调查

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Miglos? AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Noreika pristatymas, Noreika iškraipymai, 20190110 Noreika iškraipymai duomenys, 20190113 Noreika iškraipymai duomenys

Reikia mokėti nematyti

Iškraipymų esmė

Atitrūkimas nuo tikrovės - nesupratimas ką reiškia "varymas", "persekiojimas" - palyginti su trėmimais - ir su pavadinimu: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Atsakomybė - kratymasis

  • A) kompetencija dėl etikos klausimų - ji nepasako, kad jinai nekompetetinga
  • primetimas vokiečiams
  • apsiribojimas Holokaustu
  • atmeta tautos atsakomybę ir žmonių atsakomybę
  • Lietuvos Respublika, vietoj kad nusikaltėlių gauja

Vienareikšmis vertinimas slypintis už nevienareikšmo vertinimo

  • tvirtina, kad yra "teisė persekioti"
  • Noreiką vertina vienareikšmiškai - jeigu jisai buvo nacių ir sovietų persekiojimas, jis negalėjo būti nusikaltėlis - nepripažįsta, kad jis galėjo būti savarankiškas nusikaltėlis

Iškraipytas vertinimas atsakomybės

  • sako, kad buvo nepajėgūs - iškelia, kaip teigiamai nukreipė - neiškelia, kaip neigiamai nukreipė
  • deklaratyvumas ir melas - ir Noreika, kaip melagis apsišaukėlis - spaudos ir t.t. galybė

Iškraipytas tyrimas

  • atsisako ištirti
  • kryptingos, vienpusės faktinės klaidos

Atskyrimas klausimų

  • padalijimas ir atskyrimas lietuvių ir žydų klausimų (nors yra "vienas gyventojų genocidas"

Dorovė klausimų atvirumas - sąžinė reikalauja vis naujai suabejoti ir pasitikrinti



ZZZZ

nebūtinai naudotis


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) istorikai yra visapusiškai ištyrę Lietuvos kariuomenės karininko kpt. Jono Noreikos (slap. Generolas Vėtra) veiklą vokiečių ir sovietinės okupacijų laikotarpiu.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais J. Noreikos veikloje ryškūs patriotinės, rezistencinės veiklos bruožai.

Susiformavę lietuvių sukilėlių būriai pradėjo kovinius veiksmus prieš raudonarmiečius, sovietų režimo rėmėjus, siekiant įsitvirtinti apskričių, valsčių centruose dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo.

Jo vadovaujami sukilėliai buvo susidūrę su raudonarmiečiais prie Nausodžio kaimo, ties Liudo Meškausko sodyba, ties Stonaičių tiltu (Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 23–28 d., Vilnius, p. 397).

1941 m. Birželio sukilimo dalyviai inicijavo veiksmus, siekiančius atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. krašte funkcionavusių valdžios įstaigų, policinių struktūrų, kariuomenės, kitų visuomeninių junginių veiklą.

Yra duomenų, kad J. Noreika yra dirbęs Plungės lietuviškoje komendantūroje. Apie tai liudijo po karo teistas Plungės bažnyčios kunigas Povilas Pukys per 1945 m. rugpjūčio 4 d. apklausą. Jis pasakojo, kad pirmąją okupacijos dieną Plungėje buvo įsteigta komendantūra, kuriai vadovavo jam nepažįstamas karininkas, turėjęs kapitono laipsnį. Komendanto pareigas jis ėjęs dvi dienas, po to šias pareigas perėmė karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34851/3, l. 15 a.p -16).

Taip pat yra žinių, kad J. Noreika 1941 m. liepos mėn. gyveno Telšiuose. Čia jis vadovavo Telšių aps. LAF organizacijai ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vadovaudamas vietos aktyvistų štabui, jis prisidėjo prie teisinio persekiojimo asmenų, kurie 1940–1941 m. bendradarbiavo su sovietų okupaciniu režimu. 1941 m. liepos 30 d. komisija Telšiuose, į kurios sudėtį įėjo aktyvistų vadas kpt. Noreika, Telšių apskrities viršininkas Ramanauskas, Telšių apygardos saugumo policijos viršininkas Čipkus, kiti asmenys, priėmė nutarimą skirti Jurgiui Endriuškai tris mėnesius įkalinimo darbo stovykloje (V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p. 24; Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m., Vilnius, 1973, d. 2, p. 286).

Esama žinių, kad 1941 m. liepos mėn. Telšių miesto komendantas Svilas ir Telšių apskrities viršininkas Ramanauskas pakvietė kpt. J. Noreiką į Telšių miesto inteligentų susirinkimą, kuris įvyko 1941 m. liepos pradžioje Ramanausko kabinete, dalyvaujant apie 30 asmenų. Susirinkime svarstyta: 1) išlaisvinimo nuo bolševikų šventės rengimas; 2) mitingo rezoliucijos parengimas; 3) mitingo organizavimas pirmąjį liepos sekmadienį (pirmasis sekmadienis buvo 1941 m. liepos 6 d.). Šventei organizuoti išrinktas 12 asmenų komitetas, kurio nariu tapo ir J. Noreika. Jis parengė rezoliuciją, kuria Telšių gyventojai sveikina prof. J. Ambrazevičiaus vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę ir reiškia pasitikėjimą ja. Mitinge J. Noreika pasakė kalbą, akcentuodamas sovietų padarytas skriaudas lietuvių tautai, teigdamas, kad sovietai karą pralaimės, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Per mitingą buvo perskaitytas rezoliucijos tekstas, mitingo organizatoriai po rezoliucija surinko apie 300 parašų. Po to rezoliucija buvo nuvežta į Kauną ir įteikta Laikinajai vyriausybei, t. y. ministrui pirmininkui J. Ambrazevičiui (V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p. 24–25; LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 125–127).

1941 m. liepos pabaigoje lankydamasis Kaune J. Noreika susitiko su buvusiu Lietuvos kariuomenės pulkininku Šlepečiu, kuris tuo metu buvo Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras. J. Noreika jį pažinojo dar nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų. Ministras pasiūlė J. Noreikai užimti Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Jis sutiko ir Šlepetys tuojau pat pasirašė įsakymą dėl jo paskyrimo į šias pareigas. Kitą dieną J. Noreika išvyko į Šiaulius ir 1941 m. rugpjūčio 3 d. perėmė iš Igno Urbaičio apskrities viršininko pareigas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 127–128). Pagal kitus duomenis jis apskrities viršininko pareigas pradėjo eiti nuo rugpjūčio 5 d. (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 107).

Nacių režimas nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvoje pradėjo įgyvendinti dar prieš karą suplanuotą žydų persekiojimo ir naikinimo politiką. Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rugsėjo vidurio žydai pirmiausiai buvo izoliuojami, t. y. suvaromi į laikinąsias koncentracijos stovyklas, mažuosius getus provincijoje, didžiuosius getus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Po to, t. y. praėjus kelioms dienoms arba savaitėms, vykdavo izoliuotų žydų naikinimo operacijos. Naciams į žydų persekiojimą ir naikinimą pavyko įtraukti ir dalį krašto gyventojų, dirbusių civilinėje administracijoje, įvairiose lietuvių policijos tarnybose.

