意识

Kas yra sąmoningumas?

Žinojimo (sąmonės) ir nežinojimo (pasąmonės) derinimas

Veiksmas +3

• Sąmoningumu suvokiame - sąmoningumas yra susilaikymas nuo vertinimo, tai suskliautimas. Tai priešinga įprastam smegenų darbui, tai susilaikymas nuo duomenų apdorojimo.
• Sąmoningumas yra atskyrimas dėmesio ir jo modelio, susilaikymas nuo jų sutapatinimo.
• Sąmoningumas yra pasekmė savasties, trejybės išskyrimas buvimo, veikimo ir mąstymo. Pats mąstymas yra, iš dalies, susilaikymas nuo veiklos.
• Sąmoningumas susijęs su riba tarp savęs ir pasaulio, su suvokimu, atitrūkimu, atskyrimu.
• Sąmoningumas ir sąmoningėjimas išreiškia nežinojimą, susiskaldymą lygiagrečių požiūrių.
• Consciousness of apple requires three points of view: stepped in to the experience (neural networks provide the apple in our mind), stepped out to consider it as a concept in our conceptual system, and compare those two to see how well they fit, and to alternate back and forth between the two. Social experience helps us more consciously distinguish between the two, and also to construct a shared "reality" where we talk about a "real" apple rather than the apple presented in our mind. Predictive processing (presenting hypotheses) is part of the conceptual system and matches it to experience.
• Distinguish between introspection (=awareness of attention = +2) and consciousness (as the framework for awareness - the ability to turn it on or off). Turning awareness off is to focus on the "whole" of the division, rather than the "perspective".

Mąstymas

• spider does not think in making a web but nature thinks

Pasirinkimo mąstysenos bendrystė

• Our scattered consciousness becomes made whole (like scattered time becomes whole).
• Consciousness is not something we are but something we participate in.
• Choosing to be ambiguous or unambiguous - living in the gap.

Dėmesio modelis (Graziano, Buračas)

• Dėmesio modelis yra pagrindas iš kurio (gyvūnijos raidoje) išauga aštuonerybė, padalinimai ir t.t.
• Kada yra dėmesio modelis, tada galime kryptingai kreipti dėmesį į savo paties dėmesį. Tai yra, galime kreipti dėmesį į savo dėmesį, į savo modelį savo dėmesio, ir taip pat į savo dėmesį savo modeliui. Tai labai susiję su sąmoningumu. Galime valdyti savo dėmesį - ar sąmoningėti (kreipti į save, vis labiau reflektuoti) - ar nesąmoningėti (kreipti į ką kitą).
• Antropologinis, teologinis mąstymas labai dažnas nes pagrindinis palyginimas yra dėmesio (tikslingumo) modelis. Vaisingąja prielaida, pagrindinis, pirminis, pirmykštis modelis yra dėmesio modelis.
• Consciousness (Self Love) as an idempotent, a fixed point, a View upon oneself. (Žr. Suhrit Dey).
• Išlendi už savęs - matai, kad darai pasirinkimą - arba jo nedarai. Tris kartus išlįsti už savęs - sąmoningumas.

Kodėl yra sąmoningumas?

Koks yra sąmoningumo tikslas?

• Galim susilaikyti nuo mąstymo ar veikimo - užtat galim abejonę išpuoselėti dvejone.
• Galim nesuveikti, neatsiliepti poreikiams, o verčiau būti tobuliems ar rūpintis kitų poreikiais, tai yra, išgyventi nulinį ar septintą požiūrį.
• Galim puoselėti dorovę.
• Galim susilaikyti nuo dėmesio ir jo modelio sulyginimo.

Sąmonė ir pasąmonė

• Ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė sieja dvi ašis (iš S2 į S1 ir iš S1 į S2). (Kahneman S1 ir S1)
• Sąmonė ir pasąmonė išreiškia žmogaus savarankiškumą ir nesavarankiškumą.
• Sąmonę puoselėjame mylėdami Dievą - pasąmonę mylėdami artimą, kaip save patį.
• Likimas - pasąmonė, laisvė - sąmonė. Laisvė - sugebėjimas neužbaigti žaidimo, neatsakyti klausimo, nežinoti tam tarpui. Laisva valia kyla iš sugebėjimo atsispirti pasąmonei, gyventi klausimu.
• Indukcija - iš pasąmonės į sąmonę. Dedukcija - iš sąmonės į pasąmonę.
• Sąmonė medis, pasąmonė tinklas, susisieja seka. Seka, tai žaidimo įpareigojimai.
• Will unites reason (conscious) and passions (unconscious). God's will disconnects reason and passions.
• Septynerybė leidžia atskirti siųstuvą ir priimtuvą, vyrišką lytį ir moterišką lytį, taip kad jie susieti bet atskirti.
• Sąžinė, tai pasąmonės balsas sąmonei, kada neatitinka sąmonė ir jos įvaizdis pasąmonėje. Kai sąmonė pavargsta, ji reikalus supaprasina, tai pasąmonė ją ramsto. O šiaip pasąmonė vis siūlo naujų minčių, gerų ir piktų, mus skatina ir gundo.
• Searle: Minds, Brains and Programs Skirtumas tarp "hardware" ir "software". Mąstymui reikalingas ryšys tarp abiejų. Ar tai susiję su pasąmone ir sąmone
• Pasąmonė mąsto automatiškai, nevalingai. Tuo tarpu sąmonė ieško "critical points" - takoskyrų - iš kurių galima nukrypti į vieną ar kitą ar trečią pusę. Dvejonės taipogi. Rašymas padeda susitelkti tam, išlaikyti dėmesį.
• Pasąmone kamuolys rieda žemyn. Sąmone kamuolys pastatomas ant takoskyros (padalinima). Sąmone kalnas puoselėjamas, keliamas aukštyn.
• Biases - personal bias=signature (Morse code operators - juos galima atpažinti iš savo braižo), content bias, modal bias
• Galima įsijausti nesąmoningai ir sąmoningai
• Pasąmonė yra atsakymas - pasikartojanti veikla, o sąmonė yra klausimas - sandara.

Savęs sąmoningumas

• Savęs sąmoningumu (self-consciousness) užsisklendžia trejybės ratas, tai ketvirtas sąmoningumo lygmuo ir sutampa su pasąmone.

Sąmonė mus atskiria, mūsų ryšius atkerta ir patikrina, taip kad kiekvienas esame savarankiškas mąstytojas. O pasąmonė mus sieja ryšiais tartum būtumėme neatskiriami viena bendra pasąmonė (Jungo kolektyvinė pasąmonė?)

