską žinoti. Baigdamas gimnaziją supratau, kad reikėtų ieškoti išminties, esminių minčių. Džiaugiaus, kad stodamas į Čikagos universitetą galėjau rinktis pačių įvariausių mokslų, susidaryti savitą mokymosi programą. Nusiteikiau, kad reikia pradėti įgyvendinti savo užmojį viską žinoti, reikia išmąstyti besąlygiško žinojimo pagrindus.
  • Tolimesnės aplinkybės: Rinkdamas tokius pavyzdžius, išsiugdžiau nuojautą, įpratau mąstyti sandaromis, taip kad jos man tapo gerai pažįstamos, ir galėjau nustatyti jų atvaizdus, kaip sandaromis dėliojasi sandaros. Ėmiau plėtoti sandarų kalbą, savo vidinę kalbą.
  • Sprendimas: Atsitokėti ir stebėti kitus, kokios yra galimybės įsijausti. Tokiu būdu nubrėžti visų galimybių sandarą.
  • Numeris: 19
  • Išgyvenimas: Rachel Baca mane spardė ir prašiau Dievo nebeturėti reikalų su mergaitėm, tada persigalvojau.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė.
  • Įtampa: Prasidėjo mokslo metai, lankiau trečią klasę, buvau septynerių metų amžiaus. Pamokoms neprasidėjus žaidėme lauke. Viena mergaitė, Rachel Baca, džiaugėsi savo naujais, blizgančiais, plastikiniais botais. Jinai bėgo paskui berniukus, bėgo paskui mane. Iš pradžių suabejojau, gal taip linksma? Bet ji pašėlusi spardė savo botais. Man tas nepatiko, aš pasprukau nuo jos.
  • Aklavietė: Mane sujaudino, kad tokie berniukų ir mergaičių santykiai iš esmės nesveiki. Parūpėjo į juos neįsitraukti.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad didžiausiuose pavojuose, svarbiausiais klausimais, pavyko atsiremti į Dievą, kreiptis į jį pagalbos.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Veikla, tarp žmonių, vienas žmogus, paprieštaravau, Dievo akivaizdoje
  • Klausimas: Kaip atsiriboti nuo šito nesveiko bendravimo?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Reikia prašyti Dievo, kad niekad nieko bendro neturėčiau su mergaitėmis. Mintyse valingai šito jo prašiau.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar man tikrai patinka? Kaip man atrodo? Ar tikrai teisinga? Kaip turėtų būti?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpėjo paprieštarauti, neatidėlioti, nuteikti save, atsiremti į palaikymą.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo.
  • Įtampos jėgos: Mane traukė dėmesys ir bendravimas. Nepatiko spardymas, mergaitės įniršis, jos pasimėgavimas, jos norą mane valdyti. Nejaučiau jai jokio potraukio. Nenorėjau jai pasiduoti. Įžvelgiau jos pasąmonės šėlsmą. Supratau, kad tai esmė berniukų ir mergaičių bendravimo. Nenorėjau tokiu pagrindu bendrauti. Bijojau tokio bendravimo. Tikėjau, kad galima nuo to atsiriboti. Tikėjau, kad Dievas palaikys mane.
  • Supratimas: Tai mane nuramino, bet iš karto išsigandau, ar neisižadėjau galimybės kurti šeimos?
  • Derinys: Atsiriboti nuo mergaičių, nes būtent su jomis kyla toks bendravimas. Remtis Dievu, kad nedvejočiau ir nepalūžčiau. Bandyti sušvelninti nutarimą, kad jisai tebūtų laikinas.
  • Įsisavinimas: Bandžiau Dievui patikslinti, kad atsiribočiau tik dešimčiai metų! Nežinojau, kaip bus toliau. Supratau, kad tam tarpui viskas gerai.
  • Dorovė: Ieškojau esmės. Norėjau bendrauti sąmoningai, protingai, atvirai, mintis išsakant žodžiais. Glaudžiausi prie Dievo.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinta tikėjimu.
  • Pasakojimas: Išgelbėjimo pasaka.
  • Įvardijimas: "the curse", prakeikimas
  • Neįvardinta: Norėjau pats rinktis, kas mane mylės.
  • Pagrindimas: Supratau, kad atsiribodamas, galiu apsisaugoti nuo pavojaus. Bet persigalvojau, kad tas pavojus sąlygiškas, tad nereikėjo nuo jo apsisaugoti besąlygiškai.
  • Jausmai: Susidomėjimas, patirtas dėmesys, smalsumas, nemalonumas, bjaurumas, nerimas, baimė, sukrėtimas, rūpestis, ryžtas, ramybė, susirūpinimas, klaikumas, pasmerktumas, liūdesys, viltis, nežinia.
  • Išdavos: Metams slenkant jaučiau, kad buvau save prakeikęs ir pasmerkęs, nes nesugebėjau bendrauti su mergaitėmis, ir nelaimingai įsimylėdavau. Nežinojau, ar tas prakeikimas praeis, po dešimties metų.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės likimas, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Nuo mažens pradėjau įtariai žiūrėti į mergaites ir moteris, kad jos nemąsto atvirai, o linkusios kažką regzti, tarsi laumės ar burtininkės.
  • Tolimesnės aplinkybės: Nelaimingai įsimylėdavau. Nesukūriau šeimos.
  • Sprendimas: Sąmonė valdo pasąmonę nuo jos atsiribodama, tai yra, atsitokėdama. Visgi, ji turi leisti pasąmonei prabilti ir savo pasiekti. Matyt, mus visus sieja sąmonės tinklas, taip pat ir pasąmonės tinklas. Tenka gyventi abejais tinklais, bet būtent sąmonei tenka valdyti.
  • Numeris: 13
  • Išgyvenimas: Geros valios pratimais supratau, kad mąstau klaidingai, kad painioju širdies ir pasaulio tiesas.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi derinti.
  • Įtampa: Čikagoje pasiryžau su draugų pagalba taikyti savo filosofiją. Man rūpėjo nepasiduoti pasaulio tiesai ir gyventi širdies tiesa. Pirmą geros valios pratimą surengėme būtent man opiu klausimu, neatsisakyti padėti benamiams. Toliau ieškojau daugiau klausimų, kuriais domėtųsi kiti žmonės. Ir suabejojau, ar jie nepasimetę, kas iš tikrųjų yra širdies tiesa, ir ar iš viso įmanoma dėl to susitarti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau atrasti besąlygiškų dėsningumų gyvenime. Rūpėjo teisingai įsiklausyti į kitus. Jaučiau, kad pastebiu kitų klaidas mąstyme. Nenorėjau labai suabejoti savo mąstymu.
  • Klausimas: Kaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai tikra? Koks skirtumas?
  • Aklavietė: Susirūpinau, ar iš viso įmanoma susitarti, kokia širdies tiesa.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Bendraujant su paskirais žmonėmis, įsiklausant į juos, lygiagrečiai mąstant jų ir savo požiūriais, ieškant besąlygiškų dėsnių.
  • Atsivėrimas: Mąsčiau, kokiais patikrinimais galėčiau atskirti, kuri tiesa yra pasaulio tiesa ir kuri tiesa yra širdies tiesa.
  • Suvokimas: Bendraudamas su tais, kurių reikalų pagrindu ketinai rengti pratimus, ir pagaudamas skirtumus tarp mūsų mąstysenų, išvysčiau keturis pasitikrinimus.
  • Derinys: Pratimų tikslas buvo padėti tiems, kuriuos jaudino pasaulio spaudimai, tad suprantama, kad jie kažkuo klydo. O aš juo labiau klydau, būdamas bene tas, kuris labiausiai dėl visko pergyveno.
  • Įvardijimas: "Kas jaudinasi, klysta".
  • Neįvardinta: Aš maniau, kad yra gerai jeigu viskas jaudina, ir tebemanau, kad reikia viskuo rūpintis, nuoširdžiai priimti į širdį, kad jautrumas yra itin teigiamas dalykas.
  • Įsisavinimas: Supratau, kad būtent aš klydau dėl benamių, nes iš tiesų buvau įsijautęs, kad nuo mano pagalbos gali būti blogiau. Aš, kaip ir visi, klydau dėl visko, kas tik mane jaudino, ir painiojau širdies ir pasaulio tiesas.
  • Supratimas: Išmąsčiau keturis būdus atskirti pasaulio ir širdies tiesas. Ketvirtas pasitikrinimas buvo, kad kas jaudinasi, būtinai klysta.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo.
  • Jausmai: Užsidegimas, smalsumas, abejonė, susirūpinimas, pyktis, atjauta, sumaištis, susidvejinimas, abejonė, nuostaba, pasidavimas, susimąstymas, ramybė.
  • Išdavos: Keturi pasitikrinimo būdai tapo naudingiausia geros valios pratimų sustatymo dalimi. Pavyko sustatyti maždaug keturiasdešimt pratimų.
  • Pagrindimas: Nėra savaime aišku, kuri tiesa yra širdies tiesa, ir būtent tas žmogus, kuris jaudinasi, gali labiausiai klysti, tad tai netgi gali būti vienas pasitikrinimas, bet reikia ir kitų, užtikrintų patikrinimų.
  • Pasakojimas: Nusižengimo pasaka.
  • Dorovė: Parūpėjo tiesa, ar iš viso yra dėsningumas.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, trokštama visuomenė.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu. (Tikėjau širdies tiesa, bandžiau jos įsiklausyti.)
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinama tikėjimu.
  • Aplinkybės: Aš buvau pasiryžęs savo filosofiją taikyti, ja spręsti klausimus, kuomet trokštam gyventi širdies tiesa, bet mus spaudžia pasaulis.
  • Tolimesnės aplinkybės: Aš vis labiau taikiau pratimus savo klausimams, dėl visko aprimau, ir galiausiai suabejojau ar iš viso dera perdėm gilintis į tai, kas mus jaudina.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Aš klystu, kaip ir visi, užtat tačiau galima klaidą nešališkai nustatyti.
  • Numeris: 7
  • Išgyvenimas: Pamačiau, kad tėvai man padeda tik pinigais, kad žmonių pagalbą tenka priimti tik tokią, kokią duoda.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Įtampa: Savo įmone "Minčių sodas" sprendžiau, iš ko pragyventi, kad galėčiau gyventi Lietuvoje ir taip pat turėčiau laiko plėtoti savo filosofiją. Tuo pačiu mane domino susirasti bendražygių ir kartu plėtoti bendrystę. Mano tėvai su nerimu žiūrėjo į mano gyvenimą ir norėjo, kad eičiau užtikrintesniu keliu. O aš ieškojau atsakingo, esminio, giluminio, vertybinio ryšio su kitais, tačiau jo neradau. Ir ieškojau, kaip lygiaverčio bendravimo pagrindais išvystyti galimybę pragyventi, visuomenėje atsilaikyti, jai priešpastatyti kitą pagrindą gyventi ir bendrauti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau pastatyti savo įmonę ant kojų, norėjau išspręsti sunkumus, kad jinai gyvuotų, teiktų paslaugas, duotų pelną ir iš jos pragyvenčiau. Norėjau puoselėti bendravimą ir bendrystę su kitais, kad būtumėme lygiaverčiai, kiekvienam gyvenant visapusišku žmogumi.
  • Klausimas: Ko tikėtis iš kitų?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybe negyvenama?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tai mane neramina? Ar ką nors darau tuo klausimu?
  • Aklavietė: Man nesisekė užsitikrinti pajamų savo įmonei. Tie, kurie vertino mano veiklą, nepalaikė jos, kaip įmonės, ar net nesuprato, kaip tokios. O mano tėvai, kurie mane, kaip savo vaiką, vis paremdavo, bodėjosi mano įmonės veiklos, mano filosofijos ir mano požiūrio į gyvenimą. Aš dėkingai priimdavau jų paramą, bet neturėjo jokių galimybių su jais pamąstyti ir apsitarti, kad parama būtų ko ūkiškesnė ir naudingesnė.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Veikla.
  • Atsivėrimas: Įsisąmonijau jų priešiškumą ir supratau, kad ne mano reikalas įtakoti savo tėvus, kad jie gyventų kitaip, kad jie palaikytų mane iš esmės, ar kad mąstytumėme vieningai.
  • Suvokimas: Supratau, kad nors vystau visapusišką požiūrį į gyvenimą, betgi mano gyvenime nėra taip, kad žmonės žiūrėtų visapusiškai į savo gyvenimą, kad rinktųsi gyventi tiek savarankiškai, tiek bendruomeniškai. Man tenka, priešingai, laikytis ir remtis paskirų žmonių paskira pagalba.
  • Derinys: Visų palaikymą priimti, kiek įmanoma. Žmonių neprievartauti, neįpareigoti, o pačiam rūpintis veiklos visapusiškumu. Rodyti savo pavyzdį.
  • Įvardijimas: "Kiekvienas savaip palaiko."
  • Neįvardinta: Mano tėvų finansinė pagalba buvo man labai reikalinga, nors aš norėjau būti savarankiškai užsidirbti, ir nenorėjau jais remtis, jeigu jie nepalaikė mano užmojo.
  • Įsisavinimas: Puoselėjau savo gyvenimą, žiūrėjau bendruomeniškai, bet iš žmonių tikėjausi tik tokio dalyvavimo, kokio jie patys norėjo.
  • Supratimas: Supratau, kad žmonės turi savo gyvenimus, kokie jie būtų, ir yra apsibrėžę savo ribomis, kad jie prieštarauja sau, kad jie bijo ir yra silpni, bet visgi, nepaisant to, jie turi gražių savybių, jie gali savaip palaikyti. O man tiesiog reikia priimti pagalbą, kokia ji bebūtų. Visa veikla turi remtis savanoriškumu.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Jausmai: Mane dalinai nuramino. Nors buvo liūdna, kad esu vienas. Bet galėjau nuoširdžiai džiaugtis, kad tėvai ir kiti mane įvairiai palaiko.
  • Išdavos: Dovanotus pinigus panaudodavau išsilaikyti, mokėti įmokams skoloms. Verslui nebandydavau daryti didesnių planų, o tiesiog ieškodavau užsakovų. O į "Minčių sodo" bendruomeninę veiklą žiūrėdavau toliaregiškai.
  • Pagrindimas: Supratau, kad neišeina su tėvais ar su kitais derinti tikslus ir išteklius. Užtat pats nesivaržiau plėtodamas savo tikslus, ir pagal savo išteklius, nesiderindamas su kitais, žengiau jų kryptimi.
  • Pasakojimas: Brandos, įsigalėjimo.
  • Dorovė: Gerbiau kitų valią. Jų neprievartavau, nelaužiau.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų troškimai.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas.
  • Aplinkybės: Aš norėjau pats gyventi ir bręsti visapusišku žmogumi ir norėjau viltis, kad visi tokiais derėtų būti. Tad siekiau tokios bendrystės, kurioje to siekdami vienas kitą palaikytumėme, paskatintumėme.
  • Tolimesnės aplinkybės: "Minčių sodas" gyvavo dvylika metų, pasižymėjo mano vertybes atspindinčiu bendravimu. Pavyko daug pasiekti, ypatingai malšinant genocidą Kenijoje, taip pat palaikant įvairiausių šviesuolių užmojus. Bendrystė buvo per silpna užtikrinti įmonės gyvybingumą. Vis dėl to jinai buvo pakankamai ryški ir įspūdinga. Jinai beveik išsilaikė.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Numeris: 1
  • Išgyvenimas: Dievo paklausiau, kodėl jai turiu jausmų? ir man atsiliepė, kad aš ją vesiu.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Išgirsti save.
  • Įtampa: Jaučiau skirtumą tarp savo jausmų jai ir kitoms. Aš tikėjau, kad jos vidinis gyvenimas yra teisingai sustatytas.
  • Įtampos jėgos: Troškau mylimosios. Negalėjau rasti. Naujai bandžiau ieškoti. Kūriau menus ir buvau jautrus grožiui. Jaučiausi savas kaime, šviesuolių šeimoje, atsipalaidavęs. Pavyko surašyti savo filosofijos santrauką, įvykdžius gyvenimo užmojį pasijutau laisvas ir pasimetęs. Aš senas ir jai visiškai netinkamas. Nesijutau senas. Jaučiausi neprityręs. Gerbiau jaunuolę ir į ją nekreipiau dėmesio. Jaučiau jos pagarbą. Augo mano jausmai jai. Tai mane neramino.
  • Klausimas: Kodėl aš jai turiu jausmų?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo? (Kaip Dievui atrodo?)
  • Aklavietė: Supratau, kad negaliu siekti jokios kitos moters, nes turiu daugiau jausmų jai, jaučiu daugiau švelnumo, jaučiu jos nepaprastą jautrumą. Lyginant su ja, kitos moterys tegalėjo atrodyti grubios, bukos, žemiškos ir toli nuo Dievo. Jaučiu, kad ją širdingai gerbiu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsitraukiau nuo pasaulio, buvau Dievo akivaizdoje.
  • Atsivėrimas: Kreipiausi į Dievą, ko jisai iš manęs nori? Ar man palikti jų namus?
  • Suvokimas: Netikėtas atsakymas. Supratau iš Dievo, "Tu ją vesi."
  • Poreikio tenkinimas: Kaupti daugiau nė reikia.
  • Derinys: Supratau, kad visi stabdžiai manyje tebuvo pramanyti, kad jinai buvo tas žmogus į kurį susivedė visas mano gyvenimas, žmogus pas kurį Dievas atvedė.
  • Įvardijimas: "Tu ją vesi."
  • Neįvardinta: Aš senas ir jai visiškai netinkamas.
  • Įsisavinimas: Supratau, kad tai yra įmanoma, ir kad to labiausiai noriu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas. Įtikėjimas.
  • Supratimas: Supratau, kad visa daugybė manyje paprieštaravimų iš tikrųjų yra be pagrindo, jei lyginti tiek su Dievo tvirtinimu, tiek su mano viso gyvenimo troškimais.
  • Jausmai: Jaučiau nuostabą, įkvėpimą, iššūkį, palaikymą, Dievo meilę.
  • Pagrindimas: Supratau, kad visos mano vertybės, visas mano gyvenimas susiveda į ją, kad jų dėka buvau susiradęs jos šeimą. Ir jaučiau jos pagarbą, palankumą, vertinimą ir tikėjimą.
  • Pasakojimas: Krikšto pasaka - pažymėjimas, kad esu geras, kad tai man priklauso
  • Dorovė: Pagalvojau, kad šias mintis galiu priimti tiktai jas išsakydamas atvirai, tiek jai, tiek jos tėvams, tiek savo tėvams.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Aplinkybės: Buvau itin jautrus, nes ką tik baigiau suvesti savo filosofiją filmuku "I Wish to Know". Jonas buvo manęs paklausęs, "Are you dating?" Ir aš pagalvojau daugiau pastangų dėti susipažinti su moterimis. Buvau pabendravęs su viena moterimi, kuri manęs iš esmęs netraukė, ir susipažinęs su kita, kuri mane traukė, bet net ir jai turėjau nepalyginamai mažiau jausmų, kaip kad jai. Taip pat, pas juos atvykau gyventi nesuvokdamas, kad jų namas nėra toks didelis, kaip įsivaizdavau, ir neįsisąmonijęs, kad gyvensiu tiesiog jų šeimoje. O kai supratau, kad gyvensiu su jaunuole, tai apsisprendžiau su ja mažai bendrauti, jos netrukdyti.
  • Tolimesnės aplinkybės: Betgi Dievas jai nieko tokio panašaus nepasakė. Ji ištekėjo už kito.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Sprendimas: Nebevaržau savęs pagarba, o atleidžiu savo stabdžius, ir nuoširdžiai atsiskleidžiu, tad leidžiu kitus mane varžyti.


Galimybės

  • Numeris: 26
  • Išgyvenimas: Kinijoje apsisprendžiau gyventi Lietuvoje, kur būtų lengviau įsimylėti lietuvaitę ir puoselėti lietuvių kalbą.
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė.
  • Įtampa: Šešias savaites gyvenau pas savo draugo Šūhongo šeimą Longgang miestelyje, Kinijoje. Mokiausi kinų kalbos, rengiau geros valios pratimus. Gulėdamas lovoje, mąsčiau, kad sunku mąstyti lietuvių kalba, nes bendravau kinų ir anglų kalbomis, ir buvau visaip užimtas. Jutau, kad nyksta mano lietuvių kalbos įgūdžiai.
  • Aklavietė: Nebuvo kaip laiko skirti lietuvių kalbai, nes tuo tarpu kiti dalykai man buvo svarbesni. Taip gyvenant toliau, savo įgūdžių nelavinsiu, o jie tiesiog sunyks. Ir gyvenant užsienyje, kažin ar pavyks sukurti šeimą su lietuvaite. Juo labiau, Kinijoje nerasiu.
  • Atsivėrimas: Išeivijoj gyvenant man reikia kasdieną skirti valandą lietuvių kalbai, jeigu noriu ją vis geriau mokėti. Jeigu gyvenčiau Lietuvoje, nebereikėtų dėti pastangų, savaime lavintųsi lietuvių kalbos įgūdžiai, o būtų žymiai didesnė tikimybė susirasti savo mylimąją.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė:
  • Klausimas: Ar nebūtų lengviau gyventi Lietuvoje?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Supratau, kad gyvenčiau Lietuvoje ne dėl to, kad man labiausiai rūpėtų lietuvių kalba, o dėl to, kad galėčiau labiau rūpintis kitais dalykais. Įsivaizdavau, Lietuva galėtų būti mano namai, o iš ten galėčiau kasmet pakeliauti pagyventi kitoje kurioje nors tolimoje, svetimoje šalyje.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai reikia? Kaip kitaip reikėtų elgtis?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi išgirsti save.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų.
