Veiksmai sieja padalinimus

Trys veiksmai +1, +2, +3 mūsų protus veda iš vieno padalinimo į kitą.

Kas yra veiksmai?

• Visko padalinimo papildymas vienu, dviem ar trim požiūriais.
• Vedimas iš vienos padalinimo nusakytos proto būsenos į kito padalinimo nusakytą būseną. Antrąją būseną išreiškia pirmosios būsenos sąmoningu suvokimo požiūriais.
• Išėjimai už savęs.
• Kiekvienas lygmuo papildo sandara. Paskutiniu lygmeniu visa sandara subliukšta.
• Each level may be understood as introducing an additional operation which runs in parallel to the existing ones.
• Veiksmai mus veda iš vieno padalinimo į kitą. Juos apibrėžia jų poveikis nulybei. Jie veikia cikliškai.
• The operation acts on the Beginning, the original wholeness of the division. It places this wholeness within the structure of a mapping X->Y where the wholeness is identified with one of the three parts of the mapping: X, Y or ->. It helps to think of the wholeness as the Nullsome, but generally, it might be a perspective in the Onesome or any Division.

Veiksmų tikslas

• Viską naujai peržvelgus, jei pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas nori išnykti, tai koks gyvenimo tikslas? Amžinai bręsti, čia ir dabar. Gyvenimą išgyventi išgyvenimais. Įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu - priimti išgyvenimą, kaip savo. Gyventi sąmoningai, plėtoti save taip, kad visi galėtų tavimi gyventi. Tad gyventi viena su visais.
• Prasmingas gyvenimas laikosi savaime. Panašiai kaip kad padalinimas save apibrėžia.

Veiksmai +1, +2, +3

Veiksmas +2

• Įsivaizduoju, blogą vaiką ir gerą vaiką perpina veiksmas +2.
• Veiksmas +2, tai kaip metų laikai, jų ratas: Dievas žiema, būtis pavasaris, žinojimas vasara, nežinojimas ruduo.

Veiksmas +3

• Veiksmas +3 gali būti išreikštas nežinojimo žinojimu - tai aprėpimas dviejų atvaizdų, taip pat žinojimo nežinojimu - tai algoritmo įjungimas ir išjungimas.

24 lygtys

• Yra aštuoni padalinimai, tad iš viso 24 lygtys.
• 24 lygtys išsako visaregį.

Žmogaus tribalsiškumas

Žmogus yra trinaris. Jis susideda iš trijų skirtingų balsų: pasąmonės (požiūrio), sąmonės (požiūrio į požiūrį), sąmoningumo (požiūrio į požiūrį į požiūrį). Žmogus pilnąja prasme tėra šių trijų balsų vieningumu, jų sutelktumu. Sutelkimo vienetas yra išgyvenimas. Tad žmogus, kaip bendras asmuo, yra išgyvenimas. Jisai kaip toks gali būtų bet kurio žmogaus suprastas. Kiekvienas gali su juo susitapatinti. O žmogus, kaip paskira asmenybė, susideda iš savo išgyvenimų visumos.

Žmogaus kaip toks yra trinaris. Jo vienumas remiasi būtent Dievo vienumu.

Pasąmonė

• Ketverybe pilnai išsilanksto pasąmonė: kūnas, protas, širdis, valia. Užtat atsiranda priešinga sąmonės kryptis. Ir taip pat išsibaigia lygmenų augimai, taip kad toliau tik kartotųsi, kaip kad Yates Indekso teorema.
• Asmenybė-pasąmonė: Autentiškiausia (savičiausia) muzika yra labiausiai išsiskirianti (savičiausia).
• Pasąmonei Dievas yra grynasis sąmoningumas, besąlygiškas sąmoningumas. Pasąmonė renkasi sąmoningumo lygius ir santykius su jais.
• Kai žmonės nesąmoningi, jie vienas kitą veikia tarsi bendra pasąmonė - reikėtų išnagrinėti kaip pasąmonė sutampa, kaip jos šaknys sueina - o už visus atsako sąmoningieji.
• Iš sapno: Šriftas kurį parenki raštui suteikia jausmų skaidrumo, nuovokos, ir taipogi kiekvienas prisilietimas.

Sąmonė

• Išgyvenimo apytaka plėtoja Sūnaus kampą užtat būtent sąmonė yra silpniausias taškas.
• Sąmonė yra tarp lygmenų Kaip ir Koks, o tai yra esminis ketverybės tarpas.
• Sąmonė rūpinasi užduotimi. Kai dirbame lengvai pasiduodame sąmonės vadovavimui.

Sąmonė supranta dorovę: Ką, kaip, kodėl derėtų veikti?

• Išgyvenimas. Savasties branda. Elgesio (+1) ir dorovės (+2) išskyrimas (+3).
• Meilė sau +1, vienas kitam +2, visiems +3.
• Požiūrių grandinė: Ž-D (+0), Ž-D-Ž (+1), Ž-D-Ž-D (+2), Ž-D-Ž-D-Ž (+3).
• Sąlygiškas elgesys. Esame mylimi. Remiamės esama savastimi.
• Šiais trimis klausimais sąmoningėjame, pasirenkame aukštesnį lygmenį - tai trys pasrinkimai.
• Savasties ribų pasikeitimas. Išgyvenimo ribos.
• Yra trys doroviniai klausimai (ką derėtų veikti, kaip ir kodėl) ir daugybė dorovės sąvokų sieja šiuos klausimus, mus veda iš vieno į kitą.
• Dorovės ratu išskiriame (amžinu gyvenimu) derėjimo klausimą į buvimo ir galėjimo klausimus, tada naujai suvedame (sąlygose - gyvenimu) nauju klausimu.
• Trys dorovės klausimai pagrįsti susiskaldymu (dviprasmybe). Kaip mums prisiversti? Atskyrimas sąmonės ir pasąmonės. Tai pagrindas septynerybės gėrio ir blogio atskyrimo.

Sąmoningumas

Sąmoningumas

• Dievas, kaip toks, mąsto nesąmoningai... nebent mumis...
• Sąmoningumu pasižiūriu į save, pamatau kaip mane varžo mano požiūris, pasižiūriu į save iš šalies.
• Sąmoningumu papildome dalinį žinojimą, kad jisai prilygtų visuminiam žinojimui.
• Būtent sąmoningumas mąsto ženklų savybes (tarp jų ir reikšmingumą) ir jais ir ženklais sieja sąmonę ir pasąmonę. O tai vysto tris kalbas.
• Pereiname iš veiksmo +2 į veiksmą +3 pajungdami ir išjungdami nuorodas, įsijungdami ir atsitokėdami.
• Mūsų mažėjantis sąmoningumas. Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves rikiuoja mažėjantis mūsų sąmoningumas. Kuomet mūsų aukštas sąmoningumas, paklūstame. Bet kaip mums elgtis kada bręstame, kada platėja mūsų atsakomybė, užtat mažėja mūsų sąmoningumas? Užtat gyvenimo lygtyje, amžinas gyvenimas išsiveda kaip tas tikrovės lygmuo, kuriame esame visai nesąmoningi. Ir galime į tai atsiremti.
• Sąmoningumas labai akivaizdus kai atitokiame nuo įsijautimo. Jisai yra atitokimo ir įsijautimo derinys. Tuo tarpu sąmoningumo nesijaučiame įsijungdami. Sąmoningumą jaučiame atsiplėšdami.