Dievo troškimai - sąmonė (nežinojimas), mūsų netroškimai - pasąmonė (žinojimas).

Knowing: associative mind identifies p and b. Not knowing: Diassociative mind distinguishes p and b. For learning we need back and forth between semantic and syntactic minds.

Can system 2 learn on its own? AI translates language based on system 2. But this way is very inefficient - requires millions of examples - and it just yields a blob-mind, not levels of parsers - and so there is no intentionality in listening or speaking. It is just a mime, iš is just mimicking. True learning requires a clear hypothesis, thus System 1. And instead of "offloading" from conscious to unconscious, we should speak of "duality" of systems 1 and 2.

"Perceptual learning". Perception, Flux and Learning. Casey O'Callahan. Argues with Connolly.

Pasąmonė

• Common sense - System 1 - extended unconscious.
• System 1: Genius introduces a taste - which ultimately common sense embraces and validates, institutionalizes - becomes a principle of what we ought to feel.

Imagination - situation in the absence of others - and a seeking of meaning of our internal experience - a learning process - based on "images" in the sensory sense, as in smoking. So imagination of the perspectives themselves - allows for a universal community.

Asociatyvumą ir disasociatyvumą palyginti su kodėl ryšiais.

• Sąmonė aprėpia visumą. Randa, parenka sprendimui tinkamiausią tašką. O pasąmonė sprendžia.
• Kaip id, superego, ego susiję su pasąmone, sąmone?
• (Žmogaus) grynasis sąmoningumas kyla iš trejybės rato poslinkių.
• Ar sąmonė gali turėti ryšį su Dievu, o pasąmonė jos neturi?
• Trejybės ratu sąmonė atsiplėšia nuo pasąmonės. Ar Dievo trejybė veikia kartu?

Sąmonės ir pasąmonės ypatybės

Sąmonės apimtis:

• niekas - nėra sąmoningumo - tad "tikrovė"
• kažkas
• betkas
• viskas

Sąmonės gerumas: Dievas už manęs. Pasąmonės gerumas: gėrio sėkla manyje.

• Įsijautimas požiūriu užtikrintas, atsitokėjimas požiūriu į požiūrį ramus, ir sąmoningumas požiūriu į požiūrį į požiūrį mylintis. Pastarasis tobulai derina, nustato darną, kaip kad Aleksandro deriniais.
• 3 veiksniai: asmenų santykiai su savimi. Sau asmuo.
• Atsitokėjant, jaučiame ramybę ir į protą skverbiasi pasąmonės jausmai, tad atsitokėjimas yra širdies veiksnys, o įsijautimas yra proto veiksnys. Protas plėtoja pasąmonę, o jausmai plėtojai sąmonę.
• Graziano, "Rethinking Consciousness"
• Trejybės ratu mes pirmiausiai pasitraukiame, atsitokėjame (+2), paskui įsijaučiame (+1). Įsijausdami, įsijaučiame ir į savo atsitokėjimą. Tuomet esame sąmoningi (+3). Būdami sąmoningi, renkamės atsitokėti.
• 0 Dievas strimgalvis, jokia valia
• 1 valia: išskiria mąstymą ir veikimą ir nusistatymą
• 3 valios: meilė gali paveikti valią (išgyvenimus) valia gali pasikeisti. Žmogaus trejybės ratas
• Sąmonės ir pasąmonės bangavimas (kartu ir proto bei širdies bangavimas) remiasi simplektine geometrija. Tai tarpo sąlygos. Negali būti pastovi kaita nes iš pastovaus pastovumo gali išplaukti tiktai pastovumas. Turi būti kaita pastovumo ir nepastovumo, jų bangavimas. Jeigu būtų tiktai kaita be laisvumo, viskas būtų surakinta, ir kaitos negalėtų būti. Simplektinė geometrija išsako laisvumo plotą, kiek yra laisvumo.
• Compartment theory of memory. You remember the compartment. And the compartment is associated to other compartments. That is why memory is highly misleading because the associations, the prejudices are what define what you remember, and they are all you have in reconstructing your memory.
• Pažinti save, tai patirti ir suvokti, kaip mūsų pasąmonė mus išreiškia.

Duosiu pajusti, kokia sąvokų kalba galėtumėme iš esmės susikalbėti, kaip gyventi. Svarbiausia, tai mąstyti ko lėčiau, stebėti kur įvariausiai krypsta dėmesys, ir taip gerai pažinti savo vaizduotės ribas. Esame laisvi rinktis tarp galimybių. Užtat galim įsivaizduoti ir išvirkščiai, kaip dėmesys galėtų apžvelgti visas tas galimybes. Žodžiu, galim įsivaizduoti Dievą, kuriam mūsų gyvenimai yra atsakymai. Koks jojo klausimas?

Įsivaizduoju, Dievas klausia, ar jisai būtinas? Ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Jisai pasitraukia ir sukuria sau nepalankiausias sąlygas. Užtat jisai naujai iškyla, kaip kad Jėzumi Kristumi, kuriam teko susigaudyti, jog jisai Dievas. Kokiu pagrindu jiedu yra tasai pats Dievas? Būtent jų bendrai suvokta Dvasia. Tokia Dievo trejybe vyksta Dievo Tėvo tyrimas. Tačiau tą patį tyrimą tenka įsivaizduoti Sūnaus ir Dvasios akimis. Iškyla trys skirtingi jų vienumo pagrindai: Dievo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas.

Ar šie trys vienumai lygiaverčiai? Jų lygiavertiškumas pasireiškia žmogaus trejybe, kuria žmogus kaip mokslininkas tiria bet kokį klausimą, nusistatydamas, vykdydamas, permąstydamas ir vėl naujai nusistatydamas, amžinu ratu.

Gražus žodis: atitikmenys.

Atitikimai

Jums pristatysiu, ką esu išmąstęs, kaip gyventi. Pristatysiu iš dviejų skirtingų kampų, žmonių atsakymo (kaip gyventi) ir Dievo klausimo (koks jisai yra - kaip jis atrodo iš šalies - ar jisai būtinas).

