调查

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Miglos? AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Šiame puslapyje esu sukaupęs daugybę užrašų, kuriuos perkeliu į kitą puslapį: Dievas

Dievo šokis susideda iš keturių sandarų:


Gyvenimo lygties keturi lygmenys, asmenys

DievasTėvasSūnusDvasiaŽmogus ne Dievas
SuvokimasSuvokiantisSusivokiantisSuvoktas
AtvaizdaiPasitraukimas klausimuIškilimas atsakymuSutapimas žinojimu 
VienumasDievoasmensasmenų
VienijaKitąManeTave
Sutapimas su DievuTėvoSūnausDvasiosŽmogaus nesutapimas
išeina už savęs Dievo trejybeišeina už savęs aštuonerybeišeina už savęs dešimtimi Dievo įsakymų
suveda aplinkybesbūtiną Tėvą, tikrą Sūnų, galimą DvasiąTėvo vienį (visko priėmimą), Sūnaus visybę (visko atmetimą), Dvasios daugįTėvo daiktą (mylėti kitą), Sūnaus eigą (mylėti save), Dvasios asmenįbuvimą, veikimą, mąstymą
suvokimo lygmuoSuvokimasSavęs suvokimasBendras suvokimasSusikalbėjimas
sandaraDievo trejybėaštuonerybėDešimt Dievo įsakymųžmogaus trejybės ratas
dvasiaDievasgerumasgyvenimasamžinas gyvenimas
Mylėtisavevienas kitąvisusDievą
Vienumasbuvimubuvimą išplečiančiais požiūriais, riba tarp buvimo ir nebuvimonebuvimu, būklėmisnevienumu

Kampų trejybė

Nevieningumo pagrindas

Trejybės nariai

  • Trejybės nariais Dievas gyvena mumis, priima mūsų sąlygas, kurias išsako sandaros. Jisai savo nežinojimą tobulai išreiškia žinojimu, taigi, mūsų vertybėmis.
  • Šešerybe įsisąmonintais trejybės nariais - ar tai nusistatant, vykdant ar permąstant - lygiagrečiai sutampa sąlygiškumas ir besąlygiškumas. Užtat tai yra Dievo valios pildymas: sąlygiškas nusistatymas paklūsta besąlygiškam nusistatymui, sąlygiškas vykdamas tiki besąlygišką vykdymą ir sąlygiškas permąstymas rūpinasi besąlygišku permąstymu.
  • Trejybės nariai sandaromis išsako tarpą tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Tai tarpas tarp Dievo (Tėvo) ir (Sūnaus) gerumo, užtat tai amžinas gyvenimas.
  • Trejybės nariai išsako ryšius tarp Sūnaus ir Tėvo, kaip galima rinktis Tėvą vietoj Sūnaus, rinkti besąlygišką Dievą vietoj sąlygiško savęs.
  • Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvokimai atitinkamai palaiko blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką, teisingumą ir malonę, Dievo nebuvimą ir buvimą. Dievas Tėvas reiškiasi malone, kuri yra gerumas, bet nebūtinai Dievas.

Gyvenimo lygtis - nevieningumo sandaros

  • Dievas (Tėvas) pasitraukia, atsiranda santvarkoje gerumu (Sūnus), juos vienija (Dvasia) - gyvenimas (pirm santvarkos) ir juo labiau juos vienija Žmogaus suvokimas, jog Dievas yra kažkas daugiau, už santvarkos - tame amžinas gyvenimas.
  • Nevieningumo sandaras sustato gyvenimo lygtis. Tėvas - Dievas, Sūnus - gerumas, juos tapatinanti, vienijanti Dvasia - gyvenimas. O mūsų suvokimas skiria Tėvą ir Sūnų, tai amžinas gyvenimas. Mes išplečiame Dievo tyrimą, kad jis nebūtų sandaras, šališkas, savaiminis. Tad šiomis sandaromis renkamės ar šiaip gyventi ar amžinai gyventi. Amžinu gyvenimu Dievo tyrimą plėtojame toliau.

Kiekvienoje šokio sandaroje išsiskiria Tėvas (Dievas nebūtinas) ir Sūnus (Dievas būtinas).

  • Dievo raiškų rate vis išsiskiria du požiūriai (aštuonerybėje, dešimtyje Dievo įsakymų, trejybėje), kurie naujai sutampa (vieningu asmeniu, asmenų vieningumu, meile).
  • Nevienumo sandaromis jaučiame skirtumą tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, esame tarpe tarp jų.
  • Išsiskiria Dievas ir Dievo požiūris. Renkamės besąlygišką Dievą vietoj sąlygiško Dievo (gerumo). Tačiau besąlygiško Dievo požiūris yra pirmumą teikti požiūriui nukreiptam į sąlygišką Dievą (gerumą) ir ne į besąlygišką Dievą. Tai yra, pirmumą teikti Tėvo požiūriui, ne Sūnaus požiūriui. Susidaro požiūrių grandinė...
  • Abejotina: Išsiskiria požiūris be Dievo (sąlygišku Dievu - gerumu) ir požiūris su (besąlygišku) Dievu. Pastarasis paima viršų, atveria, iškelia naują lygmenį.

Dievo klausimas turi du atsakymus:

  • Sūnaus atsakymas: Dievas nebūtinas.
  • Dvasios atsakymas: Dievas būtinas.

Taip turi būti kadangi Dievas nevaržomas, jisai tenkina visus teiginius.

Trys vieningumai

Esame viena derindami skirtingas vaizduotės ribaspripažindami ir atsiremdami į vaizduotę, kas be mūsųplėtodami savo tapatybę, kaip įsivaizduojame save, dvylika klausimųsu kitais puoselėdami bendrą vaizduotę
Indų DievasBrahma - nežudyk, pirmapradis vienumasBhagavan - asmens vienumasParamatma - asmenų vienumas, visiškas išskirtinumas, atsiskleidimas, skirtybių neskirtybė
atvaizdaiTėvas klausimasSūnus tyrimasDvasia atsakymas
Mylimas asmuoviengubas: Tėvasdvigubas: Tėvas ir Sūnustrigubas: Tėvas, Sūnus ir Dvasia
Mylisavevienas kitąvisus
besąlygiškumo sąlygosbe sąlygųvienose sąlygosebet kokiose sąlygose

Dievo besąlygiškumą pristato neigimai, apibrėžimai.

Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje: trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.

Trys nevieningumo sandaros

Asmenys

  • A) Trys sandaros išsako Dievą kaip asmenį sąlygose. Šios trys sandaros išsako Dievo nevienumą ir tuo pačiu vienumą.
  • AC) Kiekvieno asmens aplinkybės skiriasi. Tą skirtumą išsako ir pagauna malda, kaip Dievo gyvenimas, jo ryšys su savimi, jo savasties ženklas.
  • G) Kaip asmens suvokimas susijęs su meile. Suvokimas skiria buvimą ir nebuvimą ir juos lygiagrečiai puoselėja. Suvokiame asmenį. Kas yra asmuo? Kaip susijęs su savastimi?
  • S) Ką Dievo sandaros išsako.
  • W) Dievas pirm asmens

Savastis

  • AS) Dvasia yra skirtumas tarp Dievo ir jo savasties, tarp to kas besąlygiška ir kas sąlygiška, tarp Dievo buvimo ir nebuvimo, jo neapibrėžtumo ir apibrėžtumo. Suvokti Dvasią yra atskirti skirtumą (Dievo ir savasties) ir sutapimą (Dievo ir savasties). Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, atskiria šį skirtumą ir sutapimą. Ogi Dvasia yra suvokimas Dievo (atskyrimas nuo savasties) - palyginti, amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo už sąlygų (atskyrimas nuo Dievo sąlygose). Suvokti Dvasią yra suvokti Dievo suvokimą. O tiktai Dievas gali Dievą suvokti - juk tai Dievo kūrybos galia. Iš tiesų, Dvasia yra suvokimas Dievo savasties, jo nebuvimo, tad supratimas Dievo iš šalies, šio žemiško pasaulio išmintis. Betgi suvokti Dievo savastį tai suvokti Dievą (tiek sąlygose, tiek už sąlygų).

Meilė

  • AV) Vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums.
  • T) Dievas pasitraukia ir kaip Tėvas, ir kaip Sūnus, ir kaip Dvasia, stebint iš jų atitinkamų kampų. Taip pat savaip sutampa jų išgyventos sandaros, jos sutampa su Tėvo išgyventa Dievo trejybe. Kiekvienas kampas pasižymi savu vienumo nusakymu ir atitinkama sandara išreikšta atitinkama meile.
  • AB) Meilės sandaros. Mylint yra keturi vieningi lygmenys, yra bendra įsakymo meilė, taip kad tas pats gyvenimo palaikymas išsakomas vieningai. O tomis sąlygomis gali iškilti asmens trejybė.

Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė. Tyrimas

  • E) Išsakau kvailą Dievo klausimą, jo drąsų tyrimą, jo trenktą judesį.
  • F) Šis trenktas Dievo judesys yra matematikams visai pažįstamas, įprastas, vaisingas ir netgi kertinis. Tai tyrimas ir įrodymas prieštaravimo pagrindu. Išsiskiria du tęsiniai "Esu, tad esu." ir "Nesu, visgi esu." Taip kad "Bet kokiu atveju, esu."
  • AQ) Dievo šokis kyla iš jo būtinumo klausimo. Dievas klausia ar jisai, Dievas yra būtinas? Tai yra, ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Tad suvokiantis Dievas (Tėvas) pasitraukia ir susivokiantis Dievas (Sūnus) naujai iškyla. O jie yra tas pats Dievas (Dvasia) nes suvokia tą patį Dievą. Tad šį klausimą tenka spręsti ne tik suvokiančio Dievo požiūriu, bet taip pat susivokiančio Dievo ir suvokto Dievo požiūriais. Tad tas pats Dievo vienumas suvokiamas už sandaros Dievo trejybe kaip Dievo vienumas; sandaroje aštuongubiu keliu kaip asmens vienumas; jų sutapime dešimt Dievo įsakymų kaip asmenų vienumas.

Išvedžiojimas

  • AU) Abejotina: Tai nesiderina su Tėvo, Sūnaus ir Dvasios lygmenimis gyvenimo lygtyje, juk Tėvo tai esmės.
  • L) Nevienumas reiškiasi Dievo nebuvimu.
  • AX) Esmė yra Dievo išėjimas iš savęs į save. Ši jo veikla vis naujai pristatoma. Išėjimus vienija asmuo. Asmuo išeina už savęs asmens trejybe, asmens išėjimu už savęs, mūsų Vienumu. Tokiu būdu, Dievas išeina už savęs į visaregį, į žinojimo rūmus, į save, tad Mane.

Iškilimo pagrindas

  • D) Viskas yra Dievo savastis.

Sutapimo, būtinumo pagrindas

  • I) Dievo būtinumas, jo susivedimas Dievo Dvasia, iškyla tarpais, asmenų bendrystėje, kurioje išsiskiria Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia. Juos suveda būtent bendra meilė, tasai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
  • AA) Dievas išeina už savęs bet tai juk yra jo tyrimas. Kas jisai yra atskirai nuo šio išėjimo?

Pasitraukimo pagrindas Gyvenimo lygtis

  • AJ) Amžinas gyvenimas trejopai reiškiasi branda. Tai vienumas nevienume, atskyrimas pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus. O trejybės ratu vyksta dalinė branda.
  • AR) Nevienumo sandaros iškyla kada iš skirtingų kampų Dievas, Tėvas ir Sūnus išgyvena Dievo trejybę ir būtent bendrai suvokta Dvasia suderina Tėvo suvokimą ir Sūnaus susivokimą. Suvokimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas.

Vieningumas nevieningume

  • M) Mūsų vaizduotė grindžia tris skirtingas nevieningumo sandaras, tris skirtingus vienumus.
  • AF) Trejopai išgyvename vienumą, nepaklydimą, buvimą kartu: meile, vieningu asmeniu, asmenų vienumu. Ir dar 21 būdais nusakomos, apibrėžiamos vienumo sąlygas, tai paklydimai, tai bendrystė, vienumas nevienume, suvokiančio ir susivokiančio susikalbėjimu.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

  • AE) Dievas prisijungia trimis klausimais, dorybėmis.