  • Įtampos jėgos: Mokiausi kinų kalbos, puoselėjau geros valios pratimus, nenorėjau būti šiaip turistu, visgi norėjau susipažinti su Kinija. Tuo tarpu jaučiau, kad nyksta lietuvių kalbos įgūdžiai. Jaučiau pareigą skirti laiko lietuvių kalbai. Mane domina įvairiausios šalys ir kultūros. Bet jaučiu, kad jose nesivystys mano asmeninis gyvenimas, neatrasiu savo mylimosios.
  • Supratimas: Jau buvo praėję ketveri metai, ir mano jausmai Reginai nebetrukdė man grįžti į Lietuvą. O Tėtė, kada prieš kelis mėnesius lankėsi Čikagoje, buvo paraginęs mane gyventi Lietuvoje. Ir su darbu jaučiau, kad reikėtų ką nors prasmingo rast. Bendrai, jaučiau, kad buvo pribrendęs laikas keltis į Lietuvą gyventi.
  • Derinys: Gyventi Lietuvoje, kad savaime išsispręstų lietuvybės klausimai, ir nereikėtų jais rūpintis. O iš ten keliauti į įvairiausias šalis, domėtis pasauliu.
  • Įsisavinimas: Tėvai mus tris vaikus tais metais pasikvietė į Lietuvą šv.Kalėdoms. Aš pasilikau ten gyventi.
  • Dorovė: Jaučiau pareigą būti lietuviu, tobulai mąstyti ir kalbėti lietuviškai, ir kurti tik lietuviškai kalbančią šeimą. Rūpėjo šią pareigą vykdyti lengviau ir uoliau, vaisingiau ir prasmingiau.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Suėjimas.
  • Įvardijimas: Lietuvoje lengviau.
  • Neįvardinta: Iš tikrųjų, visą gyvenimą tikėjau, kad apsigyvensiu Lietuvoje. Ir mano jausmai Reginai pakankamai nutolo, kad galėčiau ten gyventi.
  • Pagrindimas: Jeigu tik įmanoma, turėčiau gyventi Lietuvoje, kad lietuvybės klausimai savaime spręstųsi, ir galėčiau rūpintis kitais dalykais.
  • Jausmai: Susirūpinimas, sąžinės graužimas, bejėgiškumas, susimąstymas, atsipeikėjimas, įsijautimas, atsipalaidavimas, svajojimas, troškimas, nusiteikimas, ryžtas, ramybė.
  • Išdavos: Metų gale įsikūriau Lietuvoje. Eilę metų teko vis grįžti į Ameriką ieškoti užsakovų ir bandyti skolas atmokėti, bet po 2013 metų nebegrįžau į Ameriką. Eilę metų gyvenau Pavilnyje, kur su lietuvaitėmis nesusitikdavau. Vėliau, gyvendamas kaime, širdingai įsimylėjau bet nelaimingai, nepavyko sukurti šeimos.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Vaikystėje pasiryžau mąstyti lietuvių kalba. Įsivaizdavau, kad kurdamas šeimą su žmona, su vienas kitu ir su vaikais kalbėsime tik lietuviškai. Kai buvau studentas, man pasąmonė tą patį aiškiai tvirtino. Kitaip nebūtų prasmės tiek pastangų dėti mokytis lietuvių kalbos. O net ir okupacijos laikais galvojau, kad prasmingiausia būtų gyventi Lietuvoje.
  • Tolimesnės aplinkybės: Beveik metus gyvenau Lietuvoje, bet teko grįžti į Lietuvą ieškoti užsakovų, tad gyvenau tiktai pusę laiko Lietuvoje. Nelabai ieškojau draugės ir dėl įvairiausių priežasčių jos neradau: neskyriau tam daug laiko, dar turėjau daug jausmų Reginai, neturėjau pajamų, nė pastovaus gyvenimo, ir turbūt kas svarbiausia, galvojau, kad man reikia pasikliauti Dievu, kad jisai tuo pasirūpins. Abejojau, ar savo pastangomis rasčiau moterį, kurią mylėčiau labiau, kaip Reginą. O palaipsniui vis labiau sugebėjau lietuvių kalba kalbėti, rašyti ir mąstyti. Tam padėjo įvairi veikla lietuvių kalba, ypač bendravimas su raiškiai kalbančiais draugais - Rimu Morkūnu ir Algirdu Zokaičiu, filosofijos puoselėjimas ir laiškų, pranešimų bei straipsnių rašymas.
  • Sprendimas: Gyvenant Lietuvoje, lietuvybės pareiga atkrito.
  • Numeris: 20
  • Išgyvenimas: Nusprendžiau filosofiją pradėti taikyti.
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė
  • Įtampa: Čikagoje, Marquette Parko kvartale, man parūpėjo paprieštarauti vietinėms gaujoms. Suorganizavau bloko klubą. Susidraugavau su organizatoriumi Joe Damal. Jis susidomėjo kai kuriomis mano filosofijos mintimis, pavyzdžiui, kaip išnagrinėjau pasakų rūšis. Jį ypač domino mano pastaba, kad viena yra "turėti galią", o kita yra "kažką nuveikti", taip kad dažnai kažką nuveikia būtent tas, kuris neturi jokios galios. Jam patiko, kad tai kirtosi su Sal Alinsky vadovėliu "Rules for Radicals". Vieną dieną jisai paskatino mane pradėti taikyti savo filosofiją. Jisai galėtų, pavyzdžiui, renginiui suburti kokį dvidešimt klausytojų.
  • Aklavietė: Džiaugiausi, kad jisai susidomėjo mano filosofija, ir tikėjo, kad galėčiau ja sudominti kitus. Bet aš nenorėjau užsiimti ja paviršutiniškai. Nenorėjau, pats daug ko nežinodamas, kitus įtikinėti.
  • Atsivėrimas: Mane tačiau labai traukė galimybė susirasti bendražygių, su kuriais galėčiau kartu puoselėti filosofinį mokslą, kurį būtų galima taikyti visuomenės organizavime.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė:
  • Klausimas: Asmeniškai, kam ir kaip norėčiau taikyti savo filosofiją?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad man asmeniškai būtų svarbiausia išmokti išspręsti visokiausius mane jaudinančius gyvenimo iššūkius, kuomet norėdavau išdrįsti gyventi širdies tiesa, o pasaulis nurodydavo elgtis visai kitu dėsniu. Ir norėjau kokius metus dirbti su kitais išmąstyti sprendimą ir pasirengti jo taikymui.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai patinka? Kaip man atrodo?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi išgirsti save.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti geriausią vietoj kitų.
  • Įtampos jėgos: Kažkas savaip įžvelgė prasmę. Atsivėrė galimybė taikyti gyvenimiškai. Atsivėrė galimybė taikyti su kitais. Noras taikyti pagrįstai. Nežinojimas, kaip taikyti. Noras bendrauti lygiaverčiais pagrindais.
  • Supratimas: Supratau, kad reikėtų sukviesti savo draugus ir kitus besidominčius. Kas antrą savaitę su jais susitikdavau kur nors, ir kas antrą savaitę parengdavau žiniaraštį kitam susitikimui.
  • Derinys: Atsakyti už veiklą, jai vadovauti, iškelti tai, kas man asmeniškai prasmingiausia, priimti norinčius palaikyti, kviesti galinčius palaikyti. Jų pagrindu palaikyti save ir, kiek įmanoma, vystyti bendrą veiklą.
  • Įsisavinimas: Visus metus rinkomės, gal kokia dvidešimt kartų. Mūsų būdavo nuo trijų iki dešimt. Didžiausią dėmesį skyriau išmokti nagrinėti save, kaip pagrindą veiklai, tuo tarpu Joe labiau domėjosi visuomenine veikla. Iš savo pusės, įsivaizdavau, kad atsiras kitų dalyvių, su savo sumanymais, kuriuos derintumėme. Vietoj to, tapau ryškiu vadovu ir puoselėtoju. Visgi, žiniaraščių rašymas ir suėjimas su draugais man labai padėjo išvystyti geros valios pratimus. O kitais metais su draugais juos taikiau.
  • Dorovė: Mintis ne tik mąstyti, bet jas taikyti, ir būtent palaikyti nuskriaustuosius. Šviesuolių bendrystę telkti puoselėjant mokslą. Atsiremti pirmiausiai į mus asmeniškai liečiančius iššūkius, tad nepabėgti nuo savęs.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareigą įsisavinti rūpėjimu.
  • Pasakojimas: Sutvėrimo.
  • Įvardijimas: "Meetings", "What riles us", "Follow the truth of the heart", "Good will exercises"
  • Neįvardinta: Daugumai mano draugų, tai buvo tiesiog manęs palaikymas, ir tuo pačiu, galimybė susipažinti su mano filosofija. Neblogai pavyko man įtraukti ir išklausyti kitus, jų pagalba daryti pažangą.
  • Pagrindimas: Vystant tai, kas man asmeniškai svarbu, jei kiti prisidėtų, gal mums ar tiesiog man pavyktų pasižiūrėti plačiau, įžvelgti gyvenimiškus dėsnius ir sustatyti prasmingą veiklą.
  • Jausmai: Susidomėjimas, sulaukimas, jaudulys, rūpestis, nerimas, įsijautimas, nusiteikimas, užsispyrimas, nežinojimas, polėkis, tikėjimas.
  • Išdavos: Pavyko išvystyti veiklą, tačiau visai kitokią, nė Joe įsivaizdavo. Tai buvo tiesiog akstinas man išvystyti tai, kas man buvo prie širdies. Sulaukiau iš kitų palaikymo, minčių, atgarsių, kurių man reikėjo išvystyti gyvenimiškus pratimus susigaudyti savyje.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Per eilę metų tapau gal kokių septynių žmonių geriausiu draugu. Mano draugai mane palaikė. Jie buvo įdomūs ir įvairūs žmonės, tad buvo smagu visiems susipažinti. O susirinkdavome įvairiausiuose Čikagos kvartaluose.
  • Tolimesnės aplinkybės: Jaučiaus patenkintas, kad pavyko nuodugniai išmąstyti, kaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Toliau pradėjau su draugais vykdyti geros valios pratimus. Tačiau susidomėjimas mažėjo, ir galiausiai supratau, kad klaidingai mąstau, telkdamas dėmesį į tai, kas mus jaudina.
  • Sprendimas: Priimti draugo palaikymą, jo paties, kaip draugo, dalyvavimą, bet pačiam sustatyti veiklą, kurios trokštu, ir kviesti kitus savo draugus.
  • Numeris: 14
  • Išgyvenimas: Sugalvojau Lietuvoje steigti įmonę, pragyventi iš paslaugų, savanoriškai perkamų ir parduodamų.
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė
  • Įtampa: Apsisprendžiau gyventi Lietuvoje. Bet nežinojau iš ko tenai pragyvenčiau. Kinijoje buvau apsisprendęs pragyventi iš žmonėms akivaizdžiai naudingo darbo. Norėjau dirbti ne daugiau kaip pusę etato, kad galėčiau pasišvęsti savo filosofijai. Buvau sugalvojęs plėtoti verslą, kuriuo padėčiau Lietuvos gyventojams susipažinti su Kinijos ir kitomis neindoeuropiečių kultūromis, ir tuo pačiu pats jas pažinčiau. Bet abejojau ar turėjau tam verslo įgūdžių. Nors galvojau, kad reikėtų pasitikėti savimi, kad juos išvystyčiau. Visgi, nesuvokiau, kiek tektų tam pasišvęsti, ar nenukrypčiau nuo savo filosofijos.
  • Aklavietė: Abejojau, ar sugebėčiau užsidirbti, kaip verslininkas, ypač jeigu rūpėtų siūlyti prasmingas paslaugas. Nesuvokiau, iš ko būtų prasminga pragyventi.
  • Atsivėrimas: Vieną dieną pergyvenau, kad norėjau iš enciklopedijų ir kitų šaltinių rinkti sandarų pavyzdžius savo filosofijai, bet viskas buvo apsaugota autorinių teisių, o užsispyriau nepažeidinėti taisyklių. Tą vakarą supratau, kad būtų nelengva bet prasminga skatinti visuomenės turto plėtojimą, vystyti terpę, kurioje kūrybinės veiklos reiškiniai galėtų tapti duomenimis tyrimams bei tolimesnei kūrybinei veiklai. Pagalvojau, kad tai turėtų būti naudinga visuomenei, ir turėtų būti įmanoma iš to pragyventi.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Apmąsčiau savo veiklą, mąsčiau galimybes pasaulyje, lyginau pasaulio spaudimą su savo vidiniais troškimais.
  • Klausimas: Koks darbas būtų man asmeniškai prasmingas?
  • Vertybinis klausimas: Kaip plačiau taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad man asmeniškai, visuomenės turto klausimo sprendimas būtų labiau prie širdies, labiau svarbus mano filosofiniams užmojams.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai reikia? Ką kitą reikėtų daryti?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi derinti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo.
  • Įtampos jėgos: Rūpi pragyventi Lietuvoje, turėti laiko savo filosofijai, pragyventi iš visuomenei naudingo darbo, man asmeniškai prasmingo darbo, sugebėti iš jo pragyventi, teisingai sustatyti.
  • Supratimas: Visą naktį mąsčiau apie šią įmonę, negalėjau užmigti. Kalbinau Dievą, ryžausi atsiremti į jį. Bet kitą rytą pradėjau abejoti savo sumanymu, kad jisai kol kas per daug platus ir neapibrėžtas.
  • Derinys: Išvysčiau sau uždavinį suvokti, kodėl privatiems užsakovams būtų naudinga mokėti už visuomenės turtą.
  • Įsisavinimas: Pradėjau mintyse plėtoti dėsnį, kad mano kūrybinis darbas turėtų priklausyti visuomenei, tad ir mano įmonės veikla panašiai turėtų priklausyti visuomenei.
  • Dorovė: Griežtai laikiausi autorinių įstatymų, tad supratau poreikį plėtoti visuomenės turtą. Vertinau save, ir savo kūrybą, tad supratau, kad reikia užsiimti tokiu verslu, kuris man asmeniškai ir doroviškai prasmingas.
  • Dorovės rūšis: Asmenybei rūpi pasaulis.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareiga tapo rūpėjimu.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas. (Atpažinau gerą sumanymą.)
  • Įvardijimas: Tą naktį sugalvojau įmonei pavadinimą: "Creative Domain". Ir logotipą, sudėjus raides C ir D panašiai, kaip kopiraito simbolyje. Po kelių metų pastebėjau, kad tą simbolį naudojo Crane Davies Management Services.
  • Neįvardinta: Tokiame versle tektų pagrinde būti bendruomenės organizatoriumi, bet apie kitus žmones daug negalvojau.
  • Pagrindimas: Plėtodamas savo įmonę, spręsčiau visuomeninį uždavinį, ir būtent tokį, kuris svarbus vystant mano filosofinius tyrimus ir telkiant juos plėtojančius bendruomenę.
  • Jausmai: Nerimas, pyktis, liūdesys, atsipalaidavimas, susimąstymas, užsidegimas, sudvejojimas.
  • Išdavos: Po pusmečio įsteigiau "Minčių sodą" aptarnauti šviesuolius, o jo veiklą labai įtakojo šios mintys grindė šios mintys ir jis netikėtai virto būtent tokia bendruomene.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmens troškimai, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Čikagoje galėjau pragyventi iš pusės etato ir daug laiko skirti filosofijai. Bet Lietuva buvo neturtinga šalis ir nesuvokiau, kaip galėčiau tenai pragyventi iš pusės etato. Galvojau, kad reikėtų steigti įmonę.
  • Tolimesnės aplinkybės: Nusprendžiau steigti įmonę per internetą aptarnauti pasaulio šviesuolius. Su laiku teko telkti šviesuolius ir išjudinti bendruomenę, kurios visos veiklos reiškiniai buvo laikomi visuomenės turtu.
  • Sprendimas: Ryžausi spręsti tą uždavinį, dėl kurio pats ypatingai pergyvenau, ir kuris man asmeniškai buvo spręstinas, ir tikėjausi, kad užtat būtent man pavyks pragyventi iš jo sprendimo.
  • Numeris: 8
  • Išgyvenimas: Pagalvodavau, galėjau gi gimti Kambodijoje arba Afrikoje arba kitame laikmetyje, pavyzdžiui, be akinių, tad priklausau nuo Dievo malonės.
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Įtampa: Buvau laimingas vaikas, gyvenau puikiose sąlygose, džiaugiausi tėvų meile ir rūpesčiu, o taip pat savo pajėgumais ir galimybėmis. Bet supratau, kad daugybė žmonių šito viso neturėjo. Mano tėvai ir seneliai išgyveno karą, o kitose šalyse žmonės badavo ir vargo. Mano laimė buvo ne mano nuopelnas, o tiesiog atsitiktinumas, laimės reikalas. Buvau labai pažeidžiamas ir lengvai galėjau atsirasti visai kitokiose aplinkybėse.
  • Įtampos jėgos: Aš turėčiau rūpintis kitais. Bet aš nelabai turiu galimybių. Aš negaliu į savo laimę žiūrėti savanaudiškai. Turiu prisiminti kitus.
  • Klausimas: Kaip man rūpintis visais?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Kas mane neramina? Ar darau ką nors apie tai?
  • Aklavietė: Supratau, kad niekaip negalėjau nusipelnyti tos laimės, nesvarbu kaip besistengčiau.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Įsivaizdavau kitus, pabuvau vienas. Mąstymas. Širdis - kaip turėtų būti. Aplinkybių įsisąmonijimas. Savęs nebuvimas. Dievo požiūris.
  • Atsivėrimas: Atjaučiau nelaimingai gyvenančius. Mąsčiau, kaip mano aplinkybės mane įpareigoja.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad privalau gyventi visų labui. Mano gebėjimai turi tarnauti visų laimei. Turiu gyventi už visus, kas visiems būtų svarbiausia. Privalau pasitempti, susitelkti, gyventi tikslingai, valingai, sąmoningai. Turiu išmąstyti, ką nuveikti savo gyvenimu.
  • Derinys: Visų labui puoselėti save, mokytis ir ugdytis, susigalvoti gyvenimui prasmingiausią užmojį, jį įgyvendinti, ir vis prisiminti kitus, kad jiems tai būtų naudinga.
  • Įvardijimas: "Galėjau gimti Afrikoje". Akiniai.
  • Neįvardinta: Jų nelaimė atsitiktinė.
  • Įsisavinimas: Tai buvo paskatinimas prasmingai leisti laiką. Mokytis, ugdytis. Kiekviename užsiėmime ieškoti prasmės. Ir išsiaiškinti savo gyvenimo tikslą, jį apibrėžti ir jo siekti.
  • Supratimas: Aš galiu kiekviename žingsnyje rinktis gyventi tikslingai ir aš galiu savo visą gyvenimą pašvęsti nuostabiausiam užmojui.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis geriausią, tad gyventi už visus, užtat rūpintis kitais. Kartu įsikibti į save, išlikti laisvu, rinktis geresnį.
  • Jausmai: Jaučiau nerimą, abejonę, rūpestį, jautrumą, paskui ramybę, pašaukimą, rimtumą, užtikrintumą, iššūkį, išeities tašką, į kurį galėjau atsiremti, ir kryptį, kuria galėjau eiti.
  • Išdavos: Netrukus užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti, ir visą gyvenimą tam atsidaviau.
  • Pagrindimas: Supratau, kad esu laimingas, o tam yra daugybė priežasčių, dėl kurių turėčiau būti ne sau, o Dievui dėkingas, kokį mane Dievas sukūrė ir kokias sąlygas man parūpino. Tad privalau jose gyventi tarsi būčiau visiems bendras žmogus. Tačiau pats galiu ir privalau spręsti, ką veikti su savo gyvenimu, nes tai būtent man suteikta laisvė, ir būtent aš save geriausiai pažįstu.
  • Pasakojimas: Pašaukimas.
  • Dorovė: Pagalvoti apie kitus. Pačiam imtis atsakomybės. Suvokti mūsų bendrumą. Įsivaizduoti Dievo požiūrį. Suderinti save, kitus ir Dievą.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų dalia ir trokštama visuomenė.
  • Dorovės rūšis: Asmenybei rūpintis pasauliu.
  • Išgyvenimo prasmė: Įsipareigojimas, rūpėjimas.
  • Aplinkybės: Augau ypatingose sąlygose, kurias suvokiau, kaip žmonijos pažangos viršūnę, be atvangos besitobulančią utopiją, puikiausio krašto (Amerikos), nuostabiausios valstijos (Kalifornijos), utopiškiausioje apylinkėje (kurią vainikavo Disneylandas). Supratau, kad mūsų šeimoj ir mūsų krašte viskas gerai, bet kitur taip nėra, kiti kenčia Sibire, kaip mums parapijoje vis primindavo. Jaučiau, kad žmonės stebisi mano protu ir deda į mane viltis.
  • Tolimesnės aplinkybės: Susigalvojau užmojį, jaunystėje valingai ugdžiau save, ir įstojęs į universitetą iškart pradėjau kurti savo filosofiją. Bet kartu visą gyvenimą jaučiau pareiga domėtis kitais, nuskriaustaisiais ir varguoliais, gyventi tarp jų, Čikagoje ir Lietuvos kaime, padėti paskiriems asmenims, nustumtiesiems atverti savo veiklą, ir vystyti šviesuolių bendrystę ir savo filosofiją, kad jos būtų jiems prasmingos ir naudingos.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš kūno per protą ir širdį į valią.
  • Sprendimas: Gyventi visų labui, ugdyti save, puoselėti prasmingą užmojį ir vis prisiminti kitus. Esu sąmoningas tarnas.
  • Numeris: 2
  • Išgyvenimas: Supratau vaikystėje, Dievą kaip galimybę galiu arba priimti arba atmesti, ir kas man paliks daugiau galimybių?
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi sutvarkyti.