Tačiau Centro istorikų atlikti pakartotiniai išsamūs tyrimai nepatvirtino išeivijos lietuvio, buvusio Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojo, dirbusio Plungės komendantūroje, Aleksandro Pakalniškio prisiminimuose pateiktų teiginių, esą J. Noreika yra buvęs žydų masinio naikinimo operacijų dalyvis. 1941 m. liepos 15–16 d. Telšių aps. Plungės vls. Kaušėnų k. Rudelio atkalnėje (4 km. į šiaurvakarius nuo Plungės, 600 m. nuo Plungės–Kretingos vieškelio) buvo nužudyta apie 1800 žmonių (Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944 m.), Vilnius, 1973, d. 2, p. 409).

(A. Pakalniškis, Per dvidešimtąjį amžių, Chicago, 1995, p. 119).

Taigi, pagal A. Pakalniškio prisiminimus išeitų, kad šias aukas baudėjai sušaudė vykdydami Plungės komendanto kpt. Jono Noreikos įsakymą.

Centro istorikai, remdamiesi galimai visų šiuo metu prieinamų archyvinių dokumentų analize, nustatė, kad minėtų įvykių aplinkybės paneigia A. Pakalniškio prisiminimuose pateiktus teiginius.

Pirma. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos po karo teistų Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų baudžiamosios ir kitokio tipo bylos (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15668/3, 4619/3, 832/3, 34861/3, 6964/3, 1236/3, 12410/3, P-14200, 2833/3, P-16600, b. 35402/3, b. 29105/3, b, 17051/3, b. 21015/3, b. P-16827,b. 21012/3, b. 11284/3, ap. 46, b.1254). Apklausiami buvę Plungės pagalbinės policijos nariai ir liudininkai Zenonas Rudavičius, Jonas Buivydas, Jonas Šližius, Zigmas Daržinskas, Leonas Laurinavičius, kunigas Povilas Pukys parodė, kad Plungės miestelio komendantas buvo lietuvis karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 24, 38 a.p.,45, b. 34851/3, l.15 a.p.,16, b. 12410/3, l. 15 a.p., b. 21015/3, l. 19).

Remiantis jų liudijimais (ypač kunigo Povilo Pukio) darytina išvada, kad J. Noreika apskritai net nėra buvęs Plungės miesto komendantu.

Antra. Čia minėtose bylose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu organizatorius ar dalyvis. Kaltinamieji ir liudininkai per apklausas liudijo, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Povilas Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 18, 18 a.p., 24 a.p., 76 a.p.,b. 15668/3, t. 1, 29, 56, 56 a.p.).

Trečia. J. Noreika pats savo asmenine iniciatyva negalėjo įsakyti šaudyti Plungės žydus (vyrus, moteris, vaikus). Nacių okupacinės valdymo sistemos istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad masinėse visų žydų – vyrų moterų ir vaikų – naikinimo operacijose dalyvavę lietuvių policinių struktūrų darbuotojai buvo klusnūs vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigos pareigūnų nurodymų vykdytojai, t. y. buvo griežtai subordinuojamoje padėtyje.

Išdėstyti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad 1941 m. liepos mėn. nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti J. Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją.

Tačiau esami archyviniai duomenys, istoriniai darbai leidžia teigti, kad kpt. J. Noreikos veikla tuo metu, kai jis ėjo Šiaulių apskr. viršininko pareigas, buvo susijusi su žydų izoliavimu. Šiaulių apskrityje vykusį žydų izoliavimo procesą galima sąlyginai išskirti du etapus.

Pirmajame, nuo 1941 m. birželio pabaigos iki liepos 18 d., vyko pasirengimas konkretiems žydų izoliavimo darbams.

Antrasis etapas, t. y. konkretūs su žydų izoliavimu susiję darbai, prasidėjo 1941 m. liepos antrojoje pusėje. 1941 m. liepos 18 d. pasirodė burmistro skelbimas dėl žydų padėties. Dalis Šiaulių miesto žydų turėjo persikelti į mieste įrengtą getą, kiti žydai turėjo persikelti į Žagarę (Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 75). Ignas Urbaitis, kuris 1941 m. liepą ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas, 1941 m. liepos 23 d. paskelbė dokumentą Nr. 6, kuriuo visiems apskrities miestelių žydams nuo liepos 25 d. buvo įsakyta nešioti ant kairiosios krūtinės pusės Dovydo žvaigždę, vaikščioti ir rodytis viešose vietose nuo 6 iki 20 val. Miestelių žydai nuo 1941 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. turėjo persikelti gyventi į valsčių viršaičių bei miestų burmistrų nurodytas vietas. Žydai, kurie nevykdys šių nurodymų, turėjo būti baudžiami (Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1973, d. 2, p. 225–226; Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 72–80).

Aukščiau minėtuose žydų diskriminavimo ir izoliavimo veiksmuose J. Noreika nedalyvavo, nes Šiaulių apskrities viršininko pareigas iš I. Urbučio perėmė 1941 m. rugpjūčio 3 (5?) d.

1941 m. rugpjūčio antrojoje pusėje pasirodė Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos pasirašyti raštai, susiję su žydų izoliavimu. Ostlando reicho komisaras Heinrichas Lohse 1941 m. rugpjūčio 13 d. paskelbė laikinąsias direktyvas dėl elgesio su Ostlando reicho komisariato teritorijoje gyvenusiais žydais. Jose buvo nurodyta, kad kaimiškos vietovės turi būti išvalytos nuo žydų. Žydai turi būti sukoncentruoti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kuriuose turi būti sukurti getai. (Уничтожение евреев СССР в годы немецкой окупации (1941–1944). Сборник документов и материалов. – Иерусалим: Яд Вашем, 1991, с. 47–48). Vykdydamas šias direktyvas Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams visus žydus iškeldinti į getus (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 151–152). 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirodė Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“, kuris skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių ir miestelių bei apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 d. turi būti perkelti į Žagarės miestą. Perkėlimo reikalais turi pasirūpinti atitinkamos savivaldybės. Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo išpildymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29 d. (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 156).

1941 m. rugsėjo 10 d. pasirodė kitas jo raštas „Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą“, kuris buvo skirtas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomoti laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 239).

Ištirtuose archyviniuose dokumentuose ir istorikų darbuose nerasta jokių žinių, net užuominų, kad J. Noreika būtų buvęs Šiaulių apskrityje vykusių masinių žydų naikinimo operacijų dalyvis. Pabrėžtina, kad jis tokių funkcijų ir negalėjo atlikti, nes vokiečių okupacinė valdžia žydų naikinimo operacijoms vykdyti naudojo ne lietuvių civilinės valdžios, o policinių struktūrų pareigūnus. J. Noreika savo ruožtu buvo ne policinės struktūros, o civilinės įstaigos darbuotojas ir jos vadovas.

Apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreikos veikloje pastebimos ryškios antinacinės nuostatos ir veiksmai.

Damijonas Riauka, J. Noreikos bendražygis, apie jį surinkęs daug informacinės medžiagos, savo publikacijose yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus. Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“.

Be to, J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą.