Būtinas, tikras, galimas

  • Q) Dievo šokį išsako žmogaus vaizduotės ribos, kaip žmogus įsivaizduoja savastis. Tad Dievas žmoguje išeidamas už jo yra galimas (joks), asmuo, daugis. Vaizduotės ribos išplaukia iš sandarumo. O sandarumas yra trijų rūšių: tiesos (jokio asmens), betarpiškumo (asmens), pastovumo (asmenų). Yra taip pat nesandarumas kylantis iš prasmingumo. Tad sandarumas kyla iš nulybės atvaizdų, jį išsako aplinkybės.
  • AT) Esmė (ir plonybė) šio įrodymo yra kad yra du būdai apibrėžti priešingybę, tiek iš lauko, tiek iš vidaus, ir taip pat yra priešingybės priešingybė. Tai susiję su logikos aplinkybėmis. Tai trys skirtingi neigimo neigimai. O žmogus yra savasties suvokimas savastyje.

Šaltis ir šiluma

  • AK) Dievo šalčio ir šilumos išskyrimas.

Dorovė

  • AL) Trejybės nariais, jų sandaromis, išsakomos dorovės.

Veiksmai

  • AM) Būtent Dievas gyvena mumis veiksmais +1, +2, +3.

Sandara

  • AD) 24 Dievo raiškos išsidalina trejybe kart aštuongubą kelią, tai yra, 24 = 3 x 8.
  • AG) Trys sandaros yra šešerybės išplėtimai Dievu. Taip pat tai ketverybės papildymai pasirinkimais.
  • AH) Trys sandaros išsako suvokimo sąlygas.
  • K) Antrinių sandarų pagrindai
  • AI) Dievo šokio sandaros išsako nevienumo paneigimą. Šokio sandaros įvairiai išreiškia Dievo išėjimą už savęs: padalinimais, atvaizdais ir aplinkybėmis.

Suvokiančio Tėvo akimis: Dievo trejybė

Asmenys

  • A) Dievas kaip Aš.
  • AC) Įsivaizduojame Dievą kaip Aš, kaip jam - Tėvui atrodo.
  • G) Suvokti save: Aš
  • R) Dievas: jo meilė.
  • S) Išsako Dievo asmenis. Dievo raiškos išreiškia Dievą. (Dievas, kaip Aš.) Sutapimas su Dievu. Dievas kaip toks.
  • Z) Apriboja save. Susilaiko nuo plėtros.
  • W) Dievas : Aš (Dievas kaip asmuo: Tėvas) Myli save: Besąlygiškas buvimas (amžino gyvenimo esmė): būtų netgi jeigu nebūtų. Išeina už savęs: +1.

Savastis

  • AS) Suvokia Dievą pasitraukusį, kad būtų savastis.

Meilė

  • AV) Sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save.
  • T) Dievas myli save. Tėvas ir Sūnus yra tiesiogiai tapatūs. Sūnus iškyla sąlygose tačiau visai atsitiktinai nes jisai, kaip Dievas, yra už bet kokių sąlygų. Tad sutampa jų supratimai, kas yra sąlygos ir kas už sąlygų. Dvasia yra šis jų bendrai suvoktas atskyrimas besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Tad visi trys asmenys sutampa tiesiogiai. Dievo vienumas išplaukia iš asmenų vienumo.
  • U) Dievo vienumas: Dievas myli save. Mylėti save, tai palaikyti sąlygas (savastį) kuriose gali iškilti net kada nesi, tad kurios gali mus pakeisti (pavyzdžiui, kertine vertybe). Tad mes (Sūnus) esame Dievo savastis. Teigiamas jausmas: Žavesys.
  • V) Aš esu besąlygiškas. Jisai myli save. Esu (sąlygose), net jeigu nesu.
  • Y) Suvokia, kad jisai iškyla savaime, jeigu atsiriboja. Jisai myli save (tad Dievas yra vienas: Aš). Tai Dievo vienumo pagrindimas. Aš iškyla ten kur Dievo nėr. Dievas iškils.
  • AB) Supinamos asmens branda ir Dievo branda, jos atskiros.

Tyrimas

  • E) Ar Aš būčiau jeigu Manęs nebūtų?
  • F) Tėvas plėtoja tęsinį "Esu, tad esu". Tai dvasinis pasaulis, kuriame Dievas besąlygiškas.
  • AQ) Tyrimas vyksta trimis veiksmais. Tai gali būti ir trijų aplinkybių susivedimas. Vienumas vyksta Dieve.

Išvedžiojimas

  • AU) Išvedžiojimas yra besąlyginis, sandara (dvejybe).

Pasitraukimo pagrindas

  • L) Dievo nebuvimas be mūsų išsako Dievo Tėvo pasitraukimą
  • AX) Dievo Tėvo būtinumo gvildenimas yra per daug savaiminis.

Iškilimo pagrindas

  • C) Sūnus iškyla prieštaravimo pagrindu.
  • D) Viskas yra buvimas.
  • H) Tėvui akivaizdu, jog "Aš esu būtinas". Ir iš tiesų, jis iškyla ten, kur jo nėra. Tai remiasi viskuo.

Sutapimo, būtinumo pagrindas

  • B) Tėvas ir Sūnus sutampa buvimu (nepaisant sąlygų).
  • I) Susivedimas Dievu: Dievas vis tikrina, ar jisai būtinas, jisai vis pasitraukia. Dievas vis pasitraukia, taip kad tam gerumui tenka vis naujai pasistengti, kol galiausiai pripažįstamas Dievas. O pripažinus Dievą, noris būtent jį ir jo bendrą Dvasią pilnai atskleisti, taip pranokti santvarką.
  • N) Tėvo pasitraukimui prilygsta Sūnaus iškilimas. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
  • X) Ar Dievas būtinas? Pagrindas: Dievo buvimas. Sąlyga (Jei): tarpas (Dievo nebūtų). Tyrimas: atsirandantis Dievas.

Gyvenimo lygtis

  • J) Meilė (Tėvas), Tobulumas (Sūnus), Valia (Dvasia)
  • AJ) Dievo branda. (Tėvo) Dievo valia. Ar Dievas būtinas? Dievo trejybė. 4-1
  • AR) Dievo valia: Suvokiantis Tėvas paprasčiausiai pasitraukia, taip sukurdamas santvarką, kurioje naujai iškyla Sūnus, gerumas. Dievas ir gerumas tuomet yra visiškai atsieti. Sūnus suvokia, kad jisai tėra sąlygiškas, betgi jo prigimtis už šio pasaulio. Tad jie bendrai suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo. Šiuo atveju tas skirtumas yra asmeniškumas, tai jų bendrai suvokta Dvasia. Dvasia yra vaidmenų (asmenų?) darna grindžianti Dievo vienumą. Tas suvokimas reiškiasi jų tapatumu, "meile sau", nes jie vienas kitą laiko tuo pačiu savastimi, vienu "Manimi". Tai savastis, kaip asmuo.