Pasąmonė, sąmonė

• Pasąmonė kuria teiginius {$w_1x_1 + w_2x_2$} su svoriais (vidurkius). O sąmonė iškyla pasąmonei nustatant {$w_1=1$} (sudėčiai {$x_1 + w_2x_2$}) arba {$w_2=0$} (sandaugai {$w_1x_1$}). Tokiu būdu pasąmonė remiasi nuliu ir vienetu, tad "nieku".
• Matematikos kintamieji grindžia pasąmonės ir sąmonės šventą dviprasmybę, kuri tampa pagrindu Tau, tad matematikos žinojimo rūmams. Juk mūsų sąmoningumas skiria mūsų pasąmonę ir sąmonę, bet kaip mes galime skirti Tavo pasąmonę bei sąmonę?
• Jėzus. Kairioji ranka lai nežino ką dešinioji veikia tai apie pusrutulius.
• Dievas sieja mūsų sąmonę ir pasąmonę - ką darome jo akivaizdoje (paslaptyje, ne pasauliui) sąmone, tai atsilieps mūsų pasąmonei.
• Ramybė yra santykis su pasąmone.
• Dvejonės sustato santykį tarp sąmonės ir pasąmonės, tad reikia ypatingą dėmesį skirti septintam požiūriui (sąmonė tarnauja pasąmonei) ir nuliniam požiūriui (įsiklausyti į pasąmonę). O kitais požiūriais sąmonė atsiplėšia nuo pasąmonės ir taip įveikia abejones apie ją. Tad dvejonės išsprendžia sąmonės santykį su pasąmone.
• Dvejonės skiria sąmonę (pažinovą) ir pasąmonę (pažinimo lauką), tad išskiria būtent keturiuose lygmenyse. Septyniomis dvejonėmis įsiklausome į sąmonę, jos klausimą. O nuline dvejone, "Ko trokštu?", tiesiogiai įsiklausome į pasąmonę, jos atsakymą. O jos atsakymas yra vienas iš keturių pakopų: savarankiškumas, užtikrintumas, ramybė, meilė. Ir bendrai, netroškimų atliepimai turėtų dalinti visumą į 0,1,2 ar 3 dalis.
• Vaizduotė: mūsų ribotas protas atkuria pagal pasąmonės ir sąmonės galimybes.
• Žmonės juda iš inercijos (pasąmonė), norint keisti kryptį reikia mokytis (sąmone) ir remtis sąmoningumu. Sąmonė ištraukia pavarą ir naujai supranta, naujai pastato pavarą (nauja inercija).
• Mokomės pasąmone išgyvenimais (buvimu, įsijautimu) ir sąmone iš išgyvenimų (nebuvimu, atsitokėjimu).
• Pasąmonė visko padalinimais išsako tai, kas yra mylima, kas yra išbaigta, kas nepapildoma jokiu požiūriu. O sąmonė išsako, kaip tai palaikoma, papildoma vienu, dviem ar trimis požiūriais, tad trimis veiksmais +1, +2, +3.
• 4,5,6,7-bė turi po du atvaizdus, sąmonės (pasikartojimas laike) ir pasąmonės (atmintis, tikrovė - erdvėje).

Sandara sieja įsijautimą ir atsitokėjimą

• Padalinimais įsijaučiame paskiru požiūriu, o atsitokėjame visuma.
• Ir panašiai su visomis sandaromis.

Viskas sieja įsijautimą ir atsitokėjimą

• Sąmoningumas išgyvena jautrumu tą ribą tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, tad būtent tuo jautrumu, jo dvilypumu išjaučia koks sąmoningumas būtinas, juk jautrumas yra iš vienos pusės įsijautimas, iš kitos pusės to įsijautimo tarpiškumas, jų pavidalo bendrumas, tad atsitokėjimas. Tad ištirk visko vaidmenį, koks viskas būtinas, pavyzdžiui, jį dalinant į padalinimus. Juk veiksmai parodo visko nebūtinumą, kad jį galima vis išplėsti ir papildyti požiūriais. Tad trys veiksmai yra išgyvenimo apytakos variklis, trijų pasirinkimų pagrindas. Juos ištirk, jų trejybės ratą, ir suprasi ką išgyvenimo apytaka išgyvename: įsijautimą, atitokėjimą ir sąmoningumą, +1, +2 ir +3, atitinkamai.
• Aš esu viskas, tačiau tuo pačiu, viskas yra daugia nė Aš.

Žinojimas ir nežinojimas

• Gerumas artimai susijęs su žinojimu ir nežinojimu. Žinojimu skiriame gėrį ir blogį, tuo tarpu nežinojimu mąstome tiktai gerumą.
• Žinantis Dievas grindžia Dievo būklės sandarą - jo išėjimą už savęs - tad Dievo nebūtinumą ir žmogaus sąlygas, jo trejybės ratą. O žmogus turi ryšį su nebūtinu Dievu - nežinančiu Dievu - jo gelmėse, kurį jisai įtvirtina ketverybe - jos veidrodžiu, tad ypač paklusdamas - taip kad įsitvirtina nesąmoningasis Dievas mumyse - tai, kas yra savaime. Tokiu būdu, kaip tikime, taip ir yra.
• Mes visais atvejais gyvename dvejomis vėžėmis: pasąmonės žinojimu ir sąmonės nežinojimu. Tiesiog klausimas, kaip jas suderiname, kokiu sąmoningumu, atsakingumu, įsisavinimu.

Iš pasąmonės į samonę, ir iš sąmonės į pasąmonę

Sąmonės akimis

• kūnas: pasąmonė
• protas: sąmonė -> pasąmonė
• širdis: pasąmonė -> sąmonė
• valia: sąmonė
• Iš pasąmonės į sąmonę atvaizdais, o iš sąmonės į pasąmonę aplinkybėmis - apytakomis. Sąmoningumas reiškiasi trejybės ratu.

Pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas

• Mama: sąmoningumas suprantantis pasąmonę. Tėtė: sąmoningumas suprantantis sąmonę.
• Išgyvenimo apytaka išpuoselėja tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės (sąmoningumo) tvarkų. Sąmoningumo tvarka yra pasąmonės (a) pertvarkymas (ab), tad sąmonė yra tarpas (b). Tai tarpas kuriame iškyla pažinovas-sąmonė. Ir tai tarpas, kurį grindžia Yoneda lema, kur vyksta permainos tarp tvarkos ir netvarkos.
• Žinojimo matematika paima tris balsus (pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą) ir paaiškina jų tarpusavio santykius, ką reiškia, kad jie išdėstyti eilės tvarka. Iškelia sąmonę kaip tiltą tarp pasąmonės ir sąmoningumo.

Trijų veiksmų savybės

Įvairios mintys

Trijų veiksmų reikšmė Dievo tyrimui

Dievo šokyje

• Tėvas yra nesąmoningas, strimagalvis.
• Sūnus yra sąmoningesnis.
• Dvasia yra dar sąmoningesnė.

Tai atsispindi išgyvenimo apytakoje.

Nežinojimas pasitraukia.

• Pasąmonė - Dievas Tėvas - Dievo trejybė - Dievo valia.
• Sąmonė - Dievas Sūnus - aštuonerybė - gera valia.
• Sąmoningumas - Dievas Dvasia - 4+6 (troškimai ir atjautos) - išmintis.

Kaip savastis supranta, kad yra kažkas daugiau? Trys veiksmai? Trejybės ratas? Amžinas gyvenimas.

Dievo tyrimas Išgyvenimo apytakoje

• Pasąmonė: Kas Dievas per daiktas? (Kas jisai yra?) Valia.
• Sąmonė: Kas Dievas per eiga (veikla)? (Kokia jo raiška?) Valia (iš už santvarkos) įsiveržia į santvarką.
• Sąmoningumas: Kas Dievas per asmuo? Pasirinkimas nusileisti šiai aukštesnei, besąlygiškai valiai, už santvarkos.

Išgyvenimo apytakoje Dievas yra nežinojimas.

• Nežinojimas pasitraukia pasąmonės žinojimu.
• Nežinojimas naujai iškyla sąmone.
• Juos suderina sąmoningumas.
• Veiksmai +1, +2, +3 parodo, kad Dievas-nulybė 0 turi prielaidas 7, 6, 5.

Balsų Dievas, Dievo vaidmenų savastys

• Kiekvienas žmogaus balsas turi savo Dievą: pasąmonė - Tėvą, sąmonė - Sūnų, sąmoningumas - Dvasią. Ir kiekvienu atveju tai yra tas pats Dievas. Balsų atskyrimas reikalauja Dievų suderinimo.
• Pasąmonė yra Tėvo savastis, sąmonė yra Sūnaus savastis, sąmoningumas yra Dvasios savastis.
• Išgyvenimo apytaką grindžia Dievo šokio trejybės rato raiškos - trys vienumai - kuriuos naujai išreiškia Mano trejybės atvaizdas: Pasąmonė (Aš esu daiktas) - mano Dievas vienų vienumas, sąmonė (Aš esu eiga) - mano Dievas bendražmogiškumas, sąmoningumas (Aš esu asmuo) - mano Dievas plazdenanti dvasia.
• Sąmoningėjant keičiasi žmogaus santykis su Dievu, jo supratimas Dievo, jo santykis su Dievu, būdas kaip jisai vykdo Dievo valią. Taip kad žmogus sąmoningumu rūpinasi dvasios plazdenimu, sąmone tiki bendrą žmogų ir pasąmone paklūsta vienų vienumui. Tad brandiname save ugdydami savyje tvirtesnį pagrindą, nes sąmoningumo rūpestis dvasios plazdenimu remiasi sąmonės tikėjimu bendražmogiškumu, kuris remiasi pasąmonės paklusimu vienų vienumui. Užtat sąmoningumą taikome parengdami save mažesniam sąmoningumui, kada esame pavargę, nusilpę, nesąmoningi. Sąmoningas žmogus lengvai eina teisingu keliu bet ar jisai juo eis nebūdamas sąmoningas? Jis turi tuo pasirūpinti iš anksto. Taip ir išsiskiria gerojo vaiko ir blogojo vaiko keliai.
• Dievo trejybė padeda trinariam žmogui susidėlioti, išsinarplioti.

Trijų veiksmų reikšmė Savęs tyrimui

Trejopas savęs tyrimas

• Pasąmonė tiria koks esu daiktas? tad kaip pasąmonė telkia dėmesį nuo kūno į protą, širdį ir valią.
• Sąmonė tiria kokia esu eiga? kaip vystosi ryšys tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Sąmoningumas tiria koks esu asmuo? tad kaip manyje susidėlioja apimtys: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Savasties supratimai grindžia veiklas

• Pasąmonė: susitelkimas (požiūriais).
• Sąmonė: pasirinkimai, lygina
• Sąmoningumas: 6 atjautos. Išlaiko tarpą, tad skiria Dievą ir gerumą.

Savasties pobūdis

• Dirva - pasąmonė,
• šveicariškas sūris - sąmonė,
• juos suvedantis burbulynas - sąmoningumas.

Santykis su savastimi

• Pasąmone pasitraukia savastis.
• Sąmone atsiranda savastis.
• O sąmoningumu sutariama kas yra savastis.

Kas aš esu? Trys balsai skirtingai supranta.

• Pasąmonė savastį supranta kaip išorinę priespaudą, kaip ryšius tarp išgyvenimų.
• Sąmonė supranta išgyvenimą kaip vidinį susistatymą. (Ar atvirkščiai?)
• O sąmoningumas nustato pirmenybę.
• Pasąmonė: ryškūs židiniai
• Sąmonė: aiškios ribos
• Sąmoningumas: laipsningi mąstai

Dvejybės atvaizdas (teorija - pratika) išreiškia (neigimą - teigimą).

• Praktika (teigimas) - teorija (neigimas) bene sieja pasąmonės dėmesį (daiktui) - kitam ir ne kitam, vis siaurėjant, kas tas kitas.
• Ir sąmonės dėmesį (eigai) sau ir ne sau, vis išplečiant, kas ta savastis.
• Ir sąmoningumo atžvilgiu, asmuo skirsto dėmesį ar jo neskirsto.

Tad kiekviename lygmenyje trejybės atvaizdą veikia šis dvejybės atvaizdas.

Ką balsai supranta

• Pasąmonė išgyvenimų rūšimis įsivaizduoja paskirus požiūrius, nesuvokia jų ryšio: esamybė, galimybė, siekiamybė. Buvimas, nebuvimas - ar tai dar kiti požiūriai - tai bene ryšys su Dievu už visko, tad pasąmonė pripažįsta Dievą už visų.
• Sąmonė skiria save ir pasąmonę, nesuvokia sąmoningumo - priskiria sau, kaip savo gerumą.
• Sąmoningumas išskiria visus tris ir juos sutapatina trejybės ratu.

Trijų veiksmų reikšmė Dievo ir žmogaus tyrimų santykiais

Dievo ir žmogaus trejybių santykis

• Pasąmonė: 3 ir 3 lygiaverčiai
• Sąmonė: 3 ir 3-bė (amžinas ratas) skiriasi
• Sąmoningumas: 1+3+3+1 skiriasi Dievas ir gerumas

Sieja trejybes ir jas papildo

• Pasąmonė sulygina trejopą buvimą ir nebuvimą, taip nusako išgyvenimų rūšis ir laisvumą išskiriantį kurią nors rūšį.
• Sąmonė išskiria sąlygišką trejybę ir besąlygišką trejybę, tad nusako šešerybę.
• Sąmoningumas prideda Dievą ir gerumą, nusako aštuongubą kelią.

Šešerybės atvaizdai: įsisavinimas.

• Pasąmonės akimis: teigiamas jausmas (sąmoningumas) tampa dorybe (sąmone).
• Sąmonės akimis: išorinis požiūris (Dievas) tampa vidiniu požiūriu (pasąmone).
• Sąmoningumas juos sieja?

Padalinimo visuma yra naujai suvokiama kaip +1, +2 arba +3. Tad mes galima rinktis kaip suvokti visumą. Dievas yra visumoje. Mes esame paskirame požiūryje.

Trijų veiksmų reikšmė sandaromis

Reiškiasi sandaromis

• netroškimai - mus supančios santvarkos, kurias išgyvena pasąmonė
• troškimai - sąmonės atveriama dvasia - nuliniu požiūriu
• netroškimai išplėtimai - dvejonės ir t.t., kuriais reiškiasi sąmoningumas - septintuoju požiūriu - išsiskiria Dievas (besąlygiškas, kurio ištakos už santvarkos) ir gerumas (santvarkoje)

Sandaros nusako asmenis, asmenys atkreipia balsus, balsai išjaučia sandaras. (Asmenys yra balsų Dievas.)

• Pasąmonės sandaros (troškimai) nusako Mane,
• Sąmonės sandaros (netroškimai) nusako Tave,
• Sąmoningumo sandaros (atjautos) nusako Kitą.

Tad nulybės atvaizdai skiriasi nuo troškimų. Troškimai yra Dievo savybės nes tai yra savasties sandaros, kurios atskiria Dievo bruožus nuo paties Dievo. Savastis šiuos bruožus turi atskirai, o Dievas juos turi visus kartu. Tad savastis skiria viską, betką, kažką, nieką, o Dievas jų neskiria.

Padalinimas nusako mūsų būseną. Jį toliau išgyvename veiksmais:

• pasąmonė prideda vieną požiūrį +1, išgyvename koks (kaip mums atrodo),
• sąmonė prideda požiūrį į požiūrį +2, prisideda atvaizdai ir aplinkybės, renkamės ką ir kaip suprasti.
• sąmoningumas prideda požiūrį į požiūrį į požiūrį, prisideda trys kalbos - pagrindimas, įvardijimas, pasakojimas, sąmoningai renkamės ką pasakyti (pagrindimu), kaip pasakyti (įvardijimu), kodėl pasakyti (pasakojimu).

Kiekvienu atveju atsirandame naujame padalinime.

• Aštuonerybė sieja pasąmonę ir sąmonę. Pasąmonė savo atsakymais sutelkia grandinę: joks požiūris, požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį. Nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė tai išreiškia. O sąmonė savo klausimais atskleidžia prielaidų grandinę, kurią išreiškia ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Tai grindžia laisvus kintamuosius, atveria tarpą. Taip pat įdomu, kad atsakymų padalinimai turi keturis atvaizdus, o klausimų padalinimai turi du atvaizdus (klausimai ir atsakymai). Tai reiškia, kad yra dalinių (žmogiškų, sąlygiškų) atsakymų, bet nėra dalinių klausimų.
• Pasąmonė mato 4 lygmenis,
• sąmonė 6 lygmenų poras,
• sąmoningumas 24 raiškas.

Trijų veiksmų reikšmė proto būsenai

• +1 add the whole workspace (attention)
• +2 add known and unknown, unconsious and unconscious, stepped in and stepped out (awareness)
• +3 add control as to whether we are stepped in or stepped out and matching what they tell us - conscious learning
• Požiūris žiūri viena kryptimi (išėjimu už savęs), o požiūris į požiūrį žiūri priešinga kryptimi (ir tai atsisakymas požiūrio), o požiūris į požiūrį į požiūrį žiūri į abu iš šalies. Ėjimas gilyn požiūriais prilygsta požiūrio atsisakymo, taip kad nešališkumas yra besąlygiškumas.
• Trinarystė primena Freudo trejybę: id-pasąmonę (požiūrį), superego-sąmonę (požiūrį į požiūrį), ego-sąmoningumas (požiūrį į požiūrį į požiūrį). O tai pasakojimo įtampos balsai 3, 4, 5. Prie jų prisideda 6 derintojas (požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį). Tai yra požiūrio lygtis. Gyvenimą išreiškia ego 5, o amžiną gyvenimą išreiškia derintojas 6, kad gali būti laisvumas.
• Trys veiksmai, tai trys trejybės rato nariai, kuriuos išgyvename vienu sykiu, lygiagrečiai. Tad ištisai gyvename trejomis lygiagretėmis tėkmėmis. Jas jungia meilė, vienijanti meilę sau (+1), meilę vienas kitams (+2) ir meilę visiems (+3).
• Visko padalinimas nusako proto būseną suderindamas tris balsus - pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą - atsiremiančius į tris skirtingus padalinimus.

Trijų veiksmų reikšmė išgyvenime

Išgyvenimo tikslas: sąmoningai ugdyti save.

• Pasąmonė beveik savaime ugdo mus, sąmoningėjame, jie mes tik patys sau netrukdome.
• Sąmonė ugdo sąžine, dorove, atveria kelią.
• Sąmoningumu pasimokome.

Išgyvenime

• Pasąmonė iškelia kūną, protą, širdį, valią.
• Sąmonė atpalaiduoja nuo jų, virš jų.
• Sąmoningumas užveria išgyvenimu.

Išgyvenimo supratimai

• Pasąmonė jaučia įtampą, kad kažkas vyksta, ir jinai tą įtampą išgyvena.
• Sąmonė išsiaiškina tos įtampos dorovinę prasmę, kokia yra širdies tiesa kuria reikėtų gyventi.
• Sąmoningumas tą tiesą išsako taip kad visi atjaustų jos pažinovą.

Kas keičiasi ir kas nesikeičia. Trejybės ratas.

• nusistatymas: pasąmonė keičiasi - seną pakeičia nauja
• vykdymas: sąmonė laikosi ar nesilaiko dorovės - sąmonė išlieka, o elgesys keičiasi
• permąstymas: sąmoningumas išlieka tas pats, yra vienas sąmoningumas

Trijų veiksmų reikšmė kaip gyventi

Sąmoningumas derina sąmonės ir pasąmonės priešingas kryptis

• Pasąmonė telkiasi viena kryptimi, sąmonė priešinga kryptimi. Kartu yra aštuonerybė.
• Sąmoningumas nusako kaip sąmonė pasiekia ar nepasiekia pasąmonę, ar tarp jų yra tarpas ar jo nėra.
• Platono karietos vairuotojas (sąmoningumas) valdo pasąmonę ir sąmonę.
• Sąmonė sustato pasąmonei sąlygas? Atsiplėšia nuo savęs širdingai, atsiduodanti pasąmonei - sąlygose.

Sąmoningumas: Vidiniai požiūriai

• Rūpi pasąmonei; sąmonė tiki; sąmoningumas paklūsta.

Dorumas yra teisingas sąmonės išlankstymas.

• Paklusimas ugdo pasąmonę (o gal sąmoningumą?),
• tikėjimas ugdo sąmonę,
• rūpėjimas ugdo sąmoningumą.

Sąvokų kalba

• Pasąmonė plėtoja tinklą,
• sąmonė plėtoją medį,
• sąmoningumas plėtoja seką.

Pertvarkymai juos sieja, gerbia tarp jų esantį tarpą. Padalinimai (ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė) grindžia tarpą. Jį taipogi išsako šešios atjautos.

• Pasąmonė yra tinklas,
• sąmonė medis,
• juos sąmoningumas sieja seka, susiuvantis siūlas.
• Derinys - pasąmonė.
• Nuovokus - sąmonė.
• Sąmoningas - sąmoningumas.

Dorovės ratas

Išgyvenimu išsiskiria 3 lygiagretūs asmenys: ką derėtų daryti, kodėl derėtų, kaip save prisiversti.

• Ką derėtų veikti yra pasąmonės ryšys su savimi, tai požiūris, tai paklusimas.
• Kaip derėtų veikti, tai yra sąmonės ryšys su pasąmone, tai dorovė, tai sąžinė, tai požiūris į požiūrį, tai tikėjimas.
• Kodėl derėtų veikti, tai yra sąmoningumo ryšys su pasąmone, tai požiūris į požiūrį į požiūrį, tai atsakymas - kertinė vertybė, klausimas ir tyrimas, tai rūpėjimas.
• Pasąmonė: kodėl daryti: Valia: kertinė vertybė, vertybiniai klausimai.
• Sąmonė: kaip daryti: atvirkščiai, nebuvimu, rinktis Dievą vietoj savęs. Lūkesčiai, jauduliai, ramybė, pasąmonės ir sąmonės ryšys.
• Sąmoningumas: ką daryti: naujai suderinti pasąmonę ir sąmonę. Protu: abejonės, dvejonės
• Dievas/pasaulis: trejybės ratas: ar daryti: vis patikrina ar gerai suderinta.
• Ką, kaip, kodėl derėtų veikti? Besąlygiška dorovė. Mes mylime, vykdome įsakymą mylėti. Remiamės būsima savastimi (sąmone).

Dorovė iškyla kai pirma klausiame, kaip derėtų elgtis, ir tik tada klausiame, kaip elgiamės. O su elgesiu yra atvirkščiai. Užtat dorovė iškyla sąmonei išvertus pasąmonę. Sąmoningumas suteikia pirmenybę dorovei.

• Valia nustato parinktį, santykį tarp pasąmonės ir sąmonės, o gyvenimas (pasaulis) parūpina duomenis, kurių pagrindu taikome parinktį - įsijaučiame +1, atisitokėjame +2, ar esame sąmoningi +3. Gal nesvarbu kaip nustato, gali nustatyti griežtai, jeigu tiesiog to laikosi, širdis ir pasąmonė paklus valiai, nes teisinga valia ją supras ir išgirs. Tad bręstant išmokstame valingai nustatyti santykį taip, kad būtumėme ko labiau sąmoningi, vyrautų sąmoningumas.

Šie trys veiksmai prilygsta neaiškumo trejybės reikšmėms. Jas išsako trejybės ratu.

• For +1, the wholeness is the perspective in the Division that is the unity of all the others. It is the X. It is the original unity X that is interpreted as a perspective equal to the others and, through such interpretation ->, opens up a new unity Y of that equality.
• For +2, this same wholeness is understood as ->, a shift in activity. It is the structure evoked by the arisal of activity, that activity - equal interpretation - which gave rise to that structure, that new unity. This is a move from X = equal interpretation of the same (whence there is no activity, nothing to interpret!) to Y = equal interpretation of the different (whence there is activity).
• For +3, this same wholeness is understood as Y. What does that mean? It should be what is understood, what is common to understands and understanding.

Older idea: For +2, the wholeness is associated with the final shift in perspective (that leads to the comprehensive perspective). This final shift is reinterpreted as a perspective (the End) that is defined with regard to an external ground (the Beginning). For +3, the wholeness should be given by what these two share.

Veiksmai +0, +1, +2, +3

• +1 išėjimas už savęs Structure: (Perspective: ) First there is going beyond oneself from the unbounded into the bounded, ever adding an additional comprehensive perspective that reinterprets all the others.
• +2 poslinkis (iš vieno požiūrio į kitą) Activity: (ShiftInPerspective: ) Then there is a three-cycle which, in parallel, goes beyond by shifting from perspective to perspective.
• +3 pasikartojanti veikla (Slack: )'' (generalized shift in perspective) Next, this three-cycle starts to cover old ground - here what is new is the recurring shift, the recurring activity. This recurring activity is now localized in the shift (without the nodes, which are ever new). So we have a general shift.
• +0 unity of origin RecurringStructure: (Everything: ) (generalized perspective) - collapse of framework. Finally, there is unity in that the recurring activity can align itself around that which goes beyond.

Veiksmai prideda 1, 2, 3 arba 0 požiūrius:

• +1 prideda požiūrį - one perspective - GodsView - yielding Structure and Understanding
• +2 prideda poslinkį - požiūrAddTwo +2 adds ShiftInPerspective - two perspectives - first humansView, then GodsView of that - yielding Activity and Self-understanding
• +3 prideda laisvumą - - three perspectives - first GodView, then humansView of that, then GodsView of that - yielding Interplay, RecurringActivity and SharedUnderstanding
• +0 prideda jokio požiūrio - (adding four perspectives is perhaps equivalent to adding no perspectives) - yielding RecurringStructure and GoodUnderstanding

Each operation is EternalLife - return to the Beginning - but through a given number of steps:

• [AddOne +1] goes ever to the Beginning
• [AddTwo +2] goes to the End and then to the Beginning
• [AddThree +3] goes to the End, the Middle and the Beginning
• [AddNull +0] makes for the Beginning

Permąstyti mintį iš ankščiau:

• The following idea that understanding is a base level does not make sense because it is the operation +1 that generates the divisions that participate in understanding, +2 for self-understanding and +3 for shared understanding. Perhaps the base level is good understanding. This would then also organize the levels more sensibly, so that the base level would have operation +0 and the nullsome.
• I think that they describe the level of awareness in understanding. They relate different LevelsOfUnderstanding with regard to the base level of Understanding.
  • +0 from Understanding to Understanding
  • +1 from Understanding to Self-understanding
  • +2 from Understanding to SharedUnderstanding
  • +3 from Understanding to GoodUnderstanding
• In this sense, understanding is the experience of a division of everything, and this experience may be at any of four levels of awareness, from fully unconscious to fully conscious. In this sense, each of the Factors is a map from Understanding as a whole, a base level, to Understanding as any perspective within a new whole, within a higher level of understanding.

Keturi lygmenys

• Poreikių tenkinimai: išsako kieno santykį su Dievu?
• Dvejonės: išsako pasąmonės santykį su Dievu (troškimu)
• Jauduliai: išsako sąmonės ir pasąmonės santykį su Dievu
• Aštuongubas kelias: išsako sąmoningumo, sąmonės ir pasąmonės santykį su Dievu

Esu sąmoningumas (trečias balsas), sąmonė (antras balsas) ir pasąmonė (pirmas balsas), ir kūnas (joks balsas).

• Pasąmonė puoselėja Tėvo kampą, jo tyrimą ir troškimus.
• Sąmonė puoselėja Sūnaus kampą, jo aštuonerybę.
• Sąmoningumas puoselėja Dvasios kampą atjautomis.
• Trinarį žmogų papildo Dievas.

Keturi pasakojimo įtampos balsai

• pasąmonė rūpi 6;
• sąmonė aiškina 5;
• sąmoningumas liepia 4;
• Dievas/pasaulis verčia 3.

Suvokimo lygmenys: Dorovės netroškimai: Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį

• Dievo šokyje: Suvokimas, tai žmogaus požiūris į Dievo požiūrį
• Pasąmonė: Savęs suvokimas, tai žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį
• Sąmonė: Bendras suvokimas, tai žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį
• Sąmoningumas: Susikalbėjimas, tai žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį

Tarpai tarp keturių lygmenų

Trys veiksmai +1, +2, +3 yra tarpai tarp keturių lygmenų. Jie išvertimais veda iš vienos apytakos į kitą:

• +1 veda iš dvasios (suvokimo) į sandarą (savęs suvokimą)
• +2 veda toliau per sandarą į atvaizdus (bendrą suvokimą)
• +3 veda toliau per atvaizdus į vieningumą (susikalbėjimą)

Veiksmai veda vis gilyn ir užsisklendžia trejybės ratu.

Galimi veiksmai +0 ir +4

Veiksmas +0

• Dievas
• joks požiūris

Veiksmas +4

• Išsako ką išsakytų veiksmas +0 nes veiksmo išsakymas ir yra išėjimas už savęs.
• Veda pirmyn ir atgal nuo Dievo ir žmogaus.
• Veda iš dvasios į vieningumą bet kartu apsuka žvilgsnį, tad veda iš Dievo į žmogų. Užtat iš žmogaus grąžina į Dievą pasirinkimais.
• Tiesia žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.
• Išsakomas kompleksiniu Bott periodiškumu +2

Santykiai su padalinimais ir požiūriais

• Pasąmonė padalinimu išsako mums rūpimą reikalą (ar). O sąmonė reikalą papildo vienu požiūriu (įsijaučiant - koks), dviem požiūriais (atsitokėjant - kaip) ar trimis požiūriais (sąmoningai besirenkant - kodėl).

Papildo padalinimą

• Požiūris papildo išėjimą už savęs, nurodo tokią galimybę, tad yra sandarų jungtis.
• Požiūris į požiūrį nurodo dvigubą išėjimą už savęs.
• Požiūris į požiūrį į požiūrį nurodo trigubą išėjimą už savęs.
• Tad jie sieja visumą - viską - atitinkamai su betkuo, kažkuo ir niekuo. Jeigu visi trys veikia lygiagrečiai, tai jie priskiriami viskam.

Daugiaprasmybės

Bendras suvokimas sieja žiūrėjimą atgal (į Dievą) ir pirmyn (su Dievu).

24 lygtys suprantamos kaip sandai skaidomi 2 x 3 x 4. Kiekvienas sandas yra atvaizdis nuo vienybės (kaip visumos) į vienybę (kaip požiūrį). Iškyla daugiaprasmybės:

• Dviprasmybė (ir aplinkybės). Ją išreiškia lygtis 1+1=2. Tai pabaigos išeities taškas, žiūrint atgal dviem atvaizdais to padalinimo į kurį grįžtama, būtent pradžios ir pabaigos. If we presume there is a direction, but we don't know which it is, either Forwards or Backwards, from which we are interpreting the operation (either from the initial division (Beginning) reaching out, or from the final division (End) going back to the roots). This is the ambiguity between God and human when it is not clear who is the originator for a shift in perspective - God or human?
• Triprasmybė (ir padalinimai). Ją išreiškia lygtis 1+2=3. Tai išeities taškas santykio tarp pradžios ir pabaigos. If we presume there is an operation, a relationship between Beginning and End, but we don't know what it is, either [AddOne +1], [AddTwo +2] or [AddThree +3].
• Keturprasmybė (ir atvaizdai). Ją išreiškia lygtis 1+3=4. Tai pradžios išeities taškas, keturiais atvaizdais žvelgiant pirmyn iš padalinimo kuriuo žvelgia, vaisingai pripažįstant šį santykį. If we presume that each division has its own state, but we don't know what it is, yielding: (beginning or end) to (beginning or end). These are four LevelsOfUnderstanding.

I think that these presumptions are the ConstructiveHypotheses. The Factoring then makes sense as a split of determiniteness and ambiguity as part of such a presumption and the engagement of an other. I should also think of them in terms of the heart and the inversion effect.

Apparently, we should attribute the forwards direction when operations act on divisions with four representations: Nullsome, Onesome, Twosome, Threesome. And we should attribute the backwards direction when operations act on divisions with two representations: Foursome, Fivesome, Sixsome, Sevensome. And these presumably also list out the levels of understanding. But I should look into this when I know more.

Dievui yra tik vienybė vietoj nulybės, tad jis neapeina ratu. Dievui vienybė yra klausimas, ar Dievas yra būtinas? Dievas septynerybe nebūtinas, jisai ilsisi.

Pastabos

• Pavyzdys yra Dievo sandara - viskas, jo atvaizdai, savybės - troškimai, jų vieningumas - meilė. Įdomu, kad Dievo troškimai susiveda į labiausiai išsiskleidusį troškimą, meilę. O visko savybės susiveda į visas savybes turintį viską, mažiausiai savybių turi niekas.
• Sąmoningumu jūs galite tiek žinoti, tiek nežinoti. Žinojimo balsas yra +1, nežinojimo balsas yra +2, ir juos derinantis sąmoningumas yra +3. Betgi sąmoningumas lygus žinojimo žinojimo žinojimui, taipogi žinojimo nežinojimui, taipogi nežinojimo žinojimui, o tai ir yra trys kalbos, jų pagrindas.
• Trejybės sunaikinimai, kuriais atsiranda žmonės, tiesos (žodžiai), pasauliai (nuotaikos, savybės) irgi išreiškia, kaip sandaros slypi padalinimuose.
• An operation (and its Activity) is characterized by the number of tracks along which it goes around the Threesome. For example, going beyond oneself goes around once. Engaging goes around twice - the quality goes around - and so does that which has the quality.
• Valia bręsta sąmonės kryptimi. Esu valia (3 balsai) ir širdis (2 balsai) ir protas (1 balsas) ir kūnas (joks balsas).
• Sąmonė neturėtų tarnauti pasąmonei, bet turėtų leisti jai pačiai išsikvėpti.
• Sąmoningumas neklysta nes jisai tiesiog teisingai derina sąmonę ir pasąmonę. Klaidos kyla būtent iš sąmonės.
• Pasąmonė = asmenybė (savastis, kertinė vertybė, tiksliname save).
• Trejybės rato raiškos - trys vienumai - suprastos naujose aplinkybėse, nebūtinai priskirtos Dievui.

Lygtys

Lygtis

• Lygtis išsako kaip veiksmas veda iš vienos proto būsenos (padalinimo) į kitą proto būseną (padalinimą).
• Veiksmai, pavyzdžiui, 2+3=5 reiškia, kad trejybė slypėjo jau dvejybėje, tad tą trejybę galima padalinti dvejybe. Tik pasikeitė kampas. O tas kampas irgi jau glūdėjo, padalintas, padalinime, ir tik iškilo. Taip kad pasidalinimas persitvarkė. Tad tai prilygintina persitvarkymams.

0+1=1

God goes beyond himself, out of the unbounded and into the bounded, thus generating Everything.

Everything has no bounds, and yet serves as its own bounds, whereas God is unbounded, and ever goes beyond his own bounds.

1+1=2

God is of himself. What is there for God do?

God may be, or not be, that is all the same to him, and presents no challenge. I imagine for God only one challenge. Yes, God may be, but is he necessarily? In other words, if God were not, would he still be?

The answer is presumably that God would still be. God is absolutely necessary. But the challenge is quite huge. It involves God creating a world that is least favorable to him. And then demonstrating what happens. There is a lot to do!

This is just as in a mathematical proof by contradiction. We suppose that X does not exist, and then show, as a consequence, that X does exist. On the other hand, if X exists, then we also have that X exists. So, in any case, X exists.

In this way, there arise two tracks, working in parallel. There is one track where it is assumed that God exists. We may think of this as defining the spiritual world. There is another track where it is supposed that God does not exist, but then God may appear even so. We may think of this as describing our physical world. Our physical world is designed, if at all, as a place where the Creator is not at the forefront, but rather has made room for everything else. Just like a master artist, his own presence in his work is not given, not obvious. Yet, more and more, he will be seen in his work, and engaged through it, until he is manifest and tangible in his existence.

So, first he goes beyond himself - opposites coexist. Then it becomes clear that he was always - all is the same.

God goes beyond himself. He ventures from his existence into his nonexistence. He is unbounded, and so he ventures into the bounded. This is to say, he enters structure. God is spirit, and good is spirit in structure. But, more generally, beyond God, and within structure, is the other. The other may or may not be good. The other may or may not be spirit.

Many people ponder, how can there be God, if there is so much bad? But God wants all the good. He therefore wants the good that is of itself, but also he wants all the good that comes with the bad. He wants all of it. This is to say, with anything bad that ever happens, there is always at least the slightest bit of good that it comes with, which is why I imagine God allows for it.

Will God arise in the physical world, in the world of structure? This is only if the other realizes that there is more than just structure, there is more than just good, there is more than just everything. The other must return the world to God by recognizing that God is from beyond the world, beyond good, beyond everything.

Activity is one's relationship with oneself. One's self is one's empathy for others. God goes beyond himself to others, and has empathy for them.

1+2=3

engaging is the activity of anything. It is defined by the equation 1+2=3?. Here, one perspective is given by understanding the original wholeness (thus taking a stand). Then another perspective comes from considering the whole as the ability to take up a new perspective, immerse oneself in it, identify with it (a specific perspective)(thus engaging!)(and following through). And a third perspective comes from accepting completely that new perspective (as a scope), but now disengaging from it, reflecting on it (as a general situation which others might take up), and again extending the meaning of that whole. In general, this adds two perspectives (upon the wholeness) alongside the existing ones in a division of everything. In this way, the original wholeness is engaged. This is the basis for activity, identification with situations for perspectives.

1+3=4

recurring is the activity of something. It is defined by the equation 1+3=4. Here the whole is identified with a level that gives its separation from (and relationship with) a groundless perspective (and thereby gives a scope, a projection). That groundless perspective may be thought of as a godlet, a human that has found itself within the structure, but without any grounds. For this groundless perspective, the whole may be located at various levels (projections). The whole is originally the grounded situation (why) which is separated from a groundless perspective by everything. Another is the grounded perspective (how) (that looks onto the grounded situation) and is separated from a groundless perspective by anything. Another (what) is given by a groundless situation (which recurs!) which the grounded perspective may look upon (in coincidence with the grounded situation), and that situation is separated from a groundless perspective by something, that is, by what that perspective sees in that situation. A final perspective (whether) is given by the groundless perspective itself (the recurrence) which is separated from itself by nothing. This is the basis for redundancy and slack.

Užrašai

• Veiksmai +1,+2,+3 naujai apibrėžia visumą, tad pažeidžia poslinkius, juos apsuka (refleksija?)
• Veiksmas +3, padalinimų ratas, apeinamas sąmoningumu, taip pat veiksmais +1 ir +2.

Veiksmai

• +0 Dievas
• +1 Aš - pasąmonė išgyvena Savo akimis
• +2 Tu - sąmonė išgyvena Tavo akimis
• +3 Kitas - sąmoningumas išgyvena, derina Kito akimis

Sąmoningumas gyvena Kitu

Dievo veiklą, jo išėjimą už savęs į save, galima išreikšti jokiu požiūriu +0, vienu požiūriu +1, dviem požiūriais +2 ar trim požiūriais +3.

Manau, visko išvedimas ir suvedimas išsakomas trejopai, trimis veiksmais: +1, +2, +3, trimis kalbomis, užtat neturėdami pagrindo manyti kitaip, galim tik pritarti, ar tiesiog nepaprieštarauti, jog jį išsako veiksmas +0, jokio požiūrio nepridedantis, kuris tad mums prieinamas tik vaizduotės išjungimu, ką ir reiškia paklusimas, tikėjimas ir rūpėjimas. Visai panašiai, vystant geros valios pratimus, visur sutampa trys patikrinimai, kuri tiesa kyla iš širdies, kuri iš pasaulio, užtat pripažįstame ketvirtą patikrinimą, patį gyvenimiškiausią, jog klysta (ar klydo) tas, kuris jaudinasi.

Veiksmai išsako, kiek požiūrių tenka pridėti vystant visumą, vadinas, kokiu skaičiumi požiūrių suvokiame ne-Dievą. Vienu požiūriu +1 įsivaizduojame, kaip sutveriamas pasaulis, kaip jisai praturtėja padalinimais, kaip Dievas vis išeina už savęs, tai Aš. Šiuo veiksmu išdėstomos visos prielaidos, tai pradžiamokslis.

Dviem požiūriais +2 įsivaizduojame, kaip susikalba Dievas ir ne-Dievas, tai Tu. Šiuo veiksmu apibrėžiamos visos sandaros ir kalbos.

Trimis požiūriais +3 turėtumėme įsivaizduoti, kaip sąmoningėjame besirūpindami Kitu, būdami vieni su juo. Tai turėtų būti Dievo iššaukimas bet kokiose sąlygose, kas yra šviesuolių bendrystės esmė. Pradedant bet kokia sąvoka, bet kokia veikla, tikiu, galime išvystyti Dievo reikšmę ir manau, būtinai ją išvysime, jei tik esame sąžiningi.

Veiksmas +1 išsako suprantančio Dievo požiūrį, kaip jis išeina už savęs. Veiksmas +2 išsako susigaudančio Dievo požiūrį, kaip jis iškyla ten kur jo nėra. Veiksmas +3 turėtų išsakyti suvokto Dievo požiūrį, kaip sutampa suvokiantis Dievas ir susivokiantis Dievas nes jie suvokia tą patį. Jis turėtų išsakyti kaip Dievo sąvoka mums tampa esminga, kaip įvairiai ja su Dievu bendraujame. Tokiu būdu trys veiksmai išsako šv.Trejybę, sąmoningą Dievo sąvokos išgyvenimą, jo paties įsisąmonijimą.

Veiksmas +2 išsako nebūtinumą, tuo tarpu veiksmas +3 išsako būtinumą.

Veiksmas +2 išsako, kaip Dievas pasišalina sandara ir atsiranda veikla.

Veiksmas +3 turėtų išsakyti, kaip Dievas (Tėvas) ir gerumas (Sūnus) yra tas pats, nes supranta tą patį (Dvasią). Dievas nebūtinai geras, bet gerumas tai yra iš Dievo. Veiksmas +3 išsako, kaip Dievo ir pasiklydusio vaiko požiūriai sutampa. Požiūrių grandinė. Atitinkami suvokimo lygmenys, kaip jie išauga. Kiek tai prasminga, ką buvau išmąstęs? Veiksmas +3 turėtų sujungti veiksmus +1 ir +2, išreikšti, kad jie bendrai suvokti, kaip kad šventoji Dvasia.

Šie trys veiksmai, manau, susiję su savęs supratimu, su bendru supratimu ir su susikalbėjimu (self-understanding, shared understanding, good understanding). Jie susiveda pasiklydusio vaiko mąstymu. Užtat mes ir Dievas galime sutapti veiksmu +0. Manau, tai išgyvename rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

Nesuvokiantis Dievas veikia keturiais atvaizdais (nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę), o suvokiantis Dievas veikia dviem atvaizdais (ketverybę, penkerybę, šešerybę, septynerybę). Suvokimo sąlygas išsako ketverybė ir jinai glūdi pastariuosiuose padalinimuose.

