Book (English)

Knyga

Dievo šokis

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

2014.12.11 skaičiau pranešimą konferencijoje Litvakų kultūra Lietuvoje ir už jos ribų. Pranešimą pavadinčiau

Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus?

Kalbėsiu apie labai skausmingus dalykus, tad suprasiu jeigu kas iš jūsų nepanorėsite klausytis ir išeisite.

Svarbiausia atjausti aukas, bet tenka atjausti skriaudikus norint suprasti, kas atsitiko, kas už ką atsako. Išeivijos litvakus žeidžia lietuvių kratymasis atsakomybės dėl Holokausto.

Neliksiu abejingas. Esu sąmoningas lietuvis. Gimiau išeivijoje, renkuosi būti lietuviu. Ar lietuviška pasaulėžiūra ydinga? Tenka gilintis.

Kaip lietuviai skriaudė litvakus?

Šeštadieninėje mokykloje mane klaidingai mokino, kad nedaug lietuvių dalyvavo. Tai buvo padugnės. Juos vertė žudyti. Tai vyko karo gale, getuose.

Avraham Tory dienoraščio 1941 m. liepos 8 d. įrašas nušviečia, kaip iš tikrųjų buvo. Dvi savaites po karo pradžios, Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis paaiškino Žydų karių sąjungos valdybos pirmininkui Jokūbui Goldbergui:

Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė.

Šiuos lietuvius įvardinsiu. Tačiau, svarbiausia,

Jums savo pranešimu pristatysiu, kaip išsiaiškinti atsakomybę už istorinius įvykius.

Kokia lietuvių atsakomybė už Lietuvos žydų išžudymą?

Kryptingai klausdamas išgavau atsakymų iš 500 šaltinių, 25,000 nuotraukų dokumentų.

Susigaudykime plačiau.

Kas įvyko ir kas atsako?

Žydus skriaudė visaip. Juos išžudė, kankino, prievartavo, pavergė, kalino, apvogė, atskyrė, niekino ir naikino jų paveldą.

Man labiausiai rūpi jų išžudymas.

Kokie įkalčiai? 229 masinių kapų Lietuvoje. Vilkaviškyje guli ir mano senelis, Gižių kaimo komunistas Jonas Kulikauskas.

Kurias žudynes nagrinėti? Žydų dalį nužudė pogromuose, Lietuvos pasienyje, Paneriuose, getuose. Tačiau man rūpi pagrindas, tai žydų išžudymas Kaune ir Lietuvos provincijoje.

Kas atsakingas?

Jeigu žinosime, kas labiausiai atsako, tada suprasime, kiek kiti prisidėjo.

Kas prisiėmė atsakomybę? Esesininkas Karl Jėgeris. Savo žudynių atąskaitoje tvirtina - užduotis atlikta. Jo žodis ir veiksmas sutapo.

Kauno komisaras Cramer tramdė Jėgerį, bet tas jam parodė duris - aš turiu savo, o tu dirbk savo darbą.

Visgi, ar Jaeger labiausiai atsakingas?

Kiek jisai buvo atsidavęs?

Ne taip labai.

Jėgeris nusistatė ir įvykdė. Bet ar jis tai permąstė? Ar jisai mokėsi, tobulinosi? Nelabai. Apie savo pareigas sužinojo tik kelias dienas prieš karą. Jis nesugalvojo žydų išžudymo. Jis po visko gailėjosi, kad tam vadovavo.

Kas nusistatė žudyti Lietuvos žydus, tai vykdė ir vis naujai permąstė?

Jėgerio viršininkas Franz Walter Štalekeris pirmą karo savaitę Lietuvoje pradėjo net tris žudymo vajus. Jo esesininkai žudė Lietuvos pasienio žydus. Jis asmeniškai kurstė lietuvius voldemarininkus rengti pogromus Kaune. Jis parinko Hamann vadovauti penkiolikos karių būriui, kuris su lietuvių batalijono pagalba tą vasarą ir rudenį sušaudė visus Lietuvos provincijos žydus.

Jis bandė įveikti kliūtis. Šiauliečiai neleido žydų išžudyti. Ostlando vadovas Lohse išsaugojo visų getų žydus, kad dirbtų vergais.