1943 m. vasarį mėn. parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai, kurį publikavo Šiaulių laikraštyje „Tėvynė“ („Ūkininkas“, Nr. 51, 1994 m. vasaris, „Trimitas“, Nr. 3, 1996 m. kovas).

1943 m. pradžioje J. Noreika aktyviai prisidėjo prie SS legiono steigimo Lietuvoje sužlugdymo. Kaip Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika pranešė generaliniams tarėjams, kad jis nevykdys įsakymų, susijusių su lietuvių mobilizacija į SS legioną (J. Matulionis, Neramios dienos, Torontas, 1975, p. 221).

1943 m. vasario 23 d. J. Noreika buvo iškviestas pas Šiaulių srities komisaro politinio skyriaus viršininką, kuris pareiškė, kad dėl vokiečių civilinės valdžios įsakymų nevykdymo ir dėl tendencingo straipsnio apie kelionę po Vokietijos miestus, jis 1943 m. vasario 23 d. atleidžiamas iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų ir areštuojamas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 168).

Iš pradžių J. Noreika kalintas Šiaulių kalėjime, vėliau, kovo 26 d., buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje (LYA, f. K-1, ap. 61, krt. 15), kur buvo kalinamas iki 1945 m. kovo 11 d. (V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p. 33, 35 klaida

Raudonosios armijos išlaisvintas su kitais Štuthofo kaliniais, gyveno Endau miestelyje. Sovietų buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją eiliniu. Tarnavo iki 1945 m. lapkričio 27 d., demobilizuotas grįžo į Vilnių (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792, t. 1. 168–170).

1945 m. gruodžio 10 d. įsidarbino Mokslų akademijoje Vilniuje juristkonsultantu (Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, t. 7, l. 173). Čia dirbo iki arešto 1946 m. kovo 16 d.

Baudžiamosios bylos duomenimis, 1946 m. sausio mėn. J. Noreika kartu su kitais įkūrė Lietuvos tautinę tarybą (toliau – LTT) kaip organizacinį centrą, turėjusį sujungti visas veikiančias pogrindžio organizacijas. LTT žinioje veikė ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė (toliau – LGPVV). J. Noreika (slap. Generolas Vėtra) 1946 m. kovo mėn. paskirtas LGPVV vadu (LYA. f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 149–150). LTT ruošėsi galimo karo atveju organizuoti sukilimą, išleido keliolika direktyvų ir įsakymų liečiančių organizacijos struktūrą. Pagrindinis LTT tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratijos pagrindais tvarkomą suverenią Lietuvos valstybę.

J. Noreika baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 4, l. 200–222) bei nuosprendyje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, s. b., l. 148–153) nebuvo kaltinamas žmonių žudymu (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 4, l. 200–222). Vilniaus garnizono

Karo tribunolas Vilniuje 1946 m. lapkričio 20–22 d. pripažino Joną Noreiką kaltu pagal RSFSR BK 58-1 „a“ str. ir skyrė jam mirties bausmę – sušaudyti, konfiskuojant visą jam priklausiusį turtą (ten pat, t. 4, l. 261–265). Nuosprendis jam įvykdytas 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje (S. Vaitiekus, Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947), Vilnius, 2002, p. 246).

Negalėjo būti reabilituotas nes nebuvo kaltintas.

Kontekstas - kiek jų buvo? dešimt ir keturi

Negalima lyginti nelygintinus dalykus, tokiu pagrindu daryti kompromisus

J.Noreika tampa legaliai, viešai veikiančio Telšių aps. LAF'o vadu.

Tapęs vieša organizacija, LAF'as savo rezistencinės paskirties neprarado. Po to, kai 1941 m. birželio 23 d. Kaune buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, organizacija savo veiklą nukreipė į jos įtvirtinimą. Vadinasi, J.Noreikos kaip Telšių aps.LAF'o vado veikla turėjo būti tokia pati. Galimas daiktas, kad šias pareigas jis pradėjo eiti būdamas ne itin gerai nusiteikęs, nes dar vykstant sukilimui iš Klaipėdos buvo gavęs žinių, kad vokiečiai nepripažins Lietuvos nepriklausomybės. [40] Tačiau tai J.Noreikos neatitraukė nuo veiklos. Rukšėnas pats neperskaitė savo straipsnio - nerado šito sakinio. Ir kaip galima įtvirtinti nepriklausomybę, kurios nebus, kurios nepripažino?

Vienas iš būdų, kuriuo jis siekė įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, buvo šis. Turimomis žiniomis, 1941 m. liepos mėn. Telšių miesto komendantas A.Svilas ir apskrities viršininkas A.Ramanauskas pakvietė J.Noreiką į inteligentų susirinkimą. "turimomis žiniomis" - tiesiog cituoja Ašmensko knygą - tai čia tas pats kaip Silvios pasakojimai

Laikraštis "Žemaičių žemė" rašė, kad 1941 m. liepos 20 d. Telšiuose susirinko daugiatūkstantinė visuomenė.

Du būdai, kaip Noreika įtvirtino Birželio sukilimo iškovojimus. Tai mūsų išnagrinėti būdai!

Jis prisidėjo prie to, kad būtų išspręsti pirmosiomis vokiečių okupacijų savaitėmis kilę LAF'o ir Lietuvos nacionalistų partijos (toliau - LNP) nesutarimai. LNP buvo įsteigta 1941 m. birželio 28 d. Ją steigiant dalyvavo buvusių organizacijų "Geležinis vilkas" (toliau - GV), Lietuvių aktyvistų sąjungos (toliau - LAS) nariai, nacionalistiškai nusiteikę asmenys. Kulminaciją konfliktas pasiekė 1941 m. liepos 23-24 d., kai voldemarininkai surengė perversmą, kuris baigėsi daline sėkme. Paskui prasidėjo derybų laikotarpis. 1941 m.liepos 28 d. Kaune, LAF'o patalpose, įvyko pirmasis susitikimas, kuriame aptarti vienijimosi klausimai. LNP narys Z.Blynas reikalavo, kad LAF'as įsilietų į GV. LAF'o vadovybė norėjo jungtis lygiomis teisėmis. 1941 m. liepos 31 d. į Kauną atvyko Žemaičių krašto visuomenės atstovų sudaryta delegacija, kuriai vadovavo Telšių aps. LAF'o vadas J.Noreika. Kartu su juo buvo dar 6 asmenys: ...

Trečiasis būdas, kuriuo J.Noreika siekė prisidėti prie nepriklausomybės įtvirtinimo, buvo veikla, susijusi su buvusių sovietų režimo šalininkų persekiojimu. 1941 m. liepos 30 d. Telšiuose veikusi komisija, į kurią įėjo J.Noreika, aps. viršininkas Ramanauskas, valstybės saugumo policijos viršininkas Petras Čipkus ir kiti asmenys, nutarė skirti Jurgiui Endriuškai tris mėnesius įkalinimo darbo stovykloje. Suprantama, kad panašaus pobūdžio veikmų J.Noreika galėjo atlikti ir daugiau.

Ginklų, kurie buvo laikomi Bubnių kariniuose sandėliuose, jis gaudavo iš armijos štabo per antrąjį skyrių. J.Noreika kariniuose sandėliuose irgi turėjo savą žmogų.

Apibendrinant galima teigti, kad viešoji J.Noreikos kaip rezistento veikla buvo nukreipta į antisovietinių nuotaikų tarp gyventojų palaikymą, o pogrindinė - į kariuomenės struktūrų kūrimą ir pasirengimą ginkluotai kovai prieš sovietus. Abi rezistencinės veiklos formos papildė vienas kitą.

Antroji aplinkybė ši. Ekonominis J.Noreikos antisemitizmas negali būti laikoma dingstimi, skatinusia jį imtis Holokausto kaip būdo spręsti "žydų klausimą" ir dėl to, kad šių dviejų dalykų nesiejo būtinasis ryšys.

Į Holokaustą jis galėjo būti įtrauktas nebent tik dėl prievartinių veiksnių.

Tai, kas yra žydas, buvo apibrėžta įstatymuose "Apie Reicho piliečius" ir "Apie vokiečių kraujo ir garbės gynimą", kurie buvo priimti 1935 m. rugsėjo 15 d. Niurnberge, ten vykusiame nacių susirinkime.

Koks šiame procese buvo J.Noreikos vaidmuo? Esami duomenys leidžia manyti, kad jis tvarkė žydų turto reikalus.

Žinių, kad J.Noreika asmeniškai vykdė konkrečius žydų perkėlimo į Žagarės getą darbus, nėra. Šį darbą atliko apskrities lietuvių policijos tarnybos. Turimomis žiniomis Kuršėnų, Pašvitinio, Šiaulėnų valsčių žydus į Žagarę konvojavo šių vietovių policininkai ir pagalbinės policijos nariai.

Apibendrinant galima teigti, jog apskrities viršininko J.Noreikos vaidmuo žydų sutelkimo į getus procesui buvo tas, kad jis apskrities viršaičiams ir burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro H.Gewecke's įsakymą dėl žydų perkėlimo į Žagarės getą.

Aukas suėmė, į Žagarės getą konvojavo lietuvių viešosios policijos pareigūnai, pagalbinės policijos nariai. Pats J.Noreika tvarkė žydų turto perėmimo ir realizavimo reikalus.

Kaip matyti, 1980 m. atsiminimuose komendanto, kuris davė įsakymą sušaudyti aukas, pavardė nenurodoma.

Šias žinias apie J.Noreiką iš A.Pakalniškio perėmė žydų rašytojas, žurnalistas Leonidas Olschwangas. [Cituoja "Atvirą laišką Musteikiui" paskelbtą 1982 m., o metų nepateikia...]

A.Pakalniškio versija negali būti laikoma teisinga dėl poros aplinkybių. Pirma, A.Pakalniškio atsiminimuose pateiktų žinių apie J.Noreiką nepatvirtina, jas paneigia kitų grupių istoriniai šaltiniai.

Jose esantys duomenys pirmiausia nepatvirtina ir paneigia tai, kad J.Noreika yra buvęs Plungės komendantu.

Iš A.Pakalniškio atsiminimų kaip ir išeitų, kad J.Noreika, būdamas Plungės komendantu, ne tik įsakė sušaudyti aukas, bet lyg ir pats vadovavo jų konvojavimui į egzekucijos vietą ir šaudymui prie duobių.

A.Pakalniškio versija abejotina ir dėl to, kad istoriniai darbai nepatvirtina jo atsiminimuose formuojamos nuomonės, jog lietuvių komendantai turėjo teisę savo iniciatyva organizuoti masinių žydų žudynių operacijas, atvirkščiai, jie tokią nuomonę paneigia.

Prie pagrindinio organizacijos uždavinio - įtvirtinti sukilimo iškovojimus - kartu su kitais asmenimis jis prisidėjo 1941 m. liepos 20 d. Telšiuose organizuodamas mitingą Lietuvos laikinosios vyriausybės ir LAF'o veiklai palaikyti, mėgindamas prisidėti prie dviejų konfliktuojančių politinių grupuočių (LAF ir LNP) sutaikinimo ir persekiodamas buvusius sovietų režimo rėmėjus.

Veikla buvo nelegali tiek, kiek jis kaip pogrindžio organizacijos vadovas kūrė karines struktūras, kaupė ginklus, skirtus kovai su komunizmu.

„Atlikome naują tyrimą. [...] Pirmiausia, tikrai negalime žinoti, kokios buvo J. Noreikos nuostatos jam atliekant Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Kaip žinome iš kitų jo veiksmų, jis žlugdė SS legiono kūrimą, buvo parašęs straipsnį labai nepalankų nacių valdžiai ir buvo suimtas. Galimai (negaliu teigti) jis, neatsistatydinęs iš apskrities viršininko, [...] jis galbūt turėjo galimybę šiame poste daryti kitus darbus, kurie buvo naudingi Lietuvos visuomenei [...]. Tai yra prielaidos“, – svarsto T.B.Burauskaitė. Ji pabrėžia, kad ankstesnės centro išvadas dėl J.Noreikos – labiau apibendrintos, todėl naujasis tyrimas jas detalizuoja. T.B.Burauskaitė atkreipia dėmesį – nė vienas dokumentas iki šiol nepatvirtino, kad J.Noreika-Generolas Vėtra asmeniškai organizavo, vadovavo ar vykdė tam tikras žydų žudynių akcijas. „Tuos du administracinius potvarkius, kurie buvo gauti iš Šiaulių komisaro [...], išversti į lietuvių kalbą ir išdalinti padaliniams, mes ir vadiname dalyvavimu tam tikruose Holokausto procesuose. [...] Tai, kad jis nebuvo uolus vykdytojas, palankiai nusiteikęs nacių administracinės ir karinės valdžios atžvilgiu, rodo jo likimas – jis atsidūrė Štuthofo koncentracijos lageryje“, – atkreipia dėmesį T.B.Burauskaitė. 2018 m. liepos mėn. 19 d.


Jūsų pateiktoje medžiagoje neradome duomenų, dėl kurių galėtume iš esmės pakeisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRT centro) išvadą dėl Jono Noreikos.

Jūsų reikalaujamos priimti išvados galimai pažeidžia LR Konstituciją ir kt. teisės aktus.

