Gvildenu | Mintys / Užrašai

Žr. Logic

笔记

Apibrėžimas

Apibrėžimas (požiūrių lygtis) glūdi aštuongubame kelyje kartu su ketverybe.

Apytakos

Palyginti geros valios pratimus (ir 3 kalbas) su apytakomis. Jie visi susidaro iš tų pačių sandarų.
Kiekvienoje apytakoje svarbu nurimti.

Asmenys

Asmenys - neigimas prieš apimtis ir po apimčių - kaip tai suprasti? Loginis kvadratas.
Asmenų tyrimais, Aš įsijaučia į pasąmonę, į netroškimus, ir išskiria valią. Tu atsitokėji sąmone, gyveni bendru žmogumi. O Dievas naujai iškyla Kitu, sąmoningumu.

Atvaizdai

Didėjantis ir mažėjantis laisvumas. Kas turi, tam bus duota. Kas neturi, iš to bus atimta.

Bendravimas, bendrystė, pokalbis

Mes skirtingi, tačiau pats pokalbis bendras, bendrystė bendra.
Bandyti bendrauti su žmogumi, kaip dviprasmiška būtybe, turinčia tiek pasąmonę, tiek sąmonę, tiek laisvę rinktis tarp jų. Ir su jais bendrauti taip, kad jie turėtų ko didesnę laisvę.
Pokalbis - bendravimas su (savo) nežinojimu, su kito žinojimu - kaip žvaigždės danguje, kiekvienas iš savo kertinės vertybės
Bendrystės esmė - ir valdžios esmė - mylėti žmones labiau negu jie patys save myli, kad jie labiau save mylėtų.

Dievas

Dievas išeina už savęs ryškindamas savo prielaidas. Jisai už santvarkos savo prielaidų neišreiškia. Jo savastis yra jojo prielaidos.
Ar Dievas turi protą? Jo protas išplaukia iš požiūrio, kaip ir mūsų protas, kartu ir visko padalinimai. Užtat Dievas turi širdį ir valią. Bet Dievas neturi kūno, nes jisai yra dvasia.
Dievo šokyje, "Aš esu Dievas" išsakoma būtinumu, tikrumu, galimumu. O Dievas yra Dievas išsakoma buvimu, veikimu, mąstymu. Tad "Tu esi Dievas", aštuonerybę, turėtų išsakyti aplinkybės daiktas, eiga, asmuo. O "Tai yra Dievas", dešimt Dievo įsakymų, turėtų išsakyti aplinkybės vienis, visybė, daugis.
Ar Dievas būtinas? Dievo Dievas būtinas: meilė. Dievo esmė, Dievo kertinė vertybė: meilė. Dievas sau priima kertinę vertybę nes mes ją priimame pasąmone. Tad jisai mūsų pagrindu, mūsų pavyzdžiu irgi prisiima.
Koks Dievas būtinas? Vienas Dievas, mūsų vienumas. Tai antrinių sandarų pagrindas, pavyzdžiui, padalinimų. 6 atvaizdai yra vienumo rūšys.
Klystančiojo klystantis ryšys su klystančiu Dievu (mumyse, pasaulyje, mūsų širdingame gyvenime, kaip man buvo su Dievu ir Ieva).
Tobulas Dievas skatina remtis pakankamu Dievu, gyventi dangaus karalyste, tad paribyje, ten kur pavojinga.
Viskas iškyla Dievui svarstant, ar jisai būtinas? Jisai nebūtinas ir tuo pačiu būtinas. Visos sandaros išvedamos Dievui išeinant už savęs į Aš, paskui Tu ir galiausiai Kitą. Užtat Dievas yra nebūtinas. Tačiau strimagalvio Dievo nebūtinumas atveria suvokimą, kuriuo iššaukiamas Tu, Aš ir galiausiai, Dievas, taip kad Dievas yra būtinas.
Tad Dieviškas strimagalvis žinojimas, išreiškiamas sandaromis, 0=>1=>4=>6, išverčiamas žmogišku sąmoningu suvokimu, išreiškiamu širdingu bendravimu, kuriuo esame viena, išsiaiškinimais, žinojimo rūmais, 6=>4=>1=>0. Pastarasis žingsnis 1=>0 bene žengiamas aštuongubiu keliu ir bene susiejus tris išsiaiškinimo būdus: paklusimo, pašnekovo (tikėjimo) ir blogio vengimo (rūpėjimo).
Dvasia: Dievas yra, užtat yra.
Pasaulis - Viskas! - Dievo sandara: Dievo nėra, užtat yra. - Viskas yra Dievo pasišalinimas, užtat Dvasia sklaido visakame ir jame pasireiškia. Kaip Dievas atsiranda visakame? Šitą suvesti su sandarų raida, su visko savybių paneigimu.
Susieti trejybės "suvokimą" su žmonių suvokimu kuriuo Dievas virsta būtinu.
Žmoguje Dievas (širdis) ir ne-Dievas (pasaulis): Žmogaus ir Dievo požiūrių sutapimo pagrindas yra Dievas žmoguje. Žmogiškumas tampa požiūrio aplinkybių dalimi. Tad žmogiškumas nesiskaito, jį galima atmesti. Dievas, jeigu būtų žmogus, jeigu turėtų žmogaus aplinkybes, žmogaus sąlygas, irgi turėtų tą patį požiūrį. Arba turėtų kitą, kuriuo atveju, skirtųsi žmogaus ir Dievo požiūriai. Širdies požiūris yra Dievo požiūris žmoguje, o pasaulio požiūris yra ne Dievo požiūris. Žmoguje aplinkybės paima viršų, tad iškyla pasaulio požiūris, bet užtat svarbu išlaikyti širdies požiūrį, kaip pirminį, iš kurio išplaukia antrinis, pasaulio požiūris.
Apibrėžiant gerumą, Dievas nebūtinai geras, nes Dievas atveria tarpą gerumui, tad jisai pats nebūtinai geras.
Teigiami įsakymai - koks Dievas yra, kaip toks. Neigiami įsakymai - koks mudviejų su juo santykis.
Pripažinti, kad Dievas neprivalomas, juo galim vadovautis (geltonasis Tu) ar nesivadovauti (mėlynasis Kitas), teigiamu ar neigiamu įsakymu, sutampame. Tad Dievą suvokti pirmiausia už savęs, už santvarkos, ir tik tada juo gyventi, tad svetimoje santvarkoje, ne savoje. Gyventi svetimu šiame pasaulyje, tad klajokliu, keliauninku, tokiu pagrindu bendrauti su kitais, geltonais ir raudonais, tad gyventi klausimais. Susigaudome, kad esame siųsti ir tai priimame širdingai, tad mūsų teisingi santykiai su Dievu. Vyksta pokalbiai tarp geltono (bendro) ir raudono (paskiro), tarp juodo (Dievo) ir kito (mėlyno). Jėzus dalyvauja abiejuose pokalbiuose, vienur kaip vyresnis raudonajam, kitur kaip jaunesnis, Dievui
Mylėti visus, tai atjausti. Dievas atjaučia antrinėmis sandaromis.
6 kintamųjų rūšys. 6 vienumai, esame viena. 6 matematikos įrodymo būdai yra vienumo būdai.
Gera širdis yra Dievas mūsų gelmėse, besisiejantis su Dievu už mūsų. O gera valia yra mūsų pastangos atverti tarpą tarp jų, leisti Dievui būti tiek mumyse, tiek už mūsų, taip kad esame jam priemonė.
Mylėk artimą (draugą) ir tolimą (priešą).
Meilė yra Dievo ištakose - jo prielaidose - ketverybe, ir meilė yra Dievo išdavose - gyvenimo ir amžino gyvenimo palaikyme. Tai du skirtingi atvaizdai, dvejopai suprastas Kodėl. Koks tų atvaizdų santykis?
Mąstyti, kaip susitelkia dėmėsys - Dievas mūsų židinys, paskui telkiame savo židinį, galiausiai bendrystė yra tveriama sustatyti mūsų dėmesį. O dėmesys skiria daugiau išteklių tam, kas mums svarbu, ir mažiau šalutiniams dalykams, kurie mums mažiau svarbūs. Dėmesys yra išteklių paskirstymas, dėmesingumo paskirstymas.
Koks pagrindas vienybei - Dievas viduj ar Dievas už mūsų - Dievas viduj yra fermioninis, dvi būtybės negali būti toje pačioje vietoje - bet jeigu Dievu už mūsų, tai jisai bosoninis, ir galime kartu banguoti.
Dievas mylėjo pasaulį bet kas tik myli pasaulį, Dievas nėra jame. 1 jonas 2
Sekmadienio, poilsio dienos tikslas - pamylėti save, pasąmonę - leisti jai atsiskleisti. Dievo ? tikslas, ir moters tikslas, Ievos ir obels, ir maldos.