Vieningumas nevieningume

  • M) Vaizduojame tai, kas lieka be mūsų - Tėvas išgyvena Dievo vienumą nevienume - tai Tėvo vieningumas.
  • O) Dievas įrėminamas. Šviesuolių bendrystė teikia pirmenybę pilietinei visuomenei.
  • AF) Suvokiantis ir susivokiantis sutampa bendrai suvoktąja. Tai suvoktąja grindžiama bendrystė.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

  • P) Išreiškiamas Dievo sumanymas, jo nuostata.
  • AE) Dievas prie permąstymo prisijungia Tėvu, kuris išgyvena Dievo trejybe, už mūsų.

Būtinas, tikras, galimas

  • Q) Vaizduoti viską be savęs, Dievo būtinumą (Dievas būtinas, Dievas tikras, Dievas galimas). Žmogus yra.
  • AT) būtina, prieštaravimu.
  • AO) Suvokiantysis ir blogas-neigiamas vaikas gyvena būtinybe.

Šaltis ir šiluma

  • AK) Dievo trejybėje neišsiskiria šaltis ir šiluma.

Dorovė

  • AL) Tretinė, rūpėjimo dorovė. Pagrindas: Kaip elgtis dorovės liūne. Gyventi tarsi visi esame viena (vienas asmuo). Galiausiai vadovaujamės šia dorove, kuria Dievas visiškas būtinas, kad susitvarkytume su dorovės liūnu. Tuo atveju (ypač mūsų laikais) turime gyventi ko arčiau Dievo požiūrio.

Veiksmai

  • AM) Dievui užtenka viena kartą išeiti už savęs į save. (+1)
  • AN) Suvokiantysis sieja savo pasitraukimą ir susivokiančiojo įsijungimą. Tai iš pasitraukimo požiūrio. Tėvo yra vienybinis ryšys.

Sandara

  • AD) Išsako padalinimų rato veiksmus +1, +2, +3.
  • AG) Permąstyti: (4 + -1 antistruktūra) tai atkrenta šešerybės poslinkiai-vienumai, lieka nariai-nevienumai. (6 - 3)
  • AH) 4-1, tai suvokiančio Dievo (Dievo vienumo) sąlygos.
  • K) Aplinkybių pagrindas - ketveriopai suprasta Dievo trejybė, taip pat Dešimt Dievo įsakymų 4 lygmenys.
  • AI) Paneigimas padalinimų? (3 aplinkybės x 4 lygmenys)

Susivokiančio Sūnaus akimis: Aštuongubas kelias

Asmenys

  • A) Dievas kaip Tu.
  • AC) Įsivaizduojame Dievą kaip Tu, kaip jis atrodo Sūnui, tad ir mums. Tėvas eina link Sūnaus ir Sūnus eina link Tėvo.
  • G) Suvokti bendrai: Tu
  • R) Aš: asmuo (pirminių sandarų bendra sandara)
  • S) Išsako Dievo atvejus. Dievo raiškos išreiškia ryšį su Dievu. (Dievas, kaip Tu.) Mūsų asmeniškas santykis su Dievu. (Malda) Dievas kaip ryšys.
  • Z) Apriboja tave. Atsiribodamas nuo priklausomybės pasauliui. Jis pasaulyje bet atsiriboja nuo pasaulio ir pripažįsta kas už pasaulio. Taip sutapdamas su tuo kas už pasaulio. Visko nereikalingo atsisakymas. Tokiu būdu jis sutampa su Dievu už šio pasaulio.
  • W) Aš : Tu (Dievas kaip asmuo: Tėvas) Būties ir nebūties dvilypumas. Myli tave (vienas kitą): Tu, Dievas, esi už buvimo ribų, už sąlygų, už pasaulio (tiek už jo, tiek mano gelmėse) O tai aiškėja pašalinu visa kas nereikalinga. Sūnus patvirtina Dievo nebuvimą pasaulyje. Sūnus atleidžia Dievą iš būties žaidimo taisyklių. Iš to kyla veiklos ir sandaros dvilypumas +2, kurio pavyzdys, tai simetrija (veiklos) ir nekintamieji (sandaros). Sūnus iškyla savo ryšiu su Dievu, o ryšys priklauso nuo atskirtumo (atskirtas Dievas).

Savastis

  • AS) Suvokia Dievą savastyje, tai yra, iškylantį savastyje ir ją pranokstantį.

Meilė

  • AV) O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.
  • T) Dievo asmenys myli vienas kitą. Sūnaus ir Tėvo požiūriai skirtingi bet iš esmės sutampa. Sūnus žiūri į Tėvą ir Tėvas į Sūnų. Sūnus pirmiausiai suvokia Dievą už sąlygų, tad ne save, sąlygose. Sūnus pasitraukia, kviesdamas Dievą, gerojo vaiko požiūriu. Tuomet Dievas iškyla kaip malonės, gerumo šaltinis, blogojo vaiko požiūriu. Asmens vienumas išplaukia iš Dievo vienumo.
  • U) Asmens vienumas: Mylime vienas kitą: mylime požiūrį. Asmuo myli kažką (gerasis vaikas) ir taip pat yra kažkieno mylimas (blogasis vaikas). Teigiamas jausmas: Artimumas.
  • V) Tu esi besąlygiškas. Sūnus myli jį mylintį Dievą. Jie myli vienas kitą. Esi (už sąlygų) net jeigu nesi.
  • Y) Susivokia, kad jisai ne iš šio pasaulio, jeigu šalina viską kas nereikalinga. Jis kilęs iš kitur, už šio pasaulio. Tave (Dievą) įžvelgia, pripažįsta už šio pasaulio. Dievas yra Tu, tai ryšys su Dievu. Įvairiais "Tu" pažįstame ir siejame save ir Dievą. Sūnus ir Tėvas myli vienas kitą, tad yra viena. Tai asmens vienuo pagrindas. Asmuo yra vienas Dievu, o Dievas yra asmuo tuo pačiu. Dievas iškilęs.
  • AB) Išsako, ką reiškia būti mylimam, ką reiškia bręsti, gyventi amžinai.

Tyrimas

  • E) Ar Tu būtum jeigu Tavęs nebūtų?
  • F) Sūnus plėtoja tęsinį "Nesu, visgi esu". Tai kūniškas pasaulis, kuris taip sustatytas, tarsi Dievo galėtų nebūti, kuriame tačiau visgi Dievas iškyla.
  • AQ) Tyrimas vyksta padalinimų ratu. Dievo išėjimas už savęs suvoktas dviem kryptim, keturiais lygmenimis. Vienumas vyksta asmenyje.

Išvedžiojimas

  • AU) Išvedžiojimas yra sąlyginis, atvaizdais (dvejybės).

Pasitraukimo pagrindas

  • L) Dievo nebuvimas asmenyje išsako blogojo vaiko požiūrį.
  • AX) Pažvelgiama dvejopai Mano požiūriu: Dievo nebuvimu (blogu vaiku)(nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) ir Dievo buvimu (geru vaiku)(ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe). Ir taip, ir taip Dievo išėjimą už savęs išreiškia sąmoningėjimas keturiais lygmenimis. Taip padalinimais išreiškiamos Dievo būsenos, jais kartu paėmusiais išsakoma prieštaringa aštuonerybė, bendra sandara. Tokiu būdu bendroje sandaroje trokštantis Dievas (visko atvaizdas) išeina už savęs netroškimais. Išėjimas už savęs tad išreiškiamas asmeniu, septintuoju požiūriu, kuris vienija kitus šešis požiūrius, išeina už juos.

Iškilimo pagrindas

  • C) Sūnus jau yra, tačiau jisai kaip prielaidos padarinys turi pranokti sąlygas.
  • D) Viskas yra ryšys.
  • H) Iškilęs Sūnus reikalauja "Tu esi būtinas" ir neranda to Dievo pasaulyje, nes jisai slypi Sūnaus gelmėse, kaip kad ir už pasaulio. Taip kad yra jų skirtingi požiūriai, kuriais sutampa. Tai remiasi troškimais.

Sutapimo, būtinumo pagrindas

  • B) Buvimas išsakytas būtent sąlygose, tad požiūriais, tiek Tėvo iš lauko, tiek Sūnaus iš vidaus.
  • I) Susivedimas asmenimi: Toliau gerumui tenka vis naujai pasistengti, taip kad galiausiai jisai kyla iš mūsų pačių. Taip patvirtinant, jog Dievas nebūtinai geras ir Dievas nebūtinas. Taip požiūriai yra suvedami už santvarkos, kaip Dievui Tėvui būdinga. Tai susiveda asmenimi, kuris gali išsitekti santvarkoje, taip pat ją pranokti savo dvasia, tad savo dviprasmybe.
  • AA) Išsako Dievo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą atgal į jį.
  • N) Tėvo išėjimo už savęs pakopos prilygstamos Sūnaus išėjimui už savęs pakopoms. Tai papildiniai.
  • AW) Priimti vienas kito požiūrį "kaip gyventi".

Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.

  • X) Ar Dievo nebūtų jei jis būtų? Pagrindas: Dievo atsiradimas. Sąlygai (Jei): Dievo buvimas. Tyrimas: tarpas (Dievo nebuvimas).

Gyvenimo lygtis

  • J) Troškimai (Tėvas), Tapatumai (Sūnus), Pasirinkimai (Dvasia)
  • AJ) Asmens branda. (Sūnaus) gera valia. Ar Dievas būtinai geras? Aštuongubas kelias. 4+4
  • AR) Gera valia (gerumo valia): Susivokiantis Sūnus visada turi prigimtinį ryšį su Tėvu, tad nuo jo yra neatsietas. Tėvas ir Sūnus yra laikomi jų požiūriais. Sūnus stebi Tėvą už santvarkos ir tada jį vis įžvelgia pasireiškiantį labiau santvarkoje, artimesniame klode. Sūnui (ir gerajam vaikui) iš pradžių Tėvas yra tolimas ir tobulas, paskui su juo bendradarbiauja, patiria jo nemalonę, bet galiausiai dalyvauja Dievui atlaidžioje bendrystėje. Tokiu būdu Sūnus atsisako savęs vardan terpės, pasitraukia, kaip kad ir Tėvas pasitraukė. O Tėvo (ir blogojo vaiko) požiūriu yra pasaulyje gerumas, malonė, paskui palaipsniui, žmogus yra geras, netgi tobulas, tačiau galiausiai turi remtis Dievu, tegul ir pakankamu, visų malonės šaltiniu. Bendrai, tiek Sūnaus, tiek Tėvo požiūriu, Dievas ir gerumas yra tas pats, tiktai jų santykiai skiriaisi. Tai du skirtingai požiūriai į tą ryšį. Vieną požiūrį išvertus, apsukus, gaunasi kitas požiūris. Sūnaus požiūriu (o tai sąlygiškas požiūris, nes jisai įsijungia tiktai Tėvui pasitraukus) turim atleisti Dievui, kad jis galėtų atleisti mums visiems. "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Tad Sūnus išgyvena pasitraukimą iš skirtingos pusės, iš gerojo vaiko pusės. Tad gerasis vaikas turi pirmumą. Bet gerasis vaikas turi priimti Dievo nemalonę, kad jisai atleistų visiems, kad visi galėtumėme būti viena. Ir kas tai supras? Tiktai Dievas, kaip Sūnus. Ne eilinis žmogus, kaip aš. Užtat mes patiriame Dievo malonę pirmiausiai, Tėvo požiūrį. O suvokimas tai atskyrimas Dievo ir gerumo. Tad Sūnus atskiria priešingai nė Tėvas. Jų ryšys yra tuo pačiu jų atskyrimas. Jų suvokimas reiškiasi jų požiūrių papildymo vienas kitam, jų "meile vienas kitam", nes jie vienas kitą laiko skirtingomis savasties pusėmis, "Tavimi". Esame vienas kitam "Tu". Sūnaus akimis: Vienas kitą išplečiame požiūriu. O tas požiūris yra ano savastis, jo išplėtimas, meile, taip kad jisai gali būti net ir ten kur jo nėra. Tad požiūriu išplečiame. Sūnus pasitraukia (savo kampu - kaip Dievas) atsisakydamas savęs, taip atverdamas erdvę Dievui, kurio tačiau kaip Tėvo kol kas nėra, jo tik laukiame, nes jisai savo ruožtu buvo pasitraukęs. Tad sutampa Sūnaus (kaip Dievo) pasitraukimas ir Tėvo (pirminio kampo) pasitraukimas. Tačiau Sūnaus požiūrį (į Dievą) papildo priešingas Tėvo požiūris (į gerumą). Sūnaus požiūris išplečia Dievą gerumu, o Tėvo požiūris išplečia gerumą Dievu. (Užtat galime sudurti Tėvo ir Vaiko požiūrius.) Jų bendrai suvokta Dvasia yra atskyrimas šių dviejų požiūrių, taip kad pirma (Sūnaus požiūriu) turi Tėvas ir Sūnus pasitraukti (širdies tiesa) ir tik tada gali (Tėvo požiūriu) Sūnus ir Tėvas iškilti (pasaulio tiesa). Tad Dvasia yra požiūrių darna grindžianti asmens vienumą.

Vieningumas nevieningume

  • M) Vaizduojame paskirai save - Sūnus išgyvena asmens vienumą nevienume - tai Sūnaus vieningumas.
  • O) Asmenį įrėmina Dievo raiškos trūkumas. Gerasis vaikas duoda pirmenybę blogajam vaikui.
  • AF) Vienas kitą myli nepaklydęs suvokiantis (mylintis blogąjį, paklydusį vaiką) ir nepaklydęs susivokiantis (mylintis blogąjį, paklydusį tėvą). Tai suvokiančiojo grindžiama bendrystė, jo suvokimas.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

  • P) Išreiškiama Dievo veikla, kaip jisai išeina už savęs ir sugrįžta atgal į save.
  • AE) Dievas prie nusistatymo prisijungia Dvasia, kuri sieja Dievą Tėvą už mūsų ir Dievą Sūnų mumyse.

Būtinas, tikras, galimas

  • Q) Vaizduoti save patį paskirai, Dievo tikrumą (Dievas daiktas blogajam vaikui, Dievas eiga gerajam vaikui, Dievas asmuo). Žmogus veikia.
  • AT) tikra, prielaidos padarinys - "Sūnus yra, tad pranoks sąlygas".
  • AO) Susivokiantysis ir geras-teigiamas vaikas gyvena esamybe.

Šaltis ir šiluma

  • AK) Aštuongubiame kelyje blogasis vaikas jaučia šilumą (malonę), o gerajam vaikui tai vis mažiau. svarbu.
  • AP) Išsako, kaip išgyvename gerumą, tad ne Dievą (?) Nors aštuongubas kelias susideda iš teiginių Dievas yra Dievas, Dievas yra vardininkas, Dievas yra naudininkas, ir t.t.

Dorovė

  • AL) Antrinė, tikėjimo dorovė. Pagrindas: Susipratimo (brandos) visuotinumas. Sąžinės lavinimas dvejonėmis.

Veiksmai

  • AM) O mums tenka nuolatos išeiti už savęs, nuolatos bręsti. (+2)
  • AN) Susivokiantysis sieja išėjimą už savęs (keturiomis pakopomis) kaip pasitraukimą ir kaip įsijungimą. Ir kiekvieną pakopą suvokia kaip santykį tarp Dievo ir gerumo. Tai iš įsijungimo požiūrio. Susivokiančiojo yra dvejybinis ryšys (Suvokiančiojo ir Susivokiančiojo) papildymu.

Sandara

  • AD) Išsako padalinimų rato būsenas.
  • AG) Nusistatyti: (4 + (4 1)) šešerybė pasipildo Tėvu ir Sūnumi. (6 + 0 + 1)
  • AH) 4+4, tai susivokiančio Dievo (asmens vienumo) sąlygos. 4+4 veikia iš asmens vidaus.
  • K) Padalinimų pagrindas - aštuongubas kelio nariai.
  • AI) Paneigimas (nulybės ir vienybės) atvaizdų - (8 padalinimai)

Suvoktos Dvasios akimis: Dešimt Dievo įsakymų

Asmenys

  • A) Dievas kaip Kitas.
  • AC) Įsivaizduojame Dievą kaip Kitą, kaip jis atrodo Dvasiai, iš šalies. Teigiamais įsakymais turime ryšį su Dievu ir neigiamais įsakymais ryšio neturime.
  • G) Suvokti teisingai, susigaudyti: Kitas
  • R) Tu ir Kitas: teigiami įsakymai (pirminės sandaros) ir neigiami įsakymai (antrinės sandaros).
  • S) Išsako Dievo savybes. Dievo raiškos išsako Dievo ženklą. (Dievas, kaip Kitas. Dievas iš šalies ir mes jam iš šalies.) Dievo lygiavertis santykis su visais. Dievas kaip požiūris.
  • Z) Apriboja kitą. Suvokia anųdviejų lygiavertiškumą pasaulio atžvilgiu. Judviejų bendrai suvoktas nebuvimas, tai sutampa nebuvimu, o tai Dvasia tarp jų, kuri bendra tiek gerumo, tiek Dievo, tai jų veidrodis.
  • W) Tu: Kitas (Dievas kaip asmuo: Tėvas) Asmenys (žmonės), tai langai pasaulyje, tai Dievo įsivaizdavimas. Dvasia: sąmoningumas +3. Jis Dievas. Atitrūkimo ir sutapimo dvilypumas. Bendras Dievo nebuvimas, bendrai suvokto Dievo pasitraukimas. Bendrai nesantis Dievas yra savo nebuvimu. Iškyla kartu su Sūnumi.

Savastis

  • AS) Suvokia savastį, tad Dievą, kaip savasties priešingybę, tiek už savasties (Tėvo - statiškai, išdava), tiek pačioje savastyje (Sūnaus - dinamiškai, eiga).

Meilė

  • AV) Jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus.
  • T) Dievas visais myli visus. Sūnaus ir Tėvo būklės skirtingos bet iš esmės sutampa. Asmenų vienumas išplaukia iš Asmens vienumo.
  • U) Asmenų vienumas: Mylime visus: mylime dėsningai: mylime būklę: mylime priešą (besąlygiškai) arba mylime draugą (sąlygiškai): mylime artimą kaip save patį. (Sutapimas Dievo vienumo ir asmens vienumo.) Teigiamas jausmas: Meilė.
  • V) Jis yra besąlygiškas. Jis myli visus. Yra (sąlygų ir nesąlygų sutapime) net jeigu nėra. Besąlygiška nepaisant ar jisai yra ar nėra, ar turi ryšį ar neturi. Dvasia mato iš šalies jo buvimą. Yra tas pats besąlygiškumas.
  • Y) Anųdviejų bendrai suvokta. Ji mato Tėvo ir Sūnaus pusiausvyrą, tarsi veidrodyje, tarp Dievo ir gerumo. Ji iškyla ten, kur Dievo nėra, tarpe, kur yra Kitas. Tas Kitas yra paskiras, tačiau jisai jame taip pat įžvelgiamas visų Kitų bendrumas. Tai iškylantis bendrumas, vienumas. Tai asmenų vienumo pagrindas. Dievas iškyla ten kur Dievo nėra kitų bendrumu. Dievas iškyla.
  • AB) Išsako, ką reiškia mylėti.

Tyrimas

  • E) Ar Jis būtų jeigu Jo nebūtų?
  • F) Dvasia išveda tęsinį "Bet kokiu atveju, esu." Tai dangaus karalystė, šviesuolių bendrystė, kuria kūniškas pasaulis vis ryškiau vaizduoja dvasinį pasaulį ir užtat jam prilygsta.
  • AQ) Tyrimas vyksta trimis kalbomis. Išsakomas tarpas. Yra keturi lygmenys ir taip pat tiesos (nulybės atvaizdo) lygmens atvaizdai (vienybės, dvejybės, trejybės). Vienumas vyksta asmenyse.

Išvedžiojimas

  • AU) Išvedžiojimas yra esmėmis, vieningumais, 4 troškimų ir 6 netroškimų.

Pasitraukimo pagrindas

  • L) Dievo nebuvimas visuomenėje išsako įsakymus "mylėk savo artimą".
  • AX) Išėjimas už savęs išsakomas Tavo požiūriu, keturiais troškimais, išėjimo eigą nusakančiais keturiais tarpsniais. Išėjimas už savęs toliau išsakomas Kito požiūriu, galimybių lauku, lygmenų poromis, neigiamais įsakymais. Trokštantis Dievas vieno lygmens išeina į kitą netroškimų lygmenį. Kiekvienas troškimas išsako kiek Dievas yra išėjęs už savęs, o keturi troškimai kartu išsako eigą, kaip Dievas išeina už savęs. Netroškimai išsako, kas yra už Dievo, be Dievo. Tačiau Dievo savastis apima kas už jo (netroškimą) ir veda į jį (tai troškimas). O pasirinkimais, Dievas pastatomas į netroškimus, taip kad mumis pasitikrinama, kaip Dievas išsilaiko tokiose sąlygose, tai ir yra mūsų sąlygos.

Iškilimo pagrindas

  • C) Sąlygos yra, užtat turi būti nuoseklu, kad Tėvas grimzta į sąlygas, jas sutveria ir atveria ir susijęs su Sūnumi, ir nuoseklu, kad Sūnus jose (žmonėmis) atitrūkęs nuo Tėvo tačiau jie Sūnumi susiję požiūrių permainomis. Ir abu nuoseklumai sutampa.
  • D) Viskas yra nebuvimas.
  • H) Dvasios išlyginimu tarp Tėvo ir Sūnaus požiūrių atsiranda tarpas, kur Dievas yra (atsirandančiu Tėvu) ir tuo pačiu jo nėra (atsisakančiu Sūnumi). Juk Dievo buvimo apibrėžimas priklauso nuo susitelkimo laipsnio. Kuo tiksliau jisai yra, būtent Sūnuje, tuo plačiau jo nėra, taigi, pasaulyje. Dvasia tvirtina "Jis yra būtinas" tačiau tai jau priklauso ne nuo Tėvo ar Sūnaus, bet nuo žmogaus, kuris laisvai renkasi, kuris gyvena bendromis galimybėmis, kuris myli Dievo meilės pavyzdžiu. Tai remiasi meile. Tačiau tenka tai išgyventi jau ne Dievo, o žmogaus akimis. Užtat atsiveria pasirinkimų malūnas.

Sutapimo, būtinumo pagrindas

  • B) Buvimas išsakytas nebuvimu (būklėmis), tiek Tėvo nebuvimu (jo sukurtomis sąlygomis), tiek Sūnaus nebuvimu (jo atitrūkimu nuo Tėvo, nesuvokimu, jog jisai ir pats Dievas).
  • I) Susivedimas Dvasia: Ta santvarka vėlgi dvejopa, tai įstatymai, tiek Dievo Tėvo, tiek Dievo Sūnaus. Teigiamais įsakymais asmuo gyvena Dievu pirminėmis sandaromis. Neigiamais įsakymais Dievas gyvena asmeniu. Pastaraisiais reiškiasi asmens netobulumas, taip kad Dievas tampa būtinas.
  • AA) Keturi teigiami įsakymai išsako Dievą, kaip tokį, tame išėjime ir sugrįžime, jo pakopose, nepaisant išėjimo ir sugrįžimo. Šeši neigiami įsakymai išsako jo, kaip tokio, sąlyginį neišreiškimą, atskyrus jį išeinantį ir sugrįžtantį.
  • AW) Priimti kiekvieno būklę, siaurąją prasme: asmenišką pasaulį, išmonę.
  • N) Tėvo ir Sūnaus sutapimas grindžiamas pirmesniu tarp jų esančiu tarpu.
  • X) Jeigu Dievas atsirastų ar jisai būtų tas pats Dievas? Pagrindas: Dievo nebuvimas. Sąlyga: Dievo atsiradimas. Tyrimas: Dievo buvimas. Dvasia išlygina santykį tarp Tėvo ir Sūnaus. Patvirtina dvilypumą, tad iškrenta kryptingumo galimybės. Iš 6 galimų išdėstymų (pagrindo, sąlygos, tyrimas) lieka trys. Dvasios akimis, tai Kito akimis, NeDievo akimis, tiesos akimis.

Gyvenimo lygtis

  • J) Viskas-apimtys (Tėvas), Laisvumas-tarpas (Sūnus), Betkas (Dvasia)
  • AJ) Asmenų (visuomenės) branda. (Dvasios) išmintimi. Ar gyvenimas (Dievo gerumas) būtinai teisingas (amžinas, besąlygiškas)? 4+6
  • AR) Išmintis (gyvenimo valia): (Galiausiai bendrai suvokta Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus vienumo ženklas, iš šalies pristatantis jų santykį. Tėvo pasitraukimas yra jo išėjimas už savęs į save. Jis mažiausiai pasitraukęs kada yra savarankiškas; labiau kai yra užtikrintas; paskui ramus; galiausiai mylintis. Tad kaip gera širdis jisai yra labiausiai pasitraukęs tačiau tuo pačiu labiausiai įsijungęs į pasaulį. Tai keturios ženklų rūšys, Sūnaus požiūris - keturi sutapimai su Tėvu - keturios pakopos (žiedai) iš santvarkos lauk į Dievą, koks jisai pirma buvo (galiausiai, savarankiškas). Santvarka yra terpė, dangaus karalystė. Tai gerumo atskyrimas: Dievas pasitraukė, kad galėtų naujai iškilti. Bendrai suvokta Dvasia sieja Tėvo suvoktą gerumą (kaip tokį) su Sūnaus susivoktu Tėvo požiūriu, tad Tėvas yra geras. O šešios ženklų savybės yra Tėvo požiūris, atitrūkimai. Tai atitrūkimai tarp geros širdies malonės, ramybės atsirėmimo į savo jėgas, užtikrintumo atsirėmimo į gerumą, ir savarankiškumo atsirėmimo į Dievo jėgas. Nežudyk - tai kitam neatsieti malonės nuo jo atsirėmimo į savo jėgas. Ir taip toliau. Sūnaus ir Tėvo suvokimas reiškiasi bendra visų būkle, "meile visiems", visi esame viena "Kitais". Dvasios akimis: visus išplečiame būkle, kuri plačiausia prasme yra bendra mūsų visų, o siauriausia prasme yra paskira mūsų kiekvieno. Dvasia yra būklių darna grindžianti asmenų vienumą.

Vieningumas nevieningume

  • M) Vaizduojame bendrai su kitais - Dvasia išgyvena nevienumą vienume - tai Dvasios vieningumas.
  • O) Asmenys įrėminami. Pirmenybė neigiamiems įsakymams - mylėti artimą.
  • AF) Vienas kitam įsako būti mylimais suvokiantis (neigiamu įsakymu: mylėti artimą) ir susivokiantis (teigiamu įsakymu: mylėti Dievą). Tai susivokiančiojo grindžiama bendrystė, jo susivokimas.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

  • P) Išreiškiamas Dievo mąstymas, kaip jisai stebi, vertina save - būtiną (teigiamais įsakymais - pirminėmis sandaromis) ar nebūtiną (neigiamais įsakymais - antrinėmis sandaromis).
  • AE) Dievas prie vykdymo prisijungia Sūnumi, kuris išgyvena įsakymais, iš vidaus.

Būtinas, tikras, galimas

  • Q) Vaizduoti save kaip vieną tarp kitų, Dievo galimumą (Dievas vienis (atrandamas) neigiamu įsakymu, Dievas visybė (pasitraukia) teigiamu įsakymu, Dievas daugis). Žmogus mąsto.
  • AT) galima - nuoseklumas - leidžiama, kas neuždrausta.
  • AO) Suvoktoji visus vienija galimybe.

Šaltis ir šiluma

  • AK) Dievo įsakymuose, Dievas išėjęs už savęs į meilę, vis labiau trokštantis tampa vis šiltesniu.
  • AP) Išsako, kaip savimi išgyvename Dievą (?)

Dorovė

  • AL) Pirminė, paklusimo. dorovė: Pagrindas: įsakymų (Dievo) visuotinumas. Šia dorove pradėdami, Dievas mažiausiai būtinas.

Veiksmai

  • AM) Kartu išeiname už savęs sąmoningumu (+3).
  • AN) Suvoktoji išėjime už savęs mato tarpą (šešeriopą) ir suėjimą (ketveriopą). Suvoktosios yra trejybinis ryšys, tai Tėvo ir Sūnaus sutapimas ar atskyrimas.

Sandara

  • AD) Abu sandus sieja dešimt Dievo įsakymų 10 = 4 + 6.
  • AG) Vykdyti: (4 + (4 2)) šešerybė pasipildo ją grindžiančia ketverybe. (6 + 4)
  • AH) 4+6, tai suvokto Dievo (asmenų vienumo) sąlygos. 4+6, tai sąlygos, kad galėtų iškilti ir veikti trejybė, kad Dievas galėtų save susirasti ir atpažinti, į save įsitraukti, tai neįtrauktųjų įtraukimo aplinkybės, asmens išorėje. 4+6, tai sandara reikalinga asmenims - Dievui, Man, Tau, Kitam - ir gyvenimo lygčiai. Neigiami įsakymai - galimybės įsijungti - sutampa su teigiamais įsakymais.
  • K) Atvaizdų pagrindas: 6 lygmenų poros.
  • AI) Paneigimas aplinkybių? (6 atvaizdai ir juos grindžiantys 4 atvaizdai)

Dievo raiškų brėžiniai


Pusė žinojimo rūmų išdėsto viską iki šio Asmens, tad kildena Asmenį, išsako jo pagrindus. Pusė žinojimo rūmų sąlygiškai užsiima Dievo klausimu, ar jisai būtinas?

  • DDD - visuminis Dievo gvildenimo sustatymas
  • DAD - atsiskleidimas, jog Dievas nebūtinas. Dievas auga, bręsta. Tiesos dvasia, sandara, atvaizdai, esmė.
  • ADA - išryškėjimas, jog visgi Dievas būtinas. Žmogus auga, bręsta. Požiūrio esmė, atvaizdai, sandara, dvasia.
  • AA - gvildenimo (tad ir įsiterpimo) sąlygos. Santykiai yra Dievas. Nuliniai požiūriai aštuongubiame kelyje - vienas ketverybės pradžioje, kitas gale, trečias "gelbėk mus nuo pikto", pakankamas Dievas susijęs su trejybe - tai pradžia.

DDD => DAD išreiškia Dievo nebūtinumą sukeitimu D=>A. AA => ADA išreiškia Dievo būtinumą, kad jisai iškyla ten kur vyksta gvildenimas, tad ir įsiterpimas.






DievoŠokis


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 balandžio 18 d., 23:37