Jūsų pateiktų išvadų negalime laikyti mokslinėmis ir objektyviomis

jos nėra realizuotos istoriografinių prieigų principu;

jos kritikuotinos istorinių tyrimų metodologijos požiūriu;

jų, kaip mokslinių, nėra patvirtinę istorijos mokslo specialistai, dirbantys mokslo įstaigose

Jūsų „istorikai Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas“ akademiniuose sluoksniuose nėra žinomi kaip profesionalūs istorikai

jie viešoje erdvėje labiau žinomi savo kontraversinėmis nuostatomis, kurios gali įtakoti išankstinį neobjektyvumą

neobjektyvumą akivaizdžiai atskleidžia daromos prielaidos, kad Jonas Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui (neva buvo „Smerš“ agentas) Mes klausiame klausimą - o jie sako, kad darome prielaidas. Ogi pats Noreika tvirtino tardytojams, kad jisai buvo.

akivaizdžius faktus ignoruojančios išvados

Jūsų rašte esami teiginių prieštaravimai

kai kurios Jūsų daromos išvados (pvz.,

  • Jono Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui,
  • lietuvių nacionalistų partijos prilyginimas nacių ar komunistų partijoms,
  • teiginiai „lietuvių atsakomybė už nusikaltimus prieš žmoniją“,
  • „žydų likimą visaip sprendė lietuviai“,
  • „lietuviai nužudė šimtus žydų“,
  • „naciai netyrė Štuthofo kalinių“,
  • „Jonas Noreika buvo Lietuvos ir žmonijos priešas“,
  • „Jonas Noreika įvairiai nusikalto prieš žmoniją“,
  • „Juozo Brazaičio Ambrazevičiaus bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimus engiant Lietuvos žydus“ ir kt.)

sietinos ne su mokslu, o su okupacinių laikotarpių propagandiniu neobjektyvumu ir dezinformacija bei galimai prieštarauja LR Konstitucijai.

tautų atsakomybės (kaltės) principas, kurį taikote kai kuriuose savo teiginiuose, buvo naudojamas XX amžiaus genocidams vykdyti.

LR Konstitucijos 25 str. skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Visuotinai priimta nekaltumo prezumpcija ir LR Konstitucijos 31 str.

Jonas Noreika yra reabilituotas LR Aukščiausiojo Teismo

Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis–Ambrazevičius – JAV Teisingumo ministerijos

Kai kurie Jūsų teiginiai, pvz. kaltinimai žydus gelbėjusio vyskupo Vincento Borisevičiaus, kitų Telšių vyskupų ir kunigų atžvilgiu (Jūsų teiginys „Jonas Noreika įklampino Telšių vyskupijos vyskupus ir kunigus į nusikaltimus prieš žmoniją“ ir kt.), politinio kalinio Viktoro Ašmensko ir kitų istorijos liudininkų, kurie palankiai atsiliepė apie J. Noreiką, atžvilgiu taip pat galimai pažeidžia LR Konstitucijos 31 str. ir LR Baudžiamojo kodekso 154 str. dėl šmeižto.

istorijos moksle istorinių įvykių vertinimai visada yra daugiaaspekčiai;

Jonas Noreika yra reabilituotas LR Aukščiausiame Teisme;

Jono Noreikos veikla ir už ją okupacinių režimų paskirtos bausmės paneigia Jūsų peršamą „vienareikšmiškumą“: už nepaklusnumą nacių valdžiai Jonas Noreika buvo kalinamas Štuthofo lageryje, už nepaklusnumą sovietų valdžiai buvo sušaudytas;

nevienareikšmį J. Noreikos veiklos vertinimą patvirtina daug liudininkų, taip pat ir Jūsų paties rašte cituojami ar kitaip minimi istoriniai liudininkai, kurie atsiliepia apie jį palankiai: 1941 m. sukilimo dalyviai Damijonas Riauka, Viktoras Ašmenskas, Štuthofo koncentracijos kaliniai Aleksandras Kantvilas ir kun. Stasys Yla, žydus gelbėjęs vyskupas Vincentas Borisevičius ir kt.

Kokiais pagrindais Jūs tiriate lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją? Kiek lietuviai atsakingi už nacių okupuotoje Lietuvoje vykdytus nusikaltimus prieš žmoniją?“ Tokias Jūsų formuluotes laikome netinkamomis, tendencingomis ir galimai pažeidžiančiomis LR Konstituciją.

LR Konstitucijos 31 str. skelbia: „Asmuo laikomas nekaltu, kai jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.

LR Konstitucijos 25 str. skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

LGGRT centras Lietuvos gyventojų santykį su Holokaustu vertina istoriografiniame, o ne ideologiniame ar propagandiniame kontekste.

LGGRT centras Holokaustą Lietuvoje vertina kaip nacių okupacinės valdžios, pasitelkusios jai subordinuotas kolektyvines okupuotos Lietuvos struktūras ar jų elementus, veiklos padarinį.

Vokiečų organizacijos, kontroliavusios genocido spartą ir mastą, persekiodamos ir naikindamos žydus, pasitelkė okupuotos Lietuvos sukarintas, policijos ir administracijos struktūras ir jomis naudojosi. Tai:

  • a) nereguliarių pajėgų, susikūrusių spontaniškai ar greitai suorganizuotų, karo pradžioje elementai;
  • b) TDA (Tautinio darbo apsauga) daliniai, vėliau pavadinti savisaugos batalionais, iš literatūros žinomi kaip Schutzmannschaften, suvaidinę svarų vaidmenį Holokauste, dalyvavę žydų žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač Baltarusijoje ir Ukrainoje;
  • c) Kauno policijos departamentas ir nemažai vietinių policininkų visoje Lietuvoje;
  • d) Lietuvos saugumo policijos agentai ir pareigūnai;
  • e) nemažas skaičius okupuotos Lietuvos civilinės administracijos padalinių.

Dviprasmišką Laikinosios Vyriausybės poziciją lėmė paradoksali painiava, į kurią ji buvo patekusi: skelbėsi esanti aukščiausioji valdžia, bet realios valdžios niekuomet neturėjo.

Berlyne 1941 m. birželio 17 d. įvyko posėdis, kuriame dalyvavo SS ir policijos vadas Heinrichas Himmleris, RSHA viršininkas Reinhardas Heydrichas, kariuomenės vadovybė, slaptosios tarnybos karininkai. H.Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams aiškino, ką jie privalės daryti. H.Himmleris, anot RSHA III valdybos viršininko bei Operatyvinės grupės D vado Otto Ohlendorfo, paaiškino, kad svarbi vadų užduoties dalis esanti žydų vyrų, moterų ir vaikų pašalinimas.

R. Heydricho 1941 m. liepos 2 d. direktyva aukštesniuosius SS ir policijos vadus okupuotoje SSRS teritorijoje Jeckelną, von den Bach–Zelewskį, Prützmanną, Korsemanną glausta forma informavo apie vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinėms grupėms, operatyviniams būriams betarpiškai duotus [greičiausiai posėdžio Berlyne 1941 m. birželio 17 d. metu.] principinius nurodymus. Operatyvinėms grupėms, operatyviniams būriams, anot R.Heydricho, buvo nurodyta vykdyti egzekucijas šiems asmenims: Kominterno nariams, taip pat visiems profesionaliems komunistiniams veikėjams; aukštesnio ir vidurinio rango, taip pat labiau aktyviems žemiausiojo rango partijos, centrinio komiteto, sričių ir rajoninių komitetų darbuotojams; liaudies komisarams; žydams, kurie yra partijos nariai, dirbo valstybės tarnyboje, taip pat kitiems radikaliems elementams (diversantams, sabotuotojams, snaiperiams, propagandistams, žmogžudžiams, padegėjams ir t.t.)

R. Heydricho direktyvoje taip pat buvo nurodyta, kad naujai okupuojamose srityse neturi būti daromos kliūtys sluoksniams, kurie nori apsivalyti nuo komunistų ir žydų. Priešingai, reikia, nepaliekant pėdsakų, tai skatinti.

XX a. genocidai buvo inicijuoti valstybinių valdžių.

Žemaitijos regione, t.y. Telšių apskrityje, vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pab. ir liepa) aukščiausia karinė valdžia priklausė vokiečių karo komendantui.

Po to, kai 1941 m. liepos pabaigoje buvo įvestas civilinis valdymas, Telšių apskrities pagrindiniu valdytoju tapo Šiaulių apygardos komisaras Gewecke.

Operatyvinės grupės A 2-ojo operatyvinio būrio pareigūnai, vykdydami žydų, kitų asmenų grupių persekiojimą 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį, vadovavosi jau anksčiau minėtais R. Heydricho nurodymais.

1941 m. liepos 12-13 d. žydų žudynių ties Kaušėnų kaimu (Telšių aps. Plungės vls.) pagrindiniai iniciatoriai, organizatoriai ir vykdytojai yra būtent minėta represinė struktūra – operatyvinės grupės A 2-asis operatyvinis būrys.

Ji savo ruožtu į žudynių vykdymą įtraukė Plungės lietuvių komendantą ir savisaugos būrio vadą Povilą Alimą.

Po karo teisti buvę Plungės būrio nariai kalbėjo, kad įsakymas sušaudyti žydus buvo gautas iš vokiečių, o ne iš Telšių apskrities LAF vado Jono Noreikos.

„Labiausiai kalti yra ne žudynių vykdytojai, o jų sumanytojai. Lietuvoje ypatingai kalti Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Pranas GermantasMeškauskas ir Jonas Noreika.“ Šie asmenys nebuvo Lietuvos žydų žudynių sumanytojai. Tikrieji žydų žudynių sumanytojai yra Trečiojo Reicho vadovybė.

Nesutinkame, kad J. Noreikai, jo vadovaujamai Telšių LAF organizacijai, tenka pagrindinis iniciatorių, organizatorių ir vykdytojų vaidmuo. Savo argumentus pateikėme ankstesniuose atsakymuose.

LGGRT centro nuomone, Lietuvių aktyvistų fronto organizacija negali būti vertinama kaip nusikalstama, o Jūsų palyginimai neatlaiko mokslinės kritikos.

(a) Faktas: Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informav Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. faktinė klaida: jie buvo priimti

(b) Faktas: Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydam keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio. Čia ne reveransai...

(e) Faktas: Vilniaus žydų liudijimas. Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Faktinė klaida - Mackonio dienoraštis. Nuotrauka su raide J.

Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis “Jewish Press’, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Nutylimas lietuvių vaidmuo engiant žydus.

The long anticipated moment came at dawn, September 6,1941. The Jews were awakened early in the morning by long whistles and yells from those who came to force us into the ghetto. Logikos stoka. Vilniuje žydai į geto suvaryti tris savaites po to kai suvaryti į Kauno getą. Svarbiausia, kad nėra dora pripažinti skriaudėjų primetamas sąlygas.

Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones; Vadinas, vyriausybė kažkiek atsakinga už savo žmonių pastatymą.

Lietuvių nacionalistų partijos 1941 m. lapkričio mėnesį Didžiojo Vokietijos Reicho Vyriausybei Berlyne rengto promemoria metmenyse rašoma: „Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedamos Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys (Gudijos žydų ir civilinių rusų belaisvių šaudymas bei korimas). Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti – juos pačius grasoma sušaudyti. Egzekucijų metu yra forografuojami ir filmuojami tik lietuviški daliniai, nes vokiečių daliniai tuomet pasitraukai į šalį. Lietuvių tauta nesijaučia, savo nuoširdaus prisidėjimo prie D.Vokietijos žygio į Rytus lengvinimo pasekmėje, tokios paniekos ir tokio pažeminimo iš D. Vokietijos pusės nusipelniusi“ (LCVA, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. 11).

„Lietuvių tauta neturi simpatijos žydams, tačiau pravedamas žydų likvidavimas iš Lietuvos teritorijos sukėlė lietuvių tautos masės ir pasibodėjimo jausmą. Tą jausmą gilino girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą lietuviai tvarkytojai. Lietuviai mano, kad dar iki šiolei neišemigravę Lietuvos žydai galėtų būti sėkmingai panaudojami kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje. Lietuviai mano, kad Lietuvą apleidžiančių žydų nusavybė turėtų būti pavesta lietuvių tautos dispozicijai, nors yra jau žinoma, kad Šiaulių apygardos komisaras šių metų VIII. 3 pareiškė apskričių viršininkams ir burmistrams: „Pagrindinė taisyklė – visas žydų turtas yra Vokietijos Reicho nuosavybė“ (LCVA, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. l. 12).

b) Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijos buvo valdančios valstybių partijos. Nei Lietuvių nacionalistų partija, nei LAF organizacija 1941-1944 m. tokiomis partijomis nebuvo, nes Lietuva, kaip veikianti valstybė, neegzistavo. Nuo 1941 m. birželio pabaigos ir liepos mėnesį valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo sutelkta vokiečių karinės administracijos rankose. 1941 m. liepos pabaigoje krašto valdymą į savo rankas perėmė vokiečių civilinė administracija su generaliniu komisaru T. A. von Rentelnu priešakyje.

Tačiau nacionalistų dokumentai yra tik deklaratyvūs, nes partija, baigusi kurtis 1941 m. vasaros pabaigoje, buvo uždaryta po kelių mėnesių, gruodžio viduryje.

Telšių miestą vokiečiai užėmė 1941 m. birželio 25 d. Ne prie ko.

Kad birželio pabaigoje – liepos pradžioje Šiaulių apskrityje lankėsi už žydų žudynes Baltijos šalyse atsakingas operatyvinės grupės A vadas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris liudija buvęs Lietuvos VSD (saugumo departamento) darbuotojas Jonas Dainauskas Ne prie ko.

Kad Telšiuose rezidavo vokiečių komendantas liudija aplinkybė, kad laikraštyje „Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 20 d., Nr. 4, l. 6) yra Vokiečių ekonominės komendatūos „Kaunas III“, Telšių skyriaus įgaliotinio Koenig ir Telšių apskrities Žemės ūkio įstaigos viršininko agronomo J. Tautvydo kreipimasis į visus Telšių apskrities kaimo seniūnus. Kad belieka remtis tokiu tvirtinimu, reiškia, kad neturi rimtesnių...

„Kodėl Telšių vyskupija neprieštaravo, kad „lietuvių valdžia“ jos spaustuve kursto žmogžudystę? Kodėl leido nekaltus žydus kankinti ir žeminti Rainių aukų laidojimo metu? Kodėl žudikams atleisdavo kaltes? Kaip tiriate Telšių vyskupijos vaidmenį 1941 m. nusikaltimuose?“ Šiuos klausimus – kaltinimus vertiname kaip ypač tendencingus. Yra istorinių liudijimų, kad dėl po karo sovietų nužudyto Telšių vyskupijos vyskupo Vincento Borisevičiaus daugkartinių prašymų vyskupijos kunigai ir gyventojai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Dangstosi žydų gelbėtojais. Tarp žydų gelbėtojų paminėtas tiktai vienas vyskupas Vincentas Borisevičius ir du kunigai Alsėdžių kunigas Vladislovas Taškūnas (už 16 km nuo Telšių ir 30 km nuo Plungės) ir Žemaičių Kalvarijos klebonas Vladislovas Polonskis (už 24 km nuo Telšių).

Jonas Noreika gestapo suimtas 1943 m. vasario 23 d. ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą; ten pragyveno daugiau kaip 3 mėnesius, kol 1943 m. gegužės 31 d. likusiems gyviems lietuviams kaliniams buvo pranešta, kad jų grupė vadinsis garbės kaliniais (Ehrenhäftlinge). faktinė klaida - jis buvo suimtas du kartus - išvežtas į Štuthofą kartu su kitais

Jūsų teiginys, kad Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalinti lietuviai „nebuvo nacių priešai, o tiesiog lietuvių tautą bausti pasirinkti įkaitai“, rodo esminį loginį prieštaravimą: už ką naciams reikėjo bausti lietuvius ir kodėl jie įkaitu pasirinko „ne priešą“ J. Noreiką?

Straipsnyje, skirtame J. Noreikos biografijos kontraversijoms, esame pateikę argumentuotą nuomonę, kodėl šis A. Pakalniškio teiginys neteisingas.

„Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., Nr. 6, l. 2) yra žinia, kad 1941 m. liepos 27 d. Plungėje vyko manifestacija, kurioje dalyvavo vietos aktyvistų vadas leitenantas Alimas ir vokiečių vietos komendantas.

Ši šventė nesietina su Holokaustu. Laikraštyje „Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., l. 2) minima, kad J. Noreika, P. Alimas dalyvavo džiaugsmo manifestacijoje, kuri vyko Plungėje 1941 m. liepos 27 d. Tai buvo šventė, kurioje džiaugtasi Lietuvos išlaisvinimu nuo bolševikų, reikštas palaikymas Lietuvos laikinajai vyriausybei.

Vis labiau aiškėjant vokiečių nuostatai nepripažinti Laikinosios vyriausybės, po vokiečių inspiruoto nesėkmingo bandymo nuversti Laikinąją vyriausybę liepos 23-24 d., Vyriausybės palaikymo akcijos buvo organizuotos ir kitose Lietuvos vietose. šventė numatyta jau mėnesio pradžioje - palyginti, kaip prisimena - "Stalinas"

J. Noreikos ir P. Alimo santykis su žudynėmis Plungėje yra aptartas straipsnyje, kuris publikuotas leidinyje „Genocidas ir Rezistencija“

1940-1941 m. lietuvių antisovietinio pasipriešinimo judėjmo dalyviai Vokietiją vertino kaip priemonę, kurią galima panaudoti siekiant nepriklausomybės atkūrimo. Taip ją vertino ir J. Noreika.

LGGRT centrui nežinomi duomenys apie tai, kad „Jonas Noreika grįžo su žinia, kad naciai neleis Lietuvai būti nepriklausomai“. įtraukti šią pastabą į chronologiją

Vokiečių okupacijos laikotarpiu, t. y. 1941 m vasarą ir rudenį, Telšiuose buvo leidžiamas laikraštis „Žemaičių žemė“. Šio laikraščio ypatybė ta, kad po straipsniais, kurie jame buvo publikuoti, nėra nurodomi autoriai. Dėl to labai problematiška spręsti, ką spausdino ir ko nespausdino asmeniškai J. Noreika. Jisai atsako, kaip leidėjas.

Kita vertus, to meto visą lietuvišką spaudą kontroliavo nacių okupacinė valdžia. %Tai nesąmonė, pasižiūrėjus į turinį.

Manome, kad 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį Telšių apskrityje vykusių žudynių pagrindinės priežastys sietinos ne su laikraščiu „Žemaičių žemė“, kurioje nėra jokių raginimų žudyti žydus, o su Operatyvinės grupės A 2-uoju operatyviniu būriu ir su H. Himmlerio duotais nurodymais Operatyvinių grupių A, B, C, D ir jų padalinių vadams karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse. "Šalin žydus" - vertina, kad tai neraginimas žudyti. Laikraščių deklaracijų (pvz.Prapuolenio kalbos). Plunksna galingesnė už kalaviją, spaustuvė galingesnė už automatą.

Prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui Lietuvoje, partizanai sukilėliai ėmėsi kovinių veiksmų prieš besitraukiančius raudonarmiečius bei siekė nubausti įvairių tautybių asmenis (ne tik žydus), tarnavusius okupaciniam sovietų režimui. Sukilimui pasibaigus (pabaiga laikoma 1941 m. birželio 28 d.), sovietų režimo rėmėjų, užfrontės zonoje likusių raudonarmiečių persekiojimą tęsė sukilimo metu atsikūrusios lietuvių valdžios įstaigos. Manome, kad su šia veikla 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį buvo susijęs kpt. Jonas Noreika.

1941 m. liepos 25 d. Telšių apskrities viršininkas A. Ramanauskas, Telšių apskrities LAF organizacijos vadas Jonas Noreika apie minėtos kategorijos asmenų persekiojimo ypatumus Telšių apskrities Policijos nuovadų viršininkams ir Aktyvistų štabams rašė:

Kas gi buvo tie asmenys, kuriuos suėmė Telšių apskrities policijos pareigūnai, aktyvistai? Kaip pavyzdį galime pateikti šį faktą. Telšių saugumo policijos pareigūnas (šaltinyje įvardijamas kaip l. vir-ko p., greičiausiai einantis laikinai viršininko pareigas) Povilas Abramavičius 1941 m. birželio 27 d. sulaikė Rietavo miestelyje Miną Abelienę-Volfsonaitę, įtariant ją buvus komunistų partijos nare ir aktyvia veikėja. Nutarė laikyti suimtąją, kol vyks bylos tyrimas, Telšių apskrities Komendanto žinioje (1941 m birželio 27 d. nutarimas Nr. 1, LCVA, f. R-1441, ap. 2, b. 1, l. 4). Lietuvos Respublikos vardu Karo lauko teismas Telšiuose 1941 m. liepos 19 d., išnagrinėjęs Minos Abelovienės ir kitų asmenų bylą kaltinimu pagal baudžiamojo statuto 51 ir 453 straipsnius ir ip. valst. aps. įst. 14§6 punktą, priėmė šį sprendimą. Miną Abelovienę, Efroimo (50 m.); Justiną Kazlauską, Jono (31 m.); Edmundą Atkočiūną, Kazio (31 m.); Vladą Žiulkų, Juozo (42 m.); Haliną Šaulienę, Jurgio (22 m.); Stasį Ubartą, Leono (32 m.); Aldoną Tenisonienę, Juozo (42 m.); Stasį Dambrauską, Jono (33 m.); Aleksandrą Zelbą, Juozo (61 m.); Zigmą Daukontą, Juozo (43 m.); Prana Jukną, Prano (40 m.); Aleksą Stiliką, Dimitrijaus (27 m.) pripažino visus kaltais pagal įstatymo „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti“ I §, nutarė skirtis mirtes bausmę juos sušaudant ir pasekmėmis, kurios nurodytos baudžiamojo statuto 28 straipsnį, 29 straipsnio 1-ąjį punktą. Vladas Varanavičius pripažintas kaltu pagal I § to paties įstatymo ir, pritaikant baudžiamojo statuto 53 staispnį, skirta 10 metų įkalinimo sunkiųjų darbų kalėjime su pasekmėmis, kurios nurodytos baudžiamojo statuto 28, 29 ir 30 straipsniuose. Įrodymų daiktai palikti byloje. Teismo išlaidos nuteistiesiems paskirstytos po lygiai ir solidariai. Po teismo Mina Abelovienė, Justinas Kazlauskas, Edmundas Atkočiūnas, Vladas Žiulkus, Halina Šaulienė, Stasys Ubartas, Stasys Dambrauskas, Aleksandras Zelba, Zigmas Daukantas, Aldona Tenisonienė padavė malonės prašymus Lietuvų aktyvistų štabui Telšiuose, kurie buvo atmesti. Prano Juknos, Alekso Stiliko malonės prašymai nebuvo atmesti, jiems mirties bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime (Karo lauko teismo Telšiuose 1941 m. liepos 19 d. nuosprendis, LCVA, f. R-1441, ap. 1, b.13, l. 9). Įtraukti į chronologiją.