Dievas nebūtinas:

Asmenys: Iš Dievo tyrimo iškyla asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) ir juos supančios sandaros (Visaregis?, Netroškimai, Pasirinkimai).
Sandarų kubas.
Padalinimų ratas: trys vyksniai, išsaugojantys sandaras, plėtojančius požiūrius.

Užtat Dievas būtinas:

Gyvenimo lygtis - keturi vaidmenys ir keturi asmenys (lygmenys, apimtys) - iškyla Dievo būtinumas, amžinas gyvenimas.
Suvokimo lygmenys: suvokimas, savęs pažinimas, bendras suvokimas, susikalbėjimas.
Požiūrių sudūrimas - požiūrių santykiai.
Vertybės Vertybių žemėlapis, klausimų žemėlapis.
Vertybių išplėtojimas vyksniais.

Izaijas - kad jie galėtų būti pasmerkti

Matas ir kiti: jis kalba palyginimais, kad neatimtų jų laisvės...
Jonas (13?): būtent iš Dievo išplaukia žmogaus nusiteikimas tikėti, nes be Dievo žmogus netikės...

Dorovė

Atsakomybė

the distinction between those who make the rules and who have to play by them, thus related to scopes and to the difference between hard and soft truths
būtina, tikra, galima - trejybės atvaizdas, grindžiantis atsakomybę

Savastis

Aš iš esmės nesu savo kūnas, nė protas, nė širdis, o iš visų atvaizdų tesu savo valia. Valios pagrindu galiu būti ir širdis, ir protas, ir kūnas. Aš nesu savo protas - esu savo valia - šitą suvokiau kovodamas su įpročiu glamonėti save. Protas gali apstatyti valią, bet aš galiu kažkiek atjungti savo protą, atsiriboti nuo jo. Panašiai, nesu savo kūnas - galiu paaukoti savo gyvybę, kentėti skausmą. Nesu savo širdis - galiu nepaisyti savo jausmų, savo jautrumo. Tačiau negalima atskirti žmogaus nuo jo širdies, proto ar kūno.
Doros klausimas liečia visuomenę. Apydoros klausimas iškyla suskaldant visuomenę į asmenis. Sąlyginis taikymas išskiria rūpestį laisva rinka (konkurencija, asmenų dalios) ir laisva spauda (asmenų troškimų).
4 vienumo sampratos išsako vienumo kokybę. Dorovė renkasi kokybiškesnį vienumą.
Gyvenimo nepasisekimai reikalingi nes jie įrodo sąlygiškumo nepakankamumą, tai kad reikalinga gyventi besąlygiškumu, besąlygiškai.
Gėrį ir blogį pažįstame. Bet Dievo nepažįstame, tai bene yra gyvybės medis, pažinti Dievą.
Aš - bendras žmogus, o tu - paskiras žmogus. Esminė klaida, tai kad save (Aš) laikome Tavimi (Tu). Tad gyvename ne kaip bendras žmogus, o taip, kaip kiti į mus žiūri.
Blogis. Velnias, tai asmuo. Tai blogis, sandaros lizdas - tarnauti ne Dievui, o velniui. Dievas yra už šito pasaulio, o velnias žmogų uždaro dar siauresniame pasaulyje, atskiria nuo kitų žmonių, taip kad negali jais rūpintis, nėra viena su jais. Užsandarina. Velnias ne danguje, o širdies gelmėse. Teigiami įsakymai yra ryšiai iš Dievo mumyse į Dievą už mūsų. Neigiami įsakymai neleidžia užsandarinti, atveria kelią iš Dievo už mūsų, jam įeiti į Dievą mumyse.
Gali mąstyti kelis ėjimus į priekį - bet reikia veikti po vieną ėjimą - ir sąmonė privalo atskirti mąstymą ir elgesį - nes turime nežinoti kaip bus po kiekvieno žingsnio.
Jeigu esi prisirišęs prie savęs, tai būsi pragaro sunaikintas.
Dorovinis pagrindimas yra dvilypis. Suvokiame, kaip turėtumėme tobulai elgtis - tačiau dažnai esame netobuli, ypač savo atitrūkimu nuo kitų, nesirūpindami kitų dorove. Betgi taip pat mus gali paskatinti protingas elgesys, kaip būtų protinga elgtis. Ir kai abu sutampa, nebėra jokio pagrindo nusidėti. Jeigu protu galima palaikyti dorovę, tai nebėra pagrindo jos atsisakyti.
Tirti išgyvenimų dorovę ir juose ieškoti įvairių pobūdžių prisiminimų.

Dviprasmybė

Dviprasmybė - ar mus sieja ryšių buvimas ar nebuvimas?
Žmogaus (laisvės) ir Dievo (dviprasmybės) dvejybiškumas. Nagrinėti dviprasmybės vaidmenį Dievui išeinant už savęs. Dviprasmybė atveria žmogaus laisvę tikslinti ar nuklysti, gėrio ir blogio, sąmoningumo ir nesąmoningumo. Toliau šią žmogaus dviprasmybė grindžia tris kalbas - nesąmoningumo galimybę.

Fizika

Ženklų savybės: pirmos trys yra fermionų, kitos trys yra bosonų.

Gyvenimo lygtis

Gyvenimo lygtis asmenimis išreiškia vidinių santykių ir išorinių santykių dvilypumą. Šį dvilypumą taip pat išreiškia matematika.
Apibrėžimas <=> gyvenimo lygtis -> 3 veiksniai -> padalinimai <= Apibrežimas. Kaip gyvenimo lygtis reiškiasi pasirinkimų malūne.

Gyvybė

Gyvybė iškyla, raida vyksta jautrumo zonoje. Kiekvienoje sistemoje yra jautriausia ribinė zona, kur jautrumas didėja toliau. Tai raidos variklis.

Išgyvenimai

Tirti Aleksandro išsiaiškinimo būdus ir juos susieti su mano išgyvenimų deriniais.
Išgyvenimą suprasti kaip piramidę ir palyginti su Dave Gray piramide. Kūnas -> protas -> širdis -> valia -> valia -> širdis -> protas -> kūnas. Kūnas yra plačiausias sluoksnis.
Mokytis iš istorijos, iš šventraščio, ir iš kitų žmonių išgyvenimų, kaip kad iš savo išgyvenimų.
Amžino gyvenimo branda yra asimetriškai atsiskleidžianti, kaip kad simpleksai. O gyvenimo įtampos iškyla ir pranyksta, simetriškai, kaip kad koordinačių sistemomis. Tad išgyvenimas susidaro iš įtampos simetrinio klodo ir brandos asimetrinės esmės, branduolio. Tad matematika išreiškia gyvenimą - išgyvenimus - ir žinojimo rūmai tai naujai suveda, mokslu.

Kalbos

Įvardijimas - santykis su kažkuo - tirti, kaip mokomės žodžių. Pagrindimu mokomės dėsnių. Pasakojimu susigalvojame įvykius iš nieko.

Ketverybė

Klausimas Kodėl? jei tik yra apibrėžtas: Kodėl X? visada remiasi tvirtinimu Ar (X yra). Ir panašiai, klausimas Kaip X? remiasi tvirtinimu Koks X. Tačiau tai nėra sąmoningo mąstymo poslinkiai, o kalbos teiginio parengimas.
Relate Not What to Why, and Not How to Whether.

Lūkesčiai

Grožis padeda mums suprasti ar mes pakeliui į tiesą.
Kaip žavesys, artimumas, meilė sieja šešerybę ir jaudulius?
Ramybė (nulinis požiūris) yra laisvė nuo jausmų.

Malda

Ryšiai veikia maldų suveikimą, taip pat maldos leidžia atsisakyti ryšių.

Matematika

Homologija bandyti išsakyti persitvarkymų tarpą tarp pirminės ir antrinės tvarkos.

Netroškimai

Netroškimais esame prisirišę prie savęs. Tačiau ta savastis keičiasi priklausomai nuo apimties. Iš pradžių tapatinamės su savo kūnu (poreikiais), paskui su protu (abejonėmis), toliau su širdimi (lūkesčiais) ir valia (vertybe).
Mes esame sukurti prisirišti, tai žmogiška. Tačiau užtat turėtumėme prisirišti prie Dievo, prie to, kas besąlygiška.
Netroškimuose įžvelgti veidrodį tarp besąlygiško Dievo, neturinčio savęs, ir mūsų sąlygose, atsisakančių savęs. Ir išmąstyti, kaip išauga ta sąsaja požiūrių (kanalų) skaičiumi - požiūrius tenkinant jokiu požiūriu, abejonėmis-dvejonėmis vienu požiūriu, lūkesčiais-jauduliais sąmonės-pasąmonės dviem požiūriais, vertybėmis-klausimais trimis požiūriais.

Pasąmonė

Compartment theory of memory. You remember the compartment. And the compartment is associated to other compartments. That is why memory is highly misleading because the associations, the prejudices are what define what you remember, and they are all you have in reconstructing your memory.

Pasirinkimai

Laisvė rinktis tarp uždaros ir atviros sandaros.
Pasirinkimas (simpleksinis): savyje neišskiriami (nuliai), pasaulyje išskirtini.

Pasirinkimų malūnas

Širdingas bendravimas tai buvimas viena, tai susitapatinimas. Esame viena su Dievu paklusdami; su tavimi tikėdami; su kitu rūpėdami; su savimi amžinai gyvendami.
Sandaros kyla iš sąmoningumo tarpo, iš tiesos -1+3=2.
Palyginti 7/8, 3/4, 1/2, 0/1 ar -1/0, ir 5/6.
Gyvenimo atsakymai privalomi (trejybės ratu), tačiau gyvenimo klausimus patys pasirenkame (padalinimų ratu).
Jeigu žinai kuri apimtis platesnė, rinkis ją. Jei nežinai, pasikliauk trejybės ratu.
Pirmi trys poreikiai grindžia elgesį, kiti trys poreikiai grindžia dorovę. Kaip su kitais netroškimais?
Žmogiškasis protas susiskaido bendravime kalbomis ir jomis reiškiasi per kelis žmones - tai maldų mokslo pagrindas. Tad sunku žmogui vienam būti su savimi. Taip pat žmogus bendrauja su savimi - sąmone su pasąmone - tai atvaizdų ir aplinkybių, lūkesčių ir jaudulių pagrindas.
Koks santykis tarp troškimo ir netroškimo, ir žinojimo ir nežinojimo? Pilnai atsikleidžius troškimui, sutampa žinojimas ir nežinojimas - tai visko žinojimas. O troškimui neatsiskleidžius, visiškai nesutampa žinojimas ir nežinojimas - tai nieko žinojimas.
Atjauta sustato teisingą santykį: išgyvenimu (Dievo troškimo) žengiame kartu su Dievu, išeinančiu už savęs į mūsų sąlygas (netroškimą).
Skausmas. Ar skausmą išgyvename, kaip klausimą? Bandome suvokti skausmo prasmę. Skausmas tuo pačiu gali mus apgauti. Skausmas yra vaizdinys to, ko nepageidaujame, netrokštame. Ar malonumą išgyvename, kaip atsakymą?
Savęs patikslinimas reikalingas įveikti negeranoriškumą, juk privalai geranoriškai iš naujo pats pasitikrinti save.
Klaidžioti, tai trejybės esmė, bet klaidžioti tikslingai: mokytis, daug kartų po truputį, nenuklysti toli, mokytis ryškiai, moksliškai, protingai, išmintingai, ilgais, tvarkingai, užtikrintais, surėdytais siūlais. Kaip neregis iščiupinėja savo kalėjimo sienas.
Sąmonė sustato pasąmonei sąlygas? Atsiplėšia nuo savęs širdingai, atsiduodanti pasąmonei - sąlygose.
Įsijaučiame netroškimais, o atsitokėjame būtent siauresniais troškimais, taip kad yra tarpas, laisvumas. Atjauta sieja įsijautimą ir atsitokėjimą. Sąmoningumas bene skiria įsijautimą ir atsitokėjimą.
Troškimai palaiko ramybės (ir prielaidų, nulinės aplinkos, "baseline") turtingėjimą, vis daugiau požiūrių: savarankiškumas 0, užtikrintumas 1, ramybė 2, meilė 3 - tie troškimų požiūriai reiškiasi netroškimais, juos susiuva. Meilė palaiko esmę, tad prielaidų išryškėjimą.
Padalinimai nusako mūsų sąmonę, atvaizdai ir aplinkybės nusako mūsų savijautą, ir kalbos nusako mūsų pasąmonę.
Rūpi ryšium su kažkuo, tikime ryšium su betkuo, paklūstame ryšium su viskuo.
Septintuoju požiūriu gyvenat kitu, atsiranda požiūris ir jo dviprasmybė. Trimis požiūriais atsiranda trejybės ratas. Jis praturtina dviprasmybę, tą patį ratą gali išgyventi skirtingos būtybės.
Mąstyti, kaip iš atsitiktinumo išsigrynina protas, širdis ir valia. (Sąmoningumas.)
Žmogus turi būti pats nukryžiuotas (paklusti) arba tikėti kitu arba jam turi rūpėti.

Poreikiai

Kraštutiniškumas leidžia kitiems suvokti, kokios galimybės, kad yra kažkas daugiau už santvarkos. Užtat kraštutiniškumo reikia labai nedaug.

Požiūriai

Dėmėsys (focus). Išskyrimas pažintojo ir pažinovo, grindžiantis ir atveriantis apimtį. Dėmesį suteikia pažinovas ir priima pažintasis.
Žiūrėti To Look is to take up a view, which is to say, to have the same ObservationalPlane. To Look is to take up an ObservationalPlane. We look through somebody else's eyes if we take up their observational plane. In general, this is the Heart within us and God in that context.

Požiūrių grandinė

Požiūrių grandinė bene susijusi su aritmetine hierarchija rekursyvinių funkcijų teorijoje - yra ir visiems - ir tai susietina su kategorijų teorijos adjoint functors.

Požiūrių sudūrimas

Dievo ir žmogaus požiūriai gali sutapti ir susidurti nes vienas kitą papildome.

Sąmonė

Sąmonė aprėpia visumą. Randa, parenka sprendimui tinkamiausią tašką. O pasąmonė sprendžia.
Kaip id, superego, ego susiję su pasąmone, sąmone?
(Žmogaus) grynasis sąmoningumas kyla iš trejybės rato poslinkių.
Ar sąmonė gali turėti ryšį su Dievu, o pasąmonė jos neturi?
Trejybės ratu sąmonė atsiplėšia nuo pasąmonės. Ar Dievo trejybė veikia kartu?

Suvedimas

Visą žinojimą randu kaip suvesti:

Dievo klausimu, ar jisai būtinas? Jisai būtinas ir nebūtinas.
Amžinu gyvenimu, mūsų suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Kaip geras vaikas, kaip blogas vaikas tą priima?
Dievo atsiplėšimu nuo savęs, nuo savo požiūrio.

Šį žinojimą gražiai taikome įtvirtindami bendrystę, kuria čia ir dabar amžinai mokomės, bręstame, gyvename.

Šešerybė

Šešerybėje požiūrio įsisavinimu neigimas (išorės) dingsta. Neigimas yra priešingybės paženklinimas, atskiriantis Dievą ir gerumą (kaip Dievo ženklą ir paneigimą). Tad šešerybė, dorovė veikia išsakant neigimą, neišsakant teigimo.

Taikdarystė

Tarpininkų svarba taikdarystėje. Žmonių nuostatos pasikeičia bendraujant ne su tais, kurie laikosi priešingų nuomonių, bet bendraujant su dar kitais ir jiems paprieštaraujant.

Tiesa

Smulkiausias skirtumas yra prieštaravimo skirtumas tarp teiginio ir neiginio, nes nežinojimas jų neskiria, o žinojimas skiria, bet nežinojimas ir žinojimas keliauja kartu. Šis skirtumas bene iškyla kvantinėje mechanikoje.
Smulkiausias skirtumas yra tarp klausimo ir atsakymo. O mes gyvename būtent tame tarpe. Ir viskas plėtojasi būtent tarpe tarp Dievo klausimo (Ar jis būtinas?), iš kurio viskas išplaukia, ir jo atsakymo, į kurį viskas susiveda.
Tiesos atsiskleidimo eigos (galimybių) klausimas - juk tiesa būtinai atsiskleis, tačiau kaip atsiskleidžia ir kodėl - ties kur labiau susipainioja arba nesusipainioja - dviprasmybės laisvė atveria žmogiškos divprasmybės laisvės ...)
Tiesa yra tai kas girdi liudijimą Jn 18

Trejybė

Ar trejybės ratas tik įtvirtina esamas nuostatas? Palyginti su klausimo gvildenimu.

Vertybės

Angelai - kertinės vertybės. Velniai - netikros, bergdžios, baigtinės vertybės, neryškėjančios, be atvirumo, tad be ryšio su Dievu.
Kai save pažįsti, gali atsisakyti savęs ir žiūrėti plačiau, užtat kyla klausimai - gyveni plačiau - nes nesutampa.

Viską žinoti

Viską žinoti, tai reiškia pažinti visas mūsų mąstymą ribojančias sandaras ir kartu Dievo požiūrį iš kurio jos visos išvedamos.

Žinojimas

Pradžioje buvo nepažinimas (įžvalga, nežinojimas). Jo priešprieša, tai pažinimas (duomenys, sandaros).

Žinynas

Kiekvieną sąvoką pagrįsti išsiaiškinimu, ir kiekvieną išsiaiškinimą aprašyti, kaip sąvokos išrituliavimą.

Žmogus

Žmonės skiriasi nuo kitų beždžionžmonių nes abu tėvai gyvena kaip pora ir rūpinasi šeima. Užtat gali dažniau gimdyti vaikus. Manau, kad vaikus veikia dviejų tėvų skirtingo mąstymo (sąmonės ir pasąmonės) pavyzdys.
Žmogumi atsiranda ketverybė (penkerybė, šešerybė, septynerybė) ir nulinis požiūris. Kartu atsirandu du atvaizdai, tai yra, žmogiškieji atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas.
Žmogus iš prigimties eina už savęs į kitus.
Žmogus išreikštas požiūriais, santvarkoje, nepabėga nuo savęs, o Dievas pabėga, atsisako savęs, yra pirm požiūrių.

Aprašas ?, Pamąstymai ?, Gvildenu, Trokštu išmanyti
Duomenys ?, Viskas, Padalinimai, Atvaizdai, Aplinkos ?, Rėmai ?, Kalbos
Įžvalgos, Dievas, Nebūtinas, Aš, Tu, Kitas
Būtinas, Paklusimas, Tikėjimas, Rūpėjimas ?, Amžinas gyvenimas

Yra ketveriopas išėjimas už savęs. Yra dvejopas susitapatinimas su savimi: suvokimas, kad esame viena su kažkuo už mus daugiau; ir to nesuvokimas, tad buvimas santvarkoje.

the dual space suggests that maps to a one-dimensional space (like money) are equivalent to the multi-dimensional space. But is that true in the case of money? And does that mean that in life we are in the infinite-dimensional case where the dual dual is not the same as what we started with?