  • Įtampa: Susipažinau su požiūriu teigiančiu ne tik, kad Dievo nėra, bet kad pati Dievo sąvoka ydinga, vedanti žmogų į mąstymo klystkelius. Tad turėjau pagrindo suabejoti Dievo sąvoka, ar nederėtų ją visiškai atmesti?
  • Klausimas: Ar Dievo sąvoka riboja mano mąstymą?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Aklavietė: Supratau, kad nėra vidurio kelio. Jeigu neatmetu galimybės, tai ją priimu. Tad negaliu likti visiškai laisvas, visiškai atviras.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Pasižiūrėjau nešališkai.
  • Atsivėrimas: Nenorėjau atsiriboti nuo Dievo. Bijojau, kad tai gali būti blogai.
  • Suvokimas: Supratau, kad man rūpi likti ko laisvesniu, ko atviresniu mąstytoju. Tad būtų geriau priimti Dievo galimybę nė ją atmesti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis geresnį vietoj blogesnio.
  • Įvardijimas: "Dievo galimybė", "Dievo sąvoka" (pasakyčiau dabar) "gal Dievas yra" (gal būčiau pasakęs)
  • Įsisavinimas: Nusprendžiau priimti Dievą ko labiau atsargiai, ribotai, šaltai.
  • Išgyvenimo prasmė: Susilaikymas. Įteisinimas.
  • Jausmai: Tai mane nuramino, ir pasijutau laisvas, kad pavyko išsaugoti savo laisvę, bet pajutau Dievą, kaip iš esmės šaltą.
  • Pagrindimas: Supratau, kad einu tiesos keliu, kad aiškinuos, kaip iš tikrųjų yra, kad dalyvauju tiesos tyrime, jos atskleidime.
  • Pasakojimas: Jungtuvių pasaka. Esu priverstas rinktis ir susitaikyti.
  • Dorovė: Tai stiprino pasiryžimą laikytis tiesos visakame.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, visuomenės dalia.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Aplinkybės: Mano tėvai tikėjo Dievą, gerbė Dievą, bet daug apie jį nekalbėjo, jo nesiejo su mūsų gyvenimais. Kažkiek lankėme katalikų bažnyčią, bet katalikybės nesureikšmino. Rimčiau žiūrėjo į Dievą, nė į bažnyčią. Tad man Dievas savo tikraja esme buvo pakankamai neapibrėžtas. Galėjau pats bandyti jį suprasti, jį pakalbinti.
  • Tolimesnės aplinkybės: Pripažindamas Dievą, apie jį dažnai mąsčiau, įsivaizdavau, kaip su juo bendrauti, kaip su juo derinti veiksmus. Man palaipsniui Dievas šilo nes tekdavo remtis į jį, pajutau jo pagalbą, už kurią jaučiau reikalą savo širdimi jį labiau pripažinti.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.


Siekiamybės

  • Numeris: 27
  • Išgyvenimas: Vaikystėje apsisprendžiau visaip stengtis ne tik kalbėti, bet mąstyti lietuviškai.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Įtampa: Namuose kalbėdavome lietuviškai. Lankiau šeštadieninę mokyklą ir ten reikalaudavo, kad ir tarpusavyje kalbėtumėmės lietuvių kalba, pavyzdžiui pertraukų metu. Save laikiau lietuviu. Supratau, kad reikia augti lietuviu, puoselėti lietuvybę, vystyti lietuvišką kultūrą, kurti lietuvišką šeimą, tiesiog viską gyvenime sąmoningai daryti lietuviškai, susikurti lietuvišką gyvenimą, ir taip išlaikyti lietuvybę ir kovoti už Lietuvos laisvę. Buvau gal devynerių metų amžiaus. Mokykloje mane supo anglų kalba ir pastebėjau, kad dažnai mąstau anglų kalba. Man buvo sunkiau mąstyti lietuvių kalba, trūko žodžių, įgūdžių, draugų ir aplinkybių.
  • Aklavietė: Susimąsčiau. Susirūpinau savo mąstymu. Jeigu įprasiu mąstyti anglų kalba, jinai manyje nustelbs lietuvių kalbą. Mano lietuvių kalba bus visais atžvilgiais nepilnavertė, o iš manęs menkas lietuvis.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad aš atsakau už save, būtent visada ir visaip atsakau už savo sąmoningumą, už savo vidinį gyvenimą. Atsakau už savo tautybę, ar būti ar nebūti lietuviu. Mane labai veikia aplinkybės, supantis pasaulis, tad atsakau už savo vidinę kalbą, kuria privalau sąmoningai puoselėti. Ja atsilaikau prieš pasaulį.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mąstymas, mąstymas apie mąstymą. Atmetimas. Širdis. Tėvų vertybės. Lygiagretūs gyvenimai.
  • Klausimas: Ar pasiduosiu anglų kalbai? Ar save laikyti lietuviu? Kam lietuvybė reikalinga?
  • Vertybinis klausimas: Kokia vertybės išdava?
  • Suvokimas: Suvokiau, jeigu noriu būti pilnaverčiu lietuviu, turiu savyje susikurti savo vidinį pasaulį lietuvių kalba, jį ištisai puoselėti ir su juo tapatintis. Privalau, rasti veiklų ir gyvenimo sričių, kuriose mąstysiu tik lietuviškai.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai keblu? Kas nuo manęs priklauso?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi paprieštarauti ir sutvarkyti.
  • Poreikio tenkinimas: Kaupti.
  • Įtampos jėgos: Mane supantis pasaulis skatino mąstyti anglų kalba. Lengvai galėjau pasiduoti tai įtakai. Jaučiau, kaip jinai veržiasi man į protą, kaip sudėtinga jos atsisakyti ar nuo jos atsiriboti, nes ypač mokykloje teko mąstyti anglų kalba pamokose ir bendraujant su kitais vaikais. Mačiau, kaip anglų kalba veikė išeivijos lietuvius, vaikus ir suaugusius, taip pat mano brolį ir sesutę. Rūpėjo tarp lietuvių pasižymėti lietuvybe. Rūpėjo atsispirti, būti lietuviu, mąstyti ir visaip reikštis lietuvių kalba. Nesupratau, kam lietuvybė ir bet kokia tautybė žmogui reikalinga. Norėjau gerbti visas tautas.
  • Supratimas: Supratau, kad bene visa lietuvybės esmė yra sąmoningas vidinio gyvenimo puoselėjimas. Aš galiu priklausyti keliom tautom, ar jokiai tautai. Tai yra grynai mano vidinės kultūros reikalas. Aš nesirinkau būti lietuviu, tai tiesiog priėmiau iš tėvų. Lietuvybė, kaip ir bet kuri tautybė, yra lobis, kurį priimu iš protėvių, kad jinai teigiamai veiktų mane, nesąmoningai. O mūsų tautybė vertinga nes tai maža, pažeidžiama tauta, o mūsų lobį sudaro mus veikianti kalba, dainos, tautosaka, pasaulėžiūra, kurių vertę galime nebūtinai sąmoningai suprasti. Aš galiu pats rinktis būti lietuviu puoselėdamas savo vidinį pasaulį. Aš galiu priklausyti bet kokiai tautai, bet jeigu taip buvo lemta, užaugti lietuviu, yra prasminga tai priimti iš savo tėvų.
  • Derinys: Savyje, savo vidiniame pasaulyje, susikūriau atskirą užuovėją, kurioje mąsčiau lietuvių kalba, jos žodžiais. Lietuvių kalbos žodžiais galėjau atsitverti nuo anglų kalbos įtakos, savyje išlaikyti ir išpuoselėti kitą, lygiagretų pasaulį, kuris galės paskui paimti viršų.
  • Įsisavinimas: Kai tik pastebėdavau, kad mąstau anglų kalba, stengiausi mąstyti lietuvių kalba, ypač bendraujant su savimi. Apsisprendžiau melstis ir su Dievu bendrauti tiktai lietuvių kalba. Skaičiau knygas lietuvių kalba, mums Tėtė mokėdavo po centą už puslapį. Rašydavau šeimai laikraštėlį, "La Palmos Lietuvį", lietuvių kalba. Man labai rūpėjo plėsti savo žodyną. Labai domino galimybės kurti naujadarus.
  • Dorovė: Ieškojau prasmės. Gyvenau sąmoningai. Prisiėmiau atsakomybę už savo vidinį pasaulį. Vertinau, ką paveldėjau iš savo tėvų ir protėvių.
  • Dorovės rūšis: Asmenybei rūpi pasaulis
  • Išgyvenimo prasmė: Pareigą įsisavinti rūpėjimu.
  • Pasakojimas: Sutvėrimo pasaka.
  • Įvardijimas: "mąstyti lietuviškai"
  • Neįvardinta: Mane labai skatino konkurencija, būti pranašesniu už kitus visais atžvilgiais, tad ir lietuvybe. Pridėsiu, mano lietuvių kalba buvo labai savotiška, paveikta anglų kalbos sintaksės, mūsų šeimos virtuvinės kalbos, išeivijos aplinkybių, ir paveikti mano paties samprotavimų.
  • Pagrindimas: Pasaulis mane nesąmoningai veikia. Sąmoningai puoselėdamas savo vidinę kalbą juo labiau nesąmoningai veikiu save ir įveikiu pasaulį.
  • Jausmai: Susirūpinimas, nerimas, nežinia, tikėjimas, troškimas, meilė, ryžtas, atsidavimas, nusiteikimas.
  • Išdavos: Visą gyvenimą ieškojau ir radau visokiausių galimybių savarankiškai mokytis lietuvių kalbos (skaityti vertimus), ja kurti kūrinius (straipsnius apie šachmatus, roko dainas) ir plėtoti savo mintis (savo filosofiją). Mano pasąmonė vertė mane sutikti, kad galėsiu įsimylėti tiktai lietuvaitę, ir tiktai lietuvių kalba auginti šeimą. Atsikėliau į Čikagą ir paskui į Lietuvą.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai ir asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Augau lietuviškoje šeimoje. Namuose ir šeštadieninėje mokykloje liepdavo kalbėti lietuviškai. Mokykloje, bažnyčioje ir spaudoje, mūsų lietuvybė buvo siejama su Lietuvos išlikimu.
  • Tolimesnės aplinkybės: Atsidavimas lietuvybei atvedė į Čikagą, Lietuvą, Pavilnį ir Lietuvos kaimą. O mano įmonės "Minčių sodo" vertybė "rūpintis mąstymu", manau, išplaukė iš šio pasiryžimo rūpintis savo vidine kalba. Tai vedė prie naujadarų kūrimo, taip pat prie savo vidinės kalbos, savo asmeniškai išpuoselėtos filosofinių sąvokų kalbos. Ją irgi stengiausi išsakyti ir plėtoti lietuvių kalba.
  • Sprendimas: Susitapatinau su savo mąstymu lietuvių kalba, taip kad lietuvių kalba išgyvenu visa kas man artimiausia, svarbiausia, brangiausia.
  • Numeris: 21
  • Išgyvenimas: Kangning Liou pavyzdys ir geros valios pratimų ratelio įsipareigojimai mane paragino bandyti išgirsti iš Dievo.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė
  • Įtampa: Joe Damal paskatintas, sugalvojau bandyti taikyti savo filosofiją. Kas dvi savaites suburdavau savo draugus ir pažįstamus išplėtoti tokią galimybę. Dar pirmame susirinkime galvojau, kad šito imsimės, kaip lygiaverčiai dalyviai. Bet patyriau, kad man pačiam teks vadovauti ir dargi įtakoti kitus. Susirinkimus pradėdavau malda, kartais ja ir užbaigdavau, bet galvojau, kad man bent reikia gyvesnio ryšio su juo.
  • Aklavietė: Supratau, kad atsakau ne tik už save, bet ir už kitus. Bijojau, kad nenuvesčiau klystkeliais ne tik savęs, bet ir kitų.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad man reikalingas artimesnis ryšys su Dievu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Veikla, paskiro žmogaus pavyzdys, mąstymas, širdis.
  • Klausimas: Kaip man artimiau, užtikrinčiau bendrauti su Dievu?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Besilankydamas Kalifornijoje, sužinojau iš savo draugo Šūhongo, kad jo bažnyčios dalyvė Kanging Liou kas rytą valandą melsdavo Dievą ir skaitydavo Šventąjį Raštą. Supratau, kad galėčiau ir privalėčiau daug daugiau jėgų skirti bendrauti su Dievu. Nejaugi jinai bus arčiau Dievo, nė aš. Vardan kitų, turiu reikalo turėti gyvą ryšį su Dievu, pasitarti su juo. Ne tik kalbėti jam, bet ir išgirsti iš jo.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų tikra? Koks skirtumas?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų - nenuklysti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau bendražygių plėtoti išmintį ir ją gyvenime taikyti. Supratau, kad aš vienintelis tam atsidavęs, tad man tenka vadovauti. Norėjau išdrįsti peržengti įprastas visuomenės ribas. Jaučiau būtinumą atsiremti į Dievą ir jį įtraukti. Jaučiausi atkirstas nuo Dievo, be tiesioginio ryšio su juo. Jaučiausi apsileidęs, neskiriantis jam deramo dėmesio. Nenorėjau su juo bendrauti viena kryptimi, norėjau artimo, grįžtamojo ryšio. Supratau, kad tai be galo atsakinga.
  • Supratimas: Supratau, kad man reikia būdo susiekti su Dievu, jį pakalbinti ir iš jo išgirsti. Bet nenorėjau nueiti klystkeliais. Man patikimiausia malda, labiausiai prie širdies, tai Jėzaus "Tėve mūsų". Supratau, kad ji susideda iš aštuonių linkėjimų, daugiau nė žmogaus protas gali aprėpti. Užtat paprastai mintyse suskamba tiktai viena kita eilutė. Tad Čikagoje pasiryžau šią maldą povaliai kartoti, įsisąmonyti kiekvieną eilutę, ir tokiu būdu perkrauti savo protą, ir atverti Dievui langą. Po kokio pusvalandžio, tai pavyko.
  • Derinys: Rūpindamsis visais, drįsdamas kreiptis į Dievą, kalbindamas jį visom įmanomom kryptim, atskleidžiu savo proto ribotumą, atsisakau savęs, atsiveriu jam, pajuntu pasaulio nepakankamumą, galiu jį nuoširdžiai pakalbinti ir galiu jį užtikrintai išgirsti.
  • Įsisavinimas: Pradėjau kiekvieną rytą pakalbinti Dievą ir iš jo išgirsti. Jam sutikus, pradėjau užsirašyti, ką jisai man kalba.
  • Dorovė: Supratau Dievo svarbą. Suvokiau savo atsakomybę už kitus. Suvokiau galimybę labiau pasistengti. Dievo nebijojau ir buvau jam artimas.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Išgyvenimo prasmė: Teisingumą įsisavinti susivaldymu.
  • Pasakojimas: Suėjimo pasaka.
  • Įvardijimas: Ryšys su Dievu. Išgirsti iš Dievo.
  • Neįvardinta: Rėmiausi Jėzaus malda, jo pavyzdžiu ir jo padrąsinimais, "Belskis ir bus atidaryta", "Kaip tiki, taip ir bus".
  • Pagrindimas: Kadangi man rūpi kiti, juos įtakoju, už juos atsakau, tai turiu pagrindą tikėtis ryšio su Dievu, kad jis mane įtakotų, tiek per sąmonę, tiek per pasąmonę.
  • Jausmai: Įkvėpimas, prislėgimas, susigaudymas, nežinojimas, atotrūkis, pavydas, pagarba, padrąsinimas, užsimojimas, nusiteikimas, laukimas, baisumas, keistumas, nuostaba, nuolankumas, širdingumas, ramybė, palaima.
  • Išdavos: Dievo mintys būdavo neįprastai protingos ir turiningos, kad nesiimdavau jas mąstyti, bet jas užsirašydavau. Pajutau, kad jos visgi veikia mane, padeda man suvokti savo mąstymo menkumą ir ribotumą. Išmokau atpažinti Dievo balsą, suvokti ar turiu su juo ryšį, ir norint jį prisišaukti. Turėdamas ryšį su juo, išgyvenu nepaprastą lankstumą, esu pasirengęs veikti bet kuria kryptimi. Tai man labai padėjo bendraujant su smurtingaisiais ir gyvenant ant klaustuko.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės likimas, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Jaučiau, kad turiu tikrą, esminį ryšį su Dievu, bet kad tai vykdavo tiktai ypatingais, likiminiais pokalbiais.
  • Tolimesnės aplinkybės: Taip įtikėjau šiuo ryšiu su Dievu, kad patikėjau, kai man pasakė, kad vesiu jaunuolę, kuriai turėjau jausmų. O tai nepasiteisino.
  • Sprendimas: Vardan kitų, atsisakydamas savęs, užmegzdamas ryšį su Dievu, atsiremiu į jo išmintį, savo nuoširdžius klausimus sieju su jo užtikrintais atsakymais, kiek tik įstengiu juos pažinti.
  • Numeris: 15
  • Išgyvenimas: Kristaus pavyzdį iš Evangelijos priėmiau, kaip gerbtiną ir sektiną.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Įtampa: Paauglystėje jaučiau pareigą, kaip tikintysis, susipažinti su Jėzaus gyvenimu ir išmintimi, tad perskaityti Evangeliją. Tuo metu kažkiek suabejojau, ar Jėzus tikrai buvo protingas, ar jis buvo ką nors išradęs, ar jis nusimanė apie matematiką, ar jis buvo sumanus, ar jisai savo protu pralenkė mano proto galimybes, ar jisai kažkuo buvo už mane labiau dieviškas. Beskaitydamas, beveik nusivyliau, kad neradau pavyzdžių, kad Jėzus būtų buvęs įspūdingai protingas.
  • Aklavietė: Ėjau prie išvados, kad Jėzaus mąstymas buvo nesudėtingas, o kartu, nebuvo kaip nors labai ginčytinas, tad suabejojau, kiek jo mintys turiningos. O dėl jo darbų, jo stebuklų, jaučiau, kad svarbiau turėtų būti išradimai ir pamokymai, kad stebuklai neturėtų būti svarbiausia, bet jeigu aš labai nusiteikčiau, gal ir aš galėčiau stebuklus daryti, ir jeigu stebuklus galėčiau daryti, tai aš irgi juos daryčiau.
  • Atsivėrimas: Pagalvojau, o kas trukdo man pasakyti tai, ką jisai sako, pavyzdžiui, "Mylėk priešą!"
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mąstymas. Pavyzdingas asmuo. Lygiagretumas.
  • Klausimas: Ar aš taip galėčiau kalbėti?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybė nemąstoma?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad Jėzus paprasčiausiai kalba tiesą. O aš nesugebu pasakyti, "Mylėk priešą!", nes man pačiam tai sunkiai mąstytina, ir net jeigu sugebėčiau taip pamąstyti, aš dėl savo silpnumo ir menkumo taip negyvenu, o jeigu ir ryžčiausi gyventi, aš nedrįsčiau kitam liepti taip gyventi, juk aš nesu jam Dievas.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai nerimauju? Ar pats ką nors darau tuo klausimu?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi paprieštarauti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkis geriausią.
  • Įtampos jėgos: Man rūpėjo būti tobulai geru, tad sąmoningo tikėjimo, nusimanančiu apie Jėzų, ir būtent iš pirminio šaltinio, pačios Evangelijos. Abejojau, koks pagrindas manyti, kad Jėzus už mane tikrai geresnis, šaunesnis, protingesnis, tobulesnis, dieviškesnis, juo labiau, kad mano gyvenimas dar prieš akis. Norėjau teisingai, nešališkai, geranoriškai šį klausimą ištirti ir apmąstyti. Drįsau žiūrėti į Jėzų, kaip į savo konkurentą. Ieškojau įkvėpimo ir skatinimo puoselėti ir atskleisti savo tobulumą. Norėjau sąlyčio su Dievu ir su Jėzumi. Supratau, kad kiekvieną akimirką, kažkuria prasme esu nuodėmingas, netobulai pareigingas, nevisiškai atsidavęs. Visgi, įsivaizdavau, kad galiu būti tobulas, nors paskiromis akimirkomis, užtat ir iš esmės. Nenorėjau savyje rasti menkumo ar blogio, tačiau juo labiau, nenorėjau neteisingai sumenkinti Jėzaus. Norėjau jį gerbti, kartu ir Dievą.
  • Supratimas: Supratau, kad mane žavi jo mąstymo nesivaržantis kraštutiniškumas. Jėzus semiasi dieviškos išminties, iš visiškai kito požiūrio nė aš ir kiti. Jis mąsto ne sumanumu, o paprasta tiesa kylančia iš jo tobulo gerumo. Jisai tai neišmąsto protu, o tiesiog būdamas tyrai geras elgiasi ir kalba išmintingai. O aš irgi galėčiau tokiu būti, bet, matyt, tik atsiremdamas į jojo pavyzdį.
  • Derinys: Su pagrindu pripažindamas Jėzaus dievystę ir viršenybę, galėjau remtis jo pavyzdžiu ir ryžtis taipogi būti tobulu žmogumi, kad ir paskiromis akimirkomis. Tokiu būdu aš esu Jėzus, jisai gyvena manimi. Jį renkuosi vietoj savęs.
  • Įsisavinimas: Gerbiau jo pavyzdį, jo kraštutinišką išmintį, mokiausi iš Evangelijos, laikiausi jo minčių, pavyzdžiui, dėl turto išdalinimo ir prieš skyrybas.
  • Dorovė: Nuoširdžiai, teisingai pasižiūrėjau į Jėzų, tad supratau jį, kaip pranašesnį už mane.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Įvardijimas: "Mylėk priešą". Jėzaus dieviškumas.
  • Neįvardinta: Jėzus galėjo kartu būti labai protingas, už mane daug protingesnis, o gal ir buvo, užtat suprato, kad visakame reikia vadovautis gerumu ir jo išmintimi.