Vaizduotė, dėmesys, žinojimas

• Vaizduotė mums leidžia mąstyti savo dėmesį ir leidžia jį mąstyti išvirkščiai.
• Vaizduotės ribos: dėmesio nagrinėjimas

Laisvė ir meilė

• Laisvė išvirkščiai yra meilė, tai yra, meilė palaiko laisvę.
• Žmogiškas mąstymas (laisvė) ir dieviškas mąstymas (meilė) - Dievas, kaip išvirkštinis žmogaus supratimas
• Kiekvienas iš mūsų kažkiek renkamės, kaip gyventi. Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. Taip žmogus išreiškia savo laisvę, savo valią. Galime galimybes pavaizduoti strėlėmis. Jos išsiskiria ir iš jų vis pasirenkame vieną.
• Jau pats rūpestis, kaip gyventi, reiškia, kad mes renkamės vieną iš kelių galimybių. Tai yra mūsų laisvė. Tai kaip iš to susigaudyti, kaip rinktis? Kas tai per pasirinkimas? Galiu bandyti susivokti, tai yra, atsiplėšti nuo savo pasirinkimo, nuo savo rūpesčio, susivokti jo visumoje, viską išversti, kad taptų klausimu. Tokiu laisvės išvertimu, tokiu išvirkštiniu mąstymu, aš, vieningas asmuo, mąstau kelias skirtingas galimybes. Tai jau ne žmoniškas, o dieviškas mąstymas. Tai mąstymas Dievo požiūriu, tai savotiškas Dievo apibrėžimas.
• Dievas myli, kaip ir žmogus. Bet ar Dievas viliasi, tiki, ištikimas? Taip, jeigu suvokti Dievą, kaip amžinai atsiskleidžiantį. Juk tame glūdi jo trejybė, jo išėjimas už savęs. Tačiau jo meilė yra pirm jo išėjimo už savęs, tai yra jo suteikimas sau laisvės. Meilė yra būtent jo esmė, jo vieningumas, grindžiantis jo išėjimą už savęs, jo paties laisvę. O žmogus yra jo laisvės išraiška, jo laisvės priemonė.
• Meilė iš laisvės į laisvę. Norint išeiti už savęs reikia suvesti daugiau negu protas gali aprėpti, tad reikia tikėti, gyventi tikėjimu. Reikia gyventi nežinojimu.

Dievas ir žmogus, kaip išvirkštinės priešingybės, išvirkštinybės, kaip išversta pirštinė

• Dabar išverskime šį žmogišką pasirinkimą tarsi pirštinę. Mintyse apsukime visas strėles. Įsivaizduokime požiūrį, nepasiduodančio paskirai galimybei, o aprėpiantį, vienijantį ir lygiagrečiai plėtojantį, palaikantį, mylintį jas visas. Kieno tai požiūris? Įsivaizduoju, jog tai Dievo požiūris. Juk tai požiūris viską aprėpiantis, plėtojantis, tiriantis, mąstantis, atskleidžiantis, valdantis, žinantis.
• Tokiu būdu apibrėžiu Dievą kaip asmenį turintį mums išvirkštinį požiūrį. Jums išdėstysiu savo mintis lygiagrečiai įsivaizduodamas ir vystydamas tiek Dievo požiūrį, tiek žmogaus požiūrį. Tai du tampriai susiję mokslai, Dievo klausimo ir žmogaus atsakymo. Abu mokslus puoselėju nagrinėdamas savo vaizduotės ribas, kokius įvairius požiūrius beįstengiu įsivaizduoti, taip pat apžvelgdamas savo paties gyvenimą, savo asmeniškus lūkesčius ir patirtas jų išdavas.
• Pirmiausia mąstau, kaip neatmesti galimybių, jų neatsisakyti. O Dievo galimybę pasirinkau, nes laisviau mąstau jo galimybę priimdamas nei ją atmesdamas. O neatmetę galimybę, ją kaip tokią priimame. O kadangi apsibrėžiau viską žinoti, tai juk Dievui būdinga, tad siūliau jam globoti mane, kad drįsčiau mąstyti jo požiūriu.
• Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. O Dievas lygiagrečiai vysto išsišakojančias galimybes.
• Žmogus gyvena laisvas, o Dievas kuria laisvę, tad myli.
• Žmogus puoselėja mažėjantį laisvumą - atsakymą, teisingumą, o Dievas puoselėja didėjantį laisvumą - klausimą, malonę.
• Dievas pasitraukdamas atveria nežinojimą, o žmogus įsitraukdamas užpildo žinojimu.
• Žmogus mąsto pasąmone, skubiai, o Dievas sąmone, po valiai.
• Žmogaus atsakymas yra itin sąlygiškas, o Dievo klausimas itin besąlygiškas.
• Dievo nežinojimas ir žmogaus žinojimas.
• Dievas trokšta, kartu su juo šviesuolis trokšta, o šiaip žmogus netrokšta.
• Žmogumi esame tai, ką renkamės, tai ką "turime", o Dievu esame tai, ko nesirenkame, ko atsisakome. Lietuvių kalba tai skirtumas tarp linksnių, galininko ir kilmininko, tarp ką? ir ko? esamo ir nesamo.
• Dievas mumis vis naujai atsiskleidžia ir gyvena toliau amžinu tyrimu tai kas besąlygiškai tariama. O žmogus gyvena daliniais, sąlygiškai tariamais, tad gyvenimiškais, atsakymais. Tad mus išjudina klausimas, ar besąlygiškai nusistatome, vykdome ar permąstome?
• Žmogaus ryšys su Dievu - Dievo Sūnaus požiūris; Žmogus be ryšio su Dievu - Dievo Tėvo požiūris.
• Iškyla žmogus, kaip kukliausias indas Dievo pilnutiniam atsiskleidimui. Žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo.
• Dievas išeina už savęs į asmenis (Aš, Tu, Kitas). Jisai pasitraukia strimgalviais, išoriniais požiūriais, tai yra trys būdai, kaip aplamai pasitraukiama: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau), taip kad šiais būdais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Žmogus savo ruožtu vykdo Dievo valią vidiniais požiūriai, jais išgyvena besąlygiškus atsakymus atvirkštine tvarka. Pirmiausiai, kaip žmogus paklusdamas Dvasios (asmenų) sandarai (dešimt Dievo įsakymų), Dievo įsakymui (teisingumui), jį vykdo besąlygiškai, kaip žmogus, kuriam Dievas davė įsakymą. Betgi žmogus laisvas, tad jeigu nenori vykdyti besąlygiškai, kaip paskiras žmogus, tai gali laikyti asmens sandaros (aštuongubo kelio), bendro žmogaus pavyzdžio, jį tikėti, tad besąlygiškai nusistatyti. Vėlgi, būdamas laisvas, jeigu nenori nusistatyti besąlygiškai, gali laikytis Dievo trejybės, vietoje Dievo rūpintis, tad permąstyti besąlygiškai. O jeigu nepermąstys besąlygiškai, jeigu yra abejingas, tai tada pats save pasmerkia. Žmogus gali pasirinkti kur "kelyje" palaikyti Dievą besąlygiškai - kelio gale, bendrystėje, besąlygiškai paklusti paskiram įsakymui; arba kelio viduryje, besąlygiškai tikėti bendru, tobulu žmogumi; arba kelio pradžioje, besąlygiškai rūpintis tuo, kuo Dievas rūpinasi.
• Suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) įrėmina žmogaus pasirinkimą Dievo vietoj savęs, tad gyvenimo lygtį, taip pat išreiškia Dievo tyrimą, jo pasitraukimą ir iškilimą.
  • 4-1 išsako mums aplamai, kaip klausimas iššaukia atsakymą ir juos sieja išsiaiškinimas.
  • 4+4 išsako mums kaip savo daliniu tyrimu atsiremti į Dievo visuminį tyrimą, kaip išplėsti laipsnyną gerumu ir Dievu. O Dievo Sūnui išsako, jog jisai atliepia Dievo Tėvo išėjimą už savęs, bet ne atvirkščiai.
  • 4+6 išsako mums kaip leisti Dievui pasitraukti ir kaip palaikyti kitų laisvę prisirišti, nepasitraukti, iškilti, atsiskleisti, taip kad pripažįstame tarpą ir Kitą. Tai yra bendra visiems, tad susikalbėjimo pagrindas, bendrystės pagrindas.
• Dievo raiškos, kaip Dievas iškyla mūsų vaizduotės ribose, ir išsiaiškinimo būdai, kaip ryškiname vaizduotės ribas.

