Gvildenu | Mintys / Užrašai

笔记

Besąlygiškas reiškia sąlygų nevaržomas, užtat laisvas. Bet yra dviejų rūšių besąlygiškumų: visai be sąlygų, ir sąlygų nevaržomas.

Koks santykis per nulybės atvaizdą tarp trejybės atvaizdo, ir ypač Dievo trejybės, ir trejybės rato?
Kaip nulybės atvaizdas nusako sąmoningumo lygį?
Kaip sąmoningumas per nulybės atvaizdą perkuria Dievo trejybę į kitus atvaizdus?
Kaip praplėtėja Dievo sąvoka iš Dievo į meilę (visumą palaikančią permainą)?

Esantysis ir būklė, tai paaiškina dvi žinojimo kryptis.

Dievas yra esantysis, o jo savastis (Dievas, viskas, troškimai, meilė) yra jo būklė. Meilė yra Dievo savastis pilnai nuo jo išskleista.

Ramybė yra santykis su pasąmone.

Tobulumas: buvimas ten kur turėtų būti, kaip kad gerasis vaikas.

4 apytakos savaip išreiškia asmens santykį su trejybės ratu.

Pereiname iš atvaizdų (4+2) į aplinkybes (Kitas 12 klausimų, 4 trejybės atvaizdais).

Atvaizdai grindžia asmenis 4+2 ir 4x2, o aplinkybės grindžia apytakas 4x3.

Vaizduotė: mūsų ribotas protas atkuria pagal pasąmonės ir sąmonės galimybes.

Trejybės ratas apibrėžia sąlygiškumą. Trejybės atvaizdai išsako nešališką ar šališką požiūrį į sąlygiškumą, kiek su juo tapatinamės ar nesitapatiname, kiek jisai išgyvenamas (buvimu, veikimu, mąstymu) ar neišgyvenamas (būtinumu, tikrumu, galimumu).

Žinojimas remiasi išėjimo už savęs pakopa. Yra keturios pakopos, keturios apimtys. Žinojimas remiasi viena iš jų, tai skerspjūvinis pažinimas. O buvimas remiasi dviem galimybėmis, didėjančiu ir mažėjančiu laisvumu. Mažėjantis laisvumas yra priešingybė: laisvumas ir nelaisvumas. O didėjantis laisvumas yra visvien: tiesiog laisvumas. Juo sutampa laisvumas (loosen) ir laisvėjimas (unloosen).

12 gyvybės dėsnių: išsiskiria dvi plotmės, turinio ir raiškos.

Matematikos žinojimo rūmuose išsiskiria dvi plotmės, meta ir paprastoji.

Dievas apytakomis išsiskiria, atsiveria tarpas tarp Dievo ir Dievo, o tą tarpą papildo sąmoningumas.

Šešerybė praplečia trejybės ratą. Ar jinai tą užvedimą atskiria nuo asmens?

Žmogaus ryšys su tikrove už mūsų protų yra nepaprastas silpnas tačiau jį išsako ketverybė. Mes žinome, kad mūsų mintyse perėjimas iš sąmonės (kaip) į pasąmonę (koks) atsispindi tikrovėje perėjimu iš sąmoningumo (kodėl) į nesąmoningumą (ar). Tai yra, mūsų įsijautimas išjungia mūsų sąmoningumą, kuris yra savivaldos taškas mums atstovaujantis mūsų santykį su tikrove. Esame sąmoningi kolei sąmone atlaikome pasąmonę. Ir mūsų santykis su tikrove yra tai, kad šis įsijautimas ir atitinkamas nėrimas į tikrovę yra pasėkmingas, tai yra, būtent tuomi sugebame gyventi tikrovėje, kokia jinai nepažįstama mums bebūtų.

Dievo šokyje Tėvo esminis klausimas (Ar Dievas būtinas?) iššaukia Sūnaus atsakymą (Dievas būtinai geras). Išgyvenimo apytakoje pasąmonė (atsakymai) mus veda gilyn, o sąmonė (klausimai) išvirkščiai mus veda platyn. O žinojimo rūmuose gaunasi atvirkščiai, (bet koks) klausimas mus veda gilyn į žaidimą, o atsakymas mus išveda lauk iš žaidimo. Nes žinojimo rūmai puoselėja bendrą reikalą, o jo pagrindą sudaro sąmonės. O meilės mokslu (bet koks) atsakymas ryškėja, jisai turėtų vesti į atitinkamą esminį klausimą (Ar Dievas būtinas?).

Trejybės ratas išsako Dievo buvimą, yra viena reikšmė, trys kampai. Trejybės atvaizdai išsako nebuvimą, yra keturios reikšmės, pakopos.

Savastis yra tai kuomi esame, tai mumyse, kas yra. Tad savastis yra pagrindas klausimui, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?

Aš - žvilgnis atgal į Dievą per viską (sandarą). Tu - žvilgsnis pirmyn link Kito, troškimais (atvaizdais).

Visaregis: Asmuo (pažinovas) atsiplėšia nuo savasties (pažinimo lauko).

Ketverybės poslinkis: (kaip -> koks)->(kodėl-> = ar) sulygina kodėl ir ar. Santvarkos vidinis poslinkis sulygina lygmenis už santvarkos, dingsta sąmoningumas, lieka tiktai vidiniai poslinkiai. Praleidžiamas išvirkštinis dvilypinis poslinkis. Lieka užribyj pagerbti.

Trejybės ratas: Meilė-kodėl -> troškimai-kaip -> viskas-koks ->

Ketverybėje: (kaip->koks) sulygina (kodėl -> = ar) nes dingsta kodėl, dingsta metalygmuo ir lieka lygybė.

Ketverybėje (troškimai->viskas)->(meilė->Dievas).

Lygybė (meilės ir Dievo) yra metalygmens dingimas.

O trejybėje nėra išorinio metalygmens (kodėl), tėra vidinis metalygmuo (ar).

Kodėl atsiranda su ketverybe.

0 Koks, 1 Kaip, 2 Ar, 3 Kodėl

Nulinė veikla paskiroje pakopoje grindžia apytaką.

Dievo klausimas - asmuo, Dievo atsakymas - apytaka.

Užtenka mažų mažiausio ženklo, iš kurio gali žinoti iš kur vėjas pučia, parodyti gerą valią ir tt. Tai mokslo esmė. Mokslas reikalauja ženklo, betgi mažų mažiausio ženklo.

Būtis. Kas gali būti (dorovė) išskiriama nuo kas yra (elgesio). Kaip su kitomis apytakomis?

Tapatumą apibrėžia ženklų savybės, lygmenų poros. Nes tapatumas viename lygmenyje turi būti išreikštas netapatumu kitame lygmenyje. Tapatumas turi būti suvoktas ir įžvelgtas, įmanytas.

Dievas kaip traukos jėga leidžia žmogui atsispirti nuo kitų. Užtat šviesuoliai gali bandyti susikalbėti savo ryšio su Dievu pagrindu.

Tėve mūsų griauna skirtumą tarp Dievo ir manęs, kad jisai gyventų manimi. Trejybė (trys valios aštuongubame kelyje) leidžia pripažinti ir atsiduoti jam.

Dievas yra tiesos dvasia - tiesa yra (nulybės) atvaizdas, o nulybė yra (Dievo) sandara.

Ketverybė: nulinis veiksmas (neišėjimas už savęs) išreikštas ir prilygintas su kitais lygmenimis.