Galima prielaida, kad vienas iš asmenų, nagrinėjusų malonės prašymus, buvo ir kpt.Jonas Noreika.

Manome, kad 1941 m. birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusi lietuvių administracija, kuri vertino save kaip nepriklausomos Lietuvos administraciją, turėjo teisę persekioti asmenis, sovietų okupacijos laikotapiu bendradarbiavusius su režimu, kuris vertintinas kaip Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą neteisėtai įvykdytos okupacijos ir aneksijos pasekmė bei atsakingas už masinį gyventojų naikinimą (1940–1941 m. sovietinio genocido aukomis tapo per 31 tūkst. žmonių. turėjo teisę persekioti - kaip tokia "teisė" susiję su teisingumu? Ir palyginti aukų skaičių Telšių apskrityje (maždaug 1,000 žmonių per visus metus, daugiau ištremtų - su nužudytųjų skaičiumi).

Lietuvių administracijos nelaimė ta, kad nacių okupacinė valdžia nepripažino lietuvių 1941 m. birželio 23 d. Kaune paskelbtos nepriklausomybės ir Lietuvos laikinosios vyriausybės, kad 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo priversta savo veiklą prieš savo valią nutraukti. Ne prie ko?

Anksčiau pateikto minėto Karo lauko teismo sprendimo nevertiname kaip fakto, sietino su Holokaustu.

Kitą vertus, jis remiasi įstatymu „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir ju padėjėjams bausti“. kuris čia įstatymas?

Taip teigdami klystate: šios Jono Noreikos veiklos nusikalstama nelaikome, ji yra teisėta dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių.

Nesame surašę Jonui Noreikai pavaldžių aktyvistų. Objektyvių sąrašų sudaryti neįmanoma, nes nėra išlikę originalių Telšių apskrities LAF organizacijos dokumentų. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos baudžiamosios bylos, kaip šaltinis, nelaiduoja objektyvių sąrašų sudarymo. Atsisako tirti.

Kodėl nepabrėžiate lietuvių kankintojų žiaurumo ir žydų aukų nekaltumo?“ Apie tai, kaip suprantame lietuvių elgseną ir žydų aukas, galite spręsti remdamiesi Holokausto tema paskelbtų LGGRT centro straipsnių visuma. Apie LGGRT centro šia tema parengtus darbus galite rasti internetiniame puslapyje www.genocid.lt rašoma atskirai, tad reikia viską apžvelgti

Jono Noreikos išdavyste skatina abejoti kelios svarbios aplinkybės: a) jis buvo represuotas tiek nacių, tiek sovietų okupacinių valdžių.

b) po kalėjimo Štuthofe, pasirinko ne emigraciją į Vakarus, o tolesnę kovą už Lietuvos laisvę, suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe. faktinė klaida, jisai sirgo

Kur Jūs pabrėžiate atsakomybę už šiuos dalinius“? neatsako į klausimus

Visų potvarkių, susijusių su žydų diskriminacija, getais, turtu, kilmė sietina su vokiečių okupacinės valdžios įstaigomis. Žydų diskriminavimo iniaciatyva 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį sietina su vokiečių karinės administacijos, o nuo 1941 m. liepos pabaigos su vokiečių civilinės administracijos, t. y. su Šiaulių apygardos, į kurios sudėtį įėjo ir Telšių apskritis, komisaro Hanso Geweckes veikla.

Pats Povilas Alimas žudynių neiniciavo. Pagrindiniai žudynių ties Kaušėnais iniciatoriai ir organizatoriai buvo naciai, kurie Povilą Alimą pajungė savo valiai – Trečiojo reicho vadovybės uždavinių, susijusių su žydų genocidu, įgyvendinimui.

Vokiečių okupacijos laikotarpio (1941-1944 m.) lietuvių nepaklusnumo atveju (jeigu Povilas Alimas būtų atsisakęs vykdyti Einsatzkommando 2 būrio nurodymus), buvo galimybė pasitelkti Lietuvoje esančias vokiečių ginkluotąsias pajėgas ir nepaklusniuosius nubausti. Tų pajėgų būtų pilnai pakakę nubausti ne tik Povilą Alimą su jo būriu, bet ir apskritai visą Telšių apskrities LAF organizaciją.

Svarbiausias karinės administracijos uždavinys buvo palaikyti rimtį ir tvarką. Svarstyti svarbesnius politinius klausimus karinei administracijai buvo uždrausta.

Vakarinė Lietuvos dalis buvo pavaldi 821-ajai Šiaurės armijų grupės karo lauko komendantūrai Kaune, kuriai iš pradžių vadovavo gen mjr. Pohlis.

Karo lauko komendantūroje tarnavo 12 karininkų ir 40 puskarininkių bei eilinių, o vietos komendantūrose – po 2-3 karininkus ir 12-20 eilinių.

Okupuotos Lietuvos teritorija karinės administracijos buvo valdoma iki vokiečių civilinės administracijos įvedimo 1941 m. liepos 25 d. Vermachto komendantūros sprendė beveik visus karinius ir civilius reikalus. Įtraukti į chronologiją.

Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.), Vilnius, 1998, p. 71-72.

Už įsakymų nevykdymą vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai lietuvių dalinių nariams grasindavo sankcijomis.

A. Rukšėno straipsnyje, skirtame Jono Noreikos biografijos kontraversijoms, aiškiai kalbama apie Povilą Alimą, kaip žydų žudynių dalyvį Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu 1941 m. liepos 12-13 d. B. Juodikis neminimas, nes straipsnyje aiškinamasi, ką per minėtas žudynes darė ir ko nedarė J. Noreika, o ne B. Juodikis

Knygos rengimo metu nebuvo keliamas uždavinys ištirti sukilimo santykį su Holokaustu. Jūsų pastaba būtų teisinga tuo atvejus, jeigu toks uždavinys būtų keliamas, bet nebūtų atliktas.


NoreikaIškraipymaiDuomenys


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 sausio 14 d., 04:27