Troškimai išsako požiūrių skaičių, nuo jokio požiūrio iki trijų požiūrių. Troškimai išsako Dievą požiūriais. Atjautos nusako trokštantį Dievą kaip išgyvenantį dalį netroškimo požiūrių. Tai jo buvimas ir nebuvimas. Dievo buvimas yra už santvarkos, o jo nebuvimas yra laisvumas santvarkoje. Užtat atitinka Dievo buvimas ir nebuvimas - jo nebuvimas yra būtent jojo.

Trejybės ratu mes pirmiausiai pasitraukiame, atsitokėjame (+2), paskui įsijaučiame (+1). Įsijausdami, įsijaučiame ir į savo atsitokėjimą. Tuomet esame sąmoningi (+3). Būdami sąmoningi, renkamės atsitokėti.

0 Dievas strimgalvis, jokia valia
1 valia: išskiria mąstymą ir veikimą ir nusistatymą
3 valios: meilė gali paveikti valią (išgyvenimus) valia gali pasikeisti. Žmogaus trejybės ratas

It seems that to means going beyond and also being with.

Sąmonės ir pasąmonės bangavimas (kartu ir proto bei širdies bangavimas) remiasi simplektine geometrija. Tai tarpo sąlygos. Negali būti pastovi kaita nes iš pastovaus pastovumo gali išplaukti tiktai pastovumas. Turi būti kaita pastovumo ir nepastovumo, jų bangavimas. Jeigu būtų tiktai kaita be laisvumo, viskas būtų surakinta, ir kaitos negalėtų būti. Simplektinė geometrija išsako laisvumo plotą, kiek yra laisvumo.

Ar, koks, kaip, kodėl išsako mūsų ryšį su tuo kas už santvarkos. Kodėl paaiškina kodėl reiškinys yra santvarkoje. Tad kodėl pasiekia siauriausią tašką, o kaip ir koks yra tarsi platesni gaubliai, kuriais matome laisviau, blankiau. Nusistatau valia kodėl, vykdau širdimi kaip, permąstau protu koks.

Kūno pakopa yra plačiausia savo apimtimi, tačiau jinai nepagauna visumos, tad jos žinojimas yra sąlygiškiausias. Tai nieko žinojimas. Toliau, mažiau sąlygiškas yra kažko žinojimas, ir dar labiau sąlygiškas yra betko žinojimas. Valios pakopa yra siauriausia savo apimtimi, tad jinai yra visko žinojimas, jinai sutampa su visuma.

Trimis požiūriais besąlygiška būklė tampa sąlygiška būkle. Pirmu požiūriu žvelgia už savęs į sąlygas; antru požiūriu atsigręžia; trečiu požiūriu apsiriboja savimi, sąlygomis.

0->1->2->3
4->5
7<-6<-5
0<-7

Bemąstant, bedirbant protinį darbą, pavyzdžiui, dėliojant mintis, dažnai vieną mintį apmąstai (suvedant pasąmone), paskui atitokėji ir perkeli jos ženklą, ir reikia įsiminti tiktai minties esmę, reikalingą prisiminti kur tą mintį nukelti. Užtat nebeprisimenu tos pačios minties, bet tiktai jos esminę dalelytę ar netgi patį veiksmą, o paskui atsiradus deramoje aplinkoje, prisiminsiu ir atstatysiu visą mintį.

Padeda paaiškinti: kaip tiki, taip bus. Tikėjimas yra išvadų tikslumas.

Palyginti šimtamečio vaido dorovę (ketverybės lygmenų lyginimą) ir keturis lygmenis pokalbiame atsisakyti.
Šimtametis vaidas: troškimai išsako laisvą valią, o netroškimai - likimą. Tad kaip mums išeiti iš likimo į laisvą valią? Tai pokalbio sandara.

Netroškimai, įsijautimai, tai Dievo dvasios indai, kaskart tikslesni dvasios papildiniai. O troškimai, atsitokėjimai yra Dievo dvasia, kaskart išsiplečiantys: meilė - valios atsitokėjimas, ramybė - širdies atsitokėjimas, užtikrintumas - proto atsitokėjimas, savarankiškumas - kūno atsitokėjimas.

Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais - tai šeštas lygmuo, beveik aukščiausias, bet taikdariams reikalingi kiršintojai. O aukščiausiam lygmeniui - palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės - nereikalingi kiršintojai. Tad galima ištirti priešingybių vaidmenį Palaiminimuose.

Visiškos nepriklausomybės siekis yra puikybė ir prakeikimas. Iš to kyla kaltės primetimas, puikybė. Trošktame to, ko patys netrokštame. Mokytis trokšti. Troškimas, tai investavimas į save, prisirišimas prie savęs, kad taptumėme tuo kuo save išsiugdome. Tikslingumas (intentionality) įsitraukimas.

Požiūris yra kaip išvestinė. Sąlygos yra besąlygiškumo išvestinė. Pasirinkimų malūnas yra kaip Dievo šokis, tiktai vyksta sąlygose, papildo ir išplečia esamą, besąlygišką Dievo šokį. Dievo šokis yra nesantykinė apytaka, o pasirinkimo malūnas yra santykinė apytaka.

Egzistencializmas - pats sau klausi klausimus. Derrida - klausinėja kitus, o tai nerimta.

Ar savybių visuma yra simpleksas? Ar savybės skaidomos (koordinačių sistema).

Jeigu žmogus gyvena kūnu, jis nesuvokia kokiu pagrindu jisai gali būti giminingas Dievui, bet kai tik jis gyvena protu jis gali sutapti su Dievu, jį suprasti, jį atpažinti.

Kalbos, sandaros leidžia taikliai išreikšti.

+1: dvejonės, padalinimai. +2: jauduliai? gėrio kryptys? (atvaizdai? aplinkybės?), +3: aštuongubo kelio 3 atmainos, 3 kalbos.

Sapnavau, kad visas pasaulis susidarė iš trimačių matricų skaičių, kuriais išsidėstė skaičių galimybės, taip kad galimybės negalėjo kartotis, užtat jų mąstai tvarkingai dėliojosi, kurie reiškiniai kiekybiškai mažiau ar daugiau skaitlingi.

Amžinai tobulėjame kaip Dievo tyrimo liudytojai, jo tyrimo priemonės. O tyrimų galimybės reiškiasi matematika ir tyrimų prigimtis reiškiasi fizika, tai tyrimų pagrindai. O kaip su maldos mokslu, su taikdaryste? Tai mūsų tarpusavio santykiai, Dievo ir mūsų, paskirų tyrėjų, kaip susiveda mūsų tyrimai.

Dievo tyrimo pobūdis grindžia šviesuolių bendrystės santykį su visa žmonija. Nes privalo būti liudytojų, kuriems Dievo sąvoka visiškai svetima, pakankamai svetima, pakankamai sava ir visiškai sava. Tad visuomenėje bus tokių, kuriems Dievo sąvoka yra nebūtina ar netgi žalinga. Ir bus tokių, kuriems Dievas yra neginčytinas, nė jo buvimas, nė jo gerumas, ir negali būti jokių abejonių. O šviesuoliai supranta, kad Dievui reikalingi ir vienaip, ir kitaip nesuteikę. Svarbu, kad pats liudijimas būtų nuoširdus ir teisingas. Tad šviesuolių bendrystė puoselėja nuoširdaus tyrimo galimybę, tiek Dievo būtinumo klausimu, tiek apskritai, visais klausimais.

Bendravime su kuo norime suskambėti su tuo norime bendrauti.

Neišgyvenime gali įtampa išaugti ir paprasčiausiai atslūgti. Tai bene įvyksta pasakojimo vienete. Išgyvenimui reikalinga aklavietė, kurioje nėra kaip sumažinti įtampos. O įvardijimas ir pagrindimas bene vyksta pasakojime, nusako įtampos židinio pakopas.

Išmintis (dvejonėmis) derina Dievo valią (laipsnynu) ir gerą valią (gėrio kryptimis).

Blogis yra pasekmė gerumo sąlygiškumo. Atsisakyk sąlygų ir nebebus blogumo. Jėzus tokiu būdu nugali velnią.

Laisve kiekvienas kuria vidinį pasaulį. Pasaulis mums tvirtina, kad mes esame paskiri ir visgi negalime kurti kartu, bet tik jisai gali. Tačiau šviesuolių bendrystė nugali pasaulį, nes kuriame bendro žmogaus pagrindu.

Kaip besąlygiškumas, apibrėžimas ir kitos Dievo šokio sąvokos reiškiasi pasirinkimų malūne, žinojimo rūmuose?

Kitas išplečia Tave jo nebuvime, už Tavo apimties.

Padalinimuose yra tokie santykiai visumos požiūrio į dalies požiūrį:

dvejybė: kiekvienas požiūris išsako viską
trejybė: kiekvienas požiūris išsako betką
ketverybė: kiekvienas požiūris išsako kažką
penkerybė: kiekvienas požiūris išsako nieką
šešerybė: kiekvienas požiūris išsako klausimą
septynerybė: kiekvienas požiūris išsako atsakymą

Kiekvienu atveju tai (visumos) požiūriai į (dalies) požiūrį, tad atvaizdai. O nulybė, tai joks požiūris. Vienybės visuma ir dalis sutampa, tad tai tiesiog požiūris. Įdomu, kaip tai susiję su veiksniais +1, +2, +3. Pavyzdžiui, sąmoningumas šešerybės klausimų yra vienybės klausimas: Ar Dievas būtinas?

Robotai. Technologijos deriniai atitinka žmogaus brandos derinius. Viltis.

B_>C ..... How->What

External relations -> Internal logic .... (Not What=Why) Hom C -> Hom B (Not How=Whether)

Smurtas griauna santvarką. Taika perauga esamą santvarką, išlaiko ir išplečia jos pilnatvę.
Susapnavau: kad rašau knygą būdų, kaip atsispirti visuomenei? gyventi bendru žinojimu, klausimais, be patirties.
Dievas yra savęs neigėjas. Vaidmenys teigia Dievą ir tuomi neigia save. Jų teiginiai yra asmenys.

Sąlygiškumas: jei yra tik požiūriai, (jei nėra nulinio asmens, Dievo), gaunasi trejybės ratas. Nesąlygiškumas: Bet už jo gaunasi trys besąlygiški matai, kurie būtini skirti. (Kartu sudaro šešerybę.) (Aštuonlypiuose) netroškimuose ieškoti +3? ar kaip? ir ryšio tarp sąlygiško ir nesąlygiško. 0,1,3,3.

Ieškoti Dievo tikslų - pasimokyti iš siaubingų įvykių.

Malda, taikdarystė, vaidmenų išskyrimas: vienas įsijaučia (nes skauda), kitas atsitokėja (sprendžia), atveria tarpą Dievui.

Dievui Tėvui nerūpi kaip išeiti iš santvarkos. Tiktai Sūnui rūpi.

Gyvenimo lygtis - 4 asmenų lygmenys sudaro trejybės ratą - tad galima įžvelti keturis trejybės atvaizdus, aplinkybes 4x3. Tai yra, kiekvienam požiūrio lygties nariui yra trejybės atvaizdas. Ogi trejybės atvaizdus dėlioja ketverybė. Tad kaip suprasti. Ar tokiu būdu yra ryšys tarp požiūrio lygtis ir ketverybės? Juk ketverybė susijusi su trejybės visuma, su nulybės atvaizdais, tad gal požiūrių lygtis apibūdina, kaip įsivaizduoti paskirus trejybės narius?

Kaip Jėzus supranta Dievo tyrimą, jo pasitraukimą? Pikta dvasia (Dievas?) išvijamas (pasitraukia) grįžta su septyniais velniais (gerumo kryptimis?)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_24 Kunigų 24 Mylėk savo artimą, kaip save patį = Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta

Kas užmuštų žmogų, bus nubaustas mirtimi. 18 Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti už jį nuostolį: gyvybę už gyvybę. 19 Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: 20 [i4]galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta. 21 Kas užmuštų gyvulį, turės atlyginti nuostolį, bet kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. 22 Turėsite vieną tą patį įstatymą ateiviui ir izraeliečiui, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“.

Sąrašas palyginimų https://en.wikipedia.org/wiki/Parables_of_Jesus

Geros valios pratimai - jausmų tyrimas - išsakome laimingumą, linksmumą, liūdesį, staigmeną - ir tas mums padeda susigaudyti, ko laukiame.

Išgyvenimo vienetas pasižymi šešiais skirtingais vienumais (atjautomis). Atjautos išreiškia vienumą, kad galima atsitokėti ir įsijausti, būti viena su kitu.

Graziano, "Rethinking Consciousness"

Dievui nebūtinai gerai - (nesusigaudančio Sūnaus būklė). Vargšas Andrius - vargšas Jėzus - vargšas Dievas.

Išgyvenimo apytaka išsako ypatingus žinojimo rūmus (Jėzaus žinojimo rūmus) kuriais bendraujama su bendru žmogumi, tai yra, su savimi kaip su pažinovu. Tai bendras savęs tyrimo būdas: dorovė. Tai bendravimas su savimi: paskiru ir bendru žmogumi. Mylėk artimą kaip save patį. O kontekstas yra: Tu turi savo tyrimo būdą, tad tai veda į visas asmenybes, visus mokslus.

Šie rūmai susideda iš visų sandarų (sandaros yra savęs tyrimo būdai): 4 netroškimų, 6 atjautų, taip pat aštuonerybę sudaro padalinimų ratas - aštuoni padalinimai nuo 0-bės iki 7-bės ir taip pat veiksnių trejybės ratas. Užtat mes iš vidaus išgyvename 24 lygtis = 3 veiksnius x 8 padalinimus. Ir šie išgyvenimai atitinka visus 24 žinojimo rūmų išsiaiškinimo būdus, tad juos išgyvena, tai yra 2 x 12. Žinojimo rūmai dar yra trys būdai - asmenys - Dievas (pradžia), Aš (vidurys), Tu (pabaiga).

Mąstyk, kaip trys kalbos išplėtoja išgyvenimo apytaką.

Padalinimų rato lygtys: aštuonerybė ir trejybė. Tėvas 0->1->2->3 => Sūnus 4->5->6->7 =>

Pažinti save, tai patirti ir suvokti, kaip mūsų pasąmonė mus išreiškia.

Šešerybės besąlygiškumą išreiškiantys požiūriai išsako požiūrį (išorės neigimas), požiūrį į požiūrį (vidaus neigimas), ir požiūrį į požiūrį į požiūrį (neigimo neigimas). Tai yra trys teigimai. Šešerybės du atvaizdai išsako pasąmonę ir sąmonę. Bendrai, didesnių padalinimų du atvaizdai išsako pasąmonę ir sąmonę.

Dievo šokis remiasi jokiu požiūriu. Kaip Dievo šokiu atsiranda požiūris? ir kartu grynasis sąmoningumas? Sąmoningumas apibrėžia požiūrį, kas tai yra, tai pasąmonės ir sąmonės derinimas, taip kad viena kryptimi, įsijaučiant, veikia pasąmonė, o kita kryptimi, atsitokėjant, veikia sąmonė. Užtat išgyvenimo apytaka yra Dievo šokis naujai išgyventas požiūriu, sąmoningumu. Ir kiekvieną požiūrį grindžia Sūnaus aštuonerybė, išsakanti požiūrio galimybes, tiek viena, tiek kita kryptimi. O tos galimybės nusako padalinimų ratą. Pasąmonę suprantame, kaip požiūrių atėmimą iš laisvumo, tai yra nuslėptos prielaidos. Sūnus visa tai atspindi ir grindžia nes jis visapusiškai ieško Dievo, tiek už savęs, sąmone, tiek savo gelmėse, pasąmone. Tad jo kampu, pirma yra sąmonė, o paskui gali būti pasąmonė, užtat Tėvo kampu, pirma yra pasąmonė, o paskui gali būti sąmonė. Būtent sąmoningumas sutvarko padalinimų ratą tai suderinti.

Žinojimo rūmų galutinis išsiaiškinimo būdas, aplinka, yra maldos mokslo pradžia, kurioje atsiranda ir išsivysto Kitas.

Įsijausti, atsitokėti - veikia ir veidrodinis dėsnis - aš įsijaučiu, tu įsijauti, aš atsitokėju, tu atsitokėji, ir taip pirmyn atgal.

Apžvelgti kapitono Jono Noreikos žinojimo rūmus.

Dievo šokis veda į daugybę žinojimo rūmų. Išgyvenimo apytaka išskiria žinojimo rūmus, juos sudėlioja, kaip kad matematika sudėlioja savo šakas. Reikėtų tirti matematikos paskiras šakas (pavyzdžiui, geometriją) ir išsakyti kiekvienos šakos žinojimo rūmus, kaip jie susiję.