• Ir kaip poslinkius veikia veiksmai?
• Suprasti kaip veiksmai veda iš vieno padalinimo į kitą.

5+1=6

• Požiūrių įsisavinimais slenkame iš išorinio (teorinio) požiūrio į vidinį (praktinį) požiūrį. O jausmų įamžinimas veda atvirkščiai iš laikino nepaneigiamumo (praktinio) jausmo į amžiną (teorinę) dorybę. Tad šešerybės atvaizdas erdve veda į atvaizdą laiku.

4+1=5

• Ketverybė užpildo galimybes.
• Vienetas išverčia galimybių erdvę ir pradeda iš naujo sąlygiškume.
• Teiginys turi apimtį, tad yra erdvėje. 4+1=5 Taipogi, tiesa turi apimtį.
• Sandara (sąmone) ir jos papildymas (pasąmone).
• Trimis veiksmais save (savastį) suprantame trejopai kaip daiktą-koks (+1), eigą-kaip (+2), asmenį-kodėl (+3).
• Pasąmonė, jos atsakymai, yra kalbos šaltinis. Siekia dėmesio, meilės. Gyventi klausimais, tai yra kreipti dėmesį, mylėti.
• Padalinimo visuminis poslinkis tampa naujuoju požiūriu veiksmu +1. Dvejybės poslinkis tampa trejybės nariu. Trejybės poslinkiai tampa ketverybės nariu. Ketverybės visuminis poslinkis (tarp dviejų ašių) tampa penkerybės nariu.
• Kaip trys balsai sieja visą gyvenimą ir paskirą išgyvenimą?
• Trys balsai atsiveria ir išsiskiria keturiomis pakopomis, tai daro su Dievu, pasiekia Dievą, o viršūnėje Dievas pasitraukia, buvimas tampa nebuvimu, užsisklendžia trejybės ratas.
• Savastis yra pasąmonė, ją sąmonė persako bendrybėmis, kad nesiribotumėme savimi, o sąmoningumas suderina, kad atitiktų.
• Teigiamų jausmų įamžinimas dorybėmis tveria pasąmonę. O sąmonė pasireiškia išorinį požiūrį įsisavindama vidiniu požiūriu. Tai yra sąmoningas pasąmonės puoselėjimas. O pasąmonė ir šiaip savaime plečiasi. Tad reikia ieškoti santykio tarp savaiminės pasąmonės ir išugdytos pasąmonės. Yra bendrystė ir vienu pagrindu ir kitu pagrindu ir renkamės tarp jų. Tai pasirinkimas tarp šiaip gyvenimo ir amžino gyvenimo.
• Pasąmonė skverbiasi dvasia. Sąžinė ->(skylėmis)-> požiūriai -> sandara. Sąmoningumas: atvaizdais.
• Pasąmonė, sąmonė. Jordan Peterson vaizdo įrašas kaip vengiame naudoti dešinį pusrutulį kuriuo tiriame nepažįstamus dalykus.
  • Kairysis pusrutulis: Pažįstami dalykai. Teigiami jausmai. Veiklos skatinimas. Žodžių apdorojimas. Mąstyma seka. Smulkmenų atpažinimas. Smulkmenų tvėrimas. Smulkūs judesiai.
  • Dešinysis pusrutulis: Nepažįstami dalykai. Neigiami jausmai. Veiklos slopinimas. Vaizdų apdorojimas. Visapusiškas mąstymas. Derinių atpažinimas. Derinių tvėrimas. Grubūs judesiai.
• Pažįstami dalykai - viengubas požiūris - pasaulio tiesa. Nepažįstami dalykai - dvigubas požiūris - širdiest tiesa.
• Požiūriai išplaukia iš sąmonės iš skylių (įsivaizduojamų asmenų, Dievo). Sandara iš visumos, iš sąmoningumo.
• Sąmonė ir pasąmonė turi savo valdas. Bet sąmonė turėtų valdyti jų ribą, tai yra sąmoningumas. Ta prasme pasąmonė turėtų būti atvira aibė, o sąmonė turėtų būti uždara aibė. Užtat begalybę - amžiną gyvenimą - turėtumėme išgyventi pasąmone. Tai yra pasąmonės amžinas ryškinimas savo gelmių, savo valios valios.
• Pasąmonė yra orakulas.
• -1x0x1 galima suvokti kaip įsijautimą, sąmoningumą ir atsitokėjimą. Įsijautimas -1 ir atsitokėjimas +1 nustato skirtingas kryptis apie padalinimų ratą.
• Vaikam svarbu, kad juos augintų du tėvai, kad galėtų išsiskirti pasąmonė ir sąmonė.
• Sąmonė atveria
• Gyvenimas yra žiaurus. Nes sąmonė yra tobula, o pasąmonė yra netobula. Dargi pasąmonė jas lengvai supainioja. O Dievas myli netobulą.

Trys veiksmai - sąmonė

• Sąmoningumo liepsną nusako veiksmai +0 (poreikiai-tenkinimai), +1 (abejonės-dvejonės), +2 (lūkesčiai-jauduliai), +3 (aštuongubas kelias). Tai papildo mus požiūriais ir išsako mūsų nežinojimą.
• Trys veiksmai +1, +2, +3, išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, atveriančią naują sandarą.
• Sąmoningumo lygmenys trejybės rato poslinkius suvokiu trimis požiūriais, dviem požiūriais ar vienu požiūriu.
• Joks požiūris - pasąmonė - +0, ir trys sąmoningumo laipsniai - +1, +2, +3.
• Dievo (besąlygiško) santykis su mumis (sąlygiškaisiais) vyksta ketverybės lygmenimis, kuriomis išsidėsto Dievo trejybė - nusistatyti +3, vykdyti +2, permąstyti +1 - ir atitinkamas požiūrių skaičius (3, 2, 1) išsako būtent mūsų sąmoningumą, kurį įrėmina atitinkamos sandaros - aštuongubas kelias, gėrio kryptys, dvejonės.

Racionalumas dviem kryptim:

• pasąmone: viskas nuoseklu (galima) kas nepaneigta
• sąmonė: viskas nuoseklu (leidžiama) kas patvirtinta
• sąmoningumas: viskas nuoseklu (teisinga) kas suderinta

Ar tai gali būti pagrindas Tėvo, Sūnaus, Dvasios dorovėms?

• +1 Pasąmonė reiškiasi sandaroje, ją kalbina Dvasios išmintis
• +2 Sąmonė reiškiasi atvaizdais, ją kalbina Sūnaus gera valia
• +3 Sąmoningumas reiškiasi vieningumu, jį kalbina Tėvo Dievo valia
• Veiksmas +1 išreiškia žinojimo vieningumą po padalinimo.
• Veiksmas +2 išreiškia nežinojimo vieningumą pirm padalinimo.
• Veiksmas +3 išreiškia sąmoningumo vieningumą padalinimo vyksmu.

Ir šio trejybės rato atvaizdai yra suvokimo lygmenys. O apytakos sieja atitinkamus suvokimo lygmenis su trejybės ratu.

---

Peirce: Categories Jo trys kategorijos prilygsta trim veiksmam: pasąmonei +1, sąmonei +2, sąmoningumui +3.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC