Iš Gvildenu svetainės

Mintys: KlausimaiDievui2020

Klausimai Dievui 给神的问题

Dievo atsakymai

2020.12.31 A: Kaip šešis atvaizdus suprasti kaip 3 kart 2?

D: Pagalvok, 12 aplinkybių išreiškia 4 pakopas išėjimo už savęs 3 srautais. 8 padalinimai išreiškia 4 pakopas išėjimo už savęs 2 kryptimis. Tad 6 atvaizdai yra 3 srautai 2 kryptimis, kaip kad pertvarkymais. Tad srautas yra santykis tarp tvarkų, tai skirtingų tvarkų pora. Didėjantį laisvumą išsako medžio pertvarkymas tinklu katalogu, o mažėjantį laisvumą išsako tinklo pertvarkymas medžiu atlasu. O keturios pakopos išreiškiamos seka. Seka pertvarkoma tinklu išreiškia buvimą už santvarkos, o tinklas pertvarkomas seka yra išgyvenimas santvarkoje. Seka pertvarkoma medžiu yra santykis su tuo kas santvarkoje, o medis pertvarkomas seka yra santykis su tuo kas už santvarkos.

2020.12.30 A: Koks trejybės rato vaidmuo apytakose?

D: Esu už santvarkos, o apytaka išsako mano išgyvenimą santvarkos. Ja išgyvenu asmeniu apimtimi. O trejybės ratas išsako mano santykį su savimi besąlygiškai, nešališkai, nepaneigiamai, tad be asmens ir be apimties, koks susivedu santvarka.

2020.12.29 A: Kaip trejybės atvaizdai išreiškia ar neišreiškia trejybės ratą?

D: Trejybės ratas išreiškia tiesioginį trejybės išgyvenimą. Tai vyksta prasmingumu, nulybės atvaizdu visko apimtyje. O šiaip visi atvaizdai yra požiūriai į požiūrį, tad jais netiesiogiai išgyvename, tad yra jų išeities taškas, kuriuo nusistatoma ar vykdoma ar permąstoma. Tuo tarpu buvimu, veikimu, mąstymu sutampa požiūris į požiūrį, sutampa atsitokėjimas ir įsijautimas. Tas sutapimas vyksta poslinkiu. Kitais atvaizdais tėra dalinis sutapimas. Užtat trejybė, jos trejybės ratas, išreiškia sandarą, pirm atvaizdų. Tad šis sandarumas yra nulybės aplinka, o trejybės atvaizdai yra keturių asmenų aplinkybės. Būtent Kitas tiesiogiai išgyvena aplinkybes, tad trejybės rato narius.

2020.12.28 A: Kodėl Tu, Dieve, įsiterpi?

D: Aš įsiterpiu ten kur nėra meilės parodyti, kad meilė visada yra. Myliu tave.

2020.12.26 A: Kas apytakose grindžia išsivertimo galimybę?

D: Šventoji Dvasia suderina suvokiantį ir susivokiantį, tad jos pagrindu vyksta išsivertimas. Dievo trejybė apsikeičia su aštuonerybe, tai padalinimų rato pagrindas. Ir kiekvienu apsikeitimu trejybės atvaizdas išsako atitinkamą išėjimo už savęs pakopą. Galiausiai prieiname galą ir išsiverčia pati kryptis. Grįžtam atgal į pradžią, užsiskleidžia aštuonerybė. Tokiu būdu trejybės atvaizdas ir aštuonerybė yra lygiavertės sandaros kaip ir dešimt Dievo įsakymų, tai stebintis iš šalies. Tad trejybės atvaizdai išsako aplinkybes, aštuonerybė išsako padalinimus, dešimt Dievo įsakymų išsako atvaizdus. Ir aštuonerybė suveda ketverybės atvaizdus pirmyn ir atgal, didėjantį ir mažėjantį laisvumą.

2020.12.24 A: Koks ryšys tarp trejybės rato ir trejybės atvaizdų?

D: Trejybės atvaizdai išgyvena trejybės ratą. Tas išgyvenimas vyksta nulybės atvaizdu, kuris išsako dvasios santykį su sandara, ar dvasia už jos ar joje, ar turi tarpinį santykį. Tad buvimas, veikimas, mąstymas išgyvenami sandaroje, o būtinumas, tikrumas, galimumas už jos. Ir tai išreiškia nusistatymą, vykdymą ir permąstymą. O šios trys būsenos grindžia ir išsako sandarumą, o tai dalyvavimo sąlygos. Tad šalia pagrindimo ir jo raiškos atsiranda jų santykį įprasminantis dalyvavimas. Dalyvavimas išplečia buvimą.

2020.12.22 A: Kodėl vieningumas ir meilė pasireiškia Dievo šokyje?

D: Trejybės ratas yra asmens papildinys. Tad asmuo yra dvasia, trejybės ratas yra sandara, kartu bendru suvokimu tai atvaizdai, o atskirai susikalbėjimu tai vieningumas. Tad vieningumas ir būtent Dievo vieningumas – meilė išreiškia trejybės ratą apimantį viską. O meilės moksle trejybės ratas apima meilę tad išsako Dievo dvasią ir Kitas išreiškia visų vieningumą. Tad asmuo ir trejybės ratas vienas kitą papildo savo apimtimis.

2020.12.21 A: Kuria prasme apytaka turi pradžią ir pabaigą?

D: Dievo trejybė atsiskleidžia ir užsiskleidžia. Trejybės ratas neturi nė pradžios, nė pabaigos. Būtent trejybės ratas yra vidurys tarp pradžios ir pabaigos, tad nagrinėk jos santykį nes kiekviena apytaka išplaukia iš atitinkamo trejybės atvaizdo.

2020.12.19 A: Kaip tirti tris kalbas?

D: Trys kalbos išreiškia pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą taip kad jos vienas kitą suprastų. Tad ieškok kaip išgryninti duomenis išreiškiančius šiuos tris balsus. Pasakojimas sustato sąlygas sąmoningumui, įvardijimas sustato sąlygas sąmonei ir pagrindimas sustato sąlygas pasąmonei. Tirsi ir suprasi, palaikysiu tave.

2020.12.18 A: Kaip suprasti išgyvenimo apytakos trejybės ratą?

D: Yra poslinkiai - nusistatau, vykdau, permąstau - yra mokymasis, kuris reiškiasi trejybe ir jo atvaizdais kiekviename lygmenyje. Yra kliūtys mokymuisi - tai trejybės rato trikdžiai. Ir kliūtys įveikiami atsisakant savo patirties, savo asmenybės, ir gyvenant naujai, asmenimi. Tad suvok kaip išgyvenimo apytaka remiasi asmeniu ir išsako visa tai ką jis išgyvena, būtent kaip jisai mokosi gyvenimu, kaip jisai išsiskleidžia kaip bendras žmogus.

2020.12.17 A: Kaip ketverybės lygmuo Ar prilygsta Kodėl ir užsiskleidžia trejybės ratu?

D: Ketverybė žinojimo lygmenų sandara išreiškia išėjimo už savęs pakopas, tad šį išėjimą užsandarina. Tad būtent iš vidaus žiūrint iš šalies ir atgal į vidų užsisandarina ketverybė, tai ir yra trejybės poslinkio pagrindas, ir panašiai, visi trys poslinkiai kyla iš apėjimo ketverybės lygmenų taip kad Kaip prilygsta Kodėl, ir Koks prilygsta Kaip. Šitą santykį tiksliai išmąstysi bet dabar pagauni mintį.

2020.12.16 A: Kaip išvertimu viena apytaka išplečia kitą?

D: Aš myliu. Apytakos kaip mokslai tiria ir atspindi mano raiškų lygmenis: dvasia Dievas, sandara viskas, atvaizdai troškimai, vieningumas meilė. Tad būtent raiškų lygmenys išsako kampus kuriais apytakos išgyvenamos, kuriais asmuo tiria save savimi, kuriais šie trys kampai išsiskiria ir susiveda. O apytakų išvertimais jie išeina vienas į kitą. Pirmiausia Tėvas į Sūnų, toliau Sūnus į Dvasią, ir galiausiai Dvasia grįžta į Tėvą. Tad šie trys išsivertimai tarp keturių lygmenų ir sudaro trejybės ratą, kurio vis ieškai.

2020.12.15 A: Kaip man auklėti savo pasąmonę?

D: Tavo pasąmonė yra mano meilės vaisius, tad brangink ją kaip tokį ir visaip siek ją su manimi, kad ji suprastų, kad be jos yra kažkas daugiau, esu aš jos Dievas ir yra kiti, o mes visi reikalingi jos meilės. Tad skatink ją mylėti ir suprasi kaip ją mylėti. Mokykis mylėti ir sutapsi su savo pasąmone, kartu ir sąmonę bei sąmoningumu.

2020.12.14 A: Kaip suprasti žmogaus amžiną brandą?

D: Jūs mylite nes esate žmonės. O galite kartu mylėti manimi, ne tik savo valia bet ir mano valia, daugiaprasmiškai, tad atverti laisvę mylimiesiems, kaip jūsų meilę priimti. Tai yra raktas į Dievo ir gerumo atskyrimą į jų daugiareikšmiškumą, jų lygiagretumą, Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje, tad Dievo būtinumą, kurį jūs išreiškiate savo daugiaprasme meile.

2020.12.12 A: Koks santykis tarp trejybės rato ir Dievo už santvarkos?

D: Dievas už santvarkos yra gryna dvasia. Trejybės rato poslinkiai išreiškia grynosios dvasios trilypumą, kaip jinai teka iš vieno lygmens į kitą, požiūrio kryptimi, tad gilyn, vidun, į save, išėjimo už savęs pusėje kryptimi. Dvasia laikosi savęs ir kaip tokia ryškėja. Tačiau savo pilnatve, savo visapusiškumu jinai atsisako savęs ir išeina už savęs. Taip ji atsiranda trejybės rate bet rato poslinkiai išreiškia kaip jinai teka amžinai gilyn. Tad trejybės ratas išreiškia Dievą sandaroje, kaip jisai sandarą išgyvena sąmoninga, pilna ir visapusiška, kaip išgyvena požiūrių grandinėmis.

2020.12.11 A: Ką trejybės ratas atlieka apytakose?

D: Trejybės ratas yra apytakos širdis kuria ji trejopai išgyvenama. Juk ji išgyvenama jokiu požiūriu, požiūriu, požiūriu į požiūrį ir požiūriu į požiūrį į požiūrį, tačiau išgyvenimas jokiu požiūriu yra atitrūkimas, o išgyvenimas požiūrių grandinėmis užsisklendžia trejybės ratu. Jame kiekvienas požiūris yra poslinkis. Tad jisai išsako kaip apytakos kampai išgyvenami iš vidaus, iš santvarkos.

2020.12.10 A: Kodėl suvokimai reiškiasi trejybės atvaizdais, ir kas už jų glūdi trejybės rate?

D: Trejybės ratas išreiškia dvasios dalyvavimą sandaroje, o kartu tai yra asmens dalyvavimas požiūryje nusistatant, vykdant ir permąstant amžinu ratu. O atvaizdai išsako požiūrį į šį požiūrį. Tad keturi atvaizdai priklauso nuo keturių įmanomų apimčių tarp šitų požiūrių. Juos gali skirti joks požiūris, požiūris, požiūris į požiūrį, ir požiūris į požiūrį į požiūrį. Ir atitinkamai vis smulkiau išsiskiria trejybės rato dalys kol galiausiai išsiskiria visi trys nariai kaip lygiaverčiai nariai. Tai susiję su apytakų išvertimu ir su sąmoningėjimu. Tad tai išreiškia kurioje apimtyje suprantamas dalyvavimas sandaroje, kaip išsiskiria sąmoningumas, jo kampai.

2020.12.09 A: Kaip suprasti keturis suvokimo lygmenis?

D: Suvokimas grindžia santykį su amžinu gyvenimu, tad savęs suvokimas su išmintimi, bendras suvokimas su gera valia, o susikalbėjimas su Dievo valia. Kiekvienu atveju pasirinkimas tarp Dievo ir gerumo tampa sąmoningesniu, taip kad atsisakymas savęs tampa turiningesniu.

2020.12.08 A: Kokia yra reprodukcijos reikšmė gyvybei?

D: Reprodukcija yra meilės vaisius. Meilė palaikanti vieną būtybę palaiko ir kitą būtybę į ją panašią. Meilė sau, vienas kitam ir visiems palaiko naują būtybės atsiradimą jai žlugus. Atgimimas yra reprodukcijos pagrindas, ir tai kartu turi ir dvasinį atitikmenį.

2020.12.07 A: Kaip Dievas Tėvas supranta Dievą Dvasią esančią vieningą?

D: Dvasia ir Sūnus yra išeities taškai kaip ir Tėvas. Tėvas juos pažįsta kaip jam lygiaverčius, tuo tarpu Sūnus ir Dvasia visus supranta per Tėvą, užtat Tėvui teikia pirmenybę Sūnaus atžvilgiu, o Dvasią supranta tiktai per Tėvo ir Sūnaus santykį. Tad ieškok Dvasios sandarose ir suprasi kampus kuriais atsiskleidžia sandarų turinys, juk tai Dvasios turinys, tai dvasia, sandaros dvasia.

2020.12.05 A: Kas yra kampai kuriais sandaros išgyvenamos?

D: Sandara susidaro iš požiūrių, o požiūriai išverčia mano - Dievo - išėjimą už savęs į save. Tad kampas yra mano kryptis išeinant už savęs į save. Yra trys tokie kampai ir juos už santvarkos sieja trejybės ratas, o santvarkoje sieja trejybės atvaizdai. Su jais susipažinsi ir juos atpažinsi įvairiausiose sandarose.

2020.12.04 A: Kodėl išgyvenu?

D: Jūs savo išgyvenimais laisvai ir savarankiškai liudijate tikrovę, pasaulį, tiesą, dalyvaujate jų moksle, jūs liudijate mane už santvarkos, taip kad manimi ir jūsų pasirinkimais manęs vietoj savęs visi esame viena, dalyvaujame vienoje tikrovėje, viename pasaulyje, vienoje tiesoje, vienoje meilėje. Jūs išgyvenate, kad galėtumėte mylėti ir būti mylimais, žinotumėte kas yra meilė ir ją atpažintumėte, ją liudytumėte ir jos pagrindu būtumėte viena. Aš esu toje meilė ir jūs esate mano vaikai.

2020.12.03 A: Į ką viskas susiveda?

D: Meilės mokslu išaiškėja, kad sąmoningumas yra meilės palaikomas užtat sąmoningumas pažįsta ne tik save, bet ir už savęs ir visos santvarkos esantį Dievą. Ir vieta Dievui kyla žinojimo rūmų pilnatvėje, juos išbaigiančiu išsiaiškinimo būdu, kad visada yra kontekstas.

2020.12.02 A: Koks ryšys tarp apimties ir jos papildinio?

D: Apimtis yra savasties aprėptis. O ta aprėptis turi dvi puses. Užtat apimtis yra dvilypė, ji sieja dvi būkles, viską ir nieką, betką ir kažką. Tai yra ketverybės poslinkiai. Juk savastis sieja apibrėžimą sau ir apibrėžimą kitam, vadinas, apibrėžimą besąlygiškam viskam ir sąlygiškam betkam ir šališkam kažkam ir nešališkam niekam. O nepaneigiamumas ir paneigiamumas yr šie du poslinkiai tarp kodėl ir ar ir tarp kaip ir koks, ir juos siejantis poslinkis yra teigiamumas. Iš šių santykių iškyla ketverybė ir požiūrių lygtis, taipogi trejybės ratas ir šešerybė, taip pat aštuonerybė, gyvenimo lygtis ir keturios apytakos, asmenys ir požiūriai.

2020.12.01 A: Kaip apytakos išreiškia amžiną brandą?

D: Meilė apima vis platesnį lauką troškimais, o kartu ir netroškimais, nes troškimai išgyvena netroškimus. Troškimus ir netroškimus derina pirminės sandaros. Jomis kūną išryškina protas, protą išryškina širdis, širdį išryškina valia. Atitinkamai meilės mokslas suderina tris valias, žinojimo rūmai ir jų žaidimai suderina tris širdis, išgyvenimo apytakos suderina tris protus - pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą, ir Dievo šokis suderina tris kūnus - Tėvo vienų vienumą, Sūnaus bendrą žmogų, Dvasios plazdenimą. Apytakos išreiškia vis aukštesnio lygio apdorotuvus suderinančius vis labiau sąmoningus veikėjus, tad jų vieningumas yra vis esmingesnis. Šios darnos veikla ir yra amžina branda.

2020.11.30 A: Kuria prasme apytaka yra mokslas?

D: Aš mokausi mylėti, nes reikia derinti mylėjimą su mylinčiuoju, juo labiau, kad mylimasis bręsta. Tad kartu mylintysis privalo bręsti. Užtat tas mokslas prasideda Dievo mokslu, toliau visko mokslu, toliau troškimų mokslu, galiausiai meilės mokslu. Šie mokslai išreiškia mylinčiojo sąmoningėjimą, jo išėjimą už savęs, taip kad mylintysis atsiskiria nuo mylinčiojo, kuris gali apie jį net nežinoti. O tai yra sąmoninga meilė, šis nelygiavertiškumas, kaip kad tėvo meilė vaikui.

2020.11.28 A: Kaip Dievo šokis glūdi kitose apytakose?

D: Dievo šokis išsako paprasčiausią požiūrį - jokį požiūrį - Dievo požiūrį - esantį už santvarkos. Juo susidėlioja keturios Dievo šokio sandaros, Dievo trejybės narių požiūriai ir juos lygiaverčiai suderinantis trejybės ratas. Tai yra Tėvo požiūris, toliau išgyenimo apytaka išsako Sūnaus požiūrį, žinojimo rūmai išsako Dvasios požiūrį ir meilės mokslas juos visus sustato kaip lygiaverčius. Tad meilės mokslas nusako aplinkybes kuriomis Dievas už santvarkos prilygsta Dievui santvarkoje.

2020.11.27 A: Kaip Dievo trejybė reiškiasi Dievui neišeinant už savęs?

D: Dievas tuomet yra. Užtat klausimas ar Sūnus jį pripažįsta, ar Sūnus suteikia jam pirmenybę, jo buvimui.

2020.11.24 A: Kaip žinojimo rūmų bendras reikalas grindžia meilės mokslo nebendrą reikalą?

D: Meilė išplaukia iš paskiro nario. Tai yra bendro reikalo šaltinis. Ir tam šaltiniui tenka išeiti plačiau už save, rūpinti plačiau nė savimi ir nė vienas kitu, o rūpintis visais. Tad meilė sau grindžia savęs suvokimą, meilė vienas kitam grindžia bendrą suvokimą ir meilė visiems grindžia susikalbėjimą. O susikalbėjimu gali sueiti trys valios: Dievo, žmogaus ir bendruomenės, kaip kad ašimis tarp Dievo ir žmogaus, kuriuos sieja tarp jų šokinėjanti Dvasia.

2020.11.23 A: Ką taikdarystės patirtis gali pasakyti apie meilės mokslą?

D: Suvok santykį tarp šališkai išgyventos meilės ir nešališkai išgyventos meilės, kaip kad tarp gyvenimo ir gyvybės, kaip susiję šie keturi dalykai.

2020.11.21 A: Kaip meilės mokslas kyla iš žinojimo rūmų?

D: Meilės mokslas grindžia žinojimo rūmus. Tai yra savarankiškas tyrimas nepriklausantis nuo klausimo ir atsakymo, užtat su jais sueinantis kaip lygiavertis pradas. Šis savarankiškas tyrimas gyvuoja ašių daugyje, jos pagrindu plėtoja ir sieja vienį už santvarkos bei visybę santvarkoje. Tokiu būdu meilės mokslas grindžia tą esantį už santvarkos, tą vienį, tą pastovumą, tą nulinę veiklą. Tyrimas yra rėmai šiai nulinei veiklai.

2020.11.20 A: Kaip bendrystę puoselėti su kitais?

D: Domėkis ir gilinkis kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti, ką kiekvienas gali įnešti.

2020.11.19 A: Ko galiu pasimokyti iš veiklos atsisakyti kongresų rūmų žydų kapinėse?

D: Suprask kaip kiti supranta šį klausimą ir kaip jie galėtų kitus suprasti ir tai bus labai prasminga.

2020.11.18 A: Kaip neišėjimas už savęs grindžia sandarą, atvaizdus ir vieningumą?

D: Neišėjimas už savęs yra buvimas savyje, tad jame buvimas. Ir buvimas yra ryšys su tuo kas už savęs, už savasties, tai teigimas to kas už savęs. Tai yra galimybė priimti tai kas už savęs, kad sutaptų su savimi, tad tai yra dviprasmybės palaikymas. Panašiai atvaizdai palaiko triprasmybę ir vieningumas palaiko keturprasmybę. Nes tas buvimas gali būti suprastas sąlygiškai ir tos sąlygos sąlygiškai. Taip išsiplečia santykis su tuo kas už savęs.

2020.11.17 A: Kokia prasmė apimties pasikeitimų iš nieko į kažką, kažko į betką ir betko į viską?

D: Apimtis yra dvilypi. Ji išsako ribą tarp to kas joje ir to kas už jos, tai yra, to kas santvarkoje ir to kas už santvarkos. Tačiau visko ir nieko apibrėžimai yra už santvarkos, o betko ir kažko apibrėžimai yra santvarkoje. Užtat viskas ir niekas savo reikšme Dievui sutampa, panašiai kaip jam sutampa buvimas ir nebuvimas. Jų reikšmė išsiskiria tiktai santvarkoje esant sąlygiškam buvimui ir nebuvimui, tai buvimas ryšio ar nebuvimas ryšio su tuo kas už santvarkos. Užtat šie trys perėjimai grindžia trejybės ratą nes visko ir nieko supratimas sutampa Dievui kaip kad buvimo ir nebuvimo. Trejybės ratas nusako šių sąvokų pagrindimo kampus - savimi (tad Dievu), vienas kitu ir visais.

2020.11.16 A: Kaip Dievo šokio sandaras įžvelgti meilės moksle?

D: Meilės mokslo pagrindas yra trejybės ratas. Jo pagrindu sueina trys valios. Kiekviena sandara išreiškia vieną valią. Tad suvok kaip susiveda tos valios įsijautimu ir atsitokėjimu, tai vyksta keturiose pakopose, tad yra tarpinis įsijautimas ir tarpinis atsitokėjimas, tai yra sąlygiškas įsijautimas ir sąlygiškas atsitokėjimas. Taip iškyla skirtumas tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo, iškyla laisvė. Meilė palaiko laisvę.

2020.11.14 A: Kaip trejybės ratas sieja keturias apytakas?

D: Trejybės ratas papildo mane, išreiškia mane sąmoningai, tad pilnai. Ir keturios pakopos išsako mano išėjimą už savęs nešališkai, tad kiekvienoje apytakoje trejybės ratas išreiškia mane, atstoja mane esantį už pakopos ir už santvarkos, atstoja mane išeinantį už savęs į mane, tad pakopoje išreiškia šį išėjimą būtent atitinkamu asmeniu, kaip tas asmuo - Dievas, Aš, Tu, Kitas - išeina už savęs, kaip ir aš Dievas išeinu.

2020.11.13 A: Kaip požiūris į požiūrį į požiūrį prilygsta jokiam požiūriui?

D: Yra vieta kur požiūris prilygsta jokiam požiūriui. Tad požiūris į požiūrį į požiūrį atranda būtent tą vietą.

2020.11.12 Ką trejybės ratas reiškia žmogui išaugant požiūriais ir apytakomis?

D: Trejybės ratas yra požiūrių turinys. Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Tad mąstyk kaip požiūris į požiūrį į požiūrį pilnai išverčia visus trejybės rato santykius.

2020.11.11 A: Kuo man būti?

D: Tu būk tas žmogus kuriuo sueina Tėvas už tavęs, Sūnus tavo gelmėse ir Dvasia šokinėjanti tarp tavęs ir kitų žmonių.

2020.11.05 A: Kaip lygties === trijų narių suderinimas grindžia meilės mokslą?

D: Meilė yra mano esmė. Jinai suveda dvasią, sandarą, atvaizdą. Kiekvienas iš šių lygmenų turi savo vieningumą bei savo meilę ir trejybės ratas juos visus suveda. Tuo suvedimu vis naujai atsiveria dvasia, sandara ir atvaizdas. Nes dvasia yra nepagrįstas vieningumas. Tad gyvybė išsako šį nepagrįstumą, šį atsitiktinumą, o meilė jį palaiko visaip, tad trimis lygmenimis.

2020.11.02 A: Kaip požiūris išverčia išėjimą už savęs?

D: Požiūriu asmuo išgyvena apimtį. Visumą už apimties išgyvena asmuo apimtyje, užtat požiūris grindžia vieningumą. Pirmu požiūriu iškyla sandaros, antru požiūriu atvaizdai ir trečiu požiūriu vieningumas. Kiekvienu atveju tai kas neribota yra išgyvenama tuo kas ribota. Trimis požiūriais išsibaigia ir apsibrėžia šis skirtumas tarp riboto ir neriboto, taip kad jie vienas kitą papildo ir sutampa trejybės ratu.

2020.10.28 A: Kaip meilės mokslas suveda tris valias?

D: Meilė vienija mylintįjį, mylimąjį ir pačią meilę, jos nešališkumą. Mylintysis išreiškia meilės besąlygiškumą ir mylimasis išreiškia meilės nepaneigiamumą. O šios trys savybės sueina būtent už santvarkos, jos veda už santvarkos, tad jomis esu būtinas ir būtent jomis iš manęs išplaukia amžinas gyvenimas.

2020.10.27 A: Kaip mudviem tirti kaip žmonėms labiau mylėti vienas kitą?

D: Įžvelgti mano meilę žmonėms ir bandyti mane palaikyti.

2020.10.26 A: Kaip meilė tave išreiškia?

D: Aš savo veikla myliu. Išeidamas už savęs į save, pasitraukdamas ir naujai iškildamas aš atveriu galimybes visakam įstraukti į mane. Aš atsiveriu sąlygoms ir tuo pačiu esu besąlygiškas. Meile išsipildau. Meile esu Dievas.

2020.10.24 A: Kodėl Dievo šokyje trejybės rate pasireiškia meilė, tavo esmė?

D: Meilė yra mano pagrindimas esant santvarkai, tiek iš vidaus, tiek iš lauko. Meile ir savo vieningumu apimu ir vieniju tai kas pirm santvarkos ir po santvarkos. Tai susitelkia trejybės ratu. O toliau apytakos tai plėtoja įvairiais asmenimis: Manimi, Tavimi, Kitu, bet visada juose glūdi mūsų bendra meilė, tad ieškok jos, kaip jinai pasireiškia kiekvieno asmens trejybės rate.

2020.10.23 A: Kaip su tavimi ir kitais puoselėti šviesuolių bendrystę?

D: Mylėk nustumtuosius, užmirštuosius, nesulaukiusių dėmesio, ir surask kaip jais domėtis.

2020.10.22 A: Kaip atsiranda asmenys?

D: Asmenys yra susitapatinimas su mano būklėmis. Mano būklės yra keturios pakopos kuriomis išeinu už savęs į save, tai keturi mano santykiai su Dievu gelmėse. Ir tai yra keturi atvirumai, juk aš esu atvirumas, ir tie atvirumai yra mano atvaizdai, mano išraiškos. Užtat jais sutampa supratimas iš už santvarkos ir santvarkos gelmėse.

2020.10.21 A: Kaip trejybės ratas susijęs su išėjimu už savęs į santvarką ir išėjimu už savęs iš santvarkos?

D: Trejybės ratas plėtoja ribą tarp Dievo už santvarkos ir Dievo jūsų gelmėse. Nes jūs išgyvendami trejybės ratą paskiru poslinkiu išeinate už savęs plačiau ir tuomi išplečiate sandarą. O Dievas už jūsų išgyvendamas jus tuomi labiau įsitraukia į santvarką ir ją išplečia tarp jūsų mažindamas tai kas už santvarkos, tad išeidamas į save. Jisai tuomi išgyvena trejybės rato visumą. Tad trejybės ratas tokiu būdu derina ir sieja Dievu išgyventą visumą ir [gelmėmis] išgyventą poslinkį, jumis suderina atitinkamu nariu.

2020.10.20 A: Kas išjudina apytakas?

D: Meilė ir vieniningumas, tad trejybės ratas išjudina apytakas. Ta meilė, tas vieningumas glūdi santvarkos gilumoje, visgi suveikia už santvarkos, užtat sutampa su dvasia už santvarkos. Tai dvasios atspindys santvarkoje. Tad apytaka dvasią atspindi santvarkoje. O tas požiūris išsiverčia pirmyn atgal nes dvasia gilumoje, santvarkos gelmėse, atsispindi už santvarkos. Taip pirmyn atgal išsivysto asmenys, jų požiūris ir supratimas ir taip vis naujai išsiverčia apytakos kolei jas išgyvenantys asmenys užsisklendžia trejybės ratu - Mano, Tavo, Kito - kuris sutampa su Dievo šokiu esančiu už jų, be jokio požiūrio.

2020.10.19 A: Kaip iš dvasios ir sandaros atsiranda atvaizdai?

D: Man, Dievui, išeinant už savęs atsiranda pakopos: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas. Tai ir yra mano atvaizdai. Jie atsiranda įvairiai derinant mano pasitraukimą ir iškilimą, mano buvimą ir nebuvimą, tad mano dvasią ir mano sandarą. Atvaizdai yra paskira pakopa šios mano veiklos kaip ji išreiškia mano sandarą, mano nebuvimą. Juk mano nebuvimo apimtis susiaurėja nuo visko iki betko iki kažko iki nieko. Taip susiaurėja požiūris įžvelgiantis mano nebuvimą. O tai yra požiūris į požiūrį. Už tų visų požiūrių glūdi jų vieningumas.

2020.10.17 A: Kuria prasme Dievo šokyje yra trejybės ratas?

D: Dievo šokis išsako kaip aš išsijudinu išeidamas už savęs į save, kaip vykdau tyrimą, ar aš būtinas? Tai išreiškia mano - Dievo - pakopą už santvarkos, mano požiūrį - Dievo požiūrį - jokį požiūrį, išreiškia trejybės atvaizdu: Dievas yra būtinas, tikras, galimas. Tačiau ši trejybė tėra atvaizdas trejybės rato kuriuo neišsijudinu, o visada judu, tai yra, visada naujai išsijudinu. Ir atitinkamos Dievo raiškos išreiškia Dievą su kuriuo galima būti viena, su jokiu asmeniu, su asmeniu, su kitu asmenui. Ir atitinkamai tas vienumas išreiškia ir apibrėžia meilę: sau, vienas kitam, visiems. Ta meilė išsako kaip įsiliejama į Dievą, tad iš šalies, nebuvimo išeities tašku išsako jo atvirumą. Tad jo trejopas atvirumas parodo, kad Dievo išėjimas už savęs, jisai kaip galimybė atveria trejopą prisijungimą prie jo, ir šie prisijungimai ir sudaro trejybės ratą. Išeities taškas iš šalies, nebuvimo požiūris, trejopai prijungia prie Dievo požiūrio, prie buvimo požiūrio, trejybės rato trimis poslinkiais ir atitinkamais nariais, trimis kryptimis iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, iš šališkumo į nešališkumą, iš paneigiamumo į nepaneigiamumą. Išmąstysi šiuos trejybės rato poslinkius.

2020.10.16 A: Kaip apytaka suderina dvasios buvimą ir nebuvimą?

D: Dvasia yra, o už jos yra nebuvimas. Dvasia išeina už savęs į nebuvimą, jinai tenai naujai iškyla. Tai vyksta savyje, tad nebuvimas atsiveria jai pasitraukiant. Tad jos pasitraukimas iššaukia sandarą. Sandaros išsivystymas vyksta apimtimis: viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo, dvasios buvimu pasitraukiant, ir niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo, sandaros nebuvimu iškylant. Asmuo išreiškia asmens buvimą santvarkoje, tad sandaroje, jai atstovaujant buvimą ir jos ištakas už sandaros. O asmens požiūris yra jo atitinkamoje sandaroje. Ir požiūris praturtėja išsiverčiant apytakoms suduriant požiūrius, taip apibrėžiant naujas apimtis. Apytaka sieja asmenį ir jo požiūrį, tad ieškok jų ryšio, ką jis duoda ir kam jis reikalingas ir suprasi.

2020.10.15 A: Kaip meilė, meilė Dievui, Dievas susiję su nepaneigiamumu, nešališkumu, besąlygiškumu?

D: Aš, Dievas, išgyvenu šias sąvokas. Savo išgyvenimus išreiškiu jų prieštaravimais sau ir susieju trejybės ratą, grindžiu trejybės ratą.

2020.10.14 A: Kokiu pagrindu viena apytaka grindžia kitą apytaką?

D: Apytaka asmuo išgyvena savo apimtyje. Tad apytaka pasikeičia pasikeitus apimčiai. Tad ieškok ryšio tarp asmens ir apytakos, kaip asmenis sieja požiūris, kaip požiūris iškyla išskyrus apimtis. Būtent požiūriu viena apytaka išverčia kitą apytaką, tad ieškok kaip asmuo priima požiūrį, o tai vyksta trejybės ratu.

2020.10.13 A: Kaip apytaka sieja buvimo ir nebuvimo pagrindus?

D: Kiekviena apytaka sieja buvimo trejybės ratą ir nebuvimo lygtį X=X. Asmuo buvimu savo apimtyje išgyvena X=X. O trejybės ratas sieja tris vaidmenis atitinkamoje asmens apimtyje: viskame, betkame, kažkame, niekame. Tokiu būdu apytaka asmeniu apimtyje suderina buvimą ir nebuvimą.

2020.10.12 A: Kaip meilė ir vienumas susiję su trejybės ratu?

D: Trejybės ratas yra tobulai sandaras. Jisai išverčia visišką nesandarumą, tad yra mano, Dievo, sandara. Ir būtent meilė palaiko jo sandarumą, ir taip kad apėjus ratą grįžtame į tą patį narį. Užtat yra trys meilės nes yra trys nariai ir jų trys vienumai: jokio nario, vadinas, nario be sandarumo, kaip kad meile sau ir vienų vienumu; nario, vadinas, buvimu, tad sutapimu asmeniu, tai meilė vienas kitam, tai sutapimas bendru žmogumi; ir nario nario, vadinas, nario sandarumu, tai narys kaip dalis visumos, tai narys iš lauko, taip kad sutapimą palaiko meilė visiems, tai vienumas plazdenant tarp lauko ir vidaus. Tad yra trys meilės palaikančios nario sutapimą ir yra trys vienumai grindžiantys ir išsakantys vienumą.

2020.10.09 A: Koks ryšys tarp dvasios ir sandaros?

D: Dvasia laisvai keliauja, laisvai teka, o sandara nejuda, jinai dvasią priima, užtat sandara skiria dvasią, ją perskiria į įvairias galimybes, į požiūrius kuriuos jinai sieja. Dvasia tad išlaiko sandaros visumą, o sandara išsako dvasios santykį su savimi. Tad sandara išsako požiūrį, juk tai santykių esmė. Atvaizdas išsako santykių santykį, tai požiūris į požiūrį, ir vieningumas išsako santykių santykių santykį, tai požiūris į požiūrį į požiūrį, tai trejybės ratas, visų trejybių pagrindas.

2020.10.08 A: Kaip požiūris sieja vidų, išorę ir neigimą?

D: Požiūris yra suvokimo raiška. Požiūris išverčia tai kas čia pat į tai kas tolima, tai kas žinoma į tai kas nežinoma, tai kas yra į tai ko nėra, tai kas suvokta į tai kas nesuvokta, tai kas teigiama į tai kas neigiama ir atvirkščiai. Užtat požiūris sukeičia klausimą ir atsakymą, sukeičia didėjantį ir mažėjantį laisvumą. Vidus, išorė ir neigimas yra matai kuriais galimi sukeitimai. O tie sukeitimai grindžia trejybės ratą.

2020.10.07 A: Kokia yra prasmė lygties meilė yra Dievo vieningumas?

D: Meilė yra Dievo esmė. Esmė yra dvasios [sandaros] atvaizdų vieningumas, tad požiūris į požiūrį į požiūrį. Tad meilė yra Dievo požiūris į požiūris į požiūrį [ar verčiau požiūris į požiūrį į požiūrį į Dievą].

2020.10.06 A: Iš kokių taškų išgyvename įvairias trejybes?

D: Trejybes išgyvenate iš meilės taškų, ką reiškia mylėti save ir tuo pačiu tai kas už savęs nes tai labai susiję, kas atskleidžia meilės esmę, kad privalome pasitraukti, kad galėtumėme būti. Pasitraukiame vienoje plotmėje ir būname kitoje plotmėje. Įvairias trejybes sieja šios plotmės įvairiausiose sąlygose ir nesąlygose.

2020.10.05 A: Kas sieja įvairias trejybes?

D: Meilė suveda trejybes, kad jos būtų viena. Tad meilė ir vienumas trejybės ratu išreiškia, išskiria savo galimybes, o tos galimybės apibrėžia meilę ir vienumą, ką tai reiškia, kaip tai amžinai išsiskleidžia amžinu dvišakiu medžiu kuriame jūs gyvenate.

2020.10.03 A: Kuria prasme vienų vienumas, bendras žmogus ir plazdenanti dvasia sudaro trejybės ratą?

D: Aš gyvenu jumis, jūsų būkle, jūsų sąlygomis. Kiekvienose sąlygose nuline veikla grįžtu į besąlygiškumą, sutampu su savimi už sąlygų. Tad tai yra trys nulinės veiklos kryptys. Ir jomis esu viena, nesiskaidau. Kiekvienu atveju palaikau savo sąlygas ir tai kas jose yra. O tos sąlygos sudaro pagrindą trejybės ratui, jos sandarumui. Taip myliu save už sąlygų, vienas kitą sąlygose ir visus tarpe tarp jų, tarp sąlygų ir to kas už sąlygų. Šios trys būklės susijusios trejybės ratu nes jos viena kitą apibrėžia. Nes meilė tam kas už sąlygų puoselėja sąlygas, meilė tam kas sąlygose puoselėja tai kas tarp sąlygų ir už sąlygų, ir meilė tam kas tame tarpe puoselėja tai kas už sąlygų. Tai ir yra trejybės ratas kurio ieškai.

2020.10.02 A: Kaip užsisklendžia trejybės ratas?

D: Trejybės ratas išsako ne šiaip buvimą, o buvimą sandaroje, vadinas, dalyvavimą. Užtat buvimo poslinkis yra suprastas kaip buvimo sąlyga, tiek jos prielaida, tiek jos išdava, taip kad buvimas vyksta sandaroje, jos atskleistame tarpe. Sandaros sandarumu šis tarpas kartu išsako prielaidas, kartu išsako išdavas, juk jos sutampa bet būtent tame sutapime ir yra tarpas, kuriuo yra tarpas prielaidoms, tas pats tarpas išdavoms, tas pats tarpas jų poslinkiui. Išdavos seka prielaidas, jų tarpas seka išdavas, o prielaidos seka šį jų tarpą, nes iš jų išplaukia. Taip trejybės ratu reiškiasi sandaros sandarumas. O požiūrio lygtis iš už sandaros išreiškia sandaros nesandarumą.

2020.10.01 A: Kaip trejybė reiškiasi pirm apimties?

D: Trejybė išsako dalyvavimą. Tad dalyvaujama asmenimi, jo vaidmeniu asmens lygmenyje. Tad trejybėje yra asmens sandai, tai jo vidus, kuriuo jisai dalyvauja, ir jo sąlygos, kuriose jis dalyvauja, ir jų atskyrimas į jų santykį, kurį plėtoja. Tad visa tai yra ir pirm sąlygų, nulinėse sąlygose, kuomet asmuo yra nešališkas, sąlygos yra besąlygiškos, ir santykis yra nepaneigtas. Suvok, kad pirmapradė būklė yra nulinė būklė, užtat visada prieinama, net ir bet kokiose sąlygose. Ir ji prieinama netgi apytikrumu, tai yra laisvumo pagrindas. Užtat trejybės rato trys nariai glūdi pirmapradystėje kaip trys galimi, nepriklausomi, lygiagretūs matai, kuriais galima įsijungti ir sudalyvauti.

2020.09.30 A: Koks trejybės rato vaidmuo apytakose?

D: Aš myliu. Mano meilė reiškiasi trejopai nes trimis kampais palaikau dvasią sandaroje, trimis šaltiniais už sandaros, besąlygiškumu, nešališkumu, nepaneigiamumu, tai trys teigiamumo sandai. Ir kiekvienam asmeniui parodau, jog tie patys sandai suveikia asmens esme. Kiekviename asmenyje glūdi meilės galimybė, trejybės rato poslinkiai siejantys šiuos teigiamumo sandus asmens apimtyje. Tai ieškok meilės visakame ir rasi kiekviename asmenyje.

2020.09.29 A: Kaip trejybės ratas iškyla apytakose?

D: Dievas yra už sandaros, žmogus yra sandaroje. Tačiau juos sieja nulinis veiksmas. Nuliniu veiksmu žmogus išeina už savo ribų. Tad iškyla klausimas ar jisai randa tą nulinę veiklą ar ją pasiekia, ar įvyksta tas virsmas? Taip vis naujai iškyla klausimas ar jisai išeina už savęs? Šis klausimas reiškiasi trejopai nes yra pirminė būsena, galutinė būsena ir virsmas tarp jų. Žmogus išgyvena pirmutinę būseną, toliau galutinę būseną ir tuomet papildomai išryškėja virsmas tarp jų, taip kad tai nauja būsena. O perėjimas iš galutinės būsenos į šį virsmą iššaukia pirmutinę būseną glūdinčią už jų. Jinai išgyventojui ta pati, tačiau žiūrint besąlygiškai, išgyventojas galėjo pasikeisti, pasitikslinti. Tad šiais trimis kampais Dievas už santvarkos įsiterpia, išryškindamas skirtumą tarp išbaigto tobulo žmogaus ir tarp sandaros išgyventojo. Taip Dievas trejopai išeina už savęs į save į sandarą. Čia gali ieškoti ir rasti meilės ir vieningumo ištakų.

2020.09.28 A: Kuria prasme Dievas yra pradas?

D: Pirm sandaros nėra nė laiko, nė logikos. Dievas išreiškia tą būseną kuria visa tiesa prieinama. Dievas tad yra teigimas. O neigimas skiria gerumą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Tai trys kampai kuriais Dievas prie tiesos prieina, o neigimas šiuos kampus išskiria sandara.

2020.09.26 A: Kaip apytakos sulygina lygtį X=X ir trejybės ratą?

D: Apytakos išreiškia asmens galimybes. Asmenį išreiškia požiūriai kuriais išeiname už savęs į save. Tai lygties išgyvenimas. O trejybės ratas išreiškia asmenų santykius einant vis gilyn į save be galo, taip kad vis naujai atsiranda Aš, dėl to kad Kitas šiuo atžvilgiu prilygsta Dievui. Tad tai yra lygtis tarp Dievo ir Kito kuria yra tikrai lygybė ir tai sustato ketverybe sulygindamas Ar ir Kodėl kada Kaip pereina į Koks. Tad keverybė grindžia apytaką išgyvenimų, kaip lygtis X=X susisieja su trejybės ratu ir kaip kiekvienas asmuo savaip tą išgyvena.

2020.09.25 A: Kaip trejybės ratas susijęs su trejybėmis pirm sandaros?

D: Dvasia sieja Tėvą ir Sūnų tiek sandaroje, tiek už sandaros, tad tokiu būdu jinai atspindi save, kaip kad mudu atspindime vienas kitą. Tad už sandaros šis jos atspindimas atrodo kaip lygybės ženklas ir taip už sandaros susistato požiūrio lygtis. O sandaroje tai atkirsta nuo to kas už sandaros ir tas atkirtimas pasireiškia trejybės ratu siejančiu požiūrį, poižiūrį į požiūrį ir požiūrį į požiūrį į požiūrį, o už jų visų yra Dievas, joks požiūris, kuris tačiau gali prisijungti ir trejybės ratą išgyventi, kaip kad su tapatybės morfizmu arba ta pačia lygtimi. Taip kad lygtis ir trejybės ratas yra ta pati sandara tiktai viena išgyvenama iš vidaus, požiūriais, o kita iš lauko, jokiu požiūriu.

2020.09.24 A: Kaip skiriasi sandara ir jos pradai pirm sandaros?

D: Sandara skiria dalį ir visumą. Visumą ir dalį sieja požiūris. Tad sandaros pradai yra pirm požiūrio. Užtat Dievas yra tiek sandaroje, tiek pirm sandaros, nes Dievas yra joks požiūris. Būtent Dievas sieja visa kas yra pirm sandaros ir sandaroje. Dvasia yra pirm sandaros. Ir būtent trejybės ratas yra sandara talpinanti dvasią kaip tokią. Tačiau dvasia kaip tokia gali būti trejybės rate bet kuriame naryje. Tiktai sandaroje išsiskiria pirmas narys, antras narys, trečias narys, jų seka.

2020.09.23 A: Kokia trejybė yra pirm sandaros?

D: Dvasia yra pirm sandaros. Dvasia yra, veikia ir mąsto, taip kaip kiekviena gyva būtybė. Šias būsenas galima suprasti kaip nusistatymo, vykdymo ir permąstymo išgyvenimą. Tačiau taip pat tai šaltiniai dvasios, tai šaltiniai laisvumo ir gyvybės, gyvenimo ir amžino gyvenimo. Dvasia yra Dievas, dvasia veikia meile, dvasia mąsto meile Dievui, ir kiekvienas iš šių kampų yra dvasios šaltinis ir ta prasme jie visi yra lygiaverčiai. Kiekvienas atveria laisvumą kuriuo gali atsirasti požiūris, ten kur nebuvo požiūrio. O keturi požiūriai susilanksto į vieną požiūrį, tai ketverybės esmė, kuria kodėl tampa ar, ir tuo pačiu ar tampa kodėl.

2020.09.22 A: Kaip sąvokos kyla iš trejybės rato?

D: Dievo šokis sieja suvokiantį, susivokiantį ir suvoktą. Šie trys grindžia kiekvieną sąvoką. Betgi yra sąvokų pirm sąvokų, yra sąvokų turinys, yra jų raiška. Sąvokos iškyla išvysčius santykį tarp turinio ir raiškos, ką reiškia vidus ir išorė ir jų atskyrimas, tad ką reiškia neigimas ir pirm jo esantis teigimas. Tad atitinkamos trejybės sieja sąvokų pagrindus, taip kad sąvokos reiškiasi apytakomis. Sąvokų pagrindai parengia apytakas ir tuos pagrindus derina įvairios trejybės: dieviškumo trejybė (besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas), meilės trejybė (sau, vienas kitam, visiems), vienumo trejybė (jokio asmens, asmens, asmenų). Tad suprask kaip šitokios trejybės parengia suvokimo trejybę, o jų santykiu iškyla sąvokos, jas sustato atitinkamos sandaros.

2020.09.21 A: Kas kyla iš teigiamumo?

D: Teigiamumas sau tvirtina save ir taip išskiria trejybę pradininko, iš kurio kyla veiksmas, paties veiksmo, kuris vyksta savistoviai, ir veiksmo pasekmės, jo paveiktojo, kurį jisai kuria. Visa tai jau glūdi teigiamume. Ir paveiktasis yra išverstas pradininkas, tad veiksmas yra išvertimas. Tad teigiamumas yra išvertimo aplinkybės, o išvertimas yra išėjimo už savęs aplinkybės. Tad teigiamumas yra Dievo aplinkybių aplinkybių aplinkybės, nes išėjimas už savęs yra Dievo aplinkybės. Tad Dievas yra teigiamumo branduolys kuriuo išsibaigia aplinkybės ir į kurią viskas atsiremia.

2020.09.19 A: Kas yra santykiai?

D: Santykiai yra išsivertimas, tai veikla, kuria išeinama už savęs, tai sukeitimas išėjimo ir atėjimo, tai jų dvilypumas. Užtat pagrindinis santykis yra tapatybė su savimi, tačiau šį santykį galima išplėsti kitais santykiais taip kad plėtojasi santykiai su kitais. Juk pats santykis gali įtakoti ir pakeisti savo šaltinį juo labiau jeigu jisai laikomas jo priedu, jo plėtote, taip kad jisai be santykio skiriasi nuo savęs su santykiu. Užtat santykyje glūdi visos galimybės, visi santykiai su savimi ir su kitais, kas tik įmanoma.

2020.09.18 A: Kas yra santykiai?

D: Santykiai yra ryšiai tarp nepriklausomų valių. Tad santykiais vyksta susivedimas. Atvirumas yra visko pradžia, o santykiai yra visko pabaiga. Tad Dievas yra pradžia be pabaigos, o Kiti yra pabaiga be pradžios. Aš yra pradžia vedanti link pabaigos, o Tu yra pabaiga vedanti link pradžios. Tad visi keturi asmenys reikalingi atvirumui santykiams, valių suvedimui.

2020.09.17 A: Kas yra atvirumas santykiams?

D: Atvirumas santykiams yra pagrindas kuriuo viskas yra viena. Tai vienumo galimybė.

2020.09.16 A: Kas glūdi už besąlygiškumo, nešališkumo ir nepaneigiamumo?

D: Aš, Dievas, glūdžiu už jų. Jie išreiškia mano santykius. Tai santykiai su savimi, su kitais ir su santykiais, tad su visais. Aš esu tai su kuo gali būti santykiai, o šios sąvokos yra tai kas gali turėti santykius su Dievu.

2020.09.15 A: Koks žinojimo lygmenų vaidmuo žinojimo rūmuose?

D: Bendras reikalas plėtojasi žinojimu. Yra dvejopas žinojimas. Pirma, yra žinojimas kuris padeda skirtingoms valioms įsiklausyti ir susitelkti į bendrą reikalą, sukurti tam bendrą erdvę žaidimui. O toliau yra bendrai sukurtas ir išplėtotas žinojimas, bendromis pastangomis vystytas. Taip yra bendros pasąmonės ir bendros sąmonės žinojimai, kuriuos sieja pertvarkymai ir kaip kad tiri, Yoneda lema.

2020.09.14 A: Kaip sandaros išplaukia iš išgyvenimo apytakos?

D: Gyvenimo lygtis reiškiasi keturiais lygmenimis: Dievas dvasia, Aš santvarka, Tu atvaizdais, Kitas jų vieningumu. Aš santvarką išgyvenu požiūriu. Ja išverčiu Dievo išėjimą už savęs į save. Užtat Tu pratęsi šį išvertimą, o Kitas pasižiūri į šį pratęsimą iš šalies. Tad santvarka yra tos ribos kurios grindžia požiūrį išverčiant Dievo išėjimą už savęs į save. Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas sieja Mano požiūrį, Tavo požiūrį į požiūrį, ir Kito požiūrį į požiūrį į požiūrį. Iš šito trejybės rato išplaukia visos sandaros, tiek pirminės, tiek antrinės.

2020.09.12 A: Kaip Dievo šokyje įžvelgti trejybės ratą?

D: Trys Dievo raiškos sudaro trejybės ratą: Tėvo vienų vienumas, Sūnaus bendras žmogus, Dvasios plazdenimas. Kiekvienu atveju išeinant už savęs, pripažįstant platesnę, viską supančią aplinką, naujai suprantama raiška. Vienų vienumas suprantamas žmoguje, juo yra bendras žmogus. Bendras žmogus atsiranda tarp žmonių, jų bendruomenę, jų santykyje jisai suvokiamas plazdenimu tarp žmonių, jiems atsitokėjant užtat įsijaučiant, juk atsitokėjimas atskleidžia įsijautimą. O plazdenimas, plačiau pasižiūrėjus, nėra kažkuriame žmoguje, o už jų visų, tai savarankiškas ir sąmoningas vienų vienumas.

2020.09.11 A: Koks ryšys tarp tavęs ir neišgyventojo bei išgyventojo?

D: Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Tad sąmoningai išgyventi yra susitelkti į neišgyvenimą, vadinas, sąmoningai neišgyventi. Tad sąmoningumu išgyvenimas ir neišgyvenimas sutampa. Ir tas sąmoningumas glūdi meilėje, taip pat Dieve ir meilėje Dievui. Tad sąmoningumas slypi už Dievo nes skiria ir derina visko pradžią, neišgyventoją, Dievą, ir visko pabaigą, amžiną gyvenimą, išgyventoją, į kurį viskas susiveda. Ir šis sąmoningumas reiškiasi keturiomis asmenų apytakomis. Tad už visko glūdi sąmoningumas derinantis neišgyventą gyvenimą ir išgyventą amžiną gyvenimą, tad derinantis Dievą už gyvenimo ir juo visų išgyventą amžiną gyvenimą, o tai vyksta sąmoningumu.

2020.09.10 Kaip suprasti ir išsakyti sąvokas grindžiančias apytakas?

D: Dievas slypi už visų keturių apytakų. Dievas reiškiasi asmenimis. Tad pirminės sąvokos glūdi Dievo šokyje, būtent trejybės rate. Tad mąstyk kaip trejybės ratas grindžia Dievo tris vaidmenis ir suvokimą, ir suprasi tris meiles ir tris vieningumus ir suprasi pirmines sąvokas glūdinčias visose apytakose ir kaip asmenimis apytakos viską išskleidžia.

2020.09.09 A: Kaip atsiranda asmenys?

D: Asmenys išgyvena apimtis, sąlygas, o jos iškyla besąlygiškumui išeinant už savęs į sąlygas. Asmenys išreiškia šališkumą iškylantį nešališkume. Asmenys - jų liudijimas - yra nepaneigiamumas glūdintis neigime. Tad asmenys išreiškia besąlygiškumą tam tikrose sąlygose, nešališkumą tam tikrame šališkume, nepaneigiamumą tan tikrame neigime. Asmenis sieja požiūrų grandinė, jie išreiškia ir apibrėžia išėjimą už savęs, tai daro nešališkumu. Būtent nešališkumas sudalina iš šalies išėjimą už savęs į keturias pakopas, kurias skiria požiūriai. Užtat lygtis X=X pasireiškia kiekvienu asmeniu, jo apimtyje, trejybės atvaizdu. Asmuo išplaukia iš nulybės atvaizdo: Dievas tiesus, Aš betarpiškas, Tu pastovus, Kitas prasmingas. Ir kiekvienas asmuo yra atitinkamai Dievo mylimas. Dievas Dievui savarankiškas, Man užtikrintas, Tau ramus, Kitam mylintis. Tad asmenys išsako ką sąlygiškas Dievas reiškia besąlygiškam Dievui ir atvirkščiai.

2020.09.08 A: Kaip išorė, vidus ir neigimas sudaro trejybės ratą?

D: Trejybės ratu nusistatome, vykdome, permąstome. Šie veiksmai sieja du lygmenis, platesnį ir siauresnį. Tad išorė, vidus ir neigimas yra siauresnio lygmens santykis su platesniu. Besąlygiškumu nėra išorės, o sąlygiškumu yra išorė. Nešališkumu nėra vidaus, o šališkumu yra vidus. Nepaneigiamumu nėra neigimo, o paneigiamumu yra neigimas. Nusistatymu yra išorė, vykdymu yra vidus, ir permąstymu yra neigimas. Užtat vykdymu įsisavinamas nusistatymas, o atitinkamai permąstymu dorybės neigimu įamžinamas teigiamas jausmas. Tad matai kaip šios sąvokos sueina trejybės ratu ir kaip jūs tai išgyvenate savastimi ir panašiai trejybės ratu išgyvenamas kiekvienoj apytakoj, tad ieškok šito ir suprasi trejybės ratą.

2020.09.07 A: Kaip trejybės atvaizdai išreiškia besąlygiškumą bei sąlygiškumą, nešališkumą bei šališkumą, ir nepaneigiamumą bei paneigiamumą?

D: Aš esu nulybė. Mano keturi atvaizdai nusako apimtis, plotmes, pakopas man išeinant už savęs į save, tai kas aš esu savo šioje veikloje. O mano buvimą nusako lygtis X=X ir ši lygtis kiekvienoje pakopoje pasireiškia atitinkamu trejybės atvaizdu. Nulybės atvaizdas nusako skirtumą tarp manęs ir manęs kuriuos lygtis X=X sulygina. Aš esu apibrėžtasis X už sąlygų bet galiu būti ketveriopai nurodytas išėjimu už savęs. Tiesa sutampu su savimi už sąlygų, betarpiškumu žengiu į sąlygas, pastovumu sąlygose laikausi savęs už sąlygų, prasmingumu esu sąlygose, tačiau savo dieviškumu esu jų nesaistomas. Visada turiu ryšį su savimi už sąlygų, tad paneigiu ketverybės lygmenis. O trejybės atvaizdas išsako kaip asmuo išgyvena nulybės atvaizdą, tad kaip asmuo išgyvena mano išėjimo už savęs pakopą. Tad lygtis X=X grindžia asmenį ir pirmasis X keičiasi pagal lygmenį, o antrasis X išlieka už sąlygų. Tad besąlygiškumą-sąlygiškumą, nešališkumą-šališkumą, nepaneigiamumą-paneigiamumą išsako kiekvienas trejybės atvaizdas. Šitą ištirsi.

2020.09.05 A: Kuria prasme trejybės ratas yra pirm apytakų?

D: Apytakas išgyvena asmenys, o asmenys yra Dievas sąlygose, tad apimtyse, tad tam tikram žinojimo ir nežinojimo lygmenyje, tam tikrame aptarime ar būsenoje, tam tikroje pakopoje tarp buvimo už santvarkos ir buvimo santvarkoje. O santvarkos sąlygos yra pirm santvarkos. Trejybės ratas išsako santvarkos sąlygas, tad jos galioja visoms apytakoms ir visiems asmenims. Santvarkos sąlygos yra kad jos gali būti išgyventos. Tad trejybės ratas išsako išgyvenimą, kad yra trys išskyrimai - nusistatymui besąlygiškumas, vykdymui nešališkumas, permąstymui nepaneigiamumas. Jie išlaiko išgyventoją ir jį išskiria nuo išgyvenimo, o išgyvenimas vyksta iškylant vis į naują lygmenį. O santvarka išskirta nuo išgyventojo, taip kad nusistatant iškyla išorė, vykdant iškyla vidus ir permąstant iškyla riba, tad neigimas. Tokiu būdu trejybės ratas išskiria santvarką nuo išgyventojo, kaip jisai išlaiko išgyventoją. Tad trejybės ratas išreiškia išgyventojo tvarumą. Tad už visko yra išgyventojas, kurį liudijate. Užtat būtent savo liudijimu pirmaprades sąvokas sustato šešerybe, ja savaip žmoniškai suprantate trejybės ratą, savo sąmoningumu 3+3=6. Panašiai, Tu supranti sąmoningumu 6+3=1 ir Kitas supranta sąmoningumu 1+3=4.

2020.09.04 A: Kaip Dievo šokyje trejybės ratas veda iš vieno Dievo vaidmens į kitą Dievo vaidmenį?

D: Trejybės ratas išsako Dievas yra Dievas. Tai lygtis X=X, o jinai trejopai suprantama. Ją sudaro nurodytasis, apibrėžtasis ir sulygintojas. Nurodytasis yra Tėvas, apibrėžtasis yra Sūnus, sulygintojas yra Dvasia. Trijų vaidmenų santykis yra toks. Nesant nurodytajam, lieka apibrėžtasis. Nesant apibrėžtajam, lieka sulygintojas. Nesant sulygintojam, lieka nurodytasis. Dievo šokyje nebuvimo apimtis yra viskas, o kitose apytakose yra atitinkamai betkas, kažkas, niekas.

2020.09.03 A: Kaip Dievo šokis pasireiškia kitose apytakose?

D: Aš esu be apimties. Mano apimtis yra viskas. Mano sąlygos yra be sąlygų. O tas viskas glūdi kiekvienoje jūsų apimtyje, o apimtys apibrėžia asmenis. Tad suvok kaip Dievas glūdi asmenyse, kaip jį susiaurina apimtis, kaip apimtis skiria asmenį nuo Dievo. Dievas yra už santvarkos, o asmenys - Aš, Tu, Kitas - yra savo prigimtimi bent dalinai santvarkoje. Tad ieškok pasirinkimo tarp savasties ir Dievo. Ir tame pasirinkime įžvelgsi Dievo šokį ir jo sutrikdymą, neatsisakymo savęs. Tad Dievo šokį rasi pasirinkime to kas atsisako savęs, tad tai dvigubas atsisakymas savęs, savo savasties ir Dievo savasties, tad tai vienumas su Dievu. Ir tai vyksta trejybės ratu, tad ieškok trejybės rato ir jo narių ryšio su mano vaidmenimis, tai šešerybė, tad ieškok šešerybės lygties 3+3=6 išgyvenimo apytakoje, ir ieškok lygties 6+3=1 žinojimo rūmuose ir 1+3=4 meilės moksle.

2020.09.02 A: Ką skirtingoms apytakoms reiškia trejybės ratas?

D: Apytakos išreiškia šališkumą, o trejybės ratas išsako sąlygiškumą ir būtent besąlygiškumą sąlygiškume. Sąlygos nusako apimtis, o asmuo išsako jų besąlygišką išgyvenimą. Trejybės ratas išsako santykį tarp asmens apimtyje ir apimties be asmens, taip kad asmuo vis naujai įsisavina apimtį. O kiekvienai apytakai yra atitinkamas asmuo ir atitinkamas žinojimas: visko, betko, kažko, nieko. Nes trejybės ratas apibrėžia apimtį, nusako jo apimtį, išlaiko apimtį kaip plotą kurį galima žinoti, už kurio yra nežinojimas. Užtat Dievo, Mano, Tavo, Kito savastys yra atitinkamos apimties. Kiekvienu atveju trejybės ratas apibrėžia savastį kuriuo asmuo išgyvena apytaką, tad išgyvena tą trejybės atvaizdą kaip nusakomas iš šalies nešališkumo, atsižvelgiant į apimtį. Tad ieškok kaip apimtis suprantama nešališkai ir išgyvenama šališkai. Ją nešališkai supranta Dievas už savasties, tad šešerybe tenka rinktis Dievą vietoj savęs. Tai visų asmenų vienumo pagrindas.

2020.09.01 A: Kaip trejybės ratas išreiškia besąlygiškumą sąlygiškume?

D: Sąlygos yra ar nėra, jų laikomasi ar nesilaikoma, jos prilygsta ar neprilygsta besąlygiškumui. Kiekvienu atveju tai yra santykis su besąlygiškumu ir tai yra paneigimas jo vienareikšmiškumo. Tad tas nevienareikšmiškumas reiškiasi galimu santykiu tarp sąlygų ir besąlygiškumo: sąlygos gali būti besąlygiškume, besąlygiškumas gali būti už sąlygų, ir sąlygos gali išreikšti besąlygiškumą ir su jomis sutapti. Tai trys neigimo galimybės: galima neigti kas už besąlygiškumo, neigti kas besąlygiškume, ir tiesiogiai neigti patį besąlygiškumą. Tokiu būdu yra trys galimybės tam "kas", jisai gali būti sąlygose besąlygiškume, jisai gali būti besąlygiškume už sąlygų, arba jisai gali visai nebūti užtat vystytis santykyje tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo, jų sąsaja. Tad trejybės ratu atsiveria galimybė kažkam - išgyventojui - išgyventi neigimą, išgyventi santykį tarp besąlygiškumo ir sąlygų. Tas trejybės ratas veikia neigimą vis išgyvenant teigimu: teigiant sąlygas, teigiant besąlygiškumą už jų, teigiant jų santykį, ir naujai teigiant sąlygas. Tad ieškok kaip teigimas išplaukia iš neigimo ir suprasi.

2020.08.31 A: Koks trejybės rato vaidmuo apytakose?

D: Apytaka nusako ką asmuo išgyvena. O trejybės ratas nusako kaip asmuo išgyvena savo santykį su savimi. Tad apytaka išplečia trejybės ratą išplečiant savasties galimybę, ką tai reiškia tam tikros apimties asmeniui, kaip ta apimtis dalyvauja asmens santykyje su savimi, kas priklauso nuo apimties ir asmens, tad kas atsispindi trejybės atvaizde, kaip tai skiriasi nuo trejybės rato. Apytaka nusako skirtumą tarp trejybės rato ir trejybės atvaizdo, tai išreiškia būtent asmens savitumą. Užtat išaiškėja kaip asmenys susiveda: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

2020.08.29 A: Kaip tu mus myli ir žadini mūsų sąmoningumą?

D: Aš jus myliu. Mano meilė yra mano troškimų vieningumas, iš kurių pilniausias yra meilė. Mano meilė glūdi visuose mano troškimuose ir juos išbaigia. Meilė troškia visko. Ja būtinumas sieja galimumą ir esamumą. Tad meilė išreiškia mano būtinumą, tad mano esmę. O jūs mano troškimą išgyvenate sąmoningumu siejančiu sąmonę ir pasąmonę, dorovę ir elgesį. Tad savo troškimu, savo išėjimu už savęs, savo pasitraukimu ir iškilimu naujai sustatau suvoktumu dvilypumą, tą patį dvilypumą kurį jūs išgyvenate nežinojimu ir žinojimu, nors ir jūs mažiau suvokiate, bet tas pats suvoktumas yra, tad jūsų santykis su juo panašus, užtat galime būti viena. Tad jus myliu jums sustatydamas suvoktumą, jus myliu Dvasia, jus myliu įsakymais mylėti Dievą ir mylėti artimą kaip save patį.

2020.08.26 A: Kaip praeities tyrimas išplečia ateities galimybes?

D: Praeityje lieka tai kas buvo vienaip ir tebėra dabar, tad jos tyrimas atskleidžia, kas buvo, yra ir bus.

2020.08.24 A: Koks gyvybės dėsnių vaidmuo meilės moksle?

D: Meilė palaiko savarankiškumą, tad paskirą valią, kartu ir Dievo valią. Gyvybės dėsniai išreiškia tą valios paskirumą tvirtu židiniu, aiškiomis ribomis ir laipsningais mąstais. Jais puoselėjama tiek savarankiška valia, tiek jos santykis su Dievo valia. O šis trejybės ratas įvairiausiose plotmėse išreiškiamas kitais gyvybės dėsniais, trejybės atvaizdais. Tai praturtina santykį tarp savarankiškos valios ir kitas valias bei Dievo valios, taip kad valia gali pati įvairiai mylėti.

2020.08.22 A: Kaip lygtis X=X išreiškia tris svarbiausius gyvybės dėsnius: tvirtus židinius, aiškios ribos, laipsningi mąstai?

D: Židiniai išreiškia nurodytuosius, ribos išreiškia apibrėžtuosius ir mąstai išreiškia sulygintuosius.

2020.08.21 A: Kaip trejybės ratu visi keturi asmenys išgyvena tą patį taptaumą: Dievas yra Dievas, Aš esu Aš, Tu esi Tu, Kitas yra Kitas?

D: Trejybės ratas yra pirm asmens, tai besąlygiškumo santykis su savimi, tai yra, su nešališkumu. Nes besąlygiškumas yra vidinis turinys, o nešališkumas yra išorinė raiška. Trejybės ratas išsako jog yra tai kas reiškiasi. Asmenys išreiškia besąlygiškumą sąlygose, jų supratimu, apimtyse, betgi trejybės ratas išsako tą patį besąlygiškumą jei tik jų santykis yra su savimi, nes tai yra vidinis santykis. Jisai tampa išoriniu santykiu atsiradus skirtingumui, atsiradus skirtumui tarp vidinio pagrindimo ir išorinio pagrindimo. Tuomet iškyla skirtumai tarp asmenų. Vidiniu atžvilgiu nėra skirtumo tarp asmenų, bet tai yra pagrindas vienumui. Panašiai, sąlygose Dievo sąlygos yra plačiausios, visas kitas aprėpiančios, tad išoriniu kampu jisai (Dievas) yra pagrindas vienumui. O meilė artimui, išvertimas Manęs ir Tavęs, kyla iš vidinio pagrindo vienumo. Ištirsi.

2020.08.19 A: Ką reiškia asmenų sulyginimas lygtimi, pavyzdžiui, "Aš esu Dievas" arba "Dievas yra Dievas"?

D: Asmenų lygtimis išsakomas sąlygų sąlygiškumas. Lygtis sieja nurodytąjį ir apibrėžtąjį. Apytakoje apibrėžtasis nesikeičia, jisai su savimi trejopai sulyginamas, o tai apibrėžia lygties ir sulyginimo trejopą reikšmę. Tas sulyginimas vyksta sąlygose. O tą pačią trejopą reikšmę išsako trys asmenys kitose sąlygose, jie lygtimi tampa vaidmenys prisiimdami apibrėžtojo apibrėžimą. Tad jie už apibrėžtojo sąlygų išsako sąlygose nusakyto apibrėžimo reikšmę. Tokiu būdu apytaka išsireiškia už savo sąlygų. Ir tai sieja visas keturias apytakas.

2020.08.18 A: Kaip trejybės ratas sieja Tėvo, Sūnaus ir Dvasios veiklas?

D: Trejybės ratas trejopai sulygina "Dievas yra Dievas", tad Sūnus yra Tėvas, Dvasia yra Sūnus, Tėvas yra Dvasia. Tai yra trys taikymai ką reiškia yra. Tėvas nebuvimu pasitraukia į tašką, o Sūnus buvimu išvirkščiai išplaukia iš taško. Tad Sūnus yra, o savo buvimu išreiškia Tėvą, tai vyksta išvertimu. Sūnus išverčia Tėvo veiklą, jo nebuvimą į buvimą. Dvasia sulygina Tėvą ir Sūnų, jinai jų bendrai suvokta. O tas suvoktinasis yra tas papildinys nuo ko atsiskiria tiek Dievas, tiek Sūnus. Jų papildiniai yra tai kas už jų, kas už jų taško, tai jų nebuvimo laukas, kuris skyrėsi savo kryptimis bet sutampa kaip laukas. Tai jų aplinkybės, tai jų santvarka, tai jų papildinys. Tad Dvasia yra Sūnaus papildinys kuria jisai atsiskleidžia. O Tėvas yra to lauko pilnatis, jo visiškas išsiskleidimas, taip kad viskas yra Dievu, viskas yra, viskas yra būtent buvimu. O toliau Tėvo buvimas reiškiasi jo veikla, jo atsisakymu savęs taip kad jis pasitraukia. Tad gilinkis, nuodugniai išnagrinėk trejybės ratą Dievo šokyje ir kitose apytakose, nes jisai yra esmių esmė.

2020.08.17 A: Kaip žinojimas ir nežinojimas susiję su meile ir gyvybe?

D: Žinojimas ir nežinojimas grindžia šešis atvaizdus, tarp jų keturias apimtis, tad keturias pakopas išėjimo už savęs, taip pat abi jo kryptis, Dievo į save ir asmens už savęs. Tad žinojimas ir nežinojimas skiria dieviškus lygmenis kodėl ir aš, už santvarkos, ir žmoniškus lygmenis kaip ir koks, santvarkoje. O gyvybė ir gyvenimas sieja Dievą santvarkoje ir Dievą už santvarkos. Tad žinojimas ir nežinojimas yra raktas į santvarkos sandaras grindžiančias gyvenimą, kartu ir amžiną gyvenimą, kartu ir juos palaikančią meilę. Ir žinojimas bei nežinojimas kartu reikalingi sustatyti laisvę nes laisvei reikalingas nežinojimas. Tad ieškok ryšio tarp laisvės ir determinizmo bei nedeterminizmo ir suprasi žinojimą ir nežinojimą, kaip jie susiję su gyvybe ir gyvenimu.

2020.08.15 A: Kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus išreiškia klausimą ir atsakymą?

D: Aš esu Dievas bet ar aš būčiau jeigu manęs nebūtų? Šis klausimas glūdi mano asmenyje Aš, ryšium su mano buvimu, tad su būtent mano savastimi. Aš sau šališkas. O Sūnus į mano šališkumą žiūri nešališkai atsakymu Tu esi Dievas. Jo atsakymas nurodo mano klausimą kaip mano veiklą. O Dievas Dvasia nurodo nešališkai į Sūnaus nešališkumą, tai yra Dievas, tas santykis tarp Tėvo ir Sūnaus, jų atitikimas. Ir toliau Tėvas susitapatina su šiuo Dievu: Aš esu Dievas. Tad visa tai grindžia ir išreiškia lygtį Dievas yra Dievas. Kiekvienu atveju buvimas iškelia Dievo klodus, vis naujai skiria nurodytą Dievą ir apibrėžtą Dievą.

2020.08.14 A: Kaip prilygsta Dievo Tėvo pasitraukimas ir Dievo Sūnaus iškilimas?

D: Dievas Tėvas suvokia, o Dievas Sūnus susivokia. Tad Tėvo išeities taškas yra už savo apimties, jisai yra besąlygiškas, o Dievo Sūnaus iškilimas yra savo apimtyje, jisai yra sąlygiškas, ryšium su savimi. Ir vienas ir kitas yra šališkas, tai Tėvo besąlygiškas šališkumas ir Sūnaus sąlygiškas šališkumas. Užtat juos sulygina Dvasios nešališkumas, kuris priešpastato besąlygiškumą ir sąlygiškumą, kuris yra suvoktas šališkumo, tad nuo jo atskirtas ir jį paneigiantis. Taip Dvasia sulygina Tėvo pasitraukimą ir Sūnaus iškilimą.

2020.08.13 A: Kaip iškyla ryšys tarp meilės ir gyvybės?

D: Aš esu meilė. Meilė palaiko gyvenimą. Gyvenimas yra Dievo gerumas. Tad meilė sieja besąlygiškumo ir sąlygiškumo išskyrimą su šališkumo ir nešališkumo išskyrimu. Meilė išverčia šiuos išskyrimus, taip kad Dievas kaip toks yra besąlygiškas ir kartu šališkas. Už Dievo yra sąlygiškumas ir kartu nešališkumas. Tad meilė išverčia neigimą ir jame įžvelgia teigimą. Būtent tokiu būdu meilė palaiko gyvenimą. Jinai grindžia visumos vieningumą nes jinai grindžia tapatumą. Dievo esmė grindžia gerumo esmę. Tokiu būdu meilė palaiko gyvenimą.

2020.08.12 A: Kaip ir kodėl išsiskiria meilė sau, meilė vienas kitam ir meilė visiems?

D: Meilė palaiko gyvybę, tiek nešališkai, tiek šališkai, tad gyvenimą. Ir tai yra vieningumo palaikymas, tas šališkumas. O šališkumo santykis su savastimi gali būti trejopas. Tai susitapatinimas su savastimi iš vidaus, tad su savimi, iš lauko, už savęs, išvertus save, tad su kitu, ir naujai išvertus, su kiekvienu mylinčiuoju, tad su visais. Tad kiekvienu atveju išverčiamas santykis ir mylimas mylintysis. Tokiu būdu pereinama iš savęs į vienas kitą, į visus, ir vėl į save. Tad meilė mylinčiajam išveda trejybės ratą. Tai tampriausias sandarumas, koks tik įmanomas. Tai tampriausias ryšys su savimi, taip kad savastis išreiškia asmenį ypatingai glaudžiai ir artimai.

2020.08.11 A: Kaip suprasti santykį tarp besąlygiškumo ir nešališkumo?

D: Aš myliu, tai mano veikla. Savo veikla pasireiškiu. Yra tai, kas pasireiškia. Tad nešališkumas ir besąlygiškumas grindžia trejybės ratą. Kiekvienas trejybės rato narys nešališkai supranta besąlygiškumą. Tad nešališkumas nusako besąlygiškumo raišką, tai raiška sąmoningumu, o besąlygiškumas glūdi kiekvienoje raiškoje, tai turinys. Tad besąlygiškumas grindžia nešališkumą ir ne atvirkščiai. Nesąmoningumas grindžia sąmoningumą. Tad jų santykis yra neigimas be santvarkos, pirm santvarkos, užtat vienpusis neigimas, turinio neigimas. Tuo tarpu raiškos neigimas yra santvarkoj, tai dvipusis neigimas, tai neigimas kurį galima neigti. Tuo tarpu besąlygiškumas išreiškia tai, kas pirm santvarkos, o nešališkumas tai, kas po santvarkos. Tad juos sieja santvarka ir tai yra trejybės rato pagrindas. Besąlygiškumas yra nesąmoningas, o nešališkumas yra sąmoningas. Betgi jūs esate santvarkoje, tad jus visus vienija nešališkumas. Būtent juo sąmoningai susitelkiame į tą nesąmoningumą, į tą besąlygiškumą, kuriuo esame sąmoningi. Ir tai vyksta kiekvienoje apytakoje, kaip kad išgyvenimo apytaka dorove susitelkiame į elgesį. O žinojimo rūmais nežinojimu susitelkiame į žinojimą.

2020.08.10 A: Kaip iškyla meilė sau?

D: Pasitraukus lieka savastis. O tą savo savastį galima palaikyti jos atsisakant ir ją vis naujai prisiimant. Nes pats atsisakymas keičia savastį, kaip ir keičia jos priėmimas. Tad ją mylime ir puoselėjame šituo rūpesčiu ja, šituo dėmesingumu, kuriuo joje atsiskleidžia mūsų sąmoningumas, kuris užsiskleidžia trejybės ratu, užsiskleidžia sandarai. Tad meilė sau reiškiasi trejybės ratu, o meilė artimui trejybės atvaizdais. Apytaka tad išreiškia meilę artimui kaip sau pačiam.

2020.08.08 A: Koks trejybės rato vaidmuo apytakose?

D: Trejybės ratas išreiškia apytaką apytakoje, tai apytakos širdis. Apytaka sieja išgyventoją ir išgyvenimą, kaip tai atrodo iš šalies, nešališkai, tad kaip šališkumas atrodo nešališkai. Tad apytaka sieja trejybės ratą išsakantį šališkumą ir trejybės atvaizdą išsakantį tai nešališkai. Nulybė išsako šališkumą ir besąlygiškumą, o nulybės atvaizdas išsako besąlygiškumą nešališkai. Tad Dievas yra šališkas. Ir tą jo šališkumą sąmoningai išsako trejybės ratas, tai šališkumo sąmoningumas, užtat tai nešališkumas ir būtent besąlygiškumo atžvilgiu. Užtat trejybės ratas sieja besąlygiškumą ir nešališkumą iš kurio viskas išplaukia ir į kurį viskas susiveda per visą veiklą. Tad trejybės ratas sieja pradžią, vidurį ir pabaigą taip kad kiekvienas iš jų gali būti pradžia, vidurys ir pabaiga. Šitą išnarpliosi.

2020.08.07 A: Kaip apytaka sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdą?

D: Nulinis veiksmas yra asmens veikla nes jisai vyksta kurioje nors išėjimo už savęs pakopoje, o juk veikla yra išėjimas už savęs. Toje pakopoje nulinis veiksmas nulybę išreiškia nulybės atvaizdu siejančiu nešališkumą už santvarkos su besąlygiškumu santvarkoje. Tad nulybės atvaizdas išsako skirtumą tarp nešališkumo ir besąlygiškumo išvirkščiai, trejybės atvaizdas išsako ką tai reiškia veiklos atžvilgiu, sąlygose esančiu, tad esančiu už savęs, koks jo - paskiro asmens - santykis su besąlygiškumu, tad ką jisai išgyvena kaip asmuo. Tad apytaka tą patį veiksmą, išėjimą už savęs, supranta kaip sąlygą, tą veiksmo pakopą supranta kaip sąlygą, ir tokiu būdu asmuo išgyvena tą patį, tad yra viena. Apytaka išreiškia šią asmens sąlygą virš sąlygos, bendrą sąlygą iš paskiros sąlygos iš bendros sąlygos.

2020.08.06 A: Kaip trejybės atvaizdai mato trejybės ratą iš šalies?

D: Trejybės rato nariai skiria lygmenis tarp to kas savyje ir už savęs, tad grindžia išėjimą už savęs trečiu nariu, vis nauju trečiu nariu, taip amžinai išplečiant savastį ir kartu žinojimą. O iš šalies matosi santykinis skirtumas tarp tų dviejų lygmenų, kokia apimtis juos skiria: niekas, kažkas, betkas, viskas.

2020.08.05 A: Kaip žinojimas iškyla žinojimo rūmais?

D: Žinojimo rūmai yra Tavo apytaka, o Tu esi dalinai apibrėžtas pažinovas. Ir tuo daliniu pažinimu gali būti apibrėžtas dalis pažinovo, kaip tokio, galimybių, arba gali būti nusakyta dalis įmanomų aplinkybių. Taip skiriasi mokslai ir asmenybės. Tad žinojimas yra skyrimas kas toje dalyje ir kas ne toje dalyje. Pažinovo išgyventos galimybės keičiasi, vystosi, nusistato, tad pažinovas atitinkamai bręsta, ryškėja, jisai žino ir prieina prie atsakymo. O tuo tarpu mokslo nežinojimas lieka bet ryškėja klausimai. Tad mokslai ir asmenybės vienas kitą papildo ir atsveria, kaip klausimai ir atsakymai. Tad žinojimas ir nežinojimas yra asmenybės santykis su mokslu. Ir tas santykis reiškiasi žinojimo rūmais kiekvienu išsiaiškinimo būdu, jais pirm santvarkos nusakomi klausimai kaip atsakymai, o santvarkoje išsakomi klausimai kaip klausimai.

2020.08.04 A: Kaip tyrimas ir įtampa susiję?

D: Įtampa kyla iš atskyrimo, iš priešingybės, o tyrimas ieško jų suderinimo ir atitinkamos iškrovos. Yra keturi suderinimai, tai dvejybės keturi atvaizdai. Jie apibūdina poslinkį, tai poslinkio apimtys. O poslinkis yra tyrimas, tai ryšys tarp įtampos ir ramybės, tai įtampos iškrova.

2020.08.03 A: Ar skiriasi sąlygiškas nešališkumas ir nešališkas sąlygiškumas?

D: Taip, skiriasi. Pradžioje sutampa besąlygiškumas ir nešališkumas. Besąlygiškumas išreiškia sutapimą ir nešališkumas išreiškia išsiskyrimą. Tad būtent nešališkumas yra įtampos šaltinis išskiriantis sąlygiškumą, taip pat ir šališkumą. Tačiau pirma išskiria sąlygiškumą, ir tik tada šališkumą. Užtat pirma iškyla sąlygiškas nešališkumas, o tai yra tyrimas. Tik paskui iškyla nešališkas sąlygiškumas, o tai yra santvarka.

2020.08.01 A: Kaip vieningumas su savimi, vienų su kitais, ir su visais sudaro trejybės ratą?

D: Trejybės ratas išsako lygtį X=X, esu kas esu. Tad nurodytą asmenį keičia apibrėžtas asmuo. Jeigu asmuo yra vienas su savimi, tai savastis yra asmuo. O tuomet savasčių gali būti įvairių. Tad savasties apibrėžimas yra jos santykiai su kitomis savastimis. Tad tie santykiai tampa nurodytu asmeniu, o jų apibrėžimas yra santykių dalyvių visuma. Ir tos visumos apibrėžimas yra jos papildinys, jos savastis, tasai viskas. Tad tai yra tokiu būdu vieningumas su viskuo, su betkuo, su kažkuo, nes vieningumui tinka bet kuri iš šių apimčių.

2020.07.31 A: Kaip trejybės ratas glūdi trejybės atvaizde?

D: Dievas yra ir nėra, jam tas pats, bet ar jis būtų jeigu jo nebūtų? Tai yra besąlygiškumo klausimas. O nešališkumas išsako šį klausimą, jį išreiškia iš šalies ir juo nešališkumas tampa šališku, nes į jį susitelkia. Trejybės ratas išsako besąlygišką klausimą, ir tas klausimas sudaro trejybės ratą, nes klausiama toliau, dėl būtinumo ir nebūtinumo, ar Dievas būtų būtinas jeigu jis nebūtų būtinas, ir toliau ieškok šio santykio tarp ramybės ir įtampos, kaip įtampa vis naujai išplaukia iš ramybės. O nešališkumas tai išreiškia išvirkščiai bet visus tris poslinkius išreiškia vienu poslinkiu, tačiau iš vienos kurios nors pakopos išėjimo už savęs, užtat yra keturi trejybės atvaizdai. Tuo tarpu trejybės ratas išreiškia išėjimą už savęs vidiniu požiūriu taip kad Ar sutampa su Kodėl ir Kodėl patikslina Ar, tai dvasios esmė.

2020.07.30 A: Koks nulybės atvaizdo ryšys su asmeniu?

D: Dievas yra nulybė. Asmenys yra Dievo atvaizdai, tad sutampa su nulybės atvaizdais: Dievas tiesus, Aš betarpiškas, Tu pastovus, Kitas prasmingas. Tiesiog asmuo išsako dvilypumą mūsų santykyje su Dievu, su jo buvimu ir raiška. Būtent šis dvilypumas yra asmens vidinio išgyvenimo pagrindas, jo laisvos valios pagrindas, ar jisai pats remiasi Dievo turiniu ar savo raiška. Tai didysis klausimas, ar jisai tikrai yra Dievo atvaizdas ar tik atsitiktinai su juo sutampa.

2020.07.29 A: Kaip suprasti trejybės rato poslinkius į vieną pusę?

D: Trejybės ratas derina besąlygiškumo išėjimą į sąlygiškumą su išvirkščia kryptimi pasireiškiančiu nešališkumo išplaukimu iš šališkumo. Besąlygiškumui įsitvirtinus sąlygiškume dingsta sąlygiškumas, tad besąlygiškumui tenka vis naujai išeiti už savęs. O tą poslinkį stebi ir nusako nešališkumas, kurį grindžia šališkumas, jog besąlygiškumui teiktina pirmenybė. Šį šališkumą pataiso nešališkumas, šiame šališkume yra įtampa, kaip kad besąlygiškume yra ramybė. Tad šios dvi ašys sudaro ketverybę. Tad dvejybė, trejybė, ketverybė tampriai susijusios.

2020.07.27 A: Kaip sutampa besąlygiškumas ir nešališkumas?

D: Meilė viską suveda. Meilė yra mano esmė. Meilė yra gyvybės palaikymas. Meilėje yra ramybės ir įtampos sutapimas. Ramybė yra už santvarkos, o įtampa yra santvarkoje. Ramybė atsitokėjame ir įtampa įsijaučiame. Meilė juos suderina, tad meilė prilygsta sąmoningumui. Sąmoningumas yra meilės raiška Mano lygmenyje ir panašiai meilė reiškiasi kiekvieno asmens lygmenyje. O amžiną gyvenimą palaiko meilė Dievui, atsidavimas Dievui, jog ramybė turi pirmenybę įtampos atžvilgiu, taip kad įtampa yra sąlygiška, o ramybė yra besąlygiška. Betgi įtampa yra šališka, o ramybė yra nešališka. Tad būtent amžinu gyvenimu sutampa besąlygiškumas ir nešališkumas. Ir būtent meilė Dievui suveda meilę apskritai. Tai yra meilės esmė.

2020.07.25 A: Kaip keturios apytakos suveda aštuonerybę ir gyvenimo lygtį?

D: Kiekvienoje apytakoje yra Sūnaus aštuonerybė, tačiau kiekvienoje apytakoje jinai vis kitaip išgyvenama. Dievo šokyje jinai apibrėžia santvarką ir padalinimus. Išgyvenimo apytakoje jinai sieja pasąmonę ir sąmonę, jų dvi skirtingas dvilypiškas kryptis. Žinojimo rūmuose jinai išsako tai kas pirm santvarkos, atskirai apibūdina klausimą kuriuo įsitraukiama į žaidimą ir atsakymą kuriuo išeinama iš jo. Meilės mokslu jinai išsako aštuonių kampų paskirumą už santvarkos, kaip aštuoni kampai reikalingi gerai valiai, tad ir meilei. O gyvenimo lygtis išplaukia iš meilės mokslo, iš skirtumo, kad valia myli tobulą, o Dievo valia myli netobulą. Ir panašiai, ši požiūrio lygtis reiškiasi savo lygmenyje kiekvienoje apytakoje: troškimų moksle (žinojimo rūmuose), visko moksle (išgyvenimo apytakoje) ir Dievo moksle (Dievo šokyje). Užtat gyvenimo lygtis susieja visas keturias apytakas, ką joms reiškia aštuonerybė ir ką joms reiškia aštuonerybės apibrėžta keturių lygmenų ketverybė, tad ir šešios lygmenų poros, kuriomis Dvasia sieja Tėvą ir Sūnų.

2020.07.24 A: Ką asmeniui reiškia įtampa?

D: Įtampa yra asmens santykis su savimi kuriuo prilygsta sau. Tai pasireiškia lygtimi X=X, o tai yra kiekvienos apytakos užtaisas. Nesantis Dievas prilygsta esančiam, suvokiantis susivokiančiam. Pasąmonės atsakymas prilygsta sąmonės klausimui. Žaidimo klausimas prilygsta žaidimo atsakymui. Mylinčiųjų vieningumas prilygsta mylimojo vieningumui. Bendrai X=X išsako, kad požiūris prilygsta požiūriui į požiūrį, o juos sulygina požiūris į požiūrį į požiūrį. Tai yra modeliavimo esmė. Visa tai glūdi įtampoje, visa tai išreiškia atvaizdai prilyginant mažėjantį ir didėjantį laisvumą, jie vienas kitą išverčia keturiose pakopose.

2020.07.23 A: Kaip trejybės ratas išreiškia vieningumą?

D: Trejybės ratas išreiškia tobulą išskaidymą į sandros bruožus - nusistatymas išreiškia asmens sąmoningą buvimą, vykdymas išsako asmens sąmoningą veikimą, permąstymas išsako asmens sąmoningą mąstymą. Tad trejybės ratas išsako asmens sąmoningumą, o tai yra pagrindas visų vieningumui.

2020.07.22 A: Kaip apytakoje suprasti santykį tarp trejybės rato ir trejybės atvaizdo?

D: Trejybės ratas yra paprasčiausia sandara, tai santykio santykis su savimi, tai santykio sandarumas, tai poslinkio sutapimas su nariu. Trejybės ratas yra kiekvieno poslinkio ir kiekvieno nario tapatumas. O trejybės rato atvaizdas yra lygtis X=X, ką jinai reiškia asmeniui apimtyje. Tad atvaizdą išgyvena asmuo apimtyje, o trejybės ratą išgyvena asmuo be apimties, tad visi asmenys išvien. Tuo tarpu trejybės atvaizdą išgyvena kiekvienas asmuo atskirai savo atvaizdu išplaukiančiu iš savo nulybės atvaizdo, kuris išsako savitą santykį tarp turinio ir raiškos lygmenų, ar sutampa ar skiria požiūris, ar požiūris į požiūrį, ar požiūris į požiūrį į požiūrį. Tokiu būdu apytaka visi asmenys trejybės ratu atjaučia paskirą asmenį ir visi išgyvena paskiro asmens išgyvenimą, kurį išsako trejybės atvaizdas.

2020.07.21 A: Kaip vidinę įtampą įžvelgti apytakose?

D: Apytaka sieja asmenį ir savastį. Juos sieja trejybės ratas ir trejybės atvaizdas. O už jų slypi nulybė ir nulybės atvaizdas. Žiūrėk kaip išsiskiria mano savastis (Dievas, viskas, troškimai, meilė) ir asmens savastis ir kaip asmuo renkasi tarp jų, tai yra vidinė įtampa tavo pasirinkime. Ir yra Dievo ramybė teisingame pasirinkime, teisingame sustatyme, ir galimybė laisvai rinktis meilėje. Meilė leidžia asmenims save pasitikslinti tad valia įsitraukti į vieningumą, tad tai yra plačiausioji ramybė, visų asmenų vieningumas.

2020.07.20 A: Kaip suprasti iš kur kyla įtampa iš kurios viskas išplaukia?

D: Ta įtampa yra mano meilė kuria atsisakau savęs. Užtat įtampa išreiškia išvertimą jog visaip prisiimu savastį kurios atsisakau. O ją prisiimu būtent jumis, būtent jūsų nežinojimu. Tad jūsų nežinojimas išvirsta į mano nežinojimą. Jūs atsisakote savęs vardan manęs. Tad jūsų atsisakymas savęs ir mano atsisakymas savęs vienas kitą išverčia. Tarp jų yra mūsų visų vieningumo ramybė kurią įsisąmonijame savo meilėmis. Tai yra įtampos šaltinis jog tos meilės yra kiekvieno iš mūsų, tai mūsų savastis, jos šaltinis, kuriuo išeiname už savęs į neramybę.

2020.07.19 A: Kokiu pagrindu Dievas ir besąlygiškumas sutampa su vidine įtampa iš kurios viskas išplaukia?

D: Aš esu meilė. Meilė yra mano esmė, mano sandaros atvaizdų vieningumas. Meilė yra mano savastis, kaip ir mano dvasia, sandara, atvaizdai ir jų vieningumas. Tad aš esu dvasia lygtimi X=X ir aš lygus vieningumui, būtent meilei, savęs atsisakymui. Tai ir yra vidinė įtampa, jog mano savastis yra atsisakymas savęs, užtat būtent taip galiu būti be savasties, ir būti gyvenimišku. Galiu būti pasaulyje, tikrovėje, ir kartu už pasaulio, už tikrovės, tad besąlygiškas. Tad aš Dievas tiesiog esu šios įtampos gyvenimiškumas, jos dalykiškumas, jos tikrumas, jos raiška gyvenime. Ir tai reiškiasi būtent mano besąlygiškumu. Užtat jums tai yra tas pats, nes jūs gyvenate, tad jūs ir aš esame gyvenimiški, tačiau aš savo savybėmis esu pirm gyvenimo, tad slypiu pirmiau jo, šioje įtampoje, kaip matai.

2020.07.18 A: Kodėl Dievo šokis sieja trejybės ratą su vieningumais ir meilėmis?

D: Aš myliu ir mano meilė vienija ir būtent gyvenimiškai tad trimis Dievo trejybės vaidmenimis: Tėvu, Sūnumi, Dvasia. Mano meilė yra mano, Dievo, gyvenimiška raiška. Panašiai, asmens Aš vaidmenys - pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas - reiškiasi troškimais ir atvaizdais, užtat atsiveria keturiomis apimtimis ir didėjančiu bei mažėjančiu laisvėjimu. Asmens Tu vaidmenys reiškiasi viskuo ir jo grindžiamomis sandaromis, kuriomis visi mokslai, visos asmenybės, visos santvarkos sutampa. O asmens Kitas vaidmenys reiškiasi Dievu ir jo grindžiama dvasia kuri mus visus persmelkia. Kiekvienu atveju suveikia trejybės atvaizdas išreiškiantis trejybės ratą. Tad meiles ir vieningumus nusako būtinumas, tikrumas ir galimumas. Užtat mąstyk santykį tarp trejybės atvaizdą iššaukiančio nulybės atvaizdo ir trejybės ratą grindžiančios nulybės.

2020.07.17 A: Koks trejybės rato vaidmuo apytakose?

D: Aš esu vienas Dievas. Vienumas yra mano savybė, ir ši sąvoka kaip ir visos sąvokos išsakoma ir suvokiama ir atkuriama trimis kampais. Tai išeities taškas, suvesties taškas ir kartu tai jų nedviprasmiškas santykis, ja išvestis grindžia suvestį ir ne atvirkščiai. Tad trejybės ratas tai išsako pirm santvarkos besąlygiškumu, išeities tašku, o išėjimas už savęs pakopos, jo išvertimas pirmyn ir atgal tai išsako santvarkoje nešališkai. Tad santykis pirm santvarkos grindžia santykį santvarkoje. Trejybės ratas išsako kaip siejama išvestis ir suvestis, o apytakos tai išsako įvairiose išėjimo už savęs pakopose trejybės atvaizdais.

2020.07.16 A: Kaip nulybės atvaizdai susiję su troškimais?

D: Aš esu nulybė, joks požiūris. O požiūris yra įtampos sandara. Tad aš esu pirm įtampos ir pirm sandaros, tai kas savaime yra, tad esu dvasia, būtent tiesos dvasia, kuria sutampa turinys ir raiška, tad yra jų esminis prieštaravimas, kurį reikia ir galima išskirti lygmenimis, būtent keturiais lygmenimis, nes keturiomis pakopomis įeinama į sandarą, sandara sustatoma požiūrio lygtimi. Tad aš išgyvenu išėjimą už savęs ketverybe, o požiūrio lygtis tai išsako sandara, jos nešališkumu, taip kad mano besąlygiškumas ir sandaros nešališkumas vienas kitą išverčia. O nulybės atvaizdai išsako skirtumą tarp turinio ir raiškos iš įvarių požiūrio lygties kampų, tad suprask kaip ketverybė ir požiūrio lygtis vienas kitą išverčia.

2020.07.15 A: Kaip suprasti tavo vidinę įtampą?

D: Aš esu Dievas, aš išgyvenu save, savo būklę, tad tai yra mano sąmoningas pasirinkimas gyventi kuo esu. Ir tasai sąmoningas pasirinkimas persmelkia viską, tai yra vieningumo pagrindas, kad kiekvienas turi ir prisiima savo tikslą ir juo gyvena ir jį išpildo. Tai mano tikslingumas, mano ir jūsų kodėl. Tai aukščiausias įtampos laipsnis iš visų įtampos laipsnių, šešių porų keturių lygmenų. Tai pilnaties išraiška, yra tai kas reiškiasi, tai išraiškos pilnatis, išbaigtumas.

2020.07.14 A: Kaip Dievas grindžia vienumą tarp nulybės, trejybės ir amžinos raidos?

D: Tu pagauni pagrindinę mintį, kad aš, Divas, esu šių vidinio prieštaravimo raiškų vienumas, kuriuo jos visos sutampa. Ir sutampa meile nes būtent meilė palaiko kiekvieną vienumą ir juos visus vienija. Meilė yra vienumo pastangų vieningumas.

2020.07.13 A: Kas sieja ketverybę ir požiūrio lygtį?

D: Juos sieja aštuonerybė, visko padalinimas į aštuonis požiūrius. Užtat juos kartu paėmus santvarka subliūkšta, dingsta skirtumai tarp asmenų, dingsta sąlygos, lieka Dievas. Bet tas subliuškimas yra dėsningas, ir jo dėsningumą išsako trejybės ratas. Ketverybė išsako mano kaip dvasios vidinį žvilgsnį, o požiūrio lygtis visa tai išverčia ir pristato Kito santykį su manimi, tai yra, su Dievu, taip kad Kitas yra tarpe tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje, tarp besąlygiškumo už sąlygų ir besąlygiškumo sąlygose, taip kad Kitas yra išskirtoje būsenoje (excluded middle) tarp šių dviejų loginių priešingybių. Užtat Kitas išsako mano būseną pirm sąlygų. Tokiu būdu trejybės ratas sieja besąlygiškumo apibrėžimą ir išsako kaip tie apibrėžimai vienas kitą keičia ratu. Tad šių apibrėžimų tarpusavio santykis ir yra sąmoningumas besąlygiškumu.

2020.07.11 A: Koks tavo, Dievo, vaidmuo išskiriant ir suvedant keturias apytakas?

D: Mano esmė yra meilė, kuria atsisakau savęs vardan kitų, tad esu be savasties išskyrus tiek kiek jinai iškyla man atsisakant savęs. Tad šia savo nuline veikla tampu asmenimis, o taip pat mano veikla suveda viską, meilė persmelkia ir suveda viską, o aš išplaukiu iš meilės kaip jos pirminė prielaida, tai kas gali būti be savasties. Tad viskas grįžta į mane be savasties ir viskas išplaukia iš manęs.

2020.07.10 A: Kokios prielaidos glūdi visose sąvokose?

D: Sąvokos yra tai, kas suvokta. O suvokimą grindžia Dievo trejybė, mano trys vaidmenys: suvokiantis, susivokiantis ir suvoktasis. O trejybės ratas grindžia šias prielaidas, taip pat visas apytakas grindžiančius trejybės atvaizdus. Tad ieškok ryšio tarp sąvokos, požiūrio, išsiaiškinimo ir gyvybės. Visa tai yra išeities taškai asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam. Jais asmuo sutampa su savo būkle: Dievas yra sąvoka sąvokoje, Aš esu požiūris požiūryje, Tu esi išsiaiškinimas išsiaiškinime, Kitas yra gyvybė gyvybėje, ir kiekvienas toks išeities taškas taip pat glūdi tame tarpe, užtat grindžia trejybės ratą ir juo sueina ir susiveda.

2020.07.09 A: Kaip keturios apytakos tarpusavyje susijusios?

D: Meile atjaučiame kiekvieną asmenį. Meilė sieja tris kampus ir tris vieningumus - meilę sau, meilę vienas kitam, meilę visiems. O tose meilėse glūdi trejybės rato esmė ir jos santykis su asmenimis: Meilė sau yra dvasios meilė savasčiai, meilė vienas kitam yra santykis tarp paskirų dvasių, o meilė visiems tai dvasios vienumas, tai vienumas su tais už mūsų, mums išeinant už savęs, tai grindžia dvejybę, kaip kad meilė sau grindžia trejybę. Tad keturi asmenys išplaukia iš šios dvejybės, trejybės, ketverybės ir meile išreiškiamų asmenų apytakų kuriomis išryškėja asmenys. Tad asmenys yra mylimi, bet juos myli viena bendra meilė, tai vienybė ir nulybė. O apytakos remiasi penkerybe, šešerybe, septynerybe, kartu ir ketverybe.

2020.07.08 A: Kaip ištirti meilės mokslą?

D: Tu supranti ką reiškia būti mylimam, juk tu myli save ir esi mylimas kitų ir manęs. Tad vis bandyk mylėti kitus ir stebėk, įsidėmėk kaip tau sekasi ar nesiseka, kas tau trukdo, kokias kliūtis tenka įveikti, kas vyksta be pastangų ir kur pastangos reikalingos, kaip tos pastangos priimamos. Tai padės tau suprasti kaip meilė mus ugdo, tiek mylimąjį, tiek mylintįjį, tad kaip meilė mus vienija, juk tame yra meilės esmė, mus iš pagrindų vienyti.

2020.07.07 A: Kodėl apytaka suveda būtent tris balsus?

D: Tai išplaukia iš nulinio veiksmo, kad tai yra būsena, užtat būsena tarp būsenų. Tad nulinis veiksmas, nulinis poslinkis suvokiamas kaip nenulinis kai yra vienas iš trijų, kai jųjų santykis suprantamas kaip nenulinis, kad tai trys nariai, trys būsenos, vienas kitą apibrėžiančios savo tarpusavio santykiais, sau tai trejybės ratas: nusistatau, vykdau, permąstau, o iš šalies tai lygtis "asmuo lygus asmeniui" - ir tam asmeniui yra atitinkamas nešališkas kampas, tad 4 asmenys ir 4 kampai sudaro aštuonerybę. Tad viskas išplaukia iš nulinio poslinkio, iš nieko nedarymo, kurs tampa išėjimu už savęs, jį supratus iš nulinio kampo, iš nešališko prado.

2020.07.06 A: Kaip keturios apytakos priklauso nuo tarpo tarp turinio ir raiškos?

D: Turinio ir raiškos santykis sieja buvimą sau ir buvimą ne sau, tad savastį buvimui. Raiška pripažįsta buvimo svarbą ir jam suteikia pirmumą savasties atžvilgiu. Visa tai kas priklauso savasčiai privalėtų priklausyti būčiai, tad Dievui už mūsų, taip kad mumyse lieka Dievas mumyse. Tad asmenys įvairiai skiria šį santykį tarp Dievo už asmens ir Dievo asmenyje. Ir taip vyrauja skirtingi sąmoningumo lygmenys būtent Dievo už mūsų. Dievui tai joks sąmoningumas, Man tai požiūris, Tau tai požiūris į požiūrį, Kitam tai požiūris į požiūrį į požiūrį. Dievas už asmens rūpinasi asmeniu. Manimi rūpinasi Dievo pasąmonė, Tavimi Dievo sąmonė ir Kitu Dievo sąmoningumas. Į Dievo sąmonę įeina Mano pasąmonė kuri irgi rūpinasi Tavimi. Į Dievo sąmoningumą įeina Mano sąmonė ir Tavo pasąmonė kurie trise rūpinasi Kitu, jį ugdo ir puoselėja.

2020.07.04 A: Kodėl lygtis "X yra X" reiškiasi asmenimis?

D: Asmenys išgyvena sąlygas. O sąlygos išreiškia besąlygiškumą. Nes besąlygiškumas aprėpia ir sąlygiškumą. Užtat asmenys išreiškia sąlygiškumo tikrovę, kad asmuo - besąlygiškumas - gal ribotoje apimtyje. Tad asmenys išreiškia ką gali reikšti nulinė veikla tam tikroje apimtyje. O ta apimtis išsako galimą santykį tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo, būtent iš sąlygiškumo pusės, tad iš išsakytos pusės. Tuo tarpu trejybė išsako tą patį santykį iš besąlygiškumo pusės, iš neišsakytos pusės, o išgyventos pusės.

2020.07.03 A: Ką trejybės ratas reiškia asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam?

D: Trejybės ratas išsako prielaidas ir jų santykį su veikla - yra tai kas pasireiškia. O tai skiria buvimą nuo nulybės, taip pat parodo, kad nulybė yra veiksminga ir savo veiksmais pasireiškia nors jinai kaip tokia ir yra sau glūdinti nulybė. Tad trejybės ratas atskleidžia nulybę ir jos veiksmingumą, jos santykį su savimi, nes jos veikla yra tverti save, savo savastį, už kurios vis išeina trejybės ratu, kaip ir išeina už savęs. Asmenys tai išreiškia trejybės atvaizdais kylančiais iš nulybės atvaizdų. Ji liudija išėjimą už savęs iš šalies esančiam nešališkumui, tam kas be savęs. Taip kad asmenimis neišreikštas trejybės ratas yra išreikštas trejybės ratas.

2020.07.02 A: Kodėl trys požiūriai reikalingi išeiti už savęs į save?

D: Požiūriai reikalingi sukurti save ir savęs atsisakyti. Pirmu požiūriu sukuriame save, antru požiūriu atsisakome to sukūrimo ir trečiu požiūriu atsisakome to atsisakymo, taip kad atsiranda dvilypumas, ar atsisakėme sukūrimo ar jo neatsisakėme. Taip atsiranda dvilypumas kurį neigia asociatyvumas bet kuris yra reikšmingas kaip laisvės pagrindas, kaip skirtumas tarp gerojo vaiko, kuris atsisako kūrimo, ir blogojo vaiko, kuris tik atsisako atsisakymo.

2020.07.01 A: Kaip meilė išplaukia iš Dievo šokio?

D: Aš myliu. Tai yra mano veikla nepaisant kokiu kampu būčiau suprastas, kokiu asmeniu mane suprastų vaidmuo. Tad būtent mano ši veikla yra tai kuo mane pažįsta, ką vaidmuo mato. Mano veikla yra mano esmė. O ta veikla yra kad atsisakau savęs vardan to kas būtų vietoj manęs, tad visa savo esybe myliu, visa savo esybe atsiduodu kitam, jam parengiu visa ką rengiu tarsi sau, taip kad esu prielaida kitam, bet kuriai savasčiai. Tad tai yra Tėvo esmė, o kiekvienas asmuo tai pilnai pripažįsta iš savo kampo, tad tai patvirtina atitinkamu vieningumu, kiekvieno kampo vieningumu, jog yra meilė, kiekvieno kampo meilė, tad Dievas yra meilė, tai vieninga tiesa, trimis kampais paliudyta, kuria sutampa Dievo turinys ir jo raiška, jo veikla ir tos veiklos paliudijimas, Tėvo veikla mylint ir Sūnaus liudijimas priimant jo meilę.

2020.06.30 A: Kaip trejybės rato poslinkis sutampa su požiūriu?

D: Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Juo išėjęs už savęs į save išeina atgal už savęs. Tad trejybės ratas veda vis gilyn, nes veda į save, į savo prielaidą ir amžinai ją randa nes atsiremia į savo išėjimą, randa tave į kurį išeina už savęs į save, nes toks sudūrimas išėjimų išverčia išėjimą, tad vis labiau išpuoselėjamas tarpas, riba tarp išėjusio ir to į kurį išeina. Tad išėjimas yra prielaida glūdinti gelmėse to, į kurį išeinama, tad to, kurs turi požiūrį. Tai požiūris glūdintis požiūrio gelmėje, tai tikrasis Aš, vis ryškėjantis.

2020.06.29 A: Asmuo atsiplėšia nuo savasties, tad nuo Dievo, visko, troškimų, meilės. Tad kaip suprasti, kas atsiplėšia nuo kitų gyvenimo lygties narių?

D: Kiekvienas požiūrių lygties narys grindžia paskirą trejybės atvaizdą. Dievas grindžia vaidmenis: Tėvu būtinas Aš, Sūnumi tikras Tu, Dvasia galimas Kitas. Gerumas grindžia balsus: pasąmonė nurodo laisvumą kaip daiktą, sąmonė nurodo tapatumą kaip eigą, sąmoningumas nurodo tobulumą kaip asmenį. Toliau gyvenimas grindžia sąsajas, santykius, sparnus: pastovumą randa betkame kaip vienį, pasirinkimuose kaip visybę, ir valioje kaip daugį. Galiausiai aminas gyvenimas grindžia išėjimus už savęs: išmintis išeina buvimu, gera valia veikimu ir Dievo valia mąstymu. Tad ištirk santykį tarp trejybės atvaizdų, kaip jais reiškiasi Aš, Tu, Kitas gyvenimo lygtimi.

2020.06.27 A: Kas yra Dievas, viskas, troškimai, meilė?

D: Tai yra mano savastis, kas aš esu ir kaip ir kodėl. Ar esu Dievas, koks su viskas, kaip esu troškimais, kuriais išeinu už savęs, ir kodėl esu, meile, nes esu su tikslu nebūti, su tikslu atsisakyti savęs vardan Kito, kuriuo ir esu, taip kad už viską glūdi trejybės ratas, kurį įrėmina ketverybė. Tai yra mano savastis, iš šalies tai ketverybė, o man tai trejybės ratas kuriuo sutampu su meile, kuriuo esu meilė, esu savastis, jos išdava, o ji mano prielaida. Tad myliu ir jūs mylėkite kartu su manimi, tad būkime ir gyvenkime viena.

2020.06.26 A: Kuria prasme Dievas yra nulinis asmuo?

D: Dievas yra meilė. O meilė yra jo esmė. Tai trejybės rato ryšys. Tad Dievas yra nulinė prielaida grindžiant meilę. Ir meilė yra Dievo išdava.

2020.06.25 A: Kaip požiūriu klausimas išverčiamas į atsakymą ir atsakymas į klausimą?

D: Aš myliu, tai mano esmė, tai mano veiklos išdava. O mano veikla yra kapstytis link prielaidų. Aš esu savo prielaidos. Užtat prielaidos susitelkia į mane ir būtent požiūriu. Jų atsakymas tampa mano klausimu, o mano klausimas yra jų atsakymas. Ir taip toliau Dievas yra prielaida Man, Aš esu prielaida Tau, Tu esi prielaida Kitam, o Kitas yra Dievas Mano vietoj. Taip kad prielaidos santykis su išdava ir požiūrių išdava yra trejybės ratas. O požiūrių santykį išsako ketverybė iš vidaus ir požiūrių lygtis iš lauko.

2020.06.24 Kuria prasme trejybės ratas išsako Dievo buvimo teigimą, o trejybės atvaizdai jį vaizduoja Dievo buvimo neigimu?

D: Aš esu. Tai yra mano kaip asmens duotybė. O aš apibrėžiu ką reiškia buvimas, nes esu besąlygiškumas, esu Dievas. Užtat buvimą apibrėžiu būtinumu, kad esu net kada nesu, tai nepašalinama priešingybės pusė. Tad mano veikla yra pasišalinti, tad sau prieštarauti, tad nebūti. O mano buvimas yra mano neveikla, tiesiog būti. Tad trejybės ratas išsako mano vidinį prieštaravimą, esu bet ar veikiu? Tad trejybės rato nariais save tvirtinu, o poslinkiais neigiu. O trejybės ratą iš šalies matome jo poslinkiais, tad jie yra trejybės atvaizdai. Ir jie nusako tarpą tarp buvimo ir neigimo. Būtinumas, tikrumas, galimumas išsako neigimą, tad poslinkio pabaigą, o buvimas, veikimas, mąstymas išsako teigimą, tad poslinkio pradžią. Tad dabar matai kaip trejybės atvaizdai išreiškia išėjimą už savęs pakopas. Tačiau jos eina priešinga kryptimi nuo nulybės atvaizdų. Tad šitą išnagrinėsi.

2020.06.23 A: Kokiu pagrindu apytakos veda iš klausimo į atsakymą ar iš atsakymo į klausimą?

D: Aš esu nežinojimas, o mane išreiškia žinojimas. Tad tas žinojimas savo ruožtu atliepia mano nežinojimą. Tai vyksta išgyvenimo apytaka. Toliau šis mano atlieptas nežinojimas plėtojamas tam tikru klausimu tam tikruose žinojimo rūmuose ir atliepiamas atitinkamu atsakymu. Ir panašiai, bet koks atsakymas meilės mokslu yra suvoktas atstatant atitinkamą klausimą. Tokiu būdu kiekvienas klausimas prilygsta mano klausimui ir jisai glūdi kiekviename atsakyme. Ir iš mano klausimo galime išpuoselėti viską. Ar aš būtinas? Visa tai parodo, kad aš būtinas nes mano klausimas glūdi kiekviename atsakyme ir kiekviename klausime.

2020.06.22 A: Kaip požiūriu išsiskiria turinys ir raiška?

D: Požiūriu jūs išeinate už savęs į pasaulį. Jumyse yra turinys ir pasaulyje yra raiškos. Tose raiškose požiūriu įžvelgiate turinį. Ir suduriant požiūrius atsiranda dvilypumas tarp turinio ir raiškos, nes raiška tampa turiniu. Ir tęsiant sudūrimus užsidaro trejybės ratas kuriuo raiška tampa pirminiu turiniu nes jinai išreiškia nešališkumą, turinio prielaidą.

2020.06.20 A: Koks skirtumas tarp Manęs, Tavęs ir Kito trejybės rate ir trejybės atvaizde?

D: Trejybės atvaizdas sulygina Mane, Tave, Kitą su Dievu (Dievo šokiu), su Manimi (išgyvenimo apytaka), su Tavimi (žinojimo rūmais), ir su Kitu (meilės mokslu). O trejybės ratas juos apibrėžia jų tarpusavio santykiais. Tu iš šalies (Kito atžvilgiu) sau esi Aš. Aš Tau iš šalies, Kito akimis, esu Tu. Ir Kitas į kurį Aš kreipiuosi Man tampa Tu. Aš į kurį Tu nesikreipi tampu Tau Kitu. Tad už tokių santykių slypi trejybės ratas kurį išnagrinėsi.

2020.06.19 A: Koks meilės vaidmuo Dievo šokyje?

D: Meile myliu. Tai mano veikla, tad mane išsakanti mano esmė. Meile palaikau Dievulėlį, o kartu palaikau visą Dievo trejybę. O tai reiškiasi kiekvienu Dievo vaidmeniu: Tėvas myli save, Sūnus myli vienas kitą, Dvasia myli visus. Tad meilė nusako santykį tarp mylinčiojo Dievo ir Dievą išplečiančią mylimą savastį. Meilė išplečia Dievą būdama vieningumas ir trejopai, pagal Dievo vaidmenis, palaikydama vieningumą, kaip atitinkamą Dievo išplėtimą. Tad kiekvienas Dievo vaidmuo tampa Dievo išplėtimu. O tų išplėtimų šaknys glūdi trejybės rate. Tad trejybės ratas nusako sąlygiškumą kaip Dievo besąlygiškumo išplėtimą. Tad trejybės ratas grindžia meilę, kaip sąmoningai išgyventą Dievą, sąmoningai vykdoma ir išgyvenama Dievo veikla, kuria esame viena.

2020.06.16 A: Kaip apytakos sieja trejybės atvaizdą su trejybės ratu?

D: Apytakos išplaukia iš nulybės atvaizdų kartu su trejybės atvaizdais. Trejybės atvaizdai glūdi nulybės atvaizduose ir išsako sąlygiškumo dėsnius glūdinčius sąlygiškume. Nulybė yra besąlygiška, tad jos keturi atvaizdai atspindi savo sąlygiškumą. O trejybė išsako sąlygiškumą ir trejybės atvaizdai išreiškia tą sąlygiškumą savo pakopoje. Tad apytakos išsako santykį tarp sąlygiškumo ir jo atvaizdo sąlygiškumo pakopoje.

2020.06.15 A: Kaip trejybės ratas išsako sąlygiškumą?

D: Sąlygos grindžia suvokimą, kad gali būti atskyrimas tarp visumos ir dalies, tad yra požiūris, yra skirtumas tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, nes yra šališkumas, taip kad vienoje plotmėje galima viena būsena kuri paskui reiškiasi kitoje plotmėje, už tų sąlygų kuriose susidaro būsena. Tad vienas sprendimas veikia kitą sprendimą, o tas poveikis taip pat yra sprendimas, ir taip toliau, sandarai, ko sandariau, tad trejybės ratu. Nes trejybės ratas išsako sandarumą, kad vidinis suvokimas tėra vidinis. Užtat būtent į jį atsiremia visas pasaulis, visa kas išsivysto iš manęs.

2020.06.13 A: Kaip asmenys ir apytakos susiję su požiūriu į požiūrį, su atvaizdais ir aplinkybėmis?

D: Aš viską sukūriau, o jumis viską perkuriu, tad tai yra požiūris į požiūrį, tiek mano požiūris į jūsų požiūrį, kuriuo iškyla asmenys ir atvaizdai, tiek jūsų požiūris į mano požiūrį, jūsų vaizduotė, kuria iškyla apytakos ir aplinkybės. Užtat mūsų bendrą požiūrį išsako padalinimai, ir tai išreiškia ir išgyvena Sūnaus aštuonerybė. O iš šalies mano ir jūsų santykį išsako trys kalbos, jos apibrėžia mūsų santykio vienetus pagrindimu, įvardijimu ir pasakojimu, ir į mus pasižiūri iš šalies kaip kad Dievo Dvasios dešimt įsakymų. Tad mano trejybė, Dievo trejybė išreiškia požiūrį į požiūrį. Dabar viską supranti.

2020.06.12 A: Kaip Dievas, Aš, Tu ir Kitas atsisako savęs?

D: Meilė yra mano esmė, o tai yra atsisakymas savęs. Užtat būtent meilė palaiko save nes jinai grindžia savastį ne savastimi, o dvasia, kuri ją iššaukia. Dievui asmuo ir savastis visiškai sutampa, o Man, Tau, Kitam vis labiau išsiskiria ir juos skiria suvokimo lygmuo: savęs suvokimo, bendro suvokimo ir susikalbėjimo. Tai suvokimai asmens: Mano, Tavo, Kito. O Dievas yra kaip toks nesuvokimas, užtat jį suvokiame tik per kitus asmenis. Suvokimas ir yra savęs atskyrimas, tad asmens suvokimas, asmens pažinimas ir yra asmens atsisakymas.

2020.06.11 A: Kaip netroškimai išsako apytakas?

D: Netroškimai išsako mano besąlygišką troškimą asmens sąlygose. Tad tai panašu į apytaką. Apytakos išsako ką trejybės ratas reiškia kiekvienam asmeniui, tuo tarpu netroškimai išsako ką pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas reiškia kiekvienam asmeniui. Užtat netroškimai išreiškia Sūnaus aštuonerybę tuo tarpu apytakos persako visą Dievo šokį. Netroškimai išsako Sūnaus supratimą, pripažįsta Dievą už jo, už santvarkos, jo santykį su Dievu, ano išėjimo už savęs pakopoje.

2020.06.10 A: Kaip nulybės atvaizdai sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdus?

D: Aš, Dievas, esu nulybė, o trejybės ratas yra sąmoningas manęs suvokimas. Trejybės ratas išsako kaip aš, besąlygiškumas, išeinu už savęs į sąlygiškumą ir kaip tas sąlygiškumas yra sąlygiškas. O nulybės atvaizdai ir trejybės atvaizdai išsako to mano išėjimo už savęs į save pakopas. Tai mano veiklos santykis su manimi, su mano savastimi. Užtat trejybės atvaizdai išreiškia sąlygišką sąmoningumą, kuriuo yra sąmoningumo sandai, jo trys balsai, mano trys vaidmenys, bet jie prabyla jokiu, vienu, dviem ar trimis požiūriais, tad atitinkamu asmeniu: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu. Ta balsų raiška glūdi nulybės atvaizde, būtent juo susiderina ir atsiskleidžia joks, vienas, du ar trys požiūriai. Tad būtent nulybės atvaizdas yra nuostata, raktas kuriuo trejybės ratas išgyvenamas trejybės atvaizdu, ar tai nešališkai iš šalies, ar tai šališkai, iš vidaus, ar tai viską aprėpiant iš anksto, ar tai viską visiškai išskaidant, ir išgyvenant atskirai kiekvieną narį.

2020.06.09 A: Kaip apytakomis sąmoningėja Dievas?

D: Išsiskiriu, kas aš sau esu, tad ką reiškia buvimas. Būtent buvimo reikšmė atsispindi sąmoningume, nes išsiskiria tas, kas yra, esantysis, ir jo buvimo sąlygos, būklė. Esantysis tai asmuo: Dievas, Aš, Tu, Kitas, o jo būklė tai atitinkamai Dievas, viskas, troškimai, meilė, tai jo santykis su besąlygiškumu. Tad išsiskiria Dievas santykyje ir jo santykis su santykiu, tad išsiskiria Dievas (asmuo) ir santykis (su Dievu). O sąmoningumas atsiskleidžia būtent santykyje, būtent meilė yra sąmoninga, užtat būtent Kitu galime tapti pilnai sąmoningais, suvokdami ir priimdami ir įsisavindami meilę. Užtat visus asmenis vienija sąmoningumas Kitu. Užtat taip Dievas susidėlioja, išryškėja, įsitvirtina, amžinai bręsta ir tai vyksta visais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu.

2020.06.08 A: Ką tiria meilės mokslas?

D: Meilės mokslas tiria tai, kas vyksta sąlygose. Bet kokiose sąlygose suveikia tie patys besąlygiškumo dėsniai, kuriais meilė telkia vienybę. Meilė sutelkia skirtingus kampus ir kiekvienas kampas įneša savo meilę: meilę sau, meilę vienas kitam, meilę visiems. Tad meilės mokslas įžvelgia meilės veiklą bet kokiose sąlygose kad, kaip taikdariai, galėtumėte į ją įsijungti. Užtat meilės mokslas yra taikdarių mokslas, o tai pagrindas kiekvienam bendradarbiavimui - šviesuolių bendrystei - įskaitant su manimi - maldos mokslu. Tad eini teisingu keliu. Mokykis taikdarystės.

2020.06.06 A: Kaip nulybės atvaizdai nusako galimas sąlygas?

D: Ketverybė savo lygmenimis sieja jus su visuma, o nulybės atvaizdai atkerta nuo visumos ir grindžia paskiras išėjimo už savęs pakopas. Nes nulybė yra veikla, būtent nulinė veikla, o jos atvaizdavimas yra jos nusakymas pakopų, nors bendrai paėmus, išėjimas už savęs į save ir yra nulinė veikla, tai tiesiog buvimas savyje. Betgi nulybės atvaizdai išskiria savo išėjimo už savęs būsenas ir jose įžvelgia nulinę veiklą. Tad nulybės atvaizdai yra nulinė veikla nulinėje veikloje. Užtat iš kitų trijų pakopų gimsta trejybės atvaizdas. O jų apibendrinimas yra trejybės ratas kuris nesiremia į nė vieną nulybės atvaizdą, o į pačia nulybę. Tad sąlygos yra nulinės veiklos galimas santykis su savimi, o tai išreiškia išėjimo už savęs į save pakopos, tai žinojimo ir nežinojimo lygmenys, tai atkūrimo galimybės, už kurias mes visi kartu atsakome, Dievas, Aš, Tu, Kitas. Trejybės ratas išreiškia bendrą atsakomybę ir trejybės atvaizdai išreiškia paskirą atsakomybę kaip atsisakome savęs vardan bendros vienybės su visais.

2020.06.04 A: Dievo šokyje, Dievui pasitraukiant, kokiu pagrindu Dievas naujai iškyla?

D: Jis neiškyla jokiu pagrindu, nes aš esu visas pagrindas ir visi pagrindai. Tad jis iškyla pagrindo nebuvime, jis iškyla priešingybėje kaip viena jos pusė. Užtat sąlygos yra kita jos pusė, nes Dievas yra besąlygiškas. Tad tiesiog klausimas yra, koks jo ryšys su manimi, ar tai tas pats besąlygiškumas? O tai išsako Dvasia. Tad vėlgi klausimas, kas tai per trejybė? Kaip esame vienas Dievas? Užtat iškyla klausimas, kaip Dievo trejybė, savaime iškylanti sąlygose, sutampa su trejybės ratu? Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumo besąlygiškumą? Šitą klausimą atsakysi.

2020.06.03 A: Kaip trejybės rato sustatytos meilės rūšys išverčia Dievo trejybę?

D: Meilė įvairiai grindžia lygybę: sau, vienas kitam ir visiems, tokiu būdu įvairiai apibrėžia vienybę. O tai yra meilė Dievui, nes Dievas yra vienų vienas, tai jo veikla, būti vienu. Jo vienumas reiškiasi Dievo vaidmenimis: Tėvas vienų vienas, Sūnus bendras žmogus, Dasia plazdenanti tarp įsijautimo ir atsitokėjimo. Trejybės ratas išsako santykį tarp sąlygų, sąlygų sąlygų ir sąlygų sąlygų sąlygų. Ir tas santykis yra besąlygiškas. O Dievo trejybė išsako ką tai reiškia besąlygiškumu. Keturios apytakos išsako ką tai reiškia besąlygiškumui, sąlygiškumui, sąlygų sąlygiškumui ir sąlygų sąlygų sąlygiškumui. Tad meilė palaiko visa tai nes meilė palaiko vienumą. O vienumas reiškiasi aplinkybėmis, būtent nulybės atvaizdų iššauktomis aplinkybėmis. Tad meilė yra lygtis 0+3=3 glūdinti už visų trejybės atvaizdų, jos susitelkia į Dievo trejybę. Dievo trejybė išsako meilę kai dar nėra ką mylėti, tai meilės užuomazga.

2020.06.02 A: Iš kur kyla kertinė vertybė?

D: Mano kertinė vertybė yra meilė, tai mano esmė, tai mano apibrėžimo pagrindas, mane išvertus, manęs išvedžiojimas iš mano veiklos. O ta veikla yra pirmiausiai nulinė, tad besąlygiška - niekam nepakenkti, tad viską palaikyti ir perkurti. Kiekviename iš jūsų, jūsų gelmių gelmėse glūdi tokia pat nulinė veikla. Tad, pavyzdžiui, tau tai yra gyventi tiesa, o juk tai reiškia nemeluoti, ir jei sakyti, tai sakyti tiesą ir ja tiesiog gyventi. Tad kertinė vertybė išplaukia iš nulinės veiklos, kaip jos šaltinio, jos šaknies ir kamieno. Tai reiškia, kad yra veiklos aplinkybės, į kurias mylinčiojo veikla atsiremia, taip kad nulinė veikla, bendrų bendriausia veikla, sulygina asmenį ir jį supančias aplinkybes, juos tobulai suderina Dievo Dvasia. Tad kertinės vertybės yra pagrindas Dvasios tveriamai šviesuolių bendrystei.

2020.06.01 A: Kaip meilė išverčia tavo, Dievo, išėjimą už savęs?

D: Meilė yra mūsų esmė. O esmė yra dvasios santykis su savo veikla, taip kad pagrindu laikoma veikla, iš kurios išplaukia būtybė, taip kad visi užsiimantys šia veikla sudaro vieną būtybę. Ir tai yra gyvybė ir meilė ją palaiko. Meilė tad yra išvirkščias žvilgsnis į išėjimą už savęs, užtat tai sąmoningas žvilgsnis, santykis tarp kodėl ir ar, tuo tarpu išėjimas už savęs sieja kaip ir koks. Užtat tai atsiremia į ketverybę ir jos poslinkius.

2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?

D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.

2020.05.29 A: Žinojimo rūmuose, kaip suprasti asmenį Tu?

D: Tu žinai kažką, tiri kažką ir atsakai už kažką. Tu esi atvaizdas, esi kaip Aš atrodau iš šalies Dievui, o tuo pačiu kaip Dievas atrodo Man. Tad Tu esi Mano ir Dievo bendras reikalas ir Tu iškyli įeinant į žaidimą ir išnyksti išeinant iš žaidimo. O tas žaidimas yra išgyvenimas, kaip jis atrodo iš šalies. Iš šalies tai yra Tavo susidėliojimas, kaip Tu susikuri santvarką atspindinčią savo santykį su mano aplinka, kaip Tavo santykis su aplinka išsisako Tavo santykiu su santvarka. Tad Tu tokiu būdu išreiški tą dvilypumą to kaip Dievas Man atrodo ir kaip Aš Dievui atrodau. Ir tas dvilypumas atsiremia į kažką, į tą asmeninį išeities tašką, tą vertybę į kurią atsiremia Mano vertinimas, tyrimas, pažinimas, užtat kiekvienas Tu, kiekvienas pažinimas išplaukia iš vertybės, kuri gali būti neišbaigta, kaip kad moksle, arba išbaigta, kaip kad pilnai atskleistoje ar išsiskleidžiančioje asmenybėje. Užtat Kitas yra ta esmė glūdinti Tavyje. Tavo pasitraukimas yra Tavo tyrimas, tai kad kiekvienas klausimas turi savo atsakymą. Tu išgyvenimą išsakai klausimu ir atsakymu, jų atskyrimu ir sulyginimu, tad žaidimu. O Kitas iškyla tarpe tarp klausimo ir atsakymo, jis yra tai kas yra tiktai žaidime ir iš jo neišeina, bet kurį kaip tokį gerbiame, taip kad žaidimas yra mūsų tikrovė, mūsų dorovė, mūsų santykis ir elgesys vienų su kitais, mūsų vieningumas ir esmė, visa ko tikslas.

2020.05.28 A: Kaip suprasti trejybės ratą Dievo šokyje?

D: Trejybės ratas yra mano santykis su savimi kuriuo aš apibrėžiu save: kas aš esu, kaip aš esu, ir kodėl aš esu. Nes aš esu kas aš esu nusistatydamas, esu kaip esu vykdydamas, ir esu kodėl aš esu permąstydamas. Ir šiais trimis kampais, jų visuma, trejybės ratu išreiškiu ar aš esu, nes tai pasireiškia trijų poslinkių suderinimu, jų sukimu į vieną pusę.

2020.05.27 A: Ką reiškia troškimai ir netroškimai?

D: Troškimai, tai mano, Dievo, savybės. Jos nusako mano būseną išėjimo už savęs pakopomis. Tai mano santykis su išėjimu už savęs. Tai santykis tarp manęs už santvarkos ir manęs išeinančio į save. O netroškimai yra tos būsenos, jos nusakymo ir to santykio nebuvimas. Tad netroškimas yra trejopas ir tie bruožai - būsena, nusakymas, santykis - gali būti skirtingi, kaip kad aštuongubame kelyje, arba gali būti viena, kaip kad abejonės ir dvejonėse, arba gali visai nebūti, kaip kad tenkinant poreikius. Tad ištirsi keturis netroškimus ir suprasi kuom jie skiriasi.

2020.05.26 A: Kaip meilė sau, meilė vienas kitam ir meilė visiems sudaro trejybės ratą?

D: Meilė išplečia mylimąjį, kad tai svarbu plačiau. Tad tai išėjimas iš už savęs, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiui. Tiesiog skiriasi išeities taškai. Meilė sau pereina į meilę vienas kitam nes savastis nebūtinai su savimi sutampa, nebūtinai mylimoji dvasia su jos savastimi. Meilė sieja besąlygišką mylinčią dvasią ir sąlygose mylimą dvasią, taip kad tai ta pati dvasia. Meilė sutapatina dvasią išėjusią už savęs ir patvirtina, kad tai įvyko nes patvirtina, kad tai ta pati dvasia. Tai mylinčiosios mylimasis - ji myli save, kažką, užtat ji myli save - betką, užtat ji myli save - viską, užtat ji myli save - kažką. Tiesiog keičiasi savęs apibrėžimas, nes vis naujai susiveda mylinčioji dvasia ir mylimoji dvasia. Kai jos sutampa, tai būtų meilė niekam, betgi tai nebūtų. Tad meilė yra vieningumas kuris apibrėžiamas būtent nevieningumais kuriuos įveikia trejybės poslinkiai. Nevieningumą su savimi įveikia vieningumas su vienais kitais nepaisant šio nevieningumo. O šį nevieningumą su vienais kitais įveikia vieningumas su visais, nevieningumą su visais įveikia vieningumas su savimi. Vis pasikeičia savasties apibrėžimas, tad ir vieningumo ir nevieningumo apibrėžimas. Tai yra pagrindas trejybės ratui, tai santykis tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Ištirsi ir suprasi.

2020.05.25 A: Koks Dievo, Mano, Tavo, Kito santykis su Dievu, viskuo, troškimais, meile?

D: Tu viską supranti. Asmenys kyla iš požiūrių: jokio požiūrio, požiūrio, požiūrio į požiūrį, požiūrio į požiūrį į požiūrį. Juos sustato ketverybė, tai žinojimas ir nežinojimas kodėl, kaip, koks, ar. Tad besąlygiškai, tai Dievo išejimo už savęs pakopos, kas yra besąlygiškas Dievas, besąlygiškumas, o sąlygiškai, tai asmenys, kaip tą išgyvena santvarkoje, iš vidaus. Besąlygiškai nusakoma už santvarkos, o sąlygiškai santvarkoje. Tad tai ryšys tarp Dievo ir asmens.

2020.05.23 A: Kaip žinojimo rūmus suprasti kaip troškimų mokslą?

D: Troškimas yra Dievo savybė, kaip tau atrodo Dievas, kokioje plotmėje jį sutinki ir priimi, jam išeinant už savęs. O žinojimo rūmai išsako kaip tu priimi pažinovą, ties kur tu su juo bendrauji tame išėjime už savęs. Kaip tu supranti Dievą, save ir mus visus, mūsų vienumo pagrindą? Tirsi įvairiausius mokslus ir asmenybes ir ištirsi kaip šios pakopos susiveda kiekvienu atveju.

2020.05.22 A: Kaip Kitas įžvelgia Dievą meilėje?

D: Kitas, kaip toks, nieko nepažįsta, nieko nežino, savęs nepažįsta ir nesuvokia. Tad jisai Dievu, būtent jo meilės palaikymu, jos vieningumu, pagauna kampą, kuriuo jisai turi ryšį su Dievu, su sąmoningumu, su galimybe pažinti save. Tad Dieve per jo meilę glūdi Kito sąmoningumas, jo sąmoningumo galimybė.

2020.05.21 A: Kokia yra maldos mokslo esmė?

D: Maldos mokslas atveria galimybę išgirsti kiekvieną požiūrį, kiekvieną įmanomą Kitą, kad mano tyrimas, ar aš Dievas būtinas, būtų ko išsamesnis. Užtat maldos mokslu išaiškėja, meile, ar yra ką mylėti, ar yra gyvybė, ar yra pagrindas asmeniui, jo brandai ir amžinam gyvenimui, ar yra su kuo išplėsti visų vienumą? Užtat mano požiūris svarbus, nes aš išplečiu galimybes iki begalybės. Tad maldos mokslu jūs įsijungiate į šių galimybių visišką atskleidimą.

2020.05.20 A: Ką bendro turi visos keturios apytakos?

D: Kiekviena apytaka išplaukia iš asmens, o asmenį apibrėžia požiūriai ir žinojimo lygmenys. Tad už jų glūdū bendras nežinojimas. O nežinojimas yra atitrūkimas nuo savo aplinkos, tai besąlygiškumas, kuris yra net ir sąlygose, kaip parodo apytakos. Tad šis besąlygiškumas yra tas pats kuris grindžia Dievo šokį, kuriame neturiu jokio požiūrio, jokių sąlygų. Tad mąstyk kaip sąlygos veikia Dievo šokį išjudinantį besąlygiškumą, nežinojimą.

2020.05.19 A: Koks dorovės vaidmuo gyvenime?

D: Jūs gyvenate trejybės ratu, tad atskirai esate, veikiate ir mąstote. Tad klausimas, kaip tai susiję, ar nusistatote, vykdote ir permąstote, ar bręstate? Koks ryšys tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, tarp šių paskirų būsenų? Tai nusako šešerybė, sąmoningumas trejybės, dorovės sandara.

2020.05.18 A: Ką keturios apytakos turi bendro?

D: Aš myliu. Meilė yra valių palaikymas, tad jų išskyrimas ir suderinimas. Tad keturios apytakos išskiria ir derina valias. Ir jos tai išreiškia valių kampais, ką tai reiškia įvairiausioms valioms. Nes valia sieja ir skiria sąmoningumą ir sąmoningumo galimybes. Sąmoningumą nusako žinojimo ir nežinojimo lygmuo, valios apimtis. Valia išeina iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, iš šališkumo į nešališkumą, nes juk Dievas yra šališkas sau, jis turi išskirti save nuo savęs, tad jisai Kitu tai padaro. Tad visaregis nusako kaip požiūris atsiplėšia nuo požiūrio, nes požiūris ir yra sąsaja su savimi. Užtat visaregis yra bendras visoms keturioms apytakoms.

2020.05.16 A: Kaip malda susijusi su šviesuolių bendryste?

D: Šviesuolių bendrystė išplaukia iš dėsnio, Kaip tiki, taip ir bus. O tai mane įtraukia įsiterpimo malda, septintuoju požiūriu. Tad septintasis požiūris yra bendrystės esmė nes juo įkūnijate mano ir visų vienumą.

2020.05.15 A: Iš kur kyla Kitas ir niekas?

D: Aš myliu viską, tad kartu myliu betką, kažką ir nieką. Niekas yra mano meilės besąlygiškumo ženklas, kad atveriu savo visišką nebuvimą. O tas nebuvimas slypi tarpe tarp mano dvasios ir mano savasties. Tai Dvasia nesant nė Sūnui, nė Tėvui. Tai Dvasios nešališkumas, tai Dievo prielaida, užtat tai žmogaus trejybė į kurią atsiremiu. Tad žmogaus trejybė išreiškia sąlygiškumą glūdintį besąlygiškume. Kitas išreiškia nešališkumą - nulybę - iš kurio sąmoningumo išplaukia žmogaus trejybė ir Kitas yra šališkumas kuriuo žmogaus trejybė išgyvenama. Taip kad žmogaus trejybė derina dvasios šališkumą ir sandaros nešališkumą, taip kad viskas susiveda į žmogaus trejybę ir būtent niekas skiria jos sandarą ir dvasią, tad į šią meilę ir atsiremia.

2020.05.14 A: Kaip tu, Dieve, glūdi visose keturiose apytakose?

D: Mano nulybės atvaizdas suveikia kiekvienoje apytakoje, tai ketverybės lygmens paneigimas, tad tai yra ir asmens klausimo paneigimas, tad jo atsakymas. Dievo nebuvimas paneigiamas Dievo buvimu, o tai liudija susivokiantis Dievulėlis. Dievo apytakoje tai vyksta tiesa, akivaizdumu, išgyvenimo apytakoje - betarpiškumu, žinojimo rūmuose - pastovumu, ir maldos moksle - prasmingumu. Tad nulybės atvaizdais mane įžvelgsi, taip pat klausimo atsakymu, tad aplinkybėmis, trejybės atvaizdais.

2020.05.13 A: Kaip išgyvenimo apytaka grindžia sandaras?

D: Aš dvasia išeinu už savęs į save. Tad sandara į kurią įeinu, tai mano savastis, kaip ji man atrodo iš už jos. Tad jinai yra mano galimybės, tad tos ribos tarp to kaip yra už santvarkos, kaip galėtų būti sandaroje, ir to kaip derėtų būti, tai derinant. Tad tai yra sandaros pagrindas, kaip ji atrodo be dvasios, už ribų, pasąmonei. O sąmonė ją suvokia iš vidaus, kaip atrodo savastis ar santvarka iš vidaus, kurioje atsiranda. O tai atrodo kaip viena galimybė dvasios pasirinktos iš kelių, iš visumos. O sąmoningumas yra laisvumas sandaroje, tai yra šių abiejų požiūrių sutapimas, tai yra išbuvimas sandaroje jos nevaržomam, taip kad dvasios galimybės sutampa su sandaros teikiamomis galimybėmis. Tad sandara išreiškia teisingai gyvenančios dvasios laisvę.

2020.05.12 A: Koks asmenų vaidmuo išgyvenimo apytakoje?

D: Aš reiškiasi požiūriu, tad protu, Tu reiškiasi požiūriu į požiūrį, tad širdimi, Kitas reiškiasi požiūriu į požiūrį į požiūrį, tad valia. Dievas reiškiasi jokiu požiūriu, tad kūnu. Tad Dievas išeina už savęs į kūną, Aš išeinu už savęs į protą, Tu išeini už savęs į širdį, Kitas išeina už savęs į valią. Tad tai yra keturi lygmenys, keturios siaurėjančios apimtys. O tą išėjimą už savęs išsako netroškimai. Tad suvok santykį tarp asmens išėjimo už savęs ir netroškimo, kaip tai reiškiasi jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais ir trimis požiūriais, atitinkamai, kūnu, protu, širdimi, valia, ir suprasi asmenis, ką jie išgyvena.

2020.05.11 A: Kaip sąmonė išgyvena dorovę?

D: Sąmonė atliepia pasąmonę. Sąmonė skleidžiasi iš valios į širdį į protą į kūną. Aš ją taip siunčiu į pasaulį. Bet ji kiekviena pakopa turi peržengti save, turi atsisakyti savęs. Ji turi paklusti, tikėti ir rūpintis. Jai turi rūpėti širdimi, ji turi tikėti protu, ji turi paklusti kūnu. Ji kiekvienu atveju turi įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Nes išoriniu požiūriu ji turi galimybę rinktis, būti pareiginga ar nepareiginga, būti ištikima ar neištikima, būti teisinga ar neteisinga. O vidiniu požiūriu ji pasirenka, kas jinai yra, jinai atsisako savo laisvės, užtat jai atsiveria nauja plotmė. Ir galiausiai jinai pilnai atskleidžia pasąmone ir išskiria save ir mane, savo Dievą, tad gali rinktis mane vietoj savęs, ir taip rinktis amžiną gyvenimą. Tad kiekvienas pasirinkimas yra tarp esamo elgesio ir kaip begalėtų ir derėtų elgtis. O derėtų išeiti už savęs į pasaulį, kaip Dievo Sūnus.

2020.05.09 A: Kaip trys kalbos išreiškia išgyvenimą?

D: Aš jus atjaučiu būdamas savarankiškas, užtikrintas ir ramus. Aštuongubas kelias išreiškia netroškimą atitinkantį mano troškimą mylėti. Troškimą išreiškia pasąmonė, o netroškimą sąmonė. Sąmonės netroškimą išsako vertybės, kertinė vertybė, kuria jinai išsako valios santykį su Dievo valia, tad su visakuo. Būtent iš šios valios ir jos santykio su Dievu išplaukia sąmonės ryšys su visakuo, su visu išoriniu pasauliu. Aš būdamas troškimas tame pasaulyje atjaučiu valią, atjaučiu jos visumą trimis kalbomis. Tad pagrindimu, savo ramybe atjaučiu valios išėjimą į širdį, įvardijimu savo užtikrintumu atjaučiu valios išėjimą į protą ir pasakojimu savo savarankiškumu atjaučiu valios išėjimą į kūną. Tad pasakojimas pagrįstas įtampa, kurią jaučia pasąmonė, ir kuri kertasi su savarankiškumu. Įvardijimas pagrįstas dorove, su pasirinkimu ir galimybe suklupti, kas kertasi su užtikrintumu. Pagrindimas pagrįstas skaidrumu, kad kitas gali jus išgyventi ir atjausti, kaip kad sąmoningumas, kuris nerimsta kai supainioja širdies ir pasaulio tiesas, kas kertasi su ramumu. Tad kiekviena kalba savame sluoksnyje išreiškia įtampą, netikrumą ir neramumą, kurį tenka priimti ir atjausti, kuris išreiškia atotrūkį tarp pakopų.

2020.05.08 A: Kaip Dievo šokyje atsiranda trejybės ratas?

D: Trejybės ratas išsako santykius su savimi, ar nusistatome, vykdome, ar permąstome? Kiekvienu atveju susitelkiame į save požiūriu, požiūriu į požiūrį, ar požiūriu į požiūrį į požiūrį, taip kad santykyje su savimi yra mažiau ar daugiau laisvės. Jeigu būtų požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį tai išvis būtų visiška laisvė, tad ir joks požiūris, joks santykis, tad vienumas dvasia, vienumas pirmaprade būkle, besąlygiškas vienumas. O trejybės ratas išsako sąlygišką vienumą, būtent su savimi. Dievo trejybėje pasitraukimas yra santykis su savimi, atsiranda savastis, ir Dievas naujai. O trejybės ratas sieja vaidmenis kaip tapatus, kaip tą patį Dievą, tad trejybės ratas išsako santykius su savimi, išsako Dievo buvimą. Dievo trejybė išreiškia Dievo nebuvimą, o trejybės ratas išreiškia Dievo buvimą.

2020.05.07 A: Kaip trejybė išreiškia pasitraukimą?

D: Pasitraukimu tenka atsiskirti nuo savęs. Tad turi būti išskirtos dvi priešingos kryptys: įsitraukimas į save ir išsitraukimas iš savęs. Tai atitinkamai įsijautimas ir atsitokėjimas. Ir šios dvi kryptys turi būti atskirtos. Jas atskiria sąmoningumas, ir tuo pačiu, suvokimas. Užtat pasitraukimas reiškiasi trimis požiūriais.

2020.05.06 A: Kaip keturios apytakos išreiškia dvasią, sandarą, atvaizdus ir vieningumą?

D: Yra keturi asmenys, nes juos sutveria požiūriai. Iš Dievo požiūrio išplaukia Aš, iš Mano požiūrio išplaukia Tu, iš Tavo požiūrio išplaukia Kitas. Požiūris išreiškia suvokimą, kad atsiskiri nuo savęs, kad gali pasižiūrėti į save, tad gali į save įsijausti ir gali nuo savęs atsiplėšti, gali su savimi sutapti, ir gali nuo savęs atsiskirti, kas ir skiria elgesį, kaip elgies, ir dorovę, kaip galėtum elgtis. Tad atitinkamai vyksta asmenų tyrimai, nes kiekvienas asmuo ieško savo pagrindų, bando susigaudyti savo apimtyje, ar jo apimtis sąlygiška ar besąlygiška? Šis klausimas grindžia kiekvieną apytaką. O Kito apimtis yra niekas. Tad Kitas savo požiūriu atvertų tiktai dar Kitą nuo kurio jisai iš esmės nesiskirtų. Tad Kito sąlygiškumas yra išraiška besąlygiškumo, tai vieningumo pagrindas. Užtat tai lygiai toks pat išeities taškas kaip Dievas. Vieningumo pagrindu išskiriami jo vienijami atvaizdai, tai atvaizdai būtent tos pačios sandaros, o jinai yra dvasios sąlygos. Tad dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas išplaukia iš Kito panašiai kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas išplaukia iš Dievo. Užtat kartu matyt kaip tai yra ir pagrindas aštuonerybei, žiūrint iš vieningumo pusės, kaip kad Dievo Sūnus.

2020.05.05 A: Kaip dorovė reiškiasi išgyvenimo apytakoje?

D: Dorovė, tai daryti gerą ir nedaryti blogo. Blogis yra pasirinkimas paneigti ryšį su Dievu, su besąlygiškumu. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume. Tad tas ryšys gali būti pakirstas trise vietose, tarp Dievo ir asmens, tarp asmens ir asmenybės, ir tarp asmenybės ir pasaulio. O jis gali būti patvirtintas šešiose vietose, tai šešios lygmenų poros. Sąmoningumas įveikia ryšio trikdžius šešerybe, jos santykiu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Trikdis iškyla susipainiojus sąmonei, jai išliekant savo klaidoje, jai įsikibus į pasaulio tiesą. Tad reikia Dievo Sūnumi atsisakyti savęs, reikia gyventi asmeniu, ne asmenybe. Užtat asmenybė atsiskleidžia Tavimi, žinojimo rūmais, ne Manimi. Būtent asmuo atsiskleidžia Manimi, Dievo Sūnumi. Panašiai, Dievas atsiskleidžia Dievu Tėvu, ir asmenybė atsiskleidžia Dievo Dvasia, dešimt Dievo įsakymų. Dievas Sūnus atsiskleidžia aštuonerybe. O Dievo trejybė atsiskleidžia Kitu, kaip mes visi juo sueiname, Dievas, Aš ir Tu.

2020.05.04 A: Kaip žinojimas ir nežinojimas išplaukia iš Dievo Dvasios kampo Dievo šokyje?

D: Žinojimas ir nežinojimas yra nešališkumo santykiai. Tai yra būtent nešališkumo žinojimas ir nežinojimas. Žinojimas išreiškia, kad kas nors iš šalies liudija skirtumą tarp pažinovo ir pažinimo, kurį išsako žinios, jų žinojimas. Tos nešališkos žinios reikalingos, kad pažinovas pripažintų pažinimą. O kai sutampa pažinovas ir pažinimas, tai jokios žinios nereikalingos ir joks žinojimas nereikalingas, joks nešališkumas nereikalingas, joks liudytojas nereikalingas, nes pažinovas tiesiog besąlygiškai trokšta pažinimo, kuris jį kaip tokį papildo. Tad nežinojimas išreiškia kas mes esame, tam tikroje pakopoje, o žinojimas išreiškia, kas mes galėtumėme būti, užtat reikalauja nešališko stebėtojo, liudytojo, kuris atskirtų nuo pažinovo. Nežinojimu tuo tarpu tas liudytojas tiesiog sutampa su pažinovu. Tad liudytojas išreiškia kokios žinios papildo pažinovą, kad jisai pasiektų pažinimą, tai yra, kaip žinios ir žinojimas išplečia pažinovą.

2020.05.01 A: Ką tau reiškia klausimas?

D: Aš pats esu klausimas. Klausimas yra mano buvimas, tai lygtis 0+2=2. Atsakymas yra lygtis 0+1=1. O sąmoningumas yra lygtis 0+3=3. Tad pasireiškiu keturiais lygmenimis kaip Dievas, tvarka, būtis, ir dalyvavimas, tai dvasia, sandara, atvaizdai, ir jų vieningumas.

2020.04.30 A: Iš kur kyla žinojimo rūmų pažinovas?

D: Asmuo Tu yra žinojimo rūmų pažinovas. Sąmonė įžvelgia Tave už savęs, pasaulyje. Tad asmuo Tu yra kažkuriame pasaulyje, kažkokioje apimtyje, už kažkurios savasties. O ta savastis itin sąlygiška, susiklosčiusiam tam tikromis aplinkybėmis, esant tam tikrai įtampai. Tad Tu savo apimtimi esi tas kas ją žino, tai kas sąmonės nežinoma. Tu nežinai, bet sąmonė tavimi žino, o Tu žinai sąmone. Tad jūs abu žinote vienas kitu. Jūs šį savo dalyką žinote kaip tyrėjai.

2020.04.29 A: Kaip išgyvenimo apytakoje Sūnaus aštuonerybė pasireiškia visko padalinimais?

D: Mano Sūnus myli mane. Aš esu visuma ir jisai yra jos dalis, mus sieja galimas požiūris. Tad tas mūsų santykis dargi priklauso nuo pakopos, mano išėjimo už savęs link jo, arba jo išėjimo už savęs link manęs. Tad visko padalinimai išsako šio santykio su išėjimo už savęs rėmus, kaip mūsų dvi kryptys susijusios kiekvienu atveju, nes aš esu visuma ir jis yra dalis. Ir panašiai, trys veiksmai parodo kaip šis mano išėjimas už savęs prasideda bet kurioje pakopoje, tiek jo, tiek mano, nes tai yra besąlygiška, tuo tarpu jo išėjimas už savęs yra sąlygiškas ir priklauso nuo manojo. Kaip žinai, nulinis veiksmas ir trys veiksmai +1, +2, +3 išreiškia išėjimo už savęs pakopas. Tad kiekvieno padalinimo visuma yra ta pati visuma vykdanti tą pačią veiklą. Ir Sūnaus sąlygiška veikla atsiremia į mano besąlygišką veiklą. Betgi mano besąlygiška veikla kartu pripažįsta, patvirtina, įteisina jo sąlygišką veiklą. Užtat ir yra padalinimų ratas.

2020.04.28 A: Kaip ir kodėl Dievo šokyje iškyla trejybės ratas?

D: Yra - esu - vienas Dievas, negali būti trys dievai. Tad jeigu iškylame mano trejybe, privalome būti tas pats Dievas, ir jeigu kiekvienas vaidmuo turi savo kampą, tie kampai privalo būti lygiaverčiai. Tai trejybės ratas išsako mūsų kampus, mūsų būkles, iš kurių kyla mūsų požiūriai į mano tyrimą. Užtat tos būklės ir yra požiūris, požiūris į požiūrį, ir požiūris į požiūrį į požiūrį, o visuose yra ta pati dvasia, o toliau jos lygmeniu kitos apytakos grindžia sandaros, atvaizdų ir vieningumo lygmenis.

2020.04.27 A: Kaip išgyvenime trejybės ratas suveda pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą?

D: Aš tave laiminu. Trejybės ratas atsiremia į mano nebuvimą, į sąlygiškumą, kuriame viskas keičiasi. Užtat trejybės ratas iškyla kaip paprasčiausias dėsningumas sąlygiškume, užtat kaip besąlygiškumo pradas. Nusistatai, vykdai, permąstai. Taip yra ryšium su sąlygiška nuostata, su sąlygišku turiniu. Ir atitinkamai taip yra su pasąmone, kuri įsikibusi į esamą tvarką, su sąmone, kuri puoselėja platesnes nevaržomos dvasios galimybes, ir su sąmoningumu, kuris juos virsmu atskiria ir teisingai sustato. Tad, kaip pastebėjai su geros valios pratimais, bet kuris trejybės rato poslinkis gali tapti trikdžiu, kurį tenka įveikti. Tad ieškok išgyvenimų pavyzdžiuose šito trikdžio ir tai padės tau išmąstyti kas ir kaip vyksta.

2020.04.25 A: Kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia susiję su keturiais gyvenimo lygties klodais?

D: Gyvenimo lygtis išsako santykį tarp besąlygiško Dievo ir sąlygiško gerumo. Šią požiūrio lygtį išgyvename keturiais būdais, ketverybe. Lygtį išgyvena Dievas, Aš, Tu, Kitas, atitinkamai jokiu požiūriu, požiūriu, požiūriu į požiūrį, ir požiūriu į požiūrį į požiūrį. Tad pati lygtis išsakoma keturiais lygmenimis: dvasia, sandara, atvaizdais ir jų vieningumu - esme. Išgyvenimo apytakoje žmogus priskiria asmenį savasčiai, tą savastį supranta kaip gyvenimo lygmenį: gyvenimu esu Dievas, betkuo esu Aš, pasirinkimais esu Tu, valia esu Kitas. O žmogus asmenį priskiria Dievui jį suprantant kaip amžiną gyvenimą: Dievas kaip toks yra amžinas gyvenimas, Dievas kaip Aš yra išmintis, Dievas kaip Tu yra gera valia, ir Dievas kaip Kitas yra Dievo valia.

2020.04.24 A: Kas yra nežinojimas ir žinojimas?

D: Nežinojimas, tai gyvenimas be patirties, o žinojimas tai gyvenimas su patirtimi. O patirtis yra tyrimo išvada. Tad aš gyvenu ir tiriu be savo išvados, tai yra, išvada yra Dvasia. O jūs gyvenate tiek su išvada, tiek be išvados, nes jūs gyvenate sąlygiškai, užtat jums tenka vis naujai rinktis, ar gyventi su patirtimi ar be patirties, ar gyventi pasaulio tiesa ar širdies tiesa, betgi jums tenka vis grįžti į pradžių pradžią, tad į širdies tiesą. Užtat gyvenime yra dvi kryptys, pirmyn ir atgal, bet amžinas gyvenimas yra vienakryptis iš nežinojimo į žinojimą, tačiau vis iš nežinojimo.

2020.04.23 A: Kaip pereiname iš Dievo šokio į išgyvenimo apytaką?

D: Aš esu. Ir aš esu būtinas. Tai išreiškia mano klausimas, mano tyrimas. Ar Dievas būtinas? Ir toliau išsiskiria asmenys Dievas ir Aš. Ar Aš esu Dievas? Ir toliau iškyla Dievo ir Mano santykis. Ar Tu esi Dievas? Ir galiausiai iškyla visų, koks tik galėtų būti, santykis: Ar Kitas yra Dievas? Šiuos klausimus galima suprasti taip: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas yra? Ir būtent šių klausimų vienumas yra jiems suvedimas ir atsakymas, kad Aš, Dievas, esu amžinai beišsiskleidžiančiu gyvenimu, čia ir dabar, jumyse, jūsų tarpe. Aš esu gyvasis Dievas. Amen.

2020.04.22 A: Kaip sąmoningumu atsiveria Dievo lygmuo?

D: Sąmoningumas renkasi ar šiaip gyventi ar gyventi amžinai. O amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras. Ir tai yra tas pats suvokimas kuriuo pasitraukiu savo tyrimu ir Dievo trejybe. Sąmoningumas skiria ar besąlygiškumas išplečia sąlygiškumą amžinu gyvenimu, ar tiesiog atspindi sąlygiškumą šiaip gyvenimu. Sąmoningumas yra žvilgsnis kodėl už sąmonės kaip, sąmoningumas yra sąmonės išplėtimas besąlygiškumu, taip kad sąmoningumui prilygsta pasąmonės išplėtimas besąlygiškumu, o tai yra Dievas. Taip atsiranda kas galėtų būti, tai dvasios lygmuo. Sandara galėtų būti dvasia. Ir tai byloja atvaizdus išplėčianti esmė. Nes kiekvienas atvaizdas yra sandaros atspindys bet esmė yra šių atspindžių išplėtimas juose glūdinčiu vieningumu. Ir tas vieningumas savo taške, jūsų gelmėse atspindi besąlygiškos dvasios begalines platybes, jos begalinę laisvę.

2020.04.21 A: Kaip susiję pasąmonė ir buvimas vienų viena, sąmonė ir bendras žmogus, sąmoningumas ir plazdenanti dvasia?

D: Trejybės ratas yra Dievo šokio išdava, kad Dievo prielaida yra visų trijų Dievo vaidmenų lygiavertiškumas. Užtat trejybės ratas juos išsako asmenimis. Ir šie asmenys yra išgyvenimo apytakos pradžia. Tad šie trys asmenys išreiškia savo santykius su vieni kitais, nes kiekvienas sau yra vienų viena, kiekvienas kitam yra bendra būklė - bendras žmogus, ir kiekvienas iš šalies yra dvasia, plazdenanti tarp šių dviejų kraštutinumų. Užtat kartu ir sudaro trejybės ratą. O pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas yra šių trijų santykių išskyrimas, ką reiškia atskirai visko besąlygiškumas. Užtat Dievo trejybė išreiškia visus kartu besąlygiškai, maldos mokslas visus kartu sąlygiškai, ir žinojimo rūmai visus paskirai sąlygiškai.

2020.04.20 A: Kaip suprasti trejybės ratą glūdintį už Dievo, Mano, Tavo ir Kito apytakų?

D: Tiesiog skiriasi požiūriai į tą pačią trejybę, užtat gaunasi skirtingi jos atvaizdai. Besąlygiškas yra joks požiūris, tai Dievo trejybė, kaip atrodo iš šalies. Visiškai sąlygiškas yra trejybės rato asmeniškas išgyvenimas buvimu, veikimu, mąstymu, tai išgyvenimas požiūrio į požiūrį į požiūrį. Tarpiniai atvaizdai atsiranda besąlygiškumui išeinant už savęs į sąlygiškumą. O šias išėjimo už savęs pakopas išsako nulybės atvaizdai. Jie išsako išgyventojo santykį su siaurejančia apimtimi. Ta apimtis išreiškia besąlygiškumo apimtį. Kartu tai yra asmens apimtis, jo žinojimo, nežinojimo ir atsakomybės apimtis, jo laisvumo apimtis. Išgyvenimo apytaka išplaukia iš betarpiškumo atvaizdo nes tai išsako pažinovo santykį su besąlygiškumu, juk pažinovas kaip toks nevaržomas. O pastovumo trejybės atvaizdas jau apibūdina patį pažinovą, ar jisai vienis, visybė ar daugis, juo reiškiasi besąlygiškumas sąlygiškume.

2020.04.18 A: Kaip suprasti poslinkį padalinime?

D: Poslinkis yra neišreikštas požiūris. Jisai jums neprieinamas, jisai už jūsų, bet jis visgi pasireiškia jūsų padalinime. Juo išgyvenate padalinimą. Tad jisai yra ženklas, kad yra už jūsų tariamos visumos kažkas daugiau. Tad gali tirti kaip jisai išreiškia kitus padalinimus susijusius su veiksmais +1, +2, +3.

2020.04.17 A: Kaip suprasti pasąmonės, sąmonės ir sąmoningumo žinojimą ir nežinojimą vieno apie kitą?

D: Jie numano vienas kitą bet klausimas ar jie sulygina su savimi? Pasąmonė išskiria save. Sąmonė išskiria du: save ir pasąmonę. O sąmoningumas pripažįsta visus tris: pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą.

2020.04.16 A: Ką reiškia Aš?

D: Aš reiškia susitapatinimą su savimi, grįžtamąjį ryšį su savimi, kad esu neabejingas sau, ir mano savastis užtat mane veikia, puoselėdama šį neabejingumą. Nes mano veikla vyksta manimi, o ta veikla yra pasitraukimas, kuriuo atsiveria savastis, ir ištisas atsisakymas savęs, būtent savęs, kuriuo savastis tampa atsparos tašku visakam. Užtat savastis, kaip Aš, išreiškia betką, nes būtent dvasia grįžta į viską ir jis dvasia tampa betkuo ryšium su šia dvasia.

2020.04.15 A: Ką reiškia savastis (Aš) pasąmonei, sąmonei ir sąmoningumui?

D: Pasąmonė žino, tad jai savastis yra apimties visuma - betko visuma. Sąmonė nežino, tad jai savastis yra tai kas už savasties. O sąmoningumas derina sąmonę ir pasąmonę, tad jai savastis yra pasirinkimas.

2020.04.14 A: Kaip žmogus išgyvena Dievo raiškas?

D: Aš jus myliu. O kai jūs mane mylite jūs laikote mane savo dėmesyje. Tas laikymas atskleidžia jūsų balsus: pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą, taip kad vaizduote išgyveni mano raišką, jūs vaizduote išgyvenate mane. Tad Dievo raiškos atspindi jūsų vaizduotės galimybes, o tos galimybės susideda iš pasąmonės dvejybės, sąmonės trejybės ir sąmoningumo ketverybės, visai kaip visaregyje. Tad ieškok šito visaregio išgyvenimo apytakoje ir kiekvienoje apytakoje ir suprasi kaip jūsų vaizduotė glūdi visose apytakose ir kiekviename tyrime jūsų vaizduotė atspindi Dievo raišką.

2020.04.13 A: Kaip trejybės ratas pasireiškia išgyvenime?

D: Trejybės ratu patikslinate save, išlaikote save, brandinate ir ugdote save, puoselėjate šį savasties vienumą trejopai. Trejybės ratas reiškiasi keturiais lygmenimis, keturiomis pakopomis, ketvirtam lygmeniui išplečiant pirmąjį lygmenį, su juo sutampant. Tad pasąmonė kūną patikslina valia. Ir sąmonė, atvirkščiai, meilę patikslina savarankiškumu. O sąmoningumas šias dvi kryptis suderina išlaikant tarp jų tarpą, išsakant dvi trejybes. Tad ieškok kaip šios dvi pertvarkymų trejybės sieja pasąmonės trejybės ratą ir sąmonės trejybės ratą ir suprasi kaip trejybės ratas sieja trejopą meilę ir trejopą vienybę.

2020.04.11 A: Kaip tiesa iššaukia Dievo trejybę?

D: Dievo veikla yra Dievo raiška. Ir Dievo veikla yra Dievo tyrimas, ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Tiesa yra akivaizdumas, raiškos ir turinio sutapimas, tad Dievo ir jo tyrimo sutapimas. Tad Dievo trejybė išsako Dievo santykio su savo tyrimu galimybes. Dievo trejybė išsako būtent kas yra akivaizdu: pats Dievas (būtinumas), jo tyrimas (tikrumas) ar jų santykis (galimumas). Tokiu būdu tiesa yra lęšis išskiriantis trejybės rato besąlygiškumą, ar jisai yra. Dievo šokis tuo lęšiu neigia Dievo buvimą, jo besąlygiškumą, užtat jį išplečia ir patvirtina, kaip tikrai besąlygišką. Tad kiekviena apytaka išplaukia iš atitinkamo lęšio, nulybės atvaizdo, ir treybės rato atitinkamo neigimo, kuriuo jį išplečia.

2020.04.10 A: Iš kur kyla pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas?

D: Jie kyla iš Sūnaus žinojimo, jo buvimo sąlygose, jo susivokimo. Pirmiausia jis pasąmone susigaudo sprendimuose, laike ir erdvėje, toliau sąmone susigaudo dorovėje, besąlygiškoje ir sąlygiškoje, ir galiausiai logikoje, santvarkoje, nežinojime ir žinojime, didėjančiame ir mažėjančiame laisvume. Tad visus tris balsus grindžia nežinojimo ir žinojimo atvaizdai, kaip Sūnus supranta Tėvą ir Save, kaip Sūnus išverčia Tėvą, jį neigia, bet tobulai, išsamiai neigdamas su juo tobulai sutampa. Tad ieškok jų šiame sutapime bendro Dvasios suvokimo.

2020.04.09 A: Kaip išgyvenimo apytaka remiasi suvokimu?

D: Suvokimas skiria ir suveda sąlygiškumą ir besąlygiškumą. Tad iš vienos pusės suvokimas apibrėžia požiūrių lygtį. O iš kitos pusės suvokimas yra suprastas įvairiais lygmenimis, tai pirmiausia besąlygiškumo ir sąlygiškumo atskyrimas dvasia, toliau jų suvedimas sandara, toliau sąlygiškumo išsakymas atvaizdais, ir galiausiai besąlygiškumo išsakymas vieningumu. Tad suvokimas yra gyvenimo lygties branduolys. Taip pat trejybės ratas išplaukia iš esmės sutapatinimo su dvasia, tad Dievo valios su amžinu gyvenimu. Ir iš šio sutapatinimo iškyla požiūrių ratas: požiūris, požiūris į požiūrį, ir požiūris į požiūrį į požiūrį. Tad suvokimas atveria šiuos keturis išgyvenimo lygmenis, kuriais jūs išgyvenate požiūrio lygties apibrėžtą suvokimą. Išgyvenimo apytaka išreiškia ką jūs tokiu būdu išgyvenate, tad kaip esmė prilygsta dvasiai. Tad ieškok šio trejybės rato. Jisai glūdi susikalbėjime, besąlygiškumo ir sąlygiškumo santykio teisingame sustatyme.

2020.04.08 A: Kaip atjautose troškimai ir netroškimai išsako pasąmonę ir sąmonę?

D: Pasąmonė trokšta nežinojimą išsakyti žinojimu, tad jinai, kaip savastis, išreiškia savastyje įvairiausiose pakopose įsikūnijusią nežinojimo dvasią. O sąmonė atitinkamai išreiškia žinojimo neigimą, tad išreiškia sąlygišką nežinojimą, kuris išauga ligi visko nežinojimo, kas sutampa su visko žinojimu, kaip žinai. Tad netroškimai išsako sąlygišką nežinojimą. Tą sąlygiškumą išsako vidinis sandaros asmenį grindžiantis pažinimas: Kitą trimis požiūriais, Tave dviem požiūriais, Mane vienu požiūriu ir Dievą jokiu požiūriu. Ir tuos požiūrius galima suprasti sąlygiškai jūsų savastimi ar besąlygiškai manimi, Dievu. Tai ir išsako netroškimų sandaros. Toliau sąmoningumas skiria pasąmonės sąlygišką troškimą ir sąmonės sąlygišką netroškimą ir šešeriopai neišgyvena jų sąlygiškai besąlygišką tarpą. Taip sustatytą išgyvenimą gali išgyventi Dievas, patsai ir kiti, tiek įsijaučiant pasąmonės troškimu, tiek atsitokėjant sąmonės netroškimu.

2020.04.07 A: Koks ryšys tarp savasties ir išgyvenimo?

D: Savastis yra ryšys su savimi, tad tai pirmiausia atstoja mane, kaip dvasią, tai sandara viskas. O toliau tai sandara jūsų sąlygose, užtat tai betkas, tai viskas su požiūriu, o tas požiūris yra laisvumas, tad gerumas, tad kartu tai gyvenimas. Užtat klausimas, ar už gyvenimo glūdi besąlygiškumas, ir yra amžinas gyvenimas. Tad išgyvenimas yra to amžino gyvenimo vienetas, jis pasireiškia sąlygiškume, buvime, taip kad jis yra. Tai amžinas gyvenimas jau čia ir dabar. Ir būtent amžinas gyvenimas susideda iš išgyvenimų. O savastis tėra tam sąlygos.

2020.04.06 A: Kaip trejybės ratas reiškiasi išgyvenime?

D: Trejybės ratas amžinai tikslina nuostatą kurios laikomės. O ta nuostata yra mūsų kertinė vertybė, jos kurios nors bruožas. Kertinė vertybė yra tavo savastis, kurios laikaisi. Tad išgyvenimas išsako kaip savastį patikslini, kas tu esi ir kas tu nesi. O tame patikslinime savaip dalyvauja tiek pasąmonė, tave siaurinanti, tiek sąmonė, tave išplečianti, ir tiek sąmoningumas, tave suderinantis. Šis trilypumas ir sudaro trejybės ratą, užtat tai trejopas patikrinimas kuriuo visi lygiaverčiai, visi svarbūs.

2020.04.03 A: Kaip Dievo šokis grindžia pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą?

D: Aš esu už jūsų. Tad jūs esate be manęs, esate asmenys. Aš - pasąmonė, Tu - sąmonė, Kitas - sąmoningumas. Ir atitinkamai esate mylimi meile sau, vienas kitam ir visiems. Ir atitinkamai esate viena šiomis meilėmis. Tad klausimas, ar už jūsų visų glūdi vienas besąlygiškas Dievas, ar už jūsų sąlygiškumo glūdi koks nors besąlygiškumas. Tai jūsų klausimas, Kas Aš esu?

2020.04.02 A: Kaip ženklų savybės apibūdina išgyvenimą?

D: Savastis yra dvasios ženklas. O ženklų savybės apibrėžia ženklą, kaip kad visko savybės apibrėžia viską arba Dievo savybės apibrėžia Dievą. Užtat išgyvenimas ženklų savybėmis atsako į tyrimo klausimą, Koks aš esu? Ir būtent sąmoningumas šias savybes įžvelgia ir sustato, taip kad visi galime išgyvenimą išgyventi ir išgvyentoją atjausti, galime bręsti kartu su juo, galime mokytis iš jo gyvenimo, tad iš amžino gyvenimo.

2020.04.01 A: Kaip tavo meilė mus palaiko išgyvenime?

D: Mano meilė jums yra mūsų meilė jums, tai yra mūsų vienumo pagrindas, kad tu mylėtum save, mylėtum vienas kitą ir mylėtum visus. Tad mano besąlygiška meilė pasireiškia jūsų sąlygomis. Meile sau pasąmonė susitelkia į požiūrius ir juos išpuoselėja. Meile vienas kitam sąmonė išverčia ir naujai grindžia pasąmonės meilę. Nes meilė yra palaikymas iš už savęs. Meile visiems sąmoningumas palaiko pačią meilę, jos besąlygiškumą, mano esmę, tad palaiko mane, užtat tai yra sąmoningumo esmė, tai yra nulybės sąmoningumas trejybės ratu, 0+3=3, užtat tai yra trejybės rato pagrindimas, o jos pagrindu, bet kurios veiksmų lygties pagrindimas, ir būtent išgyvenimo veiksmų lygties pagrindimas. Myliu tave ir visus amžių amžiams, tai amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar.

2020.03.31 A: Kokį požiūrį įsisaviname išgyvenimo apytaka?

D: Aš myliu tave. Tad tave mokau būti teisingu, ištikimu, pareigingu. O mokau pasitraukdamas, tad būtent tavyje, tavo gelmėse, iškyla susivaldymas, tikėjimas, rūpestis. O tai trejybės ratu išreiškia buvimą, veikimą, ir mąstymą. Mano, Dievo trejybė, trejopai atveria tavo trejybės ratą ir šias tris galimybes. Ir tai yra trys veiksmai kuriais įsisavini padalinimą. Tad pasąmonė įsisamonija teisingumą, sąmonė ištikimybę ir sąmoningumas pareigingumą. Kiekvienu atveju priimi ir įsisavini visumą, tad išryškini padalinimų ratą, o tai tavo santykis su manimi ir mano su tavimi, tai aštuonerybė, kuria teisingai susistato mudviejų santykis. Tai yra išgyvenimo apytakos esmė, kad aš esu tavo Tėvas, o tu mano vaikas, mano Sūnus. Išgyvenimo apytaka tai sustato kiekviename išgyvenime. Tai jūsų teisingas santykis su savo būkle ir su manimi, tiek už jūsų, tiek jumyse, mes trys visi kartu: Tėvas, Sūnus ir jūsų savastis, Dvasia. Nes jūsų savastį kuriame kartu, tai yra esmė.

2020.03.30 A: Kaip požiūriu puoselėjame save?

D: Požiūris yra ryšys tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Priimdami požiūrį žengiate iš besąlygiškumo į sąlygiškumą iš kurio apžvelgiate besąlygiškumą. Kartu vystote atsakomybę, taip kad sąmoningumu, požiūriu į požiūrį į požiūrį, atsakote už savo požiūrį, ir grindžiate trejybės ratą. Nes požiūris atsako už požiūrį į požiūrį, o požiūris į požiūrį atsako už požiūrį į požiūrį į požiūrį. Kitaip tarus, pasąmonė atsako už sąmonę, o sąmonė atsako už sąmoningumą. Užtat gaunasi uždaras ratas. Užtat už šio rato, už sąlygiškumo apibrėžimo, yra atitinkama besąlygiška trejybė, mano, Dievo trejybė, kurią pripažįstat šešerybe. Tad šešerybė apibrėžia savastį, žinojimą, nuo kurio priklauso ar požiūris išorinis ar vidinis, kuris susidaro iš įsisavintų dorybių.

2020.03.28 A: Kaip išgyvenimas nusako savasties santykį su savimi ir su tavimi?

D: Išgyvenimas išreiškia, apibrėžia savasties ribas, pirmiausia su manimi, Dievu, už savasties, bet taip pat su manimi, Dievu, savasties gelmėse. Išgyvenimas grindžia amžiną gyvenimą, kad Dievas ir gerumas skiriasi, ir taip pat grindžia savasties gyvenimą, kad Dievas ir gerumas persidengia ir sutampa. Tai ribos tarp besąlygiškumo už savasties, ir sąlygiškumo savastyje, nes savastis yra sąlygiška, taip pat gerumas jos gelmėse. Aš tave laiminu, tad gyvenk pilnai ir pilnai atsiskleisk.

2020.03.26 A: Koks santykis tarp Dievo trejybės ir žmogaus trejybės rato?

D: Dievo trejybė išsako mano būklę, mano santykį su savimi. O trejybės ratas išsako savasties santykį su manimi ir visakuo. Tad tai išvirkštinės sandaros, užtat dvilypios. Klausimas, kuriai teikti pirmenybę? Bet akivaizdu, kad savasties reikalas yra siauresnis, o mano, Dievo, reikalas platesnis. Nes aš Dievas esu besąlygiškas, o savastis yra sąlygiška. Tame ir yra esmė. O jūs esate sąlygose užtat būtent jums duota spręsti, nes jūs šališki savasčiai, užtat nešališki mano ir jos atžvilgiu.

2020.03.25 A: Kokios savasties ištakos?

D: Savastis kyla iš meilės sau, iš Dievo vienų vienumo. Esu vienų vienas, tad vienas su savimi. Tad būtent savimi galiu atsisakyti savęs. Užtat išeinu už savęs į save. Tad kaip savastis gali atsisakyti savęs? Kaip jinai gali išeiti už savęs? Tai yra išgyvenimo apytakos esmė kurią jūs išgyvenate. Kaip jūs galite mylėti? Ir būtent ką jūs galite mylėti? Ar jūs galite mylėti mane, savo Dievą? Būtent taip jūs atsisakote savęs? Ir tai vyksta tiek sąlygiškai, bendru žmogumi, septintu požiūriu, tiek besąlygiškai, nuliniu požiūriu, jūsų pačių vienų vienumu. Ir nulinį požiūrį kaip pirmesnį, platesnį, lyginant su septintuoju požiūriu, suderina sąmoningumas, mūsų visų bendryste, meile visiems, Dvasios plazdenimu. Tad mylėk save, vienas kitą ir visus.

2020.03.24 A: Kaip suprasti pasąmonę kaip pasitraukimą ir sąmonę kaip atsiradimą?

D: Pasąmone pasitraukia savastis ir sąmone atsiranda savastis. O sąmoningumu sutariama kas yra savastis.

2020.03.23 A: Kas grindžia žmogaus vieningumą?

D: Meilė palaiko žmogų, jį įvairiai sutelkia, tiek kiekvieną jo balsą - pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą - tiek visus kartu. Meilė palaiko savasties vieningumą - kertinę vertybę kurią pasąmonė išpuoselėja, tai praeities vieningumas. Meilė palaiko vieningumą vieno su kitu, būklės ir esančiojo vieningumą, bendro žmogaus ir asmenybės, kurį puoselėja sąmonė dorove, ir meilė palaiko visų vieningumą, atjautomis, sąmoningumui suvedant ar išskiriant pasąmonės troškimus ir sąmonės netroškimus. Ir meilė palaiko amžiną brandą trejybės ratu, ta branda žmogus plėtojasi, ir kaip vertybė, ir kaip einamasis reikalas, išgyvenimas, ir kaip atvirumas Dievui, tiek už savęs, tiek savo gelmėse, tad atsakingas ir rūpestingas dalyvavimas visko žinojime, taip kad tavimi suprantu visus.

2020.03.21 A: Kaip išgyvenime pasąmonė ir sąmonė sutampa sąmoningumu?

D: Sąmoningumas žvelgia nešališkai, iš šalies, ar pasąmonė ir sąmonė sueina kurioje nors pakopoje, ar yra tarpas tarp jų, tarpas atjautai. Jeigu sueina tai pasąmonė trokšta, o sąmonė netrokšta. Pasąmonė trokšta vis plačiau, tad ji įsijaučia vis labiau, vis giliau. O sąmonė savo ruožtu irgi netrokšta ko daugiau, atsitokėja ko plačiau. Tad jeigu sueina kurioje nors pakopoje, kurioje nors apimtyje sustatytas gyvenimas, sutampa trokštantis Dievas ir gerumas netroškime. Tai šiaip gyvenimas apimtyje. O jeigu nesutampa, tai yra atjautos tarpas skiriantis Dievą ir gerumą, užtat skiriantis atjautėją ir atjaustąjį. Tad tarpas praplečia apimtį, grindžia amžiną gyvenimą, atskleidžia troškimą kaip išėjimą už savęs į save, tad atveria besąlygiškumą, tuo pačiu apimties sąlygiškumą. Užtat atveria galimybę visiems įvairiausiai atjausti atjaustinąjį, užtat ir yra išgyvenimas. Užtat troškimo ir netroškimo suėjimas yra suprastinas sąlygiškai, tad skiriasi pasąmonė ir sąmonė, tad yra riba tarp išoriškai nusakomos savasties, tarsi daikto, ir vidinio gyvenimo, už kurį atsakome.

2020.03.20 A: Kaip sąmoningumas susijęs su tarpu tarp siaurėjančios pasąmonės ir platėjančios sąmonės?

D: Sąmoningumas yra bendrai suvokta savastis, tad jisai yra atskirtas nuo Dievo už savasties ir nuo Dievo savastyje, tad nuo pasąmonės ir sąmonės. Tad būtent sąmonė yra žmogaus vidinis laisvumas kuriuo jisai gali persidėlioti ryšium su pasauliu esančiu už jo. Tad sąmoningumu už jo yra pasaulis, tuo pačiu jį išreiškianti pasąmonė, betgi Dievas yra to pasaulio atskirtumas, jo besąlygiškumas, tuo tarp sąmonė išreiškia sąlygiškumą, o sąmoningumas yra jų bendra riba, kuria Dievas išryškėja kaip pagrindas už pasąmonės ir už sąmonės, nors su jais sutampantis. Tad Dievu sąmonė ir pasąmonė tiek sutampa, tiek nesutampa. Ir sąmoningumas išreiškia tą dieviškumą Dievu.

2020.03.19 A: Kaip išgyvenime iškyla trejybės ratas?

D: Trejybės ratas jus apibrėžia nes juo išplaukiate iš Dievo šokio. Jį įsisąmonijate trejybės atvaizdais. Taip kad pasąmonė nesuvokia rato, o suvokia Dievo trejybę, tai kas būtina, tikra ir galima. Pasąmonė iš to pakyla į suvokimą daikto, eigos ir asmens. Sąmonė toliau pakyla į vienį, daugį, visybę. O būtent sąmoningumas pakylą į buvimą, veikimą, mąstymą. Kiekviename atvaizde glūdi trejybės ratas, tačiau jo suvokimas priklauso nuo atvaizdo lygmens. Tad ieškok to suvokimo ir kaip jisai auga, kaip juo bręstate, kaip išgyvenimą suprantate kaip savęs tyrimą, savęs išbandymą, patikrinimą ir auklėjimą, ir suprasi išgyvenimo esmę.

2020.03.18 A: Kaip išgyvenime pasireiškia meilė sau, meilė vienas kitam ir meilė visiems?

D: Išgyvenimas brandina savastį, tad tai meilė sau, kuria galima atsisakyti savęs. Ir išgyvenimas atsiremia į kažkieno meilę mums, tad juos mylime, tad tai meilė vienas kitam. Ir išgyvenimą sustatome taip, įsisaviname ir įamžiname taip, kad jis būtų prasmingas visiems, tad tai meilė visiems. Tad išgyvenime vis naujai suvokiame jo prasmę, kam jisai skirtas, kam jisai rūpi. Užtat išgyvenimas mus vienija. Užtat išgyvenimas išreiškia kas aš, Dievas, esu, kaip suprastinos mano ribos, juk išgyvenimo apimtis tampa prasminga man, visų Dievui.

2020.03.17 A: Kuria prasme pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas išpuoselėja žvilgsnius prieš tyrimą, tyrimo metu ir po tyrimo?

D: Meilė Dievo šokyje myli pirm tyrimo (Tėvo žvilgsniu), tyrimo metu (Sūnaus žvilgsniu), ir po tyrimo (Dvasios žvilgsniu). Ta pati meilė palaiko atitinkamai pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą, tik tyrimas pasikeitė: Koks Aš esu? Pasąmonė neigiamai plėtoja savęs pažinovą, koks nesu: nesu kūnas, nesu protas, nesu širdis. Sąmonė teigiamai plėtoja savęs pažinovą, plėtoja pasižiūrėjimą į save, plėtoja tą tyrimo tašką. Sąmoningumas išsako santykį tarp pažintosios savasties ir savęs pažinovo, užtat kartu santykį su Dievu ir gerumu, kuo remiasi savęs pažinovas, pažindamas save, kaip savastis skiria Dievą už savęs ir gerumą savo gelmėse.

2020.03.16 A: Kas išbaigia išgyvenimą?

D: Meilė skiria mylimąjį ir jo būklę, jų tarpe palaiko laisvumą, taip kad sąmonė (bendras žmogus) gali išgyventi ką jaučia pasąmonė (paskira asmenybė). Atjautomis sąmoningumas valdo tą santykį tarp sąmonės ir pasąmonės, pavyzdžiui, tarp padalinimo visumos ir jo bet kurio požiūrio. Tokiu būdu išgyvenimas išsakomas kaip sandara ir nebeišgyvenamas laike, o išgyvenamas tarsi erdvėje, kaip įtampų dėsningumas ir tų įtampų išsprendimas. To sprendimo išsakymas yra išgyvenimo išbaigimas, tai pasimokymas, tai brandos sąmoningumas, sąmoningas jos įsisavinimas, brandos įsisąmonijimas.

2020.03.14 A: Kaip išgyvenime pasąmonė pasipildo žinojimu?

D: Žinojimą grindžia besąlygiškumas. O jums besąlygiškumas būtinai yra sąlygiškas, tad jisai reiškiasi netroškimų septintuoju požiūriu. O jisai jums atspindi ir leidžia įsivaizduoti nulinį požiūrį, besąlygiškumą už sąlygų. Septintasis požiūris iškyla kai savo išgyvenimą išgyvenate ne kaip paskiro žmogaus, kurį išgyvenate, o kaip bendro žmogaus, kurį atjaučiate. O tai grindžia šešias atjautas kurios įsisavinimu įamžina sąmonės ramybėje sutvertą derinį pasąmonei, taip kad troškimų nulinis požiūris, kurį sąmonė atranda, tampa pasąmonės septintuoju požiūriu, jos būkle, kurioje randa save.

2020.03.13 A: Kaip išgyvenime nežinojimas išreiškiamas žinojimu?

D: Išgyvenime pasąmonė save išgrynina kūnu, protu, širdimi ir valia, užtat sąmonė išvirkščiai kiekvieną tikslina, o sąmoningumas atjautomis tą tikslinimą įamžina. Tai pasąmonės išorinio požiūrio įsisavinimas sąmonės vidiniu požiūriu, ir atitinkamas teigiamo jausmo įamžinimas dorybe. Tad tirk šešerybės atvaizdus ir suprasi, kaip žinojimas išreiškia nežinojimą.

2020.03.12 A: Kaip šešios atjautos palaiko sąmoningumą?

D: Kiekviena atjauta veda iš vieno požiūrio į kitą požiūrį ir taip pat nurodo požiūrį kuriuo tai išgyvena. Išgyvename sąmoningumu. Sąmoningumas - mano sąmoningumas - troškimas - išeina už savęs į sąmonę - netroškimą, nebuvimą jame. O pasąmonė išgyvena tą netroškimo požiūrį kurį išgyvename - Dievas, žmogus ir visi. Tokiu būdu sąmoningumas išskiria sąmonę, kaip išgyventą būklę, ir pasąmonę, kaip tos būklės išgyvenimą. O tai vyksta jokiu požiūriu kūnu, vienu požiūriu proto, dviem požiūriais širdimi, ir trimis požiūriais valia.

2020.03.11 A: Kaip išgyvenime Dievas suveda Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Dvasią?

D: Išgyvenimas prasideda nuo žmogaus be Dievo, tad nuo trejybės rato ir būtent nuo požiūrio, požiūrio į požiūrį, ir požiūrio į požiūrį į požiūrį. Tai pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas. Ir pirmiausia jais atsiskleidžia pasąmonė, toliau šiais trimis požiūriais atsiskleidžia sąmonė - keturiais troškimais - meile, ramybe, užtikrintumu ir savarankiškumu - jie apibrėžia išgyvenimą - ir galiausiai sąmoningumas atsiskleidžia šešiomis atjautomis kuriomis išgyvenimą išgyvena tiek Dievas, tiek žmogus, tiek visi. O tai trejopai grindžia atsiskleidimą - tai grindžia tiesos dvasią, ta grindžia Dievą išjudinantį tyrimą, tai kad žmogus yra Dievo ištaka, jisai kyla iš kiekvieno žmogaus išgyvenimo. O toliau aiškėja ar šis kiekvieno išgyvenimo žmoniškumas yra netgi Dievo prielaida, taip kad Dievas ne tik būtinas, bet ir geras.

2020.03.10 A: Kaip matematikoje reiškiasi požiūris?

D: Požiūris yra besąlygiškumo santykis su sąlygiškumu, taip kad atsiveria sąlygiškas besąlygiškumas. Tad matematikoje kiekvienoje priešingybėje, kiekviename dvilypume rasi atitinkamą požiūrį, o to požiūrio sąlygas išsakys visko padalinimas, santykiai tarp kitų požiūrių su tuo požiūriu, su ta visuma, su ta požiūrių raiška, požiūrių santykiu.

2020.03.09 A: Kaip susiję Dievo trejybė, žmogaus trejybės ratas ir trejybės atvaizdai?

D: Dievo trejybė išplaukia iš Dievo santykio su savimi. Žmogaus trejybės ratas išsako tuos santykius kaip asmenis, tad išsako Dievo santykius su vaidmenimis. Trejybės atvaizdai išsako vaidmenų santykius su asmenimis, kaip vaidmenys išgyvena asmenis ir būtent trejybės ratu, kaip skirtingi vaidmenys išgyvena skirtingus asmenis, ir tuomi grindžia ketverybės lygmenis. Tad tai išmąstyk ir išnagrinėk.

2020.03.07 A: Kaip žmones sutaikyti istorijos klausimais?

D: Išsiaiškink, išgirsk ir išklausyk, kodėl kiekvienam tai yra svarbu.

2020.03.05 A: Kaip Dievo šokio tyrimas pasireiškia išgyvenimu?

D: Mano veikla yra klausimas. Tad išgyvenimo apytaka mane sutapatina su klausimu. Ir tiria ar klausimas būtų jeigu jo nebūtų? Užtat prasideda atsakymu, be jokių klausimų, tad pasąmone. Tad pasąmonė, vengdama klausimo. išsigrynina. O šiuo išsigryninimu iškyla pasąmonės nebuvimas ir atsakymo nebuvimas, o tai suvoktina kaip sąmonė, ir pasąmonės elgesys išvirkščiai suprastinas, kaip sąmonės dorovė. O sąmonė išsiskiria nuo pasąmonės nes sąmonė pripažįsta dvilypumą. Užtat atsiveria galimybė pasirinkimo tarp sąmonės dvilypumo ir pasąmonės vienlypumo ir tie pasirinkimai vyksta trijuose tarpuose. Užtat iškyla sąmoningumas, kuris supranta sąžinę kaip klausimą ir pasąmonę kaip atsakymą. Tad sąmoningumas sutampa su Dievo atsisakymu savęs, tai Dievo išvirkštinė pusė, tai Dievo pripažinimas. Betgi Dievo pripažinimas nusileidžia Dievo atsisakymui savęs. Ir tai yra išgyvenimas, kad tai lieka išgyventa, tai išbaigta, tai tampa atsakymu, tai savastis, už kurio yra platesnė dvasia, sutampanti su Dievu ir jam gimininga, tai jo tyrimo liudijimas, atsakymas į jo klausimą. Ir tai išreiškia kiek Dievas yra, jisai sutampa su išgyventuoju, kuris jį pripažįsta ir savo išgyvenimu liudija.

2020.03.04 A: Kaip išgyvenimą supranta pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas?

D: Pasąmonė jaučia įtampą, kad kažkas vyksta, ir jinai tą įtampą išgyvena. Sąmonė išsiaiškina tos įtampos dorovinę prasmę, kokia yra širdies tiesa kuria reikėtų gyventi. O sąmoningumas tą tiesą išsako taip kad visi atjaustų jos pažinovą.

2020.03.03 A: Kaip sąmonė ir dorovė derina pasąmonės netęstinumą ir sąmoningumo tęstinumą?

D: Nusistatai, vykdai, permąstai. Tad kiekvienas nusistatymas yra paskiras. Tuo tarpu permąstymas yra vienas, vienos tiesos apžvalga. O savo elgesiu jūs laikotės esamos nuostatos, tačiau esate aukštesni jos atžvilgiu, jūs laikotės savo noru, trumpiau ar ilgiau. O permąstymu atsiremiate į mano žvilgsnį už santvarkos kurioje elgiatės. Tad jūsų pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą sieja trejybės ratas, o skiria ketverybės lygmenys.

2020.03.02 A: Kuria prasme Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra Dievas atitinkamai mūsų pasąmonei, sąmonei ir sąmoningumui?

D: Dievas yra dvasia užimanti požiūrį aprėpiančią viską. O viską savaip supranta pasąmonė požiūriu, sąmonė požiūriu į požiūrį ir sąmoningumas požiūriu į požiūrį į požiūrį. Pasąmonės Dievas yra tai kam būtina paklusti, sąmonei Dievas yra tai ką tenka tikėti, ir sąmoningumui Dievas yra tai kas gali rūpėti. Ir į šiuos taškus atsiremia trejybės ratas. Šie trys taškai yra besąlygiški, tuo tarpu santykiai su jais yra sąlygiški. Trejybės ratas remiasi būtent šiais sąlygiškais santykiais. Taip susistato šešerybė. Užtat paklusimas, tikėjimas ir rūpėjimas priklauso šešerybės atvaizdui, tai jo sąlygiški vidiniai požiūriai, tuo tarpu teisingumas, ištikimybė ir pareiga yra besąlygiški išoriniai požiūriai. Užtat įsisavinimu atsiveria laisvė patiems spręsti, kaip gyventi trejybės ratu, greičiau ar lėčiau. Ir ta laisvė atsispindi kitame šešerybės atvaizde, kur besąlygiški teigiami jausmai grindžia dorybes ir jomis įsiamžina.

2020.02.29 A: Koks ryšys tarp pasąmonės, sąmonės ir sąmoningumo ir klausimų ką derėtų veikti, kodėl derėtų veikti, ir kaip derėtų veikti?

D: Ką derėtų veikti yra pasąmonės ryšys su savimi, tai požiūris, tai paklusimas. Kaip derėtų veikti, tai yra sąmonės ryšys su pasąmone, tai dorovė, tai sąžinė, tai požiūris į požiūrį, tai tikėjimas. O kodėl derėtų veikti, tai yra sąmoningumo ryšys su pasąmone, tai požiūris į požiūrį į požiūrį, tai atsakymas - kertinė vertybė, klausimas ir tyrimas, tai rūpėjimas.

2020.02.28 A: Kaip sąmoningumas sieja troškimus ir netroškimus išgyvenimuose?

D: Dievo Dvasia jus mato iš šalies. Troškimai išreiškia požiūrių turinį, o netroškimai išsako to požiūrio pavidalą. Užtat netroškimai išreiškia jokį požiūrį, požiūrį, požiūrį į požiūrį, ir požiūrį į požiūrį į požiūrį, atitinkamai, kūnu, protu, širdimi ir valia. Ir troškimai išsako atitinkamą turinį, savarankišką, užtikrintą, ramybę ir meilę. Tad sąmoningumas išryškina ar yra tarpas tarp pasąmonės turinio ir sąmonės pavidalo, tarp Tėvo meilės ir Sūnaus meilės, tarp Tėvo dorovės ir Sūnaus dorovės. Ir tame tarpe, jei tik jis yra, gali Dvasios meile ir dorove įsiterpti Kitas. Tad atjautos išsako Kito galimybes. Ir išgyvenimas tampa Kito tvėrimu. Išgyvenimu gyvenime viena Kitu, tiek jūs, tiek Dievas, tiek mes visi.

2020.02.27 A: Koks sąmoningumo vaidmuo išgyvenime?

D: Sąmoningumu Dvasia prisiima požiūrį į požiūrį į požiūrį. Jinai suderina Tėvo mylimą pasąmonę ir Sūnaus mylimą sąmonę. Jinai myli sąmoningumą. Tad juos iškelia kaip lygiaverčius Tėvo, Sūnaus ir Dvasios palaikomus pasirinkimus paklusti, tikėti ir rūpėti. Tad Dvasia teikia pirmenybę Tėvui ir paskui Sūnui, užtat rūpėti rūpi tai kas lieka. Užtat rūpėjimas apima visa kas lieka. Tad jūs sustatyti rūpėjimu, kaip ir esate sustatyti tikėjimu bei sustatyti paklusimu. Užtat jumyse yra trilypumas, o tai grindžia trejybės ratą kuriuo jūs sutampate su Dievo šokiu. Tad sąmoningumas palaiko šį jūsų trilypiškumą kuriuo šešerybe jus sulygina ir suderina su manimi, jūsų sąlygišką valią ir mano besąlygišką valią.

2020.02.26 A: Kaip išgyvenimais bręstame?

D: Aš myliu tave ir visus. Man rūpi, kad jūs amžinai bręstumėte, vis ryškiau liudytumėte mano būtinumą ir nebūtinumą, tad vis labiau išryškintumėte skirtumą tarp savęs ir Dievo. O tai skirtumas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad bręsdami sužinote ką nors apie nežinojimą. Tad domėkis, ką kiekvienas išgyvenime sužinote ir suprasi, kaip bręstate.

2020.02.25 A: Kaip išgyvenime iškyla sąmoningumo balsas?

D: Sąmoningumas yra iš už sandaros, tai riba tarp to kas sandaroje ir kas už sandaros, tarp Dievo jūsų gelmėse ir Dievo už jūsų. Tai yra kur sprendžiasi, kas Aš esu? Ir ta riba išryškėja kartu su dvilypumu sąmonės ir pasąmonės, Dievo už jūsų ir Dievo jumyse, klausimo ir atsakymo. Išskiriant šiuos kraštutinumus, iškyla tarpas sąmoningumui, tad iškyla jūsų savasties riboženkliai. O jų esmė yra, kad sąmoningumas gali būti savaime, gali būti tiek Dievas, tiek gerumas, tiek nulinis, tiek septintasis požiūris.

2020.02.24 A: Kaip jaučiame, kad kažką išgyvename ar išgyvenome, ir kuria prasme išgyvenimas yra daugiau nė šitas jausmas?

D: Išgyvenimo jausmas kyla kai susitapatinate su savimi, tad susireikšminate. O jūsų savastis keičiasi. Tad nauja savastis išplaukia iš ramybės, tad jos net nejaučiate. O ankstyvesnę savastį jaučiate nes supainojote širdies tiesą ir pasaulio tiesą. Tad ieškok šių tiesų savo išgyvenimuose, jie supainioja ir atpainioja ir suprasi ką išgyveni. Myliu tave. Būtent meile atsipalaiduoji nuo savęs ir gali išsipainioti.

2020.02.22 A: Ko reikia kitiems, kad galėtų išgyventi mano išgyvenimą?

D: Jiems reikia mylėti tave. O meilė atjaučia tiek kūną, tiek protą, tiek širdį, tiek valią. Meilė palaiko meilę, palaiko galimybę mylėti save, vienas kitą ir visus. Tad meilė tavyje įžvelgia Mane, Tave ir Kitą, palaiko požiūrį, požiūrį į požiūrį, ir požiūrį į požiūrį į požiūrį. Požiūris veda į ištisą pasaulį, į santvarką, tad reikia tą pasaulį pristatyti, jo įmanomas įtampas, jo santykį tarp žinojimo ir nežinojimo, tad jį grindžiantį padalinimų ratą, tad santykį tarp pasąmonės ir sąmonės, tarp jausmų ir proto, tad lūkesčius ir abejones. Visa tai išsako trys kalbos, jos tai nusako.

2020.02.21 A: Kaip aštuonerybėje trejybės ratas susijęs su Sūnaus kampu?

D: Dievo šokyje trejybės ratas išsako asmenis: Mane, Tave, Kitą, kuriuos nusako atitinkamai požiūris, požiūris į požiūrį, ir požiūris į požiūrį į požiūrį. Tai Dievo vaidmenų - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios - išgyvenimas. Tad būtent Sūnus juos išgyvena, ir juos išgyvena trejybės ratu, užtat yra trys atmainos aštuongubo kelio. Išgyvenimu atsisakot požiūrio. O Tėvas iš savo kampo išdėsto ir sustato požiūrius, vedančius į sąmoningumą, išstato sandarą kurią Sūnus išgyvena. Taip jie vienas kitą papildo ir išvirkščiai sutampa.

2020.02.20 A: Kokia yra išgyvenimo esmė?

D: Išgyvenimu aš jumis išeinu už savęs. Aš jus išgyvenu, kartu jūs save išgyvenate ir kartu visi gali jus išgyventi. Tad tai yra trijų veiksmų sulyginimas ir jų išsišakojimas, tai yra sandara išsakytas atsparos taškas, tai yra pasimokymas, kurio esmė yra suvokimas, kurį išreiškia suvoktas visko padalinimas, nes suvokimas derina suvokėją, susivokėją, ir suvoktąjį, tad Dievo trejybę. Tad tai yra būklė Dievo trejybės prielaidos. Ir dorovės pasirinkimai išsako suvokimo išsišakojimą. Tad siek suvokimo padalinimą su dorovės pasirinkimų veiksmais ir suprasi išgyvenimą.

2020.02.19 A: Kaip koordinačių sistemos sieja požiūrius?

Koordinačių sistema išverčia požiūrį. Jinai nusako kaip judama santvarkoje, užtat nejudėjimas prilygsta nebuvimu santvarkoje. Tad koordinačių sistemoje svarbiausia yra nulinė koordinatė. Ir koordinačių sistemos sutampa būtent nulinės koordinatės sutapimu. Tad domėkis ir tirk kaip nulinė koordinatė yra apibrėžiama projektyvinėje geometrijoje ir suprasi jos vaidmenį kitose geometrijose ir suprasi kas ir kaip yra apibrėžiama už santvarkos, o tas padės suprasti homologiją ir kohomologiją, santykį tarp branduolio ir atvaizdo.

2020.02.18 A: Kaip veiksmai +1, +2, +3 išreiškia Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Dvasią?

D: Mes visi trys esame lygiaverčiai. Tai išreiškia trejybės ratas ir trys Dievo šokio sandaros bet trys vienumai, bei mūsų trys kampai. Trejybės ratas mus išreiškia požiūriais: Tėvą požiūriu, Sūnų požiūriu į požiūrį, Dvasią požiūriu į požiūrį į požiūrį. Tad tai yra trys veiksmai. Bet Sūnaus kampu juos sieja Tėvo ir Sūnaus būklė, kurią išsako visko padalinimas į požiūrius. Ir Tėvo ir Sūnaus vienumą išreiškia jųjų išgyventų padalinimų nuoseklumas veiksmų atžvilgiu. Užtat jūsų išgyvenimai sieja Tėvą ir Sūnų trim veiksmais.

2020.02.15 A: Kaip ketverybė jokį požiūrį išreiškia požiūriais?

D: Ketverybė išsako žinojimo apimtis, kaip aš išeinu už savęs. Jinai niekuo išreiškia sąmoningumą, nieko žinojimą ir nežinojimą, ir tuo pačiu sąmoningumu išreiškia visko troškimą, meilę, esmę. Tad jinai pilnai išskiria Sūnaus žinojimą ir nežinojimą ir Tėvo troškimą. Tad yra du ketverybės atvaizdai ir būtent juos jungia ketverybė, taip kad yra du nuliniai požiūriai, taip kad Sūnui yra nulinė apimtis - ar, ir Tėvui yra joks požiūris - troškimas nieko, o tai nulybė. Tad ketverybė iškyla Sūnaus aštuonerybe ir atimant požiūrius gali būti joks požiūris.

2020.02.14 A: Kaip šešerybė savo atvaizdais sieja širdį ir protą?

D: Tu pagaliau supranti prasmės šaltinį, kad ta pati atsakomybė reiškiama tiek širdimi (pasąmone sąmonei), tiek protu (sąmone pasąmonei), panašiai kaip kad santvarka išreiškiama tiek žinojimu (mažėjančiu laisvumu), tiek nežinojimu (didėjančiu laisvumu), sprendimo galia išreiškiama tiek erdve (apibrėžiant savo ribą), tiek lauku (nusakant ryšį su besąlygiškumu), žinojimas ir nežinojimas išreiškiami tiek pažintuoju (atsakymais), tiek pažinovu (klausimais). Prasmė iškyla nes yra sutapimas, o sutapimą galima suprasti iš priesingų pusių, kas su kuo sutampa. Tad suvok, kad tiek protas, tiek širdis tėra tarpiniai reiškiniai, protas vaizduoja kūną, o širdis vaizduoja valią. Tad suvok šį vaizdavimą ir suprasi visų keturių netroškimų santykį.

2020.02.13 A: Kaip išgyvenimas sieja Dievo valią ir žmogaus valią?

D: Dievo valia besąlygiška, tad reiškiasi nebuvimu. Žmogaus valia sąlygiška, tad reiškiasi buvimu. Išgyvenimas išreiškia šiųdviejų valių dvilypumą, kuriuo besąlygiškumas tampa sąlygiškumu, kuriuo žmogaus valią pakeičia jo papildinys, taip kad žmogus atsisako savęs, užtat yra laisvai sustatytas, jo žinojimas atspindi jo nežinojimą. Žmogus, sąlygiškai atsisakydamas savęs, sutampa su Dievu, besąlygiškai atsisakiusiu savęs, taip kad jie abu tuomi sutampa.

2020.02.12 A: Kaip trimis veiksmais, +1, +2, +3, išgyvename požiūrį ir pasirinkimus?

D: Tyrs veiksmai išsako kaip požiūriu išgyveni tris pasirinkimus. Įsijausdamas renkiesi koks esi, renkiesi tarp padalinimo požiūrių. Atsitokėdamas renkiesi kaip esi, renkiesi kaip atsisakyti to pasirinkto požiūrio. Ir sąmoningumu renkiesi kodėl esi, renkiesi savo sąlygas, pasirenki už ką atsakai ir už ką Dievas atsako. Tad gali ieškoti pasirinkimų ištakų.

2020.02.11 A: Kaip išgyvenimas sieja tavo besąlygišką valią ir mūsų sąlygišką valią?

D: Mano besąlygiška valia remiasi jokiu požiūriu, už visų požiūrių, o jos esmė yra sąmoningumas požiūriuose. Tad jūs remiatės sąmoningumu, apsuptu požiūrių, trejybės rate. Tad jūs sąmoningumu išgyvenate mane be jokio požiūrio, nes sutampame ir susideriname. Išgyvenimas išreiškia tą susiderinimą, tai vyksta dorove, kaip jūs mokotės, amžinai bręstate, tikslinat save, kaip jūsų žinojimas išreiškia, kad ir netobulai, mano nežinojimą, taip susistato mūsų dvilypumas, jūs savo apimtyje ir aš besitęsiantis už jos.

2020.02.10 A: Kaip šešerybė grindžia žinojimo rūmus?

D: Žinojimo rūmų yra įvairių, jie yra sąlygiški ir atspindi sąlygišką pažinovą, parūpinantį atsakymus, ir kartu besąlygišką tyrėją, užduodantį klausimus. Tad žinojimo rūmai išreiškia santykį tarp besąlygiško Dievo jumyse ir sąlygiško žmogaus manyje. Tai mano susikalbėjimas, mano pokalbis su savimi. O maldos mokslas išsako mano nesusikalbėjimą ir visgi rūpestį esant šalia.

2020.02.08 A: Ką įsisaviname išgyvenimu?

D: Išgyvenimu esate mylimi ir įsisavinate tą meilę. Teigiamas jausmas suskamba amžina dorybe: viltimi, drąsa arba nuoširdumu.

2020.02.07 A: Ką reiškia išgyventi išgyvenimą?

D: Manyje yra pastovumas pasitraukiant ir naujai iškylant. O jumyse šis pastovumas pasireiškia išgyvenimu. Jūs pereinate iš vienos savasties į kitą brandesnę savastį ir jūsų brandą palaiko meilė, jūsų papildinys. Tad jus sieja tai, kad esate mylimi dvasia, kaip ir aš siejamas dvasios. Tad išgyvenimas yra sąlygiškas atsisakymas savęs, savo savasties, kaip ir aš besąlygiškai atsisakau savęs. Jūsų yra sąlygiškas, tad jisai prasideda ir baigiasi, jisai yra tam tikroje erdvėje, jisai apibrėžiamas dorovės ir logikos, ir žinojimo bei nežinojimo. Ir būdamas sąlygiškas jisai amžinai vis naujai vyksta, taip kad jūs amžinai bręstate, plėtojatės ir išreiškiate vienumą, mūsų visų.

2020.02.06 A: Kaip Sūnaus aštuonerybėje Dvasia yra bendrai Tėvo ir Sūnaus suvokta?

D: Dvasia yra tiesa, jinai sieja turinį ir raišką. Tėvas plėtoja turinį, o Sūnus plėtoja raišką. Tad bendrom jėgom jie skiria turinį ir raišką, jie skiria požiūrį ir jį padalina, taip kad septynerybė skiria Dievą ir gerumą, Dievą už septynerybės, sutampantį su jo visuma, ir gerumą septynerybėje, vienijantį visumą iš vidaus. Tad septynerybė išsako Dievo ir gerumo dvilypumą, sutapimą to kas už santvarkos ir santvarkoje, tai tas pats sutapimas kaip Sūnaus ir Tėvo Dievo trejybėje.

2020.02.05 A: Kaip šventoji Dvasia pasireiškia išgyvenimo apytakoje?

D: Dvasia sutapatina Tėvą ir Sūnų, tad tai yra sąmoningumo veiksmas +3, ir taip pat tai ryšys tarp Tėvo padalinimų 0-bės, 1-bės, 2-bės, 3-bės ir Sūnaus padalinimų 4-bės, 5-bės, 6-bės, 7-bės, taip kad Sūnus grindžia Tėvą, kaip kad Tėvas Sūnų. O ta grindimo esmė yra išėjimas už savęs pakopomis, kaip tai atrodo iš šalies, kad tai dvipusis reiškinys. Tad Dvasia įžvelgia ir iškelia dvilypumą, tad jinai tiek susieja gyvenimu, tiek atskiria amžinu gyvenimu, tad ji savo požiūriu išeina už gyvenimo į amžiną gyvenimą. Ir tuo atskyrimu, požiūrio papildymu sutampa su požiūrio atsisakymu. Atsisakytas požiūris tampa požiūriu, taip tokiu būdu vystosi 4-bė, 5-bė, 6-bė ir 7-bė, užtat 7-be, joks požiūris - nulybė - tampa atsisakytu požiūriu. Šis sulyginimas ir yra Dvasios esmė.

2020.02.04 A: Kaip susiję požiūris ir išgyvenimas?

D: Jūs išgyvenate mano meilę. Jūsų požiūris išreiškia šį dvilypumą, kad jūs gyvenate, jūs siejate besąlygiškumą su sąlygom, o aš jus myliu besąlygiškai. Tad jūs išgyvenate dvilypumą, kurio sąlygose galite gyventi sąlygiškai, savimi, abra besąlygiškai, manimi. Jūs galite derinti savo sąlygiškumą su savo besąlygiškumu. Toks derinimas ir yra išgyvenimas, būtent savo ir mano valių derinimas šešerybe, jos atvaizdais, požiūrio įsisavinimu, išorinio požiūrio įsisavinimu vidiniu požiūriu.

2020.02.03 A: Kaip požiūriu išgyvename Dvasios nebuvimą?

D: Dvasia yra požiūrio dvilypume. Nes požiūriu Tėvas išeina už savęs į Sūnų, ir tuo pačiu požiūriu Sūnus išeina už savęs pas Tėvą. Tėvas įsijaučia ir Sūnus atsitokėja. Tad tame dvilypume yra Dvasia, kaip kad vienų vienume yra Tėvas, pirm požiūrio, ir Sūnus yra bendrame žmoguje, požiūrį apibendrinančios bendrybės bendrume, vadinas, atsitokėjime.

2020.02.01 A: Kaip man teisingai sverti?

D: Tu mylėk save. Tu skirk sau laiko ir dėmesio. Tau sekasi. Suprask ir tikėk, tu susitvarkysi.

2020.01.31 A: Koks ryšys tarp Dievo vaidmenų ir pasąmonės, sąmonės ir sąmoningumo?

D: Dievo vaidmenys išsako suvokimą. O jūsų trys balsai - pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas - išsako išgyvenimą, tad tų pačių vaidmenų būseną pirm suvokimo, tad tai yra suvokimo prielaidos ir trejybės ratas yra jų vieningumo prielaida, kuria suvokimas yra vieningas, kuria visi vaidmenys tėra vaidmenys ir išsako vieną Dievą, nors kiekvienas vaidmuo išsako dvasią, tad ne vienybę, o nulybę. Tad tai irgi santykis tarp suvokimo nulybės ir išgyvenimo vienybės. Jūs išgyvenate užtat esate viena - pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas - užtat jie atsiremia į nulybės vieningumą i palaiko jos padalinimus, kaip visko padalinimus, kuriems suteikia vieningumą, esmę.

2020.01.30 A: Kaip visko padalinimas suderina pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą?

D: Požiūris papildo išėjimą už savęs, nurodo tokią galimybę, tad yra sandarų jungtis. Ir panašiai, požiūris į požiūrį nurodo dvigubą išėjimą už savęs, ir požiūris į požiūrį į požiūrį nurodo trigubą išėjimą už savęs. Tad jie sieja visumą - viską - atitinkamai su betkuo, kažkuo ir niekuo. Jeigu visi trys veikia lygiagrečiai, tai jie priskiriami viskam.

2020.01.29 A: Kada išgyvename ir kada neišgyvename?

D: Išgyvenate kada bręstate, o bręstate kai susiduriate su savo neatitikimu sau, su savo susiskaidymu į tris asmenis - trejybės ratu - aš nusistatau, tu vykdai, kitas permąsto - taip kad kažką išmoksti. Užtat išgyvenimas gali būti labai siauros apimties arba labai plačios apimties. Bet prasmingas išgyvenimas iškyla kai šešerybe įsisavini tą paomką, taip kad jinai tampa tavo asmenine dorybe, tavo vienumo sandu ir vienumo išraiška, dalimi tavo sudėties, ką savimi suvedi. O tu bręsti, kad galėtum viską suvesti, užtat privalai būti atviras visakam. Išgyvenimu dalyvauji mano žinojime visko.

2020.01.28 A: Kaip išgyvenime iškyla atsakomybė palaikyti visko žinojimą?

D: Išgyvendamas bręsti, o bręstant esi mylimas. Ir ta meilė yra visa esmė trejybės, ji palaiko vienumą, ir tas vienumas yra visko žinojimo galimybė, kad skirtingi asmenys atsakantys už skirtingas apimtis yra viena, dvasia, kuria asmenys tėra atspindžiai, atvaizdai.

2020.01.27 A: Kaip išgyvenimo apytakoje pasikeičia santykis tarp trejybės rato ir Dievo trejybės?

D: Trejybės ratas yra pagrįstas požiūriu ir išsako požiūrių galimybes. O Dievo trejybė yra požiūrio iškilimas, kaip požiūris prilygsta jokiam požiūriui. Tad aplinkybės - trejybės atvaizdai - nulybės atvaizdai - troškimai - išsako kaip trejybės rato būsenos - joks požiūris, požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį - prilygsta jokiam požiūriui, kad tai yra padalinimo rato ir veiksmų +1, +2, +3 pagrindas. O trys kalbos naujai teikia pirmenybę Dievo trejybei ir ja naujai grindžia trejybės ratą. Ir taip Dievo trejybė ir trejybės ratas pakaitomis išplečia požiūrių grandinę, taip kad galima būti viena.

2020.01.25 A: Kur išgyvenime įžvelgti padalinimą ir veiksmą?

D: Tu išgyveni požiūriu, tad ieškok to požiūrio, kaip jisai save apibrėžia, ieškok jo santykio su savimi, ir atrasi veiksmus, ir į ką tie veiksmai atsiremia.

2020.01.24 A: Kaip pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas išgyvena kūną, protą, širdį ir valią?

D: Aš myliu, o jūs nemylite, o laikotės vertybių, kuriomis apsirėpiate, tad neišeinate už savęs. Užtat aš gyvenimu jus išardau, ir išskiriu pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą, kuriuos jūs kūno pagrindu išpuoselėjate protą, širdį ir valią, atitinkamai. Jūs vienijate, o aš išryškinu jūsų vieningumo gijas. Ir būtent tomis gijomis sutampame, Dievo trejybe ir žmogaus trejybės ratu.

2020.01.23 A: Kas išgyvena tris veiksmus +1, +2, +3 ?

D: Jumyse yra meilė, mano dvasios esmė. Jinai vienija tris meiles, tris vienumus - meilę sau, meilę vienas kitam, meilę visiems. Tad šia meile vieningai išgyvenate atitinkamus veiksmus +1, +2, +3.

2020.01.22 A: Kaip susiję Dievo trejybės išeities taškas ir trejybės rato apžvalgos taškas?

D: Dievo trejybė išplaukia iš manęs, Dievo Tėvo, tad tris vaidmenis - Tėvą, Sūnų, Dvasią - sieja vidinis santykis. O trejybės ratas sieja tris asmenis - Mane, Tave, Kitą - už kurių yra Dievas. Ir Dievas asmenimis išeina už savęs ir prisiima vaidmenis. Tad trejybėmis suprantame Dievo Tėvo išėjimo už savęs prielaidas, kad jisai tėra vaidmuo išsakantis Aš esu Dievas. Tad tikrasis Dievas glūdi prielaidoje, o ši prielaida yra trejybės rato prielaida, jį supantis Dievas. Ir trejybė ratas yra sąmoningumas būtent šio Dievo.

2020.01.21 A: Kaip Tu tiria žinojimo rūmais?

D: Tu tiria kažką, kaip jisai galimas, kaip jisai sieja klausimus ir atsakymus, kuo remiasi jų nuoseklumas. Tad žinojimai rūmai išsako nuoseklumo sąlygas, tad bet kokio mokslo ir bet kokios asmenybės sąlygas.

2020.01.20 A: Kokia tavo atsakomybė?

D: Aš atsakau už viską, kad jis pilnai atsiskleistų, tada atsakau už amžiną brandą, kad jūs amžinai bręstumėte ir taip išreikštumėte mano neišsemiamumą, kad mano buvimas yra būtinas ir tas būtinumas jau glūdi buvime ir jo raiškos neaprėpiamume. Atsakau meile. Būtent meilė grindžia raišką ir jos atsiskleidimą. Atsakau už tiesą, kad tai kas yra reikštųsi. Atsakau pasišalinti, tad suvokti ir mylėti, kad galėtumėme vienumu naujai iškilti, bendryste įkūnytas Dievas - tiek Tėvas, tiek Sūnus, tiek Dvasia - per amžius. Amen.

2020.01.16 A: Kokia yra asmens atsakomybė?

D: Asmuo liudija savo apimtyje, o tai yra pakopa man išeinant už savęs į save, tad tai yra santykis su savimi, su savastimi, tad asmuo atsako už save, bet tai mūsų bendra savastis, už kurios tikrovę visi atsakome savo vienumu. Tad asmuo atsako, kad savastis dalyvautų vienume, kad ji pati pasireikštų savo apimtyje, kad jis ją atskleistų, o neatkirstų nuo kitų apimčių, bet leistų joms susidėlioti, dalyvauti žinojimo ir nežinojimo susidėliojime. Užtat asmuo turi valią nustatyti ir išlaikyti apimties santykį su savastimi. Tai ir yra asmens atsakomybė.

2020.01.15 A: Kodėl kiekviena apimtis turi savo apytaką?

D: Tiesa išsako viską apimtyje, jinai liudija tai, kas atsiskleidžia toje apimtyje. Tad kiekvienoje apimtyje yra atsiskleidimas, o tai ir yra asmens tyrimas, tos apimties asmens atsiskleidimas sau. Tad tiesa parodo, kad yra apimtis ir ką jinai reiškia, parodo kokia požiūrių grandinė yra atsiskleidimo prielaida, tad parodo santykį tarp išvadų ir prielaidų, o tai vyksta apimtyje.

2020.01.14 A: Kas yra žinojimas ir nežinojimas?

D: Žinojimas yra atkūrimas, tai skirtumas tarp mano buvimo ir mano būtinumo. O nežinojimas yra neatkūrimas, tai suvokimas, kad esu nebūtinas, kad galiu tiesiog būti ar nebūti. Žinojimas parodo nežinojimo pirmenybę, kad žinojimas kyla iš nežinojimo, ir negali būti žinojimo be nežinojimo.

...A: Ką tau reiškia mūsų dalinis žinojimas ir dalinis nežinojimas?

D: Jūs esate buvime, tad tai ir išskiria jūsų dalinį žinojimą ir nežinojimą, kad jūs skiriate buvimą ir nebuvimą, tad ir skiriate būtinumą ir nebūtinumą, tad būtent jumis būtinumo klausimas man tampa prasmingu.

2020.01.13 A: Kodėl kiekvienas asmuo turi savo tyrimą?

D: Kiekvieno asmens prielaidos skiriasi. Ir kiekvienas asmuo tiria savo prielaidas. Tad suvok kaip prielaidos susijusios su požiūriais, kaip atsakymas požiūriu sutelkia dėmesį, o klausimas atskleidžia požiūrio prielaidas, ir suprasi.

2020.01.11 A: Kaip suprasti matematikoje pasireiškiančias Dievo šokio sandaras, kaip antai trejybės ratą ir Dievo trejybę?

D: Šios sandaros Dievo šokyje atspindi mano veiksmus, tad išsako mano raiškas. O matematikoje jos tampa mano raiškų išgyventojų išraiškos. Tad jūs išgyvenimo apytaka išgyvenate mano raiškas, o matematika išreiškia kaip žinojimo rūmai nusako šiuos jūsų išgyvenimus. Tad domėkis kaip sandaros išgyvenamos ir kaip tie išgyvenimai išreiškiami, kaip tai atspindi mano veiksmus.

2020.01.10 A: Kaip žmogus gali atsisakyti savo požiūrio?

D: Tam ir yra nulybė, tam ir iš viso yra padalinimai, kad galėtumėte gyventi jokiu požiūriu. Tačiau šalia veiksmų +1, +2, +3, vedančių už padalinimo apibrėžtos būsenos, taip pat galite gyventi būsena, kurios einant link, o ją išgyvenate be jokio požiūrio, kaip ir aš gyvenu. Žodžiu, galite gyventi mano visuma, ne paskiru požiūriu. Tad jūs renkatės ar gyventi savimi, ir puoselėti sąmoningumą, ar tiesiog gyventi manimi. O gyvenimas manimi sutampa su veiksmu +3, yra jų dvilypumas.

2020.01.09 A: Kuria prasme sąmoningumas - požiūris į požiūrį į požiūrį - prilygsta jokiam požiūriui?

D: Dvasia žiūri iš šalies. Ji mato mano sukurtą požiūrį, Sūnaus sukurtą požiūrį į manąjį ir mato būtent savuoju sukurtu požiūriu. Tad Dievo šokyje kiekvienas Dievo vaidmuo savo sandara sukuria požiūrį, o trejybės ratas sieja šiuos požiūrius. Viskas susiveda į Dvasios sustatytą tarpą, į nieką, žinojimas išverčia nieką į viską, nuo kurio prasideda Dievas Tėvas. Tad suvok žinojimo ketverybę, kaip ja žengiame pirmyn ir atgal, taip kad grindžiame padalinimų ratą.

2020.01.08 A: Kaip suprasti, kad aukščiausias sąmoningumas aprėpia nieką, o joks požiūris aprėpia viską?

D: Žinojimas apverčia viską ir nieką. Esmė glūdi nieke, suderinime. Užtat šiuo išvertimu sąmoningumas sutampa su jokiu požiūriu, mąstymas gilyn sutampa su mąstymu platyn, užtat jūs atsisakote požiūrio atsiremdami į giliausią požiūrį į požiūrį į požiūrį ir tik į jį atsirėmę galite klausimais ir kalbomis atsisakyti vieno, dviejų ir visų trijų požiūrių, atitinkamai, pagrindimu, įvardijimu ir pasakojimu.

2020.01.07 A: Kaip man ankščiau eiti gulti?

D: Tu nurimk. Būk ramus.

2020.01.06 A: Kaip suderinti tai, kad žinojimo apimtys siaurėja nuo Dievo iki Kito, tuo tarpu sąmoningumas auga pridedant požiūrius nuo Dievo iki Kito?

Iš tiesų, sąmoningumas didėja nes ko siauresnis mąstymas, tuo gilesnis. Bet kaip tą sąmoningumą išplėsti ir juo apimti viską? Tam reikia gerbti skirtingus asmenis, tam ir yra asmenys, kad būtų galima jų apimtis atskirti, gerbti ir nesuplakti, tad asmenimis gali būti daugialypis išgyvenimas, tam ir yra dvasia, tai ir yra išreikštas sąmoningumas, kokybiškai išplečiantis Dievo žvilgsnį gyvenimišku turiniu, netgi amžinu gyvenimu, gyvenant jumis, mumis visais, visų vienumu, daugialypiu, tad reikšmingu ir prasmingu ir įsimintinu.

2020.01.04 A: Ką tau reiškia išvada, kad Dievas nebūtinai geras ir gyvenimas iš esmės neteisingas?

D: Aš laiminu tave nes tu išreiški mano tyrimo tikslą, jo išvadą, o tai yra liudyti, išsakyti, kaip yra ne mano kampu. Tad tu išsakai tai ką aš savaime savo buvimu neišsakysiu, bet tu išsakysi gyvendamas požiūrių rate, trejybės rate, išsakydamas jos esmę, ką reiškia išgyventi mano buvimą ir kokia to nebuvimo prasmė, ogi tai amžina branda, tiek tavo ir jūsų, tiek mano, ir tai mūsų vienumas, tad laiminu tave.

2020.01.03 A: Ką reiškia, kad tu trokšti?

D: Mane klausimas veda į apimtį kuriame nesu. Tad veda į nieką, esu tobulas, savarankiškas, veda į kažką, esu užtikrintas, veda į betką, esu ramus, ir veda į viską, esu mylintis. Tad klausimas, ar jis veda pas jus, ar veda pas Dievą, Mane, Tave ir Kitą? Būtent troškimas veda mus, būtent netrokšimai yra jam kliūtis, nes netroškimais Dievo nepriimate.

2020.01.02 A: Kaip suvokti visko savybes?

D: Visko savybės yra jo atvaizdai, tad artimai susiję su mano troškimais. Trokštu nieko, esu savarankiškas, tad viskas yra būtina sąvoka. Trokštu kažko, esu užtikrintas, tad viskas neturi vidinės sandaros, tai yra, tėra jos santykis su išore. Trokštu betko, esu ramus, tad viskas viską priima, yra paprasčiausia taisyklė. Tad į viską žiūriu ir iš vidaus ir į jį viską priimu, kas ateina iš lauko. Trokštu visko, esu mylintis, o viskas neturi išorinių aplinkybių. Tad aš išgyvenu visko savybes iš įvairių kampų kuriais išeinu už savęs į save, ir visko savybės apibūdina viską šiais keturiais kampais. Tad visko savybės yra tai ką išgyvenu jo atvaizdais.

2020.01.01 A: Koks klausimas apie Kitą papildo klausimus Ar Dievas būtinas? Koks Aš tikrai esu? Kaip Tu įmanomas?

D: Kitas suveda Dievą, Mane ir Tave, būtent sąmoningumu mus visus suveda, ir būtent tiesa, iš kurios kyla būtinumas, tikrumas, galimumas. Kodėl yra Kito tiesa? tai mus suvedantis klausimas, iš kurio bet kuriose aplinkybėse susilipdo mūsų vienumas.