  • Pagrindimas: Supratau, kad Dievas man davė Jėzų, kaip pavyzdį, tad reikia iš Dievo tą pavyzdį priimti. Dievas nesitiki, kad aš kaip toks būsiu tasai pavyzdys, o tikisi, kad atpažinsiu Jėzų ir atsiremsiu į jį. Ir būtent taip pasielgdamas savo aplinkybėse būsiu tobulas. Užtat Jėzus yra gerbtinas, šlovintinas, kaip mums tobulas pavyzdys.
  • Jausmai: Susidomėjimas, smalsumas, įtarimas, pažeidžiamumas, pavydas, atvirumas, geranoriškumas, dėkingumas, vertinimas, artimumas, užtikrintumas.
  • Išdavos: Laikui bėgant, supratau, kad Jėzus mąsto sandaromis, kaip antai Palaiminimais, šv.Petro raktais į dangų, malda "Tėve mūsų", aprėpiančiomis septynis, aštuonis požiūrius, tai yra, daugiau negu mūsų protas aprėpia vienu ypu. Tad jisai semiasi dieviškos išminties ir ja dalinasi. Ir jisai mąsto dviem požiūriais, savo ir Dievo, užtat gali liepti "Mylėk priešą". Supratau, kad Jėzus mane įkvėpia ne dėl to, kad jisai buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, o dėl to, kad jisai pasakė "Pamokslą nuo kalno." Jėzų supratau, kaip žmogų panašioje būklėje kaip aš kiti, kuriam pačiam teko susigaudyti, kad jisai nori ir privalo būti tobulai geru, kad jisai yra Dievas.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Buvau paauglys, didėjo savarankiškumas, užsimanymai ir pagundos, kartu augo ir nuodėmės. Gavau Naująjį testamentą.
  • Tolimesnės aplinkybės: Evangeliją perskaičiau keliasdešimt kartų. Įvairiems tyrimams kaip duomenis panaudojau Jėzaus pasisakymus šv.Mato, šv.Luko, šv.Jono evangelijose, jo jausmus šv. Morko evangelijoje. Nagrinėjau jo išdėstytas aštuongubo kelio atmainas: Palaiminimus, šv.Petro raktus į dangų, "Tėve mūsų". Tyriau, kaip bendrauti su smurtaujančiais, išmokau viską žiūrėti iš jų pusės, atsisakyti savęs ir gyventi Jėzumi.
  • Sprendimas: Suvokti, kad Jėzus savo mąstysena nepalyginamai nuostabesnis už mane, tad atsisakyti savęs, atpažinti jį savyje, kaip bendrą žmogų, ir gyventi juo, atsiremdamas į jį.
  • Numeris: 9
  • Išgyvenimas: Lacie Diaz mane pamokė, kad man nedera keiktis.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Įtampa: Aš mokykloje pradėjau keiktis, elgdamasis kaip kiti ketvirtos klasės vaikai. Bet Lacie Diaz mane sudraudė, nors ji pati keikdavosi. Ji pasakė, kad man netiko. O aš ją buvau įsimylėjęs.
  • Įtampos jėgos: Aš norėjau suprasti kitus, jų požiūrį, elgtis, taip kaip jie, gerbti ir priimti jų bendrystę. Nuo jų neatsiriboti, o pritapti. Kartu norėjau būti doras, teisingas, atsakingas už savo elgesį. Norėjau, kad mano gerumas būtų pastebėtas, kad jisai veiktų kitus. Norėjau, kad Lacie Diaz mane pastebėtų.
  • Klausimas: Ar man elgtis, kaip kiti elgiasi?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybe negyvenama?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Aklavietė: Aš norėjau būti, kaip kiti, ir vyliausi, kad tai padės man juos įtakoti į gerą. O jie nenorėjo, kad aš būčiau, kaip jie. Aš juos veikiau būdamas kitoks.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mylimo žmogaus dėmesys ir rūpestis.
  • Atsivėrimas: Pajutau, kad noriu, kad Lacie Diaz mane įtakotų.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad savo prigimtimi esu teisingas, kad to laikausi ir privalau laikytis. Kaip toks, esu kitiems reikalingas.
  • Derinys: Leisdamas Lacie Diaz mane įtakoti, ją gerbiu ir myliu. Būdamas ištikimas savo teisingai prigimčiai puoselėju tikrą pagrindą bendrystei su kitais, ir kitus įtakoju iš esmės.
  • Įvardijimas: "It doesn't suit You." TAU netinka.
  • Neįvardinta: Galvoju kitus įtakoti, bet ar norėjau, kad mane Lacie Diaz įtakotų?
  • Įsisavinimas: Man parūpėjo niekad, niekad nesikeikti. Net kai netyčia užsigaudavau, įpratau nieko nesakyti. Ir bandžiau kitais atžvilgiais irgi būti tobulai geras.
  • Supratimas: Supratau, kad jokio tolimesnio ryšio neturiu su Lacie Diaz. Bet toksai ryšys yra su Dievu.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo. (Būti geru.)
  • Jausmai: Mane glumino, kad jinai mane peikia, ir vos ne pyktelėjau, kad neteisingai. Bet susiprotėjau džiaugtis, kad jinai skiria man dėmesį, kad jinai tiki manimi, mane vertina, brangina, ji rūpinasi mano siela, ji įžvelgia ir suvokia, mano prigimtį ir vertę.
  • Išdavos: Visą gyvenimą atsisakiau keiktis. Jinai man liko, kaip pavyzdys, kaip mane gali paveikti žmogus, įvykis, keli žodžiai, pastaba. Patikėjau, kad gerumas manyje yra netgi pasaulyje tikras. Tad galiu nedvejodamas rūpintis savo vidiniu gyvenimu. Ir leido suabejoti ta vaikų bendryste, pasaulio bendryste.
  • Pagrindimas: Kiekvienas žmogus atsako už savo dorovę. Privalau atsigręžti į save, kas man tinka. Galiu viltis, kad savo vidine tvarka galiu taip pat įtakoti kitus. O kartu jie mane veikia savo dėmesiu, lūkesčiais, požiūriu, pavyzdžiu, nes padeda man susigaudyti savo viduje.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Dorovė: Sutikau į save pasižiūrėti. Nesilyginau su kitais.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės dalia, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinama tikėjimu.
  • Aplinkybės: Tėtė mus mokė nesikeikti. Mokykloje, ketvirtoje klasėje, mokiniai keikdavosi ištisai, sūdindami savo kalbą. Ir aš pamaniau, kad tiesiog vardan žmoniško bendravimo, man irgi reikėtų pradėti keiktis. O visi berniukai buvo įsimylėję Lacie Diaz, ir aš kartu ją įsimylėjau. Ji buvo graži - ilgu, tauriu veidu, juodais plaukais - tuo pačiu gyva ir rami, visiškai pasitikinti savimi, tuo atžvilgiu subrendusi.
  • Tolimesnės aplinkybės: Lacie Diaz buvo pradžios mokykloje tokia įspūdinga. Bet jau gimnazijoje jos net nemačiau, ir kiek žinau, jinai paauglystėje ištekėjo. Jinai man liko, mylimųjų panteone, kaip vienas iš idealų. Ji dar man patarė, kokius akinius turėčiau nešioti. Ne storais rėmais, o siauriais rėmeliais. Tokių vaikystėje ir paauglystėje man niekas nesiūlė, bet dabar tokius nešioju.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Mylimoji veikia mane, aš viduje tobulėju, tuomi veikiu visuomenę. Esu stiprintuvas.
  • Numeris: 3
  • Išgyvenimas: Kinijoje, po pokalbio su Tong Zhu, apsisprendžiau pragyventi iš prasmingo darbo.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Įtampa: Pragyvenau iš darbo, kuris buvo pakankamai gerai apmokamas, bet mano manymu visiškai nereikalingas. Kalbėdamas su Tong pajutau, kad jam rūpi jo darbo dorumas, o aš nepagalvojau, ar mano darbas kažkuo doras, ar jisai tiesiog nėra nedoras.
  • Klausimas: Iš ko turėčiau pragyventi?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų reikia? Ką kitą turėčiau veikti?
  • Aklavietė: Supratau, kad dirbau darbą nesirūpindamas, kam jisai reikalingas.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mane veikė kito žmogaus pavyzdys.
  • Atsivėrimas: Turėčiau reikliau pasižiūrėti į save, iš kokio darbo pragyvenu.
  • Suvokimas: Aš neturėčiau tenkintis nereikalingu darbu, nepaisant, kad jo dėka galėjau skirti laiko savo filosofijai. Privalėjau branginti visas savo valandas, kad Dievo požiūriu jas prasmingai leisčiau. Privalėjau daugiau tikėtis iš savęs.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų. (Sekiau Tongo pavyzdžiu.)
  • Įvardijimas: "Doras darbas."
  • Įsisavinimas: Nusprendžiau, kad turiu labiau atsiremti į Dievą, taip pat pragyvenimo klausimu labiau taikyti ir puoselėti savo vaizduotę ir gabumus. Turiu mąstyti, koks būtų prasmingiausias būdas, iš ko galėčiau pragyventi.
  • Išgyvenimo prasmė: Įsipareigojimas.
  • Jausmai: Tai mane padrąsino, įkvėpė įsijausti, kas man artima, kas man tiktų, kas patiktų, kas būtų prasminga, kaip galėčiau atsiskleisti, kaip lavintis, kokios mano vertybės. Tai mane praplėtė.
  • Pagrindimas: Supratau, kad Dievas mane sukūrė, mane globoja, manimi rūpinasi, ir privalau nesivaržyti, pasitempti, tikėtis.
  • Pasakojimas: Pašaukimo pasaka.
  • Dorovė: Tapau jautresniu, ką dirbu ir kodėl. Vertė mane labiau vertinti ir branginti save. Supratau, kad turiu pats labiau kurti savo gyvenimą, taip pat ieškoti sprendimų, tinkančių kiekvienam žmogui.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, visuomenės dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Aplinkybės: Baigęs universitetą, savaip išsprendžiau pragyvenimo klausimą, atskirdamas jį nuo mano filosofijos, kad jos neiškraipytų. Nenorėjau įsipareigoti daryti karjerą. Bet savęs deramai nevertinau, norėjau, kad kiti vertintų.
  • Tolimesnės aplinkybės: Išvykau į Lietuvą gyventi, sugalvojau pragyventi iš įmonės. Iš pradžių, galvojau, kad tai bus susiję su neindoeuropiečių kultūrų sklaida, paskui kad tai bus susiję su visuomenės turtu (Creative Domain), ir galiausiai įsteigiau Minčių sodą aptarnauti šviesuolius.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš kūno į valią.


Nesamybės

  • Numeris: 28
  • Išgyvenimas: Universitete apsisprendžiau puoselėti draugystes, supratau, jog kiti nebendraus artimai su nepažįstamais.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Įtampa: Čikagos universitete pirmaisiais metais labai džiaugiausi galimybėmis mokytis įvairiausių dalykų. Beveik visada rasdavau valgykloje su kuo pakalbėti apie didžiuosius klausimus, juo labiau su kambario draugais. Bet kartą valgykloje radau tiktai du pažįstamus, kuriems terūpėjo kalbėtis savo asmeniniais niekalais, pavyzdžiui, kur kas ketina nusigerti. Tik tada man daėjo, kad jiedu geri draugai, o aš tai niekad gyvenime neturėjau gero draugo.
  • Aklavietė: Aš nuo vaikystės tiesiog prisijungdavau prie kitų. Panašiai, pabendraudavau su pasitaikančiais žmonėmis. Jaučiaus, kad galiu būti su visais nuoširdus. Bet man tapo akivaizdu, kad su nepažįstamu žmogumi, tegul ir visai draugišku, neprasminga leistis į visas gyvenimo smulkmenas. Jei neturiu draugų, tai suprantama, kad mano bendravimas visada tebus paviršutiniškas.
  • Atsivėrimas: Man viskas buvo gerai, ar pakankamai gerai, aš apsiėjau be draugų, buvau visiškai atsidavęs mokslui. Visgi, pajutau, kad būtų gerai turėti vieną kitą gerą draugą, tai būtų vertybė. Turėčiau su kuo pakalbėti apie asmeniškus dalykus, pavyzdžiui, apie merginas, apie meilę.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Kitoje aplinkoje - ne namuose, kitas žmogus, veikla, išsikalbėjimas, ryšio palaikymas, atsivėrimas.
  • Klausimas: Kaip puoselėti draugystę?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad jeigu noriu turėti draugų, aš turiu skirti tam laiko, turiu jais domėtis, juos suprasti ir palaikyti. Truks laiko susidraugauti, ir man bus sunku rasti žmonių, su kuriais norėčiau draugauti. Bet reikėtų labiau domėtis žmonėmis, labiau gerbti, kuo jie geri ir įdomūs.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai keblu? Kas nuo manęs priklauso?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi sutvarkyti.
  • Poreikio tenkinimas: Kaupti.
  • Įtampos jėgos: Buvau vienas. Vidiniu gyvenimu lyg tai skyriausi nuo kitų. Norėjau susirasti mylimąją. Gyvenimas plėtojosi. Neturėjau su kuo išsipasakoti, išsikalbeti. Neturėjau giluminio ryšio su kitais, atviro ir tikro.
  • Supratimas: Taip nusiteikiau kai pradėjau antruosius mokslo metus. Vienas kambario draugas negrįžo, bet gyvenau toliau su kitu, Joe Sochor. Jis man pirmaisiais metais pagal būdą ir pomėgius buvo gana svetimas. Bet jisai buvo geras, draugiškas, ir iš tikrųjų gerbtinas ir visaip įdomus. Tiesiog reikėtų skirti laiko su juo būti, prie jo prisijungti. Aš jam stačiai pasakiau, kad norėčiau būti jo draugu. Jį laikydavau savo geriausiu draugu ir jam tai pasakydavau.
  • Derinys: Naujai pasižiūrėti į kitus, juos jautriau ir teigiamiau vertinti, juos atvirai gerbti, skirti jiems laiko ir dėmesio, prisijungti prie jų.
  • Įsisavinimas: Jis buvo visaip kūrybingas, labai domėjosi kultūra ir tikrai praplėtė mano akiratį. Buvo labai jautrus, pastabus, juokingas, linksmas. Mane suprato, ką bandau pasiekti, ir labai gerbė. Labai vertinau jo draugystę, savo ruožtu jį padrąsindavau ir palaikydavau. Jam išsipasakodavau, ką išgyvendavau, ką pergyvendavau, ką sumąstydavau. Penkiolika metų jis buvo man pats geriausias draugas. Supratau, ką reiškia turėti gerą draugą.
  • Dorovė: Domėtis kitais, juos gerbti ir vertinti, jais džiaugtis, juos visaip palaikyti ir mylėti.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Nugalėjimo, brandos.
  • Įvardijimas: "Make one good friend every year." Kasmet susirasti gerą draugą. Geriausias draugas.
  • Neįvardinta: Norėjau draugės, mylimosios.
  • Pagrindimas: Suvokti, kad tas žmogus, kuris man bus geriausiu draugu, nebūtinai man iškart patiks. Įžvelgti kitame žmoguje tai, kas man asmeniškai tikrai svarbu, tą teigiamumą, kurį galiu tikėti ir palaikyti, į kurį galiu atsiremti.
  • Jausmai: Ramybė, abejonė, noras, nerangumas, baimė, apsisprendimas, jautrumas, susidomėjimas, pagarba, geranoriškumas, išdrįsimas, nuoširdumas, malonumas, dėkingumas.
  • Išdavos: Nuoširdžiai, ištikimai draugaujant, man atsivėrė jo šeimos aplinkybės, gyvenimo iššūkiai, jaudinantys klausimai, asmeninė raida. Jį kaip žmogų vis labiau vertinau, ir jis padėjo man pačiam gyventi plačiau ir atsiskleisti. Užsimojau kasmet susirasti vieną naują gerą draugą. Iš pradžių nepavyko, bet po dešimt metų, po doktorantūros, kai grįžau į Čikagą, turėjau septynis draugus, kuriems buvau geriausias draugas, arbas vienas iš pačių geriausių. Jie buvo mano akyse labai šaunūs, protingi, geri, teigiami, vis kažkuo įdomūs ir ypatingi. Juos visada prisimindavau ir su jais labai nuoširdžiai bendraudavau.
  • Vienybės sampratų suderinimas:
  • Aplinkybės: Pradžios mokykloje turėjau vieną draugą, gimnazijoje kitą draugą, bet iš tikrųjų, niekad neturėjau artimo žmogaus su kuriuo galėčiau išsikalbėti. Iš tiesų, namuose per vakarienę galėdavau išsipasakoti tiek, kiek man reikėdavo. O šiaip aš savo aplinkoje nepažinojau panašių, kaip aš, žmonių. Iš dalies mano gyvenimo esmė ir buvo, kad aš buvau kitoks, neturėjau sau lygių. Nors, manau, taip ir buvo. Pats užsiimdavau, o lauke žaidžiant, tiesiog prisijungdavau prie kitų. O taip pat, dažnai kiti vaikai buvo išdykę, kas man kėlė abejonių ir netraukė.
  • Tolimesnės aplinkybės: Manau draugai man labai padėjo kai Čikagoje vysčiau ir rengiau geros valios pratimus. Bet tuo pačiu pasiekiau ribą, kiek jie gali mane palaikyti. Niekas neketino atsisakyti savo tikrovės kurti naują tikrovę. O kai išvykau į Lietuvą gyventi, stengiausi su jais palaikyti ryšį, bet jie nebeįstengė. Betgi būtent aš nuo jų atitoliau. Nors galvojau, kad draugystė bus visam gyvenimui.
  • Sprendimas: Domėtis žmonėmis, ar juose galiu įžvelgti tą tikrumą, kuris nuoširdžiai mane domina ir traukia, į kurį galiu atsiremti? Ir iš savo pusės rodyti jiems pagarbą ir skirti jiems dėmesį.
  • Numeris:22
  • Išgyvenimas: Išsikapsčiau iš liūdesio kai Regina išskrido ir ištekėjo.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Įtampa: Lietuvoje įsimylėjau Reginą, bet ji manęs nemylėjo. Po daug pastangų man pavyko ją įkalbinti aplankyti mane Kalifornijoje trim mėnesiam. Ji manęs neįsimylėjo, o aš ją mylėjo toliau. Jinai išskrido ir likau vienas. Jinai dar prašė, kad kurį laiką su ja nebendraučiau. O aš laukiau, kaip bus toliau.
  • Aklavietė: Nieko negalėjau daryti, nevalingai apie ją pagalvodavau kas penkiolika minučių, prisimindavau ją, savo viltis ir visas smulkmenas, ką su ja išgyvenau. Buvo sunku susikaupti ir ką nors kitą veikti. Išgyvenau baisų nykulį, mano visas gyvenimas pasirodė tamsus, be spalvų, nereikalingas, beprasmiškas. Įsivaizdavau, kad smigau į tamsiausią prarają.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad tai man neįprasta ir nebūdinga, bet kad tai labai rimta, kad tas nykulys ilgai nepraeis. Įvardijau sau, kad išgyvenu depresiją. Tik tiek, kad priežastis buvo aiški ir suprantama, tai gi Reginos netektis.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Pereiti iš mąstymo į veikimą, iš būsenos į veikimą. Nepaneigti ankstyvesnio gyvenimo, bet kurti naują, lygiagretų gyvenimą. Mintyse būti man naujuose pasauliuose.
  • Klausimas: Ką man daryti, kad išsikapstyčiau iš nykulio?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad privalau susigalvoti prasmingas veiklas kuriomis kas dieną dėsningai gydyčiau save ir savo nuotaiką. Sugalvojau keturias veiklas. Kas dieną sportavau, pas tėvus gyvendamas pasivažinėdavau dviračiu akvedukų pakraščiais, kartais net iki vandenyno. Užsimojau perskaityti visą Senąjį Testamentą, tad prieš einant gulti perskaitydavau kelis skyrelius. Kad pralinksmėčiau, susiradau vertimą kinų klasikos "Trys karalystės", apie kurią mano draugas Šūhongas dažnai pasakodavo. Šv.mišias lankydavau sekmadieniais, ir dar papildomai trečiadienio vakarais susimąstymo šv.mišias universiteto koplyčioje.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai keblu? Kas nuo manęs priklauso?
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Poreikio tenkinimas: Kaupti.
  • Įtampos jėgos: Visa savo esybe mylėjau ją. Neketinau atsižadėti savęs, nė savo jausmų. Nenorėjau niekaip nesumenkinti jos savo akyse. Bet aš turėjau gyventi be jos ir net nesikreipti į ją. Aš turėjau gyventi naujai, prasmingai, be jos, nors mano visos mintys sukosi tik apie ją. Visas mano gyvenimas atrodė pilkas. Juo labiau, kad buvau įsipareigojęs parašyti matematikos disertaciją, kuri manęs nedomino kaip nors labai ypatingai. Aš turėjau supratingų draugų, bet negalėjau nesaikingai juos apsunkinti savo nuotaikomis. Rūpėjo pačiam kaip nors susitvarkyti.
  • Supratimas: Supratau, kad gali trukti metus išsikapstyti iš tų jausmų, bet kad paskui gyvensiu toliau naujais jausmais. Pasirinkau tokias veiklas, kurios iš karto prablaškytų, bet kas netgi svarbiau, kurios ką nors vertingo duotų ateičiai. Taip pat supratau, kad jeigu jau išgyventi tokius nykius metus, tai man visai pasisekė, kad tai buvo doktorantūros tezės rašymo metai, kurie bet kokiu atveju nebus reikšmingi.
  • Derinys: Likau ištikimas sau, savo jausmams Reginai ir savo paskutinėms viltims. Gyvenau ateičiai, rūpinausi savimi ir savo darbais. Nusiteikiau, kad visa tai praeis.
  • Įsisavinimas: Mėnesiai slinko ir mano jausmai Reginai visai neblanko. Bet po trijų mėnesių pastebėjau, kad aš nebepergyvenu, ką su ja patyriau, o tiktai tai, ką iškentėjau jos netekęs. Panašiai, su ja išbuvęs tris mėnesius nebejaučiau ryšio su ankstyvesniu gyvenimu be jos. Išsiaiškinau, kad jausmais pergyvenu tiktai tai, ką išgyvenau per paskutinius tris mėnesius, gamtiškai sakant, per esamus metų laikus. Supratau, kad savo jausmus Reginai išgyvenu ryškiai, bet jau netiesiogiai, ir taip kas trejus mėnesius atsiras naujas pergyvenimo sluoksnis.
  • Dorovė: Susirūpinau savimi, kaip gydytis.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareigą įsisavinti rūpėjimu.
  • Pasakojimas: Nugalėjimo, brandos pasaka.
  • Įvardijimas: Depresija. Prarajos įvaizdis. Jausmais įsivaizduodavau, kur esu prarajoje. Iš pradžių, negalėjau įsivaizduoti jos krašto. Pamažu pavyko įsivaizduoti, kad kylu vis arčiau jo. Galiausiai, prarajos šlaitai nušvito. Po pusantrų metų pajutau, kad galiu matyti kalvotus laukus, plintančius už prarajos.
  • Neįvardinta: Man rūpėjo pačiam susitvarkyti. Nenorėjau kreiptis į kitus žmones, nes mano jausmai Reginai buvo kitiems nesuprantami. Nenorėjau kreiptis į psichologus nes abejojau jų mokslu bei jų pačių pavyzdingumu ir neketinau save patikėti jiems.
  • Pagrindimas: Mano nuotaikos turi aiškią ir suprantamą priežastį, o aš jų visai nenoriu, tad man pavyks jas išgyventi ir sulaukti kitų nuotaikų. Man tuo tarpu reikia rengtis ateičiai.
  • Jausmai: Sukrėtimas, nepajėgumas, nevalingumas, jaudulys, skausmas, liūdesys, ištikimybė, viltis, aklavietė, ankštumas, susirūpinimas, ryžtas, susimąstymas, nusiteikimas, atsipalaidavimas, užsimiršimas, iškentėjimas, prošvaistės, laisvėjimas, atsigręžimas, ištvermė, valingumas, pasisekimas, laisvė, ramybė, nušvitimas, atsigavimas, neribotumas.
  • Išdavos: Sėkmingai išsigydžiau. Parašiau ir apgyniau tezę.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Ji buvo tas žmogus, kuri man atrodė tikra savo vidiniu gyvenimu. Derėjo jos vidinis ir išorinis grožis.
  • Tolimesnės aplinkybės: Tris mėnesius po to kai išskrido, Regina ištekėjo už kito vyro, kurį jinai mylėjo. Ji būtų su manimi palaikiusi ryšį, bet aš negalėjau, nes jai tebeturėjau jausmų. Po to dar bene keturiolika metų jai jaučiau didžiausius meilės jausmus.
  • Sprendimas: Rūpestingai, supratingai, dėmesingai gydydamas save, valingai puoselėdamas kažką ateičiai, palengva išlaisvinau save, gerdbdamas save, savo jausmus ir savo mylimąmą, savęs nepažeisdamas, nedraskydamas, neplėšydamas.
  • Numeris: 16
  • Išgyvenimas: Johnny Gonzales, Dean Andrews mane apgynė nuo mušeikų. Kai grėsdavo su manimi kūniškai susidoroti, būdavau labai geras, tyras, kad Dievas mane kaip nors apsaugotų.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Įtampa: Pirmame skyriuje, pertraukų metu, išeidavau toli į mokyklos kiemą. Kartais prie manęs kabinėdavosi koksai nelaimingas vaikas, susigalvodavo mane keikti ir bauginti, taikydavosi mane mušti. Aš labai bijodavau.
  • Aklavietė: Buvau silpnas, nemokėjau muštis, ir galvojau, kad neteisinga muštis. Nelabai mokėjau bendrauti, gyvenau tarsi kitam pasaulyje. Galvojau, kad neteisinga šauktis pagalbos, kad reikia pačiam susitvarkyti. O būdavau toli nuo kitų. Tuomet dar neturėjau akinių, tad galiu pamanyti, nelabai primatydavau. Jaučiausi priremtas prie sienos.
  • Atsivėrimas: Širdyje jaučiau, kad reikia kreiptis į Dievą pagalbos, kad tam ir yra Dievas, kad jis gelbėtų skriaudžiamus. O juk aš buvau geras ir nekaltas, puolamas be jokios priežasties. Tad širdyje šaukiausi Dievo pagalbos. Stengiausi jį prisišaukti savo gerumu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Buvimas pasaulio sąlygose, atmetimas žmogaus, klausytis širdimi.
  • Klausimas: Ar tu nematai, kad aš geras?
  • Vertybinis klausimas: Klausti vertybę!
  • Suvokimas: Visada prieidavo koks nors stipresnis vaikas, apgindavo mane ir sutramdydavo aną. Dar pasakydavo, kad aš nieko blogo anam nepadariau. Pirmą kartą prisimenu, tai buvo Dean Andrews, o paskui daug kartų Johnny Gonzales mane užstodavo. Ačiū jiems. O aš suprasdavau, kad tai neatsiejama nuo mano šauksmo Dievui. O malda suveikdavo būtent per mano tyrą gerumą, kad aš niekam nieko blogo nedarau, nė linkiu.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai neramina? Ar ką nors darau apie tai?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau mokykloje būti savarankiškas, nesiremti kitų pagalba, nė tėvų, nė mokytojų, nė vaikų. Nenorėjau būti "geručiu". Tikėjau, kad Dievui turi rūpėti mano likimas, kad nebūčiau primuštas. Jaučiausi labai silpnas. Nelabai mokėjau bendrauti, gyvenau kitų minčių pasaulyje, nė kiti.
  • Supratimas: Supratau, kad turiu dėkoti Dievui, o kas svarbiau, turiu būti tobulai geras, nes nuo to priklauso, ar būsiu primuštas.
  • Derinys: Rūpinausi visada būti geru, ir tikėti, kad Dievas mane išgelbės. O Dievas visada išgelbėdavo.
  • Įsisavinimas: Mintimis bandydavau susitelkti į Dievą, jį kalbinti, jį paveikti.
  • Dorovė: Suisitelkdavau į Dievą, atsijungdavau nuo pasaulio. Visaip rūpėdavo būti geru.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Išgyvenimo prasmė: Teisingumas įsisavinamas paklusimu.
  • Pasakojimas: Išgelbėjimo pasaka.
  • Įvardijimas: Dieve, gelbėk! nuo "psycho"
  • Neįvardinta: Nenorėjau būti "gerutis". Dar, kiek prisimenu, aš būdavau dėkingas, kad mane išgelbėdavo, bet aš tą dėkingumą per daug nerodydavau, nes tikėjau ir norėjau manyti, kad būtent Dievas mane gelbėdavo. Jaučiau, kad stipresni privalo ginti silpesnius.
  • Pagrindimas: Yra vaikų su problemomis, kurie nori mušti silpnesnius, bet aš esu geras ir turiu nebijoti jų, o pasikliauti Dievu, kad jis mane išgelbės nuo jų.
  • Jausmai: Susirūpinimas, baimė, nerimas, pergyvenimas, susijaudinimas, nuostaba, viltis, malonė, dėkingumas, ramybė.
  • Išdavos: Įpratau tikėti, kad kiti mane visada užstos. Bet kartu įsitikinau, kad stipresni privalo ginti silpnesniuosius ir ypač nuskriaustuosius. Pajutau, kad mane ir Dievą sieja ryšys, kad jisai rūpinasi mano gyvybe. Jaučiau, kad neturiu glaustis prie mokytojų ar kitų užtarėjų, bet turiu pratintis gyventi už saugios visuomenės ribų.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai ir trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Mokykloje, kai lankiau pirmą skyrių, buvau pats jauniausias, kadangi mane buvo perkėlę iš darželio. Buvau įsikalęs, kad mokykloje turiu būti visiškai savarankiškas, pats tvarkytis, ir jokiu būdu nesikreipti į savo tėvus ar netgi mokytojus pagalbos ar užtarimo. Pertraukų metu žaisdavome kieme, o mokytojai budėdavo. Galėjau žaisti netoli mokytojų, bet man tai atrodė nerimta, tad būtinai droždavau ko toliau į kiemą. Kartais ten vaikai žaisdavo stiklo rutuliukais. Duodavo ir mano pažaisti. Išvis nelabai mokėjau bendrauti, o gyvenau visai kitokiom mintim, tai kartais tiktai vienas pastovėdavau.
  • Tolimesnės aplinkybės: Šeštame skyriuje, laukiant eilėje, kartą pasiginčijau su kitu vaiku, taip kad Johnny teko mane apginti. Bet jis man pasakė, Kada pradėsi pats už save kovoti? - "When are you going to learn to fight your own battles?" Ir nuo to laiko supratau, kad negalima tuo piktnaudžiauti, turiu neieškoti per daug teisybės, ir turiu pats būti pasirengęs ginti save kumščiais.
  • Sprendimas: Drįsau būti pažeidžiamas, pasiklioviau Dievu, o mane gelbėdavo geri vaikai.
  • Numeris: 10
  • Išgyvenimas: Supratau, kad galiu nebeturėti jausmų broliui, neprisirišti.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpėjo išgirsti save.
  • Įtampa: Mano brolis nesutarė su žmona ir išsikraustė iš savo namų. Pergyvenau, kad nesiskirtų, melsdavausi ir net dainą sukūriau, bet jis buvo JAV ir nelabai bendraudavome. Po pusės metų jisai aplankė mūsų tėvus ir vieną dieną paskyrė man paaiškinti savo padėtį. Jis valandą ilgai ir miglotai dėstė, ir tik tiek supratau, kad jis paliko savo žmoną, ir ne atvirkščiai. O staiga jisai pradėjo pasakoti, kad viskas gerai, nes jo gyvenime yra nauja moteris.
  • Įtampos jėgos: Norėjau palaikyti brolį ir jo šeimą, norėjau tikėtis mudviejų artimesnio ir atviresnio bendravimo, norėjau palaikyti santuoką, kaip Dievo duotą. Norėjau, kad su manimi bendrautų, kaip su lygiaverčiu žmogumi. Norėjau, kad gerbtų mano balsą, tegul ir nelemiamą.
  • Klausimas: Ar noriu, ar nenoriu būti jausmais prisirišęs prie savo brolio?
  • Vertybinis klausimas: Kokia vertybės išdava?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo?
  • Aklavietė: Aš supratau, kad jo širdyje jau viskas išspręsta, o jo elgesys man asmeniškai nepriimtinas. Mudu gyvenome skirtingose laiko zonose. Aš gyvenau rudenį, dar buvau pilnas vilčių jų santuokai, ir net nepradėjęs jos gedėti. O jis gyveno pavasarį.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsitraukiau nuo pasaulio, buvau Dievo akivaizdoje.
  • Atsivėrimas: Mintyse mačiau sausą šaką, laikas tarsi sustojo, ir pajutau Dievą virš savęs, duodantį pasirinkti, kokių santykių noriu su juo. Galiu nebebūti prie jo prisirišęs.
  • Suvokimas: Pajutau, kad nenoriu daugiau jam turėti jausmų. Nenoriu, kad jisai man nevalingai patiktų, kaip iki tol. Nenorėjau palaikyti jo naują draugystę, kurią supratau, kaip jo santuokos pažeidimą. Nenorėjau naujai įsijausti į jo gyvenimą, kada mano jausmai jam buvo neveiksmingi ir nereikalingi. Nenorėjau bendrauti su žmogumi, kuris mane apstato miglomis, tarsi būtent man to reikėtų, būtent jisai rūpinasi manimi.
  • Derinys: Save išvadavavau iš santykių su broliu, iš bet kokių jausmų, laikiausi besąlygiškos dorovės, kiek ją įstengiau suprasti, ir rūpinausi savimi.
  • Įvardijimas: "Jis man nepatinka." Sūnus palaidūnas ir doras sūnus.
  • Įsisavinimas: Pasakiau jam, kad mes gyvename skirtingose laiko zonose, kad jisai jau gyvena nauja draugyste, o aš dar nepalaidojau jo santuokos. O jisai dar vedęs ir jam niekaip netinka draugauti su kita moterimi, juk jeigu jisai bet kokiu atveju turėtų palaukti kelis metus, susitvarkyti su savo gyvenimu, ir tik paskui naujai draugauti. Paskui jam ir mūsų tėvams, kad tai nepalaikytina, tai nuodėmė, tai svetimavimas. Viską ilgai pergyvenau, rašiau ilgą eilėraštį, "Doras sūnus".
  • Supratimas: Supratau, kad galiu neturėti tų nevalingų jausmų jam, kuriais jisai man nesuprantamai patikdavo. Jis gali man nepatikti. Kažkiek ankščiau buvau pasamprotavęs, kodėl Jėzus savo palyginime apie sūnų palaidūną tiek dėmesio skiria jo broliui. Savęs paklausiau, su kuriuo broliu Jėzus save tapatina? Juk man sūnus palaidūnas visada buvo svetimas, užtat puikiai suprasdavau ir atjausdavau jo brolį. Ir supratau, kad panašiai, Jėzus sakė, Aš jus, palaidūnus, suprantu ir atjaučiu. Bet ar jūs mane, dorą sūnų, atjaučiate? Ar niekaip nesuprantate, kad aš viską dvigubai išgyvenu, tiek jūsų dalią, tiek savo dalią? Tai mane guosdavo.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkausi geresnę galimybę vietoj blogesnės galimybės.
  • Jausmai: Man buvo staigiai išgaravę visi jausmai broliui. Tarsi kerai būtų pasibaigę. Jaučiausi apdaužytas, tarsi pabudęs nuo migdomųjų. Buvo ir kažkiek liūdna, ir kažkiek pikta, ir kažkiek erzlu. Šiuos jausmus paaštrino mūsų tėvų priešingas požiūris, kad reikia brolį besąlygiškai palaikyti. Dar labiau apsunkino tai, kad Tėtė sirgo vėžiu. Aš paskui savo jausmus sau plėtojau eilėraščiu. Ir leidau sau paišyti, nes paauglystėje susilaikiau nuo paišymo, nesilyginti su broliu, kai jis pradėjo eiti menininko keliu.
  • Išdavos: Nustojau jam turėti jausmų, nustojau juo domėtis. Tas jį kažkiek sutrikdė. Po metų kitų bandžiau turėti nors šiokius tokius žmoniškus santykius, bet jisai sakė, kad tai jo netenkina, jis nori kažko daugiau, kam nemačiau pagrindo. Man atrodė negerai nepalaikyti jokio ryšio, bet tėvams tas nerūpėjo. Paskui, kai buvau įsimylėjęs jaunuolę, jam rūpėjo įrodinėti, kad aš esu kažkuo blogas. Galiausiai, kai man nepasisekė, ir kai jam nepasisekė, ir jisai išgyveno daugybę sunkumų, o aš gerbiau jo pastangas juos įveikti ir ištisai jam rodžiau geranoriškumą, jisai paprasčiausia gerbė mane.
  • Pagrindimas: Supratau, kad galiu atsisakyti to nevalingo jausmo, kad jisai man besąlygiškai patinka. Vaikystėje buvau apsisprendęs pripažinti ir vystyti tokį jausmą, kai ištisai susidurdavau su jo, kaip išdykėlio, elgesiu. Supratau, kad tai mano pasirinkimas.
  • Pasakojimas: Suėjimas, suvedimas.
  • Dorovė: Laikiausi Jėzaus vaikiškos, besąlygiškos dorovės jungtuvių atžvilgiu. Bandžiau jį palaikyti, išklausyti, suprasti. Nenorėjau pasiduoti jo sąlygiškam požiūriui.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas.
  • Aplinkybės: Vaikystėje mano brolis buvo ištisai neramus ir išdykęs, o aš buvau ramus ir geras. Buvo sunku suprasti, kaip tai priimti. Nusprendžiau jam daug neprieštarauti, jo nesmerkti, nebandyti jo įtakoti, o tik laikyti, kad jis gyvas ir žavus, ir pripažinti, kad jis kaip toks man patinka.
  • Tolimesnės aplinkybės: Tiek su broliu, tiek su sesute, nebededu pastangų bendrauti. Jais nesirūpinu. Palaikau minimalų ryšį, tiek, kiek jie palaiko.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Numeris: 4
  • Išgyvenimas: Dieve, suteik man laisvę mąstyti ir visada tave tikėsiu.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Įtampa: Vaikystėje džiaugiausi savo protu. Tai suvokiau, kaip nepaprastą laisvę. Įsivaizdavau, kad juo galiu viską išmokti ir viską pasiekti. Bet pajutau, kad reikia jį atsakingai taikyti, visų labui. Juk jisai man duotas, ne aš jį susikūriau. Ir norėjau daryti tai, kas prasmingiausia. Bet norėjau pats rinktis, nepasiduoti kitiems ar netgi Dievui. Dargi galvojau, kad reikia ruoštis ateičiai. Tad mąsčiau, ką svarbiausio galėčiau nuveikti? Pavyzdžiui, galėčiau būti gydytoju ir gydyti žmones. Kaip gydytojas, galėčiau gyventi bene amžinai, jei tik pavyktų save vis išgydyti. Bet supratau, kad taip gundyčiau Dievą, juk jisai gali bet kada mane nelaime sunaikinti. Kaip gydytojas atsiliepčiau tik į tai, kas neigiama. O tai negali būti svarbiausia. Jeigu žinočiau viską, tai be kitko, žinočiau, ką veikti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau būti laisvas ir pats rinktis. Bet nenorėjau nuklysti. Ir norėjau ko daugiau pasiekti.
  • Klausimas: Kaip man sulaukti Dievo palaikymo?
  • Vertybinis klausimas: Klausti vertybę!
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai neramina? Ar darau ką nors apie tai?
  • Aklavietė: Yra pavojinga užsimoti žinoti viską nes atsirandu Dievo vietoje ir galiu smarkiai nuklysti. Išankstiniai nusistatymai gali taipogi sužlugdyti tiesos paieškas.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsitraukiau nuo pasaulio, buvau Dievo akivaizdoje.
  • Atsivėrimas: Pasijutau pažeidžiamas, kad galiu smarkiai nuklysti, velnio pasmerktas, ir pajutau pagrindą kreiptis į Dievą ir tikėtis išgirsti iš jo.
  • Suvokimas: Apsisprendžiau kreiptis į Dievą ir siūlyti jam sandorą, ko noriu. Pagalvojau, kad jam svarbiausia, kad jį tikėčiau, nepaisant ką aš žinočiau. O man reikalinga laisvė mąstyti visaip, ar jisai yra ar nėra, ar geras ar negeras. Tad taip ir pasiūliau, mintyse, kad jį tikėsiu bet kokiu atveju, nepaisant ką besužinočiau. Dar pagalvojau, svarbu tas žinias ne šiaip sau žinoti, bet su tikslu gražiai taikyti. Ir pajutau, kad jisai mano pasiūlymo neatmeta, tad kaip ir priima. Pagalvojau, ar nereikėtų paprašyti ženklo, bet persigalvojau, nes supratau, kad bet koks ženklas priklausytų nuo mano pojūčių, tad gautųsi įtartinas. Tad paprašiau, kad ženklas būtų, kad jisai man nesuteikė jokio ženklo. Kai norės, jisai suteiks man ženklą, jei prieštarauja.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Derinys: Aš ėjau pas Dievą, kad jam nereikėtų eiti pas mane, ir galėčiau išsaugoti savo laisvę.
  • Įvardijimas: "Viską žinoti", "ir tą žinojimą gražiai taikyti". "Susitariau su Dievu."
  • Įsisavinimas: Netrukus supratau, Mamai apie tai užsimindamas, kad niekam negaliu apie tai kalbėti, niekas manęs nesupras, kuriu savo vidinį gyvenimą, puoselėju savo asmeninį užmojį. O jo ėmiausi iš karto, nuspręsdamas mokytis pačių esminių dalykų - skaityti, skaičiuoti - ir mokytis istorijos, nuo pačių seniausių civilizacijų.
  • Išgyvenimo prasmė: Rūpėjimas - įsipareigojimas.
  • Jausmai: Jaučiau didybę, kad imuosi puikiausio užmojo. Jaučiau įkvėpimą, ryžtis žinoti viską, ir susidomėjimą bei atsakingumą. Jaučiau rūpestį ir baimę, kad galiu nuklysti. Jaučiau rimtumą, kalbinant Dievą, pribloškimą, kad esu Dievo akivaizdoje, palaiminimą, kad galiu imtis savo užmojo. Jaučiau aiškumą ir pagrįstumą, ką privalau veikti. Jaučiau, kad kuriu savo pasaulį, kurio niekas nemato, kurio tačiau neslepiu. Jaučiau pasakišką smalsumą, ką galiu išmokti.
  • Pagrindimas: Supratau, kad teisingai išsirinkau ir sustačiau savo užmojį, tad galiu jo imtis savo nuožiūra.
  • Pasakojimas: Sutvėrimas. (Teisingai sustačiau užmojį ir sandorą.)
  • Dorovė: Supratau, kad būtinai turiu kreiptis į Dievą, susistatyti santykius su juo, ir kur reikia, remtis į jį.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų troškimai.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Aplinkybės: Buvau ypatingai protingas, geras, tikslingas.
  • Tolimesnės aplinkybės: Mokiausi atsidavęs, paskui kūriau savo filosofiją, ir išmokau klausytis Dievo kas rytą.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.
  • Sprendimas: Siūlyti Dievui sandorą.