Klausimas, atsakymas, žinojimas

• Išdėstysiu savo supratimą, kaip gyventi. Pasikliausiu dviem skirtingais požiūriais: atsakymu ir klausimu. Kiekvieno žmogaus gyvenimą laikau atsakymu. O koks būtų atitinkamas klausimas? Įsivaizduoju, tai Dievo klausimas, ar Dievas būtinas? Tad pirmiausiai noriu tampriau susieti žmogaus atsakymą, kaip gyventi, ir Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Toliau lygiagrečiai plėtosiu atsakymą, kaip gyventi, ir klausimą, kaip Dievas reiškiasi.
• Kiekvienas iš mūsų gyvenimas yra atsakymas, kaip gyventi. Drįstu manyti, jog tai yra atsakymas į visaką. Atsakymas, kaip gyventi, yra sunkiai suvokiamas, juk viską aprėpia. Užtat atsakymui pristatysiu atitinkamą klausimą, būtent Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas yra glaudžiai susiję kaip išverčiamos pirštinės vidus ir išorė. Plėtosiu tai atsakymą, tai klausimą, lygiagrečiai, pakaitomis.
• Dievas yra klausimas iš kurio visos galimybės išplaukia, o asmuo yra atsakymas atrinktas iš galimybių. Dievas vėlgi yra visų mūsų, atsakymų, suvedimas, kaip ir kodėl įvairiai renkamės gyventi. Gyventi klausimais, tai gyventi Dievu. Šviesuoliai gyvena klausimais, taip kad jiems kiekvienas atsakymas yra naujas klausimas. Tamsuoliai gyvena atsakymais, kuriuos jiems tenka amžinai lopyti, nes pats gyvenimas juos sutrikdo.
• Žinojimas - klausimas ir atsakymas
• Šviesuoliams rašau šviesuolių mokslo vadovėlį. Rašysiu iš dviejų taškų, kuriuos noriu suderinti. Tai mūsų atsakymas, gyvenimiškos žinios, kaip gyventi. Jį atspindi Dievo klausimas, jo tyrimas, ar jisai būtinas? Šviesuolių mokslas yra Dievo klausimo ir mūsų atsakymo sutapimas, taip kad Dievas nebūtinas, nes renkamės gyventi teisingai. Tačiau mūsų teisingas pasirinkimas remiasi Dievu, jo požiūriu, tad jisai būtinas. Toks išvertimas yra būdingas žinojimui, nes žinojimas yra gebėjimas atkartoti. Žinojimas yra dėmesio (smegenų mokslo nagrinėjamos "dvasios") atsitraukimas klausimu, bent dalinai atskleidžiantis vaizduotės tvėrinį, netgi jos galutines ribas, taip kad į jas galima naujai įsijausti iššauktu atsakymu. Slopindamas dėmesį, sulaikau mąstymą, pastebiu vaizduotės ribas ir dėmesio galimybes. Tai išminties esmė, visko ir laisvumo atskyrimas.
• Tai, kas pirmapradžiui Dievui būdinga, kaip klausimas, glūdi visose gyvenimo aplinkybėse, kaip atsakymas, tik išvirkščiai.
• Pavyzdžiui, Dievas klausia, ar jisai būtinas? ir tokiu būdu išeina už savęs. O mūsų visų atsakymas yra mūsų gyvenimas, bet renkamės, ar juo tenkintis (ar likti savimi), ar bręsti (išeiti už savęs).
• Kas yra gyvenimas? Dievas yra klausimas, o gerumas yra atsakymas. Gyvenimas, tai jų sutapimas, o amžinas gyvenimas, tai jų atskyrimas.
• Mus ir Dievą, atsakymus ir klausimą sieja keturios apimtys: Dievo požiūris, išsiaiškinimo būdai, maldos veiksmingumas ir kaip gyventi.
• Atsakymą paversti klausimu. Paklusti: kodėl paklusti? Tikėti: kaip tikėti? Rūpintis: kuo rūpintis?
• Atsakymas plėtojasi antistruktūra, veiksmu -1. Septynerybė - pasirinkimas. Šešerybė - pasirinkimo sąlygos. Penkerybė - sprendimas. Ketverybė - žinojimas. Ketverybė išsako veiksmą +2, kaip prisideda sandara ir dvasia (pasikartojanti veikla). Penkerybė išsako, kaip santvarka susiskaido į artimesnę ir tolimesnę aplinką (praeitį ir ateitį). Penkerybė išsako dvasios santykį su sandara (kaip kad išeinant už savęs), išsako santykį su posantvarka, tai yra, su mažesnės apimties santvarka. Taip kad sukuriama geometrija reikalinga lūkesčiams, reikalinga dangaus karalystei, reikalinga lygčiai 5+3=0. Parinktys (initial conditions) esant laiko simetrijai (determinizmui) nusako tiek praeitį, tiek ateitį. Tad skirtumas tarp priežasties ir pasekmės (laiko kryptingumas) yra kas kita, yra santykis tarp tos dvasios (priežasties) už santvarkos ir tai kas joje, jos sandaros. Tad klausimas, kaip sustatoma, apibrėžiama ir išlaikoma posantvarka. Tai laikinas dalykas. Užtat laiko (ir erdvės) kryptis grindžiama taip: žinojimas seka nežinojimą. Tad "kiekviena pasekmė turi savo priežastį" seka "dar ne kiekviena priežastis turėjo savo pasekmes", tai kryptingumas penkerybėje. Tai yra 4+1=5, ryšys tarp žinojimo ir sprendimo. Einant atbulai, išvirkščiai, atsakymu, gaunasi veiksmai +1 (=7), +2 (=6), +3 (=5) tada išsibaigia žinojimu, kuris apverčia tatai.
• Jin tai didėjantis laisvumas, pasitraukiantis klausimas, o jang tai mažėjantis laisvumas, prisišauktas atsakymas. Jin ir jang, tai ne ciklas, o tarpo generatorius. Tai viena kryptis iš jin į jang. Iš jang į jin reikalingas sąmoningumas 4 atvaizdais (+0,+1,+2,+3) apversti kryptį.

Visko žinojimas ir to žinojimo gražus taikymas

• Viską žinoti, tai matyti Dievo požiūriu. Gražiai taikyti, tai gyventi šviesuoliu ir puoselėti šviesuolių mokslą.
• Nuo vaikystės rūpėjo, kaip gyventi. Pagalvojau, jeigu viską žinosiu, ir man rūpės tas žinias gražiai taikyti, tai žinosiu, kaip gyventi. Tad nuo vaikystės trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
• Šviesuolių mokslas yra bendras Dievui ir šviesuoliui. Tai yra Dievo klausimas, jo šokis, Dievo trejybė. O mes įsijungiame į jo šokį savo atsakymu, savo gyvenimu, grynindami save trejybės ratu. Juk mes esame galimybė gyventi Dievu, be ryšio su Dievu, tad trejybės ratu ryškėjame, ar šviesuolių mokslu apimame visas galimybes.
• Anot šv.Pauliaus himno meilei, meilė yra tai be kurio nėra vaisingas nė visko žinojimas, nė visiškas atsidavimas. Tad tai susiję su gražiu taikymu, su šviesuolių bendrystės telkimu, be kurio Jėzaus auka beprasmiška.

Dievo trejybė ir asmens trejybė

• Dievo trejybė (Dievo visuminis tyrimas) nusako narius ir žmogaus trejybė (žmogaus dalinis tyrimas) nusako poslinkius.
• Dievo trejybė sutampa su trejybės rato poslinkiu. Tad trejybės rata derina tris Dievo trejybes iš skirtingų kampų: Tėvo, Sūnaus, Dvasios.
• Suprasti Dievo veiklą, jo tyrimą, amžinai atsiskleidžiantį. Ir tuo pačiu žmogaus pasitikrinimą bet kurią akimirką. Tad nurodau atitikimus tarp žmogaus atsakymo ir Dievo klausimo, ir parodau, kurios sąvokos kyla iš kurio požiūrio.
• Vienumą ir nevienumą kildinu iš Dievo išėjimo už savęs, jo amžinai beatsiskleidžiančio svarstymo, ar jisai būtinas? ar jo būtų jeigu jo nebūtų?
• Dievo trejybė - jo tyrimas - iš trijų kampų - tad aštuongubas kelias, 10 Dievo įsakymų - įvairūs vienumo ir nevienumo pagrindai - kaip tris kampus suveda žmogaus trejybė - tad 24 Dievo raiškos
• Dievas išeina už savęs į žmogų, trejopai - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios sandaromis. Išoriniais požiūriais Dievas pasitraukia. O žmogus ieško Dievo ir į jį remiasi, tad vykdo jo valią vidiniais požiūriais.

Palyginti Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? ir žmogaus atsakymą, kaip gyventi.

Pristatysiu kaip klausimą ir atsakymą savaip derina Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Tokiu būdu apžvelgsiu visas Dievo raiškas.

Dievo tyrimas

• Dievą išjudina klausimas, ar jisai būtinas?
• Dievas tuomi išeina už savęs į save.
• Dievas savastimi, asmeniu, požiūriu nusako nevienumą, praplečia vienumu.
• Iškyla Dievo trejybė, kuria Dievas kaip toks yra vienas.
• Tuo pačiu iškyla kiti kampai į šį vienumą:
  • Dievo Sūnaus požiūris: asmens vienumas aštuongubu keliu.
  • Dvasios požiūris: asmenų vienumas dešimt Dievo įsakymų.
• Dievo požiūris, tai klausimas, ar jisai būtinas? Vienas Dievas mumis vis plėtoja skirtingas galimybes. Tame klausime slypi atsakymai, kad Dievas nebūtinas ir kad Dievas būtinas. Iš Dievo kyla asmenys, taip kad Dievas nebūtinas. Tokiu būdu išsakome ir pagrindžiame, kas yra asmuo, atpažįstame save.
  • Dievo raiškos, kaip Dievas reiškiasi, tai yra, kaip įvairiai įžvelgiame jo požiūrį. Kokį Dievą įvairiai pažįstu.
  • Kaip Dievo raiškos susiveda į Dievo šokį.
  • Vaizduotės ribos, kaip Dievas pasitraukia. Išspręsti sandarų klausimus.
  • Meilės mokslas, maldų veiksmingumą, kaip Dievas įsiterpia, kaip mes paskiri asmenys susivedame.

