Gvildenu | Mintys / Užrašai

笔记

Autobiografija

Kaip vaikystėje žaidžiau su savo protu - šachmatus pernešdavau per kambarį ir bandydavau prisiminti, kas kitoje kambario pusėje.

Apytakos

Kiekvieną apimtį pažįsta už ją atsakantis asmuo.
Gerbčiau, atjausčiau ir suprasčiau kiekvieną asmenį, kaip jisai susižino.
Žinočiau žmoniškai atjausdamas. kiekvieną apimtį atskirai, atjausdamas jį numanantį asmenį, kaip jisai susižino. Užtat žinočiau ką kiekvienas asmuo numano, atjausdamas jį, kaip jisai susižino. O jisai susižino tyrimu, apytaka.
Aš - Savastis, Tu - savastis savastyje, Kitas - savastis savastyje savastyje.
Žinojimas kažko - pasąmonė (vienu ypu), betko pažingsniui (kaip suskaldyti į žingsnius, kaip kad algebroje). Žinojimas visko - sąmoningumas.
Kaip visko žinojimas susiskaido: Visko žinojimas išskleidžiamas visišku nežinojimu. Pažingsnis betko žinojimas - kažko nežinojimas - paskiras klausimas. Kažko žinojimas - betko nežinojimas - atsisakymas prielaidų - atsakymo išklausymas. Nieko žinojimas (vertinimas) visko nežinojimas (tiesos išaiškinimas, ir prieštaravimas sau).
Kodėl kiekvieno asmens tyrimo apytaka yra savarankiška?
Kodėl apytakoms Aš esu asmuo, Tu esi asmenybė, tačiau su požiūriais yra atvirkščiai, ir gerasis vaikas yra bendras žmogus - asmuo (+2 dvejonėse), o blogasis vaikas yra paskiras žmogus - asmenybė (+1 dvejonėse)?
Kaip susidėlioja atsakomybė už žinojimą? ir kaip mus vienija asakomybė už visko žinojimą? Dievas atsako už kodėl, Aš už kaip, Tu už koks, Kitas už ar.

Žinojimai

Dievui - žinojimai visko, betko, kažko, nieko - vienu ypu
Man - betko, kažko, nieko
Tu - kažko, nieko
Kitas - nieko

Būtent žinojimas apverčia ketverybės klausimų eiliškumą:

Viskas? Kodėl yra viskas, Kaip yra viskas, Koks yra viskas, Ar yra viskas
Žinau viską? Ar žinau viską, kokį žinau viską, kaip žinau viską, kodėl žinau viską.
Dievas? Ar (Dievas būtinas), Koks (Aš tikras), Kaip (Tu galmimas), Kodėl (Kitas yra)

Savimi įrodau Dievo buvimą - aš išreiškiu Dievą (yra tai, kas pasireiškia)

Kiekvienam iš mūsų tenka pabūti Kitu, Tavimi, Savimi, o gal ir Dievu.
Asmenys yra liudytojai.

Kiekvienai apimčiai – viskam, betkam, kažkam, niekam – įsivaizduojame ją numanantį asmenį – Dievą, Mane, Tave, Kitą.

Dievu įsivaizduojame ką reiškia jokio požiūrio nevaržomam žinoti viską.
Tuo tarpu betką riboja požiūris. Būtent Aš išgyvenu ir numanau betką.
Kažką nusako požiūris į tą požiūrį. Užtat Tu apibrėži kažką.
Tuomet Kitas iš šalies, savo požiūriu, stebi tarpą skiriantį požiūrį į požiūrį, tad susitelkia į nieką.

Kiekvienas iš mūsų, Dievas, Aš, Tu, Kitas, savo apimtyje, dalyvaujame savo tyrime, kaip žinojime iškyla nežinojimas? Mūsų tyrimai išplaukia iš mūsų atsakomybės už savo žinojimą, už savo žinias. Atsakomybę išsako atitinkama žinių apytaka. Yra keturi pažinovai, tad keturios žinių apytakos, kurias suprantu taip:

Dievas atsako Dievo šokiu, kuris sieja visko nežinojimą ir visko žinojimą.
Aš atsakau išgyvenimo apytaka, kuri sieja betko nežinojimą ir betko žinojimą.
Tu atsakai žinojimo rūmais, kurie sieja kažko nežinojimą ir kažko žinojimą.
Kitas atsako maldos mokslu, kuris sieja nieko nežinojimą ir nieko žinojimą.

Mano supratimu, šios keturios žinių apytakos išreiškia visko žinojimą.

Visko žinojimas tad apima keturis klodus, išsakančius visko, betko, kažko ir nieko žinojimus. Šiuos žinojimai išsako keturios vaizduotės apytakos, kuriomis atitinkamai tiriame ir pažįstame Dievą, Save, Tave ir Kitą.
Iššūkis: Lygiagrečiai požiūriai: daugybė žmonių Aš, daugybė mokslų Tu, daugybė žinių Kitas. Kur tik požiūriai, iškyla iššūkis, kaip jus suvesti. O yra vienas Dievas be jokio požiūrio.
Aš - akivaizdu, kad esu (nes turiu požiūrį). Tad klausimas koks esu? Tu, koks esi, akivaizdu, tad klausimas, kaip tu esi? Kitas, akivaizdu, kaip yra, tad klausimas, kodėl yra?
Kiekvienas asmuo tiria savo klausimą
Keturi asmenys atitinkamais tyrimais išmano savo apimtį.
Tyrimu asmuo suvokia savo santykį su savimi.
Tyrimais atsisakome savo požiūriu, užtat suprantame savo apimtį, jį sąmoningai suvokiame.
Visi tyrimai turi kažką bendro. Skiriasi asmuo ir požiūrių grandinė.

Keturios nežinojimo apytakos

Dievo šokiu tiriame ir pažįstame Dievą, jo tyrimą, Ar Dievas būtinas?, iš kurio viskas išplaukia.
Išgyvenimo apytaka tiriame ir pažįstame Save, Koks Aš esu?, savo vaizduotės ribas ir visa ką galiu išgyventi.
Įvairiausiais žinojimo rūmais tiriame ir pažįstame Tave, Kaip Tu įmanomas?, kaip Tu atsakai klausimus, tad pažįstame kiekvieną asmenybę ir išmanome kiekvieną mokslą.
Maldos mokslu tiriame ir pažįstame Kitą, Kodėl yra Kito tiesa?, susigaudome jo aplinkybėse, kaip jose būti taikdariu ir puoselėti šviesuolių bendrystę.

Dievas

Dievas, kaip toliaregis, mato viską iš karto. O aš, net sėdėdamas jam ant kelių, esu trumparegis. Net jei suvokčiau visumą, jei noriu suprasti smulkmenas, turiu savo protu prie jų prieiti.
Dievas apima visą laiką ir erdvę. Jo nevaržo nė laikas, nė erdvė. Jis tiesiog neturi laiko ir erdvės.
Neprieštarauja sau, laikosi santvarkos. Prieštarauja sau, išeina už santvarkos. Tėvas Dvasia ( Sūnus ).

Nežinojimas

Dievas yra nežinojimas. Ar nežinojimas būtinas?
Taškas iš kurio viskas išsiskleidžia ir kartu į kurį viskas susiveda. Visiškas nežinojimas.
Dievo išeities taško svarba man
kas yra Dievas? Dievo šokis - apžvelgiu jo raiškas - Dievas nulinis asmuo ir t.t.
ar Dievas yra viskas? kuom jie skiriasi?

Viskas

Visko savybes permąstyti.
Į save priima save. (būtina sąvoka)
Į save priima savo vidinę sandarą.
Į save priima visa kas ateina iš lauko.
Į save priima visas savo aplinkybes.

Apima... save, savo vidinę sandarą, visa kas ateina iš lauko, visas savo aplinkybes. Viskas

įvadinis pratimas - apmąstyti viską
Iš anksto perspėsiu, kad visko žinojimas yra mums labai neįprastas žinojimas. Juk net pati visko sąvoka yra keistoka ir ją mąstyti yra sunku.
Tad skaitytojui užduodu pratimą vis pamąstyti apie viską, ir vis nauju klausimu ar nauju kampu, ką ir aš darau nuo pat vaikystės.
Atlikus šį pratimą, siūlau paskaityti "Imagining Everything"
susieti su visko savybėmis
Visko savybės
Kai buvau pirmakursis studentas, troškau besąlygiškos tiesos, tad atsirėmiau į visko sąvoką. Pastebėjau kad viskas pasižymi keturiom savybėm:
S0) Viskas neturi išorinių aplinkybių, juk jas visas apima.
S1) Viskas nedaro jokios atrankos, o priima visa ką. Tai visų paprasčiausia taisyklė.
S2) Viskas neturi vidinės sandaros. Jis gali būti tvarkingas, ir taip pat visiškas jovalas.
S3) Viskas yra būtina sąvoka, kurią visi turime ir kurios negalime atsisakyti.
Dabar matau, kad šios savybės mums trukdo žinoti apie viską! Užtat jos kaip tik mums padeda suvokti savo nežinojimą.
išėjimas už savęs į save

Visko keturios savybės kartu apibrėžia ir betką, kažką bei nieką:

Niekas yra būtina sąvoka.
Kažkas yra būtina sąvoka, be vidinės sandaros.
Betkas yra būtina sąvoka, be vidinės sandaros, ir be atrankos.

Visko žinojimas

Mūsų žinojimas išskaidytas laike ir erdve. Užtat mūsų žinojimas gali būti ar nebūti nuovokus. Mūsų žinojimas gali susiraizgyti. Laikas ir erdvė mus tada varžo. Visgi, ankščiau ar vėliau atsiranda sąmoningumas, kuris mus išlaisvina.
Viską sudėliojus, laikas ir erdvė mūsų nebevaržo, tad kaip ir dingsta. Kodėl? Kaip? Koks? Ar?
Viską sudėliodami, deriname žinojimo apimtis, platesnes ir siauresnes.
Žinočiau viską apie viską, betką, kažką ir nieką. Šias apimtis išskiria atitinkami žinojimai: Kodėl, Kaip, Koks, Ar. Vadinas, norėčiau apie viską žinoti Kodėl? Kaip? Koks? Ar?
Plačiausias žinojimas yra Kodėl, o toliau siaurėja, – Kaip, Koks, Ar. Šie klausimai atitinkamai sutelkia dėmesį į viską, betką, kažką ir nieką. Siaurindami dėmesį, mąstome vis giliau.
Žinojimu mąstome vis giliau, nežinojimu, vis plačiau.
Mąstydami labai giliai, galime pasimesti, galime atitrūkti nuo visumos. Užtat privalome, kaip tas nuropojęs kūdikis, kaip tas nuklydęs vaikas, sugebėti grįžti prie Dievo, ir naujai atsisėti jam ant kelių.
Atsakymais įsijaučiame. Žinojimu mąstome vis giliau.
Klausimais atsitokėjame. Nežinojimu mąstome vis plačiau.
Galiu iš karto žinoti viską, betką, kažką, nieką, nes gyvenu tiesingai kai esu teisingoje padėtyje, gyvenu Jėzaus išmintimi. Ir netgi neteisingoje padėtyje, kurioje nėra vienumo, kur esu pasimetęs, kaip kad maldos moksle, galiu susirasti kaip grįžti, kaip gerasis vaikas, kuris eina ten kur jį ras tėvai, Dievas, tai esmė maldos mokslo.
Jeigu matai viską, tai matai plačiau negu tas, kuris mato betką, kažką arba nieką. Tai kaip gali jį suprasti? Kaip gali Dievas mus suprasti?
Kaip gali suprasti, ką reiškia visko nematyti? Tam reikalingas liudytojas. Kiekvienas asmuo - Dievas, Aš, Tu, Kitas - liudija apie savo apimtį - viską, betką, kažką, nieką.
Plačiau mąstantis siaurėjančių požiūrių grandine įsijaučia į siauriau mąstantį ir išgirsta jo atsakymus.
O siauriau mąstantis gali savo klausimais mąstyti plačiau, jais įsivaizduoti ką mąsto plačiau mąstantys.
Ar palaikome visko žinojimą?
Šiais keturiais asmenimis – Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu – dalyvaujame visko žinojime. Ar mums svarbu, ar mums rūpi, ar mums dera tokį visko žinojimą palaikyti? Tuomet atsakome įsijausti į siauriau mąstančius ir būti atviriems plačiau mąstantiems.
Kitaip tarus, ar mums rūpi dalyvauti tiesoje, kad viskas būtų akivaizdu? Ar mes verčiau bandysime kaip nors sutrukdyti tiesą, kažką nuslėpti ar iškreipti?
Man asmeniškai pati svarbiausia vertybė yra gyventi tiesa. Gal dėl to, kad trokštu viską žinoti.
Asmuo atsako už savo elgesį požiūrių grandinėje.
Mano supratimu, mes kiekvienas dalyvaujame požiūrių grandinėje tarp Dievo ir Kito. Ypatingai atsakome, kaip tarpiniai asmenys, Aš ir Tu.
Juk pasiklydęs vaikas, jei tik jis išmintingas, privalo susigaudyti, kad jisai nelygus savo tėvam. Ne jisai turėtų jų ieškoti, o jie turėtų jo ieškoti. Užtat jisai turėtų eiti ten, kur jie lengviausiai jį rastų.
Panašiai, privalome suprasti, jog gyvename ne sau, o už mus platesniam požiūriui, kad jisai galėtų gyventi mumis, kad jisai mumis galėtų pasiekti kiekvieną.
Privalome gyventi skaidriai, kaip akiniai, Dieviškam žvilgsniui atveriantys kelią.
Sąmoningumu atsakome už save.
Šie visi atsakomybės klausimai iškyla būtent Man, nes būtent man, ir tiktai man, tenka rūpintis mūsų santykių skaidrumu. Užtat būtent Man iškyla dorovės klausimai. Tai Mano santykis su visko žinojimu - Aš privalau praminti jam takus. O Tu privalai liudyti, ką žinai. O Kitas parodo, kad jisai gali Tave suprasti, išklausyti.
O kaip mums atsakyti už save, kad būtumėme atviri, kad tarnautumėme aukštesniam, platesniam požiūriui? Kaip neužakėti, kaip praleisti šviesą, kad ji skverbtųsi pro mus, tiek gilyn, tiek platyn?
Atsakome už save išlaikydami savyje laisvumą, gerumą. Laisvumas reiškiasi dvejopai. Atsakymais laisvumas mažėja, klausimais laisvumas didėja, o sąmoningumu susideriname, kad laisvumas galėtų tiek mažėti, tiek didėti.
Esant laisvumui, Dievas gali gyventi mumis, o mes galime gyventi kitais. Visi galime gyventi vieningai. Sąmoningumu kiekvienas atitinkamai susideriname.
Jėzaus žodžiai, Duok prašančiam.
Kam iš viso mes reikalingi? Stiklo rūmai, pro kuriuos matome, patirties dulkės padeda tuos stiklus matyti.
Dievas įsigilina mumis, mūsų požiūriais, tad jais praturtina savo žinojimą.
Viską žinoti reikia atsisakyti visų požiūrių
Mano noras viską žinoti yra noras atsisakyti savo požiūrio ir pažinti be jokio požiūrio, besąlygiškai, kaip Dievas pažįsta. Užtat tuo pačiu tai privalo būti noras už viską atsakyti, tad noras tas žinias gražiai taikyti.
Viską žinoti reikia derinti visko žinojimą ir visko nežinojimą.
Jei norime žinoti viską, tai turime išmokti atsisakyti savo požiūrio, tad išmokti nežinoti. Nežinojimas ir yra žinojimas visko, tai yra, tokio žinojimo turinys. Visko žinojimas yra būtent tas žinojimas, kuris išsako ir palaiko visišką nežinojimą.
Viską sutapatinu su Kito lygmenimi, tada pakylu plačiau klausimais, ir žinau apie viską.
Visko žinojimui būdingas toks prieštaravimas.
Visko ir betko žinojimai yra ypatingi.
Tirti savo vaizduotės ribas - kaip įsivaizduojame kiekvieno asmens galimybes.
Asmenys žino būtent savo apimtį, o ką jiems reiškia nežinoti? Aš dorove nežinojimą suveda, sustato klausimus, į trejybės ratą, tad sąmoningumu dingsta požiūris.
Tu atsakai už savo mokslą, ištirti klausimą.
Kitas liudija ar atsakymas patenkina klausimą.
Nukreipdamas savo požiūrį į savo požiūrį, nežino - atsisako savo požiūrio. Ir tas požiūris tuomet gali būti bet kieno požiūris, tad Tavo. Ir Tu gali žiūrėti manuojo požiūriu. Tad atsiranda nežinojimas. O dar giliau lendant atsiranda sąmoningumas.
Asmenys atsako už tai ką gali žinoti. Atitinkamai atsakome už tai, ką galime įsisąmoninti, tad žinoti. Dievas atsako už viską, nes jis pažįstai besąlygiškai. Aš atsakau už betką, Tu už kažką, Kitas už nieką, nes jis pažįsta netiesiogiai ir nešališkai, tad neteisingai, požiūriu į požiūriu į požiūrį.
Požiūriais mąstom giliau, asmenimis išlaikome apimtį, už jį atsakome, nes galime įsijausti ir atsitokėti, savo apimtyje būti sąmoningais.

Asmenys

Asmenis suvokiame klausimais
Asmenys yra tie, kuriuos norime suprasti. Požiūrių grandinė skiria asmenis.
Kai įsijaučiame, kai prisiimame požiūrį, kai numanome atsakymą, tai visi asmenys sutampa, tarsi matytų tom pačiom akim.
Kai atsitokėjame, kai užduodame klausimus, tai išsiskiria asmenys, kiekvienas atsako už savo apimtį.

Prielaida

Trejybės atvaizde "vienis, visybė, daugis" daugis yra prielaida. Kituose trejybės atvaizduose, kas yra prielaida?

Dievo šokis

Dievo šokyje trejybės ratas sieja požiūrius ir vienumą (tad meilę). Vienumas yra Dievo nulybę papildanti, išplečianti sąvoka, mus visus įtraukianti, buvimą išplečianti būtinumu, tai yra esmė.

Dievo šokio išvada:

Dievas be jokio požiūrio, Dievo vaidmenys prisiima savo požiūrius.
(lygiaverčių vaidmenų) trejybės ratas (susidarantis iš požiūrių) - atveria galimybę "įsijausti" žmogumi - nebūti, tai yra, būti be Dievo. Tai išgyvenu Aš, negalintis pabėgti nuo savo požiūrio, tad ištisai gyvenantis Dievo nebuvime.
Prielaida = esmė = savybė. Dievo prielaida: sutampa su savimi. Dievo savybė (meilė): jisai atskirtas nuo savęs.
Neigiami įsakymai sukuria, atitveria erdvę požiūriui, tad trejybei, tad trilypumui.
Dvasioje slypi įvairūs (3) dvilypumai. (Permąstyti Dvasios vaidmenį trijose Dievo šokio sandarose.)
Dievo trejybė yra intrinsic, o trejybės ratas yra extrinsic. Trejybės ratas išsako mūsų sąmoningumą, kad už mūsų yra Dievas. Trejybės ratas sustato asmenis, o Dievo trejybė sieja vaidmenis, o vaidmenys išsako Dievą asmenimis.
Dievo šokis atveria galimybę trejybės ratui - žmogaus trilypiam gyvenimui. Ir jo santykiui su vieningu gyvenimu. (Padalinimas +0 ir iš jo vedantys trys veiksmai +1, +2, +3). Tai primena "walks on trees". Taip pat primena 6+4, kaip kūnas yra nulinis pagrindas, o virš jo kabo trys balsai - protas, širdis, valia - dvasiniai lygmenys, laisvumo lygmenys - lygmenys sulyginami, laisvas ir nelaisvas.

Požiūris

Požiūris gali būti nukreiptas į dvasią už sandaros (arba sandaroje - renkamės). Ir jeigu ištisai nukreiptas į dvasią už sandaros, susistato kitas pasaulis, kita tikrovė. Ir tai galima modeliuoti tiesiniais funkcionalais.
Dėmesį siauriname požiūriais.
Dėmesį skiriame kuriai nors apimčiai. Požiūriais tarsi lęšiais varžome dėmesį.
Jei dėmesį skiriame viskam, tai dėmesio nevaržome, vadinas, jokio požiūrio nėra. Esame laisvi, žlibi, be jokių akinių.
Požiūriu sutelkiame dėmesį į betką, įsijaučiame. Išgirstame atsakymą.
Požiūriu į požiūrį stebime save, atsitokėjame, nustatome tą kažką, į kurį kreipiame dėmesį. Sustatome klausimą.
Požiūriu į požiūrį į požiūrį pasižiūrime į visa tai iš šalies. Sąmoningai nustatome santykį tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, juos suderiname, taip kad tarp jų telieka niekas. Esame sąmoningi. Valdome save.
Susieti: požiūrį - Mane - pasąmonę, požiūrį į požiūrį - Tave - sąmonę, ir požiūrį į požiūrį į požiūrį - Kitą - sąmoningumą.
Pasąmonė kuria teiginius {$w_1x_1 + w_2x_2$} su svoriais (vidurkius). O sąmonė iškyla pasąmonei nustatant {$w_1=1$} (sudėčiai {$x_1 + w_2x_2$}) arba {$w_2=0$} (sandaugai {$w_1x_1$}). Tokiu būdu pasąmonė remiasi nuliu ir vienetu, tad "nieku".
Dvasia išsako jokį požiūrį, sandara (padalinimai) išsako požiūrį, atvaizdai (atvaizdai) išsako požiūrį į požiūrį, esmė (pasakojimas) išsako požiūrį į požiūrį į požiūrį. O aplinkybės, įvardijimas, pagrindimas, išsako kaip tai išgyvenama iš vidaus.
Atimant požiūrius, ketverybės daviklis tampa vis galingesnis, vis laisvesnis.
Niekas tampa viskuo - trejybės ratas. Dievas tampa mūsų gelmėmis, o niekas tampa nežinojimu, mus supančia nežinia.
P padalinimai Tėvas, P2 atvaizdai, aplinkės Sūnus, P3 kalbos Dvasia pertvarkymai.
1 perspective counts up to 8=4x2 perspectives for a division.
perspective on perspective counts up to 12 = 4 x (2+1) circumstances, consciousness
- 6 = (4/2) x (2+1) representations
perspective on perspective on perspective counts up to 24 or variable/infinity, per the three languages

Pertvarkymai

Smegenų moksle: du pusrutuliai - žinojimo ir nežinojimo - nežinojimo tvarka pertvarko žinojimo tvarką - ir tai pasireiškia keturių klaidų šešiuose ištaisymuose.

4+6

4+6 suprasti taip: Santykiai tarp visumos, požiūrio, požiūrio į požiūrį, požiūrio į požiūrį į požiūrį. Dievas visumos pusėje, neribotas, o mes kitoje pusėje, riboti. Pavyzdžiui, padalinimai yra santykis tarp visumos ir požiūrio.

Išgyvenimų apytaka

Mano protas yra labai ribotas. Jeigu suprasčiau savo proto ribas, jeigu išmanyčiau jų tikslingumą, jeigu būčiau itin sąmoningas, gal tada įstengčiau atsisakyti savo požiūrio, gal žvelgčiau Dievo žvilgsniu. Jei būčiau tiesus, teisingai sustatytas, gal tada manimi Dievas žvelgtų į viską.
Be atsakomybės (šešerybės), be tiesos (septynerybės), gyvenimas painiojasi.
Kodėl ankščiau pirmenybę teikiau savo jausmams, savo mylimajai, o kam dabar teikiu pirmenybę, kai gyvenu tarsi be asmenybės? Ir kaip su valia? Ji nustato parinktį, santykį tarp pasąmonės ir sąmonės, o gyvenimas (pasaulis) parūpina duomenis, kurių pagrindu taikome parinktį - įsijaučiame +1, atisitokėjame +2, ar esame sąmoningi +3. Gal nesvarbu kaip nustato, gali nustatyti griežtai, jeigu tiesiog to laikosi, širdis ir pasąmonė paklus valiai, nes teisinga valia ją supras ir išgirs. Tad bręstant išmokstame valingai nustatyti santykį taip, kad būtumėme ko labiau sąmoningi, vyrautų sąmoningumas.
Išgyvenime, Dievas išeina už savęs padalinimu, ir juo išgyvena; pats išeinu už savęs atvaizdais ir aplinkybėmis, įsijautimu ir atsitokėjimu, ir jais išgyvenu; o kiti išeina už savęs trimis kalbomis.
Išgyvenimas išreiškia kaip visi Dievo trejybės vaidmenys išeina už savęs tuo pačiu išėjimu už savęs.
Padalinimas išgyvenamas požiūriu; taip pat požiūriu į požiūrį (per atvaizdus ir aplinkybes); taip pat požiūriu į požiūrį į požiūrį (per tris kalbas)
Nurimdami išvystome didžiausią jautrumą ir kartu didžiausią laisvę ir didžiausią atsitiktinumą (ryšį su Dievu), didžiausią lankstumą.
Išgyvenimas sieja požiūrį su asmeniu, taip kad jį įsisavina ir tampa jo dalimi, šešerybės atvaizdu.
Pirmenybę teikti nežinojimui. Mąstyti klausimais. Panašiai, santykis tarp Dievo ir gerumo.
Save tiksliname, užtat esame laisvi.
Žinojimas įpareigoja. Kodėl? Nes proto santykis su žiniomis yra tas pats kaip valios santykis su veiksmais. Jeigu protas gali žinoti, tai širdis gali atjausti ir valia gali liepti. Tad žinojimas sutampa su atsakomybe. Nežinojimas irgi įpareigoja žinoti. Kodėl?
Aš noriu tą patį žinoti žmoniškai, tad būtent keturiomis išsakytomis pakopomis.
Man rūpi savo ribotu žmogišku proto prilygti Dievo žinojimui. Užtat turiu tobulai pažinti savo proto ribas ir suvokti jų tikslingumą. Turiu suprasti žinojimo apimtis - viską, betką, kažką, nieką; jų žinovus - Dievą, Mane, Tave, Kitą; ir ką jie žino - Kodėl, Kaip, Koks, Ar.
Sąmoningai žinočiau
Dievas, kaip toks, mąsto nesąmoningai... nebent mumis...
Man rūpi tikslingai įsijausti, suprasti reikalą, sąmoningumu prilygti Dievui.
Įsivaizduoju, Dievas būtent mumis išgyvena dalinį žinojimą. Panašiai, būtent Dievu įsivaizduoju visuminį žinojimą.
Kaip atsisakyti savo požiūrio?
Kaip atsisakome savo požiūrio
Sąmoningumu pasižiūriu į save, pamatau kaip mane varžo mano požiūris, pasižiūriu į save iš šalies.
Sąmoningumu papildome dalinį žinojimą, kad jisai prilygtų visuminiam žinojimui.
Išgyvenimų apytakoje, kaip žmogaus trejybė tampa pagrindu Dievo trejybę išreiškiantiems keturiems trejybės atvaizdams? Dievo trejybė yra dvasia, žmogaus trejybė yra sandara, o trejybės atvaizdai yra atvaizdai. O jų vieningumas yra? Dievo trejybė?
Dievo trejybė padeda trinariam žmogui susidėlioti, išsinarplioti.
Trinarį žmogų papildo Dievas.
Trys žmogaus balsai pasireiškia išgyvenimų rūšyse: yra, įmanoma, siekiama.
Troškimai išgyvenami tiesiogiai, o netroškimai turi "išgyventojus" kūną {$P^0$}, protą {$P^1$}, širdį {$P^2$}, valią {$P^3$}
Kiekvienas, savo apimtyje, esame Nežinojimas. Nežinome, ar mes iš viso būtini. Užtat kaip tyrėjai, kiekvienas pasitraukiame, ir savo apimtyje prileidžiame žinojimą. Tačiau, kaip tyrėjai, kiekvienas atsakome savo apimtyje atpažinti nežinojimą. Privalome tokį nežinojimą išsakyti žinojimu. Taip savo nežinojimą įkūnijame žinojimu. Taip suderiname nežinojimą ir žinojimą. Taip visi mes kiekvienas savo bendru nežinojimu aprėpiame, patikriname ir įprasminame visą žinojimą.

Dorovė - padalinimai

Santykiai su Dievo 0, savimi 1, tavimi 2, kitu 3. Kiekvienas asmuo išplečia, kas yra "tikrovė". Tu esi už mane tikresnis - užtat visuomenė labai įtakoja mus - mano laisva valia tampa likimu. Bet Kitas tikrovę išplečia trejybės ratu, nes išlaisvina mane iš tavęs, nes kitas stebi tave, ir aš galiu būti tu kitam.
Permąstyti 4, nusistatyti 5, vykdyti 6, sąlygos 7

Sąmoningumas

Sąmoningumu viskas susidėlioja
Sąmoningumu esame nuovokūs, tad mums viskas susidėlioja tvarkingai. Tiesa kaip siūlas suveda viską, betką, kažką ir nieką. Ar suveda greičiau, ar lėčiau, Dievui nesvarbu, bile tik suveda teisingai.
Ar sąmonė yra veidrodis tarp Dievo (sąmoningumo?) ir pasąmonės?
Kito tiesa yra jo sąmoningumo ženklas, kaip jisai nusistato.
Sąmoningumu deriname žinojimą ir nežinojimą, renkamės žinoti ar nežinoti, atsakome už savo apimtį, atsisakome požiūrių
Sąmoningumu mąstome vis turiningiau.
Pasąmone mąstome vieną atsakymą, sąmone klausimu sustatome galime keliems atsakymams.
Sąmoningumas leidžia mums atsisakyti savo požiūrių grandinės (ir kartu prisiimti požiūrius).
Sąmoningumu renkamės žinoti ar nežinoti, puoselėti šviesuolių bendrystę, kurioje gyvename klausimais vietoj kad atsakymais,
Sąmoningumu nežinojimą vis tikriau, gyviau, tiksliau išreiškiame žinojimu. Nežinojimas įsikūnija žinojimu, o žinojimas palaiko nežinojimo plėtojimą.
Kas yra tikra, žinojimas ar nežinojimas? Pasaulis ar protas?

Žinojimas

Žinojimas yra tame, kad nereikia dėmesio skirti. Pavyzdžiui, žinau kaip sugrįžta į viską ir betką, tai galiu susitelkti į kažką. Tai gali lemti išugdyti įgūdžiai, pasąmonė už dėmesio ribų.

Dvilypumas

Dvigubo žvilgsnio svarba humore ir kitur. Nežinojimo dorybėse: humoras, ironija, skeptiškumas. Atskirto mąstymo lygiagretumas.

Aštuonerybė

Aštuonerybė sieja Dievo trejybę ir trejybės ratą.
Susieti Kodėl, Kaip, Koks, Ar su papildiniais Ar, Koks, Kaip, Kodėl.

Veiksmai

Trys veiksmai ir trys vyksniai (veiksmų išdavos)
Pakeisti: ne veiksnys, o veiksmas.
Trys balsai - pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas - sutaria nes atsiremia į bendrą visko padalinimą.
Veiksmai +1, +2, +3 parodo, kad Dievas-nulybė 0 turi prielaidas 7, 6, 5.
Požiūris žiūri viena kryptimi (išėjimu už savęs), o požiūris į požiūris žiūri priešinga kryptimi (ir tai atsisakymas požiūrio), o požiūris į požiūrį į požiūrį žiūri į abu iš šalies. Ėjimas gilyn požiūriais prilygsta požiūrio atsisakymo, taip kad nešališkumas yra besąlygiškumas.
Trinarystė primena Freudo trejybę: id-pasąmonę (požiūrį), superego-sąmonę (požiūrį į požiūrį), ego-sąmoningumas (požiūrį į požiūrį į požiūrį). O tai pasakojimo įtampos balsai 3, 4, 5. Prie jų prisideda 6 derintojas (požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį). Tai yra požiūrio lygtis. Gyvenimą išreiškia ego 5, o amžiną gyvenimą išreiškia derintojas 6, kad gali būti laisvumas.
Trys veiksmai, tai trys trejybės rato nariai, kuriuos išgyvename vienu sykiu, lygiagrečiai. Tad ištisai gyvename trejomis lygiagretėmis tėkmėmis. Ar tai trys kalbos? Jas jungia meilė, vienijanti meilę sau (+1), meilę vienas kitams (+2) ir meilę visiems (+3).

Atjautos

Padalinimai išsako santykius tarp požiūrių. O atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.

Padalinimai

Kaip padalinimų požiūriai plečiasi +1 veiksmu, P0, P1, P2, P3 ir kas atsitinka su P4 ir kaip toliau?
Padalinimai išauga iš požiūrių sudūrimo. Požiūris, požiūris į požiūrį, ir t.t. Kai pasiekiamas požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį, bene trejybės rato dėka, iškyla atvirkštinė kryptis, pradedant jokio požiūrio galimybe:

1	2	3	4
3	2	1	0

ir šis apsisukimas primena Bott-2-periodiškumą ir Bott-8-periodiškumą.

Nulybė

Nulybės atvaizdai (prasmingumas, pastovumas, betarpiškumas, tiesa) išreiškia kaip iš įvairių apimčių (viskas, betkas, kažkas, niekas) atrodo Dievo savybės jam išeinant už savęs. Pavyzdžiui, nieko apimtyje, tiesa sutampa Dievo raiška (buvimas) ir turinys (nebuvimas).

Ketverybė

Ketverybė skaldo lygmenis į žinojimą ir nežinojimą, tad į priešingybes.

Ketverybėje papildiniai - sulyginti ir suprasti:

Ar, koks, kaip, kodėl
P3, P2, P1, P0 (požiūriai)
Kodėl, kaip, koks, ar

Penkerybė

Trejybė erdvė, ketverybė laikas.

Šešerybė

Šešerybės atvaizdai sieja širdį (pasąmonę išsakančią sąmonei) ir protą (sąmonę išsakantį pasąmonei).

Šešerybė kyla iš požiūrių tokiu būdu:

0->P Dievas

Trejybė:

P->PP Aš
PP->PPP Tu
PPP->PPPP = P Kitas

Betgi kur pradžia galėjo būti? Galėjo būti 0=PPP ->P arba 0=P ->P2 arba 0=PP ->PPP taip kad yra trys besąlygiškos pradžios, ir trejybės rato trys sąlygiški nariai. Kitaip tarus, Kitas gali būti sulygintas su Dievu (išeinančiu į Mane), su Manimi (išeinančiu į Tave), ar su Tavimi (išeinančiu į Kitą).

Tiesa ir jos aplinkybės

turinys = raiška (3 supratimai: būtina, tikra, galima)
nėra turinio, yra tiktai raiška (Kitas) arba: nėra lygybės, turinys ir raiška tėra tas pats dalykas

Gali būti raiška be turinio. Arba: gali būti turinys be raiškos (?)

Aštuongubas kelias

Snake lemma yra rėmai šešerybei (remiasi laipsnyno trijų dvilypumų nuliais) ir tai pagrindas Tavo žinojimo rūmams. Ir yra 3 aštuongubo kelio atmainos. O maldos mokslo pagrindas turėtų būti vienybė (6+3=1) kas irgi remiasi aštuongubu keliu. Tad: 0+3=3, 3+3=6, 6+3=1.

Kalbos

Trimis kalbomis atsisakome požiūrių, kyla sąmoningumas. Požiūrių atsisakome veiksniais +1, +2, +3 tuos požiūrius pridėdami prie padalinimų.
+3 sąmoningumu kylame iš 0 iki 3 pasakojimu (kaip kas įvyksta) - Kodėl
+2 kylame iš 1 iki 3 įvardijimu (kaip ima reikšti) - Kaip
+1 kylame iš 2 iki 3 pagrindimu (kaip ima rūpėti) - Koks

Klausimai ir atsakymai

Atsakymais išsakome ką mes žinome apie kurią nors apimtį. Klausimais išsakome ko mes nežinome.
Atsakymais įsijaučiame į savo apimtį, ir primirštame visą grandinę ją nusakančių požiūrių.
Klausimais mąstome dvigubu požiūriu, tai yra, savo požiūrį papildome platesniu požiūriu. Jais tarsi žiūrime sau už peties, atsiplėšiame nuo savęs, tai yra nuo savo dėmesio, nuo jo apimties, ir pamąstome plačiau.
Klausimais tad atsisakome savo požiūrio. Jais grįžtame prie visumos. Jais galime įsivaizduoti ką reikštų neturėti nė jokio požiūrio.

Žinojimo rūmai

Žinojimo rūmais pereiname iš trejybės į ketverybę (abiem kryptim). Apsukti trejybės ratą reikia padaryti ketverybę.
Koks ryšys tarp požiūrio (8 x 3) (susiję su kuo?) ir koordinačių sistemos (4+6) (susijęs su tensoriais?)
Susieti, kaip žinojimo rūmuose 3+3 apibrėžia požiūrį į požiūrį į požiūrį (valią 6+3=1), 4+2 apibrėžia požiūrį į požiūrį (širdį 5+3=0), 3x4=1 apibrėžia požiūrį (protą 4+3=-1).

Brain science

Neuron synapses are like locks for pattern keys. So thousands of neurons connected to a neuron provide a variety of options, and the relevant one can capture the given pattern. And then trigerring for that pattern with part of the information (like a factor) can recover all of the information (the product) much as with a few prime factors can identify the product.
Having different protein as having options drives diversity of proteins as subtle differences can be used to store a lot of information.
Having a network of storage options available creates a world onto which "the outside world" can be mapped onto.
This makes for a duality of representation - distributed internal stored data and manifested external connecting networks - which can encode and trigger each other.
Higher cognition correlates with the drive of different type synapses to be close together in organs of coordination. And the proximity likewise drives higher cognition. And the places of higher diversity tend to become places of coordination. So a large system drives towards this kind of organization and a singularity for maximal diversity.

Gamtos raida

0 -> P -> PP -> sąmoningumas PPP atsiranda amžinas ratas, tad atsiranda dvilypumas su išvirkščia puse, priešinga kryptimi, tad atsiranda aštuonerybė 0->1->2->3 ir 4->5->6->7.
Kaip kūniškame pasaulyje (gamtoje) iškyla trinaris gyvenimas (lygiagretus pasąmonės, sąmonės, sąmoningumo gyvenimas veiksmais)?

Physics

Palyginti trinarį gyvenimą su kvarkų trejybe (trys kvarkai neišardomai susieti).

Math

Pamąstyti kaip geometrijos-logikos ketverybė suveda analizės ketverybę ir algebros ketverybę, gaunasi 12 aplinkybių. Ir kodėl du ketverybių atvaizdai nesukuria trečio atvaizdo?
In the automata hierarchy, consider how to model duality of internal structure and external network.