Negalimybės

  • Numeris: 29
  • Išgyvenimas: Pėsčias perėjau juodųjų kvartalus.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Įtampa: Lankiau Čikagos universitą. Jisai buvo rasiškai mišriame Hyde Park rajone, kurį supo milžiniški grynai juodųjų apgyvendinti kvartalai Čikagos pietinėje pusėje. Šie kvartalai buvo laikomi pavojingais. Kiekvieną sekmadienį juos pravažiuodavau pusvalandžiu keliaudamas autobusu į lietuvių Jaunimo Centrą, kur lankydavau šv.Mišias su Seneliu Kvikliu ir paskui su juo nueidavau pas Senelę pietų. Autobuse dažnai būdavau vienintelis nejuodaodis, ypač po to kai išlipdavo keleiviai toliau važiuojantys Dan Ryan metro. Kartą mačiau, kaip jaunimas įlipo į autobusą ir beisbolo lazda primušė jaunuolį, kuris buvo jiems ranka parodęs priešingos gaujos ženklą. Už autobuso lango plytodavo nesuvokiami, paslaptingi kvartalai, pilni tuščių sklypų, kur nebestovėjo namai, ir alkoholio parduotuvių, šalia kurių vyrai slampinėdavo.
  • Aklavietė: Vaizdus lydėjo įvairiausių giminių ir Čikagos lietuvių prasitarimai, kad tai pavojingi kvartalai. Jaučiau, kad tokios mintys mus atkerta nuo tenai gyvenančių. Kertant Cottage Grove, jaučiau savo visu kūnu tarsi būčiau perėjęs elektros tvora įsikūnijusį kipšą ir patekęs į visiškai kitą pasaulį. Universitetas taipogi didino tą atskirtumą, kad tie kvartalai, jų gyventojai ir jų bėdos mums nerūpi. Aš nenorėjau pasiduoti tokiam požiūriui, nepagrįstai baimei ir prasimanytam nepajėgumui, bet neįsivaizdavau, ką daryti.
  • Atsivėrimas: Pajutau, kad man reikėtų išeiti už autobuso lango į tuos kvartalus, kuriuos pravažiuodavo. Įveikčiau savo vidinę baimę, atskirčiau tikrus ir prasimanytus pavojus. Man dingtelėjo, kad aš galėčiau kada pėsčias nueiti nuo universiteto į Jaunimo Centrą. Tam reikėtų skirti bent valandą su pusę.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mąstymas, kiti, kelionė, matymas, maža erdvė (autobusas), užribis.
  • Klausimas: Kaip man įveikti tą sieną?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Galiausiai, įsidrąsinau. Ėjau 55-ta (Garfield) gatve. Tai buvo platus bulevaras, iš esmės, dvi plačios gatvės, tarp kurių ėjo medžiais apsodintas ruožas. Tuo ruožu ir ėjau, taip kad sutikau vos vieną kitą žmogų. Iš vienos gatvės gaujelė mane pastebėjo ir grėsmingai šūktelėjo, bet aš ėjau toliau. Jaučiaus kažkiek pažeidžiamas, bet tuo pačiu jaučiaus, kaip išlindęs iš kevalo, ko ir norėjau.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tai mane neramina? Ar aš tuo klausimu ką nors darau?
  • Rūpesčio rūšis: Paprieštarauti. Nuteikti save.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Įtampos jėgos: Rūpėjo palaikyti nuskriaustuosius, gerbti ir išklausyti artimuosius, nesivadovauti savo ar kitų prasimanymais, be reikalo nestatyti savęs į pavojų, nebūti baimių sukaustytam, paprieštarauti neteisybei, nevilčiai, abejingumui, iš jų išsilaisvinti, būti pavyzdžiu, būti vieningu su nustumtaisiais, būti jiems atviras, pasiekiamas.
  • Supratimas: Supratau, kad ėjau savo noru ir savo tikslu, pasiekti Jaunimo centrą, o tai labai padėjo nusiteikti. Juk visada galėjau nutraukti savo iškylą, sulaukti autobuso ir važiuoti juo pirmyn ar atgal. Pats rinkausi, kiek noriu būti pažeidžiamas, o tai padrąsino. Taip pat jaučiau kažkokį vieningumą su gyventojais.
  • Derinys: Savo sumanytais žygiais plėsti savo akiratį, būti truputį pažeidžiamu, pradėti įveikti mus skiriančias kliūtis, įgauti patirties, lavinti įgūdžius, griauti prasimanymus, įgauti drąsos ir pasitikėjimo, suprasti reikalą.
  • Įsisavinimas: Iškyla savo akyse išsiskyriau nuo visų, mane pamokančių, koks tas rajonas baisus, juk galėjau remtis savo patirtimi, kad ir labai ribota. Be to, sau parodžiau, kad nesu visiškai abejingas kitiems, kad drįstu žengti link vieningumo su visais, kad nenusileisiu kokioms vidinėms baimėms šiais klausimais. Dar kokius tris kartus pakartojau šią iškylą, vis labiau apsiprasdamas su rajonu. O metams bėgant jame tapau visai savas, susiradau gerą draugą David Ellison-Bey, lankiau šv.Benedikto afrikiečio parapiją, ir kelis metus gyvenau įvairiuose rajono kvartaluose.
  • Dorovė: Neleidau, kad kitų žmonių peršamos mintys ir mano vidinės baimės mane atkirstų nuo mane supančių žmonių. Žengiau žingsnius link nustumtųjų, vargstančiųjų, skriaudžiamųjų.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Nugalėjimo, brandos.
  • Įvardijimas: "Walk across the South Side." Pereiti per juodųjų rajoną. Velnio prakeikimo ribos - Cottage Grove ir Western. Parašiau apysaką, "Baltuko Blues".
  • Neįvardinta: Juodiesiems mano šis asmeninis žygis buvo, bendrai, ne prie ko.
  • Pagrindimas: Jeigu noriu įveikti kliūtis, mus skiriančias nuo tariamų pavojų, reikia būti truputį pažeidžiamam. Jeigu pats sumanau savo žygius, tai galiu pats spręsti, kiek būti pažeidžiamam. Įgavęs patirties, labiau įsidrąsinu, geriau susigaudau, tad galiu sumanyti drąsesnius ir prasmingesnius žygius.
  • Jausmai: Įtampa, smalsumas, susidomėjimas, atjauta, nerimas, prieštaravimas, baimė, pyktis, troškimas, polėkis, bijojimas, įsidrąsinimas, nusiteikimas, susikaupimas, atšiaurumas, palenvgėjimas, vieningumas, ramybė, pasitenkinimas.
  • Išdavos: Man tai labai padidino pasitikėjimą savimi, ką kiti žmonės savo prasitarimais tarsi bandydavo griauti. O tai padrąsino susigalvoti vis naujus žygius. Įgavau patirties, labiau susigaudžiau kurie pavojai tikri, kurie prasimanyti. Tobulinau savo elgesį. Su laiku pavyko susipažinti ir bendrauti su juodaisiais, su didele įvairove žmonių.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės likimas, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Vaikystėje ir paauglystėje lankydavau gimines Čikagoje. Jie gyveno Marquette Parko, ir tais laikais Western Avenue buvo aiški, rasistinė riba skirianti baltuosius ir juoduosius. Pajutau, kokia jinai kūniškai tikra, kokia jinai neteisinga, kaip jinai neigiama veikia kitus ir mane. Norėjau ją įveikti. Pora metų prieš man pradedant mokslus, Čikagos pirmasis juodas meras panaikino kliūtis juodiesiems gyventi kitoje pusėje Western, tačiau ankstyvesni požiūriai išliko.
  • Tolimesnės aplinkybės: Vis domėjausi, kaip susipažinti su šalia Marquette Parko esančiu rajonu ir jo gyventojais. Palaikiau kandidatę į seniūnus, Marlene Carter. Kai baigiau visus mokslus, gyvenau Marquette Parke pas Senelę Kapačinskienę, ir paskui Englewood kvartale pas savo draugą David Ellison-Bey.
  • Sprendimas: Savo veiksmais - savanoriškai žygiais - išsiskyriau nuo vietinių, man dėstančių savo požiūrius, ir įgavau asmeninės patirties, kuria galėjau vystyti ir grįsti savo priešingą požiūrį.
  • Numeris: 23
  • Išgyvenimas: Pamačiau, kad tėvai nepalaiko mano filosofijos.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Įtampa: Išskridau mokytis Čikagos universitete. Pirmą kartą gyvenau akademinėje aplinkoje, tad patyriau galybę įspūdžių. Tai buvo taip pat proga naujai save suvokti ir pristatyti sau ir pasauliui. Man už viską svarbiausia buvo filosofija, kurią pradėjau savarankiškai išmąstyti. Įžvelgiau sandaras - viską, dvejybę, trejybę, ketverybę - kuriomis pavyko tvirtinti ir plėtoti besąlygišką tiesą. Susidūriau taip pat su mokytojų pasipriešinimu mano mąstymui. Mano pažymiai buvo netobuli, bet visai geri. Grįžau į Kaliforniją, norėjau savaip išsipasakoti tėvams, ir tikėjausi, kad jiems pavyks mane suprasti, manimi pasidžiaugs ir palaikys. Bet jie negalėjo suprasti, ką aš kalbu, mane neigė ir pradėjo dėl manęs pergyventi.
  • Aklavietė: Aš bandžiau jiems ir vienaip ir kitaip paaiškinti savo mintis. Bet ko daugiau jiems aiškinau, to mažiau jie norėjo mane suprasti. Jie įsitikino, kad kažkas ne taip su manimi. Išlydint mane, Mama vylėsi, kad tai praeis. "I hope this is just a phase."
  • Atsivėrimas: Įsitikinau, kad mano tėvai nesupranta, kas aš esu, kad visą gyvenimą ėjau link šitos filosofijos, ir dabar matau, kad pavyko žengti pirmuosius žingsnius. Jie mane myli, mane brangina, bet jie negali suprasti, kas aš iš tikrųjų esu, ką aš veikiu ir ką tikiu pasiekti.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mąstant pačiam, bendraujant su kitais, su savo artimaisiais, gyvenant svetimoj aplinkoje, grįžtant į savą aplinką.
  • Klausimas: Kaip kitiems paaiškinti savo mintis, kad jie mane suprastų?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybė nemąstoma?
  • Suvokimas: Net tie žmonės, kurie širdingai mane myli ir gerbia, nebandys manęs išklausyti ir suprasti, nes mano mąstymas jiems visiškai svetimas. Verčiau pamanys, kad kažkas ne taip su manimi. Niekas nepatikės mano nuojauta ir neims mąstyti mano minčių, kolei jos miglotos. Aš turėsiu ilgą laiką vienas eiti savo keliu, atsiremti tik į save ir puoselėti savo minčių kalbą.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti kitą.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau savo pastangomis atrasti besąlygiškos tiesos pagrindus. Norėjau pasidalinti su kitais savo atradimus ir mąstyti toliau kartu. Norėjau nepasiduoti mane neigiantiems. Norėjau, kad mane besąlygiškai mylintys tėvai mane dvasiškai palaikytų. Norėjau pajusti savo pasiekimų svarbą.
  • Supratimas: Supratau, kad mano mintys yra tikrai neįprastos. Tuo tarpu jos dažnai tėra miglotos. Turėsiu jas pats labai išpuoselėti kol kiti galės įtikėti. Nesvarbu koks aš būčiau protingas, niekas nepatikės mano nuojauta, juo labiau, kol ji nesulaukė kitų pritarimo.
  • Derinys: Turiu pats palaikyti save, pats vertinti savo atradimus, pats laikytis jų atradimo ir grožio džiaugsmu, pats plėtoti juos toliau. Privalau nesusidvejinti, o nuolatos pristatyti save kitiems, kaip pats save suprantu. Tuomet galiu mokytis savo filosofijos klausimų ieškoti visakame, kas kitus domina, mokytis iš bendravimo su kitais, ir taip apginti ir plėtoti savo lauką pasaulyje.
  • Įsisavinimas: Tuo pačiu supratau, kad jei noriu atsilaikyti prieš pasaulį, turiu atkakliai laikytis savo, prisistatyti save kaip siekiantį viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti; su kitais kalbėti, iš savo pusės, apie tai, kas mane iš tikrųjų domina - mano filosofiją; ir taip bendraujant išmokti vis aiškiau ir įtikinančiau pristatyti savo mintis.
  • Dorovė: Buvau ištikimas sau, savo užmojui ir atrastai tiesai, ir nepasidaviau pasauliui.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Išgyvenimo prasmė: Susivaldymą pakeisti paklusimu.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Įvardijimas: "Parodyti savo skrendantį lėktuvą." Esu tarsi lėktuvo išradėjas. Niekas neišklausys mano paaiškinimų, kad lėktuvas gali skristi. Jiems turiu parodyti, kaip skrenda mano pastatytas lėktuvas, ir tuomet jiems nereikės jokių paaiškinimų. Jie patys ims lėktuvus statyti. Taipogi: "This is not a phase."
  • Neįvardinta: Aš galėdavau pabendrauti su savo kambario draugais. Jie mane išklausydavo.
  • Pagrindimas: Mano tėvai geri žmonės, bet jie, kaip ir visi, nepratę, nelinkę ir tiesiog bijo pasižiūrėti į gyvenimą iš pagrindų, tad jie nepamatys tai, ką aš matau, ir aš nesulauksiu nė jų, nė kitų, pritarimo, kolei nebūsiu vienas toli nužengęs.
  • Jausmai: Puikumas, pasisekimas, skausmas, atlaikymas, troškimas palaikymo, viltys, lūkesčiai, nesitikėjimas, atlaikymas, pyktis, liūdesys, pasistengimas, iškentėjimas, pasiryžimas.
  • Išdavos: Su tėvais apsiniaukė santykiai daugiau kaip dvidešimt metų. Pagerėjo tiktai po to kai Tėtė susirgo vėžiu ir stebuklingai pasveiko.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Įstojęs į universitetą, supratau, kad laikas man atsiduoti savo užmojui viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Supratau, kad raktas bus ne fizikoje, o išmintyje. Rūpėjo atrasti besąlygiškos tiesos pagrindus.
  • Tolimesnės aplinkybės: Aš savarankiškai puoselėjau savo filosofiją toliau. Universitete vis pasidalindavau su savo kambario draugais, vis pakalbindavau pažįstamus ir kur tik galėdavau, pasireikšdavau pamokose. Nuosekliai prisistatydavau save, kaip labiausiai besidomintį tokiais dalykais. Apie tai trumpai parašiau stodamas į doktorantūrą. To vieno kito sakinio pagrindu netgi laimėjau taikomosios matematikos stipediją metams.
  • Sprendimas: Likti savimi, dirbti savarankiškai, nesusidvejinti, visada save nors dalinai pristatyti, toks koks esu, ieškoti ko galėčiau pasimokyti iš kitų, ieškoti sąlyčių su jų žiniomis, išmokti vis sėkmingiau išsireikšti, išsilaikyti ir įsitvirtinti pasaulyje, ir galiausiai kitus sudominti jiems prasminga išdava.
  • Numeris: 17
  • Išgyvenimas: Universitete tvirtino, kad nieko negali žinoti, tad man rūpėjo atrasti ką nors tokio, įsitikinti, jog tai įmanoma.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Įtampa: Labai laukiau mokslų Čikagos universitete ir ketinau mokytis įvairiausių man nežinomų mokslų. Ryžausi ieškoti žinojimo ištakų. Pirmą kartą gyvenime turėjau galimybę bendrauti su mąstančiais žmonėmis. Pamokose pasišaudavau sudalyvauti, valgykloje būtinai įsijungdavau į pokalbius, ir visose aplinkybėse ieškodavau progų pasidalinti, ką buvau išmąstęs, ir tai puoselėti toliau. Tačiau visur susidūriau su prieštaravimu, kad nors universitetas skatino mąstyti didžiuosius klausimus, bet niekas jame netikėjo, kad galima juos atsakyti.
  • Aklavietė: Dažnai susidurdavau su žmonėmis, ypač su filosofijos studentais, kurie buvo įsitikinę, kad negalima visko žinoti, ir iš tikrųjų nieko negalime žinoti.
  • Atsivėrimas: Aš bandydavau atkreipti dėmesį į pirmines sandaras, save apibrėžiančias savo vidiniais ryšiais. Supratau, kad jos atsiremia į visumą, kad tai visko padalinimai, tad svarbu pradėti nuo sąvokos viskas, kaip pagrindo besąlygiškai tiesai, ir jos pagrindu bandyti susikalbėti. Tikėjau, kad viskas yra itin paprasta sąvoka dėl kurios įmanoma sutarti. Įsivaizdavau, tiesiog vieni visko sąvoką įvardija vienaip, kiti kitaip.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mąstydavau vienas, pokalbiu stebėdavau kito mąstymą, pasitikrindavau savo mąstymą. Mąstymo veiklą palaikantis pasaulis.
  • Klausimas: Ką galime žinoti besąlygiškai?
  • Vertybinis klausimas: Kaip plačiau taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Susidurdavau su klausimais, kaip suprantu sąvoką "viskas". Pavyko ją apibrėžti nusakant jos keturias savybes. Ir visgi žmonės panorėdavo paneigti, kad įmanoma besąlygiškai susikalbėti. Supratau, kad jie to nenori.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrų tikra? Koks skirtumas?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti kitą.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų.
  • Įtampos jėgos: Norėjau pasižymėti, atrasti tiesą, tuo pačiu norėjau talkininkų, bendražygių. Džiaugiausi įspūdingais klausimais, bet norėjau tikėti, kad įmanoma juos atsakyti, ir pats tikėjau, kad įstengiu. Norėjau bendrauti, bet būtent rimčiausiais klausimais.
  • Supratimas: Susigaudžiau, kad žmonės besąlygiškai neigdami remdavosi visko sąvoka, ją taikydavo nusistatydami, tvirtindami savo teiginį ryšium su visakuo. Tad jiems tai nurodydavau ir kažkuria prasme laimėdavau ginčus. Bet tokios pergalės niekur nevesdavo toliau, man neteikdavo naudos. Nelaimėdavau bendraminčių. Supratau, kad žmonės mąsto taip, kaip jie nori mąstyti. O man pačiam buvo prasmingiau bendrauti su nesiginčijančiais, su norinčiais suprasti, bet ir jie pasilikdavo nuošalyje, neįsitraukdavo į mano minčių pasaulį.
  • Derinys: Radau išeities tašką, sąvoka viskas, į kurią galima atsiremti, kaip besąlygišką tiesą. Radau mąstymo veiklą, visko padalinimą, plėtojančią sandaras besąlygiškos tiesos pagrindu. Išsiaiškinau, kas nori bendrauti besąlygiškos tiesos pagrindu - niekas nenori.
  • Įsisavinimas: Daugybe tokių pokalbių savo ruožtu man pavyko išmąstyti keturias visko savybes ir savo samprotavimus glaustai išdėlioti. Patyriau, kad visi žmonės su kuriais susidurdavau turėjo tą pačią visko sąvoką, kaip ir aš. Ji buvo jiems puikiai pažįstama. Jie galėjo tvirtinti nebent, kad gal galėtų būti žmogus, neturintis tokios sąvokos. Tačiau gyvenimiškai, pragmatiškai, remdamiesi tiktai vienas kito tiesiogine patirtimi, galėjau daryti pragmatinę išvadą, kad visko sąvoka buvo besąlygiška tiesa, tegul ir sąlygiškai. Jie negalėjo nuneigti manęs, bet jie nebuvo linkę mąstyti kitaip. Juk tai grėsė jų gyvenimo pamatams. Užtat supratau, kad aš sugebu vystyti tiesą, bet jie nesiima prisijungti ir lieka kokiais liko.
  • Dorovė: Kituose ieškojau savęs, ieškojau bendro žmogaus. Jį rasdavau bet jisai būdavo jiems svetimas. Jie gyveno asmenybe, ne asmeniu.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Nugalėjimo, brandos.
  • Įvardijimas: "Viskas", besąlygiška tiesa, "Everything", absolute truth
  • Neįvardinta: Ieškojimas bendrystės, kas vertintų mano asmenybę, kaip asmenį.
  • Pagrindimas: Esu nuoširdus, rimtai noriu žinoti, tad galiu susigaudyti savo proto būklėje, tiek pats mąstydamas, tiek nuoširdžiai bendraudamas su kitais. O kiti nėra nuoširdūs, nenori žinoti, nenori įsipareigoti besąlygiškai tiesai, užtat tokio nežinojimo nepuoselėja arba iš viso neigia.
  • Jausmai: Visiška laisvė, susidomėjimą, atsakomybę, nuostabą, pasiryžimą, rungtyniavimą, lūkestį, sutarimo paiešką, nesupratimą, kliūčių įveikimą, nusivylimą, nusistebėjimą, pyktį, susitaikymą.
  • Išdavos: Vis labiau susitelkiau į savo vidinės kalbos puoselėjimą, savo mintis puoselėjau savarankiškai. Su kitais ieškodavau sąlyčio tose srityse, kuriose jie labiausiai nusimanydavo.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Aš vaikystėje ir paauglystėje daug mąsčiau apie visko sąvoką, bandydamas suprasti Dievą, ir jį įvairiai sulygindamas su viskuo.
  • Tolimesnės aplinkybės: Paprasčiausios sąvokos, viskas ir jo padalinimai, ir būtent dvejybė, trejybė ir ketverybė, tapo mano filosofijos abėcėle, kuria mąsčiau vis sudėtingesnes sandaras.
  • Sprendimas: Domėtis kito žmogaus žinojimu. Toje srityje, kurioje jisai labiausiai nusimano, ieškoti esminių dėsnių, bandyti jas išreikšti man pažįstamomis sandaromis. Tokiu būdu plėtoti žinojimą, bandyti susikalbėti, ir tobulinti savo vidinę sąvokų kalbą.
  • Numeris: 11
  • Išgyvenimas: Mane išsikvietė slaugė dėl to, kad mokausi per daug.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi suderinti.
  • Įtampa: Mokiausi Čikagos universiteto trečiame kurse. Mane universiteto slaugė išsikvietė mane pasikalbėti apie mano psichinę sveikatą. Aš nežinojau kodėl. Paaiškėjo, kad du dėstytojai buvo susirūpinę manimi, kad per daug mokausi.
  • Įtampos jėgos: Aš buvau pratęs būti geru vaiku. Supratau, kad pats niekuo nesiskundžiu, ir su kitais sugyvenu. Nežinojau, kokiu pagrindu mane kviečia. Rūpėjo paklusti, išsiaiškinti, ir nęįklimpti. Bet labiau rūpėjo nemeluoti, neveidmainiauti, būti savimi, savaip save suprasti ir atitinkamai pristatyti.
  • Klausimas: Kaip man prisistatyti?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Aklavietė: Negalėjau žinoti. Sužinojęs, negalėjau pakeisti. Ir negalėjau tikėtis, kad mano santykis su pasauliu bus kitoks.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Patikrinimas ir pasitikrinimas. Savęs apmąstymas, kaip atrodau pasauliui.
  • Atsivėrimas: Išklausiau, kodėl universitetas susirūpinęs manimi.
  • Suvokimas: Slaugė pasakė, kad jie tiesiog nori pasitikrinti, ar man viskas gerai, nes du dėstytojai buvo pareiškę susirūpinimą. Įsivaizdavau, kad tai buvo dėstytojai, su kuriais buvau bandęs po pamokos pakalbėti apie savo filosofiją. Abejuose pokalbiuose mane buvo sujaudinę tai, kad mano mąstymas buvo jiems toks svetimas, kad tiesiog nevertas pastangų mąstyti. Pavyzdžiui, matematikos logikos mokytojui bandžiau aiškinti, kaip galima pradėti prieštaravimo būsena, ir ją skaidyti į kelis požiūrius, pavyzdžiui, Goedelio teorema ją skaido į tris nesuderinamas sąvokas: nuoseklumą, išbaigtumą ir savęs aptarimą. Kai bandžiau susikalbėti, kad reikia atsiremti nuo savo asmeninio išeities taško, nuo savo vaizduotės ribų, tai tik dar labiau atstūmiau. Ir paskui, kai padariau pastabą, kad tokį pokalbį apsunkina akademinis pasaulis, kuriam jie priklauso, tai pokalbis tuom ir baigėsi. Tad supratau, kad matyt tokie du pokalbiai taip sukrėtė du skirtingus dėstytojus, kad teko mane išsikviesti.
  • Derinys: Pačiam apibūdinti ir išsakyti skirtumą tarp savo požiūrio į save ir kitų požiūrį į mane. Pripažinti kitų požiūrį bet neleisti jiems varžyti mano požiūrio.
  • Įvardijimas: Mokausi per daug. "Functionally sane" - niekam nemaišantis. Neakademinis mąstytojas.
  • Neįvardinta:
  • Įsisavinimas: Savo pasiaiškinimu išsakiau savo požiūrį į save ir jį įtvirtinau visuomenėje. Truputį pasididžiavau, kad savo mąstymu ir atsidavimu galiu sūrūpinti profesorius.
  • Supratimas: Supratau, kad slaugė tiesiog pasitikrina, ar man asmeniškai viskas gerai. Prisiminiau, kaip mano Mamą nuramino straipsnis žurnale apie psichinės sveikatos spektrą, kad yra koks 5% žmonių, kurie yra "functionally sane", tai yra, "niekam nemaišantys". Tai "susišukuojantys", kurie gal visiškai neįprastai mąsto, bet nors kasdien dantis išsivalo, tad nėra jokio pagrindo juos varžyti. Man tačiau buvo svarbu sau ir kitiems pasiaiškinti iš savo pusės, kaip save suprantu. Tad aš ramiai papasakojau, kad man viskas gerai, kad noriu mokytis, esu genijus, puoselėju savo gyvenimo užmojį, tiesiog užklausiau dėstytojus, ir jų netrukdysiu. Neprisimenu, gal ir pasisakiau dėl to "functionally sane". O slaugė paaiškino, kad dėstytojai nepergyveno, o visi tiesiog įpareigoti pasiteirauti.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų.
  • Jausmai: Nustebau, susirūpinau, jaučiau įtampą, pyktelėjau, nusiraminau, buvau ramus, pasididžiavau.
  • Išdavos: Tai buvo dar vienas žingsnis į supratimą, kad akademiniame pasaulyje ilgai liksiu nesuprastas. O taip pat, nesitikėti, kad santvarkų dalyviai savo mintimis ar darbais paprieštarautų sistemai. Ir suprasti, kad mano mąstysena remiasi savo kailio išgyvenimu, kas santvarkoms svetima ir nepripažintina.
  • Pagrindimas: Aš veikiu iš savęs, esu pats sau pagrindas, tuo tarpu santvarkų dalyviai laikosi santvarkos. Aš turiu atitinkamai derinti savo santykius su santvarka ir jos dalyviais, kad gerbčiau save ir likčiau savimi, o iš kitų nieko nesitikėčiau.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Dorovė: Gerbiau santvarką ir jos reikalavimus, bet taip pat gerbiau save, savo vidinį supratimą, ir jį išreiškiau.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės dalia ir asmens troškimas.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas (savimi).
  • Aplinkybės: Savarankiškai puoselėjau savo filosofiją, atitinkamų minčių ieškojau visuose dalykuose, kurių universitete mokiausi.
  • Tolimesnės aplinkybės: Bandžiau vis naujai išsakyti savo užmojį. Stodamas į doktorantūrą, jį paminėjau. Tai gal sutrukdė įstoti į kai kuriuos universitetus, bet UCSD laimėjau "taikomosios matematikos" stipendiją nes mano filosofinį užmojį galėjo palaikyti taikomąja matematika.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Dalinis atsiskyrimas. Atskirti savo ir kitų požiūrius į mane - save pristatyti, kaip pats save suprantu, ką veikiu - nesitikėti iš kitų, kad domėtųsi mano klausimais - bet jei reikia, tai pačiam savaip apibūdinti skirtumą tarp savo ir kitų požiūrius į mane ir mano veiklą.
  • Numeris: 5
  • Išgyvenimas: Nusprendžiau nekreipti per daug dėmesio į pažymius.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Įtampa: A) Kartą gimnazijoje biologijos mokytojas pasakė, kad trimestro pažymiui gausiu tik ketvertuką, ne penketuką. B) Panašiai, pirmaisiais metais universitete politinės filosofijos dėstytojas kvietė norinčius aiškintis, kodėl turėtumėme gauti geresnį pažymį, o aš buvau gavęs tik ketvertuką. C) Ir antraisiais metais istorijos dėstytojui bandžiau aiškintis, kodėl turėčiau gauti geresnį pažymį, nes galvojau vasarą vėl dirbti Hughes Aircraft Company.
  • Įtampos jėgos: A) Gimnazijoje - norėjosi, kad mano pažymiais kiti suprastų mane kaip aš save suprantu. B) Politinės filosofijos pamokoje nenorėjau nusižeminti, norėjau, kad mokytojas pats pripažintų mano nuostabumą. C) Istorijos pamokoje susirūpinau, kad mano pažymiai gali būti nepakankami vasaros darbui, o aš nežinojau kaip ieškoti kito darbo, tad bijojau prarasti vienintelę man žinomą galimybę.
  • Klausimas: Ar vertinsiu save pagal tai, kaip kiti mane vertina?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybė nemąstoma?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų tikra? Ar sudarytų skirtumą?
  • Aklavietė: Supratau, kad jeigu man rūpės ką kiti galvoja, jeigu bandysiu juos patenkinti, tai prarasiu savo laisvę, netvarkysiu savo gyvenimo, neatsiduosiu savo užmojams.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atmečiau išorinį pasaulį, rinkausi savo vidinį pasaulį.
  • Atsivėrimas: Bandžiau aiškintis, bet supratau, kad beprasmiška. Juk svarbu ne pažymys, o ką išmokstu, ką pasiekiu. Pasižiūrėjau į save, kad man rūpi, kaip kiti mane vertina.
  • Suvokimas: Supratau, kad turiu pats vertinti save, branginti save, atsiduoti savo užmojams, ir nesirūpinti, kaip kiti mane vertina.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Derinys: Privalau, kiek galiu, pirmenybę teikti savo užmojams, pats tvarkyti savo gyvenimą, o pastangos kitus tenkinti turėtų, kiek įmanoma, išplaukti iš mano asmeninių užmojų.
  • Įvardijimas: "Man nerūpi pažymiai."
  • Įsisavinimas: Puoselėjau savimonę, savigarbą, kad turiu savo gyvenimo tikslą, kad man nerūpi pasaulio vertinimai.
  • Išgyvenimo prasmė: Rūpėjimas. Įsipareigojimas.
  • Jausmai: Man buvo liūdna, kad manęs nevertina taip, kaip save vertinu, kad manyje neįžvelgia tai, ką savyje įžvelgiu. Man buvo bjauru, kad galiu norėti juos įtakoti. Man buvo ramu, kad laikausi esmės.
  • Pagrindimas: Supratau, kad turiu atsidėti savo užmojui, turiu save vertinti pagal tai, kaip man sekasi jį išvystyti.
  • Pasakojimas: Pašaukimas.
  • Dorovė: Nepasiduoti pasauliui, atsiremti į save ir į Dievą.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Aplinkybės: Vaikystėje buvau akivaizdžiai gabus. Man rūpėjo nuolatos tai įrodyti, nes tai man suteikdavo laisvę pačiam užsiimti, ir taip pat patiko, kad mane teigiamai vertina ir tiki manimi, kad ateityje pasižymėsiu. Bet gimnazijoje tokių galimybių nebebuvo.
  • Tolimesnės aplinkybės: Mano pažymiai buvo pakankamai geri, bet ne tame esmė. Aš mokydamasis visų dalykų neatsidaviau vien matematikai. Tad manęs į doktorantūrą nepriėmė pačios geriausios mokyklos, išskyrus UC Berkeley, o ji nežadėjo asistento darbo, iš kurio galėčiau pragyventi. Tad mokiausi UCSD, kuri man asmeniškai tiko, bet nukrypau savo keliu ir net nebandžiau įsipaišyti tarp žymių mokslininkų.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.

Nesiekiamybės

  • Numeris: 30
  • Išgyvenimas: Įpratau glamonėti save. Mintyse su tuo kovodavausi, bet sau pasiduodavau. Ėjau išpažinties. Draugui pasipasakojau. Tėvams parašiau laišką.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Įtampa: Kai buvau gal keturiolikos metų, pajusdavau, kad mano varpa sukietėdavo. Jaučiau, kad mintyse reikia tai sieti su moters grožiu, kas man patrauklu, veidas, krūtys. Jaučiau, kad reikia save įtaigoti, brandinti savo mintis apie moteris, apie meilę, lavinti vaizduotę. Kartais mintyse iššaukdavau varpos pakilimą. Taip, begulėdamas lovoje, kai buvau penkiolikos metų, kartą paliečiau save. Tai buvo nepasakomai malonu. Glamonėjau save, ir galiausiai išsprūdo sėkla. Kitą rytą jaučiausi keistai, tarsi būčiau netekęs pasitikėjimo savimi.
  • Aklavietė: Supratau, kad taip nereikia daryti. Bet netrukus vėl traukė taip daryti. Išsivystė priklausomybė. Kitaip negalėjau užmigti. Nejaučiau, kad būtų buvę su kuo apie tai kalbėti, ar kad būčiau žinojęs ką su jais kalbėti. Juo labiau, kad man tai buvo susiję su dorove, ir man kitų žmonių mąstymas tokiais dalykais buvo abejotinas, jų elgesys nepavyzdingas, ir jų dorovė neįtikinanti. Tuo pačiu tokiu asmenišku klausimu norėjau pats susitvarkyti su savimi. Savęs glamonėjimas buvo nuoširdžiai malonus, ir nemaniau, kad tuo skriaudžiau kitą žmogų. Nejaučiau jokio kaltės jausmo, ir abejojau ar bažnyčia su pagrindu tai laiko nuodėme. Kaip bebūtų, mane trikdė toks santykis su savimi, netiko vergavimas aistrai. Jaučiau, kad kitą rytą mano kūnas tiesiog chemiškai mane baudžia. Kas blogiau, visa tai žlugdė pasitikėjimą savimi, ko man ypač trūko bendraujant su merginomis.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad neįstengiu valdyti savęs. Mano protas be galo gudrus ir sugalvoja visokiausių priežasčių, kam to reikia. Turiu nors apsispręsti, kurioje pusėje esu? Ar aš noriu su tuo kovoti, ar ne? Ar prašau Dievo pagalbos, ar ne?
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Klausytis, įsijausti. Širdis. Žmogus. Būvimas kūne, kūniškos sąlygos. Atkirstumas nuo visuomenės. Nepabėgimas nuo mąstymo. Lygiagretus gyvenimas, vidinis ir aplinkinis.
  • Klausimas: Ar tikrai nenoriu taip elgtis?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Net jei nepavyktų laimėti, galiu vis naujai kovoti. Užtat svarbiausia tam nusiteikti. Iš to kas vyko su savimi, supratau, kad nesu savo protas, verčiau esu savo valia. Supratau, kad Dievas nesikiša, tai mano asmeninis reikalas, jis tiesiog mane myli, leidžia vis naujai ryžtis taip nesielgti.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai keblu? Kas nuo manęs priklauso?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo.
  • Įtampos jėgos: Kūnas kaupia lytines pajėgas. Rūpi lavinti vaizduotę, kas moteryse mane traukia. Noriu valdyti save. Pasiduodu, paskęstu nepasakomame, betarpiškame malonume. Rūpi, kad tai būtų kažkuo prasminga. Jaučiuosi, kas manyje darosi yra be ryšio su visuomene. Jaučiuosi, kūno baudžiamas. Neįsivaizduoju, kaip įveikti save, kaip susitvarkyti su savimi.
  • Supratimas: Iš vienos pusės, supratau, kad mano kūnas tiesiog toksai Dievo sutvertas, panašiai, kaip kad moterys išgyvena mėnesines. Man labai retai yra buvę, kad sėkla pati išsiveržtų nakties metu, tad mano manymu, suprantama, kad kūnas ir pasąmonė nori, kad ją pašalinčiau. Ir geriau pačiam ją pašalinti, nė turėti bereikalingus lytinius santykius. Kiek supratau, bažnyčia dėl man nesuprantamų priežasčių visa tai laiko nuodėme, netgi mirtina nuodėme. Norėjau laikytis bažnyčios įsakymų, o tuo pačiu parodyti Dievui savo ryžtą, tad būdamas studentas pradėjau eiti išpažinties prieš šv.Kūčias ir šv.Velykas. Man tai padėdavo eiti savo keliu, nors būdavo savotiška pasiklausyti kunigų, ką susigalvodavo pasakyti.
  • Derinys: Ištisai kovoti su savimi. Vis grįžti prie nuostatos, kad nenoriu taip elgtis. Vis ugdyti savyje pasipriešinimą tam. Vis ieškoti būdų, kaip susilaikyti, kaip kitaip išreikšti savo geidulį. Nenusiminti, jeigu nesiseka, bet laikytis savo nuostatos.
  • Įsisavinimas: Antraisiais studentavimo metais man pavyko maždaug devyniasdešimt dienų susilaikyti. Į pabaigą, parašiau savo tėvams laišką, kuriame išsipasakojau, ką išgyvenau. Bet netrukus vėl įpratau glamonėti save.
  • Dorovė: Supratau, kad tai kliudo man gyventi visom jėgom, užtat yra nuodėmė. Įsivaizdavau giluminę priežastį, kaip baimę būti sėkmingu. Bendrai, man rūpėjo nepasiduoti, kovoti su savimi ir likti neabejingu. Kartais tuo pačiu mintimis kreipiausi į Dievą, kad nors vienas kitą suprastumėme, ir kartais tai padėdavo susilaikyti. O jeigu jau glamonėti save, susigalvojau, kad mintyse tai privalo būti susieti su meilės jausmais mylimajai, esamai ar tariamai, būsimai žmonai, ir ne kokiai kitai moteriai. Ir rūpėjo nuoširdžiai pripažinti savo priklausomybę, vis naujai pasiryžti nebenusidėti. Rūpėjo skaistumas, gerbti moteris, jų jausmus ir kūnus, nesimylėti tuščiai. Kas sekmadienį eidavau šv.Komunijos, ir tą ryšį su Dievu labai branginau, tad nepaisiau, ar tai mirtina nuodėmė, dėl kurios uždrausta priimti šv.Komuniją be išpažinties. Pagalvojau, kad nesąmonė iš manęs to reikalauti, juo labiau, kad Dievas valdo laiką ir priežastingumą.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Nugalėjimas. Branda.
  • Įvardijimas: Ryžiuosi nebenusidėti. Priklausomybė.
  • Neįvardinta: Iš dalies, man rūpėjo mąstyti apie merginas, nors mintyse mylėti mylimąją, kad nenukrypčiau nuo moterų ir netrauktų vyrai.
  • Pagrindimas: Jeigu teisingai sustatysiu save, jeigu valdysiu save, tai mano kūno lytinė jėga pasireikš kitaip, kad su moterimis, ir ypač su mylimąja, bendraučiau su pasitikėjimu, sėkmingai, vyriškai, prasmingai.
  • Jausmai: Nerimas, nežinia, troškimas, paguoda, staigmena, malonumas, nesupratimas, nusiraminimas, pasiteisinimas, žlugimas, nesusigaudymas, atsiribojimas, persigalvojimas, įsikalbinėjimas, lepinimas, nepasitenkinimas savimi, neviltis, susimąstymas, nusiteikimas, apsisprendimas, ryžtas, supratimas, menkumas.
  • Išdavos: Ta kova padėjo man pažinti save, koks esu netobulas ir tiesiog nuodėmingas. Išmokau tapatinti save ne su savo protu, o su savo valia. Galėjau savaip atjausti įvairiausių priklausomybių kamuojamus žmones. Galėjau savyje įžvelgti "blogąjį vaiką". Tuo pačiu supratau, kad tai tėra maža dalis mano gyvenimo, tai nėra mano gyvenimo esmė. Ir kad neaišku kiek dėl to aš pats kaltas, kiek mano Kūrėjas, ir kuria prasme tai iš viso nuodėme.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Mokykloje bendraamžiai buvo nešvankūs. Man tai buvo svetima, bet iš aplinkos nesuvokiau, kad gali būti kitaip. Buvau jauniausias, norėjau būti visaip šauniausias, nenorėjau atsilikti nuo kitų. Bet manęs netraukė įprastas bendravimas, jisai pasirodė lėkštas, o su merginomis dargi sunkus, neįdomus ir kažkuo įpareigojantis. Berniukų ir mergaičių, vaikinų ir merginų draugavimas, poravimasis ir lytinis bendravimas vyko anksti. Galvojau, jei bendrauti su mergina, tai norėčiau tik su mylimąja, o tai buvo neįmanoma.
  • Tolimesnės aplinkybės: Kai buvau dvidešimt vienerių metų ir įstojau į doktorantūrą, kūnas kažkiek pasikeitė, taip kad save glamonėdavau ne kas naktį, o tik kas savaitę. Kai sulaukiau maždaug penkiasdešimt metų, tasai noras užvaldydavo tiktai kas kelias savaites ar kas mėnesį. Taip vienas kunigas pasakė per išpažintį, kad praeis kai pasensiu. Tad klausimas tapo nekasdieninis. Ir prasmė atkrito, kai žlugo mano paskutinės viltys sukurti šeimą.
  • Sprendimas: Susikaldyti. Atskirti save, savo valią, nuo savo kūno, proto ir jausmų. Būti sau disidentu, išlikti sau nepritariančiu, atkakliai kovoti su savimi, iš anksto suvokiant, kad ta kova dažniausiai bus pralaimėta.
  • Numeris: 24
  • Išgyvenimas: Apsisprendžiau negerti, pirmiausiai tausoti smegenis, o taip pat, baliuje, nesiramstyti alkoholiu, išmokti bendrauti.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė
  • Įtampa: Gimnazijoje besimokydamas kartą nuėjau į balių. Aš nebuvau linkęs gerti nes bijojau, kad alkoholis gali pažeisti mano smegenis, o jas labai vertinau. Nors nebuvo aišku, ką pažeistų mažas kiekis. Visi gėrė ir buvo vyno gaivos, tai buvo nauja mada. Jisai turėjo mažiau alkoholio, tai išgėriau vieną kitą butelį.
  • Aklavietė: Baliuje su kitais kalbėjau apie alkoholį, tai kai kurie sakė, kad alkoholis padeda jiems bendrauti, o vienas draugas sakė, kad net nereikia gerti, tiesiog užtenka rankoje laikyti alaus skardinę.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad pastaba savotiškai logiška, betgi nenoriu vaidinti, kad geriu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Įeidamas į pasaulį, tarp žmonių, su žmogumi, įsiklausydamas, veikdamas, ir mąstydamas, atsisakiau, gyvenau lygiagrečiai
  • Klausimas: Ar noriu atsiremti į alkoholį?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Supratau, jeigu remsiuosi alkoholiu, ar net tuščia skardine, aš neišmoksiu pats bendrauti. Nors būtų iš pradžių sunku, bet geriau būdamas blaivus išmoksiu, kaip bendrauti.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai teisinga? Ar taip turėtų būti?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti geresnį vietoj blogesnio.
  • Įtampos jėgos: Pirmą kartą buvau baliuje, nemokėjau bendrauti. Neturėjau noro gerti alkoholį. Norėjau nors kiek pritapti. Nenorėjau prisigalvoti nebūtų dalykų apie alkoholį.
  • Supratimas: Supratau, jeigu išmoksiu dūkti blaivus, tai bet kada galėsiu iš karto surimtėti. Mokėsiu būti ir skystas ir rimtas.
  • Derinys: Jeigu negersiu, turėsiu išmokti bendrauti. O visada galėsiu pritapti, kaip žmogus mokantis bendrauti.
  • Įsisavinimas: Nusprendžiau negerti ir tuo pačiu, bendravimą priimti, kaip iššūkį. Po truputį supratau, kad negerdamas ir sėkmingai bendraudamas įtakoju kitus, kaip pavyzdys, kad nebūtina gerti.
  • Dorovė: Atsisakiau vaidinti, meluoti sau ir kitiems. Branginau Dievo dovaną - mano smegenis, ir nusiteikiau ugdyti save, kad mokėčiau bendrauti.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu. (Tikėti savimi.)
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinama tikėjimu.
  • Pasakojimas: Brandos, nugalėjimo pasaka.
  • Įvardijimas: Alkoholis yra ramstis, "crutch", kurio man nereikia. Geriau išmoksiu bendrauti.
  • Neįvardinta: Maniau, kad gerti alkoholį yra kvailas, beprasmiškas užsiėmimas.
  • Pagrindimas: Kiti geria, bet man nebūtina gerti, nes man nebūtina pritapti, bet verčiau išmoksiu bet kur pritapti išmokdamas su visais bendrauti. Aš esu tobulas žmogus ir man to nereikia.
  • Jausmai: Kažkiek jaudinausi, kažkiek vaidinau, nuobodžiavau, kažkiek domėjausi, įsikalbėjau, įsimąsčiau, pasibjaurėjau, atsiribojau, nusiteikiau
  • Išdavos: Sąmoningai apsisprendžiau negerti. Užtat mažai laiko praleidau baliuose ar baruose, mažai bendravau su mėgstančiais išgerti. Galėjau draugauti su norinčiais atsisakyti alkoholio.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės likimas, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Aš buvau labai nedaug tegėręs. Į alkoholį žiūrėjau, kaip į nereikalingą dalyką, kaip į nuodą, ypač smegenims žalingą.
  • Tolimesnės aplinkybės: Aš visai negėriau kolei Reginą neatvyko iš Lietuvos. Tada dusyk išgėriau taurę vyno ir visam atsisakiau, aiškumo dėlei. O paskui vis labiau, ypač kaime gyvendamas, negėriau iš vieningumo su negalinčiais gerti.
  • Sprendimas: Atmesti pasaulį, nepritapti prie jo, jo siūlomom priemonėm, o tapti tokiu visapusiškai nuostabiu, kad jisai priims mane, koks tikrai esu.
  • Numeris: 18
  • Išgyvenimas: Supratau, jeigu vertinu ramybę, reikėtų nerengti geros valios pratimų.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Įtampa: Buvau išvystęs įspūdingą būdą išsiaiškinti kodėl žmogų neramina gyvenimas, ar jisai nėra supainiojęs širdies ir pasaulio tiesas. Kartu su draugais išvysčiau geros valios pratimus įsisavinti širdies tiesą ir gyventi teisingai. Tačiau neradau, kas norėtų užsiimti tokiais pratimais.
  • Įtampos jėgos: Norėjau taikyt savo filosofiją, kitus ja sudominti, pasidalinti naudingais atradimais, kartu su kitais puoselėti šviesuolių bendrystę.
  • Klausimas: Kodėl niekam to nereikia?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybe negyvenama?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai reikia? Ką kitą reikėtų veikti?
  • Aklavietė: Sustačiau eilę pratimų spręsti tai, kas mane asmeniškai jaudino. Baigiau išsemti savo iššūkius, o kitų žmonių nesudominau.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Veiklos permąstymas.
  • Atsivėrimas: Pamąsčiau, ką tas duoda. Širdies ir pasaulio tiesų išaiškinimas, ir širdies tiesos įsisavinimas pratimu, man asmeniškai padėjo nurimti.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad jeigu tikslas yra nurimti, tai nėra teigiama be reikalo jaudintis. Tuo pačiu, nėra teigiama be reikalo ryškinti tai, kas mus jaudina, ar skatinti kitus jaudintis.
  • Derinys: Suvokiau, kad trokštu ramybės. Pratimų padariau tiek, kiek reikėjo tai išsiaiškinti. Tad daugiau jų nereikėjo daryti, nes patys pratimai prieštaravo ramybei.
  • Įvardijimas: Kas jaudinasi, klysta.
  • Neįvardinta: Noriu būti ramus.
  • Įsisavinimas: Vertinau ramybę. Supratau, kad kas jaudinasi, klysta. Tad pradėjau įtariai žiūrėti į savo jausmus, kai mane koks klausimas sujaudindavo. Pradėjau tiesiog dairytis ramybės balso.
  • Supratimas: Supratau, kad geros valios pratimai buvo padėję man nurimti, susitvarkyti su daugybę mane jaudinusių klausimų, taip kad man pačiam pratimai nebebuvo reikalingi. O kiti jų nenorėjo.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Jausmai: Nepasitenkinimas, nuovargis, susilaikymas, atsitokėjimas, nuostaba, juokas, liūdesys, atsisveikinimas, nusiraminimas, ramybė.
  • Išdavos: Gyvenau ramiau, nesijaudinau.
  • Pagrindimas: Jeigu tikslas yra nurimti, tai neprasminga be reikalo dėmesio skirtam tam, kas mus jaudina.
  • Pasakojimas: Nusižengimo pasaka.
  • Dorovė: Naujai pasižiūrėjau į savo tikslą, ko siekiau
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareigą įsisavinti rūpėjimu.
  • Aplinkybės: Čikagoje, draugo paskatintas, ryžausi bandyti taikyti savo filosofiją. Sugalvojau tirti, kaip išspręsti gyvenimo iššūkius, kuriuose mus spaudžia gyventi pasaulio tiesa, o norime gyventi širdies tiesa.
  • Tolimesnės aplinkybės: Baigiau sustatyti ir rengti geros valios pratimus.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Užbaigti paskirtį atlikusią veiklą.
  • Numeris: 12
  • Išgyvenimas: Susirūpinau, kai mano svoris siekė 225 svarus.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Įtampa: Aš nesijaučiau storas, bet mano svoris visą gyvenimą nepastebimai augo. Aš vis juo susirūpindavau, daugiau sportuodavau, sulaikydavau augimą, bet nepavykdavo svorio sumažinti. Vystant savo įmonę "Minčių sodą", mano gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, daug keliaudavo, buvo visokių įtampų, ir tuomet išaugdavo svoris. Galiausiai pasiekiau 100 kilogramų, jaučiausi storas ir negražus, ir supratau, kad reikia rimčiau susirūpinti.
  • Įtampos jėgos: Gyvenau įtemptai, bandžiau pirmiausia laiko skirti savo filosofijai, paskui reikėjo skirti įmonei, bandyti pragyventi, tad laiko pasportuoti atsirasdavo papuolamai, o kelionių metu tai buvo retai kada įmanoma. Aš pakankamai aukštas ir petingas, tai daug metų neatrodžiau storas, o tai nuslėpė problemą. Man atrodė, kad aš visą gyvenimą gyvenu sveikai ir valgau sveikai. Nenorėjau badauti ir abejojau ar tai padėtų. Bet jau nebegalėjau pamanyti, kad mano svoris yra tinkamas. Taip pat, mano skolintojas vis rūpinosi, kad sveikai gyvenčiau.
  • Klausimas: Ar iš tiesų teisingai valgau?
  • Vertybinis klausimas: Kaip man pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai teisinga? Ar taip turėtų būti?
  • Aklavietė: Aš supratau, kad esmė ne sportavime. Sportuodamas nenumetu svorio. Reikia susirūpinti savo mityba.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsisakiau priimti taip, kaip yra, atsisakiau pasaulio požiūrių, pasiklausiau kito žmogaus, apmąsčiau.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad reikia suabejoti savo mityba. Audronė kaip tik pasiūlė Allen Carr knygą, Lengas būdas sulieknėti. Knyga buvo, mano manymu, daug kur abejotina. Bet man padėjo jos pagrindinė mintis, kad reikia įsisąmonyti savo įsitikinimus apie mitybą ir jais suabejoti.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad privalau atsisakyti įvairiausių įsitikinimų. Aš manydavau, kad tereikia valgyti sveiką maistą, o kūnas pats žinos, kiek jo reikia. Bet iš tikrųjų mano kūną veikė įtampos, užsinorėdavau valgyti kai iš tikrųjų nebuvo reikalo valgyti. Aš manydavau, kad pienas yra labai sveikas maistas. Bet problema buvo, kad pieną parduodavo vieno litro maišeluose ir jisai greitai sugesdavo. Tai aš jo gerdavau per daug. O sveikatai nebuvo jokio reikalo man gerti pieną. Suvokiau, kad joks maistas nėra sveikas jeigu sveriu per daug. Sveikatai svarbu mažinti svorį.
  • Derinys: Įsikaliau, kad nenoriu valgyti. Išsiaiškinau, kiek man reikia kalorijų, ir susirūpinau valgyti kad ir 10% mažiau. Supratau, kad turiu sugebėti mesti svorį nevalgydamas, be jokio sporto. Sporto galiu papildomai mesti svorį. Su laiku išmokau skirti maistus, kurių galiu valgyti kiek tik noriu; maistus, kuriuos privalau valgyti dėmesingai ir saikingai; ir maistus, kurių reikia iš viso atsisakyti.
  • Įvardijimas: "Nenoriu valgyti." "Baltas cukrus yra nuodas." Trys rūšys maisto: gamtos, virtuvės ir pramonės.
  • Neįvardinta: Man patikdavo valgyti. Ir mano Mama gamina skaniai, ir sakyčiau, sveikai.
  • Įsisavinimas: Sutapo, kad išvykau gyventi į kaimą, tad atkrito miesto įtampos. Gyvenau pas šeimą, tai galėjau valgyti tinkamesnes porcijas. Kaime taip pat skyriau laiko dviračiu pasportuoti. Tad per kokius metus mano svoris nukrito nuo 100 kg iki 93 kg. Paskui išvykau gyventi Čikagoje pas David Ellison-Bey. Jo namuose buvo bene dešimt tūkstančių tarakonų, jie buvo po visą virtuvę, tai buvo sudėtinga gaminti valgyti. Kartais jisai man duodavo suvalgyti vakarienes senukams, kurias jam atveždavo. Be to, buvau labai įsimylėjęs, ir tai atstojo maistą ir skatino mažinti svorį. Tad mano svoris nukrito iki kokių 84 kg. Galiausiai po miestą važinėdavau dviračiu į darbus, dažnai pora valandų į dieną. Ir gyvenau tris mėnesius pas vegetarus, kurie parengdavo vakarienę ir daug nevalgydavo. Tai svoris nukrito iki 76 kg.
  • Supratimas: Supratau, kad reikia kitaip žiūrėti į valgį. Reikia nesidomėti valgiu, nesimėgauti valgiu, nenorėti valgyti, o valgyti iš reikalo. Susidomėjau, kiek kalorijų man reikia kasdien, ir kiek yra maiste, kurį valgau. Domėjausi, kokio maisto galiu valgyti, kiek noriu, kokį maistą turiu skaičiuoti, kiek valgau, ir kokio maisto reikia iš viso atsisakyti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Jausmai: Nerimas, susirūpinimas, ryžtas, atkaklumas, pasitenkinimas, lengvumas, žvalumas, tvirtumas.
  • Išdavos: Tai buvo dalis platesnių pastangų susitvarkyti su savo gyvenimu, ankščiau eiti gulti, gyventi kaime, arčiau gamtos, gyventi be įtampos, susitvarkyti savo aplinką. Sugriuvo visos viltys meilėje, daug keliavau, ir ataugo svoris iki 85 kg, bet vėl mažinu, nors sunkiai, bet atkakliai. Užsiauginau kiemą pilna žolelių, tad vasarą kasdien valgau salotas, uogas, plaukiu kaimo prūde.
  • Pagrindimas: Turiu sugebėti mesti svorį valgydamas mažiau, ne judėdamas daugiau. Turiu suprasti, kodėl aš valgau per daug. Turiu suvokti, kurių maistų persivalgau, ir jų atsisakyti vardan kitų maistų.
  • Pasakojimas: Brandos, nugalėjimo.
  • Dorovė: Ėmiausi atsakomybės už save. Nesilyginau su kitais. Supratau, kad galiu sverti ne sveikų normų ribose - 85 kg - o sveikų normų vidurkį - 74 kg - ar netgi mažiau. Turiu sverti tiek, kad visą gyvenimą galėčiau paskui laikytis to svorio.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės dalia, asmenų likimai.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Išgyvenimo prasmė: Rūpėjimas savimi, paprieštarauti pasauliui, jį valdyti. Įsipareigojimas.
  • Aplinkybės: Vaikystėje, septintoje, aštuntoje klasėje buvau truputį priaugęs svorio. Bet gimnazijoje plaukiau, sustiprėjau. Baigdamas svėriau 155 sv. = 70 kg. Universitete irkluodamas trečiame kurse dalyvavau lengvasvorių runktynės (iki 165 sv. = 74 kg.). Kai baigiau universitetą svėriau 180 sv. = 82 kg. Už poros metų mano svoris pakilo iki 190 sv. = 86 kg. ir susirūpinau, pradėjau sportuoti, nesėkmingai bandžiau mažinti svorį. Kaip ir susitaikiau, kad toks yra mano "normalus" svoris.
  • Tolimesnės aplinkybės: Sveriu 83 kg, ir kasdien meldžiuosi, nusiteikiu, rūpinuosi, kad sumažinčiau svorį.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.
  • Sprendimas: Supratau, kad jeigu noriu mesti svorį, turiu visapusiškai atsisakyti valgyti be reikalo. Turiu peržiūrėti savo įsitikinimus, jais rimtai suabejoti, ir abejotinų atsisakyti. Turiu įprasti valgyti mažiau negu mano kūnui reikia, nesiremdamas mankšta. Mankšta galiu tiktai papildyti savo pastangas mesti svorį.
  • Numeris: 6
  • Išgyvenimas: Suvokiau, nekentėti be reikalo, tad ruoštis bankrotui.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi sutvarkyti.
  • Įtampa: Aš buvau savo įmonei, "Minčių sodas", pasiskolinęs pinigų kredito kortelėmis ir taip pat iš draugo tėvo. Per dvyliką metų tos skolos išaugo iki 130,000 USD ir man nepavyko išvystyti pastovių pajamų. Grįžau į JAV dirbti korepetitoriumi atmokėti skolas, bet atsisakydavau padėti vaikam su namų darbais, tai man vadovas nebedavė mokinių. Supratau, kad netikėtina, kad panorėjus rasiu gerai apmokamą darbą, kaip kad tikėjausi, kai ėmiau tas paskolas. Dargi paklausiau Dievo, kokio darbo ieškoti, tai jisai man nurodė, kad turėčiau pragyventi iš kūrybinio darbo. Buvo visiškai neaišku, ką man daryti. O mano kraujo spaudimas pakilo ir supratau, kad visa tai gręsia mano sveikatai.
  • Įtampos jėgos: Nenorėjau skriausti kitų. Norėjau būti sąžiningas ir teisingas. Norėjau tęsėti ką žadėjau. Norėjau būti ištikimas savo užmojams. Norėjau gyventi taip, kaip Dievui prasminga. Visa tai papildomai aštrino noras grįžti į Lietuvą, juo labiau, kad buvau labai įsimylėjęs lietuvaitę.
  • Klausimas: Kokiu pagrindu man viską išrišti?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybės nėra?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų keblu? Kas nuo manęs priklauso?
  • Aklavietė: Aš neįžvelgiau jokių galimybių gauti dorą darbą, kuriuo galėčiau skolas atmokėti. Doru darbu neatmokėsiu skolų. Kentėsiu dirbdamas nedorą darbą. Dargi nebus sąžininga nedoru darbu atmokėti skolas.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Pasižiūrėjau nešališkai.
  • Atsivėrimas: Aš pora dienų skyriau apžvelgti savo padėtį, savo siekius, savo įsitikinimus, savo gaires, ir Dievo akivaizdoje naujai pamąstyti, ką daryti.
  • Suvokimas: Prisiminiau Tėtės pamokymą iš vaikystės, "Nekentėk be reikalo." Supratau, kad kenčiu, ir kad nereikia kentėti. Niekam nuo to nebus geriau.
  • Įsisavinimas: Supratau, dalykiškai žiūrint, mano verslui nepavyko, o būtent tokiam atvejui yra bankroto galimybė. Dvylika metų bandžiau įveikti tas skolas ir man nepavyko.
  • Supratimas: Bet kokios tolimesnės "didvyriškos" pastangos išplauktų tiktai iš mano paties tariamo sąžiningumo. Nejaučiau iš Dievo pusės jokio reikalo jas atmokėti. Dievui nerūpėjo mano asmeninė "dorovė", o kad aš gyvenčiau jo rūpesčiais. Jaučiau, kad dvylika metų sąžiningai stengiausi ir daug gero padariau. Nejaučiau, kad nuo neatmokėjimo kentėtų nė bankai, nė draugo tėvas. O būtent draugo tėvas kreipėsi į mane pirkti dalį mano įmonės, tikėdamas užsidirbti, ir aš jį atkalbinau, kad verčiau man paskolintų pinigų. Jeigu mano verslas žlugo, jeigu bankrutuoju, tai reiškia, kad aš klydau, manydamas, kad galėsiu jam atmokėti, o jisai taip pat klydo, skolindamas man pinigų. Per tą dvyliką metų supratau, kad ekonominė santvarka, ir mano santykis su pasauliu, yra kitokie negu kad kadaise įsivaizdavau. Supratau, kad jau per eilę metų įrodžiau, kad mano atvejui netinka kapstytis skolose, o verčiau tinka bankrotas. Tinka tokiu būdu susitvarkyti su praeitimi, nejausti jokių įsipareigojimų, o verčiau gyventi naujai. Rūpintis ne tais, kuriuos nuskriaudžiau, nes Dievas jais gali pasirūpinti, taip kaip aš negaliu, o rūpintis tais, kuriems labiausiai reikalinga mano pagalba.
  • Derinys: Pripažinti nesėkmę. Atsisakyti sąžiningumo, asmeninio teisingumo. Pavesti Dievui viską sutvarkyti. Pradėti iš naujo, atsižvelgiant į savo nesėkmingą patirtį. Pasimokyti ir gyventi kitaip.
  • Įvardijimas: Bankrotas. Nekentėk be reikalo.
  • Išdavos: Atlikau bankroto veiksmus. Pranešiau savo draugo tėvui, savo tėvams, savo mylimajai. Susiradau vieną kitą kuklų, dorą darbelį iš kurio galėjau pragyventi. Pradėjau naują gyvenimą, susitelkiau į tai, kas man buvo svarbiausia, į filosofiją ir susijusią kūrybą.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų.
  • Jausmai: Jaučiau didelį palengvėjimą. Iš karto nukrito kraujo spaudimas. Gyvenimas naujai susigulėjo. Galėjau būti savimi, puoselėti filosofiją ir kūrybą. Po bankroto jaučiau nežmonišką norą susitaupyti pinigų ir skristi į Turkiją pamatyti mylimąją.
  • Pagrindimas: Supratau, kad galiu pripažinti nesėkmę, sutvarkyti bankrotą, atsisveikinti su praeitimi, ir pradėti gyventi naujai.
  • Pasakojimas: Nusižengimo pasaka.
  • Dorovė: Suvokiau ir pripažinau savo nesugebėjimą ištęsėti savo žodžio.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Išgyvenimo prasmė: Paklusimas. Teisingumo įsisavinimas.
  • Aplinkybės: 1997 m. atvykau į Lietuvą gyventi. Lietuva buvo nepasiturinti šalis, tad negalėjo pragyventi iš pusės etato. Pradėjau "Minčių sodą" su tikslu pragyventi iš verslo, netgi tikėdamas, kad dirbsiu tik pusę etato. Amerikietiškai galvojau, kad reikia pasitikėti savimi, reikia pasiskolinti pinigų ir kurti savo verslą. O jeigu nepavyks, galvojau, kad su daktaro laipsniu iš matematikos visada galėsiu rasti gerai apmokamą darbą JAV ir atmokėti savo skolas.
  • Tolimesnės aplinkybės: Pora metų Čikagoje pragyvenau, kaip šachmatų mokytojas, matematikos korepetitorius, ir mokslinis konsultantas savo draugui. Galiausiai grįžau į Lietuvą, kur šiaip taip pragyvenau, kurį laiką pasiskolindamas iš savęs pinigų, kuriuos mano tėvai buvo man padovanoję remontuoti mano namelį. Pavyko gyventi be skolų.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.
  • Sprendimas:


  • Numeris:
  • Išgyvenimas:
  • Išgyvenimo rūšis:
  • Įtampa:
  • Aklavietė:
  • Atsivėrimas:
  • Tapatybės kaitos aplinkybė:
  • Klausimas:
  • Vertybinis klausimas:
  • Suvokimas:
  • Abejonė ir dvejonė:
  • Rūpesčio rūšis:
  • Poreikio tenkinimas:
  • Įtampos jėgos:
  • Supratimas:
  • Derinys:
  • Įsisavinimas:
  • Dorovė:
  • Dorovės rūšis:
  • Išgyvenimo prasmė:
  • Pasakojimas:
  • Įvardijimas:
  • Neįvardinta:
  • Pagrindimas:
  • Jausmai:
  • Išdavos:
  • Vienybės sampratų suderinimas:
  • Aplinkybės:
  • Tolimesnės aplinkybės:
  • Sprendimas:

IšgyvenimųNagrinėjimas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 spalio 28 d., 23:29