Kaip gyventi

• Renkamės ar amžinai bręsti, ar šiaip gyventi? (Ar mąstyti Dievo požiūriu ar žmogaus požiūriu?)
  • Jeigu šiaip gyventi, tai tada gyvenimas mus paauklėja. Iškyla trejybės klausimai.
• Sprendžiame ar turime ar neturime ryšio su Dievu?
  • Jeigu neturime ryšio su Dievu, tai patys save tikriname trejybe.
• Jeigu yra ryšys su Dievu, tada mes su juo neviena. Teikiame pirmenybę Tėvui vietoj kad Sūnui. Taip ryškiname sandaras, renkamės vienumą nevienume. Puoselėjame bendrystę grindžiantį mokslą, sąvokų kalbą.
• Asmenų atsakymas, kaip gyvename.
  • Renkamės gyventi. O vis renkamės vieną galimybę iš kelių. Renkamės klausimą, kaip gyventi?? Iš asmens kyla Dievas, taip kad jisai būtinas.
  • Kaip mums elgtis? Ar mums šiaip gyventi (savo požiūriu) ar amžinai bręsti (Dievo požiūriu, taip kad Dievas vis nauja raiška pasitraukia ir iškyla)? Šis klausimas ir jo atsakymas derinami trijose skirtingose vienumo ir nevienumo sąlygose, tad atitinkamose dorovėse. Tai trys skirtingi būdai kaip Dievas be požiūrio prisiima požiūrį (+1, +2, +3), kada nesame Dievas:
    • Be asmens (Tėvas): Dievas nebūtinai geras. Tėvui rūpi, kaip žmogus priima jo nemalonę, Dievo pažinimo sklaida iš vieno asmens į kitus, kaip gerbti laisvę, bet nebūti žiauriam. Dievo trejybė derina klausimą ir atsakymą tiesiogiai.
      • Kaip nesielgti, tai yra, kaip ir kodėl įvairiai nuklystame.
    • Asmeniu (Sūnus): Kaip gyventi šviesuoliu? Aš nebūtinai tobulas. Sąžinės lavinimas. Sūnui rūpi gerasis vaikas, bet jis nuolankus Tėvui. Aštuongubas kelias klausimą ir atsakymą derina keturiomis apimtimis.
      • Kaip gilintis dar nežinant, tai yra, kokie yra išsiaiškinimo būdai.
    • Asmenys (Dvasia): Kaip bendrauti šviesuolių mokslu? Gyvenimas nebūtinai teisingas. Gyventi gera valia tarsi visi būtumėme viena, tuomi įveikti dorovės liūną, tuo pačiu į bendrystę vis įtraukiant kiekvieną, įskaitant Dievą. Susikalbėti sąvokų kalba. Dešimt Dievo įsakymų klausimą ir atsakymą derina keturiais troškimais (valios sutapimais pirmyn ir atgal) ir šešiais jų tarpais (valios nesutapimais), kuriais gerbiame suskaldytą valią.
      • Kaip visi klausimai išsiveda iš klausimo, kaip esame viena?
  • Nesirenkame gyventi, tiesiog šiaip gyvename. Tuomet atsirandame Dievo būsenoje. Taip būna taip pat, kada renkamės gyventi, bet neturime ryšio su Dievu, taip kad Dievas gyvena mumis. Gyvename Dievu. Asmens trejybe:
    • Išeiname iš vieno požiūrio, slenkame į kitą. Gyvename klausimais: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau? Tada gyvename viena su visais.
    • Išgyvename trikdį, pragarą. Pragare gali būti tiktai vienas Dievas. Tai sugrįžimas į pirmapradžio Dievo būseną iš kurios jisai išėjo į save.

Ko naudingo galim pasisemti iš kiekvienos Dievo raiškos

Kaip viską taikyti aplamai. Kaip sąmoningai puoselėti gerumą...

• 1 AA. Kaip atpažinti, vertinti Dievo malonę.
• 3 ADA. Kaip gyventi bloguoju vaiku, bręsti, suvokti santykį su Dievu, kaip pasiklydęs vaikas.
• 3 DAD. Kaip gyventi geruoju vaiku, palaikyti Dievo atsiskleidimą.
• 1 AA. Kaip puoselėti dangaus karalystę.
• 3 DDD. Kaip suvokti ir palaikyti Dievo veiklą ir tikslą, kaip susieti blogo ir gero vaiko gyvenimus, kaip gyventi sąmoningai, valingai, trejybe, veiksmu +3, kaip megzti kalbą.
• 1 AA. Kaip globoti asmenį, kaip mylėti jį, kad jis galėtų gyventi trejybe. Kaip melstis dalykiškai, dviese trise, kaip malda suveikia.
• 1 A. Kaip gyventi bendru žmogumi, Kitu. Kaip rinktis amžiną gyvenimą vietoj šio gyvenimo. Kaip supinti malonę ir teisybę.
• 4 D. Kaip mylėti Dievą, mylėti priešą, laikytis teigiamų įsakymų, prasmingai užsiimti. Kaip taikyti pirmines sandaras, atsiliepti į poreikius (būti tobulais, gyventi kitų rūpesčiais), abejones (gyventi išmintimi, dvejonėmis, ko iš tikrųjų norime), lūkesčius (gyventi ramybe, teigiamais lūkesčiais) ir vertybes (bendrauti su Dievu, jį iššaukti).
• 6 DA. Kaip mylėti artimą, laikytis neigiamų įsakymų.
• 1 AAA. Kaip iššaukti šventąją Dvasią, sukurti jai erdvę.

Užrašai

• Sąmoningumas skiria sąlygiškumą (pasąmonės tyrimą) ir besąlygiškumą (sąmonės tyrimą) ir ir sprendžia, kuriuo protu tirti, nes galima tik vienu.
• Sąmoningumas ištisai sprendžia po sulyginimo visgi, kuria (pasąmone ar sąmone) geriau vadovautis tiriant, gyvenant? Kuris tarnauja tyrimui?

Dievas vienu metu išlaiko skirtingus požiūrius, o mes, asmenys, priešingai, iš kelių renkamės vieną.

• Meldžiame "Tėvė mūsų", būtent mūsų, taip kad gali skirtis mūsų tikėjimas, kaip bus; mūsų gera valia; mūsų duona. Dievas išlaiko mūsų skirtumus.
• Greitas, pasąmoninis mąstymas yra žmoniškas, viską suvedantis į vieną. O lėtas, sąmoningas mąstymas yra dieviškas, leidžiantis mąstyti skirtingas galimybes.
• Gyvenimo mokslo apsunkinimas yra tai, kad mes galime nugyventi tiktai vieną galimybę, vieną pasirinkimą. Užtat bandom tai įvairiai apeiti skirtingose apimtyse, pavyzdžiui, skirtingose laiko atkarpose pabandydami pirma vienaip, paskui kitaip. Arba mokomės iš kitų gyvenimų, iš jų pavyzdžių. Ir renkantis tenka atsiduoti visu gyvenimu ("everything is on the line") be išsisukinėjimų. UŽtat iškyla savęs pasiteisinimai, kaip kad Nietzsche įtarinėjo.
• Širdies tiesos dviprasmiškos, pasaulio tiesos vienaprasmiškos.
• Sąmoningumu viskas susidėlioja
• Sąmoningumu esame nuovokūs, tad mums viskas susidėlioja tvarkingai. Tiesa kaip siūlas suveda viską, betką, kažką ir nieką. Ar suveda greičiau, ar lėčiau, Dievui nesvarbu, bile tik suveda teisingai.
• Kito tiesa yra jo sąmoningumo ženklas, kaip jisai nusistato.
• Sąmoningumu deriname žinojimą ir nežinojimą, renkamės žinoti ar nežinoti, atsakome už savo apimtį, atsisakome požiūrių
• Sąmoningumu mąstome vis turiningiau.
• Pasąmone mąstome vieną atsakymą, sąmone klausimu sustatome galime keliems atsakymams.
• Sąmoningumas leidžia mums atsisakyti savo požiūrių grandinės (ir kartu prisiimti požiūrius).
• Sąmoningumu renkamės žinoti ar nežinoti, puoselėti šviesuolių bendrystę, kurioje gyvename klausimais vietoj kad atsakymais,
• Sąmoningumu nežinojimą vis tikriau, gyviau, tiksliau išreiškiame žinojimu. Nežinojimas įsikūnija žinojimu, o žinojimas palaiko nežinojimo plėtojimą.
• Kai įsimylėjau Ievą, man tikėjimas nuginklavo sąmonę, leido pasireikšti pasąmonei.
• Mintys spirale sukasi apie nekitimo tašką.
• Kaip žmogų suprasti kaip besiplėtojantį nekitimo tašką?
• Sąmoningumas tai vieningumas tiesioginio (išgyvenimo) ir netiesioginio (mąstymo) patyrimo.
• Sąmoningumas susijęs su apimtimis? su sąvokomis?
• Pasąmonė, tai gyvas, tiesioginis ryšys su mintimis, o sąmonė netiesioginis, sąmoningas, atsargus, suvokiantis, "dėmesingas" ryšys. Tai tos pačios mintys. Mintys pereina iš pasąmonės samonę, tad atsiveria mūsų dėmesys, tad svarbus skirtumas tarp sąmonės ir pasąmonės. Jos sueina per kalbą, jos tinklą.
• Feynman: Ką negaliu sukurti, tą nesuvokiu. O kuriama pasitraukiant.
• Sąmoningumo laipsnis išsako asmenų lygties lygmenį, asmenį: Dievas, Aš, Tu, Kitas, kuriuo gyvename.
• Apie sąmoningumą, kas turi, tam bus duota daugiau, o kam trūksta, tas netiks ir to ką turi.

Sapne apsiverčia - pasąmonė veda sąmonę. O šiaip gyvenime sąmonė tardo, valdo pasąmonę.

Sąmoningėjame

• Tampam sąmoningi tik kada esame laisvi, užtat kada jaučiam savo laisvę ir ja pasinaudojame. O vykdyti Dievo valią įmanoma tik kada esame laisvi, tik tada galim paklusti, tikėti, rūpintis. Nes įsisavinti tai reiškia išversti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, o tam reikia laisvumo, ir būtent mūsų laisvumo, tad laisvės.
• Gyvybė susiveda iš jautrumo, atliepimo ir jų jungiančios valios. Valia juos sujungia elgesiu, kuris gali būti klaidingu, ydingu, kurį gali tekti taisyti. Sąmoningėjame visur tokioje lygtyje, ir lygties narius (jautrumą, atliepimą, valią) bene galima brandinti viduje ir išorėje, aplinkoje.

Pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas yra trys lėlininkai (padalinimai yra lėlių teatrai). Jie turi tarpusavio santykius:

• Sąmonė valdo pasąmonę
• Sąmoningumas valdo pasąmonę
• Sąmoningumas valdo sąmonę

Tai primena ženklų savybes. Kaip tada suprasti trejybės ratą?

• Sąmoningumas suderina pasąmonę ir sąmonę taip, kad būtų galima laisvai rinktis atsižvelgiant į kitus dalykus.
• For Edmund Husserl, phenomenology is "the reflective study of the essence of consciousness as experienced from the first-person point of view."

Sąmonė gimdo pasąmonę.

• Pasąmonė. Dirbtinas intelektas užpildo tarpus.
• Žmogus yra trilypė virvė. Pasąmone nusistato, sąmone vykdo, sąmoningumu permąsto. Ir tai atsispindi aplinkoje, pasaulyje, kurį žmogus perkuria. Tokiu būdu trejybė ir ketverybė susijusios.
• Kuria prasme 12 klausimų (ir 12 aplinkybių) yra susiję su sąmonės klausimais ir pasąmonės atsakymais?
• lygiagreti raida bakterijos (mitochonrdijos) ir archėjos (eukarijoto) yra pavyzdys kaip gali būti lygiagreti raida žinojimo ir nežinojimo, taip pat smegenų ir proto
• Jausmas, kad esame sąmoningi, yra naudingas, bet vargu ar būtinas. Galėtumėme to jausmo neturėti, panašiai, kaip kad galime gyventi be regėjimo, be įsimylėjimo jausmo, be skrandžio urzgėjimo, be skausmo jausmo, be lytinių santykių ar jausmų.
• Sąmoningumas +3 nėra savatikslis. Jisai tarnauja Dievui +0 atskirdamas pasąmonę +1 ir sąmonę +2, tuomi palaikydamas amžiną gyvenimą, kad Dievas nebūtinai geras.

Įvairūs požiūriai į sąmoningumą

Buračas - Dėmesio nežinomybei sistemos primetimas ir tikrinimas

Giedrius Buračas believes that the mechanism of consciousness is key to all manner of unanswered questions about the brain, just as the discovery of DNA answered so many questions in biology, genetics, biochemistry and evolution. He thinks of it in terms of our system of attention. Our attention focuses on that which is unexpected. It is an entire system that is expecting the unexpected. It is a complex model of our entire life by which we anticipate the unexpected and organize our response. Just as we are ever projecting "what" our entire world is like, so with our attention we are ever projecting "how" it works. Our attention is likewise projecting and checking all of its assumptions. Indeed, this checking takes place through the same cerebral cortex that serves as the medium for such checking, just as in a computer data and programs are stored in the same media, so that programs may be treated as data. Whereas our checking of the world is an interlinked set of disparate checks, our attention is a sparse system for arriving at the unity which we focus on to deal with the unexpected.

Giedrius thinks of consciousness as the projecting and checking of this system of attention as to whether it is working appropriately. I venture that consciousness is projecting and checking the unity of the system of attention. Whenever the system of attention is failing to model the unexpected and cope with it, then the consciousness checks the system of attention and considers whether the world is at fault - verifiably strange things are happening - or our model is at fault - it does not hang together. Our consciousness allows us to persist in conflict with the world and yet to resolve conflict within our model of it. Our consciousness projects and checks "why" the world is as it is.

Goguen

Goguen: In passing, on your idea of life: ive sometimes thought that "life is the consciousness of god" -- though usually without god.

Qualia

• JosephGoguen: I have also been trying to relate my ideas about concepts and logic to consciousness, and in particular, to qualia, which i define as segments of perception that are perceived as wholes (though they may still be seen to have parts), and i have worked on applications to free jazz improvisation.

Proto išlaisivinimas

• JosephGoguen: Another strand of all this relates to consciousness and to the ultimate concerns of the Buddhists who created concepts like sunyata ("mu" in Japanese), which is to fully liberate the mind. Consciousness studies is another new field that is currently exploding with new results and new ideas, in

part due to the movements mentioned above, but mainly (i think) due to new technology for observing the mind at work, e.g., fMRI and PET scans. It has been shown that advanced meditators really do have different minds from the rest of us, and many old myths about memory, perception, emotion, etc. have been deposed. I think we are coming to understand what it means to be human much better than ever before, and along with that, what it means to be alive. So Ibrahim's questions are really very timely, very deep, and very productive!

Sąmoningumo laikinumas

• Goguen: For your information, Buddhists dont believe in anything being eternal; the transience of all things, including consciusness, is one of the most fundamental points of basic buddhism, shared by all traditions. I think you are confusing Buddhism with Hinduism.

Andrius: I'm curious to hear more about your thought that "life is the consciousness of god", with or without god, and what is the nature of that god, even just as a dummy variable.

The idea that "life is the goodness of God" together with "everlasting life is the understanding of the goodness of God" yields: "everlasting life is the understanding of life".

This does seem close to the self-understanding that relates to consciousness. And it also injects a quality of stepping out, into the everlasting, the absolute. That also seems part of consciousness.

Now I feel confused. I guess I should ask what you mean. Do you mean life is "god's consciousness" or "consciousness of the concept/nature/presence of god"?

Just as a side note, I think of the Trinity as a threesome given by consciousness of the nullsome. God is one, but to be conscious of God, we resort to "taking a stand - following through - reflecting", and in following his will, to obeying or believing or caring.

Harland: Relative to domain: Ability to check if statements in a domain are true or not.

John Harland

• Andrius: This very much relates to my friend John Harland's (a fellow grad student from UCSD) theory of consciousness. It's actually simple but very powerful: You simply consider the statements relevant to some domain and the ability to check if they are true or not. Something is conscious if it shares this "Turing test" type ability - but this is crucial! it is with respect to that domain. (I suppose also the ability to reflect upon oneself or another being that it is able to apply such tests. I suppose this accords with the operation +3 that I think of as consciousness, by which I think we add three perspectives (to a division of everything) so as to allow for such a generic "other" (such as ourselves but also others) who can make such tests). So there is a huge partial order of consciousnesses that accords with the many domains out there. As a practical example, he's interested in how a deaf person might be able to "see" sound in an intuitive way, this should be possible. Similarly, I'm interested to be able to not just 'know anything' but to be able to know, in particular, that vantage point from which I can know anything, looking out on all dominion. Which is to say, to sit in God's lap, and look out with him.

Norman Anderson

Pasąmonė skaičiuoja vidurkius. Sąmonė išskiria daugybą ir sudėtį.

I have been finding a place in my philosophy for Kahneman/Tversky's distinction between a fast-thinking System 1 and a slow-thinking System 2. Namely, in my model, we need to have two minds - one for answers (what we unconsciously know) and one for questions (what we consciously don't know). This gives rise to a duality that is the basis for logic (the logical square) which perfectly balances the two approaches. It's also the difference between semantics (what we intuitively know) and syntax (how we manage the variables, the unknowns). Basically, we call this distinction the "unconscious" and the "conscious". I think it's the basis for the right and left hemispheres (one advocates for the intuitive mind that knows, and the other advocates for the rational mind that doesn't know.) Neurologists gave up on that distinction because they discovered huge neurological variations. But they never thought of the hemispheres as "advocates" in a dialogue, whereas they are simply looking at particular implementations, so they can never find such a high-level distinction. I think the two ways of thinking are also the basis for stereotypes of female and male cognition, which seem cross cultural and actually widely acceptable (a bit surprising in our day).

So I've been thinking of studying more closely the various cognitive biases that Kahneman/Tversky discovered. And I thought about your adviser's work.

His work suggests a very simple model:

• The unconsciously knowing mind (fast-thinking System 1) is built up by "averaging" (as in a mind built up from associations, or a neural network model).
• The consciously not knowing mind (slow-thinking System 2) breaks that apart into "adding" and "multiplying".

Then that would make the relationship between the two minds very concrete. "Averaging" models indicate System 1 at work and "adding" and "multiplying" models indicate System 2 at work.

So to investigate that I would need to go through his books and list all the models and see if such a distinction could be made. But I was wondering if there might be a compendium online of his school of thought. But it doesn't seem to be very active.

Homeostatic Consciousness New Approach Old Problem

• Sąmoningumo pavyzdžiai - pasitikrinimai. Galvoju ar dar ką užkąsti, pasižiūriu, matau yra spragėsių likučių, suabejoju, ar iš tikrųjų esu išalkęs, pagalvoju, galėčiau likusius grūdus išmesti, nusprendžiu palaukti bet kol kas nevalgyti.
• Sąmoningumą galima žadinti pakaitomis įsijaučiant ir atsitokėjant, o dar paprasčiau, pakaitomis šaltu santykiu ir šiltu santykiu.
• Sąmoningumas yra refleksija (krypties apsukimas).
• Mintis po Jaan Aru kalbos apie dirbtinį intelektą lapkričio 20 d., 2023 m. Jisai tvirtino, kad sąmoningumas gali kilti iš ląstelių santykių, iš dendritų. Bet jeigu dvi būtybės nesiskiria savo veiksmais, koks skirtumas, kad viena yra sąmoninga, o kita ne? Kodėl reikėtų vieną būtybę vertinti labiau?

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC