调查

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Miglos? AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Ištirti, kaip nagrinėti savo ir kitų išgyvenimus.


Išgyvenimų nagrinėjimas 经验研究


  • Išgyvenimuose įžvelgti neišgyvenimus ir tapatybės kaitą.
  • Kaip išgyvenimuose įžvelgti rūpesčius, klaidas, brandą, dorovę, tapatybės kaitą, nuotaikas, pagrindimus?
  • Palyginti išgyvenimo eigą su Lajos N. Egri knyga, "The Art of Dramatic Writing".
  • Palyginti išgyvenimo matus su Mick Napier knyga, "Improvise: Scence from the Inside Out".


Išgyvenimų pavyzdžiai


Esamybės

  • Išgyvenimas: Dievo paklausiau, kodėl jai turiu jausmų? ir man atsiliepė, kad aš ją vesiu.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Išgirsti save.
  • Įtampa: Jaučiau skirtumą tarp savo jausmų jai ir kitoms. Aš tikėjau, kad jos vidinis gyvenimas yra teisingai sustatytas.
  • Įtampos jėgos: Troškau mylimosios. Negalėjau rasti. Naujai bandžiau ieškoti. Kūriau menus ir buvau jautrus grožiui. Jaučiausi savas kaime, šviesuolių šeimoje, atsipalaidavęs. Pavyko surašyti savo filosofijos santrauką, įvykdžius gyvenimo užmojį pasijutau laisvas ir pasimetęs. Aš senas ir jai visiškai netinkamas. Nesijutau senas. Jaučiausi neprityręs. Gerbiau jaunuolę ir į ją nekreipiau dėmesio. Jaučiau jos pagarbą. Augo mano jausmai jai. Tai mane neramino.
  • Klausimas: Kodėl aš jai turiu jausmų?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo? (Kaip Dievui atrodo?)
  • Aklavietė: Supratau, kad negaliu siekti jokios kitos moters, nes turiu daugiau jausmų jai, jaučiu daugiau švelnumo, jaučiu jos nepaprastą jautrumą. Lyginant su ja, kitos moterys tegalėjo atrodyti grubios, bukos, žemiškos ir toli nuo Dievo. Jaučiu, kad ją širdingai gerbiu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsitraukiau nuo pasaulio, buvau Dievo akivaizdoje.
  • Atsivėrimas: Kreipiausi į Dievą, ko jisai iš manęs nori? Ar man palikti jų namus?
  • Suvokimas: Netikėtas atsakymas. Supratau iš Dievo, "Tu ją vesi."
  • Poreikio tenkinimas: Kaupti daugiau nė reikia.
  • Derinys: Supratau, kad visi stabdžiai manyje tebuvo pramanyti, kad jinai buvo tas žmogus į kurį susivedė visas mano gyvenimas, žmogus pas kurį Dievas atvedė.
  • Įvardijimas: "Tu ją vesi."
  • Neįvardinta: Aš senas ir jai visiškai netinkamas.
  • Įsisavinimas: Supratau, kad tai yra įmanoma, ir kad to labiausiai noriu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas. Įtikėjimas.
  • Supratimas: Supratau, kad visa daugybė manyje paprieštaravimų iš tikrųjų yra be pagrindo, jei lyginti tiek su Dievo tvirtinimu, tiek su mano viso gyvenimo troškimais.
  • Jausmai: Jaučiau nuostabą, įkvėpimą, iššūkį, palaikymą, Dievo meilę.
  • Pagrindimas: Supratau, kad visos mano vertybės, visas mano gyvenimas susiveda į ją, kad jų dėka buvau susiradęs jos šeimą. Ir jaučiau jos pagarbą, palankumą, vertinimą ir tikėjimą.
  • Pasakojimas: Krikšto pasaka - pažymėjimas, kad esu geras, kad tai man priklauso
  • Dorovė: Pagalvojau, kad šias mintis galiu priimti tiktai jas išsakydamas atvirai, tiek jai, tiek jos tėvams, tiek savo tėvams.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Aplinkybės: Buvau itin jautrus, nes ką tik baigiau suvesti savo filosofiją filmuku "I Wish to Know". Jonas buvo manęs paklausęs, "Are you dating?" Ir aš pagalvojau daugiau pastangų dėti susipažinti su moterimis. Buvau pabendravęs su viena moterimi, kuri manęs iš esmęs netraukė, ir susipažinęs su kita, kuri mane traukė, bet net ir jai turėjau nepalyginamai mažiau jausmų, kaip kad jai. Taip pat, pas juos atvykau gyventi nesuvokdamas, kad jų namas nėra toks didelis, kaip įsivaizdavau, ir neįsisąmonijęs, kad gyvensiu tiesiog jų šeimoje. O kai supratau, kad gyvensiu su jaunuole, tai apsisprendžiau su ja mažai bendrauti, jos netrukdyti.
  • Tolimesnės aplinkybės: Betgi Dievas jai nieko tokio panašaus nepasakė. Ji ištekėjo už kito.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Sprendimas: Nebevaržau savęs pagarba, o atleidžiu savo stabdžius, ir nuoširdžiai atsiskleidžiu, tad leidžiu kitus mane varžyti.
  • Išgyvenimas: Pamačiau, kad tėvai man padeda tik pinigais, kad žmonių pagalbą tenka priimti tik tokią, kokią duoda.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Įtampa: Savo įmone "Minčių sodas" sprendžiau, iš ko pragyventi, kad galėčiau gyventi Lietuvoje ir taip pat turėčiau laiko plėtoti savo filosofiją. Tuo pačiu mane domino susirasti bendražygių ir kartu plėtoti bendrystę. Mano tėvai su nerimu žiūrėjo į mano gyvenimą ir norėjo, kad eičiau užtikrintesniu keliu. O aš ieškojau atsakingo, esminio, giluminio, vertybinio ryšio su kitais, tačiau jo neradau. Ir ieškojau, kaip lygiaverčio bendravimo pagrindais išvystyti galimybę pragyventi, visuomenėje atsilaikyti, jai priešpastatyti kitą pagrindą gyventi ir bendrauti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau pastatyti savo įmonę ant kojų, norėjau išspręsti sunkumus, kad jinai gyvuotų, teiktų paslaugas, duotų pelną ir iš jos pragyvenčiau. Norėjau puoselėti bendravimą ir bendrystę su kitais, kad būtumėme lygiaverčiai, kiekvienam gyvenant visapusišku žmogumi.
  • Klausimas: Ko tikėtis iš kitų?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybe negyvenama?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tai mane neramina? Ar ką nors darau tuo klausimu?
  • Aklavietė: Man nesisekė užsitikrinti pajamų savo įmonei. Tie, kurie vertino mano veiklą, nepalaikė jos, kaip įmonės, ar net nesuprato, kaip tokios. O mano tėvai, kurie mane, kaip savo vaiką, vis paremdavo, bodėjosi mano įmonės veiklos, mano filosofijos ir mano požiūrio į gyvenimą. Aš dėkingai priimdavau jų paramą, bet neturėjo jokių galimybių su jais pamąstyti ir apsitarti, kad parama būtų ko ūkiškesnė ir naudingesnė.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Veikla.
  • Atsivėrimas: Įsisąmonijau jų priešiškumą ir supratau, kad ne mano reikalas įtakoti savo tėvus, kad jie gyventų kitaip, kad jie palaikytų mane iš esmės, ar kad mąstytumėme vieningai.
  • Suvokimas: Supratau, kad nors vystau visapusišką požiūrį į gyvenimą, betgi mano gyvenime nėra taip, kad žmonės žiūrėtų visapusiškai į savo gyvenimą, kad rinktųsi gyventi tiek savarankiškai, tiek bendruomeniškai. Man tenka, priešingai, laikytis ir remtis paskirų žmonių paskira pagalba.
  • Derinys: Visų palaikymą priimti, kiek įmanoma. Žmonių neprievartauti, neįpareigoti, o pačiam rūpintis veiklos visapusiškumu. Rodyti savo pavyzdį.
  • Įvardijimas: "Kiekvienas savaip palaiko."
  • Neįvardinta: Mano tėvų finansinė pagalba buvo man labai reikalinga, nors aš norėjau būti savarankiškai užsidirbti, ir nenorėjau jais remtis, jeigu jie nepalaikė mano užmojo.
  • Įsisavinimas: Puoselėjau savo gyvenimą, žiūrėjau bendruomeniškai, bet iš žmonių tikėjausi tik tokio dalyvavimo, kokio jie patys norėjo.
  • Supratimas: Supratau, kad žmonės turi savo gyvenimus, kokie jie būtų, ir yra apsibrėžę savo ribomis, kad jie prieštarauja sau, kad jie bijo ir yra silpni, bet visgi, nepaisant to, jie turi gražių savybių, jie gali savaip palaikyti. O man tiesiog reikia priimti pagalbą, kokia ji bebūtų. Visa veikla turi remtis savanoriškumu.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Jausmai: Mane dalinai nuramino. Nors buvo liūdna, kad esu vienas. Bet galėjau nuoširdžiai džiaugtis, kad tėvai ir kiti mane įvairiai palaiko.
  • Išdavos: Dovanotus pinigus panaudodavau išsilaikyti, mokėti įmokams skoloms. Verslui nebandydavau daryti didesnių planų, o tiesiog ieškodavau užsakovų. O į "Minčių sodo" bendruomeninę veiklą žiūrėdavau toliaregiškai.
  • Pagrindimas: Supratau, kad neišeina su tėvais ar su kitais derinti tikslus ir išteklius. Užtat pats nesivaržiau plėtodamas savo tikslus, ir pagal savo išteklius, nesiderindamas su kitais, žengiau jų kryptimi.
  • Pasakojimas: Brandos, įsigalėjimo.
  • Dorovė: Gerbiau kitų valią. Jų neprievartavau, nelaužiau.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų troškimai.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas.
  • Aplinkybės: Aš norėjau pats gyventi ir bręsti visapusišku žmogumi ir norėjau viltis, kad visi tokiais derėtų būti. Tad siekiau tokios bendrystės, kurioje to siekdami vienas kitą palaikytumėme, paskatintumėme.
  • Tolimesnės aplinkybės: "Minčių sodas" gyvavo dvylika metų, pasižymėjo mano vertybes atspindinčiu bendravimu. Pavyko daug pasiekti, ypatingai malšinant genocidą Kenijoje, taip pat palaikant įvairiausių šviesuolių užmojus. Bendrystė buvo per silpna užtikrinti įmonės gyvybingumą. Vis dėl to jinai buvo pakankamai ryški ir įspūdinga. Jinai beveik išsilaikė.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Išgyvenimas: Geros valios pratimais supratau, kad mąstau klaidingai, kad painioju širdies ir pasaulio tiesas.
  • Išgyvenimo rūšis: Esamybė
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi derinti.
  • Įtampa: Čikagoje pasiryžau su draugų pagalba taikyti savo filosofiją. Man rūpėjo nepasiduoti pasaulio tiesai ir gyventi širdies tiesa. Pirmą geros valios pratimą surengėme būtent man opiu klausimu, neatsisakyti padėti benamiams. Toliau ieškojau daugiau klausimų, kuriais domėtųsi kiti žmonės. Ir suabejojau, ar jie nepasimetę, kas iš tikrųjų yra širdies tiesa, ir ar iš viso įmanoma dėl to susitarti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau atrasti besąlygiškų dėsningumų gyvenime. Rūpėjo teisingai įsiklausyti į kitus. Jaučiau, kad pastebiu kitų klaidas mąstyme. Nenorėjau labai suabejoti savo mąstymu.
  • Klausimas: Kaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai tikra? Koks skirtumas?
  • Aklavietė: Susirūpinau, ar iš viso įmanoma susitarti, kokia širdies tiesa.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Bendraujant su paskirais žmonėmis, įsiklausant į juos, lygiagrečiai mąstant jų ir savo požiūriais, ieškant besąlygiškų dėsnių.
  • Atsivėrimas: Mąsčiau, kokiais patikrinimais galėčiau atskirti, kuri tiesa yra pasaulio tiesa ir kuri tiesa yra širdies tiesa.
  • Suvokimas: Bendraudamas su tais, kurių reikalų pagrindu ketinai rengti pratimus, ir pagaudamas skirtumus tarp mūsų mąstysenų, išvysčiau keturis pasitikrinimus.
  • Derinys: Pratimų tikslas buvo padėti tiems, kuriuos jaudino pasaulio spaudimai, tad suprantama, kad jie kažkuo klydo. O aš juo labiau klydau, būdamas bene tas, kuris labiausiai dėl visko pergyveno.
  • Įvardijimas: "Kas jaudinasi, klysta".
  • Neįvardinta: Aš maniau, kad yra gerai jeigu viskas jaudina, ir tebemanau, kad reikia viskuo rūpintis, nuoširdžiai priimti į širdį, kad jautrumas yra itin teigiamas dalykas.
  • Įsisavinimas: Supratau, kad būtent aš klydau dėl benamių, nes iš tiesų buvau įsijautęs, kad nuo mano pagalbos gali būti blogiau. Aš, kaip ir visi, klydau dėl visko, kas tik mane jaudino, ir painiojau širdies ir pasaulio tiesas.
  • Supratimas: Išmąsčiau keturis būdus atskirti pasaulio ir širdies tiesas. Ketvirtas pasitikrinimas buvo, kad kas jaudinasi, būtinai klysta.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo.
  • Jausmai: Užsidegimas, smalsumas, abejonė, susirūpinimas, pyktis, atjauta, sumaištis, susidvejinimas, abejonė, nuostaba, pasidavimas, susimąstymas, ramybė.
  • Išdavos: Keturi pasitikrinimo būdai tapo naudingiausia geros valios pratimų sustatymo dalimi. Pavyko sustatyti maždaug keturiasdešimt pratimų.
  • Pagrindimas: Nėra savaime aišku, kuri tiesa yra širdies tiesa, ir būtent tas žmogus, kuris jaudinasi, gali labiausiai klysti, tad tai netgi gali būti vienas pasitikrinimas, bet reikia ir kitų, užtikrintų patikrinimų.
  • Pasakojimas: Nusižengimo pasaka.
  • Dorovė: Parūpėjo tiesa, ar iš viso yra dėsningumas.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, trokštama visuomenė.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu. (Tikėjau širdies tiesa, bandžiau jos įsiklausyti.)
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinama tikėjimu.
  • Aplinkybės: Aš buvau pasiryžęs savo filosofiją taikyti, ja spręsti klausimus, kuomet trokštam gyventi širdies tiesa, bet mus spaudžia pasaulis.
  • Tolimesnės aplinkybės: Aš vis labiau taikiau pratimus savo klausimams, dėl visko aprimau, ir galiausiai suabejojau ar iš viso dera perdėm gilintis į tai, kas mus jaudina.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Aš klystu, kaip ir visi, užtat tačiau galima klaidą nešališkai nustatyti.

Galimybės

  • Išgyvenimas: Supratau vaikystėje, Dievą kaip galimybę galiu arba priimti arba atmesti, ir kas man paliks daugiau galimybių?
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi sutvarkyti.
  • Įtampa: Susipažinau su požiūriu teigiančiu ne tik, kad Dievo nėra, bet kad pati Dievo sąvoka ydinga, vedanti žmogų į mąstymo klystkelius. Tad turėjau pagrindo suabejoti Dievo sąvoka, ar nederėtų ją visiškai atmesti?
  • Klausimas: Ar Dievo sąvoka riboja mano mąstymą?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Aklavietė: Supratau, kad nėra vidurio kelio. Jeigu neatmetu galimybės, tai ją priimu. Tad negaliu likti visiškai laisvas, visiškai atviras.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Pasižiūrėjau nešališkai.
  • Atsivėrimas: Nenorėjau atsiriboti nuo Dievo. Bijojau, kad tai gali būti blogai.
  • Suvokimas: Supratau, kad man rūpi likti ko laisvesniu, ko atviresniu mąstytoju. Tad būtų geriau priimti Dievo galimybę nė ją atmesti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis geresnį vietoj blogesnio.
  • Įvardijimas: "Dievo galimybė", "Dievo sąvoka" (pasakyčiau dabar) "gal Dievas yra" (gal būčiau pasakęs)
  • Įsisavinimas: Nusprendžiau priimti Dievą ko labiau atsargiai, ribotai, šaltai.
  • Išgyvenimo prasmė: Susilaikymas. Įteisinimas.
  • Jausmai: Tai mane nuramino, ir pasijutau laisvas, kad pavyko išsaugoti savo laisvę, bet pajutau Dievą, kaip iš esmės šaltą.
  • Pagrindimas: Supratau, kad einu tiesos keliu, kad aiškinuos, kaip iš tikrųjų yra, kad dalyvauju tiesos tyrime, jos atskleidime.
  • Pasakojimas: Jungtuvių pasaka. Esu priverstas rinktis ir susitaikyti.
  • Dorovė: Tai stiprino pasiryžimą laikytis tiesos visakame.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, visuomenės dalia.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Aplinkybės: Mano tėvai tikėjo Dievą, gerbė Dievą, bet daug apie jį nekalbėjo, jo nesiejo su mūsų gyvenimais. Kažkiek lankėme katalikų bažnyčią, bet katalikybės nesureikšmino. Rimčiau žiūrėjo į Dievą, nė į bažnyčią. Tad man Dievas savo tikraja esme buvo pakankamai neapibrėžtas. Galėjau pats bandyti jį suprasti, jį pakalbinti.
  • Tolimesnės aplinkybės: Pripažindamas Dievą, apie jį dažnai mąsčiau, įsivaizdavau, kaip su juo bendrauti, kaip su juo derinti veiksmus. Man palaipsniui Dievas šilo nes tekdavo remtis į jį, pajutau jo pagalbą, už kurią jaučiau reikalą savo širdimi jį labiau pripažinti.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.


  • Išgyvenimas: Pagalvodavau, galėjau gi gimti Kambodijoje arba Afrikoje arba kitame laikmetyje, pavyzdžiui, be akinių, tad priklausau nuo Dievo malonės.
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Įtampa: Buvau laimingas vaikas, gyvenau puikiose sąlygose, džiaugiausi tėvų meile ir rūpesčiu, o taip pat savo pajėgumais ir galimybėmis. Bet supratau, kad daugybė žmonių šito viso neturėjo. Mano tėvai ir seneliai išgyveno karą, o kitose šalyse žmonės badavo ir vargo. Mano laimė buvo ne mano nuopelnas, o tiesiog atsitiktinumas, laimės reikalas. Buvau labai pažeidžiamas ir lengvai galėjau atsirasti visai kitokiose aplinkybėse.
  • Įtampos jėgos: Aš turėčiau rūpintis kitais. Bet aš nelabai turiu galimybių. Aš negaliu į savo laimę žiūrėti savanaudiškai. Turiu prisiminti kitus.
  • Klausimas: Kaip man rūpintis visais?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Kas mane neramina? Ar darau ką nors apie tai?
  • Aklavietė: Supratau, kad niekaip negalėjau nusipelnyti tos laimės, nesvarbu kaip besistengčiau.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Įsivaizdavau kitus, pabuvau vienas. Mąstymas. Širdis - kaip turėtų būti. Aplinkybių įsisąmonijimas. Savęs nebuvimas. Dievo požiūris.
  • Atsivėrimas: Atjaučiau nelaimingai gyvenančius. Mąsčiau, kaip mano aplinkybės mane įpareigoja.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad privalau gyventi visų labui. Mano gebėjimai turi tarnauti visų laimei. Turiu gyventi už visus, kas visiems būtų svarbiausia. Privalau pasitempti, susitelkti, gyventi tikslingai, valingai, sąmoningai. Turiu išmąstyti, ką nuveikti savo gyvenimu.
  • Derinys: Visų labui puoselėti save, mokytis ir ugdytis, susigalvoti gyvenimui prasmingiausią užmojį, jį įgyvendinti, ir vis prisiminti kitus, kad jiems tai būtų naudinga.
  • Įvardijimas: "Galėjau gimti Afrikoje". Akiniai.
  • Neįvardinta: Jų nelaimė atsitiktinė.
  • Įsisavinimas: Tai buvo paskatinimas prasmingai leisti laiką. Mokytis, ugdytis. Kiekviename užsiėmime ieškoti prasmės. Ir išsiaiškinti savo gyvenimo tikslą, jį apibrėžti ir jo siekti.
  • Supratimas: Aš galiu kiekviename žingsnyje rinktis gyventi tikslingai ir aš galiu savo visą gyvenimą pašvęsti nuostabiausiam užmojui.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis geriausią, tad gyventi už visus, užtat rūpintis kitais. Kartu įsikibti į save, išlikti laisvu, rinktis geresnį.
  • Jausmai: Jaučiau nerimą, abejonę, rūpestį, jautrumą, paskui ramybę, pašaukimą, rimtumą, užtikrintumą, iššūkį, išeities tašką, į kurį galėjau atsiremti, ir kryptį, kuria galėjau eiti.
  • Išdavos: Netrukus užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti, ir visą gyvenimą tam atsidaviau.
  • Pagrindimas: Supratau, kad esu laimingas, o tam yra daugybė priežasčių, dėl kurių turėčiau būti ne sau, o Dievui dėkingas, kokį mane Dievas sukūrė ir kokias sąlygas man parūpino. Tad privalau jose gyventi tarsi būčiau visiems bendras žmogus. Tačiau pats galiu ir privalau spręsti, ką veikti su savo gyvenimu, nes tai būtent man suteikta laisvė, ir būtent aš save geriausiai pažįstu.
  • Pasakojimas: Pašaukimas.
  • Dorovė: Pagalvoti apie kitus. Pačiam imtis atsakomybės. Suvokti mūsų bendrumą. Įsivaizduoti Dievo požiūrį. Suderinti save, kitus ir Dievą.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų dalia ir trokštama visuomenė.
  • Dorovės rūšis: Asmenybei rūpintis pasauliu.
  • Išgyvenimo prasmė: Įsipareigojimas, rūpėjimas.
  • Aplinkybės: Augau ypatingose sąlygose, kurias suvokiau, kaip žmonijos pažangos viršūnę, be atvangos besitobulančią utopiją, puikiausio krašto (Amerikos), nuostabiausios valstijos (Kalifornijos), utopiškiausioje apylinkėje (kurią vainikavo Disneylandas). Supratau, kad mūsų šeimoj ir mūsų krašte viskas gerai, bet kitur taip nėra, kiti kenčia Sibire, kaip mums parapijoje vis primindavo. Jaučiau, kad žmonės stebisi mano protu ir deda į mane viltis.
  • Tolimesnės aplinkybės: Susigalvojau užmojį, jaunystėje valingai ugdžiau save, ir įstojęs į universitetą iškart pradėjau kurti savo filosofiją. Bet kartu visą gyvenimą jaučiau pareiga domėtis kitais, nuskriaustaisiais ir varguoliais, gyventi tarp jų, Čikagoje ir Lietuvos kaime, padėti paskiriems asmenims, nustumtiesiems atverti savo veiklą, ir vystyti šviesuolių bendrystę ir savo filosofiją, kad jos būtų jiems prasmingos ir naudingos.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš kūno per protą ir širdį į valią.
  • Sprendimas: Gyventi visų labui, ugdyti save, puoselėti prasmingą užmojį ir vis prisiminti kitus. Esu sąmoningas tarnas.
  • Išgyvenimas: Sugalvojau Lietuvoje steigti įmonę, pragyventi iš paslaugų, savanoriškai perkamų ir parduodamų.
  • Išgyvenimo rūšis: Galimybė
  • Įtampa: Apsisprendžiau gyventi Lietuvoje. Bet nežinojau iš ko tenai pragyvenčiau. Kinijoje buvau apsisprendęs pragyventi iš žmonėms akivaizdžiai naudingo darbo. Norėjau dirbti ne daugiau kaip pusę etato, kad galėčiau pasišvęsti savo filosofijai. Buvau sugalvojęs plėtoti verslą, kuriuo padėčiau Lietuvos gyventojams susipažinti su Kinijos ir kitomis neindoeuropiečių kultūromis, ir tuo pačiu pats jas pažinčiau. Bet abejojau ar turėjau tam verslo įgūdžių. Nors galvojau, kad reikėtų pasitikėti savimi, kad juos išvystyčiau. Visgi, nesuvokiau, kiek tektų tam pasišvęsti, ar nenukrypčiau nuo savo filosofijos.
  • Aklavietė: Abejojau, ar sugebėčiau užsidirbti, kaip verslininkas, ypač jeigu rūpėtų siūlyti prasmingas paslaugas. Nesuvokiau, iš ko būtų prasminga pragyventi.
  • Atsivėrimas: Vieną dieną pergyvenau, kad norėjau iš enciklopedijų ir kitų šaltinių rinkti sandarų pavyzdžius savo filosofijai, bet viskas buvo apsaugota autorinių teisių, o užsispyriau nepažeidinėti taisyklių. Tą vakarą supratau, kad būtų nelengva bet prasminga skatinti visuomenės turto plėtojimą, vystyti terpę, kurioje kūrybinės veiklos reiškiniai galėtų tapti duomenimis tyrimams bei tolimesnei kūrybinei veiklai. Pagalvojau, kad tai turėtų būti naudinga visuomenei, ir turėtų būti įmanoma iš to pragyventi.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Apmąsčiau savo veiklą, mąsčiau galimybes pasaulyje, lyginau pasaulio spaudimą su savo vidiniais troškimais.
  • Klausimas: Koks darbas būtų man asmeniškai prasmingas?
  • Vertybinis klausimas: Kaip plačiau taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad man asmeniškai, visuomenės turto klausimo sprendimas būtų labiau prie širdies, labiau svarbus mano filosofiniams užmojams.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai reikia? Ką kitą reikėtų daryti?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi derinti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo.
  • Įtampos jėgos: Rūpi pragyventi Lietuvoje, turėti laiko savo filosofijai, pragyventi iš visuomenei naudingo darbo, man asmeniškai prasmingo darbo, sugebėti iš jo pragyventi, teisingai sustatyti.
  • Supratimas: Visą naktį mąsčiau apie šią įmonę, negalėjau užmigti. Kalbinau Dievą, ryžausi atsiremti į jį. Bet kitą rytą pradėjau abejoti savo sumanymu, kad jisai kol kas per daug platus ir neapibrėžtas.
  • Derinys: Išvysčiau sau uždavinį suvokti, kodėl privatiems užsakovams būtų naudinga mokėti už visuomenės turtą.
  • Įsisavinimas: Pradėjau mintyse plėtoti dėsnį, kad mano kūrybinis darbas turėtų priklausyti visuomenei, tad ir mano įmonės veikla panašiai turėtų priklausyti visuomenei.
  • Dorovė: Griežtai laikiausi autorinių įstatymų, tad supratau poreikį plėtoti visuomenės turtą. Vertinau save, ir savo kūrybą, tad supratau, kad reikia užsiimti tokiu verslu, kuris man asmeniškai ir doroviškai prasmingas.
  • Dorovės rūšis: Asmenybei rūpi pasaulis.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareiga tapo rūpėjimu.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas. (Atpažinau gerą sumanymą.)
  • Įvardijimas: Tą naktį sugalvojau įmonei pavadinimą: "Creative Domain". Ir logotipą, sudėjus raides C ir D panašiai, kaip kopiraito simbolyje. Po kelių metų pastebėjau, kad tą simbolį naudojo Crane Davies Management Services.
  • Neįvardinta: Tokiame versle tektų pagrinde būti bendruomenės organizatoriumi, bet apie kitus žmones daug negalvojau.
  • Pagrindimas: Plėtodamas savo įmonę, spręsčiau visuomeninį uždavinį, ir būtent tokį, kuris svarbus vystant mano filosofinius tyrimus ir telkiant juos plėtojančius bendruomenę.
  • Jausmai: Nerimas, pyktis, liūdesys, atsipalaidavimas, susimąstymas, užsidegimas, sudvejojimas.
  • Išdavos: Po pusmečio įsteigiau "Minčių sodą" aptarnauti šviesuolius, o jo veiklą labai įtakojo šios mintys grindė šios mintys ir jis netikėtai virto būtent tokia bendruomene.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmens troškimai, trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Čikagoje galėjau pragyventi iš pusės etato ir daug laiko skirti filosofijai. Bet Lietuva buvo neturtinga šalis ir nesuvokiau, kaip galėčiau tenai pragyventi iš pusės etato. Galvojau, kad reikėtų steigti įmonę.
  • Tolimesnės aplinkybės: Nusprendžiau steigti įmonę per internetą aptarnauti pasaulio šviesuolius. Su laiku teko telkti šviesuolius ir išjudinti bendruomenę, kurios visos veiklos reiškiniai buvo laikomi visuomenės turtu.
  • Sprendimas: Ryžausi spręsti tą uždavinį, dėl kurio pats ypatingai pergyvenau, ir kuris man asmeniškai buvo spręstinas, ir tikėjausi, kad užtat būtent man pavyks pragyventi iš jo sprendimo.

Siekiamybės

  • Išgyvenimas: Kinijoje, po pokalbio su Tong Zhu, apsisprendžiau pragyventi iš prasmingo darbo.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Įtampa: Pragyvenau iš darbo, kuris buvo pakankamai gerai apmokamas, bet mano manymu visiškai nereikalingas. Kalbėdamas su Tong pajutau, kad jam rūpi jo darbo dorumas, o aš nepagalvojau, ar mano darbas kažkuo doras, ar jisai tiesiog nėra nedoras.
  • Klausimas: Iš ko turėčiau pragyventi?
  • Vertybinis klausimas: Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų reikia? Ką kitą turėčiau veikti?
  • Aklavietė: Supratau, kad dirbau darbą nesirūpindamas, kam jisai reikalingas.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mane veikė kito žmogaus pavyzdys.
  • Atsivėrimas: Turėčiau reikliau pasižiūrėti į save, iš kokio darbo pragyvenu.
  • Suvokimas: Aš neturėčiau tenkintis nereikalingu darbu, nepaisant, kad jo dėka galėjau skirti laiko savo filosofijai. Privalėjau branginti visas savo valandas, kad Dievo požiūriu jas prasmingai leisčiau. Privalėjau daugiau tikėtis iš savęs.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų. (Sekiau Tongo pavyzdžiu.)
  • Įvardijimas: "Doras darbas."
  • Įsisavinimas: Nusprendžiau, kad turiu labiau atsiremti į Dievą, taip pat pragyvenimo klausimu labiau taikyti ir puoselėti savo vaizduotę ir gabumus. Turiu mąstyti, koks būtų prasmingiausias būdas, iš ko galėčiau pragyventi.
  • Išgyvenimo prasmė: Įsipareigojimas.
  • Jausmai: Tai mane padrąsino, įkvėpė įsijausti, kas man artima, kas man tiktų, kas patiktų, kas būtų prasminga, kaip galėčiau atsiskleisti, kaip lavintis, kokios mano vertybės. Tai mane praplėtė.
  • Pagrindimas: Supratau, kad Dievas mane sukūrė, mane globoja, manimi rūpinasi, ir privalau nesivaržyti, pasitempti, tikėtis.
  • Pasakojimas: Pašaukimo pasaka.
  • Dorovė: Tapau jautresniu, ką dirbu ir kodėl. Vertė mane labiau vertinti ir branginti save. Supratau, kad turiu pats labiau kurti savo gyvenimą, taip pat ieškoti sprendimų, tinkančių kiekvienam žmogui.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, visuomenės dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Aplinkybės: Baigęs universitetą, savaip išsprendžiau pragyvenimo klausimą, atskirdamas jį nuo mano filosofijos, kad jos neiškraipytų. Nenorėjau įsipareigoti daryti karjerą. Bet savęs deramai nevertinau, norėjau, kad kiti vertintų.
  • Tolimesnės aplinkybės: Išvykau į Lietuvą gyventi, sugalvojau pragyventi iš įmonės. Iš pradžių, galvojau, kad tai bus susiję su neindoeuropiečių kultūrų sklaida, paskui kad tai bus susiję su visuomenės turtu (Creative Domain), ir galiausiai įsteigiau Minčių sodą aptarnauti šviesuolius.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš kūno į valią.


  • Išgyvenimas: Lacie Diaz mane pamokė, kad man nedera keiktis.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Įtampa: Aš mokykloje pradėjau keiktis, elgdamasis kaip kiti ketvirtos klasės vaikai. Bet Lacie Diaz mane sudraudė, nors ji pati keikdavosi. Ji pasakė, kad man netiko. O aš ją buvau įsimylėjęs.
  • Įtampos jėgos: Aš norėjau suprasti kitus, jų požiūrį, elgtis, taip kaip jie, gerbti ir priimti jų bendrystę. Nuo jų neatsiriboti, o pritapti. Kartu norėjau būti doras, teisingas, atsakingas už savo elgesį. Norėjau, kad mano gerumas būtų pastebėtas, kad jisai veiktų kitus. Norėjau, kad Lacie Diaz mane pastebėtų.
  • Klausimas: Ar man elgtis, kaip kiti elgiasi?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybe negyvenama?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Aklavietė: Aš norėjau būti, kaip kiti, ir vyliausi, kad tai padės man juos įtakoti į gerą. O jie nenorėjo, kad aš būčiau, kaip jie. Aš juos veikiau būdamas kitoks.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mylimo žmogaus dėmesys ir rūpestis.
  • Atsivėrimas: Pajutau, kad noriu, kad Lacie Diaz mane įtakotų.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad savo prigimtimi esu teisingas, kad to laikausi ir privalau laikytis. Kaip toks, esu kitiems reikalingas.
  • Derinys: Leisdamas Lacie Diaz mane įtakoti, ją gerbiu ir myliu. Būdamas ištikimas savo teisingai prigimčiai puoselėju tikrą pagrindą bendrystei su kitais, ir kitus įtakoju iš esmės.
  • Įvardijimas: "It doesn't suit You." TAU netinka.
  • Neįvardinta: Galvoju kitus įtakoti, bet ar norėjau, kad mane Lacie Diaz įtakotų?
  • Įsisavinimas: Man parūpėjo niekad, niekad nesikeikti. Net kai netyčia užsigaudavau, įpratau nieko nesakyti. Ir bandžiau kitais atžvilgiais irgi būti tobulai geras.
  • Supratimas: Supratau, kad jokio tolimesnio ryšio neturiu su Lacie Diaz. Bet toksai ryšys yra su Dievu.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti gerą vietoj blogo. (Būti geru.)
  • Jausmai: Mane glumino, kad jinai mane peikia, ir vos ne pyktelėjau, kad neteisingai. Bet susiprotėjau džiaugtis, kad jinai skiria man dėmesį, kad jinai tiki manimi, mane vertina, brangina, ji rūpinasi mano siela, ji įžvelgia ir suvokia, mano prigimtį ir vertę.
  • Išdavos: Visą gyvenimą atsisakiau keiktis. Jinai man liko, kaip pavyzdys, kaip mane gali paveikti žmogus, įvykis, keli žodžiai, pastaba. Patikėjau, kad gerumas manyje yra netgi pasaulyje tikras. Tad galiu nedvejodamas rūpintis savo vidiniu gyvenimu. Ir leido suabejoti ta vaikų bendryste, pasaulio bendryste.
  • Pagrindimas: Kiekvienas žmogus atsako už savo dorovę. Privalau atsigręžti į save, kas man tinka. Galiu viltis, kad savo vidine tvarka galiu taip pat įtakoti kitus. O kartu jie mane veikia savo dėmesiu, lūkesčiais, požiūriu, pavyzdžiu, nes padeda man susigaudyti savo viduje.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Dorovė: Sutikau į save pasižiūrėti. Nesilyginau su kitais.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės dalia, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinama tikėjimu.
  • Aplinkybės: Tėtė mus mokė nesikeikti. Mokykloje, ketvirtoje klasėje, mokiniai keikdavosi ištisai, sūdindami savo kalbą. Ir aš pamaniau, kad tiesiog vardan žmoniško bendravimo, man irgi reikėtų pradėti keiktis. O visi berniukai buvo įsimylėję Lacie Diaz, ir aš kartu ją įsimylėjau. Ji buvo graži - ilgu, tauriu veidu, juodais plaukais - tuo pačiu gyva ir rami, visiškai pasitikinti savimi, tuo atžvilgiu subrendusi.
  • Tolimesnės aplinkybės: Lacie Diaz buvo pradžios mokykloje tokia įspūdinga. Bet jau gimnazijoje jos net nemačiau, ir kiek žinau, jinai paauglystėje ištekėjo. Jinai man liko, mylimųjų panteone, kaip vienas iš idealų. Ji dar man patarė, kokius akinius turėčiau nešioti. Ne storais rėmais, o siauriais rėmeliais. Tokių vaikystėje ir paauglystėje man niekas nesiūlė, bet dabar tokius nešioju.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Mylimoji veikia mane, aš viduje tobulėju, tuomi veikiu visuomenę. Esu stiprintuvas.
  • Išgyvenimas: Kristaus pavyzdį iš Evangelijos priėmiau, kaip gerbtiną ir sektiną.
  • Išgyvenimo rūšis: Siekiamybė.
  • Įtampa: Paauglystėje jaučiau pareigą, kaip tikintysis, susipažinti su Jėzaus gyvenimu ir išmintimi, tad perskaityti Evangeliją. Tuo metu kažkiek suabejojau, ar Jėzus tikrai buvo protingas, ar jis buvo ką nors išradęs, ar jis nusimanė apie matematiką, ar jis buvo sumanus, ar jisai savo protu pralenkė mano proto galimybes, ar jisai kažkuo buvo už mane labiau dieviškas. Beskaitydamas, beveik nusivyliau, kad neradau pavyzdžių, kad Jėzus būtų buvęs įspūdingai protingas.
  • Aklavietė: Ėjau prie išvados, kad Jėzaus mąstymas buvo nesudėtingas, o kartu, nebuvo kaip nors labai ginčytinas, tad suabejojau, kiek jo mintys turiningos. O dėl jo darbų, jo stebuklų, jaučiau, kad svarbiau turėtų būti išradimai ir pamokymai, kad stebuklai neturėtų būti svarbiausia, bet jeigu aš labai nusiteikčiau, gal ir aš galėčiau stebuklus daryti, ir jeigu stebuklus galėčiau daryti, tai aš irgi juos daryčiau.
  • Atsivėrimas: Pagalvojau, o kas trukdo man pasakyti tai, ką jisai sako, pavyzdžiui, "Mylėk priešą!"
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Mąstymas. Pavyzdingas asmuo. Lygiagretumas.
  • Klausimas: Ar aš taip galėčiau kalbėti?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybė nemąstoma?
  • Suvokimas: Suvokiau, kad Jėzus paprasčiausiai kalba tiesą. O aš nesugebu pasakyti, "Mylėk priešą!", nes man pačiam tai sunkiai mąstytina, ir net jeigu sugebėčiau taip pamąstyti, aš dėl savo silpnumo ir menkumo taip negyvenu, o jeigu ir ryžčiausi gyventi, aš nedrįsčiau kitam liepti taip gyventi, juk aš nesu jam Dievas.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai nerimauju? Ar pats ką nors darau tuo klausimu?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi paprieštarauti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkis geriausią.
  • Įtampos jėgos: Man rūpėjo būti tobulai geru, tad sąmoningo tikėjimo, nusimanančiu apie Jėzų, ir būtent iš pirminio šaltinio, pačios Evangelijos. Abejojau, koks pagrindas manyti, kad Jėzus už mane tikrai geresnis, šaunesnis, protingesnis, tobulesnis, dieviškesnis, juo labiau, kad mano gyvenimas dar prieš akis. Norėjau teisingai, nešališkai, geranoriškai šį klausimą ištirti ir apmąstyti. Drįsau žiūrėti į Jėzų, kaip į savo konkurentą. Ieškojau įkvėpimo ir skatinimo puoselėti ir atskleisti savo tobulumą. Norėjau sąlyčio su Dievu ir su Jėzumi. Supratau, kad kiekvieną akimirką, kažkuria prasme esu nuodėmingas, netobulai pareigingas, nevisiškai atsidavęs. Visgi, įsivaizdavau, kad galiu būti tobulas, nors paskiromis akimirkomis, užtat ir iš esmės. Nenorėjau savyje rasti menkumo ar blogio, tačiau juo labiau, nenorėjau neteisingai sumenkinti Jėzaus. Norėjau jį gerbti, kartu ir Dievą.
  • Supratimas: Supratau, kad mane žavi jo mąstymo nesivaržantis kraštutiniškumas. Jėzus semiasi dieviškos išminties, iš visiškai kito požiūrio nė aš ir kiti. Jis mąsto ne sumanumu, o paprasta tiesa kylančia iš jo tobulo gerumo. Jisai tai neišmąsto protu, o tiesiog būdamas tyrai geras elgiasi ir kalba išmintingai. O aš irgi galėčiau tokiu būti, bet, matyt, tik atsiremdamas į jojo pavyzdį.
  • Derinys: Su pagrindu pripažindamas Jėzaus dievystę ir viršenybę, galėjau remtis jo pavyzdžiu ir ryžtis taipogi būti tobulu žmogumi, kad ir paskiromis akimirkomis. Tokiu būdu aš esu Jėzus, jisai gyvena manimi. Jį renkuosi vietoj savęs.
  • Įsisavinimas: Gerbiau jo pavyzdį, jo kraštutinišką išmintį, mokiausi iš Evangelijos, laikiausi jo minčių, pavyzdžiui, dėl turto išdalinimo ir prieš skyrybas.
  • Dorovė: Nuoširdžiai, teisingai pasižiūrėjau į Jėzų, tad supratau jį, kaip pranašesnį už mane.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybę įsisavinti tikėjimu.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Įvardijimas: "Mylėk priešą". Jėzaus dieviškumas.
  • Neįvardinta: Jėzus galėjo kartu būti labai protingas, už mane daug protingesnis, o gal ir buvo, užtat suprato, kad visakame reikia vadovautis gerumu ir jo išmintimi.
  • Pagrindimas: Supratau, kad Dievas man davė Jėzų, kaip pavyzdį, tad reikia iš Dievo tą pavyzdį priimti. Dievas nesitiki, kad aš kaip toks būsiu tasai pavyzdys, o tikisi, kad atpažinsiu Jėzų ir atsiremsiu į jį. Ir būtent taip pasielgdamas savo aplinkybėse būsiu tobulas. Užtat Jėzus yra gerbtinas, šlovintinas, kaip mums tobulas pavyzdys.
  • Jausmai: Susidomėjimas, smalsumas, įtarimas, pažeidžiamumas, pavydas, atvirumas, geranoriškumas, dėkingumas, vertinimas, artimumas, užtikrintumas.
  • Išdavos: Laikui bėgant, supratau, kad Jėzus mąsto sandaromis, kaip antai Palaiminimais, šv.Petro raktais į dangų, malda "Tėve mūsų", aprėpiančiomis septynis, aštuonis požiūrius, tai yra, daugiau negu mūsų protas aprėpia vienu ypu. Tad jisai semiasi dieviškos išminties ir ja dalinasi. Ir jisai mąsto dviem požiūriais, savo ir Dievo, užtat gali liepti "Mylėk priešą". Supratau, kad Jėzus mane įkvėpia ne dėl to, kad jisai buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, o dėl to, kad jisai pasakė "Pamokslą nuo kalno." Jėzų supratau, kaip žmogų panašioje būklėje kaip aš kiti, kuriam pačiam teko susigaudyti, kad jisai nori ir privalo būti tobulai geru, kad jisai yra Dievas.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Buvau paauglys, didėjo savarankiškumas, užsimanymai ir pagundos, kartu augo ir nuodėmės. Gavau Naująjį testamentą.
  • Tolimesnės aplinkybės: Evangeliją perskaičiau keliasdešimt kartų. Įvairiems tyrimams kaip duomenis panaudojau Jėzaus pasisakymus šv.Mato, šv.Luko, šv.Jono evangelijose, jo jausmus šv. Morko evangelijoje. Nagrinėjau jo išdėstytas aštuongubo kelio atmainas: Palaiminimus, šv.Petro raktus į dangų, "Tėve mūsų". Tyriau, kaip bendrauti su smurtaujančiais, išmokau viską žiūrėti iš jų pusės, atsisakyti savęs ir gyventi Jėzumi.
  • Sprendimas: Suvokti, kad Jėzus savo mąstysena nepalyginamai nuostabesnis už mane, tad atsisakyti savęs, atpažinti jį savyje, kaip bendrą žmogų, ir gyventi juo, atsiremdamas į jį.

Nesamybės



  • Išgyvenimas: Dieve, suteik man laisvę mąstyti ir visada tave tikėsiu.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Įtampa: Vaikystėje džiaugiausi savo protu. Tai suvokiau, kaip nepaprastą laisvę. Įsivaizdavau, kad juo galiu viską išmokti ir viską pasiekti. Bet pajutau, kad reikia jį atsakingai taikyti, visų labui. Juk jisai man duotas, ne aš jį susikūriau. Ir norėjau daryti tai, kas prasmingiausia. Bet norėjau pats rinktis, nepasiduoti kitiems ar netgi Dievui. Dargi galvojau, kad reikia ruoštis ateičiai. Tad mąsčiau, ką svarbiausio galėčiau nuveikti? Pavyzdžiui, galėčiau būti gydytoju ir gydyti žmones. Kaip gydytojas, galėčiau gyventi bene amžinai, jei tik pavyktų save vis išgydyti. Bet supratau, kad taip gundyčiau Dievą, juk jisai gali bet kada mane nelaime sunaikinti. Kaip gydytojas atsiliepčiau tik į tai, kas neigiama. O tai negali būti svarbiausia. Jeigu žinočiau viską, tai be kitko, žinočiau, ką veikti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau būti laisvas ir pats rinktis. Bet nenorėjau nuklysti. Ir norėjau ko daugiau pasiekti.
  • Klausimas: Kaip man sulaukti Dievo palaikymo?
  • Vertybinis klausimas: Klausti vertybę!
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai neramina? Ar darau ką nors apie tai?
  • Aklavietė: Yra pavojinga užsimoti žinoti viską nes atsirandu Dievo vietoje ir galiu smarkiai nuklysti. Išankstiniai nusistatymai gali taipogi sužlugdyti tiesos paieškas.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsitraukiau nuo pasaulio, buvau Dievo akivaizdoje.
  • Atsivėrimas: Pasijutau pažeidžiamas, kad galiu smarkiai nuklysti, velnio pasmerktas, ir pajutau pagrindą kreiptis į Dievą ir tikėtis išgirsti iš jo.
  • Suvokimas: Apsisprendžiau kreiptis į Dievą ir siūlyti jam sandorą, ko noriu. Pagalvojau, kad jam svarbiausia, kad jį tikėčiau, nepaisant ką aš žinočiau. O man reikalinga laisvė mąstyti visaip, ar jisai yra ar nėra, ar geras ar negeras. Tad taip ir pasiūliau, mintyse, kad jį tikėsiu bet kokiu atveju, nepaisant ką besužinočiau. Dar pagalvojau, svarbu tas žinias ne šiaip sau žinoti, bet su tikslu gražiai taikyti. Ir pajutau, kad jisai mano pasiūlymo neatmeta, tad kaip ir priima. Pagalvojau, ar nereikėtų paprašyti ženklo, bet persigalvojau, nes supratau, kad bet koks ženklas priklausytų nuo mano pojūčių, tad gautųsi įtartinas. Tad paprašiau, kad ženklas būtų, kad jisai man nesuteikė jokio ženklo. Kai norės, jisai suteiks man ženklą, jei prieštarauja.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Derinys: Aš ėjau pas Dievą, kad jam nereikėtų eiti pas mane, ir galėčiau išsaugoti savo laisvę.
  • Įvardijimas: "Viską žinoti", "ir tą žinojimą gražiai taikyti". "Susitariau su Dievu."
  • Įsisavinimas: Netrukus supratau, Mamai apie tai užsimindamas, kad niekam negaliu apie tai kalbėti, niekas manęs nesupras, kuriu savo vidinį gyvenimą, puoselėju savo asmeninį užmojį. O jo ėmiausi iš karto, nuspręsdamas mokytis pačių esminių dalykų - skaityti, skaičiuoti - ir mokytis istorijos, nuo pačių seniausių civilizacijų.
  • Išgyvenimo prasmė: Rūpėjimas - įsipareigojimas.
  • Jausmai: Jaučiau didybę, kad imuosi puikiausio užmojo. Jaučiau įkvėpimą, ryžtis žinoti viską, ir susidomėjimą bei atsakingumą. Jaučiau rūpestį ir baimę, kad galiu nuklysti. Jaučiau rimtumą, kalbinant Dievą, pribloškimą, kad esu Dievo akivaizdoje, palaiminimą, kad galiu imtis savo užmojo. Jaučiau aiškumą ir pagrįstumą, ką privalau veikti. Jaučiau, kad kuriu savo pasaulį, kurio niekas nemato, kurio tačiau neslepiu. Jaučiau pasakišką smalsumą, ką galiu išmokti.
  • Pagrindimas: Supratau, kad teisingai išsirinkau ir sustačiau savo užmojį, tad galiu jo imtis savo nuožiūra.
  • Pasakojimas: Sutvėrimas. (Teisingai sustačiau užmojį ir sandorą.)
  • Dorovė: Supratau, kad būtinai turiu kreiptis į Dievą, susistatyti santykius su juo, ir kur reikia, remtis į jį.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų troškimai.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Aplinkybės: Buvau ypatingai protingas, geras, tikslingas.
  • Tolimesnės aplinkybės: Mokiausi atsidavęs, paskui kūriau savo filosofiją, ir išmokau klausytis Dievo kas rytą.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.
  • Sprendimas: Siūlyti Dievui sandorą.
  • Išgyvenimas: Supratau, kad galiu nebeturėti jausmų broliui, neprisirišti.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpėjo išgirsti save.
  • Įtampa: Mano brolis nesutarė su žmona ir išsikraustė iš savo namų. Pergyvenau, kad nesiskirtų, melsdavausi ir net dainą sukūriau, bet jis buvo JAV ir nelabai bendraudavome. Po pusės metų jisai aplankė mūsų tėvus ir vieną dieną paskyrė man paaiškinti savo padėtį. Jis valandą ilgai ir miglotai dėstė, ir tik tiek supratau, kad jis paliko savo žmoną, ir ne atvirkščiai. O staiga jisai pradėjo pasakoti, kad viskas gerai, nes jo gyvenime yra nauja moteris.
  • Įtampos jėgos: Norėjau palaikyti brolį ir jo šeimą, norėjau tikėtis mudviejų artimesnio ir atviresnio bendravimo, norėjau palaikyti santuoką, kaip Dievo duotą. Norėjau, kad su manimi bendrautų, kaip su lygiaverčiu žmogumi. Norėjau, kad gerbtų mano balsą, tegul ir nelemiamą.
  • Klausimas: Ar noriu, ar nenoriu būti jausmais prisirišęs prie savo brolio?
  • Vertybinis klausimas: Kokia vertybės išdava?
  • Abejonė ir dvejonė. Ar man iš tikrųjų patinka? Kaip man atrodo?
  • Aklavietė: Aš supratau, kad jo širdyje jau viskas išspręsta, o jo elgesys man asmeniškai nepriimtinas. Mudu gyvenome skirtingose laiko zonose. Aš gyvenau rudenį, dar buvau pilnas vilčių jų santuokai, ir net nepradėjęs jos gedėti. O jis gyveno pavasarį.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsitraukiau nuo pasaulio, buvau Dievo akivaizdoje.
  • Atsivėrimas: Mintyse mačiau sausą šaką, laikas tarsi sustojo, ir pajutau Dievą virš savęs, duodantį pasirinkti, kokių santykių noriu su juo. Galiu nebebūti prie jo prisirišęs.
  • Suvokimas: Pajutau, kad nenoriu daugiau jam turėti jausmų. Nenoriu, kad jisai man nevalingai patiktų, kaip iki tol. Nenorėjau palaikyti jo naują draugystę, kurią supratau, kaip jo santuokos pažeidimą. Nenorėjau naujai įsijausti į jo gyvenimą, kada mano jausmai jam buvo neveiksmingi ir nereikalingi. Nenorėjau bendrauti su žmogumi, kuris mane apstato miglomis, tarsi būtent man to reikėtų, būtent jisai rūpinasi manimi.
  • Derinys: Save išvadavavau iš santykių su broliu, iš bet kokių jausmų, laikiausi besąlygiškos dorovės, kiek ją įstengiau suprasti, ir rūpinausi savimi.
  • Įvardijimas: "Jis man nepatinka." Sūnus palaidūnas ir doras sūnus.
  • Įsisavinimas: Pasakiau jam, kad mes gyvename skirtingose laiko zonose, kad jisai jau gyvena nauja draugyste, o aš dar nepalaidojau jo santuokos. O jisai dar vedęs ir jam niekaip netinka draugauti su kita moterimi, juk jeigu jisai bet kokiu atveju turėtų palaukti kelis metus, susitvarkyti su savo gyvenimu, ir tik paskui naujai draugauti. Paskui jam ir mūsų tėvams, kad tai nepalaikytina, tai nuodėmė, tai svetimavimas. Viską ilgai pergyvenau, rašiau ilgą eilėraštį, "Doras sūnus".
  • Supratimas: Supratau, kad galiu neturėti tų nevalingų jausmų jam, kuriais jisai man nesuprantamai patikdavo. Jis gali man nepatikti. Kažkiek ankščiau buvau pasamprotavęs, kodėl Jėzus savo palyginime apie sūnų palaidūną tiek dėmesio skiria jo broliui. Savęs paklausiau, su kuriuo broliu Jėzus save tapatina? Juk man sūnus palaidūnas visada buvo svetimas, užtat puikiai suprasdavau ir atjausdavau jo brolį. Ir supratau, kad panašiai, Jėzus sakė, Aš jus, palaidūnus, suprantu ir atjaučiu. Bet ar jūs mane, dorą sūnų, atjaučiate? Ar niekaip nesuprantate, kad aš viską dvigubai išgyvenu, tiek jūsų dalią, tiek savo dalią? Tai mane guosdavo.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkausi geresnę galimybę vietoj blogesnės galimybės.
  • Jausmai: Man buvo staigiai išgaravę visi jausmai broliui. Tarsi kerai būtų pasibaigę. Jaučiausi apdaužytas, tarsi pabudęs nuo migdomųjų. Buvo ir kažkiek liūdna, ir kažkiek pikta, ir kažkiek erzlu. Šiuos jausmus paaštrino mūsų tėvų priešingas požiūris, kad reikia brolį besąlygiškai palaikyti. Dar labiau apsunkino tai, kad Tėtė sirgo vėžiu. Aš paskui savo jausmus sau plėtojau eilėraščiu. Ir leidau sau paišyti, nes paauglystėje susilaikiau nuo paišymo, nesilyginti su broliu, kai jis pradėjo eiti menininko keliu.
  • Išdavos: Nustojau jam turėti jausmų, nustojau juo domėtis. Tas jį kažkiek sutrikdė. Po metų kitų bandžiau turėti nors šiokius tokius žmoniškus santykius, bet jisai sakė, kad tai jo netenkina, jis nori kažko daugiau, kam nemačiau pagrindo. Man atrodė negerai nepalaikyti jokio ryšio, bet tėvams tas nerūpėjo. Paskui, kai buvau įsimylėjęs jaunuolę, jam rūpėjo įrodinėti, kad aš esu kažkuo blogas. Galiausiai, kai man nepasisekė, ir kai jam nepasisekė, ir jisai išgyveno daugybę sunkumų, o aš gerbiau jo pastangas juos įveikti ir ištisai jam rodžiau geranoriškumą, jisai paprasčiausia gerbė mane.
  • Pagrindimas: Supratau, kad galiu atsisakyti to nevalingo jausmo, kad jisai man besąlygiškai patinka. Vaikystėje buvau apsisprendęs pripažinti ir vystyti tokį jausmą, kai ištisai susidurdavau su jo, kaip išdykėlio, elgesiu. Supratau, kad tai mano pasirinkimas.
  • Pasakojimas: Suėjimas, suvedimas.
  • Dorovė: Laikiausi Jėzaus vaikiškos, besąlygiškos dorovės jungtuvių atžvilgiu. Bandžiau jį palaikyti, išklausyti, suprasti. Nenorėjau pasiduoti jo sąlygiškam požiūriui.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas.
  • Aplinkybės: Vaikystėje mano brolis buvo ištisai neramus ir išdykęs, o aš buvau ramus ir geras. Buvo sunku suprasti, kaip tai priimti. Nusprendžiau jam daug neprieštarauti, jo nesmerkti, nebandyti jo įtakoti, o tik laikyti, kad jis gyvas ir žavus, ir pripažinti, kad jis kaip toks man patinka.
  • Tolimesnės aplinkybės: Tiek su broliu, tiek su sesute, nebededu pastangų bendrauti. Jais nesirūpinu. Palaikau minimalų ryšį, tiek, kiek jie palaiko.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Išgyvenimas: Johnny Gonzales, Dean Andrews mane apgynė nuo mušeikų. Kai grėsdavo su manimi kūniškai susidoroti, būdavau labai geras, tyras, kad Dievas mane kaip nors apsaugotų.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesamybė.
  • Įtampa: Pirmame skyriuje, pertraukų metu, išeidavau toli į mokyklos kiemą. Kartais prie manęs kabinėdavosi koksai nelaimingas vaikas, susigalvodavo mane keikti ir bauginti, taikydavosi mane mušti. Aš labai bijodavau.
  • Aklavietė: Buvau silpnas, nemokėjau muštis, ir galvojau, kad neteisinga muštis. Nelabai mokėjau bendrauti, gyvenau tarsi kitam pasaulyje. Galvojau, kad neteisinga šauktis pagalbos, kad reikia pačiam susitvarkyti. O būdavau toli nuo kitų. Tuomet dar neturėjau akinių, tad galiu pamanyti, nelabai primatydavau. Jaučiausi priremtas prie sienos.
  • Atsivėrimas: Širdyje jaučiau, kad reikia kreiptis į Dievą pagalbos, kad tam ir yra Dievas, kad jis gelbėtų skriaudžiamus. O juk aš buvau geras ir nekaltas, puolamas be jokios priežasties. Tad širdyje šaukiausi Dievo pagalbos. Stengiausi jį prisišaukti savo gerumu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Buvimas pasaulio sąlygose, atmetimas žmogaus, klausytis širdimi.
  • Klausimas: Ar tu nematai, kad aš geras?
  • Vertybinis klausimas: Klausti vertybę!
  • Suvokimas: Visada prieidavo koks nors stipresnis vaikas, apgindavo mane ir sutramdydavo aną. Dar pasakydavo, kad aš nieko blogo anam nepadariau. Pirmą kartą prisimenu, tai buvo Dean Andrews, o paskui daug kartų Johnny Gonzales mane užstodavo. Ačiū jiems. O aš suprasdavau, kad tai neatsiejama nuo mano šauksmo Dievui. O malda suveikdavo būtent per mano tyrą gerumą, kad aš niekam nieko blogo nedarau, nė linkiu.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai neramina? Ar ką nors darau apie tai?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Poreikio tenkinimas: Įsikibti.
  • Įtampos jėgos: Norėjau mokykloje būti savarankiškas, nesiremti kitų pagalba, nė tėvų, nė mokytojų, nė vaikų. Nenorėjau būti "geručiu". Tikėjau, kad Dievui turi rūpėti mano likimas, kad nebūčiau primuštas. Jaučiausi labai silpnas. Nelabai mokėjau bendrauti, gyvenau kitų minčių pasaulyje, nė kiti.
  • Supratimas: Supratau, kad turiu dėkoti Dievui, o kas svarbiau, turiu būti tobulai geras, nes nuo to priklauso, ar būsiu primuštas.
  • Derinys: Rūpinausi visada būti geru, ir tikėti, kad Dievas mane išgelbės. O Dievas visada išgelbėdavo.
  • Įsisavinimas: Mintimis bandydavau susitelkti į Dievą, jį kalbinti, jį paveikti.
  • Dorovė: Suisitelkdavau į Dievą, atsijungdavau nuo pasaulio. Visaip rūpėdavo būti geru.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Išgyvenimo prasmė: Teisingumas įsisavinamas paklusimu.
  • Pasakojimas: Išgelbėjimo pasaka.
  • Įvardijimas: Dieve, gelbėk! nuo "psycho"
  • Neįvardinta: Nenorėjau būti "gerutis". Dar, kiek prisimenu, aš būdavau dėkingas, kad mane išgelbėdavo, bet aš tą dėkingumą per daug nerodydavau, nes tikėjau ir norėjau manyti, kad būtent Dievas mane gelbėdavo. Jaučiau, kad stipresni privalo ginti silpesnius.
  • Pagrindimas: Yra vaikų su problemomis, kurie nori mušti silpnesnius, bet aš esu geras ir turiu nebijoti jų, o pasikliauti Dievu, kad jis mane išgelbės nuo jų.
  • Jausmai: Susirūpinimas, baimė, nerimas, pergyvenimas, susijaudinimas, nuostaba, viltis, malonė, dėkingumas, ramybė.
  • Išdavos: Įpratau tikėti, kad kiti mane visada užstos. Bet kartu įsitikinau, kad stipresni privalo ginti silpnesniuosius ir ypač nuskriaustuosius. Pajutau, kad mane ir Dievą sieja ryšys, kad jisai rūpinasi mano gyvybe. Jaučiau, kad neturiu glaustis prie mokytojų ar kitų užtarėjų, bet turiu pratintis gyventi už saugios visuomenės ribų.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai ir trokštama visuomenė.
  • Aplinkybės: Mokykloje, kai lankiau pirmą skyrių, buvau pats jauniausias, kadangi mane buvo perkėlę iš darželio. Buvau įsikalęs, kad mokykloje turiu būti visiškai savarankiškas, pats tvarkytis, ir jokiu būdu nesikreipti į savo tėvus ar netgi mokytojus pagalbos ar užtarimo. Pertraukų metu žaisdavome kieme, o mokytojai budėdavo. Galėjau žaisti netoli mokytojų, bet man tai atrodė nerimta, tad būtinai droždavau ko toliau į kiemą. Kartais ten vaikai žaisdavo stiklo rutuliukais. Duodavo ir mano pažaisti. Išvis nelabai mokėjau bendrauti, o gyvenau visai kitokiom mintim, tai kartais tiktai vienas pastovėdavau.
  • Tolimesnės aplinkybės: Šeštame skyriuje, laukiant eilėje, kartą pasiginčijau su kitu vaiku, taip kad Johnny teko mane apginti. Bet jis man pasakė, Kada pradėsi pats už save kovoti? - "When are you going to learn to fight your own battles?" Ir nuo to laiko supratau, kad negalima tuo piktnaudžiauti, turiu neieškoti per daug teisybės, ir turiu pats būti pasirengęs ginti save kumščiais.
  • Sprendimas: Drįsau būti pažeidžiamas, pasiklioviau Dievu, o mane gelbėdavo geri vaikai.

Negalimybės

  • Išgyvenimas: Nusprendžiau per daug dėmesio nekreipti į pažymius.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Įtampa: A) Kartą gimnazijoje biologijos mokytojas pasakė, kad trimestro pažymiui gausiu tik ketvertuką, ne penketuką. B) Panašiai, pirmaisiais metais universitete politinės filosofijos dėstytojas kvietė norinčius aiškintis, kodėl turėtumėme gauti geresnį pažymį, o aš buvau gavęs tik ketvertuką. C) Ir antraisiais metais istorijos dėstytojui bandžiau aiškintis, kodėl turėčiau gauti geresnį pažymį, nes galvojau vasarą vėl dirbti Hughes Aircraft Company.
  • Įtampos jėgos: A) Gimnazijoje - norėjosi, kad mano pažymiais kiti suprastų mane kaip aš save suprantu. B) Politinės filosofijos pamokoje nenorėjau nusižeminti, norėjau, kad mokytojas pats pripažintų mano nuostabumą. C) Istorijos pamokoje susirūpinau, kad mano pažymiai gali būti nepakankami vasaros darbui, o aš nežinojau kaip ieškoti kito darbo, tad bijojau prarasti vienintelę man žinomą galimybę.
  • Klausimas: Ar vertinsiu save pagal tai, kaip kiti mane vertina?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybė nemąstoma?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų tikra? Ar sudarytų skirtumą?
  • Aklavietė: Supratau, kad jeigu man rūpės ką kiti galvoja, jeigu bandysiu juos patenkinti, tai prarasiu savo laisvę, netvarkysiu savo gyvenimo, neatsiduosiu savo užmojams.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atmečiau išorinį pasaulį, rinkausi savo vidinį pasaulį.
  • Atsivėrimas: Bandžiau aiškintis, bet supratau, kad beprasmiška. Juk svarbu ne pažymys, o ką išmokstu, ką pasiekiu. Pasižiūrėjau į save, kad man rūpi, kaip kiti mane vertina.
  • Suvokimas: Supratau, kad turiu pats vertinti save, branginti save, atsiduoti savo užmojams, ir nesirūpinti, kaip kiti mane vertina.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Derinys: Privalau, kiek galiu, pirmenybę teikti savo užmojams, pats tvarkyti savo gyvenimą, o pastangos kitus tenkinti turėtų, kiek įmanoma, išplaukti iš mano asmeninių užmojų.
  • Įvardijimas: "Man nerūpi pažymiai."
  • Įsisavinimas: Puoselėjau savimonę, savigarbą, kad turiu savo gyvenimo tikslą, kad man nerūpi pasaulio vertinimai.
  • Išgyvenimo prasmė: Rūpėjimas. Įsipareigojimas.
  • Jausmai: Man buvo liūdna, kad manęs nevertina taip, kaip save vertinu, kad manyje neįžvelgia tai, ką savyje įžvelgiu. Man buvo bjauru, kad galiu norėti juos įtakoti. Man buvo ramu, kad laikausi esmės.
  • Pagrindimas: Supratau, kad turiu atsidėti savo užmojui, turiu save vertinti pagal tai, kaip man sekasi jį išvystyti.
  • Pasakojimas: Pašaukimas.
  • Dorovė: Nepasiduoti pasauliui, atsiremti į save ir į Dievą.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų troškimai, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Aplinkybės: Vaikystėje buvau akivaizdžiai gabus. Man rūpėjo nuolatos tai įrodyti, nes tai man suteikdavo laisvę pačiam užsiimti, ir taip pat patiko, kad mane teigiamai vertina ir tiki manimi, kad ateityje pasižymėsiu. Bet gimnazijoje tokių galimybių nebebuvo.
  • Tolimesnės aplinkybės: Mano pažymiai buvo pakankamai geri, bet ne tame esmė. Aš mokydamasis visų dalykų neatsidaviau vien matematikai. Tad manęs į doktorantūrą nepriėmė pačios geriausios mokyklos, išskyrus UC Berkeley, o ji nežadėjo asistento darbo, iš kurio galėčiau pragyventi. Tad mokiausi UCSD, kuri man asmeniškai tiko, bet nukrypau savo keliu ir net nebandžiau įsipaišyti tarp žymių mokslininkų.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš širdies į valią.
  • Išgyvenimas: Mane išsikvietė slaugė dėl to, kad mokausi per daug.
  • Išgyvenimo rūšis: Negalimybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi suderinti.
  • Įtampa: Mokiausi Čikagos universiteto trečiame kurse. Mane universiteto slaugė išsikvietė mane pasikalbėti apie mano psichinę sveikatą. Aš nežinojau kodėl. Paaiškėjo, kad du dėstytojai buvo susirūpinę manimi, kad per daug mokausi.
  • Įtampos jėgos: Aš buvau pratęs būti geru vaiku. Supratau, kad pats niekuo nesiskundžiu, ir su kitais sugyvenu. Nežinojau, kokiu pagrindu mane kviečia. Rūpėjo paklusti, išsiaiškinti, ir nęįklimpti. Bet labiau rūpėjo nemeluoti, neveidmainiauti, būti savimi, savaip save suprasti ir atitinkamai pristatyti.
  • Klausimas: Kaip man prisistatyti?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
  • Aklavietė: Negalėjau žinoti. Sužinojęs, negalėjau pakeisti. Ir negalėjau tikėtis, kad mano santykis su pasauliu bus kitoks.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Patikrinimas ir pasitikrinimas. Savęs apmąstymas, kaip atrodau pasauliui.
  • Atsivėrimas: Išklausiau, kodėl universitetas susirūpinęs manimi.
  • Suvokimas: Slaugė pasakė, kad jie tiesiog nori pasitikrinti, ar man viskas gerai, nes du dėstytojai buvo pareiškę susirūpinimą. Įsivaizdavau, kad tai buvo dėstytojai, su kuriais buvau bandęs po pamokos pakalbėti apie savo filosofiją. Abejuose pokalbiuose mane buvo sujaudinę tai, kad mano mąstymas buvo jiems toks svetimas, kad tiesiog nevertas pastangų mąstyti. Pavyzdžiui, matematikos logikos mokytojui bandžiau aiškinti, kaip galima pradėti prieštaravimo būsena, ir ją skaidyti į kelis požiūrius, pavyzdžiui, Goedelio teorema ją skaido į tris nesuderinamas sąvokas: nuoseklumą, išbaigtumą ir savęs aptarimą. Kai bandžiau susikalbėti, kad reikia atsiremti nuo savo asmeninio išeities taško, nuo savo vaizduotės ribų, tai tik dar labiau atstūmiau. Ir paskui, kai padariau pastabą, kad tokį pokalbį apsunkina akademinis pasaulis, kuriam jie priklauso, tai pokalbis tuom ir baigėsi. Tad supratau, kad matyt tokie du pokalbiai taip sukrėtė du skirtingus dėstytojus, kad teko mane išsikviesti.
  • Derinys: Pačiam apibūdinti ir išsakyti skirtumą tarp savo požiūrio į save ir kitų požiūrį į mane. Pripažinti kitų požiūrį bet neleisti jiems varžyti mano požiūrio.
  • Įvardijimas: Mokausi per daug. "Functionally sane" - niekam nemaišantis. Neakademinis mąstytojas.
  • Neįvardinta:
  • Įsisavinimas: Savo pasiaiškinimu išsakiau savo požiūrį į save ir jį įtvirtinau visuomenėje. Truputį pasididžiavau, kad savo mąstymu ir atsidavimu galiu sūrūpinti profesorius.
  • Supratimas: Supratau, kad slaugė tiesiog pasitikrina, ar man asmeniškai viskas gerai. Prisiminiau, kaip mano Mamą nuramino straipsnis žurnale apie psichinės sveikatos spektrą, kad yra koks 5% žmonių, kurie yra "functionally sane", tai yra, "niekam nemaišantys". Tai "susišukuojantys", kurie gal visiškai neįprastai mąsto, bet nors kasdien dantis išsivalo, tad nėra jokio pagrindo juos varžyti. Man tačiau buvo svarbu sau ir kitiems pasiaiškinti iš savo pusės, kaip save suprantu. Tad aš ramiai papasakojau, kad man viskas gerai, kad noriu mokytis, esu genijus, puoselėju savo gyvenimo užmojį, tiesiog užklausiau dėstytojus, ir jų netrukdysiu. Neprisimenu, gal ir pasisakiau dėl to "functionally sane". O slaugė paaiškino, kad dėstytojai nepergyveno, o visi tiesiog įpareigoti pasiteirauti.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų.
  • Jausmai: Nustebau, susirūpinau, jaučiau įtampą, pyktelėjau, nusiraminau, buvau ramus, pasididžiavau.
  • Išdavos: Tai buvo dar vienas žingsnis į supratimą, kad akademiniame pasaulyje ilgai liksiu nesuprastas. O taip pat, nesitikėti, kad santvarkų dalyviai savo mintimis ar darbais paprieštarautų sistemai. Ir suprasti, kad mano mąstysena remiasi savo kailio išgyvenimu, kas santvarkoms svetima ir nepripažintina.
  • Pagrindimas: Aš veikiu iš savęs, esu pats sau pagrindas, tuo tarpu santvarkų dalyviai laikosi santvarkos. Aš turiu atitinkamai derinti savo santykius su santvarka ir jos dalyviais, kad gerbčiau save ir likčiau savimi, o iš kitų nieko nesitikėčiau.
  • Pasakojimas: Gerojo atpažinimas.
  • Dorovė: Gerbiau santvarką ir jos reikalavimus, bet taip pat gerbiau save, savo vidinį supratimą, ir jį išreiškiau.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės dalia ir asmens troškimas.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu.
  • Išgyvenimo prasmė: Tikėjimas (savimi).
  • Aplinkybės: Savarankiškai puoselėjau savo filosofiją, atitinkamų minčių ieškojau visuose dalykuose, kurių universitete mokiausi.
  • Tolimesnės aplinkybės: Bandžiau vis naujai išsakyti savo užmojį. Stodamas į doktorantūrą, jį paminėjau. Tai gal sutrukdė įstoti į kai kuriuos universitetus, bet UCSD laimėjau "taikomosios matematikos" stipendiją nes mano filosofinį užmojį galėjo palaikyti taikomąja matematika.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Dalinis atsiskyrimas. Atskirti savo ir kitų požiūrius į mane - save pristatyti, kaip pats save suprantu, ką veikiu - nesitikėti iš kitų, kad domėtųsi mano klausimais - bet jei reikia, tai pačiam savaip apibūdinti skirtumą tarp savo ir kitų požiūrius į mane ir mano veiklą.
  • Išgyvenimas: Apsisprendžiau negerti, pirmiausiai tausoti smegenis, o taip pat, baliuje, nesiramstyti alkoholiu, išmokti bendrauti.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė
  • Įtampa: Gimnazijoje besimokydamas kartą nuėjau į balių. Aš nebuvau linkęs gerti nes bijojau, kad alkoholis gali pažeisti mano smegenis, o jas labai vertinau. Nors nebuvo aišku, ką pažeistų mažas kiekis. Visi gėrė ir buvo vyno gaivos, tai buvo nauja mada. Jisai turėjo mažiau alkoholio, tai išgėriau vieną kitą butelį.
  • Aklavietė: Baliuje su kitais kalbėjau apie alkoholį, tai kai kurie sakė, kad alkoholis padeda jiems bendrauti, o vienas draugas sakė, kad net nereikia gerti, tiesiog užtenka rankoje laikyti alaus skardinę.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad pastaba savotiškai logiška, betgi nenoriu vaidinti, kad geriu.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Įeidimas į pasaulį, tarp žmonių, su žmogumi, įsiklausydamas, veikdamas, ir mąstydamas, atsisakiau, gyvenau lygiagrečiai
  • Klausimas: Ar noriu atsiremti į alkoholį?
  • Vertybinis klausimas: Kaip pačiam taikyti vertybę?
  • Suvokimas: Supratau, jeigu remsiuosi alkoholiu, ar net tuščia skardine, aš neišmoksiu pats bendrauti. Nors būtų iš pradžių sunku, bet geriau būdamas blaivus išmoksiu, kaip bendrauti.
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai teisinga? Ar taip turėtų būti?
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi nuteikti save.
  • Poreikio tenkinimas: Rinkti geresnį vietoj blogesnio.
  • Įtampos jėgos: Pirmą kartą buvau baliuje, nemokėjau bendrauti. Neturėjau noro gerti alkoholį. Norėjau nors kiek pritapti. Nenorėjau prisigalvoti nebūtų dalykų apie alkoholį.
  • Supratimas: Supratau, jeigu išmoksiu dūkti blaivus, tai bet kada galėsiu iš karto surimtėti. Mokėsiu būti ir skystas ir rimtas.
  • Derinys: Jeigu negersiu, turėsiu išmokti bendrauti. O visada galėsiu pritapti, kaip žmogus mokantis bendrauti.
  • Įsisavinimas: Nusprendžiau negerti ir tuo pačiu, bendravimą priimti, kaip iššūkį. Po truputį supratau, kad negerdamas ir sėkmingai bendraudamas įtakoju kitus, kaip pavyzdys, kad nebūtina gerti.
  • Dorovė: Atsisakiau vaidinti, meluoti sau ir kitiems. Branginau Dievo dovaną - mano smegenis, ir nusiteikiau ugdyti save, kad mokėčiau bendrauti.
  • Dorovės rūšis: Asmenybė tiki asmeniu. (Tikėti savimi.)
  • Išgyvenimo prasmė: Ištikimybė įsisavinama tikėjimu.
  • Pasakojimas: Brandos, nugalėjimo pasaka.
  • Įvardijimas: Alkoholis yra ramstis, "crutch", kurio man nereikia. Geriau išmoksiu bendrauti.
  • Neįvardinta: Maniau, kad gerti alkoholį yra kvailas, beprasmiškas užsiėmimas.
  • Pagrindimas: Kiti geria, bet man nebūtina gerti, nes man nebūtina pritapti, bet verčiau išmoksiu bet kur pritapti išmokdamas su visais bendrauti. Aš esu tobulas žmogus ir man to nereikia.
  • Jausmai: Kažkiek jaudinausi, kažkiek vaidinau, nuobodžiavau, kažkiek domėjausi, įsikalbėjau, įsimąsčiau, pasibjaurėjau, atsiribojau, nusiteikiau
  • Išdavos: Sąmoningai apsisprendžiau negerti. Užtat mažai laiko praleidau baliuose ar baruose, mažai bendravau su mėgstančiais išgerti. Galėjau draugauti su norinčiais atsisakyti alkoholio.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės likimas, asmenų troškimai.
  • Aplinkybės: Aš buvau labai nedaug tegėręs. Į alkoholį žiūrėjau, kaip į nereikalingą dalyką, kaip į nuodą, ypač smegenims žalingą.
  • Tolimesnės aplinkybės: Aš visai negėriau kolei Reginą neatvyko iš Lietuvos. Tada dusyk išgėriau taurę vyno ir visam atsisakiau, aiškumo dėlei. O paskui vis labiau, ypač kaime gyvendamas, negėriau iš vieningumo su negalinčiais gerti.
  • Sprendimas: Atmesti pasaulį, nepritapti prie jo, jo siūlomom priemonėm, o tapti tokiu visapusiškai nuostabiu, kad jisai priims mane, koks tikrai esu.

Nesiekiamybės

  • Išgyvenimas: Suvokiau, nekentėti be reikalo, tad ruoštis bankrotui.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi sutvarkyti.
  • Įtampa: Aš buvau savo įmonei, "Minčių sodas", pasiskolinęs pinigų kredito kortelėmis ir taip pat iš draugo tėvo. Per dvyliką metų tos skolos išaugo iki 130,000 USD ir man nepavyko išvystyti pastovių pajamų. Grįžau į JAV dirbti korepetitoriumi atmokėti skolas, bet atsisakydavau padėti vaikam su namų darbais, tai man vadovas nebedavė mokinių. Supratau, kad netikėtina, kad panorėjus rasiu gerai apmokamą darbą, kaip kad tikėjausi, kai ėmiau tas paskolas. Dargi paklausiau Dievo, kokio darbo ieškoti, tai jisai man nurodė, kad turėčiau pragyventi iš kūrybinio darbo. Buvo visiškai neaišku, ką man daryti. O mano kraujo spaudimas pakilo ir supratau, kad visa tai gręsia mano sveikatai.
  • Įtampos jėgos: Nenorėjau skriausti kitų. Norėjau būti sąžiningas ir teisingas. Norėjau tęsėti ką žadėjau. Norėjau būti ištikimas savo užmojams. Norėjau gyventi taip, kaip Dievui prasminga. Visa tai papildomai aštrino noras grįžti į Lietuvą, juo labiau, kad buvau labai įsimylėjęs lietuvaitę.
  • Klausimas: Kokiu pagrindu man viską išrišti?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybės nėra?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar iš tikrųjų keblu? Kas nuo manęs priklauso?
  • Aklavietė: Aš neįžvelgiau jokių galimybių gauti dorą darbą, kuriuo galėčiau skolas atmokėti. Doru darbu neatmokėsiu skolų. Kentėsiu dirbdamas nedorą darbą. Dargi nebus sąžininga nedoru darbu atmokėti skolas.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Pasižiūrėjau nešališkai.
  • Atsivėrimas: Aš pora dienų skyriau apžvelgti savo padėtį, savo siekius, savo įsitikinimus, savo gaires, ir Dievo akivaizdoje naujai pamąstyti, ką daryti.
  • Suvokimas: Prisiminiau Tėtės pamokymą iš vaikystės, "Nekentėk be reikalo." Supratau, kad kenčiu, ir kad nereikia kentėti. Niekam nuo to nebus geriau.
  • Įsisavinimas: Supratau, dalykiškai žiūrint, mano verslui nepavyko, o būtent tokiam atvejui yra bankroto galimybė. Dvylika metų bandžiau įveikti tas skolas ir man nepavyko.
  • Supratimas: Bet kokios tolimesnės "didvyriškos" pastangos išplauktų tiktai iš mano paties tariamo sąžiningumo. Nejaučiau iš Dievo pusės jokio reikalo jas atmokėti. Dievui nerūpėjo mano asmeninė "dorovė", o kad aš gyvenčiau jo rūpesčiais. Jaučiau, kad dvylika metų sąžiningai stengiausi ir daug gero padariau. Nejaučiau, kad nuo neatmokėjimo kentėtų nė bankai, nė draugo tėvas. O būtent draugo tėvas kreipėsi į mane pirkti dalį mano įmonės, tikėdamas užsidirbti, ir aš jį atkalbinau, kad verčiau man paskolintų pinigų. Jeigu mano verslas žlugo, jeigu bankrutuoju, tai reiškia, kad aš klydau, manydamas, kad galėsiu jam atmokėti, o jisai taip pat klydo, skolindamas man pinigų. Per tą dvyliką metų supratau, kad ekonominė santvarka, ir mano santykis su pasauliu, yra kitokie negu kad kadaise įsivaizdavau. Supratau, kad jau per eilę metų įrodžiau, kad mano atvejui netinka kapstytis skolose, o verčiau tinka bankrotas. Tinka tokiu būdu susitvarkyti su praeitimi, nejausti jokių įsipareigojimų, o verčiau gyventi naujai. Rūpintis ne tais, kuriuos nuskriaudžiau, nes Dievas jais gali pasirūpinti, taip kaip aš negaliu, o rūpintis tais, kuriems labiausiai reikalinga mano pagalba.
  • Derinys: Pripažinti nesėkmę. Atsisakyti sąžiningumo, asmeninio teisingumo. Pavesti Dievui viską sutvarkyti. Pradėti iš naujo, atsižvelgiant į savo nesėkmingą patirtį. Pasimokyti ir gyventi kitaip.
  • Įvardijimas: Bankrotas. Nekentėk be reikalo.
  • Išdavos: Atlikau bankroto veiksmus. Pranešiau savo draugo tėvui, savo tėvams, savo mylimajai. Susiradau vieną kitą kuklų, dorą darbelį iš kurio galėjau pragyventi. Pradėjau naują gyvenimą, susitelkiau į tai, kas man buvo svarbiausia, į filosofiją ir susijusią kūrybą.
  • Poreikio tenkinimas: Vengti kraštutinumų.
  • Jausmai: Jaučiau didelį palengvėjimą. Iš karto nukrito kraujo spaudimas. Gyvenimas naujai susigulėjo. Galėjau būti savimi, puoselėti filosofiją ir kūrybą. Po bankroto jaučiau nežmonišką norą susitaupyti pinigų ir skristi į Turkiją pamatyti mylimąją.
  • Pagrindimas: Supratau, kad galiu pripažinti nesėkmę, sutvarkyti bankrotą, atsisveikinti su praeitimi, ir pradėti gyventi naujai.
  • Pasakojimas: Nusižengimo pasaka.
  • Dorovė: Suvokiau ir pripažinau savo nesugebėjimą ištęsėti savo žodžio.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Trokštama visuomenė, asmenų dalia.
  • Dorovės rūšis: Asmuo paklūsta Dievui.
  • Išgyvenimo prasmė: Paklusimas. Teisingumo įsisavinimas.
  • Aplinkybės: 1997 m. atvykau į Lietuvą gyventi. Lietuva buvo nepasiturinti šalis, tad negalėjo pragyventi iš pusės etato. Pradėjau "Minčių sodą" su tikslu pragyventi iš verslo, netgi tikėdamas, kad dirbsiu tik pusę etato. Amerikietiškai galvojau, kad reikia pasitikėti savimi, reikia pasiskolinti pinigų ir kurti savo verslą. O jeigu nepavyks, galvojau, kad su daktaro laipsniu iš matematikos visada galėsiu rasti gerai apmokamą darbą JAV ir atmokėti savo skolas.
  • Tolimesnės aplinkybės: Pora metų Čikagoje pragyvenau, kaip šachmatų mokytojas, matematikos korepetitorius, ir mokslinis konsultantas savo draugui. Galiausiai grįžau į Lietuvą, kur šiaip taip pragyvenau, kurį laiką pasiskolindamas iš savęs pinigų, kuriuos mano tėvai buvo man padovanoję remontuoti mano namelį. Pavyko gyventi be skolų.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.
  • Sprendimas:
  • Išgyvenimas: Susirūpinau, kai mano svoris siekė 225 svarus.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Nuteikti save.
  • Įtampa: Aš nesijaučiau storas, bet mano svoris visą gyvenimą nepastebimai augo. Aš vis juo susirūpindavau, daugiau sportuodavau, sulaikydavau augimą, bet nepavykdavo svorio sumažinti. Vystant savo įmonę "Minčių sodą", mano gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, daug keliaudavo, buvo visokių įtampų, ir tuomet išaugdavo svoris. Galiausiai pasiekiau 100 kilogramų, jaučiausi storas ir negražus, ir supratau, kad reikia rimčiau susirūpinti.
  • Įtampos jėgos: Gyvenau įtemptai, bandžiau pirmiausia laiko skirti savo filosofijai, paskui reikėjo skirti įmonei, bandyti pragyventi, tad laiko pasportuoti atsirasdavo papuolamai, o kelionių metu tai buvo retai kada įmanoma. Aš pakankamai aukštas ir petingas, tai daug metų neatrodžiau storas, o tai nuslėpė problemą. Man atrodė, kad aš visą gyvenimą gyvenu sveikai ir valgau sveikai. Nenorėjau badauti ir abejojau ar tai padėtų. Bet jau nebegalėjau pamanyti, kad mano svoris yra tinkamas. Taip pat, mano skolintojas vis rūpinosi, kad sveikai gyvenčiau.
  • Klausimas: Ar iš tiesų teisingai valgau?
  • Vertybinis klausimas: Kaip man pačiam taikyti vertybę?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai teisinga? Ar taip turėtų būti?
  • Aklavietė: Aš supratau, kad esmė ne sportavime. Sportuodamas nenumetu svorio. Reikia susirūpinti savo mityba.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Atsisakiau priimti taip, kaip yra, atsisakiau pasaulio požiūrių, pasiklausiau kito žmogaus, apmąsčiau.
  • Atsivėrimas: Supratau, kad reikia suabejoti savo mityba. Audronė kaip tik pasiūlė Allen Carr knygą, Lengas būdas sulieknėti. Knyga buvo, mano manymu, daug kur abejotina. Bet man padėjo jos pagrindinė mintis, kad reikia įsisąmonyti savo įsitikinimus apie mitybą ir jais suabejoti.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad privalau atsisakyti įvairiausių įsitikinimų. Aš manydavau, kad tereikia valgyti sveiką maistą, o kūnas pats žinos, kiek jo reikia. Bet iš tikrųjų mano kūną veikė įtampos, užsinorėdavau valgyti kai iš tikrųjų nebuvo reikalo valgyti. Aš manydavau, kad pienas yra labai sveikas maistas. Bet problema buvo, kad pieną parduodavo vieno litro maišeluose ir jisai greitai sugesdavo. Tai aš jo gerdavau per daug. O sveikatai nebuvo jokio reikalo man gerti pieną. Suvokiau, kad joks maistas nėra sveikas jeigu sveriu per daug. Sveikatai svarbu mažinti svorį.
  • Derinys: Įsikaliau, kad nenoriu valgyti. Išsiaiškinau, kiek man reikia kalorijų, ir susirūpinau valgyti kad ir 10% mažiau. Supratau, kad turiu sugebėti mesti svorį nevalgydamas, be jokio sporto. Sporto galiu papildomai mesti svorį. Su laiku išmokau skirti maistus, kurių galiu valgyti kiek tik noriu; maistus, kuriuos privalau valgyti dėmesingai ir saikingai; ir maistus, kurių reikia iš viso atsisakyti.
  • Įvardijimas: "Nenoriu valgyti." "Baltas cukrus yra nuodas." Trys rūšys maisto: gamtos, virtuvės ir pramonės.
  • Neįvardinta: Man patikdavo valgyti. Ir mano Mama gamina skaniai, ir sakyčiau, sveikai.
  • Įsisavinimas: Sutapo, kad išvykau gyventi į kaimą, tad atkrito miesto įtampos. Gyvenau pas šeimą, tai galėjau valgyti tinkamesnes porcijas. Kaime taip pat skyriau laiko dviračiu pasportuoti. Tad per kokius metus mano svoris nukrito nuo 100 kg iki 93 kg. Paskui išvykau gyventi Čikagoje pas David Ellison-Bey. Jo namuose buvo bene dešimt tūkstančių tarakonų, jie buvo po visą virtuvę, tai buvo sudėtinga gaminti valgyti. Kartais jisai man duodavo suvalgyti vakarienes senukams, kurias jam atveždavo. Be to, buvau labai įsimylėjęs, ir tai atstojo maistą ir skatino mažinti svorį. Tad mano svoris nukrito iki kokių 84 kg. Galiausiai po miestą važinėdavau dviračiu į darbus, dažnai pora valandų į dieną. Ir gyvenau tris mėnesius pas vegetarus, kurie parengdavo vakarienę ir daug nevalgydavo. Tai svoris nukrito iki 76 kg.
  • Supratimas: Supratau, kad reikia kitaip žiūrėti į valgį. Reikia nesidomėti valgiu, nesimėgauti valgiu, nenorėti valgyti, o valgyti iš reikalo. Susidomėjau, kiek kalorijų man reikia kasdien, ir kiek yra maiste, kurį valgau. Domėjausi, kokio maisto galiu valgyti, kiek noriu, kokį maistą turiu skaičiuoti, kiek valgau, ir kokio maisto reikia iš viso atsisakyti.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Jausmai: Nerimas, susirūpinimas, ryžtas, atkaklumas, pasitenkinimas, lengvumas, žvalumas, tvirtumas.
  • Išdavos: Tai buvo dalis platesnių pastangų susitvarkyti su savo gyvenimu, ankščiau eiti gulti, gyventi kaime, arčiau gamtos, gyventi be įtampos, susitvarkyti savo aplinką. Sugriuvo visos viltys meilėje, daug keliavau, ir ataugo svoris iki 85 kg, bet vėl mažinu, nors sunkiai, bet atkakliai. Užsiauginau kiemą pilna žolelių, tad vasarą kasdien valgau salotas, uogas, plaukiu kaimo prūde.
  • Pagrindimas: Turiu sugebėti mesti svorį valgydamas mažiau, ne judėdamas daugiau. Turiu suprasti, kodėl aš valgau per daug. Turiu suvokti, kurių maistų persivalgau, ir jų atsisakyti vardan kitų maistų.
  • Pasakojimas: Brandos, nugalėjimo.
  • Dorovė: Ėmiausi atsakomybės už savęs. Nesilyginau su kitais. Supratau, kad galiu sverti ne sveikų normų ribose - 85 kg - o sveikų normų vidurkį - 74 kg - ar netgi mažiau. Turiu sverti tiek, kad visą gyvenimą galėčiau paskui laikytis to svorio.
  • Vienybės sampratų suderinimas: Visuomenės dalia, asmenų likimai.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Išgyvenimo prasmė: Rūpėjimas savimi, paprieštarauti pasauliui, jį valdyti. Įsipareigojimas.
  • Aplinkybės: Vaikystėje, septintoje, aštuntoje klasėje buvau truputį priaugęs svorio. Bet gimnazijoje plaukiau, sustiprėjau. Baigdamas svėriau 155 sv. = 70 kg. Universitete irkluodamas trečiame kurse dalyvavau lengvasvorių runktynės (iki 165 sv. = 74 kg.). Kai baigiau universitetą svėriau 180 sv. = 82 kg. Už poros metų mano svoris pakilo iki 190 sv. = 86 kg. ir susirūpinau, pradėjau sportuoti, nesėkmingai bandžiau mažinti svorį. Kaip ir susitaikiau, kad toks yra mano "normalus" svoris.
  • Tolimesnės aplinkybės: Sveriu 83 kg, ir kasdien meldžiuosi, nusiteikiu, rūpinuosi, kad sumažinčiau svorį.
  • Sutelkimo lygmenys: Perėjau iš proto į valią.
  • Sprendimas: Supratau, kad jeigu noriu mesti svorį, turiu visapusiškai atsisakyti valgyti be reikalo. Turiu peržiūrėti savo įsitikinimus, jais rimtai suabejoti, ir abejotinų atsisakyti. Turiu įprasti valgyti mažiau negu mano kūnui reikia, nesiremdamas mankšta. Mankšta galiu tiktai papildyti savo pastangas mesti svorį.
  • Išgyvenimas: Supratau, jeigu vertinu ramybę, reikėtų nerengti geros valios pratimų.
  • Išgyvenimo rūšis: Nesiekiamybė.
  • Rūpesčio rūšis: Rūpi atsiremti į palaikymą.
  • Įtampa: Buvau išvystęs įspūdingą būdą išsiaiškinti kodėl žmogų neramina gyvenimas, ar jisai nėra supainiojęs širdies ir pasaulio tiesas. Kartu su draugais išvysčiau geros valios pratimus įsisavinti širdies tiesą ir gyventi teisingai. Tačiau neradau, kas norėtų užsiimti tokiais pratimais.
  • Įtampos jėgos: Norėjau taikyt savo filosofiją, kitus ja sudominti, pasidalinti naudingais atradimais, kartu su kitais puoselėti šviesuolių bendrystę.
  • Klausimas: Kodėl niekam to nereikia?
  • Vertybinis klausimas: Kodėl vertybe negyvenama?
  • Abejonė ir dvejonė: Ar tikrai reikia? Ką kitą reikėtų veikti?
  • Aklavietė: Sustačiau eilę pratimų spręsti tai, kas mane asmeniškai jaudino. Baigiau išsemti savo iššūkius, o kitų žmonių nesudominau.
  • Tapatybės kaitos aplinkybė: Veiklos permąstymas.
  • Atsivėrimas: Pamąsčiau, ką tas duoda. Širdies ir pasaulio tiesų išaiškinimas, ir širdies tiesos įsisavinimas pratimu, man asmeniškai padėjo nurimti.
  • Suvokimas: Suvokiau, kad jeigu tikslas yra nurimti, tai nėra teigiama be reikalo jaudintis. Tuo pačiu, nėra teigiama be reikalo ryškinti tai, kas mus jaudina, ar skatinti kitus jaudintis.
  • Derinys: Suvokiau, kad trokštu ramybės. Pratimų padariau tiek, kiek reikėjo tai išsiaiškinti. Tad daugiau jų nereikėjo daryti, nes patys pratimai prieštaravo ramybei.
  • Įvardijimas: Kas jaudinasi, klysta.
  • Neįvardinta: Noriu būti ramus.
  • Įsisavinimas: Vertinau ramybę. Supratau, kad kas jaudinasi, klysta. Tad pradėjau įtariai žiūrėti į savo jausmus, kai mane koks klausimas sujaudindavo. Pradėjau tiesiog dairytis ramybės balso.
  • Supratimas: Supratau, kad geros valios pratimai buvo padėję man nurimti, susitvarkyti su daugybę mane jaudinusių klausimų, taip kad man pačiam pratimai nebebuvo reikalingi. O kiti jų nenorėjo.
  • Poreikio tenkinimas: Rinktis gerą vietoj blogo.
  • Jausmai: Nepasitenkinimas, nuovargis, susilaikymas, atsitokėjimas, nuostaba, juokas, liūdesys, atsisveikinimas, nusiraminimas, ramybė.
  • Išdavos: Gyvenau ramiau, nesijaudinau.
  • Pagrindimas: Jeigu tikslas yra nurimti, tai neprasminga be reikalo dėmesio skirtam tam, kas mus jaudina.
  • Pasakojimas: Nusižengimo pasaka.
  • Dorovė: Naujai pasižiūrėjau į savo tikslą, ko siekiau
  • Vienybės sampratų suderinimas: Asmenų likimai, asmenų troškimai.
  • Dorovės rūšis: Pasaulis rūpi asmenybei.
  • Išgyvenimo prasmė: Pareigą įsisavinti rūpėjimu.
  • Aplinkybės: Čikagoje, draugo paskatintas, ryžausi bandyti taikyti savo filosofiją. Sugalvojau tirti, kaip išspręsti gyvenimo iššūkius, kuriuose mus spaudžia gyventi pasaulio tiesa, o norime gyventi širdies tiesa.
  • Tolimesnės aplinkybės: Baigiau sustatyti ir rengti geros valios pratimus.
  • Sutelkimo lygmenys: Iš proto į valią.
  • Sprendimas: Užbaigti paskirtį atlikusią veiklą.


  • Išgyvenimas:
  • Išgyvenimo rūšis:
  • Įtampa:
  • Aklavietė:
  • Atsivėrimas:
  • Tapatybės kaitos aplinkybė:
  • Klausimas:
  • Vertybinis klausimas:
  • Suvokimas:
  • Abejonė ir dvejonė:
  • Rūpesčio rūšis:
  • Poreikio tenkinimas:
  • Įtampos jėgos:
  • Supratimas:
  • Derinys:
  • Įsisavinimas:
  • Dorovė:
  • Dorovės rūšis:
  • Išgyvenimo prasmė:
  • Pasakojimas:
  • Įvardijimas:
  • Neįvardinta:
  • Pagrindimas:
  • Jausmai:
  • Išdavos:
  • Vienybės sampratų suderinimas:
  • Aplinkybės:
  • Tolimesnės aplinkybės:
  • Sprendimas:

IšgyvenimųNagrinėjimas


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 rugpjūčio 17 d., 01:04