Ar Štalekeris veikė be nurodymų? Jis Baltijos kraštų žydus išžudė ankščiau nė operatyvinių grupių vadovai Baltarusijoje ir Ukrainoje. Hitleris buvo įsakęs žudyti tik žydus komunistus. O Lietuvoje prasidėjo tokios žudynės, kokių dar nebuvo nacių okupotoje Europoje.

Tad patikslinkime: Kam rūpėjo išžudyti vaikus, moteris, senukus?

Kam tai buvo savaiminis tikslas, o kam šalutinis?

Hitleris tik rugsėjo mėnesį nusprendė išžudyti visus žydus. Tam sušaukė Wansee konferenciją, kada Lietuvos provincijoje žydų jau nebuvo. Jam rūpėjo kiti dalykai - karvedystė, tautų kraustymas, architektūra. Jam žydai buvo naudingi gyvi, kad visi turėtų ką žeminti.

Okupuotų rytų ministrui Rosenbergui rūpėjo slavų iškraustymas. Jis buvo už žydų getus, prieš jų išžudymą.

Himmleris ir Heydrichas nepaskyrė pakankamai pajėgų užtikrinti išžudymą. Jėgeris valdė tik gerą šimtą karių, įskaitant vairuotojus ir mašinistes.

Štalekeris karjeros tikslais norėjo išžudyti ko daugiau žydų, bet nebūtinai visus. Jį labiau domino garbingesnė kova su sovietų partizanais.

Karjera, turtas - drabužiai, auksiniai dantys, galios jausmas, aistra žudyti, noras pasigirti - tai šalutiniai tikslai.

Baimė, taip pat. Nelaisvi žmonės iš viso neatsako. Laisvą pasirinkimą rodo, kaip išsiskyrė elgesys. Aplamai, lietuviai į batalijoną savanoriškai įstojo, savanoriškai išstojo, savanoriškai žudė.

Tretinė atsakomybė tenka atliekantiems apibrėžtus darbus: nužudyti, suimti, primušti, saugoti. Juos paprastai valdo šalutiniai tikslai. Tačiau jų darbai įgyvendina bendrą užmojį.

Antrinė atsakomybė tenka tam, kas apibrėžė darbus, kas palaikė kitų atsidavimą, jų nusistatymą, vykdymą ir perstatymą. Jie darbus judina ir derina. Jie moka savo šalutiniais tikslais tarnauti bendram užmojui.

Pirminė atsakomybė tenka tam, kas apibrėžia patį užmojį, kas vardan jo aukoja visus šalutinius tikslus. Jam užmojis, tai savaiminis tikslas.

Yra trys būdai apibrėžti darbą: trokšti, įtraukti ir pateisinti.

Kas trokšta - sumano, įsako, draudžia, įsiterpia - tas savo ketinimu apibrėžia nuostatą.

Kas įtraukia kitus - rengia, vadovauja, atrenka, verčia - tas apibrėžia veiklą. Šaudytojus atrinko Barzda, Norkus, Rauca. Šaudymams vadovavo lietuviai karininkai Barzda, Norkus, Dagys, Šimkus. Karininkus skyrė lietuvių batalijonas ir juos atrinko voldemarininkų Taunio ir Vyliaus vadovaujamas Geležinis vilkas. Policininkus ir karius šaukė Lietuvos laikinoji vyriausybė.

Kas pateisina - palaimina, ragina, kursto, pamoko, tobulina - tas nurodo, kaip mąstyti. Vokiečiai mokino duobes kasti.

Aplamai neįmanoma versti trokšti, įtraukti ar pateisinti. Tai kūrybinis darbas. Tai neeiliniai žmonės. Neįmanoma versti karininkų, nebijančių mirti. Nė įklampinti ar įpainioti išmanančio žmogaus. Bobelis, karinės teisės žinovas, suprato, kad jis VII forte vykdo karinį nusikaltimą.

Reti sąžiningi žmonės išryškina, kad kiti buvo laisvi ir nesąžiningi. Voldemarininkas Leonas Taunys-Kovas dalyvavo 1934 metų puče, 1941 metų sukilime ir partizanų kovose, bet jis vokiečių okupaciją pratupėjo savo tėvų sodyboje. Vadinas, kiti voldemarininkai turi atsakyti už savo veiksmus.

Hamano būryje tetarnavo 15 vokiečių. Kaip jie galėjo tiek daug žydų sušaudyti? Lietuvių netrūko. Tūkstančiai suiminėjo ir šaudė žydus, dešimtys tūkstančių su jais dalinosi pelną, o šimtai tūkstančių skundikų kovojo prieš kelis tūkstančius žydų gelbėtojus.

Kas išjudino tokį platų užmojį? Ar jis galėjo išplaukti iš asmeninio keršto? Sovietai kankino, kalino karininkus Bronių Norkų, Bronių Kirkilą, ištrėmė jų šeimas. Jie ėmėsi vadovauti žydų išžudymui. Bronius Kirkilas nusižudė. O Bronius Norkus pasišventė.

Panašiai, žymus litvakų poetas, Vilniaus partizanas Aba Kovner po karo keršijo vokiečiams, nesėkmingai bandė nužudyti šešis milijonus.

Visgi, kerštas blunka, blaško ir temdo.

Pažvelkime, kas atsako už vaikų, moterų, senukų išžudymą, to troško, kitus įtraukė ir tai pateisino?

Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Ignas Taunys, Kazys Šimkus, Juozas Barzda, Bronius Norkus, Klemensas Brunius ir Stasys Puodžius.

Įdomu, kad tai nebūtinai garsūs ar galingi žmonės. Bet jie savotiškai šaunūs, sąmoningi ir principingi žmonės. Jokiu būdu ne padugnės.

Reivytis suorganizavo žydų suėmimą. Daug sunkiau suimti nė nužudyti. Tai darė Lietuvos vardu, kitaip policininkai būtų leidę žydams pabėgti. Lietuvos vardu leido Policijos žurnalą kartu su mano seneliu Broniumi Kvikliu. Nors pats troško Vokietijos pilietybės. Labai domėjosi policijos dorove, kaip vadovai veikia pavaldinius.

Jisai džiudžitsu kovos meno pradininkas Lietuvoje. Mokino nepaisant lyties ar tautybės. Savisaugos jausmas gali būti teisingas, tačiau apsigynimo priemonė kartais kvaila. Trenkiant žaibui moterys galvą pakiša po pagalve. Įsivaizduoju, jis savo tokiais palyginimais kovojo su Lietuvos žydais.

Kas pastatė Reivytį?

Lietuviai voldemarininkai, kurie liepos 23 nakties perversmu perėmė lietuvių pajėgas.

Pusė voldemarininkų buvo karo lakūnai. Dariaus ir Girėno laikais drąsiausi žmonės.

Jų šaunumas ryškiausias jų vaikų akimis.

Vytautas Mačiuika buvo 10 metų prieš pat karą kada mirė jo tėvas Antanas Mačiuika, karo lakūnų vadas. Jisai 14 metų amžiaus išėjo į partizanus, kalėjo su savo tėvo draugais, kurie jį labai mylėjo. Vėliau jisai prozoje vaizdavo šiuos mįslingus žmones. Algirdas Vokietaitis į Švediją nešė vokiečių taikos pasiūlymą. Pyragius ir Vylius mezgė radijo ryšį tarp partizanų ir amerikiečių. Brunius suorganizavo Kryžių kalną. Vytauto mamytė gelbėjo žydę Fridą.

Vytautas tapo skulptoriumi, nukalė Dariaus ir Girėno paminklą, taip pat Grigorijaus Kanovičiaus tėvo paminklą. Vytauto brolis Benediktas, tai vienas Santaros-Šviesos steigėjų.

Kodėl voldemarininkai nuvertė lietuvių pajėgų vadą Kauno komendantą Bobelį ir pastatė Kviecinską, Šimkų ir Reivytį?

Perversmui vadovavo Pyragius, Taunys, Stanevičius. Dalyvavo karininkai, kurie prieš tai ar po to vadovavo žydų žudymui: Barzda, Norkus, Šimkus, Kviecinskas. Barzda naktį pažadino savo kuopos karius. Jie jį palaikė.

Voldemarininkai buvo nepatenkinti, kad Bobelis sustabdė žydų skriaudimą. Taip liudijo Gerardas Binkis, Bobelio sūnus Kazys, ir Algimanto Liekio pakalbinti aktyvistai Čikagoje. Tai aišku iš žudynių ataskaitos.

Jėgeris po perversmo pasakė Lietuvos nacionalistų partijos vadovams: šiuokart jus išgelbėsiu; bet jei kas panašaus dar kartą, žinokit - galvos lėks. Matyt, Pyragius gavo leidimą iš SD versti vyriausybę, bet ne Bobelį.

Jonas Pyragius buvo tas didysis išjudintojas, kuris užsimojo išžudyti žydų vaikus, moteris, senukus, vardan to net savo gyvybę statė į pavojų. Matyt, tokia buvo jo tautinė sąžinė.

Myliu savo tautą, bet taip pat myliu ir save. Mano AŠ dalis yra mano tautinė sąžinė. Turiu rasti kažkokią formulą, kuri man pačiam atrodytų kaip vienintelė tiesa, ir mesti ją savo sąžinei, kad ją tuo būdu nuraminčiau. Kaip save vertinčiau, jei man pavyktų savo sąžinę apgauti, nes apie šią apgavystę AŠ vis viena žinočiau.

Ta vienintelė tiesa pasakoma atsakingai, nuoširdžiai, išmąstytai, veiksmingai. Jėgerio ataskaitos proga, Šimkus surengė užbaigtuves, kuriose nacionalistų vadas Leonas Virbickas kalbėjo, kad prieš didelę šventę lietuviai pratę apvalyti namus. O dar prieš karą Skurauskas parašė Lietuvos Nacionalsocialistų "Geležinio Vilko" kovos Fronto programą, kurioje žydai išbraukiami iš gyvenimo. Jau 1940 m. rugpjūčio mėn. voldemarininkai iš Gleisgarbeno stovyklos prašė Kazio Škirpos vesti kovą su bolševizmu, tai yra, karą prieš žydus. Pradžia, tai Pyragiaus priesaika 1940 m. vasarą.

Kovosiu kol gyvas. Jei galėsiu - ir numiręs. Prieš bolševikus man bus geras kiekvienas ginklas, kiekvienas būdas ir kiekvienas sąjungininkas.

Tas sąjungininkas, tai Velnias, o tie bolševikai, tai žydai - vaikai, moterys, senukai. Įdomu, kad Pyragiui Vatikanas buvo baisesnis už bolševizmą nes Dievo sąvoka nuginkluoja žmones.

Išaiškinus pačius kalčiausius, Joną Pyragių ir voldemarininkus, jųjų Lietuvių nacionalistų partiją, galim atitinkamai vertinti visus kitus.

Nacionalistams priešinosi Cramer, kuris atėmė jų partijos patalpas. Lietuvos policijos vadas Engels apdaužė Norkų. Dieną prieš perversmą, komendantas generolas Robert van Pohl parašė Bobeliui pabrėžti, kad be jo leidimo negali būtų jokių valymų.

Pyragiaus vertybes išryškina jo nesutarimai su Lietuvių nacionalistų partijos generaliniu sekretoriumi Zenonu Blynu. Blyno požiūrį atspindi savita sąvoka "žemei kraujo niekada nebūna per mažai". Vadinas, Lietuvos žemę laimina net ir mažo, klykiančio žmogelio kraujas. Iškilmingas, pagoniškas žydų gyvybių aukojimas mus vienija fašizmo dvasia. Tačiau neiškilmingas žydų žudymas yra vokiečių pasityčiojimas iš lietuvių. Lietuviai jau įrodę, kad turi teisę tikėtis nepriklausomybės po karo. Tuo tarpu Pyragiui žydų išžudymas tai aplamai reikalingas ir nesietinas su nepriklausomybe.

Vertybes taip pat atspindi, kas su kuo rinkosi bendrauti. Ir kas kuo pasinaudojo? Voldemarininkai Škirpa ir atvirkščiai. Lietuviai vokiečiais ir atvirkščiai.

Škirpa ir voldemarininkai sutarė, ypač po Miuncheno, Lietuva negali būti neutrali, turi susidėti su vokiečiais. Vadinosi aktyvistais, nes lietuviai turi būti aktyvūs, kaip Voldemaras, ne pasyvūs, kaip Smetona. Lietuva turi būti organiška, kaip rašė filosofas Maceina. Žydai Lietuvoje nereikalingi. Vokiečiai vertins jų pašalinimą.

Jie aplamai nebuvo antisemitai. Labai norėjo gerintis vokiečiams, turėti uniją su Vokietija. Tame esmė.

Škirpa nuo 1940 m. liepos mėn. siūlė etninį valymą. Tačiau Maceina aktyvistų programoje pabrėžė "krikščionišką dorovę", vadinasi, nežudyti. Užtat Škirpa nurodė žydus iš Lietuvos išbaidyti. Voldemarininkai žiūrėjo dalykiškiau, išžudyti. 1941 m. kovo mėn., Karaliaučiuje, Puodžius ir Brunius verbavo agentus mokyti aktyvistus žudyti visus žydus.

Voldemarininkai suprato, kad vokiečius tik supykdys Škirpos ryžtas skelbti nepriklausomybę. Tad jie slapta nuo jo veikė su Graefe is SD. Vokiečiai suprato, kad lietuviai naivūs mulkiai, ūkininkų tauta. Vokiečiai leido voldemarininkams manyti, kad žydų išžudymas, tai bus įrodymas, jog lietuvių tauta verta ginklo, verta nepriklausomybės. Tiek voldemarininkų, tiek Škirpos savarankiškumą nuo vokiečių rodo jų atsiribojimas nuo Germanto-Meškausko, kurį laikė vokiečių žmogumi.

Škirpos sekretorius Valiukėnas 1941 m. rugpjūtį dviračiu važiavo per Žemaitiją. Jis pranešė švedams: ... provincijos miesteliuose nė vieno žydo nebegalima sutikti. Daugelis žydų, ypač vyrų, pasitraukė bei išbėgo su rusų Raudonąja armija. Vėliau patikslino, kad visgi nepabėgo: Žydų naikinimas. Tai yra žiauriausias dalykas. Sveikas žmogaus protas negali suprasti, kas Lietuvoje vyksta su žydais. ... Gerai informuotų šaltinių [be abejo, voldemarininkų] žiniomis, visoje Lietuvoje 1942 m. kovo pabaigoje buvo likę tik apie 30 000 žydų. Jeigu apie 20 000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, tai vokiečių vykdomosios institucijos per 9 mėnesius išžudė daugiau kaip 170 000 žmonių. Taigi daugiau kaip pusė tūkstančio nekaltų žmonių kas dieną buvo nužudoma vien tik Lietuvoje.

Ričardas Šveiceris buvo Kybartų vokietis, kurį Pretzsch esesininkų stovykloje paskyrė Štalekerio vertėju. Štalekerį supažindino su Klimaičiu, Šimkumi, Norkumi. O metus prieš tai Šveiceris ir Reivytis abu dirbo ir bendravo Eitkūnuose. Šveiceris susietas su Lietūkio žudynėm. Manau, Šveiceris atvėrė Štalekeriui akis, kaip mielai voldemarininkai žudytų žydus.

Vokietijos lietuvis, atsidavęs nacis, žymus kalbininkas, Leipcigo universiteto rektorius Jurgis Gerulis 1940 m. rudenį padėjo Kaziui Škirpai ir Lietuvių aktyvistų frontui sueiti su Vokietijos karine vadovybe, OKW, ir jai pavaldžia karine žvalgyba, abveru. Abverui dirbantys agentai - Bronius Michelevičius Klaipėdoje, Bronius Aušrotas Tilžėje, Vytautas Reivytis Eitkūnuose - aprūpino aktyvistų ryšininkus su Broniaus Railio ir kitų rašytais atsišaukimais, visaip siejančiais būsimą kovą už nepriklausomybę su etniniu valymu. Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės viltis kurstė abvero karininkas Kurt Graebe, bet jisai, Lenkijos vokiečių mažumos kadaise išrinktas į Lenkijos seimą, nepriklausė naciams ir buvo jų smerkiamas. Visgi, abveras, SD ir voldemarininkai jau gegužės mėnesį veikė išvien Lietuvos pasienyje.

Gerulio doktorantas, kalbininkas, Lietuvos saugumo policijos inspektorius Pranas Germantas-Meškauskas turėjo geriausius ryšius su vokiečiais, netgi su Heydrichu. SD pareigūnas Heinz Graefe jį laikė draugu ir Kaziui Škirpai siūlė jį skirti savo pavaduotoju. Manytina, Germantas padėjo voldemarininkams sueiti su Graefe ir jam pavaldžiu Martin Kurmies, vieninteliu vokiečiu, prisidėjusiu prie voldemarininkų perversmo. Germantas buvo tasai išimtinis lietuvis, svajojantis suburti Lietuvių nacionalsocialistų partiją ir sudaryti lietuvių tautai knygą prilygstančią Mein Kampf. Jisai bene pats klastingiausias iš visų lietuvių. Turėjo didelį Prezidento Smetonos pasitikėjimą, sudarė knygą "Antano Smetonos didžiosios mintys", tačiau 1939 m. birželio mėnesį jisai vokiečių prašė 100,000 litų paramos ir ginklų nuversti Lietuvos valdžią ir tuo pačiu rengti pogromus prieš žydus. Jį, matyt, įkvėpė Krištalnakt, bet jis tiesiog laikėsi vokiečių pavyzdžio, kaip įsivaizdavo. Neturėjo sąžinės, bet norėjo daryti gerą. Kaip švietimo tarėjas, jisai rūpinosi vargingais studentais, juos šelpė laikraščio "Į laisvę" pelnu, gynė nuo pašaukimo į kariuomenę ir išvežimo į darbus Vokietijoje. Štuthofo koncentracijos stovykloje lietuviai jį išsirinko vadu nes jisai mokėjo vokiečius gerai nuteikti.

Kazys Škirpa skirstė vokiečius į gerus ir blogus Lietuvai, bet iš tikrųjų jie visi veikė išvien įgyvendinti Rosenbergo sumanymą lietuviais tarėjais palaikyti vokiečių okupacinę valdžią Lietuvoje. Škirpos geriečiai Peter Kleist ir Georg Leibbrandt išmąstė Rosenbergo numatytą tautų iškraustymą ir 1942 m. dalyvavo Europos žydų išžudymą aptariančioje Wansee konferencijoje. Škirpos blogietis Heinz Graefe atsakė už šimto žydų išžudymą okupuotos Lenkijos miestelyje Grudziondze. Tačiau kada Kleist ir Graefe tarėsi su Lietuvos laikinąja vyriausybė, jiems rūpėjo ne žydų likimas, o okupacijos įtvirtinimas Baltijos šalyse.

Heydrichas atmetė Germanto pasiūlymą rengti pogromus dėl priežasčių, kurios parodo, kokie artimi kadaise buvo litvakų ir lietuvių santykiai. Vokiečiai nenorėjo sutrukdyti sklandaus Lietuvos žydų išvykimo į Palestiną. 1943 m. Klyvlendo žydų centre Antanas Smetona paaiškino, iš Lietuvos išplaukė tiek kapitalo, jog jisai su vadovaujančiais žydais susitarė palaikyti ne pasiturinčių, o būtent vargingesnių žydų išvykimą.

Šalutiniais, asmeniškais tikslais palaikant bendrą reikalą, tiek šventą, tiek pasibaisėtiną, būtinai atsiranda dorovė, kad ir plėšikų dorovė. O savo asmeniško tikslo visada galima nors kiek atsisakyti vardan kito. Tad kiekvienoje santvarkoje visada turim šiokią tokią laisvę daryti gerą.

Voldemarininkus sutrikdė Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. Tai kirtosi su Rosenbergo sumanymu skirti tarėjus. Lietuvos laikinosios vyriausybės siųsti generolai subarė Klimaitį ir jis liovėsi rengti pogromus. Vyriausybė atvirai peikė Lietūkio garažo žudynes, draudė viešai žudyti, vietoj žudymo įsteigė koncentracijos stovyklą, įsivaizduoju, Kauno VII forte.

Voldemarininkų sumanymą išgelbėjo Škirpos išjudintas etninis valymas. Sukilėliai areštavo tūkstančius žydų. Vyriausybės įsteigtas TDA batalijonas sušaudė 3,000 Kauno VII forte. Bobelis nesipriešino Jėgerio įsakymui juos sušaudyti. Chaimui Bergmanui tai skaudžiausia, juk taip pasielgė Lietuvos valstybė.

Ambrazevičius, Ivinskis, Girnius redagavo pirmąjį, necenzūruotą laikraštį Į Laisvę, kuriame skatino gailėtis lietuvių komunistų, užtat neapkęsti žydų. Jėzuitų gimnazijos direktorius Kazimieras Bauba rašė vedamuosius, reikalaujančius ištremti visus žydus. Į Laisvės tiražas siekė 200,000.

Lietuvių aktyvistų fronto laikraštyje Į Laisvę skelbtas Bobelio antrasis įsakymas dėl leidimų ginklus nešioti įrodo, jog Lietuvių nacionalistų partija, SD ir Vokietijos kariuomenė kartu rengėsi karui apeinant Škirpą. Bobelis pradžioje palaikė šią veiklą.

Bobelis - karo nusikaltėlis. Liepos 4 ir 6 dienomis vyko pirmoji tokio mąsto žydų egzekucija Antrajame pasauliniame kare. Visgi, jis įsivėlė su sąvoka "žydas karys savanoris". Prisiminkim, Goldbergas buvo savanoris! Bobelis išgelbėjo 60 savanorių iš VII forto. Savanoriai atleisti nuo žydų įstatų, o tai juk kirtosi su rasizmu. Bobelis sustabdė žydų žudymą, mirties bausme draudė suiminėjimą, su Palčiausku vilkino geto steigimą. Žydų gelbėtojų Binkių ir Bobelių sūnūs draugavo. Gerardas Binkis liudijo jog Bobeliai slėpė žydus.

Žemkalnio-Landsbergio ministerija atsakė už koncentracijos stovyklos steigimą, tačiau jo šeima vėliau irgi gelbėjo žydus.

Tuo tarpu Krašto apsaugos ministras Raštikis uždraudė prieštarauti įvykusiam perversmui, kad lietuviai nesipjautų. Lietuviai kariavo prieš žydus, ne prieš voldemarininkus.

Po Lietūkio žudynių, finansų ministro brolis Balys Matulionis ir kunigas Simonas Morkūnas prašė arkivyskupą Skvirecką užtarti žydus. Arkivyskupo atstovas iš Bobelio didelio pritarimo nerado. Arkivyskupas liko patenkintas, kad padarė tai, kas katalikui derėjo. Jeigu žydai būtų jam rūpėję tiek kiek jo vynuogynai, jeigu jis būtų už juos kovojęs kaip Cramer ar Engels ar netgi Bobelis, tai manau, lietuviai būtų galėję suvaldyti voldemarininkus. Trūko tikėjimo, kad Dievas gali atverti netikėtų draugų. Jam reikėjo pasimokyti iš Pyragiaus:

Ar tas mano kaimynas nepasvajoja retkarčiais nevilties pagautas, kad girdi, Pyragius tai jau tikrai dabar kur nors kerta bolševikams į kailį.

Gali būti, kad Lietuvos pavyzdys visai Europai atvėrė žydų išžudymo galimybę. Be tokio baisaus pavyzdžio, gal būtų žuvę koks vienas milijonas, ne šeši milijonai.

O pabaigai, mažytė litvakų kultūros sėkla, kuri pradygo nauju daigu.

Kviecinskas, pašalinęs Bobelį, kitą dieną liepė iš žydų atimti patefono plokšteles. Spėju, dėl to, kad jo šešiolikmetė dukra Jonė buvo šokėja. Savo tėvelį labai mylėjo. Jinai karo metu koncertavo po Vokietiją. Jonė neapkentė nacių ir kartą spjovė ant jų kuopos, bet jai niekas neatsitiko. Įsivaizduoju, ta kuopa buvo pavaldi jos tėveliui. O tos plokštelės, manau, ją paveikė. Jonė Kvietys-Young, tai viena iš Kanados šiuolaikinio šokio pradininkių.


Klaidos pataisymas: LAF programoje pažymima "krikščioniška dorovė" (ne katalikiška).

KaipLietuviaiSkriaudėLitvakus


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 gegužės 07 d., 15:57
Tweet